GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2011 m. balandžio 14 d.(1)
Byla C‑186/10
Tural Oguz
prieš
Secretary of State for the Home Department
(Court of Appeal of England and Wales (Jungtinė Karalystė) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalis – Status quo išlyga − Apimtis – Draudimas valstybėms narėms nustatyti Turkijos piliečiams, kurie nori jose pasinaudoti įsisteigimo laisve, naujus leidimo atvykti į savo teritoriją apribojimus – Piktnaudžiavimas teise“
I – Įvadas
1. Ši byla susijusi su EEB ir Turkijos asociacijos susitarimo Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalimi. Šioje nuostatoje įtvirtinta status quo išlyga, pagal kurią susitarimo šalims draudžiama po 1973 m. sausio 1 d. įvesti naujus įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas apribojimus.
2. 2008 m. ieškovas pagrindinėje byloje pateikė prašymą Jungtinėje Karalystėje dėl leidimo imtis savarankiškos veiklos. Jis rėmėsi ne galiojančiais, o palankesniais teisės aktais, galiojusiais 1973 metais. Kompetentingos institucijos, motyvuodamos draudimo piktnaudžiauti teise principu, atmetė jo rėmimąsi status quo išlyga, nes jis pažeidė sąlygą, nustatytą jo ankstesniame leidime gyventi Jungtinėje Karalystėje.
3. Kadangi Teisingumo Teismas jau yra anksčiau pareiškęs poziciją dėl Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalies turinio ir apimties(2), ši byla suteikia galimybę išaiškinti sąlygas, kada rėmimąsi status quo išlyga galima atmesti.
II – Teisinis pagrindas
A – EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas
4. 1963 m. rugsėjo 12 d. Susitarimą dėl Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociacijos įsteigimo Ankaroje pasirašė Turkijos Respublika bei Europos ekonominė bendrija ir valstybės narės. Šis susitarimas buvo Europos bendrijos vardu sudarytas, aprobuotas ir patvirtintas 1963 m. gruodžio 23 d. Tarybos sprendimu 64/732/EEB(3). Pagal Asociacijos susitarimo 2 straipsnio 1 dalį šio susitarimo tikslas – skatinti nuolatinį ir subalansuotą susitariančiųjų šalių prekybinių ir ekonominių santykių stiprinimą, taip pat ir darbo jėgos srityje, laipsniškai tarpusavyje įgyvendinant laisvą darbuotojų judėjimą bei panaikinant įsisteigimo laisvės ir paslaugų teikimo laisvės apribojimus tam, kad pagerėtų Turkijos žmonių gyvenimo lygis ir vėliau tai padėtų Turkijai įstoti į Bendriją(4).
5. 1970 m. lapkričio 23 d. Briuselyje pasirašyto ir Bendrijos vardu sudaryto, aprobuoto bei patvirtinto 1972 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2760/72(5) Papildomo protokolo, kuris, vadovaujantis jo 62 straipsniu, yra neatskiriama Asociacijos susitarimo dalis, 1 straipsnyje nurodyta, kad jame nustatomos šio susitarimo 4 straipsnyje numatyto pereinamojo etapo įgyvendinimo sąlygos, tvarka ir grafikas. Papildomo protokolo II antraštinės dalies „Asmenų ir paslaugų judėjimas“ II skyrius skirtas „Įsisteigimo teisei, paslaugoms ir transportui“.
6. Papildomo protokolo II antraštinės dalies II skyriaus 41 straipsnis suformuluotas taip:
„1) Susitariančiosios Šalys susilaiko nuo bet kokių naujų įsisteigimo laisvės ar laisvės teikti paslaugas apribojimų viena kitos atžvilgiu įvedimo.
<…>“
B – Nacionalinės teisės aktai
7. 1973 m. sausio 1 d. Jungtinėje Karalystėje galiojusios nuostatos dėl naujo leidimo išdavimo yra išdėstytos Statement of Immigration Rules for Control after Entry (Imigracijos taisyklės dėl kontrolės po atvykimo, House of Commons Paper 510) nuostatose.
8. Nuo to laiko Imigracijos taisyklės buvo daug kartų iš dalies keičiamos ir išdėstytos nauja redakcija. Atsakovo pagrindinėje byloje sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi priėmimo dieną (2008 m. spalio 21 d.) galiojusios Imigracijos taisyklės buvo išdėstytos House of Commons Paper 395 (HC 395).
9. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, ir proceso dalyviai nesiginčija, kad 2008 m. spalio mėn. Jungtinėje Karalystėje galiojusios Imigracijos taisyklės, taikomos įsisteigimui šioje valstybėje narėje ketinant imtis savarankiškos veiklos, yra griežtesnės nei galiojusios 1973 m. sausio 1 dieną.
10. Šiuo klausimu viena iš proceso šalių(6), kuriai dėl to niekas neprieštaravo, nurodė, kad esminis skirtumas yra tas, jog, skirtingai nei pagal 1973 m. galiojusias nuostatas, susijusias su leidimu imtis savarankiškos veiklos, pagal naująsias nuostatas užsienietis privalo įrodyti turįs 200.000 svarų sterlingų dydžio kapitalą(7).
III – Faktinės aplinkybės ir pagrindinė byla
11. 2000 m. spalio mėn. T. Oguz (toliau – ieškovas pagrindinėje byloje arba ieškovas), turėdamas leidimą gyventi kaip studentas, atvyko į Jungtinę Karalystę. Paskui kompetetingos institucijos daug kartų jam, kaip studentui, pratęsė leidimą gyventi. Šių leidimų gyventi išdavimo sąlyga buvo ta, kad ieškovas, be kita ko, nesiims verslo be Secretary of State for the Home Department sutikimo.
12. Ieškovas, kompetetingoms institucijoms leidus, keletą metų dirbo pagal darbo sutartį. Tačiau 2006 m. lapkričio mėn. ieškovo darbdavys nutraukė darbo sutartį dėl etatų mažinimo. Ieškovo bandymai kitur įsidarbinti pagal darbo sutartį buvo nesėkmingi.
13. Tada 2008 m. kovo 20 d. ieškovas pateikė prašymą išduoti naują leidimą gyventi Jungtinėje Karalystėje kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui. Jis rėmėsi 1973 m. sausio 1 d. Jungtinėje Karalystėje įsigaliojusiomis Imigracijos taisyklėmis(8), kurios, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, yra palankesnės nei nuo 2008 m. galiojančios Imigracijos taisyklės. Siekdamas pagrįsti nuostatų, galiojusių 1973 m., taikymą ieškovas rėmėsi Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta status quo išlyga.
14. Ieškovas pradėjo savarankišką veiklą 2008 m. vasario mėn. ir nuo kito mėnesio šią veiklą vykdė iš tikrųjų. Taigi prašymo pateikimo momentu ieškovas jau kelias savaites vykdė savarankišką veiklą ir todėl pažeidė jo leidime gyventi nustatytas sąlygas. Ieškovas tai grindė tuo, kad jis manė turįs teisę vykdyti savarankišką veiklą tuo metu, kai baigė rengti prašymą dėl leidimo gyventi, siekdamas vykdyti savarankišką veiklą.
15. 2008 m. rugpjūčio 11 d. ieškovas nutraukė savarankišką veiklą ir pranešė kompetetingoms institucijoms, kad vėl šios veiklos imsis tik tada, kai bus priimtas sprendimas dėl jo prašymo.
16. Secretary of State for the Home Department (toliau – atsakovas pagrindinėje byloje) atmetė ieškovo prašymą. Atsakovas prašymo atmetimą motyvavo tuo, kad ieškovas, pradėdamas savarankišką veiklą, pažeidė sąlygą, nustatytą jo ankstesniame leidime gyventi Jungtinėje Karalystėje. Todėl, atsakovo nuomone, ieškovas negali pasinaudoti Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta status quo išlyga. Ieškovo prašymas turi būti atmestas pagal šiuo metu galiojančias Imigracijos taisykles. Be to, ieškovo leidimo gyventi galiojimo laikas buvo sutrumpintas, nes jis turėjo leidimą dirbti ir nebetenkino leidimo gyventi sąlygų.
