BENDROJO TEISMO (septintoji kolegija) SPRENDIMAS
2016 m. vasario 18 d.(*)
„Arbitražinė išlyga – Žemės ūkio produktų tiekimo į Rusiją programa – Jautienos tiekimas – Intervencijos agentūros sutarties nevykdymas – Taikytina teisė – Senatis – Pavėluotas tam tikrų tiekimo užstatų grąžinimas – Dalinis sąskaitos už vežimą apmokėjimas – Nepakankamas tam tikrų sąskaitų apmokėjimas užsienio valiuta – Delspinigiai“
Byloje T‑164/14
Calberson GE, įsteigta Vilnev la Garene (Prancūzija), atstovaujama advokatų T. Gallois ir E. Dereviankine,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą D. Bianchi ir I. Galindo Martín,
atsakovę,
palaikomą
Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos D. Colas ir C. Candat,
įstojusios į bylą šalies,
dėl pagal SESV 272 straipsnį pareikšto ieškinio, kuriuo siekiama priteisti iš Komisijos ieškovei atlyginti žalą, tariamai patirtą dėl Intervencijos agentūros padarytų klaidų įgyvendinant jautienos vežimo į Rusiją sutartį pagal 1999 m. sausio 18 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 111/1999, nustatantį Tarybos reglamento (EB) Nr. 2802/98 dėl žemės ūkio produktų tiekimo Rusijos Federacijai programos taikymo bendrąsias taisykles (OL L 14, p. 13), ir pagal 1999 m. rugpjūčio 16 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1799/1999 dėl jautienos tiekimo Rusijai (OL L 217, p. 20),
BENDRASIS TEISMAS (septintoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas M. van der Woude, teisėjai I. Wiszniewska-Białecka ir I. Ulloa Rubio (pranešėjas),
posėdžio sekretorė: S. Bukšek Tomac, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2015 m. liepos 16 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 Pagal 1998 m. gruodžio 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2802/98 dėl žemės ūkio produktų tiekimo Rusijos Federacijai programos (OL L 349, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 24 t., p. 235) 1 straipsnio 1 dalį buvo pradėta nemokamai tiekti tam tikrus žemės ūkio produktus į Rusijos Federaciją, laikantis šiame reglamente nustatytų sąlygų, o pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalį šios operacijos vykdymas patikėtas Europos Bendrijų Komisijai; šio reglamento 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tiekimo išlaidos, įskaitant vežimą į uostus arba pasienio punktus, išskyrus iškrovimą ir atitinkamais atvejais perdirbimą Bendrijoje, nustatomos viešo konkurso tvarka.
2 Pagal 1999 m. rugpjūčio 16 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1799/1999 dėl jautienos tiekimo Rusijai (OL L 217, p. 20) paskelbtą konkursą ieškovė, bendrovė Calberson GE, 1999 m. rugsėjo 14 d. pateikė Office national interprofessionnel des viandes, de l’élevage et de l’aviculture (Ofival) (Nacionalinė tarpšakinė mėsos, galvijų ir avių augintojų tarnyba), tapusiai Établissement national des produits de l’agriculture et de la mer (FranceAgriMer) (Nacionalinė žemės ūkio ir jūros produktų įstaiga) (toliau – Intervencijos agentūra), pasiūlymą siekiant nustatyti 5000 t jautienos su kaulais vežimo paslaugų teikimo išlaidų dydį, kaip nurodyta minėto reglamento II priede nurodytoje dalyje Nr. 8.
3 1999 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Komisija su ieškove sudarė sutartį dėl Reglamento Nr. 1799/1999 II priede nurodytos dalies Nr. 8.
4 Taikant 1999 m. sausio 18 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 111/1999, nustatantį Reglamento Nr. 2802/98 taikymo bendrąsias taisykles (OL L 14, p. 13; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 24 t., p. 296), ir Reglamentą Nr. 1799/1999 praktinis Komisijos įsipareigojimų, jai tenkančių pagal šią sutartį, įgyvendinimas buvo patikėtas Intervencijos agentūrai. Konkrečiau kalbant, Intervencijos agentūra privalėjo užtikrinti sutartinių mokėjimo įsipareigojimų ir finansinio užstato grąžinimo vykdymą.
5 Įvykdžiusi jautienos su kaulais tiekimą, numatytą Reglamento Nr. 1799/1999 II priede nurodytoje dalyje Nr. 8, ieškovė Intervencijos agentūros paprašė grąžinti tiekimo užstatus, kuriuos ji privalėjo pateikti pagal minėtą reglamentą, ir sumokėti vežimo išlaidas.
6 Kadangi ieškovės reikalavimai buvo tik iš dalies patenkinti, 2000 m. liepos 10 d. ji pateikė Tribunal de grande instance de Paris (Paryžiaus apygardos teismas) (Prancūzija) prašymą atlyginti žalą, kurią patyrė dėl Intervencijos agentūros vėlavimo tenkinti jos prašymus. Konkrečiau kalbant, ji minėtai agentūrai priekaištavo dėl to, kad, pirma, ši vėlavo apmokėti tam tikras sąskaitas ir grąžinti tam tikrus užstatus ir, antra, Jungtinių Valstijų doleriais (JAV doleris) mokėtinas sąskaitas ji apmokėjo Prancūzijos frankais (FRF), remdamasi netaikytinu valiutos keitimo kursu. 2001 m. gruodžio 19 d. sprendimu minėtas teismas pareiškė, kad jurisdikciją priimti sprendimą turi ne jis, o administraciniai teismai. 2007 m. liepos 30 d. sprendimu Tribunal administratif de Paris (Paryžiaus administracinis teismas) (Prancūzija) atmetė 2002 m. sausio 22 d. ieškovės prašymą, pateiktą dėl to paties dalyko. 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu Cour administrative d’appel de Paris (Paryžiaus administracinis apeliacinis teismas) (Prancūzija) atmetė 2007 m. rugsėjo 28 d. ieškovės prašymą, pateiktą dėl to paties dalyko.
7 Kadangi ieškovė padavė kasacinį skundą Conseil d’État (Valstybės Taryba) (Prancūzija), šis teismas pateikė Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl Reglamento Nr. 111/1999 16 straipsnio išaiškinimo. Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar šią nuostatą reikia aiškinti taip, kad pagal ją Teisingumo Teismui suteikiama jurisdikcija nagrinėti visus ginčus, susijusius su tokiu konkursu, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, ypač ieškinius, kuriais siekiama, kad būtų atlyginta žala, kilusi dėl Intervencijos agentūros padarytų klaidų atsiskaitant su konkurso laimėtoju ir grąžinant pastarojo šiai agentūrai pateiktą užstatą.
