Laikina versija
TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. gegužės 30 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvė teikti paslaugas – Informacinės visuomenės paslaugų teikėjai – Pareiga teikti informaciją apie internetinių tarpininkavimo paslaugų teikėjo ekonominę padėtį – Direktyva 2000/31/EB – Koordinuojamoji sritis – Kontrolės kilmės valstybėje narėje principas – Nukrypti leidžiančios nuostatos – Sąvoka „priemonės, taikomos konkrečiai informacinės visuomenės paslaugai“ – Reglamentas (ES) 2019/1150 – Tikslas“
Byloje C‑665/22
dėl Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija) 2022 m. spalio 10 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2022 m. spalio 21 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Amazon Services Europe Sàrl
prieš
Autorità per le Garanzie nelle Comunicazioni
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė A. Prechal, teisėjai F. Biltgen, N. Wahl (pranešėjas), J. Passer ir M. L. Arastey Sahún,
generalinis advokatas M. Szpunar,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Amazon Services Europe Sàrl, atstovaujamos avvocati F. Angeloni, M. Berliri, S. Borocci, G. Gelera ir F. Moretti,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocati dello Stato L. Delbono ir R. Guizzi,
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, T. Suchá ir J. Vláčil,
– Airijos, atstovaujamos Chief State Solicitor M. Browne, A. Joyce ir M. Tierney, padedamų BL D. Fennelly,
– Europos Komisijos, atstovaujamos L. Armati, M. Escobar Gómez, S. L. Kalėdos ir L. Malferrari,
susipažinęs su 2024 m. sausio 11 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2019/1150 dėl verslo klientams teikiamų internetinių tarpininkavimo paslaugų sąžiningumo ir skaidrumo skatinimo (OL L 186, 2019, p. 57), 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų išaiškinimo vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) (OL L 178, 2000, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 25 t., p. 399), 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/1535, kuria nustatoma informacijos apie techninius reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarka (OL L 241, 2015, p. 1), 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL L 376, 2006, p. 36), taip pat SESV 56 straipsnio išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant pagal Liuksemburgo teisę įsteigtos bendrovės Amazon Services Europe Sàrl (toliau – Amazon) ir Autorità per le Garanzie nelle Comunicazioni (Italijos ryšių reguliavimo tarnyba; toliau – AGCOM) ginčą dėl priemonių, kurių ši ėmėsi internetinių tarpininkavimo paslaugų teikėjų atžvilgiu.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Reglamentas 2019/1150
3 Reglamento 2019/1150 3, 7 ir 51 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(3) vartotojai pritaria internetinių tarpininkavimo paslaugų naudojimui. Konkurencinga, sąžininga ir skaidri interneto ekosistema, kurioje įmonės elgiasi atsakingai, taip pat yra būtina vartotojų gerovei. Interneto platformų ekonomikos skaidrumo ir pasitikėjimo ja užtikrinimas įmonių tarpusavio santykiuose galėtų netiesiogiai padėti padidinti ir vartotojų pasitikėjimą interneto platformų ekonomika. Tačiau tiesioginis interneto platformų ekonomikos vystymosi poveikis vartotojams aptariamas kitų sričių Sąjungos teisės aktuose, visų pirma vartotojų acquis;
<...>
(7) [Europos] Sąjungos lygmeniu reikėtų nustatyti tikslinių privalomų taisyklių rinkinį siekiant užtikrinti sąžiningą, nuspėjamą, tvarią ir patikimą internetinio verslo aplinką vidaus rinkoje. Visų pirma internetinių tarpininkavimo paslaugų verslo klientams turėtų būti užtikrintas tinkamas skaidrumas ir veiksmingos teisių gynimo galimybės visoje Sąjungoje siekiant palengvinti tarpvalstybinį verslą Sąjungoje ir taip pagerinti tinkamą vidaus rinkos veikimą bei spręsti galimo atsirandančio susiskaidymo konkrečiose srityse, kurioms taikomas šis reglamentas, problemą;
<...>
(51) kadangi šio reglamento tikslo, t. y. užtikrinti sąžiningą, nuspėjamą, darnią ir patikimą internetinio verslo aplinką vidaus rinkoje, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl jo masto ir poveikio to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi [ESS] 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti“.