17. 2008 m. lapkričio 4 d. ieškovas apskundė šį sprendimą atmesti prašymą Asylum and Immigration Tribunal(9). Jo skundas buvo atmestas. Teismas grindė savo sprendimą tuo, kad nors ieškovas neveikė apgaulingai, vis dėlto imdamasis verslo ir jį vykdydamas pažeidė sąlygas, nustatytas jam išduotame leidime gyventi, todėl neturi teisės remtis Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta status quo išlyga.
18. Ieškovas kreipėsi su prašymu peržiūrėti sprendimą(10). 2009 m. birželio 26 d. Senior Immigration Judge Ward(11) paskelbė sprendimą, kuriame konstatavo, kad ankstesniame sprendime atmesti skundą nepadaryta esminė teisės klaida, todėl šis sprendimas paliktas galioti.
19. Dabar bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėja Court of Appeal of England and Wales(12), kuris pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Šis teismas sutiko, kad Centre for Advice on Individual Rights in Europe (toliau – AIRE Centre) dalyvautų nagrinėjant pagrindinę bylą.
IV – Prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir procesas Teisingumo Teisme
20. 2010 m. kovo 23 d. nutartimi Court of Appeal sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui tokį klausimą prejudiciniam sprendimui priimti:
„Ar Turkijos pilietis, kuris turi leidimą gyventi Jungtinėje Karalystėje su sąlyga, kad nesiims jokio verslo ir jokios profesinės veiklos, tačiau pažeisdamas šią sąlygą pradeda dirbti kaip savarankiškai dirbantis asmuo ir paskui kreipiasi į nacionalines valdžios institucijas prašydamas išduoti naują leidimą gyventi, kaip pagrindą nurodydamas tai, kad jis pradėjo verslą, turi teisę remtis Susitarimo dėl Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociacijos įsteigimo Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalimi?“
21. Per procesą Teisingumo Teisme rašytines ir žodines pastabas pateikė ne tik T. Oguz ir AIRE Centre, bet ir Jungtinės Karalystės vyriausybė bei Europos Komisija.
V – Vertinimas
22. Ši byla susijusi su Susitarimo dėl EEB – Turkijos asociacijos Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalies aiškinimu. Šioje nuostatoje numatyta, kad susitarimo šalys susitaria tarpusavyje nenustatyti naujų įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas apribojimų.
23. Todėl pagal Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalį valstybei narei neleidžiama nustatyti bet kokių naujų priemonių, kurių tikslas arba poveikis yra sugriežtinti Turkijos piliečio įsisteigimo ir su tuo susijusio apsigyvenimo jos teritorijoje sąlygas, palyginti su tomis, kurios buvo taikomos tuo metu, kai Papildomas protokolas įsigaliojo atitinkamoje valstybėje narėje, t. y. 1973 m. sausio 1 d.(13).
24. Pavyzdžiui, turinio prasme Teisingumo Teismas Papildomo protokolo įsigaliojimo momentu neegzistavusią pareigą turėti vizą norint teikti tam tikrų rūšių paslaugas laikė „nauju apribojimu“, kaip tai suprantama pagal Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalį(14).
25. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad iš 41 straipsnio 1 dalies teksto matyti, jog šioje nuostatoje aiškiais, tiksliais ir besąlygiškais žodžiais įtvirtinta nedviprasmiška status quo išlyga, pagal kurią susitarimo šalims draudžiama įsigaliojus Papildomam protokolui nustatyti naujų įsisteigimo laisvės apribojimų. Iš šių formuluočių bei iš Asociacijos susitarimo prasmės ir tikslo Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad 41 straipsnio 1 dalis turi tiesioginį poveikį valstybėms narėms(15).
26. Todėl Turkijos pilietis gali santykiuose su valstybės narės kompetetingomis institucijomis tiesiogiai remtis 41 straipsnio 1 dalimi.
27. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar valstybė narė gali neleisti Turkijos piliečiui, pažeidusiam leidime gyventi Jungtinėje Karalystėje numatytą sąlygą, remtis Papildomo protokolo 41 straipsnyje įtvirtinta status quo išlyga. Pagrindinės bylos atsakovas bei Jungtinės Karalystės vyriausybė laikosi nuomonės, kad šiuo atveju mėginimas remtis status quo išlyga turėtų būti laikomas piktnaudžiavimu teise ir todėl turi būti atmestas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai pripažino, kad ieškovas savo teise nepiktnaudžiavo.
