Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,
pateikta 2022 m. birželio 16 d.(1)
Byla C‑265/21
AB,
AB-CD
prieš
Z EF
(Cour d’appel de Bruxelles (Briuselio apeliacinis teismas, Belgija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Jurisdikcija ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimas ir vykdymas – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – 5 straipsnio 1 punktas – Jurisdikcija bylose dėl sutarties – Sąvoka „byla dėl sutarties“ – Ieškinys dėl nuosavybės teisės į turtą, grindžiamos dviem paeiliui sudarytomis sutartimis, pripažinimo – Sutartis, į kurią reikia atsižvelgti nustatant prievolės, kuria grindžiamas reikalavimas, vietą – Sutartinėms prievolėms taikytina teisė – Reglamentas (EB) Nr. 593/2008“
I. Įžanga
1. Cour d’appel de Bruxelles (Briuselio apeliacinis teismas, Belgija) pateikti klausimai iš esmės susiję su Reglamento (EB) Nr. 44/2001(2) 5 straipsnio 1 punkto ir Reglamento (EB) Nr. 593/2008(3) 4 straipsnio išaiškinimu.
2. Pirmoje iš šių nuostatų, kurios aiškinimas sudaro šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą esmę, įtvirtintos specialiosios jurisdikcijos taisyklės, kurios taikomos bylose dėl sutarties ir kurios tam tikrais atvejais leidžia ieškovui iškelti bylą atsakovui kitos nei jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismuose, nukrypstant nuo bendrosios Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalies taisyklės.
3. Šioje byloje reikia nustatyti, ar ši nuostata taikytina ginčui, susijusiam su dviem sutartimis grindžiamu ieškiniu dėl nuosavybės teisės į 20 meno kūrinių pripažinimo, nepaisant to, kad tarp ginčo šalių, kurios yra pirmosios sutarties šalių palikuonys, nėra tiesioginio sutartinio ryšio.
4. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, kokia yra jo jurisprudencijos raidos šioje srityje reikšmė. Taigi, atsakydamas į šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas dar kartą turės išnagrinėti sąvoką „byla dėl sutarties“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą. Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui reikės pateikti informaciją, kuri jam leistų įvertinti, ar naujausi Teisingumo Teismo sprendimai(4) turi būti laikomi pakeičiančiais ankstesnę jurisprudenciją, susijusią su šios nuostatos aiškinimu.
5. Kaip išsamiai paaiškinsiu toliau, manau, kad Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktas turi būti taikomas esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje.
II. Teisinis pagrindas
A. Reglamentas Nr. 44/2001
6. Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 1 skirsnyje „Bendrosios nuostatos“ esančio 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Pagal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose.“
7. Šio reglamento II skyriaus 2 skirsnyje „Speciali jurisdikcija“ esančio 5 straipsnio 1 punkte numatyta:
„Valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl:
1) a) sutarties gali būti iškelta atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismuose;
b) pagal šią nuostatą ir jeigu nesusitariama kitaip, atitinkamos prievolės vykdymo vieta yra:
– parduodant prekes – valstybėje narėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį,
– teikiant paslaugas – valstybėje narėje, kurioje paslaugos buvo arba turėtų būti suteiktos pagal sutartį;
c) a papunktis taikomas tuomet, kai netaikomas b papunktis.“
B. Reglamentas Nr. 593/2008
8. Reglamento Nr. 593/2008 4 straipsnyje, susijusiame su teise, taikytina šalims nepasirinkus sutarties teisės, nustatyta:
„1. Tiek, kiek šalys nepasirinko sutarčiai taikytinos teisės pagal 3 straipsnį, ir nedarant poveikio 5–8 straipsnių taikymui, sutarčiai taikytina teisė nustatoma taip:
a) prekių pardavimo sutarčiai taikoma pardavėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė;
b) paslaugų teikimo sutarčiai taikoma paslaugų teikėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė;
<...>
2. Jei sutarties neapima 1 dalis arba jei sutarties elementams būtų taikomas daugiau nei vienas iš 1 dalies a–h punktų, tai sutarčiai taikoma šalies, turinčios įvykdyti tai sutarčiai būdingiausią pareigą, įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė.
3. Jei pagal visas bylos aplinkybes aišku, kad sutartis yra akivaizdžiai glaudžiau susijusi su kita valstybe nei nurodyta 1 ar 2 dalyje, taikoma tos kitos valstybės teisė.
4. Kai taikytinos teisės neįmanoma nustatyti pagal 1 ar 2 dalį, sutarčiai taikoma valstybės, su kuria ji glaudžiausiai susijusi, teisė.“
III. Faktinės aplinkybės pagrindinėje byloje, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme
9. Sutuoktiniai X EF ir Y EF, atsakovo pagrindinėje byloje Z EF tėvai, buvo Vokietijos menininkai, be kita ko, sukūrę 20 tipinių pano (toliau – meno kūriniai), kurie buvo eksponuojami 1977 m. surengtoje tarptautinėje parodoje.
10. CD, ieškovų pagrindinėje byloje AB uošvė ir AB‑CD motina, valdė meno galeriją Lježe (Belgija). 1980 m. pabaigoje arba 1981 m. pradžioje meno kūriniai buvo perduoti CD, vėliau taip pat buvo perduoti tų kūrinių autentiškumo sertifikatai.
11. Pagal 2007 m. sausio 26 d. sutartį ieškovai pagrindinėje byloje įsigijo meno kūrinius iš CD. Ši mirė 2007 m. lapkričio 24 d.; tais pačiais metais taip pat mirė Y EF.
12. 2013 m. rugpjūčio mėn. AB perdavė meno kūrinius bendrovei Christie’s, kad jie būtų parduoti aukcione. 2014 m. ši bendrovė susisiekė su X EF, kuri teigė esanti šių kūrinių savininkė. Meno kūrinių pardavimas aukcione buvo sustabdytas.
13. Ieškovai pagrindinėje byloje teigia, kad CD šiuos kūrinius įsigijo, o atsakovas pagrindinėje byloje teigia, kad jie buvo perduoti CD galerijai saugoti, kad galėtų būti viešai eksponuojami siekiant juos parduoti.
14. 2014 m. birželio 20 d. ieškovai pagrindinėje byloje pradėjo šį procesą, iš esmės prašydami pripažinti, kad jie yra vieninteliai meno kūrinių savininkai, ir uždrausti X EF remtis jų nuosavybės teise.
15. X EF, gavusi šaukimą į Tribunal de première instance francophone de Bruxelles (Prancūzų kalba bylas nagrinėjantis Briuselio pirmosios instancijos teismas, Belgija), visų pirma pareiškė prieštaravimą dėl jurisdikcijos, remdamasi Reglamentu Nr. 44/2001, nes jos nuolatinė gyvenamoji vieta yra Vokietijoje, o jei šis prieštaravimas būtų atmestas, ji prašė pripažinti jai keliamą reikalavimą nepriimtinu arba nepagrįstu ir reikalavo sugrąžinti meno kūrinius. 2015 m. spalio 10 d. X EF mirė ir atsakovas pagrindinėje byloje perėmė jos teises šiame procese.
16. 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimu Tribunal de première instance francophone de Bruxelles (Prancūzų kalba bylas nagrinėjantis Briuselio pirmosios instancijos teismas) pareiškė neturįs teritorinės jurisdikcijos. Šiuo klausimu jis nusprendė, kad jo jurisdikcija negali būti nustatyta remiantis Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktu, nes tarp atitinkamų bylos šalių nėra jokio sutartinio ryšio.
