TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2019 m. vasario 28 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 – 1 straipsnio 1 dalis – Taikymo sritis – Civilinės ir komercinės bylos – 1 straipsnio 2 dalis – Sritys, kurioms reglamentas netaikomas – Socialinė apsauga – 53 straipsnis – Prašymas išduoti pažymą, patvirtinančią, kad kilmės teismo sprendimas yra vykdytinas – Teismo sprendimas dėl reikalavimo sumokėti priemoką už atostoginius, kurį socialinės apsaugos institucija pareiškia darbdaviui dėl darbuotojų komandiravimo – Teismo, į kurį kreipiamasi, vykdoma teisminė veikla“
Byloje C‑579/17
dėl 2017 m. rugsėjo 28 d. Arbeits- und Sozialgericht Wien (Vienos darbo ir socialinių bylų teismas, Austrija) nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2017 m. spalio 3 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
BUAK Bauarbeiter-Urlaubs- u. Abfertigungskasse
prieš
Gradbeništvo Korana d.o.o.
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija)
kurį sudaro antrosios kolegijos pirmininko pareigas einantis Teisingumo Teismo pirmininkas K. Lenaerts, teisėjai A. Prechal, C. Toader (pranešėjas), A. Rosas ir M. Ilešič,
generalinis advokatas Y. Bot,
posėdžio sekretorius M. Aleksejev, skyriaus vadovas,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. liepos 12 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– BUAK Bauarbeiter-Urlaubs- u. Abfertigungskasse, atstovaujamos advokatės V. Noss,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos A. Ritzberger-Moser, C. Pesendorfer ir J. Schmoll,
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Vláčil ir A. Kasalická,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,
– Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wilderspin ir M. Heller,
susipažinęs su 2018 m. spalio 25 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1) 1 straipsnio išaiškinimo.
2 Šis prašymas buvo pateiktas byloje, kurią BUAK Bauarbeiter-Urlaubs- u. Abfertigungskasse (Statybos sektoriaus darbuotojų atostogų ir išeitinių išmokų kasa, Austrija) (toliau – BUAK) inicijavo dėl pažymos išdavimo pagal Reglamento Nr. 1215/2012 53 straipsnį, siekdama įvykdyti už akių priimtą galutinį teismo sprendimą prieš Slovėnijoje įsteigtą Gradbeništvo Korana d.o.o. (toliau – Korana).
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Reglamento Nr. 1215/2012 6, 10 ir 26 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(6) siekiant užtikrinti laisvą civilinėse ir komercinėse bylose priimtų sprendimų judėjimą, reikia ir dera numatyti, kad jurisdikciją ir teismo sprendimų pripažinimą bei vykdymą reguliuojančias taisykles reglamentuotų privalomas ir tiesiogiai taikomas Sąjungos teisinis dokumentas;
<…>
(10) šio reglamento taikymo sritis turėtų apimti visas pagrindines civilines ir komercines bylas, išskyrus kai kurias aiškiai nustatytas bylas, <…>
<…>
(26) abipusis pasitikėjimas teisingumo vykdymu Sąjungoje pateisina principą, kad valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas turėtų būti pripažintas visose valstybėse narėse netaikant jokios specialios procedūros. Be to, siekis sumažinti tarptautinio bylinėjimosi laiko sąnaudas ir išlaidas pateisina teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu, prieš pradedant jį vykdyti valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, panaikinimą. Todėl vienos valstybės narės teismo sprendimas turėtų būti traktuojamas taip, tarsi jis būtų priimtas valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi.“
4 Šio reglamento 1 straipsnis įtvirtintas I skyriuje „Taikymo sritis ir apibrėžtys“. Šiame straipsnyje numatyta:
„1. Šis reglamentas taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Visų pirma šis reglamentas netaikomas mokesčių, muitų ar administracinėms byloms arba valstybės atsakomybei už veiksmus ir neveikimą vykdant valstybės įgaliojimus (acta jure imperii).
