BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS

2017 m. balandžio 6 d.(1)

„Valstybės pagalba – Jūrų transportas – Kompensacija už viešąją paslaugą – Kapitalo didinimas – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama nesuderinama su vidaus rinka ir nurodoma ją susigrąžinti – Įmonės gavėjos likvidavimas – Suinteresuotumo pareikšti ieškinį išlikimas – Pagrindo priimti sprendimą nebuvimas – Pagalbos sąvoka – Visuotinės ekonominės svarbos paslauga – Privataus investuotojo kriterijus – Akivaizdi vertinimo klaida – Teisės klaida – Prieštaravimas dėl teisėtumo – Pareiga motyvuoti – Teisė į gynybą – Sprendimas 2011/21/ES – Gairės dėl valstybės pagalbos sunkumų patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti – Sąjungos bendrosios nuostatos dėl valstybės pagalbos kompensacijos už viešąją paslaugą forma – Sprendimas Altmark“

Byloje T‑219/14

Regione autonoma della Sardegna (Italija), atstovaujamas advokatų T. Ledda, S. Sau, G. M. Roberti, G. Bellitti ir I. Perego,

ieškovas,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą G. Conte, D. Grespan ir A. Bouchagiar,

atsakovę,

palaikomą

Compagnia Italiana di Navigazione SpA, įsteigtos Neapolyje (Italija), iš pradžių atstovaujamos F. Sciaudone, R. Sciaudone, D. Fioretti ir A. Neri, vėliau advokatų M. Merola, B. Carnevale ir M. Toniolo,

įstojusios į bylą šalies,

dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti 2014 m. sausio 22 d. Komisijos sprendimą C(2013) 9101 final, dėl pagalbos priemonių SA.32014 (2011/C), SA.32015 (2011/C), SA.32016 (2011/C), kurias Sardinijos autonominis regionas įgyvendino Saremar naudai, kiek šiame sprendime kompensacijos už viešąją paslaugą priemonė ir kapitalo didinimas pripažįstami valstybės pagalba, šios priemonės pripažįstamos nesuderinamomis su vidaus rinka ir nurodoma susigrąžinti šią pagalbą,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas D. Gratsias (pranešėjas), teisėjai M. Kancheva ir N. Półtorak,

posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2016 m. liepos 20 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1.     Faktinės aplinkybės

1        Saremar – Sardegna Regionale Marittima SpA (toliau – Saremar) yra šiuo metu likviduojama bendrovė, kuri nuo įsteigimo teikė viešąją jūrų kabotažo paslaugą tarp, pirma Sardinijos (Italija) ir mažųjų Sardinijos salų ir, antra, tarp Sardinijos ir Korsikos (Prancūzija). Saremar viešosios paslaugos užduotį iš pradžių reglamentavo 1991 m. spalio 17 d. su Italijos valstybe sudaryta dvidešimties metų trukmės sutartis, kuri atgaline data įsigaliojo 1989 m. sausio 1 d. ir kurios terminas turėjo sueiti 2008 m. gruodžio 31 d. Saremar privatizacija buvo numatyta decreto-legge 25 settembre 2009, n. 135, Disposizioni urgenti per l’attuazione di obblighi comunitari e per l’esecuzione di sentenze della Corte di giustizia delle Comunita’ europee, convertito in legge, con modifiche, dalla legge 20 novembre 2009 (2009 m. rugsėjo 25 d. Dekretas įstatymas Nr. 135, kuriame išdėstytos skubios nuostatos dėl įsipareigojimų Bendrijai įgyvendinimo ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimų vykdymo, pakeistas į įstatymą su pakeitimais, padarytais 2009 m. lapkričio 20 d. Įstatymu Nr. 166/209, toliau – 2009 m. įstatymas) (GURI, Nr. 223, 2009 m. rugsėjo 25 d. ir GURI, Nr. 274, 2009 m. lapkričio 24 d. paprastasis priedas Nr. 215) 19b straipsnyje.

2        Iš pradžių Saremar priklausė Tirrenia grupei. Šiai grupei nuo jos įkūrimo taip pat priklausė kitos penkios bendrovės, t. y. nacionalinė jūrų kabotažo bendrovė Tirrenia di Navigazione SpA (toliau – Tirrenia), kuri, be kita ko, vykdė pervežimus iš Sardinijos į žemyną, regioninės jūrų kabotažo bendrovės Adriatica, Caremar bei Saremar ir galiausiai Fintecna – Finanziaria per i Settori Industriale e dei Servizi SpA. Pastarajai bendrovei priklausė 100 % Tirrenia kapitalo, o pačiai Tirrenia priklausė visas minėtų regioninių bendrovių ir Saremar kapitalas. Visas Fintecna kapitalas priklausė Italijos valstybei.

3        Remiantis 2009 m. įstatymo 19b straipsnio nuostatomis, Saremar kapitalas buvo nemokamai perleistas autonominiam Sardinijos regionui (toliau – ieškovas arba ASR) siekiant privatizuoti šią bendrovę. Tose pačiose nuostatose taip pat buvo numatyta sudaryti naują Saremar ir ASR viešosios paslaugos teikimo sutartį, kuri turėjo įsigalioti įvykus privatizacijai. Tačiau ginčijamų faktinių aplinkybių susiklostymo momentu Saremar privatizacijos procesas tebevyko, o 100 % jos kapitalo toliau tebevaldė ASR. Beje, iki 2012 m. liepos 31 d. su viešąja paslauga susiję Saremar įsipareigojimai dėl šio sprendimo 1 punkte nurodytų maršrutų buvo reglamentuojami nuolat pratęsiant pradinę su Italijos valstybe iš pradžių sudarytą dvidešimties metų sutartį. Nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. šie įsipareigojimai išliko pagal Saremar ir ASR sudarytą sutartį, kurios pasekmės turėjo galioti iki minėto privatizacijos proceso pabaigos, kaip nustatyta la legge regionale n. 15 del 7 agosto 2012, Disposizioni urgenti in materia di trasporti (2012 m. rugpjūčio 7 d. Regioninis įstatymas Nr. 15, kuriame išdėstytos skubios nuostatos dėl transporto, toliau – 2012 m. Regioninis įstatymas Nr. 15) (Bollettino ufficiale della Regione autonoma della Sardegna, Nr. 35, 2012 m. rugpjūčio 9 d., p. 5).

4        Tuo pat metu Tirrenia buvo parduota 2010 m. Vykstant šios bendrovės, kuriai 2010 m. rugpjūčio 5 d. Prezidento dekretu buvo pritaikyta ypatinga administravimo procedūra, privatizacijos procesui, ji toliau teikė pervežimo iš Sardinijos į žemyną paslaugas. Procesas baigėsi 2012 m. liepos mėn., kai bendrovę įsigijo į bylą įstojusi šalis Compagnia Italiana di Navigazione SpA (toliau – CIN), kuri yra tais pačiais jūrų maršrutais plaukiojančių laivų savininkų konsorciumas. Todėl buvo sudaryta nauja šio konsorciumo ir Italijos valstybės sutartis. Beje, reikia pažymėti, kad 2011 m. šiais maršrutais plaukiojo keturi privatūs ūkio subjektai: Moby, Forship, SNAV ir Grandi Navi Veloci.

5        Nacionalinė konkurencijos institucija (Autorità Garante della Concurrenza e del Mercato (Italija, toliau – AGCM), gavusi daug skundų dėl minėtų privačių ūkio subjektų tarifų padidinimo 2011 m. vasaros sezonui, pradėjo tyrimo procedūrą. 2013 m. birželio 11 d. sprendime AGCM nusprendė, kad šis tarifų padidinimas yra suderinti veiksmai pažeidžiant SESV 101 straipsnį. Šis sprendimas panaikintas 2014 m. sausio 29 d. Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regioninis administracinis teismas, Italija) sprendimu.

6        Būtent tokiomis aplinkybėmis 2011 m. balandžio 26 d. ASR priėmė delibera n. 20/57 (Regioninis sprendimas Nr. 20/57) ir paprašė Saremar išnagrinėti galimybę nuo 2011 m. birželio 15 d. iki rugsėjo 15 d. pabandyti užtikrinti bent du maršrutus nuo Sardinijos iki žemyno. ASR šiuo atveju rėmėsi aptariamų privačių ūkio subjektų tarifų padidinimo neigiamu poveikiu Sardinijos ekonominei bei socialinei sistemai ir poreikiu dėl šios priežasties imtis skubių priemonių. Šiame regioniniame sprendime ASR pažymėjo, kad šie maršrutai turi būti mišrūs (keleivių ir prekių transportas) ir kad reikia atsižvelgti į veiklos ekonominį ir finansinį tvarumą. Paskui 2011 m. gegužės 19 d. delibera n. 25/69 (Regioninis sprendimas Nr. 25/69) ir 2011 m. birželio 1 d. delibera n. 27/4 (Regioninis sprendimas Nr. 27/4) ASR iš esmės patvirtino Saremar pasiūlytus tarifus, kiek tai susiję, pirma, su maršrutu Golfo Aranci–Čivitavekija laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 15 d. iki rugsėjo 15 d. ir, antra, su maršrutu Vado Ligurė–Porto Toresas laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 22 iki rugsėjo 15 d. Pastaraisiais dviem sprendimais buvo leista Saremar kaitalioti patvirtintą tarifų sistemą, kad būtų galima suderinti biudžeto pusiausvyrą ir maksimalų vartotojų pasitenkinimą.

7        2011 m. rugsėjo 1 d. ASR priėmė delibera n. 36/6 (Regioninis sprendimas Nr. 36/6). Šiame regioniniame sprendime nusprendusi, kad nutraukus Saremar teikiamas jūrų kabotažo paslaugas maršrutuose į žemyną vėl atkurta monopolinė padėtis, ASR paprašė šios bendrovės išnagrinėti, ar komerciškai įmanoma teikti eksperimentinę jūrų kabotažo paslaugą laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 30 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. bent viename iš šių trijų maršrutų: Olbija–Livornas, Porto Toresas–Livornas ir Kaljaris–Pjombinas. Šiame regioniniame sprendime pažymėta, kad atlikdama tokį tyrimą Saremar turėtų atsižvelgti į transporto paklausą ir į ekonominį bei finansinį kabotažo paslaugos tvarumą.

8        Beje, tame pačiame regioniniame sprendime ASR apibrėžė priemones, kurių reikia imtis siekiant kompensuoti Saremar patirtus nuostolius dėl Tirrenia bankroto procedūros. Iš tiesų Saremar turėjo 50 % sumažinti bendrovei Tirrenia suteiktų paskolų dydį, kuris buvo 11 546 403,59 euro ir dėl kurio ši 2010 m. patyrė 5 253 530,05 euro deficitą. Todėl ASR nusprendė, pirma, padengti šiuos nuostolius ir sumažinti Saremar kapitalą 4 890 950,36 euro, kai bus išnaudotas teisės aktuose numatytas rezervas ir ankstesnių metų pelnas. Kita vertus, pažymėjęs, jog bendrovės, kurios kapitalas buvo sumažintas daugiau nei trečdaliu, akcininkai privalo, kaip nustatyta Italijos Civilinio kodekso 2446 straipsnyje, restruktūrizuoti šią bendrovę, ASR nusprendė padidinti Saremar kapitalą dėl minėto sumažinimo ir tokia pačia suma. 2012 m. kovo 28 d. Saremar visuotinis akcininkų susirinkimas patvirtino minėtą kapitalo sumažinimą, o 2012 m. birželio 15 d. – kapitalo padidinimą (toliau – ginčijamas kapitalo padidinimas). 2012 m. liepos 11 d. tas pats visuotinis akcininkų susirinkimas pervedė dalį šio kapitalo padidinimo – 824 309,69 euro.

9        2011 m. gruodžio 1 d. ASR priėmė delibera n. 48/65 (Regioninis sprendimas Nr. 48/65), juo davė bendrovei Saremar nurodymą nedelsiant aktyvuoti mišrų maršrutą Olbija–Čivitavekija keltais, kurie buvo naudoti 2011 m. vasaros sezonu, vykdant reisus kiekvieną dieną ir taikant ne 2011 m. sezono tarifus, už tai suteikiant teisę keisti juos atsižvelgiant į paklausą ir biudžeto pusiausvyros tikslą. Atsižvelgęs į Saremar pateiktą ataskaitą ASR iš tikrųjų nusprendė, kad vien šis maršrutas leistų pasiekti finansinę pusiausvyrą. Beje, tame pačiame regioniniame sprendime ASR numatė išnuomoti tris kruizinius didelių pajėgumų keltus, kurie plukdytų maršrutais Olbija–Čivitavekija ir Porto Toresas–Vado Ligurė (arba Porto Toresas–Genuja) laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės iki rugsėjo mėn. Be to, ASR numatė, kad Saremar turi nustatyti standartinį tarifą visiems maršrutams neatsižvelgiant į sezoną, kad galėtų suderinti finansinę pusiausvyrą ir maksimalų vartotojų pasitenkinimą. Paskui ASR priėmė 2012 m. kovo 20 d. delibera n. 12/28 (Regioninis sprendimas Nr. 12/28) ir 2012 m. gegužės 22 d. delibera n. 22/14 (Regioninis sprendimas Nr. 22/14), jais bendrovei Saremar suteikė laisvę, be tarifų, kuriuos ši bendrovė jam pateikė 2012 m. vasaros sezonui, nustatyti tarifus, leidžiančius kuo geriau suderinti biudžeto pusiausvyrą ir viešojo intereso tikslų tenkinimą maršrutuose Olbija–Čivitavekija ir Porto Toresas–Vado Ligurė.

10      2012 m. regioninio įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje numatytas leidimas 10 mln. eurų išlaidoms, siekiant padengti Saremar „galimą deficitą“ dėl šios bendrovės aptarnaujamų maršrutų iš Sardinijos į žemyną (toliau – ginčijama kompensavimo priemonė). Šią nuostatą ASR įgyvendino atlikęs du mokėjimo pavedimus: 2012 m. lapkričio 6 d. ir 2012 m. gruodžio 3 d.

2.     Administracinė procedūra

11      2011 m. spalio 5 d. Europos Komisija pranešė Italijos Respublikai apie sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį dėl įvairių Italijos valdžios institucijų priimtų priemonių buvusios Tirrenia grupės įmonių naudai ir skelbimu Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paragino suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas (OL C 28, 2012, p. 18). Šis sprendimas susijęs tik su kompensacijomis už viešąsias paslaugas, kurias Italijos valstybė išmokėjo 2009–2011 m., ir su galima pagalba privatizuojant Tirrenia ir Saremar.

12      Priėmusi šį sprendimą Komisija užregistravo naujų skundų, susijusių būtent su tam tikromis priemonėms, kurių ASR ėmėsi Saremar naudai. 2012 m. spalio 12 d. Italijos valdžios institucijos dėl teisinio saugumo motyvų pranešė apie ginčijamą kompensavimo priemonę.

13      2012 m. gruodžio 19 d. Komisija Italijos valdžios institucijoms pranešė apie sprendimą išplėsti formalią tyrimo procedūrą, apie kurią paskelbta 2013 m. kovo 22 d. Oficialiajame leidinyje (OL C 84, 2013, p. 58). Komisija nusprendė, kad abejonės, kurias ji suformulavo sprendime pradėti tyrimą, taip pat taikomos buvusios Tirrenia grupės kompanijoms mokamai kompensacijai nuo 2012 m. sausio mėn. ir konkrečiai, kiek tai susiję su Saremar, ginčijamai kompensavimo priemonei ir kitoms valstybės finansavimo priemonėms, kurios šiai bendrovei suteiktos nuo šios datos.

14      2012 m. gruodžio 13 d., 2013 m. vasario 26 d., rugsėjo 3 d., spalio 24 d. lapkričio 13 d. ir lapkričio 21 d. raštais ASR pateikė pastabas dėl Saremar naudai priimtų priemonių. Saremar ir jos konkurentės taip pat pateikė pastabų. 2013 m. rugsėjo 26 d. ir spalio 25 d. raštais Italijos valdžios institucijos taip pat atsakė į Komisijos prašymus pateikti papildomos informacijos. Galiausiai dėl aptariamų priemonių įvyko keli Komisijos, ASR ir Saremar susitikimai (2012 m. balandžio 24 d., 2013 gegužės 2 d., liepos 10 d. ir rugpjūčio 8 d.) ir Komisijos ir skundo pareiškėjų susitikimai (2012 m. liepos 27 d., lapkričio 20 d. ir 2013 m. rugpjūčio 8 d.

15      2013 m. kovo 14 d. raštu ASR paprašė Komisijos atskirti jo priimtų priemonių Saremar naudai tyrimą nuo kitų per formalaus tyrimo procedūrą nagrinėjamų priemonių tyrimo ir pirmąją priemonių grupę išnagrinėti pirmiausia, atsižvelgiant į tai, kad ruošiamasi nedelsiant privatizuoti Saremar. Gavusi šį prašymą, 2014 m. sausio 22 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2013) 9101 final, susijusį su pagalbos priemonėmis SA.32014 (2011/C), SA.32015 (2011/C), SA.32016 (2011/C), kurias ASR taikė Saremar (toliau – ginčijamas sprendimas).

3.     Ginčijamas sprendimas

16      Kaip galima teigti remiantis šio sprendimo 15 punktu, ginčijamas sprendimas susijęs tik su priemonėmis, kurias ASR priėmė Saremar naudai.

17      Ginčijamame sprendime Komisija išnagrinėjo penkias priemones: pirma – ginčijamą kompensavimo priemonę, antra – Saremar reklaminės veiklos finansavimą, t. y. 3 mln. ASR lėšų skyrimą bendrovei Saremar siekiant skatinti turizmą Sardinijoje, trečia – Saremar suteiktą leidimą paimti 3 mln. eurų paskolą ir ASR išduotą ketinimų raštą atitinkamam bankui, ketvirta – antrąjį ketinimų raštą bendrovei Saremar, kad šiai būtų suteiktas 5 mln. eurų sąskaitos limitas, ir galiausiai, penkta, ginčijamą kapitalo padidinimą.

18      Kiek tai susiję su ginčijama kompensavimo priemone, Komisijos analizę, kurią ji atliko ginčijamame sprendime, galima suskirstyti į keturis etapus.

19      Pirma, Komisija išnagrinėjo, ar ginčijama kompensavimo priemonė yra pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Šiuo klausimu konstatavusi, pirma, kad ši priemonė lėmė valstybės išteklių pervedimą (161–165 punktai), ir, antra, kad ji yra atrankinė (166 punktas), Komisija patikrino, ar šia priemone buvo suteiktas ekonominis pranašumas Saremar, taip pat išnagrinėjo jos suderinamumą su 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415) nustatytomis sąlygomis (toliau – Altmark sąlygos) (167–225 punktai). Komisija visų pirma išnagrinėjo ginčijamą kompensavimo priemonę, atsižvelgdama į antrąją Altmark sąlygą, ir padarė išvadą, kad ši sąlyga netenkinama ir kad dėl tos priežasties aptariama priemonė suteikia ekonominį pranašumą bendrovei Saremar (173–179 punktai). Tačiau aptariamą priemonę ji taip pat išnagrinėjo atsižvelgdama į pirmąją ir trečiąją Altmark sąlygas ir padarė išvadą, kad šios sąlygos taip pat netenkinamos (180–219 ir 220–224 punktai). Galiausiai Komisija pažymėjo, kad aptariama priemonė daro poveikį valstybių narių prekybai ir gali iškraipyti konkurenciją, todėl yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (246 ir 247 punktai).

20      Antra, Komisija patikrino, ar ginčijama kompensavimo priemonė gali būti pripažinta suderinama pagalba, kuriai netaikoma SESV 108 straipsnio 3 dalyje numatyta pareiga pranešti atsižvelgiant į sąlygas, nustatytas 2011 m. gruodžio 20 d. Komisijos sprendime 2012/21/ES dėl SESV 106 straipsnio 2 dalies taikymo valstybės pagalbai, kompensacijos už viešąją paslaugą forma skiriamai tam tikroms įmonėms, kurioms pavesta teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugas (OL L 7, 2012, p. 3, toliau – 2011 m. VESP sprendimas), kuriuo įgyvendinama SESV 106 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis. Komisija padarė išvadą, kad taip negali būti (ginčijamo sprendimo 255–260 punktai).

21      Trečia, Komisija nusprendė, kad Saremar atitinka sąlygas, kad ją būtų galima kvalifikuoti kaip sunkumų patiriančią įmonę, kaip tai suprantama pagal 2004 m. spalio 1 d. Komisijos komunikatą „Bendrijos gairės dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti“ (OL C 244, 2004, p. 2, toliau – gairės dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti). Taigi Komisija nusprendė, kad remiantis 2012 m. sausio 11 d. Komisijos komunikato „Europos Sąjungos bendrosios nuostatos dėl valstybės pagalbos kompensacijos už viešąją paslaugą forma“ (OL C 8, 2012, p. 15, toliau – 2011 m. VESP bendrosios nuostatos) 9 punktu ginčijamos kompensavimo priemonės suderinamumas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į tas pačias gaires ir į SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą. Vis dėlto Komisija pažymėjo, kad šiose gairėse nustatytos sąlygos šiuo atveju netenkinamos. Ji padarė išvadą, kad ši priemonė yra nesuderinama pagalba (ginčijamo sprendimo 261–280 punktai).

22      Ketvirta, subsidiariai Komisija vis dėlto išnagrinėjo, ar tuo atveju, jeigu Saremar nebūtų sunkumų patirianti įmonė, ginčijama kompensavimo priemonė galėtų būti laikoma pagalba, suderinama su VESP bendrosiose nuostatose išdėstytomis sąlygomis. Atsižvelgdama, be kita ko, į konstatavimus, kuriuos jau išdėstė taikydama Altmark sąlygas ir 2011 m. VESP sprendimą, ji padarė išvadą, kad taip nebūtų (ginčijamo sprendimo 282–296 punktai).

23      Dėl ginčijamo kapitalo padidinimo Komisija nusprendė, kad tenkinamos sąlygos, kad šią priemonę būtų galima kvalifikuoti kaip valstybės pagalbą (161–166 ir 235–247 punktai). Konkrečiai ji konstatavo, kad dėl sąlygos, susijusios su ekonominio pranašumo egzistavimu, šis kapitalo padidinimas neatitinka rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijaus (235–245 punktai). Paskui Komisija nusprendė, kad šis kapitalo padidinimas neatitinka gairių dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti nustatytų kriterijų, todėl negali būti laikomas suderinama pagalba pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą (297–299 punktai).