17. Ieškovai pagrindinėje byloje apskundė šį sprendimą Cour d’appel de Bruxelles (Briuselio apeliacinis teismas). Jie teigia, kad CD meno kūrinius įsigijo pagal pardavimo sutartį, kad ieškinys turėtų būti laikomas pareikštas „dėl sutarties“ ir kad Belgijos teismai turi jurisdikciją, nes sutarties įvykdymo vieta yra Belgijoje. Atsakovas pagrindinėje byloje, priešingai, teigia, kad dėl meno kūrinių buvo sudaryta saugojimo sutartis ir kad, jo nuomone, ieškinys turi būti laikomas „vindikaciniu“, todėl jurisdikciją turinčio teismo nustatymas patenka į Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalies, pagal kurią jurisdikciją turi Vokietijos teismai, taikymo sritį.
18. Dėl klausimo, ar ieškovų pagrindinėje byloje ieškinys laikytinas „byla dėl sutarties“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, kad tarp abiejų ginčo šalių nėra jokio tiesioginio sutartinio ryšio. Vis dėlto šis teismas, atsižvelgdamas į naujausius Teisingumo Teismo sprendimus šioje srityje(5), mano, jog gali būti, kad reikalavimas nustatyti laisvai prisiimtą prievolę nebereiškia, kaip, pavyzdžiui, buvo priėmus Sprendimą Handte(6), kad dėl šios prievolės turi būti susitarusios ginčo šalys; jis reiškia tik tai, kad ieškovas savo ieškinį atsakovui grindžia teisine prievole, dėl kurios vienas asmuo laisvai susitarė su kitu asmeniu(7). Minėto teismo teigimu, Teisingumo Teismas ne tik patikslino, jog bylos dėl sutarčių apima visas prievoles, kylančias iš sutarties, kurios nevykdymu grindžiamas ieškovo ieškinys(8), bet ir nusprendė, jog, kaip ir actio Pauliana, ieškinys dėl žalos atlyginimo(9) patenka į sąvoką „byla dėl sutarties“, jei pats ieškinio pagrindas yra laisvai prisiimta prievolė(10).
19. Tas pats teismas mano, kad net jei kalbama apie konkrečias situacijas, už kurių ribų negalima pritarti tokiam aiškinimui, Teisingumo Teismas vis dėlto buvo nurodęs, jog Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkte numatyta specialios jurisdikcijos taisyklė bylose dėl sutarties grindžiama ne šalių tapatybe, o ieškinio pagrindu(11).
20. Šiomis aplinkybėmis Cour d’appel de Bruxelles (Briuselio apeliacinis teismas) 2021 m. balandžio 1 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2021 m. balandžio 26 d., nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar sąvoka „byla dėl sutarties“, kaip tai suprantama pagal [Reglamento Nr. 44/2001] 5 straipsnio 1 punktą:
turi būti aiškinama taip, kad pagal ją reikia nustatyti vieno asmens laisvai prisiimtą teisinę prievolę kitam asmeniui, kuria grindžiamas ieškovo pareikštas ieškinys, net ir tuo atveju, jeigu ši prievolė nebuvo laisvai prisiimta atsakovo ir (arba) ieškovui?
Jei būtų atsakyta teigiamai: kokio lygio sąsaja reikalinga tarp laisvai prisiimtos teisinės prievolės ir ieškovo ir (arba) atsakovo?
2. Ar taikant sąvoką „ieškinys“, kuria „remiasi“ ieškovas, kaip ir kriterijų, naudojamą siekiant nustatyti, ar ieškinys pareikštas dėl sutarties, kaip tai suprantama pagal [Reglamento Nr. 44/2001] 5 straipsnio 1 punktą, ar dėl „civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto“, kaip tai suprantama pagal to paties reglamento 5 straipsnio 3 punktą ([2020 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Wikingerhof, C‑59/19, toliau – Sprendimas Wikingerhof, ECLI:EU:C:2020:950] 32 punktas), reikia patikrinti, ar laisvai prisiimtos teisinės prievolės aiškinimas yra būtinas siekiant įvertinti ieškinio pagrindą?
3. Ar ieškinys, kuriuo ieškovas reikalauja pripažinti, kad jis yra turto, kurį valdo remdamasis dviem pardavimo sutartimis, kurių vieną sudarė pirminis šio turto bendraturtis (atsakovo, kuris taip pat yra pirminis bendraturtis, sutuoktinis) ir turtą ieškovui pardavęs asmuo, o antrą – pastarieji du asmenys, savininkas, laikytinas ieškiniu dėl sutarties, kaip tai suprantama pagal [Reglamento Nr. 44/2001] 5 straipsnio 1 punktą?
a) Ar atsakymas skirtųsi, jeigu atsakovas nurodo, kad pirmoji sutartis buvo ne pardavimo, o pasaugos sutartis?
b) Jei vienas iš šių atvejų priskiriamas ieškiniui dėl sutarties, kuria sutartimi reikia remtis siekiant nustatyti prievolės, kuria grindžiamas reikalavimas, vietą?
4. Ar [Reglamento Nr. 593/2008] 4 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas trečiajame prejudiciniame klausime nurodytu atveju ir kokia sutartimi tokiu atveju reikėtų remtis?
21. Rašytines pastabas pateikė pagrindinės bylos šalys, Belgijos vyriausybė ir Europos Komisija. Teismo posėdžio nebuvo surengta.
IV. Analizė
A. Dėl ketvirtojo prejudicinio klausimo priimtinumo
22. Komisija, formaliai nesiremdama ketvirtojo prejudicinio klausimo nepriimtinumu, teigia, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodo priežasčių, dėl kurių jam kilo klausimas dėl Reglamento Nr. 593/2008 4 straipsnio 1 dalies taikymo pagrindinėje byloje nagrinėjamoms sutartims.
23. Primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, kuri šiuo metu įtvirtinta Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnyje, dėl būtinybės pateikti Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris būtų naudingas nacionaliniam teismui, reikia, kad šis teismas apibrėžtų pateikiamo klausimo faktines aplinkybes ir pagrindines teisines nuostatas arba bent paaiškintų šiuos klausimus pagrindžiančias faktines prielaidas. Be to, sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą turi būti nurodytos tikslios priežastys, dėl kurių nacionalinis teismas kelia Sąjungos teisės aiškinimo klausimus ir mano, kad būtina Teisingumo Teismui pateikti prejudicinį klausimą(12).
24. Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė priežasčių, dėl kurių pateikė ketvirtąjį klausimą, todėl neįvykdė Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnyje nustatyto reikalavimo.
25. Siūlau ketvirtąjį klausimą pripažinti nepriimtinu.
B. Dėl esmės
26. Pirmieji trys prejudiciniai klausimai iš esmės skirti sąvokos „byla dėl sutarties“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą, išaiškinimui, kuris išplaukia iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos.
27. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonės, daugiausia susijusios su tuo, kaip reikia vertinti Teisingumo Teismo per pastaruosius 30 metų suformuotos gausios jurisprudencijos raidą, kyla, pirma, dėl to, kad Teisingumo Teismo pateiktas sąvokos „byla dėl sutarties“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą, aiškinimas nėra vienodas, ir, antra, dėl to, kad Teisingumo Teismas pakeitė savo jurisprudenciją, atsisakydamas siauro šios sąvokos aiškinimo.
28. Šioje išvadoje pirmiausia trumpai išdėstysiu kelias pirmines pastabas, susijusias, be kita ko, su Reglamento Nr. 44/2001 sistema, tikslais ir geneze (1 dalis). Paskui išnagrinėsiu reikšmingą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su savarankiška sąvoka „byla dėl sutarties“, kaip ji suprantama pagal šio reglamento 5 straipsnio 1 punktą, siekdamas išsiaiškinti šios jurisprudencijos raidos apimtį ir pasiūlyti atsakymą į pirmąjį prejudicinį klausimą (2 dalis), galiausiai išnagrinėsiu antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus (3 ir 4 dalys).