8 2013 m. sausio 17 d. Sprendime Geodis Calberson GE (C‑623/11, Rink., EU:C:2013:22) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Reglamento Nr. 111/1999, iš dalies pakeisto 1999 m. gegužės 28 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1125/1999, 16 straipsnis turi būti aiškinamas taip: Teisingumo Teismui suteikiama jurisdikcija nagrinėti ginčus, susijusius su sąlygomis, kurioms esant Intervencijos agentūra, paskirta organizuoti konkursą dėl nemokamo žemės ūkio produktų tiekimo į Rusijos Federaciją, atsiskaito su konkurso laimėtoju ir grąžina pastarojo šiai agentūrai pateiktą tiekimo užstatą, ypač ieškinius, kuriais reikalaujama atlyginti žalą, atsiradusią dėl Intervencijos agentūros padarytų klaidų vykdant šias operacijas.
9 2013 m. kovo 11 d. sprendimu Conseil d’État panaikino 2007 m. liepos 30 d. Tribunal administratif de Paris sprendimą bei 2010 m. balandžio 6 d. Cour administrative d’appel de Paris sprendimą ir konstatavo, kad šie teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškovės pateikto prašymo dėl žalos atlyginimo.
Procesas ir šalių reikalavimai
10 2014 m. kovo 7 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje gautu pareiškimu ieškovė pareiškė šį ieškinį.
11 2014 m. birželio 9 d. Komisija pateikė atsiliepimą į ieškinį.
12 Dublikas ir triplikas buvo pateikti atitinkamai 2014 m. rugsėjo 22 d. ir gruodžio 17 d.
13 2014 m. liepos 11 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje pateiktu dokumentu Prancūzijos Respublika paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.
14 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartimi Bendrojo Teismo septintosios kolegijos pirmininkas patenkino šį prašymą. 2014 m. spalio 15 d. Prancūzijos Respublika pateikė įstojimo į bylą paaiškinimą. Ieškovė ir Komisija per nustatytus terminus pateikė savo pastabas dėl šio paaiškinimo.
15 2015 m. birželio 11 d. raštu Bendrasis Teismas, taikydamas proceso organizavimo priemonę, numatytą 1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 64 straipsnyje, paprašė šalių atsakyti į vieną klausimą. Šalys šį prašymą įvykdė per nustatytą terminą.
16 Per 2015 m. liepos 16 d. posėdį buvo išklausytos ieškovės, Komisijos ir Prancūzijos Respublikos nuomonės ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.
17 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– priteisti iš Komisijos sumokėti finansines išlaidas, atsiradusias dėl pavėluoto tiekimo užstatų grąžinimo, t. y. 7 691,60 EUR sumą, į kurią įskaičiuoti mokesčiai,
– priteisti iš Komisijos sumokėti delspinigius, priskaičiuotus nuo galutinės sąskaitų už vežimą mokėjimo datos iki jų realaus apmokėjimo, t. y. 81 817,25 EUR sumą, į kurią neįskaičiuoti mokesčiai, ir 6 344,17 JAV dolerių sumą,
– priteisti iš Komisijos sumokėti „delspinigius nuo delspinigių“, atitinkamai 2 % nuo minėtų delspinigių už kiekvieną uždelstą sumokėti mėnesį, t. y. 81 817,25 EUR sumą, į kurią neįskaičiuoti mokesčiai, ir 6 344,17 JAV dolerių sumą,
– priteisti iš Komisijos sumokėti sąskaitos už vežimą likutį, t. y. 17 400 EUR sumą, į kurią įskaičiuoti mokesčiai,
– priteisti iš Komisijos sumokėti valiutos keitimo skirtumą, t. y. 30 580,41 EUR sumą, į kurią įskaičiuoti mokesčiai,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
18 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,
– subsidiariai – atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
19 Prancūzijos Respublika Bendrojo Teismo prašo atmesti ieškinį kaip nepagrįstą.
Dėl teisės
Dėl taikytinos teisės
20 Kadangi ieškovė pažymi, jog šalys aiškiai nepasirinko sutarčiai taikytinos teisės, šią teisę reikia nustatyti pagal 2008 m. birželio 17 d. Reglamento Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) (OL L 177, p. 6, toliau – Reglamentas „Roma I“) 5 straipsnį. Vadovaujantis šiame reglamente nustatytais principais minėtai sutarčiai taikoma Prancūzijos teisė.
21 Komisija neginčija, kad pagal Reglamentą „Roma I“ nagrinėjamai sutarčiai taikoma Prancūzijos teisė. Tačiau Komisija pažymi, kad 2002 m. spalio 9 d. Sprendime Hans Fusch / Komisija (T‑134/01, Rink., EU:T:2002:246) ir 2004 m. vasario 10 d. Sprendime Calberson GE / Komisija (T‑215/01, T‑220/01 ir T‑221/01, Rink., EU:T:2004:38), kurie abu susiję su pagal Reglamentą Nr. 111/1999 sudarytomis tiekimo sutartimis, Bendrasis Teismas nemanė esant būtina nustatyti taikytinos teisės ir šį reglamentą aiškino nesiremdamas nacionaline teise. Nors minėtose bylose Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisiją ir kiekvieną konkurso laimėtoją siejo sutartiniai santykiai, jis taip pat atsižvelgė į tai, kad „sutarties“ dalyku esančios taisyklės pateikiamos Europos Sąjungos reglamentuose, kuriuos reikia vienodai aiškinti visose valstybėse narėse.
22 Prancūzijos Respublika teigia, kad ginčas turi būti išspręstas visų pirma remiantis sutarties sąlygomis, kurios iš esmės numatytos reglamentuose Nr. 111/1999 ir 1799/1999, ir kad siekiant pašalinti galimus trūkumus minėtus reglamentus reikia aiškinti atsižvelgiant į juos pačius. Jei tai neįmanoma, ji mano, kad kaip nagrinėjamai sutarčiai taikytiną teisę reikia pasirinkti Prancūzijos teisę.
23 Pagal SESV 340 straipsnį „Sąjungos sutartinę atsakomybę reglamentuoja atitinkamai sutarčiai taikoma teisė“. Sutarčiai taikoma ta teisė, kuri buvo aiškiai numatyta sutartyje, nes sutarties nuostatos, kuriomis šalys išreiškia bendrą valią, turi pirmenybę, palyginti su bet kuriuo kitu kriterijumi, kuris gali būti taikomas tik tada, jei sutartyje nieko nenurodyta (1985 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Komisija / CO.DE.MI., 318/81, Rink., EU:C:1985:467, 20–22 punktai).
24 Šiuo atveju, kaip Teisingumo Teismas pažymėjo šio sprendimo 8 punkte minėtame Sprendime Geodis Calberson GE (EU:C:2013:22, 26–28 punktai), Komisiją, kaip perkančiąją instituciją, ir ieškovę sieja sutartinio pobūdžio santykiai. Išskyrus kainą, dėl kurios šalys susitarė, reglamentų Nr. 111/1999 ir 1799/1999 nuostatose apibrėžiamos atitinkamos šalių teises ir pareigos. Taigi, nė vienas iš minėtų reglamentų nenustato nagrinėjamai sutarčiai taikytinos teisės dėl visų kitų klausimų, kurių neapima šie reglamentai.