24      Remiantis ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalimi, bendrovei Saremar suteikta valstybės pagalba, pirma, ginčijamos kompensavimo priemonės forma ir, antra, ginčijamo kapitalo padidinimo forma yra nesuderinama su vidaus rinka, o Italijos valdžios institucijos ją įvykdė neteisėtai ir taip pažeidė SESV 108 straipsnio 3 dalį. To sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reklamos veiklos finansavimas ir ketinimų raštų išdavimas, apie kuriuos kalbama šio sprendimo 17 punkte, nėra bendrovei Saremar suteikta valstybės pagalba. Ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 1 dalyje nurodoma susigrąžinti nesuderinamą pagalbą, nurodytą to sprendimo 1 straipsnio 1 dalyje.

25      Šis ieškinys susijęs tik su ta ginčijamo sprendimo dalimi, kurioje kalbama apie ginčijamą kompensavimo priemonę ir apie ginčijamą kapitalo padidinimą. Beje, dėl tos pačios to sprendimo dalies Saremar taip pat pareiškė ieškinį, dėl kurio priimtas tos pačios dienos Sprendimas Saremar / Komisija (T‑220/14).

 Procesas ir šalių reikalavimai

26      2014 m. balandžio 2 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ASR ieškinį.

27      2014 m. liepos 8 d. Komisija pateikė atsiliepimą į ieškinį.

28      2014 m. liepos 21 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje gautas dokumentas, juo CIN prašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti Komisijos reikalavimų. 2014 m. rugsėjo 10 d. laiškais ASR ir Komisija kiekvienas dėl savo interesų pateikė prašymą užtikrinti konfidencialumą CIN atžvilgiu ir tuo tikslu pateikė nekonfidencialias reikiamų dokumentų versijas. 2014 m. spalio 10 d. aštuntosios kolegijos pirmininko nutartimi CIN leista įstoti į bylą. Negavus prieštaravimo, ASR ir Komisijos prašymai užtikrinti konfidencialumą buvo patenkinti.

29      Dublikas ir triplikas pateikti Bendrojo Teismo kanceliarijai atitinkamai 2014 m. rugsėjo 26 d. ir lapkričio 10 d.

30      CIN paaiškinimą dėl įstojimo į bylą Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2014 m. gruodžio 16 d. Komisija ir ASR pateikė pastabas dėl šio paaiškinimo atitinkamai 2015 m. vasario 12 d. ir kovo 2 d.

31      2016 m. balandžio 15 d. Bendrojo Teismo kanceliarijos laišku šalys buvo informuotos, kad dėl to, jog vienas iš bylą nagrinėjančios kolegijos teisėjų negali eiti savo pareigų, Bendrojo Teismo pirmininkas nusprendė paskirti kitą teisėją, remdamasis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 17 straipsnio 2 dalimi.

32      2016 m. balandžio 21 d. Bendrojo Teismo kanceliarijos laišku pagrindinės šalys buvo paragintos pateikti pastabas dėl galimo šios bylos ir bylos Saremar / Komisija (T‑220/14) (žr. šio sprendimo 25 punktą) sujungimo, kad būtų rengiamas bendras posėdis ir, jei reikia, priimtas sprendimas, kuriuo bus užbaigta ši byla. 2016 m. balandžio 28 d. ir gegužės 10 d. laiškais Komisija ir ASR pranešė, kad neturi pastabų dėl šio sujungimo. Komisija paprašė, kad tuo atveju, jei bylos bus sujungtos, į bylą T‑220/14 įstojusioms šalims būtų pateikta tik nekonfidenciali proceso šioje byloje dokumentų versija. Savo ruožtu ASR paprašė, kad tokiu atveju į bylą T‑220/14 įstojusioms šalims būtų pateikta nekonfidenciali ieškinio priedų versija, kuri atitiktų 2015 m. birželio 11 d. Saremar pateiktą versiją byloje T‑220/14 po to, kai buvo priimta 2015 m. gegužės 7 d. Nutartis Saremar / Komisija (T‑220/14, nepaskelbta Rink., EU:T:2015:320).

33      2016 m. birželio 22 d. aštuntosios kolegijos pirmininko nutartimi ši bylą ir byla T‑220/14 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis. Teisėjo pranešėjo pasiūlymu Bendrasis Teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir pritaikęs proceso organizavimo priemonę paragino ASR ir Saremar raštu pateikti Bendrajam Teismui atnaujintą informaciją apie ekonominę ir finansinę Saremar padėtį, taip pat konkrečiai nurodyti, ar Saremar leista taikyti susitarimo su kreditoriais procedūrą, ir, jei taip, šios procedūros eigą. ASR ir Saremar pateikė atsakymus 2016 m. liepos 11 d.

34      2016 m. birželio 30 d. laišku Grandi Navi Veloci, kuri yra į bylą T‑220/14 įstojusi šalis, informavo Bendrąjį Teismą, kad atsisako įstoti į bylą. 2016 m. liepos 19 d. nutartimi ši į bylą įstojusi šalis buvo išbraukta iš sujungtų bylų T‑219/14 ir T‑220/14.

35      Per 2016 m. liepos 20 d. teismo posėdį išklausytos šalių nuomonės žodžiu ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus. Per šį posėdį vykusios diskusijos buvo susijusios būtent su klausimu, ar išlikęs, pirma, ASR ir, antra, Saremar suinteresuotumas pareikšti ieškinį atsižvelgiant į tai, kad pastaroji bendrovė likviduojama. Bendrasis Teismas paragino šalis raštu pateikti nuomonę šiuo klausimu ir tam tikrą skaičių su tuo susijusių dokumentų. 2016 m. liepos 29 d. šalys pateikė pastabas ir atsiuntė dokumentus, kurių prašė Bendrasis Teismas. Žodinė proceso dalis baigta 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimu.

36      ASR Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti visą ginčijamą sprendimą arba jo dalį tiek, kiek jame ginčijama kompensavimo priemonė ir ginčijamas kapitalo padidinimas kvalifikuojami kaip valstybės pagalba, ir tiek, kiek jame konstatuojama, jog šios priemonės yra nesuderinamos su vidaus rinka ir nurodyta jas susigrąžinti,

–        remiantis SESV 277 straipsniu pripažinti, kad 2011 m. VESP sprendimo 4 straipsnio f punktas ir 2011 m. VESP bendrųjų nuostatų 9 punktas yra neteisėti ir netaikytini,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

37      Be to, ASR Bendrojo Teismo prašo nurodyti taikyti proceso organizavimo ir tyrimo priemones, kaip nurodyta 1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 64–66 straipsniuose, taip pat apklausti Komisiją ir paprašyti jos pateikti tam tikrus dokumentus dėl klausimų, iškeltų pirmojo pagrindo pirmoje ir antroje dalyse.

38      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ASR bylinėjimosi išlaidas.

39      CIN Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, įskaitant su jos įstojimu susijusias išlaidas.

 Dėl teisės

1.     Dėl „locus standi“ ir suinteresuotumo pareikšti ieškinį

40      Per teismo posėdį ir 2016 m. liepos 29 d. laiške Komisija teigė, kad dėl vykstančio Saremar likvidavimo ASR suinteresuotumas pareikšti ieškinį išnyko. Šiuo klausimu ji teigia, kad ASR neturi jokių ketinimų išsaugoti Saremar ūkinės veiklos. Šiuo klausimu ji remiasi ASR pastaboms, pateiktomis byloje Grandi Navi Veloci / Komisija (T‑506/14), kuriose ASR netiesiogiai pripažino, kad ginčijamo sprendimo panaikinimo atveju Saremar likvidavimas negalėtų būti nutrauktas, o šios įmonės ekonominė veikla negalėtų būti atnaujinta. Komisija taip pat remiasi ASR prezidento pareiškimais, pateiktais 2016 m. balandžio 22 d. delibera n. 24/23 (Regioninis sprendimas Nr. 24/23) ir pridėtais prie jo 2016 m. liepos 29 d. pastabų, kuriose pasakyta, kad „regioninės administracijos interesas išsaugoti Saremar išnyko“. Be to, pasak Komisijos, kaip Saremar kreditorius dėl išmokėtos pagalbos, ASR nesuinteresuotas, kad šios pagalbos suma būtų išbraukta iš įmonės įsipareigojimų. Galiausiai ASR interesas, kad Bendrojo Teismo sprendime būtų konstatuota, jog šiuo atveju jis nesuteikė nesuderinamos valstybės pagalbos, yra abstraktus ir hipotetinis, nes nėra konkretaus tokio konstatavimo motyvų. Konkrečiai Komisija tvirtina, kad, atsižvelgiant į 2013 m. liepos 16 d. Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas, Italija) sprendimą, ASR negali gauti jokios „politinės“ naudos iš ginčijamo sprendimo panaikinimo, nes yra nekompetentingas imtis ginčijamų priemonių. Komisija daro išvadą ir nurodo, kad dėl tokio suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimo Bendrasis Teismas turėtų nutarti, kad šioje byloje nereikia priimti sprendimo.

41      Atsakydamas į šiuos argumentus ASR teigia, kad jo suinteresuotumas pareikšti ieškinį išlieka, dėl, pirma, jo, kaip viešosios valdžios institucijos, statuso ir, antra, dėl jo, kaip vienintelio Saremar akcininko, statuso. Pasak ASR, jo, kaip viešosios valdžios institucijos, priimti sprendimai siekiant užtikrinti teritorinį tęstinumą iš Sardinijos į žemyną buvo užginčyti ginčijamame sprendime, kuriame Komisija neigia, jog yra viešosios paslaugos ir su tokia paslauga susijusių įsipareigojimų poreikis. Dėl šios aplinkybės ASR teigia, kad turi konkretų ir neišnykusį suinteresuotumą, kad jo sprendimų teisėtumas būtų patvirtintas panaikinant ginčijamą sprendimą. Beje, jis teigia, kad jei šis sprendimas būtų panaikintas, susitarime su kreditoriais nustatytų skolų dydis gerokai sumažėtų ir tai leistų visiškai su jais atsiskaityti ir išsimokėti likviduojant dalijamą turtą.

42      Pirma, reikia pažymėti, kad Komisija aiškiai ginčija faktą, kad Bendrasis Teismas turi priimti sprendimą dėl šio ieškinio, nes vykstant procesui išnyko ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį, tačiau ji neginčija šio ieškinio priimtinumo. Vis dėlo jos argumentas, kad pagal nacionalinę teisę ASR neturėjo kompetencijos priimti ginčijamų priemonių, iškelia tiek klausimą dėl ieškovo locus standi, tiek klausimą dėl jo suinteresuotumo pareikšti ieškinį jo pareiškimo stadijoje. Taigi šiuo atveju kalbama apie dvi kumuliacines šio ieškinio priėmimo sąlygas (žr. 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Mory ir kt. / Komisija, C‑33/14 P, EU:C:2015:609, 62 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), kurias bet kuriuo atveju Bendrasis Teismas privalo išnagrinėti savo iniciatyva (žr. 2011 m. kovo 24 d. Nutarties Internationaler Hilfsfonds / Komisija, T‑36/10, EU:T:2011:124, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2012 m. gegužės 4 d. Nutarties UPS Europe ir United Parcel Service Deutschland / Komisija, T‑344/10, nepaskelbta Rink., EU:T:2012:216, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

43      Šiuo klausimu remiantis SESV 263 straipsniu darytina išvada, kad yra aiškus skirtumas tarp šio straipsnio antroje pastraipoje Sąjungos institucijų ir valstybių narių teisės pareikšti ieškinį ir šio straipsnio ketvirtoje pastraipoje įtvirtintos tos pačios fizinių ir juridinių asmenų teisės. Jurisprudencijoje nustatyta, kad Sąjungos institucijos ir valstybės narės gali pasinaudoti šia teise pareikšti ieškinį tik tuo atveju, jei dėl akto, kurį prašoma panaikinti, galima pareikšti ieškinį, o ne tada, kai šių institucijų locus standi ar suinteresuotumas pareikšti ieškinį yra pagrįstas (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija / Nyderlandai, C‑279/08 P, EU:C:2011:551, 35–42 punktus ir 2012 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, T‑154/10, EU:T:2012:452, 37 ir 38 punktus).

44      Atvirkščiai, pirma, SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatyta fizinių ir juridinių asmenų teisei pareikšti ieškinį keliama sąlyga, kad šiems asmenims būtų pripažinta locus standi, t. y. kaip nurodyta šios nuostatos formuluotėje, jeigu jų ieškinys pareikštas dėl jiems skirto akto arba dėl akto, su kuriuo jie tiesiogiai ir konkrečiai susiję, ar dėl tiesiogiai su jais susijusių reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų, dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinimo priemonių (žr. 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Mory ir kt. / Komisija, C‑33/14 P, EU:C:2015:609, 59 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

45      Antra, šia fizinių ir juridinių asmenų teise pareikšti ieškinį galima pasinaudoti tik tuo atveju, jei ieškinio pareiškimo momentu egzistuoja suinteresuotumas pareikšti tą ieškinį, o tai yra priimtinumo sąlyga, kuri skiriasi nuo locus standi. Kaip ir ieškinio dalykas, suinteresuotumas pareikšti ieškinį turi tęstis iki teismo sprendimo priėmimo, nes priešingu atveju sprendimo nereikėtų priimti (žr. 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Mory ir kt. / Komisija, C‑33/14 P, EU:C:2015:609, 57 ir 62 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). Toks suinteresuotumas pareikšti ieškinį reiškia, kad ginčijamo akto panaikinimas savaime gali turėti teisinių pasekmių ir kad taip dėl ieškinio baigties gali atsirasti nauda jį pareiškusiam asmeniui (2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Wunenburger / Komisija, C‑362/05 P, EU:C:2007:322, 42 punktas ir 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Mory ir kt. / Komisija, C‑33/14 P, EU:C:2015:609, 55 punktas). Beje, ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį turi būti atsiradęs ir esantis ir negali būti susijęs su būsima ar hipotetine situacija (žr. 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Mory ir kt. / Komisija, C‑33/14 P, EU:C:2015:609, 56 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

46      Konkrečiai kalbant, šio sprendimo 44 ir 45 punktuose primintos sąlygos taikomos valstybės narės infravalstybinio vieneto pareikštam ieškiniui dėl panaikinimo, kuris gali būti pareikštas SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos pagrindu, nes suinteresuotosios valstybės narės nacionalinėje teisėje tokiam vienetui suteiktas juridinio asmens statusas (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Komisija / Ente per le Ville Vesuviane ir Ente per le Ville Vesuviane / Komisija, C‑445/07 P ir C‑455/07 P, EU:C:2009:529, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

47      Visų pirma, kalbant apie locus standi, remiantis jurisprudencija dėl valstybės pagalbos teigtina, kad valstybės narės infravalstybinis vienetas, Komisijos sprendimo, kuriame sprendžiama dėl šios valstybės narės skirtos pagalbos suderinamumo ir teisėtumo, adresatas, tam tikromis aplinkybėmis gali būti laikomas tiesiogiai ir konkrečiai susijusiu. Viena vertus, šis vienetas turi būti laikomas tiesiogiai susijusiu, kai ginčijamas sprendimas gali turėti tiesioginį poveikį to vieneto priimtiems aktams, kuriais suteikta ginčijama pagalba, ir jo pareigoms dėl šios pagalbos susigrąžinimo, kai nacionalinės valdžios institucijos, kurioms buvo pranešta apie ginčijamą sprendimą, neturi diskrecijos šiuo klausimu. Kita vertus, šis vienetas turi būti laikomas konkrečiai susijusiu, nes jis yra vieno ar kelių ginčijamame sprendime nagrinėjamų aktų autorius ir dėl ginčijamo sprendimo negali savo nuožiūra naudotis savo kompetencijomis, todėl jo suinteresuotumas užginčyti šį sprendimą skiriasi nuo valstybės narės suinteresuotumo (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 1999 m. birželio 15 d. Sprendimo Regione Autonoma Friuli-Venezia Giulia / Komisija, T‑288/97, EU:T:1999:125, 30–34 punktus ir 2014 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Hansestadt Lübeck / Komisija, T‑461/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:758, 34 punktą).

48      Šioje byloje, viena vertus, dėl tiesioginės įtakos ASR interesams pažymėtina, kad nėra jokio bylos dokumento, kuriuo remiantis būtų galima teigti, kad Italijos valstybė, kuriai buvo pranešta apie ginčijamą sprendimą, būtų pasinaudojusi turima diskrecija ir pranešusi apie šį sprendimą ieškovui. Todėl šis sprendimas daro tiesioginę įtaką ASR teisėms ir pareigoms, kiek tai susiję su ginčijama pagalba. Kita vertus, dėl konkrečios įtakos ASR interesams reikia pažymėti, kad, kaip teigtina remiantis šio sprendimo 6–10 punktuose nurodytais regioniniais sprendimais ir 2012 m. Regioniniu įstatymu Nr. 15, ginčijamą pagalbą ASR suteikė savo iniciatyva ir laikydamasis jam suteiktos kompetencijos tiek kaip regioninė valdžios institucija, įpareigota saugoti socialinius ir ekonominius interesus Sardinijos teritorijoje, tiek kaip viešosios valdžios institucija, atsakinga už Saremar ekonominį ir finansinį valdymą, siekiant, be kita ko, ją privatizuoti. Beje, remiantis bylos dokumentais negalima teigti, kad Italijos valstybė dalyvavo suteikiant šią pagalbą ar turėjo galių apibrėžti ASR interesus šiuo aspektu. Todėl ASR yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su ginčijamu sprendimu ir turi locus standi dėl šio sprendimo.

49      Vis dėlto, kaip galima teigti remiantis šio sprendimo 45 punktu, nors šios aplinkybės yra pakankamos siekiant įrodyti ASR locus standi, jos nebūtinai įrodo jos suinteresuotumą pareikšti ieškinį (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Mory ir kt. / Komisija, C‑33/14 P, EU:C:2015:609, 62 punktą). Iš tiesų taip pat būtina, kad ginčijamo sprendimo panaikinimas savaime turėtų teisinių pasekmių ASR ir kad dėl šio ieškinio baigties jis gautų naudos.

50      Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad ieškinio pateikimo dieną ginčijamas sprendimas turėjo neigiamos įtakos ASR, nes Komisija pripažino ginčijamą pagalbą nesuderinama ir neteisėta ir nurodė ją susigrąžinti. Todėl šią dieną ASR galėjo gauti naudos dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo. Iš tiesų vien dėl šio panaikinimo ginčijamo sprendimo teisinės pasekmės ASR aktų, kuriais skirta pagalba, galiojimui ir iš ginčijamo sprendimo jam kylančios pareigos, t. y. draudimas įgyvendinti šiuos aktus ir pareiga susigrąžinti aptariamą pagalbą, išnyktų automatiškai ir jo teisinė padėtis dėl to neišvengiamai pasikeistų (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2009 m. kovo 4 d. Sprendimo Tirrenia di Navigazione ir kt. / Komisija, T‑265/04, T‑292/04 ir T‑504/04, nepaskelbtas Rink., EU:T:2009:48, 69 ir 70 punktus).

51      Tiesa, kaip nurodyta šio sprendimo 40 punkte, Komisija mano, kad iš ginčijamo sprendimo panaikinimo ASR negali gauti jokios „politinės“ naudos, nes neturi kompetencijos priimti priemonių, kurios nagrinėjamos tame sprendime. Iš tiesų, pasak Komisijos, 2013 m. liepos 16 d. Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas) sprendime Italijos valstybės naudai išnagrinėtas klausimas, kuri valdžios institucija yra kompetentinga nustatyti su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus dėl maršrutų iš Sardinijos į žemyną. Taigi Komisijos pozicija iš esmės reiškia, kad, atsižvelgiant į šį Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas) sprendimą, vienintelė Italijos valstybė turi kompetenciją sukurti viešąją kabotažo paslaugą, kurią 2011 ir 2012 m. sukūrė ASR, ir priimti su ta paslauga susijusią ginčijamą kompensavimo priemonę.

52      Vis dėlto, viena vertus, reikia pažymėti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, Sąjungos institucijos, konkrečiai – Sąjungos teismai, neturi priimti sprendimų kompetencijos paskirstymo pagal nacionalinės teisės institucines normas tarp įvairių nacionalinių subjektų ir dėl jiems tenkančių atitinkamų pareigų (1997 m. kovo 21 d. Nutarties Région wallonne / Komisija, C‑95/97, EU:C:1997:184, 7 punktas ir 1999 m. birželio 15 d. Sprendimo Regione Autonoma Friuli-Venezia Giulia / Komisija, T‑288/97, EU:T:1999:125, 48 punktas).

53      Kita vertus ir bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad Komisijos argumentuose visiškai neginčijami šio sprendimo 47–50 punktuose išdėstyti argumentai dėl ieškovo locus standi ir suinteresuotumo pareikšti ieškinį. Dėl locus standi reikia pažymėti, kaip nurodyta šio sprendimo 48 punkte, kad Bendrasis Teismas gali tik konstatuoti, kad ginčijamą pagalbą išmokėjo ASR savo iniciatyva ir vykdydamas savo kompetenciją ir kad Italijos valstybė nesikišo į šį klausimą, todėl ASR suinteresuotumas ginčyti ginčijamą sprendimą skiriasi nuo Italijos valstybės suinteresuotumo. Taigi Bendrajam Teismui nebūtina aiškinti 2013 m. liepos 16 d. Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas) sprendimo ir tikrinti, ar, kiek tai susiję su ginčijama kompensavimo priemone, ASR iš tikrųjų turėjo, kaip teigia, kompetenciją teritorinio tęstinumo tikslais sukurti nuosavą jūrų kabotažo paslaugą iš Sardinijos į Italijos pusiasalį. Dėl suinteresuotumo pareikšti ieškinį pažymėtina, kad remiantis šio sprendimo 50 punktu darytina išvada, jog ginčijamas sprendimas turi neigiamos įtakos ieškovui ir kad dėl šio sprendimo panaikinimo ieškovas gali gauti teisinės naudos. Todėl aplinkybė, kad jis negali iš to gauti „politinės“ naudos dėl Komisijos nurodytų priežasčių, neturi reikšmės. Beje, Komisija neteigia, kad minėtame Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas) sprendime keliamas klausimas dėl ASR kompetencijos skirti ginčijamą kapitalo padidinimą.

54      Antra, reikia patikrinti, ar, kaip teigia Komisija, ASR suinteresuotumas pareikšti ieškinį išnyko vykstant procesui dėl to, kad Saremar pradėta likviduoti.

