TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS
2017 m. gruodžio 5 d. (*)
„Ieškinys dėl panaikinimo – Europos Sąjungos išorės veiksmai – SESV 216 straipsnio 1 dalis – SESV 218 straipsnio 9 dalis – Pozicijos, kurios Sąjungos vardu turi būti laikomasi tarptautiniu susitarimu įsteigtame organe, nustatymas – Tarptautinio vežimo geležinkeliais tarpvyriausybinės organizacijos (OTIF) Peržiūros komitetas – Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF) ir jos priedų pakeitimas – Sąjungos ir jos valstybių narių pasidalijamoji kompetencija – Sąjungos išorės kompetencija srityje, kurioje Sąjunga iki šiol nėra priėmusi bendrų taisyklių – Sprendimo 2014/699/ES galiojimas – Pareiga motyvuoti – Lojalaus bendradarbiavimo principas“
Byloje C‑600/14
dėl 2014 m. gruodžio 22 d. pagal SESV 263 straipsnį pareikšto ieškinio dėl panaikinimo
Vokietijos Federacinė Respublika, atstovaujama T. Henze ir J. Möller,
ieškovė,
palaikoma
Prancūzijos Respublikos, iš pradžių atstovaujamos D. Colas, G. de Bergues ir M. Hours, vėliau – D. Colas ir M.‑L. Kitamura,
Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, atstovaujamos C. Brodie, M. Holt ir D. Robertson, padedamų QC J. Holmes,
įstojusių į bylą šalių,
prieš
Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą E. Finnegan, Z. Kupčová ir J.‑P. Hix,
atsakovę,
palaikomą
Europos Komisijos, atstovaujamos F. Erlbacher, W. Mölls ir J. Hottiaux,
įstojusios į bylą šalies,
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija)
kurį sudaro pirmininkas K. Lenaerts, pirmininko pavaduotojas A. Tizzano, kolegijų pirmininkai L. Bay Larsen, T. von Danwitz, J. L. da Cruz Vilaça, J. Malenovský ir C. Vajda (pranešėjas), teisėjai A. Borg Barthet, J.‑C. Bonichot, A. Arabadjiev, S. Rodin, F. Biltgen, K. Jürimäe, C. Lycourgos ir M. Vilaras,
generalinis advokatas M. Szpunar,
posėdžio sekretorius K. Malacek, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2016 m. spalio 25 d. posėdžiui,
susipažinęs su 2017 m. balandžio 24 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Ieškiniu Vokietijos Federacinė Respublika prašo iš dalies panaikinti 2014 m. birželio 24 d. Tarybos sprendimą 2014/699/ES dėl pozicijos, kurios turi būti laikomasi Europos Sąjungos vardu OTIF Peržiūros komiteto 25-ojoje sesijoje dėl tam tikrų Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF) ir jos priedų pakeitimų (OL L 293, 2014, p. 26; toliau – ginčijamas sprendimas).
Teisinis pagrindas
Tarptautinė teisė
COTIF
2 1980 m. gegužės 9 d. Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutartis (COTIF) su pakeitimais, padarytais 1999 m. birželio 3 d. Vilniaus protokolu (toliau – COTIF), įsigaliojo 2006 m. liepos 1 d. COTIF šalimis esančios 49 valstybės, tarp kurių yra visos Europos Sąjungos valstybės narės, išskyrus Kipro Respubliką ir Maltos Respubliką, sudaro Tarptautinio vežimo geležinkeliais tarpvyriausybinę organizaciją (OTIF).
3 Pagal COTIF 2 straipsnio 1 dalį OTIF tikslas – visais aspektais skatinti, gerinti ir paprastinti tarptautinį geležinkelių eismą, be kita ko, nustatant vienodosios teisės sistemas įvairiose teisės srityse, susijusiose su tarptautiniu geležinkelių eismu.
4 COTIF 6 straipsnyje „Vienodosios taisyklės“ numatyta:
„1. Jei pagal 42 straipsnio 1 dalies pirmąjį sakinį nepadaromi pareiškimai ir išlygos, tarptautinį geležinkelių susisiekimą ir leidimą naudoti geležinkelių priemones tarptautiniam susisiekimui reglamentuoja:
<…>
b) vienodosios tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais sutarties taisyklės (CIM), [COTIF] B priedas;
<…>
d) vienodosios transporto priemonių naudojimo tarptautiniam geležinkelių susisiekimui sutarčių taisyklės (CUV), [COTIF] D priedas;
e) vienodosios infrastruktūros naudojimo tarptautiniam geležinkelių susisiekimui sutarties taisyklės (CUI), [COTIF] E priedas;
<…>
2. Vienodosios taisyklės, taisyklės ir teisės aktų sistemos, nurodytos šio straipsnio 1 dalyje, įskaitant jų priedus, yra neatsiejama [COTIF] dalis.“
5 COTIF 12 straipsnio 5 dalyje numatyta:
„Jei geležinkelių transporto priemonės yra ne toje valstybėje narėje, kurioje registruota jų savininko buveinė, jos gali būti areštuotos tik pagal savo šalies teisminės institucijos sprendimą. Sąvoka „savininkas“ reiškia asmenį, kuris, būdamas savininkas arba turėdamas teisę disponuoti geležinkelių transporto priemone, naudoja ją kaip transporto priemonę nuolat komerciniams tikslams.“
6 OTIF Peržiūros komitetą iš esmės sudaro visos COTIF šalys.
7 Pagal COTIF 17 straipsnio 1 dalies a ir b punktus OTIF Peržiūros komitetas, neviršydamas savo kompetencijos, priima sprendimus dėl pasiūlymų iš dalies pakeisti COTIF, taip pat svarsto pasiūlymus, kurie pateikiami OTIF Generalinei Asamblėjai, kad ši priimtų sprendimą. Šių dviejų OTIF organų atitinkama kompetencija keičiant COTIF nustatyta šios sutarties 33 straipsnyje.
Prisijungimo susitarimas
8 Europos Sąjungos ir Tarptautinio vežimo geležinkeliais tarpvyriausybinės organizacijos susitarimas dėl Europos Sąjungos prisijungimo prie 1980 m. gegužės 9 d. Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF) su pakeitimais, padarytais 1999 m. birželio 3 d. Vilniaus protokolu (OL L 51, 2013, p. 8; toliau – prisijungimo susitarimas), pasirašytas 2011 m. birželio 23 d. Berne, pagal jo 9 straipsnį įsigaliojo 2011 m. liepos 1 d.
9 Prisijungimo susitarimo 2 straipsnyje numatyta:
„Nedarydamos poveikio [COTIF] dalykui ir tikslui – propaguoti tarptautinį susisiekimą geležinkeliais, jį tobulinti ir sudaryti jam palankesnes sąlygas, taip pat nedarydamos poveikio visapusiškam [COTIF] taikymui kitų [COTIF] Šalių tarpusavio santykiuose, [COTIF] Šalys, kurios yra Sąjungos valstybės narės, taiko Sąjungos taisykles, todėl netaiko [COTIF] nustatytų taisyklių, išskyrus tuos atvejus, kai nėra Sąjungos taisyklės, kuria reglamentuojamas atitinkamas dalykas.“
10 Šio susitarimo 6 straipsnyje nurodyta:
„1. Priimant sprendimus Sąjungos išimtinei kompetencijai priklausančiais klausimais Sąjunga naudojasi savo valstybių narių balsavimo teisėmis pagal [COTIF].
2. Priimant sprendimus tais klausimais, kurie priskirti pasidalijamajai Sąjungos ir jos valstybių narių kompetencijai, balsuoja Sąjunga arba jos valstybės narės.
3. Atsižvelgiant į [COTIF] 26 straipsnio 7 dalį, Sąjunga turi tiek balsų, kiek jų turi visos jos valstybės narės, kurios taip pat yra [COTIF] Šalys. Jei balsuoja Sąjunga, jos valstybės narės nebalsuoja.
4. Sąjunga kiekvienu konkrečiu atveju praneša kitoms [COTIF] Šalims apie atvejus, kai, svarstant įvairius Generalinės Asamblėjos ir kitų parengiamųjų organų darbotvarkės punktus, ji naudosis 1–3 dalyse numatytomis balsavimo teisėmis. Šis įpareigojimas taikomas ir tada, kai sprendimai priimami susirašinėjimo būdu. Ta informacija turi būti perduota pakankamai anksti, kad OTIF Generalinis sekretorius galėtų perduoti ją kartu su posėdžio dokumentais arba kad sprendimą būtų galima priimti susirašinėjimo būdu.“
11 Prisijungimo susitarimo 7 straipsnyje nustatyta:
„Sąjungos kompetencijos apimtis bendrai apibūdinama rašytiniame pareiškime, kurį Sąjunga pateikia šio Susitarimo sudarymo metu. Tas pareiškimas gali būti prireikus iš dalies pakeistas, Sąjungai pranešus apie tai OTIF. Jis nepakeičia ir jokiu būdu neapriboja klausimų, kurie gali būti išdėstyti pranešimuose dėl Sąjungos kompetencijos, kuriuos reikia pateikti prieš OTIF priimant sprendimą oficialiu balsavimu arba kitu būdu.“
Sąjungos teisė
12 Prisijungimo susitarimas Sąjungos vardu buvo patvirtintas 2011 m. birželio 16 d. Tarybos sprendimu 2013/103/ES dėl Europos Sąjungos ir Tarptautinio vežimo geležinkeliais tarpvyriausybinės organizacijos susitarimo dėl Europos Sąjungos prisijungimo prie 1980 m. gegužės 9 d. Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF) su pakeitimais, padarytais 1999 m. birželio 3 d. Vilniaus protokolu, pasirašymo ir sudarymo (OL L 51, 2013, p. 1).
13 To sprendimo I priede pateiktas Sąjungos pareiškimas, kurį ji padarė pasirašydama prisijungimo susitarimą ir kuris yra susijęs su naudojimusi kompetencija.
14 Šis pareiškimas suformuluotas taip:
„Geležinkelių sektoriuje pagal [SESV] 90 ir 91 straipsnius kartu su 100 straipsnio 1 dalimi ir 171 bei 172 straipsniais <…> Sąjunga <…> dalijasi kompetencija su Sąjungos valstybėmis narėmis <…>.