4 Šio reglamento 1 straipsnyje nurodyta:
„1. Šio reglamento tikslas – prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo nustatant taisykles, kuriomis siekiama užtikrinti, kad internetinių tarpininkavimo paslaugų verslo klientams ir bendrovių interneto svetainių naudotojams interneto paieškos sistemų atžvilgiu būtų užtikrinamas atitinkamas skaidrumas, sąžiningumas ir veiksmingos teisių gynimo galimybės.
2. Šis reglamentas taikomas internetinėms tarpininkavimo paslaugoms ir interneto paieškos sistemoms, teikiamoms arba siūlomoms teikti atitinkamai verslo klientams ir bendrovių interneto svetainių naudotojams, kurių įsisteigimo arba gyvenamoji vieta yra Sąjungoje ir kurie, naudodamiesi tomis internetinėmis tarpininkavimo paslaugomis arba interneto paieškos sistemomis, siūlo prekes arba paslaugas Sąjungoje esantiems vartotojams, neatsižvelgiant į tų paslaugų teikėjų įsisteigimo ar gyvenamąją vietą ir neatsižvelgiant į kitu atveju taikytiną teisę.
<...>
5. Šis reglamentas nedaro poveikio Sąjungos teisei, ypač taikytinai teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose, konkurencijos, duomenų apsaugos, komercinių paslapčių apsaugos, vartotojų apsaugos, elektroninės prekybos ir finansinių paslaugų srityse.“
5 Minėto reglamento 2 straipsnio 1 punkte numatyta:
„Šiame reglamente vartojamų terminų apibrėžtys:
1) verslo klientas – privatus asmuo, vykdantis komercinę ar profesinę veiklą, arba juridinis asmuo, kuris, naudodamasis internetinėmis tarpininkavimo paslaugomis, siūlo prekes arba paslaugas vartotojams su savo prekyba, verslu, amatu arba profesija susijusiais tikslais“.
Direktyva 2000/31
6 Direktyvos 2000/31 1 straipsnyje nustatyta:
„1. Šia direktyva siekiama prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos funkcionavimo užtikrinant laisvą informacinės visuomenės paslaugų judėjimą tarp valstybių narių.
<...>
5. Ši direktyva netaikoma:
a) mokesčių srityje;
<...>“
7 Šios direktyvos 2 straipsnio h punkte numatyta:
„Šioje direktyvoje šios sąvokos turi tokią reikšmę:
<...>
h) „koordinuojama sritis“ – tai reikalavimai, nustatyti valstybių narių teisinėse sistemose, kurios taikomos informacinės visuomenės paslaugų teikėjams arba informacinės visuomenės paslaugoms neatsižvelgiant į tai, ar jie yra bendro pobūdžio ar konkrečiai joms skirti;
i) koordinuojama sritis susijusi su reikalavimais, kuriuos paslaugų teikėjas turi įvykdyti:
– pradėdamas verstis informacinės visuomenės paslaugų veikla, pavyzdžiui, reikalavimai dėl kvalifikacijos, leidimo ar pranešimo,
– versdamasis informacinės visuomenės paslaugų veikla, pavyzdžiui, reikalavimai dėl paslaugų teikėjo elgesio, reikalavimai dėl paslaugų kokybės arba turinio, įskaitant tuos, kurie taikomi reklamai ir sutartims, arba reikalavimai dėl paslaugų teikėjo atsakomybės;
<...>“
8 Minėtos direktyvos 3 straipsnyje nurodyta:
„1. Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad informacinės visuomenės paslaugos, kurias teikia jos teritorijoje įsisteigęs paslaugų teikėjas, atitiktų toje valstybėje narėje taikomas nacionalines nuostatas, kurios priklauso koordinuojamai sričiai.
2. Valstybės narės negali dėl koordinuojamai sričiai priskiriamų priežasčių riboti laisvę teikti informacinės visuomenės paslaugas iš kitos valstybės narės.
