BENDROJO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS
2019 m. lapkričio 28 d.(*)
„Viešoji tarnyba – Sutartininkai – Darbo užmokestis – Sprendimas neskirti ekspatriacijos išmokos – Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktas – Darbas kitai valstybei – Diplomatinis statusas – Penkerių metų referencinis laikotarpis“
Byloje T‑592/18
Katarzyna Wywiał-Prząda, gyvenanti Wezembeek‑Oppem (Belgija), atstovaujama advokatų S. Orlandi ir T. Martin,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą T. Bohr ir D. Milanowska,
atsakovę,
dėl SESV 270 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti 2017 m. lapkričio 23 d. Komisijos sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta skirti ieškovei ekspatriacijos išmoką,
BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas D. Gratsias, teisėjos A. Marcoulli ir R. Frendo (pranešėja),
posėdžio sekretorius L. Ramette, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2019 m. liepos 9 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 Ieškovė yra Lenkijos pilietė. 2010 m. rugsėjo 22 d. ji atvyko į Belgiją paskyrus jos vyrą diplomatiniu patarėju į Lenkijos Respublikos nuolatinę atstovybę prie Šiaurės Atlanto Sutarties organizacijos (NATO).
2 Nuo 2010 m. liepos 2 d. ieškovė turėjo diplomatinį pasą, išduotą Lenkijos užsienio reikalų ministerijos.
3 2011 m. sausio 7 d.–gruodžio 31 d. ieškovė dirbo sekretore Lenkijos Respublikos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje.
4 2012 m. lapkričio 9 d.–2013 m. sausio 11 d. ji pelno nesiekiančios asociacijos naudai organizuodavo pokalbius Briuselyje (Belgija) ir už tai gaudavo savo patirtų išlaidų atlyginimą.
5 2013 m. birželio 7 d. ieškovė grąžino diplomatinį pasą ir buvo įrašyta į Woluwe-Saint-Pierre (Belgija) užsieniečių registrą.
6 2014 m. birželio 16 d.–2015 m. gruodžio 31 d., o vėliau 2016 m. sausio 4 d.–2017 m. rugpjūčio 31 d. ieškovė paeiliui dirbo dviejose Belgijos bendrovėse, teikusiose paslaugas Europos Komisijai.
7 2016 m. rugsėjo 9 d. ieškovės vyras, pasibaigus diplomatinei rotacijai, grįžo į Lenkiją. Ieškovė kartu su sūnumi liko Belgijoje.
8 2017 m. rugsėjo 1 d. Komisija įdarbino ieškovę sutartininke.
9 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimu sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba (toliau – SSĮT) atsisakė skirti ieškovei ekspatriacijos išmoką (toliau – ginčijamas sprendimas).
10 2018 m. vasario 21 d. ieškovė pateikė skundą dėl ginčijamo sprendimo. 2018 m. birželio 18 d. SSĮT sprendimu, apie kurį ieškovei buvo pranešta tą pačią dieną, šis skundas buvo atmestas. SSĮT visų pirma nustatė „penkerių metų laikotarpį, pasibaigusį prieš šešis mėnesius iki tarnybos pradžios“ (toliau – referencinis laikotarpis), numatytą Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkte, kuris taikomas sutartininkams pagal Kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygų 21 ir 92 straipsnius. SSĮT nustatė šį referencinį laikotarpį nuo 2012 m. kovo mėn. 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. Paskui SSĮT motyvavo ieškovės skundo atmetimą tuo, kad nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. ši nuolat gyveno Belgijoje, ten vykdė profesinę veiklą ir toliau gyveno po to, kai jos vyras išvyko 2016 m. rugsėjo mėn.
Procesas ir šalių reikalavimai
11 2018 m. rugsėjo 28 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovės ieškinį.
12 2018 m. gruodžio 14 d. Komisija pateikė atsiliepimą į ieškinį.
13 2019 m. vasario 14 d. ieškovė pateikė dubliką.
14 2019 m. balandžio 1 d. Komisija pateikė tripliką.
15 Teisėjos pranešėjos siūlymu Bendrasis Teismas (penktoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas Procedūros reglamento 89 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, šalims raštu pateikė klausimus, prašydamas į juos atsakyti per teismo posėdį.
16 2019 m. liepos 9 d. posėdyje šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo žodžiu ir raštu pateiktus klausimus.
17 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
18 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
19 Ieškovė nurodo vienintelį ieškinio pagrindą – Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimą. Jį galima padalyti į dvi dalis, iš kurių pirma susijusi su neatsižvelgimu į jos diplomatinį statusą, o antra – su klaida taikant nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoką.