25 Jei sutartis nieko nenumato, taikytiną teisę privalo nustatyti Sąjungos teismas, remdamasis visuotinai valstybėse narėse pripažintais principais ir taikydamas tarptautinės privatinės teisės taisykles, visų pirma kylančias iš 1980 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, kurią pakeitė Reglamentas „Roma I“ (šiuo klausimu žr. 2001 m. spalio 11 d. Sprendimo Komisija / Oder-Plan Architektur ir kt., C‑77/99, Rink., EU:C:2001:531, 28 punktą ir 2005 m. kovo 17 d. Sprendimo Komisija / AMI Semiconductor Belgium ir kt., C‑294/02, Rink., EU:C:2005:172, 60 punktą).
26 Pagal Reglamento „Roma I“ 3 ir 5 straipsnius „[s]utarčiai taikoma šalių pasirinkta teisė“, o „[t]iek, kiek prekių [vežimo] sutarčiai taikytina teisė nepasirinkta pagal 3 straipsnį, sutarčiai taikoma vežėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė, jei gavimo vieta arba pristatymo vieta, arba siuntėjo įprasta gyvenamoji vieta taip pat yra toje valstybėje“. Jei šie reikalavimai neįvykdyti, „taikoma šalių sutartos pristatymo vietos valstybės teisė“.
27 Šioje byloje akivaizdu, kad vežėjo gyvenamoji vieta yra Prancūzijoje, o iš Reglamento Nr. 1799/1999 II priedo matyti, jog eksportui į Rusiją skirta jautiena buvo pakrauta Prancūzijoje.
28 Vadinasi, šis ginčas turi būti sprendžiamas remiantis sutarties sąlygomis, t. y. atsižvelgiant į reglamentų Nr. 111/1999 ir 1799/1999 nuostatas, o nagrinėjant visus kitus klausimus, kurių neapima šie reglamentai, reikia taikyti Prancūzijos teisę.
Dėl priimtinumo
Dėl ieškinio senaties
29 Komisijos teigimu, siekiant įvertinti ieškinio priimtinumą reikia atsižvelgti į tai, kad klausimą dėl Sąjungos teismų kompetencijos nagrinėti bylas, susijusias su paskelbtais konkursais dėl pagalbos maistu Rusijos Federacijai, Bendrasis Teismas išsprendė šio sprendimo 21 punkte nurodytame Sprendime Hans Fusch / Komisija, (EU:T:2002:246), kuriame pateiktas atsakymas buvo vėliau patvirtintas šio sprendimo 21 punkte nurodytame Sprendime Calberson GE / Komisija (EU:T:2004:38) (pastarojoje byloje ieškovė buvo viena iš šalių). Taigi šį ieškinį ieškovė pateikė tik 2014 m. kovo mėn., vadinasi, praėjus atitinkamai 10 ir 12 m. po minėtų sprendimų priėmimo ir 14 m. po faktinių aplinkybių atsiradimo. Taigi, ieškinys buvo pareikštas praleidus terminą, todėl turėtų būti pripažintas nepriimtinu.
30 Ieškovė teigia, kad su Komisija sudaryta sutartis yra viešoji sutartis, kuria siekiama užtikrinti pagalbos maistu organizavimą, todėl ieškovė, vykdydama užduotis, kurias jai patikėjo Komisija, dalyvauja įgyvendinant viešųjų paslaugų uždavinį. Ji primena, kad pagal Prancūzijos teisę viešųjų asmenų sutartinei atsakomybei taikomą senaties terminą reglamentuoja 1968 m. gruodžio 31 d. įstatymas Nr. 68-1250 dėl skoliniams reikalavimams valstybei, departamentams, savivaldybėms ir viešosioms įstaigoms taikomo senaties termino (toliau – Įstatymas Nr. 68-1250). Taigi, pagal šį įstatymą jos teisei į grąžinimą senaties terminas dar nesuėjo.
31 Reikia pažymėti, kad viena vertus, nei Reglamente Nr. 111/1999, nei Reglamente Nr. 1799/1999 nėra nustatytos nagrinėjamai sutarčiai taikomos senaties taisyklės. Todėl, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 28 punkte, taikoma Prancūzijos teisė. Kita vertus, pagal Prancūzijos teisę civilinio kodekso nuostatos taikomos tada, kai nėra lex specialis.
32 Prancūzijos civiliniame kodekse numatyta bendra senaties terminų sistema. Ši sistema buvo pakeista 2008 m. birželio 17 d. Įstatymu Nr. 2008-561 dėl civilinės teisės reglamentuojamuose santykiuose taikomų senaties terminų reformos (toliau – Įstatymas Nr. 2008-561), kuris įsigaliojo 2008 m. birželio 19 d. Pagal iki šios reformos galiojusį civilinio kodekso 2262 straipsnį bendras civilinės teisės reglamentuojamuose santykiuose taikomas senaties terminas buvo 30 m. Pagal po reformos galiojantį minėto kodekso 2224 straipsnį asmeniniams ieškiniams ir ieškiniams, kurių dalykas yra nekilnojamasis turtas, nustatomas penkerių metų senaties terminas, kuris skaičiuojamas nuo tos dienos, kai teisės turėtojas sužinojo arba turėjo sužinoti faktines aplinkybes, suteikiančias jam galimybę pasinaudoti minėta teise. Civilinio kodekso 2241 straipsnyje numatyta, kad kreipimasis į teismą, net jei prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nutraukia senaties terminą bei naikinamąjį terminą; taip yra ir tuo atveju, kai kreipiamasi į jurisdikcijos neturintį teismą arba kai kreipimosi į teismą aktas panaikinamas dėl procedūrinio trūkumo. Pagal šio kodekso 2242 straipsnį dėl kreipimosi į teismą taikomas nutraukimas galioja tol, kol nutraukiamas bylos nagrinėjimas. Galiausiai minėto kodekso 2231 straipsnyje nustatyta, kad nutraukus senaties terminą panaikinamas suėjęs terminas ir pradedamas skaičiuoti naujas senaties terminas, kurio trukmė yra tokia pati kaip ir ankstesniojo termino. Įstatymo Nr. 68-1250, kurį, kaip teigia ieškovė, reikia taikyti kaip lex specialis, 1 ir 2 straipsniuose numatytas ketverių metų senaties terminas, skaičiuojamas nuo pirmos metų, einančių po metų, kai buvo įgytos teisės, dienos. Šis terminas nutraukiamas pareiškiant ieškinį teisme, net jeigu jis buvo pareikštas jurisdikcijos jį nagrinėti neturinčiam teismui. Tokiu atveju naujas terminas prasideda pirmą metų, einančių po metų, kai įsiteisėjo teismo sprendimas, dieną.
