TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS
1982 m. spalio 6 d.(*)
„Pareiga pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą“
Byloje 283/81
Dėl Corte suprema di cassazione pirmosios civilinių bylų kolegijos pagal EEB sutarties 177 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą bylose:
Srl Cilfit, likviduojama bendrovė, ir kitos 54 bendrovės, Roma,
prieš
Sveikatos ministeriją, atstovaujamą ministro, Roma,
ir
Lanificio di Gavardo SpA, Milanas,
prieš
Sveikatos ministeriją, atstovaujamą ministro, Roma,
dėl EEB sutarties 177 straipsnio trečiosios pastraipos išaiškinimo,
TEISINGUMO TEISMAS,
kurį sudaro pirmininkas J. Mertens de Wilmars, kolegijų pirmininkai G. Bosco, A. Touffait ir O. Due, teisėjai P. Pescatore, Mackenzie Stuart, A. O’Keeffe, T. Koopmans, U. Everling, A. Chloros ir F. Grévisse,
generalinis advokatas F. Capotorti,
kancleris P. Heim,
priima šį
Sprendimą
1 1981 m. kovo 27 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 1981 m. spalio 31 d., Corte suprema di cassazione, vadovaudamasis EEB sutarties 177 straipsniu, pateikė prejudicinį klausimą dėl EEB sutarties 177 straipsnio trečiosios pastraipos išaiškinimo.
2 Šis klausimas kilo nagrinėjant ginčą tarp vilną importuojančių bendrovių ir Italijos sveikatos ministerijos dėl fiksuoto mokesčio už vilnos, importuojamos iš Bendrijos narėmis nesančių šalių, sanitarinį patikrinimą. Šios bendrovės nurodė 1968 m. birželio 28 d. Reglamentą Nr. 827/68 (OL L 151, p. 16) dėl bendro tam tikrų Sutarties II priede išvardytų produktų rinkos organizavimo, kurio 2 straipsnio 2 dalimi valstybėms narėms draudžiama įvesti muitams lygiaverčio poveikio privalomuosius mokėjimus už importuotus „gyvūninės kilmės produktus“, nenurodytus kitoje vietoje, apibrėžiamus bendrojo muitų tarifo 05.15 pozicijoje. Sveikatos ministerija užginčijo šį argumentą, nes vilna neįtraukta į Sutarties II priedą. Todėl jai netaikomas bendras žemės ūkio rinkų organizavimas.
3 Tokiomis aplinkybėmis Sveikatos ministerija daro išvadą, kad atsakymas į klausimą dėl Bendrijos institucijų teisės akto išaiškinimo yra toks akivaizdus, jog nekelia jokių abejonių, ir todėl jam netaikomas reikalavimas pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Suinteresuotosios bendrovės teigia priešingai, kad klausimas dėl reglamento išaiškinimo buvo iškeltas nagrinėjant bylą Corte suprema di cassazione, t. y. teisme, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti skundžiami, todėl pagal 177 straipsnio trečiąją pastraipą jis negali išvengti pareigos kreiptis į Teisingumo Teismą.
4 Atsižvelgdamas į šiuos prieštaraujančius teiginius Corte suprema di cassazione kreipėsi į Teisingumo Teismą pateikdamas tokį klausimą:
„Ar Sutarties 177 straipsnio trečiosios pastraipos, nurodančios, kad iškilus to paties straipsnio pirmojoje pastraipoje nurodytam klausimui nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau skundžiamas, tas teismas „kreipiasi“ į Teisingumo Teismą, nustatoma pareiga pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą valstybės narės teismui visiškai neleidžia vertinti iškelto klausimo pagrįstumo, ar ši pareiga priklauso (ir kuria apimtimi) nuo išankstinės pagrįstos abejonės dėl išaiškinimo egzistavimo?“
5 Siekiant išspręsti taip suformuluotą problemą, reikia atsižvelgti į 177 straipsnio sistemą, pagal kurią Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti, be kita ko, prejudicinius sprendimus dėl Sutarties ir Bendrijos institucijų priimtų aktų išaiškinimo.
6 Pagal šio straipsnio antrąją pastraipą kiekvienas valstybių narių teismas, manydamas, kad sprendimui priimti šiuo klausimu reikia prejudicinio sprendimo, „gali“ prašyti Teisingumo Teismą jį priimti. Pagal to paties straipsnio trečiąją pastraipą tokiam klausimui dėl išaiškinimo iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami, tas teismas dėl jo „kreipiasi“ į Teisingumo Teismą.
