Language of document : ECLI:EU:T:2022:139

BENDROJO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2022 m. kovo 16 d.(*)

„Europos Sąjungos prekių ženklas – Protesto procedūra – Vaizdinio Europos Sąjungos prekių ženklo APE TEES paraiška – Ankstesni neregistruoti vaizdiniai nacionaliniai prekių ženklai, vaizduojantys beždžionę – Santykinis atsisakymo registruoti pagrindas – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalis (dabar – Reglamento (ES) 2017/1001 8 straipsnio 4 dalis) – Ieškinį dėl prisidengimo svetimu vardu (anglų k. action for passing off) reglamentuojančios taisyklės common law sistemoje – Susitarimas dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Sąjungos ir Euratomo“

Byloje T‑281/21

Nowhere Co. Ltd, įsteigta Tokijuje (Japonija), atstovaujama advokato R. Kunze,

ieškovė,

prieš

Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą (EUIPO), atstovaujamą D. Hanf,

atsakovę,

kita procedūros EUIPO apeliacinėje taryboje šalis:

Junguo Ye, gyvenantis Elčėje (Ispanija),

dėl ieškinio, pareikšto dėl 2021 m. vasario 10 d. EUIPO antrosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 2474/2017‑2), susijusio su protesto procedūra tarp Nowhere Co. ir J. Ye,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas G. De Baere, teisėjai V. Kreuschitz (pranešėjas) ir G. Steinfatt,

kancleris E. Coulon,

susipažinęs su ieškiniu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2021 m. gegužės 21 d.,

susipažinęs su atsakymu į ieškinį, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2021 m. liepos 30 d.,

atsižvelgęs į tai, kad bylos šalys per tris savaites po to, kai buvo pranešta apie rašytinės proceso dalies pabaigą, nepateikė prašymo surengti teismo posėdį, ir pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 106 straipsnio 3 dalį nusprendęs priimti sprendimą be žodinės proceso dalies,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        2015 m. birželio 30 d. Junguo Ye pagal iš dalies pakeistą 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1) (pakeistas 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 154, 2017, p. 1) pateikė Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybai (EUIPO) paraišką įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą.

2        Prekių ženklas, kurį buvo prašoma įregistruoti, yra šis vaizdinis žymuo:

Image not found

3        Prekės ir paslaugos, kurioms buvo prašoma registracijos, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 3, 9, 14, 18, 25 ir 35 klasėms.

4        Prekių ženklo paraiška buvo paskelbta 2015 m. gruodžio 9 d. Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 234/2015.

5        2016 m. kovo 8 d. ieškovė Nowhere Co. Ltd pagal Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnį (dabar – Reglamento 2017/1001 46 straipsnis) pareiškė protestą dėl prašomo prekių ženklo registracijos šio sprendimo 3 punkte nurodytoms prekėms ir paslaugoms.

6        Protestas buvo grindžiamas, be kita ko, šiais trimis ankstesniais neregistruotais vaizdiniais prekių ženklais, naudojamais prekyboje, be kita ko, Jungtinėje Karalystėje:

Image not found

Image not found

Image not found

7        Protestas dėl ankstesnių neregistruotų prekių ženklų buvo grindžiamas Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalyje (dabar – Reglamento 2017/1001 8 straipsnio 4 dalis) nurodytu pagrindu.

8        2017 m. rugsėjo 20 d. Protestų skyrius atmetė protestą.

9        2017 m. lapkričio 17 d. ieškovė, remdamasi Reglamento 2017/1001 66–71 straipsniais, pateikė EUIPO apeliaciją dėl Protestų skyriaus sprendimo.

10      2018 m. spalio 8 d. sprendimu (toliau – pirmasis Apeliacinės tarybos sprendimas) Antroji apeliacinė taryba atmetė apeliaciją.

11      2019 m. sausio 7 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės ieškinį dėl pirmojo Apeliacinės tarybos sprendimo panaikinimo.

12      2019 m. balandžio 29 d. pranešimu Apeliacinės tarybos pranešėjas informavo procedūros joje šalis, kad ketina panaikinti savo pirmąjį sprendimą.