55      Šiuo klausimu pažymėtina, kad remiantis 2016 m. liepos 11 d. ir 29 d. šalių Bendrajam Teismui pateiktais paaiškinimais ir dokumentais darytina išvada, kad neturėdama galimybės grąžinti dalies jau išmokėtos pagalbos Saremar paprašė leisti taikyti susitarimo su kreditoriais procedūrą, kurią 2015 m. liepos 22 d. patvirtino Tribunale di Cagliari (Kaljario teismas, Italija). Šiame susitarime su kreditoriais numatyta atsiskaityti su Saremar kreditoriais išpardavus ir likvidavus visą jos turtą. Saremar laivynas buvo parduotas 2015 m. gruodžio 30 d., o 2016 m. kovo 31 d. ši bendrovė nutraukė bet kokią veiklą; 2016 m. kovo 18 d. ASR suteikė koncesiją kitai bendrovei vykdyti maršrutus iš Sardinijos į mažąsias jos salas. Beje, 2016 m. liepos 11 d. atsakyme ASR nurodė, kad Saremar yra vėlyvame susitarimo su kreditoriais procedūros įgyvendinimo etape, nes visų užtikrinimo priemones turinčių kreditorių reikalavimai buvo patenkinti ir ateinančiais mėnesiais numatoma pradėti pirmąjį reikšmingo lėšų paskirstymo užtikrinimo priemonių neturintiems kreditoriams etapą.

56      Vis dėlto reikia konstatuoti, kad, nepaisant Saremar likvidavimo, ASR suinteresuotumas pareikšti ieškinį neišnyko.

57      Iš tiesų, viena vertus, reikia pažymėti, kad ginčijamas sprendimas nebuvo panaikintas ar atšauktas, todėl ieškinio dalykas neišnyksta (šiuo klausimu žr. 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Wunenburger / Komisija, C‑362/05 P, EU:C:2007:322, 48 punktą).

58      Kita vertus, ginčijamas sprendimas toliau turi teisinių pasekmių ASR, kurios neišnyko vien dėl tos priežasties, kad Saremar likviduojama. Šiuo klausimu Komisija neneigia, kad, kaip per teismo posėdį teigė ASR ir Saremar, šios bendrovės likvidavimo procesas nereiškia, kad bendrovė išnyko – ji išnyks tik tada, kai pasibaigs likvidavimo procedūra. Tačiau net jeigu išnykus Saremar iš ginčijamo sprendimo kylančios priežastys nebeturėtų konkretaus turinio ASR, bet kuriuo atveju taip nėra likvidavimo stadijoje. Reikia pridurti, kad iki šiol Bendrasis Teismas nebuvo informuotas apie tai, kad Saremar likvidavimo procedūra jau baigta.

59      Taigi dėl ginčijamo sprendimo ASR vis dar neturi teisės išmokėti Saremar dalies ginčijamo kapitalo padidinimo, kurio, kaip galima teigti remiantis prie ieškinio pridėtu 2012 m. liepos 11 d. Saremar visuotinio akcininkų susirinkimo protokolu, ši valdžios institucija neišmokėjo dėl to, kad apie šią operaciją buvo pranešta Komisijai.

60      Beje, dėl ginčijamos pagalbos dalies, kurią ASR jau išmokėjo bendrovei Saremar, remiantis suformuluota jurisprudencija galima teigti, kad vienintelė aplinkybė, jog įmonei taikoma bankroto procedūra, būtent kai ta procedūra baigiasi įmonės likvidavimu, nepaneigia pagalbos susigrąžinimo principo. Iš tiesų tokiu atveju ankstesnė padėtis iš esmės gali būti atkurta, o dėl neteisėtai suteiktos pagalbos atsiradęs konkurencijos iškraipymas panaikintas, įtraukus į likviduojamos įmonės įsipareigojimus pareigą sugrąžinti atitinkamą pagalbą (žr. 2009 m. liepos 1 d. Sprendimo KG Holding ir kt. / Komisija, T‑81/07–T‑83/07, EU:T:2009:237, 192 ir 193 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). Todėl ASR išlieka bent pareiga siekti, kad jos paskolos įmonei Saremar dėl jau sumokėtos ginčijamos pagalbos dalies būtų įtrauktos į šios bendrovės įsipareigojimus.

61      Tokiomis aplinkybėmis, nesant reikalo nagrinėti ASR argumentų, reikia pažymėti, kad Saremar likvidavimas nepaneigia šio sprendimo 50 punkte išdėstyto konstatavimo, jog ginčijamo sprendimo panaikinimas gali suteikti naudos ieškovui, nes iš šio sprendimo kylančios pareigos išnyktų automatiškai ir jo teisinė padėtis neišvengiamai pakistų.

62      Komisijos argumentais negalima paneigti šių samprotavimų.

63      Viena vertus, remiantis šiais argumentai galima daryti aiškią išvadą, kad klausimai, ar Saremar gali tęsti ūkinę veiklą ir – dėl tos priežasties – ar ASR yra suinteresuotas, kad tokia veikla būtų tęsiama, neturi reikšmės ieškovo suinteresuotumo pareikšti ieškinį išlikimui. Iš tiesų, remiantis šio sprendimo 57–60 punktais, darytina išvada, kad šiuo atveju svarbiausia yra tai, kad, viena vertus, ginčijamas sprendimas išsaugotų dalyką, ir, kita vertus, kad jis tebekeltų teisinių pasekmių ASR ir sprendimams, kuriuos jis priėmė kaip viešosios valdžios institucija. Būtent todėl ASR pareiškimai byloje Grandi Navi Veloci / Komisija (T‑506/140 ir ASR prezidento pareiškimai, pateikti Regioninio sprendimo Nr. 24/23 motyvuose (žr. šio sprendimo 40 punktą), kuriais remiasi Komisija, šiuo atveju yra nesvarbūs. Beje, priešingai, nei teigia Komisija, nepaisydamas šių pareiškimų ir neatsiimdamas ieškinio ASR nepažeidžia principo, pagal kurį niekas negali neigti to, ką yra pripažinęs anksčiau (nemo potest venire contra factum proprium).

64      Kita vertus, kaip galima teigti remiantis šio sprendimo 47–61 punktais, ASR turi teisę pareikšti ieškinį ne kaip Saremar kreditorius, o kaip ginčijamą pagalbą skirstanti viešosios valdžios institucija. Todėl neturi reikšmės aplinkybė, kad ASR nesuinteresuotas ginčijamo sprendimo panaikinimu kaip Saremar kreditorius dėl to, kad ši bendrovė yra likviduojama.

65      Galiausiai dėl šio sprendimo 52 ir 53 punktuose išdėstytų priežasčių Komisijos argumentui, kad ASR tariamai neturi kompetencijos skirti ginčijamą kompensavimo priemonę, negalima pritarti.

66      Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ASR išlaiko suinteresuotumą pareikšti ieškinį šioje byloje ir kad dėl tos priežasties reikia priimti sprendimą.

2.     Dėl esmės

67      Ieškinys sudarytas iš dviejų dalių: pirmoji susijusi su ginčijamo sprendimo panaikinimu dėl to, kad ginčijamą kompensavimo priemonę Komisija pripažino nesuderinama su vidaus rinka ir įgyvendinta neteisėtai, o antroji susijusi su šio sprendimo panaikinimu dėl to, kad ginčijamą kapitalo padidinimą Komisija pripažino nesuderinamu ir neteisėtu.

 Dėl pirmosios ieškinio dalies, susijusios su ginčijamo sprendimo dalimi dėl ginčijamos kompensavimo priemonės

68      Dėl ginčijamo sprendimo dalies, kurioje kalbama apie ginčijamą kompensavimo priemonę, ieškovas formaliai pateikia penkis pagrindus, iš esmės susijusius su teisės klaidomis ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis. Pirmasis pagrindas susijęs su Saremar nustatytų su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų identifikavimu, antrasis – su Altmark sąlygų taikymu, trečiasis – su 2005 m. lapkričio 28 d. Komisijos sprendimo 2005/842/EB dėl [SESV 106 straipsnio 2 dalies] taikymo valstybės pagalbai, kompensacijos už viešąją paslaugą forma skiriamai tam tikroms įmonėms, kurioms patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas (OL L 312, 2005, p. 67, toliau – 2005 m. VESP sprendimas), ir 2011 m. VESP sprendimo taikymu, ketvirtasis – su Saremar kvalifikavimu kaip sunkumų patiriančios įmonės ir penktasis – su 2011 m. VESP bendrųjų nuostatų principų taikymu).

69      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad šie pagrindai iš esmės susiję su ginčijamo sprendimo teisėtumu iš esmės. Tačiau šiuose pagrinduose ASR taip pat teigia, kad ginčijamas sprendimas yra nemotyvuotas. Ketvirtajame pagrinde ASR teigia, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą dėl aplinkybės, kad klausimas, ar Saremar yra sunkumų patirianti įmonė, nebuvo diskutuotas per administracinę procedūrą. Todėl reikia pripažinti, kad iš tiesų šiuo klausimu atskirai nuo minėtų penkių esminių pagrindų ASR pateikia šeštąjį pagrindą, susijusį su esminių procedūros reikalavimų pažeidimu, kuris sudarytas iš dviejų dalių, susijusių, pirma, su pareigos motyvuoti pažeidimu ir, antra, su teisės į gynybą pažeidimu. Šis pagrindas turi būti išnagrinėtas atskirai (šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Komisija / Edison, C‑446/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:798, 20 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

70      Bendrasis Teismas mano, kad pirmiausia vertėtų išnagrinėti šeštąjį pagrindą, paskui antrąjį–penktąjį pagrindus ir galiausiai – pirmąjį pagrindą.

 Dėl šeštojo ieškinio pagrindo, susijusio su esminių procedūros reikalavimų pažeidimu

–       Dėl pirmosios dalies, susijusios su pareigos motyvuoti ginčijamą sprendimą pažeidimu

71      Šeštojo pagrindo pirmai daliai pagrįsti ASR iš esmės pateikia penkis kaltinimus Visų pirma reikia kartu išnagrinėti du pirmuosius kaltinimus.

72      Pirmasis kaltinimas susijęs su tuo, kad Saremar nustatytų su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų identifikavimas ginčijamame sprendime yra nepakankamai motyvuotas. Antrasis kaltinimas susijęs su tuo, kad Komisija nemotyvavo sprendimo neatsižvelgti į ASR pateiktus įrodymus siekiant įrodyti Saremar nustatytų su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų poreikį ir pakankamai aiškią jų apibrėžtį.

73      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad abu kaltinimai susiję su tos ginčijamo sprendimo dalies, kurioje nagrinėjama ginčijama kompensavimo priemonė atsižvelgiant į pirmąją Altmark sąlygą, motyvavimu. Tačiau, kaip bus nurodyta šio sprendimo 123–132 punktuose, ši ginčijamo sprendimo dalis nebuvo būtina, kad Komisija galėtų konstatuoti, jog ši kompensavimo priemonė neatitiko Altmark sąlygų, nes ši institucija galėjo pagrįstai konstatuoti, kad netenkinama antroji sąlyga. Taigi klaidos, kurias, kaip įtariama, padarė Komisija taikydama pirmąją Altmark sąlygą, neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui. Todėl, nesant reikalo aiškintis, ar pirmasis kaltinimas atitinka 1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento, taikyto ieškinio pareiškimo dieną, 44 straipsnio 1 dalies c punkte apibrėžtas priimtinumo sąlygas, reikia pripažinti, kad abu aptariami kaltinimai yra nereikšmingi ir turi būti atmesti.

74      Trečiasis kaltinimas susijęs su ginčijamo sprendimo 255–260 punktų nemotyvavimu, kuriuose Komisija išnagrinėjo ginčijamos kompensavimo priemonės suderinamumą su 2011 m. VESP sprendime ir 2005 m. VESP sprendime numatytomis sąlygomis.

75      Pirma, remiantis suformuota jurisprudencija, 1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytą reikalavimą, kad ieškinyje turi būti nurodytas ne tik ginčo dalykas, bet ir pagrindai bei argumentai, kuriais remiamasi, taip pat tų pagrindų santrauka, reikia aiškinti taip, kad ieškinyje turi būti paaiškinta šių pagrindų esmė, antraip jie bus nepriimtini, todėl vien abstraktus pagrindų išvardijimas neatitinka šio reglamento reikalavimų. Analogiški reikalavimai taikomi kaltinimui, pateiktam siekiant pagrįsti pagrindą (šiuo klausimu žr. 2012 m. vasario 14 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑267/06, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:69, 35 punktą ir 2013 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Besselink / Taryba, T‑331/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:419, 37–41 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

76      Vis dėlto šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ieškovas nepatikslina trečiojo kaltinimo turinio. Iš tiesų trečiojo pagrindo dėl ginčijamo sprendimo 255–260 punktuose Komisijos padarytų klaidų pavadinime jis tik pamini „SESV 296 straipsnio pažeidimą“ ir visiškai nepatikslina šio pažeidimo esmės. Todėl remiantis 1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktu šis kaltinimas yra nepriimtinas.

77      Ketvirtasis kaltinimas iš esmės susijęs su tuo, kad ginčijamo sprendimo 269 punkte Komisija nepatikslino, ar nusprendė, kad kompensacijos už viešąją paslaugą skyrimas sunkumų patiriančiai įmonei iš principo yra negalimas.

78      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, pagal SESV 296 straipsnį reikalaujamas motyvavimas turi atitikti ginčijamo akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti priimtos priemonės priežastis, o kompetentingas teismas – vykdyti jos kontrolę. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, ypač į akto turinį, motyvų, kuriais remiamasi, pobūdį ir į galimą adresatų arba kitų asmenų, su kuriais šis aktas tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, suinteresuotumą gauti paaiškinimus. Nurodant motyvus nereikalaujama tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes tai, ar akto motyvai atitinka SESV 296 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į tokio akto tekstą, bet ir jo priėmimo aplinkybes bei atitinkamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą (žr. 2016 m. sausio 28 d. Sprendimo Slovėnija / Komisija, T‑507/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:35, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

79      Beje, valstybės pagalbos srityje būtina suinteresuotųjų šalių per formalaus tyrimo procedūrą nurodytų motyvų koreliacija ir Komisijos sprendimo motyvavimas nereikalauja, kad Komisija atmestų kiekvieną argumentą, nurodytą grindžiant šiuos motyvus. Jai pakanka išdėstyti aplinkybes ir teisinius argumentus, turinčius esminės reikšmės sprendimo sandarai (žr. 2016 m. sausio 28 d. Bendrojo Teismo sprendimo Slovėnija / Komisija, T‑507/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:35, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

80      Šioje byloje Komisija neprivalėjo ginčijamo sprendimo 269 punkte nurodyti, ar mano, kad kompensacijos už viešąją paslaugą skyrimas sunkumų patiriančiai įmonei iš principo yra negalimas. Iš tiesų jai pakako nurodyti, jog, remiantis 2011 m. VESP bendrųjų nuostatų 9 punktu ir atsižvelgiant į 2011 m. VESP sprendime išdėstytų sąlygų netenkinimą, šios kompensacijos suderinamumas turi būti vertinamas pagal gaires dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti, kaip, beje, ir buvo padaryta šiame ginčijamo sprendimo punkte. Todėl toks nurodymas aiškiai atskleidžia lemiamus teisinius elementus, kuriais remdamasi Komisija nusprendė, kad šioje byloje reikia taikyti minėtas gaires. Dėl šios priežasties Komisijai nereikėjo išsamiau detalizuoti teorinių teiginių, kuriais grindžiami jos argumentai, nes ginčijamo sprendimo 269 punktas leidžia, viena vertus, ASR suprasti argumentus ir aptarti minėtus teiginius šiame ieškinyje, ypač dėstant ketvirtąjį pagrindą, ir, kita vertus, Bendrajam Teismui vykdyti kontrolę. Todėl ketvirtasis kaltinimas turi būti atmestas.

81      Penktasis kaltinimas iš esmės susijęs su tuo, kad Komisija nemotyvavo 2011 m. VVESP bendrųjų nuostatų 14, 19, 20, 39 ir 60 punktuose numatytų principų taikymo šioje byloje, nors, remiantis tų bendrųjų nuostatų 61 punktu, šie principai netaikomi ginčijamai kompensavimo priemonei.

82      Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kaip tai padarė Komisija atsiliepime į ieškinį, jog šis kaltinimas grindžiamas prielaida, kad ginčijama kompensacija už viešąją paslaugą atitinka 2011 m. VESP sprendimo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas ir kad dėl šios priežasties, remiantis 2011 m. VESP bendrųjų nuostatų 61 punktu, šių bendrųjų nuostatų 14, 19, 20, 39 ir 60 punktai netaikytini minėtam kompensavimui. Tačiau ankstesnėje ginčijamo sprendimo dalyje, t. y. to sprendimo 255–260 punktuose, Komisija išdėstė priežastis, dėl kurių manė, jog 2011 m. VESP sprendimo taikymo sąlygos šioje byloje netenkinamos. Todėl vėliau ji neprivalėjo pagrįsti, kodėl ginčijamą kompensavimą nagrinėjo atsižvelgdama į 2011 m. VESP bendrųjų nuostatų 14, 19, 20, 39 ir 60 punktus.

83      Tokiomis aplinkybėmis penktasis kaltinimas turi būti atmestas, todėl reikia atmesti visą šeštojo pagrindo pirmą dalį.

–       Dėl antros dalies, susijusios su teisės į gynybą pažeidimu

84      ASR teigia, kad Komisija pirmą kartą Saremar, kaip sunkumų patiriančią įmonę, kvalifikavo ginčijamame sprendime. Jo teigimu, šis klausimas niekada nebuvo aptartas rungimusi pagrįstoje diskusijoje per administracinę procedūrą.

85      Komisija atsako, kad ieškovas negali remtis teise į gynybą per administracinę procedūrą šioje byloje.

86      Šiuo klausimu reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, suinteresuotieji asmenys, kaip jie suprantamai pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, per valstybės pagalbos kontrolės procedūrą turi tik teisę pateikti Komisijai visą informaciją, reikalingą būsimiems jos veiksmams, ir negali dalyvauti rungtyniškumu grindžiamuose ginčuose su Komisija, kaip tai gali daryti suinteresuota valstybė narė. Suinteresuotieji asmenys pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį yra ne tik pagalbos gavėjai arba, nelygu atvejis, jų konkurentai, bet ir pagalbą suteikę teritoriniai infravalstybiniai vienetai, kaip antai ASR šioje byloje (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Komisija ir Ispanija / Government of Gibraltar ir Jungtinė Karalystė, C‑106/09 P ir C‑107/09 P, EU:C:2011:732, 181 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2011 m. gegužės 12 d. Sprendimo Région Nord-Pas-de-Calais ir Communauté d’Agglomération du Douaisis / Komisija, T‑267/08 ir T‑279/08, EU:T:2011:209, 87 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Todėl šioje byloje aplinkybė, kad per formalaus tyrimo procedūrą nevyko jokių rungtyniškumu grindžiamų ASR ir Komisijos ginčų dėl klausimo, ar Saremar turi būti kvalifikuojama kaip sunkumų patirianti įmonė, nėra ieškovo teisės į gynybą pažeidimas. Bet kuriuo atveju, kaip teisingai pažymėjo Komisija, sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą 260 ir 261 konstatuojamosiose dalyse buvo padaryta aiški nuoroda į prielaidą, kad Saremar yra sunkumų patirianti įmonė, ir nurodyta, kad Komisija kol kas neturi duomenų šiuo klausimu. Todėl per šią procedūrą ASR privalėjo pasinaudoti jam suteikta teise pateikti pastabas ir informaciją šiuo klausimu, jei manė tai esant būtina.

87      Taigi šeštojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti, o dėl tos priežasties – ir visą šeštąjį pagrindą.

 Dėl antrojo pagrindo, susijusio su SESV 107 straipsnio 1 dalies ir SESV 106 straipsnio 2 dalies pažeidimu ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, kurias Komisija padarė taikydama Altmark sąlygas

88      Antrasis pagrindas susijęs su tuo, kaip ginčijamo sprendimo 167–224 punktuose Komisija taikė tris pirmąsias Altmark sąlygas. Šį ieškinio pagrindą sudaro penkios dalys. Trys pirmosios susijusios su pirmąja Altmark sąlyga, o ketvirta ir penkta – atitinkamai su antrąja ir trečiąja sąlygomis. ASR iš esmė teigia, kad akivaizdžios vertinimo klaidos, kurias Komisija padarė taikydama šias sąlygas, yra SESV 107 straipsnio 1 dalies ir SESV 106 straipsnio 2 dalies pažeidimas.

89      Visų pirma reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas privalo iš esmės išnagrinėti ASR argumentus, pateiktus atskiroms antrojo pagrindo dalims pagrįsti, tik tiek, kiek jie susiję su įtariamu SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu, o ne su įtariamu SESV 106 straipsnio 2 dalies pažeidimu. Iš tiesų vienintelis Altmark sąlygų tikslas yra kvalifikuoti nagrinėjamą valstybės pagalbos priemonę, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, kad būtų nustatyta, ar yra pareiga apie šią priemonę pranešti Komisijai, jeigu tai nauja pagalba, arba bendradarbiauti su šia institucija, jeigu tai – esama pagalba (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo M6 ir TF1 / Komisija, T‑568/08 ir T‑573/08, EU:T:2010:272, 128 ir 129 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). Atvirkščiai, šios sąlygos nesusijusios su pagalbos suderinamumo pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį nustatymu, nes toks nustatymas savaime reikalauja, kad priemonė iš anksto būtų kvalifikuota kaip valstybės pagalba. Todėl tiek, kiek šis pagrindas susijęs su SESV 106 straipsnio 2 dalies pažeidimu, jis yra nereikšmingas.

90      Beje, reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, kvalifikavimas kaip valstybės pagalbos reikalauja, kad būtų tenkinamos visos SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos. Šios sąlygos yra tokios: pirma, turi būti valstybės priemonės arba priemonės panaudojant valstybinius išteklius, antra, šios priemonės gali turėti įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai, trečia, jomis turi būti suteikta nauda priemonės gavėjui ir, ketvirta, ji turi ar gali iškraipyti konkurenciją (žr. 2015 m. spalio 22 d. Sprendimo EasyPay ir Finance Engineering, C‑185/14, EU:C:2015:716, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

91      Taigi, norint priemonę kvalifikuoti kaip valstybės pagalbą, pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį visų pirma turi būti suteikta nauda įmonei. Kaip Teisingumo Teismas nusprendė 2003 m. liepos 24 d. Sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415) 87 punkte, SESV 107 straipsnio 1 dalis netaikoma valstybės intervencijai, laikomai kompensacija už paslaugas, kurias teikia šią kompensaciją gaunančios įmonės, vykdydamos su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, nes šios įmonės realiai negauna jokios finansinės naudos ir dėl minėtos intervencinės priemonės neatsiduria palankesnėje konkurencinėje padėtyje, palyginti su kitomis su jomis konkuruojančiomis įmonėmis (2003 m. liepos 24 d. Sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg, C‑280/00, EU:C:2003:415, 87 punktas ir 2015 m. spalio 22 d. Sprendimo EasyPay ir Finance Engineering, C‑185/14, EU:C:2015:716, 45 punktas).

