BENDROJO TEISMO (apeliacinių skundų kolegija)
SPRENDIMAS
2011 m. rugsėjo 21 d.(*)
„Apeliacinis skundas – Viešoji tarnyba – Tarnautojai – Terminuota sutartis – Atsisakymas sudaryti naują sutartį ar pratęsti sutartį neapibrėžtos trukmės laikotarpiui – Bendrasis susitarimas dėl darbo pagal terminuotas sutartis – Direktyva 1999/70/EB – KTĮS 88 straipsnis – Komisijos sprendimas dėl maksimalaus nenuolatinių darbuotojų įdarbinimo Komisijos tarnybose laikotarpio“
Byloje T‑325/09 P
dėl apeliacinio skundo dėl 2009 m. birželio 4 d. Europos Sąjungos Tarnautojų teismo (antroji kolegija) sprendimo Adjemian ir kt. prieš Komisiją (F‑134/07 ir F‑8/08, Rink. VT p. I‑A‑0000 ir II‑A‑0000) panaikinimo, kurį pateikė
Vahan Adjemian, gyvenantis Angeroje (Italija), ir 175 Europos Komisijos tarnautojai ir buvę tarnautojai, kurių pavardės nurodytos priede, atstovaujami advokatų S. Orlandi, A. Coolen, J‑N. Louis ir É. Marchal,
apeliantai,
dalyvaujant kitoms proceso šalims:
Europos Komisijai, atstovaujamai J. Currall ir D. Martin,
atsakovei pirmojoje instancijoje,
palaikomai
Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos M. Bauer ir K. Zieleśkiewicz,
įstojusios į bylą šalies pirmojoje instancijoje,
BENDRASIS TEISMAS (apeliacinių skundų kolegija),
kurį sudaro pirmininkas M. Jaeger, teisėjai I. Pelikánová (pranešėja) ir L. Truchot,
posėdžio sekretorė C. Kristensen, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. vasario 18 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 Apeliaciniame skunde, pateiktame remiantis Teisingumo Teismo statuto I priedo 9 straipsniu, apeliantai prašo panaikinti 2009 m. birželio 4 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (antroji kolegija) sprendimą Adjemian ir kt. prieš Komisiją (F‑134/07 ir F‑8/08, Rink. VT p. I‑A‑0000 ir II‑A‑0000), toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis teismas atmetė ieškinį dėl, pirma, Europos Bendrijų Komisijos sprendimų atsisakyti sudaryti su ieškovais naujas sutartis ar pratęsti jų ankstesnes sutartis kaip sutartininkų pagalbinėms užduotims, kaip tai suprantama pagal kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų (KTĮS) 3b straipsnį, neapibrėžtos trukmės laikotarpiui (toliau – ginčijami individualūs sprendimai) ir, antra, pripažinti neteisėtais 2004 m. balandžio 28 d. Komisijos sprendimą C (2004) 1597 dėl maksimalaus nenuolatinių darbuotojų įdarbinimo Komisijos tarnybose laikotarpio, paskelbtą 2004 m. birželio 24 d. Informations administratives, Nr. 75‑2004, (toliau – 2004 m. balandžio 28 d. sprendimas), ir prireikus KTĮS 88 straipsnį.
Faktinės bylos aplinkybės
2 Faktinės bylos aplinkybės buvo išdėstytos skundžiamo sprendimo 11–21 punktuose.
Bylos nagrinėjimas pirmojoje instancijoje ir skundžiamas sprendimas
3 2007 m. gruodžio 3 d. Tarnautojų teisme pareikštu ieškiniu ieškovai byloje F‑134/07, kurių pavardės nurodytos skundžiamo sprendimo I, II ir III prieduose, prašė, pirma, pripažinti neteisėtais Komisijos sprendimus, tarp jų 2004 m. balandžio 28 d. sprendimą, dėl maksimalaus nenuolatinių darbuotojų įdarbinimo Komisijos tarnybose laikotarpio ir prireikus KTĮS 88 straipsnį, kiek jame ribojama sutartininkų pagalbinėms užduotims sutarčių trukmė, antra, panaikinti 2007 m. rugpjūčio 22 d., rugsėjo 5 d., spalio 30 d. ir lapkričio 28 d. Komisijos sprendimus atsisakyti sudaryti naujas sutartis ar pratęsti ankstesnes sutartis neapibrėžtos trukmės laikotarpiui ir, trečia, prireikus panaikinti Komisijos sprendimus, kuriais nustatomos atitinkamos darbo sąlygos, tiek, kiek jų naujos sutartys arba pratęstos ankstesnės sutartys buvo fiksuotos trukmės.
4 2008 m. sausio 22 d. Tarnautojų teisme pareikštu ieškiniu C. Renier byloje F‑8/08 prašė panaikinti 2007 m. balandžio 11 d. Komisijos sprendimą, nes juo jos, kaip sutartininkės pagalbinėms užduotims, naujos sutarties trukmė apribojama laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 16 d. iki 2008 m. gruodžio 15 d.
5 2008 m. sausio 18 d. Tarnautojų teismo kanceliarijai pateiktu atskiru dokumentu byloje F‑134/07 Komisija pateikė prieštaravimą dėl priimtinumo. 2008 m. vasario 15 d. ieškovai pateikė pastabas dėl šio prieštaravimo dėl priimtinumo. 2008 m. gegužės 8 d. nutartimi Tarnautojų teismas nutarė nagrinėti prieštaravimo dėl priimtinumo klausimą nagrinėjant bylą iš esmės.
6 2008 m. vasario 14 d. Tarnautojų teismo kanceliarijai pateiktu raštu Europos Sąjungos Taryba paprašė leisti įstoti į bylą F‑8/08 palaikyti Komisijos reikalavimus. Tarnautojų teismo antrosios kolegijos pirmininkas patenkino šį prašymą 2008 m. balandžio 14 d. nutartimi.
7 Įstojimo į bylą paaiškinime dėl bylos esmės, kurį Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2008 m. gegužės 26 d., Taryba byloje F‑8/08 prašė atmesti ieškinyje nurodytą prieštaravimą dėl KTĮS 88 straipsnio teisėtumo kaip nepagrįstą. Ieškovės pastabas dėl įstojimo į bylą paaiškinimo Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2008 m. rugsėjo 8 d. Komisija nepateikė pastabų dėl įstojimo į bylą paaiškinimo.
8 2008 m. balandžio 4 d. Tarnautojų teismo kanceliarijai pateiktu raštu Taryba paprašė leisti įstoti į bylą F‑134/07 palaikyti Komisijos reikalavimus. Tarnautojų teismo antrosios kolegijos pirmininkas patenkino šį prašymą 2008 m. gegužės 7 d. nutartimi.
9 Įstojimo į bylą paaiškinime, kurį Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2008 m. liepos 23 d., Taryba byloje F‑134/07 prašė atmesti ieškinyje nurodytą prieštaravimą dėl KTĮS 88 straipsnio teisėtumo kaip nepriimtiną keturių ieškovų atžvilgiu ir kaip nepagrįstą bet kuriuo atveju arba kitų ieškovų atžvilgiu. Savo pastabose dėl įstojimo į bylą paaiškinimo, pateiktose Tarnautojų teismo kanceliarijai 2008 m. rugsėjo 5 d., Komisija prašė atmesti ieškinį kaip nepriimtiną arba, nepatenkinus primojo prašymo, kaip nepagrįstą. Ieškovų pastabos dėl šio paaiškinimo Tarnautojų teismo kanceliarijai pateiktos 2008 m. rugsėjo 8 d.
10 2008 m. lapkričio 18 d. nutartimi Tarnautojų teismo antrosios kolegijos pirmininkas, išklausęs šalis, nusprendė sujungti bylas F‑134/07 ir F‑8/08, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis.
11 Skundžiamame sprendime Tarnautojų teismas sujungė bylas F‑134/07 ir F‑8/08, atmetė pareikštus ieškinius ir įpareigojo ieškovus atlyginti savo ir Komisijos bylinėjimosi atitinkamose bylose išlaidas.
Dėl apeliacinio skundo
Procesas
12 2009 m. rugpjūčio 17 d. apeliantai Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė šį apeliacinį skundą.
13 2009 m. rugsėjo 7 d. ir spalio 7 d. atitinkamai ištaisytos apeliacinio skundo klaidos ir pašalinti trūkumai.
14 2009 m. spalio 30 d., trims apeliantams atsisakius skundo, apeliacinių skundų kolegijos pirmininkas pasirašė nutartį iš dalies išbraukti bylą iš registro.
15 2010 m. sausio 15 d. Komisija pateikė atsiliepimą į skundą.
16 2010 m. vasario 10 d. Taryba pateikė atsiliepimą į skundą pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 141 straipsnį.
17 2010 m. vasario 15 d. baigta rašytinė proceso dalis, apeliantams apie tai pranešta 2010 m. vasario 23 d. Jie nepateikė prašymo pateikti dubliką pagal Procedūros reglamento 143 straipsnį.
18 2010 m. vasario 25 d. laišku pagal Procedūros reglamento 146 straipsnį apeliantai pateikė motyvuotą prašymą juos išklausyti per žodinę proceso dalį.
19 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (apeliacinių skundų kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas proceso organizavimo priemonę pagal Procedūros reglamento 64 straipsnį, pateikti šalims klausimą raštu. Šalys atsakė į šį klausimą per nustatytą terminą.
20 Per 2011 m. vasario 18 d. posėdį šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.
Šalių reikalavimai
21 Apeliantai Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą sprendimą,
– patenkinti jų reikalavimus dėl panaikinimo, pareikštus Tarnautojų teisme,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, patirtas šiame procese ir nagrinėjant bylą Tarnautojų teisme.
22 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą,
– priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas.
23 Taryba Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą,
– priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
24 Apeliaciniu skundu siekiama panaikinti visą skundžiamą sprendimą. Grįsdami šį skundą apeliantai remiasi penkiais pagrindais.
25 Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su teisės klaida ir Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Tarnybos nuostatai) 90 ir 91 straipsnių bei teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu, nes skundžiamame sprendime Tarnautojų teismas nusprendė, kad ieškinys byloje F‑134/07 galėjo būti pareikštas tik dėl sprendimų, dėl kurių buvo pateikti skundai, o ne dėl sprendimų atmesti šiuos skundus.
26 Antrasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su teisės klaida, kurią Tarnautojų teismas padarė motyvuojamojoje skundžiamo sprendimo dalyje, nes nusprendė, kad 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyva 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (OL L 175, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 368) (toliau – bendrasis susitarimas) negalima nustatyti Komisijos pareigų ir pagrįsti prieštaravimo dėl KTĮS 88 straipsnio ir 2004 m. balandžio 28 d. sprendimo teisėtumo.
27 Trečiasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su teisės klaida, kurią Tarnautojų teismas padarė motyvuojamojoje skundžiamo sprendimo dalyje, nes atmetė prieštaravimus dėl KTĮS 88 straipsnio ir 2004 m. balandžio 28 d. sprendimo teisėtumo, pagrįstus bendrojo susitarimo, įgyvendinto Direktyva 1999/70 pagal EB 139 straipsnio 2 dalį, tikslų ir minimalių reikalavimų, susijusių su terminuotu darbu, pažeidimu.
