BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS

2015 m. birželio 12 d.(*)

„Vartotojų apsauga – Reglamentas (ES) Nr. 432/2012 – Teiginiai apie maisto produktų sveikumą – Ieškinys dėl panaikinimo – Reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių – Tiesioginė sąsaja – Priimtinumas – Reglamento (EB) Nr. 1924/2006 13 ir 28 straipsnių pažeidimas – Gero administravimo principas – Nediskriminavimas – Klaidingi vertinimo kriterijai – Reglamentas Nr. 1924/2006 – Neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas – Teisė būti išklausytam – Teisinis saugumas – Nepagrįstas pereinamasis laikotarpis – Laikinųjų teiginių sąrašas“

Byloje T‑296/12

The Health Food Manufacturers’ Association, įsteigta East Molesey (Jungtinė Karalystė),

Quest Vitamins Ltd, įsteigta Birmingame (Jungtinė Karalystė),

Natures Aid Ltd, įsteigta Kerkame (Jungtinė Karalystė),

Natuur-& gezondheidsProducten Nederland, įsteigta Ermele (Nyderlandai),

New Care Supplements B V, įsteigta Oisterveike (Nyderlandai),

atstovaujamos solisitorių B. Kelly ir G. Castle ir advokato P. Bogaert,

ieškovės,

palaikomos

FederSalus, įsteigtos Romoje (Italija),

Medestea biotech SpA, įsteigtos Turine (Italija),

ir

Naturando Srl, įsteigtos Osio Sotto (Italija),

atstovaujamų advokatų E. Valenti ir D. Letizia,

įstojusių į bylą šalių,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą L. Flynn ir S. Grünheid,

atsakovę,

palaikomą

Prancūzijos Respublikos, iš pradžių atstovaujamos D. Colas ir S. Menez, vėliau D. Colas ir S. Ghiandoni,

Europos Parlamento, atstovaujamo J. Rodrigues ir L. Visaggio,

Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos I. Šulce ir M. Moore,

ir

Europos vartotojų organizacijos (BEUC), įsteigtos Briuselyje (Belgija), atstovaujamos advokato S. Pappas,

įstojusių į bylą šalių,

dėl prašymo panaikinti 2012 m. gegužės 16 d. Komisijos reglamentą (ES) Nr. 432/2012 dėl tam tikrų leidžiamų vartoti teiginių apie maisto produktų sveikumą, išskyrus teiginius apie susirgimo rizikos mažinimą, vaikų vystymąsi ir sveikatą, sąrašo sudarymo (OL L 136, p. 1) ir Komisijos sprendimą, kuriame nustatytas vadinamųjų „laikinųjų“ teiginių apie sveikumą sąrašas,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),

kurį sudaro M. Kancheva (pranešėja), einanti pirmininkės pareigas, teisėjai C. Wetter ir E. Bieliūnas,

posėdžio sekretorė S. Spyropoulos, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. spalio 22 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Ieškovės The Health Food Manufacturers’ Association, Quest Vitamins Ltd, Natures Aid Ltd, Natuur-& gezondheidsProducten Nederland ir New Care Supplements B V, įsteigtos Jungtinėje Karalystėje bei Nyderlanduose, yra, pirma, maisto papildus ir dietinius maisto produktus gaminančios ir jais Europos rinkoje prekiaujančios įmonės ir, antra, profesinės asociacijos, atstovaujančios šia veikla besiverčiančių įmonių interesams. Šios įmonės nuolat vartoja teiginius apie sveikumą savo produktų etiketėse ir jų reklamoje.

2        Priėmus 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą (OL L 404, p. 9), ieškovės pateikė atitinkamų valstybių narių, kuriose yra įsisteigusios, valdžios institucijoms teiginius apie sveikumą, kad jie būtų patvirtinti pagal šio reglamento 13 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytą procedūrą. Paskui, kaip numatyta minėto reglamento 13 straipsnio 2 dalyje, Europos Bendrijų Komisija iš valstybių narių gavo sąrašus, kuriuose pateikta daugiau kaip 44 000 teiginių apie sveikumą. Atsižvelgdama į šiuos teiginius apie sveikumą, Komisija sudarė konsoliduotą sąrašą, skirtą išvengti dubliavimosi ir kartojimosi, ir parengė bei internete paskelbė kodifikavimo sistemą, kaip ji teigia, siekdama užtikrinti, kad nacionaliniai sąrašai būtų tvarkomi nuosekliai ir kad minėtus teiginius būtų galima identifikuoti pagal „ID“ numerius.

3        2008 m. liepos 24 d. Komisija formaliai persiuntė Europos maisto saugos tarnybai (EFSA) prašymą pateikti mokslo nuomonę pagal Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 3 dalį (toliau – prašymas pateikti mokslo nuomonę). Kartu Komisija pateikė EFSA pirmąją konsoliduoto sąrašo dalį. Kitos šio sąrašo dalys buvo persiųstos 2008 m. lapkričio ir gruodžio mėn. pasikonsultavus su valstybėmis narėmis; 2010 m. kovo mėn. pateiktas papildymas ir galutinis nagrinėtinų teiginių apie sveikumą skaičius siekė 4 637.

4        Komisijos pateiktų teiginių apie sveikumą mokslinį vertinimą EFSA atliko nuo 2009 m. spalio iki 2011 m. liepos mėn.

5        2012 m. gegužės 16 d. pagal Reglamento (EB) Nr. 1924/2006 13 straipsnio 3 dalį priimtas Komisijos reglamentas (ES) Nr. 432/2012 dėl tam tikrų leidžiamų vartoti teiginių apie maisto produktų sveikumą, išskyrus teiginius apie susirgimo rizikos mažinimą, vaikų vystymąsi ir sveikatą, sąrašo sudarymo (OL L 136, p. 1). Šiame reglamente ji leido vartoti dalį sąrašo – 222 teiginius apie sveikumą, atitinkančius 497 konsoliduoto sąrašo įrašus, dėl kurių EFSA, remdamasi pateiktais duomenimis, padarė išvadą, kad iš esmės yra nustatytas priežastinis ryšys tarp maisto produktų kategorijos, maisto produkto ar vienos iš jo sudedamųjų dalių ir deklaruojamo poveikio (toliau – leidžiamų vartoti teiginių sąrašas). Minėti teiginiai, kaip ir kiti atmesti teiginiai, taip pat buvo įtraukti į Sąjungos teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikumą registrą, Komisijos sukurtą pagal Reglamento Nr. 1924/2006 20 straipsnio 2 dalies c ir d punktus. Be to, Komisija nustatė, kad Reglamentas Nr. 432/2012 bus pradėtas taikyti po šešių mėnesių nuo jo įsigaliojimo datos, t. y. nuo 2012 m. gruodžio 14 d., siekiant sudaryti galimybę maisto verslo subjektams prisitaikyti prie jo reikalavimų, be kita ko, Reglamento Nr. 1924/2006 10 straipsnio 1 dalyje numatyto draudimo vartoti tuos teiginius apie sveikumą, kurių EFSA atliekamas vertinimas ir svarstymas Komisijoje buvo užbaigtas.

6        Tą pačią dieną Komisija sudarė daugiau kaip 2 000 teiginių, kurių vertinimo dar nebaigė EFSA arba kurių nebaigė svarstyti Komisija, sąrašą ir jį paskelbė savo interneto svetainėje (toliau – laikinųjų teiginių sąrašas). Anot Komisijos, šie teiginiai apie sveikumą, visų pirma dėl augalų ar vaistažolių medžiagų, vadinamųjų botaninių medžiagų, poveikio, lieka laikini, taigi gali būti toliau vartojami pagal Reglamento Nr. 1924/2006 28 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatytą pereinamojo laikotarpio tvarką.

 Procesas ir šalių reikalavimai

7        2012 m. liepos 2 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovės pareiškė šį ieškinį.

8        2012 m. rugsėjo 25 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje pateiktu dokumentu Čekijos Respublika paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

9        2012 m. rugsėjo 26 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu Europos Sąjungos Taryba paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

10      2012 m. rugsėjo 28 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu Europos vartotojų organizacija (toliau – BEUC) paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

11      2012 m. rugsėjo 28 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu FederSalus, Medestea biotech SpA ir Naturando Srl paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti ieškovių reikalavimų.

12      2012 m. spalio 2 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu Europos Parlamentas paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

13      2012 m. spalio 3 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu Prancūzijos Respublika paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

14      2012 m. spalio 24 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktais raštais ieškovės pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 116 straipsnio 2 dalį paprašė tam tikrų konfidencialių duomenų nepateikti kaip ieškinio priedų į bylą įstojusioms šalims tuo atveju, jeigu joms bus leista įstoti į bylą. Tam ieškovės pateikė nekonfidencialią šio dokumento versiją.

15      2013 m. sausio 16 d. nutartimis Bendrojo Teismo pirmosios kolegijos pirmininkas patenkino Čekijos Respublikos, Tarybos, Parlamento, Prancūzijos Respublikos ir BEUC prašymus įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų ir FederSalus, Medestea biotech ir Naturando prašymus įstoti į bylą palaikyti ieškovių reikalavimų. Be to, Bendrojo Teismo pirmosios kolegijos pirmininkas atidėjo sprendimo dėl prašymo užtikrinti konfidencialumą pagrįstumo priėmimą ir, laukdamas galimų pastabų dėl prašymo užtikrinti konfidencialumą, laikinai persiuntė minėtoms šalims tik nekonfidencialią proceso dokumentų versiją.

16      2013 m. vasario 7 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu BEUC pareiškė prieštaraujanti dėl ieškovių prašymo užtikrinti konfidencialumą.

17      2013 m. balandžio 3 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu Čekijos Respublika pranešė Bendrajam Teismui atsisakanti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

18      2013 m. liepos 5 d. nutartimi Čekijos Respublika išbraukta iš registro kaip į šią bylą įstojusi šalis.

19      Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į aštuntąją kolegiją, todėl ši byla paskirta šiai kolegijai.

20      Kolegijos pirmininkui negalint dalyvauti nagrinėjant bylą, Bendrojo Teismo pirmininkas pagal Procedūros reglamento 6 straipsnyje numatytą tvarką vietoj jo paskyrė pirmąjį teisėją ir pagal Procedūros reglamento 32 straipsnio 3 dalį vietoj trūkstamo teisėjo į kolegiją paskyrė antrąjį teisėją.

21      2014 m. balandžio 22 d. ieškovės kaip naują įrodymą savo argumentams pagrįsti Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė 2014 m. balandžio 16 d. Jungtinės Karalystės sveikatos ministerijos biuletenį.

22      2014 m. gegužės 5 d. Bendrojo Teismo aštuntosios kolegijos pirmininko sprendimu šis biuletenis buvo pridėtas prie bylos medžiagos ir nustatytas terminas, per kurį kitos šalys gali pareikšti nuomonę šiuo klausimu. Šalys pateikė pastabas per nustatytą terminą.

23      2014 m. rugsėjo 4 d. nutartimi aštuntosios kolegijos pirmininkas patenkino ieškovių prašymą užtikrinti konfidencialumą ir atidėjo klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.

24      Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas Procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, pirma, paprašė ieškovių pateikti jam su jomis susijusių teiginių apie sveikumą sąrašą ir konkrečiai nurodyti tų teiginių statusą, t. y. ar priėmus Reglamentą Nr. 432/2012 juos leista vartoti, jie atmesti ar pripažinti laikinaisiais. Antra, Bendrasis Teismas paprašė šalių patikslinti, ar, jų nuomone, Reglamentas Nr. 432/2012 yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, tiesiogiai susijęs su ieškovėmis, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nurodytą trečią alternatyvą. Šalys per nustatytą terminą įvykdė šį prašymą.

25      Per 2014 m. spalio 22 d. teismo posėdį išklausytos šalių nuomonės ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

26      Ieškovės, palaikomos FederSalus, Medestea biotech ir Naturando, Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti Reglamentą Nr. 432/2012,

–        panaikinti Komisijos sprendimą, kuriuo nustatytas laikinųjų teiginių sąrašas,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

27      Komisija, palaikoma Tarybos, Parlamento, Prancūzijos Respublikos ir BEUC, Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

28      Visų pirma pažymėtina, kad nors pirmajame ieškinio pagrinde ieškovės Bendrojo Teismo prašo panaikinti Reglamentą Nr. 432/2012, iš ieškinio matyti, kad šis prašymas panaikinti iš dalies grindžiamas akto, kuriuo remiantis priimtas minėtas reglamentas, neteisėtumu. Tokiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad šis prašymas netiesiogiai, remiantis SESV 277 straipsniu, apima grindžiant reikalavimą panaikinti pateiktą prašymą pripažinti, kad Reglamentas Nr. 1924/2006 netaikomas. Be to, ieškovės prašo panaikinti Komisijos sprendimą patvirtinti laikinuosius teiginius. Šiuos tris prašymus reikia nagrinėti atskirai.

1.     Dėl prašymo panaikinti Reglamentą Nr. 432/2012

 Dėl priimtinumo

29      Formaliai nepateikusi nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo pagal Procedūros reglamento 114 straipsnį Komisija, palaikoma Tarybos, Parlamento, Prancūzijos Respublikos ir BEUC, tvirtina, kad prašymas panaikinti Reglamentą Nr. 432/2012 nepriimtinas. Konkrečiai ji tvirtina, kad net jei Reglamentas Nr. 432/2012 yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, ieškovės neįrodė, kad šis reglamentas tiesiogiai su jomis susijęs.

30      Ieškovės ginčija Komisijos argumentus dėl ieškinio priimtinumo. Pirmiausia jos tvirtina, kad Reglamentas Nr. 432/2012 yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių. Jos taip pat tvirtina, kad pagal teismo praktiką šis reglamentas tiesiogiai su jomis susijęs, nes, pirma, daro tiesioginį poveikį jų teisinei padėčiai ir, antra, nepalieka diskrecijos adresatams, atsakingiems už jo įgyvendinimą.