<…>
Remdamasi [SESV 91 ir 171 straipsniais] Sąjunga priėmė daug geležinkelių transportui taikomų teisės aktų.
Pagal Sąjungos teisę Sąjunga turi išimtinę kompetenciją spręsti geležinkelių transporto klausimus tais atvejais, kai [COTIF] arba kiti pagal ją priimti teisės aktai gali turėti įtakos šioms galiojančioms Sąjungos taisyklėms arba pakeisti jų apimtį.
Valstybės narės neturi kompetencijos spręsti [COTIF] reglamentuojamų klausimų, kuriuos spręsti Sąjunga turi išimtinę kompetenciją.
Jeigu yra Sąjungos taisyklių, kurioms [COTIF] arba kiti pagal ją priimti teisės aktai neturi įtakos, Sąjunga ir valstybės narės dalijasi kompetencija spręsti su [COTIF] susijusius klausimus.
Susijusių Sąjungos dokumentų, galiojančių [s]usitarimo sudarymo metu, sąrašas pateikiamas šio priedo priedėlyje. Šiuose tekstuose nustatytos Sąjungos kompetencijos apimtį reikia vertinti atsižvelgiant į kiekvieno teksto konkrečias nuostatas, ypač į tai, kiek tomis nuostatomis sukuriamos bendros taisyklės. Sąjungos kompetencija nuolatos keičiasi. Remiantis Europos Sąjungos sutartimi ir SESV, Sąjungos kompetentingos institucijos gali priimti sprendimus, kuriais apibrėžiamos Sąjungos kompetencijos ribos. Todėl Sąjunga pasilieka teisę atitinkamai keisti šį pareiškimą, nors tai nėra būtina sąlyga, kad ji galėtų naudotis savo kompetencija, sprendžiant su [COTIF] susijusius klausimus.“
15 Sprendimo 2013/103 I priedo priedėlyje išvardyti Sąjungos aktai, susiję su COTIF reglamentuojamomis sritimis.
Ginčo aplinkybės ir ginčijamas sprendimas
16 2014 m. balandžio mėn. OTIF Generalinis sekretorius COTIF valstybėms narėms pranešė apie pasiūlymus iš dalies pakeisti COTIF, kurie turi būti pateikti OTIF Peržiūros komitetui per šio komiteto 25-ąją sesiją, numatytą surengti 2014 m. birželio 25–27 d. Berne. Šie pakeitimo pasiūlymai, be kita ko, buvo susiję su COTIF B priedu dėl Vienodųjų tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais sutarties taisyklių (CIM) (toliau – B priedas (CIM)), COTIF D priedu dėl Vienodųjų transporto priemonių naudojimo tarptautiniam geležinkelių susisiekimui sutarčių taisyklių (CUV) (toliau – D priedas (CUV)) kartu su COTIF 12 straipsniu ir COTIF E priedu dėl Vienodųjų infrastruktūros naudojimo tarptautiniam geležinkelių susisiekimui sutarties taisyklių (CUI) (toliau – E priedas (CUI)). Atitinkamai 2014 m. balandžio 25 d. ir gegužės 27 d. du pasiūlymai (Prancūzijos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos), susiję su D (CUV) priedu, taip pat buvo pateikti OTIF Peržiūros komitetui rengiantis tai sesijai.
17 2014 m. gegužės 26 d. Europos Komisija, rengdamasi minėtai sesijai, Europos Sąjungos Tarybos Sausumos transporto darbo grupei pateikė darbo dokumentą, susijusį su tam tikrais COTIF pakeitimais. 2014 m. birželio 5 d. Komisija Tarybai persiuntė Tarybos sprendimo dėl pozicijos, kurios turi laikytis Sąjunga OTIF Peržiūros komiteto 25-ojoje sesijoje, pasiūlymą (COM(2014) 338 final, toliau – sprendimo pasiūlymas). Pasibaigus Tarybos parengiamuosiuose organuose vykusiems darbo posėdžiams Taryba savo 2014 m. birželio 24 d. posėdyje priėmė ginčijamą sprendimą, nustatantį pozicijas, kurių Sąjungos vardu turi būti laikomasi, be kita ko, dėl pasiūlymų iš dalies pakeisti COTIF 12 straipsnį ir jos B (CIM), D (CUV) ir E (CUI) priedus (toliau – ginčijami pakeitimai).
18 Vokietijos Federacinė Respublika balsavo prieš minėtą pasiūlymą ir priimant ginčijamą sprendimą padarė tokį pareiškimą:
„Vokietijos Federacinė Respublika laikosi nuomonės, kad [Europos Sąjunga] neturi kompetencijos [COTIF] B priedo (CIM <…>), D priedo (CUV <…>) ir E priedo (CUI <…>) pakeitimų srityje, todėl pareiškia, kad nebūtina derinti pozicijos, kurią [Sąjunga] turi priimti per 25-ąją OTIF Peržiūros komiteto sesiją, įvyksiančią 2014 m. birželio 25–27 d. Iki šiol [Sąjunga] dar nėra įgyvendinusi savo teisėkūros kompetencijos transportą reglamentuojančios privatinės teisės srityse, kurios yra reglamentuotos minėtuose prieduose. Todėl valstybės narės gali toliau įgyvendinti savo kompetenciją pagal [SESV] 2 straipsnio 2 dalies antrą sakinį. Be to, tais atvejais, kai kompetencija yra pasidalijamoji, OTIF ir [Sąjungos] susitarimo dėl [Sąjungos] prisijungimo prie [COTIF] 6 straipsnio 2 dalyje aiškiai numatyta, kad valstybės narės gali ir toliau savarankiškai naudotis balsavimo teise šiose srityse. [Vokietijos Federacinė Respublika] atsargumo sumetimais pareiškia, jog prieštarauja tam, kad Europos Komisija balsuotų Vokietijos vardu.“
19 Ginčijamo sprendimo 3–6, 9 ir 11 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„Europos Sąjungos Taryba,
atsižvelgdama į [SESV], ypač į jos 91 straipsnį kartu su 218 straipsnio 9 dalimi,
<…>
kadangi:
<…>
(3) 2014 m. birželio 25–27 d. įvyksiančioje 25-ojoje sesijoje pagal [COTIF] 13 straipsnio 1 dalies c punktą įsteigtas Peržiūros komitetas turėtų priimti sprendimą dėl tam tikrų COTIF sutarties ir tam tikrų priedų, t. y. B priedo (<…> CIM), D priedo (<…> CUV), E priedo (<…> CUI) <…>
(4) [COTIF] pakeitimais siekiama atnaujinti Techninių ekspertų komiteto užduotis ir sąvokos „turėtojas“ apibrėžtį, kad ji derėtų su Sąjungos teise, ir pakeisti tam tikras su Tarptautinio vežimo geležinkeliais tarpvyriausybinės organizacijos (OTIF) finansavimu, auditu ir ataskaitų teikimu susijusias taisykles bei atlikti nedidelius administracinius pakeitimus;
(5) B priedo (CIM) pakeitimais siekiama suteikti pirmenybę elektroninei važtaraščio ir prie jo pridedamų dokumentų formai ir paaiškinti tam tikras vežimo sutarties nuostatas;
(6) OTIF Generalinio sekretoriaus pateiktais D priedo (CUV) pakeitimais siekiama paaiškinti sutartyse dėl riedmenų naudojimo tarptautiniam susisiekimui geležinkeliais numatytus turėtojo ir už techninę priežiūrą atsakingo subjekto vaidmenis. [Prancūzijos Respublika] pateikė atskirą pasiūlymą dėl atsakomybės už riedmenų padarytą žalą. [Vokietijos Federacinė Respublika] taip pat pateikė atskirą pasiūlymą dėl vienodųjų CUV taisyklių taikymo srities;
<…>
(9) Tarptautinio geležinkelių transporto komiteto (CIT) pasiūlytais E priedo (CUI) pakeitimais siekiama praplėsti vienodųjų infrastruktūros naudojimo sutarties taisyklių taikymo sritį – jas taikyti ir vietos geležinkelių transportui, suformuoti geležinkelių infrastruktūros naudojimo bendrųjų nuostatų teisinį pagrindą ir praplėsti infrastruktūros valdytojo atsakomybę už žalą ar nuostolius, atsiradusius dėl infrastruktūros;
<…>
(11) daugelis siūlomų pakeitimų atitinka Sąjungos teisę ir strateginius tikslus, todėl Sąjunga jiems turėtų pritarti. Tam tikri pakeitimai neturi poveikio Sąjungos teisei, todėl Sąjungos lygmeniu suderintos pozicijos dėl jų priimti nereikia. Galiausiai kai kurie pakeitimai turi būti plačiau aptarti Sąjungoje ir šioje Peržiūros komiteto sesijoje jiems turėtų būti nepritarta. Jei tokie pakeitimai būtų patvirtinti neatlikus Sąjungai priimtino pakeitimo, Sąjunga turėtų parengti prieštaravimą laikydamasi [COTIF] 35 straipsnio 4 dalyje nustatytos procedūros.“
20 Ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „[p]ozicija, kurios Sąjungos vardu turi būti laikomasi Peržiūros komiteto, įsteigto pagal [COTIF], 25-ojoje sesijoje, išdėstyta šio sprendimo priede“.
21 Minėto sprendimo priedo 3 punkte dėl įvairių OTIF Peržiūros komiteto 25-osios sesijos darbotvarkės punktų nustatytas Sąjungos ir jos valstybių narių kompetencijos pasiskirstymas, naudojimasis balsavimo teisėmis ir rekomenduojama suderinta pozicija. Minėtos darbotvarkės 4 punktas (iš dalies), taip pat 5, 7 ir 12 punktai susiję su ginčijamais pakeitimais.
22 Dėl OTIF Peržiūros komiteto 25-osios sesijos darbotvarkės 4 punkto, susijusio su COTIF daline peržiūra, ginčijamo sprendimo priedo 3 punkte numatyta:
„<…>
Kompetencija – bendra [pasidalijamoji].
