TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2016 m. lapkričio 10 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Autorių teisės ir gretutinės teisės – Saugomų kūrinių nuomos ir panaudos teisės – Direktyva 2006/115/EB – 1 straipsnio 1 dalis – Kūrinių kopijų teikimas panaudai – 2 straipsnio 1 dalis – Objektų teikimas panaudai – Knygos skaitmeninės kopijos teikimas panaudai – Viešosios bibliotekos“
Byloje C‑174/15
dėl Rechtbank Den Haag (Hagos pirmosios instancijos teismas, Nyderlandai) 2015 m. balandžio 1 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2015 m. balandžio 17 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Vereniging Openbare Bibliotheken
prieš
Stichting Leenrecht,
dalyvaujant
Vereniging Nederlands Uitgeversverbond,
Stichting LIRA,
Stichting Pictoright,
TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas L. Bay Larsen, teisėjai M. Vilaras, J. Malenovský (pranešėjas), M. Safjan ir D. Šváby,
generalinis advokatas M. Szpunar,
posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2016 m. kovo 9 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Vereniging Openbare Bibliotheken, atstovaujamos advokatų P. de Leeuwe ir D. Visser,
– Vereniging Nederlands Uitgeversverbond, atstovaujamos advokatų C. Alberdingk Thijm ir C. de Vries,
– Stichting LIRA ir Stichting Pictoright, atstovaujamų advokatų J. Seignette, M. van Heezik, G. van der Wal ir M. Kingma,
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos S. Šindelková, D. Hadroušek ir M. Smolek,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze, J. Möller ir D. Kuon,
– Graikijos vyriausybės, atstovaujamos G. Alexaki,
– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos D. Segoin, G. de Bergues ir D. Colas,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocati dello Stato S. Fiorentino ir A. Collabolletta,
– Latvijos vyriausybės, atstovaujamos I. Kalniņš ir D. Pelše,
– Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes ir T. Rendas,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos J. Kraehling, padedamos baristerio N. Saunders,
– Europos Komisijos, atstovaujamos F. Wilman, T. Scharf ir J. Samnadda,
susipažinęs su 2016 m. birželio 16 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, 2001, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230, klaidų ištaisymas OL L 314, 2008, p. 16) 4 straipsnio 2 dalies ir dėl 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/115/EB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje (OL L 376, 2006, p. 28) 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 1 dalies b punkto ir 6 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Vereniging Openbare Bibliotheken (Viešųjų bibliotekų asociacija, toliau – VOB) ir Stichting Leenrecht (Panaudos teisių fondas, toliau – Stichting) ginčą dėl galimo išimtinės panaudos teisės, nurodytos Direktyvos 2006/115 1 straipsnio 1 dalyje, pažeidimo.
Teisinis pagrindas
Tarptautinė teisė
3 Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija (PINO) 1996 m. gruodžio 20 d. Ženevoje priėmė PINO autorių teisių sutartį (toliau – PINO sutartis). Ši sutartis Europos bendrijos vardu patvirtinta 2000 m. kovo 16 d. Tarybos sprendimu 2000/278/EB (OL L 89, 2000, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 33 t., p. 208).
4 Šios sutarties 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Autoriai:
i) kompiuterio programų autoriai;
ii) kinematografijos kūrinių autoriai ir
iii) į fonogramas įrašytų kūrinių autoriai, kaip numatyta Susitariančiųjų Šalių nacionaliniuose įstatymuose,
turi išimtinę teisę leisti komerciniais pagrindais viešai nuomoti kūrinių originalus ar jų kopijas.“
5 Diplomatinė konferencija, priėmusi PINO sutartį, be kitų dokumentų, priėmė ir prie šios sutarties pridėtus „Suderintus paaiškinimus dėl 6 ir 7 straipsnių“ (toliau – prie PINO sutarties pridėti suderinti paaiškinimai), suformuluotus taip:
„Šiuose straipsniuose minimos sąvokos „kopijos“ bei „originalai ir kopijos“, pagal minėtus straipsnius jiems taikant platinimo teisę ir nuomos teisę, išimtinai žymi užfiksuotas kopijas, kurias galima išleisti į apyvartą kaip materialius objektus.“
Sąjungos teisė
Direktyva 2001/29
6 Direktyvos 2001/29 2 ir 9 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(2) 1994 m. birželio 24 ir 25 d. Korfu saloje posėdžiavusi Europos Vadovų Taryba pabrėžė būtinumą Bendrijos lygmeniu sukurti bendrą ir lanksčią teisinę sistemą informacinės visuomenės Europoje kūrimui skatinti. Tam, inter alia, reikalinga, kad naujiems produktams ir paslaugoms egzistuotų tam tikra vidaus rinka. Svarbūs Bendrijos teisės aktai tokiai reguliavimo sistemai užtikrinti jau veikia arba yra rengiamasi juos priimti. Autorių teisės ir gretutinės teisės šiame kontekste vaidina svarbų vaidmenį, nes jos saugo ir skatina naujų produktų bei paslaugų kūrimą ir pardavimą, kūrybą ir kūrybos rezultatų naudojimą.
