BENDROJO TEISMO (apeliacinių skundų kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. rugsėjo 21 d.
Byla T‑325/09 P
Vahan Adjemian ir kiti
prieš
Europos Komisiją
„Apeliacinis skundas – Viešoji tarnyba – Tarnautojai – Terminuota sutartis – Atsisakymas sudaryti naują sutartį ar pratęsti sutartį neapibrėžtos trukmės laikotarpiui – Bendrasis susitarimas dėl darbo pagal terminuotas sutartis – Direktyva 1999/70/EB – KTĮS 88 straipsnis – Komisijos sprendimas dėl maksimalaus nenuolatinių darbuotojų įdarbinimo Komisijos tarnybose laikotarpio“
Dalykas: Apeliacinis skundas dėl 2009 m. birželio 4 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (antroji kolegija) sprendimo Adjemian ir kt. prieš Komisiją (F‑134/07 ir F‑8/08, Rink. VT p. I‑A‑1‑149 ir II‑A‑1‑841) panaikinimo.
Sprendimas: Panaikinti 2009 m. birželio 4 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (antroji kolegija) sprendimą Adjemian ir kt. prieš Komisiją (F‑134/07 ir F‑8/08) tiek, kiek jame teigiama, kad nereikia priimti sprendimo dėl ieškovų byloje F‑134/07, kurių pavardės išvardytos priede, reikalavimų, susijusių su sprendimais atmesti jų skundus. Atmesti likusią apeliacinio skundo dalį. Atmesti ieškinį, pareikštą ieškovų byloje F‑134/07, kurių pavardės išvardytos priede, tiek, kiek šiuo ieškiniu siekiama panaikinti sprendimus atmesti jų skundus. Nurodyti Vahan Adjemian, 175 Europos Komisijos tarnautojams ir buvusiems tarnautojams, kurių pavardės išvardytos priede, padengti savo ir Komisijos bei Europos Sąjungos Tarybos bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą šiame teisme.
Santrauka
1. Pareigūnai – Ieškinys – Ieškinys dėl sprendimo atmesti skundą – Priimtinumas – Pareiga priimti sprendimą dėl reikalavimų, susijusių su sprendimu atmesti skundą – Savarankiško turinio neturintys reikalavimai arba visiškai patvirtinamasis sprendimas – Nebuvimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalis; Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 117 straipsnis)
2. Institucijų aktai – Direktyvos – Direktyva 1999/70 dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis – Tiesioginis Bendrijos institucijų pareigų, susijusių su jų santykiais su personalu, nustatymas – Netaikymas – Galimybė remtis – Apimtis
(EB 249 straipsnis)
3. Socialinė politika – Bendrasis ETUC, UNICE ir CEEP susitarimas dėl darbo pagal terminuotas sutartis – Direktyva 1999/70 – Piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis prevencijai skirtos priemonės – Apimtis – Europos Bendrijų ir jų tarnautojų santykiai
(Tarybos direktyvos 1999/70 priedo 5 punkto 1 dalis)
4. Pareigūnai – Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygos – Piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis prevencijai skirtos priemonės – Draudimas paeiliui sudaryti terminuotas darbo sutartis, kai užduotys yra nuolatinio pobūdžio – Terminuotos darbo sutarties pakeitimas neterminuota sutartimi – Priimtinumas
(Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygos)
1. Iš Tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnių matyti, kad asmens, kuriam taikomi šie Tarnybos nuostatai, ieškinys dėl jo atžvilgiu priimto paskyrimų tarnybos sprendimo arba dėl to, kad ši tarnyba nesiėmė Tarnybos nuostatuose nustatytų veiksmų, priimtinas tik tada, kai suinteresuotasis asmuo prieš tai pateikė skundą paskyrimų tarnybai ir ši bent iš dalies priėmė eksplicitinį ar implicitinį sprendimą atmesti skundą. Remiantis Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 117 straipsniu, tai pagal analogiją taip pat taikoma tarnautojo ieškiniui, pateiktam dėl sudaryti darbo sutartis įgaliotos tarnybos sprendimo, arba dėl to, kad ši tarnyba nesiėmė šiame teisės akte nustatytų veiksmų. Taigi administracinis skundas ir eksplicitinis ar implicitinis sprendimas jį atmesti yra sudėtingos procedūros dalis ir tik išankstinė kreipimosi į teismą sąlyga. Tokiomis aplinkybėmis net formaliai dėl skundo atmetimo pateiktas ieškinys reiškia, kad į teismą kreipiamasi dėl asmens nenaudai priimto akto, dėl kurio pateiktas skundas, išskyrus atvejus, kai skundo atmetimo pasekmės skiriasi nuo akto, dėl kurio pateiktas skundas, poveikio. Eksplicitinis sprendimas atmesti skundą gali, atsižvelgiant į jo turinį, nebūti ieškovo ginčijamą aktą patvirtinantis sprendimas. Taip yra tuo atveju, kai sprendime atmesti skundą iš naujo nagrinėjama ieškovo situacija, atsižvelgiant į naujas teisines arba faktines aplinkybes, arba kai juo pakeičiamas ar papildomas pradinis sprendimas. Tokiais atvejais sprendimas atmesti skundą yra aktas, kuriam taikoma teismo kontrolė ir į kurį šis teismas atsižvelgia vertindamas klausimą dėl ginčijamo akto teisėtumo, netgi jį laiko asmens nenaudai priimtu aktu, kuris pakeičia ginčijamą aktą.