<...>
4. Valstybės narės gali imtis priemonių taikyti šio straipsnio 2 dalies išlygas konkrečiai informacinės visuomenės paslaugai, jei įvykdomos tokios sąlygos:
a) priemonės yra:
i) būtinos dėl vienos iš toliau išvardytų priežasčių:
– viešosios politikos [tvarkos], ypač baudžiamųjų nusikaltimų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ir persekiojimo už juos baudžiamąja tvarka, įskaitant nepilnamečių apsaugą ir kovą su bet kokiu neapykantos skatinimu dėl rasės, lyties, religinių įsitikinimų ir tautybės bei atskirų asmenų žmogiškojo orumo žeminimą,
– visuomenės sveikatos apsaugos,
– visuomenės saugumo, įskaitant valstybės saugumą ir gynybą,
– vartotojų, įskaitant investuotojus, apsaugos;
ii) taikomos konkrečiai informacinės visuomenės paslaugai, kuri prieštarauja tikslams, nurodytiems i papunktyje, arba kuri kelia itin didelį pavojų, kad šių tikslų nebus paisoma;
iii) proporcingos šiems tikslams;
b) prieš imdamasi šių priemonių ir nepažeisdama teisminių priemonių, įskaitant parengtinį nagrinėjimą ir baudžiamojo tyrimo metu atliktus veiksmus, valstybė narė:
– paprašė šio straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės narės imtis priemonių, ir pastaroji tokių priemonių nesiėmė arba jos buvo nepakankamos,
– pranešė [Europos] Komisijai ir šio straipsnio 1 dalyje nurodytai valstybei narei apie savo ketinimą imtis tokių priemonių.
<...>“
Direktyva 2006/123
9 Direktyvos 2006/123 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Šioje direktyvoje pateikiamos bendrosios nuostatos, skirtos padėti paslaugų teikėjams naudotis įsisteigimo laisve ir laisvam paslaugų judėjimui palengvinti, kartu užtikrinant aukštą paslaugų kokybę.“
10 Direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Jeigu šios direktyvos nuostatos prieštarauja kito Bendrijos akto, reglamentuojančio tam tikrus teisės teikti paslaugą ar vykdyti paslaugos teikimo veiklą konkrečiuose sektoriuose ar profesijose aspektus, nuostatai, pirmenybė teikiama to kito Bendrijos akto nuostatai, kuri ir taikoma minėtiems sektoriams ar profesijoms. <...>“
11 Minėtos direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės gerbia teikėjų teisę teikti paslaugas ne toje valstybėje narėje, kurioje jie yra įsisteigę.
Valstybė narė, kurioje teikiama paslauga, savo teritorijoje užtikrina nevaržomą teisę teikti paslaugas ar vykdyti paslaugų teikimo veiklą.
Valstybės narės savo teritorijoje neapriboja teisės teikti paslaugas ar paslaugų teikimo veiklos vykdymo jokiais reikalavimais, kuriais būtų pažeidžiami šie principai:
a) nediskriminavimas: reikalavimas neturi būti tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuojantis pagal pilietybę arba pagal valstybę narę, kurioje juridinis asmuo įsisteigęs;
b) būtinybė: reikalavimas turi būti pagrįstas viešosios tvarkos, visuomenės saugumo, visuomenės sveikatos ar aplinkos apsaugos sumetimais;
c) proporcingumas: reikalavimas turi būti tinkamas siekiamam tikslui įgyvendinti ir juo neturi būti reikalaujama daugiau, nei reikia tokiam tikslui.“
Direktyva 2015/1535
12 Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Šioje direktyvoje taikomos šios terminų apibrėžtys:
<...>
b) „paslauga“ – bet kuri informacinės visuomenės paslauga, t. y. paprastai už atlyginimą per atstumą, elektroninėmis priemonėmis ir asmenišku paslaugų gavėjo prašymu teikiama paslauga.
<...>
e) „paslaugų taisyklė“ – tai bendro pobūdžio reikalavimas, susijęs su paslaugų verslo steigimu ir vertimusi juo, kaip nurodyta b punkte, ypač nuostatos, susijusios su paslaugos teikėju, paslaugomis ir paslaugų gavėju, išskyrus bet kokias taisykles, kurios nėra konkrečiai skirtos tame punkte nurodytoms paslaugoms.