2. Šis reglamentas netaikomas:
<…>
c) socialiniam draudimui;
<…>“
5 Minėto reglamento 37 straipsnio, įtraukto į to paties reglamento III skyriaus „Teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas“ 1 skirsnį „Teismo sprendimų pripažinimas“, 1 dalyje nustatyta:
„Šalis, norinti, kad valstybėje narėje būtų pripažintas kitoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas, pateikia:
a) teismo sprendimo kopiją, atitinkančią sąlygas, būtinas jo autentiškumui patvirtinti; ir
b) pagal 53 straipsnį išduotą pažymą.“
6 Reglamento Nr. 1215/2012 III skyriaus 2 skirsnyje „Teismo sprendimų vykdymas“ esančiame 39 straipsnyje nustatyta:
„Vienoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas, kuris yra vykdytinas toje valstybėje narėje, yra vykdytinas kitoje valstybėje narėje ir tam nereikia jo skelbti vykdytinu.“
7 Šio reglamento 42 straipsnio, kuris taip pat yra minėtame 2 skirsnyje, 1 dalyje numatyta:
„Kad valstybėje narėje būtų vykdomas kitoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas, pareiškėjas kompetentingai vykdymo institucijai pateikia:
a) teismo sprendimo kopiją, atitinkančią sąlygas, būtinas jo autentiškumui patvirtinti; ir
b) pagal 53 straipsnį išduotą pažymą, kuria patvirtinama, kad teismo sprendimas vykdytinas, ir kurioje pateikiama teismo sprendimo santrauka ir, atitinkamais atvejais, informacija apie atlygintinas bylinėjimosi išlaidas ir palūkanų apskaičiavimą.“
8 Minėto reglamento 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Jei prašoma vykdyti kitoje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą, pagal 53 straipsnį išduota pažyma asmeniui, kurio atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, įteikiama prieš taikant pirmąją vykdymo priemonę. Kartu su pažyma pateikiamas teismo sprendimas, jei jis tam asmeniui dar nebuvo įteiktas.“
9 To paties reglamento 53 straipsnyje, kuris įtvirtintas jo III skyriaus 4 skirsnyje „Bendrojo pobūdžio nuostatos“, nustatyta:
„Kilmės teismas bet kurios suinteresuotosios šalies prašymu išduoda pažymą, naudodamasis I priede nustatyta forma.“
Austrijos teisė
10 Bauarbeiter-Urlaubs- und Abfertigungsgesetz 1972 (1972 m. Įstatymas, reglamentuojantis statybos sektoriaus darbuotojų mokamas atostogas ir išeitines išmokas) (BGBl. 414/1972) redakcijoje, kuri galiojo tuo metu, kai klostėsi pagrindinėje byloje nagrinėjamos faktinės aplinkybės, (toliau – BUAG), yra IV skirsnis „Statybos sektoriaus darbuotojams mokamų atostogų ir išeitinių išmokų kasos organizavimas“, kuriame įtvirtinti BUAG 14–21b straipsniai. BUAG 14 straipsnyje nustatyta:
„1. [BUAK] privalo surinkti reikiamas lėšas išmokoms sumokėti pagal šį įstatymą ir vykdyti su tuo susijusias užduotis. <…>
2. [BUAK] yra viešosios teisės reglamentuojama kolektyvinė institucija <…>.“
11 BUAG 21 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Darbo užmokesčio priemokos yra skirtos ne tik mokėtiniems atostoginiams, kuriuos moka [BUAK], finansuoti, bet ir jos administravimo išlaidoms padengti. Šių priemokų dydis nustatomas federalinio darbo ir socialinių reikalų ministro potvarkiu pagal bendrą darbdavių organizacijų ir profesinių sąjungų, įgaliotų pasirašyti atitinkamas kolektyvines sutartis, prašymą.“
12 BUAG 21a straipsnio „Priemokų mokėjimas“ 1 dalyje numatyta:
„Darbdavys kiekvienam darbuotojui privalo mokėti <…> priemokas, nustatytas pagal 21 straipsnį <…>.“
13 BUAG V skirsnyje „Procedūrinės taisyklės“ įtvirtinti 22–29a straipsniai. BUAG 22 straipsnyje „Pareiga deklaruoti; priemokų sumos apskaičiavimas“ numatyta:
„1. Darbdavys, įdarbinęs darbuotojus pagal 1 straipsnio 1 dalį ir pradėjęs vykdyti 1–3 straipsniuose nurodytą veiklą, per dvi savaites privalo pateikti [BUAK] deklaraciją dėl šių darbuotojų, suteikdamas visą informaciją, susijusią su jų darbo užmokesčiu, kuri yra svarbi priemokoms apskaičiuoti <…>.
<…>
5. [BUAK] turi apskaičiuoti priemokų sumą, mokėtiną už papildomą laikotarpį, remdamasi darbdavio deklaracijomis arba, jei [BUAK] atliktas tyrimas (23d straipsnis) rodo, jog rezultatas yra kitoks – remdamasi savo pačios išvadomis. Jei nesilaikoma pareigos deklaruoti, [BUAK] gali apskaičiuoti darbdavio mokėtiną priemoką, remdamasi paskutine pateikta deklaracija arba savo pačios išvadomis.
<…>“
14 BUAG 23, 23a ir 23b straipsniuose yra nustatyti BUAK turimi įgaliojimai atlikti tyrimą, siekiant surinkti priemokoms apskaičiuoti reikalingus duomenis, ir darbdavio pareiga pateikti visą informaciją, būtiną BUAK uždaviniams atlikti.
15 BUAG 25 straipsnyje „Priemokos sumokėjimas“ nustatyta:
„1. BUAK, remdamasi darbdavio deklaracija arba pagal 22 straipsnio 5 dalį atliktu skaičiavimu, praneša darbdaviui apie mokėtiną sumą, kurią sudaro papildomą laikotarpį dirbantiems darbuotojams mokėtinų priemokų suma. <…>
<…>
2. Jei darbdavys per nustatytą terminą neįvykdo pareigos sumokėti mokėtiną sumą <…> arba nesumoka pranešime nurodytos sumos, BUAK įspėja darbdavį, kad šis per dvi savaites sumokėtų mokėtiną likutį. <…>
3. Jei darbdavys nesilaiko šio oficialaus įspėjimo arba laikosi jo tik iš dalies, BUAK, siekdama išieškoti per nustatytą terminą nesumokėtas sumas, parengia įsiskolinimų suvestinę. <…> Įsiskolinimų suvestinė yra vykdomasis raštas, kaip tai suprantama pagal Exekutionsordnung (Vykdymo procedūrų kodeksas) 1 straipsnį.