Dėl pirmos dalies, susijusios su neatsižvelgimu į ieškovės diplomatinį statusą
20 Ieškovė tvirtina, kad ji, kaip diplomato sutuoktinė, turėjo diplomatinį statusą nuo 2010 m. rugsėjo 22 d., kai atvyko į Belgiją, iki 2013 m. birželio 16 d., kai grąžino diplomatinį pasą. Atsižvelgdama į šį diplomatinį statusą ir remdamasi Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkto antros įtraukos antru sakiniu ji teigia, kad į šį laikotarpį neturėjo būti atsižvelgta. Dėl šio neatsižvelgimo referencinis laikotarpis turėjo prasidėti 2009 m. gegužės 1 d., kai ji nuolat gyveno ir dirbo Lenkijoje ir neturėjo jokio ryšio su Belgija. Tarnautojas praranda teisę į ekspatriacijos išmoką, tik jeigu visą referencinį laikotarpį jis nuolat gyveno arba vykdė savo pagrindinę profesinę veiklą darbo vietos valstybėje. Kadangi ieškovės atveju taip nėra, ji mano, kad jai turi būti skirta ekspatriacijos išmoka.
21 Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Ekspatriacijos išmoka, sudaranti 16 % bazinės mėnesinės algos, namų ūkio išmokos ir išlaikomo vaiko išmokos bendros sumos, mokama:
a) pareigūnams:
– kurie nėra ir niekada nebuvo valstybės, kurios teritorijoje yra jų darbo vieta, piliečiai ir
– kurie penkerių metų laikotarpį, pasibaigusį prieš šešis mėnesius iki įsidarbinimo, nuolat negyveno ir neužsiėmė savo pagrindine veikla tos valstybės europinėje teritorijoje. Taikant šią nuostatą, neatsižvelgiama į aplinkybes, kylančias dėl darbo kitoje valstybėje arba tarptautinėje organizacijoje [kitai valstybei arba tarptautinei organizacijai];
b) pareigūnams, kurie yra arba buvo valstybės, kurios teritorijoje yra jų darbo vieta, piliečiai, tačiau dešimt metų iki įsidarbinimo dėl su pareigomis valstybės tarnyboje arba tarptautinėje organizacijoje nesusijusių priežasčių nuolat gyveno tos valstybės ne europinėje teritorijoje.“
22 Taigi Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktą sudaro dvi dalys. Pirmojoje apibrėžtos dvi kumuliacinės sąlygos, kurias pareigūnas iš esmės turi įvykdyti, kad galėtų gauti ekspatriacijos išmoką: niekada neturėti valstybės, kurios teritorijoje yra jo darbo vieta, pilietybės ir penkerių metų laikotarpį, pasibaigusį prieš šešis mėnesius iki įsidarbinimo, nuolat negyventi ir neužsiimti pagrindine profesine veikla tos valstybės europinėje teritorijoje; antrojoje dalyje, nukrypstant nuo šio principo, numatyta, kad neatsižvelgiama į aplinkybes, kylančias dėl darbo kitai valstybei arba tarptautinei organizacijai. Taigi į tokio darbo laikotarpius neatsižvelgiama.
23 Be to, pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktą ekspatriacijos išmoka atitinkamam pareigūnui ar tarnautojui neskiriama tik jeigu per visą referencinį laikotarpį jis nuolat gyveno ar vykdė pagrindinę profesinę veiklą jo darbo vietos valstybėje (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 18 d. Sprendimo Pondichie / Komisija, F‑50/14, EU:F:2015:62, 35 punktą). Nagrinėjamu atveju neatsižvelgus į 2010 m. rugsėjo 22 d.–2013 m. birželio 16 d. laikotarpį, kuriuo ieškovė Belgijoje gyveno turėdama diplomatinį statusą kaip diplomato sutuoktinė, referencinis laikotarpis prasidėtų 2009 m. birželio 6 d., o ne 2009 m. gegužės 1 d., kaip teigia ieškovė, t. y. tuo momentu, kai ji gyveno ir dirbo Lenkijoje ir neturėjo jokio ryšio su Belgija.
24 Vadinasi, reikia nuspręsti, ar Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkto antroje įtraukoje vartojami žodžiai „aplinkybės, kylančios dėl darbo kitai valstybei“ turi būti aiškinami kaip apimantys laikotarpį, per kurį ieškovė turėjo diplomatinį statusą kaip diplomato sutuoktinė.
25 Neatsižvelgimas į laikotarpį, atitinkantį aplinkybes, kylančias dėl įdarbinimo valstybėje vykdyto darbo kitai valstybei ar tarptautinei organizacijai, paaiškinamas prielaida, kad dėl tokio darbo suinteresuotasis asmuo palaikė specifinį ryšį su šia kita valstybe ar tarptautine organizacija ir tai trukdė jam užmegzti ilgalaikį ryšį su darbo vietos valstybe ir pakankamai integruotis į jos visuomenę (2018 m. liepos 13 d. Sprendimo Quadri di Cardano / Komisija, T‑273/17, EU:T:2018:480, 49 punktas).
