TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS
2019 m. gruodžio 19 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam – Direktyva 2008/94/EB – 8 straipsnis – Papildomos pensijų sistemos – Teisių į senatvės išmokas apsauga – Garantuojamas minimalus apsaugos lygis – Ankstesnio darbdavio pareiga kompensuoti sumažintą profesinę pensiją – Išorės pensijų įstaiga – Tiesioginis veikimas“
Byloje C‑168/18
dėl Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija) 2018 m. vasario 20 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2018 m. kovo 5 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Pensions-Sicherungs-Verein VVaG
prieš
Günther Bauer
TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas E. Regan, teisėjai I. Jarukaitis, E. Juhász (pranešėjas), M. Ilešič ir C. Lycourgos,
generalinis advokatas G. Hogan,
posėdžio sekretorius D. Dittert, skyriaus vadovas,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2019 m. vasario 14 d. posėdžiui,
atsižvelgęs į pastabas, pateiktas:
– Pensions-Sicherungs-Verein VVaG, atstovaujamos Rechtsanwalt F. Wortmann,
– G. Bauer, atstovaujamo Rechtsanwältin I. Axler,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos iš pradžių T. Henze ir R. Kanitz, vėliau – R. Kanitz,
– Liuksemburgo vyriausybės, atstovaujamos D. Holderer ir T. Uri, padedamų advokato P. Kinsch,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos Z. Lavery, padedamos QC J. Coppel,
– Europos Komisijos, atstovaujamos M. Kellerbauer ir B.-R. Killmann,
susipažinęs su 2019 m. gegužės 8 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/94/EB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam (OL L 283, 2008, p. 36) 8 straipsnio išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Pensions-Sicherungs-Verein VVaG (Pensijų savidraudos draugija, toliau – PSV) ir Günther Bauer ginčą dėl pensijų kasos išmokų sumos sumažinimo kompensacijos.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 2008/94 3 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„Būtina apsaugoti darbuotojus jų darbdaviui tapus nemokiam ir suteikti darbuotojams minimalų apsaugos lygį, ypač siekiant garantuoti neįvykdytų reikalavimų sumokėjimą, tuo pat metu atsižvelgiant į [Europos Sąjungos] subalansuotos ekonominės ir socialinės plėtros poreikį. Dėl to valstybės narės turėtų įsteigti instituciją, kuri garantuotų neįvykdytų reikalavimų sumokėjimą atitinkamiems darbuotojams.“
4 Remiantis šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalimi, ši direktyva taikoma su darbo sutartimis ar darbo santykiais susijusiems darbuotojų reikalavimams, pateiktiems minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtiems nemokiems darbdaviams.
5 Minėtos direktyvos 8 straipsnyje numatyta:
„Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad būtų apsaugoti darbuotojų ir asmenų, kurie iki darbdavio nemokumo pradžios nebedirbo darbdavio įmonėje arba versle, interesai, susiję su jų neatidėliotina teise arba būsima teise gauti senatvės išmokas, įskaitant maitintojo netekimo išmokas, mokėtinas pagal papildomas bendrovės arba kelių bendrovių pensijų sistemas, nepriklausančias įstatymų numatytoms valstybinėms socialinės apsaugos sistemoms.“
6 Pagal Direktyvos 2008/94 11 straipsnio pirmą pastraipą ši direktyva nepažeidžia valstybių narių teisės taikyti arba priimti darbuotojams palankesnius įstatymus ir kitus teisės aktus.
Vokietijos teisė
7 1974 m. gruodžio 19 d. Gesetz zur Verbesserung der betrieblichen Altersversorgung (Betriebsrentengesetz) (Profesinių pensijų pagerinimo įstatymas) (BGBl. I, 1974, p. 3610), iš dalies pakeisto 2017 m. rugpjūčio 17 d. įstatymu (BGBl. I, 1974, p. 3214) (toliau – Profesinių pensijų įstatymas), 1 straipsnyje „Darbdavio įsipareigojimas mokėti profesinę pensiją“ nustatyta:
„1.) Darbdaviui įsipareigojus mokėti darbuotojo senatvės, neįgalumo ar maitintojo netekimo pensiją, susijusią su darbo santykiais (profesinė pensija), taikomos šio įstatymo nuostatos. Profesinės pensijos įsipareigojimus darbdavys gali vykdyti pats arba per vieną iš 1b straipsnio 2–4 dalyse nurodytų draudimo įstaigų. Darbdavys garantuoja išmokų, dėl kurių yra prisiėmęs įsipareigojimą, mokėjimą ir tuomet, kai jas moka ne pats.
