BENDROJO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2009 m. gruodžio 18 d.(*)
„Deliktinė atsakomybė – Muitų sąjunga – Procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Pagrįsta nuomonė – Prancūzijos teisės aktuose įtvirtintos „corps des courtiers interprètes et conducteurs de navires“ monopolio panaikinimas – Pakankamai akivaizdus pažeidimas – Priežastinis ryšys“
Sujungtose bylose T‑440/03, T‑121/04, T‑171/04, T‑208/04, T‑365/04 ir T‑484/04
Jean Arizmendi, gyvenantis Bajonoje (Prancūzija), ir 60 kitų ieškovų, kurių vardai ir pavardės nurodyti priede, byloje T‑440/03 atstovaujami advokatų J.‑F. Péricaud, P. Péricaud ir M. Tournois, o bylose T‑121/04, T‑171/04, T‑208/04, T‑365/04 ir T‑484/04 – advokatų J.‑F. Péricaud ir M. Tournois,
ieškovai,
palaikomi
Chambre nationale des courtiers maritimes de France, įsteigtų Paryžiuje (Prancūzija), atstovaujamų advokato J.‑F. Péricaud,
įstojusios į bylą T‑440/03 šalies,
prieš
Europos Sąjungos Tarybą, iš pradžių atstovaujamą J.‑P. Jacqué ir M. Giorgi Fort, vėliau F. Florindo Gijón ir M. Balta,
ir
Europos Komisiją, atstovaujamą X. Lewis, o byloje T‑121/04 X. Lewis ir B. Stromsky,
atsakoves,
dėl pagal EB 235 straipsnį ir EB 288 straipsnio 1 dalį pateikto prašymo priteisti iš Bendrijos žalos, patirtos dėl Prancūzijos „corps des courtiers interprètes et conducteurs de navires“ monopolijos panaikinimo, atlyginimą,
BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas J. Azizi (pranešėjas), teisėjai E. Cremona ir S. Frimodt Nielsen,
posėdžio sekretorė T. Weiler, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. birželio 30 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Teisinis pagrindas
1 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 4 t., p. 307), 17 straipsnio 4 dalyje muitinės deklaracija apibrėžiama kaip nustatytos formos ir nustatytu būdu atliekamas veiksmas, kuriuo asmuo pareiškia savo pageidavimą, kad prekėms būtų įforminta muitinės procedūra.
2 Reglamento Nr. 2913/92 4 straipsnio 19 punkte prekių pateikimas muitinei apibrėžiamas kaip nustatytu būdu muitinei pateikiamas pranešimas apie prekių pristatymą į muitinės įstaigą arba bet kurią kitą muitinės nustatytą arba patvirtintą vietą.
3 Reglamento Nr. 2913/92 5 straipsnyje numatyta:
„Kiekvienas asmuo, laikydamasis 64 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų ir vadovaudamasis nuostatomis, priimtomis įgyvendinant 243 straipsnio 2 dalies b punktą, gali paskirti savo atstovą, įgaliotą atstovauti jam muitinėje atliekant muitinės veiklos taisyklių nustatytus veiksmus ir formalumus.
2. Toks atstovavimas gali būti:
– tiesioginis, kai atstovas veikia kito asmens vardu ir dėl jo interesų,
arba
– netiesioginis, kai atstovas veikia savo vardu, bet dėl kito asmens interesų.
Valstybė narė gali nustatyti apribojimą, kad teisę pateikti muitinės deklaracijas turi tik:
– tiesioginis atstovas arba
– netiesioginis atstovas,
kuris privalo būti tos šalies teritorijoje savo verslu užsiimantis muitinės tarpininkas.“
4 Reglamento Nr. 2913/92 64 straipsnyje numatyta:
„1. Laikantis 5 straipsnio muitinės deklaraciją turi teisę pateikti bet kuris asmuo, kuris gali pateikti prekes kompetentingai muitinės įstaigai arba pasirūpinti, kad jos būtų pateiktos, kartu su visais dokumentais, kuriuos reikia pateikti pagal taisykles, reglamentuojančias muitinės procedūros, kuriai deklaruotos prekės, atlikimo tvarką.
2. Tačiau:
a) jeigu muitinės deklaracijos priėmimas suteikia konkrečiam asmeniui tam tikrų įpareigojimų, jis deklaraciją privalo pateikti pats arba ji turi būti pateikta jo vardu <...>“
5 Reglamento Nr. 2913/92 38 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„1. Asmuo, gabenantis į Bendriją prekes, įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją, turi nedelsdamas, laikydamasis muitinės nustatyto maršruto ir vykdydamas jos nurodymus, jeigu jie duoti, šias prekes pristatyti:
a) į muitinės nustatytą muitinės įstaigą arba į bet kurią kitą muitinės nustatytą arba patvirtintą vietą; arba
b) į laisvąją zoną, jeigu prekės tiesiogiai gabenamos į tokią zoną:
– jūra arba oru, ar
– sausuma, nevykstant per kitą Bendrijos muitų teritorijos dalį, jeigu laisvoji zona ribojasi su valstybės narės ir trečiosios šalies sausumos siena.“
6 Nagrinėjamam atvejui taikytinos redakcijos Reglamento Nr. 2913/92 40 straipsnyje numatyta:
„Prekės, kurios vadovaujantis 38 straipsnio 1 dalies a punktu pristatomos į muitinės įstaigą arba į kitą muitinės nustatytą arba patvirtintą vietą, turi būti pateiktos muitinei asmens, kuris jas įvežė į Bendrijos muitų teritoriją, arba atitinkamais atvejais asmens, prisiėmusio atsakomybę už jau įvežtų prekių gabenimą.“
7 Nagrinėjamam atvejui taikytinos redakcijos Reglamento Nr. 2913/92 43 straipsnyje numatyta:
„Išskyrus 45 straipsnyje numatytus atvejus, prekės, pateiktos muitinei vadovaujantis 40 straipsniu, turi būti nurodytos bendrojoje deklaracijoje.
Bendroji deklaracija turi būti pateikiama tuojau pat po to, kai muitinei buvo pateiktos prekės. Tačiau muitinė gali nustatyti šios deklaracijos pateikimo laikotarpį, kuris neturi būti ilgesnis kaip pirma darbo diena, skaičiuojant nuo tos dienos, kada prekės pateikiamos muitinei.“
8 Nagrinėjamam atvejui taikytinos redakcijos Reglamento Nr. 2913/92 44 straipsnyje nurodyta:
„1. Bendroji deklaracija turi būti surašyta muitinės nustatyto pavyzdžio blanke. Tačiau muitinė gali leisti kaip bendrąją deklaraciją naudoti bet kurį prekybos arba oficialų dokumentą, kuriame pateikiami duomenys, reikalingi prekėms identifikuoti.