1. Pirminės pastabos
29. Pirma, reikia priminti, kad Reglamentas Nr. 44/2001, kuris pakeitė 1968 m. rugsėjo 27 d. konvenciją(13), grindžiamas šia konvencija ir yra jos tęsinys(14). Todėl, kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, Teisingumo Teismo pateiktas minėtos konvencijos nuostatų išaiškinimas taikomas ir šio reglamento nuostatoms, kai šių teisės aktų nuostatas galima laikyti „lygiavertėmis“(15). Taip yra Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 punkto ir Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto, kurie suformuluoti beveik identiškai, atveju. Tas pats pasakytina apie sąvoką „byla dėl sutarties“, kaip ji suprantama pagal šio reglamento 5 straipsnio 1 punktą, nes šios nuostatos pakeitimai susiję tik su sąsajos kriterijumi, kuriuo vadovaujantis nustatomas teismas, turintis jurisdikciją prekių pardavimo ir paslaugų teikimo sutarčių atveju, paliekant nepakeistą atitinkamos Briuselio konvencijos nuostatos esmę(16). Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia apie jo naujausios jurisprudencijos, susijusios su šia sąvoka, raidą, šioje išvadoje taip pat remsiuosi reikšminga jurisprudencija, susijusia su Reglamento Nr. 1215/2012, kuriuo pakeistas Reglamentas Nr. 44/2001, 7 straipsnio 1 punktu.
30. Antra, svarbu pabrėžti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą reikia aiškinti atsižvelgiant į šio reglamento genezę, tikslus ir sistemą(17). Konkrečiau kalbant, dėl sąvokos „byla dėl sutarties“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, reikia priminti, jog po to, kai buvo priimtas Sprendimas Peters Bauunternehmung(18), susijęs su Briuselio konvencijos aiškinimu, Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad ši sąvoka negali būti suprantama kaip nuoroda į nacionaliniame teisme nagrinėjamo teisinio santykio kvalifikavimą pagal taikytiną nacionalinę teisę. Atvirkščiai, minėta sąvoka turi būti aiškinama savarankiškai, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 44/2001 sistemą ir tikslus, siekiant užtikrinti vienodą jos taikymą visose valstybėse narėse(19). Taigi, nors Teisingumo Teismas nepateikia bendros ir abstrakčios sąvokos „byla dėl sutarties“ apibrėžties, vis dėlto jis apibrėžia šios sąvokos kontūrus kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į teisės aktų pakeitimus ir nurodydamas, ar egzistuoja sutartinė prievolė.
31. Šiuo klausimu pažymėtina, jog Reglamento Nr. 44/2001 sistemą ir tikslus Teisingumo Teismas stengiasi apibrėžti dar ir šiuo metu, nuo šio reglamento „gimimo“ Briuselio konvencijos forma. Man atrodo svarbu trumpai priminti, pirma, minėto reglamento 5 straipsnio 1 punkto taikymo sąlygų apimtį ir, antra, šios nuostatos keliamus sunkumus itin gausios jurisprudencijos kontekste(20).
32. Pirmiausia, kalbant apie Reglamento Nr. 44/2001 sistemą, reikia priminti, kad būtent Sprendime Peters Bauunternehmung(21) Teisingumo Teismas pirmą kartą pareiškė nuomonę dėl atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismų bendrosios jurisdikcijos taisyklės, numatytos šio reglamento 2 straipsnio 1 dalyje, ir specialiosios jurisdikcijos „byloje dėl sutarties“, numatytos minėto reglamento 5 straipsnio 1 punkte, santykio. Tame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad „[Briuselio konvencijos] 5 straipsnyje yra numatyti specialiosios jurisdikcijos pagrindai, kurių pasirinkimas priklauso nuo ieškovo pasirinkimo, nukrypstant nuo [šios] konvencijos 2 straipsnio pirmoje pastraipoje įtvirtintos bendrosios jurisdikcijos taisyklės (neoficialus vertimas)“(22). Šį vertinimą Teisingumo Teismas ne kartą yra priminęs savo jurisprudencijoje(23).
33. Dėl Reglamento Nr. 44/2001 tikslų pažymėtina, kad pagal šio reglamento 11 konstatuojamąją dalį jurisdikcijos taisyklės turi būti ypač nuspėjamos ir pagrįstos principu, pagal kurį jurisdikcija paprastai priklauso nuo atsakovo gyvenamosios vietos, ir šiuo pagrindu jurisdikcija turi būti visada prieinama, išskyrus keletą aiškiai nustatytų situacijų, kuriose bylinėjimosi objektas arba šalių autonomija pateisina kitokio sąsajos kriterijaus taikymą. Be to, Reglamento Nr. 44/2001 12 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo gyvenamąją vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą.
34. Galiausiai taip pat reikia priminti, kad iš Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto genezės matyti, jog specialiosios jurisdikcijos taisyklės grindžiamos tuo, kad „yra glaudus ryšys tarp ginčo ir bylą nagrinėjančio teismo“(24). Todėl šia nuostata ieškovui suteiktos pasirinkimo galimybės atitinka artumo principo reikalavimus(25).
35. Atsižvelgdamas būtent į šias pirmines pastabas dabar nagrinėsiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus.
2. Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
36. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą reikia aiškinti taip, kad jo taikymas suponuoja teisinės prievolės, kurią vienas asmuo laisvai prisiėmė kito asmens atžvilgiu ir kuria grindžiamas ieškovo ieškinys, nustatymą, net jei ši prievolė tiesiogiai nesieja ginčo šalių. Jei taip, šis teismas klausia, kokio lygio sąsaja turėtų būti tarp sutartinės prievolės ir šių šalių. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo patvirtinti sąvokos „bylą dėl sutarties“ aiškinimą, išplaukiantį iš naujausios Teisingumo Teismo jurisprudencijos.
37. Pirma, kiek tai susiję su šios bylos ypatumais, pažymėtina, kad ieškovai pagrindinėje byloje savo ieškinį dėl nuosavybės teisės pripažinimo grindžia pardavimo sutartimi, sudaryta tarp vieno iš jų motinos, t. y. galerijos savininkės, kuri įsigijo meno kurinius iš menininkų poros – atsakovo pagrindinėje byloje tėvų. Pastarasis teigia, kad nagrinėjama sutartis buvo ne pardavimo, o saugojimo sutartis.
38. Kaip konstatuoja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagrindinės bylos šalys nesudarė nagrinėjamos sutarties, todėl tarp jų nėra tiesioginio sutartinio ryšio.
39. Antra, dėl šalių pateiktų rašytinių pastabų, pažymėtina, kad ieškovai pagrindinėje byloje ir Belgijos vyriausybė mano, jog sąvoka „byla dėl sutarties“ turi būti aiškinama plačiai, suteikiant galimybę ir tretiesiems asmenims remtis Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktu. Tačiau Belgijos vyriausybė teigia, kad Sprendime flightright įtvirtintą kriterijų reikia taikyti ne situacijoms, kai kyla klausimas, kas yra daikto savininkas, kaip antai nagrinėjamu atveju, o tik situacijoms, kai reikalavimas grindžiamas pačia sutartine prievole. Šios vyriausybės teigimu, naujausia Teisingumo Teismo jurisprudencija skatina „forum shopping“, taip kenkiant teisiniam saugumui.
