BENDROJO TEISMO (ketvirtoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2022 m. gruodžio 14 d.(*)

„Subsidijos – Indonezijos kilmės biodyzelino importas – Įgyvendinimo reglamentas (ES) 2019/2092 – Galutinis kompensacinis muitas – Reglamento (ES) 2016/1037 3 straipsnio 1 dalies a punktas – Finansinis indėlis – Reglamento (ES) 2016/1037 3 straipsnio 2 dalis – Nauda – Reglamento (ES) 2016/1037 7 straipsnio 1 dalies a punktas – Kompensuotinos subsidijos dydžio apskaičiavimas – Reglamento (ES) 2016/1037 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunktis ir 2 dalis – Veiksmai, kuriais privačiam subjektui „pavedama“ arba „nurodoma“ vykdyti finansinio indėlio suteikimo funkciją – Mažesnis nei tinkamas atlygis – Pajamų ar kainų palaikymas – Reglamento (ES) 2016/1037 28 straipsnio 5 dalis – Turimų duomenų naudojimas – Reglamento (ES) 2016/1037 3 straipsnio 2 dalis ir 6 straipsnio d punktas – Nauda – Reglamento (ES) 2016/1037 8 straipsnio 8 dalis – Didelės žalos Sąjungos pramonei grėsmė – Reglamento (ES) 2016/1037 8 straipsnio 5 ir 6 dalys – Priežastinis ryšys – Priskyrimo analizė – Nepriskyrimo analizė“

Byloje T‑111/20

PT Wilmar Bioenergi Indonesia, įsteigta Medane (Indonezija),

PT Wilmar Nabati Indonesia, įsteigta Medane,

PT Multi Nabati Sulawesi, įsteigta Šiaurės Sulavesyje (Indonezija),

atstovaujamos avocats Vander Schueren ir T. Martin-Brieu,

ieškovės,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą P. Kienapfel, G. Luengo ir P. Němečková,

atsakovę,

palaikomą

European Biodiesel Board (EBB), įsteigtos Briuselyje (Belgija), atstovaujamos avocats M.-S. Dibling ir L. Amiel,

įstojusios į bylą šalies,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji išplėstinė kolegija),

kurį per posėdį sudarė pirmininkas S. Gervasoni (pranešėjas), teisėjai L. Madise, P. Nihoul, R. Frendo ir J. Martín y Pérez de Nanclares,

posėdžio sekretorė I. Kurme, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

įvykus 2022 m. sausio 13 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

1        Pagal SESV 263 straipsnį pareikštu ieškiniu ieškovės PT Wilmar Bioenergi Indonesia, PT Wilmar Nabati Indonesia ir PT Multi Nabati Sulawesi prašo panaikinti 2019 m. lapkričio 28 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentą (ES) 2019/2092, kuriuo importuojamam Indonezijos kilmės biodyzelinui nustatomas galutinis kompensacinis muitas (OL L 317, 2019, p. 42, toliau – ginčijamas reglamentas), kiek šis reglamentas su jomis susijęs.

 Ginčo aplinkybės

2        Ieškovės yra Indonezijos bendrovės, gaminančios ir eksportuojančios biodyzeliną.

3        2013 m. lapkričio 19 d. Europos Sąjungos Taryba priėmė Įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 1194/2013, kuriuo importuojamam Argentinos ir Indonezijos kilmės biodyzelinui nustatomas galutinis antidempingo muitas ir galutinai surenkamas laikinasis muitas (OL L 315, 2013, p. 2); jame ieškovėms buvo nustatytas galutinis antidempingo muitas.

4        2013 m. lapkričio 25 d. Europos Komisija priėmė Reglamentą (ES) Nr. 1198/2013, kuriuo nutraukiamas antisubsidijų tyrimas dėl importuojamo Argentinos ir Indonezijos kilmės biodyzelino ir kuriuo panaikinamas Reglamentas (ES) Nr. 330/2013, kuriuo įpareigojama registruoti importuojamą produktą (OL L 315, 2013, p. 67).

5        2016 m. rugsėjo 15 d. Bendrasis Teismas panaikino Įgyvendinimo reglamento Nr. 1194/2013 1 ir 2 straipsnius, kiek jie susiję su pirmosiomis dviem ieškovėmis (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimas PT Wilmar Bioenergi Indonesia ir PT Wilmar Nabati Indonesia / Taryba, T‑139/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:499).

6        Gavusi Indonezijos Respublikos prašymą, Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) specialioji grupė 2018 m. sausio 25 d. pateikė ataskaitą dėl Įgyvendinimo reglamente Nr. 1194/2013 Indonezijos kilmės biodyzelino importui nustatytų antidempingo priemonių (PPO specialiosios grupės ataskaita „Europos Sąjunga – Antidempingo priemonės, taikomos Indonezijos kilmės biodyzelinui“ (WT/DS 480/R). PPO specialioji grupė padarė išvadą, kad Europos Sąjungos veiksmai buvo nesuderinami su Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT) ir Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarties 1A priede (OL L 336, 1994, p. 3) pateikto Susitarimo dėl GATT VI straipsnio įgyvendinimo (OL L 336, 1994, p. 103) tam tikromis nuostatomis.

7        2018 m. spalio 22 d. European Biodiesel Board (EBB) pateikė Komisijai skundą pagal 2016 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/1037 dėl apsaugos nuo subsidijuoto importo iš Europos Sąjungos narėmis nesančių valstybių (OL L 176, 2016, p. 55), iš dalies pakeisto 2018 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/825 (OL L 143, 2018, p. 1) (toliau – pagrindinis reglamentas), 10 straipsnį. Skunde teigiama, kad importuojamas Indonezijos kilmės biodyzelinas buvo subsidijuojamas ir dėl to buvo daroma žala Sąjungos pramonei.

8        2018 m. gruodžio 6 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtu pranešimu (OL C 439, 2018, p. 16) Komisija pradėjo antisubsidijų tyrimą dėl Indonezijos kilmės biodyzelino importo.

9        Produktas, su kuriuo susijęs tyrimas – tai „Indonezijos kilmės riebalų rūgščių monoalkilesteriai ir (arba) parafininiai gazoliai, gaunami sintetinant ir (arba) apdorojant vandeniu, neiškastinės kilmės, dažniausiai vadinami biodyzelinu, tiek gryni, tiek mišinio pavidalo“.

10      Indonezijoje gaminamas biodyzelinas daugiausia yra alyvpalmių aliejaus metilesteris (toliau – AAM), gautas iš neapdoroto alyvpalmių aliejaus (toliau – NAA). Kita vertus, Sąjungoje gaminamas biodyzelinas iš esmės yra rapsų metilesteris (toliau – RME), tačiau jis gaunamas ir iš kitų žaliavų, įskaitant NAA.

11      Ir AAM, ir RME priklauso riebalų rūgščių monoalkilesteriai kategorijai. Sąvoka „esteris“ susijusi su augalinio aliejaus peresterinimu, t. y. aliejaus maišymu su alkoholiu; taip gaminamas biodyzelinas, o kaip šalutinis produktas – glicerinas. Žodžio dėmuo „metil-“ reiškia metanolį – šiame procese dažniausiai naudojamą alkoholį. Riebalų rūgščių monoalkilesteriai taip pat yra vadinami „riebalų rūgščių metilesteriais“ (toliau – RRME). Nors ir AAM, ir RME yra RRME, kai kurios jų fizinės ir cheminės savybės skiriasi, ypač skiriasi jų ribinė filtruojamumo temperatūra (toliau – RFT). RFT – tai temperatūra, kuriai esant degalų filtras užsikemša, nes kai kurios degalų sudedamosios dalys kristalizuojasi arba virsta drebučiais. RME atveju RFT gali būti – 14 °C, o AAM atveju ji yra apie 13 °C. Rinkoje biodyzelinas, turintis tam tikrą RFT, dažnai apibūdinamas kaip RRME X, pavyzdžiui, RRME 0 arba RRME 5.

12      Atliekant tyrimą dėl subsidijų ir žalos buvo nagrinėjamas laikotarpis nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. (toliau – tiriamasis laikotarpis). Analizuojant žalai nustatyti svarbias tendencijas buvo nagrinėjamas laikotarpis nuo 2015 m. sausio 1 d. iki tiriamojo laikotarpio pabaigos. Prireikus Komisija taip pat nagrinėjo vėlesnius nei tiriamojo laikotarpio duomenis.

13      2019 m. sausio 25 d. rašte PT Wilmar Bioenergi Indonesia pateikė atsakymus į 2018 m. gruodžio 19 d. Komisijos jai atsiųstą klausimyną dėl antisubsidijų. 2019 m. kovo 18–21 d. Komisija ieškovių patalpose Indonezijoje atliko patikrinimus vietoje.

14      Ieškovės pateikė šias pastabas: 2019 m. sausio 17 d. – dėl skundo, 2019 m. vasario 14 d. – dėl EBB ir Sąjungos biodyzelino gamintojų, atrinktų į imtį, pateiktų duomenų ir dėl argumentų, susijusių su žalos grėsme, 2019 m. vasario 14 d. – dėl kompensacinių priemonių taikymo nurodytoms subsidijų schemoms, o 2019 m. birželio 19 d. – dėl argumentų, susijusių su žalos grėsme, išdėstytų 2019 m. balandžio 29 d. EBB pastabose, ir dėl EBB prašymo registruoti importą.

15      2019 m. rugpjūčio 12 d. Komisija priėmė Įgyvendinimo reglamentą (ES) 2019/1344, kuriuo importuojamam Indonezijos kilmės biodyzelinui nustatomas laikinasis kompensacinis muitas (OL L 212, 2019, p. 1; toliau – laikinasis reglamentas). PT Wilmar Bioenergi Indonesia ir PT Wilmar Nabati Indonesia buvo taikomas 15,7 % laikinasis kompensacinis muitas. „Visoms kitoms bendrovėms“, nei tos, kurios aiškiai nurodytos laikinojo reglamento 1 straipsnyje, buvo taikomas 18 % laikinasis kompensacinis muitas.

16      2019 m. rugpjūčio 13 d. Komisija informavo ieškoves apie pagrindines faktines aplinkybes ir argumentus, kuriais remdamasi priėmė laikinąjį reglamentą.

17      2019 m. rugpjūčio 28 d. ieškovės pateikė savo pastabas dėl laikinojo reglamento ir pagrindinių faktinių aplinkybių bei argumentų, kuriais remiantis jis buvo priimtas.

18      2019 m. spalio 4 d. Komisija nurodė pagrindines faktines aplinkybes ir argumentus, kuriais remdamasi Indonezijos kilmės biodyzelinui ketino nustatyti galutines kompensacines priemones. 2019 m. spalio 14 d. ieškovės pateikė dėl jų pastabas.

19      Užbaigusi antisubsidijų tyrimą Komisija priėmė ginčijamą reglamentą; jame patvirtino išvadas, kurias buvo padariusi laikinajame reglamente. Ji nusprendė, kad Indonezijos valdžios institucijos rėmė biodyzelino pramonę subsidijomis, kaip jos suprantamos pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalį. Komisija pripažino, kad parama buvo teikiama pagal tam tikras programas. Kalbama, be kita ko, apie tai, kad Alyvpalmių plantacijų fondas, kuris yra viešoji įstaiga, mokėdavo biodyzelino gamintojams, kurie tiekė biodyzeliną bendrovėms, vadinamoms „Petrofuel subjektais“, mineralinio dyzelino referencinės kainos, kurią mokėjo šie subjektai, ir Energetikos ir mineralinių išteklių ministro nustatytos biodyzelino referencinės kainos skirtumą. Be to, Komisija padarė išvadą, kad Indonezijos valdžios institucijos pavedė arba nurodė NAA (o tai yra žaliava, kurią biodyzelino gamintojai pirko tam, kad perdirbtų ją į biodyzeliną) gamintojams tiekti šią žaliavą už mažesnį nei tinkamas atlygį, be kita ko, taikant eksporto apribojimus ir kainų kontrolę, tarpininkaujant valstybės bendrovių grupei PT Perkebunan Nusantara (toliau – PTPN).

20      PT Wilmar Bioenergi Indonesia ir PT Wilmar Nabati Indonesia taikomas galutinis kompensacinis muitas buvo 15,7 %. „Visoms kitoms bendrovėms“, nei tos, kurios aiškiai nurodytos ginčijamo reglamento 1 straipsnyje, taikomas galutinis kompensacinis muitas buvo 18 %.

 Šalių reikalavimai

21      Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą reglamentą tiek, kiek jis su jomis susijęs,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

22      Komisija, palaikoma EBB, Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną, kiek jis susijęs su PT Multi Nabati Sulawesi,

–        atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

23      Grįsdamos savo ieškinį ieškovės iš esmės nurodo keturis pagrindus, siejamus su:

–        pirma, pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto, 1 dalies a punkto i papunkčio ir 2 dalies bei i 7 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimu ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, kurias padarė Komisija, priėjusi prie išvados, kad iš Alyvpalmių plantacijų fondo gauti mokėjimai yra kompensuotina subsidija, ir nepakoregavusi ieškovių tariamai gautos naudos taip, kad būtų atsižvelgta į suteiktas nuolaidas, taip pat į transporto ir kredito išlaidas, patirtas siekiant gauti nurodytas subsidijas,

–        antra, pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunkčio, 1 dalies b punkto ir 2 dalies, 6 straipsnio d punkto ir 28 straipsnio 5 dalies pažeidimu, taip pat akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, kurias padarė Komisija, priėjusi prie išvados, kad valdžios institucijos teikė paramą NAA tiekimui, taikant mažesnį nei tinkamas atlygį,

–        trečia, pagrindinio reglamento 8 straipsnio 8 dalies pažeidimu ir akivaizdžia vertinimo klaida, kurią padarė Komisija, priėjusi prie išvados, kad kilo didelės žalos Sąjungos pramonei grėsmė,

–        ketvirta, pagrindinio reglamento 8 straipsnio 5 ir 6 dalių pažeidimu ir akivaizdžia vertinimo klaida, kurią padarė Komisija, priėjusi prie išvados, kad importas iš Indonezijos gali padaryti žalos Sąjungos pramonei, ir nekreipusi dėmesio į importo iš Argentinos poveikį.

 Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto, 1 dalies a punkto i papunkčio ir 2 dalies bei 7 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimu ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, kurias padarė Komisija, priėjusi prie išvados, kad iš Alyvpalmių plantacijų fondo gauti mokėjimai yra kompensuotina subsidija, ir nepakoregavusi ieškovių tariamai gautos naudos taip, kad būtų atsižvelgta į suteiktas nuolaidas, taip pat į transporto ir kredito išlaidas, patirtas siekiant gauti nurodytas subsidijas

24      Pirmąjį pagrindą sudaro keturios dalys; Komisija, palaikoma EBB, jas ginčija.

 Dėl pirmojo pagrindo pirmos dalies, grindžiamos pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimu ir akivaizdžia vertinimo klaida, nes Komisija laikėsi nuomonės, kad Alyvpalmių plantacijų fondo atlikti mokėjimai yra valdžios institucijų arba viešosios įstaigos finansinis indėlis.

25      Pirmoje dalyje ieškovės tvirtina, kad Alyvpalmių plantacijų fondo atlikti mokėjimai nėra valdžios institucijų arba viešosios įstaigos finansinis indėlis.

26      Iš pradžių reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją bendros prekybos politikos srityje, ypač kiek tai susiję su prekybos apsaugos priemonėmis, Sąjungos institucijos dėl ekonominių ir politinių situacijų, kurias jos privalo išnagrinėti, sudėtingumo turi didelę diskreciją (žr. 2018 m. spalio 18 d. Sprendimo Gul Ahmed Textile Mills / Taryba, C‑100/17 P, EU:C:2018:842, 63 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

27      Sąjungos institucijų turima didelė diskrecija prekybos apsaugos priemonių srityje taip pat susijusi su finansinio indėlio, kaip jis suprantamas pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalį, buvimo nustatymu (šiuo klausimu žr. 2012 m. spalio 11 d. Sprendimo Novatex / Taryba, T‑556/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:537, 34 ir 35 punktus).

28      Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad pagrindinio reglamento 3 straipsnyje nustatyta, jog subsidija laikoma egzistuojančia, jei tenkinamos jo 1 ir 2 punktuose išdėstytos sąlygos, t. y. egzistuoja kilmės arba eksporto valstybės valdžios institucijų „finansinis indėlis“ ir taip yra suteikta „nauda“.

29      Pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto tikslas yra apibrėžti sąvoką „finansinis indėlis“ taip, kad į ją nepatektų valdžios institucijų priemonės, kurios nepriskiriamos prie kurios nors iš šioje nuostatoje nurodytos kategorijos. Būtent todėl pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto i–iii papunkčiuose yra išvardytos konkrečios situacijos, kurios turi būti laikomos valdžios institucijų finansiniu indėliu, t. y. tiesioginis arba netiesioginis lėšų pervedimas, valstybės pajamų atsisakymas ir prekių tiekimas ar paslaugų teikimas arba prekių pirkimas, o to straipsnio 1 dalies a punkto iv papunkčio antroje įtraukoje numatyta, kad tai, jog valdžios institucijos privačiam subjektui paveda arba nurodo atlikti vieną ar kelias i, ii ir iii papunkčiuose nurodytų tipų funkcijas, prilygsta šių valdžios institucijų suteiktam finansiniam indėliui, kaip jis suprantamas pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punktą (2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Jindal Saw ir Jindal Saw Italia / Komisija, T‑300/16, EU:T:2019:235, 106 punktas).

30      Iš pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto, ypač iš formuluotės „vyriausybės [valdžios institucijų] finansinis indėlis“, matyti, kad finansinis indėlis turi būti priskirtinas valdžios institucijoms. Vis dėlto šioje nuostatoje nėra jokio patikslinimo dėl pervestų lėšų kilmės. Taigi pagal šio straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį sąvoka „finansinis indėlis“ apima „vyriausybės [valdžios institucijų] veiklą“, kurią vykdant lėšos pervedamos tiesiogiai, tačiau nėra nustatyti reikalavimai dėl šių lėšų kilmės. Tai, kad lėšų kilmė neturi įtakos valdžios institucijų veiklos kvalifikavimui kaip „valdžios institucijų finansinio indėlio“, aiškiai matyti iš 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunkčio antroje įtraukoje numatyto atvejo, kai valdžios institucijos privačiam subjektui paveda arba nurodo vykdyti tam tikras funkcijas, pavyzdžiui, tiesiogiai pervesti lėšas, nepatikslinant, kokia turi būti naudojamų lėšų kilmė. Remiantis šiomis nuostatomis darytina išvada, kad sąvoka „valdžios institucijų finansinis indėlis“ apima visas finansines priemones, kurias valdžios institucijos gali faktiškai panaudoti.

31      Šiuo atveju iš ginčijamo reglamento 30-33 konstatuojamųjų dalių matyti ir ieškovės to neginčija, kad Alyvpalmių plantacijų fondas yra viešoji įstaiga. Ši įstaiga yra naudojama remti biodyzelino pirkimui, kurį vykdo valstybės institucijų paskirti subjektai, ji pavedė Fondo valdymo agentūrai (toliau – Valdymo agentūra) rinkti alyvpalmių aliejaus produktų eksporto rinkliavas, iš kurių tas fondas finansuojamas (laikinojo reglamento 41–43 konstatuojamosios dalys).

32      Iš laikinojo reglamento matyti, kad Biodyzelino subsidijų fondas, priklausantis Alyvpalmių plantacijų fondui, buvo įsteigtas Prezidento reglamentu Nr. 61/2015 (40 konstatuojamoji dalis) ir kad Valdymo agentūrai buvo pavesta rinkti alyvpalmių aliejaus produktų eksporto mokesčius, iš kurių finansuojamas Alyvpalmių plantacijų fondas (41 ir 42 konstatuojamosios dalys). Būtent pagal Prezidento reglamento Nr. 61/2015 1 straipsnio 4 dalį Indonezijos valdžios institucijos suteikė Valdymo agentūrai teisę naudotis eksporto rinkliavomis ir eksporto mokesčiais, taikomais NAA ir jo produktams, o Prezidento reglamento Nr. 66/2018 18 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, kad „fondo lėšos <…> turi padengti dyzelino rinkos kainos indekso ir biodyzelino rinkos kainos indekso skirtumą (58 ir 60 konstatuojamosios dalys). Taigi šių dyzelino ir biodyzelino referencinių kainų skirtumą Valdymo agentūra perveda biodyzelino gamintojams, naudodamasi Alyvpalmių plantacijų fondo lėšomis (47 konstatuojamoji dalis).

33      Pirma, ieškovės teigia, kad lėšų, iš kurių Valdymo agentūra atliko mokėjimus biodyzelino gamintojams, t. y. eksportuojančių gamintojų sumokėtos eksporto rinkliavos, kilmė ir pobūdis, yra svarbūs nustatant, ar egzistuoja finansinis indėlis. Antra, eksporto rinkliava buvo aiškiai skirta Alyvpalmių plantacijų fondui finansuoti ir Indonezijos valdžios institucijos negalėjo jos panaudoti kitiems tikslams. Trečia, Alyvpalmių plantacijų fondas buvo finansuojamas per NAA tiekimo grandinę ir tai buvo daroma šios grandinės naudai, todėl Indonezijos valdžios institucijos dėl šių mokėjimų neturėjo jokių išlaidų.

34      Šiuo aspektu reikia priminti, kad, kaip pažymėta šio sprendimo 30 punkte, pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkte nėra jokio patikslinimo dėl pervestų lėšų kilmės, taigi jis apima visas finansines priemones, kurias valdžios institucijos gali faktiškai naudoti.

35      Ieškovių siūlomas šios nuostatos aiškinimas, pagal kurį reikia atsižvelgti į valdžios institucijų kaip finansinio indėlio pervestų lėšų kilmę ir į tai, kaip šios valdžios institucijos gali jomis disponuoti pagal nacionalinės teisės aktus, turi būti atmestas. Be to, tai, kad Alyvpalmių plantacijų fondo turimos lėšos yra gautos iš eksportuojančių gamintojų sumokėtos eksporto rinkliavos, nereiškia, kad, kai šios lėšos pervedamos biodyzelino gamintojams siekiant padengti dyzelino rinkos kainos indekso ir biodyzelino rinkos kainos indekso skirtumą, jas pervedanti valdžios institucija nepatiria išlaidų.

36      Reikia pridurti, pirma, kad šios išvados nepaneigia 1988 m. liepos 14 d. Sprendimas Fediol / Komisiją (188/85, EU:C:1988:400), kuriuo remiasi ieškovės. Toje byloje, kurioje nagrinėtas ieškinys dėl Komisijos sprendimo, kuriuo ji nutraukė antisubsidijų procedūrą, pradėtą pagal ieškovės skundą, panaikinimo, Teisingumo Teismas atmetė argumentą, kad subsidijos sąvoka turėtų būti suprantama plačiai ir kad subsidija egzistuoja, jeigu visos priemonės, kurių buvo imtasi, suteikė naudos jos gavėjams. Vis dėlto tame pačiame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad 1984 m. liepos 23 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2176/84 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina arba subsidijuojamo importo iš Europos ekonominės bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 201, 1984, p. 1) 3 straipsnyje vartojamą eksporto subsidijų sąvoką Sąjungos teisės aktų leidėjas suprato kaip neabejotinai susijusią su finansine našta, kurią tiesiogiai ar netiesiogiai prisiima viešosios įstaigos, ir kad naštos sąvoka apima ne tik atvejį, kai valstybė sumoka lėšas, bet ir atvejį, kai ji atsisako mokesčių išieškojimo (1988 m. liepos 14 d. Sprendimo Fediol / Komisija, 188/85, EU:C:1988:400, 12 punktas). Tas sprendimas, kuriame neatsižvelgiama į panaudotų lėšų kilmę, nereiškia, kad šiuo atveju Valdymo agentūros atlikti mokėjimai, finansuojami iš susigrąžintos šios įstaigos renkamos eksporto rinkliavos, yra finansinė našta, tiesiogiai tenkanti viešajai įstaigai.

37      Antra, negalima sutikti su ieškovių argumentu, susijusiu su 2012 m. kovo 12 d. priimta PPO ginčų sprendimo tarybos apeliacinės institucijos ataskaita „JAV – Prekybai dideliais civiliniais orlaiviais poveikį darančios priemonės (antrasis skundas)“ (WT/DS 353/AB/R, 617 punktas) (toliau – apeliacinės institucijos ataskaita „JAV – Dideli civiliniai orlaiviai (antrasis skundas)).

38      Šiuo aspektu reikia priminti, kad, remiantis jurisprudencija, PPO steigimo sutarties 1A priede pateiktos sutarties dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių (OL L 336, 1994, p. 156; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 80, toliau – SKP sutartis) aiškinimai, kuriuos pateikia šis organas, nėra privalomi Bendrajam Teismui, kai jis vertina ginčijamo reglamento galiojimą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2005 m. kovo 1 d. Sprendimo Van Parys, C‑377/02, EU:C:2005:121, 54 punktą; 2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Jindal Saw ir Jindal Saw Italia / Komisija, T‑300/16, EU:T:2019:235, 103 punktą ir 2021 m. gegužės 19 d. Sprendimo China Chamber of Commerce for Import and Export of Machinery and Electronic Products ir kt. / Komisija, T‑254/18, apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2021:278, 419 punktą).