2. Bendrąją deklaraciją turi pateikti:
a) asmuo, įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją, arba bet kuris asmuo, prisiėmęs atsakomybę už jau įvežtų prekių gabenimą; arba
b) asmuo, kurio vardu veikė šios dalies a punkte nurodyti asmenys.“
Faktinės aplinkybės
Pirminis laivybos brokerių statusas
Laivybos brokerių statuso istorija ir pobūdis
9 Prancūzijos prekybos kodekse (Code de commerce français, toliau – Prekybos kodeksas) įtvirtintas mišrus corps des courtiers interprètes et conducteurs de navires (tarpininkaujantys laivo vertėjai ir vairininkai, toliau – laivybos brokeriai) statusas, apimantis tam tikrus pareigūno, turinčio tam tikrų veiksmų monopoliją, ir verslininko statusui būdingus elementus.
10 Šis statusas atsirado Prancūzijos įstatymų leidėjui siekiant apsaugoti užsienio kapitonus, prancūziškai nekalbančius taip gerai kaip Prancūzijos kapitonai, nuo per didelius atlygius imančių tarpininkų.
Laivybos brokerių mišraus statuso pasekmės
– Pareigų ir taikytinų teisių bendrasis kontekstas
11 Dėl laivybos brokeriams būdingos verslininkų ir pareigūnų savybių kyla tam tikros teisės ir pareigos (toliau – privilegija).
12 Verslininko statusas reikalavo vesti apskaitą ir reiškė bankrotą reglamentuojančių teisės aktų bei draudimo jungtis į nevyriausybines organizacijas (sociétés civiles) taikytinumą.
13 Pareigūno statusą, kurį, remiantis Prekybos kodekso L‑131‑1 ir paskesniais straipsniais, įsakymu suteikdavo Prancūzijos transporto ministras, reiškė veiklos vykdymą įstatymų leidėjo rezervuotoje rinkoje.
14 Prekybos kodekso L-13l-2 numatė:
„[Laivybos brokeriai] tarpininkauja sudarant čarterį, be to, vykstant ginčui teisme jie vieninteliai turi teisę versti deklaracijas, čarterius, konosamentus, sutartis ir kitus prekybos dokumentus, kuriuos būtina išversti; galiausiai patvirtinti frachto kursą.
Teisme vykstančiuose komerciniuose ginčuose ir muitinės tikslais jie vieninteliai tarpininkauja visiems užsieniečiams, laivų savininkams, verslininkams, laivų įguloms ir kitiems su jūra susijusiems asmenims.“
– Privilegijos materialinė taikymo sritis
15 Jiems suteiktos privilegijos srityje brokeriai vykdė dvi atskiras užduotis, t. y atlikdavo, pirma, su muitine ir uostu susijusius formalumus ir, antra, prisiekusiojo vertėjo funkciją teisme.
16 Monopolija atlikti su pristatymu į muitinę susijusius veiksmus ir formalumus apėmė apsisukančių laivų nukreipimą jiems atvykstant ir išvykstant, informavimą apie rinkliavoms apskaičiuoti reikšmingas fizines laivo savybes, „laivo deklaracijų“ (atvykimo ir išvykimo) parengimą, muitinės reikalaujamų patvirtinimų ir sertifikatų surašymą ir įgulos sąrašų kopijų perdavimą kompetentingoms institucijoms, pavyzdžiui, muitinei, oro ir sienų policijai bei jūrų žandarmerijai.
– Privilegijos taikymas teritorijoje ir asmenims
17 Laivybos brokerių privilegija geografiškai buvo ribota uostu, kuriame paskirtas laivybos brokeris, ir paprastai taikoma visiems laivams. Šia privilegija galėjo dalytis tos pačios veiklos teritorijos laivybos brokeriai.
– Pareigos iš pareigūnui tenkančių užduočių
18 Viena iš pareigūno funkcijų yra vykdyti savo funkcijas, kai kas nors paprašo.
19 Be to, kiekvienas laivybos brokeris privalėjo vykdyti visas jam priskirtas funkcijas ir, siekiant užtikrinti nepriklausomybę, jam buvo draudžiama atlikti komercines ar banko operacijas savo sąskaita.
– Teisės, kylančios iš pareigūno užduočių
20 Pirma, kiekvienas laivybos brokeris turėjo teisę gauti už teikiamas paslaugas honorarus, kurių dydžiai buvo nustatyti dekretu.
21 Antra, kiekvienas laivybos brokeris turėjo „teisę pasiūlyti“ už prekybinę laivybą atsakingam ministrui asmenį, skirtiną į jo vietą. Ši „teisė pasiūlyti“ buvo aiškinama kaip perleidžiama turtinė teisė, kuriai taikoma senatis ir kuri įgyjama kartu su išperkamomis pareigūno užduotimis.
Laivybos brokerių privilegijos panaikinimas
Reglamento Nr. 2913/92 priėmimas ir procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo
22 1994 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Reglamentu Nr. 2913/92 buvo liberalizuotas tam tikros su prekyba uostuose susijusios profesinės veiklos vykdymas. Šio reglamento 5 straipsniu uždraudžiant dvigubą atstovavimą muitinėje iš principo įtvirtinta atstovavimo muitinės institucijose laisvė.
23 1997 m. vis dar galiojo Prekybos kodekso L-131-2 straipsnis, kuriame laivybos brokeriui buvo nustatyta monopolija atlikti veiksmus ir formalumus, susijusius su pristatymu į mutinę. Europos Bendrijų Komisija, manydama, kad šis teisės aktas prieštarauja Reglamento Nr. 2913/92 5 straipsniui, pradėjo procedūrą prieš Prancūzijos Respubliką dėl įsipareigojimų neįvykdymo.
24 1997 m. vasario 12 d. Komisija išsiuntė Prancūzijos Respublikai oficialų pranešimą, pasiūlydama pateikti savo pastabas dėl laivybos brokeriams suteiktos monopolijos pristatyti prekes į muitinę.
25 1997 m. gruodžio 3 d. Komisija pareiškė pagrįstą nuomonę EB 226 straipsnio pirmosios pastraipos prasme dėl Reglamento Nr. 2913/92 5 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimo.
26 Šioje nuomonėje Komisija manė būtent, kad:
„Dėl laivybos brokerių Prancūzijos prekybos kodekso [L-131-2] straipsnyje jiems nustatyta privilegija atstovauti muitinės įstaigose. Jie yra atsakingi už laivo pristatymą, t. y. už visus administracinius ir muitinės formalumus, kuriuos reikia atlikti jų laivui atvykstant ir išvykstant.
[Reglamento Nr. 2913/92] 5 straipsnio 2 dalies [antrojoje] pastraipoje paliekama galimybė valstybėms narėms apriboti atstovavimą, tačiau atsižvelgiant į šios galimybės nuo atstovavimo laisvės išimtinį pobūdį ši nuostata turi būti aiškinama siaurai. Ji gali apimti tik muitinės deklaracijos surašymą ir todėl negali būti taikoma kitiems veiksmams bei formalumams nei tiesiogiai susijusiems su muitinės deklaracija, kaip apibrėžta [Reglamento Nr. 2913/92] 4 straipsnio 17 ir 62−77 [punktuose].