13      2019 m. liepos 17 d. sprendimu (byla R 2474/2017-2 (REV)) Antroji apeliacinė taryba, remdamasi Reglamento 2017/1001 103 straipsniu ir 2018 m. kovo 5 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2018/625, kuriuo papildomas Reglamentas 2017/1001 ir kuriuo panaikinamas Deleguotasis reglamentas (ES) 2017/1430 (OL L 104, 2018, p. 1), 70 straipsniu, panaikino savo pirmąjį sprendimą dėl EUIPO padarytos akivaizdžios klaidos.

14      2019 m. gruodžio 18 d. Nutartimi Nowhere / EUIPO – Ye (APE TEES) (T‑12/19, nepaskelbta Rink., EU:T:2019:907) Bendrasis Teismas konstatavo, kad nebereikia priimti sprendimo dėl ieškovės pareikšto ieškinio (Bendrojo Teismo kanceliarija jį gavo 2019 m. sausio 7 d.), kuriuo siekiama panaikinti pirmąjį Apeliacinės tarybos sprendimą.

15      2021 m. vasario 10 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) EUIPO antroji apeliacinė taryba atmetė apeliaciją. Konkrečiai dėl protesto, grindžiamo ankstesniais neregistruotais prekių ženklais, ji nusprendė, kad, Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei išstojus iš Europos Sąjungos ir 2020 m. gruodžio 31 d. pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, ieškovė nebegalėjo remtis Jungtinės Karalystės teisėje egzistuojančiu common law sistemos ieškiniu dėl prisidengimo svetimu vardu (anglų k. action for passing off) pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalį (ginčijamo sprendimo 24–27 punktai).

 Šalių reikalavimai

16      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        atmesti prašomo įregistruoti prekių ženklo registraciją,

–        subsidiariai – grąžinti bylą EUIPO nagrinėti iš naujo,

–        priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas.

17      EUIPO Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

18      Atsižvelgiant į šioje byloje nagrinėjamos registracijos paraiškos pateikimo datą, t. y. 2015 m. birželio 30 d. (žr. šio sprendimo 1 punktą), kuri turi lemiamą reikšmę nustatant taikytiną materialinę teisę, šiai bylai taikytinos Reglamento Nr. 207/2009 materialinės nuostatos, galiojusios prieš jį iš dalies pakeičiant 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2015/2424, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 207/2009 ir Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2868/95, skirtas įgyvendinti Tarybos reglament[ui] (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo, ir kuriuo panaikinamas Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2869/95 dėl Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) mokamų mokesčių (OL L 341, 2015, p. 21) (šiuo klausimu žr. 2014 m. gegužės 8 d. Sprendimo Bimbo / VRDT, C‑591/12 P, EU:C:2014:305, 12 punktą ir 2020 m. birželio 18 d. Sprendimo Primart / EUIPO, C‑702/18 P, EU:C:2020:489, 2 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

19      Taigi šiuo atveju, kiek tai susiję su esminėmis taisyklėmis, ginčijamame sprendime Apeliacinės tarybos pateiktas ir šalių padarytas nuorodas į Reglamentą 2017/1001 reikia suprasti kaip susijusias su tapataus turinio Reglamento Nr. 207/2009 nuostatomis.

20      Grįsdama ieškinį ieškovė nurodo vienintelį pagrindą, grindžiamą Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies pažeidimu.

21      Be to, iš ieškinio 2 ir 7 punktų matyti, kad ginčijamą sprendimą ieškovė ginčija tik tiek, kiek juo Apeliacinė taryba patvirtino protesto atmetimą (ir atmetė apeliaciją), nes jis buvo grindžiamas ankstesniais neregistruotais prekių ženklais, bet tik tiek, kiek jie buvo naudojami prekyboje Jungtinėje Karalystėje.