31      Pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali šio straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose numatytomis sąlygomis pareikšti ieškinį dėl jam skirtų aktų arba aktų, kurie tiesiogiai ir konkrečiai su juo susiję, ar dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų, tiesiogiai su juo susijusių, dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių.

32      Nagrinėjamoje byloje neginčijama, kad Reglamentas Nr. 432/2012 nebuvo adresuotas ieškovėms, taigi šis aktas nėra joms skirtas. Tokiomis aplinkybėmis pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą ieškovės gali pateikti ieškinį dėl šio akto panaikinimo, tik jeigu jis yra reglamentuojamojo pobūdžio aktas, tiesiogiai su jomis susijęs, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių, arba jeigu jis tiesiogiai ir konkrečiai su jomis susijęs.

33      Taigi, pirma, reikia patikrinti, ar Reglamentas Nr. 432/2012 yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nurodytą trečią alternatyvą.

34      Pagal teismo praktiką sąvoka „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas“ turi būti aiškinama kaip apimanti bet kurį visuotinai taikomą teisės aktą, išskyrus pagal teisėkūros procedūrą priimtus aktus (2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, Rink., EU:C:2013:625, 60 punktas).

35      Nagrinėjamu atveju, pirma, Reglamento Nr. 432/2012 teisinis pagrindas yra Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 3 dalis, pagal kurią Komisijai suteikti įgaliojimai taikant to paties reglamento 25 straipsnio 3 dalyje nurodytą procedūrą patvirtinti leidžiamų vartoti teiginių apie maisto produktų sveikumą, išskyrus teiginius apie susirgimo rizikos mažinimą, vaikų vystymąsi ir sveikatą, sąrašą. Reglamento Nr. 1924/2006 25 straipsnio 3 dalyje savo ruožtu pateikta nuoroda į 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimo 1999/468/EB, nustatančio Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (OL L 184, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 124), 5a straipsnį, kuriame reglamentuojamos priemonės, skirtos iš dalies pakeisti neesmines pagrindinio dokumento, priimto laikantis bendro sprendimo tvarkos, dalis. Darytina išvada, kad Reglamentą Nr. 432/2012 Komisija priėmė naudodamasi įgyvendinimo įgaliojimais ir taikydama reguliavimo procedūrą su tikrinimu, todėl jis nėra pagal teisėkūros procedūrą priimtas aktas, kaip tai suprantama remiantis šio sprendimo 34 punkte minėtame Sprendime Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba (EU:C:2013:625) įtvirtinta teismo praktika.

36      Antra, kadangi Reglamentas Nr. 432/2012, siejamas su Reglamento Nr. 1924/2006 1 straipsnio 2 dalimi, taikomas visiems maisto verslo subjektams, vartojantiems teiginius apie maisto produktų sveikumą, išskyrus teiginius apie susirgimo rizikos mažinimą, vaikų vystymąsi ir sveikatą, pažymėtina, kad jis yra bendro pobūdžio priemonė, nes taikomas objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir sukelia teisinių pasekmių bendrai ir abstrakčiai numatytai asmenų kategorijai (šiuo klausimu žr. 2011 m. spalio 25 d. Sprendimo Microban International ir Microban (Europe) / Komisija, T‑262/10, Rink., EU:T:2011:623, 23 punktą).

37      Darytina išvada, kad Reglamentas Nr. 432/2012 yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.

38      Be to, dėl tiesioginės sąsajos sąvokos pasakytina, kad pagal šią sąlygą reikalaujama, pirma, kad skundžiama priemonė darytų tiesioginį poveikį ieškovo teisinei padėčiai, ir, antra, kad ji nepaliktų jokios diskrecijos šios priemonės adresatams, atsakingiems už jos įgyvendinimą, vykstantį savaime ir išplaukiantį tik iš Sąjungos teisės normų, netaikant kitų tarpinių taisyklių (1998 m. gegužės 5 d. Sprendimo Dreyfus / Komisija, C‑386/96 P, Rink., EU:C:1998:193, 43 punktas ir 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Komisija / Ente per le Ville Vesuviane ir Ente per le Ville Vesuviane / Komisija, C‑445/07 P ir C‑455/07 P, Rink., EU:C:2009:529, 45 punktas).

39      Nagrinėjamu atveju pirmiausia pažymėtina, jog Reglamento Nr. 432/2012 poveikis pasireiškia tuo, kad pagal jo 1 straipsnį leidžiama vartoti iš viso 222 teiginius apie maisto produktų sveikumą, išskyrus teiginius apie susirgimo rizikos mažinimą, vaikų vystymąsi ir sveikatą. Be to, kaip nurodyta Reglamento Nr. 432/2012 12 ir 13 konstatuojamosiose dalyse, taikant jį kartu su Reglamento Nr. 1924/2006 10 straipsnio 1 dalimi, pagal jį draudžiama vartoti tam tikrą skaičių tokio pobūdžio teiginių, kuriuos pagal minėto reglamento 13 straipsnio 3 dalį įvertinusi ir patikrinusi atitinkamai EFSA ir Komisija padarė išvadą, kad iš esmės jie arba moksliškai nepagrįsti, arba neatitinka minėtame reglamente numatytų bendrųjų ar specialiųjų reikalavimų.

40      Darytina išvada: kadangi ieškovės ginčija Reglamento Nr. 432/2012 teisėtumą, siekdamos įrodyti, kad jis tiesiogiai su jomis susijęs, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, jos turi nustatyti teiginius, kuriems taikomas šis reglamentas ir kurie daro poveikį jų teisinei padėčiai. Konkrečiau kalbant, kadangi, kaip matyti iš rašytinės medžiagos, leidžiami vartoti teiginiai apie sveikumą nėra ieškinio dalykas, nes juos panaikinti ieškovės visiškai nesuinteresuotos, jos privalo įrodyti, kad tuo metu, kai pateiktas ieškinys Bendrajame Teisme, jos su savo produktais susijusiuose komerciniuose pranešimuose vartojo teiginius, uždraustus priėmus Reglamentą Nr. 432/2012.

41      Nagrinėjamu atveju atsakydamos į prašymą, pateiktą taikant proceso organizavimo priemones, ieškovės, konkrečiai antroji, trečioji ir penktoji ieškovės, kaip maisto produktų gamintojos, pateikė Bendrajam Teismui su jomis susijusių teiginių apie sveikumą sąrašą ir nurodė tų teiginių statusą, ypač jeigu jie atmesti priėmus Reglamentą Nr. 432/2012. Be to, jos pateikė savo direktorių pasirašytą pareiškimą, kuriuo patvirtino, kad minėti teiginiai buvo vartojami ieškinio pareiškimo dieną, t. y. 2014 m. liepos 2 d. Kadangi iš šių dokumentų matyti, kad ieškovės, prekiaudamos savo produktais, vartojo Reglamentu Nr. 432/2012 atmestus teiginius apie sveikumą, konstatuotina, kad jis gali paveikti jų teisinę padėtį.

42      Taip pat negalima pritarti Komisijos teiginiui, nurodytam tiek jos atsakymuose, pateiktuose taikant proceso organizavimo priemones, tiek per posėdį, kad ieškovių pateikti dokumentai neturi įrodomosios galios. Šiuo klausimu primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo veiklą reglamentuoja laisvo įrodymų vertinimo principas ir kad vienintelis kriterijus vertinant pateiktų įrodymų vertę yra jų patikimumas. Be to, vertinant dokumento įrodomąją galią pirmiausia reikia patikrinti jame nurodytos informacijos tikrumą ir atsižvelgti, be kita ko, į dokumento kilmę, jo parengimo aplinkybes, adresatą, taip pat atsakyti į klausimą, ar jo turinys atrodo pagrįstas ir patikimas (šiuo klausimu žr. Sprendimo 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Shell Petroleum ir kt. / Komisija, T‑343/06, Rink., EU:T:2012:478, 161 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Nagrinėjamu atveju, pirma, ieškovių pateikti dokumentai yra pareiškimai, pasirašyti jų direktorių, kurie privalo konkrečiai suteikti prašomą informaciją, antra, šie dokumentai pateikti būtent Bendrojo Teismo prašymu ir, trečia, jie pateikti tarpininkaujant ieškovėms atstovaujančiam advokatui, kuris, kaip vykdyti teisingumą padedantis asmuo, ir dėl jam tenkančių profesinių pareigų privalo patikrinti minėtų dokumentų autentiškumą ir teisingumą. Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas mano, kad šie dokumentai yra pakankamai patikimi. Be to, nors Komisija bendrai ginčija šių pareiškimų teisingumą, ji nepateikia duomenų, leidžiančių manyti, kad sąraše, kurį ieškovės pateikė taikant proceso organizavimo priemones, nurodyta konkreti informacija yra klaidinga.

43      Be to, kiek tai susiję su pirmąja ir ketvirtąja ieškovėmis, kurios, kaip maisto papildų gamintojų asociacijos, anot Komisijos, neturi teisės pareikšti ieškinio šioje byloje, pakanka pažymėti, kad ieškovės pateikė vieną ir tą patį ieškinį, kurio priimtinumas, keik tai susiję su antrąja, trečiąja ir penktąja ieškovėmis, nustatytas, todėl dėl proceso ekonomijos priežasčių nereikia nagrinėti ieškinio priimtinumo, kiek tai susiję su pirmąja ir ketvirtąja ieškovėmis (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Thesing ir Bloomberg Finance / ECB, T‑590/10, EU:T:2012:635, 19 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

44      Galiausiai konstatuotina, kad Reglamentas Nr. 432/2012 nepalieka jokios diskrecijos jo adresatams, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 38 punkte nurodytą teismo praktiką, nes jame numatytas leidimas vyksta savaime ir išplaukia tik iš teisės normų, netaikant kitų tarpinių taisyklių. Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad, remiantis Reglamento Nr. 432/2012 2 straipsniu, jis yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.

45      Darytina išvada, kad Reglamentas Nr. 432/2012 laikytinas tiesiogiai susijusiu su ieškovėmis.

46      Trečia, dėl klausimo, ar dėl Reglamento Nr. 432/2012 reikia patvirtinti įgyvendinamąsias priemones, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, visų pirma primintina, kad pagal teismo praktiką sąvoką „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai, dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių“ reikia aiškinti atsižvelgiant į šios nuostatos tikslą, kuris matyti iš jos genezės, išvengti situacijų, kai asmuo priverstas pažeisti teisės aktus, kad galėtų kreiptis į teismą (2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Telefónica / Komisija, C‑274/12 P, Rink., EU:C:2013:852, 27 punktas).

47      Norint įvertinti, ar dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto reikia patvirtinti įgyvendinamąsias priemones, būtina remtis asmens, siekiančio pasinaudoti teise pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, pozicija. Taigi nesvarbu, ar dėl nagrinėjamo akto reikia patvirtinti įgyvendinamąsias priemones kitų asmenų atžvilgiu (šio sprendimo 46 punkte minėto Sprendimo Telefónica / Komisija, EU:C:2013:852, 30 punktas).

48      Siekiant patikrinti, ar dėl ginčijamo teisės akto turi būti patvirtintos įgyvendinamosios priemonės, reikia atsižvelgti tik į ieškinio dalyką, ir tuo atveju, kai ieškovas prašo tik iš dalies panaikinti aktą, prireikus būtina atsižvelgti tik į įgyvendinamąsias priemones, kurias galbūt reikia patvirtinti dėl tos akto dalies (šio sprendimo 46 punkte minėto Sprendimo Telefónica / Komisija, EU:C:2013:852, 31 punktas).

49      Nagrinėjamu atveju pakanka pažymėti, kad Reglamentas Nr. 432/2012 pagal apibrėžimą automatiškai taikomas ieškovėms ir norint jį taikyti nacionalinėms ar Europos valdžios institucijoms nereikia priimti priemonių.

50      Darytina išvada, kad dėl Reglamento Nr. 432/2012 nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.

51      Todėl, kadangi Reglamentas Nr. 432/2012 yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, kuris tiesiogiai susijęs su ieškovėmis ir dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, reikia atmesti Komisijos pateiktą nepriimtinumo pagrindą ir nebereikia nagrinėti galimos konkrečios sąsajos su ieškovėmis.

 Dėl esmės

52      Grįsdamos prašymą panaikinti Reglamentą Nr. 432/2012, ieškovės nurodo du ieškinio pagrindus. Pirmasis siejamas su teisinio pagrindo nebuvimu ir teisinio saugumo, gero administravimo bei nediskriminavimo principų pažeidimu priimant sprendimą padalyti leidimo vartoti teiginius apie sveikumą procedūrą į kelis etapus. Antrasis ieškinio pagrindas siejamas su gero administravimo ir teisinio saugumo principų pažeidimu, pareigos bendradarbiauti su nacionalinėmis maisto institucijomis ir pareigos motyvuoti pažeidimu neįtraukus daugelio teiginių apie sveikumą į leidžiamų vartoti teiginių sąrašą.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, siejamo su teisinio pagrindo nebuvimu ir teisinio saugumo, gero administravimo bei nediskriminavimo principų pažeidimu priimant sprendimą padalyti leidimo vartoti teiginius apie sveikumą procedūrą į kelis etapus

53      Pirmasis pagrindas sudarytas iš dviejų dalių.

–       Dėl pirmos dalies, siejamos su teisinio pagrindo nebuvimu ir teisinio saugumo principo pažeidimu

54      Pirmojo pagrindo pirmoje dalyje ieškovės nurodo tris kaltinimus.

55      Pirmasis kaltinimas susijęs su tuo, kad Reglamente Nr. 432/2012 numatyta priemonė, t. y. leidimo vartoti teiginius apie sveikumą procedūros padalijimas į kelis etapus, neturi teisinio pagrindo, nes Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnyje buvo numatyta tik patvirtinti galutinį leidžiamų vartoti teiginių apie sveikumą, nurodytų šio straipsnio 1–3 dalyse, sąrašą, taigi pagal šią nuostatą negalima šio sąrašo sudaryti dalimis ir laipsniškai, kaip tai padarė Komisija. Ieškovės taip pat pažymi, kad Komisija nesilaikė Reglamente Nr. 1924/2006 numatyto termino leidžiamų vartoti teiginių sąrašui patvirtinti.