<…>“
8 Šio įstatymo 1b straipsnyje „Profesinių pensijų neatšaukiamumas ir profesinių pensijų mokėjimo įgyvendinimas“, kurio 2–4 dalyse nurodytos darbdavio galimybės profesinių pensijų srityje, iš esmės numatyta, kad darbdavys gali sudaryti darbuotojo gyvybės draudimo sutartį (2 dalis) arba profesinę pensiją gali mokėti pensijų kasa, pensijų fondai (3 dalis) arba paramos fondas (4 dalis).
9 Minėto įstatymo 7 straipsnyje „Draudimo apsaugos apimtis“ nustatyta:
„(1) Pensijos gavėjai, kurių iš tiesioginio darbdavio pensijų įsipareigojimo kylančios reikalavimo teisės neužtikrinamos dėl to, kad pradėta darbdavio bankroto procedūra, apimanti jo turtą arba palikimą, ir atitinkami maitintojo netekę asmenys bankroto draudimo įstaigai gali reikšti ieškinį dėl tokio dydžio reikalavimo, kokia būtų darbdavio pagal pensijų įsipareigojimą mokėtina išmoka, jei nebūtų buvusi pradėta jo bankroto procedūra. <…>
<…>“
10 To paties įstatymo 10 straipsnyje „Pareiga mokėti įmokas ir jų apskaičiavimas“ nustatyta:
„(1) Bankroto draudimui įgyvendinti reikalingos lėšos kaupiamos iš visų darbdavių, kurie įsipareigojo profesinių pensijų išmokas mokėti tiesiogiai arba pagal tiesioginio draudimo sutartį <…> arba per paramos fondą, arba per pensijų fondus, įmokų, kurias jie turi mokėti pagal viešosios teisės įpareigojimą.
<…>
(4) Zivilprozessordnung (Civilinio proceso kodeksas) nuostatos, susijusios su priverstiniu vykdymu, taikomos pagal analogiją, kiek tai susiję su Bankroto draudimo įstaigos sprendimais įmokų srityje. Vykdomojo dokumento kopiją išduoda bankroto draudimo įstaiga.
<…>“
11 Profesinių pensijų įstatymo 14 straipsnyje „Bankroto draudimo įstaiga“ nustatyta:
„(1) Bankroto draudimo įstaiga yra [PSV]. Ji taip pat yra Liuksemburgo įmonių pensijų įsipareigojimų bankroto draudimo įstaiga pagal 2000 m. rugsėjo 22 d. Vokietijos Federacinės Respublikos ir Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės susitarimą dėl bendradarbiavimo profesinių pensijų bankroto draudimo srityje.
(2) [PSV] priežiūrą vykdo Bundesanstalt für Finanzdienstleistungsaufsicht (Federalinė finansinių paslaugų priežiūros institucija) <…>“
12 1953 m. balandžio 27 d. Verwaltungs-Vollstreckungsgesetz (Administracinių aktų vykdymo įstatymas) (BGBl. 1953 I, p. 157), iš dalies pakeisto 2017 m. birželio 30 d. įstatymu (BGBl. 2017 I, p. 2094), 3 straipsnyje nustatyta:
„(1) Vykdymas skolininko atžvilgiu pradedamas išleidžiant vykdymo potvarkį; vykdomasis raštas tam nebūtinas.
(2) Vykdymo procedūros pradėjimo sąlygos yra šios:
a) priimtas sprendimas dėl mokėjimo, kuriuo skolininkui buvo nurodyta sumokėti;
b) suėjo mokėjimo terminas;
c) pasibaigė vienos savaitės terminas nuo tada, kai pranešta apie vykdytiną sprendimą, arba, jei mokėjimo terminas sueina tik vėliau, – vienos savaitės terminas nuo tada, kai sueina mokėjimo terminas.
(3) Prieš išleidžiant vykdymo potvarkį, skolininkas turi būti įspėtas ir jam turi būti nustatytas dar vienos savaitės mokėjimo terminas.
(4) Vykdymo potvarkį išleidžia institucija, turinti teisę reikšti reikalavimą.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
13 2000 m. gruodžio mėn. buvęs G. Bauer darbdavys skyrė jam pensiją, kaip tai suprantama pagal Profesinių pensijų įstatymą.