92      Vis dėlto, kad konkrečiu atveju tokia kompensacija nebūtų priskirta valstybės pagalbai, turi būti tenkinamos kelios sąlygos. Pirma, pagalbą gaunanti įmonė turi būti prisiėmusi su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, o šie įsipareigojimai privalo būti aiškiai apibrėžti. Antra, kriterijai, kuriais remiantis apskaičiuojama kompensacija, turi būti objektyviai ir skaidriai nustatyti iš anksto, užkertant kelią tam, kad kompensacija duotų ekonominę naudą, kuri ją gaunančiai įmonei suteiktų pranašumą prieš įmones konkurentes. Trečia, kompensacija negali viršyti to, kas būtina, siekiant padengti visas ar dalį sąnaudų, kurių patiriama vykdant su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, atsižvelgiant į gautas atitinkamas įplaukas ir protingą pelną, susijusį su šių įsipareigojimų vykdymu. Ketvirta, kai įmonė, kuriai paskiriama vykdyti su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, atrenkama ne pagal viešųjų pirkimų procedūrą, būtinos kompensacijos dydį reikia nustatyti vadovaujantis sąnaudomis, kurių būtų patyrusi vidutinė, gerai valdoma ir su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus vykdyti pakankamai aprūpinta įmonė, kad atitiktų keliamus viešosios paslaugos reikalavimus, atsižvelgiant į su tuo susijusias pajamas ir į protingą pelną iš šių įsipareigojimų vykdymo (2003 m. liepos 24 d. Sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg, C‑280/00, EU:C:2003:415, 88–93 punktai ir 2009 m. kovo 11 d. Sprendimo TF1 / Komisija, T‑354/05, EU:T:2009:66, 128 punktas).

93      Taigi valstybės intervencija, kuri neatitinka vienos ar kelių Altmark sąlygų, gali būti laikoma valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, jeigu tenkinamos kitos tame straipsnyje nustatytos sąlygos intervenciją kvalifikuoti kaip pagalbą (šiuo klausimu žr. 2003 m. liepos 24 d. Sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg, C‑280/00, EU:C:2003:415, 94 punktą ir 2009 m. kovo 11 d. Sprendimo TF1 / Komisija, T‑354/05, EU:T:2009:66, 129 punktą).

94      Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Altmark sąlygos, kurios turi būti tenkinamos, kad valstybės intervencija kompensacijos už viešąją paslaugą forma nebūtų kvalifikuojama kaip valstybės pagalba, yra kumuliacinės. Be to, šios sąlygos skiriasi viena nuo kitos ir taikant kiekvieną jų siekiama atskiro tikslo (2016 m. vasario 18 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑446/14 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2016:97, 31 punktas). Taigi atlikdama valstybės pagalbos kontrolę Komisija neprivalo nagrinėti visų šių sąlygų, jeigu konstatuoja, kad netenkinama viena ar kelios jų (šiuo klausimu žr. 2009 m. kovo 11 d. Sprendimo TF1 / Komisija, T‑354/05, EU:T:2009:66, 142, 143 ir 146 punktus). Taip pat klaidingas Komisijos konstatavimas, kad viena iš šių sąlygų netenkinama, negali lemti ginčijamo sprendimo panaikinimo, jei, be kita ko, Komisija analogiškai konstatuoja dėl kitos sąlygos ir tas konstatavimas be klaidų. Iš tiesų pakanka tik šio konstatavimo, kad būtų galima daryti išvadą, jog ginčijama priemonė suteikia ekonominį pranašumą, galintį lemti jos kvalifikavimą kaip valstybės pagalbos (šiuo klausimu žr. 2015 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Abertis Telecom ir Retevisión I / Komisija, T‑541/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:898, 64 ir 112 punktus; dėl jo pateiktas apeliacinis skundas).

95      Tokiomis aplinkybėmis atrodo, kad šiuo atveju pravartu išnagrinėti visas šio pagrindo dalis. Kiekviena iš šių dalių iš tikrųjų susijusi su viena iš Altmark sąlygų ir dėl tos priežasties nė viena iš jų negali savaime lemti ginčijamo sprendimo panaikinimo.

96      Beje, kaip galima teigti remiantis ginčijamo sprendimo 173 punktu, Komisija nusprendė, kad, siekiant aiškumo, tyrimą, kaip ginčijama kompensavimo priemonė atitinka Altmark sąlygas, buvo tikslingiau pradėti nuo tos priemonės analizės atsižvelgiant į antrąją sąlygą. Be to, to sprendimo 179 straipsnyje ji pabaigė šią analizė ir nusprendė, kad minėta sąlyga netenkinama ir kad dėl tos priežasties kompensacija už viešąją paslaugą suteikia pranašumą Saremar, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Tik po to, kai atliko šią analizę, Komisija iš eilės išnagrinėjo pirmąją (ginčijamo sprendimo 180–219 punktai) ir trečiąją (ginčijamo sprendimo 220–223 punktai) Altmark sąlygas. Taigi visų pirma reikia išnagrinėti šio pagrindo ketvirtai daliai pagrįsti pateiktus ASR argumentus dėl teisės ir vertinimo klaidų, kurias Komisija padarė taikydama antrąją Altmark sąlygą.

97      ASR iš esmės teigia, kad pagal antrąją Altmark sąlygą nereikalaujama, kad sprendimuose, kuriais suteikiamas pavedimas teikti viešąją paslaugą, būtų aiškiai nurodyta aptariama kompensavimo priemonė. Todėl pakaktų, kaip ir šiuo atveju, iš anksto skaidriai ir objektyviai apibrėžti visus šios viešosios paslaugos organizavimo ir eksploatavimo kriterijus, kuriais remiantis būtų galima nustatyti su ta paslauga susijusias sąnaudas ir pajamas. Be to, atskiros apskaitos sukūrimas Saremar eksploatuojamiems maršrutams į žemyną šiuo atveju būtų leidęs išvengti bet kokios kompensacijos permokos ir kryžminio finansavimo. Beje, ASR mano, kad neatmetė galimybės patirti eksploatacijos deficito, nes bendrovei Saremar buvo nurodęs bet kuriuo atveju vykdyti su viešąja paslauga susijusią užduotį. Galiausiai, pasak ASR, 2008 m. liepos 8 d. Komisijos sprendime 2009/611/EB dėl priemonių C 58/02 (ex N 118/02), kurių Prancūzija ėmėsi bendrovės Société Nationale Maritime Corse-Méditerranée (SNCM) naudai (OL L 225, 2009, p. 180, toliau – Sprendimas SNCM), patvirtinta galimybė Komisijai patvirtinti a posteriori išmokėtą kompensaciją už viešąją paslaugą.

98      Atsakydama Komisija iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus ginčijamo sprendimo 174–177 punktuose, kuriais remdamasi padarė išvadą, jog antroji Altmark sąlyga šiuo atveju netenkinama. Be to, ji teigia, kad Sprendimas SNCM neturi reikšmės. Įstojusi į bylą CIN iš esmės pritaria šiems argumentams.

99      Visų pirma reikia priminti, kad ginčijamo sprendimo 179 punkte padariusi išvadą, jog šiuo atveju nebuvo tenkinama antroji Altmark sąlyga, to sprendimo 174–177 punktuose Komisija nusprendė, kad ginčijamos kompensavimo priemonės apskaičiavimo kriterijai negalėjo būti laikomi nustatytais iš anksto, objektyviai ir skaidriai. Ji pažymėjo, kad sprendimuose, kuriuose apibrėžiama su viešąja paslauga susijusi Saremar užduotis, nebuvo numatyta jokios kompensacijos ir net nenumatyta galimybės ją skirti. Taigi, kaip nustatyta ginčijamame sprendime, minėti ASR sprendimai buvo grindžiami teiginiu, kad šią su viešąja paslauga susijusią užduotį turi vykdyti Saremar, nors ir nepelningai, tačiau bent išlaikydama biudžeto pusiausvyrą, ir tik vėliau, kai dėl šios užduoties vykdymo atsirado deficitas, buvo sukurtas kompensavimo mechanizmas (ginčijamo sprendimo 174–177 punktai). Komisija pridūrė, kad, kaip ji nurodys vėliau taikydama pirmąją Altmark sąlygą, dėl to, jog įsipareigojimai dėl tarifų dydžio nebuvo aiškiai apibrėžti, kompensacijos skaičiavimo kriterijai, kurie neišvengiamai susiję su šiuo tarifų dydžiu, taip pat negalėjo būti nustatyti iš anksto, objektyviai ir skaidriai (ginčijamo sprendimo 178 punktas).

100    Šiuo atveju, kaip priminta šio sprendimo 92 punkte, antroji Altmark sąlyga susijusi su būtinybe iš anksto, objektyviai ir skaidriai nustatyti kriterijus, kuriais remiantis skaičiuojama kompensacija, kad būtų išvengta atvejų, kai kompensacija tampa ekonominiu pranašumu, galinčiu ją gaunančiai įmonei sukurti palankesnes sąlygas su ja konkuruojančių įmonių atžvilgiu.

101    Kaip ne kartą yra pažymėjęs Bendrasis Teismas, valstybės narės turi plačią diskreciją ne tik apibrėžti su viešąja paslauga susijusią užduotį, su kuria susijusi pirmoji Altmark sąlyga, bet ir nustatyti kompensaciją už sąnaudas, patirtas teikiant šią viešąją paslaugą. Taigi, nesant Sąjungos reglamentavimo visuotinės ekonominės svarbos paslaugų (VESP) srityje, Komisija neturi įgaliojimų spręsti nei dėl viešosios paslaugos teikimo užduočių, tenkančių viešosios paslaugos teikėjui, masto, konkrečiai – dėl su šia paslauga susijusių sąnaudų, nei dėl nacionalinių valdžios institucijų šiuo klausimu priimtų politinių sprendimų tinkamumo, nei dėl viešosios paslaugos teikėjo ekonominio efektyvumo (šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 16 d. Sprendimo Zweckverband Tierkörperbeseitigung / Komisija, T‑309/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:676, 104 ir 148 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

102    Galiausiai būtent todėl, kad šiam viešosios paslaugos sąnaudų kompensacijos nustatymui taikoma tik ribota institucijų kontrolė, pagal antrąją Altmark sąlygą reikalaujama, kad institucijos turėtų galimybę patikrinti, ar egzistuoja iš anksto nustatyti objektyvūs ir skaidrūs kriterijai, kurie turi būti apibrėžti taip, kad valstybė narė negalėtų piktnaudžiauti VESP sąvoka ir viešosios paslaugos teikėjui suteikti ekonominį pranašumą kompensacijos forma (šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 16 d. Sprendimo Zweckverband Tierkörperbeseitigung / Komisija, T‑309/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:676, 148 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

103    Taigi ši sąlyga suteikia valstybėms narėms laisvę pasirinkti praktinį metodą, kaip jos laikytis, jeigu kompensacijos apskaičiavimo kriterijų nustatymo metodas išlieka objektyvus ir skaidrus. Šiuo tikslu Komisijos atliekamas vertinimas turi būti pagrįstas konkrečių teisinių ir ekonominių sąlygų, į kurias atsižvelgiant nustatyti šie kriterijai, analize (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 7 d. Sprendimo CBI / Komisija, T‑137/10, EU:T:2012:584, 192 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

104    Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 174–177 punktuose Komisijos atliktoje analizėje, kurioje ji konkrečiai nurodo, kad nėra jokio išankstinio kompensacijos nustatymo, nėra klaidos.

105    Iš tiesų, remiantis bylos dokumentais, darytina išvada, kad nė viename šio sprendimo 6–9 punktuose minėtame regioniniame sprendime, kuriais ASR įgaliojo Saremar vykdyti maršrutus į žemyną ir nustatė su tuo susijusius viešosios paslaugos įsipareigojimus, aiškiai ar bent netiesiogiai nenumatyta mokėti kompensacijos už viešąją paslaugą, kurios dydis atitiktų patirtas išlaidas vykdant minėtus įsipareigojimus. Atvirkščiai, kaip ginčijamo sprendimo 174–177 punktuose pažymėjo Komisija, visuose šiuose sprendimuose Saremar duoti nurodymai nustatyti maršrutus ir taikytinus tarifus, taip pat keisti šiuos tarifus siekiant suderinti transporto paklausą su ekonominės ir finansinės pusiausvyros tikslu. Taigi šie sprendimai grindžiami teiginiu, kad minėti su viešąja paslauga susiję įsipareigojimai turėjo būti vykdomi rinkos sąlygomis ir išsaugant veiklos gyvybingumą, netaikant ASR mokamos kompensacijos už viešąją paslaugą. Galiausiai, kaip ginčijamo sprendimo 177 punkte pažymi Komisija, Regioninis sprendimas Nr. 48/65 aiškiai pažymi pareigą išsaugoti maršrutų į žemyną ekonominę pusiausvyrą, iškeliant tikslą vengti nesuderinamos valstybės pagalbos išmokėjimo.

106    Tokiomis sąlygomis Komisija pagrįstai nusprendė, kad reikalavimas iš anksto nustatyti objektyvius ir skaidrius kriterijus kompensacijai už viešąją paslaugą apskaičiuoti šiuo atveju negalėjo būti pripažintas įvykdytu. Iš tiesų jo nebuvo galima pripažinti įvykdytu, nes ASR nepriėmė nuostatų, kuriose būtų numatyta skirti tokią kompensaciją, taip pat atsižvelgiant į aptariamos viešosios paslaugos organizavimo tvarką, aprašytą šio sprendimo 105 punkte, pagal kurią bent iš principo nenumatyta tokios kompensacijos. Kaip buvo priminta šio sprendimo 103 punkte, pagal antrąją Altmark sąlygą jurisprudencijoje nacionalinės valdžios institucijoms suteikiama plati diskrecija nustatyti aptariamos kompensacijos už viešąją paslaugą skaičiavimo metodą. Vis dėlto tokiomis aplinkybėmis ši diskrecija nereiškia, kad nacionalinės valdžios institucijos neprivalo iš anksto nustatyti kompensacijos už viešąją paslaugą. Taigi būtina iš anksto nustatyti tokios kompensacijos skaičiavimo tvarką, kad būtų tenkinama antroji Altmark sąlyga, o toks nustatymas savaime reiškia, kad taip pat iš anksto buvo priimtas sprendimas skirti tokią kompensaciją.

107    Galiausiai, kaip triplike iš esmės pažymėjo Komisija, nacionalinės valdžios institucijos yra laisvos numatyti, jei mano tai esant reikalinga, su viešąja paslauga susijusią užduotį, kurios finansinė pusiausvyra visiškai užtikrinama eksploatacijos pajamomis ir neskiriant kompensacijos už viešąją paslaugą. Tiesa, su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų nustatymas paprastai reikalauja kaip atlygį tos paslaugos teikėjui skirti kompensaciją. Tačiau, nesant Sąjungos reglamentavimo VESP srityje, Sąjungos teisė nedraudžia nenumatyti tokios kompensacijos už viešąją paslaugą. Šiuo atveju, kaip ginčijamo sprendimo 174 punkte teisingai pažymėjo Komisija, šio sprendimo 6–9 punktuose minėtuose regioniniuose sprendimuose bendrovei Saremar ASR suteiktos diskrecijos tikslinti tarifus tikslas buvo būtent leisti šiai bendrovei išsaugoti veiklos ekonominę ir finansinę pusiausvyrą rinkos sąlygomis, kad nereikėtų naudoti viešojo finansavimo.

108    Susiklosčius tokioms aplinkybėms, kai už užduoties vykdymą Saremar neskiriamas finansavimas iš valstybės išteklių, ginčijama kompensavimo priemonė, kuri skirta vėliau atsižvelgiant į dėl šios veiklos patirtą eksploatacijos deficitą, negali būti laikoma kompensacija už viešąją paslaugą pagal 2003 m. liepos 24 d. Sprendimą Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415). Iš tiesų, kadangi tokia kompensacija nebuvo iš anksto numatyta, ji negalėjo būti apskaičiuota pagal taip pat iš anksto nustatytus objektyvius ir skaidrius kriterijus, kaip reikalaujama pagal antrąją Altmark sąlygą. Kaip ginčijamo sprendimo 176 punkte pažymėjo Komisija, sprendimą išmokėti Saremar 10 mln. eurų dydžio subsidiją „padengti galimam deficitui“ dėl Saremar vykdomų maršrutų į žemyną ASR priėmė tik 2012 m. Regioniniame įstatyme Nr. 15. Be to, šiame regioniniame įstatyme visiškai nenurodyta, kokiais kriterijais remiantis nustatytas šios subsidijos dydis.

109    Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad remdamasi tik ginčijamo sprendimo 174–177 punktais Komisija galėjo pagrįstai nuspręsti, jog šiuo atveju antroji Altmark sąlyga netenkinama.

110    Šios išvados negali paneigti antrojo pagrindo ketvirtoje dalyje ASR pateikti argumentai.

111    Pirma, ASR argumentas, kad aiškios nuorodos į kompensaciją už viešąją paslaugą nebuvimas regioniniuose sprendimuose, kuriais Saremar suteikiamas pavedimas teikti viešąją paslaugą, neprieštarauja antrajai Altmark sąlygai, neturi pagrindo.

112    Šiuo atveju, viena vertus, šio argumento nepagrindžia nei 2011 m. VESP bendrosios nuostatos, nei 2012 m. sausio 11 d. Komisijos komunikatas dėl Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisyklių taikymo kompensacijai už visuotinės ekonominės svarbos paslaugų teikimą (OL C 8, 2012, p. 4), kuriais remiasi ASR. Iš tiesų, kaip nurodo pats ieškovas, remiantis šiais komunikatais galima tik teigti, jog Komisija mano, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos neprivalo iš anksto nustatyti tikslaus kompensacijos dydžio ar konkrečios formulės, pagal kurią apskaičiuojamas tas dydis. Atvirkščiai, remiantis šiais komunikatais visiškai negalima teigti, kad Komisija nusprendė, jog minėtos institucijos gali, kaip ir ASR, iš anksto nenumatyti kompensacijos mokėjimo. Šiuo atveju, kaip nurodyta šio sprendimo 106 punkte, nacionalinių valdžios institucijų turima plati diskrecija nustatyti kompensacijos už viešąją paslauga apskaičiavimo kriterijus negali savaime atleisti šių valdžios institucijų nuo pareigos iš anksto numatyti tokios kompensacijos.

113    Kita vertus, šiam argumentui pagrįsti negalima remtis Sprendimu SNCM. Iš tiesų, viena vertus, kaip teisingai priminė Komisija, remiantis suformuota jurisprudencija galima teigti, kad sprendimo, kuriame kompensacija už viešąją paslauga kvalifikuojama kaip valstybės pagalba, teisėtumas turi būti vertinamas tik pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, išaiškintą 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg, (C‑280/00, EU:C:2003:415), o ne atsižvelgiant į ankstesnę sprendimų praktiką, jei tokia suformuota (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2005 m. birželio 15 d. Sprendimo Regione autonoma della Sardegna / Komisija, T‑171/02, EU:T:2005:219, 177 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Kita vertus ir bet kuriuo atveju, kaip Komisija pažymėjo triplike, Sprendimas SNCM neleidžia patvirtinti ieškovo argumento. Taigi, priešingai, nei dublike teigia ieškovas, to sprendimo 253 punkte nustatyta, kad bendrovei SNCM skirta kompensacija už viešąją paslaugą buvo, priešingai nei ginčijamos kompensavimo priemonės atveju, iš anksto numatyta Prancūzijos valdžios institucijų ir šios įmonės sudarytoje sutartyje dėl pavedimo teikti viešąją paslaugą. Galiausiai pačiame Sprendime SNCM Komisija nusprendė, kad ši kompensacija yra valstybės pagalba atsižvelgiant į Altmark sąlygas.

114    Antra, aplinkybė, kad visi reikiami kriterijai su nagrinėjama viešąja paslauga susijusioms sąnaudoms ir pajamoms tiksliai nustatyti ir apskaičiuoti apibrėžti ASR sprendimuose, kuriais Saremar suteikiamas pavedimas, ir aplinkybė, kad Regioniniu sprendimu Nr. 20/57 sukurta atskira su šia viešąja paslauga susijusi apskaitos sistema, neįrodo, kad Komisija, taikydama antrąją Altmark sąlygą, padarė teisės klaidą ar akivaizdžią vertinimo klaidą.

115    Viena vertus, teiginys, kuriuo grindžiamas pirmasis iš šio sprendimo 114 punkte nurodytų argumentų, yra klaidingas. Iš tiesų, kaip ieškinyje pripažino pats ASR, visi reikiami kriterijai su nagrinėjama viešąja paslauga susijusioms sąnaudoms ir pajamoms nustatyti ir apskaičiuoti nebuvo nustatyti iš anksto, nes regioniniuose sprendimuose, kuriais Saremar suteikiamas pavedimas, neatsižvelgiama į numatomą eismo apimtį maršrutuose į žemyną, kuriuos ši bendrovė turėjo aptarnauti. Tačiau akivaizdžiai kalbama apie kintamąjį, kuris gali atlikti pagrindinį vaidmenį išlaikant ar neišlaikant aptariamos veiklos ekonominę pusiausvyrą ir apskaičiuojant galimą kompensaciją šiai pusiausvyrai išlaikyti. Taigi netiesiogiai, tačiau neišvengiamai, ASR pripažįsta, kad minėtuose regioniniuose sprendimuose nebuvo atsižvelgta į esminius aspektus objektyviems kompensacijos dydžio apskaičiavimo kriterijams nustatyti.

116    Kita vertus, aplinkybė, kad šie regioniniai sprendimai leidžia lengviau nustatyti reikiamus apskaitos elementus, kurių reikia galimos kompensacijos dydžiui apskaičiuoti, šiuo atveju nėra lemiama. Net jeigu ši aplinkybė būtų įrodyta, ji negalėtų atstoti šiuose sprendimuose nesančių nuostatų, kuriose būtų numatyta skirti kompensaciją už viešąją paslaugą, ir dėl tos priežasties nesančių objektyvių ir skaidrių kriterijų šiai kompensacijai apskaičiuoti. Konkrečiai reikia pažymėti, kad minėtuose regioniniuose sprendimuose nėra jokių požymių, kad ASR pateikti apskaitos elementai turėtų būti naudojami nustatant kompensacijos už viešąją paslaugą dydžio apskaičiavimą, nes ši kompensacija, kaip nurodyta šio sprendimo 106 punkte, nebuvo iš principo numatyta.