56      Antrasis kaltinimas siejamas su tuo, kad Reglamento Nr. 1924/2006 28 straipsnio 5 ir 6 dalyse Komisijai nesuteikiami įgaliojimai numatyti papildomas pereinamojo laikotarpio priemones dėl teiginių, kuriuos ji nusprendė pripažinti laikinaisiais.

57      Trečiasis kaltinimas susijęs su teisinio saugumo principo pažeidimu, nes neįmanoma aiškiai ir konkrečiai nustatyti teiginių, kurie, anot Komisijos, yra laikinieji, visų pirma palyginti su atmestais teiginiais.

58      Komisija, visų pirma palaikoma Prancūzijos Respublikos ir BEUC, ginčija ieškovių argumentus, kurie, anot jos, grindžiami klaidingu taikytinų nuostatų aiškinimu. Ji taip pat pažymi, kad sprendimas padalyti leidimo suteikimo procedūrą į kelis etapus buvo pateisinamas nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis.

59      Pirma, kiek tai susiję su kaltinimu, siejamu su galimu teisinio pagrindo, leidžiančio padalyti leidimo vartoti teiginius apie sveikumą procedūrą į kelis etapus, nebuvimu, pirmiausia pažymėtina, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnyje suteikė Komisijai įgaliojimus patvirtinti Sąjungoje suderintą leidžiamų vartoti teiginių apie maisto produktų sveikumą, išskyrus teiginius apie susirgimo rizikos mažinimą, vaikų vystymąsi ir sveikatą, sąrašą. Konkrečiai kalbant, remiantis minėtu straipsniu, į sąrašą turėjo būti įtraukti teiginiai apie sveikumą, kurie priskiriami prie vienos iš trijų šio straipsnio 1 dalyje nurodytų kategorijų ir yra pagrįsti visuotinai pripažintais mokslo duomenimis bei gerai suprantami vidutiniam vartotojui. Be to, iš Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 2 ir 3 dalių iš esmės matyti, kad Komisija, pasikonsultavusi su EFSA, turėjo ne vėliau kaip iki 2010 m. sausio 31 d. patvirtinti leidžiamų vartoti teiginių sąrašą pagal to paties reglamento 25 straipsnio 3 dalyje numatytą procedūrą po to, kai valstybės narės jai atsiuntė jų rinkose vartojamų teiginių apie sveikumą sąrašus.

60      Konstatuotina, kad Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio tekste konkrečiai nenustatyta, ar leidžiamų vartoti teiginių sąrašas turi būti patvirtintas visas iškart, kaip teigia ieškovės, ar, priešingai, jis gali būti patvirtintas per kelis etapus ir tai leistų Komisijai atidėti leidimo suteikimą teiginiams apie sveikumą, kurių vertinimo EFSA arba pati Komisija dar nebaigė. Taigi reikia išnagrinėti, ar Komisija padarė klaidą, kai teigė, kad pagal minėtą nuostatą ji gali laipsniškai patvirtinti leidžiamų vartoti teiginių sąrašą.

61      Bendrasis Teismas primena, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (žr. 2005 m. birželio 7 d. Sprendimo VEMW ir kt., C‑17/03, Rink., EU:C:2005:362, 41 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

62      Jei lingvistinis ir istorinis tam tikro reglamento, visų pirma tam tikros jo nuostatos, aiškinimas neleidžia tiksliai nustatyti jų tikslios reikšmės, atitinkamas normas reikia aiškinti remiantis jų tikslais ir bendra struktūra (žr. 2012 m. spalio 10 d. Sprendimo Gem-Year et Jinn-Well Auto-Parts (Zhejiang) / Taryba, T‑172/09, EU:T:2012:532, 106 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

63      Be to, akto rezoliucinė dalis neatsiejama nuo jo motyvuojamosios dalies, todėl prireikus akto rezoliucinę dalį reikia aiškinti atsižvelgiant į akto priėmimo motyvus (žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Gold East Paper ir Gold Huasheng Paper / Taryba, T‑443/11, Rink., EU:T:2014:774, 118 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

64      Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1924/2006 1 ir 2 konstatuojamųjų dalių bei 1 straipsnio, jo tikslas yra pašalinti prekybos kliūtis Sąjungoje, atsirandančias dėl nacionalinių nuostatų, susijusių su maisto produktų komerciniuose pranešimuose – etiketėse ir reklamoje – vartojamais teiginiais, skirtumų ir užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį, taip pat palengvinti jiems pasirinkimą, į rinką pateikiant saugius bei atitinkamai paženklintus produktus. Konkrečiai kalbant, pagal šio reglamento 14 konstatuojamąją dalį būtina, kad teiginyje minima medžiaga užtikrintų teigiamą maistinį arba fiziologinį poveikį. Reglamento Nr. 1924/2006 23 konstatuojamojoje dalyje taip pat nurodyta, kad Sąjungoje vartoti teiginius apie sveikumą turėtų būti leidžiama tik atlikus aukščiausio įmanomo lygio mokslinį įvertinimą, kurį turėtų atlikti EFSA.

65      Taigi, atsižvelgiant į šio sprendimo 64 punkte minėtus tikslus, Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 1–3 dalis visų pirma reikia aiškinti taip, kad jose įtvirtinta Komisijos pareiga pasiekti rezultatą, t. y. pasikonsultavus su EFSA patvirtinti leidžiamų vartoti teiginių sąrašą remiantis valstybių narių pateiktais nacionaliniais sąrašais. Iš tiesų šio straipsnio ar Reglamento Nr. 1924/2006 konstatuojamųjų dalių tekstas neleidžia manyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino atimti iš Komisijos galimybę sudaryti šį sąrašą laipsniškai ir kartkartėmis jį papildyti, kai EFSA atlieka techninį vertinimą, o pati Komisija patikrina, ar laikomasi minėtame reglamente nustatytų sąlygų. Priešingai, kadangi Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 1–3 dalyse konkrečiai nenurodyta tvarka, kaip Komisija turi atlikti savo užduotį, pagal šią nuostatą ši institucija gali nevaržomai, laikydamasi Reglamente Nr. 1924/2006 ir Sąjungos teisėje įtvirtintų principų, nustatyti laikotarpį, per kurį bus patvirtintas leidžiamų vartoti teiginių sąrašas. Šiuo klausimu primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką tam, kad Komisija galėtų veiksmingai siekti jai iškeltų tikslų, ir atsižvelgiant į tai, kad, kaip šiuo atveju, ji turi atlikti sudėtingus techninius vertinimus, jai turi būti pripažinta didelė diskrecija (šiuo klausimu žr. 2008 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Bayer CropScience ir kt. / Komisija, T‑75/06, Rink., EU:T:2008:317, 81 ir 82 punktus ir 2012 m. sausio 19 d. Sprendimo Xeda International ir Pace International / Komisija, T‑71/10, EU:T:2012:18, 69 punktą).

66      Be to, pateiktą išaiškinimą, kaip visų pirma pažymi Prancūzijos Respublika, patvirtina ir tai, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 4 ir 5 dalių, teisės aktų leidėjas numatė galimybę keisti leidžiamų vartoti teiginių sąrašą remiantis arba visuotinai pripažintais, arba naujausiais mokslo įrodymais. Todėl manytina, kad teisės aktų leidėjas neuždraudė laipsniškai papildyti šio sąrašo, taigi ir progresinio jo pobūdžio, atsižvelgiant į turimus mokslo duomenis.

67      Galiausiai, nors ieškovės teigia, kad Reglamento Nr. 1924/2006 26 konstatuojamojoje dalyje pateikta nuoroda į leidžiamų vartoti teiginių apie sveikumą „sąrašą“ ir kad to paties reglamento 28 straipsnio 5 dalyje taip pat minimas leidžiamų vartoti teiginių apie sveikumą „sąrašas“, konstatuotina, kad ši aplinkybė neturi įtakos galimybei patvirtinti šį sąrašą laipsniškai. Pažymėtina, jog Komisija teisingai nurodo, kad leidžiamų vartoti teiginių sąrašo patvirtinimas per kelis etapus yra ne skirtingų sąrašų patvirtinimas, kaip teigia ieškovės, o vieno sąrašo, kuris laipsniškai papildomas, patvirtinimas.

68      Iš to matyti, kad Reglamento Nr. 1924/2006, ypač jo 13 straipsnio 1–3 dalių, negalima aiškinti taip, kad jomis Komisijai draudžiama patvirtinti leidžiamų vartoti teiginių sąrašą per kelis etapus.

69      Taigi darytina išvada, kad Komisija nepadarė klaidos, kai teigė, kad pagal minėtą nuostatą ji gali laipsniškai patvirtinti leidžiamų vartoti teiginių sąrašą.

70      Šios išvados nepaneigia kiti ieškovių argumentai, pateikti grindžiant pirmąjį kaltinimą.

71      Pirma, ieškovės teisingai nurodo, kad pagal Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 3dalį Komisija privalėjo patvirtinti visą leidžiamų vartoti teiginių sąrašą ne vėliau kaip iki 2010 m. sausio 31 d. ir kad tik dalis minėto sąrašo Reglamentu Nr. 432/2012 patvirtinta 2012 m. gegužės 16 d., tačiau reikia priminti teismo praktiką, pagal kurią, nesant nuostatos, tiesiogiai arba netiesiogiai numatančios tokio procedūrinio termino, kaip nagrinėjamasis šiuo atveju, viršijimo pasekmes, aktas, kurio priėmimo procedūrai taikomas nagrinėjamas terminas, dėl šio viršijimo gali būti iš dalies arba visiškai panaikintas, tik jei nustatyta, kad, nesant šio pažeidimo, to akto turinys būtų buvęs kitoks (žr. 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Hagenmeyer ir Hahn / Komisija, T‑17/12, Rink., EU:T:2014:234, 160 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

72      Nagrinėjamu atveju ieškovės tik konstatavo, kad Komisija viršijo minėtą terminą, tačiau grįsdamos šį kaltinimą nepateikė argumentų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad Reglamento Nr. 432/2012 turinys būtų buvęs kitoks, jei būtų buvęs priimtas iki 2010 m. sausio 31 d. Todėl Reglamento Nr. 432/2012 negalima panaikinti remiantis vien tuo, kad jis priimtas praėjus Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 3 dalyje numatytam terminui.

73      Antra, kadangi ieškovių kaltinimą reikia suprasti taip, jog juo prašoma konstatuoti, kad sprendimas padalyti leidimo suteikimo procedūrą bet kuriuo atveju buvo nepagrįstas, pirmiausia primintina, kad, atsižvelgiant į Komisijai suteiktą didelę diskreciją, pagal šio sprendimo 65 punkte nurodytą teismo praktiką Sąjungos teismo atliekama Komisijos vertinimo pagrįstumo kontrolė turi apimti tik nagrinėjimą, ar naudodamosi savo kompetencija Sąjungos institucijos nepadarė akivaizdžios klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais arba ar jos akivaizdžiai neviršijo savo diskrecijos ribų (2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Monsanto Agricoltura Italia ir kt., C‑236/01, Rink., EU:C:2003:431, 135 punktas ir 2009 m. spalio 15 d. Sprendimo Enviro Tech (Europe), C‑425/08, Rink., EU:C:2009:635, 47 punktas).

74      Tačiau nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad Komisija galėjo teisėtai manyti, jog sprendimas padalyti leidimo vartoti teiginius apie sveikumą procedūrą į kelis etapus ir atidėti tam tikrų iš šių teiginių vertinimą buvo būtinas siekiant geriau įgyvendinti įvairius Reglamento Nr. 1924/2006 tikslus, visų pirma atsižvelgiant į konkrečius vykstant šiai procedūrai kilusius sunkumus, net jei tai, kaip tvirtina ieškovės, buvo pasikeitimas, palyginti su pirminėmis gairėmis.

75      Pažymėtina, kad įvairios aplinkybės, visų pirma nacionaliniuose sąrašuose, kuriuos valstybės narės pateikė pagal Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 2 dalį, esančių teiginių apie sveikumą skaičius, viršijantis 44 000, konkrečios informacijos iš tam tikrų valstybių nepateikimas ir būtinybė sudaryti konsoliduotą sąrašą ir kodifikavimo sistemą, siekiant užtikrinti, kad nagrinėtinus teiginius bus galima identifikuoti, paskatino Komisiją laikytis alternatyvaus požiūrio, kad būtų išsaugota rinkos skaidrumo ir vartotojų apsaugos tikslų pusiausvyra. Šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip teigia ir Komisija, dėl sprendimo palaukti, kol bus baigtas visų valstybių narių pateiktų teiginių apie sveikumą vertinimas, ir tik tada patvirtinti leidžiamų vartoti teiginių sąrašą Reglamento Nr. 1924/2006 tikslų būtų pasiekta pavėluotai.

76      Be to, dėl ieškovių argumento, kad nebuvo būtina veikti skubiai, konkrečiai kiek tai susiję su bendrosiomis nuostatomis ženklinimo srityje, visų pirma numatytomis 2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2000/13/EB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių maisto produktų ženklinimą, pateikimą ir reklamavimą, derinimo (OL L 109, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 5 t., p. 75), pasakytina, kad minėta direktyva siekiama tik apskritai drausti nurodyti informaciją, kuri klaidintų pirkėją arba priskirtų maisto produktams vaistines savybes. O kaip matyti iš Reglamento Nr. 1924/2006 3 konstatuojamosios dalies, juo, taigi ir Reglamentu Nr. 432/2012, siekiama papildyti Direktyvos 2000/13/EB bendruosius principus ir nustatyti konkrečias nuostatas dėl teiginių apie vartotojams tiekiamų produktų maistingumą ir sveikumą vartojimo.