22      Iš tiesų ginčijamo sprendimo 24 punkte Apeliacinė taryba iš esmės nusprendė, kad, Jungtinei Karalystei išstojus iš Sąjungos ir 2020 m. gruodžio 31 d. pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, joje galimai egzistavusios teisės nebėra pagrindas protesto procedūrai, grindžiamai, be kita ko, Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalimi. Ginčijamo sprendimo 26 punkte Apeliacinė taryba padarė išvadą, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalį ieškovė negalėjo remtis common law sistemoje egzistuojančio ieškinio dėl prisidengimo svetimu vardu taisyklėmis pagal Jungtinės Karalystės teisę. Iš ginčijamo sprendimo 27 punkto matyti, kad, kiek tai susiję su Jungtinėje Karalystėje galinčiomis egzistuoti teisėmis, kurios, be kita ko, grindžiamos ankstesniais neregistruotais prekių ženklais ir Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalimi, Apeliacinė taryba patvirtino, kad reikia atmesti protestą vien dėl šio motyvo.

23      Nors ieškovė iš esmės teigia, kad nustatant ankstesnės teisės, kuria remiamasi pateikiant protestą dėl Europos Sąjungos prekių ženklo registracijos, egzistavimą reikšminga data yra paraiškos įregistruoti pateikimo data, EUIPO teigia, kad tokia ankstesnė teisė turi egzistuoti ne tik tuo metu, bet ir tą dieną, kai EUIPO priima galutinį sprendimą dėl protesto, t. y. šiuo atveju ginčijamo sprendimo priėmimo dieną.

24      Susitarimas dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos (OL L 29, 2020, p. 7, toliau – Susitarimas dėl išstojimo), sudarytas pagal ESS 50 straipsnio 2 dalį, įsigaliojo 2020 m. vasario 1 d. (žr. Pranešimą dėl Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos įsigaliojimo (OL L 29, 2020, p. 189)), todėl pagal ESS 50 straipsnio 3 dalį Sąjungos teisė Jungtinei Karalystei nebetaikoma nuo šios dienos (taip pat žr. Susitarimo dėl išstojimo ketvirtą konstatuojamąją dalį). Vis dėlto kartu aiškinant Susitarimo dėl išstojimo 126 straipsnį ir 127 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį matyti, kad, jeigu nenustatyta kitaip, Sąjungos teisė Jungtinėje Karalystėje ir jos teritorijai tebetaikoma pereinamuoju laikotarpiu, kuris prasideda nuo šio susitarimo įsigaliojimo dienos ir baigiasi 2020 m. gruodžio 31 d. (toliau – pereinamasis laikotarpis).

25      Be to, Susitarimo dėl išstojimo trečios dalies IV antraštinės dalies (54–61 straipsniai) nuostatose, susijusiose su intelektine nuosavybe, nieko nepasakyta apie likimą protesto, pareikšto prieš įsigaliojant Susitarimui dėl išstojimo remiantis ankstesne Jungtinėje Karalystėje saugoma teise dėl Europos Sąjungos prekių ženklo, kurio paraiška taip pat pateikta iki šio susitarimo įsigaliojimo, registracijos.

26      Iš tiesų šiuo atveju neginčijama, kad toliau nurodyti veiksmai buvo atlikti iki įsigaliojant Susitarimui dėl išstojimo ir bet kuriuo atveju iki pereinamojo laikotarpio pabaigos: pateikta prašomo įregistruoti prekių ženklo paraiška (žr. šio sprendimo 1 punktą), pateiktas protestas dėl prašomo įregistruoti prekių ženklo registracijos (žr. šio sprendimo 5 punktą), Protestų skyrius atmetė protestą (žr. šio sprendimo 8 punktą), priimtas pirmasis Apeliacinės tarybos sprendimas (žr. šio sprendimo 10 punktą), priimtas sprendimas dėl minėto Apeliacinės tarybos sprendimo panaikinimo (žr. šio sprendimo 13 punktą), taip pat priimta nutartis dėl pagrindo priimti sprendimą dėl ieškovės ieškinio, kuriuo siekiama panaikinti pirmąjį Apeliacinės tarybos sprendimą, nebuvimo (žr. šio sprendimo 14 punktą).