33 Šioje byloje atitinkamai 2000 m. liepos 10 d. ir 2002 m. sausio 22 d. ieškovė pareiškė skundus Intervencijos agentūrai Tribunal de grande instance de Paris ir Tribunal administratif de Paris (žr. šio sprendimo 6 punktą), laikydamasi šio sprendimo 32 punkte nurodytų senaties terminų. Tas pats pasakytina ir apie šį skundą, kuris buvo pateiktas 2014 m. kovo 7 d., t. y. praėjus mažiau nei metams po Conseil d’État sprendimo, kuriuo buvo užbaigtas procesas Prancūzijos administraciniuose teismuose (žr. šio sprendimo 9 punktą).
34 Vadinasi, senaties terminas ieškovės teisei į mokėjimų grąžinimą netaikomas nei pagal Prancūzijos civilinį kodeksą, nei, kaip nurodė ieškovė, pagal Įstatymo Nr. 68-1250 nuostatas, nustatančias senaties terminus.
35 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškinį reikia pripažinti priimtinu, nesant būtinybės nustatyti, ar, kaip teigia ieškovė, nagrinėjama sutartis turi būti siejama su viešąja teise ir ar Įstatymas Nr. 68‑1250 yra lex specialis.
Dėl dublike tariamai išplėsto ginčo dalyko
36 Komisija, palaikoma Prancūzijos Respublikos, tvirtina, kad pateikdama dubliką ieškovė išplėtė ieškinyje nurodytą ginčo dalyką. Šiuo klausimu ji pažymi, kad ieškovė aiškiai rėmėsi „sutartimi“ dėl „jautienos“ vežimo pagal „reglamentus Nr. 111/1999 ir 1799/1999“ ir kad ieškinyje ir jo priede ji tik paminėjo savo 1999 m. rugsėjo 14 d. pasiūlymą (žr. 2 punktą), susijusį su Reglamento Nr. 1799/1999 II priede nurodyta dalimi Nr. 8. Tačiau dublike ieškovė tvirtino, kad nagrinėjama sutartis – tai sutartis dėl „žemės ūkio produktų“ vežimo, susijusi su „visomis Reglamente Nr. 111/1999 numatytomis dalimis“, ir nebesirėmė Reglamentu Nr. 1799/1999, kuris yra svarbus tik dėl dalies Nr. 8. Komisijos teigimu, vien to, kad ieškinyje buvo paminėtos tam tikros sąskaitos, susijusios su kitomis dalimis, nepakanka, kad pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą šias dalis taip pat būtų galima laikyti ginčo dalyku.
37 Prancūzijos Respublika priduria, kad ieškovė su Bendrija sudarė tiek sutarčių, kiek Komisija priėmė jos pateiktų pasiūlymų. Šiomis aplinkybėmis ieškinyje prašydama atsižvelgti į su Bendrija sudarytą sutartį dėl vienintelės Reglamento Nr. 1799/1999 II priede nurodytos dalies Nr. 8, ieškovė ginčo dalyką susiaurino iki vienos sutarties. Prancūzijos Respublika taip pat pažymi, kad pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 44 straipsnio 5a dalį prie ieškinio dėl sutartinės atsakomybės turi būti pridedamas sutarties, kurioje yra arbitražinė išlyga, egzempliorius. Taigi, jei ieškinys buvo pareikštas ir dėl kitų dalių, prie jo turėjo būti pridėtos dėl jų sudarytos sutartys.
38 Ieškovė ginčija visus šiuos teiginius ir tvirtina, kad jos ieškinys „pareiškiamas dėl visų pagal Reglamentą Nr. 111/1999 sudarytų sutarčių, susijusių su visomis ginčijamomis dalimis“. Iš ieškinyje išdėstytų mokėjimo prašymų ir juos patvirtinančių įrodymų, t. y. prašomų apmokėti sąskaitų, susijusių su įvairiomis skirtinguose minėtą reglamentą įgyvendinančiuose reglamentuose pateikiamomis dalimis, aiškiai matyti, kad ginčo dalykas apėmė ne tik Reglamento Nr. 1799/1999 II priede nurodytą dalį Nr. 8. Nuoroda į pasiūlymą, atrinktą dėl šios konkrečios dalies, buvo pateikta kaip pavyzdys.
39 Pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą pareikšdama ieškinį ieškovė privalo nurodyti ginčo dalyką ir pateikti reikalavimus.
40 Šioje byloje reikia pažymėti, kad, kaip teisingai teigia Komisija ir Prancūzijos Respublika, ieškinio pradžioje ieškovė aiškiai nurodo, kad ji „laimėjo Komisijos konkursą, <…> dėl jautienos vežimo iš Prancūzijos į [Rusiją] pagal tiekimo pastarajai valstybei programą, numatytą Reglamente (EB) Nr. 111/1999 <…> ir Reglamente Nr. 1799/1999“ ir kad „[p]agal [šiuos] [r]eglamentus“ Komisijai tenkančių įsipareigojimų „pagal šią sutartį“ įgyvendinimas buvo patikėtas Intervencijos agentūrai. Be to, ieškovė patikslina, kad „[v]ykdydama sutartį“ ji patyrė nemažai sunkumų dėl tariamai Intervencijos agentūros padarytų klaidų.
41 Ieškinyje pateikiama vienintelė nuoroda į tam tikras sąskaitas už iš esmės kitas dalis nei Nr. 8, nėra pakankama, kad pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą būtų galima teigti, jog, kaip buvo nurodyta dublike, ginčo dalyką taip pat sudarė sutartys, sudarytos su ieškove pagal 1999 m. kovo 12 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 556/1999 dėl jautienos tiekimo Rusijai (OL L 68, p. 19) (dalys Nr. 1, 2 ir 3), pagal 1999 m. kovo 31 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 712/1999 dėl kiaulienos vežimo į Rusiją (OL L 89, p. 54) (dalis Nr. 6) ir pagal 1999 m. gegužės 28 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1133/1999 dėl jautienos tiekimo Rusijai (OL L 135, p. 64) (dalys Nr. 1 ir 2).
42 Tai, kad pirmą kartą dublike nurodyti reglamentai, paminėti šio sprendimo 41 punkte, yra Reglamentą Nr. 111/1999 įgyvendinantys reglamentai, neturi reikšmės, nes kiekviename minėtą reglamentą įgyvendinančiame reglamente buvo numatytas naujas konkursas siekiant sudaryti naują sutartį. Be to, pagal Reglamento Nr. 111/1999 5 straipsnio 1 dalies c punktą pasiūlymas priimtinas tik tada, kai pateikiamas tik dėl vienos dalies. Taigi ieškovė negalėjo nei pateikti pasiūlymo dėl kelių dalių, nei teikiamą pasiūlymą dėl sutarties sudarymo dėl vienos dalies susieti su sąlyga, kad Komisija pritars kitiems pasiūlymams dėl kitų dalių, pateiktiems pagal minėtą reglamentą arba kitus reglamentus.