77      Darytina išvada, kad Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos priėmusi sprendimą padalyti leidimo vartoti teiginius apie sveikumą procedūrą į kelis etapus.

78      Todėl pirmąjį kaltinimą reikia atmesti.

79      Antra, dėl kaltinimo, siejamo su Reglamento Nr. 1924/2006 28 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatytų pereinamojo laikotarpio priemonių pažeidimu, pasakytina, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 432/2012 10 ir 11 konstatuojamųjų dalių, Komisija paaiškino, kad teiginių, kurie lieka laikini, nes EFSA neatliko jų mokslinio vertinimo arba dėl kitų pagrįstų priežasčių Komisija negalėjo baigti jų svarstyti laiku, galės būti toliau vartojami pagal minėtuose straipsniuose numatytas pereinamojo laikotarpio priemones.

80      Šiuo klausimu pažymėtina, jog 2014 m. balandžio 10 d. Sprendime Ehrmann (C‑609/12, Rink., EU:C:2014:252) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Reglamento Nr. 1924/2006 28 straipsnyje numatytos pereinamojo laikotarpio priemonės, kuriomis, kaip nustatyta šio reglamento 35 konstatuojamoje dalyje, siekiama sudaryti sąlygas maisto produktų sektoriaus subjektams prisitaikyti prie minėto reglamento reikalavimų. Dėl teiginių apie sveikumą pažymėtina, kad šios pereinamojo laikotarpio priemonės numatytos to paties reglamento 28 straipsnio 5 ir 6 dalyse (minėto Sprendimo Ehrmann, EU:C:2014:252, 31 punktas).

81      Taigi, pirma, pagal Reglamento Nr. 1924/2006 28 straipsnio 5 dalį šio reglamento 13 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyti teiginiai apie sveikumą maisto produktų sektoriaus subjektams prisiimant atsakomybę galėjo būti vartojami nuo minėtame reglamente nurodytos įsigaliojimo datos iki to paties reglamento 13 straipsnio 3 dalyje nurodyto sąrašo patvirtinimo, jeigu jie atitiko šį reglamentą ir jiems taikomas nacionalines nuostatas ir nepažeidė šio reglamento 24 straipsnyje nurodytų apsaugos priemonių patvirtinimo. Iš minėto reglamento 28 straipsnio 5 dalies teksto matyti, kad maisto produktų sektoriaus subjektas galėjo, prisiimdamas atsakomybę ir laikydamasis nustatytų sąlygų, vartoti teiginius apie sveikumą laikotarpiu nuo to reglamento įsigaliojimo iki to reglamento 13 straipsnyje nurodyto sąrašo patvirtinimo (šio sprendimo 80 punkte minėto Sprendimo Ehrmann, EU:C:2014:252, 32 ir 33 punktai).

82      Antra, kitiems teiginiams apie sveikumą, nenurodytiems Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 1 dalies a punkte ir 14 straipsnio 1 dalies a punkte, taikoma minėto reglamento 28 straipsnio 6 dalyje nurodyta pereinamojo laikotarpio priemonė. Minėtoje nuostatoje nurodomi teiginiai apie sveikumą, kurie buvo vartojami laikantis nacionalinių nuostatų prieš įsigaliojant Reglamentui Nr. 1924/2006, t. y. iki 2007 m. sausio 19 d. (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 80 punkte minėto Sprendimo Ehrmann, EU:C:2014:252, 34 ir 35 punktus), ir pagal ją tokie teiginiai prireikus gali būti toliau vartojami šešis mėnesius nuo sprendimo priėmimo toje nuostatoje numatyta tvarka dienos.

83      Iš Reglamento Nr. 1924/2006 28 straipsnio 5 ir 6 dalių teksto matyti, kad pereinamojo laikotarpio priemones numatyta taikyti teiginiams apie sveikumą, kurie dar vertinami ir dėl kurių Komisija dar nepriėmė sprendimo. Tokiomis aplinkybėmis, neatsižvelgiant į jų priskyrimą prie šio reglamento 13 straipsnio 1 dalyje nurodytų trijų kategorijų, nėra kliūčių laikiniesiems teiginiams, kurių dar neįvertino EFSA arba neišnagrinėjo Komisija, taikyti šiame reglamente numatytas pereinamojo laikotarpio priemones.

84      Darytina išvada, kad, priešingai, nei teigia ieškovės, Komisija nepriėmė papildomų pereinamojo laikotarpio priemonių, kurios nenumatytos Reglamento Nr. 1924/2006 28 straipsnio 5 ir 6 dalyse, ir kad ji nepažeidė minėto straipsnio, kai konkrečiai nurodė, kad laikinieji teiginiai apie sveikumą gali būti toliau vartojami.

85      Todėl antrąjį kaltinimą reikia atmesti.

86      Trečia, dėl kaltinimo, siejamo su teisinio saugumo principo pažeidimu, pirmiausia primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką reikalaujama, kad teisės normos būtų aiškios ir tikslios ir kad teisės subjektai numatytų jų taikymą (žr. 2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Airija / Komisija, C‑199/03, Rink., EU:C:2005:548, 69 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

87      Nagrinėjamu atveju, nors ieškovės tvirtina, kad verslo subjektai negali aiškiai identifikuoti laikinųjų teiginių, taigi jie negali žinoti, kurie teiginiai dar gali būti vartojami pagal Reglamento Nr. 1924/2006 28 straipsnio 5 ir 6 dalis, o kurie buvo atmesti, konstatuotina, kad Reglamento Nr. 432/2012 4 ir 11 konstatuojamosiose dalyse pateikta nuoroda į EFSA ir Komisijos interneto puslapius, kuriuose viešai skelbiamas, pirma, konsoliduotas sąrašas su visais teiginių apie sveikumą, kuriuos valstybės narės pateikė pagal Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 2 dalį, ID numeriais ir, antra, laikinųjų teiginių apie sveikumą ID numerių sąrašas bei atmestų teiginių apie sveikumą ID numerių sąrašas. Tokiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad dar vertinamus laikinuosius teiginius apie sveikumą galima identifikuoti peržiūrėjus konsoliduotą sąrašą pagal Komisijos suteiktus ID numerius. Nors būtų buvę gerai, jei Komisija būtų patvirtinusi laikinųjų ir atmestų teiginių sąrašą, kurio formatas būtų panašus į leidžiamų vartoti teiginių sąrašą, pateiktą Reglamento Nr. 432/2012 priede, kad suinteresuotiesiems asmenims būtų paprasčiau tuos teiginius identifikuoti, aplinkybė, kad Komisija šiuo atveju pasielgė kitaip, negali būti pakankama ieškovių kaltinimui, siejamam su aiškumo ar konkretumo šiuo klausimu nebuvimu, pagrįsti.

88      Be to, kaip naują galimą įrodymą savo argumentui, kad laikinųjų teiginių sąrašas yra neaiškus, ieškovės pateikė Bendrajam Teismui 2014 m. balandžio 16 d. Jungtinės Karalystės sveikatos ministerijos biuletenį, kuriame pabrėžta, kad šios valstybės narės valdžios institucijos mano, jog paieška laikinųjų teiginių sąraše yra „sudėtinga užduotis“.

89      Tačiau šiuo klausimu pirmiausia pakanka pažymėti, kad aplinkybė, jog Jungtinės Karalystės valdžios institucijos teigia, kad laikinųjų teiginių paieška kelia tam tikrų sunkumų, nėra savaime pakankama siekiant prikišti Komisijai aiškumo ar konkretumo nebuvimą, nes, kaip matyti iš šio sprendimo 87 punkto, laikinuosius teiginius galima rasti atsivertus Komisijos ir EFSA viešai skelbiamus dokumentus. Nors 2014 m. balandžio 16 d. Jungtinės Karalystės sveikatos ministerijos biuletenyje skaitytojams taip pat nurodoma minėtos ministerijos sudaryta laikinųjų teiginių lentelė, kuri yra supaprastinta tokių teiginių sąrašo versija, nacionalinės valdžios institucijų sprendimas pasiūlyti maisto produktų gamintojams pagalbos priemonę negali būti laikomas Reglamento Nr. 432/2012 trūkumo požymiu, galinčiu lemti jo panaikinimą; veikiau tai – pagalbos mechanizmas, kurį šios valdžios institucijos nusprendė taikyti savo iniciatyva ir neperžengdamos savo kompetencijos ribų. Galiausiai, nors ieškovės tvirtina, kad laikinųjų teiginių sąrašas nėra aiškus, nes nepatikslinta, kokia kalba tie teiginiai gali būti vartojami, konstatuotina, kad, kaip teigia ir Komisija, šį argumentą ieškovės pateikė ne rašytinėje bylos medžiagoje, o tik vėliau kaip naują įrodymą, todėl jį reikia atmesti kaip nepriimtiną, nes jis pateiktas per vėlai.

90      Darytina išvada, jog ieškovėms nepavyko įrodyti, kad Komisija pažeidė teisinio saugumo principą, kiek tai susiję su laikinųjų teiginių identifikavimu.

91      Taigi trečiąjį kaltinimą reikia atmesti.

92      Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, pirmojo ieškinio pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.

–       Dėl antros dalies, siejamos su gero administravimo ir nediskriminavimo principų pažeidimu

93      Pirmojo ieškinio pagrindo antroje dalyje ieškovės nurodo du kaltinimus.

94      Pirmasis kaltinimas siejamas su tuo, kad sprendimas padalyti leidimo suteikimo procedūrą į kelis etapus pažeidžia gero administravimo principą, įtvirtintą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje. Konkrečiai ieškovės kaltina Komisiją neinformavus įvairių šiuo sprendimu suinteresuotų šalių ir su jomis nepasitarus bei nepakankamai motyvavus šį sprendimą.

95      Antrasis kaltinimas siejamas su lygybės ir nediskriminavimo principų pažeidimu, nes tam tikri maisto produktų sektoriaus subjektai per pereinamąjį laikotarpį, suteiktą dėl laikinųjų teiginių apie sveikumą, galėjo toliau diskutuoti su valstybėmis narėmis ir dėl to turėti daugiau galimybių gauti leidimą vartoti jiems aktualius teiginius.

96      Komisija, palaikoma visų pirma Prancūzijos Respublikos ir BEUC, ginčija ieškovių argumentus.

97      Pirma, dėl kaltinimo gero administravimo principo pažeidimu primintina, kad pagal Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalį teisė į gerą administravimą apima kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę.

98      Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad teisė į gerą administravimą, kaip matyti iš šios nuostatos, netaikoma visuotinai taikomų aktų rengimo procesui (2011 m. kovo 17 d. Sprendimo AJD Tuna, C‑221/09, Rink., EU:C:2011:153, 49 punktas). Iš tiesų teisė būti išklausytam per su konkrečiu asmeniu susijusią administracinę procedūrą negali būti taikoma per bendro pobūdžio priemonių priėmimo procedūrą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 1996 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Atlanta ir kt. / EB, T‑521/93, Rink., EU:T:1996:184, 70 ir 71 punktus; sprendimas paliktas galioti apeliaciniame procese priėmus 1999 m. spalio 14 d., Sprendimą Atlanta / Europos bendrija, C‑104/97 P, Rink., EU:C:1999:498, 31–40 punktai).

99      Nagrinėjamu atveju, kadangi šio sprendimo 36 punkte Bendrasis teismas konstatavo, kad Reglamentas Nr. 432/2012 yra bendro pobūdžio priemonė, pakanka pažymėti, kad Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis netaikomas.

100    Be to, bet kuriuo atveju pažymėtina, kad Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 1–3 dalyse, kurios yra Reglamento Nr. 432/2012 teisinis pagrindas, nenumatyta, kad Komisija per leidžiamų vartoti teiginių sąrašo patvirtinimo procedūrą privalo tartis su atitinkamo sektoriaus gamintojais ir kitomis suinteresuotosiomis šalimis. Iš tiesų iš minėto reglamento 13 straipsnio 2 dalies matyti, kad tik valstybės narės gali pateikti Komisijai nacionalinius teiginių apie sveikumą sąrašus, kuriais remiantis sudaromas leidžiamų vartoti teiginių sąrašas. Tokiomis aplinkybėmis ieškovės negali savo naudai remtis tuo, kad Komisija pažeidė jų teisę būti išklausytoms, remdamosi Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 1–3 dalimis, kiek tai susiję su sprendimu patvirtinti leidžiamų vartoti teiginių sąrašą per kelis etapus.

101    Taip pat, kiek ieškovių argumentus reikia suprasti taip, kad Komisijos veiksmams trūko skaidrumo, konstatuotina, kad šis kaltinimas nepagrįstas nagrinėjamos bylos aplinkybėmis.

102    Pirma, 2009 m. liepos 14 d. pranešime spaudai Komisija pranešė suinteresuotosioms šalims, įskaitant maisto produktų sektoriaus gamintojus, kad atsižvelgdama į, be kita ko, šio sprendimo 75 punkte minėtus sunkumus ji ketina leidžiamų vartoti teiginių sąrašą patvirtinti laipsniškai. Antra, atsakydama į raštą, kuriame tam tikros dietinių ir augalinių produktų Sąjungoje gamintojų asociacijos, prie kurių priskiriamos ir ieškovės, prašė persvarstyti tokį žingsnį, Komisija 2009 m. lapkričio 11 d. rašte dar kartą pakartojo savo ketinimą laipsniškai patvirtinti leidžiamų vartoti teiginių sąrašą. Trečia, 2010 m. rugsėjo 27 d. ir 2011 m. liepos 28 d. Komisija dviejuose pranešimuose spaudai pranešė apie leidžiamų vartoti teiginių sąrašo patvirtinimo pagal Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 3 dalį proceso persvarstymą ir paaiškino, kad teiginiai apie sveikumą, susiję su kitokiomis medžiagomis nei botaninės, bus nagrinėjami pirmiausia, o su botaninėmis medžiagomis susiję teiginiai bus nagrinėjami paskui.