117    Beje, kaip teigia Komisija, remiantis pačiomis Regioninio sprendimo Nr. 20/57 nuostatomis darytina išvada, kad šiuo sprendimu sukurtos atskiros apskaitos sistemos tikslas buvo užtikrinti ekonominę ir finansinę aptariamos viešosios paslaugos pusiausvyrą rinkos sąlygomis. Konkrečiai kalbant, kaip ASR pats nurodo ieškinyje, šia atskira apskaitos sistema siekta, be kita ko, išvengti, kad su viešąja paslauga susijusios išlaidos nebūtų kompensuojamos pajamomis iš maršrutų į mažąsias Sardinijos salas ir Korsiką, kurias Saremar aptarnavo pagal viešosios paslaugos sutartį ir į kurias patenka būtent pagal šią sutartį mokama kompensacija už viešąją paslaugą.

118    Galiausiai ASR negali pagrįstai remtis aplinkybe, kad išankstinis reikšmingų apskaitos elementų identifikavimas regioniniuose sprendimuose, kuriais suteikiamas pavedimas teikti viešąją paslaugą, ir atskiros apskaitos sistemos sukūrimas būtų leidę išvengti kompensacijos permokos.

119    Kaip priminta šio sprendimo 92 punkte, reikalavimas, kad nebūtų kompensacijos permokos, yra reikšmingas nagrinėjant trečiąją, o ne antrąją Altmark sąlygą, ir atliekant tokį nagrinėjimą reikia tik patikrinti, ar buvo iš anksto apibrėžti objektyvūs ir skaidrūs skaičiavimo kriterijai siekiant nustatyti šios kompensacijos dydį. Nors šios sąlygos tarpusavyje priklauso viena nuo kitos, vis dėlto, kaip minėta šio sprendimo 94 punkte, jos turi būti tenkinamos visos atskirai, kad ginčijama kompensavimo priemonė nebūtų kvalifikuojama kaip pagalba.

120    Šiuo klausimu ieškovas veltui remiasi 2008 m. vasario 12 d. Sprendimo BUPA ir kt. / Komisija (T‑289/03, EU:T:2008:29) 210 punktu. Šiame punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad sprendime, dėl kurio kilo ginčas, Komisija patikrino, ar šiuo atveju nėra kompensacijos permokos, nes tai turėjo reikšmės nagrinėjant trečiąją Altmark sąlygą. Tuo remdamasis Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad Komisija netiesiogiai, tačiau neišvengiamai, iš anksto patikrino, ar egzistuoja objektyvūs ir skaidrūs aptariamos kompensacijos už viešąją paslaugą dydžio skaičiavimo kriterijai, nors toks patikrinimas turėjo būti atliktas nagrinėjant antrąją Altmark sąlygą. To paties sprendimo 211 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad jis privalo patikrinti, ar Komisija galėjo pagrįstai nuspręsti, jog tenkinama antroji sąlyga. Taigi į šios bylos kontekstą perkeltas to sprendimo 210 punktas visiškai nepagrindžia ieškovo argumentų ir patvirtina būtinybę patikrinti, ar egzistuoja iš anksto nustatyti objektyvūs ir skaidrūs kriterijai siekiant nustatyti ginčijamos kompensavimo priemonės dydį neatsižvelgiant į tai, kad nebuvo išmokėta kompensacijos permokos (2008 m. vasario 12 d. Sprendimo BUPA ir kt. / Komisija, T‑289/03, EU:T:2008:29, 210 ir 211 punktai).

121    Galiausiai, trečia, reikia pažymėti, kad, priešingai, nei tvirtina ASR, Saremar įsipareigojimas bet kokiomis aplinkybėmis, įskaitant eksploatacijos deficito atveju, vykdyti šiuo atveju jai patikėtą viešosios paslaugos užduotį siekiant užtikrinti teritorinį tęstinumą neįrodo, jog antroji Altmark sąlyga yra tenkinama. Atvirkščiai, tokio įsipareigojimo buvimas būtent reiškia, kad, priešingai, nei nustatyta šio sprendimo 6–9 punktuose nurodytuose regioniniuose sprendimuose, ASR negalėjo atmesti tikimybės skirti kompensaciją už viešąją paslaugą ir kad dėl tos priežasties jis turėjo šiuose regioniniuose sprendimuose numatyti skirti kompensaciją ir nustatyti objektyvius ir skaidrius kriterijus tos kompensacijos dydžiui apskaičiuoti.

122    Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad remdamasi ginčijamo sprendimo 174–177 punktuose išdėstytais argumentais Komisija galėjo pagrįstai nuspręsti, kad ginčijama kompensavimo priemonė neatitinka antrosios Altmark sąlygos. ASR nurodyta aplinkybė, kad šio sprendimo 178 punkte Komisija rėmėsi klaidingais argumentais dėl Saremar diskrecijos nustatant ir tikslinant tarifus, kurie išdėstyti nagrinėjant pirmąją Altmark sąlygą, neturi reikšmės. Iš tiesų, kadangi, kaip jau minėta, ginčijamo sprendimo 174–177 punktuose išdėstytų argumentų pakako konstatuoti, jog netenkinama antroji Altmark sąlyga, 178 punkte išdėstyti argumentai neišvengiamai yra pertekliniai. Todėl ASR kaltinimas dėl pastarojo punkto yra nereikšmingas. Iš tiesų klaidingas motyvas negali pateisinti akto, kuris juo pagrįstas, panaikinimo, jeigu jis perteklinis ir yra kitų motyvų, kurių pakanka jam pagrįsti (žr. 2012 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, T‑154/10, EU:T:2012:452, 99 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Todėl antrojo pagrindo ketvirtą dalį reikia atmesti.

123    Dėl kitų antrojo pagrindo dalių reikia konstatuoti, kad jos nereikšmingos dėl to, kad dėl šio sprendimo 100–122 punktuose išdėstytų motyvų buvo atmesta šio pagrindo ketvirta dalis.

124    Iš tiesų, pirma, kaip nurodyta šio sprendimo 94 punkte, atsižvelgiant į Altmark sąlygų kumuliacinį pobūdį ir savarankiškumą, Komisija neprivalo nagrinėti visų šių sąlygų, jei konstatuoja, kad viena jų netenkinama ir kad dėl tos priežasties ginčijama priemonė turi būti kvalifikuojama kaip valstybės pagalba. Antra, nors Komisija pagrįstai šitaip konstatavo, galima jos vertinimų klaidingumas dėl vienos ar kelių kitų sąlygų negali iš principo lemti ginčijamo sprendimo panaikinimo.

125    Nors šiuo atveju ginčijamame sprendime Komisija išnagrinėjo ginčijamą kompensavimo priemonę trijų pirmųjų Altmark sąlygų atžvilgiu, ji vis dėlto nusprendė, kaip minėta šio sprendimo 96 punkte, kad reikia išnagrinėti, ar ginčijama kompensavimo priemonė turi būti kvalifikuojama kaip valstybės pagalba, ir pradėti nuo patikrinimo, ar tenkinama antroji sąlyga, o pirmąją ir trečiąją sąlygas išnagrinėjo tik vėlesniame tyrimo etape. Beje, ginčijamo sprendimo 179 punkte Komisija, padariusi išvadą, kad negalima pripažinti jog antroji sąlyga tenkinama, nusprendė, kad ši kompensacija bendrovei Saremar suteikia pranašumą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį. Todėl ginčijamame sprendime ji neišvengiamai nusprendė, kad pakanka išnagrinėti antrąją sąlygą, kad būtų galima daryti išvadą, jog ginčijama kompensavimo priemonė Saremar suteikia ekonominį pranašumą.

126    Tiesa, tam tikrai atvejais negalima atmesti galimybės, kad, atsižvelgiant į tam tikrą Altmark sąlygų tarpusavio priklausomumą, Komisijos išvadų dėl vienos iš šių sąlygų pagrįstumas gali priklausyti nuo vertinimų atliktų nagrinėjant kitą iš šių sąlygų, pagrįstumo.

127    Vis dėlto, viena vertus, kaip konstatuota šio sprendimo 122 punkte, šiuo atveju Komisijos išvada, kad antroji Altmark sąlyga netenkinama, galėjo būti grindžiama vieninteliais ginčijamo sprendimo 174–177 punktuose išdėstytais motyvais.

128    Kita vertus, šie motyvai visiškai nepriklauso nuo Komisijos atliktų vertinimų nagrinėjant pirmąją ar trečiąją Altmark sąlygas.

129    Visų pirma taikydama pirmąją Altmark sąlygą ginčijamo sprendimo 181–210 punktuose Komisija iš esmės nusprendė, kad Saremar nustatyti su viešąja paslauga susiję įsipareigojimai nebuvo reikalingi konkrečiai dėl to, kad jie neužtikrino ekonominio tarifų prieinamumo maršrutuose iš Sardinijos į žemyną. Reikia konstatuoti, kad šie argumentai visiškai nesusiję su to paties sprendimo 174–177 punktuose išdėstytais argumentais, kurie, kaip minėta šio sprendimo 99 punkte, grindžiami konstatavimu, kad ASR sprendimuose, kuriuose nustatyti su viešąja paslauga susiję Saremar įsipareigojimai, nenumatyta skirti kompensacijos už viešąją paslaugą.

130    Paskui, taip pat taikydama pirmąją Altmark sąlygą, Komisija ginčijamo sprendimo 211–219 punktuose nusprendė, kad su viešąja paslauga susiję Saremar įsipareigojimai nebuvo pakankamai aiškiai apibrėžti, kiek tai susiję su taikytinu tarifų dydžiu. Dėl šio aspekto šio sprendimo 178 punkte Komisija iš tikrųjų rėmėsi tuo vertinimu darydama išvadą, kad kompensacijos dydžio apskaičiavimo kriterijai negali būti iš anksto nustatyti skaidriai ir objektyviai, atsižvelgiant į šiuo atveju egzistuojantį šių kriterijų nustatymo ir minėtų tarifų dydžio apskaičiavimo ryšį. Vis dėlto, kaip pažymėta šio sprendimo 122 punkte, taikant antrąją Altmark sąlygą, ginčijamo sprendimo 178 punktas yra perteklinis atsižvelgiant į to paties sprendimo 174–177 punktuose išdėstytus argumentus.

131    Galiausiai ginčijamo sprendimo 220–222 punktuose Komisija rėmėsi tik taikant pirmąją Altmark sąlygą padarytais vertinimais, susijusiais su viešosios paslaugos poreikio nebuvimu ir su nepakankamai aiškiu su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų apibrėžimu, kad padarytų išvadą, jog dėl šių priežasčių trečioji Altmark sąlyga dėl kompensacijos permokos nebuvimo negalėjo būti vertinama kaip tenkinama.

132    Taigi, net jeigu, kaip iš esmės teigia ASR šio pagrindo pirmoje, antroje, trečioje ir penktoje dalyse, Komisija klaidingai nusprendė, kad pirmoji ir trečioji Altmark sąlygos netenkinamos, šios klaidos negali paneigti išnagrinėjus antrąją sąlygą Komisijos padarytos išvados, kad ginčijama kompensavimo priemone bendrovei Saremar suteiktas ekonominis pranašumas. Dėl šios priežasties minėtos šio pagrindo dalys turi būti laikomos nereikšmingomis, todėl, nesant reikalo nurodyti taikyti pirmoje ir antroje dalyse ASR prašomas tyrimo priemones, šis pagrindas turi būti atmestas visas.

 Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su teisės klaidomis ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, padarytomis taikant 2005 m. VESP sprendimą ir 2011 m. VESP sprendimą

133    Trečiajame pagrinde ASR iš esmės tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 249–260 punktuose Komisijos atliktame ginčijamos kompensavimo priemonės suderinamumo su vidaus rinka nagrinėjime atsižvelgiant į 2011 m. VESP sprendimą padaryta teisės klaidų ir akivaizdžių vertinimo klaidų. Šį pagrindą sudaro trys dalys.

134    Pirmiausia reikia priminti, kad kompensacijos už viešąją paslaugą, kurios neatitinka Altmark sąlygų ir kurios, beje, atitinka visas SESV 107 straipsnio 1 dalyje išvardytas sąlygas, kad jas būtų galima kvalifikuoti kaip valstybės pagalbą, vis dėlto gali būti pripažintos suderinamomis su vidaus rinka konkrečiai remiantis SESV 106 straipsnio 2 dalimi (žr. 2012 m. lapkričio 7 d. Sprendimo CBI / Komisija, T‑137/10, EU:T:2012:584, 81 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

135    Taip pat reikia priminti, kad, remiantis SESV 106 straipsnio 2 dalimi, įmonėms, kurioms yra patikėta teikti VESP, konkurencijos taisyklės yra taikomos, jeigu jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių, su sąlyga, kad prekybos plėtojimui neturi būti daroma tokio poveikio, kuris prieštarautų Sąjungos interesams (žr. 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo M6 ir TF1 / Komisija, T‑568/08 ir T‑573/08, EU:T:2010:272, 136 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

136    Kaip priminta šio sprendimo 101 punkte, remiantis taikytina jurisprudencija tiek dėl Altmark sąlygų įgyvendinimo, tiek dėl SESV 106 straipsnio 2 dalies įgyvendinimo, Komisija, nesant suderinto Sąjungos reglamentavimo šioje srityje, neturi įgaliojimų priimti sprendimo nei dėl viešosios paslaugos teikėjui tenkančių su viešąja paslauga susijusių užduočių apimties, konkrečiai – dėl su šia paslauga susijusių sąnaudų dydžio, nei dėl šiuo klausimu nacionalinių valdžios institucijų priimtų politinių sprendimų tinkamumo, nei dėl viešųjų paslaugų tiekėjo ekonominio efektyvumo.

137    Vis dėlto, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 102 ir 103 punktuose, nacionalinės valdžios institucijoms suteikta plati diskrecija negali būti neribota. Konkrečiai kalbant, kiek tai susiję su SESV 106 straipsnio 2 dalies taikymu, ši plati diskrecija neturi Komisijai kliudyti patikrinti, ar gali būti leista taikyti šioje nuostatoje numatytą draudimo teikti valstybės pagalbą išimtį.

138    Beje, reikia pažymėti, kad taikant SESV 106 straipsnio 2 dalį Komisijos naudojimasis turima diskrecija nustatant valstybės priemonės, kvalifikuojamos kaip valstybės pagalba, suderinamumą su vidaus rinka, reikalauja atlikti sudėtingus ekonominius ir socialinius vertinimus. Todėl Sąjungos teismas, tikrindamas naudojimosi šia teise teisėtumą, negali pakeisti Komisijos vertinimo savuoju (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Banco Privado Português ir Massa Insolvente do Banco Privado Português, C‑667/13, EU:C:2015:151, 67 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

139    Galiausiai, kiek tai susiję su SESV 106 straipsnio 2 dalies taikymu, valstybių narių ir Komisijos diskrecija gali būti ribojama direktyvomis ir sprendimais, kurias ši institucija turi kompetenciją priimti remdamasi SESV 106 straipsnio 3 dalies pagrindu. Taigi Komisija priėmė 2005 m. ir 2011 m. VESP sprendimus, kuriuose nustatė sąlygas, kada kompensacija už viešąją paslaugą gali būti laikoma suderinama su SESV 106 straipsnio 2 dalimi ir dėl tos priežasties jai gali būti netaikoma SESV 108 straipsnio 3 dalyje numatyta pareiga pranešti apie naują pagalbą. Kaip galima teigti remiantis 2011 m. VESP sprendimo 11 ir 12 straipsniais, juo panaikinamas 2005 m. VESP sprendimas ir jis įsigalioja 2012 m. sausio 31 d.

–       Dėl trečiojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su teisės klaida dėl 2005 m. VESP sprendimo ir 2011 m. VESP sprendimo taikymo apimties ratione temporis

140    Trečiojo pagrindo pirmoje dalyje ASR teigia, kad Komisija klaidingai pritaikė 2011 m. VESP sprendimą, nes bylos faktinėms aplinkybėms ratione temporis turėjo būti taikomas būtent 2005 m. VESP sprendimas. Šiuo klausimu jis teigia, kad visos esminės su viešąja paslauga susijusios Saremar užduoties sudedamosios dalys buvo apibrėžtos prieš įsigaliojant 2011 m. VESP sprendimui ir kad regioniniai sprendimai, kuriuose apibrėžta su viešąja paslauga susijusi Saremar užduotis, reiškia, kad turi būti skirta kompensacija už galimą deficitą.

141    Komisija ir CIN iš esmės atsako, kad ginčijama pagalba buvo suteikta tik 2012 m. rugpjūčio mėn.

142    Šiuo klausimu remiantis suformuota jurisprudencija darytina išvada, kad valstybės pagalba turi būti laikoma suteikta, kai kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos priima teisiškai privalomą aktą, kuriuo įsipareigoja pervesti aptariamą pagalbą, arba kai teisė gauti šią pagalbą gavėjui suteikiama pagal taikytinas įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas (2013 m. kovo 21 d. Sprendimo Magdeburger Mühlenwerke, C‑129/12, EU:C:2013:200, 40 punktas; taip pat žr. 2009 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Prancūzija ir France Télécom / Komisija, T‑427/04 ir T‑17/05, EU:T:2009:474, 320 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

143    Šio sprendimo 105 ir 116 punktuose jau buvo pažymėta, kad nė viename šio sprendimo 6–9 punktuose minėtame regioniniame sprendime nebuvo numatyta Saremar skirti kompensacijos už viešąją paslaugą, kiek tai susiję su remiantis šiuose sprendimuose jai nustatytais įsipareigojimais. Beje, kaip priminta šio sprendimo 108 punkte, sprendimą bendrovei Saremar taikyti ginčijamą kompensavimo priemonę ASR priėmė tik 2012 m. Regioniniame įstatyme Nr. 15. Todėl, taikant minėtą jurisprudenciją, tik nuo šio regioninio įstatymo, kuriuo Saremar suteikta teisė gauti minėtą kompensaciją, priėmimo datos galima pripažinti, jog kompensacija jai skirta.

144    Kaip priminta šio sprendimo 139 punkte, remiantis 2011 m. VESP sprendimo 11 ir 12 straipsniais, juo buvo panaikintas 2005 m. VESP sprendimas ir jis įsigaliojo 2012 m. sausio 31 d. Todėl ginčijamai kompensavimo priemonei ratione temporis gali būti taikomas tik 2011 m. VESP sprendimas, nes 2005 m. VESP sprendimas bet kuriuo atveju nebegalioja ta dieną, kai minėta kompensacija turi būti laikoma suteikta bendrovei Saremar.

145    ASR argumentais negalima paneigti šio sprendimo 144 punkte padarytos išvados. Kaip pažymėta šio sprendimo 116 punkte, net jeigu visos esminės su viešąja paslauga susijusios Saremar užduoties sudedamosios dalys būtų buvusios apibrėžtos regioniniuose sprendimuose, kuriuose apibrėžti su viešąja paslauga susiję šios bendrovės įsipareigojimai, tokia aplinkybė bet kuriuo atveju negalėtų atstoti šiuose regioniniuose sprendimuose nesamų nuostatų, kuriose numatyta skirti ginčijamą kompensavimo priemonę. Beje, jeigu šiuose regioniniuose sprendimuose nebūtų atmesta ASR galimybė skirti kompensacijos už galimai Saremar patirtą eksploatacijos deficitą, vis dėlto negalima paneigti, kad nė vienoje šių sprendimų nuostatoje nenustatyta net netiesioginio ASR įpareigojimo išmokėti šią kompensaciją ir nesuteikiama teisė Saremar ją gauti.

146    Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 256 ir 257 punktuose išnagrinėjusi ginčijamą kompensavimo priemonę pagal 2011 m. VESP sprendimo 4 straipsnyje nustatytas sąlygas, to paties sprendimo 260 punkte Komisija papildomai išnagrinėjo šia priemonę pagal 2005 m. VESP sprendimo 4 straipsnio e punktą. Ji padarė išvadą, kad pastarojo sprendimo sąlygos šiuo atveju netenkinamos, kaip netenkinamos ir 2011 VESP sprendimo sąlygos. Todėl ASR klaidingai tvirtina, kad ginčijamą kompensavimo priemonę Komisija išnagrinėjo atsižvelgdama tik į 2011 m. VESP sprendimą.

147    Taigi trečiojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

–       Dėl trečiojo pagrindo antros dalies, susijusios su teisės ir vertinimo klaidomis, padarytomis taikant 2011 m. VESP sprendime nustatytus principus ir sąlygas

148    Antroje dalyje ieškovas teigia, kad buvo laikytasi 2005 m. ir 2011 m. VESP sprendimuose nustatytų principų ir sąlygų. Šiuo klausimu jis remiasi antrajame pagrinde išdėstytais savo argumentais, susijusiais su dviem pirmosiomis Altmark sąlygomis. Ieškovas taip pat teigia, kad ginčijamame sprendime nekeliamas klausimas dėl fakto, kad buvo laikytasi ribų, nustatytų 2005 m. VESP 2 straipsnio 1 dalies a ir c punktuose ir 2011 m. VESP sprendimo 2 straipsnio 1 dalies d punkte.

149    Komisija ir CIN mano, kad šiuos argumentus reikia atmesti.

150    Visų pirma, kaip nereikšmingą reikia atmesti tą ASR argumentų dalį, kuri susijusi su 2005 m. VESP principais ir sąlygomis, nes, kaip konstatuota šio sprendimo 144 punkte, 2005 m. VESP sprendimas ratione temporis netaikomas ginčijamai kompensavimo priemonei.

151    Dėl likusios dalies reikia priminti, kad pagal 2011 m. VESP sprendimo 2 straipsnio 1 dalies d punktą šis sprendimas taikomas būtent kompensacijoms už viešąsias paslaugas, suteiktoms oro ir jūrų maršrutams į salas, kur metinis vidutinis keleivių skaičius nesiekė 300 000 asmenų per paskutinius dvejus finansinius metus iki metų, kaip buvo skirta VESP.

152    Taip pat reikia priminti, kad 2011 m. VESP sprendimo 4 straipsnio a punkte ir d–f punktuose numatyta, jog su viešąją paslauga susijusiuose įsipareigojimuose turi būti nurodyta:

–        su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų pobūdis ir trukmė (4 straipsnio punktas),

–        kompensavimo mechanizmo aprašas ir kompensacijos apskaičiavimo, kontrolės ir peržiūros kriterijai (4 straipsnio d punktas),

–        kompensacijos permokos vengimo ir grąžinimo tvarka (4 straipsnio e punktas),

–        nuoroda į 2011 m. VESP sprendimą (4 straipsnio f punktas).

153    Kaip galima teigti remiantis 2011 m. VESP sprendimo 1, 3 ir 4 straipsnių formuluote, aiškinama atsižvelgiant į jo 9 konstatuojamąją dalį, minėtos sąlygos yra kumuliacinės. Taigi tam, kad kompensacija už viešąją paslaugą galėtų būti laikoma suderinama su vidaus rinka ir jai nebūtų taikomas reikalavimas pranešti, reikia, kad aptariami pavedimai teikti viešąją paslaugą atitiktų bent visas šias sąlygas.