27      Išnagrinėjus EUIPO administracinės bylos medžiagą matyti, kad joje nėra dokumentų, kurie būtų priimti per beveik 18 mėnesių laikotarpį, t. y. nuo pranešimo apie sprendimą panaikinti procedūros Apeliacinėje taryboje šalims 2019 m. rugpjūčio 22 d. iki ginčijamo sprendimo priėmimo 2021 m. vasario 10 d. Taigi, atrodo, kad vienintelis šiai bylai reikšmingas elementas po Susitarimo dėl išstojimo įsigaliojimo ir iš tiesų po to, kai pasibaigė pereinamasis laikotarpis, yra ginčijamas sprendimas.

28      Šiuo klausimu pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją lemiamą reikšmę nustatant taikytiną materialinę teisę turi paraiškos įregistruoti prekių ženklą, dėl kurio pateiktas protestas, pateikimo data (žr. šio sprendimo 18 punktą), taigi iš dabar jau suformuotos jurisprudencijos matyti, kad santykinį protesto pagrindą reikia vertinti Europos Sąjungos prekių ženklo registracijos paraiškos, dėl kurios pateiktas protestas, pateikimo momentu (2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Grupo Textil Brownie / EUIPO – The Guide Association (BROWNIE), T‑598/18, EU:T:2020:22, 19 punktas; 2020 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Bauer Radio / EUIPO – Weinstein (MUSIKISS), T‑421/18, EU:T:2020:433, 34 punktas; 2021 m. rugsėjo 1 d. Sprendimo Sony Interactive Entertainment Europe /EUIPO – Wong (GT RACING), T‑463/20, nepaskelbtas Rink., pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2021:530, 118 punktas ir 2021 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Inditex / EUIPO – Ffauf Italia (ZARA), T‑467/20, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:842, 58 punktas).

29      Tai, kad ankstesnis prekių ženklas gali prarasti valstybėje narėje įregistruoto prekių ženklo statusą po paraiškos įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą pateikimo, visų pirma po galimo atitinkamos valstybės narės pasitraukimo iš Sąjungos, iš esmės nėra svarbu sprendimui dėl protesto priimti (2020 m. sausio 30 d. Sprendimo BROWNIE, T‑598/18, EU:T:2020:22, 19 punktas; 2020 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo MUSIKISS, T‑421/18, EU:T:2020:433, 35 punktas ir 2021 m. gruodžio 1 d. Sprendimo ZARA, T‑467/20, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:842, 59 punktas).

30      Taigi aplinkybė, kad protestas pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalį grindžiamas ankstesniais neregistruotais prekių ženklais, naudojamais prekyboje Jungtinėje Karalystėje, ir Jungtinės Karalystės teisėje numatyta teise dėl prisidengimo svetimu vardu, neturi reikšmės, kai kalbama apie protestą, pareikštą dėl paraiškos įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą, pateiktos prieš įsigaliojant Susitarimui dėl išstojimo ir prieš pasibaigiant pereinamajam laikotarpiui (šiuo klausimu žr. 2021 m. rugsėjo 1 d. Sprendimo GT RACING, T‑463/20, nepaskelbtas Rink., pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2021:530, 119 ir 120 punktus).

31      Kadangi prašomo įregistruoti prekių ženklo paraiška buvo pateikta prieš pasibaigiant pereinamajam laikotarpiui ar net prieš įsigaliojant Susitarimui dėl išstojimo (žr. šio sprendimo 1 ir 26 punktus), reikia konstatuoti, kad protestas šioje byloje iš principo galėjo būti grindžiamas ankstesniais neregistruotais prekių ženklais, jeigu jie buvo naudojami prekyboje Jungtinėje Karalystėje. Taigi, kaip teisingai nurodo ieškovė, Apeliacinė taryba turėjo į tai atsižvelgti, atlikdama vertinimą, o tai ji vis dėlto atsisakė padaryti, remdamasi vieninteliu motyvu, kad pereinamasis laikotarpis ginčijamo sprendimo priėmimo momentu buvo pasibaigęs (žr. šio sprendimo 22 punktą).

32      Šiuo atveju EUIPO pateikti argumentai negali paneigti šios išvados.