<...>
Todėl Komisija <...> pagal [EB 226] straipsnio [pirmąją pastraipą] pareiškia pagrįstą nuomonę, nes <...> Prancūzijos prekybos kodekso [L-131-2] straipsniu suteikusi teisę atstovauti atliekant veiksmus ir formalumus, susijusius su pristatymu į mutinę, vien laivybos brokeriams Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal [Reglamento Nr. 2913/92] 5 straipsnio 1 ir 2 dalis.
Komisija nurodė Prancūzijos Respublikai per du mėnesius nuo pagrįstos nuomonės gavimo imtis reikiamų priemonių, kad į šią nuomonę būtų tinkamai atsižvelgta.“
Prancūzijos teisės aktų pakeitimai
27 Prancūzijos įstatymų leidėjas priėmė 2001 m. sausio 16 d. Įstatymą Nr. 2001-43 dėl įvairių nuostatų transporto srityje suderinimo su Bendrijos teise (JORF, 2001 m. sausio 17 d., p. 848). Šiuo įstatymu panaikinta laivybos brokerių monopolija.
28 Iš tiesų šio įstatymo 1 straipsnyje numatyta:
„I. Prekybos kodekso L-131-2 straipsnis panaikinamas.
II. Laivo savininkas ar jo atstovas, kuris gali būti kapitonas, gali laisvai tarpininkauti sudarant čarterį, patvirtinant frachto kursą, atlikti su pristatymu į mutinę susijusius formalumus, versti deklaracijas, patvirtinimus apie sudarytus čarterius, konosamentus, sutartis ir visus kitus prekybos dokumentus, kai jie susiję su laivu.“
29 Įstatymo Nr. 2001-43 2 ir 4 straipsniuose numatytos sąlygos, kuriomis remiantis laivybos brokeriams gali būti atlyginta už jų teisių praradimą.
30 Įstatymo Nr. 2001-43 5 straipsnyje patikslinama, kad dekretu bus nustatytos sąlygos, kuriomis laivybos brokeriai galės įgyti jūrų transporto komisaro, komercinių bylų teismo kanclerio, antstolio ar bankroto administratoriaus profesijas, susijusias su visišku ar daliniu atleidimu nuo reikalavimo turėti diplomą ar būti baigus profesinius mokymus.
Procedūra
31 Pareiškimais, kurie Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateikti 2003 m. gruodžio 29 d. ir 2004 m. gruodžio 9 d., ieškovai Jean Arizmendi ir 60 kitų laivybos brokerių, kurių vardai ir pavardės nurodyti priede, pareiškė šiuos ieškinius dėl žalos atlyginimo.
32 Dokumentu, Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu 2004 m. kovo 8 d., Chambre nationale des courtiers maritimes de France (Prancūzijos nacionaliniai laivybos brokerių rūmai) paprašė įstoti į bylą T‑440/03 ieškovų pusėje. 2004 m. birželio 30 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismo trečiosios kolegijos pirmininkas patenkino šį prašymą. Įstojusi į bylą šalis per nustatytą terminą pateikė savo paaiškinimus.
33 Laikotarpiu nuo 2004 m. kovo 29 d. iki 2005 m. sausio 19 d. Europos Sąjungos Taryba dviem atskirais dokumentais, pateiktais Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai, kiekvienoje iš bylų pateikė po du prieštaravimus dėl priimtinumo pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 114 straipsnį.
34 Laikotarpiu nuo 2004 m. kovo 30 d. iki 2005 m. sausio 20 d. Komisija dviem atskirais dokumentais, pateiktais Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai, kiekvienoje iš bylų pareiškė po tris prieštaravimus dėl priimtinumo pagal Procedūros reglamento 114 straipsnį ir keturis prieštaravimus dėl priimtinumo byloje T‑121/04.
35 Pirmosios instancijos teismo trečiosios kolegijos pirmininko 2005 m. balandžio 28 d. Nutartimi bylos T‑440/03, T‑121/04, T‑171/04, T‑208/04, T‑365/04 ir T‑484/04 buvo sujungtos pagal Procedūros reglamento 50 straipsnį, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė bei žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.
36 2005 m. gruodžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo nutartimi taikant Procedūros reglamento 114 straipsnio 4 dalį nuspręsta Tarybos ir Komisijos prieštaravimus dėl priimtinumo spręsti nagrinėjant bylą iš esmės bei atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.
37 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (trečioji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Taikydamas proceso organizavimo priemones Pirmosios instancijos teismas paprašė šalių atsakyti į tam tikrus klausimus. Šalys šiuos prašymus įvykdė.
38 Per 2009 m. birželio 30 d. vykusį teismo posėdį buvo išklausytos šalių kalbos ir jų atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.
Šalių reikalavimai
39 Ieškovės Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti Tarybos ir Komisijos prieštaravimus dėl priimtinumo bei pripažinti ieškinius priimtinais,
– pripažinti, kad kiekvieno ieškovo atžvilgiu Europos bendrijai kyla atsakomybė už tai, kad ji neteisėtai priėmė ir paskui taikė Reglamento Nr. 2913/92 5 straipsnį,
– subsidiariai pripažinti, kad kiekvieno ieškovo atžvilgiu Bendrijai kyla atsakomybė už tai, kad nors ji teisėtai priėmė Reglamento Nr. 2913/92 5 straipsnį, vėliau jį neteisėtai taikė, taip ieškovams padarydama nenormalią ir ypatingą žalą,
– todėl priteisti solidariai iš Tarybos ir Komisijos atlyginti ieškovų patirtą ir jų dokumentuose nurodyto dydžio žalą,
– priteisti solidariai iš Tarybos ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
40 Chambre nationale des courtiers maritimes de France Pirmosios instancijos teismo prašo:
– pripažinti ieškinį byloje T‑440/03priimtinu ir pagrįstu,
– nurodyti Tarybai ir Komisijai padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
41 Taryba ir Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,
– subsidiariai atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.
42 Be to, Komisija prašo Pirmosios instancijos teismo nurodyti Chambre nationale des courtiers maritimes de France padengti savo bylinėjimosi išlaidas, jei sprendimas būtų priimtas ieškovų naudai.
Pirminės pastabos
Dėl principų, susijusių su deliktinės atsakomybės atsiradimu
43 Kaip nusistovėjusioje teismų praktikoje pripažinta, Bendrijos deliktinė atsakomybė kyla tuo atveju, kai tenkinamos visos šios sąlygos: institucijų veiksmai, kuriais jos kaltinamos, yra neteisėti, padaryta reali žala bei egzistuoja priežastinis ryšys tarp šių veiksmų ir nurodytos žalos (2006 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Agraz ir kt. prieš Komisiją, C‑243/05 P, Rink. p. I‑10833, 26 punktas; 2008 m. rugsėjo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo FIAMM ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, C‑120/06 P ir C‑121/06 P, Rink. p. I‑6513, 106 punktas ir 2009 m. balandžio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo CAS Succhi di Frutta prieš Komisiją, C‑497/06 P, 39 punktas).
