Sujungtos bylos T‑208/08 ir T‑209/08
Gosselin Group NV ir
Stichting Administratiekantoor Portielje
prieš
Europos Komisiją
„Konkurencija – Karteliai – Belgijos tarptautinio perkraustymo paslaugų rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Kainų nustatymas – Rinkos pasidalijimas – Manipuliavimas kvietimais teikti pasiūlymus – Vienas ir tęstinis pažeidimas – Įmonės sąvoka – Neteisėto elgesio priskyrimas – Baudos – 2006 m. baudų apskaičiavimo gairės – Sunkumas – Trukmė“
Sprendimo santrauka
1. Konkurencija – Sąjungos teisės normos – Įmonė – Sąvoka – Ekonominis vienetas
(EB 81 straipsnis)
2. Konkurencija – Sąjungos teisės normos – Įmonė – Sąvoka – Ūkinės veiklos vykdymas
(EB 81 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnis)
3. Konkurencija – Karteliai – Rinkos apibrėžimas – Dalykas – Poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai nustatymas – Didelis poveikis
(EB 81 straipsnis; Komisijos komunikato 2004/C 101/07 53 punktas)
4. Institucijų aktai – Gairės, susijusios su poveikio prekybai sąvoka – Privalomas aktas
(Komisijos komunikatas 2004/C 101/07)
5. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Vertinimas pagal pažeidimo pobūdį
(Komisijos komunikato 2006/C 210/02 19 ir 21–23 punktai)
6. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Sankcijų individualizavimo principas
(Tarybos reglamentas Nr. 1/2003; Komisijos komunikatas 2006/C 210/02)
7. Konkurencija – Karteliai – Įmonių susitarimai – Komisijos pareiga įrodyti pažeidimo trukmę
(EB 81 straipsnio 1 dalis; Komisijos komunikatas 2006/C 210/02)
8. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Lengvinančios aplinkybės – Vertinimas
(Komisijos komunikato 2006/C 210/02 29 punktas)
9. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Lengvinančios aplinkybės – Valdžios institucijų leidžiamas ar skatinamas antikonkurencinis elgesys
(Komisijos komunikato 2006/C 210/02 29 punkto paskutinė įtrauka)
1. Ekonominio vieneto sąvoka, kuri gali apimti keletą savarankiškų juridinių asmenų, buvo įvesta tam, kad už vieno teisės subjekto (dukterinės bendrovės) veiksmus galėtų atsakyti kitas (patronuojanti bendrovė), o ne tam, kad būtų pagrįstas patronuojančios bendrovės, kaip įmonės, statusas. Todėl ekonominio vieneto sąvoka negali kompensuoti patronuojančios bendrovės, kaip įmonės, statuso nebuvimo.
(žr. 41 punktą)
2. Įmonės sąvoka konkurencijos teisėje apima bet kokį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, nepaisant jo teisinio statuso ir finansavimo būdo.
Kai bendrovės kontrolinį akcijų paketą turintis subjektas iš tikrųjų kontroliuoja šią bendrovę tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaudamas ją valdant, jis turi būti laikomas dalyvaujančiu kontroliuojamos įmonės ekonominėje veikloje, todėl jis pats turi būti laikomas įmone pagal konkurencijos teisę.
Tačiau vien akcijų, netgi kontrolinio jų paketo, turėjimo, jei naudojamasi tik akcininko arba dalyvio teisėmis, ir, jei taikoma, dividendų, kaip nuosavybės vaisių, gavimo nepakanka tam, kad jas turintį subjektą būtų galima laikyti užsiimančiu ekonomine veikla.
Pareiga įrodyti „dalyvavimą“ tenka Komisijai.
(žr. 44, 47 ir 48 punktus)
3. Norėdama taikyti EB 81 straipsnio 1 dalį Komisija neturi įrodyti susitarimų ar veiksmų, kuriais siekiama trukdyti, riboti ar iškraipyti konkurenciją, realaus antikonkurencinio poveikio. Tačiau EB 81 straipsnio 1 dalis netaikoma, jei kartelio poveikis Bendrijos vidaus prekybai arba konkurencijai nėra „didelis“. Susitarimui netaikomas EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas, jei šiuo susitarimu tik nedaug apribojama konkurencija arba padaromas tik nedidelis poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai.