103    Darytina išvada, kad sprendimą patvirtinti leidžiamų vartoti teiginių sąrašą per kelis etapus Komisija priėmė skaidriai, visų pirma atitinkamo sektoriaus gamintojų atžvilgiu.

104    Galiausiai dėl ieškovių nurodyto kaltinimo pareigos motyvuoti pažeidimu pažymėtina, kad pagal SESV 296 straipsnio antrą pastraipą Sąjungos institucijų priimamuose teisės aktuose turi būti nurodomi motyvai.

105    Pagal nusistovėjusią teismo praktiką SESV 296 straipsnio antros pastraipos reikalavimas nurodyti motyvus turi atitikti atitinkamo teisės akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai nurodyti institucijos, priėmusios ginčijamą aktą, argumentus taip, kad leistų suinteresuotiesiems asmenims žinoti, dėl kokių priežasčių priimta priemonė, o kompetentingam teismui – vykdyti jos kontrolę. Motyvavimo reikalavimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Nereikalaujama, kad motyvai atspindėtų visas reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes, nes jų atitiktis SESV 296 straipsnio antros pastraipos reikalavimams vertintina atsižvelgiant ne vien į jų formuluotę, bet ir į kontekstą (šiuo klausimu žr. 2009 m. kovo 5 d. Sprendimo Prancūzija / Taryba, C‑479/07, EU:C:2009:131, 49 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

106    Nagrinėjamu atveju, pirma, Bendrasis Teismas pažymi, kad iš šio sprendimo 102 punkte nurodyto 2010 m. rugsėjo 27 d. pranešimo spaudai matyti, jog Komisija paaiškino, kad paprašė EFSA laikinai sustabdyti teiginių apie sveikumą, susijusių su botaninėmis medžiagomis, vertinimą ir koncentruotis į kitų teiginių vertinimą pagal Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 1 dalį, kad būtų galima kuo greičiau baigti jų nagrinėjimą. Komisija taip pat nurodė, kad ketina pagreitinti leidžiamų vartoti teiginių sąrašo patvirtinimo procedūrą ir kartu atidžiai išnagrinėti ir įvertinti pavienius teiginius, susijusius su botaninėmis medžiagomis, ir konkrečiai galimus prieštaravimus tarp Reglamento Nr. 1924/2006 ir 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/24/EB, iš dalies keičiančios, tradiciškai vartojamų žolinių vaistų srityje, Direktyvą 2001/83/EB dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistus (OL L 136, p. 85; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 34 t., p. 313).

107    Antra, Reglamento Nr. 432/2012 10 konstatuojamojoje dalyje Komisija dar kartą patvirtino, kad vykstant leidimo suteikimo procedūrai, numatytai Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 3 dalyje, yra keletas vertinti pateiktų teiginių dėl augalų ar vaistažolių medžiagų poveikio, kurių mokslinio vertinimo EFSA dar nebaigė. Be to, pagal tą pačią konstatuojamąją dalį yra keli teiginiai apie sveikumą, kurie turi būti papildomai įvertinti, kad Komisija galėtų apsvarstyti jų įtraukimą ar neįtraukimą į leidžiamų vartoti teiginių sąrašą, arba kurie buvo įvertinti, bet dėl kitų pagrįstų priežasčių Komisija negalėjo baigti jų svarstyti laiku.

108    Trečia, Reglamento Nr. 432/2012 11 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad, kaip minėta šio sprendimo 79–84 punktuose, laikinieji teiginiai apie sveikumą gali būti toliau vartojami pagal Reglamento Nr. 1924/2006 28 straipsnio 5 ir 6 dalis ir kad dar neįvertintiems teiginiams toliau taikoma minėtame reglamente nustatyta pereinamojo laikotarpio tvarka.

109    Darytina išvada, kad Komisija aiškiai nurodė priežastis, dėl kurių priėmė sprendimą patvirtinti leidžiamų vartoti teiginių sąrašą per kelis etapus, taigi suinteresuotieji asmenys galėjo žinoti tiek minėtą sprendimą pagrindžiančius motyvus, tiek dėl jo kylančias pasekmes.

110    Be to, nors ieškovės iš esmės kaltina Komisiją konkrečiai ir dar detaliau nenurodžius priežasčių, pagrindžiančių sprendimą atidėti laikinųjų teiginių, visų pirma susijusių su botaninėmis medžiagomis, vertinimą, pakanka priminti, kad pareigos motyvuoti apimtis priklauso nuo atitinkamo akto pobūdžio. Konkrečiai kalbant apie visuotinai taikomus aktus, kaip antai Reglamentą Nr. 432/2012, pasakytina, kad motyvuose gali būti nurodyta tik, pirma, bendra situacija, lėmusi tokio akto priėmimą, ir, antra, bendri tikslai, kurių juo siekiama. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas ne kartą yra nurodęs, kad būtų neproporcinga reikalauti konkrečiai motyvuoti pasirinktus atskirus techninius sprendimus, jei iš ginčijamo akto galima nustatyti institucijos siekiamo tikslo esmę (2001 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Nyderlandai / Taryba, C‑301/97, Rink., EU:C:2001:621, 188 punktas ir 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Etimine, C‑15/10, Rink., EU:C:2011:504, 115 punktas).

111    Taigi Komisija laikėsi pagal SESV 296 straipsnio antrą pastraipą jai tenkančios pareigos motyvuoti.

112    Todėl pirmąjį kaltinimą reikia atmesti.

113    Antra, dėl kaltinimo, siejamo su vienodo požiūrio principo pažeidimu, primintina, kad, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, pagal šį principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas nėra objektyviai pagrįstas (žr. 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Arcelor Atlantique ir Lorraine ir kt., C‑127/07, Rink., EU:C:2008:728, 23 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

114    Ieškovės iš esmės tvirtina, kad tam tikri maisto produktų sektoriaus subjektai per pereinamąjį laikotarpį, suteiktą dėl laikinųjų teiginių, galėjo ilgiau diskutuoti su valstybėmis narėmis, o Komisija dėl to turėti daugiau galimybių, kad jiems bus suteiktas leidimas vartoti šiuos teiginius.

115    Tačiau toks argumentas neįtikinamas. Be to, kad jis yra bendro pobūdžio, juo iš esmės teigiama, kad Komisija galėjo suteikti privilegijų verslo subjektams, kuriems aktualūs laikinieji teiginiai.

116    Ieškovės nepaaiškina, kaip dėl gamintojų, kuriems aktualūs laikinieji teiginiai, Komisija gali priimti palankesnį sprendimą įsikišus valstybėms narėms.

117    Be to, kaip jau minėta šio sprendimo 100 punkte, Komisija per leidžiamų vartoti teiginių sąrašo patvirtinimo procedūrą neprivalo tartis su atitinkamo sektoriaus gamintojais ir kitomis suinteresuotosiomis šalimis, taigi šios institucijos privilegijuoto požiūrio bet kuriuo atveju negalima patikrinti.

118    Todėl antrąjį kaltinimą reikia atmesti.

119    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia atmesti pirmojo ieškinio pagrindo antrą dalį, taigi ir visą pirmąjį ieškinio pagrindą.

 Dėl antrojo ieškinio pagrindo, siejamo su gero administravimo ir teisinio saugumo principų pažeidimu, pareigos bendradarbiauti su nacionalinėmis maisto institucijomis ir pareigos motyvuoti pažeidimu neįtraukus daugelio teiginių apie sveikumą į leidžiamų vartoti teiginių sąrašą

120    Antrąjį ieškinio pagrindą sudaro trys dalys.

–       Dėl pirmos dalies, siejamos su klaidingų kriterijų taikymu sudarant leidžiamų vartoti teiginių sąrašą

121    Pirmoje dalyje ieškovės nurodo du kaltinimus.

122    Pirmasis kaltinimas siejamas su tuo, kad prašymas pateikti mokslo nuomonę, kurį Komisija pateikė EFSA, kad ši įvertintų Reglamento Nr. 1294/2006 13 straipsnio 1–3 dalyse nurodytus teiginius apie sveikumą, buvo neadekvatus, nes jame reikalauta per daug. Konkrečiai ieškovės tvirtina, kad pagal Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 3 dalį nereikalaujama, kad EFSA pateiktų išsamią mokslo nuomonę su išvadomis, o numatyta tik paprasta konsultacija. Be to, jos pažymi, kad pagal šią nuostatą reikalaujama kitokio vertinimo, būtent atliekamo pagal specialią ir griežtesnę tvarką, skirtą teiginiams apie sveikumą patvirtinti pagal to paties reglamento 13 straipsnio 5 dalį ir 14 straipsnį.

123    Antrasis kaltinimas siejamas su tuo, kad, net darant prielaidą, jog pagal Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 1 dalį atliekamas vertinimas gali būti išsamus ir grindžiamas visuotinai pripažintais mokslo įrodymais, Komisija ir EFSA tiems įrodymams taikė klaidingus kriterijus.

124    Komisija, palaikoma Prancūzijos Respublikos ir BEUC, ginčija ieškovių argumentus.

125    Dėl pirmojo kaltinimo pirmiausia pažymėtina, jog, kaip tvirtina Prancūzijos Respublika, ieškovės argumentuoja, kad reikalaujamas mokslinio pagrindimo lygis, siekiant suteikti leidimą vartoti teiginius apie sveikumą pagal Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 1 dalį, turėjo būti ne toks aukštas, kokio reikalavo Komisija prašydama pateikti mokslo nuomonę, ir ypač ne toks griežtas, koks taikomas suteikiant leidimą vartoti teiginius apie sveikumą, nurodytus to paties reglamento 13 straipsnio 5 dalyje ir 14 straipsnyje.

126    Šiuo klausimu Bendrasis Teismas pirmiausia pažymi, kad pagal Reglamento Nr. 1924/2006 17 konstatuojamąją dalį vartojant teiginius apie maistingumą ir sveikumą daugiausia reikėtų atsižvelgti į mokslinį teiginių įrodymą, o tokius teiginius vartojantys maisto verslo operatoriai turėtų juos pagrįsti. Teiginys turėtų būti moksliškai pagrįstas, atsižvelgiant į turimų mokslo duomenų visumą ir suteikiant reikšmę įrodymams. Be to, to paties reglamento 23 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad Sąjungoje vartoti teiginius apie sveikumą turėtų būti leidžiama tik atlikus aukščiausio įmanomo lygio mokslinį įvertinimą. Tam, kad būtų užtikrintas suderintas mokslinis šių teiginių vertinimas, juos turėtų atlikti EFSA.

127    Reglamento Nr. 1924/2006 5 straipsnyje „Bendrosios sąlygos“ iš esmės numatyta, kad Sąjungoje vartoti teiginius apie sveikumą leidžiama tik tokiu atveju, jei, be kitų sąlygų, visuotinai pripažintais mokslo įrodymais įrodyta, kad, pirma, medžiaga, apie kurią pateikiamas teiginys, pasižymi naudingu poveikiu, antra, kad galutiniame produkte yra toks medžiagos, apie kurią pateikiamas teiginys, kiekis, kuris užtikrins teiginyje minimą naudingą poveikį, arba jos nėra ir, trečia, kad produkto kiekyje, kurį galima pagrįstai tikėtis suvartoti, yra tiek medžiagos, kuri apibūdinama teiginiu, kad ji turės teiginyje nurodytą poveikį.

128    Galiausiai pagal Reglamento Nr. 1924/2006 6 straipsnį „Mokslinis teiginių įrodymas“ teiginiai apie sveikumą pagrindžiami ir įrodomi visuotinai pripažintais mokslo įrodymais. Be to, teiginį apie sveikumą pateikiantis maisto verslo operatorius turi pagrįsti jo vartojimą.

129    Susiejus minėtas nuostatas, darytina išvada, jog pagal Reglamentą Nr. 1924/2006 reikalaujama, pirma, kad Sąjungoje būtų galima vartoti tik moksliškai pagrįstus teiginius apie sveikumą, ir, antra, kad šiuos teiginius būtų galima vartoti tik po to, kai EFSA atlieka suderintą mokslinį jų vertinimą, atitinkantį griežčiausius reikalavimus. Ši išvada, priešingai, nei tvirtina ieškovės, taikoma ir leidimo suteikimo procedūrai, nurodytai Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 1–3 dalyse, per kurią Komisija negali prašyti EFSA atlikti ne tokio griežto mokslinio vertinimo, palyginti su teiginiais, kuriems taikoma šio reglamento 13 straipsnio 5 dalis arba jo 14 straipsnis. Šiuo klausimu konstatuotina, kaip teigia ir Komisija, kad nė vienoje iš minėtų nuostatų nenumatyta, jog teiginiams apie sveikumą taikomos skirtingos vertinimo sąlygos, nelygu jiems taikytina nuostata.

130    Be to, primintina, kad pagal teismo praktiką mokslinis rizikos vertinimas, kiek įmanoma išsamiau atliktas remiantis mokslo nuomonėmis, pagrįstomis profesionalumo, skaidrumo ir nepriklausomumo principais, yra svarbi procedūrinė garantija, kuria siekiama užtikrinti priemonių mokslinį objektyvumą ir išvengti savavališkų priemonių patvirtinimo (šiuo klausimu žr. 2002 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Pfizer Animal Health / Taryba, T‑13/99, Rink., EU:T:2002:209, 172 punktą ir 2011 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, T‑257/07, Rink., EU:T:2011:444, 89 punktą).