Naudojimasis balsavimo teisėmis – valstybės narės.
Rekomenduojama laikytis toliau išdėstytos suderintos pozicijos.
<…>
12 straipsnio (Teismo sprendimų vykdymas. Turto areštas) pakeitimams turi būti pritarta, nes siekiant suderinti su Sąjungos teise jais iš dalies keičiama sąvokos „turėtojas“ apibrėžtis.
<…>“
23 Dėl OTIF Peržiūros komiteto 25-osios sesijos darbotvarkės 5 punkto, susijusio su B priedo (CIM) daline peržiūra, ginčijamo sprendimo priedo 3 punkte nurodyta:
„<…>
Kompetencija – bendra [pasidalijamoji].
Naudojimasis balsavimo teisėmis – Sąjunga – dėl 6 ir 6a straipsnių; valstybės narės – dėl kitų straipsnių.
Rekomenduojama laikytis toliau išdėstytos suderintos pozicijos.
6 ir 6a straipsnių pakeitimai yra susiję su Sąjungos teise, nes važtaraštis ir lydimieji dokumentai naudojami muitinės, sanitarijos ir fitosanitarijos (SPS) procedūroms. Sąjunga pritaria OTIF ketinimui pirmenybę teikti elektroninei važtaraščių formai. Tačiau šių pakeitimų priėmimas šiuo metu gali turėti nenumatytų pasekmių. Dabartinė supaprastinta muitinės tranzito geležinkeliais procedūra gali būti vykdoma tik naudojant popierinius dokumentus. Todėl jei geležinkelių sektorius pasirinks elektroninę važtaraščių formą, jis turės taikyti standartinę tranzito procedūrą ir Naująją kompiuterizuotą tranzito sistemą (NCTS).
Komisija pradėjo rengtis darbo grupės posėdžiui, kad aptartų elektroninių transporto dokumentų naudojimą tranzitui pagal [2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (OL L 269, 2013, p. 1)]. Pirmasis tos darbo grupės posėdis įvyko 2014 m. birželio 4–5 d. Sąjunga taip pat pritaria ketinimui lydimuosius dokumentus teikti elektronine forma. Tačiau pagal dabartinę Sąjungos teisę teisinio pagrindo elektronine forma teikti dokumentus (pvz., Bendrąjį veterinarinį įvežimo dokumentą, bendrąjį įvežimo dokumentą), kurie turi būti pateikiami kartu su prekėmis, susijusiomis su SPS, nėra, todėl tie dokumentai turi būti pateikiami popierine forma. Komisija parengė reglamento, kuriame numatomas elektroninis sertifikavimas, projektą; jį šiuo metu nagrinėja Europos Parlamentas ir Taryba. Tą reglamentą (Oficialus kontrolės reglamentas) numatoma priimti iki 2015 m. pabaigos arba 2016 m. pradžios, tačiau jo įgyvendinimui užtikrinti bus nustatytas pereinamasis laikotarpis.
Todėl Sąjunga pataria šioje PK sesijoje sprendimo dėl šių punktų nepriimti ir siūlo OTIF toliau bendradarbiauti su Sąjunga šiuo klausimu, kad atliekant būsimą CIM peržiūrą būtų suformuluotas gerai parengtas sprendimas, ir pageidautina, kad peržiūros vykdymas būtų sinchronizuojamas su Reglamentu (ES) Nr. 952/2013 ir 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliosiančiomis jo įgyvendinimo nuostatomis. Pagal Reglamento (ES) Nr. 952/2013 278 straipsnį kai kurios elektroninės procedūros galėtų būti palaipsniui [laipsniškai] diegiamos 2016–2020 m.
<…>“
24 Dėl OTIF Peržiūros komiteto 25-osios sesijos darbotvarkės 7 punkto, susijusio su D priedo (CUV) daline peržiūra, ginčijamo sprendimo priedo 3 punkte nustatyta:
„<…>
Kompetencija – bendra [pasidalijamoji].
Naudojimasis balsavimo teisėmis – Sąjunga.
Rekomenduojama Sąjungos pozicija – pritarti 2 ir 9 straipsnių pakeitimams, nes jais, laikantis Sąjungos teisės ([2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/110/EB, iš dalies keičiančios Direktyvą 2004/49/EEB dėl saugos Bendrijos geležinkeliuose (Saugos geležinkeliuose direktyva) (OL L 345, 2008, p. 62)]), paaiškinami turėtojo ir už techninę priežiūrą atsakingo subjekto vaidmenys. Tačiau Prancūzijos [Respublikos] siūlomas dalinis 7 straipsnio pakeitimas, susijęs su asmens, pateikusio naudoti riedmenis kaip transporto priemonę, atsakomybe žalos atveju, kai žala padaryta dėl riedmenų defekto, Sąjungoje turi būti išnagrinėtas išsamiau prieš priimant sprendimą OTIF. Todėl šioje [OTIF Peržiūros komiteto] sesijoje Sąjunga šiam pakeitimo pasiūlymui pritarti negali ir siūlo atidėti sprendimo priėmimą kitai Generalinei asamblėjai, kad būtų galima toliau nagrinėti šį klausimą. Sąjunga laikosi tokios pačios pozicijos dėl Vokietijos [Federacinės Respublikos] pasiūlymo dėl naujo 1a straipsnio, pateikto OTIF Sąjungos koordinavimo metu, t. y. siūlo atidėti sprendimo priėmimą kitai Generalinei asamblėjai, kad būtų galima toliau nagrinėti šį klausimą.
Papildoma rekomenduojama Sąjungos pozicija – [D]okumento CR 25/7 ADD 1, p. 6, 8a punkto pabaigoje įterpti: „The amendment to Article 9, paragraph 3, first indent, does not affect the existing allocation of liabilities between ECM and the keeper of the vehicles (9 straipsnio 3 dalies pirmosios įtraukos pakeitimas neturi įtakos esamam [už priežiūrą atsakingam subjektui] ir transporto priemonių turėtojų atsakomybės pasiskirstymui).“
25 Dėl OTIF Peržiūros komiteto 25-osios sesijos darbotvarkės 12 punkto, susijusio su E priedo (CUI) daline peržiūra, ginčijamo sprendimo priedo 3 punkte nurodyta:
„<…>
Kompetencija – bendra [pasidalijamoji].
Naudojimasis balsavimo teisėmis – Sąjunga.
Rekomenduojama suderinta pozicija – pakeitimams nepritarti. Tarp šių [Tarptautinio geležinkelių transporto komiteto] pasiūlytų pakeitimų – [E priedo (CUI)] taikymo srities praplėtimas į ją įtraukiant vietos geležinkelių transportą, sutartinių privalomų bendrųjų nuostatų nustatymas ir infrastruktūros valdytojo atsakomybės už žalą praplėtimas. Šie pakeitimai galėtų būti išnagrinėti išsamiau, tačiau prieš [OTIF Peržiūros komiteto] sesiją jie nebuvo aptarti jokiame OTIF vidaus forume, todėl jų poveikis galėjo būti nepakankamai išsamiai įvertintas. Atrodo, kad šioje [OTIF Peržiūros komiteto] sesijoje dar per anksti keisti [E priedo (CUI)] (šiuo metu jis atitinka Sąjungos teisę), nes tam nėra tinkamai pasirengta.“
Šalių reikalavimai ir procesas Teisingumo Teisme
26 Vokietijos Federacinė Respublika Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį, siejamą su jo priedo 3 punktu, kiek šis punktas susijęs, viena vertus, su OTIF Peržiūros komiteto 25‑osios sesijos darbotvarkės 4 punktu, kiek šis 4 punktas susijęs su COTIF 12 straipsnio pakeitimu, ir, kita vertus, su šios darbotvarkės 5, 7 ir 12 punktais, susijusiais su B (CIM), D (CUV) ir E (CUI) priedais, ir
– priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
27 Taryba Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– nepatenkinus šio reikalavimo, jeigu ginčijamas sprendimas būtų panaikintas, – palikti galioti jo padarinius ir
– priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
28 2015 m. gegužės 29 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimais Prancūzijos Respublikai ir Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei leista įstoti į bylą palaikyti Vokietijos Federacinės Respublikos reikalavimų, o Komisijai – palaikyti Tarybos reikalavimų.
Dėl ieškinio
29 Grįsdama ieškinį Vokietijos Federacinė Respublika nurodo tris pagrindus.
30 Pirmasis ieškinio pagrindas grindžiamas Sąjungos kompetencijos nebuvimu ir suteikimo principo, numatyto ESS 5 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje, pažeidimu. Antrasis ieškinio pagrindas grindžiamas pareigos motyvuoti, numatytos SESV 296 straipsnyje, pažeidimu. Trečiasis ieškinio pagrindas grindžiamas lojalaus bendradarbiavimo principo, siejamo su veiksmingos teisminės apsaugos principu, pažeidimu.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, grindžiamo Sąjungos kompetencijos nebuvimu ir suteikimo principo, numatyto ESS 5 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje, pažeidimu
Šalių argumentai
31 Nurodydama pirmąjį ieškinio pagrindą Vokietijos Federacinė Respublika, palaikoma Prancūzijos Respublikos, teigia, kad Sąjungai nėra suteikta kompetencija pagal SESV 91 straipsnį ir 218 straipsnio 9 dalį priimti ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su ginčijamais pakeitimais, taigi Taryba priėmė šį sprendimą pažeisdama suteikimo principą, nustatytą ESS 5 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje.
32 Vokietijos Federacinė Respublika pabrėžia, kad transporto srityje, kuriai bendrai priklauso COTIF ir konkrečiai ginčijami pakeitimai, Sąjunga ir valstybės narės tiek vidaus lygiu, tiek iš principo išorės lygiu dalijasi kompetencija pagal SESV 4 straipsnio 2 dalies g punktą.