<…>
(9) Kiekvienas autorių teisių ir gretutinių teisių derinimas turi būti grindžiamas aukšto lygio apsauga, nes tokios teisės yra labai svarbios intelektinei kūrybai. Jų apsauga padeda užtikrinti kūrybingumo palaikymą ir plėtojimą autorių, atlikėjų, prodiuserių, vartotojų, kultūros, pramonės ir apskritai visuomenės labui. Dėl to intelektinė nuosavybė yra pripažinta sudedamąja nuosavybės dalimi.“
7 Šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta:
„Išskyrus 11 straipsnyje nurodytus atvejus, ši direktyva nekeičia ir jokiu būdu nepaveikia egzistuojančių Bendrijos nuostatų dėl:
<…>
b) nuomos teisės, panaudos teisės ir tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje;
<…>“
8 Šios direktyvos 4 straipsnis „Platinimo teisė“ suformuluotas taip:
„1. Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį viešą jų kūrinių originalo ar jo kopijų platinimą parduodant ar kitais būdais.
2. Kūrinio originalo ar kopijų platinimo teisė nėra laikoma išnaudota [Sąjungoje], išskyrus tuos atvejus, kai teisių turėtojas [Sąjungoje] pirmą kartą tą objektą parduoda ar kitaip perleidžia jo nuosavybę arba tai daroma jo sutikimu.“
Direktyva 2006/115
9 Direktyva 2006/115 kodifikuota ir panaikinta 1992 m. lapkričio 19 d. Tarybos direktyva 92/100/EEB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje (OL L 346, 1992, p. 61; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 120).
10 Direktyvos 2006/115 2–5, 7, 8 ir 14 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:
„(2) Autorių kūrinių nuoma ir panauda bei gretutinių teisių objektų apsauga tampa vis svarbesnė visų pirma autoriams, atlikėjams ir fonogramų bei filmų gamintojams. Piratavimas kelia vis didesnę grėsmę.
(3) Tinkama autorių kūrinių ir gretutinių teisių objektų panaudos ir nuomos teisių bei teisių fiksuoti, platinti bei teisių viešai transliuoti ir viešai paskelbti visuomenei gretutinių teisių objektus apsauga gali būti atitinkamai vertinama kaip ekonominiam bei kultūriniam [Sąjungos] vystymuisi labai svarbus veiksnys.
(4) Autorių teisių ir gretutinių teisių apsauga turi prisitaikyti prie tokių naujų ekonominių pokyčių, kaip naujos panaudojimo formos.
(5) Kūrybinė bei meninė autorių ir atlikėjų veikla reikalauja atitinkamų pajamų, kaip pagrindo tolimesnei kūrybinei ir meninei veiklai, o investicijos, kurios visų pirma reikalingos fonogramų ir filmų kūrimui, yra itin didelės ir susijusios su rizika. Tokių pajamų užtikrinimo ir investicijų atsipirkimo galimybė gali būti efektyviai garantuota tik užtikrinant pakankamą atitinkamų teisių turėtojų teisinę apsaugą.
<…>
(7) Valstybių narių teisės aktai turėtų būti suderinti taip, kad neprieštarautų tarptautinėms konvencijoms, kuriomis pagrįsta didžioji dalis autorių teises ir gretutines teises reglamentuojančių valstybių narių teisės aktų.
(8) [Sąjungos] teisės aktai, reglamentuojantys nuomos ir panaudos teises bei tam tikras gretutines autorinėms teises, gali tik nustatyti, kad valstybės narės suteikia nuomos ir panaudos teises tam tikroms teisių turėtojų grupėms, o gretutinių teisių apsaugos srityje gali tam tikroms teisių turėtojų grupėms nustatyti teisę fiksuoti, platinti, transliuoti ir teisę viešai paskelbti.
<…>
(14) Taip pat būtina apsaugoti bent jau autorių teisę į viešą panaudą, numatant specialius susitarimus. Vis dėlto priemonės, kurių imtasi nukrypstant nuo išimtinės viešos panaudos teisės reikalavimų, turi atitikti visų pirma Sutarties 12 straipsnį.“
11 Šios direktyvos 1 straipsnyje nustatyta:
„1. Vykdydamos šio skyriaus nuostatas, valstybės narės suteikia 6 straipsnyje numatytą teisę leisti arba uždrausti nuomoti ir teikti panaudai autorių kūrinių originalus ir kopijas bei kitus objektus, kurie nurodyti 3 straipsnio 1 dalyje.