26 Atsižvelgdama į tai, ieškovė teigia, kad, būdama diplomato sutuoktinė, ji naudojosi įvairiomis privilegijomis ir imunitetais pagal 1961 m. balandžio 18 d. Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių (toliau – Vienos konvencija). Anot ieškovės, šis diplomatinis statusas savaime kliudo užmegzti ilgalaikį ryšį su darbo vietos valstybe. Taigi, jos nuomone, jis turi būti pripažintas „aplinkybėmis, kylančiomis dėl darbo kitai valstybei“, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkto antros įtraukos antrą sakinį.
27 1985 m. gegužės 2 d. Sprendimo De Angelis / Komisija (246/83, EU:C:1985:165) 14 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad ši nuostata taikoma tik aplinkybėms, kylančioms dėl paties į tarnybą priimamo pareigūno vykdyto darbo, ir jos taikymas negali būti išplėstas kitam asmeniui.
28 Tačiau ieškovė teigia, kad ši jurisprudencija jai netaikytina, nes byloje, kurioje priimtas 1985 m. gegužės 2 d. Sprendimas De Angelis / Komisija (246/83, EU:C:1985:165), ieškovė, kuri persikėlė į Belgiją lydėdama savo vyrą, Europos bendrijos pareigūną, dėl to neturėjo jokio diplomatinio statuso.
29 Vis dėlto reikia konstatuoti, kad 1985 m. gegužės 2 d. Sprendime De Angelis / Komisija (246/83, EU:C:1985:165) Teisingumo Teismas visiškai nesirėmė šiuo diplomatinio statuso nebuvimu, kad paneigtų ieškovės teisę į ekspatriacijos išmoką.
30 Tiesa, 2007 m. birželio 21 d. Sprendime Komisija / Hosman-Chevalier (C‑424/05 P, EU:C:2007:367, 42 ir 43 punktai), kurį nurodė ieškovė, Teisingumo Teismas atsižvelgė į privilegijas, imunitetus ir ypatingą statusą, kurį turėjo ieškovė, kad pripažintų, jog ji turėjo specialų ryšį su kita valstybe, kuris sutrukdė jai integruotis darbo vietos valstybėje. Vis dėlto klausimas, į kurį reikėjo atsakyti šioje byloje, buvo tas, ar ieškovė, kuri dirbo Austrijos Respublikos federalinių žemių biure, dirbo šiai valstybei ir dėl to turėjo ryšį su ja. Šiame sprendime Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad šis ryšys egzistavo dėl kelių veiksnių. Pirmasis iš šių veiksnių buvo aplinkybė, kad nuolatinės atstovybės personalas turi būti laikomas dirbančiu atitinkamos valstybės narės tarnyboje, todėl esančiu „ekspatriacijos“ padėtyje dėl priklausymo šios atstovybės struktūrai. Antrasis veiksnys buvo tai, kad, nepaisant to, jog ieškovė buvo paskirta į Federalinių žemių biurą, ji buvo Austrijos Respublikos nuolatinės atstovybės personalo narė ir pakluso hierarchinei Austrijos ambasadoriaus valdžiai, todėl turėjo būti laikoma dirbančia Austrijai. Galiausiai trečiasis veiksnys buvo tai, kad jos statusas buvo toks pats kaip ir kitų šioje atstovybėje dirbančių pareigūnų (2007 m. birželio 21 d. Sprendimo Komisija / Hosman-Chevalier, C‑424/05 P, EU:C:2007:367, 41 ir 42 punktai). Šio sprendimo 43 punkte Teisingumo Teismo nurodytas ypatingas statusas negali būti suprantamas kaip kilęs vien iš ieškovės turėtų privilegijų ir imunitetų. Atvirkščiai, Teisingumo Teismas veikiau akcentavo aplinkybę, kad ji dirbo Austrijos Respublikai nuolatinėje atstovybėje.