33 Siekiant įsitikinti, kad Taryba turi kompetenciją pagal SESV 218 straipsnio 9 dalį priimti poziciją, kurios Sąjungos vardu turi būti laikomasi tarptautinėje organizacijoje, jei šios organizacijos priimtu aktu siekiama iš dalies pakeisti mišrų susitarimą, Vokietijos Federacinės Respublikos teigimu, reikėtų patikrinti, ar siūlomi pakeitimai susiję su Sąjungos kompetencijai priklausančio susitarimo nuostatomis. Jeigu taip nėra, negalima priimti sprendimo, kuriuo nustatoma Sąjungos pozicija.
34 Atliekant šį patikrinimą svarbu išsiaiškinti, ar atitinkamos tarptautinės organizacijos sprendimas turi tiesioginį poveikį Sąjungos acquis, kaip antai nurodyta 2014 m. spalio 7 d. Sprendimo Vokietija / Taryba (C‑399/12, EU:C:2014:2258) 64 punkte, taigi egzistuoja Sąjungos bendros taisyklės, kurioms atitinkamas sprendimas gali pakenkti arba kurių taikymo sritį jis gali pakeisti, kaip tai suprantama pagal jurisprudenciją, formuojamą nuo 1971 m. kovo 31 d. Sprendimo Komisija / Taryba (22/70, EU:C:1971:32). Taigi tokios rizikos buvimas, Vokietijos Federacinės Respublikos teigimu, reiškia, kad tarptautinio susitarimo nuostatų pakeitimai priklauso sričiai, kurioje Sąjunga jau yra priėmusi bendras taisykles.
35 Vokietijos Federacinė Respublika pabrėžia, jog Taryba, kuri nagrinėjamu atveju turi įrodyti, kad ginčijami pakeitimai susiję su į esamų Sąjungos teisės nuostatų taikymo sritį patenkančia sritimi, ginčijamame sprendime to nepadarė. Bet kuriuo atveju privatinės sutarčių, susijusių su tarpvalstybiniu krovinių ir keleivių vežimu geležinkeliais, teisės srityje, į kurią patenka ginčijami pakeitimai, Sąjunga iki šiol nepasinaudojo savo vidaus kompetencija, priimdama bendras taisykles. Prancūzijos Respublika priduria, kad nėra numatytos jokios Sąjungos iniciatyvos srityse, su kuriomis susiję ginčijami pakeitimai.
36 Vokietijos Federacinė Respublika pripažįsta, kad valstybių narių kompetencijai priklausančioje srityje pozicijos, kurių turi būti laikomasi tarptautinėje organizacijoje, gali būti koordinuojamos remiantis lojalaus bendradarbiavimo principu, įtvirtintu ESS 4 straipsnio 3 dalyje. Tačiau šiuo pagrindu negali būti priimtas Tarybos sprendimas pagal SESV 218 straipsnio 9 dalį.
37 Be to, Vokietijos Federacinė Respublika laikosi nuomonės, kad privatinės sutarčių, susijusių su transportu, teisės srityje, kuri priklauso pasidalijamajai kompetencijai, Sąjunga negali įgyvendinti kompetencijos išorės lygiu, kol nepasinaudojo savo kompetencija vidaus lygiu, antraip kiltų grėsmė, kad bus apeita įprasta teisėkūros procedūra ir pažeistos Europos Parlamento teisės. Iš tiesų, taip pat atsižvelgiant į prisijungimo susitarimo 2 straipsnyje nurodytą „nuostatą dėl atsiejimo“, OTIF Peržiūros komiteto aktų poveikis Sąjungos teisėje yra toks pats kaip reglamentų ir direktyvų.
38 Vokietijos Federacinė Respublika, palaikoma Prancūzijos Respublikos, taip pat teigia, kad transporto srityje, kuri priklauso Sąjungos ir valstybių narių pasidalijamajai kompetencijai, atvejai, numatyti SESV 3 straipsnio 2 dalyje, t. y. atvejai, kai Sąjunga turi išimtinę išorės kompetenciją, yra vienintelės situacijos, kai Sąjunga gali sudaryti tarptautinį susitarimą. Nagrinėjamu atveju išimtinė išorės kompetencija nekyla nė iš vieno iš SESV 3 straipsnio 2 dalyje nurodytų atvejų. Ši valstybė narė priduria, kad kitais nei minėtieji atvejais Sąjunga neturi išorės kompetencijos.
39 Konkrečiai dėl Tarybos nurodyto 2006 m. gegužės 30 d. Sprendimo Komisija / Airija (C‑459/03, EU:C:2006:345) Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad Teisingumo Teismas apribojo jo taikymo sritį 2011 m. kovo 8 d. Sprendime Lesoochranárske zoskupenie (C‑240/09, EU:C:2011:125). Prancūzijos Respublika laikosi nuomonės, kad šioje byloje pirmasis iš šių teismo sprendimų nesuteikia jokios naudingos informacijos, nes tame sprendime Teisingumo Teismas atsižvelgė į ypatingą aplinkos srities, kurioje Sutartimis Sąjungai aiškiai suteikta išimtinė kompetencija, pobūdį. Skirtingai nuo šios srities, tarptautinės politikos plėtojimas nėra vienas iš transporto politikos tikslų.
40 Visų pirma Taryba tvirtina, kad Sąjunga pagal SESV 3 straipsnio 2 dalies paskutinę sakinio dalį ir Teisingumo Teismo jurisprudenciją, suformuotą 1971 m. kovo 31 d. Sprendime Komisija / Taryba (22/70, EU:C:1971:32), turi išimtinę kompetenciją nustatyti poziciją, kiek tai susiję su ginčijamais pakeitimais, pateiktais OTIF Peržiūros komiteto 25-ojoje sesijoje.
41 Subsidiairiai Taryba, palaikoma Komisijos, remiasi 2001 m. gruodžio 6 d. Nuomone 2/00 (Biologinės įvairovės konvencijos Kartachenos biosaugos protokolas) (EU:C:2001:664, 44–47 punktai), taip pat 2004 m. spalio 7 d. Sprendimu Komisija / Prancūzija (C‑239/03, EU:C:2004:598, 30 punktas) ir 2006 m. gegužės 30 d. Sprendimu Komisija / Airija (C‑459/03, EU:C:2006:345, 95 punktas) ir mano, kad Sąjunga turi kompetenciją priimti tokią poziciją, remdamasi SESV 218 straipsnio 9 dalimi pagal kompetenciją, kuria ji dalijasi su valstybėmis narėmis, net ir nesant Sąjungos taisyklių privatinės sutarčių, susijusių su transportu, teisės srityje. Šių institucijų teigimu, Sąjungos veiksmai išorės lygiu, priešingai, nei tvirtina Vokietijos Federacinė Respublika, negali būti apriboti sritimis, kuriose jau priimta bendrų Sąjungos taisyklių, bet taip pat apima sritis, kurios Sąjungos lygiu dar nėra reglamentuotos arba reglamentuotos labai iš dalies, ir dėl to šiam reglamentavimui negali būti padaryta poveikio. Pastaruoju atveju Sąjunga taip pat turi kompetenciją priimti sprendimą pagal SESV 218 straipsnio 9 dalį, remdamasi pasidalijamąja išorės kompetencija, nes ši kompetencija, remiantis prie ESS ir SESV pridėtu Protokolu Nr. 25 dėl kompetencijos pasidalijimo, apsiriboja konkrečiais aspektais, reglamentuojamais atitinkamu Sąjungos sprendimu.
42 Komisija priduria, kad pasidalijamosios išorės kompetencijos buvimas nepriklauso nuo šios kompetencijos įgyvendinimo vidaus lygiu, bet tiesiogiai kyla iš Sutarčių, konkrečiai iš SESV 2 straipsnio 2 dalies pirmo sakinio ir 4 straipsnio 2 dalies g punkto. Iš tiesų jokioje Sutarčių nuostatoje, susijusioje su pasidalijamąja kompetencija, nėra numatyta, kad, kai ši kompetencija įgyvendinama pirmą kartą, ja pasinaudojus gali būti priimti tik Sąjungos teisės aktai, kurie nėra susiję su išorės santykiais.
Teisingumo Teismo vertinimas
43 Nurodydama pirmąjį ieškinio pagrindą Vokietijos Federacinė Respublika iš esmės tvirtina, kad OTIF Peržiūros komiteto 25‑osios sesijos darbotvarkės 4 punktas, kiek jis susijęs su COTIF 12 straipsnio pakeitimu, ir minėtos darbotvarkės 5, 7 ir 12 punktai, susiję su COTIF B (CIM), D (CUV) ir E (CUI) priedų pakeitimais, dėl kurių ginčijamame sprendime nustatytos pozicijos, kurių turi būti laikomasi Sąjungos vardu, nepriklauso išimtinei Sąjungos kompetencijai, nes Sąjunga nebuvo iš anksto priėmusi bendrų taisyklių, kurioms minėtais pakeitimais galėtų būti padarytas poveikis, todėl Taryba neturėjo nustatyti minėtų pozicijų pagal SESV 218 straipsnio 9 dalį. Nustatydama tas pozicijas Taryba veikė pažeisdama suteikimo principą, nustatytą ESS 5 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje.
44 Visų pirma reikia priminti, kad pagal ESS 5 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį „Sąjungos kompetencijos ribų nustatymas grindžiamas suteikimo principu“. ESS 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, viena vertus, kad „[p]agal [minėtą principą] Sąjunga veikia tik neperžengdama ribų kompetencijos, kurią, siekiant Sutartyse nustatytų tikslų, jai šiose Sutartyse suteikė valstybės narės“, ir, kita vertus, kad „[v]isa Sutartimis Sąjungai nepriskirta kompetencija priklauso valstybėms narėms“. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad šio principo būtina laikytis tiek imantis Sąjungos vidinių, tiek tarptautinių veiksmų (1996 m. kovo 28 d. Nuomonė 2/94 (Bendrijos prisijungimas prie EŽTK), EU:C:1996:140, 24 punktas).