14 Šią profesinę pensiją sudarė mėnesinis pensijos priedas ir metinė pensinė kalėdinė išmoka, kuriuos suteikė tiesiogiai buvęs darbdavys, taip pat pensija, suteikta pagal pensijos kasų sistemą remiantis šio buvusio darbdavio įmokomis ir pervesta Pensionskasse für die Deutsche Wirtschaft (Vokietijos ekonomikos sektoriaus pensijų kasa, toliau – Pensionskasse), t. y. kelių bendrovių pensijų įstaigos, kurios mokamos išmokos suteikia darbuotojams gavėjams subjektyvinę teisę.
15 2003 metais Pensionskasse susidūrė su ekonominiais sunkumais ir, gavusi Federalinės finansinių paslaugų priežiūros institucijos leidimą, sumažino mokamų išmokų dydį. Pensionskasse kiekvienais metais laikotarpiu nuo 2003 m. iki 2013 m. vienuolika kartų 1,40–1,25 % sumažino G. Bauer mokamą pensiją, apskaičiuotą remiantis jo buvusio darbdavio įmokomis, kurią 2003 m. birželio mėn. sudarė 599,49 EUR (bruto) suma.
16 Iš viso laikotarpiu nuo 2003 m. iki 2013 m. Pensionskasse G. Bauer mokamą mėnesinę pensijos sumą sumažino 13,8 %, o tai reiškia, kad suinteresuotasis asmuo per mėnesį prarado 82,74 EUR; jo bendra profesinės pensijos išmokų, kurias jis gauna pagal papildomos profesinės paramos sistemą, suma buvo sumažinta 7,4 %.
17 Pagal nacionalinės teisės aktuose nustatytą garantinį įsipareigojimą buvęs G. Bauer darbdavys pradėjo kompensuoti Pensionskasse sumažintas išmokas, nes šiuose teisės aktuose nenumatoma kita pareiga garantuoti pensijų kasų mokamas išmokas.
18 2012 m. sausio mėn. buvo pradėta šio buvusio darbdavio bankroto procedūra.
19 PSV, kuri užtikrina profesinių pensijų mokėjimą darbdavio bankroto atveju Vokietijoje ir Liuksemburge, 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pranešė G. Bauer, kad ji įsipareigojo mokėti 398,90 EUR mėnesinį pensijos priedą ir 1 451,05 EUR kalėdinę išmoką.
20 Vis dėlto, kadangi PSV atsisakė kompensuoti Pensionskasse mokamų sumažintų pensijos išmokų dalį, Pensionskasse ir toliau suinteresuotajam asmeniui moka sumažintą pensijos sumą.
21 Kompetentingam pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje G. Bauer teigė, kad dėl jo buvusio darbdavio bankroto bylos PSV turėjo garantuoti sumažinimų, darančių poveikį Pensionskasse mokamoms išmokoms, kompensaciją. PSV teigė, kad ji neprivalėjo garantuoti pensijų kasos mokamos pensijos dydžio, jeigu darbdavys dėl savo paties nemokumo negali įvykdyti teisės aktuose nustatytos garantijos pareigos.
22 Nors pirmoje instancijoje G. Bauer ieškinys buvo atmestas, apeliacinėje instancijoje G. Bauer skundas buvo patenkintas.
23 Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija), nagrinėdamas jam PSV pateiktą skundą, nurodo, kad pagrindinėje byloje jis turi išnagrinėti klausimą, ar PSV turi garantuoti G. Bauer turimą reikalavimo teisę savo buvusio darbdavio atžvilgiu, kadangi pastarasis yra nemokus ir todėl negali įvykdyti savo paties pareigos garantuoti Pensionskasse mokamas išmokas.
24 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Vokietijoje profesinės pensijos išmokos gali būti suteikiamos pagal įvairias taisykles. Viena vertus, darbdavys gali tiesiogiai mokėti išmokas, privalomas išmokėti pagal savo įmonės profesinių pensijų sistemą. Antra vertus, jis gali šias išmokas išmokėti per išorės įstaigas. Taigi darbdavys nemoka jokios išmokos, bet numato jos išmokėjimą netiesiogiai: per darbdavio darbuotojo naudai sudarytą gyvybės draudimą, per paramos fondą arba per pensijų kasą, kuriam (-iai) jis paveda valdyti savo įmonės profesinių pensijų sistemą.