<…>
5. Darbdavys gali ginčyti pagal 3 dalį parengtą įsiskolinimų suvestinę, pateikdamas prieštaravimą apylinkės administravimo institucijai. Ji administraciniu sprendimu sprendžia dėl reikalaujamos sumos pagrįstumo ir tikslumo.
<…>“
16 BUAG VIb skirsnyje „Specialiosios nuostatos, kuriomis reglamentuojamos atostogos komandiruočių atveju“ yra 33d–33i straipsniai. BUAG 33d straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje numatyta:
„Šio skyriaus nuostatomis reglamentuojamas I skyriuje nurodytų darbuotojų, kurie neturi įprastinės darbo vietos Austrijoje, įdarbinimas, kai juos darbdavys komandiruoja į Austriją
1) darbui atlikti arba
2) atsižvelgdamas į perleidimą laikinam darbui atlikti kitoje valstybėje.
Įmonė, laikinai įdarbinusi kitos įmonės darbuotojus, kurios registruota buveinė yra už Austrijos teritorijos ribų, pagal 23, 23a ir 33g straipsnius laikoma darbuotojų, kuriuos jai perleido laikinam darbui atlikti ir kurie yra komandiruoti į Austriją darbui atlikti, darbdave.
<…>“
17 BUAG 33e straipsnyje „Teisė į atostogas“ nustatyta:
„Nepažeidžiant darbo santykiams taikytinos teisės, pagal II skirsnį darbuotojas, kaip jis suprantamas pagal 33d straipsnį, komandiravimo į Austriją laikotarpiu turi privalomą teisę į mokamas atostogas.“
18 BUAG 33f straipsnyje „Atostoginiai“ nustatyta:
„1. Atostogų laikotarpiu darbuotojas turi teisę į atostoginius <…>. Jei toliau nenurodyta kitaip, taikomos II skirsnio nuostatos.
2. Reikalavimas sumokėti atostoginius neviršija teisėmis į išmokas, pagal kurias darbdavys moka 21 straipsnyje nustatytas priemokas, užtikrintos sumos. (BUAK) privalo vykdyti šį reikalavimą. <…>
3. Jei komandiravimo metu darbuotojas išeina atostogų, jis pagal 2 dalį privalo pateikti (BUAK) savo reikalavimą ir įrodyti, jog yra susitarimas dėl atostogų datos. <…> Atostoginiai mokami tiesiogiai darbuotojui. <…>“
19 BUAG 33g straipsnio „Pareiga deklaruoti“ 1 dalyje nurodyta:
„Darbdavys, kuris įdarbina darbuotojus, kaip tai suprantama pagal 33d straipsnį, turi pareigą deklaruoti (BUAK), kaip nustatyta 22 straipsnyje. <…>“
20 BUAG 33h straipsnyje „Priemokų mokėjimas“ nustatyta:
„<…>
2. Jei darbdavys neįvykdo pareigos sumokėti priemokas, dėl nesumokėtų priemokų mokėjimo (BUAK) turi kreiptis į teismą. (BUAK) turi teisę imtis visų būtinų ir veiksmingų priemonių mokėtinoms priemokoms išieškoti.
<…>
2b. Jei dėl pareigos deklaruoti nesilaikymo (BUAK) pagal 22 straipsnio 5 dalies antrą sakinį apskaičiavo mokėtinos priemokos sumą, remdamasi savo surinktais duomenimis, darbdavys privalo sumokėti taip apskaičiuoto dydžio priemokas.
<…>“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
21 BUAK, kurios registruota buveinė yra Vienoje (Austrija), yra viešosios teisės reglamentuojama kolektyvinė institucija, kurios paskirtis – rinkti lėšas pagal BUAG nustatytoms išmokoms finansuoti. Visų pirma ji yra atsakinga už statybos sektoriaus darbuotojų atostoginių administravimą ir jų mokėjimą.
22 Korana, pagal Slovėnijos teisę įsteigta įmonė, komandiravo darbuotojus į Austriją statybos darbams atlikti.
23 2016 m. spalio 18 d. BUAK Arbeits- und Sozialgericht Wien (Vienos darbo ir socialinių bylų teismas, Austrija) pareiškė ieškinį, kuriuo reikalavo iš Korana sumokėti 38 447,50 EUR sumą, pridedant palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, t. y. priemokų sumą, kurią pagal BUAG VIb skirsnį ši bendrovė privalėjo sumokėti už 2016 m. vasario–birželio mėn. į Austriją komandiruotų darbuotojų darbo dienas.
24 Grįsdama savo reikalavimą BUAK nurodė, kad ji, kaip mokamų atostogų kasa, pagal BUAG nuostatas turi teisę už kiekvieną statybos sektoriaus darbuotojo darbo Austrijoje dieną iš darbdavio reikalauti sumokėti pagal įstatyme įtvirtintą priemokų apskaičiavimo metodą apskaičiuotą priemoką, kurią sudaro, be kita ko, atostoginiai ir administravimo išlaidos.
25 2017 m. balandžio 28 d. sprendimu, priimtu nedalyvaujant Korana, minėtas teismas visiškai patenkino BUAK ieškinį. Šis teismo sprendimas, įteiktas Korana 2017 m. birželio 21 d., nebuvo apskųstas, todėl įgijo res judicata galią. Vykstant teismo procesui, kuriam pasibaigus buvo paskelbtas minėtas teismo sprendimas, minėtas teismas, atrodo, nepatikrino, ar turi jurisdikciją pagal Reglamentą Nr. 1215/2012.
