Byla T‑25/07

Iride SpA ir Iride Energia SpA

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Valstybės pagalba – Energetikos sektorius – Per didelių išlaidų padengimas – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama suderinama su bendrąja rinka – Įmonės gavėjos pareiga pirmiausia grąžinti ankstesnę pagalbą, kuri pripažinta neteisėta – Valstybiniai ištekliai – Nauda – Pareiga motyvuoti“

Sprendimo santrauka

1.      Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Iš valstybinių išteklių teikiama pagalba

(EB 87 straipsnio 1 dalis)

2.      Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Vertinimas taikant normalių rinkos sąlygų kriterijų

(EB 87 straipsnio 1 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/92)

3.      Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Taikymo sritis – Komisijos sprendimas valstybės pagalbos srityje

(EB 87 straipsnio 1 dalis ir EB 253 straipsnis)

4.      Valstybių teikiama pagalba – Draudimas – Leidžiančios nukrypti nuostatos – Komisijos diskrecija – Komisijos sprendimas, kuriuo leidimas mokėti pagalbą siejamas su sąlyga, kad atitinkama įmonė turi prieš tai grąžinti neteisėtai gautą pagalbą

(EB 87 straipsnio 3 dalis ir EB 88 straipsnio 2 dalis)

5.      Valstybių teikiama pagalba – Administracinė procedūra – Pagalbos suderinamumas su bendrąja rinka – Pagalbos teikėjui ir jos potencialiam gavėjui tenkanti įrodinėjimo našta

(EB 87 straipsnio 3 dalis ir EB 88 straipsnio 2 dalis)

1.      Tik tiesiogiai arba netiesiogiai iš valstybinių išteklių suteikta pagalba yra laikoma valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme. Iš tiesų šioje nuostatoje skirtumas tarp „valstybės narės suteiktos pagalbos“ ir „iš valstybinių išteklių“ suteiktos pagalbos nereiškia, kad bet kokia valstybės suteikta nauda – tiek finansuojama iš valstybinių išteklių, tiek ne – yra pagalba; juo tik siekiama į šią sąvoką įtraukti tiesiogiai valstybės arba per valstybės paskirtą ar įsteigtą viešą ar privačią instituciją suteikiamą naudą. Be to, EB 87 straipsnio 1 dalis apima visas pinigines priemones, kurias viešosios valdžios institucijos gali realiai panaudoti įmonėms remti, nesvarbu, ar tos priemonės yra nuolatinė valstybės turto dalis, ar ne. Taigi, net jei sumos, susijusios su minėta priemone, ne visuomet priklauso viešosios valdžios institucijoms, tai, kad jos yra nuolatos valstybės kontroliuojamos, taigi yra kompetentingų nacionalinių valdžios institucijų dispozicijoje, yra pakankamas pagrindas laikyti jas valstybiniais ištekliais.

Šiuo atžvilgiu, kalbant apie įmonių gamintojų ir tiekėjų išlaidų padengimą, gavėjui pervedamos sumos iš specialios sąskaitos, administruojamos viešosios įstaigos, į kurią pervedamos lėšos už nustatytą elektros tarifo sudedamąją dalį, taikomą visiems galutiniams klientams, turi būti kvalifikuojamos kaip valstybiniai ištekliai, nes jos ne tik nuolat valstybės kontroliuojamos, bet taip pat yra valstybės nuosavybė prieš perskirstant jas gavėjui.

(žr. 23, 25, 27–28 punktus)

2.      Siekiant nustatyti, ar valstybės priemonė yra valstybės pagalba, reikia išsiaiškinti, ar įmonė gavėja gauna ekonominės naudos, kurios nebūtų gavusi normaliomis rinkos sąlygomis. Dėl klausimo, ar elektros energijos gamybos rinkos liberalizavimo kontekste padaryti teisės aktų pakeitimai yra plėtros, kurios ūkio subjektai turi tikėtis normaliomis rinkos sąlygomis, dalis, reikia pabrėžti, kad išties demokratinėje valstybėje, kaip ir rinkos ekonomikoje, teisės aktai bet kuriuo momentu gali būti pakeisti. Atsižvelgiant į bendrą Europos bendrijos ekonominės politikos orientaciją atverti nacionalines rinkas ir skatinti prekybą tarp valstybių narių, taip yra juo labiau tais atvejais, kai ankstesniuose teisės aktuose buvo numatytas nacionalinis ir (arba) regioninis rinkos atskyrimas, sukuriantis monopolines situacijas. Iš to išplaukia, kad anksčiau atskirtos rinkos atvėrimas negali būti laikomas anomalija normalių rinkos sąlygų atžvilgiu. Todėl teisės aktų pakeitimas elektros energijos sektoriuje priėmus Direktyvą 96/92 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių priskiriamas prie normalių rinkos sąlygų.

