BENDROJO TEISMO PIRMININKO NUTARTIS
2010 m. balandžio 27 d.
Byla T‑103/10 P(R)
Europos Parlamentas
prieš
U
„Apeliacinis skundas — Viešoji tarnyba — Pareigūnai — Sprendimas atleisti iš tarnybos — Europos Sąjungos tarnautojų teismo pirmininko nutartis, priimta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūroje — Skubos nebuvimas“
Dalykas: Apeliacinis skundas dėl 2009 m. gruodžio 18 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo pirmininko nutarties U prieš Parlamentą (F‑92/09 R, Rink. VT p. I‑A‑1‑511 ir II‑A‑1‑2771) panaikinimo.
Sprendimas: Panaikinti 2009 m. gruodžio 18 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo pirmininko nutartį U prieš Parlamentą (F‑92/09 R, Rink. VT p. I‑A‑1‑511 ir II‑A‑1‑2771). Atmesti U prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.
Santrauka
1. Apeliacinis skundas — Pagrindai — Įrodymų iškraipymas — Iš bylos dokumentų išplaukiantis faktinių išvadų netikslumas — Faktinių aplinkybių nepakankamas išnagrinėjimas — Priimtinumas
(SESV 256 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto I priedo 10 straipsnio 2 dalis)
2. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas — Vykdymo sustabdymas — Laikinosios apsaugos priemonės — Taikymo sąlygos — Skuba — Rimta ir nepataisoma žala — Įrodinėjimo pareiga
(SESV 278 ir 279 straipsniai; Bendrojo Teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalis)
3. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas — Priimtinumo sąlygos — Ieškinys — Formos reikalavimai — Pagrindų išdėstymas, iš pirmo žvilgsnio pateisinantis prašomų priemonių taikymą — Papildomo pareiškimo pateikimas siekiant pašalinti trūkumus — Nesuderinamumas su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra
(SESV 278 ir 279 straipsniai; Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktas, 104 straipsnio 2 ir 3 dalys ir 109 straipsnis; Tarnautojų teismo procedūros reglamento 35 straipsnio 1 dalies d punktas ir 102 straipsnio 2 ir 3 dalys)
4. Apeliacinis skundas — Pagrindai — Įrodymų iškraipymas — Iš bylos dokumentų išplaukiantis faktinių išvadų netikslumas — Įrodinėjimo pareiga
(SESV 256 straipsnis)
1. Apeliacinio proceso stadijoje yra priimtinas skundo pagrindas, pagal kurį pirmosios instancijos bylos medžiaga negalima pateisinti išvados dėl skubos buvimo, ir tuo remiantis galima tvirtinti, jog ši išvada yra netiksli dėl bylos medžiagos, ir priekaištauti Tarnautojų teismui, kad šis nepakankamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes.
(žr. 32 punktą)
Nuoroda: 2009 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Skareby prieš Komisiją, T‑193/08 P, Rink. VT p. I‑B‑1‑83 ir II‑B‑1‑515, 48 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.
2. Kadangi SESV 278 straipsnyje įtvirtintas bylų iškėlimo nesustabdomo pobūdžio principas, Europos Sąjungos institucijų priimtiems aktams taikoma teisėtumo prezumpcija. Taigi tik išimtiniu atveju laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas gali sustabdyti iš esmės bylą nagrinėjančiame teisme ginčijamo akto vykdymą ar taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skuba turi būti vertinama atsižvelgiant į būtinybę priimti laikiną sprendimą, kad šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išvengtų rimtos ir nepataisomos žalos, tačiau reikia pažymėti, jog finansinė žala, išskyrus išimtinius atvejus, negali būti laikoma nepataisoma ar sunkiai pataisoma, nes paprastai vėliau ją galima atlyginti finansine kompensacija.