25 Kai darbdavys darbuotojui suteikia profesinės pensijos išmokas, kurias moka išorinis paramos fondas, ir kai šių išmokų nepakanka siekiant įvykdyti darbo sutartyje jo darbuotojo atžvilgiu prisiimtą įsipareigojimą, pagal nacionalinę teisę darbdaviui nustatoma garantijos pareiga, kurią jis turi užtikrinti savo paties turtu. Esant tokiai situacijai, jei darbdavys yra nemokus, nacionalinėje teisėje nenumatoma PSV pareiga garantuoti išmokas, kurias darbdavys turi išmokėti darbuotojui, pensijų kasai sumažinus mokamų išmokų dydį.
26 Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl Direktyvos 2008/94 8 straipsnio taikymo tuo atveju, kai pensijų kasa, kuri pati nėra nemoki, sumažina mokamų išmokų dydį, tačiau buvęs darbdavys, nepaisant nacionalinėje teisėje jam numatytos garantijos pareigos, dėl savo nemokumo negali kompensuoti sumažintų išmokų dydžių. Šio teismo manymu, tokiu atveju darbuotojas turi reikalavimo teisę darbdavio atžvilgiu, kuri kyla iš darbo santykių, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/94 1 straipsnio 1 dalį, nes ši teisė grindžiama tuo, jog buvęs darbdavys skyrė pensijų išmokas.
27 Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, patikslinęs, kad pagrindinėje byloje darbuotojo patirti nuostoliai sudaro tik 13,8 % mėnesinės pensijos ir 7,4 % visų profesinių pensijų išmokų, į kurias jis įgijo teisę pagal papildomą profesinės paramos sistemą, atsižvelgdamas į pareigą apsaugoti Direktyvos 2008/94 8 straipsnyje numatytą pareigą apsaugoti darbuotojų interesus, siekia išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis dėl darbdavio nemokumo buvusio darbuotojo patirti profesinės pensijos išmokų nuostoliai gali būti laikomi akivaizdžiai neproporcingais. Jis mano, kad būtina konkrečiau išsiaiškinti 2016 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Webb-Sämann (C‑454/15, EU:C:2016:891) 35 punkte nurodytas aplinkybes tam, kad jis galėtų įvertinti, ar pagrindinėje byloje yra įgyta Direktyvos 2008/94 8 straipsnyje numatyta minimali apsauga.
28 Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad jeigu Direktyvos 2008/94 8 straipsnis būtų aiškinamas taip, kad jame įtvirtinamas reikalavimas, pagal kurį atitinkama valstybė narė turi užtikrinti teises, kuriomis rėmėsi G. Bauer, jis negalėtų atitinkamų Profesinių pensijų įstatymo nuostatų aiškinti taip, kad jos atitiktų šią direktyvą. Todėl šiam teismui kyla klausimas dėl Direktyvos 2008/94 8 straipsnio galimo tiesioginio veikimo, kuris leistų G. Bauer pasiremti šia nuostata tiesiogiai.
29 Ketvirta, tuo atveju, jeigu Direktyvos 2008/94 8 straipsnis veiktų tiesiogiai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas norėtų išsiaiškinti, ar šia nuostata galima remtis prieš profesinių pensijų savidraudos draugiją, kaip antai PSV.
30 Šiomis aplinkybėmis Bundesarbeitsgericht nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius klausimus:
„1. Ar [Direktyvos 2008/94] 8 straipsnis taikytinas tokiu atveju, kai, profesinių pensijų išmokas mokant per valstybinės finansinių paslaugų priežiūros institucijos prižiūrimą kelių bendrovių pensijų įstaigą, ši įstaiga dėl finansinių priežasčių teisėtai su priežiūros institucijos leidimu sumažina išmokas, o darbdavys, nors pagal nacionalinės teisės aktus buvusiems darbuotojams atsako už išmokų sumažinimą, tapęs nemokus, negali įvykdyti pareigos kompensuoti sumažintą išmokų dalį?
2. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai,
kokiomis aplinkybėmis dėl darbdavio nemokumo buvusio darbuotojo patirti profesinės pensijos išmokų nuostoliai gali būti laikomi akivaizdžiai neproporcingais ir valstybės narės įgyja pareigą dėl to užtikrinti minimalią apsaugą, nors buvęs darbuotojas gauna ne mažiau kaip pusę jam pagal įgytas teises į pensiją mokėtinų išmokų?
3. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai,
ar [Direktyvos 2008/94] 8 straipsnis veikia tiesiogiai ir, jeigu valstybė narė neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę arba ją perkėlė netinkamai, ar ši nuostata suteikia asmenims teisių, kuriomis jie gali remtis nacionaliniame teisme prieš valstybę narę?