43 Iš tikrųjų Reglamente Nr. 111/1999 buvo numatytos bendrosios žemės ūkio produktų tiekimo Rusijos Federacijai programos įgyvendinimo sąlygos, bendrai taikomos įvairiems ieškovės dublike paminėtiems reglamentams. Vis dėlto Reglamento Nr. 111/1999 1 ir 2 straipsniuose numatyta, kad atskirų tiekimo sutarčių sudarymo procedūra pradedama pagal specialiuosiuose reglamentuose, kaip antai reglamentuose Nr. 1799/1999, Nr. 556/1999, Nr. 712/1999 ir 1133/1999, nustatytą tvarką. Todėl pagal šiuos specialiuosius reglamentus sudarytų atskirų tiekimo sutarčių negalima laikyti viena sutartimi, susijusia su septyniomis skirtingomis dalimis.
44 Be to, Reglamento Nr. 111/1999 5 straipsnio 1 dalies a ir c punktuose aiškiai nustatyta, kad Intervencijos agentūrai pateiktuose pasiūlymuose turi būti nurodytas reglamentas, kuriuo skelbiamas konkursas dėl kiekvienos dalies, o kiekvienas pasiūlymas turi būti pateiktas tik dėl vienos dalies ir tik dėl jos visos. Prie ieškinio pridėtame pasiūlyme, susijusiame su Reglamento Nr. 1799/1999 II priede nurodyta dalimi Nr. 8, jokiu būdu negalėjo būti atskleista įsipareigojimų, kuriuos ieškovė prisiėmė pagal žemės ūkio produktų tiekimo Rusijos Federacijai programą, svarba; visi pasiūlymai skirtingi ir buvo pateikti pagal atskirą konkurso procedūrą.
45 Vadinasi, dublike padaryta nuoroda ne į Reglamento Nr. 1799/1999 dalį Nr. 8, o į kitas dalis laikoma ginčo dalyko išplėtimu, kurį reikia atmesti kaip nepriimtiną.
Dėl esmės
46 Grįsdama ieškinį ieškovė iš esmės nurodo keturis pagrindus. Pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su pavėluotu tam tikrų tiekimo užstatų grąžinimu. Antrasis ieškinio pagrindas susijęs su pavėluotu tam tikrų sąskaitų už vežimą apmokėjimu. Trečiasis ieškinio pagrindas susijęs su daliniu sąskaitos už vežimą apmokėjimu. Ketvirtasis ieškinio pagrindas susijęs su nepakankamu tam tikrų sąskaitų apmokėjimu valiuta, dėl kurios nebuvo susitarta.
47 Bendrojo Teismo nuomone, iš pradžių reikia išnagrinėti pirmąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį ieškinio pagrindus, paskui – antrąjį ieškinio pagrindą.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su pavėluotu tam tikrų tiekimo užstatų grąžinimu
48 Ieškovė teigia, kad trys jos pateikti tiekimo užstatai buvo sugrąžinti pavėluotai, nors Intervencijos agentūra nenurodė jokio šį pavėluotą grąžinimą pateisinančio motyvo, ir prašo atlyginti dėl minėto vėlavimo patirtas išlaidas. Ji tvirtina, kad nepateisintas atsisakymas grąžinti užstatus yra klaida, galinti užtraukti administracijos atsakomybę, ir primena, kad pagal Reglamento Nr. 111/1999 12 straipsnio 2 dalį tiekimo užstatas grąžinamas, kai konkurso laimėtojas pateikia tiekimo įvykdymo įrodymų.
49 Komisija pažymi, kad jei ieškinyje nenurodoma esminė informacija, pavyzdžiui, nuoroda į konkrečias tiekimo operacijas, prašymas turėtų būti pripažintas nepriimtinu pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą. Bet kuriuo atveju ji mano, kad ieškovė neįrodė patyrusi išlaidų dėl minėto vėlavimo, ir primena, kad išlaidos, susijusios su banko garantija, buvo įskaičiuotos į jos pateiktame pasiūlyme nurodytą kainą. Be to, ji teigia, kad jei Reglamente Nr. 111/1999 nenustatomas terminas užstatams grąžinti, tai nereiškia, kad juos reikia grąžinti tą pačią dieną, kai Intervencijos agentūra gauna patvirtinamuosius dokumentus. Ji pažymi, kad prieš nuspręsdama gražinti užstatą ir atlikti mokėjimą Intervencijos agentūra privalo išnagrinėti patvirtinamuosius dokumentus, o paaiškėjus, kad nebuvo laikytasi tiekimo sąlygų – pateikti reikalavimus konkurso laimėtojui. Šiuo atveju ieškovės nurodyti atidėjimo terminai, t. y. 18 ir 30 dienų, jokiu būdu negali būti laikomi nepagrįstais.
50 Prancūzijos Respublika tvirtina, kad ieškovės pateiktos sąskaitos, kuriomis grindžiamas jos prašymas, buvo išrašytos iki sutarties dėl Reglamento Nr. 1799/1999 II priede nurodytos dalies Nr. 8 sudarymo ir kad dėl šios priežasties jų negalima sieti su minėta sutartimi.
51 Pritariant Prancūzijos Respublikai reikia pažymėti, kad sąskaitos Nr. BRU 9132021 ir BRU 9132022, kurias ieškovė pateikė savo reikalavimams pagrįsti, buvo išrašytos 1999 m. rugpjūčio 3 ir 9 d., t. y. iki 1999 m. rugsėjo 14 d., kai ieškovė savo pasiūlymą pateikė Intervencijos agentūrai, ir iki 1999 m. rugsėjo 24 d., kai Komisija nusprendė su ieškove sudaryti sutartį dėl Reglamento Nr. 1799/1999 II priede nurodytos dalies Nr. 8. Taigi šios sąskaitos negali būti siejamos su sutartimi dėl minėtos dalies.
52 Todėl bet kuriuo atveju reikia atmesti pirmąjį ieškinio pagrindą, nesant būtinybės priimti sprendimo dėl nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo, kurį Komisija pareiškė pagal 1991 m. gegužės 2 d. 44 straipsnio 1 dalies c punktą.
Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su daliniu sąskaitos už vežimą apmokėjimu
53 Ieškovė teigia, kad nors ji įvykdė visas sutartines vežimo prievoles ir tą įrodė Intervencijos agentūrai pateikusi atitinkamus dokumentus, vis dėlto pastaroji be jokio pateisinimo neapmokėjo visos sąskaitos Nr. BRU 9131606 sumos. Taigi ji prašo priteisti iš Komisijos sumokėti 17 400 EUR sumą, kuri atitinka neapmokėtą šios sąskaitos likutį.