28. Mano nuomone, Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta status quo išlyga, kaip paaiškinsiu toliau, nėra skirta tam, kad ja nebūtų leidžiama remtis dėl piktnaudžiavimo teise motyvų. Priešingai, galimas piktnaudžiavimas teise, atsižvelgiant į aplinkybes, turi būti nustatomas pagal nacionalinę teisę.
29. Draudimas piktnaudžiauti teise yra bendrasis Sąjungos teisės principas(16). Pagal nusistovėjusią teismo praktiką teisės subjektai negali sukčiaudami ar piktnaudžiaudami remtis Sąjungos teisės normomis, o nacionaliniai teismai gali kiekvienu atskiru atveju, remdamiesi objektyviais įrodymais, atsižvelgti į atitinkamų asmenų piktnaudžiavimą ar sukčiavimą, kad prireikus neleistų pasinaudoti šios teisės nuostatomis(17).
30. Sprendime Emsland-Stärke Teisingumo Teismas patikslino piktnaudžiavimo kriterijus dėl išmokų žemės ūkio sektoriuje. Teisingumo Teismas šiame sprendime konstatavo, kad norint pripažinti, jog egzistuoja piktnaudžiavimas, reikia, pirma, kad iš visų objektyvių aplinkybių būtų aišku, jog, nepaisant formalaus Bendrijos teisės aktuose numatytų sąlygų laikymosi, šiais teisės aktais siekiamas tikslas nebuvo pasiektas(18). Antra, egzistuoja ir subjektyvus kriterijus: pagrindinis atliktos operacijos tikslas turi būti įgyti Bendrijos teisėje numatytą pranašumą, dirbtinai sukuriant jam įgyti būtinas sąlygas(19).
31. Kaip konstatavo Teisingumo Teismas, status quo išlyga, įtvirtinta Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje, veikia ne kaip esminė taisyklė, dėl kurios atitinkama materialinė teisė, kurią ji pakeičia, tampa netaikytina, bet kaip „kvaziprocedūrinė taisyklė“, kuria laiko atžvilgiu nustatoma, pagal kurias valstybės narės nuostatas reikia vertinti Turkijos piliečio, pageidaujančio valstybėje narėje pasinaudoti įsisteigimo laisve, padėtį(20).
32. Todėl nagrinėjamai status quo išlygai būdinga tai, kad ji nesuteikia jokių materialinių teisių. Ši išlyga tiesiogiai nesuteikia nei teisės įsisteigti, nei teisės apsigyventi(21). Ji tik nustato, kurias nacionalinės teisės nuostatas reikia taikyti ir kad negalima taikyti nepalankesnių nuostatų nei galiojusios nuo 1973 m. sausio 1 dienos.
33. Man atrodo, kad iš esmės vien dėl status quo išlygos pobūdžio negalima drausti ja remtis, motyvuojant piktnaudžiavimu teise.
34. 41 straipsnyje nenustatyta jokių jo taikymo sąlygų. Priešingai, šis straipsnis taikomas besąlygiškai. Kaip nurodė Teisingumo Teismas, 41 straipsnio 1 dalimi nacionalinėms valdžios institucijoms absoliučiai uždraudžiama, sugriežtinant tam tikru metu egzistuojančias sąlygas, nustatyti bet kokias naujas naudojimosi šia laisve kliūtis(22).
35. Status quo išlyga tik nustatoma, kokią nacionalinę teisę reikia taikyti. Tik pagal nacionalinę teisę nustatoma, ar iš nacionalinės teisės aktų gali būti kildinama teisė įsisteigti ir atitinkamai teisė apsigyventi.
36. Jeigu 41 straipsnyje nustatytas absoliutus draudimas, kuriam taikyti neturi būti tenkinamos jokios sąlygos, pagal šią nuostatą sunku įsivaizduoti piktnaudžiavimo teise atvejį. Kadangi draudimui taikyti nėra nustatyta jokių sąlygų, šių sąlygų piktnaudžiaujant negalima sukurti dirbtinai.