44 Šių sąlygų kumuliatyvus pobūdis reiškia, kad jei nėra tenkinama nors viena iš jų, visą ieškinį reikia atmesti, nesant reikalo nagrinėti kitų sąlygų (1999 m. rugsėjo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lucaccioni prieš Komisiją, C‑257/98 P, Rink. p. I‑5251, 14 ir 63 punktai; 2003 m. gegužės 8 d. Teisingumo teismo sprendimo T. Port prieš Komisiją, C‑122/01 P, Rink. p. I‑4261, 30 punktas ir 43 punkte minėto sprendimo CAS Succhi di Frutta prieš Komisiją 40 punktas).
Dėl ieškinio apimties
Šalių argumentai
45 Ieškiniuose laivybos brokeriai prašo priteisti iš Bendrijos, atstovaujamos Tarybos ir Komisijos, atlyginti nuostolius, patirtus panaikinus jų privilegiją. Prie ieškinių ieškovai prideda įvertinimą, kuriame pirmiausia nurodyti kiekvieno iš jų nuostoliai, ir subsidiariai nurodyta ta pati suma, iš jos išskaičiavus taikant Įstatymą Nr. 43‑2001 gautas kompensacijas. Ieškovai pateikia du alternatyvius reikalavimus, kuriais prašo atlyginti šiuos nuostolius.
46 Pirmiausia ieškovai prašo atlyginti žalą, patirtą Reglamento Nr. 2913/92 5 straipsniu panaikinus privilegiją, kurią jiems suteikė laivybos brokerio statusas. Šis prašymas pagrįstas prielaida, kad Reglamento Nr. 2913/92 5 straipsniu draudžiama toliau taikyti privilegiją. Konkrečiau kalbant, Reglamento Nr. 2913/92 5 straipsnis yra priežastis, dėl kurios Prancūzijos Respublika priėmė Įstatymą Nr. 2001‑43, kuriuo panaikinta laivybos brokerių monopolija. Reglamento Nr. 2913/92 5 straipsnio priėmimas užtraukia Bendrijos atsakomybę tiek dėl kaltės, tiek be kaltės. Ieškovai mano, kad Reglamento Nr. 2913/92 5 straipsnis priimtas neteisėtai, nes juo pažeidžiamas EB 45 straipsnis, teisinio saugumo principas, teisėti lūkesčiai, nediskriminavimo principas, proporcingumo principas ir jų teisė į nuosavybę. Be to, jie teigia, kad, neatsižvelgiant į šios nuostatos teisėtumo klausimą, laivybos brokerių patirti nuostoliai priėmus Reglamento Nr. 2913/92 5 straipsnį yra ypatingi ir nenormalūs.
47 Subsidiariai ieškovai prašo atlyginti žalą, patirtą panaikinus privilegiją, kurią jiems teikė laivybos brokerio statusas, Komisijai neteisingai pradėjus procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo prieš Prancūzijos Respubliką. Šis prašymas grindžiamas prielaida, kad Reglamento Nr. 2913/92 5 straipsnis, kuriuo reguliuojamas atstovavimas muitinėje, netaikomas laivybos brokerių, kurie užsiima tarpininkavimu muitinėje, veiklai. Todėl 1997 m. gruodžio 3 d. pareikšdama Prancūzijos Respublikai pagrįsta nuomonę, kurioje teigė, kad tolesnis laivybos brokerių monopolijos taikymas yra nesuderinamas su Reglamento Nr. 2913/92 5 straipsniu, suklydo. Dėl šios pagrįstos nuomonės Prancūzijos Respublika turėjo priimti Įstatymą Nr. 2001‑43, kuriuo panaikinta laivybos brokerių monopolija, todėl Bendrija yra atsakinga už ieškovams panaikinus jų privilegiją atsiradusią žalą.
48 Komisija ir Taryba ginčija ieškiniuose pateiktų pagrindinio bei subsidiaraus reikalavimų priimtinumą ir pagrįstumą. Be to, byloje T‑121/04 Komisija grindžia Anne Le Boutillier ieškinio nepriimtinumą dar ir tuo, kad jame nenurodyta, kokiu pagrindu šis asmuo perėmė Martine Le Boutillier teises.
Vykstant procesui šalių nurodyti patikslinimai dėl ginčo apimties
49 Vykstant procesui šalys patikslino tarp jų kilusio ginčo apimtį.
50 Atsiliepime į ieškinį Komisija atsisakė prieštaravimo, grindžiamo A. Le Boutillier ieškinio byloje T‑121/04 nepriimtinumu.
51 Be to, atsakymuose į Pirmosios instancijos teismo rašytinius klausimus ieškovai, priminę, kad laivybos brokeriai tarpininkauja, o ne atstovauja, patikslino, jog į muitinę jie pristato laivus, o ne prekes. Todėl Reglamento Nr. 2913/92 5 straipsnis jiems netaikomas, nes jame reglamentuojamas tik prekių pristatymas muitinei.
52 Per posėdį ieškovai nurodė, kad laivybos brokerių veiklai muitinės institucijose taikomi Reglamento Nr. 2913/92 38, 43 ir 44 straipsniai, reguliuojantys į muitinės teritoriją įvežtų prekių pristatymą muitinei. Anot ieškovų, Reglamento Nr. 2913/92 43 straipsnyje nurodytos bendrosios deklaracijos pateikimas muitinės institucijoms atitinka laivo „manifesto“ pateikimą, kurį atliekant tarpininkauja brokeriai.
53 Galiausiai per posėdį ieškovai pareiškė, kad jie patirė žalą ne dėl Reglamento Nr. 2913/92 5 straipsnio, o dėl 1997 m. gruodžio 3 d. Komisijos pagrįstos nuomonės, kurioje ji įtvirtino klaidingą šios nuostatos aiškinimą manydama, kad šiuo straipsniu draudžiama toliau taikyti laivybos brokerių monopoliją.
Bendrojo Teismo vertinimas
54 Pirmiausia Bendrasis Teismas konstatuoja, kad atsižvelgus į Komisijos atsiliepimą į ieškinį nebereikia spręsti klausimo dėl jos pateikto prieštaravimo, grindžiamo A. Le Boutillier ieškinio byloje T‑121/04 nepriimtinumu.
55 Be to, Bendrasis Teismas mano, kad atsižvelgus į per posėdį padarytą ieškovų pareiškimą, minėtą 53 punkte, pagal kurį vien 1997 m. gruodžio 3 d. pagrįsta nuomonė yra jų patirtos žalos priežastis, nebereikia priimti sprendimo dėl ieškovų pagrindinio reikalavimo atlyginti žalą, pagrįsto prielaida, jog Reglamento Nr. 2913/92 5 straipsnis buvo tariamos žalos priežastis, nes jame buvo uždrausta toliau taikyti laivybos brokerių monopoliją (žr. 46 punktą). Todėl Bendrasis Teismas nenagrinės priimtinumo ir pagrįstumo klausimų, kylančių dėl minėta prielaida pagrįsto prašymo atlyginti žalą.