54 Komisija teigia, kad šis prašymas nėra priimtinas pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą, nes ieškovė tik tvirtina, kad 17 400 EUR suma nebuvo sumokėta, tačiau nepaaiškina, kaip minėta suma buvo apskaičiuota, kokia šį mokėjimo prašymą pagrindžianti informacija buvo perduota Intervencijos agentūrai ir kodėl šią sumą reikia sumokėti. Bet kuriuo atveju ji tvirtina, kad, kaip buvo nuspręsta šio sprendimo 21 punkte minėtame Sprendime Calberson GE / Komisija (EU:T:2004:38,147–149 punktai), pakrovimą privalo užtikrinti konkurso laimėtojas ir kad ieškovės pasiūlyme iš tikrųjų buvo nurodytos išlaidos, susijusios su sandėliavimo ir pakrovimo darbais. Todėl, jos nuomone, ji negali būti atsakinga už vėlavimus, kurių prekės pakrovimo metu tariamai patyrė ieškovė.
55 Prancūzijos Respublika pažymi, kad ieškovės reikalavimui pagrįsti pateikta sąskaita buvo išrašyta anksčiau, nei buvo sudaryta sutartis dėl Reglamento Nr. 1799/1999 II priede nurodytos dalies Nr. 8.
56 Pritariant Prancūzijos Respublikai reikia konstatuoti, kad 1999 m. liepos 6 d. sąskaitos, kurią pateikė ieškovė, kad pagrįstų savo prašymą, išrašymo data yra ankstesnė už sutarties dėl Reglamento Nr. 1799/1999 II priede nurodytos dalies Nr. 8 sudarymo datą, t. y. 1999 m. rugsėjo 24 d. Todėl ši sąskaita negali būti siejama su minėta sutartimi.
57 Vadinasi, bet kuriuo atveju reikia atmesti trečiąjį ieškinio pagrindą, nesant būtinybės priimti sprendimo dėl nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo, kurį Komisija pareiškė pagal 1991 m. gegužės 2 d. 44 straipsnio 1 dalies c punktą.
Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su nepakankamu tam tikrų sąskaitų apmokėjimu valiuta, dėl kurios nebuvo susitarta
58 Ieškinyje ieškovė tvirtina, kad pagal Prancūzijos teisę skolą užsienio valiuta galima grąžinti sumokant nacionaline valiuta su sąlyga, kad ji bus konvertuojama pagal mokėjimo dienos valiutos keitimo kursą. Šioje byloje viena iš ieškovei patikėtų dalių, už kurią turėjo būti mokama Jungtinių Valstijų doleriais, buvo apmokėta Prancūzijos frankais. Taigi ji teigia, kad keturios nagrinėjamos sąskaitos, kurių bendra suma yra 402 281 JAV doleris, buvo apmokėtos „frankais, išmokant sumą, atitinkančią 390 334,62 EUR“, nors tuo atveju, jei būtų taikytas mokėjimo dieną galiojęs valiutos keitimo kursas, t. y. 1,0463 / 0,9557, būtų reikėję sumokėti 420 915,03 EUR sumą. Todėl ji prašo priteisti iš Komisijos jai sumokėti skirtumą, t. y. 30 580,41 EUR sumą.
59 Komisija teigia, kad dėl tam tikrų prieštaravimų ir neaiškumų prašymas neatitinka 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkte keliamų reikalavimų. Bet kuriuo atveju 2000 m. balandžio 6 d. sprendime Cour administrative d’appel de Paris jau pripažino, kad ieškovės sąskaitos buvo apskaičiuotos Jungtinių Valstijų doleriais ir Prancūzijos frankais.
60 Prancūzijos Respublika atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė nenustatė sutarties sąlygos, iš kurios išplaukia tariama mokėjimo Jungtinių Valstijų doleriais pareiga, kuria ji remiasi. Priešingai, Reglamento Nr. 1799/1999 5 straipsnio d punkte nustatyta, jog tam, kad pasiūlymas būtų priimtinas, atitinkamos sumos turi būti išreikštos eurais. Ieškovės pasiūlymo dėl Reglamento Nr. 1799/1999 II priede nurodytos dalies Nr. 8 suma iš tikrųjų buvo išreikšta eurais, o ne Jungtinių Valstijų doleriais. Bet kuriuo atveju, taikant Prancūzijos teisės principą, kuriuo remiasi ieškovė, reikėtų pripažinti 6 705,45 eurų skirtumą.
61 Reikia priminti, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmą pastraipą, taikomą Bendrajam Teismui pagal šio statuto 53 straipsnio pirmą pastraipą, ir 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą ieškinyje turi būti pateikta pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Ši nuoroda turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – priimti sprendimą dėl ieškinio, prireikus be jokios kitos papildomos informacijos, kuria būtų galima pasiremti. Todėl jame turi būti paaiškinta, iš ko sudarytas pagrindas, kuriuo pagrįstas ieškinys, nes vien abstraktus pagrindo nurodymas neatitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto ir minėto Procedūros reglamento reikalavimų (pagal analogiją žr. 1995 m. sausio 12 d. Sprendimo Viho / Komisija, T‑102/92, Rink., EU:T:1995:3, 68 punktą ir 1997 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Tremblay / Komisija, T‑224/95, Rink., EU:T:1997:187, 79 punktą). Taigi Bendrasis Teismas neprivalo prieduose ieškoti ir nustatyti pagrindų, kuriuos jis galėtų laikyti pagrindžiančiais ieškinį, nes priedai atlieka tik įrodomąją ir pagalbinę funkciją (pagal analogiją žr. 2012 m. vasario 2 d. Sprendimo Graikija / Komisija, T‑469/09, EU:T:2012:50, 46 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
62 Šiuo atveju dėl šiame prašyme nurodomos tariamos skolos reikia pažymėti, kad, kaip nurodė Komisija, ieškinyje ieškovė teigia, jog „viena iš jai paskirtų dalių“ (konkrečiai neaišku, kuri iš jų) buvo apskaičiuota Jungtinių Valstijų doleriais. Ieškovė taip pat nurodo su šia dalimi susijusias „keturias sąskaitas“, kurių bendra suma yra 402 281 JAV doleris, tačiau jų neįtraukia į priedą ir nepateikia jokios kitos su jomis susijusios informacijos.