7 Ši pareiga kreiptis grindžiama bendradarbiavimu tarp nacionalinių teismų, įpareigotų taikyti Bendrijos teisę, ir Teisingumo Teismo, siekiant užtikrinti tinkamą Bendrijos teisės taikymą bei vienodą jos aiškinimą visose valstybėse narėse. 177 straipsnio trečiąja pastraipa konkrečiai siekiama išvengti teismų praktikos Bendrijos teisės klausimais skirtumų atsiradimo Bendrijoje. Todėl šios pareigos ribos turi būti įvertintos atsižvelgiant į jos tikslus ir pagal atitinkamą valstybių narių teismų bei Teisingumo Teismo jurisdikciją, iškilus tokiam klausimui dėl išaiškinimo 177 straipsnio prasme.
8 Šiame kontekste, siekiant nustatyti aplinkybes, kuriomis valstybės narės teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau skundžiami, privalo kreiptis į Teisingumo Teismą, reikia patikslinti frazės „tokiam klausimui iškilus“ prasmę Bendrijos kontekste.
9 Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia pažymėti, kad 177 straipsnis nėra nacionalinio teismo nagrinėjamos bylos šalims suteikiama kreipimosi į teismą priemonė. Todėl vienos šalies tvirtinimo apie byloje kylantį klausimą dėl Bendrijos teisės išaiškinimo nepakanka, kad atitinkamas teismas privalėtų laikyti, jog iškilo klausimas 177 straipsnio prasme. Kita vertus, prireikus jis turi kreiptis į Teisingumo Teismą savo iniciatyva.
10 Be to, iš 177 straipsnio antrosios ir trečiosios pastraipų sąsajų matyti, kad trečiojoje pastraipoje numatyti teismai turi tokią pačią diskreciją kaip ir bet kuris kitas valstybių narių teismas, nuspręsti, ar prejudicinis sprendimas Bendrijos teisės klausimu yra būtinas jo sprendimui priimti. Todėl šie teismai neprivalo pateikti Teisingumo Teismui jiems nagrinėjant bylą iškilusio klausimo dėl Bendrijos teisės išaiškinimo, jei šis klausimas nėra svarbus bylai, tai yra tuo atveju, kai atsakymas į šį klausimą, nesvarbu, koks jis būtų, negalėtų turėti reikšmės ginčo baigčiai.
11 Kita vertus, jeigu jie nustato, kad siekiant priimti sprendimą byloje yra būtina remtis Bendrijos teise, 177 straipsnis nustato pareigą kreiptis į Teisingumo Teismą dėl bet kurio iškilusio klausimo išaiškinimo.
12 Corte di cassazione pateiktu klausimu siekiama sužinoti, ar tam tikromis aplinkybėmis 177 straipsnio trečiojoje pastraipoje suformuluota pareiga vis dėlto galėtų būti apribota.
13 Šiuo klausimu reikėtų priminti, kad 1963 m. kovo 27 d. Sprendime (28 A 30/62, Da Costa, Rink. p. 75) Teisingumo Teismas nusprendė, kad „nors 177 straipsnio trečiąja pastraipa valstybių narių teismai, kurių sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau skundžiami, be jokių apribojimų įpareigojami kreiptis į Teisingumo Teismą dėl bet kurio jiems nagrinėjant bylą iškilusio klausimo išaiškinimo, pagal 177 straipsnį jau pateiktas išaiškinimas vis dėlto gali panaikinti šios pareigos tikslą ir jos prasmę; o taip yra, be kita ko, tuo atveju, kai iškeltas klausimas iš esmės yra tapatus tam, dėl kurio analogišku atveju jau buvo priimtas prejudicinis sprendimas“.
14 Tokį patį 177 straipsnio trečiojoje pastraipoje įtvirtintos pareigos ribojimo poveikį gali turėti ir atitinkamu teisės klausimu nusistovėjusi Teisingumo Teismo praktika, neatsižvelgiant į procedūras, pagal kurias ji buvo įtvirtinta, net jei nagrinėjami klausimai ir nėra visiškai tapatūs.
15 Tačiau nereikėtų pamiršti, kad esant bet kuriai iš šių aplinkybių valstybių narių teismai, įskaitant paminėtus 177 straipsnio trečiojoje pastraipoje, turi nevaržomą teisę kreiptis į Teisingumo Teismą, jei mano tai esant tikslinga.