28 Ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su teisės klaida, kurią Tarnautojų teismas padarė motyvuojamojoje skundžiamo sprendimo dalyje, nes atmetė prieštaravimus dėl KTĮS 88 straipsnio teisėtumo, pagrįstus pareigos motyvuoti pažeidimu.
29 Penktasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su teisės klaida, kurią Tarnautojų teismas padarė motyvuojamojoje skundžiamo sprendimo dalyje, nes atmetė kaltinimus, kuriais tiesiogiai ginčijamas individualių sprendimų teisėtumas.
Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo
30 Kaip pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą apeliantai nurodo, kad Tarnautojų teismas padarė teisės klaidą ir pažeidė Tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnius bei jų teisę į veiksmingą teisminę gynybą, nes skundžiamo sprendimo 40 punkte nusprendė, kad sprendimai atmesti skundus nėra jų nenaudai priimti aktai, kaip tai suprantama pagal Tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnius, nes jais tik patvirtinami ginčijami individualūs sprendimai, todėl šių sprendimų turinys nėra savarankiškas.
31 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką iš Tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnių matyti, kad asmens, kuriam taikomi šie Tarnybos nuostatai, ieškinys dėl jo atžvilgiu priimto Paskyrimų tarnybos sprendimo arba dėl to, kad ši tarnyba nesiėmė Tarnybos nuostatuose nustatytų veiksmų, priimtinas tik tada, kai suinteresuotasis asmuo prieš tai pateikė skundą Paskyrimų tarnybai ir ši bent iš dalies priėmė eksplicitinį ar implicitinį sprendimą atmesti skundą. Remiantis KTĮS 117 straipsniu, ši teismo praktika pagal analogiją taip pat taikoma tarnautojo ieškiniui, pateiktam dėl sudaryti darbo sutartis įgaliotos tarnybos (toliau – SDSĮT) sprendimo, arba dėl to, kad ši tarnyba nesiėmė KTĮS nustatytų veiksmų.
32 Taigi administracinis skundas ir eksplicitinis ar implicitinis sprendimas jį atmesti yra sudėtingos procedūros dalis ir tik išankstinė kreipimosi į teismą sąlyga. Tokiomis aplinkybėmis net formaliai dėl skundo atmetimo pateiktas ieškinys reiškia, kad į teismą kreipiamasi dėl asmens nenaudai priimto akto, dėl kurio pateiktas skundas (1989 m. sausio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vainker prieš Parlamentą, 293/87, Rink. p. 23, 7 ir 8 punktai), išskyrus atvejus, kai skundo atmetimo pasekmės skiriasi nuo akto, dėl kurio pateiktas skundas, poveikio (2006 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Staboli prieš Komisiją, T‑281/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑251 ir II‑A‑2‑1303, 26 punktas). Jau kelis kartus buvo nuspręsta, kad eksplicitinis sprendimas atmesti skundą gali, atsižvelgiant į jo turinį, nebūti ieškovo ginčijamą aktą patvirtinantis sprendimas. Taip yra tuo atveju, kai sprendime atmesti skundą iš naujo nagrinėjama ieškovo situacija, paisant naujų teisinių arba faktinių aplinkybių, arba kai juo pakeičiamas ar papildomas pradinis sprendimas. Tokiais atvejais sprendimas atmesti skundą yra aktas, kuriam taikoma teismo kontrolė ir į kurį šis teismas atsižvelgia vertindamas klausimą dėl ginčijamo akto teisėtumo (2004 m. birželio 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Eveillard prieš Komisiją, T‑258/01, Rink. VT p. I‑A‑167 ir II‑747, 31 punktas; 2005 m. birželio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cavallaro prieš Komisiją, T‑375/02, Rink. VT p. I‑A‑151 ir II‑673, 63–66 punktai ir 2009 m. gruodžio 9 d. Bendrojo Teismo sprendimo Komisija prieš Birkhoff, T‑377/08 P, Rink. p. II‑0000, 50–59 ir 64 punktai), t. y. jį laiko asmens nenaudai priimtu aktu, kuris pakeičia ginčijamą aktą (šiuo klausimu žr. 1980 m. gegužės 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kuhner prieš Komisiją, 33/79 ir 75/79, Rink. p. 1677, 9 punktą; 2002 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Morello prieš Komisiją, T‑338/00 ir T‑376/00, Rink. VT p. I‑A‑301 ir II‑1457, 35 punktą ir 2004 m. spalio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sandini prieš Teisingumo Teismą, T‑389/02, Rink. VT p. I‑A‑295 ir II‑1339, 49 punktą).
33 Kadangi pagal Tarnybos nuostatus ir KTĮS suinteresuotasis asmuo turi pateikti skundą dėl sprendimo, kurį ginčija, ir ieškinį dėl sprendimo atmesti šį skundą, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad ieškinys priimtinas, nesvarbu, ar jis pateiktas dėl sprendimo, dėl kurio pateiktas skundas, dėl sprendimo atmesti skundą ar dėl abiejų sprendimų kartu, jei skundas ir ieškinys pateikti per Tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniuose nustatytus terminus (1989 m. sausio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Koutchoumoff prieš Komisiją, 224/87, Rink. p. 99, 7 punktas). Tačiau pagal proceso ekonomijos principą teismas gali nuspręsti, kad nereikia priimti atskiro sprendimo dėl reikalavimų, pareikštų dėl sprendimo atmesti skundą, jei nustato, kad šių reikalavimų turinys nėra savarankiškas ir iš tiesų sutampa su reikalavimais, pareikštais dėl sprendimo, dėl kurio pateiktas skundas (šiuo klausimu žr. 32 punkte minėto Sprendimo Vainker prieš Parlamentą 7 ir 8 punktus). Taip gali būti, jei teismas nustato, kad sprendimu atmesti skundą tam tikrais atvejais dėl to, kad jis implicitinis, tik patvirtinamas sprendimas, dėl kurio pateiktas skundas, ir kad dėl to šio sprendimo panaikinimas nepaveiktų suinteresuotojo asmens teisinės padėties kitaip negu pirmojo sprendimo panaikinimas.
34 Nagrinėjamoje byloje iš skundžiamo sprendimo 40 punkto matyti, kad Tarnautojų teismas, atsižvelgdamas į 32 punkte minėtą Sprendimą Vainker prieš Parlamentą, iš esmės nusprendė, kad nereikia priimti sprendimo dėl ieškovų reikalavimų, pareikštų byloje F‑134/07 dėl sprendimų atmesti skundus, nes šių reikalavimų turinys nėra savarankiškas.
35 Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantai byloje F‑134/07, kurių pavardės nurodytos priede, konkrečiai kaltina Tarnautojų teismą tuo, kad šis nepriėmė sprendimo dėl reikalavimų, pareikštų dėl sprendimų atmesti jų skundus. Jie tvirtina, kad tai buvo nauji sprendimai, kuriuos priėmė SDSĮT, išsamiai išnagrinėjusi jų administracinę, teisinę ir asmeninę padėtį.
36 Kaip pagrįstai teigia Komisija, grįsdami pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą apeliantai nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad eksplicitiniais sprendimais atmesti jų skundus, atsižvelgiant į turinį, nepatvirtinami ginčijami individualūs sprendimai. Tačiau tai neturi įtakos Tarnautojų teismo pareigai motyvuoti savo sprendimus, nustatytai Teisingumo Teismo statuto, kuris, remiantis šio statuto I priedo 7 straipsnio 1 dalimi, taikomas Tarnautojų teismui, 36 straipsnyje ir Tarnautojų teismo procedūros reglamento 79 straipsnyje. Be to, iš teismo praktikos matyti, jog Tarnautojų teismo sprendimai turi būti pakankamai motyvuoti, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti priežastis, dėl kurių šis teismas neatsižvelgė į jų argumentus, o Bendrasis Teismas – vykdyti savo teisminę kontrolę (pagal analogiją žr. 2006 m. gegužės 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją, C‑397/03 P, Rink. p. I‑4429, 60 punktą ir 2007 m. spalio 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Naipes Heraclio Fournier prieš VRDT, C‑311/05 P, neskelbiamo Rinkinyje, 51–53 punktus).
37 Neginčijama, kad grįsdami apeliacinį skundą apeliantai nepateikė pagrindo, susijusio su skundžiamo sprendimo motyvavimo nebuvimu ar nepakankamu motyvavimu šiuo aspektu. Tačiau pagal Procedūros reglamento 113 straipsnį Bendrasis Teismas savo iniciatyva bet kuriuo metu gali nuspręsti, ar viešosios tvarkos požiūriu nėra draudimo tęsti bylos nagrinėjimą. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką nemotyvavimas ar nepakankamas motyvavimas yra esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas ir viešosios tvarkos išlyga grindžiamas pagrindas, kurį teismas gali ar net turi iškelti savo iniciatyva (žr. 2009 m. gruodžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Airiją ir kt., C‑89/08 P, Rink. p. I‑11245, 34 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką), su sąlyga, kad prieš tai pakvietė šalis pateikti pastabas dėl šio pagrindo (žr. 2009 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo M prieš EMEA (peržiūra), C‑197/09 RX‑II, Rink. p. I‑0000, 57 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
38 Atsakydami į Bendrojo Teismo pateiktą klausimą raštu (19 punktas) apeliantai teigė, kad Tarnautojų teismas pažeidė Teisingumo Teismo statuto I priedo 7 straipsnio 1 dalyje nurodytą pareigą motyvuoti, kai skundžiamame sprendime nenurodė aplinkybių, į kurias atsižvelgdamas nusprendė, kad, pirma, jie suinteresuoti prašyti panaikinti sprendimus atmesti jų skundus, ir, antra, kad ieškinys pareikštas tik dėl sprendimų, dėl kurių pateikti šie skundai, t. y. ginčijamų individualių sprendimų.
39 Komisija tvirtino, jog Tarnautojų teismas, atsižvelgdamas į faktines ar teisines aplinkybes, neprivalėjo atskirai motyvuoti savo išvadų, kad sprendimų atmesti skundus turinys nėra savarankiškas. Šiuose sprendimuose suinteresuotųjų asmenų situacija nenagrinėjama iš naujo, atsižvelgiant į naujas faktines ar teisines aplinkybes. Be to, papildomų šių sprendimų motyvų tikslas – tik patvirtinti individualius ginčijamus sprendimus, atsižvelgiant į suinteresuotųjų asmenų skunduose nurodytus pagrindus.
40 Taryba atsakė, kad Tarnautojų teismas neprivalėjo nurodyti priežasčių, dėl kurių manė, jog sprendimų atmesti skundus turinys nėra savarankiškas, nagrinėjamu atveju nesant faktinių ar teisinių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad teismas šiuo klausimu turėjo abejonių. Bet kuriuo atveju tariamas motyvavimo nebuvimas neturėtų lemti skundžiamo sprendimo panaikinimo, nes tai neturi įtakos sprendimo turiniui.