26 Siekdama įvykdyti šį teismo sprendimą, 2017 m. liepos 31 d. BUAK tam pačiam teismui pateikė prašymą išduoti minėto reglamento 53 straipsnyje nurodytą pažymą.
27 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad tokios pažymos išdavimas pagal Reglamento Nr. 1215/2012 53 straipsnį priklauso nuo sąlygos, ar teismo procesas, kuriame priimtas 2017 m. balandžio 28 d. sprendimas, yra susijęs su civilinėmis ir komercinėmis bylomis, kaip apibrėžta minėto reglamento 1 straipsnio 1 dalyje, nes tai nėra akivaizdu iš pagrindinės bylos aplinkybių.
28 Šiuo klausimu tas teismas teigia, kad, priešingai nei tais atvejais, kai veikla vykdoma tik šalies viduje, kada BUAK pagal BUAG 25 straipsnio 3 dalį turi įgaliojimą dėl reikalaujamų priemokų pati parengti įsiskolinimų suvestinę, kuri yra vykdomasis raštas, taigi gali būti priverstinio vykdymo procedūros pagrindas, BUAK neturi tokių pačių įgaliojimų dėl įsiskolinimų, susijusių su komandiruotais darbuotojais, kurie neturi nuolatinės darbo vietos Austrijoje, todėl ji privalo kreiptis į Arbeits- und Sozialgericht Wien (Vienos darbo ir socialinių bylų teismas) dėl minėtų priemokų sumokėjimo.
29 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodo, kad dėl tam tikrų aplinkybių, susijusių su procesu, kai buvo priimtas 2017 m. balandžio 28 d. sprendimas, šiam procesui galėtų būti taikomos viešosios teisės nuostatos.
30 Taigi tas teismas teigia, kad nagrinėjant ieškinį, kuriuo reikalaujama sumokėti skolą – priemokas už atostoginius, matyti, jog ne darbuotojas tiesiogiai remiasi savo teisėmis, nes ieškinys pareiškiamas darbdaviui siekiant išieškoti priemokas, kurių kompetentingo federalinio ministro potvarkiu nustatyta suma taip pat apima BUAK administravimo išlaidas. Be to, be įgaliojimų atlikti tyrimą, kuriuos turi BUAK tuo atveju, jei darbdavys nesilaiko pareigos teikti informaciją, ji taip pat gali sudaryti susitarimus su kitomis socialinės apsaugos institucijomis.
31 Minėtas teismas patikslina, kad tuo atveju, jei darbdavys nesilaiko pareigos teikti informaciją, BUAK turi teisę apskaičiuoti darbdavio mokėtinas priemokas, remdamasi surinktais duomenimis, kaip nustatyta BUAG 33 straipsnio 2b dalyje. Tokiu atveju teismo, nagrinėjančio ieškinį, kuriuo reikalaujama sumokėti skolą – priemokas už atostoginius, įgaliojimai apsiribotų tik šios nuostatos taikymo sąlygų nagrinėjimu, atmetant bet kokį minėto reikalavimo pagrįstumo nagrinėjimą.
32 Šiomis aplinkybėmis Arbeits- und Sozialgericht Wien (Vienos darbo ir socialinių bylų teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar Reglamento [Nr. 1215/2012] 1 straipsnį reikia aiškinti taip, kad procesai, kurių dalykas yra [BUAK] reikalavimų sumokėti priemokas pareiškimas darbdaviams, kai konkrečiam darbui atlikti į Austriją komandiruojami arba perleidžiami darbui Austrijoje atlikti joje nuolatinės darbo vietos neturintys darbuotojai, arba darbdaviams, kurių įmonės buveinė yra ne Austrijoje, kai įdarbinami Austrijoje nuolatinę darbo vietą turintys darbuotojai, yra „civilinės ir komercinės bylos“, kuriose taikytinas minėtas reglamentas, net jeigu BUAK teisės į priemokas susijusios su privatinės teisės reglamentuojamais darbo santykiais ir skirtos privatinės teisės reglamentuojamoms, iš darbo santykių su darbdaviais kylančioms darbuotojų teisėms į atostogas ir į atostoginius įgyvendinti, tačiau:
– tiek darbuotojų BUAK atžvilgiu pateikiamų reikalavimų sumokėti atostoginius dydis, tiek BUAK darbdavių atžvilgiu pateikiamų reikalavimų sumokėti priemokas dydis nustatomas ne kolektyvinėje ar kitoje sutartyje, o federalinio ministro potvarkiu,
– darbdavių priemokos, mokėtinos BUAK, skiriamos ne tik darbuotojams išmokėtiniems atostoginiams finansuoti, bet ir BUAK administravimo išlaidoms padengti, ir
– BUAK dėl jos reikalavimų sumokėti tokias priemokas įgyvendinimo ir vykdymo pagal įstatymą suteikti platesni įgaliojimai negu privačiam asmeniui, t. y.:
– darbdaviai privalo (kitaip jiems gresia piniginės baudos), tam tikrais atvejais, taip pat periodiškai kas mėnesį BUAK jos sukurtais komunikacijos kanalais teikti deklaracijas, leisti vykdyti BUAK kontrolės priemones ir bendradarbiauti jas vykdant, leisti susipažinti su darbo užmokesčio, komerciniais ir kitais dokumentais ir teikti jai informaciją,
– BUAK gali darbdaviams nevykdant deklaracijų teikimo pareigų jų mokėtinas priemokas apskaičiuoti pagal savo surinktus duomenis, ir tokiu atveju BUAK reikalavimas sumokėti priemokas nustatomas pagal jos apskaičiuotą dydį, neatsižvelgiant į faktines darbuotojų komandiravimo ar įdarbinimo aplinkybes?“
Dėl prejudicinio klausimo
Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo
33 Savo rašytinėse pastabose Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo priimti sprendimą dėl klausimo, ar, atsižvelgiant į pažymos išdavimo procedūrą pagal Reglamento Nr. 1215/2012 53 straipsnį, teismas veikia vykdydamas teisminę veiklą, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį.
