TEISINGUMO TEISMO (septintoji kolegija) SPRENDIMAS
2022 m. kovo 24 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vartotojų apsauga – Reglamentas (ES) Nr. 1169/2011 – Informacijos apie maistą teikimas vartotojams – Ženklinimas – Privalomi duomenys – Sudedamųjų dalių sąrašas – Specifiniai šių sudedamųjų dalių pavadinimai – Maisto produkto papildymas vitaminu – Pareiga nurodyti konkretų šio vitamino pavadinimą – Pareigos nurodyti naudotą vitaminų formulę nebuvimas“
Byloje C‑533/20
dėl Kúria (Aukščiausiasis Teismas, Vengrija) 2020 m. spalio 20 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2020 m. spalio 21 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Somogy Megyei Kormányhivatal
prieš
Upfield Hungary Kft.
TEISINGUMO TEISMAS (septintoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas J. Passer (pranešėjas), teisėjai F. Biltgen ir N. Wahl,
generalinė advokatė L. Medina,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Somogy Megyei Kormányhivatal, atstovaujamos Sz. Kovács-Tátrai,
– Upfield Hungary Kft., atstovaujamos ügyved J. Kovács,
– Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Z. Fehér ir R. Kissné Berta,
– Kroatijos vyriausybės, atstovaujamos G. Vidović Mesarek,
– Europos Komisijos, atstovaujamos A. Sipos, B. Rous Demiri ir K. Talabér-Ritz,
susipažinęs su 2021 m. gruodžio 16 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, kuriuo iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1924/2006 ir (EB) Nr. 1925/2006 bei kuriuo panaikinami Komisijos direktyva 87/250/EEB, Tarybos direktyva 90/496/EEB, Komisijos direktyva 1999/10/EB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/13/EB, Komisijos direktyvos 2002/67/EB ir 2008/5/EB bei Komisijos reglamentas (EB) Nr. 608/2004 (OL L 304, 2011, p. 18), išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Somogy Megyei Kormányhivatal (Šomodžio departamento administracinė institucija, Vengrija) ir Upfield Hungary Kft. ginčą dėl sprendimo, kuriuo ši institucija įpareigojo Upfield Hungary pakeisti jos Vengrijoje parduodamo produkto ženklinimą.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Reglamentas Nr. 1169/2011
3 Reglamento Nr. 1169/2011 1 straipsnio „Dalykas ir taikymo sritis“ 1 dalyje nurodyta:
„Šiuo reglamentu nustatomas aukšto lygio vartotojų apsaugos, susijusios su informacija apie maistą, užtikrinimo pagrindas, atsižvelgiant į skirtingą vartotojų suvokimą bei jų informacijos poreikį, tuo pačiu metu užtikrinant sklandų vidaus rinkos veikimą.“
4 Šio reglamento 2 straipsnio 2 dalies f, n, o ir s punktuose paaiškinta, kad jame terminai „sudedamoji dalis“, „teisinis pavadinimas“, „įprastas pavadinimas“ ir „maistinė medžiaga“ atitinkamai reiškia:
„f) sudedamoji dalis – medžiagą arba produktą, įskaitant kvapiąsias medžiagas, maisto priedus ir maisto fermentus, ir sudėtinės sudedamosios dalies elementas, naudojamą maisto produktui gaminti arba ruošti ir liekantį galutiniame produkte, nors ir pakitusiu pavidalu; <…>
<…>
n) teisinis pavadinimas – maisto produkto pavadinimą, nustatytą jam taikomose Sąjungos nuostatose arba, jei tokių Sąjungos nuostatų nėra, įstatymuose ir kituose teisės aktuose, taikomuose valstybėje narėje, kurioje maisto produktas parduodamas galutiniam vartotojui arba viešojo maitinimo įstaigoms, numatytą pavadinimą;