Vien piniginės žalos atveju laikinoji priemonė gali būti pateisinama, jei paaiškėja, kad nepritaikius šios priemonės šalis, prašanti ją taikyti, atsidurs tokioje padėtyje, kurioje gali kilti pavojus jos finansiniam pajėgumui, nes ji neturės sumos, kurią turėdama ji paprastai galėtų padengti išlaidas, būtinas jos elementariems poreikiams užtikrinti iki tol, kol bus priimtas sprendimas dėl pagrindinio ieškinio.
Vis dėlto siekdamas įvertinti, ar tariama žala yra rimta ir nepataisoma, todėl išimties tvarka galima pateisinti ginčijamo sprendimo vykdymo sustabdymą, bet kuriuo atveju laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi turėti konkrečią, tikslią ir išsamiais dokumentais pagrįstą informaciją, įrodančią šalies, kuri prašo taikyti laikinąją apsaugos priemonę, finansinę padėtį, kuria remiantis galima įvertinti, kokios pasekmių tikriausiai bus, jei nebus pritaikytos prašomos priemonės.
Bet kuriuo atveju šalis, kuri prašo sustabdyti ginčijamo akto vykdymą, turi pateikti įrodymus, kad ji negali laukti pagrindinio proceso pabaigos, nepatirdama rimtos ir nepataisomos žalos.
Iš to, kas nurodyta, matyti, kad šalis, kuri prašo taikyti laikinąją apsaugos priemonę, siekdama pateisinti prašomą vykdymo sustabdymą, turi pateikti įrodančius dokumentus, teisingą ir išsamią savo finansinės padėties apžvalgą, o laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, kuriam kita šalis pateikė prieštaravimus, negali patenkinti prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones vien remdamasis šalies, kuri prašo jas taikyti, nepatvirtintais teiginiais. Iš tiesų atsižvelgiant į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos tik išimtiniais atvejais, šios priemonės gali būti taikomos tik jei šie teiginiai grindžiami įtikinamais įrodymais.
(žr. 34–39 punktus)
Nuoroda: 1988 m. sausio 22 d. Teisingumo Teismo nutarties Top Hit Holzvertrieb prieš Komisiją, 378/87 R, Rink. p. 161, 18 punktas; 1991 m. spalio 18 d. Teisingumo Teismo nutarties Abertal ir kt. prieš Komisiją, C‑213/91 R, Rink. p. I‑5109, 18 punktas; 2001 m. balandžio 11 d. Teisingumo Teismo nutarties Komisija prieš Cambridge Healthcare Supplies, C‑471/00 P(R), Rink. p. I‑2865, 113 punktas; 1998 m. balandžio 2 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Arbeitsgemeinschaft Deutscher Luftfahrt-Unternehmen ir Hapag-Lloyd prieš Komisiją, T‑86/96 R, Rink. p. II‑641, 64, 65 ir 67 punktai; 1999 m. liepos 16 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Hortiplant prieš Komisiją, T‑143/99 R, Rink. p. II‑2451, 18 punktas; 2000 m. liepos 3 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Carotti prieš Audito Rūmus, T‑163/00 R, Rink. VT, p. I‑A‑133 ir II‑607, 8 punktas; 2001 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Bactria prieš Komisiją, T‑339/00 R, Rink. p. II‑1721, 94 punktas; 2002 m. gegužės 7 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Aden ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, T‑306/01 R, Rink. p. II‑2387, 94 punktas; 2001 m. spalio 18 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Aristoteleio Panepistimio Thessalonikis prieš Komisiją, T‑196/01 R, Rink. p. II‑3107, 32 punktas; 2001 m. lapkričio 15 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Duales System Deutschland prieš Komisiją, T‑151/01 R, Rink. p. II‑3295, 187 punktas; 2002 m. gruodžio 3 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Neue Erba Lautex prieš Komisiją, T‑181/02 R, Rink. p. II‑5081, 82 ir 84 punktai; 2006 m. spalio 13 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Vischim prieš Komisiją, T‑420/05 R II, Rink. p. II‑4085, 83 ir 84 punktai; 2008 m. balandžio 25 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Vakakis prieš Komisiją, T‑41/08 R, neskelbiamos Rinkinyje, 52 punktas; 2009 m. gruodžio 17 d. Bendrojo Teismo nutarties Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht prieš Komisiją, T‑396/09 R, neskelbiamos Rinkinyje, 31 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.