31 Vėlesniame 2007 m. lapkričio 29 d. Sprendime Salvador García / Komisija (C‑7/06 P, EU:C:2007:724, 51 punktas), kurį ieškovė taip pat nurodė, Teisingumo Teismas rėmėsi savo 2007 m. birželio 21 d. Sprendimu Komisija / Hosman-Chevalier (C‑424/05 P, EU:C:2007:367), kad nuspręstų, jog dėl ypatingo suinteresuotojo asmens, kaip nuolatinės atstovybės personalo nario, statuso susiklostė ypatingi jo ryšiai su atitinkama valstybe nare ir jog ši privilegijuota padėtis, suinteresuotajam asmeniui leidusi naudotis įvairiomis privilegijomis ir imunitetais, sudarė kliūtis jam užmegzti ilgalaikius santykius su darbo vietos valstybe ir kartu pakankamai integruotis į šios valstybės visuomenę. Vis dėlto 2007 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Salvador García / Komisija (C‑7/06 P, EU:C:2007:724) 50 punkte Teisingumo Teismas, vis dar remdamasis 2007 m. birželio 21 d. Sprendimu Komisija / Hosman-Chevalier (C‑424/05 P, EU:C:2007:367), patikslino, jog tam, kad atitinkamą pareigūną būtų galima laikyti dirbusiu kitai valstybei, lemiamas veiksnys yra visiška jo pareigų integracija į tos valstybės nuolatinę atstovybę (šiuo klausimu taip pat žr. 2008 m. sausio 24 d. Sprendimo Adam / Komisija, C‑211/06 P, EU:C:2008:34, 45 punktą).
32 Galiausiai tęsdamas 2007 m. lapkričio 29 d. Sprendime Salvador García / Komisija (C‑7/06 P, EU:C:2007:724) įtvirtintą jurisprudenciją, 2008 m. sausio 24 d. Sprendime Adam / Komisija (C‑211/06 P, EU:C:2008:34, 49 punktas) Teisingumo Teismas nusprendė, kad aiškinant Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkto antroje įtraukoje vartojamus žodžius „darbas kitai valstybei“ reikšmės gali turėti tik aplinkybė, kad darbas atliekamas kitos nei darbo vietos valstybės nuolatinėje atstovybėje.
33 Iš to matyti, kad net ieškovės nurodytoje jurisprudencijoje vienintelis veiksnys, trukdantis užmegzti ryšį su darbo vietos valstybe, yra darbo atlikimas esant visiškai pareigų integracijai į kitos valstybės diplomatinę atstovybę arba į tarptautinę organizaciją.
34 Vis dėlto ieškovė atsikerta, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkto antros įtraukos antrame sakinyje vartojami žodžiai „aplinkybės, kylančios dėl darbo kitai valstybei ar tarptautinei organizacijai“ apima ir kitas situacijas, nei kylančios vien dėl pareigų atlikimo tokiai valstybei ar tarptautinei organizacijai.
35 Iš tiesų pagal suformuotą jurisprudenciją ši nuostata negali būti taikoma tik asmenims, kurie buvo kitos nei darbo vietos valstybės arba tarptautinės organizacijos personalo nariai, nes ji apima visas „aplinkybes, kylančias dėl darbo“ tokiai valstybei ar tarptautinei organizacijai (2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Salazar Brier / Komisija, T‑83/03, EU:T:2005:371, 45 punktas ir 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo De Bustamante Tello / Taryba, T‑368/03, EU:T:2005:372, 42 punktas). Ieškovė pažymi, kad ši jurisprudencija paaiškinama tuo, kad šie žodžiai turi platesnę reikšmę nei Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies b punkte vartojama sąvoka „pareigos“ (1993 m. kovo 30 d. Sprendimo Vardakas / Komisija, T‑4/92, EU:T:1993:29, 36 punktas).
36 Vadinasi, Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkto antros įtraukos paskutinis sakinys taikomas ne vien atvejais, kai suinteresuotąjį asmenį siejo darbo santykiai siaurąja šios sąvokos prasme (šiuo klausimu žr. 2001 m. gegužės 3 d. Sprendimo Liaskou / Taryba, T‑60/00, EU:T:2001:129, 50 punktą). Vis dėlto pagal tą pačią jurisprudenciją žodžiai „aplinkybės, kylančios dėl darbo kitai valstybei ar tarptautinei organizacijai“ reiškia tik tuos atvejus, kai toks darbas grindžiamas suinteresuotojo asmens tiesioginiu teisiniu ryšiu su atitinkama valstybe ar tarptautine organizacija, pavyzdžiui, kai asmuo atlieka stažuotę arba dirba pagal sutartį kaip ekspertas (šiuo klausimu žr. 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Salazar Brier / Komisija, T‑83/03, EU:T:2005:371, 45 punktą ir 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo De Bustamante Tello / Taryba, T‑368/03, EU:T:2005:372, 42 punktą).
37 Taigi Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkto antros įtraukos paskutinio sakinio taikymas negali būti išplėstas diplomato sutuoktinei, kuri dėl šio savo statuso naudojosi tam tikromis privilegijomis ir imunitetais pagal Vienos konvenciją, tačiau kuri negali remtis tokiu tiesioginiu teisiniu ryšiu. Šiuo klausimu Komisija teisingai pabrėžia, kad ieškovės teisė į diplomatinį statusą buvo ne pirminė, o išvestinė – skirta palengvinti diplomatų šeimos gyvenimui – kurią ji turėjo dėl savo vyro pareigų.