33      Pirma, EUIPO tvirtina, kad Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalyje vartojamas esamasis laikas ne tik nustatant ankstesnės teisės reikalavimą (minėto reglamento 8 straipsnio 4 dalies a punktas), bet ir reikalavimą, kad šis žymuo „suteikia“ jo savininkui teisę „uždrausti“ naudoti vėlesnį prekių ženklą (to paties reglamento 8 straipsnio 4 dalies b punktas).

34      Priešingai, nei teigia EUIPO, vien tai, kad nuostata suformuluota esamuoju laiku, neleidžia daryti jokios išvados dėl jos aiškinimo. Dėl Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies formuluotės pažymėtina, kad ši nuostata prasideda žodžiais „[n]eregistruoto prekių ženklo <…> savininkui užprotestavus“. Taigi negalima atmesti galimybės, kad vėliau šioje nuostatoje naudojamas esamasis laikas labiau susijęs su protesto pateikimo momentu, o ne su ginčijamo sprendimo priėmimo momentu.

35      Antra, kadangi EUIPO tvirtina, kad 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Tarybos reglament[ui] (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 303, 1995, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 189), 19 taisyklės 2 dalies d punkte reikalaujama, kad protestą pareiškęs asmuo pateiktų ankstesnės teisės įgijimo, tęstinumo ir apsaugos apimties įrodymų, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalį, ir kad pagal Reglamento Nr. 2868/95 20 taisyklės 1 dalį šio reikalavimo nesilaikymas lemia protesto atmetimą, reikia pažymėti, kad, remiantis Reglamento 2018/625 80 straipsniu ir 82 straipsnio 2 dalies b punktu, šios Reglamento Nr. 2868/95 procedūrinės nuostatos iš tiesų taikytinos nagrinėjamu atveju.

36      Vis dėlto iš Reglamento Nr. 2868/95 20 taisyklės 1 dalies formuluotės matyti, kad šie ankstesnės teisės egzistavimo, galiojimo ir apsaugos apimties įrodymai turi būti pateikti prieš pasibaigiant to reglamento 19 taisyklės 1 dalyje numatytam terminui. Iš EUIPO administracinės bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju toks terminas buvo nustatytas 2016 m. rugpjūčio 2 d. ir pratęstas tik vieną kartą iki 2016 m. spalio 2 d., taigi daug anksčiau, nei įsigaliojo Susitarimas dėl išstojimo ar pasibaigė pereinamasis laikotarpis.

37      Taigi reikia konstatuoti, kad bent jau šiuo atveju EUIPO nurodytos Reglamento Nr. 2868/95 nuostatos prieštarauja jos teiginiui, kad nagrinėjamu atveju ankstesnių teisių buvimui svarbi data yra ginčijamo sprendimo priėmimo diena.

38      Trečia, kadangi EUIPO nurodo aplinkybę, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 ir 3 dalis ankstesniu prekių ženklu grindžiamas protestas turi būti atmestas, jeigu protestą pareiškęs asmuo iš tikrųjų nenaudojo šio prekių ženklo, pirmiausia reikia pažymėti, kad nagrinėjant protestą ne visada reikia vertinti, ar ankstesnis prekių ženklas buvo naudojamas iš tikrųjų. Iš tiesų iš Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 dalies, į kurią daroma nuoroda to paties reglamento 42 straipsnio 3 dalyje, vienareikšmiškai matyti, kad protestą pateikęs asmuo tik pareiškėjo prašymu turi įrodyti, jog ankstesnis prekių ženklas, kuriuo remiamasi pateikiant protestą dėl prašomos registracijos, buvo naudojamas iš tikrųjų. EUIPO negali nagrinėti šio aspekto savo iniciatyva.

39      Bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad Reglamento Nr. 207/2009 redakcijos, taikytinos šioje byloje (žr. šio sprendimo 18 punktą), 42 straipsnio 2 dalyje nurodyti penkeri metai iki Europos Sąjungos prekių ženklo paraiškos paskelbimo, o ne laikotarpis, kuris baigiasi tą dieną, kai EUIPO priima galutinį sprendimą dėl protesto. Taigi šia nuostata taip pat nepagrindžiamas EUIPO teiginys, kad svarbi būtent galutinio sprendimo dėl protesto data.