Kadangi pagal Tarnybos nuostatus ar Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygas suinteresuotasis asmuo turi pateikti skundą dėl sprendimo, kurį ginčija, ir ieškinį dėl sprendimo atmesti šį skundą, ieškinys priimtinas, nesvarbu, ar jis pateiktas dėl sprendimo, dėl kurio pateiktas skundas, dėl sprendimo atmesti skundą ar dėl abiejų sprendimų kartu, jei skundas ir ieškinys pateikti per Tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniuose nustatytus terminus. Tačiau pagal proceso ekonomijos principą teismas gali nuspręsti, kad nereikia priimti atskiro sprendimo dėl reikalavimų, pareikštų dėl sprendimo atmesti skundą, jei nustato, kad šių reikalavimų turinys nėra savarankiškas ir iš tiesų sutampa su reikalavimais, pareikštais dėl sprendimo, dėl kurio pateiktas skundas. Taip gali būti ir tada, kai teismas nustato, kad sprendimu atmesti skundą tam tikrais atvejais dėl to, kad jis implicitinis, tik patvirtinamas sprendimas, dėl kurio pateiktas skundas, ir kad dėl to šio sprendimo panaikinimas nepaveiktų suinteresuotojo asmens teisinės padėties kitaip negu pirmojo sprendimo panaikinimas.
(žr. 31–33 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1980 m. gegužės 28 d. Sprendimo Kuhner prieš Komisiją, 33/79 ir 75/79, Rink. p. 1677, 9 punktas; 1989 m. sausio 17 d. Sprendimo Vainker prieš Parlamentą, 293/87, Rink. p. 23, 7 ir 8 punktai; 1989 m. sausio 26 d. Sprendimo Koutchoumoff prieš Komisiją, 224/87, Rink. p. 99, 7 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Morello prieš Komisiją, T‑338/00 ir T‑376/00, Rink. VT p. I‑A‑301 ir II‑1457, 35 punktas; 2004 m. birželio 10 d. Sprendimo Eveillard prieš Komisiją, T‑258/01, Rink. VT p. I‑A‑167 ir II‑747, 31 punktas; 2004 m. spalio 14 d. Sprendimo Sandini prieš Teisingumo Teismą, T‑389/02, Rink. VT p.‑I‑A‑295 ir II‑1339, 49 punktas; 2005 m. birželio 7 d. Sprendimo Cavallaro prieš Komisiją, T‑375/02, Rink. VT p. I‑A‑151 ir II‑673, 63–66 punktai; 2006 m. spalio 25 d. Sprendimo Staboli prieš Komisiją, T‑281/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑251 ir II‑A‑2‑1303, 26 punktas.
Bendrojo Teismo praktika: 2009 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Komisija prieš Birkhoff, T‑377/08 P, Rink. VT p. I‑B‑1‑133 ir II‑B‑1‑807, 50–59 ir 64 punktai.
2. Direktyva 1999/70 dėl ETUC, UNICE ir CEEP bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis skirta valstybėms narėms, o ne institucijoms. Todėl šios direktyvos nuostatos negali būti laikomos nuostatomis, kuriose nustatomos institucijų pareigos, kurių jos privalo laikytis įgyvendindamos savo įgaliojimus teisės aktų ar sprendimų priėmimo srityse. Vadinasi, Direktyvos 1999/70 nuostatos, kuriomis įgyvendinamas bendrasis susitarimas dėl darbo pagal terminuotas sutartis, negali būti Tarybos ar Komisijos įsipareigojimų, kurių jos privalo laikytis įgyvendindamos savo įgaliojimus teisės aktų ar sprendimų priėmimo srityse, skirtus sureguliuoti Europos Bendrijų ir jų tarnautojų santykius, šaltinis. Šiomis nuostatomis taip pat negalima pagrįsti prieštaravimo dėl Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 88 straipsnio ir 2004 m. balandžio 28 d. Komisijos sprendimo dėl maksimalaus nenuolatinių darbuotojų įdarbinimo Komisijos tarnybose laikotarpio teisėtumo.