2. 1 dalyje nurodytos teisės neprarandamos pardavus ar kitu būdu išplatinus autorių [autorių teisių saugomų] kūrinių originalus ir kopijas bei kitus 3 straipsnio 1 dalyje numatytus objektus.“
12 Šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Šioje direktyvoje vartojami šie sąvokų apibrėžimai:
a) „nuoma“ reiškia perdavimą naudotis tam tikram laikui siekiant tiesioginės ar netiesioginės ekonominės ar komercinės naudos;
b) „panauda“ reiškia perdavimą naudotis tam tikram laikui viešai prieinamose įstaigose nesiekiant tiesioginės ar netiesioginės ekonominės ar komercinės naudos;
<…>“
13 Tos pačios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės gali nukrypti nuo 1 straipsnyje numatytos išimtinės viešos panaudos teisės, jeigu atlyginimas už tokią panaudą mokamas bent jau autoriams. Atsižvelgdamos į savus kultūros rėmimo tikslus, valstybės narės turi teisę pačios nustatyti tokio atlyginimo dydį.“
Nyderlandų teisė
14 1912 m. rugsėjo 23 d. Auteurswet (Autorių teisių įstatymas, toliau – Aw) 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Pagal šį įstatymą literatūros, mokslo arba meno kūriniai yra:
1°. Knygos, brošiūros, laikraščiai, periodiniai leidiniai ir visi kiti rašytiniai kūriniai;
<…>
ir apskritai bet kokia literatūros, mokslo ar meno srities prekė, neatsižvelgiant į tai, kokiu būdu ar kokia forma ji pateikiama.“
15 Aw 12 straipsnyje numatyta:
„1. Literatūros, mokslo ar meno kūrinio paskelbimu, be kita ko, laikoma:
<…>
3° viso kūrinio ar jo dalies, išskyrus statinius ar taikomojo meno kūrinius, arba tokio kūrinio kopijos, kurią rinkai pateikė teisių turėtojas arba tai padaryta jam sutikus, nuoma ar panauda;
<…>
3. Panauda, kaip ji suprantama pagal šio straipsnio 1 dalies 3 punktą, yra perdavimas tam tikram laikui neatlygintinai naudotis viešai prieinamose įstaigose, nesiekiant tiesioginės ar netiesioginės ekonominės ar komercinės naudos.
<…>“
16 Aw 15c straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Literatūros, mokslo ar meno kūrinio autorių teisių pažeidimu nelaikoma viso kūrinio ar jo dalies arba tokio kūrinio kopijos, kurią rinkai pateikė teisių turėtojas arba tai padaryta jam sutikus, panauda, kaip ji suprantama pagal 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, jei suteikiantis naudotis ar jo įgaliotas tai padaryti asmuo sumoka teisingą atlyginimą. <…>“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
17 VOB Nyderlanduose atstovauja visų viešųjų bibliotekų interesams.
18 Šios bibliotekos suteikia naudotis popierines knygas ir už tai moka fiksuotą sumą Stichting – fondui, Nyderlandų teisingumo ministro įgaliotam rinkti atlyginimą už panaudą.
19 Stichting, remdamasis paskirstymo tvarka, surinktą atlyginimą paskirsto teisių turėtojams per kolektyvinio administravimo įstaigas, kaip antai Stichting LIRA, kuri atsakinga už teisių, susijusių su literatūros, dramos ir kartu dramos ir muzikos kūriniais, administravimą, ir Pictoright, kuri atsakinga už teisių, susijusių su vizualiniais kūriniais, kaip antai plastikos, fotografijos kūriniais, iliustracijomis, stilistikos ir architektūros kūriniais, administravimą.
20 Remiantis Nyderlandų įstatymais, atlyginimo už panaudą dydį nustato teisingumo ministro šiuo tikslu paskirtas fondas – Stichting Onderhandelingen Leenvergoedingen (toliau – StOL).
21 Klausimas, ar elektroninės knygos skaitmeninei panaudai taikoma Aw 15c straipsnyje nurodyta išimtis, StOL svarstytas nuo 2004 m. ir galiausiai per 2010 m. kovo 24 d. susirinkimą StOL valdyba nusprendė į šį klausimą atsakyti neigiamai.
22 Be to, Nyderlandų švietimo, kultūros ir mokslo ministerijos prašymu Instituut voor Informatierecht van de Universiteit van Amsterdam (Amsterdamo universiteto informacijos teisės institutas, Nyderlandai) ir SEO tyrimų biuras parengė ataskaitą, kurioje taip pat padaryta išvada, kad minėta išimtis netaikoma bibliotekų teikiamai elektroninių knygų skaitmeninei panaudai.