63 Vis dėlto iš ieškinio negalima aiškiai matyti, ar ieškovė ginčija tai, kad nagrinėjamos sąskaitos buvo apmokėtos Prancūzijos frankais, o ne Jungtinių Valstijų doleriais, arba priešingai, ji tik kritikuoja taikytą valiutos keitimo kursą. Iš tikrųjų ieškovė atkreipia dėmesį į tai, kad „Prancūzijos teisėje galioja principas, jog užsienio valiuta apskaičiuota skola gali būti apmokėta nacionaline valiuta su sąlyga, kad konvertavimas bus vykdomas mokėjimo dieną“, o tai leidžia daryti prielaidą, kad ieškovė ginčija tik Prancūzijos franko ir Jungtinių Valstijų dolerio keitimo kursą. Be to, užuot nurodžiusi, koks būtų turėjęs būti valiutų keitimo kursas, ji remiasi Jungtinių Valstijų dolerio ir euro keitimo kursu, tačiau ieškinyje nepateikia jokių paaiškinimų dėl konkrečios dienos, kuria remiasi.
64 Šiomis aplinkybėmis šis prašymas neatitinka 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto sąlygų, todėl turi būti atmestas kaip nepriimtinas.
65 Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad iš keturių prie dubliko pridėtų sąskaitų tik vienoje, kurios Nr. BRU 0135699, minimas Reglamento Nr. 1799/1999 II priede nurodytos dalies Nr. 8 tiekimas, todėl ją galima susieti su sutartimi dėl minėtos dalies.
66 Taigi reikia konstatuoti, kad, pirma, ši sąskaita buvo apskaičiuota tiek Jungtinių Valstijų doleriais (108 173,76 JAV doleriai), tiek Prancūzijos frankais (717 289,39 Prancūzijos frankai) ir kad ieškovė neįrodė, jog ši sąskaita turėjo būti apmokėta Jungtinių Valstijų doleriais. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors pagal Reglamento Nr. 111/1999 5 straipsnį reikalaujama, jog tam, kad pasiūlymas būtų priimtinas, jo suma turėtų būti išreikšta eurais, šiame reglamente neužsimenama apie sąskaitų mokėjimo sąlygas. Iš tikrųjų Reglamento Nr. 111/1999 nuostatose nenumatyta, kad už tiekimą turėtų būti sumokama konkrečia valiuta. Be to, reikia priminti, kad sutarties sudarymo momentu, t. y. 1999 m. rugsėjo 24 d., Prancūzijos frankas dar galiojo.
67 Antra, reikia konstatuoti, kad ieškovė netvirtina, jog Intervencijos agentūros sumokėta suma Prancūzijos frankais skyrėsi nuo sąskaitoje nurodytos 717 289,39 Prancūzijos frankų sumos.
68 Tuo remiantis ketvirtasis ieškinio pagrindas, net jei Bendrajam Teismui gali atrodyti suprantamas, bet kuriuo atveju turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su delspinigių nesumokėjimu
69 Ieškovė nurodo, kad nors ji suteikė visas vežimo paslaugas, numatytas sutartyje dėl Reglamento Nr. 1799/1999 II priede nurodytos dalies Nr. 8, ir Intervencijos agentūrai pateikė patvirtinamuosius dokumentus, vis dėlto pastaroji be jokio pateisinimo vėlavo apmokėti ginčijamas sąskaitas. Todėl ji prašo iš Komisijos priteisti jai sumokėti delspinigius bei delspinigius nuo minėtų delspinigių. Ji taip pat tvirtina, kad Reglamente Nr. 111/1999 nėra jokios nuostatos, susijusios su vežimo paslaugų apmokėjimo terminais ir su taikomomis delspinigių normomis. Todėl, jos nuomone, reikia remtis šiuos klausimus reglamentuojančiais Prancūzijos administracinės teisės principais. Remdamasi šiais principais ji pažymi, kad mokėjimas turėjo būti įvykdytas tuo momentu, kai sąskaita buvo pateikta atsiimant ar pristatant prekę arba kai sąskaita buvo gauta, jei ji nebuvo apmokėta atsiimant ar pristatant prekę, ir kad už pavėluotą mokėjimą automatiškai ir be jokių papildomų formalumų pradedami skaičiuojami delspinigiai.
70 Komisija, palaikoma Prancūzijos Respublikos, iš esmės teigia, kad šį prašymą reikia atmesti dėl visų sąskaitų, nes jų nereikėjo apmokėti arba Intervencijos agentūra jas apmokėjo iki ieškovei atsiunčiant raginimą sumokėti arba jos nėra susijusios su ginčo dalyku, arba nebuvo pateikti sąskaitų apmokėjimui patvirtinti reikalingi dokumentai. Be to, kadangi reglamentuose Nr. 111/1999 ir 1799/1999 nėra nustatytas galutinio mokėjimo terminas, negalima laikyti, kad šios sąskaitos turėjo būti apmokėtos iš karto. Iš tikrųjų mokėjimų agentūrai būtina skirti priimtiną terminą, kad ši galėtų patikrinti jai pateiktus prašymus. Prancūzijos Respublika priduria, kad Prancūzijos civiliniame kodekse taip pat numatyta, jog delspinigiai pradedami automatiškai skaičiuoti tik po to, kai kreditorius pateikia raginimą įvykdyti mokėjimo įsipareigojimą.
71 Pirma, pritariant Komisijai ir Prancūzijos Respublikai, reikia atmesti prašymą sumokėti delspinigius, susijusius su sąskaitomis, kurių išrašymo data yra ankstesnė nei sutarties dėl Reglamento Nr. 1799/1999 II priede nurodytos dalies Nr. 8 sudarymo data, t. y. 1999 m. rugsėjo 24 d., nes šios sąskaitos negali būti siejamos su tokiu ginčo dalyku, koks buvo apibrėžtas ieškinyje. Vadinasi, reikia atmesti šį prašymą, susijusį su sąskaitomis Nr. BRU 9131230, BRU 9131356, BRU 9131823, BRU 9131824, BRU 9132738, BRU 9132739, BRU 9132764, BRU 9132021, BRU 9132022, BRU 9131606, BRU 9132744 ir BRU 9132743.
72 Antra, ieškovė neginčija, kad sąskaitos Nr. BRU 9132954, BRU 9133012, BRU 9133148, BRU 9133149, BRU 9133152, BRU 9133153, BRU 9133286, BRU 9134237, BRU 9133287, BRU 9133917, BRU 0135094, BRU 0135699 ir BRU 0136077 buvo apmokėtos iki 2000 m. balandžio 3 d., t. y. prieš jai pateikiant mokėjimo raginimus Intervencijos agentūrai. Vis dėlto, jos teigimu, pagal Prancūzijos administracinę teisę toks mokėjimo raginimas nebūtinas, kad būtų pradedami skaičiuoti delspinigiai.