39      Vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė, kad 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 26 straipsnyje įtvirtintas bendrasis tarptautinės teisės principas, pagal kurį reikalaujama vykdyti sutartinius įsipareigojimus (pacta sunt servanda), reiškia, kad Sąjungos teismas, aiškindamas ir taikydamas SKP sutartį, turi atsižvelgti į PPO ginčų sprendimo tarybos įvairių šios sutarties nuostatų aiškinimą (pagal analogiją žr. 2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Hubei Xinyegang Special Tube, C‑891/19 P, EU:C:2022:38, 32 punktą ir generalinio advokato P. Pitruzzella išvados byloje Komisija / Hubei Xinyegang Special Tube, C‑891/19 P, EU:C:2021:533, 24 punktą, kuriuo Teisingumo Teismas rėmėsi toje byloje; taip pat pagal analogiją žr. 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Aukštasis mokslas), C‑66/18, EU:C:2020:792, 92 punktą). Taigi niekas nedraudžia Bendrajam Teismui juo remtis, jei reikia aiškinti pagrindinio reglamento nuostatas, kurios atitinka SKP sutarties nuostatas (2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Jindal Saw ir Jindal Saw Italia / Komisija, T‑300/16, EU:T:2019:235, 103 punktas).

40      Bet kuriuo atveju apeliacinės institucijos ataskaitos „JAV – Dideli civiliniai orlaiviai (antrasis skundas)“ 617 punkte, kuriuo remiasi ieškovės, nurodyta, kad „tiesioginis lėšų pervedimas paprastai reikš valdžios institucijų suteikiamą finansavimą naudos gavėjui“. Reikia konstatuoti, kad šioje ataskaitoje yra padaryta išvada, jog finansinį indėlį „paprastai [skiria] valdžios institucijos“, tačiau, priešingai, nei teigia ieškovės, joje nėra nustatyti reikalavimai dėl lėšų, kuriomis šios institucijos disponuoja, kilmės.

41      Kadangi buvo atmesti visi ieškovių argumentai, pirmojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

 Dėl pirmojo pagrindo antros dalies, grindžiamos pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto i papunkčio pažeidimu ir akivaizdžia vertinimo klaida, nes Komisija priėjo prie išvados, kad Alyvpalmių plantacijų fondo mokėjimai yra subsidijos

42      Pirmojo pagrindo antroje dalyje ieškovės teigia, kad Alyvpalmių plantacijų fondo atlikti mokėjimai yra ne tiesioginis lėšų pervedimas subsidijos forma, o mokėjimas už biodyzelino įsigijimą.

43      Reikia priminti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 29 ir 30 punktuose, pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkte yra išvardytos konkrečios situacijos, kurios turi būti laikomos susijusiomis su valdžios institucijų finansiniu indėliu, įskaitant tiesioginį ar netiesioginį lėšų pervedimą, ir kad šį finansinį indėlį turi būti galima priskirti valdžios institucijoms.

44      Be to, vertinant, ar tiesioginiu lėšų pervedimu yra suteikiama nauda, reiškianti subsidiją, kaip ji suprantama pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnį, galinčią pateisinti kompensacinio muito nustatymą, reikia atsižvelgti į tai, kad įmonė, kuriai atliekamas toks pervedimas, negauna atlygio ar lygiaverčio atlygio.

45      Šioje byloje procedūra, kurią Komisija kvalifikavo kaip „tiesioginį lėšų pervedimą“, pagal laikinojo reglamento 45–50 konstatuojamąsias dalis (taip pat ginčijamo reglamento 37 konstatuojamąją dalį) buvo tokia:

„(45) Prezidento reglamento Nr. 26/2016 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „[Naujos atsinaujinančiosios energijos ir energijos saugojimo generalinio direktorato] generalinis direktorius paskiria bendrovę Petrofuel Entity biodyzelino pirkimo procedūroms vykdyti, kaip nurodyta 4 straipsnyje, naudojantis <…> Valdymo agentūros skiriamu finansavimu ir laikantis <…> Valdymo agentūros iniciatyvinio komiteto politikos“, o toliau 9 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad, „[r]emdamasis 7 dalyje nurodytu ministro patvirtinimu, [Naujos atsinaujinančiosios energijos ir energijos saugojimo generalinio direktorato] generalinis direktorius ministro vardu: a) paskiria biodyzelino gamintojus, kurie dalyvaus biodyzelino pirkimo procedūrose; b) biodyzelino kiekį paskirsto kiekvienam biodyzelino gamintojui“. <…>

(46) Biodyzelino gamintojai, kurie nusprendžia dalyvauti pirkimo procedūroje ir kuriems pagal tą reglamentą nustatoma kvota, privalo kiekvieną mėnesį parduoti tą biodyzelino kiekį bendrovei Petrofuel Entity. Kol kas Indonezijos vyriausybė bendrovės Petrofuel Entity funkcijas vykdyti pavedė šioms bendrovėms:

a) PT Pertamina (toliau – Pertamina), valstybinei naftos ir dujų bendrovei, ir

b) PT AKR Corporindo Tbk (toliau – AKR), privačiai naftos ir dujų bendrovei.

(47) [Alyvpalmių plantacijų fondas] yra numatęs taikyti specialų mokėjimo mechanizmą, pagal kurį Pertamina (ir už nedidelį kiekį AKR) moka biodyzelino gamintojams dyzelino referencinę kainą (ne biodyzelino faktinę kainą, kuri per [tiriamąjį laikotarpį] būtų buvusi didesnė), o dyzelino ir biodyzelino referencinės kainos skirtumą biodyzelino gamintojams sumoka Valdymo agentūra iš [Alyvpalmių plantacijų fondo].

(48) <…> dyzelino ir biodyzelino referencinę kainą Energetikos ir mineralinių išteklių ministras nustato tokia tvarka:

a) dyzelino referencinė kaina nustatoma pagal „Platts Singapore“ skelbiamas naftos kainas <…> ir dyzelino gamybos Indonezijoje sąnaudas;

b) <…> biodyzelino referencinė kaina nustatoma pagal NAA vidaus rinkos kainą, prie jos pridėjus apdorojimo išlaidas <…>.

(49) Kiekvienas biodyzelino gamintojas, įskaitant visus eksportuojančius gamintojus, išrašo sąskaitas bendrovei Pertamina (arba tam tikrais atvejais bendrovei AKR) už biodyzelino kiekį, kurį pirkėjas privalo panaudoti, vykdydamas degalų maišymo įpareigojimą, [pagal kurį įvairių sričių, pavyzdžiui, viešojo transporto, veiklos vykdytojai turi pareigą kaip degalus naudoti mineralinio dyzelino ir biodyzelino mišinį, kurio bent 20 % sudarytų biodyzelinas], o Pertamina (arba AKR) sumoka gamintojui to laikotarpio dyzelino referencinę kainą. <…>

(50) Tam, kad biodyzelino gamintojui būtų padengtas bendrovių Pertamina ir AKR mokamos kainos (nustatomos pagal dyzelino referencinę kainą) ir biodyzelino referencinės kainos skirtumas, jis už tą patį biodyzelino kiekį siunčia papildomą sąskaitą faktūrą Valdymo agentūrai, prie jos pridėjęs nurodytus dokumentus. Valdymo agentūra, gavusi sąskaitą faktūrą ir patikrinusi jos rekvizitus, sumoka atitinkamam biodyzelino gamintojui dyzelino referencinės kainos (kurią moka bendrovė Pertamina arba tam tikrais atvejais bendrovė AKR) ir tam laikotarpiui nustatytos biodyzelino referencinės kainos skirtumą.“

46      Visų pirma ieškovės teigia, kad Komisija klaidingai kvalifikavo Alyvpalmių plantacijų fondo mokėjimus kaip tiesioginį lėšų pervedimą, o ne kaip mokėjimus už įsigytą biodyzeliną. Pirma, jos tvirtina, kad Alyvpalmių plantacijų fondo mokėjimų sistema apėmė abipuses Indonezijos valdžios institucijų ir biodyzelino gamintojų pareigas, t. y. biodyzelino pardavimą už tam tikrą kainą. Šiuo aspektu reikia atsižvelgti į tai, kad ieškovės ir Alyvpalmių plantacijų fondas buvo sudarę išankstines sutartis, taip pat į tai, kad pirmosios išrašydavo sąskaitas faktūras antrajam, kad gautų mokėjimus. Nustatant nagrinėjamo indėlio pobūdį turėjo būti atsižvelgta į Alyvpalmių plantacijų fondo, kuris remia biodyzelino pirkimą ir naudojimą siekiant įvykdyti Indonezijos valdžios institucijų nustatytą pareigą biodyzelino maišymo srityje, pobūdį. Antra, didžiąją biodyzelino dalį iš ieškovių pirko PT Pertamina (toliau – Pertamina), t. y. Indonezijos valdžios institucijoms priklausanti viešoji įstaiga. Trečia, remdamosi šia informacija ieškovės tvirtina, kad Komisija Alyvpalmių plantacijų fondo mokėjimus turėjo kvalifikuoti kaip prekių pirkimo, kaip jis suprantamas pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iii papunktį, proceso dalį.

47      Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad ginčijamo reglamento 38 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatavo, jog „[Alyvpalmių plantacijų fondo] mokėjimų biodyzelino gamintojams negalima laikyti mokėjimais pagal Indonezijos vyriausybės ir biodyzelino gamintojų pirkimo-pardavimo sutartį ir kad tai veikiau yra tiesioginis lėšų pervedimas“.

48      Iš šioje byloje nagrinėjamų faktinių aplinkybių, kurios nurodytos laikinojo reglamento 45–50 konstatuojamosiose dalyse ir ginčijamo reglamento 37 konstatuojamojoje dalyje (žr. šio sprendimo 45 punktą) ir kurių ieškovės neginčija, matyti, kad Prezidento reglamentu Nr. 26/2016 sukurtoje sistemoje Valdymo agentūra nesikišdavo į biodyzelino gamintojų ir Pertamina bei PT AKR Corporindo Tbk (toliau – AKR) sandorius. Iš tiesų būtent Naujos atsinaujinančiosios energijos ir energijos saugojimo generalinio direktorato generalinis direktorius skirdavo, pirma, subjektus biodyzelino pirkimo procedūroms vykdyti (laikantis politikos, kurią apibrėžia Valdymo agentūros iniciatyvinis komitetas) ir, antra, ministro vardu – biodyzelino gamintojus, kurie dalyvaus biodyzelino viešo pirkimo procedūrose, taip pat kiekvienam gamintojui nustatydavo biodyzelino kiekį. Tiek dyzelino, tiek biodyzelino referencinę kainą nustatydavo Energetikos ir mineralinių išteklių ministras. Be to, kiekvienas gamintojas išrašydavo Pertamina ar AKR sąskaitas faktūras už biodyzelino kiekį, kurį šios įmonės turėjo naudoti, vykdydamos pareigą maišymo srityje, o pastarosios gamintojui mokėjo referencinę dyzelino kainą. Tik užbaigus šį sandorį biodyzelino gamintojai išsiųsdavo Valdymo agentūrai papildomą sąskaitą faktūrą už tą patį biodyzelino kiekį, kad jiems būtų sumokėtas dyzelino ir biodyzelino referencinių kainų skirtumas, prie kurios pridėdavo Naujos atsinaujinančiosios energijos ir energijos saugojimo generalinio direktorato sprendimo, kuriame patvirtinta, kad jiems buvo leista dalyvauti biodyzelino viešajame pirkime ir nurodytos atitinkamai skirtos biodyzelino kvotos, kopiją, su Pertamina arba AKR sudarytos biodyzelino pirkimo sutarties kopiją, Pertamina arba AKR ir atitinkamo biodyzelino gamintojo pasirašytą sertifikatą su Indonezijos valdžios institucijų antspaudu, kuriame pateikta informacija apie biodyzelino tiekimo vietą, kiekį ir tipą ir apie transporto išlaidų dydį, taip pat Valdymo agentūros ir atitinkamo biodyzelino gamintojo sudarytos sutarties kopiją.

49      Be to, ginčijamo reglamento 67 ir 69 konstatuojamosiose dalyse Komisija taip pat nusprendė, kad nepriklausomiems tiekėjams mokama biodyzelino referencinė kaina neatspindi pasiūlos ir paklausos normaliomis rinkos sąlygomis, kai valdžios institucijos nesikiša, ir kad Indonezijos valdžios institucijų apskaičiuota perdirbimo sąnaudų suma, gauta pagal formulę, naudotą biodyzelino referencinei kainai nustatyti, yra per didelė. Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai atsižvelgusi į šią situaciją ginčijamo reglamento 68 konstatuojamojoje dalyje padarė išvadą, kad be šių mokėjimų biodyzelino kaina Indonezijoje būtų mažesnė. Kadangi Valdymo agentūros atlikti mokėjimai biodyzelino gamintojams yra apskaičiuojami remiantis referencine biodyzelino kaina, kurios nelemia normalios rinkos sąlygos, jų negalima laikyti kainos priedu, kurį gamintojai turėtų teisę gauti už tiekimą Pertamina arba AKR.

50      Remiantis šiomis faktinėmis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į šio sprendimo 27 punkte minėtoje jurisprudencijoje Komisijai pripažintą didelę diskreciją, susijusią su finansinio indėlio, kaip jis suprantamas pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalį, ir naudos, kaip ji suprantama pagal to paties straipsnio 2 dalį, buvimo nustatymu, ši institucija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai ginčijamo reglamento 37 konstatuojamojoje dalyje priėjo prie išvados, kad Alyvpalmių plantacijų fondo pervestos lėšos „nėra užmokestis pagal sutartį (pavyzdžiui, už vyriausybės už tam tikrą kainą perkamą biodyzeliną)“. Iš tikrųjų iš pateiktų faktinių aplinkybių nematyti, kad Alyvpalmių plantacijų fondas kišosi į biodyzelino gamintojų ir „Petrofuel subjektų“, t. y. Pertamina ir AKR, sandorį ar kad šis fondas gavo kokį nors atlygį už atliktus mokėjimus. Taigi sandorio pobūdis, kurį ieškovės pabrėžė per posėdį, neleidžia daryti išvados, kad minėto fondo mokėjimai buvo abipusių įsipareigojimų schemos dalis.

51      Šios išvados negali paneigti Alyvpalmių plantacijų fondo, kuris, ieškovių teigimu, siekė remti biodyzelino pirkimą ir naudojimą siekiant įvykdyti Indonezijos valdžios institucijų nustatytą pareigą biodyzelino maišymo srityje, pobūdis. Iš tiesų nagrinėjamu atveju laikinojo reglamento 56-61 konstatuojamosiose dalyse ir ginčijamo reglamento 30 konstatuojamojoje dalyje Komisija teisingai atsižvelgė į minėto fondo pobūdį ir tikslą, jo atliktus mokėjimus kvalifikuodama kaip „finansinį indėlį“.

52      Be to, šios išvados taip pat negali paneigti ieškovių nuoroda į apeliacinės institucijos ataskaitos „JAV – Dideli civiliniai orlaiviai (antrasis skundas)“ 616 ir 617 punktus, kuriuose nurodyta, kad „tokio sandorio atveju [dotacija], pinigai ar ekvivalentas perduodami gavėjui, paprastai be įsipareigojimo ar prievolės ką nors duoti mainais dovanotojui“, kad „tiesioginis lėšų pervedimas paprastai reikš finansavimą, kurį valdžios institucijos suteikia gavėjui“, ir kad „tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, dotacijų, lėšų perdavimas nereikš abipusės gavėjo pareigos“.

53      Šiuo aspektu pirmiausia reikia priminti, kad, remiantis jurisprudencija, šios institucijos pateikti SKP sutarties aiškinimai negali būti privalomi Bendrajam Teismui vertinant ginčijamo reglamento galiojimą (žr. šio sprendimo 38 ir 39 punktus).

54      Be to, iš ieškovių cituojamos ištraukos matyti, kad tiesioginio lėšų pervedimo sąvoka „paprastai“ apima „valdžios institucijų“ skiriamą finansavimą ir kad, kalbant apie „dotaciją“, „lėšų perdavimas nereikš abipusės gavėjo pareigos“ ir jis atliekamas „paprastai be [gavėjo] įsipareigojimo ar prievolės ką nors duoti mainais dovanotojui“.

55      Kiek tai susiję su šio sprendimo 46 punkte išdėstytais ieškovių argumentais, pirma, kaip matyti iš šio sprendimo 48 ir 49 punktų, kadangi Valdymo agentūros atlikti mokėjimai biodyzelino gamintojams yra apskaičiuojami remiantis referencine biodyzelino kaina, kurios nelemia normalios rinkos sąlygos, jų negalima laikyti kainos priedu, kurį gamintojai turėtų teisę gauti už tiekimą Pertamina arba AKR. Taigi šį ieškovių argumentą reikia atmesti.

56      Antra, reikia pažymėti, kad iš laikinojo reglamento 46 konstatuojamosios dalies matyti, jog Pertamina priklauso Indonezijos valstybei. Net darant prielaidą, kad, priešingai, nei nurodyta ginčijamo reglamento 48 ir 49 konstatuojamosiose dalyse pateiktose Komisijos išvadose, Pertamina yra viešoji įstaiga, tai yra nuo Alyvpalmių plantacijų fondo ir Valdymo agentūros atskiras subjektas, ir nėra jokių požymių, kad Pertamina pirko biodyzeliną kartu su Alyvpalmių plantacijų fondu, kaip tvirtina ieškovės. Iš tiesų, kaip teisingai pabrėžia Komisija, Pertamina buvo ne agentūra, kuriai valdžios institucijos pavedė vykdyti tik tam tikras funkcijas, o naftos ir dujų bendrovė, kuri vykdė tas pačias funkcijas kaip ir AKR, privati naftos ir dujų bendrovė, kaip matyti iš laikinojo reglamento 46 konstatuojamosios dalies ir ginčijamo reglamento 55 konstatuojamosios dalies, ir ieškovės to neginčijo.

57      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pažymėti, kad net jei ieškovių teiginiai, jog Pertamina yra viešoji įstaiga, būtų teisingi, Komisijos klaida šiuo klausimu pateisintų ginčijamo reglamento panaikinimą tik jeigu ji galėtų kelti abejonių dėl jo teisėtumo ir visa Komisijos analizė, susijusi su subsidijos egzistavimu, taptų negaliojanti (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2011 m. spalio 25 d. Sprendimo Transnational Company „Kazchrome“ ir ENRC Marketing / Taryba, T‑192/08, EU:T:2011:619, 119 punktą), o nagrinėjamu atveju taip nėra.

58      Trečia, tai, kad nagrinėjami mokėjimai negali būti laikomi atlygiu už įsigytą biodyzeliną, reiškia, kad šioje byloje nagrinėjamas sandoris negali būti kvalifikuojamas kaip Indonezijos valdžios institucijų atliktas prekių „pirkimas“, taigi jis nepatenka į pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iii papunkčio taikymo sritį. Todėl reikia atmesti šiuo klausimu pateiktus ieškovių argumentus.

59      Antra, ieškovės pateikia grupę argumentų, kuriais siekiama įrodyti, kad nors Bendrasis Teismas mano, jog Pertamina nėra viešoji įstaiga, vis dėlto Indonezijos valdžios institucijos jai „pavedė“ arba „nurodė“ pirkti biodyzeliną ir kad biodyzelino gamintojams buvo „pavesta“ arba „nurodyta“ jį parduoti, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunktį.

60      Šiuo aspektu reikia konstatuoti, kad Komisija „tiesioginiu lėšų pervedimu“ laikė ne tai, kad už įsigytą biodyzeliną Pertamina mokėjo dyzelino referencinę kainą, ar tai, kad biodyzelino gamintojai pardavinėjo biodyzeliną, o tai, kad Valdymo agentūra, kuri yra viešoji įstaiga, atitinkamam biodyzelino gamintojui mokėjo tam tikram laikotarpiui nustatytų dyzelino ir biodyzelino referencinių kainų skirtumą. Taigi pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunktis, susijęs su privačių subjektų elgesiu (žr. šio sprendimo 111 ir 116 punktus), netaikytinas.

61      Vadinasi, reikia atmesti visą pirmojo pagrindo antrą dalį.

 Dėl pirmojo pagrindo trečios dalies, grindžiamos pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalies pažeidimu ir akivaizdžia vertinimo klaida, nes Komisija nusprendė, kad Alyvpalmių plantacijų fondo mokėjimai suteikė naudą

62      Trečioje dalyje ieškovės tvirtina, kad Alyvpalmių plantacijų fondo atlikti mokėjimai biodyzelino gamintojams nesuteikia naudos.

63      Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad pagrindinio reglamento 3 straipsnyje numatyta, jog subsidija laikoma egzistuojančia, jei valdžios institucijos suteikia „finansinį indėlį“ arba yra „pajamų ar kainų palaikymas“ ir jei taip suteikiama „nauda“. To reglamento 6 ir 7 straipsniuose yra nurodyta suteiktos „naudos“ apskaičiavimo tvarka. Remiantis jurisprudencija, gavėjas gauna naudos, jeigu jo padėtis yra palankesnė nei ta, kuri būtų buvusi nesant subsidijų schemos. Be to, iš pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 ir 2 dalių matyti, kad eksportuojančiam gamintojui subsidija yra suteikiama tik tuo atveju, jeigu valdžios institucijų finansinis indėlis iš tiesų suteikia naudos tam gamintojui (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Jindal Saw ir Jindal Saw Italia / Komisija, T‑300/16, EU:T:2019:235, 195 ir 210 punktus).

64      Pirmame prieštaravime ieškovės tvirtina, kad Komisija rėmėsi akivaizdžiai klaidingu priešingos padėties scenarijumi, kai nusprendė, kad, nesant Alyvpalmių plantacijų fondo ir jo mokėjimų, biodyzelino gamintojai nebūtų galėję parduoti savo produkto Indonezijos rinkoje ir kad biodyzelino kainos būtų buvusios mažesnės. Nesant Alyvpalmių plantacijų fondo, maišymo pareiga vis tiek egzistuotų, mišinių gamintojai turėtų pirkti biodyzeliną, kad įvykdytų šią pareigą, o biodyzelino gamintojai mokėtų tokią pačią kainą kaip ir ta, kurios jie galėtų tikėtis pasaulinėje rinkoje.

65      Nagrinėjamu atveju ginčijamo reglamento 65 konstatuojamojoje dalyje Komisija laikėsi nuomonės, kad teisingas priešingos padėties scenarijus nėra atvejis, kai, nesant Alyvpalmių plantacijų fondo, mišinių gamintojai mokėtų biodyzelino referencinę kainą. Komisijos teigimu, nesant maišymo pareigos, Alyvpalmių plantacijų fondo ir jo mokėjimų, mišinių gamintojai neturėtų jokio intereso įsigyti biodyzelino, o biodyzelino gamintojai negautų priedo, atitinkančio Indonezijos valdžios institucijų nustatytų dyzelino ir biodyzelino referencinių kainų skirtumą.

66      Iš laikinojo reglamento matyti, kad maišymo pareiga buvo nustatyta Energetikos ir mineralinių išteklių ministerijos nutarimu Nr. 12/2015 (189 konstatuojamoji dalis). Tais pačiais 2015 m. Biodyzelino subsidijų fondas, priklausantis Alyvpalmių plantacijų fondui, buvo įsteigtas Prezidento reglamentu Nr. 61/2015 (40 konstatuojamoji dalis), o Valdymo agentūrai buvo pavesta rinkti alyvpalmių aliejaus produktų eksporto rinkliavas, iš kurių finansuojamas Alyvpalmių plantacijų fondas (41 ir 42 konstatuojamosios dalys). Pagal tą pačią nuostatą (Prezidento reglamento Nr. 61/2015 1 straipsnio 4 dalį) Indonezijos valdžios institucijos suteikė Valdymo agentūrai teisę rinkti eksporto rinkliavas ir eksporto mokesčius, nustatytus NAA ir jo produktams, taip pat nustatė pareigą pirkti ir naudoti biodyzeliną (60 konstatuojamoji dalis). Lėšos, kurios buvo pervedamos biodyzelino gamintojams dyzelino ir biodyzelino referencinių kainų skirtumui padengti, buvo mokamos iš taip Valdymo agentūrai skirtų lėšų.

67      Maišymo pareigos įgyvendinimas Indonezijos valdžios institucijų sukurtoje sistemoje priklausė nuo Valdymo agentūros finansavimo. Tai yra sudėtinga schema, kurią Indonezijos valdžios institucijos nustatė tam, kad būtų remiamas biodyzelino pirkimas, kurį vykdo valstybės įstaigų paskirti subjektai, kaip matyti iš Prezidento reglamentų Nr. 24/2016 ir 26/2016 (laikinojo reglamento 44 konstatuojamoji dalis). Taigi mišymo pareigos egzistavimo scenarijus be Valdymo agentūros finansavimo yra visiškai hipotetinis ir Komisijos negalima kaltinti tuo, kad ji negrindė juo savo analizės.

68      Taigi Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 26 ir 27 punktuose nurodytą jurisprudenciją, kuri taikoma ir nustatant subsidijos gavėjui suteiktos naudos buvimą, kai nusprendė, kad ši schema yra visa apimanti nustatant naudos buvimą.

69      Antrame prieštaravime ieškovės tvirtina, kad Komisija padarė klaidingą išvadą, jog, nesant Alyvpalmių plantacijų fondo, biodyzelino referencinė kaina būtų buvusi mažesnė.