40. Atsakovas pagrindinėje byloje ir Komisija, be kita ko, nurodo, jog tam, kad ieškinys būtų pripažintas pareikštu „dėl sutarties“, tarp bylos šalių turi būti sutartinis ryšys. Šiuo klausimu atsakovas pagrindinėje byloje primena, kad specialioji jurisdikcija turi būti aiškinama siaurai, siekiant apsaugoti nuspėjamumo ir teisinio saugumo tikslą pagal Reglamentą Nr. 44/2001. Savo ruožtu Komisija teigia, kad, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendime Handte(26) suformuotą jurisprudenciją, tuo atveju, kai ieškovas savo ieškinį grindžia keliomis paeiliui sudarytomis sutartimis, specialioji jurisdikcija bylose dėl sutarties netaikoma, nes ieškovas ir atsakovas nėra tos pačios sutarties šalys. Taigi Komisija mano, kad turėtų būti taikoma bendroji atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismų jurisdikcijos taisyklė.
41. Atsižvelgdamas į pirmojo prejudicinio klausimo formuluotę ir šalių pastabas manau, kad reikia išanalizuoti reikšmingą Teisingumo Teismo jurisprudenciją.
a) Reikšminga Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusi su sąvoka „byla dėl sutarties“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą
42. Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto a papunktyje nustatyta, kad valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl sutarties gali būti iškelta „atitinkamos prievolės vykdymo vietos“ teismuose. Siekdamas nustatyti jurisdikciją pagal šią nuostatą ir atsakyti į klausimą, ar ginčas gali būti laikomas „byla dėl sutarties“, Teisingumo Teismas pateikė savarankišką sąvokos „byla dėl sutarties“ aiškinimą, iš pradžių laikydamasis požiūrio, kad ši sąvoka turi būti aiškinama siaurai, paskui taikydamas platesnį jos aiškinimą. Vadovaujantis šiais dviem požiūriais skirtingai nustatoma reikalavimą pagrindžianti prievolė ir atitinkamai šios prievolės vykdymo vieta. Tiesa, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad „prievolė, kurios vykdymo vieta apibrėžia teismo jurisdikciją pagal [Reglamento Nr. 44/2001] 5 straipsnio 1 punktą, yra iš sutarties kylanti prievolė, kurios neįvykdymu remiamasi siekiant pagrįsti ieškinį teisme (neoficialus vertimas)“(27). Nepaisant šios formuluotės aiškumo, vis dėlto šios prievolės nustatymas ne visuomet yra akivaizdus, kaip rodo sunkumai, su kuriais susiduriama aiškinant sąvoką „byla dėl sutarties“(28).
43. Šiomis aplinkybėmis kyla klausimas, ar Teismas atsisakė siauro aiškinimo ir suteikė pirmenybę platesniam, taip pakeisdamas savo ankstesnę jurisprudenciją. Šis klausimas sudaro abejonių, dėl kurių pateikti šie prejudiciniai klausimai, esmę. Siekiant geriau suprasti minėtos jurisprudencijos reikšmę ir turėti galimybę pasiūlyti naudingą atsakymą, manau, būtina išskirti šias dvi aiškinimo kryptis minėtoje jurisprudencijoje ir jų raidą, taip pat Reglamentu Nr. 44/2001 siekiamus nuspėjamumo ir (arba) artumo tikslus, kuriais Teisingumo Teismas rėmėsi pasirinkdamas vienokį ar kitokį aiškinimą.
1) Dėl siauro sąvokos „byla dėl sutarties“ aiškinimo: reikalavimas dėl sutarties tarp ginčo šalių buvimo
44. Sąvoka „byla dėl sutarties“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą, yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kuria siekiama apibrėžti šios nuostatos taikymo sritį(29).
45. Siekdamas apibrėžti šios savarankiškos sąvokos kontūrus, Teisingumo Teismas devintojo dešimtmečio pradžioje siaurai aiškino specialiosios jurisdikcijos taisyklę, kuria gali pasinaudoti ieškovas byloje dėl sutarties (toliau – siauras aiškinimas). Sprendimai Peters Bauunternehmung ir Handte lėmė šią jurisprudencijos kryptį.
46. Sprendime Peters Bauunternehmung(30) Teisingumo Teismas pareiškė nuomonę dėl specialiųjų taisyklių ir bendrosios jurisdikcijos taisyklės santykio(31). Doktrinoje buvo manoma, jog tame sprendime Teisingumo Teismas pritarė tam, kad „viskas, kas atrodo kaip Briuselio konvencijos 2 straipsnio išimtis, būtų aiškinama siaurai“(32).
47. Vėliau Sprendime Kalfelis(33) Teisingumo Teismas patvirtino, kad specialiosios jurisdikcijos taisyklės, kaip nuo bendrojo principo leidžiančios nukrypti nuostatos, turi būti aiškinamos siaurai(34), vėliau patikslindamas, kad joms „negali būti taikomas aiškinimas, kuriuo peržengiamos [Briuselio] konvencijoje numatytų atvejų ribos (neoficialus vertimas)“(35). Nors, mano nuomone, tokiu požiūriu nebuvo siekiama apriboti „bylos dėl sutarties“ taikymo srities(36) siaurai aiškinant sąvoką „sutartinė prievolė“, Teisingumo Teismas paskesniuose sprendimuose vis dėlto laikėsi siauro pastarosios sąvokos aiškinimo, remdamasis tuo, kad tai yra viena iš bendrosios jurisdikcijos taisyklės išimčių.
48. Sprendime Handte(37) Teisingumo Teismas pirmą kartą pareiškė nuomonę dėl sąvokos „byla dėl sutarties“, kaip ji suprantama pagal Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 punktą, teigdamas, kad ši sąvoka „negali būti suprantama kaip apimanti situaciją, kai nėra jokio vienos šalies laisvai prisiimto įsipareigojimo kitai šaliai (neoficialus vertimas)“. Taigi, remdamasis teismo, kuriame ieškovas turi pateikti savo reikalavimą, nuspėjamumo principu(38) Teisingumo Teismas nusprendė, kad „[šios] konvencijos 5 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis netaikomas tarp daikto perpirkėjo ir gamintojo, kuris nėra pardavėjas, kilus ginčui dėl daikto trūkumų arba jo netinkamumo naudoti pagal paskirtį (neoficialus vertimas)“(39).
49. Priėmus tą sprendimą tapo aišku, kad remiantis Teisingumo Teismo pateiktu siauru aiškinimu sąvoka „byla dėl sutarties“ apribojama taip, kad ši nuostata taikoma tik atitinkamos sutarties šalių santykiams, t. y. tik sutarčių šalių ginčams. Iš tiesų, siekiant kvalifikuoti ieškinį, lemiamas veiksnys, į kurį atsižvelgė Teisingumo Teismas, buvo ginčo šalių sutartiniai santykiai.
50. Šiuo klausimu man atrodo svarbu pabrėžti, kad šios krypties jurisprudencijoje(40) Teisingumo Teismas, aiškindamas Briuselio konvencijos ar Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą atsižvelgiant į šios konvencijos ar šio reglamento tikslus ir sistemą, savarankišką sąvoką „byla dėl sutarties“ daugiausia grindė nuspėjamumo tikslu(41).
51. Nors tokį siaurą Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto, taigi, ir sąvokos „byla dėl sutarties“, aiškinimą, ilgą laiką taikytą jurisprudencijoje(42), dalis doktrinos atstovų vertino palankiai(43), kai kurie autoriai jį kritikavo ne tik dėl griežto požiūrio į bendrosios taisyklės ir specialiųjų taisyklių santykį, bet ir dėl sąvokos „byla dėl sutarties“, taigi, ir sąvokos „sutartinė prievolė“, siauros apibrėžties, kurią Teisingumo Teismas pateikė savo jurisprudencijoje.