56 Todėl Bendrasis Teismas nagrinės tik ieškovų ieškinių subsidiarų reikalavimą atlyginti žalą, kuris pagrįstas prielaida, kad jie patyrė žalą dėl 1997 m. gruodžio 3 d. pagrįstos nuomonės. Pirmiausia Bendrasis Teismas nagrinės Komisijos pateiktą prieštaravimą dėl ieškinio priimtinumo, pagrįstą tuo, kad iš Bendrijos negalima reikalauti atlyginti žalą, atsiradusią pradėjus procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Iš nagrinėjamu atveju pateiktų prieštaravimų šis yra vienintelis, pagrįstas minėta prielaida ir nesusijęs su kaltės klausimu, kuris yra bylos nagrinėjimo iš esmės, o ne ieškinio dėl žalos atlyginimo priimtinumo klausimas (šiuo klausimu žr. 1998 m. sausio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dubois et Fils prieš Tarybą ir Komisiją, T‑113/96, Rink. p. II‑125, 34 punktą). Toliau tiek, kiek šis prieštaravimas bus atmestas, Bendrasis Teismas nagrinės šiuose ieškiniuose pateiktus su bylos esme susijusius klausimus.
Dėl priimtinumo
Šalių argumentai
57 Komisija grindžia ieškinio nepriimtinumą tuo, kad negalima reikalauti atlyginti žalą, atsiradusią pradėjus procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo.
58 Komisija primena, kad Bendrija negali būti laikoma atsakinga nepradėjusi procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo (žr. 2004 m. sausio 14 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Makedoniko Metro ir Michaniki prieš Komisiją, T‑202/02, Rink. p. II‑181, 43 punktą ir nurodytą teismų praktiką). Anot Komisijos, jei teisės subjektas negali skųsti to, kad Komisija nepradeda procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo, visiškai logiška, jog teisės subjektas negali skųsti to, kad Komisija pradeda tokią procedūrą. Atsižvelgus į EB 226 straipsnį vien valstybė narė gali skųsti tai, kad buvo pradėta procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo.
59 Komisija mano, kad ji negali būti atsakinga už valstybei narei atsiradusias pasekmes prieš ją pradėjus procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Juo labiau Komisija negali būti atsakinga nei už valstybės narės veiksmus ar neveikimą, nei už procedūros pradėjimą arba nepradėjimą.
60 Ieškovai, palaikomi į bylą įstojusios šalies, ginčija tai, kad jų ieškiniai gali būti nepriimtini dėl to, jog Komisija negali būti laikoma atsakinga už žalą, atsiradusią dėl procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo.
Bendrojo teismo vertinimas
61 Komisija mano, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo, pagrįstas aplinkybe, kad ji pradėjo procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, yra nepriimtinas, nes jeigu ji negali būti laikoma atsakinga nepradėjusi procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo, visiškai logiška, jog ji negali būti laikoma atsakinga pradėjusi tokią procedūrą.
62 Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką ieškinys dėl žalos atlyginimo, grindžiamas tuo, kad Komisijos nepradėjo procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal EB 226 straipsnį (dabar – ESVS 258 straipsnis), yra nepriimtinas. Remiantis šia teismų praktika, Komisija neprivalo pradėti procedūros dėl valstybės įsipareigojimų neįvykdymo pagal EB 226 straipsnį, o sprendimas nepradėti tokios procedūros bet kuriuo atveju nėra neteisėtas, vadinasi, dėl jo negali kilti Bendrijos deliktinė atsakomybė (1990 m. gegužės 23 d. Teisingumo Teismo nutarties Asia Motor France prieš Komisiją, C‑72/90, Rink. p. I‑2181, 13–15punktai ir 1997 m. liepos 3 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Smanor ir kt. prieš Komisiją, T‑201/96, Rink. p. II‑1081, 30–31 punktai; 43 punkte minėtos nutarties Makedoniko Metro ir Michaniki prieš Komisiją 43 ir 44 punktai). Taigi, kadangi nėra jokios Komisijos pareigos pradėti procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, dėl šios procedūros nepradėjimo negali atsirasti Bendrijos atsakomybė.
63 Vis dėlto iš atsakomybės už nepradėtą procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo nebuvimo negali būti daroma išvada, kad Bendrijai atsakomybė nekyla ir už tai, kad Komisija pradėjo tokią procedūrą.
64 Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Ieškinys dėl žalos atlyginimo yra savarankiška teisinės gynybos priemonė, turinti ypatingą funkciją teisinės gynybos priemonių sistemoje (1971 m. balandžio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lütticke prieš Komisiją, 4/69, Rink. p. 325, 6 punktas ir 2007 m. lapkričio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Pitsiorlas prieš Tarybą ir EBC, T‑3/00 ir T‑337/04, Rink. p. II‑4779, 283 punktas). Jo dalykas – reikalavimas atlyginti žalą, atsiradusią dėl Bendrijos institucijai ar organui priskirtino neteisėto akto ar elgesio (žr. 2004 m. kovo 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ombudsmenas prieš Lamberts, C‑234/02 P, Rink. p. I‑2803, 59 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
65 Taigi neatsižvelgiant į tai, ar gali būti skundžiamas ieškiniu dėl panaikinimo (žr. 69 punktą), kiekvienas net diskreciškai priimtas institucijos aktas iš esmės yra aktas, dėl kurio gali būti pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo (šiuo klausimu žr. 1999 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ismeri Europa prieš Audito Rūmus, T‑277/97, Rink. p. II‑1825, 109 ir 110 punktus, patvirtinto 2001 m. liepos 10 d. Sprendimu Ismeri Europa prieš Audito Rūmus, C‑315/99 P, Rink. p. I‑5281, 41 punktas).
66 Institucijų turima diskrecija negali jų atleisti nuo pareigos veikti laikantis aukštesnės galios teisės normų, pavyzdžiui, Sutarties ar bendrųjų Bendrijos teisės principų, ir atitinkamos antrinės teisės. Todėl kai šio akto teisėtumas ginčijamas ieškiniu dėl žalos atlyginimo, jis gali būti įvertintas atsižvelgiant į šiai institucijai tenkančias pareigas.
67 Priešingas požiūris prieštarautų teise grindžiamai Bendrijai ir panaikintų ieškinio dėl žalos atlyginimo veiksmingumą, nes vadovaujantis šiuo požiūriu tokio ieškinio pagrindu teismas negalėtų vertinti institucijos akto teisėtumo (64 punkte minėto sprendimo Ombudsmenas prieš Lamberts 61 punktas).
68 Todėl nors atsižvelgiant į pagal EB 226 straipsnį Komisijos turimą kompetenciją ji turi diskreciją nuspręsti, ar pradėti procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo prieš valstybę narę neprivalėdama pagrįsti pasirinkimo (2001 m. birželio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Portugaliją, C‑70/99, Rink. p. I‑4845, 17 punktas), ir nors dėl to ji gali, naudodamasi savo kompetencija, tokiomis pačiomis sąlygomis pateikti pagrįstą nuomonę šiai valstybei narei, negalima atmesti, kad visiškai išimtinėmis aplinkybėmis asmuo galėtų įrodyti, jog ši pagrįsta nuomonė yra neteisėta ir joje yra pakankamai akivaizdus teisės normos pažeidimas, galintis jam sukelti žalą (šiuo klausimu žr. 64 punkte minėto sprendimo Ombudsmenas prieš Lamberts 52 punktą ir 2002 m. balandžio 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lamberts prieš Ombudsmeną, T‑209/00, Rink. p. II‑2203, 57 punktą).