41 Priešingai nei šiuo atveju tvirtina Komisija ir Taryba, Tarnautojų teismas privalėjo skundžiamame sprendime pateikti faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis remdamasis iš esmės nusprendė, kad nereikia priimti sprendimo dėl nagrinėjamame ieškinyje pateiktų reikalavimų. Tačiau skundžiamo sprendimo 40 punkte Tarnautojų teismas nenurodė priežasčių, kurios lėmė sprendimą, kad ieškovų byloje F‑134/07 „formaliai pateiktų reikalavimų“ dėl sprendimų atmesti jų skundus „turinys nėra savarankiškas“, palyginti su tų pačių ieškovų pateiktais reikalavimais dėl individualių ginčijamų sprendimų.
42 Be to, skundžiamo sprendimo 40 punkte nurodęs, kad „nereikėtų neigti minėtų ieškovų suinteresuotumo prašyti panaikinti sprendimus atmesti jų skundus kartu su jų nenaudai priimtais aktais (individualiais ginčijamais sprendimais)“, Tarnautojų teismas leido suprasti, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis jiems galėtų atsirasti naudos tik dėl pirmųjų sprendimų panaikinimo (šiuo klausimu žr. 2009 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo GlaxoSmithKline Services ir kt. prieš Komisiją ir kt., C‑501/06 P, C‑513/06 P, C‑515/06 P ir C‑519/06 P, Rink. p. I‑9291, 23 punktą), kuri pagal apibrėžimą skiriasi nuo naudos, galinčios atsirasti panaikinus antruosius sprendimus.
43 Atsižvelgiant į nepakankamą, netgi prieštaringą, skundžiamo sprendimo motyvavimą, Bendrasis Teismas negali patikrinti, ar Tarnautojų teismas turėjo teisę nuspręsti, kad nereikia priimti sprendimo dėl reikalavimų, susijusių su sprendimais atmesti jų skundus, taigi ir atsakyti į pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą.
44 Iš to matyti, kad skundžiamą sprendimą reikia panaikinti dėl pareigos motyvuoti pažeidimo tiek, kiek jame teigiama, kad nereikia priimti sprendimo dėl ieškovų byloje F‑134/07, kurių pavardės išvardytos šio sprendimo priede, reikalavimų, susijusių su sprendimais atmesti jų skundus.
Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo
45 Kaip antrąjį apeliacinio skundo pagrindą apeliantai nurodo, kad Tarnautojų teismas padarė teisės klaidą skundžiamo sprendimo 85–87 punktuose, kadangi jų prieštaravimų dėl KTĮS 88 straipsnio ir 2004 m. balandžio 28 d. sprendimo teisėtumo, nes jais institucijoms leidžiama paeiliui sudaryti terminuotas darbo sutartis, atmetimą pirmiausia grindė argumentu, kad direktyva apskritai ir Direktyva 1999/70 konkrečiai negalima savaime nustatyti institucijų pareigų, šiuo atveju – Komisijos pareigų.
46 Pirmiausia reikia atsakyti į Komisijos ir Tarybos pateiktus prieštaravimus dėl šio apeliacinio skundo pagrindo priimtinumo, nes jis susijęs su, pirma, tuo, kad jame kaltinama EB 10 straipsnio pažeidimu, o šis kaltinimas nukreiptas prieš Komisijos pasiūlytą administracinę reformą, kurią Taryba patvirtino 2004 m. kovo 22 d. Reglamentu (EB) Nr. 723/2004, iš dalies keičiančiu Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygas (OL L 124, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 2 t., p. 130), o ne prieš skundžiamą sprendimą ir, antra, Tarnautojų teismas kaltinamas padaręs teisės klaidą, bet šis kaltinimas neparemtas teisiniais argumentais.
47 Kaip minėta 45 punkte, iš apeliacinio skundo matyti, kad antrasis pagrindas susijęs su skundžiamu sprendimu ir grindžiamas teisiniais argumentais, atitinkančiais Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimus.
48 Iš to matyti, kad Komisijos ir Tarybos pateiktus prieštaravimus dėl priimtinumo reikia atmesti kaip nepagrįstus.
49 Antra, kalbant apie šio apeliacinio skundo pagrindo esmę, reikia pažymėti, kad pagal EB 283 straipsnį Taryba priėmė KTĮS kelis kartus iš dalies pakeistu 1968 m. vasario 29 d. Tarybos reglamentu (EEB, Euratomas, EAPB) Nr. 259/68, kuriuo nustatomi Tarnybos nuostatai ir KTĮS ir įtvirtinamos specialiosios priemonės, laikinai taikomos Komisijos pareigūnams (OL L 56, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 2 t., p. 5). Iš šio reglamento 1 straipsnio matyti, kad jo tikslas – reglamentuoti teisinius santykius tarp Europos Bendrijų ir jų tarnautojų. Remiantis EB 249 straipsnio antra pastraipa, šio reglamento nuostatos, įskaitant KTĮS 88 straipsnį, taikomos visuotinai ir yra privalomos visos ir tiesiogiai taikomos visose valstybėse narėse.
50 2004 m. balandžio 28 d. sprendimas, kaip matyti iš jo pirmos konstatuojamosios dalies, buvo priimtas įgyvendinti taisykles, kuriomis reglamentuojami Komisijos ir jos nenuolatinių tarnautojų sutartininkų santykiai. Jame nustatomos taisyklės, kuriomis SDSĮT turi vadovautis įgyvendama savo didelę diskreciją, kaip nustatyta KTĮS, taigi šis sprendimas yra vidaus direktyva, net jeigu negali būti laikomas bendrąja įgyvendinimo nuostata, kaip tai suprantama pagal KTĮS 126 straipsnį. Todėl 2004 m. balandžio 28 d. sprendimas turi būti laikomas elgesio taisykle, kurią Komisija nustatė pati sau ir nuo kurios negali nukrypti nenurodžiusi priežasčių, antraip būtų pažeistas vienodo požiūrio principas (pagal analogiją žr. 1991 m. vasario 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ferreira de Freitas prieš Komisiją, T‑2/90, Rink. p. II‑103, 56 ir 61 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).
51 Tačiau, kaip Tarnautojų teismas pagrįstai tvirtina skundžiamo sprendimo 86 punkte, Direktyva 1999/70 skirta valstybėms narėms, o ne institucijoms. Todėl šios direktyvos nuostatos negali būti laikomos nuostatomis, kur nustatomos institucijų pareigos, kurių jos privalo laikytis įgyvendindamos savo įgaliojimus teisės aktų ar sprendimų priėmimo srityse (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2003 m. rugsėjo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Rinke, C‑25/02, Rink. p. I‑8349, 24 punktą ir 2008 m. gegužės 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Belfass prieš Tarybą, T‑495/04, Rink. p. II‑781, 43 punktą).
52 Iš to matyti, kad Direktyvos 1999/70 nuostatos, kuriomis įgyvendinamas bendrasis susitarimas, negali būti Tarybos ar Komisijos įsipareigojimų, kurių jos privalo laikytis įgyvendindamos savo įgaliojimus teisės aktų ar sprendimų priėmimo srityse, skirtus sureguliuoti Europos Bendrijų ir jų tarnautojų santykius, šaltinis. Šiomis nuostatomis taip pat negalima pagrįsti prieštaravimo dėl KTĮS 88 straipsnio ir 2004 m. balandžio 28 d. sprendimo teisėtumo.
53 Taigi antrąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo
54 Trečiajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantai teigia, kad Tarnautojų teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 118 punkte atmetė prieštaravimus dėl KTĮS 88 straipsnio ir 2004 m. balandžio 28 d. sprendimo teisėtumo, nes jais nepažeidžiami bendrojo susitarimo, įgyvendinto Direktyva 1999/70, tikslai ir minimalūs su terminuotu darbu susiję reikalavimai.
55 Šiuo apeliacinio skundo pagrindu iš esmės keliamas klausimas, ar ir kokioms sąlygoms esant Direktyva 1999/70, kuria įgyvendinamas bendrasis susitarimas, galima remtis, norint nustatyti institucijų įsipareigojimo buvimą ar patikslinti jo apimtį, ar galima ja pagrįsti prieštaravimą dėl KTĮS 88 straipsnio ir 2004 m. balandžio 28 d. sprendimo, kuriuo grindžiami ginčijami individualūs sprendimai, teisėtumo, nes jais SDSĮT kliudoma kelias terminuotas darbo sutartis, kai atliekamos užduotys yra nuolatinio pobūdžio, pakeisti neterminuota darbo sutartimi.
56 Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad net jei Direktyvos 1999/70 nuostatos, kuriomis įgyvendinamas bendrasis susitarimas, negali būti Tarybos ar Komisijos įsipareigojimų, kurių jos privalo laikytis įgyvendindamos savo įgaliojimus teisės aktų ar sprendimų priėmimo srityse, skirtus sureguliuoti Europos Bendrijų ir jų tarnautojų santykius, šaltinis ir jomis negalima pagrįsti prieštaravimo dėl KTĮS 88 straipsnio ir 2004 m. balandžio 28 d. sprendimo teisėtumo (žr. 52 punktą), vis dėlto šioje direktyvoje įtvirtintomis normomis ar principais galima remtis prieš šias institucijas, jei šios normos ar principai yra tik pagrindinių EB sutarties normų ir bendrųjų principų, tiesiogiai taikomų šioms institucijoms, specifinė išraiška (šiuo klausimu žr. 51 punkte minėto Sprendimo Rinke 24–28 punktus). Teisinėje bendruomenėje vienodas teisės taikymas yra pagrindinis reikalavimas (2005 m. gruodžio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo ABNA ir kt., C‑453/03, C‑11/04, C‑12/04 ir C‑194/04, Rink. p. I‑10423, 104 punktas) ir visi teisės subjektai privalo laikytis teisėtumo principo. Taigi institucijos taip pat kaip ir visi kiti teisės subjektai privalo laikytis EB sutarties normų ir bendrųjų teisės principų (šiuo klausimu žr. 1998 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, 18–21 punktus ir 2009 m. gruodžio 10 d. Bendrojo Teismo sprendimo Antwerpse Bouwwerken prieš Komisiją, T‑195/08, Rink. p. II‑4439, 55 punktą).
57 Iš minėtos teismo praktikos matyti, kad KTĮS ir 2004 m. balandžio 28 d. sprendimą, kiek įmanoma atsižvelgiant į vienodo teisės taikymo ir jų suderinamumo su bendrojo susitarimo tikslais ir reikalavimais, įgyvendintais Direktyva 1999/70, aspektą, kaip nusprendė Tarnautojų teismas skundžiamo sprendimo 117 ir 118 punktuose, reikėtų aiškinti tik tada, jei šie tikslai ir reikalavimai yra pagrindinių EB sutarties normų ir bendrųjų teisės principų, tiesiogiai taikomų institucijoms, specifinė išraiška.