34 Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad, nors pagal SESV 267 straipsnį kreipimasis į Teisingumo Teismą nepriklauso nuo proceso, per kurį nacionalinis teismas pateikia prejudicinį klausimą, grindimo rungimosi principu, nacionaliniai teismai gali kreiptis į Teisingumo Teismą tik nagrinėdami ginčą ir turėdami priimti sprendimą pagal teisminio pobūdžio sprendimui priimti skirtą procedūrą (2016 m. birželio 16 d. Sprendimo Pebros Servizi, C‑511/14, EU:C:2016:448, 24 punktas ir nurodyta jurisprudencija).
35 Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad žodžių junginys „sprendimui priimti“, kaip jis suprantamas pagal SESV 267 straipsnio 2 dalį, apima visą procedūrą, kuriai pasibaigus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priėmė sprendimą, todėl jis turi būti aiškinamas plačiai, siekiant išvengti situacijos, kai daugelis procesinių klausimų pripažįstami nepriimtinais ir negali būti aiškinami Teisingumo Teismo ir kai šis negali aiškinti visų Sąjungos teisės nuostatų, kurias turi taikyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 16 d. Sprendimo Pebros Servizi, C‑511/14, EU:C:2016:448, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
36 Reglamente Nr. 1215/2012 įdiegta sistema grindžiama egzekvatūros panaikinimu, o tai reiškia, kad valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, kompetentingas teismas jokių patikrinimų neatlieka, tik asmuo, kurio atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, gali prieštarauti su juo susijusio sprendimo pripažinimui ar vykdymui. Iš kartu nagrinėjamų šio reglamento 37 ir 42 straipsnių matyti, jog siekiant, kad valstybėje narėje būtų pripažintas ir vykdomas kitoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas, pareiškėjas turi pateikti tik atitinkamo teismo sprendimo kopiją kartu su pažyma, kurią išduota kilmės teismas pagal minėto reglamento 53 straipsnį. Pagal to paties reglamento 43 straipsnio 1 dalį ši pažyma asmeniui, kurio atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, įteikiama prieš taikant pirmąją vykdymo priemonę.
37 Kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 44 punkte, ši pažyma yra valstybėse narėse priimto teismo sprendimo tiesioginio vykdymo principo įgyvendinimo pagrindas.
38 Taigi minėtos pažymos funkcijos Reglamento Nr. 1215/2012 sistemoje pateisina tai, kad – visų pirma esant tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai teismas, priėmęs vykdytiną sprendimą, sprendimo priėmimo etape nepareiškė nuomonės dėl Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo – šis teismas šios pažymos išdavimo etape turi patikrinti, ar ginčas patenka į šio reglamento taikymo sritį.
39 Tokiu atveju, kaip iš esmės nurodė generalinis advokatas savo išvados 52 punkte, tikrindamas, ar yra kompetentingas išduoti pažymą pagal Reglamento Nr. 1215/2012 53 straipsnį, minėtas teismas pratęsia pirmesnį teismo procesą etapu, kuriuo užtikrinamas visiškas teismo proceso veiksmingumas, nes be pažymos sprendimas nėra tinkamas laisvai judėti Europos teisingumo erdvėje. Tokia išvada yra susijusi su būtinybe užtikrinti greitą teismo sprendimų vykdymą, kartu išsaugant teisinį tikrumą, grindžiamą abipusiu pasitikėjimu vykdant teisingumą Sąjungoje.
40 Be to, atsižvelgiant į Reglamentą Nr. 1215/2012 išduoti pažymą pavedama teismui, kuris geriausiai susipažinęs su byla ir kuris iš esmės geriausiai tinka patvirtinti, kad sprendimas yra vykdytinas. Išduodamas tokią pažymą kilmės teismas netiesiogiai patvirtina, kad už akių priimtas teismo sprendimas, kuris turi būti pripažintas ir vykdomas kitoje valstybėje narėje, patenka į šio reglamento taikymo sritį, nes išduoti pažymą pagal minėto reglamento 53 straipsnį galima tik įvykdžius šią sąlygą.
41 Taigi pažymos išdavimo procedūra pagal Reglamento Nr. 1215/2012 53 straipsnį tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, yra teisminio pobūdžio, todėl nacionalinis teismas, į kurį kreipiamasi, vykstant tokiai procedūrai turi teisę pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą.
42 Darytina išvada, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.
Dėl esmės
43 Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad ieškinys, kuriuo viešosios teisės reglamentuojama kolektyvinė institucija reikalavimą sumokėti skolą – priemokas už atostoginius – pareiškia darbdaviui, kai į valstybę narę komandiruojami arba darbui šioje valstybėje narėje atlikti perleidžiami joje nuolatinės darbo vietos neturintys darbuotojai, arba darbdaviui, kurio įmonės buveinė yra ne minėtos valstybės narės teritorijoje, kai įdarbinami joje nuolatinę darbo vietą turintys darbuotojai, patenka į šio reglamento taikymo sritį.