69 Pirma pateiktam vertinimui neturi įtakos tai, kad taikant EB 226 straipsnio pirmąją pastraipą Komisijos priimta pagrįsta nuomonė nėra aktas, kuriuo sukuriamos privalomos teisinės pasekmės tretiesiems asmenims, ir todėl nėra aktas, kurio atžvilgiu gali būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo (šiuo klausimu žr. 1966 m. kovo 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lütticke ir kt. prieš Komisiją, 48/65, Rink. p. 27, 39 punktą; 1998 m. vasario 16 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Smanor ir kt. prieš Komisiją, T‑182/97, Rink. p. II‑271, 28 punktą ir 2006 m. rugsėjo 5 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties AEPI prieš Komisiją, T‑242/05, Rink. p. II‑0000, 30 punktą). Iš esmės pagrįsta nuomonė gali sukelti žalos tretiesiems asmenims dėl savo neteisėto turinio. Taigi negali būti atmesta, kad, pavyzdžiui, Komisija sukelia žalos asmenims, kurie jai patikėjo konfidencialią informaciją, atskleisdama šią informaciją pagrįstoje nuomonėje. Be to, negalima atmesti, kad pagrįstoje nuomonėje apie tam tikrus asmenis yra netikslios informacijos, galinčios sukelti jiems žalą.
70 Tačiau klausimas, ar dėl pagrįstos nuomonės gali kilti Bendrijos atsakomybė, yra susijęs su bylos nagrinėjimu iš esmės, o ne nagrinėjimu dėl ieškinio priimtinumo.
71 Todėl Komisijos pateiktas prieštaravimas dėl priimtinumo turi būti atmestas.
Dėl esmės
Dėl pakankamai akivaizdaus pažeidimo buvimo
Šalių argumentai
72 Iš esmės ieškovai tvirtina, kad 1997 m. gruodžio 3 d. pagrįsta nuomonė, kurioje Prancūzijos Respublikai siūloma pakeisti Prekybos kodekso L-131-2 straipsnį tiek, kiek juo suteikta privilegija laivybos brokeriams nesuderinama su Reglamento Nr. 2913/92 5 straipsniu, yra klaidinga, nes šis straipsnis netaikomas laivybos brokerių veiklai.
73 Komisija ir Taryba ginčija šį argumentą.
Bendrojo teismo vertinimas
74 Pirmiausia reikia priminti, kad nustatinėjant teisės akto neteisėtumą Bendrijos deliktinės atsakomybės atsiradimas siejamas su pakankamai akivaizdaus asmenims teises suteikiančios teisės normos pažeidimo egzistavimu (žr. 2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nikolaou prieš Komisiją, T‑259/03, 39 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Pagrindinis šios sąlygos, t. y. teisės pažeidimo pripažinimo pakankamai akivaizdžiu, kriterijus – aiškus ir sunkus atitinkamos Bendrijos institucijos diskrecijos ribų pažeidimas (2000 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją, C‑352/98 P, Rink. p. I‑5291, 43 ir 44 punktai ir 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimo Holcim (Deutschland) prieš Komisiją, C‑282/05 P, Rink. p. I‑2941, 47 punktas).
75 Be to, primintina, kad procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kaip antai numatyta EB 226 straipsnyje, yra speciali procedūra, skirta leisti Komisijai, kaip Sutarties sergėtojai (šiuo klausimu žr. EB 211 straipsnį), prižiūrėti, jog valstybės narės laikytųsi Bendrijos teisės (šiuo klausimu žr. 1995 m. rugpjūčio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑431/92, Rink. p. I‑2189, 21 punktą). Ši procedūra Komisijai suteikia galimybę pasiekti, pateikus pagrįstą nuomonę ir tiek, kiek valstybė narė, kuriai ji skirta, į šią nuomonę neatsižvelgė, kad nurodytą įsipareigojimų neįvykdymą patvirtintų teismas. Teisingumo Teismas vienintelis gali konstatuoti, kad valstybė narė neįvykdė jai pagal Bendrijos teisę tenkančių įsipareigojimų (69 punkte minėtos 1998 m. vasario 16 d. Nutarties Smanor ir kt. prieš Komisiją 28 punktas).
76 Taigi nors Komisija laisvai sprendžia, ar pradėti procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo (68 punkte minėto sprendimo Komisija prieš Portugaliją 17 punktas), jos nustatytas įsipareigojimų neįvykdymas neturi privalomosios galios. Vykstant procedūrai dėl įsipareigojimų neįvykdymo Komisija gali tik pareikšti nuomonę, kad valstybė narė nesilaikė Bendrijos teisės. Kadangi šioje nuomonėje ji tik pareiškia savo poziciją dėl valstybės narės įsipareigojimų pagal Bendrijos teisę neįvykdymo, šios nuomonės priėmimas negali lemti pakankamai akivaizdaus asmenims teises suteikiančios teisės normos pažeidimo.
77 Todėl net klaidinga pagrįstoje nuomonėje nurodyta Komisijos pozicija dėl Bendrijos teisės apimties negali būti pakankamai akivaizdus pažeidimas, dėl kurio galėtų atsirasti Bendrijos atsakomybė. Taigi ieškovų prašymai atlyginti žalą yra nepagrįsti.
78 Kita vertus, jei pagrįstoje nuomonėje suformuluotais vertinimais pasakoma daugiau nei reikia valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymui nustatyti, arba vykstant procedūrai dėl įsipareigojimų neįvykdymo Komisija kitais veiksmais viršija jai suteiktą kompetenciją, pavyzdžiui, dėl savo kaltės atskleisdama verslo paslaptis ar asmens reputacijai pavojų keliančią informaciją, šie vertinimai ar veiksmai gali sudaryti pažeidimą, sukeliantį Bendrijos atsakomybę. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad šiuo atveju toks pažeidimas nebuvo padarytas.
Dėl priežastinio ryšio
Įvadas
79 Neatsižvelgiant į tai, ar egzistuoja pakankamai akivaizdus pažeidimas, Bendrasis Teismas mano, kad reikia patikrinti ir tai, ar yra priežastinis ryšys tarp 1997 m. gruodžio 3 d. Komisijos pagrįstos nuomonės priėmimo ir ieškovų tariamai patirtos žalos.
Šalių argumentai
80 Anot ieškovų, Taryba pripažino, kad Įstatymas Nr. 2001‑43, kuriuo panaikinta laivybos brokerių privilegija ir dėl kurio jie patyrė žalą, buvo priimtas būtent dėl 1997 m. gruodžio 3 d. Komisijos pagrįstos nuomonės.