58 Nagrinėjamoje byloje skundžiamo sprendimo 122 ir 123 punktuose Tarnautojų teismas konstatavo, kad „bendrajame susitarime apribojama galimybė paeiliui nustatyti [terminuotus] darbo santykius, kurie laikomi potencialiu piktnaudžiavimo darbuotojų nenaudai šaltiniu, numatant kelias nuostatas, kuriose nustatyta minimali apsauga ir skirtas išvengti nestabilios darbuotojų situacijos“, ir kad „bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalimi konkrečiai siekiama „neleisti piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius“.
59 Draudimo piktnaudžiauti teise principas, pagal kurį niekas negali piktnaudžiaudamas remtis teisės normomis, yra vienas iš bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina teismas (šiuo klausimu žr. 2008 m. gegužės 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ampliscientifica ir Amplifin, C‑162/07, Rink. p. I‑4019, 27, 30 ir 32 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką ir 2007 m. gegužės 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Citymo prieš Komisiją, T‑271/04, Rink. p. II‑1375, 107 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
60 Taip pat svarbu pažymėti, kad teisės aktų, skirtų neleisti piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, priėmimas yra Direktyvoje 1999/70 teisės aktų leidėjo pripažintas ir siektinas tikslas. Baudimas už piktnaudžiavimą teise šioje srityje, be kita ko, atitinka tikslus, kuriuos Bendrija ir valstybės narės, atsižvelgdamos į pagrindines socialines teises, nustatytas 1961 m. spalio 18 d. Turine pasirašytoje Europos socialinėje chartijoje ir 1989 m. Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijoje, apibrėžė EB 136 straipsnyje, tarp šių tikslų yra darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimas bei derama jų socialinė apsauga.
61 Iš to matyti, kad teisės aktų leidėjas, naudodamasis EB 283 straipsnyje įtvirtinta galia priimti teisės aktus, ir SDSĮT, naudodamasi turima didele diskrecija, įtvirtinta KTĮS, priimdami ar įgyvendindami taisykles, kuriomis reglamentuojami Europos Bendrijų ir jų tarnautojų santykiai, privalo neleisti piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, remdamiesi darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo bei deramos jų socialinės apsaugos tikslais, nustatytais EB 136 straipsnyje.
62 Kadangi Tarnautojų teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad bendrojo susitarimo, įgyvendinto Direktyva 1999/70, tikslai ir minimalūs reikalavimai, būtent įtvirtintieji 5 punkto 1 dalyje, yra draudimo piktnaudžiauti teise principo, kuris yra bendrasis teisės principas, specifinė išraiška, šis teismas, iš esmės nagrinėdamas prieštaravimus dėl KTĮS 88 straipsnio ir 2004 m. balandžio 28 d. sprendimo teisėtumo, privalėjo išsiaiškinti, kiek šis straipsnis ir sprendimas gali būti aiškinami kaip atitinkantys bendrojo susitarimo tikslus ir minimalius reikalavimus bei galiausiai draudimo piktnaudžiauti teise principą.
63 Iš to matyti, kad priešingus Komisijos ir Tarybos argumentus reikia atmesti kaip nepagrįstus.
64 Taigi lieka išnagrinėti, ar, kaip teigia apeliantai, Tarnautojų teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 118 punkte atmetė prieštaravimus dėl KTĮS 88 straipsnio ir 2004 m. balandžio 28 d. sprendimo teisėtumo, nors šio straipsnio ir šio sprendimo negalima aiškinti kaip atitinkančių bendrojo susitarimo, įgyvendinto Direktyva 1999/70, tikslus ir minimalius reikalavimus, susijusius su terminuotu darbu, nes jie neatitinka institucijų pareigos neleisti piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius viešojoje tarnyboje, kurios jos turi laikytis įgyvendindamos savo įgaliojimus teisės aktų ar sprendimų priėmimo srityse.
65 Vis dėlto svarbu atsižvelgti į tai, kad apeliantai ginčijo KTĮS 88 straipsnio ir 2004 m. balandžio 28 d. sprendimo teisėtumą pateikdami prieštaravimą dėl teisėtumo pagal EB 241 straipsnį byloje dėl ginčijamų individualių sprendimų, kuriais SDSĮT atsisakė sudaryti naujas sutartis ar pratęsti jų, kaip sutartininkų pagalbinėms užduotims, sutartis ne terminuotam, o neapibrėžtos trukmės laikotarpiui, teisėtumo. EB 241 straipsnyje suteikta galimybė remtis reglamento ar bendro pobūdžio akto, kuriuo teisiškai grindžiamas skundžiamas taikymo aktas, netaikymu nėra savarankiška reikalavimo teisė ir ja galima naudotis tik papildomai. Nesant pagrindinės teisės pareikšti ieškinį, EB 241 straipsniu remtis negalima (1981 m. liepos 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Albini prieš Tarybą ir Komisiją, 33/80, Rink. p. 2141, 17 punktas ir 1985 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Salerno ir kt. prieš Komisiją ir Tarybą, 87/77, 130/77, 22/83, 9/84 ir 10/84, Rink. p. 2523, 36 punktas; 1996 m. spalio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CSF ir CSME prieš Komisiją, T‑154/94, Rink. p. II‑1377, 16 punktas). Iš to matyti, kad šis apeliacinio skundo pagrindas gali būti susijęs tik su klausimu, ar Tarnautojų teismas skundžiamame sprendime padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad KTĮS 88 straipsniu ir 2004 m. balandžio 28 d. sprendimu nepažeidžiama Tarybos ir Komisijos pareiga neleisti piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, kurios jos turi laikytis įgyvendindamos savo įgaliojimus teisės aktų ar sprendimų priėmimo srityse, tiek, kiek jos nenurodė SDSĮT paeiliui sudarytų terminuotų darbo sutarčių pakeisti neterminuotomis, kai užduotys yra nuolatinio pobūdžio.
66 Šiuo klausimu svarbu pabrėžti, kad nors teisės aktų leidėjas privalo veiksmingai neleisti SDSĮT piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis, vis dėlto pagal EB 249 straipsnio antrą pastraipą jis gali laisvai pasirinkti tam tinkamiausią formą ir būdus. Iš Direktyvos 1999/70 nuostatų, išaiškintų teismo praktikoje, matyti, kad pareigą neleisti piktnaudžiauti teise paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius galima vykdyti įvairiai, be kita ko, priimant priemones, kuriose numatyta, kad tokių sutarčių ar santykių pratęsimas turi būti pateisinamas objektyviomis priežastimis, arba nustatyta maksimali bendra paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių ar nustatomų darbo santykių trukmė, arba nustatomas tokių sutarčių ar santykių pratęsimo skaičius. Tačiau pripažinta, kad laikantis šios pareigos neprivaloma numatyti terminuotų darbo sutarčių pakeitimo neterminuotomis, jei atitinkamuose teisės aktuose nustatytos priemonės, skirtos veiksmingai neleisti piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis, ir priemonės, leidžiančios tinkamai nubausti už tokį piktnaudžiavimą, panaikinant neigiamas pasekmes, kurių patyrė suinteresuotasis asmuo (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2006 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Adeneler ir kt., C‑212/04, Rink. p. I‑6057, 91 ir 102 punktus ir 2006 m. rugsėjo 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Marrosu ir Sardino, C‑53/04, Rink. p. I‑7213, 47 ir 53 punktus).
67 Vis dėlto iš šio sprendimo 77–86 punktų matyti, kad KTĮS nuostatomis, kuriose reglamentuojamas laikinojo darbuotojo, pagalbinio tarnautojo, sutartininko ar sutartininko pagalbinėms užduotims sutarčių sudarymas ir pratęsimas, SDSĮT draudžiama paeiliui sudaryti terminuotas darbo sutartis, jei atliekamos užduotys yra nuolatinio pobūdžio. Be to, iš šio sprendimo 87 punkto matyti, kad jei SDSĮT paeiliui sudarė terminuotas darbo sutartis, nors atliekamos užduotys yra nuolatinio pobūdžio, tokį piktnaudžiavimą ištaisyti ir panaikinti neigiamas suinteresuotojo asmens patirtas pasekmes galima pakeičiant darbo sutartį remiantis KTĮS, dėl ko, pavyzdžiui, paeiliui sudarytos terminuotos darbo sutartys gali būti pakeistos neterminuotomis sutartimis.
68 Taigi Tarnautojų teismas skundžiamame sprendime nepadarė teisės klaidos, kurią esant tvirtina apeliantai, kai nusprendė, kad KTĮS 88 straipsniu ir 2004 m. balandžio 28 d. sprendimu nepažeidžiama Tarybos ir Komisijos pareiga neleisti SDSĮT piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis, kai atliekamos užduotys yra nuolatinio pobūdžio.
69 Todėl trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl ketvirtojo apeliacinio pagrindo
70 Kaip ketvirtąjį apeliacinio skundo pagrindą apeliantai nurodo, kad Tarnautojų teismas padarė teisės klaidą, nes atmetė prieštaravimą dėl KTĮS 88 straipsnio teisėtumo, pagrįstą pareigos motyvuoti pažeidimu, aplinkybe, kad Reglamento Nr. 723/2004 36 konstatuojamojoje dalyje pateiktos motyvacijos pakanka pateisinti tikslą, kurio siekiama sukuriant naują sutartininkų kategoriją – sutartininkus pagalbinėms užduotims, ir kad specialaus motyvavimo nereikia, nes KTĮS 88 straipsniu, skaitomu kartu su KTĮS 3a straipsniu, taikomu atsižvelgiant į bendrojo susitarimo 5 punktą, nepažeidžiami bendrojo susitarimo tikslai ir minimalūs reikalavimai, susiję su terminuotu darbu.
71 Atsižvelgiant į tai, kad apeliantai ginčija SDSĮT atsisakymą sudaryti su jais naujas sutartis arba pratęsti ankstesnes darbo sutartis neapibrėžtos trukmės laikotarpiui, reikia pripažinti, kad pateikdami prieštaravimą dėl teisėtumo, pagrįstą tuo, kad KTĮS 88 straipsnis nebuvo motyvuotas, apeliantai kaltina teisės aktų leidėją, jog šis nenurodė priežasčių, dėl kurių nenustatė SDSĮT bendros pareigos paeiliui sudarytas terminuotas darbo sutartis pakeisti neterminuotomis, kai atliekamos užduotys yra nuolatinio pobūdžio.
72 Atmesdamas šį prieštaravimą dėl teisėtumo Tarnautojų teismas skundžiamo sprendimo 141 punkte pripažino, kad nagrinėjamu atveju specialus motyvavimas nereikalingas, nes, kaip minėta skundžiamo sprendimo 134 punkte, KTĮS 88 straipsniu nepažeidžiami bendrojo susitarimo tikslai ir minimalūs reikalavimai, susiję su terminuotu darbu.