40      Ketvirta, Bendrasis Teismas jau turėjo galimybę pabrėžti, kad įvairios nuorodos į nuostatas ir jurisprudenciją dėl prašymų pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia nėra reikšmingos nagrinėjant ginčą dėl protesto procedūros (šiuo klausimu žr. 2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Indo European Foods / EUIPO – Chakari (Abresham Super Basmati Selaa Grade One World’s Best Rice), T‑342/20, pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2021:651, 22 punktą).

41      Penkta, kadangi EUIPO iš esmės teigia, kad pasibaigus pereinamajam laikotarpiui negali kilti jokio ginčo tarp prašomo įregistruoti prekių ženklo ir ankstesnių neregistruotų prekių ženklų, jeigu jie naudojami prekyboje Jungtinėje Karalystėje, ji neatsižvelgia į tai, kad pagal Reglamento 2017/1001 51 straipsnį prašomas įregistruoti prekių ženklas yra įregistruotas, kai protesto atveju procedūra nutraukiama, be kita ko, atmetus protestą. Iš Reglamento 2017/1001 52 straipsnio aiškiai matyti, kad registracija galioja nuo paraiškos pateikimo dienos, o ne nuo galutinio galimo protesto atmetimo.

42      Vadinasi, net pripažinus, jog pasibaigus pereinamajam laikotarpiui nagrinėjamų prekių ženklų ginčas nebegalėtų kilti, tai nepaneigia to, kad, įregistravus prašomą įregistruoti prekių ženklą, toks konfliktas galėjo egzistuoti laikotarpiu nuo Europos Sąjungos prekių ženklo paraiškos pateikimo iki pereinamojo laikotarpio pabaigos, t. y. šiuo atveju nuo 2015 m. birželio 30 d. (žr. šio sprendimo 1 punktą) iki 2020 m. gruodžio 31 d. (žr. šio sprendimo 24 punktą), taigi penkerius su puse metų. Tad sunku suprasti, kodėl turėjo būti atsisakyta suteikti apsaugą ieškovės ankstesniems neregistruotiems prekių ženklams, naudojamiems prekyboje Jungtinėje Karalystėje taip pat šiuo laikotarpiu, ypač kiek tai susiję su galimu prašomo įregistruoti prekių ženklo, kuris, jos nuomone, prieštarauja ankstesniems neregistruotiems prekių ženklams, naudojimu. Vadinasi, reikia pripažinti, kad ieškovė turi teisėtą interesą, kad protestas dėl šio laikotarpio būtų patenkintas.

43      Vis dėlto kita procedūros Apeliacinėje taryboje šalis galėjo pateikti naują prašomo įregistruoti prekių ženklo registracijos paraišką pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, dėl kurios bet kuriuo atveju nebebūtų ginčo su ankstesniais neregistruotais prekių ženklais, jeigu jie būtų naudojami prekyboje Jungtinėje Karalystėje.

44      Šešta, taip pat reikia atmesti EUIPO argumentą, grindžiamą tuo, kad pagal Reglamento 2017/1001 139 straipsnį pareiškėjas galėtų savo Europos Sąjungos prekių ženklo paraišką pakeisti nacionalinių prekių ženklų paraiškomis visose Sąjungos valstybėse narėse, be kita ko, jeigu ši pirmoji paraiška būtų atmesta remiantis nagrinėjamu protestu, ir taip kartu išsaugoti paraiškos padavimo datą. EUIPO nuomone, pareiškėjas taip gali pasinaudoti to paties prekių ženklo apsauga toje pačioje teritorijoje neaiškiu ir brangiu būdu, nors kliūčių registruoti Sąjungoje nebeliko.