Net jei Direktyvos 1999/70 nuostatos, kuriomis įgyvendinamas bendrasis susitarimas, negali būti Tarybos ar Komisijos įsipareigojimų, kurių jos privalo laikytis įgyvendindamos savo įgaliojimus teisės aktų ar sprendimų priėmimo srityse, skirtus sureguliuoti Europos Bendrijų ir jų tarnautojų santykius, šaltinis ir jomis negalima pagrįsti prieštaravimo dėl Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 88 straipsnio ir 2004 m. balandžio 28 d. Komisijos sprendimo teisėtumo, vis dėlto šioje direktyvoje įtvirtintomis normomis ar principais galima remtis prieš šias institucijas, jei šios normos ar principai yra tik pagrindinių Sutarties normų ir bendrųjų principų, tiesiogiai taikomų šioms institucijoms, specifinė išraiška. Teisinėje bendruomenėje vienodas teisės taikymas yra pagrindinis reikalavimas ir visi teisės subjektai privalo laikytis teisėtumo principo. Taigi institucijos taip pat kaip ir visi kiti teisės subjektai privalo laikytis Sutarties normų ir bendrųjų teisės principų. Taigi Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygas ir 2004 m. balandžio 28 d. Komisijos sprendimą reikėtų aiškinti kuo labiau atsižvelgiant į vienodo teisės taikymo ir jų suderinamumo su bendrojo susitarimo tikslais ir reikalavimais, įgyvendintais Direktyva 1999/70, aspektą tik tada, jei šie tikslai ir reikalavimai yra pagrindinių Sutarties normų ir bendrųjų teisės principų, tiesiogiai taikomų institucijoms, specifinė išraiška.
(žr. 51, 52, 56 ir 57 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, 18–21 punktai; 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Rinke, C‑25/02, Rink. p. I‑8349, 24–28 punktai; 2005 m. gruodžio 6 d. Sprendimo ABNA ir kt., C‑453/03, C‑11/04, C‑12/04 ir C‑194/04, Rink. p. I‑10423, 104 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2008 m. gegužės 21 d. Sprendimo Belfass prieš Tarybą, T‑495/04, Rink. p. II‑781, 43 punktas.
Bendrojo Teismo praktika: 2009 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Antwerpse Bouwwerken prieš Komisiją, T‑195/08, Rink. p. II‑4439, 55 punktas.
3. Draudimo piktnaudžiauti teise principas, pagal kurį niekas negali piktnaudžiaudamas remtis teisės normomis, yra vienas iš bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina teismas. Taip pat svarbu pažymėti, kad teisės aktų, skirtų neleisti piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, priėmimas yra Direktyvoje 1999/70 dėl ETUC, UNICE ir CEEP bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis teisės aktų leidėjo pripažintas ir siektinas tikslas. Baudimas už piktnaudžiavimą teise šioje srityje, be kita ko, atitinka tikslus, kuriuos Bendrija ir valstybės narės, atsižvelgdamos į pagrindines socialines teises, nustatytas 1961 m. Europos socialinėje chartijoje ir 1989 m. Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijoje, apibrėžė EB 136 straipsnyje, tarp šių tikslų yra darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimas bei derama jų socialinė apsauga. Iš to matyti, kad teisės aktų leidėjas, naudodamasis EB 283 straipsnyje įtvirtinta galia priimti Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygas, ir sudaryti darbo sutartis įgaliota tarnyba, naudodamasi turima didele diskrecija, įtvirtinta Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygose, priimdami ar įgyvendindami taisykles, kuriomis reglamentuojami Europos Bendrijų ir jų tarnautojų santykiai, privalo neleisti piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, remdamiesi darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo bei deramos jų socialinės apsaugos tikslais, nustatytais EB 136 straipsnyje. Kadangi Tarnautojų teismas konstatavo, kad bendrojo susitarimo, įgyvendinto Direktyva 1999/70, tikslai ir minimalūs reikalavimai, būtent įtvirtintieji 5 punkto 1 dalyje, yra draudimo piktnaudžiauti teise principo, kuris yra bendrasis teisės principas, specifinė išraiška, šis teismas, iš esmės nagrinėdamas prieštaravimus dėl Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 88 straipsnio ir 2004 m. balandžio 28 d. Komisijos sprendimo teisėtumo, privalėjo išsiaiškinti, kiek šis straipsnis ir sprendimas gali būti aiškinami kaip atitinkantys bendrojo susitarimo tikslus ir minimalius reikalavimus bei galiausiai draudimo piktnaudžiauti teise principą.
(žr. 59–62 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 2008 m. gegužės 22 d. Sprendimo Ampliscientifica ir Amplifin, C‑162/07, Rink. p. I‑4019, 27, 30 ir 32 punktai ir juose nurodyta teismo praktika.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2007 m. gegužės 8 d. Sprendimo Citymo prieš Komisiją, T‑271/04, Rink. p. II‑1375, 107 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.
4. Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų nuostatomis, kuriose reglamentuojamas laikinojo darbuotojo, pagalbinio tarnautojo, sutartininko ar sutartininko pagalbinėms užduotims sutarčių sudarymas ir pratęsimas, darbo sutartis sudaryti įgaliotai tarnybai draudžiama paeiliui sudaryti terminuotas darbo sutartis, jei atliekamos užduotys yra nuolatinio pobūdžio. Be to, jei ši tarnyba paeiliui sudarė terminuotas darbo sutartis, nors atliekamos užduotys yra nuolatinio pobūdžio, tokį piktnaudžiavimą ištaisyti ir panaikinti neigiamas suinteresuotojo asmens patirtas pasekmes galima pakeičiant darbo sutartį remiantis minėtu teisės aktu, dėl ko, pavyzdžiui, paeiliui sudarytos terminuotos darbo sutartys gali būti pakeistos neterminuotomis sutartimis.
(žr. 67 punktą)