73 Jei ketvirtąjį apeliacinio skundo pagrindą galima aiškinti taip, kad jame iš esmės nurodyta Tarnautojų teismo padaryta teisės klaida, nes jis skundžiamame sprendime nepripažino, jog pagal EB 253 straipsnyje numatytą pareigą motyvuoti teisės aktų leidėjas privalėjo nurodyti priežastis, dėl kurių nenustatė SDSĮT bendros pareigos paeiliui sudarytas terminuotas darbo sutartis pakeisti neterminuotomis, kai atliekamos užduotys yra nuolatinio pobūdžio, reikia pabrėžti, kad, kaip matyti iš 67 punkto, Tarnautojų teismas skundžiamo sprendimo 134 punkte iš esmės teisingai nusprendė, kad teisės aktų leidėjas neprivalėjo nustatyti tokios pareigos, nes KTĮS nuostatose suteikta galimybė neleisti SDSĮT piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis, kai atliekamos užduotys yra nuolatinio pobūdžio, ir veiksmingai bausti už tokį piktnaudžiavimą, ir kad tos nuostatos gali lemti paeiliui sudarytų terminuotų darbo sutarčių pakeitimą neterminuota sutartimi. Tarnautojų teismas skundžiamo sprendimo 141 ir 142 punktuose taip pat teisingai nusprendė, kad teisės aktų leidėjas neprivalėjo nurodyti priežasčių, dėl kurių nenustatė minėtos bendros pareigos.
74 Todėl ketvirtąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl penktojo apeliacinio skundo pagrindo
75 Penktajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantai kaltina Tarnautojų teismą, kad šis padarė kelias teisės klaidas skundžiamo sprendimo motyvuose, nes atmetė kaltinimus, kuriais tiesiogiai ginčijamas ginčijamų individualių sprendimų, kuriais SDSĮT atsisakė sudaryti naujas ar pratęsti ankstesnes apeliantų darbo sutartis neapibrėžtos trukmės laikotarpiui, teisėtumas.
76 Norint atsakyti į apeliantų kaltinimus, nurodytus penktajame apeliacinio skundo pagrinde, reikia priminti ar patikslinti atitinkamas skirtingų viešosios tarnybos sutarčių rūšių, numatytų KTĮS, sąvokas ir požymius.
77 Pirmiausia reikia pažymėti, kad sąvoka „nuolatinis darbas vienoje iš institucijų“, kaip ji suprantama pagal Tarnybos nuostatų 1a straipsnio 1 dalį, apima tik pareigas, kurios biudžete aiškiai numatytos kaip „nuolatinės“ arba panašiai apibūdintos (1964 m. kovo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas Schmitz prieš EEB, 18/63, Rink. p. 163, 192 ir 2002 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Martinez Paramo ir kt. prieš Komisiją, T‑137/99 ir T‑18/00, Rink. VT p. I‑A‑119 ir II‑639, 96 punktas). Bet koks priešingas aiškinimas lemtų žymų biudžeto valdymo institucijos patvirtintą nuolatinių etatų skaičiaus padidėjimą, dėl kurio nebūtų įgyvendintos tiek jos pareigos, tiek ketinimai (minėto Sprendimo Schmitz prieš EEB p. 192).
78 Skaitant kartu Tarnybos nuostatų 1a straipsnio 1 dalį ir KTĮS 2–5 straipsnius matyti, kad nuolatines pareigas institucijose iš principo užima pareigūnai ir tik išimtiniais atvejais šias pareigas gali užimti tarnautojai.
79 Nors KTĮS 2 straipsnio b ir d punktuose aiškiai numatyta, kad laikinieji tarnautojai gali būti priimti nuolatinėms pareigoms užimti, šiame straipsnyje taip pat patikslinama, kad tai gali būti daroma tik laikinai. Be to, KTĮS 8 straipsnio antroje pastraipoje nustatyta, kad laikinieji tarnautojai negali būti įdarbinami daugiau kaip ketveriems metams ir jų darbo sutartys ne daugiau kaip kartą gali būti pratęstos ne ilgesniam kaip dvejų metų laikotarpiui. Tam laikotarpiui pasibaigus, laikinieji tarnautojai nutraukia darbą arba paskiriami pareigūnais pagal Tarnybos nuostatus. Šia principo, pagal kurį į nuolatines pareigas paprastai skiriami pareigūnai, išimtimi siekiama tik patenkinti tarnybos poreikius konkrečiu atveju (šiuo klausimu žr. 1989 m. vasario 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Van der Stijl ir Cullington prieš Komisiją, 341/85, 251/86, 258/86, 259/86, 262/86, 266/86, 222/87 ir 232/87, Rink. p. 511, 28 ir 33 punktus). Be to, ši išimtis gali būti taikoma tik tada, kai institucijoje yra laisvas nuolatinių pareigų etatas, iš anksto numatytas biudžete (77 punkte minėto Sprendimo Martinez Paramo ir kt. prieš Komisiją 97 punktas).
80 Be to, KTĮS 3 straipsnio b punkte ir 3b straipsnio pirmos pastraipos b punkte atitinkamai numatyta, kad pagalbiniai tarnautojai ir sutartininkai pagalbinėms užduotims gali būti įdarbinami pakeisti – po to, kai institucijoje išnagrinėjamos laikino pareigūnų paskyrimo galimybės, – tam tikrus pareigūnus ar laikinuosius tarnautojus, užimančius nuolatines pareigas, o KTĮS 51 ir 53 straipsniuose bei KTĮS 88 straipsnyje patikslinama, kad tokių darbuotojų darbo sutartys sudaromos fiksuotos trukmės laikotarpiui ir ribojamos galimybės pratęsti darbo sutartį bei faktinis tokio įdarbinimo laikotarpis. Taip šiam darbui suteikiamas laikinas pobūdis, o tai atitinka jo paskirtį, t. y. pakeisti laikinai pareigų negalintį eiti pareigūną ar laikinąjį tarnautoją (šiuo klausimu žr. 1979 m. vasario 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Deshormes prieš Komisiją, 17/78, Rink. p. 189, 37 punktą).
81 Pareigybes, nurodytas pareigybių sąraše, pridedamame prie kiekvienai institucijai skirto biudžeto skirsnio, kurias biudžeto valdymo institucijos pripažino nuolatinėmis, pagal KTĮS 2 straipsnio a punktą ir 9 straipsnį turi užimti laikinieji tarnautojai. Kadangi šios pareigybės nurodytos pareigybių sąraše, jos atitinka nuolatines viešosios tarnybos užduotis, biudžeto valdymo institucijos sprendimu neatitinkančias „nuolatinio darbo“, kaip jis apibūdintas šio sprendimo 77 punkte, kurį turėtų dirbti pareigūnai remiantis šio sprendimo 78 punkte nurodytu principu. Taigi galima numatyti, kad su tokiomis pareigomis susijusios darbo sutartys pagal KTĮS 8 straipsnio pirmą pastraipą gali būti sudaromos neapibrėžtos trukmės laikotarpiui. Jei sudaroma terminuota sutartis, ji tik vieną kartą gali būti pratęsiama terminuotai, o pratęsta dar kartą ji tampa neterminuota.
82 Galiausiai pareigybės, kurios nenurodytos pareigybių sąraše, pridedamame prie kiekvienos institucijos biudžeto skirsnio, ir todėl apmokamos iš bendrų tam skirtų asignavimų pagal tai institucijai skirtą biudžeto skirsnį, remiantis Tarnybos nuostatų 3 straipsniu ir 79 straipsnio 1 dalimi, neatitinka nei nuolatinių viešosios tarnybos užduočių, nei „nuolatinio darbo“, kaip jis apibūdintas šio sprendimo 77 punkte, ar laikino darbo, kaip jis apibūdintas šio sprendimo 81 punkte. Prieš taikant naujas KTĮS nuostatas, įtvirtintas Reglamente Nr. 723/2004, šias pareigas pagal KTĮS 3 straipsnį turėtų užimti pagalbiniai tarnautojai. Remiantis KTĮS 52 straipsniu, po 2006 m. gruodžio 31 d. negalima įdarbinti jokių naujų pagalbinių tarnautojų, o nenuolatines ir nelaikinas pareigybes, kurias prieš tai užėmė pagalbiniai tarnautojai, pagal KTĮS 3a straipsnio 1 dalį ir 3b straipsnio pirmos pastraipos a punktą turi užimti sutartininkai arba sutartininkai pagalbinėms užduotims.
83 Kalbant apie nenuolatines ir nelaikinas pareigybes vienoje iš Europos Sąjungos institucijų, pirmiausia reikia atskirti tas, kurios susijusios su fizinio darbo ar pagalbinio administracinio darbo užduočių atlikimu, ir tas, kurios susijusios su kitų užduočių ar funkcijų atlikimu. Pirmąsias užduotis pagal KTĮS 3a straipsnio a punktą turi atlikti sutartininkai, o antrąsias, remiantis KTĮS 3b straipsnio pirmos pastraipos a punktu, – sutartininkai pagalbinėms užduotims. Pastarosios pareigybės, kurias turi užimti sutartininkai pagalbinėms užduotims, iš principo yra laikinos, nes susijusios su laikinomis ar skubiomis atitinkamos institucijos užduotimis, kai nėra laisvo lygiaverčio biudžete numatyto etato, arba tiksliai neapibrėžiamos (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 80 punkte minėto Sprendimo Deshormes prieš Komisiją 37 punktą; 1981 m. lapkričio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Fournier prieš Komisiją, 106/80, Rink. p. 2759, 9 punktą ir 1983 m. vasario 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Toledano Laredo ir Garilli prieš Komisiją, 225/81 ir 241/81, Rink. p. 347, 6 punktą).
84 Atsižvelgiant į sutartininkų pagalbinėms užduotims darbo sutarčių pobūdį, numatyta, kad jos sudaromos fiksuotos trukmės laikotarpiui. Be to, galimybės pratęsti šias sutartis ir faktinio įdarbinimo pagal jas trukmė yra ribotos.
85 Nenuolatinės ir nelaikinos pareigybės, kurias pagal KTĮS 3a straipsnio a punktą turi užimti sutartininkai, priešingai, atitinka stabilų darbą, nes susijusios su fizinio darbo ar pagalbinio administracinio darbo užduočių atitinkamoje institucijoje atlikimu ir gali būti nuolatinio pobūdžio ir aiškiai apibrėžtos, kaip matyti iš KTĮS 80 straipsnio 3 dalies. Nors KTĮS 85 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad sutartininkų darbo sutartys gali būti sudarytos fiksuotos trukmės laikotarpiui, šiame straipsnyje taip pat numatyta, kad bendra įdarbinimo fiksuotos trukmės laikotarpiui trukmė negali viršyti dešimties metų ir kad vieną ar daugiau kartų pratęsus sutartį ji gali būti pratęsta tik neapibrėžtos trukmės laikotarpiui.