45      Pirma, šie argumentai iš principo taikomi bet kuriai protesto procedūrai (šiuo klausimu žr. 2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Abresham Super Basmati Selaa Grade One World’s Best Rice, T‑342/20, pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2021:651, 26 punktą). Antra, kadangi pati EUIPO teisingai pabrėžia, kad, pagal Reglamento 2017/1001 139 straipsnio 3 dalį Europos Sąjungos prekių ženklo paraišką pavertus nacionalinio prekių ženklo paraiška, ši paraiška toje valstybėje narėje turi Europos Sąjungos prekių ženklo paraiškos padavimo arba prioriteto datą, reikia dar kartą konstatuoti, kad dėl to galėjo kilti ginčas laikotarpiu nuo Europos Sąjungos prekių ženklo paraiškos pateikimo iki pereinamojo laikotarpio pabaigos (žr. šio sprendimo 42 punktą).

46      Taigi nė vienas iš EUIPO pateiktų argumentų negali pagrįsti jos pozicijos, kad ginčijamo sprendimo priėmimo data, t. y. vienintelė aplinkybė šioje byloje, kuri susiklostė pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, buvo reikšminga data šiai bylai išspręsti. Vadinasi, vienintelį ieškinio pagrindą reikia pripažinti pagrįstu ir panaikinti ginčijamą sprendimą, atsižvelgiant į ieškovės pirmąjį reikalavimą.

47      Antruoju reikalavimu ieškovė Bendrojo Teismo prašo atmesti prašomo prekių ženklo registraciją, o tai reikia suprasti kaip prašymą, kuriuo siekiama, kad Bendrasis Teismas priimtų sprendimą, kurį, ieškovės teigimu, turėjo priimti EUIPO, taigi, kaip prašymą pakeisti sprendimą pagal Reglamento 2017/1001 72 straipsnio 3 dalį. Šiuo klausimu pažymėtina, kad nors Bendrojo Teismo turima kompetencija keisti ginčijamus sprendimus nesuteikia jam teisės keisti Apeliacinės tarybos vertinimo savuoju ir vertinti klausimus, dėl kurių Apeliacinė taryba dar nepareiškė nuomonės, šia kompetencija turi būti naudojamasi iš esmės tik tais atvejais, kai patikrinęs Apeliacinės tarybos atliktą vertinimą Bendrasis Teismas, remdamasis nustatytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, gali nustatyti, kokį sprendimą turėjo priimti Apeliacinė taryba (2011 m. liepos 5 d. Sprendimo Edwin / VRDT, C‑263/09 P, EU:C:2011:452, 72 punktas).

48      Šiuo atveju Apeliacinė taryba tik neigė ankstesnių neregistruotų prekių ženklų reikšmę, kiek jie buvo naudojami prekyboje Jungtinėje Karalystėje (žr. šio sprendimo 22 ir 31 punktus). Ji neatliko jokio šiais prekių ženklais grindžiamo protesto pagrindo, numatyto Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalyje, pagrįstumo vertinimo, todėl nagrinėdamas prašymą pakeisti minėtą sprendimą Bendrasis Teismas neturi atlikti tokio paties vertinimo. Taigi antrąjį ieškovės reikalavimą reikia atmesti.

49      Be to, Sąjungos teisme pareiškus ieškinį dėl EUIPO apeliacinės tarybos sprendimo, EUIPO pagal Reglamento 2017/1001 72 straipsnio 6 dalį privalo imtis priemonių Sąjungos teismo sprendimui įvykdyti. Vadinasi, EUIPO turi padaryti išvadas iš Sąjungos teismo sprendimų rezoliucinės dalies ir motyvų (žr. 2019 m. sausio 31 d. Sprendimo Pear Technologies / EUIPO – Apple (PEAR), T‑215/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:45, 81 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi, kadangi ieškovė trečiuoju ir subsidiariu reikalavimu prašo, kad Bendrasis Teismas grąžintų bylą EUIPO nagrinėti iš naujo, reikia konstatuoti, kad toks reikalavimas neturi savarankiško dalyko, nes jis yra tik pirmojo reikalavimo, kuriuo siekiama panaikinti ginčijamą sprendimą, pasekmė.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

50      Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi EUIPO iš esmės pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal ieškovės pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2021 m. vasario 10 d. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) antrosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 2474/2017-2).

2.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

3.      Priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas.

De Baere

Kreuschitz

Steinfatt

Paskelbta 2022 m. kovo 16 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


*      Proceso kalba: anglų.