70      Iš pradžių reikia atmesti Komisijos argumentą, kad šis ieškovių prieštaravimas yra nereikšmingas. Žinoma, Komisija savo rašytinėse pastabose ir per teismo posėdį teisingai pažymėjo, kad pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalį reikalaujama ne tiksliai apskaičiuoti naudos dydį, o veikiau nustatyti naudos buvimą. Naudos apskaičiavimas patenka į pagrindinio reglamento 6 ir 7 straipsnių taikymo sritį. Vis dėlto tai, kad biodyzelino referencinė kaina buvo didesnė nei ta, kurią lemtų rinkos sąlygos, nors šiame analizės etape to tiksliai apskaičiuoti nereikia, yra vienas iš Alyvpalmių plantacijų fondo atliekamų mokėjimų sistemos aspektų, leidžiančių daryti išvadą, kad buvo suteikta nauda. Tai, kad apskaičiuojant gavėjui suteiktą naudą galbūt taip pat būtų galima atsižvelgta į Alyvpalmių plantacijų fondo mokėjimų sumą, nereiškia, kad ji a priori nesvarbi nustatant tokios naudos buvimą.

71      Taigi ieškovių argumentas yra reikšmingas.

72      Šiuo atveju ginčijamo reglamento 69 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Pirmiausia Komisija pažymėjo, kad referencinės kainos, pagal kurias Indonezijos Vyriausybė nustato [Alyvpalmių plantacijų fondo] išmokamos dotacijos sumą, neatspindi rinkos kainos, nes joms apskaičiuoti naudojama formulė nėra grindžiama neiškreiptomis rinkos sąlygomis. Taip yra dėl to, kad, viena vertus, visa rinka – ir pradinės, ir tolesnės grandies rinka – yra iškreipta, todėl negali tipiškai atspindėti normalių, konkurencingų rinkos sąlygų. Kita vertus, Komisija mano, kad perdirbimo sąnaudų suma, kurią Indonezijos vyriausybė apskaičiavo pagal formulę, naudojamą biodyzelino referencinei kainai apskaičiuoti (vidutinė NAA vidaus rinkos kaina, prie kurios pridėtas 100 JAV dolerių už toną perdirbimo mokestis), yra per didelė. Komisija patikrino kai kurių eksportuojančių gamintojų faktines perdirbimo sąnaudas ir pastebėjo, kad pagal Indonezijos Vyriausybės skaičiavimus tos išlaidos yra per didelės. Faktinės perdirbimo sąnaudos tiriamuoju laikotarpiu vidutiniškai buvo 60–80 JAV dolerių už toną.“

73      Taigi iš ginčijamo reglamento 69 konstatuojamosios dalies matyti, kad konstatuodama naudos buvimą Komisija atsižvelgė į du aspektus. Pirma, ji padarė išvadą, kad visa Indonezijos rinka, tiek žemesnės, tiek aukštesnės grandies, yra iškreipta ir negali atspindėti normalių ir konkurencingų rinkos sąlygų, ir, antra, ji laikėsi nuomonės, kad perdirbimo sąnaudų suma, t. y. 100 JAV dolerių už toną, naudota formulėje biodyzelino referencinei kainai nustatyti, yra per didelė, palyginti su tam tikrų jos patikrintų eksportuojančių gamintojų faktinėmis išlaidomis.

74      Pirma, ieškovės teigia, kad biodyzelino referencinė kaina neapsaugojo biodyzelino gamintojų nuo rinkos svyravimų, nes ji keitėsi pagal Roterdamo (Nyderlandai) „kaina, draudimas, frachtas“ (CIF) NAA kotiruotes.

75      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad tai, jog Indonezijos biodyzelino referencinė kaina kito pagal Roterdamo CIF NAA kotiruotes, darant prielaidą, kad ši aplinkybė nustatyta, nereiškia, kad tai buvo rinkos kaina. Kaip teisingai pabrėžia Komisija, tai, kad biodyzelino referencinė kaina svyravo kartu su kitomis tarptautinėmis kainomis, neturi įtakos aplinkybei, kad ši referencinė kaina buvo nustatyta remiantis vidaus rinkoje taikoma NAA kaina (žr. laikinojo reglamento 48 konstatuojamąją dalį), dėl kurios kišosi Indonezijos valdžios institucijos (žr. šio sprendimo 150 punktą). Be to, Roterdamo CIF NAA kaina jau apima transporto ir draudimo išlaidas, o taip nėra vidaus rinkoje parduodamo produkto atveju. Todėl ieškovių argumentas pats savaime negali paneigti Komisijos išvadų.

76      Antra, ieškovės teigia, kad biodyzelino referencinė kaina buvo nustatoma remiantis žaliavų kaina, prie kurios buvo pridedama pagrįsta suma įvairioms perdirbimo sąnaudoms padengti. Komisija neatsižvelgė į tai, kad šios „perdirbimo sąnaudos“ neapsiribojo šiomis sąnaudomis, bet apėmė ir pagrįstą „pardavimo, administracinių ir kitų bendrųjų išlaidų bei pelno“ sumą.

77      Iš ginčijamo reglamento 81 konstatuojamosios dalies matyti, ir ieškovės to neginčijo, kad nuo 2016 m. kovo 21 d. buvo nustatytos 100 JAV dolerių už toną perdirbimo sąnaudos. Tai rodo, kad šios sąnaudos nekito. Be to, nėra akivaizdaus ryšio tarp tokių biudžeto pozicijų, kaip „pardavimo, administracinės ir kitos bendrosios išlaidos bei pelnas“, ir kategorijos „perdirbimo sąnaudos“. Todėl Komisijos negalima kaltinti tuo, kad ji prie eksportuojančių gamintojų faktinių perdirbimo sąnaudų, kurios, remiantis ginčijamo reglamento 69 konstatuojamąja dalimi, tiriamuoju laikotarpiu sudarė 60–80 JAV dolerių už toną, nepridėjo tokių biudžeto pozicijų, kurios, atrodo, nėra susijusios su produkto perdirbimu.

78      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 26 punkte nurodytą jurisprudenciją, kai priėjo prie išvados, kad Indonezijos biodyzelino referencinė kaina yra per didelė.

79      Trečiame prieštaravime ieškovės tvirtina, kad bet kokia nauda, gauta dėl Alyvpalmių plantacijų fondo mokėjimų, buvo perkelta „Petrofuel subjektams“.

80      Šiuo aspektu reikia konstatuoti, kad ieškovių argumentai, kuriais jos ginčija finansinio indėlio, suteikiančio joms naudą, buvimą, buvo atmesti nagrinėjant pirmojo pagrindo pirmą, antrą ir šią dalis. Taip pat neginčytina, kad aptariamus mokėjimus, atitinkančius dyzelino ir biodyzelino referencinių kainų skirtumą, Valdymo agentūra perdavė biodyzelino gamintojams, įskaitant ieškoves. Ieškovės nepateikė pakankamai įrodymų, kad dalis šių sumų ar iš jų mokėjimo gautos naudos buvo perduotos AKR ir Pertamina. Tokių įrodymų reikia tam, kad būtų nustatyta, jog Sąjungos institucija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, pateisinančią akto panaikinimą (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Gold East Paper ir Gold Huasheng Paper / Taryba, T‑444/11, EU:T:2014:773, 62 punktą). Tai, kad Indonezijos valdžios institucijų nustatyta schema taip pat galėjo būti naudinga AKR ir Pertamina, nereiškia, kad gavėjams suteikta nauda buvo perkelta šioms įmonėms. Be to, net darant prielaidą, kad mišinių gamintojai pasinaudojo palankiomis biodyzelino pirkimo sąlygomis, jį įsigydami už dyzelino, o ne už biodyzelino referencinę kainą, ši aplinkybė nepaneigia to, kad pagal tą pačią schemą biodyzelino gamintojai gavo ir kitos naudos, kurią lėmė Valdymo agentūros mokėjimai.

81      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, trečią prieštaravimą reikia atmesti.

82      Ketvirtame prieštaravime ieškovės tvirtina, kad Komisijos atliktoje naudos analizėje neatsižvelgiama į tai, kad Alyvpalmių plantacijų fondas buvo finansuojamas iš eksporto mokesčių, kuriuos mokėjo, be kita ko, biodyzelino gamintojai. Šiais mokesčiais buvo siekiama finansuoti Alyvpalmių plantacijų fondą ir jų nebūtų, jei nebūtų to fondo ir jo mokėjimų.

83      Iš pradžių reikia atmesti Komisijos argumentą, kad šis ieškovių prieštaravimas yra nereikšmingas. Kadangi Alyvpalmių plantacijų fondas iš dalies yra finansuojamas iš eksporto mokesčių, jų vaidmuo šio fondo mokėjimų sistemoje gali turėti įtakos gavėjui teikiamos naudos buvimui. Tai, kad apskaičiuojant gavėjui suteiktą naudą galbūt būtų galima atsižvelgti ir į eksporto mokesčių sumą, nereiškia, kad ji a priori nesvarbi nustatant tokios naudos buvimą.

84      Nagrinėjamu atveju iš laikinojo reglamento 89 konstatuojamosios dalies aiškiai matyti, ir ieškovės pripažįsta, kad eksporto rinkliava yra susijusi ne tik su biodyzelinu, bet su „NAA ir tolesnės gamybos grandies produktais“, įskaitant biodyzeliną. Be to, iš tos pačios konstatuojamosios dalies matyti, kad tiriamuoju laikotarpiu NAA eksporto rinkliava buvo daug didesnė nei biodyzelino. Šiomis aplinkybėmis ieškovės nepaaiškina, kaip keliems produktams taikoma eksporto rinkliava galėtų kompensuoti subsidiją, kuri taikoma vienam iš šių produktų, ir taip panaikinti tos subsidijos gavėjams teikiamą naudą.

85      Be to, laikantis šio sprendimo 38 ir 39 punktuose nurodytos jurisprudencijos, argumentai, kuriuos ieškovės grindžia PPO institucijų ataskaitomis, negali būti priimti.

86      Pirma, ieškovės remiasi 2017 m. birželio 9 d. priimta PPO specialiosios grupės ataskaita „JAV – Prekybai dideliais civiliniais orlaiviais poveikį darančios priemonės – Antrasis skundas (Europos Sąjungos rėmimasis Susitarimo dėl ginčų sprendimo organo 21.5 straipsniu)“ (WT/DS 353/RW). Šis ginčas buvo susijęs su klausimu, ar tiesioginiai Pietų Karolinos valstijos lėšų pervedimai bendrovei Boeing buvo kompensuoti Boeing investuojant į nekilnojamąjį turtą atitinkamo projekto vietoje, ar tai buvo subsidija. Apeliacinė institucija laikėsi nuomonės, kad bendrovės Boeing suteikta kompensacija nebuvo įrodyta, nes iš Pietų Karolinos valstijos ir Boeing susitarimo nematyti, kad šiai valstijai bus grąžinta likutinė nekilnojamojo turto vertė. Taigi šis ginčas nebuvo susijęs su klausimu, ar įvairiems produktams taikomi eksporto mokesčiai kompensuoja subsidiją, kurią gauna vieno iš šių produktų gamintojai, todėl ieškovių argumentas, grindžiamas specialiosios grupės ataskaitos analize a contrario, turi būti atmestas.

87      Antra, ieškovės remiasi 2014 m. gruodžio 8 d. priimta PPO apeliacinės institucijos ataskaita „JAV – Kompensacinės priemonės, taikomos tam tikriems Indijos kilmės karštojo valcavimo anglinio plieno plokštiesiems gaminiams (WT/DS 436/AB/R). Šis ginčas buvo susijęs su klausimu, ar reikėjo atsižvelgti į tam tikrų paskolų gavėjų patirtas išlaidas, siekiant nustatyti, ar šios paskolos suteikė gavėjams naudos. Taigi šis ginčas nebuvo susijęs su klausimu, ar įvairiems produktams taikomi eksporto mokesčiai kompensuoja subsidiją, kurią gauna vieno iš šių produktų gamintojai, todėl ieškovių argumentas pagal analogiją turi būti atmestas.

88      Dėl šių priežasčių ieškovių argumentams negalima pritarti ir reikia atmesti visą pirmojo pagrindo trečią dalį.

 Dėl pirmojo pagrindo ketvirtos dalies, grindžiamos pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimu ir akivaizdžia vertinimo klaida, nes Komisija nepakoregavo subsidijos dydžio taip, kad būtų atsižvelgta į suteiktas nuolaidas, taip pat į transporto ir kredito išlaidas

89      Ketvirtoje dalyje ieškovės tvirtina, kad apskaičiuodama kompensuotinos subsidijos dydį Komisija turėjo išskaityti ieškovių patirtas transporto ir kredito išlaidas.

90      Pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„<…> Nustatant [kompensuotinos subsidijos] dydį, į bendrą subsidijos sumą gali būti neįtraukiamos šios sudedamosios dalys:

a)      bet kurie prašymo mokesčiai ar kitos išlaidos, būtinai sumokėtos stengiantis patenkinti subsidijos suteikimo sąlygas arba gauti subsidiją;

b)      eksporto mokesčiai, muitai bei kiti mokesčiai, sumokėti už produkto eksportą į Sąjungą, jei jie yra konkrečiai skirti kompensuoti subsidiją.

Jei suinteresuotoji šalis prašo atimti kurią nors dalį, ji turi įrodyti savo prašymo pagrįstumą.“

91      Iš pradžių reikia pabrėžti, kad iš pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 dalies formuluotės, visų pirma iš žodžių „gali būti neįtraukiamos“, aiškiai matyti, kad taikydama šią nuostatą Komisija turi didelę diskreciją pagal šio sprendimo 26 punkte nurodytą jurisprudenciją. Tam, kad šie elementai būtų atimti iš kompensuotinos subsidijos sumos, suinteresuotoji šalis turi įrodyti, kad jos prašymas atskaityti yra pagrįstas. Jeigu tai įrodyta, Komisija turi atlikti prašomą atskaitą.

92      Pirma, ieškovės teigia, kad Komisija iš kompensuotinų subsidijų sumos turėjo išskaityti biodyzelino transporto išlaidas, susijusias su pardavimais Pertamina ir AKR, kurios buvo būtinos siekiant gauti Alyvpalmių plantacijų fondo mokėjimus. Ieškovės mano, kad Bendrasis Teismas, aiškindamas pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punktą, neprivalo atsižvelgti į Komisijos pranešimą dėl subsidijų dydžio apskaičiavimo atliekant antisubsidinius tyrimus (OL C 394, 1998, p. 6, toliau – Subsidijų dydžio apskaičiavimo gairės), pagal kurį išskaityti galima tik tas transporto išlaidas, kurios buvo tiesiogiai sumokėtos valdžios institucijoms arba viešajai įstaigai.

93      Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad šios gairės yra priemonė, skirta laikantis aukštesnės galios teisės normų nustatyti kriterijams, kuriuos Komisija, naudodamasi savo diskrecija, ketina taikyti apskaičiuodama kompensuotinų subsidijų dydį (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2006 m. kovo 15 d. Sprendimo Daiichi Pharmaceutical / Komisija, T‑26/02, EU:T:2006:75, 49 punktą). Vadinasi, priimdama gaires Komisija negali nukrypti nuo aukštesnės galios teisės akto, kurio taikymo kriterijus ji patikslina.

94      Remiantis jurisprudencija, priimdama elgesio taisykles, kuriomis siekiama išorinio poveikio, kaip yra ūkio subjektams skirtų gairių atveju, ir pranešdama viešai, kad nuo šio momento taikys jas atvejams, kuriems skirtos šios normos, atitinkama institucija apriboja savo diskreciją ir negali nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju, kai tai taikoma, jai gali būti paskirta sankcija už bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių apsaugos, pažeidimą. Todėl negalima atmesti to, kad tam tikromis aplinkybėmis tokios visuotinai taikomos elgesio taisyklės, atsižvelgiant į jų turinį, gali turėti teisinį poveikį (pagal analogiją žr. 2005 m. birželio 28 d. Sprendimo Dansk Rųrindustri ir kt. / Komisija, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P-C‑208/02 P ir C‑213/02 P, EU:C:2005:408, 210 ir 211 punktus).

95      Subsidijų dydžio apskaičiavimo gairių antraštinėje dalyje „G. Elementai, kuriuos galima atimti iš subsidijos sumos“ numatyta, kad „vienintelės sąnaudos ir išlaidos, kurias paprastai galima išskaityti, yra tos, kurios tiriamuoju laikotarpiu buvo sumokėtos tiesiogiai valdžios institucijoms“, kad „reikia įrodyti, jog šie mokėjimai yra būtini subsidijai gauti“, ir kad „mokėjimai privatiems asmenims, pavyzdžiui, teisininkams ar apskaitininkams, susiję su paraiška subsidijai gauti, nėra atskaitomi“.

96      Šie patikslinimai atitinka aukštesnės galios teisės aktą, kurį jais siekiama paaiškinti. Pirma, patikslinimas, kad reikia įrodyti, jog atskaitytinos sąnaudos ir išlaidos yra „būtinos subsidijai gauti“, atitinka pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punkte numatytą sąlygą, kad atskaitytinos sąnaudos ir išlaidos turi būti „būtinai sumokėtos“ tam, kad būtų galima gauti subsidiją. Antra, patikslinimas, kad „vienintelės sąnaudos ir išlaidos, kurias paprastai galima išskaityti, yra tos, kurios tiriamuoju laikotarpiu buvo sumokėtos tiesiogiai valdžios institucijoms“, taip pat atitinka šią nuostatą. Atsižvelgiant į Komisijos šioje srityje turimą didelę diskreciją, pagal šio sprendimo 91 punkte nurodytą jurisprudenciją Komisija, priešingai, nei teigia ieškovės, nepagrįstai neapribojo atskaitytinų sąnaudų ir išlaidų, kai gairėse nurodė, kad pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punkte minimi „prašymo mokesčiai ar kitos išlaidos, būtinai sumokėtos stengiantis patenkinti subsidijos suteikimo sąlygas“, yra tos, kurios „tiriamuoju laikotarpiu buvo sumokėtos tiesiogiai valdžios institucijoms“.

97      Taigi ginčijamo reglamento 87–92 konstatuojamosiose dalyse Komisija teisėtai Subsidijų dydžio apskaičiavimo gaires taikė prašymui atskaityti transporto išlaidas.

98      Nagrinėjamu atveju, pirma, ieškovės netvirtina, kad biodyzelino tiekimo transporto išlaidos tiriamuoju laikotarpiu buvo tiesiogiai sumokėtos Indonezijos valdžios institucijoms. Antra, negalima sutikti su jų argumentu, kad transporto išlaidos buvo būtinos Alyvpalmių plantacijų fondo mokėjimams, kurie priklausė nuo biodyzelino tiekimo, gauti. Iš tiesų šios išlaidos buvo susijusios tik su ieškovių ir Pertamina arba AKR pardavimo sutarties vykdymu. Tai, kad, siekdami gauti Valdymo agentūros mokėjimus biodyzelino gamintojai prie sąskaitos faktūros turėjo pridėti tam tikrus pagrindžiamuosius dokumentus, įskaitant informaciją apie biodyzelino tiekimo vietą, kiekį ir tipą bei apie transporto išlaidų sumą, nereiškia, kad šios išlaidos buvo „privalomos subsidijai gauti“, kaip tai suprantama pagal Subsidijų dydžio apskaičiavimo gaires, ir neturi įtakos šiai išvadai.

99      Taigi šiuos argumentus reikia atmesti.

100    Antra, ieškovės nurodo, kad iš kompensuotinos subsidijos sumos Komisija turėjo išskaityti kredito išlaidas, susijusias su Alyvpalmių plantacijų fondo atliktais mokėjimais. Ieškovių teigimu, jos gali išrašyti Alyvpalmių plantacijų fondui sąskaitą faktūrą dėl biodyzelino pardavimo kainos dalies, kurią jis turi joms pravesti, tik tuomet, kai sąskaitą faktūra išrašoma Pertamina arba AKR. Fondas daug kartų tikrina pateiktus duomenis, o mokėjimą ieškovės gauna tik praėjus keliems mėnesiams po sąskaitos faktūros nusiuntimo Pertamina arba AKR. Per posėdį ieškovės patikslino, kad kredito išlaidų buvo patiriama dėl laiko tarpo, kuris praeidavo nuo biodyzelino tiekimo iki Alyvpalmių plantacijų fondo mokėjimų.

101    Reikia konstatuoti, kad šias kredito išlaidas, darant prielaidą, kad jos įrodytos, lemia Indonezijos valdžios institucijų nustatyta procedūra ir pagrindžiamųjų dokumentų, kuriuos ieškovės pateikė Valdymo agentūrai pagal laikinojo reglamento 49 ir 50 konstatuojamosiose dalyse aprašytą procedūrą, nagrinėjimo laikotarpis. Vadinasi, tai nėra „išlaidos, būtinai sumokėtos stengiantis patenkinti subsidijos suteikimo sąlygas“, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punktą. Šios išlaidos taip pat nėra „sąnaudos ir išlaidos <…> sumokėtos tiesiogiai valdžios institucijoms“, kaip tai suprantama pagal Subsidijų dydžio apskaičiavimo gaires, nes atsižvelgiant į aplinkybę, kad tai yra išlaidos, susijusios su Alyvpalmių plantacijų fondo atliekamo nagrinėjimo terminais, jos negali būti laikomos sumomis, kurios „sumokėtos tiesiogiai“ šiam fondui. Be to, ieškovės nurodo laikotarpį, skiriantį biodyzelino tiekimą ir sąskaitos faktūros nusiuntimą Pertamina arba AKR nuo mokėjimų datos. Taigi data, kuri yra svarbi vertinant, ar kredito išlaidų neišvengiamai patiriama siekiant gauti subsidiją, turi būti ne biodyzelino tiekimo ar sąskaitos faktūros nusiuntimo Pertamina arba AKR data, bet vėlesnė data, kai sąskaita faktūra išsiunčiama fondui, o tai yra formalus reikalavimas, kurį reikia įvykdyti, norint gauti fondo mokėjimus. Taigi ieškovės šiuo argumentu neįrodo, kad patirtų kredito išlaidų, siekdamos gauti fondo subsidiją.

102    Vadinasi, šį argumentą reikia atmesti.

103    Trečia, ieškovės teigia, kad taip pat patyrė „išlaidų dėl nuolaidos, taikytos“ tam, kad būtų gauti Alyvpalmių plantacijų fondo mokėjimai, ir jas Komisija turėjo išskaityti iš kompensuotinos subsidijos sumos.

104    Komisija atsikerta, jog per tyrimą ieškovės netvirtino, kad reikia pakoreguoti subsidijos sumą, kad būtų atsižvelgta į Pertamina ir AKR parduoto biodyzelino faktinę vertę. Ieškovės neteigia to prašiusios, tačiau nurodo, kad Komisija turėjo reikiamą informaciją ir kad vadovaudamasi gero administravimo principu ji turėjo imtis aktyvesnio vaidmens ir padaryti išvadą, jog suinteresuotųjų šalių pateikti įrodymai pateisina atskaitą.

105    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad iš pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 dalies matyti, jog, kai šalis prašo atskaitos, „ji turi įrodyti savo prašymo pagrįstumą“. Iš šios bylos aplinkybių, išdėstytų šio sprendimo 104 punkte, matyti, kad ieškovės nepateikė tokio prašymo ir šiuo aspektu reikalingos informacijos. Kiek tai susiję su išlaidų atskaita iš kompensuotinos subsidijos sumos, atsižvelgiant į didelę diskreciją, kurią Komisija turi pagal šio sprendimo 91 punkte nurodytą jurisprudenciją, šios institucijos negalima kaltinti tuo, kad ji neišskaitė išlaidų savo iniciatyva.

106    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti šį argumentą, taigi, ir visą pirmojo pagrindo ketvirtą dalį.

107    Kadangi visi pirmajam pagrindui pagrįsti pateikti argumentai buvo atmesti, šis pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunkčio, 1 dalies b punkto ir 2 dalies, 6 straipsnio d punkto ir 28 straipsnio 5 dalies pažeidimu, taip pat akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, kurias padarė Komisija, priėjusi prie išvados, kad valdžios institucijos teikė paramą NAA tiekimui, taikant mažesnį nei tinkamas atlygį

108    Antrąjį pagrindą sudaro trys dalys; Komisija, palaikoma EBB, jas ginčija.

 Dėl antrojo pagrindo pirmos dalies, grindžiamos pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunkčio ir 28 straipsnio 5 dalies pažeidimu ir Komisijos padaryta akivaizdžia vertinimo klaida, kai ji nusprendė, kad NAA tiekėjams buvo pavesta arba nurodyta tiekti NAA už mažesnį nei tinkamas atlygį

109    Pirmoje dalyje ieškovės tvirtina, kad Komisija klaidingai nusprendė, jog Indonezijos valdžios institucijos pavedė arba nurodė NAA tiekėjams tiekti savo produktus už mažesnį nei tinkamas atlygį, pirma, taikant eksporto mokestį ar rinkliavą ir, antra, PTPN, kuri yra Indonezijos valdžios institucijoms 100 % priklausanti NAA gamintoja, skaidriai „nustatant kainas“. Ieškovės taip pat teigia, kad Indonezijos NAA tiekėjams nebuvo grasinama ar jie nebuvo įtikinėjami vidaus rinkoje parduoti savo produktą mažesnėmis kainomis.

110    Pirmiausia reikia priminti, kad didelė Sąjungos institucijų diskrecija, kurią, remiantis jurisprudencija, jos turi prekybos apsaugos priemonių srityje, taip pat apima finansinio indėlio, kaip jis suprantamas pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalį, buvimo nustatymą (žr. šio sprendimo 26 ir 27 punktus).