<...>
f) „techninis reglamentas“ – techninės specifikacijos ir kiti reikalavimai arba paslaugų taisyklės, įskaitant atitinkamas administracines nuostatas, kurių būtina laikytis de jure ar de facto parduodant, teikiant paslaugą, steigiant paslaugų verslą arba naudojant valstybėje narėje ar didžiojoje jos dalyje, taip pat valstybių narių įstatymai ir kiti teisės aktai, išskyrus nurodytus 7 straipsnyje, draudžiantys gaminį gaminti, įvežti, parduoti ar naudoti arba draudžiantys teikti paslaugą arba ja naudotis, arba steigti paslaugų teikėjo verslą;
<...>“
13 Šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta:
„Laikydamosi 7 straipsnio, valstybės narės nedelsdamos pateikia Komisijai kiekvieno techninio reglamento projektą, išskyrus tuos atvejus, kai jis tik perima visą tarptautinio ar Europos standarto tekstą, kuomet užtenka pateikti informaciją apie atitinkamą standartą; jos taip pat pateikia Komisijai pagrindimą, kodėl būtina priimti tokį techninį reglamentą, jei tos priežastys nėra aiškios iš projekto.“
Italijos teisė
1997 m. liepos 31 d. Įstatymas Nr. 249
14 1997 m. liepos 31 d. Legge n. 249 – Istituzione dell’Autorità per le garanzie nelle comunicazioni e norme sui sistemi delle telecomunicazioni e radiotelevisivo (Įstatymas Nr. 249, kuriuo įsteigiama Ryšių reguliavimo tarnyba ir kuriame įtvirtinamos telekomunikacijų bei radijo ir televizijos transliavimo sistemų taisyklės) (GURI, Nr. 177, paprastasis priedas, 1997 m. liepos 31 d.) 1 straipsnyje nurodyta:
„<...>
29. Asmenims, kurie [AGCOM] prašomuose pranešimuose pateikia tikrovės neatitinkančius apskaitos duomenis arba su jų veiklos vykdymu susijusias faktines aplinkybes, taikomos Civilinio kodekso 2621 straipsnyje numatytos sankcijos.
30. Asmenims, kurie laiku ir nustatyta tvarka nepateikia [AGCOM] prašomų dokumentų, duomenų ir informacijos, ši tarnyba skiria administracinę baudą, siekiančią nuo vieno milijono [Italijos lirų (ITL) (apie 516 EUR) iki dviejų šimtų milijonų ITL (apie 103 000 EUR)].
<...>“
15 1997 m. liepos 31 d. Įstatymo Nr. 249, iš dalies pakeisto legge n. 178 – Bilancio di previsione dello Stato per l’anno finanziario 2021 e bilancio pluriennale per il triennio 2021-2023 (Įstatymas Nr. 178, kuriuo nustatomas 2021 finansinių metų valstybės balansas ir 2021–2023 m. trejų metų laikotarpio daugiametis balansas) (GURI, Nr. 322, paprastasis priedas, 2020 m. gruodžio 30 d.), 1 straipsnio 6 dalies c punkto 14-bis papunktyje numatyta:
„[AGCOM] priklauso šios toliau nurodytos atsakomybės sritys:
<...>
c) taryba:
<...>
14-bis) užtikrina tinkamą ir veiksmingą [Reglamento 2019/1150] taikymą, pirmiausia priimdama gaires, skatindama taikyti elgesio kodeksus ir rinkdama atitinkamą informaciją“.
Sprendimas Nr. 397/13
16 2013 m. birželio 25 d. AGCOM priėmė delibera n. 397/13/CONS – Informativa economica di sistema (Sprendimas Nr. 397/13/CONS dėl sistemos ekonominės informacijos pranešimo; toliau – Sprendimas Nr. 397/13).
17 Šio sprendimo 2 straipsnio 1 dalyje išvardytos asmenų, kurie privalo AGCOM nusiųsti dokumentą „Informativa economica di sistema“ (sistemos ekonominės informacijos pranešimas; toliau – IES), kategorijos.
18 Šio sprendimo 6 straipsnyje numatyta:
„1. Asmenys, kurie vykdydami šio sprendimo 2 straipsnyje nurodytą pareigą pateikia tikrovės neatitinkančius duomenis, baudžiami pagal [1997 m. liepos 31 d. Įstatymo Nr. 249] 1 straipsnio 29 dalį.
2. Asmenys, kurie laiku ir nustatyta tvarka neįvykdo 2 straipsnyje numatytos pareigos, baudžiami pagal [1997 m. liepos 31 d. Įstatymo Nr. 249] 1 straipsnio 30 dalį.“
Sprendimas Nr. 161/21
19 2021 m. gegužės 12 d. AGCOM priėmė delibera n. 161/21/CONS – Modifiche alla delibera n. 397/13 del 25 giugno 2013 « Informativa Economica di Sistema » (Sprendimas Nr. 161/21/CONS, kuriuo iš dalies keičiamas 2013 m. birželio 25 d. Sprendimas Nr. 397/13 dėl sistemos ekonominės informacijos pranešimo; toliau – Sprendimas Nr. 161/21).