4. Jei atsakymas į trečiąjį klausimą būtų teigiamas,
ar pagal privatinę teisę organizuota įstaiga, kurią valstybė narė – darbdaviams privalomai – paskyrė profesinių pensijų bankroto draudimo įstaiga, kurią prižiūri valstybinė finansinių paslaugų priežiūros institucija ir kuri pagal viešosios teisės nuostatas iš darbdavių renka bankroto draudimui reikalingas įmokas ir, kaip institucija, išleisdama administracinį aktą gali sukurti priverstinio vykdymo sąlygas, yra valstybės narės viešosios valdžios institucija?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
31 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/94 8 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis taikytinas tuo atveju, kai darbdavys, užtikrinantis per kelių bendrovių pensijų įstaigą mokamas profesinės pensijos išmokas, dėl savo nemokumo negali garantuoti nuostolių, atsirandančių sumažinus šios kelių bendrovių pensijų įstaigos mokamas išmokas, kurias leido sumažinti minėtos įstaigos priežiūros kontrolę vykdanti valstybinė finansinių paslaugų priežiūros institucija, kompensacijos.
32 Kiek tai susiję su Direktyvos 2008/94 1 straipsnio 1 dalies taikymo sritimi, joje nustatyta, kad ji taikoma su darbo sutartimis ar darbo santykiais susijusiems darbuotojų reikalavimams, pateiktiems šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtiems nemokiems darbdaviams.
33 Minėtos direktyvos 8 straipsnyje numatyta, jog valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad būtų apsaugoti darbuotojų ir asmenų, kurie iki darbdavio nemokumo pradžios nebedirbo darbdavio įmonėje arba versle, interesai, susiję su jų neatidėliotina teise arba būsima teise gauti senatvės išmokas, įskaitant maitintojo netekimo išmokas, mokėtinas pagal papildomas bendrovės arba kelių bendrovių pensijų sistemas, nepriklausančias įstatymų numatytoms valstybinėms socialinės apsaugos sistemoms.
34 Neginčijama, kad G. Bauer yra buvęs darbuotojas, kad jo buvęs darbdavys yra nemokus ir kad nemokumo atsiradimo dieną dėl to buvo pažeistos įgytos teisės gauti senatvės išmokas, nes šis buvęs darbdavys nebegalėjo kompensuoti kelių bendrovių pensijų įstaigos mokamos mėnesinės pensijos dydžio sumažinimo, atsižvelgiant į pareigą garantuoti profesinės pensijos išmokas, kurias turi mokėti darbdavys pagal nacionalinės teisės aktus.
35 Taigi Direktyvos 2008/94 8 straipsnyje nurodytos esminės sąlygos yra įvykdytos, o tai reiškia, kad šis 8 straipsnis yra taikytinas tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje (šiuo klausimu žr. 2013 m. balandžio 25 d. Sprendimo Hogan ir kt., C‑398/11, EU:C:2013:272, 40 punktas).
36 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, jog Direktyvos 2008/94 8 straipsnis taikytinas tuo atveju, kai darbdavys, užtikrinantis per kelių bendrovių pensijų įstaigą mokamas profesinės pensijos išmokas, dėl savo nemokumo negali garantuoti nuostolių, atsirandančių sumažinus šios kelių bendrovių pensijų įstaigos mokamas išmokas, kurias leido sumažinti minėtos įstaigos priežiūros kontrolę vykdanti valstybinė finansinių paslaugų priežiūros institucija, kompensacijos.
Dėl antrojo klausimo
37 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis Direktyvos 2008/94 8 straipsnio taikymo tikslais laikytina, kad buvusiam darbuotojui mokamų profesinės pensijos išmokų sumažinimas dėl buvusio darbdavio nemokumo yra akivaizdžiai neproporcingas, todėl valstybės narės turi pareigą užtikrinti minimalią apsaugą, nors suinteresuotasis asmuo gauna ne mažiau kaip pusę išmokų, kurias lemia jo įgytos teisės gauti profesinę pensiją, sumos.
38 Primintina, kad valstybės narės, perkeldamos į nacionalinę teisę šios direktyvos 8 straipsnį, turi didelę diskreciją nustatyti tiek darbuotojų įgytų teisių gauti profesinę pensiją pagal papildomas paramos sistemas apsaugos mechanizmą, tiek apsaugos lygį. Taigi šios nuostatos negalima aiškinti kaip reikalaujančios garantuoti visas nagrinėjamas teises (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Hampshire, C‑17/17, EU:C:2018:674, 41 punktą).