37. Pagrindinės bylos atsakovas ir Jungtinės Karalystės vyriausybė nurodo, kad ieškovui turi būti neleidžiama remtis status quo išlyga, nes jis, pradėdamas savarankišką veiklą be išankstinio leidimo ir taip pažeisdamas leidimo gyventi Jungtinėje Karalystėje sąlygas, galėjo įvykdyti materialias nacionalinių 1973 m. Imigracijos taisyklių sąlygas, kurių kitu atveju niekaip nebūtų galėjęs įvykdyti.
38. Todėl iš to matyti, kad bet koks ieškovo piktnaudžiavimas teise yra susijęs su materialiomis nacionalinių Imigracijos taisyklių sąlygomis, o ne su status quo išlyga. Todėl klausimas dėl piktnaudžiavimo teise, be abejonės, patenka į nacionalinės materialinės teisės taikymo sritį. Ieškovas nurodė, kad pagal 1973 m. Imigracijos taisykles kompetetingos institucijos gali atsižvelgti į pareiškėjo piktnaudžiavimą(23). Šią galimybę taip pat patvirtino Jungtinės Karalystės vyriausybė per posėdį Teisingumo Teisme.
39. Taigi šiame analizės etape reikia daryti išvadą, kad piktnaudžiavimo teise idėja dėl absoliutaus 41 straipsnio 1 dalies, kurioje nenustatomos jokios materialinės sąlygos, o tik taikytina teisė, pobūdžio šiam straipsniui nėra taikytina.
40. Šią išvadą patvirtina situacijų, kurioms esant Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į Asociacijos susitarimą pripažino piktnaudžiavimo teise atvejus, analizė.
41. Todėl Teisingumo Teismas byloje dėl Sprendimo Nr. 1/80(24) 6 straipsnio pirmos pastraipos taikymo, remdamasis ES piktnaudžiavimo teise principu, nesuteikė galimybės laikotarpius, kai Turkijos pilietis dirbo vien todėl, kad sukčiavo ir dėl to jo atžvilgiu buvo priimtas kaltinamasis nuosprendis, laikyti teisėtais, nes iš tikrųjų šis asmuo netenkino šioje nuostatoje numatytų sąlygų ir todėl negalėjo teisėtai pasinaudoti šioje nuostatoje numatyta teise(25). Teisingumo Teismas kaip dar vieną galimą piktnaudžiavimo teise pavyzdį pateikė fiktyvią santuoką, sudarytą vien siekiant piktnaudžiaujant pasinaudoti iš EEB ir Turkijos asociacijos teisės aktų kylančiomis teisėmis(26).
42. Kitaip nei 41 straipsnyje įtvirtinta status quo išlyga, kuri nėra susijusi su jokia materialia teise, minėtoms byloms reikšmingais Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 6 ir 7 straipsniais suteikiamos materialios teises, pirmiausia teisės įsidarbinimo ir apsigyvenimo srityje. Todėl tose bylose galėjo būti taikomas ES piktnaudžiavimo teise principas.
43. Toliau reikia išnagrinėti Teisingumo Teismo poziciją byloje Tum ir Dari, kurią paminėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Teisingumo Teismas konstatavo: „Teisingumo Teismui nebuvo pateiktas iš esmės joks konkretus įrodymas, kuris leistų manyti, jog atitinkami asmenys pagrindinėse bylose prašė taikyti Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą status quo išlygą, siekdami vienintelio tikslo – apgaule pasinaudoti Bendrijos teisės numatytomis privilegijomis“(27).
44. Iš šio Teisingumo Teismo teiginio būtų galima daryti išvadą, kad jis mano, jog įmanoma įsivaizduoti atvejus, kai ES piktnaudžiavimo teise principo taikymo klausimas būtų keliamas 41 straipsnyje įtvirtintos status quo išlygos atžvilgiu.
45. Tačiau net jeigu tokioje situacijoje, kaip antai nagrinėjama šioje byloje, būtų nagrinėjamas piktnaudžiavimo klausimas, nebūtų įmanoma įrodyti piktnaudžiavimo teise.
46. Todėl lemiamas kriterijus atsakant į klausimą, ar egzistuoja piktnaudžiavimas teise, yra tai, ar asmuo remiasi Sąjungos teisės nuostata, siekdamas nesąžiningo pranašumo, akivaizdžiai priešingo šios nuostatos tikslui(28).