Pagal EB 81 straipsnį priimtame sprendime Komisija yra įpareigota apibrėžti rinką, jei to nepadarius neįmanoma nustatyti, ar nagrinėjamas susitarimas arba suderinti veiksmai gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir ar jų tikslas arba poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas ar iškraipymas.
Jei kiekvienas tarptautinis sandoris savaime darytų didelį poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, didelio poveikio, kuris yra EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo sąlyga, sąvoka netektų prasmės. Net tuo atveju, kai pažeidimas padaromas dėl tikslo, reikia, kad šiuo pažeidimu būtų daromas didelis poveikis Bendrijos vidaus prekybai. Tai matyti ir iš gairių, susijusių su poveikio prekybai sąvoka, vartojama Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, nes jų 53 punkte numatyta faktinė prezumpcija taikoma tik susitarimams ar veiksmams, kurie dėl savo pobūdžio gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.
Kai Komisija pateikia pakankamai išsamų nagrinėjamo sektoriaus aprašymą, įskaitant pasiūlą, paklausą ir geografinę apimtį, ji tiksliai apibrėžia atitinkamas paslaugas ir rinką ir tokio sektoriaus aprašymo gali pakakti, jeigu jis yra pakankamai išsamus, kad Bendrasis Teismas galėtų patikrinti pagrindinius Komisijos teiginius, ir jeigu iš jo aiškiai matyti, kad bendra rinkos dalis gerokai viršija 5 % ribą. Kai sąlygos tenkinamos, Komisija gali remtis antra alternatyvia minėtų gairių 53 punkte nurodyta sąlyga ir aiškiai neapibrėžti rinkos, kaip tai suprantama pagal šių gairių 55 punktą. Pagal šių gairių 53 punkte įtvirtintą faktinę prezumpciją tam, kad būtų įrodyta, jog valstybių narių tarpusavio prekybai buvo padarytas didelis poveikis, pakanka, kad būtų tenkinama tik viena iš dviejų alternatyvių sąlygų.
(žr. 89–91, 98, 112, 116 ir117 punktus)
4. Priimdama tokias elgesio taisykles, kaip antai gairės, susijusios su poveikio prekybai sąvoka, vartojama Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, ir viešai paskelbdama, kad nuo šiol jas taikys atvejams, kuriems jos skirtos, Komisija, apriboja savo diskreciją ir negali nuo šių taisyklių nukrypti, nes, priešingu atveju, kai tai taikoma, ji gali būti baudžiama dėl bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių apsaugos, pažeidimo.
(žr. 109 punktą)
5. Pažeidimo sunkumas turi būti vertinamas pirmiausia atsižvelgiant į konkurencijos apribojimų pobūdį. Pažeidimo sunkumą galima nustatyti atsižvelgiant į piktnaudžiaujamojo elgesio pobūdį ir tikslą. Nustatant baudos dydį su elgesio tikslu susiję veiksniai gali turėti daugiau reikšmės nei veiksniai, susiję su tokio elgesio pasekmėmis.
Kadangi pažeidimo tikslas – nustatyti kainas ir pasidalyti rinkas, jis pagal savo pobūdį yra ypač sunkus.