39 Taigi pagal šį 8 straipsnį, įgyvendinant teisėtus ekonominius ir socialinius tikslus, valstybėms narėms nedraudžiama sumažinti darbuotojų įgytų teisių darbdavio nemokumo atveju, jeigu jos paiso visų pirma proporcingumo principo (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Hampshire, C‑17/17, EU:C:2018:674, 42 punktą).
40 Darytina išvada, kad valstybės narės, atsižvelgdamos į Direktyva 2008/94 siekiamą tikslą, turi užtikrinti darbuotojams, nepiktnaudžiaujantiems teise, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 12 straipsnį, šioje nuostatoje numatytą minimalią apsaugą (šiuo klausimu žr. 2016 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Webb-Sämann, C‑454/15, EU:C:2016:891, 35 punktą ir 2018 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Hampshire, C‑17/17, EU:C:2018:674, 47 punktą).
41 Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog siekiant tinkamai į nacionalinę teisę perkelti minėtos direktyvos 8 straipsnį reikia, kad buvęs darbuotojas darbdavio nemokumo atveju gautų ne mažiau kaip pusę senatvės išmokų, kurias lemia įgytos teisės gauti pensiją, dėl kurių jis mokėjo įmokas pagal papildomos profesinės paramos sistemą (šiuo klausimu žr. 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Robins ir kt., C‑278/05, EU:C:2007:56, 57 punktą; 2013 m. balandžio 25 d. Sprendimo Hogan ir kt., C‑398/11, EU:C:2013:272, 51 punktą; 2016 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Webb-Sämann, C‑454/15, EU:C:2016:891, 35 punktą ir 2018 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Hampshire, C‑17/17, EU:C:2018:674, 50 punktą).
42 Be to, Teisingumo Teismas nurodė, kad nors pagal Direktyvos 2008/94 8 straipsnį turi būti taikoma minimali pusės pensijos išmokų dydžio sumos garantija, tai tam tikromis aplinkybėmis nepašalina pavojaus, kad darbuotojo arba buvusio darbuotojo patirti nuostoliai taip pat gali būti laikomi akivaizdžiai neproporcingais, atsižvelgiant į šioje nuostatoje nurodytą pareigą apsaugoti darbuotojų interesus (šiuo klausimu žr. 2016 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Webb-Sämann, C‑454/15, EU:C:2016:891, 35 punktą ir 2018 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Hampshire, C‑17/17, EU:C:2018:674, 50 punktą).
43 Iš 1978 m. balandžio 11 d. Tarybos direktyvos dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam, suderinimo pasiūlymo (COM(78) 141 final) motyvų santraukos matyti, kad šia direktyva buvo siekiama užtikrinti apsaugą tokiomis aplinkybėmis, jei darbuotojas ir jo šeima netektų pragyvenimo lėšų. Konkrečiai kalbant, kaip nurodyta šioje motyvų santraukoje, Direktyvos 2008/94 8 straipsnyje nuo šiol numatomos nuostatos yra pateisinamos Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiu išvengti itin apsunkinančių aplinkybių darbuotojui netekus įgytų teisių į papildomos profesinės paramos sistemos išmokas.
44 Iš to galima daryti išvadą, kad buvusio darbuotojo senatvės išmokų sumažinimas turi būti laikomas akivaizdžiai neproporcingu, jei dėl šio sumažinimo, taigi ir numatytų pokyčių, būtų labai pakenkta suinteresuotojo asmens gebėjimui patenkinti savo poreikius. Taip yra tuomet, kai senatvės išmokos sumažinamos buvusiam darbuotojui, kuris jau gyvena arba dėl šio sumažinimo turi gyventi žemiau Eurostat atitinkamai valstybei narei nustatytos skurdo rizikos ribos.
45 Pagal Direktyvos 2008/94 8 straipsnį reikalaujama (nustatant minimalios apsaugos pareigą), kad valstybė narė buvusiam darbuotojui, kuriam buvo sumažintos senatvės išmokos, užtikrintų kompensaciją, kuri, nors ir nepadengtų visų patirtų nuostolių, panaikintų jų akivaizdžiai neproporcingą pobūdį.