44 Visų pirma ir atsižvelgiant į tai, kad visas prejudicinis klausimas susijęs su Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsniu, reikia išnagrinėti, pirma, ar toks sprendimas, kurį 2017 m. balandžio 28 d. BUAK prašymu priėmė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir kuriam vykdyti BUAK prašo išduoti šio reglamento 53 straipsnyje nurodytą pažymą, yra susijęs su civilinėmis ir komercinėmis bylomis, kaip apibrėžta minėto reglamento 1 straipsnio 1 dalyje, ir – jei į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai – antra, ar toks sprendimas patenka į to paties reglamento 1 straipsnio 2 dalies c punkte numatytos socialinio draudimo išimties taikymo sritį.
45 Taip pat reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, atsižvelgiant į tai, jog Reglamentu Nr. 1215/2012 panaikinamas ir pakeičiamas 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk. 4 t., p. 42), Teisingumo Teismo pateiktas pastarojo reglamento nuostatų aiškinimas taikomas ir Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatoms, kai šių dviejų Sąjungos teisės aktų nuostatas galima laikyti lygiavertėmis (2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Hellenische Republik, C‑308/17, EU:C:2018:911, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
Dėl Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąvokos „civilinės ir komercinės bylos“
46 Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją siekiant kiek įmanoma labiau užtikrinti, kad valstybėms narėms ir suinteresuotiesiems asmenims iš Reglamento Nr. 1215/2012 kiltų lygios ir vienodos teisės ir pareigos, šio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąvokos „civilinės ir komercinės bylos“ negalima aiškinti kaip paprastos nuorodos į valstybės narės vidaus teisę. Šią sąvoką reikia laikyti savarankiška sąvoka, kurią būtina aiškinti atsižvelgiant, pirma, į minėto reglamento tikslus bei sistemą ir, antra, į bendruosius principus, išplaukiančius iš nacionalinės teisės sistemų (2017 m. kovo 9 d. Sprendimo Pula Parking, C‑551/15, EU:C:2017:193, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
47 Be to, dėl būtinybės užtikrinti gerą vidaus rinkos veikimą ir, siekiant harmoningai vykdyti teisingumą, dėl būtinybės užtikrinti, kad valstybėse narėse nebūtų priimami nesuderinami sprendimai, reikalaujama minėtą sąvoką „civilinės ir komercinės bylos“ aiškinti plačiai (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo German Graphics Graphische Maschinen, C‑292/08, EU:C:2009:544, 22 ir 23 punktus).
48 Norint nustatyti, ar byla patenka į Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo sritį, ar ne, reikia išsiaiškinti bylos šalis siejančius teisinius santykius ir išnagrinėti pateikto reikalavimo pagrindą ir jo pateikimo sąlygas (šiuo klausimu žr. 2013 m. balandžio 11 d. Sprendimo Sapir ir kt., C‑645/11, EU:C:2013:228, 32 ir 34 punktus ir 2013 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Sunico ir kt., C‑49/12, EU:C:2013:545, 35 punktą).
49 Taigi, kaip jau kelis kartus yra patvirtinęs Teisingumo Teismas, nors tam tikri ginčai tarp valdžios institucijos ir privatinės teisės subjekto gali patekti į Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo sritį, taip nėra tais atvejais, kai valdžios institucija naudojasi viešosios valdžios įgaliojimais (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Sunico ir kt., C‑49/12, EU:C:2013:545, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Iš tiesų, kai viena iš ginčo šalių naudojasi viešosios valdžios funkcijų prerogatyvomis, įgyvendindama įgaliojimus, kurie nereglamentuojami pagal santykiams tarp privačių asmenų taikomas taisykles, toks ginčas nepriskiriamas prie civilinių ir komercinių bylų, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 1 dalį (pagal analogiją žr. 2014 m. spalio 23 d. Sprendimo flyLAL-Lithuanian Airlines, C‑302/13, EU:C:2014:2319, 31 punktą).
50 Šiuo atveju visų pirma reikia pažymėti, kad, atsižvelgiant į pirmesniame punkte nurodytą jurisprudenciją, BUAK, kaip viešosios teisės reglamentuojamos kolektyvinės institucijos, statusas savaime neturi jokio poveikio jos ir Korana teisinių santykių pobūdžiui.
51 Pirma, kiek tai susiję su ieškinio, dėl kurio priimtas teismo sprendimas, kuriam vykdyti BUAK prašė išduoti Reglamento Nr. 1215/2012 53 straipsnyje nurodytą pažymą, teisiniu pagrindu, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal BUAG 21 straipsnį darbo užmokesčio priemokos, kurias privalo mokėti darbdavys, skiriamos atostoginiams, kuriuos moka BUAK, finansuoti. Nors šių priemokų dydis nustatomas federalinio darbo ir socialinių reikalų ministro potvarkiu, iš BUAK ir Austrijos vyriausybės pastabų matyti, kad šiuo potvarkiu apibrėžiama tik minėtų priemokų apskaičiavimo tvarka, kaip pagrindu remiantis atitinkamoje kolektyvinėje sutartyje nustatytu darbo užmokesčiu.