23 Remdamasi šia ataskaita, Nyderlandų vyriausybė parengė Bibliotekų įstatymo projektą, kuriame numatyta sukurti nacionalinę skaitmeninę biblioteką, skirtą nuotolinei elektroninių knygų skaitmeninei panaudai. Šis projektas grindžiamas prielaida, kad elektroninių knygų skaitmeninei panaudai netaikoma minėta išimtis.
24 Šiuo metu viešosios bibliotekos elektronines knygas teikia naudotis internete pagal licencines sutartis su teisių turėtojais.
25 VOB ginčija šį įstatymo projektą ir dėl to pareiškė ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, kuriuo prašo nuspręsti, jog šiuo metu galiojantis Autorių teisių įstatymas iš esmės jau apima skaitmeninę panaudą.
26 Tokiomis aplinkybėmis Rechtbank Den Haag (Hagos pirmosios instancijos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar Direktyvos 2006/115 1 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnio 1 dalies b punktą ir 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal šias nuostatas „panauda“ reiškia ir autorių teisių saugomų romanų, apsakymų rinkinių, biografijų, kelionių aprašymų, vaikiškų knygų ir jaunimo literatūros perdavimą naudotis viešai prieinamose įstaigose nesiekiant tiesioginės ar netiesioginės ekonominės ar komercinės naudos,
– kai skaitmeninė kopija (kopija A) įkeliama į įstaigos serverį ir naudotojui suteikiama galimybė tą kopiją parsisiųsti į savo kompiuterį (kopija B),
– naudotojo parsisiųsta kopija (kopija B) nebegalima naudotis pasibaigus tam tikram laikotarpiui ir
– tuo laikotarpiu kiti naudotojai negali parsisiųsti kopijos (kopija A) į savo kompiuterius?
2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar pagal Direktyvos 2006/115 6 straipsnį ir (arba) kitą Sąjungos teisės nuostatą valstybėms narėms draudžiama minėtos direktyvos 6 straipsnyje numatyto panaudos teisės ribojimo taikymą susieti su sąlyga, kad įstaigos suteikta naudotis kūrinio kopija (kopija A) rinkai pateikta, kai ją Sąjungoje pirmą kartą pardavė ar kitaip jos nuosavybę perleido pats teisių turėtojas arba tai padaryta jam sutikus, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 dalį?
3. Jei į antrąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar Direktyvos 2006/115 6 straipsnyje yra nustatyta kitų reikalavimų dėl įstaigos suteiktos naudotis kopijos (kopijos A) kilmės, pavyzdžiui, reikalavimas, kad ši kopija būtų gauta iš teisėto šaltinio?
4. Jei į antrąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad objektų pardavimas pirmą kartą ar kitoks jų nuosavybės perleidimas pirmą kartą pagal šią nuostatą reiškia ir autorių teisių saugomų romanų, apsakymų rinkinių, biografijų, kelionių aprašymų, vaikiškų knygų ir jaunimo literatūros skaitmeninių kopijų perdavimą neatlygintinai naudotis parsisiunčiant jas internetu?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
27 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2006/115 1 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnio 1 dalies b punktą ir 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal šias nuostatas sąvoka „panauda“ apima knygos skaitmeninės kopijos panaudą, kai ši kopija įkeliama į viešosios bibliotekos serverį ir atitinkamam naudotojui suteikiama galimybė tą kopiją parsisiųsti į savo kompiuterį, per panaudos laikotarpį galima parsisiųsti tik vieną kopiją, o šiam laikotarpiui pasibaigus naudotojas nebegali naudotis parsisiųsta kopija.
28 Pirma, pažymėtina, kad Direktyvos 2006/115 1 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią „<…> valstybės narės suteikia <…> teisę leisti arba uždrausti <…> teikti panaudai autorių [autorių teisių saugomų] kūrinių originalus ir kopijas bei kitus objektus“, konkrečiai nenurodyta, ar sąvoka „kūrinių kopijos“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, apima ir ne fizinėje laikmenoje esančias kopijas, tokias kaip skaitmeninės kopijos.
29 Antra, šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies b punkte sąvoka „panauda“ apibrėžiama kaip objektų perdavimas neatlygintinai naudotis tam tikram laikui viešai prieinamose įstaigose nesiekiant tiesioginės ar netiesioginės ekonominės ar komercinės naudos. Vis dėlto iš šios nuostatos nematyti, kad šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai turėtų apimti ir nematerialius objektus, kaip antai skaitmeninius objektus.
30 Tokiomis aplinkybėmis visų pirma reikia patikrinti, ar yra priežasčių, pateisinančių skaitmeninių kopijų ir nematerialių objektų panaudos visišką pašalinimą iš Direktyvos 2006/115 taikymo srities.
