2021 m. vasario 26 d. Europos Sąjungos Tarybos pateiktas apeliacinis skundas dėl 2020 m. gruodžio 16 d. Bendrojo Teismo (septintoji kolegija) priimto sprendimo byloje T-315/19 BT / Komisija

(Byla C-138/21 P)

Proceso kalba: prancūzų

Šalys

Apeliantė: Europos Sąjungos Taryba, atstovaujama M. Bauer ir M. Alver

Kitos proceso šalys: BT, Europos Komisija, Europos Parlamentas, Association internationale des anciens de l’Union européenne (AIACE Internationale)

Apeliantės reikalavimai

priimti apeliacinį skundą ir panaikinti skundžiamą sprendimą;

perimti bylą ir atmesti pirmoje instancijoje pareikštą ieškinį kaip nepagrįstą;

priteisti iš ieškovų pirmojoje instancijoje Tarybos bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmojoje instancijoje ir apeliaciniame procese.

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Grįsdama savo apeliacinį skundą Taryba remiasi keturiais pagrindais.

Pirmasis, pagrindinis apeliacinio skundo pagrindas grindžiamas teisės klaida, kiek tai susiję su skirtingu vertinimu, pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 18 ar 20 straipsnį skiriant maitintojo netekimo pensiją, viena vertus, našliu likusiam buvusio pareigūno sutuoktiniui, jei jie susituokė prieš šiam pareigūnui nutraukiant tarnybą, ir, kita vertus, našliu likusiam buvusio pareigūno sutuoktiniui, jei jie susituokė šiam pareigūnui nutraukus tarnybą. Tarybos nuomone, Bendrasis Teismas neįvertino nagrinėjamų situacijų panašumo jas apibūdinančių elementų visumos atžvilgiu, be kita ko, įskaitant atitinkamos situacijos teisines aplinkybes; atsižvelgiant į Sąjungos akto, t. y. Pareigūnų tarnybos nuostatų, kuriuose įtvirtintas atitinkamas skirtumas, objektą bei tikslą. Taigi Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, konstatuodamas, kad santuokos sudarymo momentas yra vienintelis aspektas, turintis lemiamą reikšmę taikant Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 18 ar 20 straipsnius, kai skirtingą pareigūno, kuriam suteiktas vienas iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 35 straipsnyje numatytų administracinių statusų, ir buvusio pareigūno teisinės padėties vertinimą pateisina esminiai, faktiniai ir teisiniai skirtumai.

Antrasis, papildomai pateiktas apeliacinio skundo pagrindas grindžiamas Bendrojo Teismo padaryta teisės klaida, kiek jis nustatė savo teisminės kontrolės, susijusios su Sąjungos teisės aktų leidėjo sprendimais, apimtį. Bendrasis Teismas rėmėsi „paprasta“ Sąjungos teisėkūros institucijos diskrecija, kuri „apima būtinumą įsitikinti, ar Sąjungos teisės aktų leidėjo nuomonė, kad įtvirtintas skirtingas požiūris gali būti tinkamas ir būtinas nustatytam tikslui pasiekti, neatrodo neprotinga“. Taigi šis teismas pripažino, kad srityse, kuriose būtina priimti politinius, ekonominius ar socialinius sprendimus ir privaloma atlikti kompleksinius vertinimus, o taip yra socialinės apsaugos sistemos keitimo atveju, Sąjungos teisės aktų leidėjui, besinaudojančiam priskirta kompetencija, teismas pripažįsta plačią diskreciją. Vadinasi, nereikia aiškintis, ar tokioje srityje priimta priemonė buvo vienintelė arba geriausia iš galimų. Iš tiesų tik akivaizdžiai netinkamas tokios priemonės pobūdis kompetentingų institucijų siekiamo tikslo atžvilgiu gali turėti įtakos tokios priemonės teisėtumui. Vykdydamas kontrolę, išeinančią už akivaizdžiai netinkamo nagrinėjamos priemonės pobūdžio ribų, Bendrasis Teismas vietoj teisės aktų leidėjo pateikė savo vertinimą ir taip viršijo savo teisėtumo kontrolės ribas.

Trečiasis, papildomai pateiktas apeliacinio skundo pagrindas, grindžiamas teisės klaidomis, kurias Bendrasis Teismas padarė, vertindamas skirtingo požiūrio pateisinamumą. Šis vertinimas visų pirma yra teisiškai klaidingas, kiek Bendrasis Teismas nustatė savo teisminės kontrolės, susijusios su teisės aktų leidėjo sprendimais, apimtį. Antra, Bendrasis Teismas nepaisė jurisprudencijos, pagal kurią įrodymus, patvirtinančius, kad teisės norma yra nesuderinama su pirminės teisės nuostatomis, turi pateikti ieškovas, o ne aktą priėmusios institucijos. Trečia, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai vertindamas skirtingo požiūrio pateisinamumą, rėmėsi jurisprudencija, pagal kurią bendrosios sukčiavimo prezumpcijos nepakanka, kad būtų pateisinta priemonė, pažeidžianti SESV tikslus ir nusprendė, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsniu įtvirtinama „bendra ir nenuginčijama sukčiavimo prezumpcija mažiau nei penkerius metus trukusių santuokų atžvilgiu“.

Ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas grindžiamas teisės klaidomis ir pareigos motyvuoti pažeidimu, kiek tai susiję su Bendrojo Teismo išvadomis dėl nediskriminavimo dėl amžiaus principo pažeidimo. Visų pirma, skundžiamo sprendimo 61 punkte Bendrasis Teismas, pažeisdamas pareigą motyvuoti, remiasi tiek našliu likusio sutuoktinio, tiek pareigūno arba buvusio pareigūno amžiumi. Fakto, kad dėl konkretaus amžiaus arba tam tikrų tikslių amžiaus ribų asmenys atsiduria tam tikru atžvilgiu prastesnėje padėtyje, konstatavimas priklauso, be kita ko, nuo įrodymų, kad nagrinėjamais teisės aktais daromas neigiamas poveikis daug didesnei daliai tam tikro amžiaus asmenų, palyginti su kitų amžiaus grupių asmenimis (o tokių įrodymų nebuvo pateikta). Galiausiai darant prielaidą, kad skirtingas vertinimas, netiesiogiai susijęs su buvusio pareigūno amžiumi, egzistavo sudarant jo santuoką, Bendrasis Teismas neišnagrinėjo, ar šis skirtingas vertinimas buvo suderinamas su Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnio 1 dalimi ir ar jis atitiko Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje numatytus kriterijus.

____________