52. Pirma, kalbant apie Reglamento Nr. 44/2001 sistemą, pažymėtina, kad autoriai, nepritariantys tokiam požiūriui, mano, jog vien dėl to, kad egzistuoja šio reglamento 2 straipsnyje nustatyta bendroji taisyklė, neturėtų būti siaurai arba net siaurinamai aiškinamas jo 5 straipsnis, ir kad toks aiškinimas neturėtų būti taikomas pakenkiant bendram minėto reglamento nuoseklumui(44), t. y. kiek įmanoma užtikrinti iš jo kylančių teisių ir pareigų lygybę ir vienodumą(45). Be kita ko, kai kurie autoriai pabrėžia, kad reikėtų tik vengti, kaip nusprendė Teisingumo Teismas, „aiškinimo, kuriuo peržengiamos [Reglamento Nr. 44/2001 sistemoje] numatytų atvejų ribos (neoficialus vertimas)“(46), todėl būtų klaidinga iš šio reglamento 5 straipsnio 1 punkto formuluotės daryti išvadą, jog ši nuostata yra išimtis, kuri turėtų būti taikoma rečiau nei minėto reglamento 2 straipsnis(47). Iš tiesų vien tai, kad egzistuoja specialiosios jurisdikcijos taisyklės, padidina galimybę, kad atsakovui byla gali būti iškelta ne jo nuolatinės gyvenamosios vietos, o kitos valstybės narės teisme. Ši galimybė leidžia užtikrinti ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyrą(48).
53. Pritariu šiai nuomonei. Toks požiūris aiškiai išplaukia iš Sprendimo Peters Bauunternehmung, kuriame Teisingumo Teismas jau yra patikslinęs, kad „[Briuselio konvencijos] 5 straipsnyje numatyti specialiosios jurisdikcijos pagrindai, kurių pasirinkimas priklauso nuo ieškovo pasirinkimo, tačiau taip yra būtent dėl to, kad tam tikrais aiškiai apibrėžtais atvejais egzistuoja ypač glaudus ryšys tarp ginčo ir teismo, į kurį gali būti kreipiamasi dėl šio ginčo nagrinėjimo siekiant tinkamai organizuoti procesą (neoficialus vertimas)“(49). Iš to aiškiai matyti, kad Teisingumo Teismas šią nuostatą aiškina remdamasis, be kita ko, artumo tikslu.
54. Antra, turiu priminti, kad sąvokos „byla dėl sutarties“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą, apibrėžtis, kurios kontūrus Teisingumo Teismas pateikė Sprendime Handte(50), taip pat buvo kritikuojama. Iš tiesų keli autoriai manė, kad toks siauras požiūris suteikia pernelyg mažą vaidmenį su sutartimi susijusiam teismui, be kita ko, pakenkiant artumo principui(51), ir kad reikėtų taikyti „platesnį aiškinimą, pritaikytą atitinkamiems ekonominiams interesams“(52).
55. Taigi dėl pirmesniuose punktuose(53) išdėstytų priežasčių manau, kad griežtas bendrosios taisyklės ir specialiųjų taisyklių santykio aiškinimas neturi lemti nei siauro sąvokos „byla dėl sutarties“ aiškinimo, nei atitinkamai tokio sąvokos „sutartinė prievolė“ aiškinimo(54). Platesnis sąvokos „byla dėl sutarties“ aiškinimas leidžia atsižvelgti į artumo ir tinkamo teisingumo vykdymo tikslą(55). Kaip neseniai pažymėta doktrinoje, pernelyg dogmatiškas aiškinimas, kai teikiama pernelyg didelė pirmenybė teisiniam saugumui, taigi, ir nuspėjamumo tikslui, palyginti su tinkamu teisingumo vykdymu ir artumo tikslu, gali sukelti sistemos disfunkciją(56). Iš tiesų, mano nuomone, bendras Reglamento Nr. 44/2001 nuoseklumas reikalauja, kad aiškinant šio reglamento 5 straipsnio 1 punktą būtų atsižvelgta į pusiausvyrą tarp artumo ir tinkamo teisingumo vykdymo tikslo bei nuspėjamumo ir teisinio saugumo tikslo(57). Tokia minėto reglamento tikslų pusiausvyra taip pat užtikrina ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyrą. Šiuo klausimu pakanka priminti, kad iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog savarankiška sąvoka „byla dėl sutarties“ turi būti siejama su to paties reglamento sistema ir tikslais, kad būtų užtikrintas vienodas jos taikymas visose valstybėse narėse(58). Kad ir kaip būtų, aiškinant Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą, ši nuostata neturi prarasti savo turinio ir turi būti sudarytos sąlygos joje įtvirtintos specialiosios jurisdikcijos taisyklės veiksmingumui(59). Šiame etape reikia atsakyti į klausimą, ar tai galima padaryti atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudencijos kryptį dėl platesnio šios nuostatos aiškinimo. Manau, kad taip.
2) Dėl Teisingumo Teismo jurisprudencijos raidos taikant platesnį aiškinimą: reikalavimas nustatyti teisinę prievolę, kurią vienas asmuo laisvai prisiėmė kito asmens atžvilgiu ir kuria grindžiamas ieškovo ieškinys
56. Reikia priminti, kad pirmuosiuose sprendimuose dėl Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 punkto išaiškinimo Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog ši nuostata taikoma, „net jei šalys ginčija sutarties, dėl kurios pareikštas ieškinys, sudarymą (neoficialus vertimas)“(60). Kaip vėliau pažymėjo generalinis advokatas F. G. Jacobs(61), jau iš šio teiginio matyti, jog Teisingumo Teismas nemanė, kad šios nuostatos taikymo sritis turi būti apibrėžta siaurai. Toje išvadoje jis priminė, jog Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad minėta nuostata apima „stiprius, tokio paties pobūdžio kaip sutarties šalių ryšius“, įskaitant ryšį, kurį priklausymas privačios teisės organizacijai sukuria tarp jai priklausančių asmenų(62). Jo nuomone, toks požiūris atspindi tai, ko netiesiogiai siekiama tokia šios nuostatos formuluote įvairių kalbų versijomis(63).
57. Po kelerių metų Sprendime Tacconi(64) Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, jog „pagal [Reglamento Nr. 44/2001] 5 straipsnio 1 punktą nereikalaujama, kad būtų sudaryta sutartis (neoficialus vertimas)“(65), patikslinęs, jog „vis dėlto, kad ši nuostata būtų taikoma, prievolė privalo būti identifikuota, nes bylose dėl sutarties jurisdikcija nustatoma atsižvelgiant į vietą, kur įvykdyta ar turi būti įvykdyta prievolė, kuria grindžiamas ieškinys (neoficialus vertimas)“(66). Tačiau atrodo, kad tame sprendime Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto taikymas vis dar buvo apribotas tik tais atvejais, kai egzistuoja vienos šalies laisvai prisiimtas įsipareigojimas kitai šaliai, t. y. prievolė, kuri sieja ginčo šalis.