31 Šiuo klausimu pasakytina, kad, pirma, iš Direktyvos 2006/115 7 konstatuojamosios dalies matyti, kad ji buvo priimta, be kita ko, siekiant „[suderinti valstybių narių teisės aktus] taip, kad [šie] neprieštarautų tarptautinėms konvencijoms, kuriomis pagrįsta dauguma autorių teises ir gretutines teises reglamentuojančių valstybių narių teisės aktų“.
32 Tarp konvencijų, kurių turi būti paisoma šioje direktyvoje, konkrečiai yra ir PINO sutartis, kurios šalys yra Sąjunga ir visos valstybės narės.
33 Todėl sąvokas „objektai“ ir „kopijos“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 2006/115, reikia aiškinti atsižvelgiant į PINO sutartyje įtvirtintas atitinkamas sąvokas (pagal analogiją žr. 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo SCF, C‑135/10, EU:C:2012:140, 55 punktą).
34 Pagal suderintus paaiškinimus, pridėtus prie PINO sutarties, šios sutarties 7 straipsnyje dėl nuomos teisės vartojamos sąvokos „originalai“ ir „kopijos“ „išimtinai žymi užfiksuotas kopijas, kurias galima išleisti į apyvartą kaip materialius objektus“. Darytina išvada, kad šioje sutartyje numatyta nuomos teisė netaikoma nematerialiems objektams ir neužfiksuotoms kopijoms, tokioms kaip skaitmeninės kopijos.
35 Taigi Direktyvos 2006/115 2 straipsnio 1 dalies a punkte esančią sąvoką objektų „nuoma“ reikia suprasti kaip apimančią tik materialius objektus, o šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje esančią sąvoką „kopijos“, kiek tai susiję su nuoma, – kaip apimančią tik fizinėje laikmenoje esančias kopijas.
36 Atsižvelgiant į tai, reikia pasakyti, kad, nors kai kuriose Direktyvos 2006/115 kalbinėse versijose jos pavadinime „nuomos ir panaudos teisė“ vartojama vienaskaita ir šioje direktyvoje bendrai reglamentuojami įvairūs šių teisių aspektai, t. y. nuomos ir panaudos tvarka, tai nereiškia, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas būtinai norėjo sąvokoms „objektai“ ir „kopijos“ suteikti tą pačią reikšmę tiek nuomos, tiek panaudos – įskaitant viešą panaudą, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 6 straipsnį, – atveju.
37 Pirma, šios direktyvos kai kurių kalbinių versijų 3 ir 8 konstatuojamosiose dalyse minima ne „nuomos ir panaudos teisė“ (vienaskaita), o nuomos ir panaudos „teisės“ (daugiskaita).
38 Antra, iš Direktyvos 2006/115 2 straipsnio 1 dalies a ir b punktų matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas atskirai apibrėžė objektų „nuomos“ ir objektų „panaudos“ sąvokas. Taigi nuomojami objektai nebūtinai yra tie patys, kurie teikiami panaudai.
39 Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, nors, kaip matyti iš šio sprendimo 35 punkto, nematerialiems objektams ir neužfiksuotoms kopijoms, kaip antai skaitmeninėms kopijoms, netaikoma Direktyvoje 2006/115 reglamentuojama nuomos teisė, kad nebūtų pažeisti prie PINO sutarties pridėti suderinti paaiškinimai, vis dėlto nei pagal šią sutartį, nei pagal suderintus paaiškinimus nedraudžiama sąvokos objektų „panauda“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, prireikus aiškinti taip, kad ji apima ir tam tikrus skaitmeninės panaudos atvejus.
40 Taip pat primintina, kad, kaip minėta šio sprendimo 9 punkte, Direktyva 2006/115 kodifikuota Direktyva 92/100 ir pastarosios direktyvos nuostatų tekstas perimtas iš esmės identiškai. Iš Direktyvos 92/100 parengiamųjų darbų nematyti, kad skaitmeninė panauda bet kuriuo atveju turi nepatekti į šios direktyvos taikymo sritį.
41 Iš tiesų Tarybos direktyvos dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų gretutinių teisių pasiūlymo [COM(90) 586 final] motyvuose minimas Europos Komisijos pageidavimas iš Direktyvos 92/100 taikymo srities pašalinti suteikimą naudotis perduodant elektroninius duomenis.
42 Vis dėlto pažymėtina, jog nėra akivaizdu, kad Komisija ketino netaikyti šios direktyvos skaitmeninėms knygų kopijoms. Viena, šiuose motyvuose minimi pavyzdžiai susiję tik su elektroniniu filmų perdavimu. Antra, tuo metu, kai buvo rengiami šie motyvai, skaitmeninės knygų kopijos nenaudotos tiek, kad būtų galima daryti prielaidą, jog Komisija netiesiogiai į jas atsižvelgė.