38 Ieškovė taip pat teigia, kad, nagrinėjant jos integracijos Belgijoje laipsnį, kuris galiausiai lemia ekspatriacijos išmokos skyrimą, negalima neatsižvelgti į tai, kad pagal Vienos konvenciją ir 2014 m. gegužės 15 d. Belgijos valstybės aplinkraštį dėl diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų narių ar jų šeimos narių profesinės ar komercinės veiklos vykdymo (toliau – Belgijos valstybės aplinkraštis) ji negalėjo vykdyti jokios profesinės veiklos Belgijoje, nebent grąžintų diplomatinį pasą ir taip atsisakytų diplomato šeimos nariams suteikto diplomatinio statuso.
39 Šiuo aspektu reikia priminti, kad ekspatriacijos samprata priklauso nuo asmeninės pareigūno padėties, t. y. nuo jo integravimosi paskyrimo vietos valstybėje laipsnio, kurį lemia, pavyzdžiui, jo anksčiau ten vykdyta profesinė veikla (šiuo klausimu žr. 2008 m. sausio 24 d. Sprendimo Adam / Komisija, C‑211/06 P, EU:C:2008:34, 38 punktą ir 2018 m. liepos 13 d. Sprendimo Quadri di Cardano / Komisija, T‑273/17, EU:T:2018:480, 44 punktą). Todėl negalėjimas vykdyti tokios profesinės veiklos, jeigu pasitvirtintų, galėtų tapti aplinkybe, paneigiančia šią integraciją ir a contrario liudijančia ekspatriacijos buvimą.
40 Vis dėlto reikia pažymėti, kad Vienos konvencijos 42 straipsnyje numatyta: „[d]iplomatas negali siekdamas asmeninės naudos užsiimti priimančiojoje valstybėje privačia profesine arba komercine veikla“; jokia nuostata neišplečia šio draudimo taikymo srities diplomato šeimos nariams. Vadinasi, skirtingai nuo pačių diplomatų, šeimos nariai gali užsiimti profesine ar komercine veikla priimančiojoje valstybėje, laikydamiesi jos įstatymų ir kitų teisės aktų, prireikus gavę visiems tą pačią pilietybę turintiems užsieniečiams privalomus leidimus, pavyzdžiui, darbo leidimą. Tačiau kaip Sąjungos valstybės narės pilietė ieškovė buvo atleista nuo šios pareigos. Be to, nepaisant jų vykdomos profesinės ar komercinės veiklos, diplomato šeimos nariai iš esmės išsaugo minėtos konvencijos 29–36 straipsniuose numatytus privilegijas ir imunitetus, kurie jiems taikomi pagal šios konvencijos 37 straipsnio 1 dalį. Iš tiesų pagal Vienos konvencijos 31 straipsnio 1 dalies c punktą netaikomas tik imunitetas nuo civilinės ir administracinės jurisdikcijos bylose dėl bet kokios profesinės ar komercinės veiklos. Savo ruožtu imunitetas nuo baudžiamosios jurisdikcijos iš anksto nepanaikinamas.
41 Tai, kas išdėstyta pirma, patvirtinta Belgijos valstybės aplinkraštyje, nors jis paskelbtas pasibaigus laikotarpiui, į kurį, anot ieškovės, neturėjo būti atsižvelgta.
42 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat reikia konstatuoti, kad, skirtingai nei ieškovė, jos vyras jokiu atveju negalėjo vykdyti profesinės ar komercinės veiklos Belgijoje. Taigi ieškovės ir jos vyro teisinė padėtis nebuvo vienoda.
43 Ieškovė taip pat remiasi 1963 m. balandžio 24 d. Vienos konvencijos dėl konsulinių santykių 57 straipsniu. Vis dėlto savo vyro pareigas ji apibūdina kaip diplomatines, konkrečiai kalbant, kaip „Lenkijos Respublikos nuolatinės atstovybės prie NATO patarėjo“ pareigas. Taigi, kadangi nebuvo nurodyta, kodėl šioms pareigoms taikoma nurodyta konvencija, pripažintina, kad šiuo atveju ji nėra svarbi.
44 Ieškovė taip pat teigia, kad nėra jokių paaiškinimų, kodėl tarnautojas, darbo vietos valstybėje atliekantis pareigas valstybei ar tarptautinei organizacijai, labiau patyrė ekspatriaciją nei jo sutuoktinis, kuris taip pat gyveno toje valstybėje ir, nors nevykdė tokių pareigų, turėjo tokį patį diplomatinį statusą.