86 Iš to, kas pasakyta, matyti, kad sutartininkų pagalbinėms užduotims darbo sutarčių pagrindinis požymis yra jų laikinumas, atitinkantis šių sutarčių tikslą laikinas užduotis skirti atsitiktiniams darbuotojams, kai nėra nuolatinio darbuotojo. Tačiau SDSĮT negali taikyti šios tvarkos ilgam laikui patikėdama atlikti užduotis, atitinkančias „nuolatinį darbą“, kaip tai apibrėžta šio sprendimo 77 punkte, arba užduotis, susijusias su pareigybe, numatyta pareigybių sąraše, pridedamame prie kiekvienos institucijos biudžeto skirsnio, kurią biudžeto valdymo institucijos pripažino laikina (žr. šio sprendimo 81 punktą), arba fizinio darbo ar pagalbinio administracinio darbo užduotis, kaip jos suprantamos pagal KTĮS 3a straipsnio a punktą, šiems darbuotojams, kuriais naudojamasi netinkamai ir kurių padėtis ilgą laiką būna nestabili (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 80 punkte minėto Sprendimo Deshormes prieš Komisiją 37 ir 38 punktus ir 1985 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Maag prieš Komisiją, 43/84, Rink. p. 2581, 18 ir 19 punktus). Toks naudojimasis prieštarautų draudimo piktnaudžiauti teise principui, kuris taikomas SDSĮT paeiliui sudarant darbo sutartis viešojoje tarnyboje (šio sprendimo 71 ir paskesni punktai). Tai taip pat prieštarautų vienodo požiūrio viešojoje tarnyboje principui (2007 m. rugsėjo 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lindorfer prieš Tarybą, C‑227/04 P, Rink. p. I‑6767, 63 punktas ir 2008 m. liepos 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Campoli prieš Komisiją, C‑71/07 P, Rink. p. I‑5887, 50 punktas), pagal kurį darbuotojams, objektyviai esantiems tokioje pačioje padėtyje, turi būti taikomos vienodos taisyklės.
87 Aplinkybė, kad tarnautojai vien dėl to, kad jiems ilgam laikui patikėtos užduotys, atitinkančios „nuolatinį darbą“, kaip tai apibrėžta šio sprendimo 77 punkte, gali būti laikomi pareigūnais, kaip jie apibrėžti Tarnybos nuostatų 1 a straipsnio 1 dalyje, prieštarauja Tarnybos nuostatų ir KTĮS normoms, tačiau nėra kliūčių, kad, atsižvelgdamas į tarnautojo atliekamas užduotis ir faktines aplinkybes, teismas, nagrinėjantis pagal KTĮS 117 straipsnį ir Tarnybos nuostatų 91 straipsnį pareikštą ieškinį, darbo sutartį, kuri formaliai sudaryta su pagalbiniu tarnautoju, sutartininku ar sutartininku pagalbinėms užduotims, teisėtai pripažintų laikinojo tarnautojo darbo sutartimi, pagal kurią tarnautojas faktiškai atliko užduotis, atitinkančias nuolatinį darbą (šiuo klausimu žr. 80 punkte minėto Sprendimo Deshormes prieš Komisiją 44–53 punktus), arba pareigybę, numatytą pareigybių sąraše, pridedamame prie kiekvienos institucijos biudžeto skirsnio, kurią biudžeto valdymo institucijos pripažino laikina (žr. šio sprendimo 81 punktą). Be to, niekas nekliudo teismui, atsižvelgiant į tarnautojo atliekamas užduotis ir faktines aplinkybes, darbo sutartį, formaliai sudarytą su sutartininku pagalbinėms užduotims pagal KTĮS 3b straipsnį, pagal kurią tarnautojas iš tiesų atliko fizinio darbo ar pagalbinio administracinio darbo užduotis, kaip jos suprantamos pagal KTĮS 3a straipsnio a punktą, teisėtai pripažinti sutartininko darbo sutartimi pagal KTĮS 3a straipsnį. Atsižvelgiant į šias prielaidas taip pat galėtų kilti klausimas dėl paeiliui sudarytų terminuotų darbo sutarčių pakeitimo neterminuota sutartimi, sudaroma su laikinuoju tarnautoju pagal KTĮS 2 straipsnio a arba c punktus ar sutartininku pagal KTĮS 3a straipsnį, taikant KTĮS 8 straipsnio pirmos pastraipos ar 85 straipsnio nuostatas.
88 Tačiau tai reiškia, kad suinteresuotasis tarnautojas turi pateikti SDSĮT prašymą, kad, pirma, laikotarpis, kai jis formaliai dirbo pagalbiniu tarnautoju, sutartininku ar sutartininku pagalbinėms užduotims, būtų pripažintas kaip išdirbtas laikinuoju tarnautoju, arba laikotarpis, kai jis formaliai dirbo pagal laikinojo tarnautojo, pagalbinio tarnautojo ar sutartininko pagalbinėms užduotims darbo sutartį, būtų pripažintas kaip išdirbtas sutartininku ir, antra, paeiliui sudarytos terminuotos darbo sutartys būtų pakeistos neterminuota sutartimi, sudaroma su faktiniu laikinuoju tarnautoju pagal KTĮS 2 straipsnio a arba c punktus ar sutartininku pagal KTĮS 3a straipsnį, taikant KTĮS 8 straipsnio pirmos pastraipos ar 85 straipsnio nuostatas. Be to, suinteresuotas tarnautojas turi įrodyti, pirma, kad pareigybės, atitinkančios faktiškai jo atliktas užduotis, tuo metu buvo įtrauktos į pareigybių sąrašą, pridėtą prie atitinkamai institucijai skirto biudžeto skirsnio, ir buvo laisvos, ir antra, kad užduotys, kurias jis atliko kaip pagalbinis tarnautojas, sutartininkas ar sutartininkas pagalbinėms užduotims, atitinka apibrėžtas nuolatines viešosios tarnybos užduotis (šiuo klausimu žr. 83 punkte minėto Sprendimo Toledano Laredo ir Garilli prieš Komisiją 7 ir 12 punktus) arba fizinio darbo ar pagalbinio administracinio darbo užduotis, kaip jos suprantamos pagal KTĮS 3a straipsnio a punktą. Nesant KTĮS nuostatos, kurioje būtų nustatyti specialūs įrodymo būdai, suinteresuotasis tarnautojas, pasitelkdamas bet kokius įtikinamus įrodymus, gali įrodyti, kad atliko apibrėžtas nuolatines viešosios tarnybos užduotis (83 punkte minėto Sprendimo Toledano Laredo ir Garilli prieš Komisiją 13 punktas) arba fizinio darbo ar pagalbinio administracinio darbo užduotis, kaip jos suprantamos pagal KTĮS 3a straipsnio a punktą. Be to, suinteresuotasis tarnautojas bet kuriuo būdu turi įrodyti, kad jo atveju tenkinamos KTĮS 8 straipsnio pirmoje pastraipoje ir 85 straipsnyje nustatytos terminuotos sutarties pakeitimo neterminuota sąlygos.
89 Į apeliantų kaltinimus, pateiktus penktajame apeliacinio skundo pagrinde, reikia atsakyti atsižvelgiant į minėtas teisės normas.
90 Pirma, reikia atsakyti į kaip penktąjį apeliacinio skundo pagrindą pareikštus kaltinimus dėl to, kad Tarnautojų teismas skundžiamame sprendime atmetė ieškovės byloje F‑8/08 pateiktus kaltinimus dėl vieno iš ginčijamų individualių sprendimų, t. y. sprendimo, kuriuo jos, kaip sutartininkės pagalbinėms užduotims, darbo sutartis buvo sudaryta tik iki 2008 m. gruodžio 15 d.
91 Kalbant apie tai, kad apeliantai iš esmės kaltina Tarnautojų teismą, jog šis, nagrinėdamas ginčijamo sprendimo teisėtumą, nepanaikino šešerių metų taisyklės, įtvirtintos 2004 m. balandžio 28 d. sprendime, ir dėl to neteisėtai apribojo SDSĮT galimybę sudaryti naują sutartininko pagalbinėms užduotims darbo sutartį visam KTĮS 88 straipsnyje numatytam laikotarpiui, reikia pabrėžti, kad ieškovė byloje F‑8/08 kaltino Komisiją, kaip matyti skundžiamo sprendimo 54 punkte, jog ši, ginčijamame sprendime pasiūlydama įdarbinti ją kaip sutartininkę pagalbinėms užduotims tik iki 2008 m. gruodžio 15 d., iš jos atėmė galimybę pasinaudoti neterminuota darbo sutartimi ir realia karjeros perspektyva. Be to, iš skundžiamo sprendimo 41–57 punktų nematyti, kad ieškovė byloje F‑8/08 būtų pateikusi prieštaravimą dėl šešerių metų taisyklės, nustatytos 2004 m. balandžio 28 d. sprendime, teisėtumo, pagrįstą tuo, kad šios taisyklės taikymas apribojo SDSĮT galimybę sudaryti naują sutartininko pagalbinėms užduotims darbo sutartį visam KTĮS 88 straipsnyje numatytam laikotarpiui. Iš to matyti, kad apeliantai penktuoju apeliacinio skundo pagrindu negali kaltinti Tarnautojų teismo, jog šis padarė teisės klaidą, nes nenagrinėjo šešerių metų taisyklės, nustatytos 2004 m. balandžio 28 d. sprendime, teisėtumo KTĮS 88 straipsnio atžvilgiu.
92 Be kita ko, kalbant apie apeliantų kaltinimus Tarnautojų teismui, kad šis nepripažino, jog ginčijamas sprendimas nebuvo motyvuotas atsižvelgiant į KTĮS 88 straipsnį, reikia pabrėžti, kad, kaip rašytiniuose pareiškimuose pripažįsta patys apeliantai, nauja ieškovės byloje F‑8/08 darbo sutartis kaip sutartininkės pagalbinėms užduotims buvo sudaryta iki 2008 m. gruodžio 15 d., taikant 2004 m. balandžio 28 d. sprendime nustatytą šešerių metų taisyklę. Tačiau Tarnautojų teismas neprivalėjo nagrinėti, ar nagrinėjamu atveju ši taisyklė turėjo būti panaikinta motyvuojant tuo, kad ja apribojama SDSĮT galimybė sudaryti naują sutartininko pagalbinėms užduotims darbo sutartį visam KTĮS 88 straipsnyje numatytam laikotarpiui.
93 Galiausiai, kalbant apie kaltinimą Tarnautojų teismui, kad šis iš visų jam pateiktų sutarčių ir jų priedų nenustatė, ar ieškovė byloje F‑8/08 atliko nuolatines užduotis, susijusias su įprasta Komisijos veikla, reikia pažymėti, kad pagal šio sprendimo 88 punkte minėtus principus ieškovė turėjo pateikti prašymą, kad laikotarpis, kai ji formaliai dirbo kaip pagalbinė tarnautoja arba sutartininkė pagalbinėms užduotims, būtų pripažintas laikotarpiu, kai ji dirbo kaip laikinoji tarnautoja arba sutartininkė, ir bet kuriuo būdu įrodyti, kad jos atveju tenkinamos visos paeiliui sudarytų terminuotų darbo sutarčių pakeitimo neterminuota sutartimi sąlygos. Tačiau iš Tarnautojų teismo argumentų, pateiktų skundžiamo sprendimo 144 punkte, matyti, kad nagrinėjamoje byloje taip nebuvo. Be to, kaip Tarnautojų teismas teisingai nurodė skundžiamo sprendimo 77 ir 144 punktuose, jis neprivalo ieškinio prieduose ieškoti ir nustatyti aplinkybių, galinčių užpildyti ieškinio pareiškimo spragas, nes priedai atlieka tik įrodomąją ir pagalbinę funkciją (2001 m. spalio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo X prieš ECB, T‑333/99, Rink. p. II‑3021, 190 punktas; 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją, T‑31/99, Rink. p. II‑1881, 113 punktas ir 2008 m. spalio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mote prieš Parlamentą, T‑345/05, Rink. p. II‑2849, 75 punktas). Iš to matyti, kad apeliantų kaltinimai nepagrįsti.