43 Taip pat konstatuotina, kad tuose pačiuose motyvuose išreikštas Komisijos pageidavimas tiesiogiai neatsispindi pačiame pasiūlymo, kuriuo remiantis priimta Direktyva 92/100, tekste ar šios direktyvos tekste.
44 Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra svarių priežasčių, leidžiančių bet kuriuo atveju neįtraukti nematerialių objektų ir skaitmeninių kopijų panaudos į Direktyvos 2006/115 taikymo sritį.
45 Be to, tokią išvadą taip pat patvirtina pagal Direktyvą 2006/115 siekiamas tikslas. Šios direktyvos 4 konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, nustatyta, kad autorių teisės turi prisitaikyti prie tokių naujų ekonominių pokyčių kaip naujos panaudojimo formos. Skaitmeninė panauda neginčijamai priskiriama prie šių naujų panaudojimo formų, todėl dėl jos autorių teisės turi prisitaikyti prie naujų ekonominių pokyčių.
46 Be to, visiškas skaitmeninės panaudos pašalinimas iš Direktyvos 2006/115 taikymo srities prieštarautų bendrajam principui, pagal kurį reikalaujama aukšto lygio autorių apsaugos.
47 Nors šis bendrasis principas tik netiesiogiai įtvirtintas Direktyvos 2006/115 5 konstatuojamojoje dalyje, jis pabrėžiamas Direktyvos 2001/29 9 konstatuojamojoje dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas autorių teisių derinimas turi būti grindžiamas „aukšto lygio apsauga“.
48 Taigi į šį bendrąjį principą reikia atsižvelgti aiškinant direktyvas, kuriomis, kaip ir Direktyva 2006/115, siekiama suderinti skirtingus autorių teisių aspektus ir kurių dalykas siauresnis negu Direktyvos 2001/29.
49 Atsižvelgiant į šio sprendimo 44 punkte padarytą išvadą, dar reikia patikrinti, ar skaitmeninės knygos kopijos vieša panauda, atliekama esant tokioms sąlygoms, kaip nurodytos pateiktame klausime, gali patekti į Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.
50 Šiuo klausimu konstatuotina, kad, nors Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalis, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, turi būti aiškinama siaurai, nes ja nukrypstama nuo šios direktyvos 1 straipsnyje numatytos išimtinės panaudos teisės, vis dėlto ji turi būti aiškinama taip, kad būtų išsaugotas taip nustatytos išimties veiksmingumas ir laikomasi jos tikslo (šiuo klausimu žr. 2011 m. spalio 4 d. Sprendimo Football Association Premier League ir kt., C‑403/08 ir C‑429/08, EU:C:2011:631, 162 ir 163 punktus ir 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Painer, C‑145/10, EU:C:2011:798, 133 punktą).
51 Atsižvelgiant į skaitmeninių knygų viešosios panaudos svarbą ir siekiant išsaugoti Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos su viešąja panauda susijusios leidžiančios nukrypti nuostatos (toliau – viešosios panaudos išimtis) veiksmingumą ir šios išimties indėlį į kultūros rėmimą, negalima atmesti galimybės, kad Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalis taikoma tuo atveju, kai viešosios bibliotekos atliekama operacija, atsižvelgiant visų pirma į šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytas sąlygas, iš esmės yra panaši į spausdintų leidinių panaudą.
52 Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš pateikto klausimo formuluotės, ginčas pagrindinėje byloje kilo dėl skaitmeninės knygos kopijos suteikimo naudotis įkeliant ją į viešosios bibliotekos serverį ir suteikiant naudotojui galimybę parsisiųsti kopiją į savo kompiuterį, kai per panaudos laikotarpį galima parsisiųsti tik vieną kopiją, o šiam laikotarpiui pasibaigus naudotojas nebegali naudotis parsisiųsta kopija.
53 Taigi tokia operacija, atsižvelgiant į Direktyvos 2006/115 2 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytas sąlygas, laikytina iš esmės panašia į spausdintų leidinių panaudą, nes, pirma, galimybių parsisiųsti ribojimas leidžiant vienu metu parsisiųsti tik vieną kopiją reiškia, kad atitinkama biblioteka negali suteikti naudotis daugiau kopijų, nei galėtų spausdinto leidinio atveju, ir, antra, ši panauda teikiama tik ribotam laikui.
54 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2006/115 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 1 dalies b punktas ir 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal šias nuostatas sąvoka „panauda“ apima knygos skaitmeninės kopijos panaudą, kai ši kopija įkeliama į viešosios bibliotekos serverį ir atitinkamam naudotojui suteikiama galimybė tą kopiją parsisiųsti į savo kompiuterį, per panaudos laikotarpį galima parsisiųsti tik vieną kopiją, o šiam laikotarpiui pasibaigus naudotojas nebegali naudotis parsisiųsta kopija.
Dėl antrojo klausimo
55 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2006/115 6 straipsnį ir (arba) kitą Sąjungos teisės nuostatą reikia aiškinti taip, kad pagal ją valstybei narei draudžiama Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalies taikymą susieti su sąlyga, kad viešosios bibliotekos suteikta naudotis skaitmeninė knygos kopija būtų pateikta rinkai, kai ją Sąjungoje pirmą kartą pardavė ar kitaip jos nuosavybę perleido pats viešo platinimo teisių turėtojas arba tai būtų padaryta jam sutikus, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 dalį.
56 Šiuo klausimu visų pirma pasakytina, kad iš Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 ir 2 dalių teksto matyti, kad valstybės narės nustato išimtinę autorių teisę leisti arba uždrausti bet kokį viešą jų kūrinių originalo ar jo kopijų platinimą parduodant ar kitais būdais ir kad ši platinimo teisė laikoma išnaudota Sąjungoje tik tuomet, kai teisių turėtojas Sąjungoje pirmą kartą tą objektą parduoda ar kitaip perleidžia jo nuosavybę arba tai daroma jam sutikus, tačiau iš šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalies b punkto matyti, kad ši direktyva nekeičia ir niekaip nepaveikia egzistuojančių Sąjungos nuostatų dėl panaudos teisės.
57 Darytina išvada, kad Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 dalis nėra reikšminga aiškinant Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalį.
58 Direktyvos 2006/115 1 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, kad šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta išimtinė panaudos teisė nesibaigia pardavus ar kitu būdu išplatinus autorių teisių saugomų kūrinių originalus ir kopijas.
59 Iš tiesų Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad saugomų kūrinių panaudojimo formos, pavyzdžiui, viešoji panauda, skiriasi nuo pardavimo ar visų kitų teisėtų platinimo formų, nes panaudos teisė yra viena iš autoriaus prerogatyvų, nepaisant materialios laikmenos, kurioje yra kūrinys, pardavimo. Todėl panaudos teisė nesibaigia pardavus ar atlikus kitus platinimo veiksmus, o platinimo teisė baigiasi konkrečiai tik tuo atveju, kai teisės turėtojas pirmą kartą parduoda Sąjungoje arba tai daroma jam sutikus (šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 6 d. Sprendimo Komisija / Portugalija, C‑53/05, EU:C:2006:448, 34 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
60 Galiausiai pažymėtina, kad Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalis skirta tam, kad būtų suderinti autorių interesai ir kultūros rėmimas – bendrojo intereso tikslas, kurio siekiama viešosios panaudos išimtimi ir kuriuo pateisinama valstybėms narėms pagal šią nuostatą suteikta galimybė viešosios panaudos atveju nukrypti nuo šios direktyvos 1 straipsnyje numatytos išimtinės teisės. Tokiu atveju bent autoriai turi gauti atlyginimą už tokią panaudą.
61 Taigi Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalis, siejama su šios direktyvos 14 konstatuojamąja dalimi, kurioje numatyta, kad būtina apsaugoti autorių teisę į viešą panaudą, atsižvelgiant į reikalavimus, kylančius iš šio sprendimo 47 ir 48 punktuose priminto bendrojo principo, pagal kurį reikalaujama aukšto lygio autorių apsaugos, laikytina numatančia tik minimalius autorių apsaugos, reikalaujamos įgyvendinant viešosios panaudos išimtį, standartus. Darytina išvada, kad valstybėms narėms negalima kliudyti prireikus nustatyti papildomų sąlygų, galinčių pagerinti autorių teisių apsaugą labiau, nei aiškiai numatyta šioje nuostatoje.
62 Nagrinėjamu atveju nacionaliniuose įstatymuose numatyta papildoma Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalyje nurodytos viešosios panaudos išimties taikymo sąlyga. Pagal šią sąlygą skaitmeninė knygos kopija, kurią suteikia naudotis viešoji biblioteka, turi būti rinkai pateikta, kai ją Sąjungoje pirmą kartą pardavė ar kitaip jos nuosavybę perleido pats viešo platinimo teisių turėtojas arba tai padaryta jam sutikus, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 dalį.
63 Kaip savo išvados 85 punkte teisingai pažymėjo generalinis advokatas, priešingai, nei įgyjant panaudos teisę (ji įgyjama autoriui sutikus), tuo atveju, kai viešoji panauda grindžiama Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta išimtimi, kuriai nebūtinas toks sutikimas, šios panaudos taikymas kai kuriems kūriniams gali pažeisti teisėtus autorių interesus.
64 Taigi tokia sąlyga, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią taikydamos viešosios panaudos išimtį valstybės narės gali reikalauti, kad skaitmeninė knygos kopija, kuri yra tokios panaudos objektas, būtų prieš tai pateikta rinkai paties teisių turėtojo arba tai būtų padaryta jam sutikus, gali sumažinti ankstesniame punkte minėtą riziką ir taip pagerinti autorių teisių apsaugą įgyvendinant šią išimtį. Todėl tokia papildoma sąlyga laikytina atitinkančia Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalį.
65 Remiantis tuo, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Sąjungos teisė, visų pirma Direktyvos 2006/115 6 straipsnis, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybei narei nedraudžiama Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalies taikymo susieti su sąlyga, kad viešosios bibliotekos suteikta naudotis skaitmeninė knygos kopija rinkai būtų pateikta, kai ją Sąjungoje pirmą kartą pardavė ar kitaip jos nuosavybę perleido pats viešo platinimo teisių turėtojas arba tai padaryta jam sutikus, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 dalį.
Dėl trečiojo klausimo
66 Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama taikyti joje numatytą viešosios panaudos išimtį, kai viešoji biblioteka suteikia naudotis skaitmeninę knygos kopiją, jeigu ši kopija gauta iš neteisėto šaltinio.
67 Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, kad Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalyje aiškiai nenumatytas reikalavimas, jog viešosios bibliotekos suteikiama naudotis kopija turi būti teisėta, tačiau, kaip matyti iš šios direktyvos 2 konstatuojamosios dalies, vienas iš jos tikslų yra kova su piratavimu.
68 Pripažinti, kad viešosios bibliotekos suteikiama naudotis kopija gali būti gauta iš neteisėto šaltinio, reikštų toleruoti ir netgi skatinti suklastotų ar piratinių kūrinių plitimą ir akivaizdžiai prieštarautų šiam tikslui.
69 Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis neapima situacijų, kai kopijuojama iš neteisėtų šaltinių (2014 m. balandžio 10 d. Sprendimo ACI Adam ir kt., C‑435/12, EU:C:2014:254, 41 punktas).
70 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas teigė, kad autorių teisių turėtojai negali būti įpareigojami toleruoti teisių pažeidimus, kurie gali būti susiję su kopijavimu asmeniniam naudojimui. Jeigu valstybės narės galėtų priimti teisės aktą, kuriuo būtų leidžiama atgaminti asmeniniam naudojimui ir iš neteisėtų šaltinių, tai, akivaizdu, keltų grėsmę geram vidaus rinkos veikimui. Dėl tokio nacionalinės teisės akto taikymo galėtų kilti nepagrįsta žala autorių teisių turėtojams (šiuo klausimu žr. 2014 m. balandžio 10 d. Sprendimo ACI Adam ir kt., C‑435/12, EU:C:2014:254, 31, 35 ir 40 punktus).
71 Visi šie argumentai, susiję su kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtimi, yra reikšmingi taikant viešosios panaudos išimtį ir juos pagal analogiją galima taikyti kalbant apie Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalį.
72 Remiantis tuo, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama taikyti joje numatytą viešosios panaudos išimtį, kai viešoji biblioteka suteikia naudotis skaitmeninę knygos kopiją, jeigu ši kopija gauta iš neteisėto šaltinio.
Dėl ketvirtojo klausimo
73 Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į antrąjį klausimą, nereikia atsakyti į ketvirtąjį klausimą, nes jis pateiktas tik tuo atveju, jeigu atsakymas į antrąjį klausimą būtų teigiamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
74 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:
1. 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/115/EB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 1 dalies b punktas ir 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal šias nuostatas sąvoka „panauda“ apima knygos skaitmeninės kopijos panaudą, kai ši kopija įkeliama į viešosios bibliotekos serverį ir atitinkamam naudotojui suteikiama galimybė tą kopiją parsisiųsti į savo kompiuterį, per panaudos laikotarpį galima parsisiųsti tik vieną kopiją, o šiam laikotarpiui pasibaigus naudotojas nebegali naudotis parsisiųsta kopija.
2. Sąjungos teisė, visų pirma Direktyvos 2006/115 6 straipsnis, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybei narei nedraudžiama Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalies taikymo susieti su sąlyga, kad viešosios bibliotekos suteikta naudotis skaitmeninė knygos kopija rinkai būtų pateikta, kai ją Sąjungoje pirmą kartą pardavė ar kitaip jos nuosavybę perleido pats viešo platinimo teisių turėtojas arba tai padaryta jam sutikus, kaip tai suprantama pagal 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 4 straipsnio 2 dalį.
3. Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama taikyti joje numatytą viešosios panaudos išimtį, kai viešoji biblioteka suteikia naudotis skaitmeninę knygos kopiją, jeigu ši kopija gauta iš neteisėto šaltinio.
Parašai.