45 Kaip jau buvo nurodyta (šio sprendimo 39 punktas), ekspatriacijos sąvoka priklauso, be kita ko, nuo suinteresuotojo asmens integracijos darbo vietos valstybėje laipsnio. Nors galima preziumuoti, kad dirbdamas savo kilmės valstybei jos atstovybėje ar ambasadoje asmuo išsaugo specifinį ryšį su ja ir ši padėtis trukdo užmegzti ilgalaikį ryšį su paskyrimo vietos valstybe (šiuo klausimu žr. 2007 m. birželio 21 d. Sprendimo Komisija / Hosman-Chevalier, C‑424/05 P, EU:C:2007:367, 38 punktą ir 2018 m. liepos 13 d. Sprendimo Quadri di Cardano / Komisija, T‑273/17, EU:T:2018:480, 49 punktą), tai nebūtinai taikoma jo sutuoktiniui, kuris nėra toje pačioje profesinėje aplinkoje, skirtoje darbui nurodytai valstybei, ir kuris dėl to turi daugiau galimybių integruotis į priimančiosios valstybės visuomenę.
46 Galiausiai ieškovė nesėkmingai teigia, kad jei Sąjungos institucijos būtų įdarbinusios jos vyrą tą pačią dieną kaip ir ją, nebūtų atsižvelgta į laikotarpį, per kurį jis naudojosi diplomatiniu statusu. Iš tiesų, priešingai, nei tvirtina ieškovė, iš šio sprendimo 27–37, 40 ir 45 punktų matyti, kad jos ir vyro teisinė ir faktinė situacija nebuvo tokia pati.
47 Darytina išvada, kad asmens ekspatriacija, dėl kurios jis įgyja teisę gauti ekspatriacijos išmoką, nepriklauso nuo jam pagal tarptautinę teisę suteikto diplomatinio statuso (šiuo klausimu žr. 1993 m. kovo 30 d. Sprendimo Vardakas / Komisija, T‑4/92, EU:T:1993:29, 40 punktą). Juo labiau taip yra tuo atveju, kai šis asmuo, kaip ir ieškovė šioje byloje, turi šį statusą nebūdamas tarptautinės organizacijos ar kitos nei darbo vietos valstybės atstovybės personalo narys.
48 Vadinasi, SSĮT nepažeidė Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkto antros įtraukos paskutinio sakinio, kai nustatė referencinį laikotarpį nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. ir nesutiko jo skaičiuoti nuo 2009 m. birželio 6 d.
49 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovės ieškinio pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.
Dėl antros dalies, susijusios su klaida taikant nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoką
50 Ieškovė papildomai teigia, kad net jei negalima neatsižvelgti į laikotarpį, per kurį jai buvo suteiktas ypatingas diplomatinis statusas, šiuo laikotarpiu ji nesiekė suteikti savo buvimui Belgijoje nuolatinio pobūdžio, būtino tam, kad jis patektų į Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkto antros įtraukos pirmo sakinio taikymo sritį. Šiuo atžvilgiu ji nurodo materialinius aspektus, kurie, kaip ji mano, patvirtina jos ekspatriaciją.
51 Pirma, ieškovė tvirtina, kad jos gyvenimas Belgijoje buvo neatsiejamas nuo jos vyro diplomatinės tarnybos ir kad dėl šios priežasties jos buvimas Belgijos teritorijoje buvo nestabilus ir laikinas. Dėl šio nestabilaus ir laikino pobūdžio ji neturėjo jokio intereso mėginti užmegzti ilgalaikius ryšius su Belgija.
52 Vis dėlto, kadangi Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkto antros įtraukos taikymas priklauso nuo atitinkamo asmens integracijos laipsnio darbo vietos valstybėje iki jo tarnybos pradžios (šio sprendimo 39 punktas) ir kadangi integracijos laipsnis nepriklauso nuo jam pagal tarptautinę teisę suteikto diplomatinio statuso (šio sprendimo 47 punktas), aplinkybė, kad ieškovės buvimas Belgijoje buvo grindžiamas jos vyro diplomatine tarnyba, savaime neturi reikšmės.
53 Galiausiai, kalbant apie nurodyto buvimo nestabilumą ir laikinumą, pažymėtina, kad ieškovė pati turi įrodyti, jog įvykdytos Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkte numatytos sąlygos (žr. 2018 m. liepos 13 d. Sprendimo Quadri di Cardano / Komisija, T‑273/17, EU:T:2018:480, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Tai, kad diplomatinis personalas turi periodiškai keisti paskyrimo vietą, neleidžia preziumuoti integracijos nebuvimo. Išskyrus ypatingas aplinkybes, diplomatai priimančiojoje valstybėje lieka kelerius metus. Pavyzdžiui, nagrinėjamu atveju ieškovės vyras dirbo Briuselyje šešerius metus.