45 Kaip Teisingumo Teismas, be kita ko, priminė 2006 m. vasario 7 d. Nuomonėje 1/03 (Nauja Lugano konvencija) (EU:C:2006:81, 114 punktas), Sąjungos kompetencija sudaryti tarptautinius susitarimus gali būti ne tik ekspliticiškai nustatyta Sutartyse, bet taip pat implicitiškai kilti iš kitų Sutarčių nuostatų ir aktų, kuriuos pagal šias nuostatas priima Sąjungos institucijos. Kalbant konkrečiai, kiekvieną kartą, kai Sąjungos teisėje minėtų institucijų atžvilgiu nustatoma vidaus kompetencija, kad būtų įgyvendintas konkretus tikslas, Sąjungai suteikiama kompetencija prisiimti tarptautinius įsipareigojimus, reikalingus šiam tikslui pasiekti, net ir nesant aiškios nuostatos šiuo klausimu. Pastarasis atvejis dabar nurodytas SESV 216 straipsnio 1 dalyje (2014 m. spalio 14 d. Nuomonės 1/13 (Trečiųjų valstybių prisijungimas prie Hagos konvencijos), EU:C:2014:2303, 67 punktas ir nurodyta jurisprudencija).
46 Be to, iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad reikia atskirti Sąjungos išorės kompetencijos buvimą ir šios galimos kompetencijos išimtinį ar pasidalijamąjį pobūdį (1977 m. balandžio 26 d. Nuomonės 1/76 (Susitarimas dėl Europos vidaus vandens kelių laivų eksploatavimo nutraukimo fondo įsteigimo), EU:C:1977:63, 3 ir 4 punktai; 1993 m. kovo 19 d. Nuomonės 2/91 (TDO konvencija Nr. 170), EU:C:1993:106, 13–18 punktai; 2006 m. vasario 7 d. Nuomonės 1/03 (Nauja Lugano konvencija), EU:C:2006:81, 114 ir 115 punktai ir 2006 m. gegužės 30 d. Sprendimo Komisija / Airija, C‑459/03, EU:C:2006:345, 93 ir 94 punktai; šiuo klausimu taip pat žr. 2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonės 2/00 (Biologinės įvairovės konvencijos Kartachenos biosaugos protokolas), EU:C:2001:664, 44–47 punktus).
47 Šis Sąjungos išorės kompetencijos buvimo ir šios kompetencijos išimtinio ar kitokio pobūdžio atskyrimas perteiktas SESV.
48 Pagal SESV 216 straipsnio 1 dalį „Sąjunga gali sudaryti susitarimą su viena arba keliomis trečiosiomis šalimis arba tarptautinėmis organizacijomis, kai tai yra numatyta Sutartyse arba kai susitarimo sudarymas yra būtinas norint Sąjungos politikos sričių ribose pasiekti vieną iš Sutartyse nurodytų tikslų, arba kai jį numato Sąjungos teisiškai privalomas aktas, arba kai jis gali turėti poveikį bendroms taisyklėms ar keisti jų apimtį“.
49 Iš pačios šios nuostatos formuluotės, kurioje nedaroma jokio skirtumo pagal tai, ar Sąjungos išorės kompetencija yra išimtinė, ar pasidalijamoji, matyti, kad Sąjungai suteikta tokia kompetencija keturiais atvejais. Priešingai Vokietijos Federacinės Respublikos pateiktiems argumentams, situacija, kai susitarimo sudarymas gali paveikti bendras taisykles arba pakeisti jų apimtį – situacija, kai Sąjungos kompetencija yra išimtinė pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį, tėra tik vienas iš šių atvejų.
50 Be to, palyginus atitinkamas SESV 216 straipsnio 1 dalies ir 3 straipsnio 2 dalies formuluotes matyti, kad atvejai, kai, remiantis pirmąja iš šių nuostatų, Sąjunga turi išorės kompetenciją, neapsiriboja antrojoje iš šių nuostatų numatytomis įvairiomis situacijomis, kai Sąjunga turi išimtinę išorės kompetenciją.
51 Darytina išvada, kad, priešingai Vokietijos Federacinės Respublikos pateiktiems argumentams, Sąjungos išorės kompetencija gali egzistuoti kitais nei SESV 3 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais.
52 Šiomis aplinkybėmis Sąjungos išorės kompetencija, priskirtina prie SESV 216 straipsnio 1 dalyje numatyto antrojo atvejo, kuris atitinka situaciją, kai susitarimo sudarymas yra „būtinas norint Sąjungos politikos sričių ribose pasiekti vieną iš Sutartyse nurodytų tikslų“, atspindi šio sprendimo 45 punkte nurodytą Teisingumo Teismo jurisprudenciją. Sąjungos išorės kompetencijai šiuo antruoju atveju, skirtingai nuo toje nuostatoje numatyto ketvirtojo atvejo, nėra taikoma sąlyga, susijusi su išankstiniu Sąjungos taisyklių, kurios gali būti paveiktos, priėmimu.
53 Taigi nagrinėjamu atveju reikia patikrinti, ar Sąjungos tarptautinių įsipareigojimų prisiėmimas, kiek tai susiję su ginčijamais pakeitimais, yra „būtinas norint Sąjungos politikos sričių ribose pasiekti vieną iš Sutartyse nurodytų tikslų“, kaip tai suprantama pagal SESV 216 straipsnio 1 dalį. Jeigu taip būtų, Sąjunga turėtų išorės kompetenciją, būtiną pozicijoms dėl ginčijamų pakeitimų nustatyti, nesvarbu, ar ji atitinkamose srityse iš anksto priėmė bendras taisykles, kurios gali būti paveiktos minėtų pakeitimų.
54 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ginčijamu sprendimu siekiama nustatyti poziciją, kurios turi būti laikomasi Sąjungos vardu OTIF Peržiūros komiteto 25-ojoje sesijoje, kiek tai susiję su tam tikrais COTIF pakeitimais. Kaip matyti iš COTIF 2 straipsnio, OTIF „tikslas – visais atžvilgiais skatinti, tobulinti ir lengvinti tarptautinį geležinkelių susisiekimą“, be kita ko, nustatant vienodas teisės taisykles įvairiose minėto susisiekimo srityse.
55 Ginčijami pakeitimai susiję, pirma, su tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais sutarties, transporto priemonių naudojimo tarptautiniam geležinkelių susisiekimui sutarčių ir infrastruktūros naudojimo tarptautiniam geležinkelių susisiekimui sutarties vienodosiomis taisyklėmis ir, antra, su COTIF nuostata dėl teismo sprendimų, priimamų pagal šios konvencijos nuostatas, vykdymo ir geležinkelių transporto priemonių arešto.
56 Taigi tie pakeitimai susiję su privatine sutarčių, susijusių su tarptautiniu vežimu geležinkeliais, teise – sritimi, kuri, kaip pripažino visos šalys, priklauso Sąjungos politikai, t. y. bendrajai transporto politikai, reglamentuojamai SESV trečiosios dalies „Sąjungos politikos sritys ir vidaus veiksmai“ VI antraštinėje dalyje „Transportas“, taigi turi būti laikoma, kad ta sritis atitinka vieną iš SESV tikslų.
57 SESV trečiosios dalies VI antraštinėje dalyje, be kita ko, yra 91 straipsnio 1 dalis; joje numatyta, kad siekdami įgyvendinti bendrąją transporto politiką ir atsižvelgdami į transporto ypatumus Europos Parlamentas ir Taryba, spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą ir pasikonsultavę su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu bei Regionų komitetu, be kita ko, nustato: „a) bendras taisykles, taikomas tarptautiniam transportui, vykstančiam į valstybės narės teritoriją ar iš jos arba vykstančiam per vienos ar keleto valstybių narių teritoriją“ ir „d) kitas atitinkamas nuostatas“. Šioje antraštinėje dalyje taip pat yra SESV 100 straipsnis; jo 1 dalyje nustatyta, kad minėtos antraštinės dalies nuostatos, be kita ko, taikomos geležinkelių transportui.
58 Taigi reikia pažymėti, kad, kaip tai savo išvados 103 punkte padarė generalinis advokatas, ginčijamais pakeitimais siekiama SESV tikslų bendrosios transporto politikos srityje.
59 Kalbant konkrečiai, SESV 91 straipsnio 1 dalies a punkte numatytos bendros taisyklės taikomos „tarptautiniam transportui, vykstančiam į valstybės narės teritoriją ar iš jos arba vykstančiam per vienos ar keleto valstybių narių teritoriją“. 1971 m. kovo 31 d. Sprendime Komisija / Taryba (22/70, EU:C:1971:32, 26 ir 27 punktai) Teisingumo Teismas būtent šioje srityje pažymėjo, jog todėl ši nuostata, kuri taip pat taikoma vežimui iš trečiųjų valstybių arba į jas, kiek tai susiję su kelionės Sąjungos teritorijoje dalimi, ir iš kurios dėl to galima spręsti, kad Sąjungos kompetencija apima santykius, kuriems taikoma tarptautinė teisė, reiškia, kad atitinkamoje srityje reikia susitarimų su suinteresuotosiomis trečiosiomis valstybėmis.
60 Kadangi COTIF nuostatomis ir priedais, su kuriais susiję ginčijami pakeitimai, siekiama tarptautiniu lygiu nustatyti suderintas taisykles, įskaitant dėl tarptautinio vežimo, vykdomo iš valstybės narės teritorijos ar į ją arba per vienos ar kelių valstybių narių teritoriją, dėl kelionės dalių, esančių už Sąjungos teritorijos ribų, ir iš principo dėl tos kelionės dalių, esančių Sąjungos teritorijoje, turi būti laikoma, jog tuo, kad Sąjunga priima poziciją dėl minėtų pakeitimų, prisidedama prie bendrosios transporto politikos tikslų įgyvendinant kompetenciją, kuri Sąjungai suteikta pagal SESV 91 straipsnio 1 dalį ir kuri taip pat apima išorės aspektą, kaip priminta šio sprendimo 59 punkte. Todėl šis pozicijos priėmimas yra būtinas norint Sąjungos politikos sričių ribose pasiekti vieną iš Sutartyse nurodytų tikslų, kaip tai suprantama pagal SESV 216 straipsnio 1 dalį.
61 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti, pirma, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos argumentus, pagal kuriuos Sąjungos ir jos valstybių narių pasidalijamajai kompetencijai priklausančioje srityje Sąjungos išorės kompetencija negali egzistuoti kitais nei SESV 3 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais.