94 Antra, reikia kartu atsakyti į penktajame ieškinio pagrinde pateiktus kaltinimus Tarnautojų teismui, t. y. kad šis skundžiamame sprendime atmetė ieškovų byloje F‑134/07, kurių pavardės išvardytos priede, pateiktus kaltinimus dėl individualių sprendimų, kuriuose nustatytos jų įdarbinimo sąlygos, nes šiais sprendimais ribojama jų darbo sutarčių trukmė, taikant KTĮS 88 straipsnį ir 2004 m. balandžio 28 d. sprendime nustatytą šešerių metų taisyklę, ir (arba) atmetamas jų prašymas pratęsti darbo sutartį neapibrėžtos trukmės laikotarpiui.
95 Kalbant apie apeliantų kaltinimą, pateiktą Tarnautojų teismui, kad šis pažeidė EB 253 straipsnį, nes skundžiamo sprendimo 148 punkte nepripažino, jog sprendimai, kuriuose SDSĮT atsisakė sudaryti naujas sutartis su ieškovais arba pratęsti jų ankstesnes sutartininkų pagalbinėms užduotims sutartis neapibrėžtos trukmės laikotarpiui, atsižvelgusi į KTĮS 88 straipsnyje nustatytą apribojimą ir 2004 m. balandžio 28 d. sprendime nustatytą šešerių metų taisyklę, nebuvo motyvuoti arba buvo nepakankamai motyvuoti bendrųjų principų arba bendrojo susitarimo minimalių reikalavimų, susijusių su terminuotu darbu, atžvilgiu, reikia priminti, kad KTĮS ir 2004 m. balandžio 28 d. sprendimas atitinka draudimo piktnaudžiauti teise principo, taikomo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis viešojoje tarnyboje, reikalavimus (šio sprendimo 67 punktas), nes šiais teisės aktais suteikiama galimybė veiksmingai neleisti piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis nuolatinėms užduotims vykdyti ilgą laiką ir tinkamai nubausti už tokį piktnaudžiavimą, panaikinant neigiamas pasekmes, kurių patyrė suinteresuotasis asmuo. Todėl paeiliui sudarydama terminuotas darbo sutartis SDSĮT neprivalo motyvuoti atsisakymo sudaryti naują darbo sutartį ar pratęsti ankstesnę sutartį neapibrėžtos trukmės laikotarpiui kitaip negu nurodydama taikytinas KTĮS nuostatas ir prireikus 2004 m. balandžio 28 d. sprendimą. Iš to matyti, kad apeliantai nepagrįstai kaltina Tarnautojų teismą, jog šis nepripažino, kad sprendimai, kuriais SDSĮT atsisakė su ieškovais byloje F‑134/07, kurių pavardės išvardytos priede, sudaryti naujas sutartis arba pratęsti jų ankstesnes sutartis neapibrėžtos trukmės laikotarpiui, atsižvelgusi į KTĮS 88 straipsnyje nustatytą apribojimą ir 2004 m. balandžio 28 d. sprendime nustatytą šešerių metų taisyklę, nebuvo motyvuoti arba buvo nepakankamai motyvuoti draudimo piktnaudžiauti teise principo, taikomo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis viešojoje tarnyboje, atžvilgiu.
96 Jei šiuos kaltinimus, be kita ko, reikia aiškinti taip, kad Tarnautojų teismas neteisėtai neatsižvelgė į tai, kad ieškovai byloje F‑134/07, kurių pavardės išvardytos priede, atliko nuolatines viešosios tarnybos užduotis kaip pagalbiniai tarnautojai, sutartininkai ar sutartininkai pagalbinėms užduotims, arba fizinio darbo ar pagalbinio administracinio darbo užduotis, kaip jos suprantamos pagal KTĮS 3a straipsnio 1 dalies a punktą, kaip sutartininkai pagalbinėms užduotims, iš pateiktų argumentų matyti, kad pagal KTĮS sankcija už apeliantų nurodytą piktnaudžiavimą teise yra paeiliui sudarytų terminuotų jų darbo sutarčių pakeitimas neterminuotomis, atsižvelgiant į faktiškai jų vykdytas užduotis per tarnybos laikotarpius ir šių laikotarpių trukmę. Tam ieškovai turi įrodyti, kad jų atveju tenkinamos visos tokio pakeitimo sąlygos (žr. šio sprendimo 88 punktą). Šioje byloje nei iš skundžiamo sprendimo, nei iš penktojo apeliacinio skundo pagrindo nematyti, kad apeliantai būtų pateikę prašymus, jog laikotarpiai, kai jie formaliai dirbo pagalbiniais tarnautojais, sutartininkais ar sutartininkais pagalbinėms užduotims, būtų pripažinti laikotarpiais, kai jie dirbo laikinaisiais tarnautojais, arba laikotarpiai, kai jie formaliai dirbo laikinaisiais tarnautojais, pagalbiniais tarnautojais ar sutartininkais pagalbinėms užduotims, būtų pripažinti laikotarpiais, kai jie dirbo sutartininkais, kad jie būtų rėmęsi KTĮS 8 straipsnio pirma pastraipa ar 85 straipsniu, siekdami, kad jų paeiliui sudarytos terminuotos darbo sutartys būtų pakeistos neterminuotomis, ir kad grįsdami šiuos prašymus jie būtų pateikę visus reikalingus įrodymus.
97 Iš to matyti, kad penktąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti.
98 Iš visų pateiktų argumentų matyti, kad skundžiamą sprendimą reikia panaikinti tiek, kiek jame teigiama, kad nereikia priimti sprendimo dėl ieškovų byloje F‑134/07, kurių pavardės išvardytos šio sprendimo priede, reikalavimų, susijusių su sprendimais atmesti jų skundus.
99 Likusią apeliacinio skundo dalį reikia atmesti.
Dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo iš dalies pasekmių
100 Remiantis Teisingumo Teismo statuto I priedo 13 straipsnio 1 dalimi, jei apeliacinis skundas yra pagrįstas, Bendrasis Teismas Tarnautojų teismo sprendimą panaikina ir pats sprendžia bylą, jeigu sprendimas gali būti priimtas toje stadijoje. Nagrinėjamu atveju taip yra, kiek tai susiję su apeliantų byloje F‑134/07, kurių pavardės išvardytos priede, reikalavimais, susijusiais su sprendimais atmesti jų skundus (žr. šio sprendimo 44 ir 98 punktus).
101 Iš bylos medžiagos matyti, kad eksplicitiniai sprendimai atmesti ieškovų byloje F‑134/07, kurių pavardės išvardytos priede, skundus susiję tik su teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos ginčijamuose individualiuose sprendimuose. Būtent šiuose sprendimuose administracija, norėdama atsakyti į skunduose pateiktus prieštaravimus dėl teisėtumo, pirmą kartą išsakė savo nuomonę dėl ginčijamų individualių sprendimų teisėtumo KTĮS ir 2004 m. balandžio 28 d. sprendimo atžvilgiu bei dėl bendrojo susitarimo nuostatų, įgyvendintų Direktyva 1999/70, netaikytinumo darbo santykiams tarp Komisijos ir atitinkamų ieškovų. Taigi norėdami ginčyti šių argumentų pagrįstumą ieškovai buvo suinteresuoti reikalauti sprendimų atmesti jų skundus panaikinimo.
102 Tačiau reikia pažymėti, kad skundžiamame sprendime Tarnautojų teismas priėmė sprendimą dėl visų ieškinio pagrindų ir prieštaravimų, kuriuos ieškovai pateikė pirmojoje instancijoje, tiek grįsdami savo reikalavimus panaikinti sprendimus atmesti jų skundus, tiek grįsdami reikalavimus panaikinti ginčijamus individualius sprendimus. Be to, apeliacinio skundo pagrindai, tiek kiek jais ginčijamas Tarnautojų teismo skundžiamas sprendimas atmesti šiuos ieškinio pagrindus ir prieštaravimus, šiame sprendime yra atmesti.
103 Priežastimis, kuriomis skundžiamame sprendime grįstas ieškinio pagrindų ir prieštaravimų, kuriais rėmėsi ieškovai byloje F‑134/07, kurių pavardės išvardytos priede, atmetimas ar kuriomis šiame sprendime pateisinamas šių pagrindų ir prieštaravimų, kiek jie susiję su ginčijamais individualiais sprendimais, atmetimas Tarnautojų teisme, taip pat pateisinamas šių pagrindų ir prieštaravimų, kiek jie susiję su sprendimais atmesti skundus, atmetimas.
104 Taigi ieškinį, pareikštą ieškovų byloje F‑134/07, kurių pavardės išvardytos priede, reikia atmesti tiek, kiek šiuo ieškiniu siekiama panaikinti sprendimus atmesti jų skundus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
105 Pagal Procedūros reglamento 148 straipsnio pirmą pastraipą, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Bendrasis Teismas priima sprendimą byloje, jis priima sprendimą dėl išlaidų.
106 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą, taikomą apeliacinėse bylose pagal Procedūros reglamento 144 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
107 Kadangi apeliantai pralaimėjo bylą ir Komisija ir Taryba reikalavo iš jų priteisti bylinėjimosi išlaidas, apeliantams nurodoma padengti savo ir Komisijos bei Tarybos bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą šiame teisme.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (apeliacinių skundų kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2009 m. birželio 4 d. Europos Sąjungos Tarnautojų teismo (antroji kolegija) sprendimą Adjemian ir kt. prieš Komisiją (F‑134/07 ir F‑8/08) tiek, kiek jame teigiama, kad nereikia priimti sprendimo dėl ieškovų byloje F‑134/07, kurių pavardės išvardytos priede, reikalavimų, susijusių su sprendimais atmesti jų skundus.
2. Atmesti likusią apeliacinio skundo dalį.
3. Atmesti ieškinį, pareikštą ieškovų byloje F‑134/07, kurių pavardės išvardytos priede, tiek, kiek šiuo ieškiniu siekiama panaikinti sprendimus atmesti jų skundus.
4. Nurodyti Vahan Adjemian, 175 Europos Komisijos tarnautojams ir buvusiems tarnautojams, kurių pavardės išvardytos priede, padengti savo ir Komisijos bei Europos Sąjungos Tarybos bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą šiame teisme.
Jaeger | Pelikánová | Truchot |
Paskelbta 2011 m. rugsėjo 21 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.