54 Antra, ieškovė remiasi argumentu, kad jos gyvenimas Belgijoje buvo ypatingas, nes ji su savo šeima buvo apgyvendinta bute, suteiktame Lenkijos Respublikos nuolatinės atstovybės prie NATO; atstovybė mokėjo buto nuomos mokestį ir apmokėdavo sąskaitas už suvartotą energiją.
55 Šiuo klausimu pažymėtina, kad jurisprudencijoje yra nusistovėjęs nuolatinės gyvenamosios vietos sąvokos aiškinimas kaip vietos, kurioje suinteresuotasis asmuo įkūrė nuolatinį ar įprastą savo interesų centrą, siekdamas paversti jį nuolatiniu. Be to, nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka, nepaisant kiekybinių duomenų apie tai, kiek laiko asmuo praleidžia vienos ar kitos valstybės teritorijoje, be faktinio gyvenimo konkrečioje vietoje, apima ketinimą suteikti gyvenimui šioje vietoje tęstinumą, kylantį iš įprasto gyvenimo ir normalių socialinių santykių (žr. 2018 m. liepos 13 d. Sprendimo Quadri di Cardano / Komisija, T‑273/17, EU:T:2018:480, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
56 Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad ieškovė gyvena Belgijoje nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. Aplinkybė, kad ji naudojosi turtinėmis lengvatomis, kaip antai tarnybiniu būstu, kurio nuomos mokestį ir energijos suvartojimo išlaidas dengė Lenkijos Respublikos nuolatinė atstovybė prie NATO, negali būti įrodymas, kad ji su savo kilmės valstybe išsaugojo tokį ryšį, dėl kurio buvo neįmanoma jokia integracija Belgijoje. Kitaip tariant, tai, kad Lenkijos Respublika dengdavo šias išlaidas, nereiškia, kad šis būstas negalėjo virsti nuolatiniu ar įprastu ieškovės interesų centru Belgijoje.
57 Šis išlaidų padengimas taip pat netrukdė ieškovei užmegzti socialinių santykių su Belgija. Pavyzdžiui, tai, kad jos vyrui grįžus į Lenkiją ieškovė liko Belgijoje su sūnumi, kad šis tęstų mokslus, yra integraciją rodantis požymis. Integracijos požymis yra ir tai, kad tebeturėdama diplomatinį statusą ieškovė laikinai bendradarbiavo su viena Briuselio asociacija, vykdančia veiklą mokymų srityje, ir taip dalyvavo savo būsimo darbo vietos valstybės asociacijų tinkle.
58 Trečia, šiuo klausimu ieškovė konkrečiai nurodo, kad pokalbių rengimas nebuvo profesinė veikla, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktą, ir kad tai neleidžia preziumuoti jos ketinimo perkelti į Belgiją nuolatinį savo interesų centrą. Anot ieškovės, ši veikla buvo labai ribota ir už ją ji gaudavo tik savo patirtų išlaidų atlyginimą. Komisija savo ruožtu mano, kad tai buvo atlygintina veikla.
59 Vis dėlto negalima pamiršti, kad nors profesinė veikla yra objektyvus kriterijus, nurodytas Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkte siekiant vertinti naujai įdarbintų pareigūnų ir tarnautojų padėtį (šiuo klausimu žr. 2019 m. vasario 28 d. Sprendimo Pozza / Parlamentas, T‑216/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:118, 25 punktą), tai yra tik pavyzdys (2007 m. birželio 21 d. Sprendimo Komisija / Hosman-Chevalier, C‑424/05 P, EU:C:2007:367, 35 punktas ir 2018 m. liepos 13 d. Sprendimo Quadri di Cardano / Komisija, T‑273/17, EU:T:2018:480, 44 punktas). Be to, pareigūno ar tarnautojo prisidėjimas prie būsimos darbo vietos valstybėje veikiančios asociacijos veiklos tam tikromis aplinkybėmis gali būti vienas iš suinteresuotojo asmens integracijos įrodymų.
60 Ketvirta, ieškovė pažymi, kad į Belgijos gyventojų registrą ji buvo įtraukta tik po to, kai 2013 m. birželio 16 d. grąžino savo diplomatinį pasą.
