Byla T‑193/16

NG

prieš

Europos Vadovų Tarybą

„Ieškinys dėl panaikinimo – 2016 m. kovo 18 d. ES ir Turkijos pareiškimas – Pranešimas spaudai – Sąvoka „tarptautinis susitarimas“ – Akto autoriaus identifikavimas – Akto taikymo sritis – Europos Vadovų Tarybos posėdis – Europos Sąjungos valstybių narių ar jų vyriausybių vadovų susitikimas, įvykęs Europos Sąjungos Tarybos patalpose – Sąjungos valstybių narių atstovų statusas per susitikimą su trečiosios šalies atstovu – SESV 263 straipsnio pirma pastraipa – Jurisdikcijos neturėjimas“

Santrauka – 2017 m. vasario 28 d. Bendrojo Teismo (pirmoji išplėstinė kolegija) nutartis

1.      Ieškinys dėl panaikinimo – Aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį – Europos Vadovų Tarybos aktai – Įtraukimas – Ribos

(ESS 15 straipsnis; SESV 263 straipsnis)

2.      Ieškinys dėl panaikinimo – Aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį – Sąvoka – Sąjungos institucijos, įstaigos ar agentūros aktai, sukeliantis privalomų teisinių padarinių – Kaip pranešimas spaudai Tarybos internetiniame tinklapyje paskelbtas pareiškimas dėl valstybių narių vadovų ir Turkijos ministro pirmininko susitikimo rezultatų – Netaikymas

(SESV 263 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirma pastraipa)

1.      Lisabonos sutartimi Europos Vadovų Taryba buvo paaukštinta iki Sąjungos institucijos lygio. Taigi, priešingai, nei anksčiau buvo konstatavęs Sąjungos teismas, aktams, priimtiems šios institucijos, kuri, remiantis ESS 15 straipsniu, nevykdo teisėkūros funkcijų ir kurią sudaro valstybių narių ar jų vyriausybių vadovai, jos pirmininkas ir Komisijos pirmininkas, jau taikoma teisėtumo kontrolė, numatyta SESV 263 straipsnyje.

Todėl aktams, kuriuos priėmė valstybių narių atstovai, realiai susitikę vienoje iš Sąjungos institucijų ir veikiantys ne kaip Tarybos ar Europos Vadovų Tarybos nariai, o kaip Sąjungos valstybių narių ar jų vyriausybių vadovai, nėra taikoma Sąjungos teismo vykdoma teisėtumo kontrolė. Iš SESV 263 straipsnio matyti, kad paprastai Sąjungos teismas neturi jurisdikcijos priimti sprendimų dėl nacionalinės institucijos priimto akto ar dėl akto, kurį priėmė kelių valstybių narių nacionalinių institucijų atstovai, posėdžiaudami Sąjungos reglamente numatytame komitete, teisėtumo. Vis dėlto nepakanka, kad institucija, ieškinyje nurodyta kaip atsakovė, aktą kvalifikuoja kaip Sąjungos „valstybių narių sprendimą“, kad tokiam aktui nebūtų taikoma SESV 263 straipsnyje numatyta teisėtumo kontrolė, šiuo atveju Europos Vadovų Tarybos aktų teisėtumo kontrolė. Dar reikia išsiaiškinti, ar atitinkamas aktas, atsižvelgiant į jo turinį ir visas priėmimo aplinkybes, iš tikrųjų nėra Europos Vadovų Tarybos sprendimas.

(žr. 44–46 punktus)

2.      2016 m. kovo 18 d. Tarybos internetiniame tinklapyje kaip pranešimo spaudai paskelbto pareiškimo dėl Sąjungos valstybių narių ar vyriausybių vadovų ir Turkijos ministro pirmininko susitikimo rezultatų, skirto Turkijos ir ES santykiams gilinti, taip pat migracijos krizei spręsti, negalima laikyti aktu, dėl kurio galima pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnį. Toks aktas negali būti laikomas Europos Vadovų Tarybos ar kitos Sąjungos institucijos, įstaigos ar agentūros priimtu aktu ar atskleidžiančiu tokio akto, kuris atitiktų susitarimą, kurį 2016 m. kovo 18 d. sudarė Europos Vadovų Taryba ir Turkijos Respublika, egzistavimą.

Kadangi, kiek tai susiję su Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmos pastraipos taikymu, ginčijamam aktui buvo suteiktas materialus pavidalas pateikiant pranešimą spaudai, reikia įvertinti aplinkybes, kuriomis buvo priimtas šiame pranešime spaudai paskelbtas ES ir Turkijos pareiškimas, ir šio pareiškimo turinį siekiant nustatyti, ar tai gali būti aktas, priskirtinas Europos Vadovų Tarybai, arba ar jis gali atskleisti tokio akto egzistavimą, todėl jam taikoma SESV 263 straipsnyje numatyta teisėtumo kontrolė. Sąjungos valstybėms narėms ir Turkijos Respublikai oficialiai perduoti dokumentai, susiję su ES ir Turkijos susitikimu, įrodo, kad, nepaisant ES ir Turkijos pareiškime, paskelbtame minėtame pranešime spaudai, vartojamų sąvokų, kurios, deja, dviprasmiškos, šių valstybių narių atstovai su Turkijos ministru pirmininku susitiko kaip minėtų valstybių narių ar jų vyriausybių vadovai patalpose, kuriomis dalijasi Europos Vadovų Taryba ir Taryba. Šiuo aspektu tai, kad šiame susitikime taip pat dalyvavo oficialiai nekviesti Europos Vadovų Tarybos pirmininkas ir Komisijos pirmininkas, neleidžia daryti išvados, kad dėl visų šių Europos Vadovų Tarybos narių dalyvavimo įvyko Europos Vadovų Tarybos susitikimas su Turkijos ministru pirmininku.

Be to, net darant prielaidą, jog tarptautinis susitarimas galėjo būti neformaliai sudarytas per ginčijamą susitikimą, šį susitarimą būtų sudarę Sąjungos valstybių narių ar jų vyriausybių vadovai ir Turkijos ministras pirmininkas. Kai ieškinys pareiškiamas pagal SESV 263 straipsnį, Bendrasis Teismas neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl valstybių narių sudaryto tarptautinio susitarimo teisėtumo.

(žr. 49, 67, 68, 72–74 punktus)