154    Galiausiai reikia pažymėti, kad nors 2011 m. VESP sprendime aiškiai nereikalaujama, kad aptariama viešoji paslauga būtų visuomeninės ekonominės svarbos, kurios savybės būtų ypatingos, palyginti su kitų ūkinės veiklos šakų svarba, čia bet kuriuo atveju kalbama apie išankstinę SESV 106 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygą, kylančią būtent dėl nacionalinių valdžios institucijų turimos ribotos diskrecijos, apie kurią kalbėta šio sprendimo 137 punkte, apibrėžti viešąją paslaugą.

155    Darydama išvadą, kad netenkinamos 2011 m. VESP sprendimo sąlygos, Komisija rėmėsi toliau išdėstytais motyvais. Visų pirma ginčijamo sprendimo 255 punkte ji visų pirma padarė nuorodą į to paties sprendimo 180–218 konstatuojamąsias dalis, kuriose priėjo prie išvados, kad ASR neįrodė nei tikro viešosios paslaugos poreikio, nei pagrindė pakankamai tikslių su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų. Ginčijamo sprendimo 256 ir 257 punktuose Komisija nurodė, kad bet kuriuo atveju šioje byloje akivaizdu, jog aptariami pavedimai teikti viešąją paslaugą neatitinka 2011 m. VESP sprendimo 4 straipsnio d ir f punktuose nustatytų sąlygų.

156    Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, jog SAR negali pagrįstai remtis aplinkybe, kad ginčijama kompensavimo priemonė neviršija 2011 m. VESP sprendimo 2 straipsnio 1 dalies d punkte nustatytų ribų. Remiantis šio straipsnio formuluote ir šio sprendimo sandara galima daryti nedviprasmišką išvadą, jog šia nuostata siekiama tik apibrėžti šio sprendimo taikymo sritį nepažeidžiant sąlygų, kurios jame bus nustatytos vėliau, konkrečiai jo 4 straipsnyje nustatytų sąlygų. Todėl vienintelis poveikis, kurį šiuo atveju galėjo turėti aplinkybė, jog ginčijama kompensavimo priemonė patenka į šio sprendimo taikymo sritį, buvo įpareigojimas Komisijai patikrinti, ar ta priemonė atitinka minėtame sprendime apibrėžtas sąlygas, o tai ir buvo padaryta.

157    Antra, kaip Komisija nusprendė ginčijamo sprendimo 256 ir 257 punktuose, ir, priešingai, nei teigia ASR, 2011 m. VESP sprendimo 4 straipsnio d ir e punktuose nustatytos sąlygos šioje byloje akivaizdžiai netenkinamos.

158    Iš tiesų, pirma, kaip pažymėta šio sprendimo 104–122 punktuose, ASR nepavyko antrojo pagrindo ketvirtoje dalyje įrodyti, kad Komisija padarė teisės klaidą ar akivaizdžią vertinimo klaidą, kai ginčijamo sprendimo 174–177 punktuose nusprendė, kad šio sprendimo 6–9 punktuose minėtuose regioniniuose sprendimuose nenumatyta skirti kompensacijos už viešąją paslaugą ir dėl tos priežasties neapibrėžta objektyvių ir skaidrių kriterijų šiai kompensacijai apskaičiuoti. Todėl šiuo pagrindu reikia iš karto konstatuoti, kad 2011 m. VESP sprendimo 4 straipsnio d punkte nustatyta sąlyga netenkinama, o to pakanka padaryti išvadą, kad, atsižvelgiant į šiame sprendime nustatytų sąlygų kumuliacinį pobūdį, ginčijama kompensavimo priemonė negalėjo būti laikoma suderinama su vidaus rinka ir jai negalėjo būti netaikomas reikalavimas pranešti pagal šį sprendimą.

159    Bet kuriuo atveju aptariamuose regioniniuose sprendimuose nesant jokių nuostatų, kuriose būtų numatyta skirti kompensaciją, Komisija galėjo nepadarydama klaidos prieiti prie logiškos išvados, kad to paties VESP sprendimo 4 straipsnio e punkte nustatyta sąlyga taip pat netenkinama. Šioje nuostatoje išdėstytas reikalavimas, kad būtų iš anksto numatyta galimos kompensacijos permokos grąžinimo tvarka ir priemonės kompensacijos permokoms išvengti. Taigi aptariamuose ginčijamuose sprendimuose nenumatęs kompensacijos už viešąją paslaugą mokėjimo tais atvejais, kai nebūtų pasiekta šios paslaugos biudžeto pusiausvyros, ASR neišvengiamai atsisakė į juos įtraukti tokią tvarką ir priemones. Be to, dėl tų pačių priežasčių, kurios nurodytos šio sprendimo 116 ir 117 punktuose, tokios tvarkos nebuvimo negalima kompensuoti tuose pačiuose regioniniuose spendimuose nurodant aspektus, kuriais remiantis būtų galima lengviau identifikuoti reikšmingus suderinamumo punktus nustatant galimą kompensaciją ir sukuriant atskirą apskaitos sistemą.

160    Taigi, neatsižvelgiant į trečioje dalyje ASR išdėstytų argumentų dėl 4 straipsnio f punkto nagrinėjimą, remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad trečiojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti.

–       Dėl trečiojo pagrindo trečios dalies, susijusios su 2011 m. VESP sprendimo 4 straipsnio f punkto klaidingu aiškinimu ir papildomai – su prieštaravimu dėl šios nuostatos teisėtumo

161    Trečioji dalis iš esmės susijusi su teisės klaida, nes Komisija klaidingai nusprendė, kad 2011 m. VESP sprendimo 4 straipsnio f punkte numatyta sąlyga nebuvo tik formali. Tuo atveju, jei ši sąlyga nebūtų tik formali, ieškovas papildomai pateikia prieštaravimą dėl šios nuostatos teisėtumo, kaip tai suprantama pagal SESV 277 straipsnį, nes ši nuostata lemia SESV 106 straipsnio 2 dalies neteisėtą ribojimą.

162    Komisija, palaikoma CIN, iš esmės teigia, kad ši trečiojo pagrindo dalis yra nereikšminga ir bet kuriuo atveju akivaizdžiai nepagrįsta.

163    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, jog šioje dalyje ASR nurodyti pagrindiniai ir papildomi argumentai yra nereikšmingi. Kaip konstatuota šio sprendimo 158 ir 159 punktuose, Komisija pagrįstai nusprendė, kad ASR sprendimuose nesilaikoma 2011 m. VESP sprendimo 4 straipsnio d ir e punktuose nustatytų sąlygų. Todėl 2011 m. VESP sprendimo 4 straipsnio f punkte nurodytos sąlygos tariamas neprivalomumas ar galimas neteisėtumas neturi reikšmės.

164    Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, viena vertus, kad remiantis tiek 2011 m. VESP sprendimo 4 straipsnio f punktu, tiek šios nuostatos kontekstu ir tikslais, negalima teigti, jog toje nuostatoje išdėstyta sąlyga yra neprivaloma.

165    Atvirkščiai, atsižvelgiant į 2011 VESP sprendimo 14 konstatuojamąją dalį, to sprendimo 4 straipsnio f punkte nustatyta pareiga aiškiai remtis šiuo sprendimu duodant pavedimą teikti viešąją paslaugą atitinka skaidrumo tikslą, kuris ypač svarbus, nesant valstybėms narėms nustatytos pareigos pranešti apie kompensacijas už viešąją paslaugą, atitinkančias to sprendimo sąlygas (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. generalinio advokato N. Wahl išvados byloje Dilly’s Wellnesshotel, C‑493/14, EU:C:2016:174, 58 punktą). Be to, neturi reikšmės dublike nurodytas faktas, kad šios sąlygos nesilaikymas neužkerta kelio leisti taikyti ginčijamą kompensavimo priemonę pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį. Kaip galima teigti remiantis ginčijamo sprendimo 260 konstatuojamąja dalimi, atlikusi ginčijamos kompensavimo priemonės tyrimą 2011 m. VESP sprendimo atžvilgiu, Komisija padarė tik išvadą, kad ši kompensacija negali būti laikoma suderinama su SESV 106 straipsnio 2 dalimi, nes neatitinka minėto sprendimo sąlygų, ir kad dėl tos priežasties jai negali būti netaikomas reikalavimas pranešti. Ši išvada neatleidžia Komisijos nuo minėtos priemonės suderinamumo su šia Sutarties dėl ESV nuostata, atsižvelgiant konkrečiai į 2011 m. VESP bendrąsias nuostatas dėl tyrimo, kuris buvo atliktas ginčijamo sprendimo 282–296 punktuose.

166    Kita vertus, dėl šio sprendimo 165 punkte išdėstytų priežasčių ASR papildomai pateiktas prieštaravimas dėl 2011 m. VESP sprendimo 4 straipsnio f punkto teisėtumo bet kuriuo atveju yra nepagrįstas. Kaip jau konstatuota, šiuo atveju remdamasi tuo, kad minėtos to sprendimo nuostatos nebuvo laikytasi, Komisija nepadarė išvados, kad ginčijama kompensavimo priemonė yra nesuderinama su SESV 106 straipsnio 2 dalimi. Todėl negalima teigti, kad dėl 2011 m. VESP sprendimo 4 straipsnio f punkto taikymo ginčijamame sprendime ši nuostata tampa neteisėtu SESV 106 straipsnio 2 dalies taikymo srities ribojimu.

167    Taigi trečiojo pagrindo trečią dalį, o dėl tos priežasties – ir visą šį pagrindą, reikia atmesti.

 Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su Komisijos padarytomis teisės klaidomis ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis dėl kvalifikavimo kaip sunkumų patiriančios įmonės, SESV 106 straipsnio 2 dalies pažeidimo ir dėl prieštaravimo dėl VESP bendrųjų nuostatų 9 punkto teisėtumo

168    Ketvirtąjį pagrindą sudaro dvi dalys. Šio pagrindo pirmoje dalyje ASR teigia, kad Komisija klaidingai nusprendė, jog šioje byloje buvo tenkinamos sąlygos Saremar kvalifikuoti kaip sunkumų patiriančią įmonę, ypač atsižvelgiant į gairių dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti 9–11 punktuose išdėstytus aspektus. Šio pagrindo antroje dalyje ASR pateikia prieštaravimą dėl 2011 m. VESP bendrųjų nuostatų 9 punkto teisėtumo, kaip tai suprantama pagal SESV 277 straipsnį. Šiuo klausimu jis teigia, kad jeigu šis punktas turėtų būti aiškinamas taip, kad sunkumų patirianti įmonė niekada negalėtų gauti kompensacijos už viešąją paslaugą, tai reikštų, jog šis punktas priimtas neturint tam kompetencijos, ir taip būtų pažeista SESV 106 straipsnio 2 dalis.

169    Atsikirsdama Komisija, palaikoma CIN, neigia, viena vertus, pirmoje dalyje ASR pateiktų argumentų, kuriais siekiama įrodyti, jog nagrinėjamų faktinių aplinkybių susiklostymo metu Saremar nebuvo sunkumų patirianti įmonė, reikšmingumą. Kita vertus, dėl šio pagrindo antrosios dalies ji teigia, jog 2011 m. VESP bendrųjų nuostatų 9 punktas neriboja SESV 106 straipsnio 2 dalies taikymo apimties, atvirkščiai, jis leidžia užtikrinti šio straipsnio tikslų paisymą.

170    Visų pirma reikia pažymėti, kad šis pagrindas susijęs su ginčijamo sprendimo 261–280 punktais, kuriuos Komisija išnagrinėjo, ar ginčijama kompensavimo priemonė atitinka SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą, kuriame nustatyta, kad vidaus rinkai neprieštaraujančia gali būti laikoma pagalba, skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų ekonomikos sričių plėtrai skatinti, jei netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui. Komisijos tyrimas buvo sudarytas iš dviejų etapų. Visų pirma, remdamasi gairių dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti 10 ir 11 punktais Komisija ginčijamo sprendimo 262–270 punktuose išnagrinėjo, ar Saremar gali būti laikoma sunkumų patiriančia įmone, ir padarė išvadą, jog taip. Antra, ginčijamo sprendimo 271–280 punktuose ji išnagrinėjo, ar ginčijama kompensavimo priemonė atitinka minėtų gairių sąlygas, kurios turi būti tenkinamos, kad pagalba sunkumų patiriančiai įmonei galėtų būti laikoma suderinama pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą. Atlikus šį tyrimą padaryta neigiama išvada (ginčijamo sprendimo 280 punktas).

171    Vis dėlto ketvirtojo pagrindo abiejose dalyse ASR net subsidiariai neneigia išvados, kurią Komisija padarė ginčijamo sprendimo 280 punkte dėl ginčijamos pagalbos nesuderinamumo. Šiame pagrinde ASR tik neigia aplinkybę, jog Saremar gali būti kvalifikuojama kaip sunkumų patirianti įmonė, t. y. netiesiogiai bet neišvengiamai neigia aplinkybę, kad ginčijama kompensavimo priemonė patenka į SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkto taikymo sritį. Taigi reikia pripažinti, kad šiame pagrinde ASR iš esmės neigia faktą, kad ginčijamos kompensavimo priemonės suderinamumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į šią nuostatą, o ne į SESV 106 straipsnio 2 dalį.

172    Taigi reikia pažymėti, kad neatsižvelgiant į tai, kokia yra Komisijos pozicija šiuo klausimu, ji bet kuriuo atveju ginčijamo sprendimo 282–296 punktuose išnagrinėjo, ar tuo atveju, jeigu Saremar nebūtų sunkumų patirianti įmonė, ginčijama kompensavimo priemonė galėtų būti laikoma suderinama su SESV 106 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgiant į 2011 m. VESP bendrųjų nuostatų kriterijus. Atlikusi šį tyrimą Komisija padarė neigiamą išvadą. Dėl šios priežasties, net jeigu Komisija nebūtų išnagrinėjusi šios priemonės suderinamumo su SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktu atsižvelgdama į gaires dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti, taikydama SESV 106 straipsnio 2 dalį ji bet kuriuo atveju būtų padariusi išvadą, kad ši priemonė nesuderinama. Tokiomis aplinkybėmis ASR neįrodė, kokį poveikį šiuo atveju ginčijamo sprendimo teisėtumui galėtų daryti pirmajame pagrinde nurodytos Komisijos klaidos. Todėl šis pagrindas turi būti atmestas kaip nereikšmingas.

173    Bet kuriuo atveju dėl šio sprendimo 174–203 punktuose nurodytų priežasčių ASR argumentams, pateiktiems kiekvienai šio pagrindo daliai pagrįsti, negalima pritarti.

174    Iš tiesų, viena vertus, dėl šio pagrindo pirmos dalies reikia pažymėti, kad, priešingai, nei teigia ASR, Komisija nepadarė klaidos, taikydama gairių dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti 9–11 punktus ir nusprendusi, kad tenkinamos visos sąlygos Saremar kvalifikuoti kaip sunkumų patiriančią įmonę.

175    Pirma, ASR veltui teigia, kad Saremar kapitalas buvo sumažintas dėl su įmonės valdymu nesusijusio ir nenumatyto veiksnio, t. y. dėl Saremar suteiktos paskolos bendrovei Tirrenia nuvertėjimo.

176    Remiantis gairių dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti 10 punkto a papunkčiu, sunkumų patiriančia įmone „apskritai, nepriklausomai nuo jos dydžio“ laikoma ribotos turtinės atsakomybės bendrovė, „jei ji yra praradusi daugiau kaip pusę savo registruoto [įstatinio] kapitalo ir daugiau kaip vieną ketvirtadalį to kapitalo – per pastaruosius 12 mėnesių“. Tačiau ASR neginčija, kad, kaip ginčijamo sprendimo 264 punkte konstatavo Komisija, per paskutinius dvylika mėnesių iki datos, kai buvo patvirtinta ginčijama kompensavimo priemonė, Saremar kapitalas sumažėjo daugiau kaip 80 %. Todėl Komisijos diskrecija nuspręsti, ar Saremar kvalifikuoti kaip sunkumų patiriančią įmonę, šiuo atveju buvo labai ribota.

177    Tiesa, remiantis suformuota jurisprudencija teigtina, kad nusistačiusi tokias elgesio taisykles, kaip antai gaires dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti, Komisija negali atsisakyti naudotis jai suteikta diskrecija vertinti valstybės pagalbos suderinamumą (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 19 d. Sprendimo Kotnik ir kt., C‑526/14, EU:C:2016:570, 41 punktą). Beje, šių gairių 10 punkto a papunktyje vartojamas žodis „apskritai“ rodo, kad gali būtų ypatingi atvejai, kai išimties tvarka įmonė Komisijos nelaikoma patiriančia sunkumų, nors jos kapitalas sumažėjo tiek, kiek nurodyta tame punkte.

178    Vis dėlto šiuo atveju Komisija neprivalo atsižvelgti į ASR nurodytas Saremar kapitalo sumažėjimo priežastis. Kaip galima teigti remiantis tų pačių gairių 9 punktu, sunkumų patiriančios įmonės sąvoka yra objektyvi sąvoka, kuri turi būti vertinama atsižvelgiant tik į konkrečius aptariamos įmonės finansinius ir ekonominius požymius, rodančius, kad ši įmonė „nesugeba sumažinti nuostolių, kurie, institucijoms neįsikišus, artimiausiu arba vidutinės trukmės laikotarpiu beveik neabejotinai priverstų ją nutraukti veiklą“. Pagaliau, jei Komisija turėtų atsižvelgti į ASR nurodytas aplinkybes ir nekvalifikuoti įmonės kaip patiriančios sunkumų, galėtų būti pakenkta SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkte numatytos išimties veiksmingumui. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip iš esmės nurodo Komisija, būtent buvusiai patronuojančiajai bendrovei suteiktos paskolos nuvertėjimas per bankroto procedūrą yra kasdienė ir niekuo neypatinga verslo rizika, galinti suinteresuotajai įmonei sukelti neįveikiamų sunkumų.

179    Antra, ASR teiginys, kad jeigu nebūtų nuvertėjusios bendrovei Tirrenia suteiktos paskolos, Saremar būtų gavusi 134 000 eurų pelną, taip pat neturi reikšmės. Dėl šio sprendimo 178 punkte išdėstytų priežasčių su Saremar valdymu tariamai nesusijęs ir išskirtinis paskolos nuvertėjimas, dėl kurio ši įmonė patyrė deficitą 2010 m., neturi reikšmės šio deficito ir jo dydžio konstatavimui.

180    Trečia, Komisija nepadarė teisės klaidos ar akivaizdžios vertinimo klaidos, kai neatsižvelgė į SAR nurodytą aplinkybę, kad 2012 m. vienas bankas bendrovei Saremar suteikė kredito liniją. Iš tiesų šis faktas nebuvo ypatinga aplinkybė, dėl kurios Komisija, taikydama gairių dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti 10 punkto a papunkčio išimtį, turėjo jos nekvalifikuoti kaip sunkumų patiriančios įmonės. Iš tiesų, kaip pažymi Komisija, ši paskola buvo suteikta tuo momentu, kai ASR išreiškė ketinimus imtis veiksmų Saremar naudai, konkrečiai kalbant, Regioniniame sprendime Nr. 36/6 patvirtinti ginčijamą kapitalo padidinimą. Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad šios paskolos suteikimas yra aplinkybė, galinti atskleisti tiek Saremar patiriamus sunkumus finansuoti savo veiklą nuosavais ištekliais, tiek pasitikėjimą, kurį kėlė ši įmonė savo kreditoriams. Todėl Komisijai buvo sunku remiantis šia aplinkybe padaryti vienareikšmę išvadą.

181    Ketvirta, priešingai, nei teigia ASR, ginčijamo sprendimo 267 punkte Komisija konstatavo ne tai, kad Saremar patirdavo vis didesnių nuostolių, o tai, kad ji nuolat patyrė nuostolių. Tačiau, nors iš tiesų 2011 m. Saremar gavo 2 523 439 eurus grynojo pelno, Komisija pažymėjo, kad šio grynojo pelno nepakako 2010 m. patirtam dvigubai didesniam deficitui padengti ir kad 2012 m., kuriais buvo suteikta pagalba, Saremar taip pat patyrė 1,7 mln. euro deficitą, kuris, neišmokėjus ginčijamos pagalbos priemonės, būtų sudaręs 13 mln. eurų. Todėl nuolatinių nuostolių konstatavimas nagrinėjamuoju laikotarpiu nėra netikslus. Tiesa, gairių dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti 11 punkte tarp pavyzdžių, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog įmonė patiria sunkumų, nepaminėta nuolatinių nuostolių, tik augantys. Vis dėlto, remiantis 11 punkto nuostatomis, teigtina, kad jame išvardytų požymių sąrašas yra tik orientacinis. Todėl Komisija nepadarė nei teisės klaidos, nei akivaizdžios vertinimo klaidos, kai nusprendė, kad nuolatiniai nuostoliai yra reikšmingas požymis, jog Saremar būtų galima kvalifikuoti kaip sunkumų patiriančią įmonę. Dėl tų pačių priežasčių kitų 11 punkte nurodytų požymių nebuvimas šioje byloje juo labiau negali, priešingai, nei teigia ASR, būti laikomas tinkamu siekiant įrodyti, kad padaryta akivaizdi vertinimo klaida. Bet kuriuo atveju, remiantis šio sprendimo 175–180 punktais, darytina išvada, jog Komisija nepadarė klaidos, kai nusprendė, kad Saremar atitiko minėtų gairių 10 punkto a papunktyje nustatytą sąlygą, kad ją būtų galima kvalifikuoti kaip sunkumų patiriančią įmonę, ir vien šio konstatavimo pakanka tokiam kvalifikavimui. Todėl minėti argumentai nereikšmingi tiek, kiek juose kalbama apie tai, kaip Komisija taikė minėtų gairių 11 punktą.

182    Galiausiai, penkta, priešingai, nei teigia ASR, aplinkybė, kad ginčijamo sprendimo 266–268 punktuose Komisija konstatavo, jog be šios valdžios institucijos finansinės paramos Saremar finansiniai sunkumui būtų buvę daug didesni ir kliudę šiai bendrovei tęsti veiklą, nereiškia, kad kiekviena deficitą dėl su viešąja paslauga susijusių užduočių patirianti įmonė turi būti kvalifikuojama kaip patirianti sunkumų.