Be to, Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą, apskaičiavimo gairių 20 punkte numatyta, kad „pažeidimo sunkumas bus nustatomas atskirai kiekvienu konkrečiu pažeidimo atveju, atsižvelgiant į visas su juo susijusias aplinkybes“. Minėtomis gairėmis buvo iš esmės pakeistas baudų apskaičiavimo metodas. Konkrečiai kalbant, buvo panaikintas pažeidimų suskirstymas į tris kategorijas („lengvi“, „sunkūs“ ir „labai sunkūs“) ir įvesta 0–30 % skalė, kad būtų galima tiksliau diferencijuoti. Taigi pagal šių gairių 19 punktą bazinis baudos dydis turi „priklausyti nuo pardavimo vertės dalies, apskaičiuotos remiantis pažeidimo sunkumu“. Remiantis minėtų gairių 21 punktu, paprastai „nustatyta pardavimo vertės dalis, į kurią bus atsižvelgiama, sieks daugiausiai 30 %“
Todėl Komisija gali pasinaudoti baudų skyrimo srityje turima diskrecija ir taip nustatyti tikslią jos procentinę išraišką tarp 0 ir 30 % tik jeigu atsižvelgia į konkrečias bylos aplinkybes. Minėtų gairių 22 punkte numatyta, kad „siekdama nustatyti, ar pardavimo vertės dalis, į kurią turi būti atsižvelgiama tam tikru atveju, turėtų būti mažesnė ar didesnė, Komisija atsižvelgs į kelis veiksnius, pavyzdžiui, pažeidimo pobūdį, visų susijusių šalių bendrą rinkos dalį, pažeidimo geografinį plotą, pažeidimo įgyvendinimą (arba neįgyvendinimą)“.
Šis sunkumas nustatyti konkrečią procentinę dalį yra mažesnis slaptų horizontalių susitarimų dėl kainų nustatymo ir rinkos padalijimo atveju, kuriuo, remiantis minėtų gairių 23 punktu, apyvartos procentinė dalis, į kurią atsižvelgiama, paprastai yra nustatoma „skalės viršutinėje dalyje“. Iš šio punkto matyti, kad didžiausių apribojimų atveju procentinė išraiška turi būti bent jau didesnė kaip 15 %.
Taigi nereikia panaikinti Komisijos sprendimo, kuriuo 17 % dydis buvo nustatytas remiantis tik sunkiu pažeidimo pobūdžiu. Kai Komisija paprasčiausia taiko minimaliai procentinei išraiškai, numatytai už didžiausius apribojimus, lygų ar beveik lygų procentinį dydį, nebūtina atsižvelgti į papildomus veiksnius ar aplinkybes. Į tai reikėtų atsižvelgti tik jei turėtų būti nustatyta didesnė procentinė išraiška.
(žr. 126 ir 127, 129–132 punktus)
6. Kai pažeidimą padaro kelios įmonės, reikia išnagrinėti kiekvienos jų dalyvavimo darant pažeidimą santykinį sunkumą. Ši išvada yra logiška bausmių ir sankcijų individualizavimo principo, pagal kurį įmonė turi būti baudžiama tik už veiksmus, dėl kurių ji individualiai kaltinama, pasekmė, o šis principas taikomas visoms administracinėms procedūroms, per kurias gali būti skirtos sankcijos pagal Bendrijos konkurencijos taisykles. Pažeidimo sunkumas turi būti vertinamas individualiai, remiantis daugeliu veiksnių, kaip antai specifinėmis bylos aplinkybėmis, jos kontekstu ir baudų atgrasomuoju poveikiu. Taigi į tai, kad įmonė dalyvavo ne visuose kartelį sudarančiuose elementuose ar kad ji atliko menką vaidmenį tuose epizoduose, kuriuose dalyvavo, turi būti atsižvelgiama vertinant pažeidimo sunkumą ir prireikus nustatant baudą.
Vis dėlto individualios aplinkybės paprastai vertinamos ne vertinant pažeidimo sunkumą, t. y. nustatant bazinį baudos dydį, o koreguojant bazinį dydį remiantis lengvinančiomis ir sunkinančiomis aplinkybėmis.
(žr. 137–139 punktus)
7. EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimų įrodinėjimo pareiga tenka Komisijai, kuri turi pateikti tikslių ir neprieštaringų įrodymų, pagrindžiančių tvirtą įsitikinimą, kad nurodytas pažeidimas padarytas. Taip yra ypač su įrodymais dėl pažeidimo trukmės, t. y. kriterijaus, kurio svarba labai padidėjo pagal Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą, apskaičiavimo gaires. Jei nėra tiesioginių pažeidimo trukmės įrodymų, Komisija turi pateikti pakankamai artimų laiko atžvilgiu faktinių aplinkybių įrodymų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad toks pažeidimas nebuvo nurauktas nuo vienos iki kitos konkrečios datos.