47. Status quo išlygos prasmė ir tikslas yra sukurti palankias sąlygas laipsniškai įgyvendinti įsisteigimo laisvę ir laisvą paslaugų teikimą, uždraudžiant nacionalinėms institucijoms nustatyti šioms laisvėms naujas kliūtis, kad netaptų sunkiau jas įgyvendinti tarp valstybių narių ir Turkijos Respublikos(29).
48. Kaip minėjau, status quo išlyga nacionalinėms valdžios institucijoms „absoliučiai uždraudžiama“(30), sugriežtinant tam tikru metu egzistuojančias sąlygas nustatyti bet kokias naujas naudojimosi šia laisve kliūtis. Šia išlyga iš esmės yra siekiama, kad tarp susitarimo šalių būtų taikomos palankesnės nuostatos.
49. Šiam išlygos tikslui neprieštarauja tai, jog Turkijos piliečiui, pažeidusiam anksčiau jam išduoto leidimo gyventi sąlygas, būtų leidžiama ja remtis.
50. Atitinkamai Teisingumo Teismas minėtoje byloje Tum ir Dari bei panašioje byloje Savas nepripažino, kad buvo piktnaudžiaujama teise.
51. Byloje Tum ir Dari status quo išlyga rėmėsi du asmenys, gyvenę vienoje valstybėje narėje ir nepaklusę įsakymui išvykti iš jos teritorijos po to, kai buvo atmestas jų prašymas dėl prieglobsčio. Teisingumo Teismas šioje byloje aiškiai atmetė argumentą, kad Turkijos pilietis gali remtis status quo išlyga tik tada, jeigu teisėtai atvyko į valstybę narę(31). Byloje Savas Turkijos pilietis rėmėsi status quo išlyga pažeidęs nacionalines imigracijos taisykles. Tačiau toje byloje Teisingumo Teismas netaikė jam status quo išlygos(32).
52. Todėl ne kitaip turėtų būti vertinama situacija pagrindinėje byloje, kai asmuo, besiremiantis status quo išlyga, priešingai nei jau nagrinėtose bylose, turėjo leidimą dirbti ir pažeidė tik vieną jo sąlygą. Galiausiai ieškovas pagrindinėje byloje neatvyko į Jungtinę Karalystę neteisėtai, o turėjo leidimą gyventi ir netgi leidimą dirbti, nors tai nebuvo leidimas užsiimti savarankiška veikla. Jis pažeidė sąlygą, nustatytą jo leidime gyventi, tik imdamasis savarankiškos veiklos, kurią netrukus po to nutraukė.
53. Dar reikia išnagrinėti Teisingumo Teismo sprendimą byloje Kondova(33). Šį sprendimą nurodo pagrindinės bylos atsakovas ir Jungtinės Karalystės vyriausybė.
54. Ši byla buvo susijusi su Europos susitarimu, kuriuo įsteigta Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Bulgarijos asociacija(34).
55. Teisingumo Teismas šiuo klausimu nusprendė, kad Bulgarijos pilietis, ketinęs tam tikroje valstybėje narėje dirbti pagal darbo sutartį arba savarankiškai ir apėjęs nacionalinės valdžios atitinkamą kontrolę melagingai teigdamas, kad atvyko į šią valstybę narę dirbti sezoninio darbo, nepatenka į Europos susitarimu teikiamos teisinės apsaugos sritį(35).
56. Jeigu Bulgarijos piliečiams būtų buvę bet kada leidžiama priimančiojoje valstybėje narėje, nepaisant ankstesnio nacionalinės imigracijos teisės pažeidimo, pateikti prašymą įsikurti, tai paskatintų juos pirmiausia neteisėtai gyventi priimančiosios valstybės narės teritorijoje ir nacionalinei kontrolės sistemai paklusti tik tada, kai įvykdyti jos esminiai reikalavimai(36).
57. Šį Teisingumo Teismo teiginį nagrinėjamoje byloje nurodo pagrindinės bylos atsakovas ir Jungtinės Karalystės vyriausybė, siekdami neleisti ieškovui remtis status quo išlyga. Norėdami įrodyti, kad šios bylos yra analogiškos, jie nurodo jau išnagrinėtą argumentą, kad tai, jog ieškovas pažeidė leidimo gyventi Jungtinėje Karalystėje sąlygą, reiškia, kad jis galėjo patenkinti esminius 1973 m. Imigracijos taisyklių reikalavimus.