20 Sprendimo Nr. 161/21 preambulėje nurodyta:
„<...>
Atsižvelgiant į Reglamentą 2019/1150 <...>
Atsižvelgiant į [2020 m. gruodžio 30 d. Įstatymą Nr. 178,] <...>
<...>
Kadangi [IES] yra metinė deklaracija, kurią turi [užpildyti] ryšių operatoriai ir kurioje pateikiami identifikavimo bei su atitinkamų asmenų vykdoma veikla susiję ekonominiai duomenys, siekiant surinkti informaciją, reikalingą konkretiems teisiniams įpareigojimams įvykdyti, įskaitant Sistema integrato delle comunicazioni [(integruota ryšių sistema) SIC)] įvertinimą ir [koncentracijos] ribų joje patikrinimą, rinkos ir bet kokios dominuojančios padėties arba padėties, kuri bet kuriuo atveju kenkia pliuralizmui, analizę, metinę ataskaitą ir tyrimus <...>, taip pat siekiant sudaryti sąlygas atnaujinti ryšių operatorių statistinę bazę;
Kadangi [2020 m. gruodžio 30 d. Įstatymu Nr. 178] [AGCOM] suteikiami nauji įgaliojimai, jai pavedant užduotį užtikrinti „tinkamą ir veiksmingą [Reglamento 2019/1150] taikymą, pirmiausia priim[ant] gaires, skatin[ant] taikyti elgesio kodeksus ir [renkant] atitinkamą informaciją“;
[Kadangi] dėl to [tam tikras] pareigas pateikti IES būtina išplėsti internetinių tarpininkavimo paslaugų ir interneto paieškos sistemų teikėjams, kad kasmet būtų renkama atitinkama informacija ir vykdoma veikla, kuria siekiama užtikrinti tinkamą ir veiksmingą Reglamento 2019/1150 taikymą ir [AGCOM] pagal[2020 m. gruodžio 30 d. Įstatymą Nr. 178] pavestų funkcijų vykdymą;
<...>“
21 Šio sprendimo 1 straipsnio 1 dalimi buvo iš dalies pakeistas Sprendimo Nr. 397/13 2 straipsnyje pateiktas sąrašas, siekiant išplėsti pareigas dėl IES siuntimo AGCOM ir šioms dviem asmenų kategorijoms:
„<...>
h) internetinių tarpininkavimo paslaugų teikėjai: fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie, nors ir nėra įsisteigę arba nuolat negyvena nacionalinėje teritorijoje, teikia arba siūlo teikti internetines tarpininkavimo paslaugas, kaip jos apibrėžtos Reglamente 2019/1150, Italijoje įsisteigusiems ar gyvenantiems verslo klientams;
i) interneto paieškos sistemų teikėjai: fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie, nors ir nėra įsisteigę ar nuolat negyvena nacionalinėje teritorijoje, teikia arba siūlo teikti interneto paieškos sistemą, kaip ji apibrėžta Reglamente 2019/1150, italų kalba arba Italijoje įsisteigusiems ar gyvenantiems naudotojams.
<...>“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
22 Amazon, kurios buveinė yra Liuksemburge, valdo internetinę platformą, kuri skirta pardavėjams ir vartotojams suvesti, kad jie galėtų tarpusavyje sudaryti prekių pirkimo–pardavimo sandorius.
23 Priėmus nacionalinės teisės aktų pakeitimus, kuriuos lėmė 2020 m. gruodžio 30 d. Įstatymas Nr. 178 ir Sprendimas Nr. 161/21 (juos Italijos valdžios institucijos priėmė, be kita ko, siekdamos užtikrinti Reglamento 2019/1150 taikymą), Amazon, kaip internetinių tarpininkavimo paslaugų teikėja, nuo šiol buvo nustatyta pareiga nusiųsti AGCOM IES – dokumentą, į kurį turi būti įtraukta informacija apie paslaugų teikėjo ekonominę padėtį.
24 Amazon pateikė skundą Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, prašydama, be kita ko, panaikinti Sprendimą Nr. 161/21.