16 Galiausiai tinkamas Bendrijos teisės taikymas gali būti toks akivaizdus, kad dėl jo negali kilti jokių pagrįstų abejonių. Prieš nuspręsdamas, kad tokia situacija egzistuoja, valstybės narės teismas turi būti įsitikinęs, jog ji būtų lygiai tokia pat akivaizdi ir kitų valstybių narių teismams, ir Teisingumo Teismui. Tik įvykdžius šias sąlygas valstybės narės teismas šio klausimo galės neteikti Teisingumo Teismui bei prisiimti atsakomybę dėl jo išsprendimo.
17 Vis dėlto tokios galimybės egzistavimas turi būti įvertintas atsižvelgiant į Bendrijos teisei būdingas savybes ir į su jos aiškinimu susijusius tam tikrus sunkumus.
18 Pirmiausia reikėtų atsižvelgti į tai, kad Bendrijos teisės aktai surašomi daugeliu kalbų ir kad įvairios kalbinės versijos taip pat yra autentiškos; taigi Bendrijos teisės nuostatos aiškinimas reikalauja ir jos kalbinių versijų palyginimo.
19 Toliau, net ir tikslaus kalbinių versijų sutapimo atveju, reikia pažymėti, kad Bendrijos teisėje vartojama jai būdinga terminija. Be to, reikia pabrėžti, kad teisinių sąvokų turinys Bendrijos ir skirtingų valstybių narių teisėse nebūtinai yra tas pats.
20 Galiausiai kiekviena Bendrijos teisės nuostata turi būti įvertinta atsižvelgiant į atitinkamą kontekstą bei aiškinama paisant Bendrijos teisės nuostatų visumos, jos tikslų bei raidos būklės tuo metu, kai nagrinėjama nuostata turi būti taikoma.
21 Atsižvelgiant į visus šiuos argumentus, į Corte suprema di cassazione pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: 177 straipsnio trečioji pastraipa turi būti aiškinama taip, kad teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau skundžiami, jo nagrinėjamoje byloje iškilus klausimui dėl Bendrijos teisės, privalo vykdyti pareigą kreiptis į Teisingumo Teismą, išskyrus, jeigu jis nustatytų, kad iškeltas klausimas nėra svarbus bylai ar kad dėl nagrinėjamos Bendrijos teisės nuostatos Teisingumo Teismas jau pateikė išaiškinimą, arba tinkamas Bendrijos teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių; ar tokia galimybė egzistuoja, turi būti įvertinta atsižvelgiant į Bendrijos teisei būdingas savybes, į tam tikrus sunkumus, su kuriais susiduriama ją aiškinant, bei į teismų praktikos Bendrijoje skirtumų atsiradimo pavojų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
22 Italijos Respublikos vyriausybės, Nyderlandų Karalystės vyriausybės ir Europos Bendrijų Komisijos, pateikusių Teisingumo Teismui savo pastabas, bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos.
Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų Corte suprema di cassazione nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.
Remdamasis šiais motyvais,
TEISINGUMO TEISMAS,
atsakydamas į klausimą, kurį jam 1981 m. kovo 27 d. nutartimi pateikė Corte suprema di cassazione, nusprendžia:
EEB sutarties 177 straipsnio trečioji pastraipa turi būti aiškinama taip, kad teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau skundžiami, jo nagrinėjamoje byloje iškilus klausimui dėl Bendrijos teisės, privalo vykdyti pareigą kreiptis į Teisingumo Teismą, išskyrus, jeigu jis nustatytų, kad iškeltas klausimas nėra svarbus bylai ar kad dėl nagrinėjamos Bendrijos teisės nuostatos Teisingumo Teismas jau pateikė išaiškinimą, arba tinkamas Bendrijos teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių; ar tokia galimybė egzistuoja, turi būti įvertinta atsižvelgiant į Bendrijos teisei būdingas savybes, į tam tikrus sunkumus, su kuriais susiduriama ją aiškinant, bei į teismų praktikos Bendrijoje skirtumų atsiradimo pavojų.
Mertens de Wilmars | Bosco | Touffait |
Due | Pescatore | Mackenzie Stuart |
Paskelbta 1982 m. spalio 6 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
P. Heim | | J. Mertens de Wilmars |