81 Prancūzijos Respublika, kuriai pareikšta ši pagrįsta nuomonė, neturėjo jokios diskrecijos imtis nacionalinių priemonių Bendrijos teisei taikyti. Įstatymo Nr. 2001-43 pavadinimas patvirtina tai, kad Prancūzijos institucijos pakluso Komisijos nurodymams, pateiktiems 1997 m. gruodžio 3 d. pagrįstoje nuomonėje.
82 Taigi Įstatymas Nr. 2001‑43 negali nutraukti ryšio tarp Bendrijos akto, t. y. žalos veiksnio, ir žalos. Todėl už ieškovų patirtą žalą visiškai atsako Komisija, neatsižvelgiant į tai, kad Prancūzijos Respublika priėmė Įstatymą Nr. 2001-43, ir tik Bendrijos teismas yra kompetentingas nagrinėti prašymą atlyginti tokią žalą.
83 Ieškovai pabrėžia, kad išimtinė Bendrijos, atstovaujamos Komisijos, atsakomybė už šios veiksmus rengiant ginčijamą aktą kyla dėl to, kad valstybės narės neteko suvereniteto arba jis buvo apribotas kuriant muitų sąjungą.
84 Taryba ir Komisija ginčija šiuos argumentus.
Bendrojo teismo vertinimas
85 Priežastinis ryšys nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo pripažįstamas tuomet, kai egzistuoja pakankamai tiesioginis priežasties ryšys, kurį įrodyti turi ieškovas, tarp institucijos elgesio, dėl kurio jai priekaištaujama, ir nurodytos žalos. Taigi elgesys, dėl kurio priekaištaujama, turi būti žalą lėmusi priežastis (šiuo klausimu žr. 43 punkte minėto sprendimo CAS Succhi di Frutta prieš Komisiją 59 punktą; 1998 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Coldiretti ir kt. prieš Tarybą ir Komisją, T‑149/96, Rink. p. II‑3841, 101 punktą; 2000 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Royal Olympic Cruises ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, T‑201/99, Rink. p. II‑4005, 26 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką, patvirtintą 2002 m. sausio 15 d. Teisingumo Teismo nutartimi Royal Olympic Cruises prieš Tarybą ir Komisiją, C‑49/01 P; 64 punkte minėto sprendimo Pitsiorlas prieš Tarybą ir ECB 292 punktą).
86 Tačiau, kalbant apie priežastinio ryšio tarp 1997 m. gruodžio 3 d. pagrįstos nuomonės ir ieškovų nurodytos žalos egzistavimą, pastebėtina, kad vykstant EB 226 straipsniu reglamentuojamai procedūrai dėl įsipareigojimų neįvykdymo Komisija gali priimti tik valstybėms narėms skirtus aktus (žr. 2003 m. gruodžio 2 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Viomichania Syskevasias Typopoiisis Kai Syntirisis Agrotikon Proïonton prieš Komisiją, T‑334/02, Rink. p. II‑5121, 44 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Todėl ši procedūra susijusi vien su Komisijos ir valstybių narių santykiais.
87 Be to, reikia pastebėti, kad EB 226 straipsnyje numatytoje procedūroje dėl įsipareigojimų neįvykdymo skiriamos ikiteisminė arba administracinė stadija ir ginčo arba teisminė stadija. Taigi, jei Komisija mano, kad valstybė narė neįvykdė vienos iš jai priklausančių pareigų, ji pirmiausia pradeda ikiteisminę stadiją, per kurią suteikia galimybę atitinkamai valstybei narei suformuluoti poziciją dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kuriuo kaltinama. Komisija baigia šią ikiteisminę procedūrą pareikšdama pagrįstą nuomonę. EB 226 straipsnyje numatytos ikiteisminės procedūros paskirtis – suteikti atitinkamai valstybei narei galimybę įvykdyti iš Bendrijos teisės kylančius įsipareigojimus arba tinkamai apsiginti nuo Komisijos pareikštų kaltinimų (2007 m. liepos 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑490/04, Rink. p. I‑6095, 25 punktas). Taigi valstybė narė neprivalo laikytis šios pagrįstos nuomonės ir gali į ją neatsižvelgti, jei mano, kad Komisija ją nepagrįstai kaltina neįvykdžius įsipareigojimų.
88 Tik kai valstybė narė neatsižvelgė į jai pareikštą pagrįstą nuomonę per nustatytą terminą, Komisija, taikydama EB 226 straipsnio antrąją pastraipą, gali pradėti ginčo stadiją pareikšdama ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo Teisingumo Teisme (žr. 2006 m. gegužės 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑221/04, Rink. p. I‑4515, 22 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
89 Ieškinio pagal EB 226 straipsnį dalykas yra reikalavimas pripažinti, kad valstybė narė nevykdė įsipareigojimų Bendrijai, ir tik tokiu įsipareigojimų neįvykdymo pripažinimas įpareigoja atitinkamą valstybę narę imtis priemonių Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti (2005 m. balandžio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑104/02, Rink. p. I‑2689, 49 punktas).
90 Turint omenyje, kad pagal EB 226 straipsnį Komisijos pradėta procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo susijusi tik su santykiu tarp Komisijos ir atitinkamos valstybės narės ir kad, be kita ko, tokia procedūra pirmiausia baigiasi pagrįsta nuomone, į kurią valstybė narė gali atsižvelgti arba jos nepaisyti, reikia išnagrinėti, ar šiuo atveju 1997 m. gruodžio 3 d. Komisijos pagrįsta nuomonė dėl savo turinio galėjo būti ieškovų nurodytą žalą lėmusi priežastis.
91 Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad šioje pagrįstoje nuomonėje Komisija konstatavo, kad Prekybos kodekso L-131-2 straipsniu suteikdama teisę atstovauti atliekant veiksmus ir formalumus, susijusius su pristatymu į muitinę, vien laivybos brokeriams, Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Reglamento Nr. 2913/92 5 straipsnio 1 ir 2 dalis. Komisija taip pat nurodė Prancūzijos Respublikai per du mėnesius imtis reikiamų priemonių, kad į šią nuomonę būtų tinkamai atsižvelgta.
92 Tačiau tai, kad 1997 m. gruodžio 3 d. pagrįstoje nuomonėje Komisija nusprendė, jog Prekybos kodekso L-131-2 straipsnis neatitinka Bendrijos teisės ir kad ši išvada galėjo būti klaidinga, nagrinėjamu atveju iš tikrųjų yra visiškai nesvarbu, nes dėl šios pagrįstos nuomonės valstybė narė neprivalėjo pakeisti savo teisės aktų. Iš tiesų vykstant procedūrai dėl įsipareigojimų neįvykdymo vien Teisingumo Teismo sprendimas galėtų sukelti tokį privalomą poveikį.
93 Kadangi 1997 m. gruodžio 3 d. pagrįsta nuomonė, kiek joje Komisija tvirtina, kad Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Bendrijos teisę, neturi privalomos galios, ji negali būti laikoma ieškovų nurodytą žalą lėmusia priežastimi. Todėl nenustatytas priežastinis ryšys tarp nurodytos žalos ir ją sukėlusio veiksnio, t. y., anot ieškovų, 1997 m. gruodžio 3 d. pagrįstos nuomonės.