58. Tokio apribojimo buvo atsisakyta Sprendime Engler(67), kuriame Teisingumo Teismas patvirtino, jog pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą nereikalaujama sutarties sudarymo(68). Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į savo ankstesnę jurisprudenciją(69), aiškiai nurodė, kad šioje nuostatoje numatytos specialiosios jurisdikcijos taisyklės taikymo bylose dėl sutarčių „Teisingumo Teismas <...> neaiškina siaurai“(70). Jis nusprendė, kad taikant šią nuostatą „[preziumuojama] laisvai prisiimta vieno asmens kito asmens atžvilgiu teisinė prievolė, kuria grindžiamas ieškovo ieškinys“(71). Ši platesnė sąvokos „byla dėl sutarties“ apibrėžtis nuo to laiko yra nusistovėjusi Teisingumo Teismo jurisprudencijoje(72). Pagal minėtą apibrėžtį tam, kad reikalavimas būtų priskirtas šiai sričiai, turi būti įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos: pirma, jis turi būti susijęs su teisine prievole, kurią vienas asmuo laisvai prisiėmė kito asmens atžvilgiu, ir, antra, jis turi būti grindžiamas šia prievole.
i) Dėl pirmosios sąlygos: reikalavimas turi būti susijęs su teisine prievole, kurią vienas asmuo laisvai prisiėmė kito asmens atžvilgiu
59. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad ši pirmoji sąlyga susijusi su keliomis teisinių prievolių rūšimis(73). Pirmiausia Sprendime Kareda(74) Teisingumo Teismas patikslino šią pirmąją sąlygą, atsižvelgdamas į savo ankstesnę jurisprudenciją(75). Taikydamas platesnį sąvokos „byla dėl sutarties“ aiškinimą jis nusprendė, kad sutartinės prievolės apima visas iš sutarties kylančias prievoles(76).
60. Paskui jis taip pat įtraukė prievoles, kurios „sukuria <...> stiprius tokio paties pobūdžio ryšius kaip ir tarp sutarties šalių“(77).
61. Galiausiai, kadangi tam, kad ieškinys būtų priskirtas prie bylos dėl sutarties, būtina nustatyti reikalavimą pagrindžiančią prievolę ir nereikalaujama sutarties buvimo(78), Teisingumo Teismas visų pirma nusprendė, jog prievolės, kurios atsiranda ne dėl šalių valios susitarimo, o dėl savanoriško vienašalio vieno asmens įsipareigojimo kitam asmeniui(79), taip pat savaime susiklostę sutartiniai santykiai(80), priskirtini prie „bylos dėl sutarties“.
62. Vis dėlto, kadangi abi nagrinėjamos sąlygos yra kumuliacinės, Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto taikymas priklauso ne tik nuo prievolės nustatymo. Dar reikia, kad reikalavimas būtų grindžiamas šia prievole.
ii) Dėl antrosios sąlygos: reikalavimas turi būti grindžiamas šia prievole
63. Sprendime flightright(81) Teisingumo Teismas patikslino, kad specialiosios jurisdikcijos bylose dėl sutarties taisyklė, numatyta Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto a papunktyje ir Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktyje, grindžiama ne šalių tapatybe, bet ieškinio pagrindu(82).
64. Šiuo klausimu, kaip nurodė generalinis advokatas H. Saugmandsgaard Øe, „[n]ustatydamas šią sąlygą Teisingumo Teismas [ją taiko] sutartinio pobūdžio prašymams, t. y. prašymams, kuriuose iš esmės keliami sutarčių teisės klausimai, arba, kitaip sakant, prie sutarčiai taikytinos teisės (vadinamosios lex contractus) srities, kaip tai suprantama pagal [Reglamentą [Nr. 593/2008]“, priskirti klausimai. Taigi Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į artumo tikslą, kurio siekiama šia nuostata, užtikrina, kad sprendimus tokiais klausimais iš esmės priimtų sutarties vietos teismas“(83). Jis pabrėžė, jog, atsižvelgiant į tai, kad specialiosios jurisdikcijos taisyklės bylose dėl sutarties taikomos ne tik sutartims, kalbama apie „visas teisės normas, pagal kurias prievolės nustatomos atsižvelgiant į vieno asmens savanorišką įsipareigojimą kitam asmeniui“(84).
b) Preliminari išvada
65. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, reikia konstatuoti, pirma, kad Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusi su sąvokos „byla dėl sutarties“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą, aiškinimu, negali būti laikoma vienoda, o tai paaiškina sunkumus, su kuriais dar ir šiandien susiduria nacionaliniai teismai, siekdami nustatyti, ar bylos patenka į šią sritį, ar ne(85).
66. Teisingumo Teismas iš pradžių buvo linkęs siaurai aiškinti sąvoką „byla dėl sutarties“, manydamas, kad į šios sąvokos taikymo sritį patenka tik iš sutarties tarp bylos šalių kylantys ginčai(86). Taikydamas šį aiškinimą Teisingumo Teismas iš esmės rėmėsi Briuselio konvencijos arba Reglamento Nr. 44/2001 nuspėjamumo ir teisinio saugumo tikslu(87).
67. Vėliau Teisingumo Teismas pradėjo taikyti platesnį sąvokos „byla dėl sutarties“ aiškinimą ir nusprendė, kad byla patenka į šią sąvoką, kai ieškovas grindžia atsakovui pareikštą ieškinį, remdamasis vieno asmens kito asmens atžvilgiu laisvai prisiimta teisine prievole. Būtent Sprendime Engler(88) Teisingumo Teismas pirmą kartą aiškiai nurodė, kad „[Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto] neaiškina siaurai“. Vėliau sprendimuose Kareda(89) ir flightright(90), kurie buvo patvirtinti vėlesnėje jurisprudencijoje(91), jis galutinai atsisakė siauro šios nuostatos aiškinimo, grindžiamo „suasmenintu“ požiūriu bylose dėl sutarties(92), įtvirtintu Sprendime Handte(93), pasirinkdamas platesnį šios nuostatos aiškinimą.
68. Antra, iš šio platesnio aiškinimo matyti, kad ieškovo ieškinys, net pareikštas trečiajam asmeniui, turi būti laikomas pateiktu „dėl sutarties“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą, jeigu jis grindžiamas vieno asmens prisiimta teisine prievole kito asmens atžvilgiu(94). Todėl aplinkybė, kad atitinkamu atveju abi ginčo šalys nėra tiesiogiai siejamos sutarties, negali paneigti šio ieškinio kvalifikavimo kaip priskirtino prie „bylos dėl sutarties“. Svarbu tik tai, kad teisinė prievolė, kuria remiasi ieškovai pagrindinėje byloje, kilo iš sutarties, suprantamos kaip dviejų asmenų susitarimas, arba iš teisinio santykio, kuris gali būti prilyginamas sutarčiai tiek, kiek jis sukuria „stiprius, tokio paties pobūdžio kaip sutarties šalių ryšius“(95).
69. Kalbant apie šį platesnį aiškinimą, iš sprendimų Kareda ir flightright matyti, kad Teisingumo Teismas rėmėsi ne tik nuspėjamumo ir teisinio saugumo, bet ir artumo bei tinkamo teisingumo vykdymo tikslais(96).
70. Taigi, nustačius sutartinę prievolę, kuria grindžiamas ieškovo ieškinys, reikia nustatyti, ar yra ypač glaudus ryšys tarp reikalavimo ir teismo, į kurį gali būti kreipiamasi, arba ar Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto taikymas leidžia palengvinti tinkamą teisingumo vykdymą(97). Taigi, mano nuomone, reikia užtikrinti, kad būtų išlaikyta pusiausvyra tarp nuspėjamumo ir teisinio saugumo tikslo bei artumo ir tinkamo teisingumo vykdymo tikslo, kurių siekiama šiuo reglamentu(98).