111    Pagrindinio reglamento 3 straipsnyje nustatyta, kad subsidija laikoma egzistuojančia, jei tenkinamos jo 1 ir 2 punktuose nurodytos sąlygos, t. y. jei kilmės ar eksporto šalies valdžios institucijos skiria „finansinį indėlį“ ir jei taip suteikiama „nauda“. Remiantis pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunkčiu, „finansinis indėlis“ yra skirtas, jeigu valdžios institucijos „paveda arba nurodo privačiam subjektui atlikti vieną ar kelias i, ii ir iii punktuose nurodytų tipų funkcijas, kurios paprastai suteiktos vyriausybei“, ir kurių „atlikimo tvarka realiai nesiskiria nuo tvarkos, kurios paprastai laikosi vyriausybės“.

112    Sąvokos „pavesti“ ar „nurodyti“ pagrindiniame reglamente nėra apibrėžtos.

113    Pagal suformuotą jurisprudenciją sąvokų, kurių apibrėžties Sąjungos teisė nepateikia, reikšmė ir taikymo sritis turi būti nustatomos pagal jų įprastą reikšmę bendrinėje kalboje, atsižvelgiant į jų vartojimo kontekstą ir teisės akto, kuriame jos įtvirtintos, tikslus (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Deckmyn ir Vrijheidsfonds, C‑201/13, EU:C:2014:2132, 19 punktą ir 2017 m. balandžio 5 d. Sprendimo Changshu City Standard Parts Factory ir Ningbo Jinding Fastener / Taryba, C‑376/15 P ir C‑377/15 P, EU:C:2017:269, 52 punktą).

114    Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad pagrindinio reglamento 3 straipsnio tikslas yra apibrėžti sąvoką „subsidija“, kuri gali būti kompensuojama.

115    Konkrečiai kalbant, pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto tikslas yra apibrėžti sąvoką „finansinis indėlis“ taip, kad į ją nepatektų valdžios institucijų priemonės, kurios nepriskiriamos prie kurios nors iš šioje nuostatoje nurodytos kategorijos. Turint tai omenyje, pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto i–iii papunkčiuose yra išvardytos konkrečios situacijos, kurios turi būti laikomos valdžios institucijų finansiniu indėliu, t. y. tiesioginis ar netiesioginis lėšų pervedimas, valstybės pajamų atsisakymas arba priekių tiekimas ar paslaugų teikimas. Pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunkčio antroje įtraukoje numatyta, jog tai, kad valdžios institucijos privačiam subjektui paveda arba nurodo atlikti vieną ar kelias išvardytų tipų funkcijas, prilygsta šių valdžios institucijų suteiktam finansiniam indėliui, kaip jis suprantamas pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punktą (2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Jindal Saw ir Jindal Saw Italia / Komisija, T‑300/16, EU:T:2019:235, 106 punktas).

116    Šiomis aplinkybėmis pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunkčio antra įtrauka iš esmės yra apsaugos nuo vengimo nuostata, kuria siekiama užtikrinti, kad trečiųjų šalių valdžios institucijos negalėtų apeiti subsidijavimo taisyklių, priimdamos priemones, kurios stricto sensu lyg ir nepatenka į šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto i-iii papunkčių taikymo sritį, tačiau faktiškai turi lygiavertį poveikį (2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Jindal Saw ir Jindal Saw Italia / Komisija, T‑300/16, EU:T:2019:235, 107 punktas). Be to, ir PPO apeliacinė institucija taip aiškina SKP sutarties 1.1 straipsnio a dalies 1 punkto iv papunktį, kurio turinys panašus į pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunkčio turinį (žr. 2005 m. birželio 27 d. priimtą PPO apeliacinės institucijos ataskaitą „JAV – Tyrimas dėl Korėjos kilmės dinaminių laisvosios kreipties atmintinių (DRAM) puslaidininkiams taikomo kompensacinio muito (WT/DS 296/AB/R, 113 punktas) (toliau – apeliacinės institucijos ataskaita „JAV – DRAM).

117    Bendrinėje kalboje žodis „pavesti“ paprastai reiškia „nurodyti funkciją, paskirti, deleguoti, pasiūlyti“. Būtent todėl jurisprudencijoje, siekiant užtikrinti visišką pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunkčio antros įtraukos veiksmingumą, ši sąvoka aiškinama kaip reiškianti „bet kokius valdžios institucijų veiksmus, kuriais privačiam subjektui tiesiogiai ar netiesiogiai patikima atsakomybė vykdyti viena iš funkcijų, nurodytų to reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto i–iii papunkčiuose“ (2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Jindal Saw ir Jindal Saw Italia / Komisija, T‑300/16, EU:T:2019:235, 108 punktas). Vadinasi, sąvoka „nurodyti“, kuri bendrinėje kalboje įprastai reiškia „priversti, liepti, duoti nurodymus, įpareigoti, įsakyti“, apima bet kokius valdžios institucijų veiksmus, kuriais jos privataus subjekto atžvilgiu tiesiogiai ar netiesiogiai naudojasi savo įgaliojimais tam, kad jis vykdytų vieną iš funkcijų, nurodytų pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto i–iii papunkčiuose.

118    Be to, iš jungtuko, kuris žymi alternatyvą „arba“ tarp „pavedimo“ ir „nurodymo“, aišku, kad šie du veiksmai gali būti atliekami tiek nepriklausomai vienas nuo kito, tiek kartu. Iš pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunkčio antros įtraukos, kurioje nėra apribotas „pavedimo“ ar „nurodymo“ pobūdis ar dalykas, ir iš šio sprendimo 117 punkte cituojamos jurisprudencijos, kurioje atsižvelgiama į „bet kokius valdžios institucijų veiksmus“, taip pat matyti, kad ši veikla nebūtinai turi būti atskiro veiksmo ar priemonės rezultatas, bet gali būti ir kelių priemonių bendro poveikio rezultatas.

119    Atsižvelgiant į šias aplinkybes, reikia išnagrinėti Komisijos išvadą, kad tokiomis priemonėmis, kaip eksporto mokestis ir rinkliava, vidaus rinkoje taikomų NAA kainų faktinė kontrolė tarpininkaujant PTPN ir subsidijų teikimas NAA gamintojams, Indonezijos valdžios institucijos siekė, kad NAA gamintojai Indonezijos rinkoje šį produktą tiektų už mažesnį nei tinkamas atlygį.

–       Dėl eksporto mokesčio ir rinkliavos

120    Pirmame prieštaravime ieškovės tvirtina, kad Komisija padarė klaidingą išvadą, jog dėl eksporto mokesčio, kuris tiriamuoju laikotarpiu buvo lygus nuliui, ir eksporto rinkliavos, kuri buvo skirta pajamoms gauti ir kuri 2018 m. gruodžio mėn. buvo lygi nuliui, NAA gamintojams buvo „pavesta“ arba nurodyta tiekti savo produktus už mažesnį nei tinkamas atlygį.

121    Iš laikinojo reglamento 113–117 konstatuojamųjų dalių matyti, kad nagrinėjamu atveju Indonezijos valdžios institucijos NAA taikė eksporto mokestį ir rinkliavą.

122    Remiantis laikinojo reglamento 87 ir 88 konstatuojamosiomis dalimis, eksporto mokestis buvo įvestas 1994 m., o 2016 m. jį sudarė progresiniai tarifai, taikomi NAA ir kitiems produktams, įskaitant biodyzeliną (jam taikomas tarifas visuomet buvo mažesnis už taikomą NAA). Indonezijos eksportuotojai mokėdavo mokestį, susietą su Indonezijos valdžios institucijų nustatyta NAA eksporto referencine kaina. Taigi, kai Indonezijos valdžios institucijų nustatyta eksporto referencinė kaina didėjo, didėjo ir eksporto mokestis. Kai referencinė kaina buvo mažesnė nei 750 JAV dolerių už toną, taikytinas eksporto mokesčio tarifas buvo 0 %. Tiriamuoju laikotarpiu NAA kaina nesiekė 750 JAV dolerių už toną ribos, todėl prievolės mokėti eksporto mokestį nebuvo.

123    Remiantis laikinojo reglamento 89 konstatuojamąja dalimi, 2015 m. Indonezijos valdžios institucijos taip pat nustatė eksporto rinkliavą NAA ir tolesnės gamybos grandies produktams. Tiriamuoju laikotarpiu NAA eksporto rinkliava buvo 50 JAV dolerių už toną, biodyzelino – 20 JAV dolerių už toną.

124    Siekdama nustatyti, ar laikinajame reglamente, kurio išvados patvirtintos ginčijamame reglamente (102–161 konstatuojamosiose dalyse), yra numatytas finansinis indėlis, Komisija atliko analizę, pagrįstą atitinkama PPO praktika.

125    Remdamasi šia analize laikinojo reglamento 111–157 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, kad Indonezijos valdžios institucijų veiksmais, susijusiais su NAA gamintojais, jiems buvo „pavesta“ arba „nurodyta“ tiekti savo produktus nacionaliniams vartotojams už mažesnį nei tinkamas atlygį tam, kad Indonezijoje būtų sukurta NAA vidaus rinka, kurioje kainos būtų dirbtinai sumažintos. Toliau šio reglamento 160 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad visi NAA Indonezijos gamintojai turi būti laikomi privačiais subjektais, o to paties reglamento 162 ir 169 konstatuojamosiose dalyse – kad vidaus rinkoje šios įmonės tiekė NAA už mažesnį nei tinkamas atlygį. Galiausiai to paties reglamento 170 konstatuojamojoje dalyje Komisija priėjo prie išvados, kad Indonezijos kilmės NAA tiekimas Indonezijos biodyzelino pramonei yra funkcija, kurią paprastai vykdo valdžios institucijos. Toje pačioje konstatuojamojoje dalyje Komisija laikėsi nuomonės, kad tokia funkcija apima valstybės, kuri turi suverenitetą savo gamtinių išteklių atžvilgiu, vyriausybės vykdomą šalies žaliavų tiekimo jos įmonėms reguliavimo sąlygų nustatymą.

126    Atlikusi aptariamą analizę Komisija nustatė, kad, kaip matyti iš ginčijamo reglamento 134 konstatuojamosios dalies, eksporto mokesčiu ir rinkliava kartu su kitomis priemonėmis, kaip pabrėžta ginčijamo reglamento 103, 146 ir 157 konstatuojamosiose dalyse, Indonezijos valdžios institucijos siekė, kad NAA gamintojai Indonezijos rinkoje tiektų NAA už mažesnį nei tinkamas atlygį. Iš tiesų šios valdžios institucijos sukūrė eksporto ribojimų sistemą, dėl kurios NAA eksportas tapo komerciniu požiūriu nepatrauklus.

127    Tai, kad Indonezijos valdžios institucijos sumanė ir nustatė tokią sistemą, įrodo įvairūs elementai, kuriuos Komisija paminėjo ginčijamame ir laikinajame reglamentuose.

128    Laikinojo reglamento 116 konstatuojamojoje dalyje buvo pažymėta, kad Indonezijos valdžios institucijos eksporto mokesčių sistemą tiesiogiai susiejo su tarptautinėmis NAA kainomis, o ne su kitais duomenimis (pavyzdžiui, gamybos apimtimi ar poveikiu aplinkai), siekdamos paveikti eksportuojančių gamintojų mokamas kainas. Iš šioje konstatuojamojoje dalyje pateiktos 1 lentelės matyti, kad Indonezijos valdžios institucijos sekė kainų pokyčius tarptautiniu lygmeniu ir atsižvelgdamos į šias kainas koregavo eksporto mokesčių dydį, todėl eksporto pelningumas sumažėjo.

129    Laikinojo reglamento 119 konstatuojamojoje dalyje Komisija taip pat pažymėjo, kad Indonezijos muitų ir netiesioginių mokesčių generalinis direktoratas 2015 m. viešai paaiškino, jog eksporto muitais buvo siekiama užtikrinti žaliavų prieinamumą ir skatinti tolesnės gamybos grandies alyvpalmių aliejaus nacionalinės pramonės, kurios neatsiejama dalis yra biodyzelino gamyba, augimą.

130    Kalbėdama apie eksporto rinkliavą Komisija laikinojo reglamento 117 konstatuojamojoje dalyje pabrėžė, kad jos nustatymas 2015 m. sutapo su laikotarpiu, kai kainos Indonezijoje buvo beveik identiškos pasaulinėms kainoms, todėl biodyzelino gamintojai galėjo pirkti NAA mažesnėmis kainomis nei įprastai. Be to, ginčijamo reglamento 114 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškino, kad iš šios eksporto rinkliavos buvo finansuojamas Alyvpalmių plantacijų fondas ir ja faktiškai buvo remiama tik biodyzelino pramonė teikiant subsidijas.

131    Ginčijamo reglamento 128 ir 129 konstatuojamosiose dalyse taip pat minimi du spaudos straipsniai, paskelbti pasibaigus tiriamajam laikotarpiui, kurie patvirtina dėl šio laikotarpio padarytas Komisijos išvadas. 2018 m. gruodžio 19 d. straipsnyje Indonezijos alyvpalmių aliejaus asociacijos Generalinis sekretorius prognozavo, kad, sumažinus eksporto rinkliavą iki nulio, NAA eksportas gali padidėti. 2018 m. gruodžio 6 d. straipsnyje nepriklausomas analitikas laikosi nuomonės, kad panaikinus eksporto rinkliavą padidės Indonezijos alyvpalmių aliejaus eksportuotojų konkurencingumas dėl sutaupytų lėšų, kurių didžiąją dalį, tikėtina, gaus Indonezijos ūkininkai dėl didesnių NAA kainų vidaus rinkoje.

132    Tuo remdamasi ginčijamo reglamento 118 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė išvadą, kad „bendra Indonezijos vyriausybės nustatytų eksporto apribojimų sistema yra skirta biodyzelino pramonei remti, dirbtinai išlaikant mažas NAA vidaus rinkos kainas“.

133    Šiuo aspektu, pirma, ieškovės teigia, kad eksporto mokestis, kuris tiriamuoju laikotarpiu buvo lygus nuliui, negalėjo leisti pavesti ar nurodyti NAA tiekėjams tiekti savo produktus už mažesnį nei tinkamas atlygį.

134    Vis dėlto, kaip pažymėta šio sprendimo 122 ir 128 punktuose, Indonezijos valdžios institucijos eksporto mokesčių sistemą tiesiogiai susiejo su tarptautinėmis NAA kainomis. Vadinasi, tai, kad eksporto mokestis tiriamuoju laikotarpiu buvo lygus nuliui, kaip pabrėžiama ginčijamo reglamento 113 konstatuojamojoje dalyje, lėmė ypatingos rinkos aplinkybės. Iš tikrųjų vien mažų tarptautinių kainų pakako, kad NAA gamintojai būtų paskatinti pirmiausia tenkinti vidaus paklausą. Kaip teisingai pažymi Komisija, jei Indonezijos valdžios institucijos būtų norėjusios neberinkti šio mokesčio, būtų jį panaikinusios. Be to, kaip matyti, be kita ko, iš ginčijamo reglamento 118 konstatuojamosios dalies, Komisija atsižvelgė į bendrą poveikį, kurį turi eksporto mokestis ir eksporto rinkliava (ji buvo renkama tiriamuoju laikotarpiu), kaip bendra Indonezijos valdžios institucijų nustatyta eksporto apribojimų sistema, kuria buvo siekiama sudaryti palankias sąlygas biodyzelino pramonei išlaikant dirbtinai mažas NAA kainas vidaus rinkoje.

135    Taigi reikia atmesti ieškovių argumentą, kad neturi būti atsižvelgta į bet kokias Komisijos nuorodas į eksporto mokestį.

136    Antra, ieškovės tvirtina, kad nustatydamos eksporto rinkliavą Indonezijos valdžios institucijos pasinaudojo bendraisiais reguliavimo įgaliojimais, siekdamos gauti pajamų iš žaliavų, kurios, nepaisant to, kad joms buvo taikoma eksporto rinkliava, išliko konkurencingos eksporto rinkose, eksporto.

137    Pirma, ieškovės tvirtina, kad ginčijamo reglamento 62 konstatuojamojoje dalyje Komisija pripažino, jog nusprendusios finansuoti Alyvpalmių plantacijų fondą iš eksporto rinkliavos Indonezijos valdžios institucijos paprasčiausiai įgyvendino savo bendruosius reguliavimo įgaliojimus, ir šis sprendimas negali būti laikomas „pavedimu“ ar „nurodymu“. Grįsdamos savo argumentus ieškovės nurodo apeliacinės institucijos ataskaitą „JAV – DRAM“.

138    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad nustatydamos eksporto apribojimus konkrečiomis aplinkybėmis, kai, pirma, eksporto mokestis buvo susietas su tarptautinėmis NAA kainomis ir didėdavo joms didėjant ir, antra, eksporto rinkliava buvo taikoma laikotarpiu, per kurį Indonezijos kainos buvo beveik identiškos pasaulinėms kainoms, šios institucijos suvaržė tų įmonių veiksmų laisvę, praktiškai apribodamos jų galimybę nuspręsti, kokioje rinkoje parduoti savo produktus (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Jindal Saw ir Jindal Saw Italia / Komisija, T‑300/16, EU:T:2019:235, 124 punktą).

139    Šios išvados negali paneigti ginčijamo reglamento 62 konstatuojamojoje dalyje pateikta Komisijos analizė, kai nagrinėdama kitą bylos aspektą, t. y. naudos buvimą, ji atkreipia dėmesį į tai, kad „visos NAA vertės grandinėje veikiančios bendrovės, įskaitant biodyzelino gamintojus, privalo mokėti [eksporto] rinkliavą, nes taip reikalaujama teisės aktuose“, ir tuo remdamasi daro išvadą, kad klaidinga teigti, jog Alyvpalmių plantacijų fondas buvo finansuojamas iš privačių išteklių – veikiau jis buvo finansuojamas „iš fiskalinių ir valstybės pajamų, kurias įprasta tvarka surenka Indonezijos vyriausybė“.

140    Vadovaujantis šio sprendimo 38 ir 39 punktuose nurodyta jurisprudencija, ši Komisijos pastaba nereiškia, kad, priešingai nei ieškovių minimo PPO apeliacinės institucijos aiškinimo, t. y. pateikto apeliacinės institucijos ataskaitos „JAV – DRAM“ 115 punkte, atveju, ji pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunktį aiškina „taip plačiai, kad jis narėms leidžia kompensacines priemones taikyti produktams kiekvieną kartą, kai valdžios institucijos paprasčiausiai naudojasi bendraisiais reguliavimo įgaliojimais“.

141    Nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog Indonezijos valdžios institucijos nustatė ir nuolat tikslino aptariamus eksporto apribojimus, kad užtikrintų, kad šiais ribojimais būtų pasiektas užsibrėžtas tikslas, negali būti laikoma paprasčiausiu nacionalinių NAA gamintojų skatinimu. Atvirkščiai, dėl šių Indonezijos valdžios institucijų veiksmų šie gamintojai turėjo vidaus rinkoje parduoti savo produktus už mažesnę nei tinkama kainą, ir šios pasekmės, priešingai, nei teigia ieškovės, negalima laikyti „tik nelaukta valdžios institucijų reglamentavimo pasekme“, kaip tai suprantama pagal apeliacinės institucijos ataskaitos „JAV – DRAM“ 114 punktą (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Jindal Saw ir Jindal Saw Italia / Komisija, T‑300/16, EU:T:2019:235, 125 punktą).

142    Taigi šį ieškovių argumentą reikia atmesti.

143    Antra, ieškovės teigia, kad laikinojo reglamento 118-121 konstatuojamosiose dalyse Komisijos nurodyti dokumentai ir pranešimai, kuriais ji grindė savo išvadą, kad Indonezijos valdžios institucijos aiškiai siekė strateginio tikslo palaikyti ir plėtoti biodyzelino pramonę, visų pirma siekdamos sumažinti NAA kainą, yra susiję su eksporto mokesčiu, kuris buvo lygus nuliui, todėl neturėjo poveikio NAA gamintojams, o ne su eksporto rinkliava. Ieškovių teigimu, šios dvi priemonės buvo skirtingos – eksporto rinkliava buvo siekiama finansuoti Alyvpalmių plantacijų fondą, o ne sumažinti NAA kainas vidaus rinkoje.

144    Šis ieškovių argumentas grindžiamas klaidingu laikinojo reglamento aiškinimu. Iš tiesų minėto reglamento 118 konstatuojamojoje dalyje pažymėjusi, kad tam tikruose dokumentuose buvo nurodytas Indonezijos valdžios institucijų strateginis tikslas, Komisija citavo Indonezijos valdžios institucijų viešus pareiškimus, susijusius su eksporto mokesčiais ir muitais (119 konstatuojamoji dalis), ir PPO bei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ataskaitas, susijusias su eksporto mokesčiu (120 ir 121 konstatuojamosios dalys). Toliau 122 konstatuojamojoje dalyje Komisija nagrinėjo eksporto rinkliavą ir nusprendė, kad šia rinkliava, kuri buvo skirta Alyvpalmių plantacijų fondui, buvo siekiama remti biodyzelino pramonę, kaip ir didžiąja dalimi šio fondo lėšų. Iš šių konstatuojamųjų dalių matyti, kad laikinojo reglamento 123 konstatuojamojoje dalyje ir ginčijamo reglamento 118 konstatuojamojoje dalyje Komisija išnagrinėjo tiek eksporto mokestį, tiek eksporto rinkliavą, paskui padarė išvadas dėl šių eksporto apribojimų tikslų. Be to, reikia priminti, kad ieškovių argumentai, susiję su tuo, kad tiriamuoju laikotarpiu eksporto mokestis buvo lygus nuliui, jau buvo atmesti šio sprendimo 134 punkte.

145    Aplinkybė, kad, kaip teigia ieškovės, eksporto rinkliava taip pat yra taikoma biodyzelino eksportui ir buvo skirta Alyvpalmių plantacijų fondui finansuoti, negali paneigti šių argumentų. Pirma, iš laikinojo reglamento 117 konstatuojamosios dalies matyti, kad ši rinkliava buvo gerokai didesnė NAA nei perdirbtiems produktams, kaip antai biodyzelinui, ir, antra, tai, kad eksporto rinkliava buvo skirta Alyvpalmių plantacijų fondui, kuris savo ruožtu buvo atsakingas už mokėjimus pagal 45 punkte nurodytą sistemą, patvirtina Komisijos išvadas.

146    Taigi Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 26 ir 27 punktuose nurodytą jurisprudenciją, kai laikinojo reglamento 123 konstatuojamojoje dalyje priėjo prie išvados, kad „Indonezijos vyriausybės sukurtos eksporto apribojimų sistemos tikslas iš tikrųjų yra tiesiogiai ir netiesiogiai remti biodyzelino pramonę ir kad tai nėra vien naudojimosi reguliavimo įgaliojimais „šalutinis poveikis“; ši išvada buvo patvirtinta ginčijamo reglamento 118 konstatuojamojoje dalyje.

147    Trečia, ieškovės teigia, kad ginčijamo reglamento 115 konstatuojamojoje dalyje Komisijos padaryta išvada, jog „laikotarpis, kai Indonezijos vyriausybė 2015 m. nustatė eksporto rinkliavą, sutapo su laikotarpiu, kai Indonezijos NAA kainos buvo beveik tokios pačios kaip pasaulinės“, yra visiška prielaida ir neįrodo, kad eksporto rinkliava buvo nustatyta siekiant sumažinti NAA kainas, kurios nuolat kito kartu su pasaulinėmis kainomis. Ieškovės taip pat tvirtina, kad ginčijamo reglamento 116 konstatuojamojoje dalyje Komisija klaidingai nusprendė, jog eksporto rinkliava pasiekė savo tikslą, t. y. sumažinti NAA kainas Indonezijos vidaus rinkoje. Ieškovių teigimu, šis NAA vidaus ir eksporto kainų skirtumas atitiko 50 JAV dolerių už toną eksporto rinkliavą. Be to, NAA kainų sumažėjimą Indonezijos rinkoje paaiškina pasaulinės žaliavų rinkos sutrikimas.

148    Reikia pažymėti, kad ieškovės neginčija Komisijos konstatuotų faktinių aplinkybių, t. y. pirma, kad eksporto rinkliavos nustatymas sutapo su NAA kainų sumažėjimu Indonezijos rinkoje, ir, antra, kad biodyzelino gamybos padidėjimas, konstatuotas laikinojo reglamento 192 konstatuojamojoje dalyje pateiktoje 2 lentelėje, reiškė, kad 2016 m. padidėjo NAA vartojimas vidaus rinkoje, kaip nurodyta laikinojo reglamento 117 konstatuojamojoje dalyje. Be to, iš ieškovių dublike pateiktos lentelės matyti, kad NAA kaina Indonezijos vidaus rinkoje šiuo laikotarpiu sumažėjo ir kad Indonezijos NAA kaina paprastai buvo mažesnė už pasaulinę kainą.