o) įprastinis pavadinimas – pavadinimą, kuris valstybės narės, kurioje maisto produktas parduodamas, vartotojams yra priimtinas kaip maisto produkto pavadinimas ir kurio nereikia išsamiau aiškinti;
<…>
s) maistinė medžiaga – baltymus, angliavandenius, riebalus, skaidulines medžiagas, natrį, vitaminus ir mineralus, išvardytus šio reglamento XIII priede ir medžiagas, kurios priklauso vienai iš tų kategorijų ar yra jų komponentai.“
5 Minėto reglamento 3 straipsnio „Bendrieji tikslai“ 1 dalyje nustatyta:
„Teikiant informaciją apie maistą siekiama užtikrinti aukšto lygio vartotojų sveikatos ir interesų apsaugą sudarant sąlygas galutiniams vartotojams rinktis turint pakankamai informacijos ir saugiai vartoti maistą, visų pirma atsižvelgiant į sveikatos, ekonominius, aplinkos, socialinius ir etinius aspektus.“
6 To paties reglamento 7 straipsnio „Sąžininga informacijos teikimo praktika“ 2 dalyje numatyta:
„Informacija apie maistą turi būti tiksli, aiški ir vartotojui lengvai suprantama.“
7 Reglamento Nr. 1169/2011 9 straipsnio „Privalomų duomenų sąrašas“ 1 dalyje nustatyta:
„Laikantis 10–35 straipsnių ir taikant šiame skyriuje nustatytas išimtis, privaloma nurodyti šiuos duomenis:
<…>
b) sudedamųjų dalių sąrašą;
<…>
l) maistingumo deklaraciją.“
8 Šio reglamento 17 straipsnio „Maisto produkto pavadinimas“ 1 dalyje numatyta:
„Maisto produkto pavadinimas turi būti jo teisinis pavadinimas. Jei tokio pavadinimo nėra, nurodomas įprastinis maisto produkto pavadinimas arba, jei tokio pavadinimo nėra arba jis nevartojamas, – aprašomasis maisto produkto pavadinimas.“
9 Minėto reglamento 18 straipsnio „Sudedamųjų dalių sąrašas“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Prieš sudedamųjų dalių sąrašą rašoma antraštė arba tinkamas pavadinimas, sudaryti iš žodžių „sudedamosios dalys“ arba kuriame yra žodžiai „sudedamosios dalys“. Į sąrašą įtraukiamos visos maisto produkto sudedamosios dalys pagal svorį mažėjančia tvarka, nustatytą tada, kai jos buvo naudojamos maisto produktui gaminti.
2. Laikantis 17 straipsnyje <…> nustatytų taisyklių prireikus nurodomi specifiniai sudedamųjų dalių pavadinimai.“
10 To paties reglamento 30 straipsnio, susijusio su jo 9 straipsnio 1 dalies l punkte nurodytos maistingumo deklaracijos turiniu, 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Privalomoje maistingumo deklaracijoje nurodoma ši informacija:
a) energinė vertė; ir
b) riebalų, sočiųjų riebalų rūgščių, angliavandenių, cukrų, baltymų ir druskos kiekiai.
<…>
2. 1 dalyje nurodytos privalomos maistingumo deklaracijos turinys gali būti papildytas nurodant vienos arba kelių šių medžiagų kiekius:
<…>
f) XIII priedo A dalies 1 punkte išvardytų vitaminų ar mineralinių medžiagų, kurių kiekiai yra dideli, kaip apibrėžta XIII priedo A dalies 2 punkte.“
11 Reglamento Nr. 1169/2011 XIII priedo „Referencinis vartojimo kiekis“ A dalis susijusi su suaugusiesiems asmenims nustatytu referenciniu vitaminų ir mineralinių medžiagų vartojimo kiekiu per parą; jos 1 punkte išvardyti vitaminai ir mineralinės medžiagos, kurie gali būti nurodomi, ir jų referencinės maistinės vertės. Tarp šių vitaminų yra vitaminai A ir D.