46 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/94 8 straipsnis turi būti aiškinamas taip, jog profesinių senatvės pensijų išmokų, kurios mokamos buvusiam darbuotojui dėl jo ankstesnio darbdavio nemokumo, dydžio sumažinimas laikomas akivaizdžiai neproporcingu, jei, nepaisant to, kad suinteresuotasis asmuo gauna ne mažiau kaip pusę išmokų, kurias lemia jo įgytos teisės, sumos, šis buvęs darbuotojas jau gyvena arba dėl šio sumažinimo turi gyventi žemiau Eurostat atitinkamai valstybei narei nustatytos skurdo rizikos ribos.
Dėl trečiojo ir ketvirtojo klausimų
47 Savo trečiuoju ir ketvirtuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/94 8 straipsnis gali veikti tiesiogiai, todėl juo galima remtis prieš privatinės teisės reglamentuojamą subjektą, kurį valstybė paskyrė darbdavių bankroto draudimo įstaiga profesinės pensijos srityje.
48 Kaip Teisingumo Teismas jau ne kartą yra nusprendęs, asmenys gali remtis besąlyginėmis ir pakankamai tiksliomis direktyvos nuostatomis prieš valstybę narę ir visas valdžios įstaigas, taip pat prieš organizacijas ar subjektus, kurie yra pavaldūs valstybei arba jos kontroliuojami, arba turi specialių įgaliojimų, kurie viršija įgaliojimus, suteikiamus pagal privačių asmenų tarpusavio santykiams taikomas teisės normas (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Hampshire, C‑17/17, EU:C:2018:674, 54 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Valstybei taip pat gali būti prilyginamos organizacijos arba subjektai, kuriuos institucija įpareigojo vykdyti su viešuoju interesu susijusį uždavinį ir kuriems šiuo tikslu buvo suteikti specialūs įgaliojimai (2017 m. spalio 10 d. Sprendimo Farrell, C‑413/15, EU:C:2017:745, 34 punktas ir 2018 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Hampshire, C‑17/17, EU:C:2018:674, 55 punktas).
49 Nagrinėjant klausimą, ar Direktyvos 2008/94 8 straipsnis yra besąlyginis ir pakankamai tikslus, reikia įvertinti tris aspektus, t. y. reikia nustatyti asmenis, kuriems taikoma šioje nuostatoje numatyta apsauga, šios apsaugos turinį ir asmenį, kuris privalo suteikti tokią apsaugą.
50 Dėl asmenų, kuriems taikoma Direktyvos 2008/94 8 straipsnyje numatyta apsauga, pažymėtina, kad iš šio straipsnio teksto aiškiai matyti, kad šia direktyva siekiama apsaugoti darbuotojus darbdavio nemokumo atveju. Taigi, šis straipsnis, kiek tai susiję su asmenų, kuriems taikoma apsauga, nustatymu, atitinka tikslumo ir besąlygiškumo, kurių reikia tam, kad direktyvos nuostata galėtų būti taikoma tiesiogiai, reikalavimą (2018 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Hampshire, C‑17/17, EU:C:2018:674, 57 punktas).
51 Kiek tai susiję su Direktyvos 2008/94 8 straipsnyje numatyta apsauga, primintina, jog Teisingumo Teismas pažymėjo, kad šiuo 8 straipsniu siekiama garantuoti kiekvienam darbuotojui minimalią apsaugą (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Hampshire, C‑17/17, EU:C:2018:674, 46 ir 47 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
52 Teisingumo Teismas konstatavo, kad minėtame 8 straipsnyje tiek, kiek jame valstybėms narėms nustatyta pareiga kiekvienam atskiram darbuotojui, jo darbdaviui tapus nemokiam, užtikrinti kompensaciją, siekiančią mažiausiai 50 % visos teisių gauti senatvės išmokas, įgytų pagal bendrovės papildomą pensijų kaupimo sistemą, vertės, nustatytas aiškus, tikslus ir besąlygiškas valstybėms narėms tenkantis įpareigojimas, kuriuo siekiama suteikti teisių privatiems asmenims (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Hampshire, C‑17/17, EU:C:2018:674, 60 punktą).
53 Atsižvelgiant į šio sprendimo 44 ir 45 punktus, tas pats pasakytina apie reikalavimą, pagal kurį valstybės narės pagal Direktyvos 2008/94 8 straipsnį buvusiam darbuotojui, kuriam taikomas akivaizdžiai neproporcingas pensijos išmokos sumažinimas, taip pat turi užtikrinti minimalią apsaugą, todėl privatūs asmenys gali tiesiogiai pasiremti šiuo reikalavimu nacionaliniame teisme.