62 Antra, darant prielaidą, jog Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos argumentas, kuriuo siekiama ginčyti Sąjungos išorės kompetencijos egzistavimą nagrinėjamu atveju, turi būti suprantamas taip, kad transporto srityje, kuri pagal SESV 4 straipsnio 2 dalies g punktą priklauso Sąjungos ir jos valstybių narių pasidalijamajai kompetencijai, Sąjunga negali imtis veiksmų išorės lygiu, prieš tai srityse, kuriose buvo prisiimta tarptautinių įsipareigojimų, nesiėmusi veiksmų vidaus lygiu, kai priėmė bendras taisykles, reikėtų pažymėti, kad šiam argumentui negalima pritarti.
63 2006 m. gegužės 30 d. Sprendime Komisija / Airija (C‑459/03, EU:C:2006:345, 95 punktas ir nurodyta jurisprudencija) Teisingumo Teismas dėl klausimo, ar mišraus susitarimo aplinkos apsaugos srityje, kurioje Sąjunga ir valstybės narės dalijasi kompetencija, nuostata priklauso Sąjungos kompetencijai, nusprendė, kad Sąjunga gali sudaryti susitarimus minėtoje srityje, net jeigu konkrečios sritys, kurioms taikomi šie susitarimai, Sąjungos lygiu dar nėra reglamentuotos arba reglamentuotos labai iš dalies, ir dėl to šiam reglamentavimui negali būti padaryta poveikio.
64 Priešingai, nei tvirtina Vokietijos Federacinė Respublika, Teisingumo Teismas neapribojo šios jurisprudencijos taikymo srities 2011 m. kovo 8 d. Sprendime Lesoochranárske zoskupenie (C‑240/09, EU:C:2011:125). Iš tiesų klausimas, iškeltas byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, kaip matyti iš jo 34 ir 35 punktų, buvo susijęs ne su Sąjungos išorės kompetencijos egzistavimu aplinkos srityje, bet su klausimu, ar konkrečioje srityje, reglamentuotoje mišraus susitarimo nuostata, Sąjunga įgyvendino savo kompetenciją ir priėmė nuostatas dėl iš jos kylančių pareigų vykdymo.
65 Be abejo, šio sprendimo 63 ir 64 punktuose nurodyta jurisprudencija susijusi su aplinkos sritimi, kurioje, priešingai nuo transporto srities, Sąjungai aiškiai suteikta išorės kompetencija pagal SESV 191 straipsnio 1 dalies ketvirtą įtrauką.
66 Vis dėlto pažymėtina, kad dabar iš SESV 2 straipsnio 2 dalies pirmo sakinio, susijusio su pasidalijamąja kompetencija, matyti, kad „[k]ai Sutartys konkrečioje srityje suteikia Sąjungai kompetenciją, kurią ji dalijasi su valstybėmis narėmis, Sąjunga ir valstybės narės gali toje srityje priimti teisiškai privalomus aktus“. Šioje nuostatoje Sąjungos išorės kompetencijos, kuria ji dalijasi su valstybėmis narėmis, buvimas nesiejamas su nuostatos, kurioje Sąjungai būtų aiškiai suteikta tokia išorės kompetencija, buvimu Sutartyse.
67 Tai, kad Sąjungos išorės kompetencijos buvimas jokiu atveju nepriklauso nuo to, ar Sąjunga prieš tai įgyvendino savo vidaus teisėkūros kompetenciją atitinkamoje srityje, taip pat matyti iš 2017 m. gegužės 16 d. Nuomonės 2/15 (Laisvosios prekybos susitarimas su Singapūru) (EU:C:2017:376) 243 punkto; iš šio punkto išplaukia, kad atitinkamo susitarimo reikšmingos nuostatos, susijusios su netiesioginėmis užsienio investicijomis, priklauso pasidalijamajai Sąjungos ir jos valstybių narių kompetencijai, nors, kaip matyti iš minėtos nuomonės 229 ir 230 punktų, šalys neginčijo, kad šioje srityje Sąjunga nesiėmė jokių veiksmų vidaus lygiu, kai priėmė antrinės teisės nuostatas.
68 Be abejo, minėtos nuomonės 244 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad atitinkamo susitarimo reikšmingų nuostatų, susijusių su netiesioginėmis užsienio investicijomis, kurios priklauso Sąjungos ir jos valstybių narių pasidalijamajai kompetencijai, Sąjunga negali patvirtinti viena. Tačiau šiuo konstatavimu Teisingumo Teismas tik patvirtino tai, ką per su šia nuomone susijusią procedūrą pabrėžė Taryba – kad buvo neįmanoma joje surinkti reikalaujamos balsų daugumos, kad Sąjunga galėtų viena įgyvendinti išorės kompetenciją, kuria ji šioje srityje dalijasi su valstybėmis narėmis.
69 Be to, Vokietijos Federacinė Respublika negali remtis 2014 m. spalio 7 d. Sprendimu Lesoochranárske zoskupenie (C‑240/12, EU:C:2014:2258). Kaip matyti iš to sprendimo 51 ir 52 punktų, Teisingumo Teismas, siekdamas nustatyti, ar Sąjunga galėjo taikyti SESV 218 straipsnio 9 dalį, nors nebuvo byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas, nagrinėto tarptautinio susitarimo šalis, atsižvelgė į aplinkybę, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas detaliai reglamentavo bendrosios žemės ūkio politikos sritį, visų pirma bendrą vynininkystės rinkų organizavimą, įgyvendindamas SESV 43 straipsniu grindžiamą kompetenciją. Šio klausimo šioje byloje nekyla, nes Sąjunga prisijungusi prie COTIF nuo 2011 m. liepos 1 d.
70 Trečia, taip pat negalima pritarti Vokietijos Federacinės Respublikos argumentui, grindžiamam įprastos teisėkūros procedūros apėjimu ir Europos Parlamento prerogatyvų pažeidimu dėl to, kad Taryba taikė SESV 218 straipsnio 9 dalį srityse, kuriose Sąjunga iki tol nebuvo priėmusi vidaus taisyklių pagal šią procedūrą.
71 Be to, kas išdėstyta šio sprendimo 63–69 punktuose, remiantis SESV 218 straipsnio 9 dalies, pagal kurią Taryba, remdamasi Komisijos ar Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai pasiūlymu, įgaliojama priimti sprendimą, kuriuo „nustatomos pozicijos, kurios Sąjungos vardu priimamos susitarimu įsteigtame organe, kai tam organui reikia priimti teisinę galią turinčius aktus“, formuluote, taip pat turi būti atmestas tas argumentas. Iš tiesų pagal SESV 218 straipsnio 9 dalį Sąjungos veiksmų neapriboja atvejai, kai ji prieš tai yra priėmusi vidaus taisyklių pagal įprastą teisėkūros procedūrą.
72 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad į OTIF Peržiūros komiteto 25‑osios sesijos darbotvarkę įrašyti punktai, susiję su ginčijamais pakeitimais, dėl kurių Taryba ginčijamame sprendime nustatė pozicijas, kurių turi būti laikomasi Sąjungos vardu, priklauso Sąjungos išorės kompetencijai. Taigi priimdama šį sprendimą Taryba nepažeidė suteikimo principo, įtvirtinto ESS 5 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje.
73 Darytina išvada, kad Vokietijos Federacinės Respublikos nurodytas pirmasis ieškinio pagrindas turi būti pripažintas nepagrįstu.
Dėl ieškinio antrojo pagrindo, grindžiamo SESV 296 straipsnyje įtvirtintos pareigos motyvuoti pažeidimu
Šalių argumentai
74 Nurodydama antrąjį ieškinio pagrindą Vokietijos Federacinė Respublika teigia, jog ginčijamas sprendimas nepakankamai motyvuotas, nes tame sprendime Taryba visiškai nenurodė, kad aspektai, dėl kurių priimta Sąjungos pozicija, susiję su sritimi, kuri jau plačiai reglamentuota Sąjungos teisėje. Kompetencija turi būti aiškiai atskirta visų pirma mišrių susitarimų atveju, viena vertus, dėl to, kad minėtų susitarimų nuostatos taikomos ir Sąjungos, ir nacionalinėje teisėje, ir, kita vertus, siekiant nustatyti įvairių suinteresuotųjų subjektų tarptautinių organizacijų organuose kompetenciją. Nagrinėjamu atveju Taryba nenurodė jokio Sąjungos teisės akto atitinkamoje srityje ir rėmėsi tik dokumentais, turinčiais ryšį su viešąja teise, nors ginčijami pakeitimai patenka į privatinės sutarčių, susijusių su transportu, teisės taikymo sritį.
75 Be to, ginčijamame sprendime Taryba nenurodė jokio materialinio teisinio pagrindo, kuriuo būtų pagrįsta Sąjungos materialinė išorės kompetencija, nes jos nurodytu SESV 91 straipsniu Sąjungai suteikta tik vidaus kompetencija.
76 Per teismo posėdį Vokietijos Federacinė Respublika taip pat apkaltino Tarybą tuo, kad ši tame posėdyje Sąjungos išorės kompetencijos buvimą grindė nurodydama SESV 216 straipsnio 1 dalyje numatytą antrąjį atvejį, nors ginčijamame sprendime šios nuostatos neminėjo.
77 Komisijos palaikoma Taryba teigia, kad Sąjungos kompetenciją pagrindžiantys motyvai aiškiai matyti iš ginčijamo sprendimo. COTIF ir jos priedų pakeitimų pasiūlymai, susiję su Sąjungos teise, taip pat Sąjungos nuostatos, kurioms ginčijami pakeitimai gali pakenkti, nurodyti ginčijame sprendime. Be to, taip pat reikia atsižvelgti į OTIF darbo dokumentuose pateiktus motyvus. Tai, kad, Vokietijos Federacinės Respublikos teigimu, nurodytos Sąjungos teisės nuostatos neturi reikšmės, negali leisti suabejoti ginčijamo sprendimo motyvavimo pakankamumu. Bet kuriuo atveju srityje, priklausančioje bent jau pasidalijamajai Sąjungos ir valstybių narių kompetencijai, Taryba įvykdė savo pareigą nurodyti motyvus, tiesiog pateikdama nuorodą į tinkamą teisinį pagrindą ir apibūdindama savo poziciją.