71. Šiuo klausimu primenu, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, pirma, kad būtina išvengti kelių teismų jurisdikcijos dėl tos pačios sutarties, taip norint užkirsti kelią pavojui, kad bus priimti vienas kitam prieštaraujantys sprendimai, ir palengvinti teismo sprendimų pripažinimą bei vykdymą už valstybės, kurioje jie buvo priimti, ribų(99). Iš esmės būtent tinkamo teisingumo vykdymo ir veiksmingo proceso organizavimo motyvai paskatino Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 punkte nustatyto jurisdikcijos kriterijaus priėmimą, nes vietos, kurioje turi būti įvykdyta prievolė, numatyta sutartyje ir pagrindžianti ieškinį, teismas paprastai yra tinkamiausias priimti sprendimą, be kita ko, dėl ginčo artumo ir lengvesnio įrodymų rinkimo(100).
72. Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, antra, jog pagal teisinio saugumo principą reikalaujama, kad jurisdikcijos taisyklės, kuriomis nukrypstama nuo Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnyje nustatytos bendrosios jurisdikcijos taisyklės, kaip antai šio reglamento 5 straipsnio 1 punkto nuostatos, būtų aiškinamos taip, kad pagal jas įprastai informuotas atsakovas galėtų protingai numatyti, kokiame kitame teisme, išskyrus valstybės narės, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismus, jam gali būti iškelta byla(101).
73. Nagrinėjamu atveju negalima pritarti atsakovo pagrindinėje byloje argumentui, kad jis negalėjo numatyti, kad jam bus iškelta byla prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, t. y. prievolių vykdymo vietos, kurioje meno kūriniai buvo daugiau nei 30 metų, teisme.
74. Šis vertinimas atitinka artumo ir teisinio saugumo principą, taip pat užtikrina ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyrą. Be to, toks sprendimas leidžia užtikrinti Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkte įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės veiksmingumą.
75. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad jo taikymas reiškia, kad turi būti nustatyta vieno asmens kito asmens atžvilgiu laisvai prisiimta teisinė prievolė, kuria grindžiamas ieškovo ieškinys, net jeigu ši prievolė nesieja tiesiogiai bylos šalių. Aiškindamas šią nuostatą nacionalinis teismas turi užtikrinti, kad būtų išlaikyta nuspėjamumo ir teisinio saugumo tikslo bei artumo ir tinkamo teisingumo vykdymo tikslo pusiausvyra.
3. Dėl antrojo prejudicinio klausimo
76. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar ieškinys priskirtinas prie „bylos dėl sutarties“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą, kai, siekiant nustatyti ieškovo ieškinio pagrindą, atrodo būtina išnagrinėti sutartinę prievolę arba prireikus nagrinėjamos (-ų) sutarties (-čių) turinį, kad būtų galima įvertinti šios prievolės teisinį pobūdį. Šiuo klausimu jis prašo Teisingumo Teismo patvirtinti, ar Sprendimo Wikingerhof 32 punkte Teisingumo Teismo nurodytą kriterijų galima taikyti pagal analogiją vertinant tokio ieškinio dėl nuosavybės teisės pripažinimo, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagrindą. Vis dėlto atsižvelgdamas į tai, kad byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, ieškovas savo ieškinyje rėmėsi įstatyme, konkrečiau kalbant – konkurencijos teisėje(102), nustatyto įpareigojimo pažeidimu, manau, kad šis kriterijus šioje byloje netaikytinas. Dėl šių priežasčių manau, kad būtina performuluoti minėtą klausimą, kad Teisingumo Teismas galėtų pateikti naudingą atsakymą.
77. Taigi manau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrąjį klausimą reikia performuluoti taip, kad šiuo klausimu šis teismas siekia išsiaiškinti, ar jurisdikcijos tikrinimo stadijoje siekdamas nustatyti, ar šis ieškinys laikytinas „byla dėl sutarties“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą, teismas, į kurį kreiptasi, turi išnagrinėti sutartinę prievolę arba prireikus nagrinėjamos (-ų) sutarties (-čių) turinį.
78. Man atrodo, kad jurisdikcijoje pateiktas atsakymas į šį klausimą. Primenu, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog dėl teisinio saugumo tikslo reikalaujama, kad ieškinį gavęs teismas, nenagrinėdamas bylos iš esmės, galėtų lengvai nuspręsti dėl savo paties jurisdikcijos(103). Dėl šio reikalavimo taikymo įgyvendinant specialiąją jurisdikciją, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, Teisingumo Teismas, pirma, padarė išvadą, kad teismas, kuriam pavesta išnagrinėti su sutartimi susijusią bylą, gali patikrinti, net savo paties iniciatyva, savo jurisdikcijos esmines sąlygas, atsižvelgdamas į suinteresuotojo asmens pateiktus lemiamus ir svarbius įrodymus, kuriais patvirtinamas sutarties buvimo arba nebuvimo faktas(104). Antra, jis patikslino, kad tarptautinės jurisdikcijos tikrinimo stadijoje teismas, į kurį kreiptasi, nevertina nei ieškinio priimtinumo, nei pagrįstumo pagal nacionalinės teisės normas, o tik nustato sąsajas su teismo vietos valstybe, kurios pagrįstų jo jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą. Taigi, šis teismas, į kurį kreiptasi, norėdamas tik patikrinti, ar turi jurisdikciją pagal šią nuostatą, gali laikyti įrodytais atitinkamus ieškovo teiginius dėl prievolių, kuriomis grindžiamas jo ieškinys, teisinio pobūdžio(105). Teisingumo Teismas dar patikslino, kad tikrindamas jurisdikciją pagal Reglamentą Nr. 44/2001 teismas, į kurį kreiptasi, turi įvertinti visus turimus įrodymus, taip pat prireikus – atsakovo pateiktus prieštaravimus(106).
79. Aplinkybė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas ieškinys yra ieškinys dėl nuosavybės teisės pripažinimo, neturi įtakos šio ieškinio priskyrimui prie „bylos dėl sutarties“, taigi, ir Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto taikymui. Iš tiesų svarbu tik tai, kad teisinė prievolė, kuria grindžiamas ieškovų pagrindinėje byloje ieškinys, atsirado dėl pirminės sutarties, kaip nurodžiau šios išvados 68 punkte. Taip pat pažymiu, jog ieškovų pagrindinėje byloje pareikštas ieškinys grindžiamas teiginiu, kad CD pagal šią pirmąją sutartį įgijo nuosavybės teisę į meno kūrinius.
80. Taigi siūlau į šį klausimą atsakyti taip, jog siekdamas įvertinti ieškovo ieškinio pagrindą tam, kad nustatytų, ar šis ieškinys laikytinas „byla dėl sutarties“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą, teismas, į kurį kreiptasi, jurisdikcijos tikrinimo stadijoje neprivalo nagrinėti sutartinės prievolės arba prireikus nagrinėjamos (-ų) sutarties (-čių) turinio. Siekdamas patikrinti, ar įvykdytos esminės jurisdikcijos priskyrimo jam sąlygos, šis teismas nustato tik sąsajas su teismo vietos valstybe, pagrindžiančias jo jurisdikciją pagal šią nuostatą, ir įvertina visus turimus įrodymus, be kita ko, reikšmingus ieškovo teiginius dėl prievolių, kuriomis grindžiamas jo ieškinys, pobūdžio ir prireikus atsakovo pateiktus prieštaravimus. Aplinkybė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas ieškinys yra ieškinys dėl nuosavybės teisės pripažinimo, neturi įtakos šio ieškinio priskyrimui prie „bylos dėl sutarties“, taigi, ir Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto taikymui.
4. Dėl trečiojo prejudicinio klausimo
81. Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad ieškinys dėl nuosavybės teisės į kilnojamąjį turtą pripažinimo, kai jis grindžiamas dviem sutartimis, iš kurių nei viena, nei kita nesieja ginčo šalių, laikytinas „byla dėl sutarties“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, ir, jei taip, į kurią iš šių sutarčių reikia atsižvelgti siekiant nustatyti prievolės, kuria grindžiamas ieškinys, vietą.