(žr. 46, 48, 50–51 punktus)

3.      Akto motyvavimas turi atitikti jo pobūdį ir aiškiai atspindėti aktą priėmusios institucijos motyvus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti jo priėmimo priežastis, o teismas – įvertinti šio akto pagrįstumą, nereikalaujant tiksliai nurodyti visų reikšmingų teisinių aplinkybių ir faktinių duomenų, nes tai, ar akto motyvavimas tenkina EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir jo teisinį bei faktinį kontekstą.

Kalbant apie sprendimą valstybės pagalbos srityje, kuriame Komisija apsiriboja vienintele fraze, jog ji „konstatavo, kad nagrinėjama priemonė (turėtų) būti laikoma valstybės pagalba“, pažymėtina, kad Komisija įvykdo savo pareigą motyvuoti, nes šio sprendimo teisinis ir faktinis kontekstas, be sprendimo pradėti pagalbos tyrimo procedūrą, apima sprendimą dėl analogiškų priemonių, į kurį aiškiai daroma nuoroda sprendime pradėti procedūrą ir minėtame sprendime ir kuriame išsamiai nurodytos priežastys, kodėl Komisija nusprendė, kad priemonės, dėl kurių buvo priimtas sprendimas, yra valstybės pagalba.

(žr. 66–67, 70–71 punktus)

4.      Pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka vertinimo pagal EB 87 straipsnio 3 dalį srityje Komisija turi didelę diskreciją, kuriai įgyvendinti reikalingi ekonominiai ir socialiniai vertinimai, kurie turi būti atlikti atsižvelgiant į Bendrijos kontekstą. Komisija, nagrinėdama valstybės pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka, turi atsižvelgti į visas svarbias aplinkybes, taip pat prireikus į ankstesniame sprendime jau nagrinėtas aplinkybes bei į šiame ankstesniame sprendime valstybei narei nustatytas pareigas. Taigi Komisija neviršija savo turimos diskrecijos, kai nagrinėdama pagalbos, kurią valstybė narė siūlo skirti įmonei, projektą ji priima sprendimą, pripažįstantį šią pagalbą suderinama su bendrąja rinka, tačiau su sąlyga, kad prieš tai įmonė grąžins ankstesnę neteisėtą pagalbą, atsižvelgiant į aptariamos pagalbos sutapimą. Be to, Komisijos priimti sprendimai valstybės pagalbos srityje skirti tik gavėjams – atitinkamoms valstybėms narėms. Todėl atsižvelgdama į visus svarbius veiksnius Komisija nagrinėja tik tokiame sprendime esančias atitinkamos valstybės narės pareigas, o ne tas, kurios kai kuriais atvejais gali jo pagrindu kilti bendrovei gavėjai.

Kalbant apie pagalbos schemą tai, kad Komisija nepateikė tikslios informacijos apie įmones, gavusias naudos iš neteisėtos schemos, ir apie tikslias jų gautas sumas, neturi įtakos nurodymo grąžinti galiojimui, taip pat nėra kliūtis jį vykdyti, nes, pirma, atitinkama valstybė narė turi geriausias galimybes gauti šiuos duomenis ir, antra, atitinkamai valstybei narei nebendradarbiaujant, Komisija yra kompetentinga priimti sprendimą remiantis turima informacija.

(žr. 82–83, 85, 89 punktus)

5.      Jeigu sprendime pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą pateikta pakankama pirminė Komisijos analizė, kurioje išdėstytos priežastys, kodėl ji abejoja dėl aptariamos pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka, valstybė narė ir potencialus gavėjas turi pateikti informaciją, galinčią įrodyti, kad ši pagalba yra suderinama su bendrąja rinka, ir nurodyti specifines aplinkybes, susijusias su jau suteiktos pagalbos grąžinimu, tuo atveju, jei Komisija to reikalautų.

Valstybei narei ir įmonei, potencialiai naujos pagalbos gavėjai, tenkanti pareiga pateikti Komisijai informaciją, siekiant įrodyti, kad ši pagalba yra suderinama su bendrąja rinka, taikoma ir būtinybei nustatyti, kad nauja pagalba nesutampa su ankstesne neteisėta pagalba, nesuderinama su bendrąja rinka, kuri nėra grąžinta. Šiuo atžvilgiu nagrinėjamos naujos pagalbos nesutapimo su ankstesne neteisėta ir nesuderinama pagalba, kuri nėra grąžinta, kriterijus taikomas Komisijai bendrai nagrinėjant pagalbos suderinamumą ir yra tik vienas iš veiksnių, į kuriuos ji turi atsižvelgti taikydama EB 87 straipsnio 3 dalį.

(žr. 101, 103–104 punktus)