Teisingumo Teismo vertinimas
78 Remiantis analize, atlikta nagrinėjant pirmąjį Vokietijos Federacinės Respublikos nurodytą ieškinio pagrindą, matyti, kad į OTIF Peržiūros komiteto 25‑osios sesijos darbotvarkę įrašyti punktai, susiję su ginčijamais pakeitimais, priklauso Sąjungos kompetencijai ir nėra reikalo šiuo tikslu patikrinti, ar atitinkamoje srityje yra Sąjungos vidaus taisyklių, kurios būtų paveiktos minėtų pakeitimų. Taigi Vokietijos Federacinės Respublikos argumentas, kuriuo ji kaltina Tarybą ginčijamame sprendime nepagrindus to, kad šie pakeitimai susiję su Sąjungos jau plačiai reglamentuota sritimi, turi būti atmestas.
79 Dėl tariamo būtinumo ginčijamame sprendime nurodyti ne tik SESV 91 straipsnio 1 dalį, bet ir SESV 216 straipsnio 1 dalyje nurodytą antrąjį atvejį, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją pareiga motyvuoti, įtvirtinta SESV 296 straipsnyje, reikalauja, kad visuose atitinkamuose aktuose būtų nurodytos priežastys, dėl kurių institucija juos priėmė, kad Teisingumo Teismas galėtų vykdyti kontrolę ir kad tiek valstybės narės, tiek tretieji suinteresuotieji asmenys žinotų sąlygas, kuriomis Sąjungos institucijos taikė SESV (2009 m. spalio 1 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑370/07, EU:C:2009:590, 37 punktas ir nurodyta jurisprudencija).
80 Teisinį pagrindą būtina nurodyti remiantis ESS 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu kompetencijos suteikimo principu, pagal kurį Sąjunga veikia tik neperžengdama ribų kompetencijos, kurią, siekiant Sutartyse nustatytų tikslų, jai Sutartyse suteikė valstybės narės tiek dėl Sąjungos vidaus, tiek dėl jos tarptautinių veiksmų. Iš tiesų tinkamo teisinio pagrindo pasirinkimas yra konstitucinės svarbos, nes turėdama tik suteiktą kompetenciją Sąjunga turi susieti savo priimamus aktus su SESV nuostatomis, kurios ją šiuo tikslu įgalioja (2017 m. spalio 25 d. Sprendimo Komisija / Taryba (WRC‑15), C‑687/15, EU:C:2017:803, 48 ir 49 punktai).
81 Teisinio pagrindo nurodymas taip pat ypač svarbus siekiant apsaugoti per atitinkamo akto priėmimo procedūrą dalyvaujančių Sąjungos institucijų prerogatyvas (2017 m. spalio 25 d. Sprendimo Komisija / Taryba (WRC‑15), C‑687/15, EU:C:2017:803, 50 punktas).
82 Be to, teisinį pagrindą būtina nurodyti laikantis iš SESV 296 straipsnio išplaukiančios pareigos motyvuoti. Ši pareiga, be kita ko, pateisinama teismine kontrole, kurią turi teisę vykdyti Teisingumo Teismas, iš principo turi būti taikoma bet kokiam Sąjungos aktui, turinčiam teisinių padarinių (2017 m. spalio 25 d. Sprendimo Komisija / Taryba (WRC‑15), C‑687/15, EU:C:2017:803, 52 punktas).
83 Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad pagal teisinio saugumo principą reikalaujama, kad bet kurio akto, kuriuo sukeliama teisinių padarinių, privalomoji galia būtų pagrįsta Sąjungos teisės nuostata, kuri turi būti aiškiai nurodyta kaip teisinis pagrindas ir kurioje numatyta, kokia teisine forma turi būti priimtas aktas (2009 m. spalio 1 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑370/07, EU:C:2009:590, 39 punktas ir 2017 m. spalio 25 d. Sprendimo Komisija / Taryba (WRC‑15), C‑687/15, EU:C:2017:803, 53 punktas).
84 Be to, iš taip pat suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad tikslios Sutarties nuostatos, kaip antai nagrinėjamu atveju SESV 216 straipsnio 1 dalies, į kurią Vokietijos Federacinė Respublika daro nuorodą, tariamas nenurodymas nėra esminis trūkumas, kai atitinkamo akto teisinis pagrindas gali paaiškėti iš kitų jo dalių, jeigu suinteresuotiesiems asmenims ir Teisingumo Teismui nėra paliekama netikrumo dėl tikslaus teisinio pagrindo (šiuo klausimu žr. 2017 m. spalio 25 d. Sprendimo Komisija / Taryba (WRC‑15), C‑687/15, EU:C:2017:803, 55 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
85 Nagrinėjamu atveju taip yra, nes ginčijamo sprendimo materialinis ir procedūrinis teisinis pagrindas gali būti aiškiai nustatytas.
86 Iš tiesų, pirma, reikia pažymėti: kadangi ginčijamame sprendime yra aiški nuoroda į SESV 91 straipsnį, Taryba tame sprendime teisingai nurodė jo materialinį pagrindą. Kiek Vokietijos Federacinė Respublika savo argumentuose remiasi tuo, kad minėtu 91 straipsniu Sąjungai negali būti suteikta išorės kompetencija, pakanka pažymėti, jog šis argumentas susijęs su pačiu kompetencijos buvimu, taigi juo negalima veiksmingai remtis grindžiant ieškinio pagrindą, susijusį su pareigos motyvuoti pažeidimu.
87 Antra, reikia konstatuoti, jog Taryba pakankamai motyvavo ginčijamą sprendimą pagal būtinumo kriterijų, numatytą SESV 216 straipsnio 1 dalyje nurodytu antruoju atveju, taip pat atsižvelgiant į tai, kad šiuo antruoju atveju reikalaujamas motyvavimas skiriasi nuo SESV 3 straipsnio 2 dalyje reikalaujamo motyvavimo.
88 Iš tiesų ginčijamo sprendimo 11 konstatuojamosios dalies pirmas ir trečias sakiniai, siejami su šio sprendimo 22–25 punktuose nurodytais pozicijų, Sąjungos vardu nustatytų dėl OTIF Peržiūros komiteto 25‑osios sesijos darbotvarkės 4, 5, 7 ir 12 punktų, motyvais, išdėstytais minėto sprendimo priede, rodo būtinybę pasirūpinti, kad būtų užtikrintas tarptautinės teisės taisyklių tarptautinio vežimo geležinkeliais srityje ir Sąjungos teisės suderinamumas, taigi ir būtinybę šiuo tikslu imtis Sąjungos išorės veiksmų.
89 Be to, nors SESV 216 straipsnio 1 dalyje, be abejo, išvardyti įvairūs atvejai, kuriais Sąjunga yra įgaliota sudaryti tarptautinį susitarimą, šioje straipsnio dalyje, skirtingai nuo SESV 352 straipsnio, šiuo tikslu nėra nustatyta jokio formos ar procedūrinio reikalavimo. Todėl akto forma ir procedūra, kurios turi būti laikomasi, turi būti nustatyti remiantis kitomis Sutarčių nuostatomis.
90 Trečia, reikia pažymėti, kad SESV 218 straipsnio 9 dalyje, nurodytoje kaip ginčijamo sprendimo procedūrinis teisinis pagrindas, apibrėžta procedūra, kurios turi būti laikomasi priimant sprendimą.
91 Tokiomis aplinkybėmis, ketvirta, pažymėtina, kad ši byla skiriasi nuo bylos, kurioje priimtas 2017 m. spalio 25 d. Sprendimas Komisija / Taryba (WRC‑15) (C‑687/15, EU:C:2017:803). Iš tiesų byloje, kurioje priimtas minėtas teismo sprendimas, Taryba nenurodė ginčijamo akto materialaus ir procedūrinio teisinio pagrindo ir tame akte nėra numatyta nieko, kuo remiantis būtų galima nustatyti tą teisinį pagrindą.
92 Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aplinkybė, kad ginčijamame sprendime nėra aiškiai paminėta SESV 216 straipsnio 1 dalyje nurodyto antrojo atvejo, nekelia jokios painiavos dėl to sprendimo pobūdžio ar teisinės galios, taip pat dėl procedūros, kurios turėjo būti laikomasi jį priimant, todėl dėl tos aplinkybės ginčijamas sprendimas negali būti iš dalies panaikintas.
93 Taigi Vokietijos Federacinės Respublikos nurodytą antrąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, grindžiamo lojalaus bendradarbiavimo principo, siejamo su veiksmingos teisminės apsaugos principu, pažeidimu
Šalių argumentai
94 Nurodydama ieškinio trečiąjį pagrindą Vokietijos Federacinė Respublika primena, jog pagal lojalaus bendradarbiavimo principą, įtvirtintą ESS 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje, ne tik valstybės narės įpareigojamos imtis visų reikiamų priemonių, kad garantuotų Sąjungos teisės apimtį ir veiksmingumą, bet taip pat Sąjungos institucijoms nustatomos abipusės lojalaus bendradarbiavimo su valstybėmis narėmis pareigos.
95 Glaudus bendradarbiavimas visų pirma būtinas Sąjungai ir jos valstybėms narėms įgyvendinant savo teises kaip tarptautinės organizacijos narėms. Jeigu Sąjungos valstybės narės ir Sąjunga nesutaria dėl kompetencijos atskyrimo, Sąjungos institucijos iš tiesų turi sąžiningai bendradarbiauti, kad būtų išsiaiškinta padėtis ir įveikti kilę sunkumai. Taigi šios institucijos turi surengti procedūrą teisės aktui priimti, kad būtų užtikrinta, kad valstybė narė, kuri ginčija Sąjungos kompetenciją, galėtų pakankamai anksti kreiptis į Teisingumo Teismą, siekdama gauti paaiškinimą dėl kompetencijos klausimo.