131    Galiausiai reikia atmesti ieškovių argumentą, kad Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 1 dalį būtina aiškinti taip, kad joje numatyta taikyti bendrąją prezumpciją rinkoje egzistuojantiems teiginiams apie sveikumą, kuriuos reikia laikyti pagrįstais visuotinai pripažintais mokslo įrodymais. Iš tiesų manytina, kad, kaip pažymi Prancūzijos Respublika, tokios bendrosios prezumpcijos, kaip ją suformulavo ieškovės, taikymas prieštarautų Reglamento Nr. 1924/2006 6 straipsniui, kuris grindžiamas to paties reglamento 14 konstatuojamojoje dalyje primintu teiginiu, kad daug rinkoje egzistuojančių teiginių nepagrįsti moksliškai.

132    Darytina išvada, kad Komisija nepažeidė Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio, kai paprašė EFSA pateikti mokslo nuomonę, kad būtų įvertinti teiginiai apie sveikumą.

133    Todėl reikia atmesti pirmąjį kaltinimą.

134    Dėl antrojo kaltinimo ieškovės iš esmės tvirtina, kad kriterijai, kuriuos Komisija ir EFSA taikė mokslo įrodymams, kaip matyti visų pirma iš prašymo pateikti mokslinę nuomonę, buvo klaidingi.

135    Pirma, jos tvirtina, jog reikalavimas, kad maisto produktuose esančios maistinės medžiagos, apie kurią pateiktas teiginys, naudingas poveikis turi būti „žymus“, viršija Reglamento Nr. 1924/2006 5 straipsnyje įtvirtintą bendrąjį kriterijų, kad pakanka naudingo fiziologinio poveikio.

136    Šiuo klausimu pirmiausia konstatuotina, kad net jei, kaip teigia ieškovės, Komisija prašyme pateikti mokslo nuomonę nurodė, jog teiginyje minimas naudingas poveikis turi būti žymus, ji šį reikalavimą apibūdino kaip siekį pakankamai įrodyti, kad minėtas naudingas poveikis pasireiškia tam tikroms kūno funkcijoms ir yra svarbus sveikatai. Toks reikalavimas yra sąlyga, kurią galima kildinti iš Reglamento Nr. 1924/2006 5 straipsnio 1 dalies b ir d punktų. Kaip minėta šio sprendimo 127 punkte, šioje nuostatoje įtvirtintos leidimo vartoti teiginius apie sveikumą suteikimo sąlygos: pirma, medžiagos, apie kurią pateikiamas teiginys, turi būti didelis kiekis arba jo nebūti, kad atsirastų nurodytas poveikis, antra, produkto kiekyje, kurį galima pagrįstai tikėtis suvartoti, tos medžiagos yra tiek, kad ji darys teiginyje nurodytą poveikį. Taigi reikalavimas, kad naudingas poveikis būtų žymus, kaip nurodyta prašyme pateikti mokslo nuomonę, skirtas užtikrinti, kad vartotojai nebūtų klaidinami, kai perka maisto produktus, kuriuose, teigiama, yra medžiagų, sukeliančių tokį poveikį. Tokiomis aplinkybėmis prašymas pateikti mokslo nuomonę nelaikytinas viršijančiu bendrąsias vartojimo sąlygas, numatytas Reglamente Nr. 1924/2006.

137    Antra, ieškovės kritikuoja prašymą pateikti mokslo nuomonę, kurį Komisija pateikė EFSA, dėl to, kad Komisija pervertino priežasties ir poveikio ryšį.

138    Tačiau su šia kritika negalima sutikti. Iš tiesų pareiga įrodyti maisto produkto, apie kurį pateikiamas teiginys, ir teiginyje nurodyto poveikio priežastinį ryšį kyla iš paties Reglamento Nr. 1924/2006. Pakanka pažymėti, kad Reglamento Nr. 1924/2006 2 straipsnio 2 dalies 5 punkte teiginys apie sveikumą apibrėžiamas kaip teiginys, kuriuo tiesiogiai ar netiesiogiai teigiama ar užsimenama, kad esama ryšio tarp maisto produkto kategorijos, maisto produkto ar vienos jo sudėtinių dalių ir sveikatos. Taigi konstatuotina, kad siekiant nustatyti, ar teiginys apie sveikumą yra pagrįstas pagal šį reglamentą, reikia nustatyti priežastinį ryšį tarp maisto produkto ir konkrečiai nurodytų funkcijų.

139    Trečia, ieškovės tvirtina, kad suteikta pernelyg daug svarbos maisto produktų apibūdinimui.

140    Tačiau, kaip teigia Komisija, maisto produkto, apie kurį pateiktas teiginys, apibūdinimas yra esminė vertinimo dalis. Šiuo klausimu pasakytina, kad tik atsižvelgdama į konkretų maisto produkto ar vienos iš jo sudedamųjų dalių, apie kurią pateikiamas teiginys, apibūdinimą EFSA gali nustatyti, ar teiginys moksliškai pagrįstas. Taigi maisto produkto, apie kurį pateikiamas teiginys, apibūdinimas užtikrina, kad teiginys bus vartojamas tik kalbant apie maisto produktus, kurių įtaka tam tikrai organizmo funkcijai buvo įrodyta.

141    Ketvirta, ieškovės teigia, jog Komisija tinkamai nepatikrino Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 1 dalies ii punkte įtvirtintos sąlygos, kad teiginiai apie sveikumą turi būti „gerai suprantami vidutiniam vartotojui“, nes ji leido vartoti teiginius, suformuluotus moksliškai ir sudėtingai. Tačiau šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad ši kritika susijusi tik su leidžiamų vartoti teiginių sąrašu ir, kaip ieškovės ne kartą teigė savo rašytiniuose dokumentuose, jis nėra jų prašymo panaikinti Reglamentą Nr. 432/2012 dalykas. Tokiomis aplinkybėmis jų argumentą reikia atmesti kaip nereikšmingą.

142    Darytina išvada, jog ieškovėms nepavyko įrodyti, kad kriterijai, kuriuos Komisija ir EFSA taikė vertindamos teiginius apie sveikumą, buvo klaidingi.

143    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti antrąjį ieškovių kaltinimą, taigi ir antrojo ieškinio pagrindo pirmą dalį.

–       Dėl antros dalies, siejamos su gero administravimo ir teisinio saugumo principų pažeidimu

144    Antroje dalyje ieškovės nurodo du kaltinimus.

145    Pirmasis kaltinimas siejamas su tuo, kad vertindama teiginius apie sveikumą EFSA pažeidė teisinio saugumo principą, nes, pirma, per tokį nagrinėjimą taikytini kriterijai konkrečiai nustatyti gairėse ne tuomet, kai sudaryti nacionaliniai leidžiamų vartoti teiginių apie sveikumą sąrašai pagal Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 2 dalį, o jau prasidėjus vertinimo procedūrai, ir, antra, EFSA priėmė nenuoseklias ir prieštaringas mokslo nuomones.

146    Antrasis kaltinimas siejamas su gero administravimo principo pažeidimu, nes vertinimo procedūra neužtikrina, kad EFSA patikrino visus suinteresuotųjų šalių pateiktus duomenis, be to, EFSA nuomonės paskelbtos viešai, nesuteikus suinteresuotosioms šalims galimybės pateikti savo pastabas.

147    Komisija, palaikoma pirmiausiai Prancūzijos Respublikos ir BEUC, ginčija ieškovių argumentus.

148    Pirma, dėl kaltinimo, siejamo su teisinio saugumo principo pažeidimu, ir konkrečiai dėl ieškovių argumento, kad nagrinėjama leidimo suteikimo procedūra nebuvo pritaikyta, nes nebuvo konkrečių nuostatų dėl EFSA atliekamo mokslinio vertinimo, pirmiausia pažymėtina, kad 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio EFSA ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (OL L 31, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 6 t., p. 463), III skyriuje detaliai reglamentuojama EFSA darbo tvarka ir funkcijos.

149    Taip pat pažymėtina, kad, priešingai, nei teigia ieškovės, nei Reglamente Nr. 1924/2006, nei Reglamente Nr. 178/2002 neįtvirtinta Komisijos ar EFSA pareiga prieš pradedant Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 3 dalyje nurodytą vertinimo procedūrą pateikti konkrečias mokslines gaires, kaip EFSA ketina vertinti prašymus leisti vartoti teiginius. Aplinkybė, kad, kaip pažymi ieškovės, EFSA vėliau – 2009 m. lapkričio 11 d. ir 2011 m. kovo 25 d. – priėmė tokias gaires, atsižvelgdama į atliekant pirmuosius vertinimus įgytą patirtį, neįrodo grėsmės teisiniam saugumui buvimo. Priešingai, kaip teigia Komisija, manytina, kad šių gairių priėmimas padeda sustiprinti suinteresuotųjų šalių teisinį saugumą.

150    Galiausiai, nors ieškovės kaltina Komisiją, jog ši sudarant nacionalinius teiginių apie sveikumą sąrašus nepatikslino, kad jie turi būti taip pat moksliškai įrodyti kaip ir Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 5 dalyje ir 14 straipsnyje nurodyti teiginiai, kaip matyti iš vėliau EFSA priimtų gairių, konstatuotina, kad šis kaltinimas nepagrįstas nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis.

151    Iš tiesų pažymėtina, kad, kaip teigia Komisija, klausimas dėl teiginių, kuriems taikomi Reglamento Nr. 1924/2006 13 ir 14 straipsniai, mokslinio pagrindimo, aptartas 2007 m. gruodžio 14 d. Komisijos priimtame dokumente „Guidance on the implementation of regulation nº 1924/2006 on nutrition and health claims made on foods – Conclusions of the standing committee on the food chain and animal health“ (Reglamento Nr. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą įgyvendinimo gairės – Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinio komiteto išvados), skelbiamame jos interneto puslapyje. Konkrečiai kalbant, iš šio dokumento III.2.3 punkto „Priskyrimo prie 13 ar 14 straipsnio poveikis“ aiškiai matyti, kad teiginių priskyrimas prie šių nuostatų neturėjo įtakos mokslinio pagrindimo lygiui, reikalaujamam, kad būtų leista tuos teiginius vartoti.

152    Darytina išvada, jog ieškovėms nepavyko įrodyti, kad per procedūrą EFSA pažeistas teisinio saugumo principas, kiek tai susiję su mokslinio vertinimo kriterijais.

153    Todėl pirmąjį kaltinimą reikia atmesti.

154    Antra, dėl ieškovių pateikto kaltinimo gero administravimo principo pažeidimu, kiek šis principas susijęs su teise būti išklausytam, primintina, kad pagal Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkto tekstą ir pagal šio sprendimo 98 punkte nurodytą Teisingumo Teismo praktiką šis principas netaikomas priimant visuotinai taikomus aktus.

155    Nagrinėjamu atveju pakanka dar kartą priminti, jog šio sprendimo 36 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad Reglamentas Nr. 432/2012 yra bendro pobūdžio priemonė, todėl Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis netaikomas.

156    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti antrąjį ieškovių kaltinimą, taigi ir antrojo ieškinio pagrindo antrą dalį.

–       Dėl trečios dalies, siejamos su pareigos bendradarbiauti su nacionalinės valdžios institucijomis ir pareigos motyvuoti pažeidimu

157    Trečiojoje dalyje ieškovės tvirtina, kad, pirma, pareiga bendradarbiauti su nacionalinėmis maisto institucijomis, įtvirtinta Reglamento Nr. 178/2002 30 straipsnio 4 dalyje, pažeista, nes EFSA detaliai neanalizavo nacionalinių institucijų prieš tai atlikto teiginių apie sveikumą, esančių pagal Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 2 dalį sudarytuose sąrašuose, nagrinėjimo. Antra, jos teigia, jog net darant prielaidą, kad vyko diskusijos su nacionalinės valdžios institucijomis, pareigos motyvuoti nesilaikyta, nes šių diskusijų turinys ir apimtis nebuvo perteikta Reglamento Nr. 432/2012 konstatuojamosiose dalyse.

158    Komisija, visų prima palaikoma Prancūzijos Respublikos, ginčija ieškovių argumentus.

159    Visų pirma pažymėtina, kad Reglamento Nr. 178/2002 30 straipsnio „Mokslinių nuomonių išsiskyrimas“ 1–3 dalyse iš esmės nustatyta, kad EFSA turi būti budri, kad ankstyvojoje stadijoje nustatytų galimą savo mokslo nuomonių ir kitų institucijų paskelbtų tokių nuomonių išsiskyrimo šaltinį. Be to, to paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai nustatomi svarbūs nuomonių išsiskyrimai mokslo klausimais ir minėta įstaiga yra valstybės narės įstaiga, EFSA ir nacionalinė įstaiga įpareigojamos išspręsti šį neatitikimą kartu arba parengti bendrą dokumentą, paaiškinantį ginčijamus klausimus ir nustatantį, kas šiuose duomenyse yra abejotina. Dokumentas paskelbiamas viešai.

160    Taigi iš Reglamente Nr. 178/2002, visų pirma jo 30 straipsnyje, įtvirtintos sistemos matyti, kad reikalavimų, reglamentuojančių mokslo nuomonių priėmimo tvarką, klausimu šis reglamentas yra papildomas teisės aktas, palyginti su Reglamentu Nr. 1924/2006, ir jis netaikomas, jei Sąjungos teisės akte, kaip minėtame reglamente, numatytos specialios nuostatos dėl leidimų vartoti teiginius apie sveikumą suteikimo (pagal analogiją žr. 2005 m. birželio 9 d. Sprendimo HLH Warenvertrieb ir Orthica, C‑211/03, C‑299/03 ir C‑316/03–C‑318/03, Rink., EU:C:2005:370, 38 ir 39 punktus).

161    Nagrinėjamu atveju, kadangi Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 3 dalyje aiškiai numatyta, kad EFSA gali atlikti valstybių narių pagal to paties reglamento 13 straipsnio 2 dalį pateiktų sąrašų suderintą mokslinį vertinimą, pasakytina, kad, kaip teigia Komisija ir Prancūzijos Respublika, Reglamento Nr. 178/2002 30 straipsnio 4 dalis šioje byloje netaikoma, nes atlikdama vertinimą EFSA neprivalėjo diskutuoti su nacionalinės valdžios institucijomis ar viešai skelbti su šiomis diskusijomis susijusių dokumentų.