58. Tačiau šio sprendimo negalima taikyti nagrinėjamoje byloje. Skirtingai nei Susitarimo dėl EEB ir Turkijos asociacijos Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalies nuostatose, byloje Kondova taikytas Europos susitarimas suteikė teisę įsisteigti. Europos susitarimo 45 straipsnyje buvo nustatyta, kad Bulgarijos piliečiai ir kitų valstybių narių piliečiai vertinami vienodai. Tik atvykimas į valstybės narės teritoriją pirmą kartą pagal Europos susitarimo 59 straipsnį buvo valstybių narių kompetencijoje. Todėl nenuostabu, kad Teisingumo Teismas byloje Kondova, kurioje reikšmingu Europos susitarimu suteikiama materialių teisių, taip pat pripažino galimybę neleisti pasinaudoti šia materialia teise dėl piktnaudžiavimo teise motyvų.
59. Tačiau sprendimo byloje Kondova negalima taikyti Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai status quo išlygai. Kaip minėjau, Papildomame protokole įtvirtinta status quo išlyga nesuteikiama jokių materialių teisių įsisteigimo atveju arba nenumatomas vienodas vertinimas, palyginti su savo valstybės piliečiais, tačiau tik nustatoma, kokią nacionalinę teisę reikia taikyti.
60. Todėl reikia daryti išvadą, kad Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta status quo išlyga nėra skirta tam, kad ja nebūtų leidžiama remtis dėl piktnaudžiavimo teise motyvų. Priešingai, galimas piktnaudžiavimas teise, atsižvelgiant į aplinkybes, turi būti nustatomas pagal nacionalinę teisę. Šalių teigimu, nacionalinės teisės aktuose yra numatyta galimybė į tai atsižvelgti.
61. Galiausiai reikia trumpai panagrinėti vieną aspektą, kuris išplaukia iš ieškovo argumentų. Ieškovas rašytinėse pastabose nurodė, kad egzistuoja Secretary of State parengtos rašytinės gairės administracijai(37), pagal kurias leidimai Turkijos piliečiams užsiimti savarankiška veikla išduodami, jeigu jie turi leidimą gyventi Jungtinėje Karalystėje ir prašymą dėl leidimo gyventi pratęsimo pateikė motyvuodami tuo, jog ėmėsi savarankiškos veiklos. Todėl Secretary of State įtvirtino administracinę praktiką, pagal kurią ignoruota tai, kad prieš pradedant savarankišką veiklą reikia gauti leidimą.
62. Dėl tokių bylos aplinkybių kiltų įdomus klausimas, kiek nutolimas nuo vėliau įsitvirtinusios palankesnės administracinės praktikos(38) gali pats savaime būti laikomas status quo išlygos pažeidimu. Galiausiai Teisingumo Teismas neseniai nusprendė, kad ir panaikinant palankesnes įstatymų nuostatas, kurios buvo priimtos po status quo išlygoje nurodytos datos, pažeidžiamas joje įtvirtintas draudimas nustatyti „naujus apribojimus“ net ir tuo atveju, jeigu nauja teisinė situacija nesukurtų mažiau palankios situacijos negu buvusi iki šios datos(39). Tačiau kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas jokio panašaus klausimo nesuformulavo, šio klausimo šalys neaptarė, be to, kadangi konkrečios aplinkybės nenurodytos prašyme priimti prejudicinį sprendimą, šioje byloje išsamiai nagrinėti šio klausimo nereikia.
VI – Išvada
63. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Court of Appeal of England and Wales pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:
Turkijos pilietis, kuris turi leidimą gyventi tam tikroje valstybėje narėje su sąlyga, kad nesiims jokio verslo ir jokios profesinės veiklos, tačiau pažeisdamas šią sąlygą pradeda dirbti kaip savarankiškai dirbantis asmuo ir paskui kreipiasi į nacionalines valdžios institucijas prašydamas išduoti naują leidimą gyventi, kaip pagrindą nurodydamas tai, kad pradėjo verslą, turi teisę, neatsižvelgiant į tai, kad pažeidė turimo leidimo gyventi sąlygą, remtis Susitarimo dėl Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociacijos įsteigimo Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalimi.