Byla C‑40/15

Minister Finansów

prieš

Aspiro SA

(Naczelny Sąd Administracyjny prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Apmokestinimas – Pridėtinės vertės mokestis – Direktyva 2006/112/EB – 135 straipsnio 1 dalies a punktas – Neapmokestinimas draudimo srityje – Sąvokos „draudimo“ sandoriai ir „su jais susijusios paslaugos, kurias teikia draudimo brokeriai ir draudimo agentai“ – Žalos reguliavimo paslaugos, suteiktos draudiko vardu ir jo naudai“

Santrauka – 2016 m. kovo 17 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas

Mokesčių teisės aktų suderinimas – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Atleidimas nuo mokesčio – Draudimo sandorių ir su šiais sandoriais susijusių paslaugų, kurias teikia draudimo brokeriai ir draudimo agentai, neapmokestinimas – Taikymo sritis – Žalos reguliavimo paslaugos, teikiamos draudimo bendrovės vardu ir naudai – Netaikymas

(Tarybos direktyvos 2006/112 135 straipsnio 1 dalies a punktas)

Direktyvos 2006/112 dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 135 straipsnio 1 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad tokioms žalos reguliavimo paslaugoms, kurias draudimo bendrovės vardu ir naudai teikia trečiasis asmuo, netaikomas minėtoje nuostatoje numatytas neapmokestinimas.

Šiuo klausimu, net jei sąvoka „draudimo sandoriai“ apima ne tik paties draudiko įvykdytus sandorius, bet ir yra iš esmės pakankamai plati, kad apimtų draudimo apsaugą, suteikiamą apmokestinamojo asmens, kuris pats nėra draudikas, bet kolektyvinio draudimo atveju suteikia savo klientams tokią apsaugą naudodamasis draudiko, prisiimančio draudžiamą riziką, paslaugomis, dėl draudimo sandorių pobūdžio egzistuoja sutartinis ryšys tarp draudimo paslaugos teikėjo ir asmens, kurio riziką draudimas dengia, t. y. apdraustojo. Tačiau tuo atveju, kai paslaugų teikėjas pats nėra įsipareigojęs apdraustajam užtikrinti rizikos padengimą ir su apdraustuoju neturi sutartinių santykių, nors žalos reguliavimo paslaugos sudaro esminį draudimo sandorio elementą tiek, kiek jis šiuo atveju apima atsakomybės ir žalos sumos nustatymą bei sprendimą apdraustajam sumokėti kompensaciją arba jos nesumokėti, reikia konstatuoti, kad ši paslauga, beje, suteikta draudikui, nėra draudimo sandoris, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 135 straipsnio 1 dalies a punktą.

Šios išvados nepaneigia argumentas, pagal kurį draudimo sandorių vertinimą pridėtinės vertės mokesčio tikslais reikia prilyginti finansinių paslaugų vertinimui. Iš tiesų Teisingumo Teismas nusprendė, kad analogijai su finansinėmis paslaugomis negali būti pritarta draudimo sandorių srityje, pabrėždamas Direktyvos 2006/112 135 straipsnio 1 dalies a punkto, kuriame numatyti tik draudimo sandoriai tiesiogine prasme, ir šios direktyvos 135 straipsnio 1 dalies d ir f punktų, kuriuose numatytos atitinkamos bankinės operacijos, formuluočių skirtumą.

Be to, kalbant apie sąvoką „paslaugos, susijusios su draudimo sandoriais, kuriuos vykdo draudimo brokeriai ir draudimo agentai“, sąvoka „susijusios“ yra pakankamai plati ir gali apimti įvairias paslaugas, kurios susijusios su draudimo sandorių įvykdymu ir, be kita ko, žalos reguliavimą, kuris yra viena iš esminių šių sandorių dalių. Kiek tai susiję su sąlyga, pagal kurią atitinkamos paslaugos turi būti paslaugos, „kurias teikia draudimo brokeriai ir draudimo agentai“, formalaus bendrovės statuso nepakanka siekiant nustatyti, ar jos veikla patenka į neapmokestinimo taikymo sritį. Reikia išnagrinėti patį nagrinėjamos veiklos turinį. Atliekant šį nagrinėjimą reikalingos dvi sąlygos. Pirma, paslaugos teikėjas turi turėti santykius su draudiku ir apdraustuoju. Šis santykis gali būti tik netiesioginis, jei teikėjas yra draudimo brokerio ar draudimo agento subrangovas. Antra, jo veikla turi apimti esminius draudimo tarpininko veiklos aspektus, kaip antai potencialių klientų paiešką ir santykių tarp jų ir draudiko užmezgimą. Žalos reguliavimo draudiko vardu ir naudai veikla visiškai nesusijusi su potencialių klientų paieška ir santykių tarp jų ir draudiko užmezgimu siekiant sudaryti draudimo sutartis. Iš to matyti, kad tokios veiklos neapima „paslaugos, kurias teikia draudimo brokeriai ir draudimo agentai“ pagal Direktyvos 2006/112 135 straipsnio 1 dalies a punktą, bet ją reikia analizuoti kaip draudimo įmonių vykdomos veiklos pasidalijimą.

(žr. 23–25, 27, 29, 33–37, 40–42 ir 45 punktus ir rezoliucinę dalį)