52 Be to, pagal BUAG 33f straipsnio 2 dalį reikalavimas sumokėti atostoginius, kuriuos BUAK kaip skolininkė turi mokėti komandiruotiems darbuotojams, neviršija teisėmis į išmokas, pagal kurias darbdavys sumoka nustatytas priemokas, užtikrintos sumos.
53 Pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodo, kad minėti atostoginiai, kurie finansuojami iš šioje byloje reikalaujamų sumokėti priemokų, pagal darbo sutartį yra darbo užmokesčio, kurį darbdavys privalo mokėti už darbuotojo atliktą darbą, dalis.
54 Taigi tiek, kiek darbdavio pareiga mokėti priemokas yra neatskiriamai susijusi su civilinėmis darbuotojų teisėmis į atostoginius, ieškinio, dėl kurio buvo priimtas 2017 m. balandžio 28 d. sprendimas, teisinio pagrindo analizė pagal šio sprendimo 48 punkte nurodytą jurisprudenciją neprieštarauja išvadai, jog BUAK reikalavimas, taigi ir ieškinys dėl skolos sumokėjimo, taip pat turi tą patį civilinį pobūdį.
55 Antra, kiek tai susiję su ieškinio, dėl kurio priimtas minėtas teismo sprendimas, vykdymo tvarka, iš BUAG nuostatų matyti, kad, priešingai nei tais atvejais, kai veikla vykdoma tik šalies viduje, kada BUAK pati gali parengti įsiskolinimų suvestinę, kuri yra vykdomasis raštas, dėl įsiskolinimų, susijusių su komandiruotais darbuotojais, kurie neturi nuolatinės darbo vietos Austrijoje, BUAK privalo kreiptis į teismą dėl nesumokėtų priemokų mokėjimo.
56 Be to, jei dėl pareigos teikti informaciją nesilaikymo BUAK pagal BUAG 22 straipsnio 5 dalį apskaičiavo priemokų dydį, remdamasi savo surinktais duomenimis, „darbdavys privalo sumokėti taip apskaičiuoto dydžio priemokas“, kaip nurodyta BUAG 33h straipsnio 2b dalyje.
57 Kiek tai susiję su teisminės kontrolės apimtimi tuo atveju, kai ieškinys, kuriuo reikalaujama sumokėti skolą – priemokas už atostoginius, kurių sumą apskaičiavo pati BUAK, remdamasi surinktais duomenimis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad toks apskaičiavimas turi kuriamąjį poveikį, nes šios institucijos įgaliojimai ją atskiria nuo paprasto privataus asmens. Minėtas teismas iš to daro išvadą, kad, atsižvelgiant į BUAG 33h straipsnio 2b dalies formuluotę, ši nuostata gali būti aiškinama taip, kad, kalbant apie įsiskolinimus, susijusius su komandiruotais darbuotojais, kurie neturi nuolatinės darbo vietos Austrijoje, teismo įgaliojimai apsiriboja tik paprastu minėtos nuostatos taikymo sąlygų nagrinėjimu, todėl, jeigu šios sąlygos yra įvykdytos, teismas negali nagrinėti iš esmės reikalavimo tikslumo, kuriuo remiasi BUAK.
58 Šį nacionalinės teisės aktų aiškinimą ginčija tiek BUAK, tiek Austrijos vyriausybė, kurios teigia, kad procese dėl reikalavimo sumokėti skolą – priemokas už atostoginius, mokamus komandiruotiems darbuotojams, Austrijos teismas vykdo visapusę visos prašyme pateiktos informacijos kontrolę.
59 Šiuo klausimu reikia priminti, kad, vykstant procesui pagal SESV 267 straipsnį, Teisingumo Teismas neturi priimti sprendimo dėl nacionalinės teisės nuostatų aiškinimo, nes toks aiškinimas iš tiesų priklauso išimtinei nacionalinių teismų jurisdikcijai (2009 m. spalio 27 d. Sprendimo ČEZ, C‑115/08, EU:C:2009:660, 57 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
60 Taigi, jeigu pagal BUAG 33h straipsnio 2b dalį BUAK patenka į teisinę padėtį, kada nukrypstama nuo bendrųjų teisės normų, kuriomis reglamentuojama ieškinio dėl sumokėjimo vykdymo tvarka, suteikiant kuriamąjį poveikį šiame ieškinyje pateiktam reikalavimui sumokėti skolą ir, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, atmetant galimybę teismui, į kurį kreipiamasi su tokiu ieškiniu, peržiūrėti duomenų, kuriais grindžiamas šis reikalavimas, pagrįstumą, reikia konstatuoti, kad tokiu atveju ši institucija veikia pagal įstatymu suteiktus savarankiškus viešosios teisės įgaliojimus.
61 Jeigu taip būtų pagrindinėje byloje, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tokiomis konkrečiomis aplinkybėmis BUAK vaidmuo negalėtų būti apibūdinamas kaip tik viešosios teisės reglamentuojamos kolektyvinės institucijos, kurios paskirtis – rinkti lėšas pagal BUAG nustatytoms išmokoms, vaidmuo. Iš tiesų tokiu atveju BUAK turėtų būti laikoma vykdančia viešosios valdžios funkcijas nagrinėjant tokią bylą, kurioje buvo priimtas 2017 m. balandžio 28 d. teismo sprendimas, o tai turėtų didelę įtaką vykdymo tvarkai, taigi ir pačios šios procedūros pobūdžiui, dėl ko šios bylos neapimtų „civilinių ir komercinių bylų“ sąvoka ir atitinkamai Reglamento Nr.°1215/2012 taikymo sritis.