Priedas
Matteo Ambietti, gyvenantis Galaratėje (Italija),
Elisabetta Avanti, gyvenanti Vedano Olona (Italija),
Daniela Baiguera, gyvenanti Cadrezzate (Italija),
Douglas James Beare, gyvenantis Azzale (Italija),
Valentina Benzi, gyvenanti Varezėje (Italija),
Maria Nicoletta Berta, gyvenanti Buguggiate (Italija),
Conrad Bielsky, gyvenantis Isproje (Italija),
Maria Bielza Diaz‑Caneja, gyvenanti Isproje,
Roberta Bino, gyvenanti Isproje,
Kristin Boettcher, gyvenanti Ranco (Italija),
Valeria Boschini, gyvenanti Taino (Italija),
Mounir Bouhifd, gyvenantis Arolo di Leggiuno (Italija),
Cristina Brovelli, gyvenanti Isproje,
Daniela Brovelli, gyvenanti Ranco,
Clementine Burnley, gyvenanti Taino,
Daniela Buzica, gyvenanti Isproje,
Giovanni Calderone, gyvenantis Leggiuno (Italija),
Marco Canonico, gyvenantis Refrancore (Italija),
Stefano Casalegno, gyvenantis Angera (Italija),
Javier Castro Jimenez, gyvenantis Isproje,
Denise Cecconello, gyvenanti Cocquio Trevisago (Italija),
Francesca Cellina, gyvenanti Varezėje,
Francesca Cenci, gyvenanti Travedona Monate (Italija),
Laura Cerotti, gyvenanti Dairago (Italija),
Houtai Choumane, gyvenanti Lavene (Italija),
Graziella Cimino Reale, gyvenanti Gvidonija Montečelijuje (Italija),
Marco Clerici, gyvenantis Lenjane (Italija),
Bruno Combal, gyvenantis Bezoce (Italija),
Costanza Giulia Conte, gyvenanti Isproje,
Tatiana Conti, gyvenanti Vedano Olona,
Domenica Cortellini, gyvenanti Brebbia (Italija),
Orna Cosgrove, gyvenanti Varezėje,
Giulio Cotogno, gyvenantis Rovellesca (Italija),
Cristina Croera, gyvenanti Taino,
Ana Maria Cruz Naranjo, gyvenanti Cardana di Besozzo (Italija),
Barbara Cuniberti, gyvenanti Angera,
Bianca D’Alimonte, gyvenanti Sesto Calende (Italija),
Miranta Dandoulaki, gyvenanti Atėnuose (Graikija),
Alexander De Meij, gyvenantis Leggiuno,
Wim Decoen, gyvenantis Brebbia,
Christiane Deflandre, gyvenanti Travedona Monate,
Riccardo Del Torchio, gyvenantis Gemonio (Italija),
Elena Demicheli, gyvenanti Sesto Calende,
Manuela Di Lorenzo, gyvenanti Sangiano (Italija),
Stefano Donadello, gyvenantis Arsago Seprio (Italija),
Anna Donato, gyvenanti Taino,
Bruno Duarte De Matos E Sousa Pereira, gyvenantis Isproje,
Sami Dufva, gyvenanti Biandronno (Italija),
Wesley Duke, gyvenantis Gaviratėje (Italija),
Diego Escudero Rodrigo, gyvenantis Taino,
Claudio Forti, gyvenantis Malgesso (Italija),
Monica Gandini, gyvenanti Buguggiate,
Aliki Georgakaki, gyvenanti Alkmaar (Nyderlandai),
Giovanni Giacomelli, gyvenantis Lavene,
Alessandra Giallombardo, gyvenanti Gaviratėje,
Nadia Giboni, gyvenanti Brebbia,
Maria Giovanna Giordanelli, gyvenanti Vergiate (Italija),
Maria Giuseppina Grillo, gyvenanti Sangiano,
Manuela Grossi, gyvenanti Ranco,
Laurence Guy‑Mikkelsen, gyvenanti Angera,
Rachel Margaret Harvey‑Kelly, gyvenanti Cardana di Besozzo,
Paul Hasenohr, gyvenantis Arolo di Leggiuno,
Ulla Marjaana Helminen, gyvenanti Lavene,
Gea Huykman, gyvenanti Anna Paulowna (Nyderlandai),
Elisabeth Marie Cecile Joossens, gyvenanti Biandronno,
Lyudmila Kamburska, gyvenanti Ranco,
Maria Cristina La Fortezza, gyvenanti Arsago Seprio,
Debora Lacchin, gyvenanti Brebbia,
Rafal Leszczyna, gyvenantis Varezėje,
Amin Lievens, gyvenantis Taino,
Silvia Loffelholz, gyvenanti Gaviratėje,
Davide Lorenzini, gyvenantis Varezėje,
Chiara Macchi, gyvenanti Casalzuigno (Italija),
Andrew John Edgar MacLean, gyvenantis Varezėje,
Andrea Magistri, gyvenanti Isproje,
Alessia Maineri, gyvenanti Varezėje,
Simone Malfara, gyvenanti Isproje,
Adriana Marino, gyvenanti Taino,
Patrizia Masoin, gyvenanti Briuselyje (Belgija),
Matteo Mazzuccato, gyvenantis Lenjane,
Stefania Minervino, gyvenanti Čitilijuje (Italija),
Eduardo Luis Montes Torralbo, gyvenantis Isproje,
Davide Moraschi, gyvenantis Sevilijoje (Ispanija),
Claudio Moroni, gyvenantis Bezoce,
Giovanni Narciso, gyvenantis Isproje,
Andrew Darren Nelson, gyvenantis Angera,
Elisa Nerboni, gyvenanti Angera,
Isabella Claudia Neugebauer, gyvenanti Arolo di Leggiuno,
Francesca Nicoli, gyvenanti Lavene,
Victor Alexander Nievaart, gyvenantis Alkmaar,
Magdalena Novackova, gyvenanti Alkmaar,
Joanna Nowak, gyvenanti Isproje,
Victoria Wendy O’Brien, gyvenanti Angera,
Davide Orto, gyvenantis Galaratėje,
Alessio Ossola, gyvenantis Brebbia,
Silvia Parnisari, gyvenanti Aronoje (Italija),
Manuela Pavan, gyvenanti San Felice (Italija),
Immaculada Pizzaro Moreno, gyvenanti Sevilijoje,
Marina Pongillupi, gyvenanti Ranco,
Marsia Pozzato, gyvenanti Sesto Calende,
Elisa Pozzi, gyvenanti Taino,
Giovanna Primavera, gyvenanti Angera,
Michele Rinaldin, gyvenanti Sesto Calende,
Alice Ripoli, gyvenanti Gaviratėje,
Emanuela Rizzardi, gyvenanti Lavene,
Michela Rossi, gyvenanti Taino,
Andrew Rowlands, gyvenantis Bodio (Italija),
Helen Salak, gyvenanti Cocquio Trevisago,
Jaime Sales Saborit, gyvenantis Isproje,
Maria Sonia Salina, gyvenanti Vergiate,
Anne Marie Sanchez Cordeil, gyvenanti Bezoce,
Ferruccio Scaglia, gyvenantis Oledže (Italija),
Niels Schulze, gyvenantis Sesto Calende,
Francesca Serra, gyvenanti Cadrezzate,
Penka Shegunova, gyvenanti Gelyje (Belgija),
Donatella Soma, gyvenanti Isproje,
Monica Squizzato, gyvenanti Inarco (Italija),
Alan Steel, gyvenanti Lavene,
Robert Oleij Strobl, gyvenantis Ranco,
Marcel Suri, gyvenantis Brebbia,
Malcolm John Taberner, gyvenantis Monvalle (Italija),
Martina Telo, gyvenanti Vičensėje (Italija),
Saara Tetri, gyvenanti Čitilijuje,
Barbara Claire Thomas, gyvenanti Cocquio Trevisago,
Donatella Turetta, gyvenanti Ranco,
Adamo Uboldi, gyvenantis Cardana di Besozzo,
Monica Vaglica, gyvenanti Osmate (Italija),
Paulo Valente De Jesus Rosa, gyvenantis Travedona Monate,
Corinna Valli, gyvenanti Leggiuno,
Federica Vanetti, gyvenanti Čitilijuje,
Christophe Vantongelen, gyvenantis Bezoce,
Irene Vernacotola, gyvenanti Lenjane,
Ottaviano Veronese, gyvenantis Segrate (Italija),
Patricia Vieira Lisboa, gyvenanti Angera,
Maria Pilar Vizcaino Martinez, gyvenanti Monvalle,
Giulia Zerauschek, gyvenanti Trieste (Italija),
Marco Zucchelli, gyvenantis Ternate (Italija),
Erika Adorno, gyvenanti Travedona Monate,
Valeria Bossi, gyvenanti Comerio (Italija),
Barbara Cattaneo, gyvenanti Leggiuno,
Claudia Cavicchioli, gyvenanti Caravate (Italija),
Fatima Doukkali, gyvenanti Varezėje,
Orla Huryley, gyvenanti Ranco,
Romina La Micela, gyvenanti Bezoce,
Lucia Martinez Simon, gyvenanti Ranco,
Daniela Piga, gyvenanti Roggiano (Italija),
Pamela Porcu, gyvenanti Čitilijuje,
Silvia Sciacca, gyvenanti Varezėje,
Sarah Solda, gyvenanti Brebbia,
Cristina Zocchi, gyvenanti Bregano (Italija),
Angela Baranzini, gyvenanti Bezoce,
Elly Bylemans, gyvenanti Balene (Belgija),
Sabrina Calderini, gyvenanti Solbiate Arno (Italija),
Davide Capuzzo, gyvenantis Vergiate,
Ivano Caravaggi, gyvenantis Bezoce,
Elisa Dalle Molle, gyvenanti Ranste (Belgija),
Wendy De Vos, gyvenanti Grand‑Bigard (Belgija),
Volkmar Ernst, gyvenantis Veingartene (Vokietija),
Matteo Fama, gyvenantis Sangiano (Italija),
Arianna Farfaletti Casali, gyvenanti Varezėje,
Sasa Gligorijevic, gyvenanti Monvalle,
Raffaella Magi Galluzzi, gyvenanti Varezėje,
Sophie Mühlberger, gyvenanti Karlsrūhėje (Vokietija),
Pamela Muscillo, gyvenanti Varezėje,
Jan Paepen, gyvenantis Balene,
Marco Paviotti, gyvenantis Banjarija Arsoje (Italija),
Slavka Prvakova, gyvenanti Alkmaar (Nyderlandai),
Andreas Ratzel, gyvenantis Linkenheim (Vokietija),
Thierry Romero, gyvenantis Strasbūre (Prancūzija),
Jose Pablo Solans Vila, gyvenantis Monvalle,
Susan Wray, gyvenanti Tuitjenhorn (Nyderlandai),
Sven Wurzer, gyvenantis Linkenheim,
Sylvia Zamana, gyvenanti Castricum (Nydelandai),
Uwe Zweigner, gyvenantis Leopoldshafen (Vokietija),
Colette Renier, gyvenanti Briuselyje.