54 Dėl asmens, atsakingo už Direktyvos 2008/94 8 straipsniu teikiamą apsaugą, tapatybės pažymėtina, kad iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog valstybė narė paskyrė PSV darbdavių bankroto draudimo įstaiga profesinės pensijos srityje. Šiam privatinės teisės reglamentuojamam subjektui taikoma priežiūros kontrolė, kurią vykdo valstybinė finansinių paslaugų priežiūros institucija. Be to, ji pagal viešosios teisės nuostatas iš darbdavių renka bankroto draudimui reikalingas įmokas ir kaip viešojo sektoriaus institucija patvirtinusi administracinį aktą gali sukurti priverstinio vykdymo sąlygas.
55 Todėl, atsižvelgiant į uždavinį, kuris buvo patikėtas PSV, ir sąlygas, kuriomis ji šį uždavinį įgyvendina, šis subjektas skiriasi nuo privačių asmenų ir turi būti priskirtas valstybei, todėl iš principo prieš ją galima pasiremti Direktyvos 2008/94 8 straipsnyje nustatytomis besąlyginėmis ir pakankamai tiksliomis nuostatomis.
56 Vis dėlto, kaip savo išvados 96 punkte pažymėjo generalinis advokatas, šiuo aiškinimu galima remtis tik tuomet, kai atitinkama valstybė narė patikėjo PSV pareigą užtikrinti minimalią apsaugą senatvės išmokų srityje, kaip to reikalaujama pagal šį 8 straipsnį, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Iš tiesų, kaip matyti, be kita ko, iš PSV ir Vokietijos vyriausybės pastabų, garantija, kurią ši įstaiga turi užtikrinti, apima tik tokias iš pensijų kasų mokamas išmokas, kurios nagrinėjamos pagrindinėje byloje.
57 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 2008/94 8 straipsnis, kuriame numatoma minimalios apsaugos pareiga, gali veikti tiesiogiai, todėl juo galima remtis prieš privatinės teisės subjektą, kurį valstybė narė paskyrė darbdavių bankroto draudimo įstaiga profesinės pensijos srityje, jei, atsižvelgiant į uždavinį, kuris jam patikėtas, ir į sąlygas, kuriomis šis uždavinys įgyvendinamas, šis subjektas gali būti priskirtas valstybei, su sąlyga, kad šiam subjektui patikėtas uždavinys iš tiesų apima senatvės pensijų tipus, dėl kurių pagal šį 8 straipsnį reikalaujama suteikti minimalią pagalbą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
58 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:
1. 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/94/EB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam 8 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis taikytinas tuo atveju, kai darbdavys, užtikrinantis per kelių bendrovių pensijų įstaigą mokamas profesinės pensijos išmokas, dėl savo nemokumo negali garantuoti nuostolių, atsirandančių sumažinus šios kelių bendrovių pensijų įstaigos mokamas išmokas, kurias leido sumažinti minėtos įstaigos priežiūros kontrolę vykdanti valstybinė finansinių paslaugų priežiūros institucija, kompensacijos.
2. Direktyvos 2008/94 8 straipsnis turi būti aiškinamas taip, jog profesinių senatvės pensijų išmokų, kurios mokamos buvusiam darbuotojui dėl jo ankstesnio darbdavio nemokumo, dydžio sumažinimas laikomas akivaizdžiai neproporcingu, jei, nepaisant to, kad suinteresuotasis asmuo gauna ne mažiau kaip pusę išmokų, kurias lemia jo įgytos teisės, sumos, šis buvęs darbuotojas jau gyvena arba dėl šio sumažinimo turi gyventi žemiau Eurostat atitinkamai valstybei narei nustatytos skurdo rizikos ribos.
3. Direktyvos 2008/94 8 straipsnis, kuriame numatoma minimalios apsaugos pareiga, gali veikti tiesiogiai, todėl juo galima remtis prieš privatinės teisės subjektą, kurį valstybė narė paskyrė darbdavių bankroto draudimo įstaiga profesinės pensijos srityje, jei, atsižvelgiant į uždavinį, kuris jam patikėtas, ir į sąlygas, kuriomis šis uždavinys įgyvendinamas, šis subjektas gali būti priskirtas valstybei, su sąlyga, kad šiam subjektui patikėtas uždavinys iš tiesų apima senatvės pensijų tipus, dėl kurių pagal šį 8 straipsnį reikalaujama suteikti minimalią pagalbą.
Parašai.