149    Tokiais argumentais ieškovės ginčija ne Komisijos konstatuotų faktinių aplinkybių teisingumą, bet šios institucijos atliktą šių faktinių aplinkybių vertinimą. Remiantis jurisprudencija, Bendrojo Teismo atliekama įrodymų, kuriais Sąjungos institucijos grindžia savo išvadas apsaugos nuo subsidijų politikos srityje, kontrolė nėra naujas faktinių aplinkybių vertinimas, pakeičiantis šių institucijų vertinimą. Ši kontrolė nedaro poveikio didelei diskrecijai, kurią šios institucijos turi prekybos politikos srityje – ja tik siekiama nustatyti, ar šiais įrodymais galima pagrįsti institucijų padarytas išvadas. Todėl Bendrasis Teismas turi patikrinti ne tik pateiktų įrodymų faktinį teisingumą, patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus reikšmingus duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant sudėtingą situaciją, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas (2018 m. spalio 18 d. Sprendimo Gul Ahmed Textile Mills / Taryba, C‑100/17 P, EU:C:2018:842, 64 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

150    Nagrinėjamu atveju Komisija įvertino aptariamus duomenis, atsižvelgdama į tikslą, kuriam buvo sukurta bendra eksporto apribojimų sistema. Bendrasis Teismas konstatuoja, kad Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai ginčijamo reglamento 118 konstatuojamojoje dalyje remdamasi duomenų visuma, t. y. eksporto mokesčio ir rinkliavos buvimu, Indonezijos valdžios institucijų viešais pareiškimais, PPO ir EBPO ataskaitomis, vidaus rinkoje padidėjusiu suvartojamo NAA kiekiu ir sumažėjusia šio produkto kaina Indonezijos rinkoje po to, kai buvo nustatyta eksporto rinkliava, priėjo prie išvados, kad bendra eksporto apribojimų sistema buvo skirta biodyzelino pramonei remti išlaikant dirbtinai mažas NAA vidaus rinkos kainas, ir tai nebuvo tik valstybės priemonės, kuria siekiama gauti pajamų į valstybės biudžetą, šalutinis poveikis.

151    Ketvirta, ieškovės teigia, kad eksporto rinkliava neapribojo NAA eksporto, nes NAA gamintojai vis dar eksportuoja iki 70 % savo produkcijos.

152    Šiam argumentui negalima pritarti. Iš tiesų tai, kad 70 % Indonezijos NAA buvo eksportuojama, nereiškia, kad NAA gamintojai galėjo laisvai priimti racionalų sprendimą eksportuoti savo produktą ir gauti tinkamą atlygį. Atvirkščiai, kaip teisingai pažymi Komisija, NAA gamintojai pirmiausiai tenkindavo vidaus paklausą, kuri, remiantis ginčijamo reglamento 153 konstatuojamojoje dalyje nurodytais viešais šaltiniais, sudarė 30 % produkcijos, ir tik paskui eksportuodavo. Iš to matyti, kad šie gamintojai nesiekė eksportuoti didesnės savo produkcijos dalies ten, kur kainos buvo didesnės, nes galimą papildomą eksporto pelną ribojo Indonezijos valdžios institucijų nustatyti eksporto apribojimai.

153    Kadangi šis argumentas atmestas, reikia atmesti visą pirmą prieštaravimą.

–       Dėl PTPN vykdomos kainų kontrolės

154    Antrame prieštaravime ieškovės tvirtina, kad Komisija padarė klaidingą išvadą, jog Indonezijos valdžios institucijos NAA vidaus rinkos kainas mažino tarpininkaujant PTPN.

155    Pirmiausia reikia priminti, kad, kaip matyti iš laikinojo reglamento 91–99 ir 126 konstatuojamųjų dalių ir ginčijamo reglamento 120 ir 123 konstatuojamųjų dalių, atsižvelgdama į tai, kad NAA tiekėjai ir PTPN nepakankamai bendradarbiavo, Komisija taikė pagrindinio reglamento 28 straipsnio 1 dalies nuostatas ir savo išvadas grindė turimais duomenimis.

156    Pirma, ieškovės kaltina Komisiją tuo, kad ši padarė išvadą, jog PTPN nustatydavo dirbtinai mažas savo NAA kainas ir rinkoje neveikė kaip racionalus ūkio subjektas. Jos teigia, kad PTPN, kuriai priklausė tik 6–9 % viso NAA tiekimo Indonezijoje, nenustatinėjo savo kainų, nes, pirma, šios kainos buvo nustatomos kasdieniniuose aukcionuose, atspindinčiuose pasiūlą ir paklausą Indonezijoje, ir, antra, NAA kainos Indonezijoje buvo mažesnės nei tarptautinėse rinkose dėl to, kad Indonezija buvo pagrindinė NAA gamintoja pasaulyje. Iš aštuonių NAA tiekėjų pateiktos informacijos matyti, kad jų NAA pardavimai buvo pelningi, ir tai rodo, kad jie taikė PTPN kainas, nes manė, kad jos pelningos, o tai taip pat reiškia, kad PTPN veikė kaip racionalus ūkio subjektas.

157    Šiuo klausimu iš laikinojo reglamento 128–131 konstatuojamųjų dalių matyti, kad PTPN yra visiškai valstybei priklausančių bendrovių grupė, kurią kontroliuoja Indonezijos valdžios institucijos ir kuri gamina įvairias žaliavas, įskaitant NAA.

158    Laikinojo reglamento 132 ir 133 konstatuojamosiose dalyse paaiškinta, ir šalys sutaria, kad PTPN organizuodavo kasdieninius aukcionus savo NAA parduoti. Prieš pradėdama kasdienį konkursą PTPN nustatydavo „orientacinę kainą“ vienai dienai, tačiau neprivalėjo atmesti pasiūlymų, kurių kaina buvo mažesnė už šią „orientacinę kainą“.

159    Komisija rėmėsi tam tikrais turimais duomenimis padaryti išvadą, kad PTPN nustatydavo dirbtinai mažas savo NAA kainas. Pirma, iš ginčijamo reglamento 151 konstatuojamosios dalies matyti, kad Indonezijos valdžios institucijos darė įtaką PTPN sprendimams dėl jos kainų politikos. Iš tiesų, kai siūloma NAA pirkimo kaina buvo mažesnė už vienai dienai nustatytą „orientacinę kainą“, PTPN valdyba, kurioje buvo atstovaujama tik Indonezijos valdžios institucijoms, galėjo nuspręsti priimti pasiūlymą ir tai nuolat darydavo. Antra, iš ginčijamo reglamento 125 konstatuojamosios dalies ir laikinojo reglamento 135 konstatuojamosios dalies matyti, kad turima informacija rodė, jog laikydamasi Indonezijos valdžios institucijų nurodymų pastaraisiais metais PTPN patyrė nuostolių. Trečia, kaip matyti iš ginčijamo reglamento 122–124 konstatuojamųjų dalių, Komisija negalėjo gauti jokių įrodymų, patvirtinančių, kad „orientacinė kaina“ atspindėjo kokią nors rinkos kainą, nustatytą per konkurencinį konkursą. Priešingai, NAA vidaus rinkos kaina buvo mažesnė už nustatytąją pagal visus tarptautinius referencinius kriterijus.

160    Šių išvadų negali paneigti tai, kad, kaip matyti iš laikinojo reglamento 146 konstatuojamosios dalies, PTPN priklauso tik 6–9 % viso NAA tiekimo Indonezijoje, o tai, ieškovių teigimu, reiškia, kad NAA pirkėjai, kurie yra didelės įmonės, galėtų nustatyti savo kainas tiek PTPN, tiek mažesniems NAA tiekėjams, atsižvelgdami į pasiūlą ir paklausą.

161    Iš tiesų reikia pažymėti, kad rinkoje egzistuoja toks NAA pirkėjams, t. y. didelėms įmonėms, turinčioms „derybinę pirkėjo galią“, palankus disbalansas. Komisija tai pripažino laikinojo reglamento 146 konstatuojamojoje dalyje. Vis dėlto ši aplinkybė negali paneigti išvados, kad tarpininkaujant PTPN Indonezijos valdžios institucijos galėjo įgyvendinti kainų nustatymo mechanizmą. Iš tiesų, kaip Komisija pažymėjo laikinojo reglamento 146 konstatuojamojoje dalyje, ir jai nebuvo prieštarauta, kitas NAA rinkos ypatumas, šį kartą susijęs su pasiūla, buvo tai, kad ji buvo suskaidyta tarp daugybės mažų bendrovių, įskaitant atskirus ūkininkus. Tokiomis aplinkybėmis, PTPN nustačius vienos dienos kainą, NAA tiekėjams, kurių kiekvienas užima nedidelę rinkos dalį, buvo labai sunku nustatyti didesnes pardavimo kainas didelę perkamąją galią turintiems pirkėjams. Todėl reikia atmesti ieškovių teiginius, kad dėl rinkos struktūros PTPN negalėjo nustatyti kainų. Atvirkščiai, atrodo, kad būtent ši rinkos struktūra buvo veiksnys, leidęs PTPN nustatyti NAA kainas.

162    Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai remdamasi turimais duomenimis ginčijamo reglamento 124 ir 125 konstatuojamosiose dalyse priėjo prie išvados, kad PTPN rinkoje neveikė kaip racionalus ūkio subjektas ir nustatydavo NAA kainą, kuri buvo mažesnė už nustatytąją pagal referencinius kriterijus.

163    Antra, ieškovės ginčija laikinojo reglamento 145 konstatuojamojoje dalyje pateiktą Komisijos išvadą, kad „viešai paskelbdama NAA dienos vieneto kainą Indonezijos vyriausybė faktiškai nustato maksimalią kainą, už kurią biržos prekė [žaliava] bus parduodama tą konkrečią dieną“. Ieškovių teigimu, NAA yra žaliava, kuria prekiaujama visame pasaulyje remiantis įvairiais plačiai prieinamais indeksais, ir nėra neįprasta, kad jos kaina kinta pagal tam tikras tendencijas, o Komisijos atlikta analizė rodo, kad Indonezijos NAA rinka yra labai konkurencinga.

164    Iš ginčijamo reglamento 160 konstatuojamosios dalies matyti, kad Komisija padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju Indonezijos valdžios institucijos, tarpininkaujant PTPN, veikė kaip Indonezijos vidaus rinkos kainų nustatytojos ir kad šiomis kainų gairėmis vadovavosi visi nepriklausomi NAA tiekėjai. Visų pirma Komisija nustatė, ir ieškovės šių išvadų tinkamai neužginčijo, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 157–159 punktų, PTPN taikydavo dirbtinai mažas NAA kainas. Laikinojo reglamento 140 ir 141 konstatuojamosiose dalyse Komisija taip pat pažymėjo, kad PTPN savo internetinėje platformoje konkurso dieną 15.30 val. visuomet skelbdavo kasdienių konkursų rezultatus, nurodydama tikslią NAA vieneto kainą aukcione, ir kad kasdieninės derybos tarp kitų nei PTPN NAA tiekėjų ir NAA pirkėjų, kuriose pradinė kaina atitiko PTPN nustatytą dienos kainą, paprastai vykdavo po to, kai paaiškėdavo PTPN konkursų rezultatai. Kasdienė NAA vidaus rinkos kaina tiksliai atspindėjo PTPN organizuojamų kasdienių aukcionų kainą, be to, eksportuojančių gamintojų NAA gamintojams, kurie nepriklausė valstybei, mokėta vieneto kaina tiriamuoju laikotarpiu visada buvo tokia pati kaip PTPN tos pačios dienos kaina arba už ją mažesnė. Galiausiai, kaip matyti iš ginčijamo reglamento 138 konstatuojamosios dalies, šios aplinkybės susiklostė, kai Indonezijos valdžios institucijos priėmė priemones, ribojančias tiekėjų galimybes eksportuoti savo NAA.

165    Tokiomis aplinkybėmis Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai priėjo prie išvados, kad Indonezijos valdžios institucijos atliko pavedimą arba nurodymą NAA tiekėjams, PTPN skaidriai „nustatant kainas“, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 116-118 punktuose nurodytą jurisprudenciją.

166    Trečia, ieškovės teigia, kad Komisija pažeidė pagrindinio reglamento 28 straipsnio 5 dalį, nes neatsižvelgė į jai pateiktą jų informaciją apie PTPN veiksmus.

167    Remiantis jurisprudencija, pagal pagrindinio reglamento 28 straipsnį institucijoms leidžiama naudotis turimais duomenimis, kad nebūtų pakenkta Sąjungos prekybos apsaugos priemonių veiksmingumui, kai atlikdamos tyrimą Sąjungos institucijos susiduria su atsisakymu arba nepakankamu bendradarbiavimu (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Maxcom / City Cycle Industries, C‑248/15 P, C‑254/15 P ir C‑260/15 P, EU:C:2017:62, 67 punktą), tačiau jos neįpareigojamos remtis geriausiais turimais duomenimis (2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Gold East Paper ir Gold Huasheng Paper / Taryba, T‑444/11, EU:T:2014:773, 94 punktas). Iš to matyti, kad, remiantis šio sprendimo 26 punkte nurodyta jurisprudencija, Komisija turi didelę diskreciją prekybos apsaugos priemonių srityje ir tuomet, kai taiko pagrindinio reglamento 28 straipsnį.

168    Šiomis aplinkybėmis pagrindinio reglamento 28 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad, kai Komisijos išvados grindžiamos šio straipsnio 1 dalies nuostatomis, visų pirma skunde pateikta informacija, ši informacija, „jei tai yra praktiška ir pagal tyrimo trukmės apribojimus įmanoma, tikrinama lyginant ją su kitų nepriklausomų šaltinių turima informacija <…> arba su tyrimo metu iš kitų suinteresuotųjų šalių gauta informacija“.

169    Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad, kaip teisingai pažymi Komisija, ieškovės neginčija pagrindinio reglamento 28 straipsnio 1 dalies taikymo (žr. šio sprendimo 155 punktą). Jos teigia, kad Komisija turėjo atsižvelgti į informaciją, kurią jos pateikė vykstant tyrimui pagal pagrindinio reglamento 28 straipsnio 5 dalį.

170    Savo rašytinėse pastabose ieškovės ginčija ne Komisijos konstatuotas faktines aplinkybes, o jų vertinimą. Jų nurodytos faktinės aplinkybės, t. y. tai, kad aštuonių NAA tiekėjų pardavimai, susiję su Wilmar grupe, buvo pelningi ir kad NAA yra žaliava, kuria buvo prekiaujama visame pasaulyje remiantis plačiai prieinamais indeksais, negali paneigti Komisijos išvadų.

171    Bet kuriuo atveju būtinybė užtikrinti prekybos apsaugos priemonių veiksmingumą tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, taip pat pateisina tai, kad minėtos institucijos turi teisę remtis nuoseklių įrodymų, kaip antai nurodytų šio sprendimo 158 ir 159 punktuose, visuma, siekdamos pagrįsti išvadą, kad NAA buvo tiekiamas už mažesnę nei tinkama kainą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Maxcom / Chin Haur Indonesia, C‑247/15 P, C‑253/15 P ir C‑259/15 P, EU:C:2017:61, 64 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

172    Vadinasi, reikia atmesti šiuos ieškovių argumentus, taigi, ir visą antrą prieštaravimą.

–       Dėl „pavedimo“ ar „nurodymo“

173    Tračiame prieštaravime ieškovės pateikia argumentų grupę, kuria siekiama įrodyti, kad Indonezijos NAA tiekėjams nebuvo grasinama ar jie nebuvo įtikinėjami mažesnėmis kainomis parduoti NAA Indonezijos rinkoje.

174    Konstatuotina, kad pateikdamos šį prieštaravimą ieškovės pakartoja tam tikrus argumentus dėl eksporto rinkliavos poveikio, kurie jau buvo atmesti analizuojant ankstesnius prieštaravimus. Iš tiesų argumentai, susiję su eksporto rinkliavos poveikiu, t. y. tuo, kad didžioji dalis Indonezijos NAA produkcijos yra eksportuojama, tuo, kad NAA tiekėjai renkasi parduoti vidaus ar pasaulinėje rinkoje, eksporto rinkliavos poveikiu NAA vidaus rinkos kainoms ir NAA Indonezijos kainų ir pasaulinių kainų santykiu, jau buvo atmesti šio sprendimo 136–153 punktuose.

175    Ieškovės taip pat ginčija Komisijos išvadas, padarytas remiantis dviem spaudos straipsniais, cituotais laikinojo reglamento 153 ir 154 konstatuojamosiose dalyse, teigdamos, kad ji neįrodė priežastinio ryšio tarp Indonezijos valdžios institucijų paramos NAA pramonei ir teiginių, kad ši parama buvo naudojama siekiant įtikinti tiekti NAA už mažesnį nei tinkamas atlygį. Ieškovių teigimu, aptariami straipsniai buvo susiję su Indonezijos valdžios institucijų teikiama parama smulkiesiems ūkininkams, kuria siekiama patenkinti padidėjusio NAA suvartojimo poreikį kiekio, o ne kainos požiūriu. Nebuvo jokios formos įtikinėjimų ar grasinimų siekiant, kad šis NAA kiekis būtų tiekiamas už mažesnį nei tinkamas atlygį.

176    Šie ieškovių argumentai grindžiami klaidingu laikinojo reglamento aiškinimu. Dviem aptariamais spaudos straipsniais siekiama įrodyti, kad, kaip Komisija teigia savo rašytinėse pastabose ir laikinojo reglamento 153 konstatuojamojoje dalyje, Indonezijos valdžios institucijos aktyviai kišosi į NAA rinką, siekdamos paskatinti NAA tiekėjus laikytis jiems duotų nurodymų, ir šiuo tikslu teikė subsidijas, kad užtikrintų, jog NAA gamintojams nebūtų daromas neigiamas poveikis įgyvendinant Indonezijos valdžios institucijų tikslus. Toje pačioje konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškina, kad Indonezijos valdžios institucijos NAA gamintojus rėmė iš esmės dėl biodyzelino gamintojų interesų. Be to, Komisija šias subsidijas vertino ne atskirai, o kaip dalį visų priemonių, kuriomis Indonezijos valdžios institucijos skatino NAA gamintojus parduoti savo produktus vietos rinkoje mažesnėmis kainomis nei tos, kurios būtų taikomos kitu atveju (laikinojo reglamento 162 konstatuojamoji dalis).

177    Taigi reikia atmesti šį prieštaravimą ir visą antrojo pagrindo pirmą dalį.

 Dėl antrojo pagrindo antros dalies, grindžiamos pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu ir Komisijos padarytomis akivaizdžiomis vertinimo klaidomis priėjus prie išvados, kad Indonezijos valdžios institucijos rėmė biodyzelino gamintojų pajamas

178    Antrojo pagrindo antroje dalyje ieškovės kaltina Komisiją tuo, kad ji padarė išvadą, jog buvo palaikomos biodyzelino gamintojų pajamos ir kainos, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punktą.

179    Šiuo aspektu reikia konstatuoti, kad šioje dalyje ieškovės ginčija ne tai, kad egzistuoja Indonezijos valdžios institucijų priimtos priemonės, Komisijos nurodytos laikinojo reglamento 188–190 konstatuojamosiose dalyse, kurių išvados patvirtintos ginčijamo reglamento 169 konstatuojamojoje dalyje, o jų kvalifikavimą kaip „pajamų ar kainų palaikymą“, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punktą.

180    Kadangi šis žodžių junginys pagrindiniame reglamente neapibrėžtas, remiantis šio sprendimo 113 punkte nurodyta jurisprudencija, jį reikia aiškinti remiantis jo įprasta reikšme bendrinėje kalboje, kartu atsižvelgiant į kontekstą, kuriam esant jis vartojamas, ir teisės akto, kuriame jis įtvirtintas, tikslus.

181    Pagrindinio reglamento 3 straipsnio tikslas yra apibrėžti sąvoką „subsidija“, kuri pateisina kompensacinių muitų nustatymą. Konkrečiau kalbant, minėto reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad subsidija laikoma egzistuojančia, jei yra „finansinis indėlis“, „arba“ b punkte – jei yra „bet kokios formos pajamų ar kainų palaikymas, kaip apibrėžta GATT 1994 XVI straipsnyje“. Tuo remiantis darytina išvada, kad pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punkto tikslas yra numatyti alternatyvą a punkte nurodytai subsidijai, kaip aiškiai matyti iš jungtuko „arba“, kuris vartojamas siekiant išplėsti šios nuostatos taikymo sritį.

182    Ši nuostata taikoma nustatant subsidijos buvimą ir joje pateikta aiški nuoroda, kad ją aiškinant reikia remtis GATT XVI straipsniu, taigi Sąjungos teisės aktų leidėjas nori apriboti savo veiksmų laisvę taikant GATT ir PPO taisykles (šiuo klausimu žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Komisija / Rusal Armenal, C‑21/14 P, EU:C:2015:494, 40 ir 41 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). Šiame straipsnyje kalbama apie „subsidijas, įskaitant bet kokio pobūdžio paramą kainoms ar pajamoms, kuri tiesiogiai ar netiesiogiai didina prekės eksportą arba mažina prekės importą į (iš) jos teritoriją (-os)“. Iš to matyti, kad „parama kainoms ar pajamoms“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, yra subsidijos forma ir kad šioje nuostatoje daugiausia dėmesio skiriama šios subsidijos poveikiui eksportui ir importui.

183    Bendrinėje kalboje žodis „parama“ įprastai reiškia „pagalbą“, „rėmimą“, „apsaugą“, „saugumą“ ar „palengvinimą“, o veiksmažodis „remti“ reiškia „palaikyti, paremti“ arba „padėti, padrąsinti, pagelbėti“. Iš pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punkto ir GATT XVI straipsnio formuluotės matyti, kad šie veiksmai gali būti „bet kokios formos“ arba „bet kokio pobūdžio“, t. y. formuluotė, pagal kurią „išvaizda“, „vaizdas“, „konfigūracija“ arba „veikimo būdas ar metodas“ gali būti įvairūs. Taigi sąvoka „parama pajamoms ar kainoms“ turi būti aiškinama kaip apimanti bet kokius valdžios institucijų veiksmus, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai siekiama išlaikyti pajamų ar kainų stabilumą arba jas padidinti. Pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punkte pateikta nuoroda į GATT XVI straipsnį taip pat reiškia, kad reikia atsižvelgti į šių veiksmų poveikį eksportui ir importui.

184    Nagrinėjamu atveju nustatydama pajamų arba kainų rėmimo faktą Komisija laikinajame reglamente, kurio išvados patvirtintos ginčijamo reglamento 169 konstatuojamojoje dalyje, padarė išvadą, kad, taikant įvairias priemones, t. y. NAA eksporto apribojimų sistemą, dirbtinai mažų NAA vidaus rinkos kainų de facto nustatymą ir tiesiogines subsidijas NAA gamintojams, siekiant paskatinti juos laikytis valdžios institucijų nustatytų tikslų, jas vertinant platesniame biodyzelino pramonės plėtros skatinimo kontekste, įskaitant privalomo maišymo reikalavimus ir Alyvpalmių plantacijų fondo įsteigimą biodyzelino gamintojų naudai, Indonezijos valdžios institucijos ketino kištis į rinką tam, kad užtikrintų tam tikrą rezultatą, t. y. kad biodyzelino gamintojams būtų taikomos dirbtinai mažos tiekiamo NAA, t. y. žaliavos, kuri sudaro apie 90 % jų gamybos sąnaudų, kainos.

185    Laikinojo reglamento 191 konstatuojamojoje dalyje Komisija priėjo prie išvados, kad šie Indonezijos valdžios institucijų veiksmai didino biodyzelino gamintojų gaunamas pajamas, nes leido jiems gauti pagrindinę žaliavą ir pagrindinį sąnaudų elementą už mažesnę nei pasaulinės rinkos kainą, o tai savo ruožtu dirbtinai lėmė didesnį pelną, daugiausia iš eksporto į trečiąsias rinkas. Komisija taip pat konstatavo didelį biodyzelino eksporto padidėjimą 2018 m., kaip matyti iš laikinojo reglamento 192 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 2 lentelės. Visa ši analizė buvo patvirtinta ginčijamame reglamente (žr. ginčijamo reglamento 169 konstatuojamąją dalį).

186    Pirma, ieškovės teigia, kad paramos pajamoms ar kainoms sąvokos aiškinimas prieštarauja PPO praktikai, t. y. PPO specialiosios grupės 2012 m. birželio 15 d. priimtoje ataskaitoje „Kinija – Kompensaciniai ir antidempingo muitai JAV kilmės orientuoto grūdėtumo plokštiems valcavimo produktams iš elektrotechninio plieno“ (WT / DS 414/R) pateiktoms išvadoms. Konkrečiau kalbant, jos remiasi šios ataskaitos 7.85 punktu, kuriame teigiama, kad „sąvoka „parama kainoms“ neapima valdžios institucijų kišimosi, kuris gali turėti poveikį kainoms, pavyzdžiui, muitų ir kiekybinių apribojimų“, ir kad, „konkrečiai kalbant, [1.1 straipsnio a punkto 2 papunktis] akivaizdžiai turėjo apimti ne visų rūšių valdžios institucijų priemones, kurios, beje, nereiškia finansinio indėlio, tačiau gali turėti netiesioginį poveikį rinkai, įskaitant kainas“.

187    Laikantis šio sprendimo 38 ir 39 punktuose nurodytos jurisprudencijos reikia pažymėti, kad toje byloje specialioji grupė priėmė sprendimą dėl savanoriškų apribojimo susitarimų, kuriais ribojamas plieno importas į JAV, ir nustatė, kad jie turėjo tik atsitiktinį šalutinį poveikį kainoms, kuris nebuvo didelis. Ji priėjo prie išvados, kad SKP sutarties 1 straipsnio 1.1 dalies a punkto 2 papunkčio frazė „bet kokios formos <…> kainų palaikymas“ nėra pakankamai plati, kad apimtų tokius susitarimus. Todėl šis ginčas nebuvo susijęs su priemonėmis, kurių tikslas ir pobūdis sutampa su ginčijamo reglamento tikslu ir pobūdžiu, be kita ko, su konkrečiais eksporto apribojimais ir kainų de facto nustatymu, tarpininkaujant įmonei, kuri 100 % priklauso Indonezijos valdžios institucijoms.