62 Kalbant apie kitus konkrečiai BUAK suteiktus įgaliojimus, kuriuos nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pavyzdžiui, BUAK vykdomą administravimo išlaidų, kurių dydis siekė 1–2 % priemokų, rinkimą arba jos galimybę sudaryti susitarimus su kitomis socialinės apsaugos institucijomis, pažymėtina, kad tuo atveju, kai pirmasis įgaliojimas atrodo nereikšmingas, o antrasis, remiantis teismo posėdyje pateiktais Austrijos vyriausybės paaiškinimais šiuo klausimu, atrodo, turi būti grindžiamas privatinės teisės reglamentuojamu sutarčių sudarymu, tai nereiškia, kad procesas, dėl kurio priimtas toks teismo sprendimas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, gali būti pašalintas iš civilinių ir komercinių bylų, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 1 dalį.
63 Dėl įgaliojimų atlikti tyrimą, kuriuos turi BUAK tuo atveju, jei darbdavys nesilaiko pareigos teikti informaciją, pažymėtina, kad jie savaime negali suteikti viešosios teisės pobūdžio tokiam procesui, per kurį buvo priimtas 2017 m. balandžio 28 d. teismo sprendimas.
64 Iš tiesų dviejuose paskesniuose šio sprendimo punktuose nurodyti įgaliojimai neturi jokios įtakos BUAK statusui, kurį ji turi tokiame procese, kaip vyksta pagrindinėje byloje, nekeičiant jo pobūdžio ir nenustatant jo eigos.
Dėl sąvokos „socialinis draudimas“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 2 dalies c punktą
65 Pagal Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 2 dalies c punktą šis reglamentas netaikomas socialiniam draudimui.
66 Minėto reglamento 1 straipsnio 2 dalyje numatyti netaikymo atvejai yra išimtys, kurios turi būti aiškinamos siaurai.
67 Sąvoka „socialinis draudimas“ yra apibrėžta savarankiškai, atsižvelgiant į šios sąvokos turinį Sąjungos teisėje. Taigi, kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, ši sąvoka apima materialinę 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t. p. 72) taikymo sritį (pagal analogiją, kiek tai susiję su 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeistu ir atnaujintu 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 (OL L 28, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 3), žr. 2002 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Baten, C‑271/00, EU:C:2002:656, 45 punktą).
68 Be to, išmoka gali būti laikoma socialinio draudimo išmoka tada, kai ji suteikiama gavėjams, neatsižvelgiant į individualų ir diskrecinį asmeninių poreikių vertinimą, remiantis teisės aktais apibrėžta situacija, ir kai ji susijusi su viena iš Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalyje aiškiai išvardytų rizikos sričių (pagal analogiją žr. 2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Hliddal ir Bornand, C‑216/12 ir C‑217/12, EU:C:2013:568, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
69 Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, reikalavimas sumokėti priemokas už atostoginius neviršija teisėmis į išmokas, pagal kurias darbdavys moka priemokas, užtikrintos sumos. Taigi, remiantis informacija, kurią pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, darbdavys privalo sumokėti šiuos atostoginius už komandiruotų darbuotojų atliktą darbą, net jeigu mokėjimas vykdomas per BUAK.
70 Taigi minėtų atostoginių neapima sąvoka „socialinis draudimas“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 2 dalies c punktą.
71 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad ieškinys, kuriuo viešosios teisės reglamentuojama kolektyvinė institucija reikalavimą sumokėti skolą – priemokas už atostoginius – pareiškia darbdaviui, kai į valstybę narę komandiruojami arba darbui šioje valstybėje narėje atlikti perleidžiami joje nuolatinės darbo vietos neturintys darbuotojai, arba darbdaviui, kurio įmonės buveinė yra ne minėtos valstybės narės teritorijoje, kai įdarbinami toje pačioje valstybėje narėje nuolatinę darbo vietą turintys darbuotojai, patenka į šio reglamento taikymo sritį, jeigu tokio ieškinio vykdymo tvarka nenukrypstama nuo bendrųjų teisės normų ir, be kita ko, neatmetama galimybė teismui, į kurį kreipiamasi, peržiūrėti duomenų, kuriais patvirtinamas minėtas reikalavimas, pagrįstumo, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
72 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 1 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad ieškinys, kuriuo viešosios teisės reglamentuojama kolektyvinė institucija reikalavimą sumokėti skolą – priemokas už atostoginius – pareiškia darbdaviui, kai į valstybę narę komandiruojami arba darbui šioje valstybėje narėje atlikti perleidžiami joje nuolatinės darbo vietos neturintys darbuotojai, arba darbdaviui, kurio įmonės buveinė yra ne minėtos valstybės narės teritorijoje, kai įdarbinami toje pačioje valstybėje narėje nuolatinę darbo vietą turintys darbuotojai, patenka į šio reglamento taikymo sritį. jeigu tokio ieškinio vykdymo tvarka nenukrypstama nuo bendrųjų teisės normų ir, be kita ko, neatmetama galimybė teismui, į kurį kreipiamasi, peržiūrėti duomenų, kuriais patvirtinamas minėtas reikalavimas, pagrįstumo, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
Parašai.