96 Vokietijos Federacinė Respublika priduria, jog pagal veiksmingos teisminės apsaugos principą, kuriuo gali remtis ir valstybės narės, taip pat reikalaujama, kad teisės akto priėmimo procedūra būtų surengta taip, kad valstybės narės tarp šio akto priėmimo dienos ir dienos, nuo kurios tas aktas sukelia negrįžtamų padarinių, turėtų pakankamai laiko kreiptis į Sąjungos teismus, siekdamos prireikus paprašyti sustabdyti atitinkamo akto vykdymą.
97 Vokietijos Federacinė Respublika laikosi nuomonės, kad SESV 263 straipsnis, kuriuo valstybėms narėms suteikta privilegijuota teisė pareikšti ieškinį, taip pat praranda veiksmingumą, kai laikas nuo teisės akto priėmimo dienos iki dienos, kai šis aktas sukelia negrįžtamų padarinių, yra toks trumpas, kad neįmanoma laiku pareikšti ieškinio Sąjungos teismuose.
98 Nors nagrinėjamu atveju Vokietijos Federacinė Respublika nurodė savo abejones dėl Sąjungos kompetencijos iš karto po to, kai 2014 m. birželio 5 d. Komisija pateikė sprendimo pasiūlymą, Taryba delsė priimti ginčijamą sprendimą iki 2014 m. birželio 24 d., t. y. OTIF Peržiūros komiteto 25‑osios sesijos išvakarių, taip palikdama Vokietijos Federacinei Respublikai mažiau nei 24 valandas kreiptis į Teisingumo Teismą. Ši valstybė narė pabrėžia, kad negalėjo per šį laiką atlikti vidaus procedūrų, numatytų siekiant pareikšti ieškinį Teisingumo Teisme, ir pateikti jam prašymą sustabdyti vykdymą.
99 Kadangi nebuvo teisminės apsaugos, Vokietijos Federacinė Respublika turėjo balsuoti nukrypdama nuo Sąjungos pozicijos, kad būtų apsaugota jos kompetencija, ir būtent dėl šios priežasties Komisija jos atžvilgiu pradėjo „ES Pilot“ procedūrą, po kurios bet kuriuo momentu gali būti pradėta ieškinio dėl įsipareigojimų nevykdymo procedūra pagal SESV 258 straipsnį.
100 Taryba, palaikoma Komisijos, teigia, kad negalėjo pradėti ar užbaigti savo darbų anksčiau. Iš tiesų daugumą darbo dokumentų su pakeitimų pasiūlymais, įrašytais į OTIF Peržiūros komiteto 25‑sesijos darbotvarkę, 2014 m. balandžio 25 d. perdavė OTIF Generalinis sekretorius. Kai kurie dokumentai buvo gauti 2014 m. gegužės 6 ir 12 d., o Vokietijos Federacinės Respublikos pasiūlymas dėl D priedo (CUV) buvo gautas 2014 m. birželio 3 d. 2014 m. gegužės 26 d. Komisija kompetentingai Tarybos darbo grupei pateikė pirmą darbo dokumentą, kuriame jau buvo paminėti numatomi sprendimai dėl suderintos Sąjungos pozicijos. Šioje darbo grupėje pradėti darbai buvo tęsiami 2014 m. birželio 5 ir 16 d. remiantis sprendimo pasiūlymu, kurį per tą laiką pateikė Komisija. Po to, kai šį pasiūlymą 2014 m. birželio 17 d. patvirtino Nuolatinių atstovų komitetas, 2014 m. birželio 24 d. jį priėmė Taryba, t. y. laiku, prieš OTIF Peržiūros komiteto 25‑osios sesijos pradžią 2014 m. birželio 25 d.
101 Taryba pabrėžia, kad vieno mėnesio laikotarpis, per kurį ji užbaigė sprendimų priėmimo procesą, yra labai trumpas laikas sudėtingiems techniniams ir teisiniams klausimams spręsti. Vykstant šiam procesui ji, padedama Komisijos, kaip įmanoma išsamiai diskutavo dėl savo pozicijos su delegacijomis, be kita ko, siekdama įtikinti Vokietijos Federacinę Respubliką, kad Sąjunga turi reikiamą kompetenciją, kiek tai susiję su OTIF Peržiūros komiteto 25‑osios sesijos darbotvarkės punktais, dėl kurių ši valstybė narė buvo išreiškusi abejonių. Taigi Taryba dėjo visas pastangas, kad Sąjungos pozicija būtų priimta laikantis lojalaus bendradarbiavimo principo.
102 Be to, Vokietijos Federacinės Respublikos reikalavimas, kad Sąjungos pozicija turėjo būti priimta pakankamai anksti, kad ji galėtų prašyti Teisingumo Teismo sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą, yra perdėtas ir neatitinkantis tikrovės. Aplinkybė, kad ši valstybė narė inicijavo šį procesą, būtent rodo, kad buvo paisyta veiksmingos teisminės apsaugos principo.
103 Taryba taip pat pažymi, kad negalima konstatuoti jokio negrįžtamo ginčijamo sprendimo poveikio, kiek tai susiję su Vokietijos Federacine Respublika, nes, remiantis taikytinomis taisyklėmis, per OTIF Peržiūros komiteto 25‑ąją sesiją nagrinėti pakeitimai arba nebuvo galutinai priimti per šią sesiją, arba buvo priimti, bet dar nėra įsigalioję. Be to, pagal tas pačias taisykles šių pakeitimų įsigaliojimui gali būti užkirstas kelias, jeigu ketvirtadalis OTIF valstybių narių pareikštų prieštaravimą. Bet kuriuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas panaikintų ginčijamą sprendimą, Taryba pagal SESV 266 straipsnio 1 dalį turėtų imtis priemonių Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti. Toks vykdymas būtų įmanomas, nes Sąjunga turi balsų daugumą OTIF.
Teisingumo Teismo vertinimas
104 Trečiajame ieškinio pagrinde Vokietijos Federacinė Respublika kaltina Tarybą, kad šį neįvykdė lojalaus bendradarbiavimo pareigos, kai rengė sprendimų priėmimo procedūrą ginčijamam sprendimui priimti, nes nesuteikė Vokietijos Federacinei Respublikai pakankamai laiko minėtam sprendimui apskųsti Teisingumo Teisme, kol tas sprendimas nesukėlė negrįžtamų padarinių. Taigi Taryba pažeidė veiksmingos teisminės apsaugos principą.
105 Reikia priminti, kad pagal ESS 4 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtintas lojalaus bendradarbiavimo principas, Sąjunga ir valstybės narės gerbia viena kitą ir viena kitai padeda, vykdydamos iš Sutarčių kylančias užduotis.
106 Taigi, atsižvelgiant į sprendimų priėmimo procedūros eigą, kaip ją aprašė Taryba ir kurios Vokietijos Federacinė Respublika neginčijo, reikia patikrinti, ar minėta institucija įvykdė lojalaus bendradarbiavimo pareigą, ar ne.
107 Nagrinėjamu atveju atrodo, kad Tarybos darbo grupėje vykusios diskusijos siekiant nustatyti Sąjungos poziciją prasidėjo 2014 m. balandžio 26 d., t. y. kitą dieną po to, kai OTIF Generalinis sekretorius perdavė daugumą dokumentų, ir tęsėsi dviejuose vėlesniuose posėdžiuose, remiantis Komisijos sprendimo pasiūlymu. Be to, iš procedūros eigos, kaip ją aprašė Taryba ir kaip ji apibendrinta šio sprendimo 100 punkte, matyti, kad ši institucija pradėjo išankstines diskusijas, siekdama priimti Sąjungos poziciją, ir nelaukė, kol jai bus perduoti visi darbo dokumentai, parengti OTIF Peržiūros komiteto 25‑ajai sesijai. Keturi kompetentingos Tarybos darbo grupės ir Nuolatinių atstovų komiteto posėdžiai, be kita ko, buvo skirti atitinkamos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos paskirstymo, kiek tai susiję su į OTIF Peržiūros komiteto 25‑osios sesijos darbotvarkę įrašytais punktais, dėl kurių Vokietijos Federacinė Respublika išreiškė abejonių, paaiškinimui. Galiausiai Vokietijos Federacinė Respublika neįrodė, kad vienos savaitės laikotarpis nuo Nuolatinio atstovų komiteto atlikto sprendimo pasiūlymo patvirtinimo iki Tarybos atlikto ginčijamo sprendimo priėmimo yra pernelyg ilgas, kad galėtų kelti abejonių dėl to, ar ši institucija įvykdė lojalaus bendradarbiavimo su valstybėmis narėmis pareigą.
108 Kalbant apie argumentą, susijusį su veiksmingos teisminės apsaugos principo pažeidimu, pažymėtina, jog jis grindžiamas prielaida, kad Vokietijos Federacinė Respublika neturėjo galimybės Teisingumo Teisme pareikšti ieškinio dėl ginčijamo sprendimo ir šia proga prašyti sustabdyti to sprendimo vykdymą, kol jis nesukėlė negrįžtamų padarinių per OTIF Peržiūros komiteto 25‑ąją sesiją. Reikia pažymėti, kad bet kuriuo atveju šis argumentas pagrįstas klaidinga prielaida. Iš tiesų ši valstybė narė neįrodė, kad per šią sesiją ginčijamas sprendimas sukėlė tokių padarinių, ir taip pat nepaneigė Tarybos gynybos argumentų šiuo klausimu, kaip antai apibendrintų šio sprendimo 103 punkte. Taigi negalima pritarti minėtos valstybės narės argumentui, grindžiamam veiksmingos teisminės apsaugos principo pažeidimu.
109 Vadinasi, trečiasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
110 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Vokietijos Federacinės Respublikos ieškinys turi būti atmestas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
111 Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Taryba reikalavo priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas, o ši pralaimėjo bylą, iš Vokietijos Federacinės Respublikos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos.
112 Remiantis to paties reglamento 140 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos padengia savo bylinėjimosi išlaidas, reikia nuspręsti, kad Prancūzijos Respublika, Jungtinė Karalystė ir Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
3. Prancūzijos Respublika, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė ir Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.