73 Kaip šiuo klausimu buvo priminta šio sprendimo 28 punkte, Prancūzijos teisė taikoma sutarčiai dėl Reglamento Nr. 1799/1999 II priede nurodytos dalies Nr. 8 tuo atveju, jei teismo praktikoje išaiškintuose reglamentuose Nr. 111/1999 ir 1799/1999 nepateikiama jokia nuoroda dėl konkretaus sutarties sąlygų įgyvendinimo.
74 Taigi, kaip šioje byloje pabrėžia Komisija, dėl vežimo paslaugų teikimo sutarties, kurią Komisija taip sudarė su ieškove pagal Reglamentą Nr. 111/1999, Bendrasis Teismas jau nusprendė, kad vėlavimas mokėti nustatomas tada, kai skolininkas gauna raginimą sumokėti, ir kad tiekimo sutartyje nenumatyta, jog mokėjimo raginimas turi būti automatiškai pateikiamas pasibaigus mokėjimo terminui (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 21 punkte minėto Sprendimo Calberson GE / Komisija, EU:T:2004:38, 144 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Taigi Bendrasis Teismas nenurodė nacionalinės teisės nuostatos, bet rėmėsi ankstesne teismo praktika, kurioje taip pat buvo aiškinamas Reglamentas Nr. 111/1999 (šio sprendimo 21 punkte minimo Sprendimo Hans Fusch / Komisija, EU:T:2002:246, 78 punktas). Iš tikrųjų, atsižvelgiant į specifinį sutarties dėl Reglamento Nr. 1799/1999 II priede nurodytos dalies Nr. 8 pobūdį ir į tai, kad reglamentų Nr. 111/1999 ir 1799/1999 nuostatomis apibrėžiamos atitinkamos šalių teisės ir pareigos, reikia kuo labiau užtikrinti vienodą iš tokio reglamentavimo kylančių sutarčių aiškinimą. Darytina išvada, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, pagal Prancūzijos teisę, taikomą tik tuo atveju, kai sutartis nieko nenumato, neturėtų būti reglamentuojamas klausimas, susijęs su delspinigiais.
75 Vadinasi, ieškovė nepateikė Intervencijos agentūrai raginimo sumokėti iki 2000 m. balandžio 3 d., t. y. iki pirmojo ieškovės raginimo dienos, todėl reikia atmesti jos prašymą sumokėti delspinigius už sąskaitas, kurios buvo apmokėtos iki minėtos datos, t. y. sąskaitos Nr. BRU 9132954, BRU 9133012, BRU 9133148, BRU 9133149, BRU 9133152, BRU 9133153, BRU 9133286, BRU 9134237, BRU 9133287, BRU 9133917, BRU 0135094, BRU 0135699 ir BRU 0136077.
76 Trečia, kalbant apie 2000 m. gegužės 18 d. sąskaitą Nr. BRU 0137658, iš bylos medžiagos nematyti, kad dėl jos buvo pateiktas mokėjimo raginimas. Iš tikrųjų reikia pažymėti, kad į bylos medžiagą įtrauktame 2000 m. gegužės 29 d. mokėjimo raginime nurodoma ne ši, bet kita sąskaita, išrašyta 2000 m. vasario 2 d. Vadinasi, atsižvelgiant į tai, kad nėra mokėjimo raginimo, reikia taip pat atmesti ieškovės prašymą, susijusį su sąskaita Nr. BRU 0137658.
77 Ketvirta, dėl sąskaitos Nr. BRU 0135473 reikia priminti, kad Reglamento Nr. 111/1999 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kartu su apmokėjimo prašymu reikia pateikti įvairius patvirtinamuosius dokumentus (važtaraščių kopiją, perėmimo pažymą, eksporto licencijos kopiją ir kt.), be kurių joks mokėjimas negalės būti atliktas. Todėl paprastas sąskaitos išrašymas nesuteikia teisės gauti mokėjimą.
78 Šiuo atveju iš ieškinio matyti, kad 2000 m. vasario 2 d. sąskaita Nr. BRU 0135473, buvo apmokėta dviem dalimis atitinkamai 2000 m. gegužės 23 d. ir birželio 13 d. Kaip nurodė Komisija, vis dėlto iš ieškinio priedų matyti, kad mokėjimas negalėjo būti atliktas anksčiau, nes Intervencijos agentūra nebuvo gavusi visų reikalaujamų dokumentų. 2000 m. gegužės 18 d. Intervencijos agentūros raštu ieškovė buvo paprašyta juos pateikti. Iš ieškinio priedo Nr. 14 matyti, kad 2000 m. gegužės 22 d. raštu ieškovė perdavė tam tikrus dokumentus; vis dėlto ji neperdavė mažiausiai vieno prašomo dokumento, įskaitant važtaraštį (CMR), kuris atitinka muitinės deklaraciją Nr. EX1 294905. Nesant įrodymų, kad iki 2000 m. birželio 13 d. ieškovė perdavė visus mokėjimui įvykdyti būtinus dokumentus, reikia atmesti jos prašymą, susijusį su šia sąskaita. Iš tikrųjų, jei nėra mokėtinos skolos, negalima pradėti skaičiuoti delspinigių.
79 Galiausiai, kalbant apie sąskaitas Nr. BRU 0135095, BRU 0136486 ir BRU 9133916, pažymėtina, kad jos atitinka papildomus stovėjimo aikštelių Rusijoje mokesčius. Taigi iš ieškinio priedų matyti, kad dėl minėtų sąskaitų Intervencijos agentūra nurodė, jog jos gali būti apmokėtos tik gavus Komisijos tarnybų pritarimą, o ieškovė tam pritarė. Taigi ieškovė negali remtis tuo, kad jos turėjo būti apmokėtos per 8 dienas nuo išsiuntimo Intervencijos agentūrai. Ieškovė taip pat neįrodo, kad šių sąskaitų apmokėjimas 2000 m. birželio 13 d. buvo atliktas pavėluotai, atsižvelgiant į datą, kai Komisijos tarnybos pritarė dėl šių sąskaitų apmokėjimo. Todėl prašymą sumokėti delspinigius reikia atmesti tiek, kiek jis susijęs su tomis pačiomis sąskaitomis, nes ieškovė nenustato dienos, kai šios sąskaitos turėjo būti sumokėtos.
80 Todėl reikia atmesti visą antrąjį ieškinio pagrindą.
81 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, visi ieškovės prašymai, kaip jie gali būti suprantami Bendrojo Teismo, turi būti atmesti kaip nepagrįsti.
82 Taigi reikia atmesti visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
83 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, reikia jai nurodyti padengti bylinėjimosi išlaidas, kaip to prašė Komisija.
84 Remiantis Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalimi, į bylą įstojusios valstybės narės pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl Prancūzijos Respublika turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (septintoji kolegija),
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Calberson GE bylinėjimosi išlaidas.
3. Prancūzijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Van der Woude | Wiszniewska-Białecka | Ulloa Rubio |
Paskelbta 2016 m. vasario 18 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.