162    Be to, dėl ieškovių argumento, kad EFSA ir nacionalinių maisto institucijų nuomonės dėl tam tikrų teiginių apie sveikumą, pateiktos jų ieškinio priede, akivaizdžiai skiriasi, pakanka priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir gerą teisingumo vykdymą, kad ieškinys būtų priimtinas, reikia, kad esminės jį pagrindžiančios faktinės ir teisinės aplinkybės išplauktų, nors ir glaustai, tačiau nuosekliai ir suprantamai, iš paties ieškinio teksto. Šiuo aspektu, nors ieškinio turinys specifiniais klausimais gali būti pagrįstas ir papildytas pateikiant nuorodas į prie jo pridėtų dokumentų ištraukas, bendroji nuoroda į kitus dokumentus, netgi ieškinio priedus, negali kompensuoti pagrindinių teisinių argumentų, kurie pagal pirma nurodytas nuostatas turi būti nurodyti pačiame ieškinyje, nebuvimo (šiuo klausimu žr. 2005 m. gruodžio 14 d. Sprendimo General Electric / Komisija, T‑210/01, Rink., EU:T:2005:456, 592 punktą). Todėl šį argumentą reikia atmesti kaip nepriimtiną.

163    Darytina išvada, kad EFSA atliekant jai pateiktų teiginių apie sveikumą vertinimą nepažeista nei Reglamento Nr. 178/2002 30 straipsnio 4 dalis, nei pareiga motyvuoti.

164    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti antrojo ieškinio pagrindo trečią dalį, taigi ir visą antrąjį pagrindą.

165    Todėl reikia atmesti prašymą panaikinti Reglamentą Nr. 432/2012.

2.     Dėl prašymo pripažinti Reglamentą Nr. 1924/2006 netaikytinu

 Dėl priimtinumo

166    Komisija ir Taryba teigia, kad ieškovių netiesiogiai pateiktas prašymas pagal SESV 277 straipsnį pripažinti Reglamentą Nr. 1924/2006 netaikytinu, yra nepriimtinas, nes nepriimtinas ieškinys dėl Reglamento Nr. 432/2012. Be to, jos pažymi, kad bet kuriuo atveju pagal nusistovėjusią teismo praktiką neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo apimtis turi būti ribojama tiek, kiek tai būtina ginčui išspręsti.

167    Ieškovės ginčija šiuos argumentus.

168    Pagal SESV 277 straipsnį, nepaisant to, kad SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje nustatytas terminas yra pasibaigęs, bet kuri teismo proceso, kuriame ginčijamas Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo priimtas visuotinai taikomas aktas, šalis gali remtis 263 straipsnio antroje pastraipoje nurodytais pagrindais, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas tą aktą pripažintų netaikytinu.

169    Pagal nusistovėjusią teismo praktiką SESV 277 straipsnyje suteikta galimybė remtis visuotinai taikomo akto neteisėtumu nėra savarankiška teisė pareikšti ieškinį ir ja galima pasinaudoti tik atskirai, kai pagrindinio ieškinio nepriimtinumas lemia neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą (šiuo klausimu žr. 2008 m. birželio 17 d. Nutarties Dow AgroSciences / EFSA, T‑397/06, EU:T:2008:208, 63 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

170    Neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas, pateiktas atskirai pagal SESV 277 straipsnį dėl to, kad pagrindinėje byloje ginčijamas trečiojo asmens akto teisėtumas, priimtinas tik tada, kai yra ryšys tarp ginčijamo akto ir normos, kurios galimu neteisėtumu remiamasi. Kadangi SESV 277 straipsniu nesiekiama leisti šaliai ginčyti tam tikro bendro pobūdžio akto taikymą grindžiant ieškinį, neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo apimtis turi būti ribojama tiek, kiek tai būtina išspręsti ginčą. Remiantis tuo, darytina išvada, kad bendro pobūdžio aktas, kurio teisėtumas ginčijamas, turi būti tiesiogiai ar netiesiogiai taikytinas byloje, kurioje nagrinėjamas ieškinys (šiuo klausimu žr. 2007 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Ianniello / Komisija, T‑308/04, Rink. VT, EU:T:2007:347, 33 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

171    Nagrinėjamu atveju, pirma, Bendrasis Teismas pažymi, kad, kiek ieškovių ieškinys pateiktas dėl Reglamento Nr. 432/2012 ir atskirai dėl Reglamento Nr. 1924/2006, pagal SESV 277 straipsnį pateikto prašymo priimtinumas, kaip matyti iš šio sprendimo 169 punkte nurodytos teismo praktikos, priklauso nuo ieškinio dėl Reglamento Nr. 432/2012 panaikinimo priimtinumo. Atsižvelgiant į šio sprendimo 51 punkte padarytą išvadą dėl prašymo panaikinti Reglamentą Nr. 432/2012 priimtinumo, neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą reikia pripažinti nepriimtinu.

172    Antra, kiek Reglamentas Nr. 1924/2006, konkrečiai jo 13 straipsnio 3 dalis, yra Reglamento Nr. 432/2012 pagrindas, galima pripažinti, kad tarp šių dviejų aktų egzistuoja pakankamai glaudus ryšys, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 170 punkte nurodytą teismo praktiką. Šiuo klausimu konstatuotina, kad išvadą apie tokio ryšio egzistavimą galima padaryti, be kita ko, remiantis teiginiu, kad pagrindiniame ieškinyje ginčijamas aktas iš esmės grindžiamas akto, kurio teisėtumas ginčijamas, nuostata (šiuo klausimu žr. 2006 m. spalio 25 d. Sprendimo Carius / Komisija, T‑173/04, Rink. VT, EU:T:2006:333, 46 punktą ir 170 punkte minėto Sprendimo Ianniello / Komisija, EU:T:2007:347, 33 punktą; šiuo klausimu pagal analogiją žr. 1998 m. kovo 4 d. Sprendimo De Abreu / Teisingumo Teismas, T‑146/96, Rink. VT, EU:T:1998:50, 25 ir 29 punktus).

173    Darytina išvada, jog reikia atmesti Komisijos ir Tarybos argumentus, kad ieškovių pateiktas Reglamento Nr. 1924/2006 neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas turėtų būti pripažintas nepriimtinu.

174    Be to, pažymėtina, kad ieškovės ginčija tik Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 1–3 dalių ir to paties reglamento 28 straipsnio 5 ir 6 dalyse įtvirtintų pereinamųjų laikotarpių teisėtumą. Tokiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į šio sprendimo 170 punkte nurodytą teismo praktiką, neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą pagal SESV 277 straipsnį galima pateikti tik dėl šių nuostatų. Todėl Bendrasis Teismas, nagrinėdamas prašymą, apsiribos šiomis nuostatomis.

 Dėl esmės

175    Grįsdamos prašymą pripažinti Reglamentą Nr. 1924/2006 netaikytinu ieškovės pateikia du pagrindus, siejamus su teisės būti išklausytam ir teisinio saugumo principo pažeidimu.

 Dėl pirmojo pagrindo, pateikto grindžiant prašymą pripažinti Reglamentą Nr. 1924/2006 netaikytinu, siejamo su teisės būti išklausytam pažeidimu

176    Ieškovės teigia, kad Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 3 dalis pažeidžia jų teisę būti išklausytoms, įtvirtintą Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje. Konkrečiai jos teigia, kad, kaip ir Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 5 dalis ir 14 straipsnis, leidimo vartoti šio reglamento 13 straipsnio 5 dalyje nurodytus teiginius apie sveikumą procedūra turėjo suteikti galimybę maisto produktų sektoriaus verslo subjektams pateikti pastabas EFSA dėl jiems aktualių teiginių. Ieškovės nurodo 1998 m. rugsėjo 17 d. Sprendimą Primex Produkte Import-Export ir kt. / Komisija (T‑50/96, Rink., EU:T:1998:223, 58–61 punktai), kuriame iš esmės teigiama, kad šalys, su kuriomis vieša priemonė tiesiogiai susijusi, turi turėti galimybę būti išklausytos ją priimant, net jei nėra konkrečių teisės nuostatų tuo klausimu.

177    Komisija, palaikoma Tarybos, BEUC, Parlamento ir Prancūzijos Respublikos, ginčija šiuos argumentus.

178    Visų pirma dėl argumento, siejamo su gero administravimo principo pažeidimu, pakanka priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 97 punkto, Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens teisė būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę. Tačiau nagrinėjamu atveju, kaip nurodyta šio sprendimo 36 punkte, remiantis Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 3 dalimi priimama visuotinai taikoma priemonė, todėl negalima pritarti argumentams, kad pažeista minėtoje Pagrindinių teisių chartijos nuostatoje įtvirtinta teisė būti išklausytam.

179    Be to, dėl ieškovių argumento, kad Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 5 dalyje ir 14 straipsnyje numatyta procedūra, per kurią būtinai reikia išklausyti atitinkamo sektoriaus verslo subjektus, pažymėtina, kad, kaip teigia Parlamentas ir Taryba, šiuose dviejuose straipsniuose nurodyta leidimo suteikimo procedūra skiriasi nuo nurodytosios Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 3 dalyje, nes ji pradedama gavus asmenų prašymą, taigi šie asmenys gali pateikti savo pastabas dėl EFSA nuomonės ir gauti individualų sprendimą. Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatyta leidimo suteikimo procedūra, priešingai, pradedama tik valstybių narių ir nenumatyta asmenų teisė būti išklausytiems.

180    Dėl šio sprendimo 176 punkte minėto Sprendimo Primex Produkte Import-Export ir kt. / Komisija (EU:T:1998:223), kuriuo remiasi ieškovės, konstatuotina, kad, priešingai nei šioje byloje, tas sprendimas buvo susijęs su individualiomis administracinėmis priemonėmis, priimtomis jautienos importo muitų srityje. Iš tiesų tik tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas pripažino, kaip pažymi ieškovės, kad teisės į gynybą užtikrinimas per bet kokią procedūrą, kuri buvo pradėta prieš asmenį ir gali pasibaigti jo nenaudai priimtu aktu, yra pagrindinis Sąjungos teisės principas, kurio reikia laikytis net ir nesant procedūrą reglamentuojančių teisės aktų (176 punkte minėto Sprendimo Primex Produkte Import-Export ir kt. / Komisija, EU:T:1998:223, 59 punktas). Taigi, kadangi Reglamentas Nr. 1924/2006 yra visuotinai taikomas aktas, minėto sprendimo motyvai ir išvados šioje byloje nereikšmingi.

181    Bet kuriuo atveju, net darant prielaidą, kad tame sprendime padarytas Bendrojo Teismo išvadas, kuriomis remiasi ieškovės, galima taikyti nagrinėjamoje byloje, pažymėtina, kad, kaip nurodo ieškovės savo ieškinyje, prieš priimant Reglamentą Nr. 432/2012 vyko viešos konsultacijos, per kurias suinteresuotosios šalys, įskaitant ieškoves, turėjo galimybę pateikti savo pastabas. Taigi Komisijos taikyta procedūra laikytina atitinkančia Bendrojo Teismo išvadas šio sprendimo 176 punkte minėtame Sprendime Primex Produkte Import-Export ir kt. / Komisija (EU:T:1998:223). Be to, kaip pažymi Parlamentas, per reglamento priėmimo procedūrą, numatytą Reglamento Nr. 1924/2006 25 straipsnyje, maisto produktų sektoriaus verslo subjektai turėjo galimybę būti išklausyti – Komisija, Parlamentas, Taryba ir valstybių narių institucijos reguliariai kontaktavo su atitinkamais subjektais.

182    Darytina išvada, jog ieškovės negali pagrįstai tvirtinti, kad Reglamentas Nr. 1924/2006, konkrečiai jo 13 straipsnio 3 dalis, pažeidžia teisę į gerą administravimą ir konkrečiai teisę būti išklausytam.

183    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti pirmąjį pagrindą, nurodytą grindžiant prašymą pripažinti Reglamentą Nr. 1924/2006 netaikytinu.

 Dėl antrojo pagrindo, nurodyto grindžiant prašymą pripažinti Reglamentą Nr. 1924/2006 netaikytinu ir siejamo su teisinio saugumo principo pažeidimu

184    Antrąjį pagrindą, ieškovių nurodytą grindžiant prašymą pripažinti Reglamentą Nr. 1924/2006 netaikytinu, sudaro du kaltinimai.

185    Pirmajame kaltinime ieškovės tvirtina, kad Reglamentas Nr. 1924/2006 pažeidžia teisinio saugumo principą, nes jo 28 straipsnyje nenumatyti protingi pereinamieji laikotarpiai, skirti prisitaikyti prie jo nuostatų. Iš esmės jos kritikuoja pareigą įsigaliojus Reglamentui Nr. 432/2012 pašalinti iš platinimo tinklo maisto produktus, kurie teisėtai pateikti į rinką iki 2012 m.

186    Antrajame kaltinime ieškovės tvirtina, kad aiškiai neapibrėžta nagrinėjimo, skirto tam, kad būtų suteiktas leidimas vartoti teiginius apie sveikumą pagal Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 3 dalį, apimtis.

187    Komisija, palaikoma Tarybos, BEUC, Parlamento ir Prancūzijos Respublikos, ginčija šiuos du kaltinimus.

188    Visų pirma primintina, kad, remiantis šio sprendimo 86 punkte nurodyta teismo praktika, pagal teisinio saugumo principą reikalaujama, kad teisės normos būtų aiškios ir tikslios ir kad būtų galima numatyti jų pasekmes.