Reglamentas Nr. 1925/2006
12 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1925/2006 dėl maisto produktų papildymo vitaminais ir mineralais bei tam tikromis kitomis medžiagomis (OL L 404, 2006, p. 26), iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1169/2011 (toliau – Reglamentas Nr. 1925/2006), 3 straipsnio „Papildymui vitaminais ir mineralais taikomi reikalavimai“ 1 dalyje nurodyta, kad „[p]agal šiame reglamente išdėstytas taisykles maisto produktus galima papildyti tik vitaminais ir (arba) mineralais, kurių sąrašas pateiktas I priede, II priede nurodytu pavidalu“.
13 Šio reglamento 7 straipsnio „Ženklinimas, pristatymas ir reklamavimas“ 3 dalyje numatyta:
„Vitaminais ir mineralinėmis medžiagomis papildytų produktų, kuriems taikomas šis reglamentas, maistingumą privaloma nurodyti ženklinant. Pateiktiną informaciją sudaro [Reglamento Nr. 1169/2011] 30 straipsnio 1 dalyje nurodyti duomenys ir bendri vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekiai, esantys maisto produkto sudėtyje po papildymo.“
14 Šio reglamento I priede „Vitaminai ir mineralai, kuriais galima papildyti maisto produktus“ nurodyti, be kita ko, vitaminai A ir D.
15 To paties reglamento II priede tarp vitaminų formulių ir mineralinių medžiagų, kuriomis galima papildyti maisto produktus, po užrašu „Vitaminas A“ nurodytos keturios vitaminų formulės: retinolis, retinilo acetatas, retinilo palmitatas ir beta-karotenas. Šiame priede po pavadinimu „Vitaminas D“ yra dvi vitaminų formulės: cholekalciferolis ir ergokalciferolis.
Vengrijos teisė
16 Pagal az élelmiszerláncról és hatósági felügyeletéről szóló 2008. évi XLVI. törvény (2008 m. Įstatymas Nr. XLVI dėl maisto grandinės ir jos oficialios priežiūros) 10 straipsnio 1 dalį maisto produktai gali būti tiekiami rinkai tik tuo atveju, jeigu jų etiketėje vengrų kalba ir visuotinai suprantamai, nedviprasmiškai bei lengvai įskaitomai pateikiama informacija, numatyta įgyvendinant šį įstatymą priimtuose teisės aktuose ir tiesiogiai taikytinuose Sąjungos teisės aktuose.
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
17 Upfield Hungary Vengrijoje prekiauja produktu „Flóra ProActiv, augaliniais steroliais papildytas 35 % riebumo margarinas“. Šio produkto etiketėje, be kita ko, yra nuoroda „Vitaminai (A, D)“.
18 Šomodžio departamento administracinė institucija, kuri, be kita ko, įpareigota užtikrinti vartotojų apsaugos srityje taikomų teisės aktų laikymąsi, nusprendė, kad ši informacija neatitinka Reglamento Nr. 1169/2011 nuostatų, pagal kurias, ženklinant maisto produktus, reikalaujama visais atvejais nurodyti specifinius jų sudėtyje esančių įvairių sudedamųjų dalių pavadinimus, o tuo atveju, kai šios sudedamosios dalys yra vitaminai, – naudotas vitaminų formules. Todėl ši institucija priėmė sprendimą, juo Upfield Hungary nurodė pakeisti nagrinėjamo produkto ženklinimą.
19 Bendrovei pateikus skundą dėl šio sprendimo, kompetentingas teismas jį panaikino, remdamasis dviem argumentų grupėmis. Pirma, jis iš esmės laikėsi nuomonės, kad Reglamente Nr. 1169/2011 neapibrėžta, ką apskritai reikia laikyti maisto produktų sudėtyje esančių sudedamųjų dalių „specifiniu pavadinimu“. Antra, jis pažymėjo, kad Reglamente Nr. 1925/2006 plačiai nereglamentuojami jame minimų vitaminų, mineralų ir kitų medžiagų pavadinimai, o jo II priede tik išvardijamos įvairios vitaminų A ir D formulės, kuriomis gali būti papildyti maisto produktai. Atsižvelgdamas į tai, šis teismas padarė išvadą, kad nei kuris nors iš šių dviejų reglamentų, nei jokia kita Sąjungos teisės nuostata nedraudžia ženklinant maisto produktą naudoti pavadinimus „vitaminas A“ ir „vitaminas D“.
20 Šomodžio departamento administracinė institucija padavė kasacinį skundą Kúria (Aukščiausiasis Teismas, Vengrija) ir jam pagrįsti nurodė, pirma, kad pagal Reglamentą Nr. 1169/2011 reikalaujama ženklinant maisto produktus visais atvejais nurodyti kiekvienos jų sudėtyje esančios sudedamosios dalies specifinį pavadinimą, ir, antra, kai šios sudedamosios dalys yra vitaminai A ir D, šis specifinis pavadinimas turi atitikti vitaminų formulę, kuria papildytas konkretus maisto produktas, o pati ši formulė būtinai turi būti viena iš tų, kurias leidžiama naudoti pagal Reglamento Nr. 1925/2006 II priedą.
21 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad šiais argumentais keliamas klausimas, kaip turi būti suprantama Reglamento Nr. 1169/2011 18 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „specifinis pavadinimas“, kuomet kaip sudedamosios dalys naudojami vitaminai. Kadangi nacionalinių teismų pozicija šiuo klausimu nėra vienoda, jis manė, kad būtina kreiptis į Teisingumo Teismą.
22 Tokiomis aplinkybėmis Kúria (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar [Reglamento Nr. 1169/2011] nuostatos, konkrečiai jo 18 straipsnio 2 dalis, turi būti aiškinamos taip, kad, kai maisto produktai papildomi vitaminais, nurodant maisto produktų sudedamąsias dalis, be vitaminų pavadinimų, taip pat reikia nurodyti vitaminų formules, kuriomis leidžiama papildyti maisto produktus?“
Dėl prejudicinio klausimo
23 Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamentas Nr. 1169/2011, atsižvelgiant visų pirma į jo 18 straipsnio 2 dalį, turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai maisto produktas buvo papildytas vitaminu, šio maisto produkto sudedamųjų dalių sąraše, be šio vitamino pavadinimo, turi būti nurodyta panaudota vitamino formulė.
24 Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad, viena vertus, Reglamente Nr. 1169/2011 skiriamos sąvokos „sudedamoji dalis“ ir „maistinė medžiaga“.
25 Šio reglamento 2 straipsnio 2 dalies f punkte nurodyta, kad sąvoka „sudedamoji dalis“ – tai „medžiaga arba produktas, įskaitant kvapiąsias medžiagas, maisto priedus ir maisto fermentus, ir sudėtinės sudedamosios dalies elementas, naudojamas maisto produktui gaminti arba ruošti ir liekantis galutiniame produkte, nors ir pakitusiu pavidalu“.
26 Kartu minėto reglamento 2 straipsnio 2 dalies s punkte nurodyta, kad sąvoka „maistinė medžiaga“ apima „baltymus, angliavandenius, riebalus, skaidulines medžiagas, natrį, vitaminus ir mineralus, išvardytus šio reglamento XIII priedo A dalies 1 punkte“.
27 Kita vertus, Reglamento Nr. 1169/2011 9 straipsnio 1 dalies b ir l punktuose numatyta, kad Europos Sąjungoje gaminamuose ar parduodamuose maisto produktuose esančios sudedamosios dalys ir maistinės medžiagos įtraukiamos į dvi skirtingas privalomų duomenų nuorodas, t. y. „sudedamųjų dalių sąrašą“ ir „maistingumo deklaraciją“.
28 Pagal minėto reglamento 18 straipsnio 1 dalį pirmoji privalomų duomenų nuoroda turi apimti visas sudedamąsias dalis, esančias atitinkamame maisto produkte.
29 Pagal to paties reglamento 30 straipsnio 1 dalį antroji privalomų duomenų nuoroda turi apimti energinę vertę ir atitinkamame maisto produkte esančių riebalų, sočiųjų riebalų rūgščių, angliavandenių, cukrų, baltymų ir druskos kiekius. Be to, pagal minėto straipsnio 2 dalį ji gali būti papildyta nurodant, be kita ko, vitaminus, kurių kiekiai šiame maisto produkte yra dideli.
30 Darytina išvada, kad pagal Reglamentą Nr. 1169/2011 vitaminai iš esmės laikomi maistinėmis medžiagomis, todėl jie gali būti nurodyti šio reglamento 9 straipsnio 1 dalies l punkte ir 30 straipsnyje numatytoje maistingumo deklaracijoje, jeigu jų kiekis maisto produkto sudėtyje yra didelis, tačiau ši nuoroda nėra privaloma.
31 Vis dėlto reikia patikslinti, kad, kaip savo išvados 32–34 punktuose pažymėjo generalinė advokatė, toks kvalifikavimas nereiškia, kad vitaminai kartu negali būti ir sudedamosios dalys, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 1169/2011.
32 Atvirkščiai, sąvoka „sudedamoji dalis“, kaip matyti iš šio sprendimo 25 punkto, apima visus produktus, medžiagas ar sudėties elementus, kurie buvo „naudojami“ maisto produktui gaminti arba ruošti ir „liekantys“ galutiniame produkte, o taip gali būti vitamino atveju.
33 Darytina išvada, kad tuo atveju, kai maisto produktas papildomas vitaminu, šis būtinai turi būti nurodytas Reglamento Nr. 1169/2011 9 straipsnio 1 dalies b punkte ir 18 straipsnyje numatytame sudedamųjų dalių sąraše. Tačiau jo pavadinimas ir kiekis neprivalo būti nurodyti šio reglamento 9 straipsnio 1 dalies l punkte ir 30 straipsnyje numatytoje maistingumo deklaracijoje.
34 Dėl klausimo, kokiu pavadinimu toks vitaminas turi būti įtrauktas į sudedamųjų dalių, kurias reikia nurodyti ženklinant atitinkamą maisto produktą, sąrašą, reikia pažymėti, kad pagal Reglamento Nr. 1169/2011 18 straipsnio 2 dalį maisto produkto sudėtyje esančios sudedamosios dalys turi būti nurodytos jų specifiniu pavadinimu, prireikus laikantis šio reglamento 17 straipsnyje nustatytų taisyklių.
35 Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad Reglamento Nr. 1169/2011 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog sudedamųjų dalių pavadinimas suprantamas kaip atitinkamos sudedamosios dalies teisinis pavadinimas, arba, jei tokio teisinio pavadinimo nėra, įprastinis jos pavadinimas, o jei ir šio nėra arba jis nevartojamas, – aprašomasis pavadinimas.
36 Vis dėlto nei Reglamento Nr. 1169/2011 18 straipsnio 2 dalyje esanti nuoroda į „specifinį pavadinimą“, nei šio reglamento 17 straipsnio 1 dalyje esančios nuorodos į „teisinį pavadinimą“, „įprastinį“ ir „aprašomąjį“ pavadinimus, nesant papildomų paaiškinimų, neleidžia nustatyti pavadinimo, kuriuo Sąjungoje pagaminto ar parduodamo maisto produkto sudėtyje esantis vitaminas turi būti nurodytas šio maisto produkto etiketėje esančiame sudedamųjų dalių sąraše.
37 Šiomis aplinkybėmis, remiantis suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudencija, šias nuostatas reikia aiškinti atsižvelgiant ne tik į jų formuluotę, bet ir į kontekstą bei teisės aktais, kuriuose jos vartojamos, siekiamus tikslus (2005 m. birželio 7 d. Sprendimo VEMW ir kt., C‑17/03, EU:C:2005:362, 41 punktas ir 2021 m. sausio 21 d. Sprendimo Vokietija / Esso Raffinage, C‑471/18 P, EU:C:2021:48, 81 punktas).
38 Šiuo klausimu, kiek tai susiję su nagrinėjamų nuostatų kontekstu, reikia pažymėti, kad, pirma, Reglamento Nr. 1169/2011 2 straipsnio 2 dalies n ir o punktuose apibrėžiamos atitinkamai sąvokos „teisinis pavadinimas“ ir „įprastinis pavadinimas“ ir nurodoma, kad pirmoji iš jų reiškia „maisto produkto pavadinimą, nustatytą jam taikomose Sąjungos nuostatose, arba, jei tokių Sąjungos nuostatų nėra, įstatymuose ir kituose teisės aktuose, taikomuose valstybėje narėje, kurioje maisto produktas parduodamas“ numatytą pavadinimą, o antroji – „pavadinimą, kuris valstybės narės, kurioje maisto produktas parduodamas, vartotojams yra priimtinas kaip maisto produkto pavadinimas ir kurio nereikia išsamiau aiškinti“.
39 Antra, šio reglamento 30 straipsnio 2 dalies f punkte ir XIII priedo A dalies 1 punkte kalbama apie vitaminus, kurių pavadinimai ir kiekiai gali būti nurodyti 9 straipsnio 1 dalies l punkte numatytoje maistingumo deklaracijoje, jeigu jų kiekis Sąjungoje gaminamo ar parduodamo maisto produkto sudėtyje yra didelis. Kaip savo išvados 47 punkte pažymėjo generalinė advokatė, XIII priedo A dalies 1 punkte nagrinėjami vitaminai išvardijami nurodant jų pavadinimus – vitaminas A, vitaminas D arba vitaminas E – tačiau nenumatyta, kad pagal Sąjungos teisę tai yra jų teisiniai pavadinimai.
40 Trečia, nei šiose nuostatose, nei jokioje kitoje Reglamento Nr. 1169/2011 nuostatoje šie vitaminai nenurodomi kitais pavadinimais.
41 Ketvirta, Reglamento Nr. 1925/2006, kuriuo derinami nacionalines teisės aktai dėl maisto produktų papildymo vitaminais ir mineralais bei tam tikromis kitomis medžiagomis, 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „maisto produktus galima papildyti tik vitaminais ir (arba) mineralais, kurių sąrašas pateiktas I priede, II priede nurodytu pavidalu“. Kaip matyti iš pirmojo iš šių priedų, įvairių nagrinėjamų vitaminų pavadinimai atitinka Reglamento Nr. 1169/2011 XIII priedo A dalies 1 punkte nurodytus pavadinimus, primintus šio sprendimo 39 punkte; tačiau reikia pažymėti, kad Sąjungoje pagamintus ar parduodamus maisto produktus galima papildyti tik antrajame iš šių priedų aiškiai išvardytomis vitaminų formulėmis.
42 Penkta, vis dėlto Reglamentu Nr. 1925/2006 nesiekiama reglamentuoti maistingumo nurodymo ženklinant ar apskritai informuojant vartotojus apie vitaminų buvimą maisto produktų sudėtyje; kaip aiškiai matyti iš šio reglamento 7 straipsnio 3 dalies ir kaip generalinė advokatė pažymėjo savo išvados 45 punkte, šis klausimas reglamentuojamas tik Reglamente Nr. 1169/2011. Taigi Reglamento Nr. 1925/2006 II priede išvardytos vitaminų formulės negali būti laikomos pavadinimais, papildančiais šio sprendimo 39 punkte nurodytus pavadinimus, juo labiau kad šiame priede patikslinama, kad kalbama tik apie įvairų kiekvieno konkretaus vitamino „pavidalą“.
43 Taigi iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad pagal Reglamentą Nr. 1169/2011 vitaminai, kurių kiekis Sąjungoje gaminamų ar parduodamų maisto produktų sudėtyje yra didelis, šio reglamento 9 straipsnio 1 dalies l punkte, 30 straipsnyje ir XIII priede numatytoje maistingumo deklaracijoje turėtų būti nurodomi pavadinimais „vitaminas A“, „vitaminas D“ arba „vitaminas E“.