3. Teisingą ir išsamią finansinės padėties apžvalgą šalis, kuri prašo taikyti laikinąją apsaugos priemonę, turi pateikti pateikdama prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Iš tiesų, kaip matyti iš kartu skaitomų Tarnautojų teismo procedūros reglamento 35 straipsnio 1 dalies d punkto ir 102 straipsnio 2 ir 3 dalių, taip pat Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto ir 104 straipsnio 2 ir 3 dalių, vien prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi atsakovei leisti parengti pastabas, o laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui – priimti sprendimą dėl prašymo, prireikus be papildomos pagrindžiančios informacijos, nes esminės faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis jis grindžiamas, turi išplaukti iš paties prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teksto.
Taigi ieškovas, turėdamas pateikti įrodomuosius dokumentus, teisingą ir išsamią savo finansinės padėties apžvalgą, turi informuoti laikinąsias apsaugos priemones taikantį teisėją apie tai, ar jis gali gauti socialinę pagalbą ar panašią išmoką, ir pateikti jam pažymą apie savo turtą.
Apeliacinio proceso stadijoje šaliai, kuri prašo taikyti laikinąją apsaugos priemonę, neleidžiama pateikti papildomų įrodymų, kurių ji nepateikė Tarnautojų teismo pirmininkui. Iš tiesų prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš esmės negalima tinkamai papildyti vėlesniu pareiškimu siekiant pašalinti šio prašymo trūkumus, nes šios „spragų užpildymo“ galimybės suteikimas nesuderinamas ne tik su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūroje reikalaujama skuba, bet svarbiausia – su Bendrojo Teismo procedūros reglamento 109 straipsnio, pagal kurį atmetus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šalis, kuri prašo taikyti laikinąją apsaugos priemonę, gali pateikti kitą prašymą, tik jei jis pagrįstas naujomis faktinėmis aplinkybėmis, esme.
(žr. 40, 44, 50 ir 58 punktus)
Nuoroda: 2001 m. sausio 15 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Stauner ir kt. prieš Parlamentą ir Komisiją, T‑236/00 R, Rink. p. II‑15, 34 punktas; minėtos Nutarties Aden ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją 52 ir 101–115 punktai; 2005 m. gegužės 23 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Dimos Ano Liosion ir kt. prieš Komisiją, T‑85/05 R, Rink. p. II‑1721, 37 punktas; 2009 m. sausio 23 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Pannon Hőerőmű prieš Komisiją, T‑352/08 R, neskelbiamos Rinkinyje, 31 punktas; 2009 m. balandžio 24 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Nycomed Danmark prieš EMEA, T‑52/09 R, neskelbiamos Rinkinyje, 62 punktas; 2010 m. vasario 4 d. Bendrojo Teismo nutarties Portugalija prieš Transnáutica ir Komisiją, T‑385/05 TO R, neskelbiamos Rinkinyje, 11–13 punktai.
4. Manydamas, kad su skuba susijusi sąlyga įvykdyta, nors pirmojoje instancijoje atitinkama Bendrijų institucija pažymėjo, kad ieškovas nepateikė jokio įrodymo dėl savo finansinės padėties ir kad ši padėtis nesukėlė skubos, Tarnautojų teismo pirmininkas suteikė viršenybę dviem vienašaliams ieškovo teiginiams, palyginti su aiškiais šios institucijos prieštaravimais, ir taip neatsižvelgė į tai, jog ieškovas neįrodė, nors privalėjo įrodyti, rimtos ir nepataisomos žalos neišvengiamumo. Taip Tarnautojų teismo pirmininkas nepakankamai išnagrinėjo faktines aplinkybes, dėl to ginčijamoje nutartyje remiantis bylos dokumentais padarytos išvados netikslios.
(žr. 51 punktą)
Nuoroda: minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Skareby prieš Komisiją 87 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.