Tačiau kai dalyvavimas tokiuose daugiašaliuose susitikimuose yra nustatytas, atitinkama įmonė turi pateikti įrodymų, patvirtinančių, kad ji tuose susitikimuose nesiekė jokio antikonkurencinio tikslo, ir įrodyti, jog pareiškė savo konkurentams juose dalyvavusi dėl to, kad turėjo kitokių ketinimų nei jie.
Tai susiję su karteliais, kuriuose vyko daugiašaliai susitikimai ir per kuriuos aiškiai buvo nurodyti konkurenciją ribojantys tikslai. Šią taisyklę pagrindžianti priežastis yra ta, kad įmonė, dalyvavusi tokiuose susitikimuose ir viešai neatsiribojusi nuo jų turinio, kitiems susitikimų dalyviams leido manyti, jog sutinka su tuo, kas juose nuspręsta, ir to laikysis. Kadangi įmonė nedalyvavo tokiuose susitikimuose, Komisija turi pateikti įrodymų apie jos dalyvavimo darant pažeidimą trukmę ir negali pasinaudoti įrodinėjimo pareigos palengvinimu, nustatytu teismų praktikoje, pagal kurią tam, kad baigtųsi įmonės atsakomybė, ji turi viešai ir vienareikšmiškai atsiriboti nuo kartelio, kad kiti dalyviai žinotų, jog ji neberemia bendrų kartelio tikslų.
(žr. 153 ir 154, 157–159 punktus)
8. Pagal Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą, apskaičiavimo gairių 29 punkto trečią įtrauką tam, kad bauda būtų sumažinta dėl lengvinančių aplinkybių, atitinkama įmonė turi „pateikti įrodymų, kad jos dalyvavimas pažeidime [darant pažeidimą] buvo tikrai menkas“, ir „įrodyti, kad per laikotarpį, per kurį buvo prisijungusi prie neteisėtų susitarimų, ji iš esmės tų susitarimų nevykdė, rinkoje veikdama pagal konkurencijos principus“.
Vis dėlto vartojamas žodis „pavyzdžiui“ reiškia, kad minėtų gairių 29 punkte nurodytas aplinkybių sąrašas nėra baigtinis. Be to, į konkrečias bylos aplinkybes, būtent tai, ar įmonė dalyvavo visuose pažeidimo epizoduose, ar ne, turi būti atsižvelgiama jei ne vertinant pažeidimo sunkumą, tai bent jau koreguojant bazinį dydį remiantis lengvinančiomis ir sunkinančiomis aplinkybėmis. Iš tikrųjų ši pareiga buvo viena iš priežasčių, dėl kurių Teisingumo Teismas nusprendė, kad vieno ir tęstinio pažeidimo sąvoka neprieštarauja principui, pagal kurį atsakomybė už konkurencijos teisės pažeidimus yra individuali. Vien minėto 29 punkto trečioje įtraukoje nustatyti kriterijai negali užtikrinti šios galimybės.
(žr. 182 ir 183 punktus)
9. Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą, apskaičiavimo gairių 29 punkto paskutinėje įtraukoje nustatyta, jog „bazinis baudos dydis gali būti sumažintas, <...> kai antikonkurencinis elgesys buvo leidžiamas ar skatinamas valdžios institucijų arba teisės aktų“. Vien žinojimas apie antikonkurencinius veiksmus nereiškia, kad šie veiksmai buvo netiesiogiai institucijos „leidžiami ar skatinami“, kaip tai suprantama pagal minėtų gairių 29 punkto paskutinę įtrauką. Tariamas neveikimas negali būti prilyginamas tokiam faktiniam veiksmui, koks yra leidimas ar skatinimas.
(žr. 189, 192 punktus)