183    Visų pirma remiantis ginčijamo sprendimo 264 ir 266 punktais galima teigti, kad Saremar patirtas deficitas, pasiektas neišmokėjus ginčijamos kompensacijos, yra tik šios bendrovės sunkumų, kuriuos Komisija konstatavo remdamasi kitais požymiais, patvirtinimas. Konkrečiai remiantis ginčijamo sprendimo 264 punktu darytina išvada, kad, Komisijos nuomone, būtent Saremar kapitalo sumažėjimas per paskutinius dvylika mėnesių iki ginčijamos kompensavimo priemonės patvirtinimo buvo lemiamas aspektas, kurio savaime pakako, kad ši bendrovė būtų kvalifikuojama kaip sunkumų patirianti įmonė. Tačiau, kaip teigia pats ASR, šis kapitalo sumažėjimas atsirado ne dėl to, kad Saremar patyrė eksploatacijos nuostolių vykdydama jai pavestą su viešąja paslauga susijusią užduotį, bet dėl jos paskolų bendrovei Tirrenia nuvertėjimo. Beje, Komisija taip pat nustatė, kad nuo 2010 m. Saremar nuolat patiriami nuostoliai yra sunkios jos padėties požymis.

184    Galiausiai, kaip nurodyta šio sprendimo 178 punkte, sunkumų patiriančios įmonės sąvoka, kuri apibrėžta gairių dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti 9 punkte, yra objektyvi sąvoka, kuri turi būti vertinama atsižvelgiant tik į konkrečius suinteresuotosios įmonės finansinius ir ekonominius požymius. Todėl šios įmonės deficito kilmė, ypač susijusi su viešosios paslaugos teikimu, negali būti reikšmingas aspektas nustatant, ar įmonė patiria sunkumų.

185    Beje, ASR argumentas grindžiamas klaidingu teiginiu, kad Saremar padėtis ginčijamos kompensavimo priemonės priėmimo momentu gali būti palyginta su padėtimi įmonės, kurios deficitas atsirado dėl kompensacijos už viešąją paslaugą, kuri skirta iš anksto nustačius atitinkamos su viešąja paslauga susijusios užduoties sąlygas, neišmokėjimo. Tačiau šiuo atveju, kaip minėta šio sprendimo 105–108 punktuose, Saremar su viešąja paslauga susijusių užduočių sąlygose nebuvo numatytas kompensacijos už viešąją paslaugą mokėjimas, tačiau buvo iškeltas tikslas, kad ji turi išlaikyti biudžeto pusiausvyrą gaudama tik eksploatacijos pajamas. Tik 2012 m. rugpjūčio 7 d. konstatavęs, kad Saremar patyrė nuostolių dėl vykdytų kabotažo su žemynu operacijų, ASR priėmė regioninį įstatymą ir patvirtino ginčijamą kompensavimo priemonę. Galiausiai reikia pažymėti, kad, kaip galima teigti remiantis ginčijamo sprendimo 103 punktu, per formalaus tyrimo procedūrą ASR pagrindė sprendimą kompensuoti dalį Saremar patirtų eksploatacijos nuostolių ir nutraukti šias operacijas dėl aplinkybės, kad šios priemonės yra svarbiausios siekiant sumažinti ekonominę riziką, susijusią su aptariamomis operacijomis. Tokiomis aplinkybėmis Komisija nepadarė nei jokios teisės klaidos, nei galiausiai jokios akivaizdžios vertinimo klaidos, kai nusprendė, kad ginčijamos kompensavimo priemonės būtinumas siekiant iš dalies padengti Saremar eksploatacijos deficitą gali būti laikomas požymiu, kuriuo remiantis ši bendrovė gali būti kvalifikuojama kaip sunkumų patiriant įmonė.

186    Taigi remiantis ginčijamo sprendimo 266–268 punktais negalima daryti išvados, kad visais atvejais, kai Komisija konstatuoja, jog įmonė patyrė deficitą dėl jai priskirtos su viešąja paslauga susijusios užduoties, ji būtinai ją kvalifikuos kaip sunkumų patiriančią įmonę.

187    Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ketvirtojo pagrindo pirma dalis bet kuriuo atveju turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

188    Kita vertus, dėl ketvirtojo pagrindo antros dalies bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad 2011 m. VESP bendrųjų nuostatų 9 punktas negali būti laikomas neteisėtai ribojančiu SESV 106 straipsnio 2 dalies apimtį.

189    Šiuo klausimu reikia priminti, kad 2011 m. VESP bendrųjų nuostatų 9 punkte Komisija nurodo, kad pagalbos sunkumų patiriantiems VESP teikėjams vertinimą reglamentuoja gairės dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti.

190    Ginčijamo sprendimo 269 punkte Komisija taikė 2011 m. VESP bendrųjų nuostatų 9 punktą ir nurodė:

„Remiantis 2011 m. VESP 9 punktu, sunkumų patiriančioms įmonėms teikiamos kompensacijos už viešąją paslaugą turi būti vertinamos atsižvelgiant į gaires dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti. Kadangi netenkinamos 2011 m. VESP sprendime nustatytos sąlygos, Saremar gauta kompensacija [pašalinti sunkumams] dėl dviejų aptariamų maršrutų turi būti vertinama atsižvelgiant į [minėtas gaires], kad būtų nustatyta, ar ji gali būti pripažinta suderinama su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalį.“

191    Pirmiausia reikia konstatuoti, kad ASR, kaip Komisija pažymėjo triplike, pats apribojo savo prieštaravimo dėl priimtinumo apimtį. Iš tiesų, kaip ASR nurodė dublike, 2011 m. VESP bendrųjų nuostatų 9 punktas, kaip jis mano, turėtų būti laikomas neteisėtu, jeigu juo remiantis būtų neleidžiama pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį vertinti kompensacijos, kuria padengiamas sunkumų patiriančios įmonės deficitas dėl skirtumo tarp patirtų sąnaudų teikiant viešąją paslaugą ir šiuo tikslu gautų subsidijų. Atvirkščiai, ASR nemano, kad šis punktas neteisėtas, jeigu jis turėtų būti aiškinamas taip, kad kompensacijai, kuri skiriama padengti sunkumų patiriančios įmonės deficitui dėl kitos su viešosios paslaugos užduotimi nesusijusios veiklos, netaikoma SESV 106 straipsnio 2 dalis.

192    Tokiu atveju, neatsižvelgiant į tai, kaip turi būti aiškinamas 2011 m. VESP 9 punktas, ASR pareikštas prieštaravimas dėl teisėtumo yra nepagrįstas.

193    Iš tiesų, kaip buvo priminta šio sprendimo 137 punkte, valstybių narių turima diskrecija dėl su viešąja paslauga susijusios užduoties ir dėl sąlygų, kuriomis ji teikiama, apibrėžties neturėtų sudaryti sąlygų nacionalinės valdžios institucijoms piktnaudžiauti naudojantis VESP sąvoka siekiant vienintelio tikslo, t. y. leisti įmonėms pasinaudoti SESV 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtimi.

194    Šiuo klausimu remiantis suformuota jurisprudencija teigtina, jog tam, kad būtų tenkinamos SESV 106 straipsnio 2 dalyje išdėstytos sąlygos, reikia, kad įmonė, kuri neturi ginčijamų teisių ar subsidijų, negalėtų vykdyti jai pavestų specialių užduočių, arba kad šių teisių ar subsidijų išsaugojimas būtų būtinas jų gavėjui, kad šis galėtų vykdyti ekonomiškai priimtomis sąlygomis jam pavestas visuomeninio ekonominio intereso užduotis (žr. 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo M6 ir TF1 / Komisija, T‑568/08 ir T‑573/08, EU:T:2010:272, 138 punktą ir nurodytą jurisprudenciją). Todėl tam, kad šioje nuostatoje numatyta išimtis būtų taikoma, reikia, kad šiomis teisėmis ar subsidijomis besinaudojančios įmonės ekonominė ir finansinė padėtis jų suteikimo momentu jai realiai suteiktų galimybę vykdyti pavestas su viešąja paslauga susijusias užduotis. Priešingu atveju, SESV 106 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis gali tapti neveiksminga ir dėl tos priežasties nepagrįsta, todėl nebus išvengta pavojaus, kad valstybės narės gali imti piktnaudžiauti VESP sąvoka.

195    Vis dėlto, kaip darydama nuorodą į gairių dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti 68–71 punktus, teisingai pažymi Komisija, sunkumų patirianti įmonė, kaip ji suprantama pagal šias gaires, anksčiau ar vėliau patirs pavojų dėl savo pačios egzistavimo, todėl ji negali būti laikoma gebančia tinkamai vykdyti jai pavestas su viešąja paslauga susijusias užduotis, kol nebus užtikrintas jos gyvybingumas. Tokiomis aplinkybėmis tokiai sunkumų patiriančiai įmonei suteiktai subsidijai, skirtai deficitui dėl šių su viešąja paslauga susijusių užduočių vykdymo padengti, negali būti taikoma SESV 106 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis; jei reikia, jai gali būti taikoma tik SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkte numatyta išimtis.

196    Iš tiesų, remiantis SESV 106 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygomis, kuriose reikalaujama, be kita ko, kad kompensacija būtų griežtai proporcinga viešosios paslaugos teikimo sąnaudoms, pažymėtina, kad ši kompensacija neleis užtikrinti atitinkamų užduočių vykdymo dėl įmonės patiriamų sunkumų. Atvirkščiai, tokia kompensacija gali prisidėti prie atitinkamos įmonės gyvybingumo sugrąžinimo, jei bus laikomasi SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkto taikymo sąlygų, išdėstytų šiose gairėse dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti. Taigi pastarojoje Sutarties nuostatoje numatyta valstybės pagalbos draudimo išimtis išlieka veiksminga ir dėl tos priežasties pagrįsta.

197    Taigi 2011 m. VESP bendrųjų nuostatų 9 punkte nurodžiusi, kad pagalbos sunkumų patiriantiems VESP teikėjams vertinimą reglamentuoja gairės dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti, Komisija neteisėtai neapribojo SESV 106 straipsnio 2 dalies. Dėl šios priežasties Komisija taip pat neviršijo savo kompetencijos ribų.

198    ASR pateikti argumentai prieštaravimui dėl teisėtumo pagrįsti negali paneigti šios išvados.

199    Visų pirma aplinkybė, kad VESP bendrųjų nuostatų 9 punkte nurodytas požymis nepateiktas 2011 m. VESP sprendimo nuostatose, negali įrodyti Komisijos apibrėžto teisinio pagrindo dėl SESV 106 straipsnio 2 dalies taikymo nenuoseklumo ir jos taikomo diskriminacinio požiūrio. Iš tiesų, viena vertus, kaip pažymėjo Komisija, tame sprendime nustatytos sąlygos, kuriomis kompensacijoms už viešąją paslaugą, kurioms taikoma SESV 106 straipsnio 2 dalis, gali būti netaikomas reikalavimas pranešti, todėl jos gali būti laikomos suderinamomis šiai institucijai jų nenagrinėjus. Dėl tos priežasties teisinio pagrindo, kuriuo remdamasi Komisija nagrinėja pagalbą VESP teikėjams, nurodymas tokiame sprendime yra nereikalingas. Kita vertus, bet kuriuo atveju, kaip minėta šio sprendimo 195 punkte, sunkumų patiriančiai įmonei, kuriai pavesta su viešąja paslauga susijusi užduotis, skirta pagalba yra netinkama priemonė SESV 106 straipsnio 2 dalyje numatytos išimties tikslams pasiekti. Dėl šios priežasties tokia pagalba tikrai negali būti leidžiama pagal 2011 m. VESP sprendimą, kuris iš esmės gali būti taikomas tik šiuos tikslus atitinkančiomis laikomoms kompensacijoms už viešąją paslaugą. Dėl tų pačių priežasčių kompensacijos už viešąją paslaugą, kurioms taikomas 2011 m. VESP sprendimas, nėra sunkumų patiriantiems viešosios paslaugos teikėjams skirta pagalba.

200    Remiantis šio sprendimo 113 punkte priminta jurisprudencija darytina išvada, kad 2011 m. VESP bendrųjų nuostatų 9 punkto teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant tik į SESV 106 straipsnio 2 dalį ir SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą, o ne į ankstesnę sprendimų praktiką, kuri, kaip pažymi Komisija apskritai gali kisti. Todėl nuoroda į Sprendimą SNCM šioje byloje yra nereikšminga. Beje, ASR negali remtis 2012 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Corsica Ferries France / Komisija (T‑565/08, EU:T:2012:415) 55–71 punktais. Iš tiesų šiuose punktuose Bendrasis Teismas nenagrinėjo klausimo, ar Sprendime SNCM nagrinėjamas kapitalo padidinimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą, ar į EB 86 straipsnio 2 dalį, kurie galiojo faktinių aplinkybių susiklostymo momentu, nes toje bylos šis klausimas nebuvo iškeltas.

201    Bet kuriuo atveju, kaip jau buvo konstatuota šio sprendimo 113 punkte, konkrečiai remiantis Sprendimo SNCM 253 punktu darytina išvada, kad priemonę, kurią Komisija kvalifikuoja kaip kompensaciją už viešąją paslaugą, buvo leista taikyti pagal SNCM ir Prancūzijos valdžios institucijų sudarytą sutartį, o ši kompensacija vėliau buvo išmokėta pagal restruktūrizacijos planą. Beje, remiantis Sprendimu SNCM negalima teigti, kad tuo metu, kai buvo sudaryta sutartis ir iš principo leista taikyti minėtą priemonę, SNCM galėjo būti kvalifikuojama kaip sunkumų patirianti įmonė. Todėl tame sprendime nagrinėta priemonė negali būti palyginta su ginčijama kompensavimo priemone, kuri buvo suteikta tik po to, kai ASR konstatavo Saremar sunkumus dėl maršrutų į žemyną eksploatavimo.

202    Galiausiai remiantis šio sprendimo 194–196 punktais darytina išvada, kad, priešingai, nei teigia ASR, jeigu aptariamos įmonės deficitas atsiranda dėl jai nustatytų su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų, tuo remiantis nebūtinai reikia daryti išvadą, kad šio deficito kompensacijos suderinamumas visada turi būti vertinamas pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį, antraip taptų neįmanoma teikti subsidijuojamas viešąsias paslaugas.

203    Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad 2011 m. VESP bendrųjų nuostatų 9 punktas bet kuriuo atveju nėra neteisėtas dėl tos priežasties, kad šiame punkte Komisija tariamai nepagrįstai riboja SESV 106 straipsnio 2 dalies apimtį ir taip viršija suteiktą kompetenciją. Todėl ginčijamas sprendimas taip pat nėra neteisėtas dėl šio aspekto.

204    Taigi reikia atmesti ketvirtojo pagrindo antrą dalį ir dėl tos priežasties – visą šį ieškinio pagrindą.

–       Dėl penktojo pagrindo, susijusio su teisės klaidomis ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis dėl to, kad Komisija nusprendė, jog ginčijama kompensavimo priemonė neatitinka 2011 m. VESO bendrųjų nuostatų kriterijų

205    Penktajam pagrindui pagrįsti ASR teigia, viena vertus, kad 2011 m. VESP bendrųjų nuostatų 14, 19, 20, 24, 39 ir 60 punktai netaikytini ginčijamai kompensavimo priemonei; kita vertus, bet kuriuo atveju buvo laikytasi tų principų.

206    Atsikirsdama Komisija, palaikoma CIN, teigia, kad penktajame pagrinde nurodyti pertekliniai motyvai ir kad atsižvelgiant į kituose pagrinduose jau pateiktus argumentus ginčijama kompensavimo priemonė negali būti laikoma suderinama su 2011 m. VESP bendrosiomis nuostatomis.

207    Šiuo atveju, kadangi šiame pagrinde ASR pateikti argumentai iš esmės jau buvo atmesti išnagrinėjus antrąjį–ketvirtąjį pagrindus, šis pagrindas taip pat turės būti atmestas kaip nepagrįstas, remiantis toliau nurodytais motyvais.

208    Pirma, dėl ASR pateiktų argumentų siekiant įrodyti, kad tenkinama antroji Altmark sąlyga, reikia daryti nuorodą į šio sprendimo 110–121 punktus, kuriuose išdėstytos priežastys, pagrindžiančios šių argumentų atmetimą.

209    Antra, siekdamas įrodyti, kad ginčijamai kompensavimo priemonei ratione temporis netaikomos 2011 m. VESP bendrųjų sąlygų 14, 19, 20, 24, 39 ir 60 punktuose nustatytos sąlygos, ASR remiasi argumentais, kuriuos išdėstė trečiojo pagrindo pirmoje dalyje, siekdama pagrįsti teiginį, kad 2011 m. VESP sprendimas šiai priemonei taip pat netaikomas ratione temporis. Šiuo klausimu pakanka padaryti nuorodą į šio sprendimo 142–145 punktus, kuriuose nurodytos priežastys, kodėl tie argumentai turi būti atmesti.

210    Trečia, ASR akivaizdžiai negali remtis 2011 m. VESP bendrųjų nuostatų 61 punktu, kuriame nurodyta, kad šių bendrųjų nuostatų 14, 19, 20, 24, 39 ir 60 punktuose nustatyti principai netaikomi pagalbai, atitinkančiai 2011 m. VESP sprendimo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Kaip jau buvo minėta šio sprendimo 156 punkte, aplinkybė, kad ginčijama kompensavimo priemonė neviršija šio 2011 m. VESP sprendimo 2 straipsnio 1 dalies d punkte numatytų ribų, leidžia tik konstatuoti, kad ši priemonė patenka į to sprendimo taikymo sritį. Atvirkščiai, ši aplinkybė nesudaro jokių galimybių teigti, kad priemonė atitinka jame nustatytas sąlygas. Dėl tos priežasties šių bendrųjų nuostatų 61 punktas netaikomas tokiai priemonei, todėl Komisija pagrįstai šiuo atveju taikė tų bendrųjų nuostatų 14, 19, 20, 24, 39 ir 60 punktuose nustatytus principus.

211    Galiausiai, ketvirta, dėl 2011 m. VESP bendrųjų nuostatų 14, 19, 20, 24, 39 ir 60 punktuose numatytų principų laikymosi reikia pažymėti, kad bet kuriuo atveju ginčijamo sprendimo 285 ir 286 punktuose Komisija pagrįstai konstatavo, kad ginčijama kompensavimo priemonė neatitinka, be kita ko, reikalavimų, nustatytų tų pačių bendrųjų nuostatų 16 punkto d ir e papunkčiuose. Iš tiesų, priešingai šiems reikalavimams, ASR sprendimuose dėl su viešąja paslauga susijusios užduoties nepateiktas kompensavimo mechanizmo aprašymas ir kompensacijos skaičiavimo, kontrolės ir peržiūros mechanizmai, taip pat galimų kompensacijos permokų susigrąžinimo tvarka ar priemonės tokioms permokoms išvengti. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad nesilaikoma šių reikalavimų, kurie yra esminiai nustatant, ar ginčijama priemonė yra su vidaus rinka suderinama kompensacija už viešąją paslaugą atsižvelgiant į SESV 106 straipsnio 2 dalį, galimas šių bendrųjų nuostatų 14, 19, 20, 24, 39 ir 60 punktuose numatytų principų laikymasis negali turėti lemiamos reikšmės. Beje, ASR neįrodo, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai nusprendė, kad šiuo atveju nesilaikoma tų bendrųjų nuostatų 24 punkte nustatytų su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų grynųjų sąnaudų skaičiavimo grynųjų išvengiamų išlaidų pagrindu reikalavimų. Tas pats taikytina ir nustatant kompensavimo tvarką dėl šiuo atveju nenustatytų ir pagal šių bendrųjų nuostatų 39 punktą reikalaujamų skatinamųjų priemonių, skirtų sudaryti palankioms sąlygoms veiksmingai teikti VESP.

212    Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad penktąjį pagrindą reikia atmesti.

 Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su SESV 106 straipsnio 2 dalies pažeidimu ir su Saremar nustatytų su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų apibrėžties klaidingu vertinimu

213    Pirmajame pagrinde ASR teigia, viena vertus, kad taikydama tiek Altmark sąlygas, tiek SESV 106 straipsnio 2 dalį Komisija pateikė klaidingą Saremar nustatytų su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų apibrėžtį, nuspręsdama, kad tie įsipareigojimai yra išimtinai dėl tarifų. Kita vertus, ASR teigia, kad Komisija viršijo jurisprudencijoje jai suteiktos kompetencijos ribas taikyti SESV 106 straipsnio 2 dalį, kai atliko vertinimus dėl esmės ir reikalingumo, kiek tai susiję su poreikiais, kuriuos atitinka šie su viešąja paslauga susiję įsipareigojimai, o ne ribotą ASR sprendimų kontrolę tik dėl akivaizdžios vertinimo klaidos.

214    Komisija, palaikoma CIN teigia, kad nepadarė vertinimo klaidos dėl Saremar nustatytų su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų vertinimo ir neviršijo kompetencijos ribų.

215    Reikia pažymėti, kad, kaip ieškovas apskritai pripažino per teismo posėdį, šiame pagrinde išdėstyti kaltinimai iš esmės nesiskiria nuo antrajame pagrindė išdėstytų analogiškų kaltinimų. Iš tiesų grįsdamas šio pagrindo pirmą dalį ASR, be kita ko, kaltina Komisiją, kad taikydama pirmąją Altmark sąlygą ši padarė teisės klaidų ir akivaizdžių vertinimo klaidų, susijusių su viešosios paslaugos poreikio ir Saremar nustatytų su viešąją paslauga susijusių įsipareigojimų apibrėžtimi. Tačiau dėl šio sprendimo 122–132 punktuose išdėstytų priežasčių šie kaltinimai yra nereikšmingi.

216    Neginčytina, kad šio pagrindo apimtis neapsiriboja tuo, kaip Komisija taikė pirmąją Altmark sąlygą, taip pat yra susijusi su šios institucijos atliktu ginčijamos kompensavimo priemonės suderinamumo tyrimu pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį, ypač atsižvelgiant, viena vertus, į 2011 m. VESP sprendimą ir, kita vertus, į 2011 m. VESP bendrąsias nuostatas. Tačiau remiantis šio sprendimo 133–167 ir 205–212 punktuose atliktu trečiojo ir penktojo pagrindų nagrinėjimu darytina išvada, kad remdamasi kitais motyvais, nei jos atliktas viešosios paslaugos poreikio šiuo atveju ir Saremar nustatytų su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų apibrėžties vertinimas, Komisija galėjo pagrįstai nuspręsti, jog ginčijama kompensavimo priemonė neatitinka nei 2011 m. VESP sprendimo, nei 2011 m. VESP bendrųjų nuostatų reikalavimų. Todėl net tuo atveju, jei šis vertinimas būtų klaidingas ar pateiktas neturint tam reikiamos kompetencijos, ši aplinkybė neturėtų įtakos klausimui, ar šioje byloje Komisija teisėtai taikė SESV 106 straipsnio 2 dalį.