188    Antra, ieškovės, remdamosi keliomis laikinojo reglamento konstatuojamosiomis dalimis, kaltina Komisiją tuo, jog ši padarė klaidingą išvadą, kad, pirma, Indonezijos valdžios institucijos ketino skatinti biodyzelino naudojimą Indonezijoje sumažinant NAA kainas ir, antra, egzistavo biodyzelino pramonės rėmimo priemonių visuma, kuri įrodo, kad buvo remiamos pajamos.

189    Dėl pirmojo aspekto reikia pažymėti, kad ieškovės ginčija ne įrodymus, kuriais Komisija siekė įrodyti Indonezijos valdžios institucijų ketinimą remti nacionalinę biodyzelino pramonę, o tai, kad šie įrodymai turi sąsają su šių valdžios institucijų ketinimu teikti šią paramą sumažinant NAA kainas.

190    Šis argumentas grindžiamas klaidingu laikinojo reglamento aiškinimu. Iš tiesų, viena vertus, laikinojo reglamento 182 konstatuojamojoje dalyje nurodytas mokestis ir muitai yra viena iš priemonių, leidusių Komisijai padaryti išvadą, kad NAA tiekėjams buvo pavesta arba nurodyta tiekti NAA už mažesnį nei tinkamas atlygį (žr. šio sprendimo 121–132 punktus). Tas pats pasakytina ir apie Alyvpalmių plantacijų fondą, kuris paminėtas laikinojo reglamento 186 konstatuojamojoje dalyje ir kuris buvo finansuojamas iš eksporto rinkliavos, taikomos NAA ir jo produktams (laikinojo reglamento 117 konstatuojamoji dalis). Kita vertus, iš laikinojo reglamento matyti, kad jo 182–186 konstatuojamosiose dalyse Komisija pirmiausia nustatė Indonezijos valdžios institucijų ketinimą remti nacionalinę biodyzelino pramonę, paskui 188–190 konstatuojamosiose dalyse nurodė įvairias priemones, kuriomis Indonezijos valdžios institucijos kišosi į NAA rinką, kad paskatintų biodyzelino pramonės plėtrą.

191    Iš pirmesniame punkte primintų konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija teisiškai įrodė Indonezijos valdžios institucijų ketinimą plėtoti biodyzelino pramonę kišantis į NAA rinką ir kad šį ieškovių argumentą reikia atmesti.

192    Kiek tai susiję su antruoju aspektu, ieškovės, grįsdamos savo teiginius dėl priemonių, skirtų biodyzelino pramonei remti, visumos, daro nuorodą į pirmesnėje dalyje pateiktus savo argumentus. Kadangi ieškovių antrojo pagrindo pirma dalis buvo atmesta, šį argumentą taip pat reikia atmesti.

193    Trečia, ieškovės teigia, kad Komisija nenustatė, kokiu būdu dėl šių priemonių visumos tiesiogiai ar netiesiogiai padidėjo Indonezijos kilmės produkto eksportas arba sumažėjo šio produkto importas į Indonezijos teritoriją, kaip reikalaujama GATT XVI straipsnyje. Iš laikinojo reglamento 192 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 2 lentelės duomenų matyti, kad, pirma, Indonezijos biodyzelino eksportas gerokai sumažėjo nuo 2015 m. iki 2018 m. ir, antra, labiau tikėtina, kad ši priemonių visuma sumažino biodyzelino eksportą, nes ji skatino vidaus vartojimą, o tariamos įtakos NAA turinčios priemonės yra tokios pačios biodyzelino gamintojams, nepriklausomai nuo to, ar jie eksportuoja, ar ne.

194    Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, kaip tai padarė Komisija laikinojo reglamento 193 konstatuojamojoje dalyje, kad iš minėto reglamento 192 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 2 lentelės duomenų matyti, jog Indonezijos biodyzelino eksportas gerokai sumažėjo laikotarpiu, kai buvo taikomos Sąjungos prekybos apsaugos priemonės (nuo 2013 m. lapkričio mėn. iki 2018 m. kovo mėn.), paskui 2018 m. padidėjo 847,59 %, palyginti su 2017 m. (žr. laikinojo reglamento 281, 282, 322 ir 323 konstatuojamąsias dalis). Be to, kaip Komisija pažymi 193 konstatuojamojoje dalyje, Sąjungos prekybos apsaugos priemonių taikymo laikotarpiu eksportas sumažėjo, o atsargos padidėjo.

195    Antra, kaip Komisija teisingai pažymi laikinojo reglamento 191 konstatuojamojoje dalyje, Indonezijos valdžios institucijų nustatytos priemonės leido biodyzelino gamintojams gauti pagrindinę žaliavą ir pagrindinį sąnaudų elementą už mažesnę nei pasaulinės rinkos kainą ir tai dirbtinai davė papildomą didesnį pelną, kurį daugiausia lėmė eksportas į trečias rinkas. Be to, tai, kad maišymo pareiga siekiama padidinti biodyzelino vidaus vartojimą, nepaneigia išvados, kad visos Indonezijos valdžios institucijų nustatytos priemonės, įskaitant tiesioginį Alyvpalmių plantacijų fondo lėšų pervedimą, turėjo poveikį biodyzelino eksportui.

196    Taigi šiuos ieškovių argumentus reikia atmesti.

197    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija nepažeidė pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punkto ir nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai priėjo prie išvados, kad Indonezijos valdžios institucijų įgyvendintos priemonės gali būti kvalifikuojamos kaip parama biodyzelino gamintojų pajamoms ar kainoms.

 Dėl antrojo pagrindo trečios dalies, grindžiamos pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalies ir 6 straipsnio d punkto pažeidimu ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, kurias padarė Komisija, nustatydama biodyzelino gamintojams suteiktą naudą

198    Antrojo pagrindo trečioje dalyje ieškovės tvirtina, kad nustatydama naudos buvimą ir taikydama klaidingas referencines kainas minėtai naudai apskaičiuoti Komisija pažeidė pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalį ir 6 straipsnio d punktą.

199    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagrindinio reglamento 3 straipsnyje nustatyta, jog subsidija laikoma egzistuojančia, jei valdžios institucijos skiria „finansinį indėlį“ arba „remia pajamas ar kainas“ ir jei taip suteikiama „nauda“. To reglamento 6 ir 7 straipsniuose yra nurodyta suteiktos „naudos“ apskaičiavimo tvarka. Kiek tai susiję su finansiniu indėliu arba pajamų ar kainų rėmimu valdžios institucijoms tiekiant prekes, pagrindinio reglamento 6 straipsnio d punkte iš esmės numatyta, kad šis tiekimas suteikia naudą, jeigu jis vykdomas už mažesnį nei tinkamas atlygį (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Jindal Saw ir Jindal Saw Italia / Komisija, T‑300/16, EU:T:2019:235, 195 ir 196 punktus).

200    Minėto reglamento 6 straipsnyje yra įtvirtintos taisyklės, pagal kurias, atsižvelgiant į atitinkamos priemonės rūšį, nustatoma, ar ji gali būti laikoma „suteikiančia gavėjui naudos“. Remiantis šiomis taisyklėmis, nauda egzistuoja tuo atveju, jeigu gavėjas gavo finansinį indėlį palankesnėmis sąlygomis, palyginti su tomis, kuriomis jį būtų gavęs rinkoje. Konkrečiai kalbant apie prekių tiekimą, pagrindinio reglamento 6 straipsnio d punkte numatyta, kad nauda egzistuoja tik tuo atveju, jeigu jos „suteiktos už mažesnį nei pakankamą atlygį“, o „atlygio pakankamumas nustatomas atsižvelgiant į tai, kurioje valstybėje aptariama prekė ar paslauga suteikta, nupirkta, vyraujančias rinkos sąlygas, įskaitant kainą, kokybę, galimybes gauti, paklausą, transportavimą ir kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas“. Iš šių formuluočių matyti, kad apibrėžiant „naudą“ reikia atlikti palyginimą, o kadangi šiuo palyginimu siekiama įvertinti mokamos kainos tinkamumą, palyginti su įprastomis rinkos sąlygomis, paprastai tiekimo šalyje, jį atliekant reikia atsižvelgti į visas sąnaudas, kurių patiria gavėjas, gaudamas valdžios institucijų tiekiamą prekę. Todėl iš šios nuostatos matyti, kad metodas, kurį Komisija naudoja naudai apskaičiuoti, turi kiek įmanoma atspindėti gavėjui faktiškai suteiktą naudą (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Jindal Saw ir Jindal Saw Italia / Komisija, T‑300/16, EU:T:2019:235, 208–210 punktus).

201    Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo reglamento 170 ir 171 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija nustatė naudos buvimą, o atlikdama palyginimą kaip referencinę kainą naudojo NAA FOB (angl. free on board) kainas, kurios taikomos eksportui iš Indonezijos į kitas pasaulio šalis ir kurios nurodytos Indonezijos eksporto statistikoje, ir gavėjui suteiktą naudą ji apskaičiavo kaip šių NAA referencinių kainų, apskaičiuotų kiekvieną tiriamojo laikotarpio mėnesį, ir kainų, mokėtų už vidaus rinkoje nupirktą NAA, skirtumą.

202    Ieškovės teigia, kad siekdama nustatyti, ar biodyzelino gamintojams buvo suteikta nauda, Komisija taikė klaidingą lyginamąjį aspektą tam, kad padarytų išvadą, jog Indonezijos rinkoje NAA buvo tiekiamas už mažesnį nei tinkamas atlygį.

203    Pirma, ieškovės tvirtina, kad analizuodama atlygio tinkamumą Komisija kaip lyginamąjį aspektą turėjo pasirinkti šalyje taikomas kainas, kurias nustatydavo rinka.

204    Vis dėlto Komisija konstatavo, o ieškovių argumentai, kuriais siekiama paneigti jos išvadas, jau buvo atmesti nagrinėjant šio pagrindo pirmą dalį, kad NAA kainas Indonezijos rinkoje nustatė PTPN ir kad pastarosios pasiūlyta „orientacinė kaina“ neatspindėjo rinkos kainos, kurią lemtų konkurencinis konkursas (ginčijamo reglamento 124 ir 148 konstatuojamosios dalys).

205    Taigi atsižvelgdama į dėl Indonezijos valdžios institucijų įsikišimo iškraipytą rinką (laikinojo reglamento 198 konstatuojamoji dalis) Komisija laikinojo reglamento 197 konstatuojamojoje dalyje galėjo pagrįstai nuspręsti, kad NAA pirkimo kainą reikia lyginti su tinkamu referenciniu dydžiu pagal pagrindinio reglamento 6 straipsnio d punktą, todėl ieškovių argumentas turi būti atmestas.

206    Antra, ieškovės teigia, kad Komisija neteisingai lygino NAA Indonezijos vidaus rinkos kainas su Malaizijos vidaus rinkos kainomis ir Indonezijos eksporto kainomis. Konkrečiai kalbant, eksporto FOB kainos apėmė eksporto rinkliavą, kuri netaikoma vidaus sandoriams. Be to, Komisija turėjo koreguoti referencinę kainą, kad užtikrintų, kad naudojamas atskaitos taškas atspindėtų sąlygas, kuriomis NAA būtų prekiaujama rinkos sąlygomis.

207    Visų pirma tiek iš ginčijamo reglamento 182 konstatuojamosios dalies, tiek iš laikinojo reglamento 198 konstatuojamosios dalies matyti, kad nustatydama aptariamos naudos dydį Komisija nenaudojo Malaizijos kainų kaip referencinės kainos. Tai, kad, kaip tvirtina ieškovės, Komisija palygino NAA Indonezijos vidaus kainas su Malaizijos kainomis, kad kitoje laikinojo reglamento dalyje (laikinojo reglamento 163 konstatuojamoji dalis) padarytų išvadą, jog PTPN nustatyta kaina nebuvo teisinga ir Indonezijos vidaus rinkos kainos buvo mažesnės už rinkos kainą, neturi reikšmės nustatant biodyzelino gamintojams suteiktą naudą. Todėl šis ieškovių teiginys turi būti atmestas.

208    Be to, iš laikinojo reglamento 198 konstatuojamosios dalies matyti, kad Komisija priėjo prie išvados, jog NAA eksporto iš Indonezijos į kitas pasaulio šalis FOB kainos yra tinkamas referencinis dydis, nes jos buvo nustatomos laikantis laisvos konkurencijos principų, atspindėjo Indonezijos rinkoje vyraujančias sąlygas, nebuvo iškraipytos įsikišus valdžios institucijoms, todėl geriausiai rodė tai, kokia būtų Indonezijos vidaus rinkos kaina, jei nebūtų iškraipymo, kurį lėmė Indonezijos valdžios institucijų įsikišimas. Prieštaraudamos šiai analizei ieškovės teigia, kad net darant prielaidą, jog NAA kainos Indonezijos vidaus rinkoje yra iškraipytos, eksporto FOB kaina nėra tinkama referencinė kaina, nes ji pati yra iškraipyta dėl eksporto ribojimų.

209    Šį argumentą reikia atmesti. Iš tiesų tai, kad į NAA eksporto iš Indonezijos FOB kainą yra įtrauktas eksporto rinkliavos poveikis, kaip Komisija pažymi ginčijamo reglamento 173 ir 181 konstatuojamosiose dalyse, nereiškia, kad ši kaina yra iškraipyta. Atvirkščiai, atsižvelgiant į tai, kad NAA vidaus rinkos kaina buvo mažesnė už tinkamą dėl įvairių priemonių, įskaitant eksporto mokestį ir rinkliavą bei PTPN atliekamą kainų nustatymą, NAA eksporto kaina, sumokėjus eksporto rinkliavą, kaip teisingai pabrėžia Komisija, atitiko kainą, kurią pardavėjai siūlė eksportui. Nors eksporto rinkliava yra viena iš priemonių, kuriomis NAA tiekėjai skatinami vidaus rinkoje parduoti už mažesnę nei tinkama kainą, Indonezijos eksporto FOB kaina dėl jos netampa netinkama kaip referencinė kaina naudai apskaičiuoti. Iš tiesų, kaip teisingai nusprendė Komisija, ši kaina, remiantis pagrindinio reglamento 6 straipsnio d punkte nustatyta taisykle ir šio sprendimo 200 punkte nurodyta jurisprudencija, leido kiek įmanoma atspindėti gavėjui faktiškai suteiktą naudą.

210    Galiausiai ieškovių argumentas, kad Komisija turėjo koreguoti referencinę kainą, taip pat turi būti atmestas. Pirma, ieškovių požiūris, kad eksporto rinkliava turėjo būti išskaityta, jau buvo atmestas pirmesniame punkte. Antra, net jei ieškovės tvirtina, kad referencinę kainą reikėjo papildomai koreguoti, jos nepateikė pakankamai įrodymų, iš kurių būtų matyti, kokios tai korekcijos ir kodėl jos reikalingos. Tokių įrodymų reikia tam, kad būtų nustatyta, jog Sąjungos institucija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, pateisinančią akto panaikinimą (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Gold East Paper ir Gold Huasheng Paper / Taryba, T‑444/11, EU:T:2014:773, 62 punktą).

211    Trečia, savo argumentus ieškovės grindžia 2014 m. gruodžio 8 d. priimta PPO apeliacinės institucijos ataskaita „JAV – Kompensacinės priemonės, taikomos tam tikriems Indijos kilmės karštojo valcavimo anglinio plieno plokštiesiems gaminiams“ (WT/DS 436/AB/R), kurios 4.148 ir 4.151 punktuose teigiama, kad „norint nustatyti, ar atlygis yra „mažesnis nei tinkamas“, kaip tai suprantama pagal 14d straipsnį, reikia pasirinkti lyginamąjį rodiklį, t. y. atskaitos tašką, kuriuo remiantis bus lyginama valdžios institucijų už atitinkamą prekę taikoma kaina“ ir kad šį atskaitos tašką „turi sudaryti rinkoje už tokias pačias ar panašias prekes taikomos kainos, turinčios ryšį arba susijusios su esamomis rinkos sąlygomis, kurios tiekimo šalyje susiklostė dėl atitinkamos prekės“. Reikia konstatuoti, kad, nepažeidžiant šio sprendimo 38 ir 39 punktuose nurodytos jurisprudencijos, šioje ataskaitoje padarytos išvados nepaneigia šio sprendimo 201, 205 ir 208 punktuose pateiktos Komisijos analizės, kurioje taip pat daroma nuoroda į to paties produkto rinkos kainą, ypač atsižvelgiant į minėtos ataskaitos 4.155 punkte pateiktą teiginį, kad, „nors atskaitos taškų analizė pradedama kainų, kurios tam tikroje šalyje taikomos atitinkamai prekei, nagrinėjimu, šių kainų negalima naudoti, jeigu jas nustatė ne rinka“.

212    Taigi reikia atmesti šį argumentą ir visą antrojo pagrindo trečią dalį.

213    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti visą antrąjį pagrindą.

 Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo pagrindinio reglamento 8 straipsnio 8 dalies pažeidimu ir akivaizdžia vertinimo klaida, Komisijai konstatavus didelės žalos Sąjungos pramonei grėsmę

214    Trečiajame pagrinde ieškovės tvirtina, kad Komisija pažeidė pagrindinio reglamento 8 straipsnio 8 dalį ir padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nes priėjo prie išvados, jog kilo didelės žalos Sąjungos pramonei grėsmė, remdamasi klaidinga prielaida, kad Sąjungos pramonės padėtis buvo nestabili.

215    Komisija, palaikoma EBB, atmeta šį pagrindą.

216    Nagrinėjamu atveju ginčijamo reglamento 319 ir 320 konstatuojamosiose dalyse Komisija padarė išvadą, kad tiriamuoju laikotarpiu Sąjungos pramonė nepatyrė didelės žalos, nors ir nebuvo stipri. Vis dėlto ji nusprendė, kad nagrinėjamu atveju šiai pramonei kilo didelės žalos grėsmė.

217    Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikėtų priminti, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio d punkte sąvoka „žala“ apibrėžiama kaip reiškianti, jei nenurodyta kitaip, be kita ko, didelę žalą Sąjungos pramonei arba didelės žalos tokiai pramonei grėsmę, ir kad dėl šios sąvokos aiškinimo jame pateikiama nuoroda į 8 straipsnio nuostatas.

218    Šio reglamento 8 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas žalos buvimo nustatymas. Jis nustatomas objektyviai ištyrus, pirma, subsidijuojamo importo mastą ir poveikį panašių produktų kainoms Sąjungos rinkoje ir, antra, šio importo poveikį Sąjungos pramonei.

219    Pagrindinio reglamento 8 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad nagrinėjant subsidijuojamo importo poveikį atitinkamai Sąjungos pramonei reikia įvertinti visus svarbius šios pramonės būklei įtakos turinčius ekonominius veiksnius ir rodiklius, įskaitant tai, kad pramonė dar nėra visiškai įveikusi praeityje patirto subsidijavimo ar dempingo poveikio.

220    Pagrindinio reglamento 8 straipsnio 5 dalyje patikslinama, kad remiantis visais reikšmingais įrodymais, susijusiais su pramonės padėtimi, turi būti įrodyta, kad šiai pramonei buvo padaryta žala. Konkrečiai kalbant, šiame straipsnyje numatyta, kad iš tokių įrodymų turi būti aišku, kad jo 2 dalyje paminėtas kiekis ar kainos padarė poveikį Sąjungos pramonei, kaip tai suprantama pagal to paties straipsnio 4 dalį, ir kad šis poveikis yra toks, kad jį galima laikyti dideliu (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Transnational Company „Kazchrome“ ir ENRC Marketing / Taryba, C‑10/12 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:865, 49 punktą).

221    Pagrindinio reglamento 8 straipsnio 8 dalyje reglamentuojamas „materialinės [didelės] žalos grėsmės nustatymas“. Joje patikslinama, kad šis vertinimas atliekamas remiantis faktais, o ne vien prielaidomis, spėjimais ar neaiškiomis galimybėmis, ir kad aplinkybių pasikeitimas, kuris lemtų situaciją, kai subsidijos padarytų žalos, turi būti aiškiai numatomas ir neišvengiamas. Tuo remiantis darytina išvada, kad žalos grėsmė turi aiškiai išplaukti iš faktinių bylos aplinkybių. Iš to taip pat matyti, kad gresianti žala turi atsirasti greitai (pagal analogiją žr. 2014 m. sausio 29 d. Sprendimo Hubei Xinyegang Steel / Taryba, T‑528/09, EU:T:2014:35, 54 punktą).

222    Šioje nuostatoje pateikiamas nebaigtinis veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant didelės žalos grėsmę, sąrašas (pagal analogiją žr. generalinio advokato P. Mengozzi išvados sujungtose bylose ArcelorMittal Tubular Products Ostrava ir kt. / Taryba ir Taryba / Hubei Xinyegang Steel, C‑186/14 P ir C‑193/14 P, EU:C:2015:767, 44 punktą).

223    Be to, Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad tai, ar kyla žalos grėsmė, kaip ir tai, ar žala yra padaryta, turi būti nustatyta antisubsidijų priemonės priėmimo dieną, atsižvelgiant į Sąjungos pramonės padėtį tuo momentu. Iš tiesų tik atsižvelgdamos į šią padėtį Sąjungos institucijos gali nustatyti, ar dėl ateityje neišvengiamai padidėsiančio subsidijuojamo importo bus padaryta didelė žala šiai pramonei, jeigu nebus imtasi jokių prekybos apsaugos priemonių. Vis dėlto Sąjungos institucijos tam tikromis aplinkybėmis turi teisę atsižvelgti į duomenis, atsiradusius po tiriamojo laikotarpio (pagal analogiją žr. 2021 m. vasario 4 d. Sprendimo eurocylinder systems, C‑324/19, EU:C:2021:94, 40 ir 41 punktus).

224    Taip pat reikia priminti, kad pagal šio sprendimo 26 punkte nurodytą jurisprudenciją bendros prekybos politikos srityje, ypač kiek tai susiję su prekybos apsaugos priemonėmis, Sąjungos institucijos turi didelę diskreciją dėl ekonominių, politinių ir teisinių aplinkybių, kurias jos privalo išnagrinėti, sudėtingumo. Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad žalos grėsmės vertinimas suponuoja sudėtingų ekonominių klausimų nagrinėjimą, todėl tokio vertinimo teisminė kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar tiksliai nustatytos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčijamas sprendimas, ar nepadaryta akivaizdžių klaidų vertinant šias aplinkybes ir ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais. Ši ribota teisminė kontrolė nereiškia, kad Sąjungos teismas neturi atlikti institucijų pateikto ekonominių duomenų aiškinimo kontrolės (pagal analogiją žr. 2014 m. sausio 29 d. Sprendimo Hubei Xinyegang Steel / Taryba, T‑528/09, EU:T:2014:35, 53 punktą; šiuo klausimu taip pat žr. 2021 m. gegužės 19 d. Sprendimo China Chamber of Commerce for Import and Export of Machinery and Electronic Products ir kt. / Komisija, T‑254/18, apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2021:278, 149 punktą). Konkrečiai kalbant, Bendrasis Teismas turi patikrinti ne tik pateiktų įrodymų faktinį teisingumą, patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant kompleksinę padėtį, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas (pagal analogiją žr. 2018 m. spalio 18 d. Sprendimo Gul Ahmed Textile Mills / Taryba, C‑100/17 P, EU:C:2018:842, 64 punktą).

225    Galiausiai Komisijos išvada dėl Sąjungos pramonės padėties, padaryta analizuojant Sąjungos pramonei padarytą didelę žalą, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 8 straipsnio 4 dalį, iš esmės išlieka reikšminga analizuojant didelės žalos šiai pramonei grėsmę, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 8 straipsnio 8 dalį (pagal analogiją žr. 2021 m. vasario 4 d. Sprendimo eurocylinder systems, C‑324/19, EU:C:2021:94, 42 punktą).

226    Atsižvelgiant į šiuos principus reikia išnagrinėti, ar Komisija pažeidė 8 straipsnio 8 dalį, kai laikinojo reglamento 360 konstatuojamojoje dalyje, kuri patvirtinta ginčijamo reglamento 405 konstatuojamojoje dalyje, padarė išvadą, kad nestabili Sąjungos pramonės ekonominė padėtis galėjo pablogėti dėl nuolatinio ir neišvengiamo subsidijuojamo Indonezijos kilmės biodyzelino importo, dėl kurio tiriamuoju laikotarpiu kilo didelės žalos Sąjungos pramonei grėsmė.

227    Komisija teigia, kad net jeigu ji padarė klaidą, kai nusprendė, kad Sąjungos pramonė yra nestabili, bet kuriuo atveju galėjo manyti, kad Sąjungos pramonės padėtis artimiausiu metu turėtų pasikeisti ir jai turėtų būti padaryta didelė žala. Tokiomis aplinkybėmis trečiąjį ieškovių pagrindą, kuriuo ši didelės žalos grėsmės analizės dalis nėra ginčijama, bet kuriuo atveju reikia atmesti.

228    Reikia pažymėti, kad nors pagal pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad „[nustatant žalos buvimą], be kita ko, būtų atliktas subsidijuojamo importo poveikio Sąjungos pramonei nagrinėjimas, kuris, kaip nurodyta pagrindinio reglamento 8 straipsnio 4 dalyje, apima visų svarbių Sąjungos pramonei įtaką darančių ekonominių veiksnių ir rodiklių vertinimą, pagrindiniame reglamente tokio nagrinėjimo aiškiai nereikalaujama dėl žalos grėsmės analizės, kaip tai suprantama pagal jo 8 straipsnio 8 dalį. Vis dėlto Sąjungos pramonei įtaką darančių svarbių veiksnių nagrinėjimas analizuojant žalos grėsmę, atrodo, yra reikalingas, nes leidžia nustatyti Sąjungos pramonės būklę, į kurią atsižvelgdamos institucijos gali įvertinti, kaip reikalaujama pagal pagrindinio reglamento 8 straipsnio 8 dalį, ar, esant tolesniam neišvengiamam importui, nepriėmus apsaugos priemonių didelės žalos Sąjungos pramonei grėsmė pasireikštų taip, kad būtų padaryta didelė žala. Kitaip tariant, tam, kad institucijos galėtų nustatyti, ar kyla didelės žalos Sąjungos pramonei grėsmė, nors ši pramonė šiuo metu nepatiria materialinės žalos neatsižvelgiant į subsidijuojamo importo poveikį tiriamuoju laikotarpiu, reikia žinoti faktinę šios pramonės padėtį (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2016 m. balandžio 7 d. Sprendimo ArcelorMittal Tubular Products Ostrava ir kt. / Hubei Xinyegang Steel, C‑186/14 P ir C‑193/14 P, EU:C:2016:209, 31 punktą ir generalinio advokato P. Mengozzi išvados sujungtose bylose ArcelorMittal Tubular Products Ostrava ir kt. / Taryba ir Taryba / Hubei Xinyegang Steel, C‑186/14 P ir C‑193/14 P, EU:C:2015:767, 43–48 punktus).

229    Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai pažymi ieškovės, iš laikinojo reglamento 360 konstatuojamosios dalies matyti, kad nustatant žalos grėsmės egzistavimą buvo atsižvelgta į Sąjungos pramonės padėtį. Taigi Komisijos išvada dėl Sąjungos pramonės padėties nėra nesusijusi su žalos grėsmės analize (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2014 m. sausio 29 d. Sprendimo Hubei Xinyegang Steel / Taryba, T‑528/09, EU:T:2014:35, 58 punktą). Vadinasi, jei trečiajam pagrindui būtų pritarta, jis galėtų paneigti Komisijos išvados, susijusios su didelės žalos grėsmės buvimu, pagrįstumą.

230    Taigi reikia atmesti šio sprendimo 227 punkte išdėstytą Komisijos argumentą ir išnagrinėti trečiąjį ieškovių pagrindą.

231    Ieškovės teigia, kad Sąjungos ekonominių rodiklių analizė nerodo, jog Sąjungos pramonės ekonominė padėtis yra nestabili. Visi rodikliai, išskyrus rinkos dalis, pagerėjo nuo 2015 m. iki tiriamojo laikotarpio, o nuo 2017 m. iki tiriamojo laikotarpio pardavimai sumažėjo tik labai nedaug. Grįsdamos savo teiginius ieškovės Bendrajam Teismui pateikė lentelę su Sąjungos pramonės ekonominę padėtį atspindinčių duomenų, į kuriuos Komisija atsižvelgė laikinajame reglamente, analize.

232    Pirmiausia reikia konstatuoti, kad ieškovių pastabose atsižvelgiama į Komisijos pateiktus duomenis, susijusius ne tik su tiriamuoju laikotarpiu, bet ir su visu „nagrinėjamu laikotarpiu“, t. y. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki tiriamojo laikotarpio pabaigos (laikinojo reglamento 13 konstatuojamoji dalis). Remiantis jurisprudencija, „nagrinėjamasis laikotarpis“ nustatomas tam, kad Komisija galėtų išnagrinėti ilgesnį laikotarpį nei tas, su kuriuo susijęs tyrimas, kad savo analizę galėtų pagrįsti realiomis ir virtualiomis tendencijomis, kurioms nustatyti reikia pakankamai ilgo laiko tarpo (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 1991 m. gegužės 7 d. Sprendimo Nakajima / Taryba, C‑69/89, EU:C:1991:186, 87 punktą ir 2021 m. gegužės 19 d. Sprendimo China Chamber of Commerce for Import and Export of Machinery and Electronic Products ir kt. / Komisija, T‑254/18, apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2021:278, 337 punktą).

233    Prieidama prie išvados, kad Sąjungos pramonė tiriamuoju laikotarpiu nebuvo stipri, Komisija atsižvelgė į įvairius mikroekonominius ir makroekonominius rodiklius laikinojo reglamento 309–340 konstatuojamosiose dalyse ir patvirtino šią analizę ginčijamo reglamento 279–317 konstatuojamosiose dalyse; ginčijamo reglamento 321–341 konstatuojamosiose dalyse ji taip pat išnagrinėjo ekonominius rodiklius, buvusius po tiriamojo laikotarpio.

234    Dėl makroekonominių rodiklių ieškovės teigia, kad, pirma, nuo 2015 m. iki tiriamojo laikotarpio Sąjungos gamyba, gamybos pajėgumai ir pajėgumų panaudojimas didėjo.

235    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad iš laikinojo reglamento 268 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 3 lentelės matyti, jog po padidėjimo 2015–2017 m. Sąjungos gamyba nuo 2017 m. iki tiriamojo laikotarpio beveik nekito (šiek tiek padidėjo nuo 13 071 053 iki 13 140 582 tonų, esant stabiliam indeksui 111), nors tuo pačiu laikotarpiu suvartojimas Sąjungoje padidėjo, kaip matyti iš laikinojo reglamento 271 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 4 lentelės (nuo 14 202 128 iki 15 634 102 tonų, t. y. 10,08 %). Tuo remiantis darytina išvada, kad Sąjungos gamyba nedidėjo kartu su Sąjungos vartojimu, taigi su paklausa. Be to, iš laikinojo reglamento 309 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 8 lentelės matyti, kad Sąjungos gamybos pajėgumai šiek tiek padidėjo 2015–2016 m. (nuo 16 009 878 iki 16 561 814 tonų) ir nuo 2017 m. iki tiriamojo laikotarpio (nuo 16 594 853 iki 17 031 230 tonų), o šių pajėgumų naudojimas 2015, 2016 ir 2017 m. padidėjo, tačiau paskui nuo 2017 m. iki tiriamojo laikotarpio šiek tiek sumažėjo.

236    Remdamasi šiais duomenimis, laikinojo reglamento 310 konstatuojamojoje dalyje Komisija laikėsi nuomonės, kad Sąjungos pramonės gamybos pajėgumų didėjimas buvo daug mažesnis už paklausos didėjimą, nes ši pramonė rinkos augimu galėjo pasinaudoti tik labai ribotai dėl subsidijuojamo importo stipraus didėjimo, ypač tiriamuoju laikotarpiu.

237    Kadangi šis vertinimas atitinka išanalizuotus duomenis ir gali pagrįsti išvadą, kad Sąjungos pramonės padėtis buvo sudėtinga, pirmąjį ieškovių argumentą reikia atmesti.

238    Antra, ieškovės tvirtina, kad padidėjo pardavimų apimtis.

239    Vis dėlto iš laikinojo reglamento 314 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 9 lentelės aiškiai matyti, kad nors pardavimų apimtis Sąjungos rinkoje didėjo 2015–2017 m., šie pardavimai mažėjo nuo 2017 m. iki tiriamojo laikotarpio, kuris, kaip Komisija pažymi laikinojo reglamento 317 konstatuojamojoje dalyje, atitinka laikotarpį, kai buvo panaikinti importo iš Indonezijos muitai. Taigi šį ieškovių argumentą reikia atmesti.

240    Trečia, ieškovės teigia, kad Sąjungos pramonė tebeturėjo didelę rinkos dalį – 81–95 %.

241    Vis dėlto reikia konstatuoti, kad iš laikinojo reglamento 314 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 9 lentelės matyti, jog Sąjungos pramonės rinkos dalis nuo 2017 m. iki tiriamojo laikotarpio labai sumažėjo (nuo 91,6 % iki 81,5 %). To reglamento 317 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškina, ir ieškovės savo argumentais, susijusiais su importo iš Argentinos vaidmeniu (žr. šio sprendimo 285–293 punktus), neužginčija, kad šį sumažėjimą galima paaiškinti tuo, jog tiriamuoju laikotarpiu buvo panaikintas importo iš Indonezijos muitas, ir tai 2018 m. kovo mėn. pakeitė rinkos padėtį. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, šį ieškovių argumentą reikia atmesti.

242    Ketvirta, ieškovės teigia, kad užimtumo ir produktyvumo tendencijos yra teigiamos.

243    Iš tikrųjų iš laikinojo reglamento 319 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 10 lentelės matyti, kad nuo 2015 m. iki tiriamojo laikotarpio Sąjungos pramonės darbuotojų skaičius šiek tiek padidėjo (78 darbuotojais). Vis dėlto nuo 2017 m. iki tiriamojo laikotarpio produktyvumas sumažėjo (nuo 4 782 tonų vienam darbuotojui iki 4 625 tonų vienam darbuotojui). Iš to matyti, kad vien nedidelio darbuotojų skaičiaus padidėjimo nepakanka paneigti Komisijos išvadas, padarytas remiantis visais makroekonominiais rodikliais. Remiantis jurisprudencija, nors institucijų tyrimas turi leisti daryti išvadą, kad žalos grėsmė yra didelė, nereikalaujama, kad visi atitinkami ekonominiai veiksniai ir rodikliai rodytų neigiamą tendenciją (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2018 m. balandžio 23 d. Sprendimo Shanxi Taigang Stainless Steel / Komisija, T‑675/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:209, 93 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

244    Vadinasi, šiuos ieškovių argumentus reikia atmesti.

245    Dėl mikroekonominių rodiklių ieškovės teigia, kad, pirma, pardavimo kainos Sąjungoje ir gamybos sąnaudos kito lygiagrečiai.

246    Reikia konstatuoti, kad iš laikinojo reglamento 325 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 11 lentelės matyti, jog 2015–2017 m., kai importui iš Indonezijos buvo taikomi muitai, kainos didėjo, o nuo 2017 m. iki tiriamojo laikotarpio jos sumažėjo nuo 832 iki 794 EUR už toną. Iš laikinojo reglamento 325 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 11 lentelės taip pat matyti, kad nuo 2017 m. iki tiriamojo laikotarpio gamybos sąnaudos sumažėjo nuo 827 iki 791 EUR už toną. Vis dėlto iš visų šios lentelės duomenų, ypač sumažėjusios pardavimo kainos, matyti, kad Sąjungos pramonė negalėjo pasinaudoti šiuo išlaidų sumažėjimu, nes visą sąnaudų sumažėjimą ji turėjo perkelti savo klientams, kaip Komisija teisingai pažymėjo laikinojo reglamento 328 konstatuojamojoje dalyje. Taigi šį ieškovių argumentą reikia atmesti.

247    Antra, ieškovės teigia, kad vidutinės vienam darbuotojui tenkančios darbo sąnaudos padidėjo.

248    Vis dėlto iš laikinojo reglamento 330 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 12 lentelės matyti, kad 2015–2016 m. šios sąnaudos gerokai sumažėjo, o nuo 2016 m. iki tiriamojo laikotarpio beveik nekito. Taigi šį ieškovų argumentą reikia atmesti.

249    Trečia, ieškovės tvirtina, kad grynųjų pinigų srautai, pardavimų pelningumas ir investicijų grąža padidėjo.

250    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad iš laikinojo reglamento 334 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 14 lentelės matyti, jog grynųjų pinigų srautai didėjo 2015–2017 m. (smarkiai augo 2016–2017), o vėliau grįžo į 2016 m. lygį. Taigi, priešingai, nei teigia ieškovės, padidėjimo konstatuoti negalima.

251    Kiek tai susiję su investicijų grąža, nuo 2015 m. iki 2016 m. ji gerokai padidėjo, o vėliau išliko gana stabili (2016 m. – 18 %, 2017 m. – 16 %, o tiriamuoju laikotarpiu – 17 %). Šie pokyčiai, taip pat 2017 m. ir tiriamuoju laikotarpiu stabilizavęsis 0,8 % pardavimų nepriklausomiems klientams Sąjungoje pelningumas negali paneigti Komisijos išvadų dėl bendros Sąjungos pramonės padėties. Kaip per posėdį nurodė Komisija, ši pelningumo norma yra nedidelė ir jos nepakanka, kad būtų užtikrintas ilgalaikis pramonės gyvybingumas.

252    Ieškovės taip pat ginčija Komisijos išvadas, padarytas remiantis duomenimis, susijusiais su vėlesniu nei tiriamasis laikotarpiu.

253    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal jurisprudenciją teisė tam tikromis aplinkybėmis atsižvelgti į duomenis, susijusius su vėlesniu nei tiriamasis laikotarpiu, pateisinama, kai kalbama apie tyrimus, kurių tikslas yra ne konstatuoti žalą, o nustatyti žalos grėsmę, kuri dėl savo pobūdžio yra susijusi su perspektyvine analize. Taigi šie duomenys gali būti naudojami siekiant patvirtinti arba paneigti Komisijos reglamente, kuriuo nustatomas laikinasis kompensacinis muitas, išdėstytas prognozes, o pirmuoju atveju – leisti nustatyti galutinį kompensacinį muitą. Vis dėlto tai, kad Sąjungos institucijos naudojasi duomenimis, susijusiais su vėlesniu nei tiriamasis laikotarpiu, negali padėti išvengti Sąjungos teismo atliekamos kontrolės (pagal analogiją žr. 2021 m. vasario 4 d. Sprendimo Eurocylinder systems, C‑324/19, EU:C:2021:94, 41 punktą).

254    Šiuo atveju ginčijamo reglamento 321–341 konstatuojamosiose dalyse Komisija išnagrinėjo duomenis, susijusius su laikotarpiu nuo 2018 m. spalio mėn. iki 2019 m. birželio mėn. (toliau – laikotarpis po tyrimo), ir padarė išvadą, kad laikotarpiu po tyrimo ekonominė Sąjungos pramonės padėtis dar labiau pablogėjo.

255    Ieškovės tvirtina, kad, nors ši informacija neišsami, panašu, kad, pirma, pardavimai ir pajėgumų panaudojimas išliko stabilūs, ir, antra, kadangi gamybos sąnaudos sumažėjo daugiau nei vieneto pardavimo kainos, padidėjo pelningumas.

256    Reikia konstatuoti, kad iš ginčijamo reglamento 325 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 2 lentelės, kurios duomenų ieškovės neginčijo, matyti, kad tiek Sąjungos pramonės gamyba, tiek pardavimai nuo tiriamojo laikotarpio iki laikotarpio po tyrimo sumažėjo (atitinkamai nuo 2 510 356 tonų iki 1 824 599 tonų ir nuo 2 524 646 tonų iki 1 871 962 tonų). Pajėgumų panaudojimas taip pat šiek tiek sumažėjo (nuo 82 % iki 80 %). Be to, nors tiesa, kad vieneto gamybos sąnaudos sumažėjo nuo 791 iki 760 EUR už toną, vieneto pardavimo kaina taip pat sumažėjo 4 EUR už toną. Šis sumažėjimas niuansuoja užfiksuotą nedidelį pelningumo pagerėjimą, kuris negali paneigti Komisijos išvadų dėl Sąjungos pramonės padėties, pagrįstų visais šiuo aspektu reikšmingais veiksniais.

257    Taigi ieškovių argumentus, kuriais siekiama paneigti Sąjungos pramonės padėties analizę, ir atitinkamai trečiąjį pagrindą reikia atmesti.

 Dėl ketvirtojo pagrindo, grindžiamo pagrindinio reglamento 8 straipsnio 5 ir 6 dalių pažeidimu ir akivaizdžia vertinimo klaida, kurią padarė Komisija, priėjusi prie išvados, kad importas iš Indonezijos gali padaryti žalos Sąjungos pramonei, ir nekreipusi dėmesio į importo iš Argentinos poveikį

258    Ketvirtąjį pagrindą sudaro dvi dalys; Komisija, palaikoma EBB, jas ginčija.

259    Iš pradžių reikia priminti, kad pagal jurisprudenciją, remiantis pagrindinio reglamento 1 straipsnio 1 dalimi ir 8 straipsnio 5 dalimi, priežastinio ryšio tarp subsidijuojamo importo ir žalos Sąjungos pramonei buvimas yra būtina sąlyga kompensaciniam muitui nustatyti (2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Jindal Saw ir Jindal Saw Italia / Komisija, T‑300/16, EU:T:2019:235, 257 punktas). Tas pats principas taikomas, kai galutinis kompensacinis muitas grindžiamas didelės žalos Sąjungos pramonei grėsme.

260    Pagal pagrindinio reglamento 8 straipsnio 5 ir 6 dalis, pirma, institucijos privalo ištirti, ar žala, kurią jos ketina nustatyti, iš tikrųjų atsirado dėl subsidijuojamo importo. Tai yra vadinamoji priskyrimo analizė. Antra, jos turi atmesti bet kokią dėl kitų veiksnių atsiradusią žalą, kad šių kitų veiksnių padaryta žala nebūtų priskirta minėtam importui. Tai yra vadinamoji nepriskyrimo analizė (pagal analogiją žr. 2017 m. vasario 28 d. Sprendimo Yingli Energy (China) ir kt. / Taryba, T‑160/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:125, 189 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

261    Šiose nuostatose institucijoms nenustatyta jokios pareigos dėl priskyrimo ir nepriskyrimo analizių, kurias jos turi atlikti, formos ar tvarkos. Vis dėlto jose numatyta, kad šios analizės turi būti atliekamos taip, kad būtų galima atskirti žalingą subsidijuojamo importo poveikį nuo kitų veiksnių sukelto poveikio (pagal analogiją žr. 2011 m. spalio 25 d. Sprendimo Transnational Company „Kazchrome“ ir ENRC Marketing / Taryba, T‑192/08, EU:T:2011:619, 38 punktą).

262    Kaip jau yra nurodęs Sąjungos teismas, pagrindinio reglamento 8 straipsnio 5 ir 6 dalimis, viena vertus, siekiama užtikrinti, kad Sąjungos institucijos atskirtų žalingą subsidijuojamo importo poveikį nuo kitų veiksnių poveikio, nes jeigu jos neatskirtų įvairių veiksnių poveikio, negalėtų pagrįstai konstatuoti, kad subsidijuojamu importu Sąjungos pramonei buvo padaryta žala. Kita vertus, šiomis normomis nesiekiama suteikti Sąjungos pramonei apsaugos, kuri viršytų tai, kas būtina (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Moser Baer India / Taryba, C‑535/06 P, EU:C:2009:498, 90 punktą; 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Transnational Company „Kazchrome“ ir ENRC Marketing / Taryba, C‑10/12 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:865, 39 punktą ir 2013 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Godrej Industries ir VVF / Taryba, T‑6/12, EU:T:2013:408, 63 punktą).

263    Be to, pagal šio sprendimo 26 punkte nurodytą jurisprudenciją Sąjungos institucijų turima didelė diskrecija bendros prekybos politikos srityje, ypač prekybos apsaugos priemonių klausimu, be kita ko, susijusi su visomis Sąjungos pramonei padarytos žalos nustatymo per antisubsidijų procedūrą sąlygomis, įskaitant priežastinį ryšį, todėl ieškovės turi pateikti įrodymų, leidžiančių Bendrajam Teismui konstatuoti, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai vertino žalą ir jos priežastis (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Gold East Paper ir Gold Huasheng Paper / Taryba, T‑443/11, EU:T:2014:774, 323–325 punktus).

264    Ketvirtojo pagrindo pirmoje dalyje ieškovės ginčija priskyrimo analizę, kurią Komisija atliko ginčijamo reglamento 406–415 konstatuojamosiose dalyse. Antroje dalyje jos kritikuoja to paties reglamento 416 ir paskesniuose konstatuojamosiose dalyse atliktą nepriskyrimo analizę.

 Dėl ketvirtojo pagrindo pirmos dalies, grindžiamos pagrindinio reglamento 8 straipsnio 5 dalies pažeidimu ir Komisijos padarytomis akivaizdžiomis vertinimo klaidomis priėjus prie išvados, kad importas iš Indonezijos galėjo padaryti žalos

265    Ketvirtojo pagrindo pirmoje dalyje ieškovės teigia, kad Komisija neįrodė, jog yra priežastinis ryšys tarp Indonezijos kilmės biodyzelino importo ir didelės žalos Sąjungos pramonei grėsmės.

266    Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad subsidijuojamo importo poveikio panašių produktų kainoms Sąjungos rinkoje nustatymas pagal pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 dalį skiriasi nuo priežastinio ryšio tarp subsidijuojamo importo ir Sąjungos pramonei padarytos žalos nustatymo pagal pagrindinio reglamento 8 straipsnio 5 dalį. Pagal pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 dalį siekiama nustatyti subsidijuojamo importo poveikį panašių produktų kainoms Sąjungos rinkoje. Šis nustatymas reiškia, kad reikia išnagrinėti subsidijuojamo importo kainų ir panašių Sąjungos pramonės produktų kainų santykį. Pagal pagrindinio reglamento 8 straipsnio 5 dalį siekiama nustatyti ryšį tarp subsidijuojamo importo ir bendrai Sąjungos pramonei daromos žalos. Vis dėlto, nors šių dviejų nuostatų tikslas skiriasi, į žalos buvimo įrodymus, įskaitant susijusius su importo poveikiu panašių produktų kainoms Sąjungos rinkoje, atsižvelgiama Komisijai atliekant priežastinio ryšio analizę, nurodytą pagrindinio reglamento 8 straipsnio 5 dalyje. Taigi priverstinai sumažintų kainų ir bendrai subsidijuojamo importo poveikio panašių produktų kainoms Sąjungos rinkoje nustatymas turi sąsają su priežastinio ryšio nustatymu pagal pagrindinio reglamento 8 straipsnio 5 dalį (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2011 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Transnational Company „Kazchrome“ ir ENRC Marketing / Taryba ir Komisija, T‑107/08, EU:T:2011:704, 59 punktą ir 2021 m. gegužės 19 d. Sprendimo China Chamber of Commerce for Import and Export of Machinery and Electronic Products ir kt. / Komisija, T‑254/18, EU:T:2021:278, 363 punktą).

267    Šiuo atveju nustatydama priežastinį ryšį laikinojo reglamento 361 konstatuojamojoje dalyje Komisija atsižvelgė į importo iš Indonezijos padidėjimą tiriamuoju laikotarpiu, į priverstinį Indonezijos kilmės biodyzelino kainų sumažinimą ir į tai, kad dėl šio importo sumažėjo Sąjungos pramonės kainos. Laikinojo reglamento 362 konstatuojamojoje dalyje ir ginčijamo reglamento 407 konstatuojamojoje dalyje ji pažymėjo, kad ši padėtis lėmė tai, kad sumažėjo Sąjungos pramonės rinkos dalys, nepaisant gamybos ir pajėgumų padidėjimo, ir tai, kad Sąjunga negalėjo padidinti nepakankamos savo pelno maržos, nors rinkos sąlygos buvo palankios. Taigi laikinojo reglamento 365 konstatuojamojoje dalyje, patvirtintoje ginčijamo reglamento 415 konstatuojamąja dalimi, Komisija padarė išvadą, kad subsidijuojamo Indonezijos kilmės biodyzelino importas kelia didelės žalos Sąjungos pramonei grėsmę.

268    Pirmiausia reikia atmesti ieškovių teiginį, kad importas iš Indonezijos nebuvo Sąjungos pramonės pažeidžiamumo priežastis, todėl negalėjo sukelti žalos šiai pramonei grėsmės. Iš tiesų, kaip teisingai pažymi Komisija, šioje byloje svarbi analizė susijusi ne su klausimu, ar importas iš Indonezijos yra Sąjungos pramonės pažeidžiamumo priežastis, o su klausimu, ar šis importas kelia didelės žalos grėsmę artimiausioje ateityje.

269    Pirma, ieškovės teigia, kad iš laikinojo reglamento lentelėse pateiktų duomenų matyti, jog importo iš Indonezijos rinkos dalies padidėjimas nuo 2017 m. iki tiriamojo laikotarpio, kaip logiškas antidempingo priemonių, kurios pripažintos neteisėtomis ir kuriomis blokuotas importas iš Indonezijos (žr. šio sprendimo 3–6 punktus), panaikinimo padarinys, buvo mažesnis nei Sąjungos pramonės rinkos dalies sumažėjimas, o tai reiškia, kad importas iš Indonezijos tiesiog užpildė tuštumą, kurios neužpildė Sąjungos pramonė, ir nepagrindžia prarastos Sąjungos pramonės rinkos dalies.

270    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad ieškovės neginčija duomenų, kuriais rėmėsi Komisija, prieidama prie savo išvadų. Šalys sutaria, kad Sąjungos pramonės gamyba nuo 2017 m. iki tiriamojo laikotarpio šiek tiek padidėjo – nuo 13 071 053 iki 13 140 852 tonų (laikinojo reglamento 268 konstatuojamojoje dalyje pateikta 3 lentelė), o Sąjungos suvartojimas per tą patį laikotarpį padidėjo labiau – nuo 14 202 128 iki 15 634 102 tonų (laikinojo reglamento 271 konstatuojamojoje dalyje pateikta 4 lentelė). Tuo pačiu laikotarpiu importas iš Indonezijos padidėjo nuo 24 984 iki 516 088 tonų (laikinojo reglamento 280 konstatuojamojoje dalyje pateikta 5 lentelė), t. y. padidėjo 1 965,67 %, arba 491 104 tonomis, o Sąjungos pramonės pardavimų apimtis Sąjungos rinkoje sumažėjo nuo 13 004 462 iki 12 741 791 tonos (laikinojo reglamento 314 konstatuojamojoje dalyje pateikta 9 lentelė), t. y. 262 671 tona. Be to, tuo pačiu laikotarpiu Sąjungos pramonė naudojo tik 77 % savo gamybos pajėgumų (laikinojo reglamento 309 konstatuojamojoje dalyje pateikta 8 lentelė).

271    Iš pirmesniame punkte pateiktų duomenų matyti, kad, nepaisant to, jog Sąjungos rinkoje didėjo suvartojimas, taigi, ir paklausa, Sąjungos pramonės pardavimai toje pačioje rinkoje sumažėjo, nors buvo daug nepanaudotų gamybos pajėgumų, o importas iš Indonezijos tuo pačiu metu padidėjo 1 965,67 %. Todėl Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 263 punkte nurodytą jurisprudenciją, kai ginčijamo reglamento 407 konstatuojamojoje dalyje priėjo prie išvados, kad dėl importo padidėjimo tiriamuoju laikotarpiu ir dėl Sąjungos pramonės kainų priverstinio sumažinimo ir kritimo, kuriuos lėmė subsidijuojamas importas iš Indonezijos, Sąjungos pramonė prarado rinkos dalį, nepaisant padidėjusios gamybos ir pajėgumų, ir negalėjo pasinaudoti palankia rinkos padėtimi.

272    Ieškovės tvirtina, kad importas iš Indonezijos ateityje nebedidės. Pirma, biodyzelino, kurio RFT yra aukšta, paklausa nedidelė. Antra, du neseniai priimti teisės aktai riboja AAM naudojimą Sąjungoje: 2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2018/2001 dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją (OL L 328, 2018, p. 82) ir 2019 m. kovo 13 d. Komisijos deleguotasis reglamentas (ES) 2019/807, kuriuo dėl didelę netiesioginio žemės naudojimo keitimo riziką keliančių pradinių žaliavų, kurių auginimo teritorija reikšmingai plečiama į žemės, kurioje yra didelių anglies sankaupų, plotus, nustatymo ir nedidelę netiesioginio žemės naudojimo keitimo riziką keliančių biodegalų, skystųjų bioproduktų ir biomasės kuro sertifikavimo papildoma Direktyva 2018/2001 (OL L 133, 2019, p. 1).

273    Kaip teisingai pažymi Komisija, ieškovės neginčijo jos išvadų dėl Sąjungoje pagaminto biodyzelino ir Indonezijos kilmės biodyzelino konkurencinio santykio ir to, kad pastarasis biodyzelinas daro spaudimą kainoms (ginčijamo reglamento 254 konstatuojamoji dalis). Be to, kaip matyti iš ginčijamo reglamento 353 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 4 lentelės, importo iš Indonezijos trijų ketvirčių apimtis laikotarpiu po tyrimo yra didesnė už šio importo keturių ketvirčių apimtį tiriamuoju laikotarpiu.

274    Ginčijamo reglamento 360 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė teisingą išvadą, kad Direktyvos 2018/2001 poveikio nebuvo galima numatyti ir „analizei, kokią žalos grėsmę Indonezijos importas kels Sąjungos pramonei artimiausioje ateityje, jis neturi reikšmės“. Iš tiesų reikia konstatuoti, kad ši direktyva buvo priimta pasibaigus tiriamajam laikotarpiui ir kad remiantis jos 36 straipsnio 1 dalimi šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas baigiasi 2021 m. birželio 30 d. Be to, pagal tos direktyvos 26 straipsnio 2 dalį „didelę netiesioginio žemės naudojimo keitimo riziką keliančių biodegalų, skystųjų bioproduktų ar biomasės kurui, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, kurių atveju stebima reikšminga jų auginimo teritorijos plėtra užimant žemės, kurioje yra didelių anglies sankaupų, plotus“, visiškas importo ribojimas nuo 2023 m. gruodžio 31 d. bus laipsniškas, kaip nustatyta šios direktyvos 26 straipsnio 2 dalyje.

275    Antra, ieškovės teigia, kad Komisija neįrodė importo iš Indonezijos padidėjimo ir Sąjungos pramonės pelningumo problemų tarpusavio ryšio. Iš laikinajame reglamente pateiktose lentelėse pateiktų duomenų matyti, kad tiriamuoju laikotarpiu Sąjungos pramonės pelningumas išliko teigiamas ir kad nėra koreliacijos tarp importo iš Indonezijos ir Sąjungos pramonės pelningumo. Laikotarpio po tyrimo duomenys patvirtina tai, kad šios koreliacijos nėra.

276    Iš tikrųjų iš laikinojo reglamento 334 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 14 lentelės matyti, kad tiriamuoju laikotarpiu Sąjungos pramonės pelningumas išliko stabilus (0,8 %). Vis dėlto, kaip matyti iš ginčijamo reglamento 329 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 3 lentelės, laikotarpiu po tyrimo ir po to, kai 2018 m. ketvirtąjį ketvirtį pelningumas padidėjo 10,8 %, jis sumažėjo, palyginti su tiriamuoju laikotarpiu, o 2019 m. antrąjį ketvirtį net tapo neigiamas (–5 %). Be to, iš ginčijamo reglamento 353 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 4 lentelės matyti, kad 2019 m. pirmojo ir antrojo ketvirčių importas iš Indonezijos buvo didesnis nei 2018 m. ketvirtojo ketvirčio, per kurį Sąjungos pramonės pelningumas padidėjo.

277    Todėl Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai priėjo prie išvados, kad yra priežastinis ryšys tarp Indonezijos kilmės biodyzelino importo ir didelės žalos Sąjungos pramonei grėsmės.

278    Taigi ketvirtojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

 Dėl ketvirtojo pagrindo antros dalies, grindžiamos pagrindinio reglamento 8 straipsnio 6 dalies pažeidimu ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis nagrinėjant Argentinos kilmės biodyzelino importo poveikį

279    Ketvirtojo pagrindo antroje dalyje ieškovės teigia, kad atlikdama nepriskyrimo analizę Komisija neatsižvelgė į žalos, keliamos Argentinos kilmės biodyzelino importo, dėl kurio priimtas 2019 m. vasario 11 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) 2019/244, kuriuo importuojamam Argentinos kilmės biodyzelinui nustatomas galutinis kompensacinis muitas (OL L 40, 2019, p. 1), grėsmę.

280    Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 260 punkto, atlikdama nepriskyrimo analizę pagal pagrindinio reglamento 8 straipsnio 6 dalį Komisija turi atmesti bet kokią dėl kitų veiksnių atsiradusią žalą, kad šių kitų veiksnių padaryta žala nebūtų priskirta veiksniams, susijusiems su subsidijavimu.

281    Šiuo tikslu Komisija turi patikrinti, ar šių kitų veiksnių poveikis nebuvo toks, kad nutrauktų priežastinį nagrinėjamo importo ir Sąjungos pramonei padarytos žalos ryšį. Ji taip pat turi patikrinti, ar žala, kurią galima priskirti šiems kitiems veiksniams, nėra svarbi nustatant žalą, nes net jei tam tikras kitas veiksnys negali nutraukti priežastinio ryšio tarp nagrinėjamojo importo ir Sąjungos pramonei padarytos žalos, jis Sąjungos pramonei gali padaryti kitos žalos. Vis dėlto, jei Komisija konstatuoja, kad, nepaisant tokių veiksnių, dėl šio importo atsiradusi žala yra didelė, galima nustatyti priežastinį šio importo ir Sąjungos pramonei padarytos žalos ryšį (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2016 m. vasario 4 d. Sprendimo C & J Clark International ir Puma, C‑659/13 ir C‑34/14, EU:C:2016:74, 169 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2017 m. vasario 28 d. Sprendimo Canadian Solar Emea ir kt. / Taryba, T‑162/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:124, 182–185 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

282    Be to, pagal jurisprudenciją Komisija gali subsidijuotam importui priskirti žalą, net jeigu jo poveikis lemia tik dalį didesnės žalos, kuri atsirado dėl kitų veiksnių. Kompensacinių muitų nustatymas yra galimas, net jei dėl jų neišnyksta problemos, kurias Sąjungos pramonei sukuria kiti veiksniai (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 1988 m. spalio 5 d. Sprendimo Canon ir kt. / Taryba, 277/85 ir 300/85, EU:C:1988:467, 62 ir 63 punktus; 1998 m. sausio 29 d. Sprendimo Sinochem / Taryba, T‑97/95, EU:T:1998:9, 99–103 punktus ir 2017 m. vasario 28 d. Sprendimo Yingli Energy (China) ir kt. / Taryba, T‑160/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:125, 192 punktą). Taigi tam, kad būtų priežastinis ryšys tarp subsidijuojamo importo ir žalos arba didelės žalos Sąjungos pramonei grėsmės, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento nuostatas, nebūtina, kad šis importas būtų vienintelė šios žalos priežastis.

283    Šiomis aplinkybėmis nebūtina nurodyti ar kiekybiškai įvertinti arba apskaičiuoti atitinkamo veiksnio konkretaus poveikio (šiuo klausimu žr. 2017 m. vasario 28 d. Sprendimo Yingli Energy (China) ir kt. / Taryba, T‑160/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:125, 195 punktą; taip pat pagal analogiją žr. 2006 m. spalio 4 d. Sprendimo Moser Baer India / Taryba, T‑300/03, EU:T:2006:289, 269 punktą).

284    Taip pat svarbu priminti, kad šalys, kurios remiasi ginčijamo reglamento neteisėtumu, turi pateikti įrodymų, patvirtinančių, kad šie veiksniai galėjo turėti tokį poveikį, kad nebuvo nustatyta Sąjungos pramonei padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp šios žalos ir importo dempingo kaina ar subsidijuojamo importo, todėl ši žala ir šis ryšys turi būti kvestionuojami (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo CHEMK ir KF / Taryba, C‑13/12 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:780, 75 punktą ir 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Transnational Company „Kazchrome“ ir ENRC Marketing / Taryba, C‑10/12 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:865, 28 punktą).

285    Nagrinėjamu atveju, priešingai, nei teigia ieškovės, Komisija ginčijamo reglamento 416-460 konstatuojamosiose dalyse įvertino kitų veiksnių, galinčių padaryti žalos Sąjungos pramonei, poveikį. Šiomis aplinkybėmis ginčijamo reglamento 416–420 konstatuojamosiose dalyse ir laikinojo reglamento 368–370 konstatuojamosiose dalyse ji, be kita ko, įvertino Argentinos kilmės biodyzelino importo poveikį.

286    Konkrečiau kalbant, laikinojo reglamento 368 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad importas iš Argentinos 2017 m. sudarė 2,8 % rinkos dalį, o tiriamuoju laikotarpiu ji padidėjo beveik iki 10 %, tačiau dėl jo buvo pradėtas tyrimas, kuriam pasibaigus 2019 m. vasario mėn. buvo nustatytas galutinis kompensacinis muitas ir priimti įsipareigojimo pasiūlymai. Taigi ginčijamo reglamento 417 ir 418 konstatuojamosiose dalyse ji padarė išvadą, kad importas iš Argentinos tiriamuoju laikotarpiu kėlė žalos Sąjungos pramonei grėsmę, todėl 2019 m. vasario mėn. Komisija dėl šio importo ėmėsi priemonių ir sutiko su įsipareigojimais dėl kainų, tačiau tai nereiškia, kad importas iš Indonezijos taip pat nekelia žalos grėsmės, ypač įsigaliojus priemonėms dėl importo iš Argentinos.

287    Pirma, ieškovės tvirtina, kad importo iš Argentinos padidėjimas tris kartus viršijo importo iš Indonezijos padidėjimą ir kad Argentinos importo kainos buvo daug mažesnės, o tai reiškia, kad jis buvo pagrindinė žalos grėsmės priežastis. Be to, ieškovių teigimu, tiriamuoju laikotarpiu importas iš Indonezijos sudarė 516 088 tonas, t. y. 3,3 % rinkos dalį, o laikotarpiu po tyrimo – 581 086 tonas, t. y. 5 % rinkos dalį, kuri, kaip Komisija nurodė Įgyvendinimo reglamento Nr. 2019/244 466 konstatuojamojoje dalyje, reiškia, kad šis eksportas artimiausiu metu neturėtų būti pagrindinė žalos priežastis. Laikotarpiu po tyrimo Argentinos rinkos dalis sumažėjo 4,1 %, o Indonezijos rinkos dalis padidėjo 1,7 %, Malaizijos rinkos dalis padidėjo 0,9 %, Kinijos rinkos dalis liko nepakitusi ir Sąjungos pramonės dalis padidėjo 1,5 %. Indonezijos biodyzelino kainos išliko mažesnės už Argentinos biodyzelino kainas, o Sąjungos pramonės pelningumas padidėjo.

288    Ieškovės pabrėžia, kad 2019 m. vasario 11 d. Įgyvendinimo sprendimu (ES) 2019/245, kuriuo priimami įsipareigojimo pasiūlymai, pateikti importuojamam Argentinos kilmės biodyzelinui nustačius galutinius kompensacinius muitus (OL L 40, 2019, p. 71), Komisija leido importuoti apie 10 % vidutinio metinio Sąjungos suvartojamo kiekio laikotarpiu nuo 2014 m. iki tiriamojo laikotarpio (tai, ieškovių teigimu, atitinka 1 233 417 tonų per metus, t. y. daugiau nei du kartus didesnį kiekį nei importas iš Indonezijos). Taigi Komisija nusprendė, kad Argentinos importas iš principo neturi daryti poveikio bendriems Sąjungos pramonės veiklos rezultatams. Nepaisant to, kad buvo priimtas Įgyvendinimo reglamentas 2019/244, šis importas tebekelia žalos Sąjungos pramonei grėsmę, nes jam netaikomi kompensaciniai muitai tik jeigu jis neviršija 1 233 417 tonų per metus ir atitinka minimalią importo kainą. Iš ginčijamo reglamento 2 ir 6 lentelių matyti, kad importo iš Argentinos apimtis ir toliau buvo didesnė nei importo iš Indonezijos apimtis ir kad tiriamuoju laikotarpiu, apibrėžtu Įgyvendinimo reglamente 2019/244, importo iš Indonezijos kainos buvo didesnės nei importo iš Argentinos.

289    Remdamosi visais šiais argumentais ieškovės iš esmės teigia, kad, pirma, importas iš Argentinos ir toliau yra žalos Sąjungos pramonei grėsmės veiksnys ir, antra, po Įgyvendinimo reglamento 2019/244 priėmimo importas iš Indonezijos apskritai nekelia žalos Sąjungos pramonei grėsmės.

290    Vis dėlto, kiek tai susiję su pirmu aspektu, reikia priminti, kad pagal šio sprendimo 282 punkte nurodytą jurisprudenciją Komisija žalą gali priskirti subsidijuojamam importui, net jeigu jis lemia tik dalį didesnės žalos, kurią sukėlė kiti veiksniai. Subsidijuojamas importas nebūtinai turi būti vienintelė žalos arba žalos grėsmės priežastis. Taigi tai, kad išliko žalos grėsmė, susijusi su Argentinos kilmės biodyzelino importu, nepaneigia ginčijamame reglamente padarytos Komisijos išvados, kad dėl Indonezijos kilmės biodyzelino importo kyla kita žalos grėsmė.

291    Kiek tai susiję su antru aspektu, Komisija padarė teisingą išvadą, kad importas iš Argentinos negalėjo nutraukti priežastinio ryšio tarp importo iš Indonezijos ir žalos Sąjungos pramonei grėsmės, nes importui iš Argentinos jau buvo taikomos kompensacinės priemonės (ginčijamo reglamento 418 konstatuojamoji dalis). Komisija taip pat teisėtai nusprendė, kad, nepaisant šio importo, žalos grėsmė, kurią kėlė importas iš Indonezijos, buvo didelė ir kad buvo galima nustatyti priežastinį ryšį tarp šio importo ir žalos Sąjungos pramonei grėsmės. Iš tiesų, kaip matyti iš ginčijamo reglamento 430 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 6 lentelės, kurios duomenų ieškovės neginčijo, laikotarpiu po tyrimo Argentinos ir Indonezijos rinkos dalys buvo beveik tokios pačios (atitinkamai 5,7 % ir 5 %), o importo iš Indonezijos kaina (655 EUR už toną) buvo mažesnė nei importo iš Argentinos (673 EUR už toną). Šis importo iš Indonezijos ir importo iš Argentinos kainų skirtumas gali patvirtinti Komisijos išvadą, kad importo iš Indonezijos keliama žalos grėsmė buvo didelė, nepaisant importo iš Argentinos.

292    Bet kuriuo atveju ieškovės neįrodė, kaip reikalaujama pagal šio sprendimo 284 punkte nurodytą jurisprudenciją, kad importas iš Argentinos galėjo turėti tokį poveikį, kad nebuvo nustatyta žalos Sąjungos pramonei grėsmė ir priežastinis ryšys tarp subsidijuojamo Indonezijos importo ir žalos Sąjungos pramonei grėsmės.

293    Be to, negalima pritarti ieškovių teiginiams, grindžiamiems Komisijos išvadomis, padarytomis Įgyvendinimo reglamento 2019/244 463 ir 466 konstatuojamosiose dalyse, t. y. kad Indonezijos kilmės biodyzelino importas, kuris sudaro 5 % rinkos dalį, artimiausiu metu neturėtų būti pagrindinė žalos priežastis. Pirma, šios Komisijos išvados susijusios su kitu tiriamuoju laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki gruodžio 31 d., kuriuo vis dar galiojo importui iš Indonezijos taikomos antidempingo priemonės. Antra, per tiriamąjį laikotarpį pasikeitė su importu iš Indonezijos susijusi padėtis, nes, kaip teisingai pabrėžia Komisija, neigiamas importo iš Argentinos poveikis buvo neutralizuotas 2019 m. vasario mėn. priėmus Įgyvendinimo reglamentą (ES) 2019/244, kuris pakeitė padėtį Sąjungos rinkoje. Trečia, Komisija, pažymėjusi, kad Indonezijos kilmės biodyzelino importas artimiausiu metu neturėtų būti „pagrindinė“ žalos priežastis, neatmetė to, kad toks importas gali būti žalos priežastis arba kelti žalos Sąjungos pramonei grėsmę.

294    Iš to matyti, kad Komisijos analizė atitinka šio sprendimo 280–282 punktuose nurodytus principus ir kad ji nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai priėjo prie išvados, kad tarp importo iš Indonezijos ir didelės žalos Sąjungos pramonei grėsmės yra priežastinis ryšys. Todėl ieškovių argumentus reikia atmesti.

295    Antra, ieškovės tvirtina, kad Komisijos atliktos nepriskyrimo analizės nenuoseklumą rodo PPO institucijų praktika.

296    Grįsdamos savo argumentus ieškovės nurodo dvi PPO specialiosios grupės ataskaitas. Pirma, tai – 2017 m. balandžio 25 d. priimta PPO specialiosios grupės ataskaita „Kinija – Antidempingo priemonės, taikomos Kanados kilmės popieriaus plaušienos importui“ (WT/DS 483/R); jos 7.150 punkte teigiama:

„Produktų importo ne dempingo kaina, kurie buvo parduodami už kainas, artimas kainoms importo dempingo kaina, rinkos dalies padidėjimas nebuvo svarstomas <…> įrodinėjant priežastinį ryšį tarp importo dempingo kaina ir didelės žalos. <…> Tikėjomės, kad pagrįstą ir objektyvų tyrimą turinti atlikti institucija tokiomis aplinkybėmis bent jau išnagrinės galimą importo ne dempingo kaina vaidmenį mažinant kainas, o tai, kaip nustatė [už tyrimą atsakinga institucija], prisidėjo darant didelę žalą nacionaliniam gamybos sektoriui.“

297    Antra, tai – 2017 m. gruodžio 6 d. priimta PPO specialiosios grupės ataskaita „JAV – Antidempingo ir kompensacinės priemonės, taikomos tam tikram Indonezijos kilmės kreidiniam popieriui“ (WT/DS 491/R); jos 7.211 ir 7.233 punktuose pažymėta:

„Svarstant [klausimą, ar už tyrimą atsakinga institucija užtikrino, kad subsidijuojamam importui nebūtų priskiriama kokia nors (būsima) žala, kurią gali sukelti nurodyti „kiti veiksniai“], bus nagrinėjama, ar [už tyrimą atsakinga institucija] pakankamai paaiškino tikėtino kitų veiksnių žalingo poveikio pobūdį ir dydį, palyginti su tikėtinu subsidijuojamo importo žalingu poveikiu, ir ar paaiškinimai <…> leidžia nustatyti, kad jos suformuluotos išvados yra tiek pat pagrįstos, kaip ir tos, kurias galėtų padaryti nešališka ir objektyvi už tyrimą atsakinga institucija, atsižvelgdama į nurodytas faktines aplinkybes ir argumentus <…> [T]uo atveju, jeigu kiti veiksniai prisidėjo prie nacionalinio gamybos sektoriaus pažeidžiamumo, už tyrimą atsakinga institucija turėtų atsižvelgti į šių kitų veiksnių tikėtiną poveikį ateityje ir jį išnagrinėti, siekiant užtikrinti, kad jokia tikėtina būsima žala, kurią sukelia šie kiti veiksniai, nebūtų priskirta aptariamam importui.“

298    Nepažeidžiant šio sprendimo 38 ir 39 punktuose nurodytos jurisprudencijos, iš ginčijamo reglamento ir laikinojo reglamento dalių, skirtų priežastiniam ryšiui nagrinėti, be kita ko, iš ginčijamo reglamento 416–420 konstatuojamųjų dalių ir laikinojo reglamento 368–370 konstatuojamųjų dalių, susijusių su importu iš Argentinos, matyti, kad Komisijos analizė atitinka šiose PPO specialiosios grupės ataskaitose išdėstytus principus. Iš tiesų Komisija įvertino Argentinos kilmės biodyzelino importo vaidmenį ir poveikį Sąjungos pramonei (ginčijamo reglamento 430–433 konstatuojamosios dalys ir laikinojo reglamento 367–370 konstatuojamosios dalys) ir pateikė pakankamų paaiškinimų dėl tokio importo tikėtino žalingo poveikio pobūdžio ir dydžio, visų pirma laikinojo reglamento 370 konstatuojamojoje dalyje ir ginčijamo reglamento 431 konstatuojamojoje dalyje; paskui ginčijamo reglamento 431 konstatuojamojoje dalyje padarė išvadą, kad šis importas nebegali kelti grėsmės Sąjungos pramonei.

299    Todėl ieškovių argumentus, susijusius su šiomis PPO ataskaitomis, reikia atmesti.

300    Trečia, ieškovės tvirtina, kad Komisija pažeidė jų teisę į gerą administravimą, nes rūpestingai ir nešališkai neišnagrinėjo visų reikšmingų bylos aplinkybių, susijusių su importu iš Argentinos, visų pirma neatsižvelgė į savo pačios išvadas, padarytas Įgyvendinimo reglamente 2019/244.

301    Šiuo klausimu reikia priminti, kad teisė į gerą administravimą reiškia rūpestingumo pareigą, kurią vykdydama kompetentinga institucija privalo rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. 2014 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Crown Equipment (Suzhou) ir Crown Gabelstapler / Taryba, T‑643/11, EU:T:2014:1076, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

302    Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo reglamento 416–420 konstatuojamųjų dalių ir laikinojo reglamento 368–370 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija rūpestingai ir nešališkai išnagrinėjo reikšmingas aplinkybes, siekdama nustatyti, ar importas iš Argentinos galėjo susilpninti arba nutraukti priežastinį ryšį tarp subsidijuojamo importo iš Indonezijos ir didelės žalos Sąjungos pramonei grėsmės. Kadangi priešingi ieškovių argumentai buvo atmesti, reikia atmesti ketvirtojo pagrindo antrą dalį, taigi, ir visą šį pagrindą.

303    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti visą ieškinį, ir nėra reikalo, siekiant procesinio ekonomiškumo, priimti sprendimo dėl Komisijos argumentų, kuriais ginčijamas ieškinio priimtinumas, kiek tai susiję su viena iš ieškovių – PT Multi Nabati Sulawesi (2002 m. vasario 26 d. Sprendimo Taryba / Boehringer, C‑23/00 P, EU:C:2002:118, 52 punktas).

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

304    Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą, be savo bylinėjimosi išlaidų, jos turi padengti Komisijos ir EBB bylinėjimosi išlaidas pagal jų pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Priteisti iš PT Wilmar Bioenergi Indonesia, PT Wilmar Nabati Indonesia ir PT Multi Nabati Sulawesi bylinėjimosi išlaidas.

Gervasoni Madise Nihoul

Frendo       Martín y Pérez de Nanclares

Paskelbta 2022 m. gruodžio 14 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

*      Proceso kalba: anglų.