82. Nagrinėjamu atveju savo ieškiniu ieškovai pagrindinėje byloje siekia, kad būtų pripažinta jų nuosavybės teisė į meno kūrinius. Kaip jau nurodžiau, šios bylos ypatumai susiję su tuo, kad ieškovų ieškinys dėl nuosavybės teisės pripažinimo grindžiamas dviem sutartimis, nors tarp jų ir atsakovo pagrindinėje byloje nėra tiesioginio sutartinio ryšio.
83. Pirma, dėl klausimo, ar tokia situacija, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai sutartys, kuriomis grindžiamas ieškovo ieškinys, nėra privalomos bylos šalims, yra susijusi su „byla dėl sutarties“, manau, kaip matyti iš mano pasiūlyto atsakymo į pirmąjį klausimą, jog taip ir yra. Be to, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo argumentų matyti, kad galima nustatyti dviejų asmenų, t. y. CD ir menininkų poros, laisvai prisiimtą teisinę prievolę, kuria grindžiamas ieškovų pagrindinėje byloje ieškinys. Ši prievolė egzistuoja nepriklausomai nuo CD(107) ir menininkų poros sudarytos sutarties tipo (pardavimo ar saugojimo sutartis). Todėl šių dviejų šalių sudarytos pradinės sutarties teisinis pobūdis neturi reikšmės sprendžiant, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali nustatyti sutartinę prievolę, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją.
84. Antra, dėl klausimo, į kurią sutartį reikia atsižvelgti nustatant ieškinį pagrindžiančios prievolės vietą, reikia priminti, kad ginčas pagrindinėje byloje kilo dėl pirmosios sutarties, kurios kvalifikavimas sudaro ginčo esmę. Kitaip tariant, ši pirmoji sutartis yra pirminis ginčijamų teisių ir pareigų šaltinis. Nors minėtos sutarties kvalifikavimas kaip „pardavimo sutarties“ arba kaip „saugojimo sutarties“ yra esminis siekiant nustatyti, ar meno kūrinių nuosavybės teisė buvo perduota CD, šį vertinimą turi atlikti ne Teisingumo Teismas, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Iš tiesų tos pačios sutarties analizė, siekiant nustatyti jos teisinį pobūdį, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas.
85. Žinoma, siekiant atsakyti į klausimą, ar pagrindinė byla patenka į Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto taikymo sritį, nebūtina nustatyti, ar pirmoji sutartis yra pardavimo sutartis, ar saugojimo sutartis. Tačiau šios sutarties kvalifikavimas yra esminis siekiant nustatyti, kokia nuostata taikytina nagrinėjamu atveju – šio reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunktis ar 5 straipsnio 1 punkto b papunktis, nes pastaroji nuostata susijusi tik su prekių pardavimu ir paslaugų teikimu. Be to, šių dviejų nuostatų skirtumas yra reikšmingas nustatant teismus, turinčius jurisdikciją nagrinėti bylą dėl sutarties(108).
86. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konkrečiai neiškėlė klausimo dėl minėtų nuostatų taikytinumo šioje byloje ir neprašė Teisingumo Teismo pateikti paaiškinimų šiuo klausimu. Šalys taip pat nepareiškė nuomonės šiuo klausimu, kuris nebuvo jų ginčo dalykas. Todėl apsiribosiu tik toliau nurodytomis pastabomis.
87. Pirmiausia pažymiu, kad siekdamas nustatyti, ar Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunktis taikytinas pagrindinėje byloje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar šioje byloje ši pirmoji sutartis gali būti laikoma „prekių pardavimo sutartimi“ arba „paslaugų teikimo sutartimi“. Jei taip, jis turi nustatyti vietą, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pristatytos(109) arba atitinkamai kurioje buvo ar turėjo būti suteiktos paslaugos(110). Šiuo klausimu norėčiau priminti, kad šioje nuostatoje savarankiškai apibrėžiami prekių pardavimo ir paslaugų teikimo sutarčių sąsajos kriterijai(111).
88. Jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunktis netaikytinas pagrindinėje byloje(112), tuomet jis turėtų taikyti šio reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunktį, susijusį su visomis sutarčių rūšimis, išskyrus nurodytas minėto reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunktyje. Šiuo atveju, siekdamas nustatyti nagrinėjamos prievolės vykdymo vietą, kaip tai suprantama pagal to paties reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunktį, minėtas teismas turės taikyti principą, išplaukiantį iš Sprendimo Industrie Tessili Italiana Como(113), pagal kurį, viena vertus, ieškinys gali būti pareikštas prievolės, kuria jis grindžiamas, vykdymo vietos teisme, ir, kita vertus, ši vieta turi būti nustatoma pagal šiai ginčijamai sutartinei prievolei taikytiną teisę, remiantis teismo, į kurį kreiptasi, buvimo vietos valstybės kolizinėmis normomis(114).
89. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į trečiąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip, kad ieškinys dėl nuosavybės teisės į kilnojamąjį turtą pripažinimo, kai jis grindžiamas dviem tiesiogiai ginčo šalims neprivalomomis sutartimis, laikytinas „byla dėl sutarties“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą. Sutartis, į kurią reikia atsižvelgti nustatant ieškinį pagrindžiančios prievolės vietą, yra pradinė sutartis, kuri yra ginčo dalykas.
V. Išvada
90. Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Cour d'appel de Bruxelles (Briuselio apeliacinis teismas, Belgija) pateiktus prejudicinius klausimus:
1. 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 5 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad jo taikymas reiškia, kad turi būti nustatyta vieno asmens kito asmens atžvilgiu laisvai prisiimta teisinė prievolė, kuria grindžiamas ieškovo ieškinys, net jeigu ši prievolė nesieja tiesiogiai bylos šalių. Aiškindamas šią nuostatą nacionalinis teismas turi užtikrinti, kad būtų išlaikyta nuspėjamumo ir teisinio saugumo tikslo bei artumo ir tinkamo teisingumo vykdymo tikslo pusiausvyra.
2. Siekdamas įvertinti ieškinio pagrindą tam, kad nustatytų, ar šis ieškinys laikytinas „byla dėl sutarties“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą, teismas, į kurį kreiptasi, jurisdikcijos tikrinimo stadijoje neprivalo nagrinėti sutartinės prievolės arba prireikus nagrinėjamos (-ų) sutarties (‑čių) turinio. Siekdamas patikrinti, ar įvykdytos esminės jurisdikcijos priskyrimo jam sąlygos, šis teismas nustato tik sąsajas su teismo vietos valstybe, pagrindžiančias jo jurisdikciją pagal šią nuostatą, ir įvertina visus turimus įrodymus, be kita ko, reikšmingus ieškovo teiginius dėl prievolių, kuriomis grindžiamas jo ieškinys, pobūdžio ir prireikus atsakovo pateiktus prieštaravimus. Aplinkybė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas ieškinys yra ieškinys dėl nuosavybės teisės pripažinimo, neturi įtakos šio ieškinio priskyrimui prie „bylos dėl sutarties“, taigi, ir Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto taikymui.
3. Ieškinys dėl nuosavybės teisės į kilnojamąjį turtą pripažinimo, kai jis grindžiamas dviem tiesiogiai ginčo šalims neprivalomomis sutartimis, laikytinas „byla dėl sutarties“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą. Sutartis, į kurią reikia atsižvelgti nustatant ieškinį pagrindžiančios prievolės vietą, yra pradinė sutartis, kuri yra ginčo dalykas.