217    Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad visas pirmasis pagrindas yra nereikšmingas, dėl to jį reikia atmesti.

 Dėl antrosios ieškinio dalies, susijusios su ginčijamo sprendimo dalimi dėl ginčijamo kapitalo didinimo

218    Antroje ieškinio dalyje ieškovas formaliai pateikia vienintelį pagrindą, susijusį su akivaizdžiomis vertinimo klaidomis ir su SESV 107 straipsnio 1 dalies bei 106 straipsnio 2 dalies pažeidimu, taip pat su pareigos motyvuoti pažeidimu vertinant ginčijamo kapitalo didinimo atitiktį rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijui. Taigi dėl šio sprendimo 69 punkte išdėstytų priežasčių reikia pripažinti, kad iš tikrųjų ieškovas pateikia du pagrindus, iš kurių vienas susijęs su pareigos motyvuoti pažeidimu, o kitas – su teisės ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis.

 Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti pažeidimu

219    Šiame pagrinde ASR kaltina Komisiją, kad ši nenurodė priežasčių, dėl kurių neatsižvelgė į faktą, kad ginčijama bendrovės kapitalo restruktūrizacija yra tik prie Saremar turto jau priskirtų ekonominių išteklių papildymas.

220    Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip minėta šio sprendimo 79 punkte, remiantis jurisprudencija teigtina, kad Komisija neprivalo atmesti kiekvieno per administracinę procedūrą šalių pateikto argumento. Konkrečiai kalbant, pareiga motyvuoti nereiškia, kad Komisija privalo išreikšti poziciją dėl visų aspektų, kurie akivaizdžiai nesusiję su byla, yra nereikšmingi ar aiškiai antraeiliai (žr. 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Chronopost ir La Poste / UFEX ir kt., C‑341/06 P ir C‑342/06 P, EU:C:2008:375, 89 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

221    Šioje byloje, viena vertus, remiantis ginčijamo sprendimo 235–245 punktuose pateikta Komisijos analize galima aiškiai teigti, kad Komisija nusprendė, jog ginčijamas kapitalo didinimas yra išteklių pervedimas. Kita vertus, kaip bus nurodyta šio sprendimo 225–237 punktuose, ASR argumentas, kad ginčijama bendrovės kapitalo restruktūrizacija – tai tik prie Saremar turto jau priskirtų ekonominių išteklių papildymas, yra nepagrįstas, nes, nors ginčijamas kapitalo įnašas yra Saremar turto „papildymas“, tai vis tiek akivaizdžiai yra finansinis įnašas iš valstybės išteklių. Todėl Komisija neprivalėjo atsakyti į šį argumentą ir dėl tos priežasties pirmasis pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl antrojo pagrindo, susijusios su teisės ir vertinimo klaidomis

222    Antrąjį pagrindą sudaro iš esmės trys dalys. Šio pagrindo pirmoje dalyje ASR teigia, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą dėl ginčijamam kapitalui didinti skirtų išteklių pobūdžio ir dėl to pažeidė SESV 107 straipsnio 1 dalį ir SESV 106 straipsnio 2 dalį. Šio pagrindo antra dalis susijusi su akivaizdžiomis vertinimo klaidomis dėl rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijaus taikymo šioje byloje. Šio pagrindo trečia dalis susijusi su akivaizdžia vertinimo klaida dėl ginčijamo kapitalo didinimo suderinamumo.

223    Komisija, palaikoma CIN, teigia, kad šie argumentai nepagrįsti.

–       Dėl antrojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su akivaizdžia vertinimo klaida dėl ginčijamam kapitalui didinti skirtų išteklių pobūdžio ir dėl SESV 107 straipsnio 1 dalies kartu su SESV 106 straipsnio 2 dalimi pažeidimo

224    Antrojo pagrindo pirmoje dalyje ASR teigia, pirma, kad Komisija neatsižvelgė į tai, jog ginčijamo kapitalo didinimo suma buvo lygi Saremar paskolų bendrovei Tirrenia dydžiui, todėl tos lėšos neturėjo jokio ryšio su Saremar eksploatuojamais maršrutais į žemyną. Taigi, pasak ASR, šis kapitalo didinimas yra ne kas kita, kaip ekonominių išteklių, kurie iš šios bendrovės buvo paimti po to, kai bendrovei Tirrenia imta taikyti ypatinga administravimo procedūra, papildymas. Todėl ši priemonė nėra naujų valstybės išteklių įnašas, o dėl tos priežasties – tai ne valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį.

225    Šis kaltinimas yra nepagrįstas.

226    Viena vertus, reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, SESV 107 straipsnio 1 dalyje valstybės intervencijos apibrėžiamos atsižvelgiant į jų pasekmes (žr. 2013 m. kovo 19 d. Sprendimo Bouygues ir Bouygues Télécom / Komisija ir kt. ir Komisija / Prancūzija ir kt., C‑399/10 P ir C‑401/10 P, EU:C:2013:175, 102 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Todėl šiuo atveju vertinant ekonominį pranašumą rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijaus požiūriu Komisijai neturėjo reikšmės klausimas, ar ginčijamas kapitalo didinimas susijęs su viena arba kita Saremar veiklos sritimi. Bet kuriuo atveju, kaip pažymėjo Komisija, šis kapitalo didinimas iš esmės davė naudos visoms įmonės veiklos rūšims. Galiausiai ASR nepaaiškina, kodėl mano, kad tik ryšys su Saremar operacijomis maršrutuose į žemyną leistų šiuo atveju pagrįsti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijaus taikymą. Kadangi šiuos maršrutus Saremar eksploatavo vykdydama ASR pavestą su viešąja paslauga susijusią užduotį, šios valdžios institucijos skiriamas šių maršrutų finansavimas neišvengiamai susijęs su ASR kaip viešosios valdžios subjekto, o ne kaip Saremar akcininko vaidmeniu.

227    Kita vertus, nėra abejonės, kad ginčijamas kapitalo didinimas reiškė valstybės išteklių pervedimą bendrovei Saremar, nors šis išteklių pervedimas buvo skirtas kompensuoti ankstesniems ištekliams. Šiuo klausimu, kaip priminta šio sprendimo 226 punkte, SESV 107 straipsnio 1 dalyje valstybės intervencijos apibrėžiamos atsižvelgiant į jų pasekmes, o ne į tikslą. ASR neginčija, kad tą dieną, kai priimtas sprendimas dėl ginčijamo kapitalo didinimo, išteklių, kurie, kaip jis teigia, priklausė Saremar turtui ir kuriuos šiuo kapitalo didinimu buvo siekiama „papildyti“, nebebuvo. Pati ASR vartojama papildymo sąvoka šiuo atveju įrodo, kad ieškovas suvokia, jog tai yra nauji ištekliai. Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, jog ASR teiginys, kad tie ištekliai jau priklausė Saremar turtui, nes juos sudarė buvusiai patronuojančiajai bendrovei suteiktos paskolos, yra faktiškai ir teisiškai klaidingas. Kaip pats ASR teigia šioje dalyje, ginčijamas kapitalo didinimas buvo skirtas sudaryti sąlygoms įmonei atkurti pradinį kapitalo lygį, kai ši bendrovė priėmė sprendimą padengti bendrovei Tirrenia suteiktų paskolų nuvertėjimą sumažinus kapitalą suteiktų paskolų dydžiu po to, kai buvo išnaudoti teisės aktuose numatyti rezervai ir ankstesnių metų pelnas. Todėl šios nuvertėjusios paskolos iš esmės nebuvo Saremar turtas, nes jų nebebuvo galima susigrąžinti; veikiau tai buvo nuostoliai, padengti sumažinus minėtą įmonės kapitalą, kuris savo ruožtu buvo kompensuotas padidinus ginčijamą kapitalą (žr. šio sprendimo 8 punktą).

228    Galiausiai, kaip atsikirsdama pabrėžė Komisija, ginčijamas kapitalo didinimas galėjo bendrovei Saremar suteikti realų ekonominį pranašumą, nes be šios intervencijos Saremar būtų tik iš dalies susigrąžinusi lėšas, atitinkančias bendrovei Tirrenia suteiktų paskolų dydį, atsižvelgiant į šių paskolų nuvertėjimą 50 % prasidėjus Tirrenia bankroto procedūrai.

229    Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Komisija nepadarė jokios klaidos nagrinėdama ginčijamą kapitalo didinimą ir atsižvelgdama tik į jo pasekmes, taip pat nuspręsdama, kad šis kapitalo padidinimas buvo valstybės išteklių perdavimas bendrovei Saremar, galėjęs jai suteikti ekonominį pranašumą ir pareikalavęs taikyti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijų, kad būtų galima patikrinti pastarąją prielaidą.

230    ASR argumentas, kad buvo pervesta tik labai maža ginčijamam kapitalui padidinti skirta suma, t. y. 824 309,69 euro, akivaizdžiai negali paneigti šios išvados. Kaip jau minėta šio sprendimo 142 punkte, remiantis suformuota jurisprudencija darytina išvada, kad valstybės pagalba turi būti laikoma suteikta, kai kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos priima teisiškai privalomą aktą, kuriuo įsipareigoja pervesti aptariamą pagalbą, arba kai teisė gauti šią pagalbą gavėjui suteikiama pagal taikytinas įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas. Todėl aplinkybė, kad ASR pervedė tik mažesnę ginčijamam kapitalo didinti skirtą lėšų dalį, neturi reikšmės šio kapitalo didinimo kvalifikavimui kaip valstybės pagalbos.

231    ASR nuoroda į 1984 m. rugsėjo 14 d. Komisijos komunikato valstybėms narėms „Valdžios institucijų turima bendrovių kapitalo dalis“ (EB biuletenis 9-1984, toliau –1984 m. komunikatas) 3.3 punktą taip pat yra nereikšminga. Priešingai, nei nurodo ASR, 1984 m. komunikato 3.2 ir 3.3 punktų formuluotėse daroma nuoroda ne į sąvoką „naujų valstybės išteklių įnašas“, o į sąvoką „naujo kapitalo įnašas“. Be to, remiantis šių 1984 m. komunikato punktų formuluote darytina išvada, kad siekiant nustatyti, ar naujo kapitalo įnašas, kaip jis suprantamas pagal šį komunikatą, yra valstybės pagalba, reikia taikyti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijų, o būtent tai prieštarauja ASR argumentams, kuriais siekiama įrodyti, jog Komisija neturėjo pripažinti, kad šis kriterijus turi būti taikomas nagrinėjamu atveju.

232    Antra, ASR teigia, kad dėl to, jog per ginčijamą kapitalo didinimą „papildyti“ ištekliai buvo sudedamoji kompensacijos už viešąją paslaugą dalis, jiems turėjo būti taikoma SESV 106 straipsnio 2 dalis. Be to, šios kompensacijos dydį Komisija jau buvo patvirtinusi ankstesniame sprendime.

233    Šis antrasis kaltinimas taip pat yra nereikšmingas.

234    Šiuo klausimu pakanka priminti, kad, kaip konstatuota šio sprendimo 227–229 punktuose, kuriuose nagrinėtas pirmasis kaltinimas, priešingai, nei teigia ASR, padidinęs ginčijamą kapitalą bendrovei Saremar jis ne tik suteikė lėšų, kurios jau priklausė šios bendrovės turtui. Tuo remiantis darytina išvada, kad ASR taip pat nepagrįstai teigia, kad šiuo atveju jis tik grąžino kompensacijas už viešąją paslaugą, kurios turėjo būti vertinamos pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį. Taigi šį kaltinimą galima atmesti remiantis vien šiuo pagrindu.

235    Be to, reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, valstybės, kuri yra įmonės akcininkė, ir valstybės, veikiančios kaip viešosios valdžios subjektas, vaidmenys turi būti atskirti. Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijaus taikymas galiausiai priklauso nuo to, ar suinteresuotoji valstybė narė, veikdama kaip akcininkė, bet ne kaip viešosios valdžios subjektas, suteikia įmonei ekonominį pranašumą (žr. 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo SNCM ir Prancūzija / Corsica Ferries France, C‑533/12 P ir C‑536/12 P, EU:C:2014:2142, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Šiuo atveju remiantis ginčijamu sprendimu ir ieškiniu darytina išvada, jog tam, kad pagrįstų ginčijamą kapitalo didinimą, ASR nuolat rėmėsi savo, kaip Saremar akcininko, o ne viešosios valdžios subjekto vaidmeniu. Iš tiesų dėstydamas pirmąjį kaltinimą ASR konkrečiai paaiškina: užuot nuostolius, patirtus dėl bendrovei Tirrenia suteiktos paskolos nuvertėjimo, perkėlęs į privatizuojamos Saremar pardavimo kainą, jis nusprendė skirti ginčijamą kapitalo padidinimą, kad gautų geresnę tos bendrovės pardavimo kainą dėl pagerėjusios jos turtinės padėties. Todėl šiomis aplinkybėmis ASR negali remtis savo, kaip viešosios valdžios subjekto, vaidmeniu ir teigti, kad Saremar neįgijo ekonominio pranašumo.

236    Bet kuriuo atveju, kaip pripažino ASR, remiantis bylos dokumentais negalima teigti, kad ginčijamą kapitalo didinimą lėmė pareigų, kylančių ir jo prisiimtų įsipareigojimų prieš Italijos valstybę, kai ši jam perdavė Saremar nuosavybę, vykdymas. Konkrečiai kalbant, nepanašu, kad dėl šio kompetencijos perdavimo ASR privalėjo atlyginti Saremar tą dalį nuo 1998 m. iki 2008 m. mokėtų kompensacijų už viešąją paslaugą sumos, kurios ši bendrovė negalėjo susigrąžinti per Tirrenia bankroto procedūrą. Vienintelė pareiga, kurią šiuo klausimu ASR minėjo per formalią tyrimo procedūrą, numatyta Italijos Civilinio kodekso 2446 straipsnyje ir yra susijusi su kapitalo įnašu, kurį turi atlikti bendrovės akcininkai, kai tos bendrovės įstatinis kapitalas nukrenta žemiau tam tikros ribos, o ta pareiga jam tenka tik kaip bendrovės akcininkui, o ne kaip viešosios valdžios subjektui.

237    Taigi, net jeigu didinant ginčijamą kapitalą siekta bendrovei Saremar grąžinti lėšas, gautas kaip kompensaciją už viešąją paslaugą, kurių ši bendrovė negalėjo susigrąžinti per Tirrenia bankroto procedūrą, šio didinimo negalima kvalifikuoti kaip kompensacijos už viešąją paslaugą, kuriai gali būti taikoma SESV 106 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis.

238    Darytina išvada, kad antrojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.

–       Dėl antrojo pagrindo antros dalies dėl akivaizdžių vertinimo klaidų, susijusių su rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijaus taikymu šioje byloje

239    Šio pagrindo antroje dalyje ASR teigia, kad bet kuriuo atveju jis elgėsi labai atsargiai, kaip bet kuris privatus investuotojas, ir įnešė minimalią kapitalo sumą, kad gautų geresnę pardavimo kainą per privatizavimą. Todėl ši priemonė prisidėjo prie ankstesnio verslo plano įgyvendinimo.

240    Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad šioje dalyje išdėstyti argumentai neįrodo, kad Komisija galėjo padaryti akivaizdžią vertinimo klaidą, kai ginčijamo sprendimo 236–244 punktuose taikydama rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijų tikrino, ar ginčijamas kapitalo didinimas suteikė Saremar ekonominį pranašumą.

241    Iš tiesų aplinkybė, kad ASR stengėsi pervesti tik minimalią ginčijamam kapitalui didinti skirtą lėšų dalį, kad per Saremar privatizavimą gautų geresnę pardavimo kainą ir apsaugotų ankstesnį verslo planą, nepaneigia ginčijamo sprendimo 242 punkte pateiktos Komisijos išvados, kad ginčijamas kapitalo didinimas neatrodo pagrįstas ekonominiais vertinimais, kuriuos racionalus privatus investuotojas būtų atlikęs prieš imdamasis tokios investicijos.

242    Taigi ASR neneigia, kad, kaip ginčijamo sprendimo 239 punkte konstatavo Komisija, 2010 m. liepos mėn. patvirtintas 2011–2022 m. verslo planas nebuvo atnaujintas, kad būtų atsižvelgta į reikšmingus ekonominės aplinkos pokyčius, įvykusius po jo patvirtinimo, ypač į Tirrenia nemokumą, į tai, kad ją nupirko CIN, ir į atidėtą Saremar privatizavimą.

243    ASR taip pat neneigia ginčijamo sprendimo 240 punkte Komisijos išdėstyto teiginio, kad prieš įgyvendindama ginčijamą kapitalo didinimą ši valdžios institucija neatsižvelgė į Saremar pelningumo perspektyvą ir nenagrinėjo nei kitų galimybių, nei kapitalo didinimo, konkrečiai – galimybės likviduoti įmonę. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pastarąja galimybe ASR būtų privalėjęs pasinaudoti, jei nebūtų nusprendęs didinti kapitalo. Remiantis Regioniniu sprendimu Nr. 36/6 darytina išvada, kad, atsižvelgiant į Saremar kapitalo dydį, kuris buvo mažesnis už Italijos Civilinio kodekso 2446 straipsnyje nustatytą ribą, ši įmonė nebegalėjo tęsti veiklos. Bet kuriuo atveju tai, kad ASR pervedė tik dalį ginčijamam kapitalui didinti skirtų lėšų, neturi reikšmės, nes nustatant, ar egzistuoja valstybės pagalba, reikėjo atsižvelgti būtent į sprendimą skirti lėšų kapitalui didinti.

244    Todėl antrojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti.

–       Dėl antrojo pagrindo trečios dalies, susijusios su teisės klaidomis ir su akivaizdžiomis vertinimo klaidomis dėl ginčijamo kapitalo didinimo suderinamumo tyrimo

245    Ši trečia dalis susijusi su ta ginčijamo sprendimo dalimi, kurioje Komisija išnagrinėjo ginčijamo kapitalo didinimo suderinamumą su vidaus rinka (ginčijamo sprendimo 297–299 punktai), atsižvelgdama į gaires dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti. Konkrečiai kalbant, ši pagrindo dalis susijusi su ginčijamo sprendimo 299 punktu, kuriame Komisija nusprendė, kad tose gairėse nurodytos sąlygos šiuo atveju netenkinamos, ir rėmėsi to paties sprendimo 271–278 punktuose išdėstytais motyvais, pagal kuriuos padarė panašią išvadą dėl ginčijamos kompensavimo priemonės. Tačiau grįsdamas šį pagrindą ASR remiasi tik argumentais, kuriuos išdėstė ketvirtajame pagrinde, ir nepateikia kitokio pagrindimo. Todėl šiuo atveju pakanka konstatuoti, kad, kaip galima teigti remiantis šio sprendimo 170–204 punktais, šiuos argumentus reikia atmesti.

246    Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad reikia atmesti antrojo pagrindo antrą dalį, o dėl tos priežasties – ir visą šį pagrindą.

247    Kadangi negalima pritarti nė vienam šio ieškinio pagrindui, ieškinys turi būti atmestas visas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

248    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo.

249    Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Komisijos ir CIN reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Regione autonoma della Sardegna (Italija) padengia ne tik savo, bet ir Europos Komisijos bei Compagnia Italiana di Navigazione SpA bylinėjimosi išlaidas.

Gratsias Kancheva Półtorak

Paskelbta 2017 m. balandžio 6 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės

1.  Faktinės aplinkybės

2.  Administracinė procedūra

3.  Ginčijamas sprendimas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

1.  Dėl „locus standi“ ir suinteresuotumo pareikšti ieškinį

2.  Dėl esmės

Dėl pirmosios ieškinio dalies, susijusios su ginčijamo sprendimo dalimi dėl ginčijamos kompensavimo priemonės

Dėl šeštojo ieškinio pagrindo, susijusio su esminių procedūros reikalavimų pažeidimu

–  Dėl pirmosios dalies, susijusios su pareigos motyvuoti ginčijamą sprendimą pažeidimu

–  Dėl antros dalies, susijusios su teisės į gynybą pažeidimu

Dėl antrojo pagrindo, susijusio su SESV 107 straipsnio 1 dalies ir SESV 106 straipsnio 2 dalies pažeidimu ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, kurias Komisija padarė taikydama Altmark sąlygas

Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su teisės klaidomis ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, padarytomis taikant 2005 m. VESP sprendimą ir 2011 m. VESP sprendimą

–  Dėl trečiojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su teisės klaida dėl 2005 m. VESP sprendimo ir 2011 m. VESP sprendimo taikymo apimties ratione temporis

–  Dėl trečiojo pagrindo antros dalies, susijusios su teisės ir vertinimo klaidomis, padarytomis taikant 2011 m. VESP sprendime nustatytus principus ir sąlygas

–  Dėl trečiojo pagrindo trečios dalies, susijusios su 2011 m. VESP sprendimo 4 straipsnio f punkto klaidingu aiškinimu ir papildomai – su prieštaravimu dėl šios nuostatos teisėtumo

Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su Komisijos padarytomis teisės klaidomis ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis dėl kvalifikavimo kaip sunkumų patiriančios įmonės, SESV 106 straipsnio 2 dalies pažeidimo ir dėl prieštaravimo dėl VESP bendrųjų nuostatų 9 punkto teisėtumo

Dėl penktojo pagrindo, susijusio su teisės klaidomis ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis dėl to, kad Komisija nusprendė, jog ginčijama kompensavimo priemonė neatitinka 2011 m. VESO bendrųjų nuostatų kriterijų

Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su SESV 106 straipsnio 2 dalies pažeidimu ir su Saremar nustatytų su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų apibrėžties klaidingu vertinimu

Dėl antrosios ieškinio dalies, susijusios su ginčijamo sprendimo dalimi dėl ginčijamo kapitalo didinimo

Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti pažeidimu

Dėl antrojo pagrindo, susijusios su teisės ir vertinimo klaidomis

–  Dėl antrojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su akivaizdžia vertinimo klaida dėl ginčijamam kapitalui didinti skirtų išteklių pobūdžio ir dėl SESV 107 straipsnio 1 dalies kartu su SESV 106 straipsnio 2 dalimi pažeidimo

–  Dėl antrojo pagrindo antros dalies dėl akivaizdžių vertinimo klaidų, susijusių su rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijaus taikymu šioje byloje

–  Dėl antrojo pagrindo trečios dalies, susijusios su teisės klaidomis ir su akivaizdžiomis vertinimo klaidomis dėl ginčijamo kapitalo didinimo suderinamumo tyrimo

Dėl bylinėjimosi išlaidų

1* Proceso kalba: italų.