94 Taigi ieškiniai turi būti atmesti kaip nepagrįsti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
95 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo.
96 Kadangi ieškovai pralaimėjo, remiantis Komisijos ir Tarybos reikalavimais iš jų reikia priteisti bylinėjimosi išlaidas.
97 Be to, Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies trečiąją pastraipą Bendrasis teismas gali nurodyti, kad į bylą įstojusi šalis turi pati padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
98 Nagrinėjamu atveju į bylą T‑440/03 įstojusi šalis įstojo ją pralaimėjusių ieškovų pusėje. Todėl Bendrasis Teismas mano, kad reikia nurodyti į bylą įstojusiai šaliai pačiai padengti savo išlaidas.
99 Komisija ir Taryba pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su įstojimu į bylą, nes nepareikalavo, kad atmetus ieškinį į bylą įstojusi šalis padengtų bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Nurodyti Jean Arizmendi ir 60 kitų ieškovų, kurių vardai ir pavardės nurodyti priede, padengti savo bei Europos Sąjungos Tarybos ir Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
3. Chambre nationale des courtiers maritimes de France padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
4. Taryba ir Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas, atsiradusias dėl Chambre nationale des courtiers maritimes de France įstojimo į bylą.
Azizi | Cremona | Frimodt Nielsen |
Paskelbta 2009 m. gruodžio 18 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.
Priedas
Byla T‑440/03,
Alain Assier de Pompignan, gyvenantis Fort-de-France (Prancūzija),
Bruno Bachemont, gyvenantis Diunkerke (Prancūzija),
Frédéric Blanchy įpėdiniai, gyvenantys Bordo (Prancūzija),
Stéphane De Borville, gyvenantis Diunkerke,
Jean-Pierre Caradec, gyvenantis Breste (Prancūzija),
Jean-Jacques Caruel, gyvenantis Baie Mahault (Prancūzija),
Christian Colin-Olivier, gyvenantis Havre (Prancūzija),
Édouard Croze, gyvenantis Nicoje (Prancūzija),
Philippe Demonchy, gyvenantis Pajūrio Bulonėje (Prancūzija),
Jacques Durand-Viel įpėdinis, gyvenantis Lakano (Prancūzija),
Michel Elain, gyvenantis Breste,
Bernard Flandin, gyvenantis Ruane (Prancūzija),
Patrick Foissey, gyvenantis Kalė (Prancūzija),
François Boyer de la Giroday, gyvenantis Basense (Prancūzija),
Thierry Gelée, gyvenantis Tréport (Prancūzija),
Stanislas Gomercic, gyvenantis Marselyje (Prancūzija),
Michel Hecquet, gyvenantis Diunkerke,
Jacques Héliard, gyvenantis Nante (Prancūzija),
Xavier Humann, gyvenantis Havre,
Francis Humann, gyvenantis Ruane,
Michel Jolivet, gyvenantis Montoir (Prancūzija),
Guy Jourdan-Barry, gyvenantis Marselyje,
Pierre Lambot, gyvenantis Sables-d’Olonne (Prancūzija),
Pierre Laurent, gyvenantis Rošfore (Prancūzija),
Joachim Lefebvre, gyvenantis Diunkerke,
Didier Levavasseur, gyvenantis Havre,
Alexis Lobadowski, gyvenantis Havre,
Erik Martin įpėdiniai, gyvenantys Havre,
Éric Mascle, gyvenantis Por la Nuvelyje (Prancūzija),
Catherine Meclot, gyvenanti Basse-Terre (Prancūzija),
Loïc Morice, gyvenantis Breste,
Roger Phelippeau, gyvenantis Tulone (Prancūzija),
Serge Pierre, gyvenantis Diunkerke,
Jean-Pierre Porry, gyvenantis Fort-de-France,
Antoine Ravisse, gyvenantis Kalė,
Félix Rogliano įpėdiniai, gyvenantys Por de Buke (Prancūzija),
François Sédard, gyvenantis Venosc (Prancūzija),
Raymond Schmit, gyvenantis Pointe-à-Pitre (Prancūzija),
Jean-Philippe Taconet, gyvenantis Havre,
Lionel Taconet, gyvenantis Ruane,
Philippe Thillard, gyvenantis Havre,
Olivier Vallois, gyvenantis Diunkerke,
Daniel-Guy Voillot, gyvenantis Havre.
Byla T‑121/04,
Henri Boquien, gyvenantis Bordo,
Yves Delamaire, gyvenantis Sen Malo (Prancūzija),
Éric Eltvedt, gyvenantis Marselyje,
Thierry Ferran, gyvenantis Por Vandre (Prancūzija),
Didier Frisch, gyvenantis Sete (Prancūzija),
Merri Jacquemin, gyvenanti Larmor Plaže (Prancūzija),
Anne Le Boutillier įpėdiniai, gyvenantys La Rošelyje (Prancūzija),
Pierre-Olivier Le Normand de Bretteville, gyvenantis Por de Buke,
Gérard Lesaignoux, gyvenantis Sete,
Jean-Pierre Roger, gyvenantis Plerene (Prancūzija),
Michel Roy, gyvenantis San Malo,
Léon Ruggiero, gyvenantis Sete,
Pascal Vialard, gyvenantis Sete.
Byla T‑171/04,
Daniel Surget, gyvenantis Šerbūre (Prancūzija).
Byla T‑208/04,
Dominique Hardy, gyvenantis Coudeville-Plage (Prancūzija).
Byla T‑365/04,
Dominique Cantoni, gyvenantis Marselyje.
Byla T‑484/04,
François Pilat, gyvenantis Honflere (Prancūzija).
Turinys
Teisinis pagrindas
Faktinės aplinkybės
Pirminis laivybos brokerių statusas
Laivybos brokerių statuso istorija ir pobūdis
Laivybos brokerių mišraus statuso pasekmės
– Pareigų ir taikytinų teisių bendrasis kontekstas
– Privilegijos materialinė taikymo sritis
– Privilegijos taikymas teritorijoje ir asmenims
– Pareigos iš pareigūnui tenkančių užduočių
– Teisės, kylančios iš pareigūno užduočių
Laivybos brokerių privilegijos panaikinimas
Reglamento Nr. 2913/92 priėmimas ir procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo
Prancūzijos teisės aktų pakeitimai
Procedūra
Šalių reikalavimai
Pirminės pastabos
Dėl principų, susijusių su deliktinės atsakomybės atsiradimu
Dėl ieškinio apimties
Šalių argumentai
Vykstant procesui šalių nurodyti patikslinimai dėl ginčo apimties
Bendrojo Teismo vertinimas
Dėl priimtinumo
Šalių argumentai
Bendrojo teismo vertinimas
Dėl esmės
Dėl pakankamai akivaizdaus pažeidimo buvimo
Šalių argumentai
Bendrojo teismo vertinimas
Dėl priežastinio ry�io
Įvadas
Šalių argumentai
Bendrojo teismo vertinimas
Dėl bylinėjimosi išlaidų