44 Siekiant užtikrinti nuoseklų įvairių šio reglamento nuostatų aiškinimą ir taikymą, reikia pripažinti, kad minėto reglamento 9 straipsnio 1 dalies b punkte ir 18 straipsnyje numatytame sudedamųjų dalių sąraše šie vitaminai turėtų būti nurodomi tokiais pačiais pavadinimais.
45 Taip pat reikia pažymėti, kad Reglamentu Nr. 1169/2011, kaip matyti iš jo 1 straipsnio 1 dalies ir 3 straipsnio 1 dalies, be kita ko, siekiama užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą, susijusią su informacija apie maisto produktus, atsižvelgiant į skirtingą vartotojų suvokimą, sudarant jiems sąlygas rinktis turint pakankamai informacijos (šiuo klausimu žr. 2022 m. sausio 13 d. Sprendimo Tesco Stores ČR, C‑881/19, EU:C:2022:15, 43 ir 44 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
46 Šis tikslas įgyvendinamas, be kita ko, minėto reglamento 7 straipsnio 2 dalyje reikalaujant, kad vartotojams teikiama informacija apie Sąjungoje pagamintus ar parduodamus maisto produktus būtų tiksli, aiški ir lengvai suprantama.
47 Pats šis reikalavimas turi būti vertinamas ne tik atsižvelgiant į galimus vartotojų suvokimo skirtumus, kaip nurodyta šio sprendimo 45 punkte, bet ir atspirties tašku laikant paprastą vartotoją, kuris yra pakankamai informuotas, protingai pastabus ir nuovokus, kaip matyti iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos (1998 m. liepos 16 d. Sprendimo Gut Springenheide ir Tusky, C‑210/96, EU:C:1998:369, 31 punktas ir 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Severi, C‑446/07, EU:C:2009:530, 61 punktas).
48 Minėtas tikslas ir reikalavimas patvirtina šio sprendimo 44 punkte pateiktą aiškinimą. Iš tiesų, Reglamente Nr. 1169/2011 numatytuose maistingumo deklaracijoje ir sudedamųjų dalių sąraše nuosekliai nurodant vitaminus tik pavadinimais „vitaminas A“ arba „vitaminas D“, galima užtikrinti tikslią, aiškią ir lengvai suprantamą informaciją vidutiniam vartotojui, kuris yra pakankamai informuotas, protingai pastabus ir nuovokus.
49 Atvirkščiai, jei šie pavadinimai būtų naudojami tik maistingumo deklaracijoje, o sudedamųjų dalių sąraše kartu su jais būtų nurodomos Reglamento Nr. 1925/2006 II priede išvardytos atitinkamos vitaminų formulės, kaip antai „retinilo acetatas“ arba „cholekalciferolis“, atsižvelgiant į daugumos šių formulių santykinį abstraktumą ir mažą žinomumą plačiai visuomenei, galėtų kilti rizika, kad tokia informacija taptų sudėtingesnė, labiau techniška, o kartu ne tokia aiški ir sunkiau suprantama vidutiniam vartotojui.
50 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Reglamentas Nr. 1169/2011, visų pirma jo 18 straipsnio 2 dalis, turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai maisto produktas buvo papildytas vitaminu, šio maisto produkto sudedamųjų dalių sąraše, be šio vitamino pavadinimo, neturi būti nurodyta panaudota vitamino formulė.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
51 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia:
2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, kuriuo iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1924/2006 ir (EB) Nr. 1925/2006 bei kuriuo panaikinami Komisijos direktyva 87/250/EEB, Tarybos direktyva 90/496/EEB, Komisijos direktyva 1999/10/EB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/13/EB, Komisijos direktyvos 2002/67/EB ir 2008/5/EB bei Komisijos reglamentas (EB) Nr. 608/2004, visų pirma jo 18 straipsnio 2 dalis, turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai maisto produktas buvo papildytas vitaminu, šio maisto produkto sudedamųjų dalių sąraše, be šio vitamino pavadinimo, neturi būti nurodyta panaudota vitamino formulė.
Parašai.