189    Pirma, dėl kaltinimo, kad Reglamente Nr. 1924/2006 numatytas neproporcingai trumpas pereinamasis laikotarpis, skirtas visų pirma prisitaikyti prie Reglamento Nr. 432/2012, konstatuotina, kad, nors ieškovės kaltina Tarybą ir Parlamentą numačius itin trumpus pereinamuosius laikotarpius, jos šiuo klausimu pateikia tik bendrus teiginius ir savo rašytiniuose dokumentuose netvirtina, kad dėl šių pereinamųjų laikotarpių atsirado netikrumas jų atžvilgiu, nes šie laikotarpiai galbūt nebuvo aiškūs.

190    Bet kuriuo atveju dėl argumento, kad maisto papildams ir dietiniams maisto produktams, kuriuos galima laikyti dvejus trejus metus, buvo galima numatyti ilgesnį pereinamąjį laikotarpį, pasakytina, kad Reglamente Nr. 432/2012 numatyti šeši mėnesiai atrodo pakankamas laikotarpis pritaikyti jų ženklinimą ir reklamą, nes ieškovės netgi nepatikslino, koks laikotarpis, jų manymu, būtų pagrįstas ir kurį Komisija galėjo numatyti minėtame reglamente. Šiuo klausimu primintina, kad Reglamentu Nr. 432/2012 siekta ne uždrausti pačios prekybos ieškovių produktais, o tik pašalinti jų etiketėse esančius teiginius apie sveikumą, neatitinkančius Reglamento Nr. 1924/2006.

191    Darytina išvada, kad Reglamentu Nr. 1924/2006 nepažeidžiamas teisinio saugumo principas, kiek tai susiję su jo 28 straipsnyje numatytais pereinamaisiais laikotarpiais.

192    Taigi pirmajam kaltinimui negalima pritarti.

193    Antra, dėl kaltinimo, kad Reglamentas Nr. 1924/2006 neaiškus, pažymėtina, kad pagal šį reglamentą teiginiams apie sveikumą taikytinas teisinis pagrindas maisto produktų sektoriaus verslo subjektams buvo aiškus ir jie galėjo numatyti jo pasekmes, todėl negalima pripažinti, kad pažeistas teisinio saugumo principas, kaip tai suprantama pagal teismo praktiką. Iš tiesų, pirma, susiejus Reglamento Nr. 1924/2006 10 straipsnio 1 dalį ir 13 straipsnį galima suprasti, kad teiginiai apie sveikumą yra draudžiami, išskyrus atvejus, kai, pirma, jie atitinka bendruosius ir specialiuosius šiame reglamente numatytus reikalavimus ir, antra, yra leidžiami pagal šį reglamentą. Be to, Reglamento Nr. 1924/2006 28 straipsnio 5 ir 6 dalyse, kuriose numatytos pereinamojo laikotarpio priemonės, suteikta galimybė vartoti teiginius apie sveikumą, kol bus patvirtintas leidžiamų vartoti teiginių sąrašas, kaip paaiškinta šio sprendimo 80–83 punktuose.

194    Ieškovės taip pat tvirtina, kad konsultavimosi su EFSA procedūra detaliai nereglamentuota Reglamente Nr. 1924/2006 ir, konkrečiai kalbant, tiksliai nenurodyti mokslo kriterijai, kuriuos ši institucija turi taikyti atlikdama teiginių apie sveikumą vertinimą.

195    Tačiau šiuo klausimu konstatuotina, kad mokslinio vertinimo kriterijai, taikytini pagal Reglamentą Nr. 1924/2006, nekelia abejonių atsižvelgiant į šio reglamento nuostatas. Iš tiesų, kaip minėta šio sprendimo 135 ir 138 punktuose, Reglamento Nr. 1924/2006 2 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad siekiant nustatyti, ar teiginys apie sveikumą yra pagrįstas, reikia nustatyti priežastinį ryšį tarp atitinkamo maisto produkto ir konkrečiai nurodytų funkcijų. Be to, Reglamento Nr. 1924/2006 5 straipsnyje numatytos leidimo vartoti teiginius apie sveikumą suteikimo sąlygos: pirma, medžiagos, apie kurią pateikiamas teiginys, turi būti didelis kiekis arba jo nebūti, kad atsirastų nurodytas poveikis, ir, antra, produkto kiekyje, kurį galima pagrįstai tikėtis suvartoti, tos medžiagos yra tiek, kad ji turės teiginyje nurodytą poveikį. Galiausiai pagal Reglamento Nr. 1924/2006 6 straipsnį, siejamą su to paties reglamento 17 ir 23 konstatuojamosiomis dalimis, nurodytais šio sprendimo 126 punkte, teiginiai apie sveikumą turi būti pagrindžiami ir įrodomi visuotinai pripažintais mokslo įrodymais.

196    Darytina išvada, kad reikia atmesti ieškovių argumentą, kad nėra konkrečios nuostatos dėl to, kaip EFSA turi taikyti Reglamento Nr. 1924/2006 13 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus, kai į ją kreipiamasi per to paties reglamento 13 straipsnio 3 dalyje nurodytą procedūrą.

197    Todėl antrąjį ieškovių kaltinimą reikia atmesti.

198    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti antrąjį pagrindą, nurodytą grindžiant prašymą pripažinti Reglamentą Nr. 1924/2006 netaikytinu, taigi ir visą šį prašymą.

3.     Dėl prašymo panaikinti laikinųjų teiginių sąrašą

199    Komisija, palaikoma visų pirma Prancūzijos Respublikos ir BEUC, tvirtina, kad prašymas panaikinti laikinųjų teiginių sąrašą yra nepriimtinas. Anot jos, dėl šio sąrašo negalima pareikšti ieškinio pagal SESV 263 straipsnį, nes jis tėra tarpinis aktas, neturintis reglamentuojamojo ar sprendžiamojo pobūdžio turinio ir dėl to negalintis pakeisti ieškovių teisinės padėties. Be to, Komisija teigia, kad, remiantis ieškiniu, neįmanoma nustatyti, kokius kaltinimus ieškovės pateikia grįsdamos šį prašymą iš esmės.

200    Ieškovės ginčija Komisijos pateiktą nepriimtinumo pagrindą. Jos iš esmės teigia, kad laikinųjų teiginių sąrašas yra aktas, kurį galima apskųsti, nes, be kitų teisinių pasekmių, pagal jį laikiniesiems teiginiams taikomos Reglamento Nr. 1924/2006 28 straipsnyje numatytos pereinamojo laikotarpio priemonės. Dėl esmės ieškovės teigia, kad laikinųjų teiginių sąrašas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas dėl to, kad „jo sudarymas <…> neturi teisinio pagrindo ir pažeidžia teisinio saugumo, gero administravimo ir nediskriminavimo principus“ ir „dėl tų pačių priežasčių, kokios nurodytos ieškinio <…> V skyriuje“.

201    Pagal nusistovėjusią teismo praktiką ieškinį dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį galima pareikšti tik dėl priemonių, sukeliančių privalomų teisinių pasekmių, galinčių daryti poveikį ieškovo interesams, aiškiai pakeičiančių jo teisinę padėtį (1981 m. lapkričio 11 d. Sprendimo IBM / Komisija, 60/81, Rink., EU:C:1981:264, 9 punktas; 1998 m. kovo 31 d. Sprendimo Prancūzija ir kt. / Komisija, C‑68/94 ir C‑30/95, Rink., EU:C:1998:148, 62 punktas ir 1999 m. kovo 4 d. Sprendimo Assicurazioni Generali ir Unicredito / Komisija, T‑87/96, Rink., EU:T:1999:37, 37 punktas). Siekiant nustatyti, ar teisės aktas arba sprendimas sukelia tokių pasekmių, reikia įvertinti jo turinį (1991 m. birželio 13 d. Nutarties Sunzest / Komisija, C‑50/90, Rink., EU:C:1991:253, 12 punktas ir minėto Sprendimo Prancūzija ir kt. / Komisija, EU:C:1998:148, 63 punktas).

202    Be to, taip pat pagal nusistovėjusią teismo praktiką, kai kalbama apie aktus ar sprendimus, kurių rengimas apima kelias stadijas, ieškinį galima pareikšti iš esmės tik dėl priemonių, kuriomis nustatoma galutinė institucijos pozicija procedūros pabaigoje, o ne dėl tarpinių priemonių, kurių tikslas yra tik parengti galutinį sprendimą (1992 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. / Komisija, T‑10/92–T‑12/92 ir T‑15/92, Rink., EU:T:1992:123, 28 punktas).

203    Nagrinėjamu atveju reikia pripažinti, kad dėl laikinųjų teiginių sąrašo negalima pareikšti ieškinio. Iš tiesų sąrašo sudarymas, siekiant vienintelio tikslo – nustatyti teiginius apie sveikumą, kurių vertinimas dar nebaigtas ir dėl kurių Komisija nepareiškė galutinės pozicijos, yra tik tarpinė priemonė, skirta parengti šių teiginių įtraukimui arba neįtraukimui į leidžiamų vartoti teiginių sąrašą, kuris yra galutinis sprendimas.

204    Be to, nors, kaip pažymi ieškovės, Komisija nurodė, kad laikiniesiems teiginiams ir toliau taikomos Reglamento Nr. 1924/2006 28 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatytos pereinamojo laikotarpio priemonės, konstatuotina, kad šis teiginys nėra sprendimas ir jame tik primenama, kokios pasekmės iš minėto reglamento kyla dėl teiginių, kurių vertinimas dar nebaigtas.

205    Darytina išvada, kad prašymą panaikinti laikinųjų teiginių sąrašą reikia atmesti kaip nepriimtiną.

206    Papildomai, net darant prielaidą, kad laikinųjų teiginių sąrašą galima laikyti aktu, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, kaip tai supranta ieškovės, primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką ieškinys dėl panaikinimo priimtinas tik tuo atveju, kai ieškovas yra suinteresuotas ginčijamo akto panaikinimu. Ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį reiškia, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas savaime gali turėti teisinių pasekmių, kad ieškinio rezultatas gali suteikti naudos jį iškėlusiai šaliai ir kad ši šalis turi atsiradusį ir aktualų suinteresuotumą panaikinti šį aktą (žr. 2009 m. birželio 19 d. Sprendimo Socratec / Komisija, T‑269/03, EU:T:2009:211, 36 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

207    Pagal teismo praktiką būtent ieškovas turi pateikti įrodymų dėl savo suinteresuotumo pareikšti ieškinį. Jei interesas, kuriuo remiasi ieškovas, susijęs su būsima teisine padėtimi, jis turi įrodyti, kad šiai padėčiai jau keliama grėsmė. Todėl ieškovas neturėtų nurodyti būsimų ar neaiškių situacijų tam, kad pateisintų savo suinteresuotumą prašyti panaikinti ginčijamą aktą (žr. 71 punkte minėto Sprendimo Hagenmeyer et Hahn / Komisija, EU:T:2014:234, 39 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

208    Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas pažymi, kad, kaip nurodyta Reglamento Nr. 432/2012 10 ir 11 konstatuojamosiose dalyse, teiginiams, kurie lieka laikini, ir toliau taikomas teisinis režimas, taikytas prieš priimant Reglamentą Nr. 432/2012. Todėl įmonės, kurioms aktualūs šie teiginiai, gali juos ir toliau vartoti prekiaudamos maisto produktais, kaip numatyta Reglamento Nr. 1924/2006 28 straipsnio 5 ir 6 dalyse. Tokiomis aplinkybėmis panaikinus laikinųjų teiginių sąrašą nebūtų jokios naudos. Be to, pažymėtina, kad Bendrajam Teismui pateikus apie tai klausimą per posėdį ieškovės taip pat negalėjo pagrįsti tokios naudos.

209    Bet kuriuo atveju taip pat primintina, kad, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, pagal Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą tam, kad ieškinys dėl panaikinimo būtų priimtinas, jame turi būti nurodyta ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka ir šie elementai turi būti pakankamai aiškūs ir tikslūs, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – atitinkamai nagrinėti ieškinį, prireikus be jokios kitos papildomos informacijos, kuria būtų galima remtis. Taigi ieškinyje turi būti išsamiai išplėtotas pagrindas, kuriuo grindžiamas ieškinys, todėl abstraktus paaiškinimas neatitinka Procedūros reglamento reikalavimų (šiuo klausimu žr. 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Nynäs Petroleum ir Nynas Belgium / Komisija, T‑347/06, Rink., EU:T:2012:480, 107 punktą).

210    Nagrinėjamu atveju pasakytina, kad grindžiant prašymą panaikinti laikinųjų teiginių sąrašą pateikti ieškovių argumentai, kuriais tik teigiama, kad laikinųjų teiginių sąrašas neteisėtas ir turi būti panaikintas, nes jo sudarymas neturi teisinio pagrindo ir pažeidžia teisinio saugumo, gero administravimo ir nediskriminavimo principus, taip pat pateikiama nuoroda į ieškinio V skyrių, yra akivaizdžiai nepakankami norint konkrečiai nustatyti kaltinimus, kuriuos ieškovės pateikia Komisijai, kaip šį sąrašą sudariusiam asmeniui.

211    Todėl ieškovių reikalavimą panaikinti laikinųjų teiginių sąrašą reikia pripažinti nepriimtinu.

212    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia atmesti visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

213    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovės pralaimėjo, jos turi padengti savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

214    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalį į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas, o Bendrasis Teismas taip pat gali nurodyti kitoms įstojusioms į bylą šalims pačioms padengti savo bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjamu atveju Prancūzijos Respublika, Taryba, Parlamentas, BEUC, FederSalus, Medestea biotech ir Naturando padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Priteisti iš The Health Food Manufacturers’ Association, Quest Vitamins Ltd, Natures Aid Ltd, Natuur-& gezondheidsProducten Nederland ir New Care Supplements B V padengti savo ir Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

3.      Prancūzijos Respublika, Europos Parlamentas, Europos Sąjungos Taryba, Europos vartotojų organizacija (BEUC), FederSalus, Medestea biotech SpA ir Naturando Srl padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Kancheva Wetter Bieliūnas

Paskelbta 2015 m. birželio 12 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

* Proceso kalba: anglų.