61 Nors įsiregistravimas kaip tam tikros savivaldybės gyventojo rodo suinteresuotojo asmens valią ir ketinimą nustatyti toje vietoje stabilią ir nuolatinę gyvenamąją vietą ir interesų centrą (2007 m. rugsėjo 26 d. Nutarties Salvador Roldán / Komisija, F‑129/06, EU:F:2007:166, 60 punktas), šis įsiregistravimas yra tik formalumas, kuriuo remiantis negalima daryti išvados, kad ieškovė iki tol faktiškai nuolat negyveno Belgijoje, ypač nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, kai šio nuolatinio gyvenimo faktas neginčijamas.
62 Penkta, ieškovė tvirtina, kad laikotarpiu, kai jos vyras buvo ambasados tarnautojas, ji išsaugojo ilgalaikius ryšius su Lenkija.
63 Pavyzdžiui, ieškovė tvirtina, kad liko nekilnojamojo turto Lenkijoje savininkė ir išsaugojo lenkišką telefono numerį. Iki 2013 m. ji netgi tęsė Lenkijoje profesinę veiklą kaip kalbos dėstytoja ir vertėja ir toliau ten mokėjo mokesčius.
64 Vis dėlto gyvenamoji vieta kilmės valstybėje mokesčių mokėjimo tikslais ir turto joje turėjimas negali įrodyti, kad šioje valstybėje buvo ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta (šiuo klausimu žr. 2007 m. rugsėjo 26 d. Nutarties Salvador Roldán / Komisija, F‑129/06, EU:F:2007:166, 59 punktą). Taip yra juo labiau tuo atveju, kai pajamos, kurios mokesčių tikslais buvo deklaruotos kilmės valstybėje, gaunamos iš užsienyje vykdomos profesinės veiklos. Per teismo posėdį ieškovė būtent nurodė, kad Belgijoje dirbo savarankiškai kaip prisiekusioji vertėja ir per atstumą teikė paslaugas Lenkijos teismams; šiuo pagrindu 2012 m. ji deklaravo 2 664,64 Lenkijos zlotų (PLN) (apie 650 EUR) pajamų iš profesinės veiklos. Ieškovė per posėdį taip pat nurodė, kad 2014 m. ji paprašė išbraukti ją iš Lenkijos prekybos registro ir kad tais metais deklaruota 54 289,16 PLN (apie 12 700 EUR) suma buvo darbo užmokestis, kurį ji gavo Belgijoje už darbą Belgijos bendrovėje, teikusioje paslaugas Komisijai.
65 Aplinkybė, kad ieškovė išsaugojo lenkišką telefono numerį, taip pat neįrodo, kad ieškovė išlaikė savo interesų centrą Lenkijoje a fortiori, nes, kaip per posėdį nurodė ieškovė, tai buvo mobiliojo telefono numeris, taigi juo buvo galima naudotis Belgijos teritorijoje.
66 Šešta, ieškovė nurodo, kad ji visada dirbo tarptautinėje viešojoje aplinkoje, pirmiausia – Lenkijos Respublikos nuolatinėje atstovybėje Sąjungoje nuo 2011 m. sausio 7 d. iki gruodžio 31 d., vėliau – Komisijoje nuo 2014 m. birželio 16 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. Ji teigia, kad darbas tarptautinėje aplinkoje ir jokios veiklos privačiame sektoriuje nevykdymas susilpnina bet kokias integracijos į Belgijos visuomenę prezumpcijas.
67 Vis dėlto, kaip pripažįsta ir pati ieškovė, profesinę veiklą Komisijoje ji vykdė tik pagal dvi paeiliui sudarytas sutartis su dviem Belgijos bendrovėmis, teikiančiomis paslaugas šiai institucijai. Pagal jurisprudenciją Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkto antros įtraukos paskutinis sakinys netaikomas trišalėms situacijoms, kai naujas pareigūnas ar tarnautojas, nors anksčiau dirbo Sąjungos institucijose, tačiau tai darė jį įdarbinusių privačių bendrovių naudai (2019 m. vasario 28 d. Sprendimo Pozza / Parlamentas, T‑216/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:118, 51 punktas). Tai, kad ieškovė vykdė profesinę veiklą Komisijoje šiomis sąlygomis, negali būti laikoma įrodymu, kad per referencinį laikotarpį ieškovė neintegravosi Belgijoje.
68 Dėl ieškovės darbo Lenkijos Respublikos nuolatinėje atstovybėje Sąjungoje pažymėtina, kad jis yra ankstesnis už referencinį laikotarpį. Todėl jis negalėjo turėti lemiamos įtakos SSĮT vertinimui, ar minėtu laikotarpiu ieškovė buvo integravusis Belgijoje.
69 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškinio pagrindo antra dalis yra nepagrįsta, todėl turi būti atmestas visas šis pagrindas.
70 Vadinasi, ieškinį reikia atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
71 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Katarzyna Wywiał-Prząda bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2019 m. lapkričio 28 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.