25 Tame teisme Amazon teigė, kad šiuo sprendimu, kuriuo ji įpareigojama nusiųsti AGCOM IES, pažeidžiamas laisvės teikti paslaugas principas, Reglamentas 2019/1150 ir įvairios direktyvos.
26 Šiuo klausimu minėtas teismas pirmiausia primena, kad priėmus Reglamentą 2019/1150 Italijos teisės aktų leidėjas 2020 m. gruodžio 30 d. Įstatymu Nr. 178 iš dalies pakeitė 1997 m. liepos 31 d. Įstatymą Nr. 249.
27 Taigi AGCOM buvo pavesta užtikrinti Reglamento 2019/1150 taikymą, be kita ko, renkant informaciją (1997 m. liepos 31 d. Įstatymo Nr. 249, iš dalies pakeisto 2020 m. gruodžio 30 d. Įstatymu Nr. 178, 1 straipsnio 6 dalies c punkto 14-bis papunktis).
28 Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Sprendimu Nr. 161/21 AGCOM iš dalies pakeitė Sprendimą Nr. 397/13, siekdama atsižvelgti į Italijos teisės aktų leidėjo priimtas Reglamento 2019/1150 taikymo priemones. Todėl pareiga nusiųsti AGCOM IES buvo išplėsta internetinių tarpininkavimo paslaugų ir interneto paieškos sistemų teikėjams (toliau – atitinkamų paslaugų teikėjai), teikiantiems paslaugas Italijoje.
29 Šis teismas nurodė, kad IES siuntimas iš pradžių buvo numatytas Garante per la radiodiffusione e l’editoria (transliavimo ir leidybos garantas, Italija) poreikiams pagal teisės aktų nuostatas, kuriomis jam buvo suteikti įgaliojimai imtis priemonių apskaitos duomenims ir kitai informacijai, kurią tam tikri subjektai turėjo jam pateikti, nustatyti, ir kad šio garanto įgaliojimai buvo perduoti AGCOM.
30 Minėtas teismas mano, kad Sprendimu Nr. 161/21 AGCOM įpareigojo atitinkamų paslaugų teikėjus pateikti jai svarbią ir specifinę informaciją, susijusią su jų ekonomine padėtimi. Taigi, pavyzdžiui, šie paslaugų teikėjai turėtų pranešti apie visas pajamas iš internetinių prekybos svetainių, sumas, gautas kaip abonentinius mokesčius ir registracijos, prisijungimo ar prenumeratos mokesčius už Italijoje įsisteigusių naudotojų naudojimąsi šių paslaugų teikėjų internetinės prekybos platforma, siekiant vartotojams siūlyti prekes ar paslaugas, fiksuotus ir kintamus komisinius nuo prekių ar paslaugų, kurias vartotojams siūlo Italijoje įsisteigusios įmonės, besinaudojančios internetinėmis tarpininkavimo paslaugomis, kaip jos apibrėžtos Reglamento (ES) 2019/1150 2 straipsnio 1 dalyje (toliau – verslo klientai), pardavimų, įvykdytų internetinės prekybos platformoje, fiksuotus ir kintamus komisinius, kuriuos Italijoje įsisteigę verslo klientai moka už vartotojams per internetinę pardavimo platformą siūlomų prekių ar paslaugų pardavimą, kitas pajamas, gautas iš tarpininkavimo paslaugų (išskyrus reklamą), teikiamų verslo klientams ar kitiems nei tos įmonės naudotojams, įsisteigusiems Italijoje ir siūlantiems vartotojams prekes ar paslaugas per internetinę pardavimo platformą.
31 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad neišsiuntus AGCOM IES arba pateikus netikslius duomenis taikomos 1997 m. liepos 31 d. Įstatymo Nr. 249 1 straipsnio 29 ir 30 dalyse numatytos sankcijos.
32 Atsižvelgdamas į šias aplinkybes tas teismas mano, kad pareiga nusiųsti AGCOM IES daugeliu aspektų gali būti nesuderinama su Sąjungos teise, visų pirma su laisvės teikti paslaugas principu, Reglamentu 2019/1150 ir keliomis direktyvomis.
33 Dėl Reglamento 2019/1150 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad nėra jokio ryšio tarp jame numatytų pareigų vykdymo ir pagal IES reikalaujamos informacijos, kuri iš esmės susijusi su atitinkamų paslaugų teikėjų pajamomis ir nėra svarbi siekiant užtikrinti šių paslaugų teikėjų ir verslo klientų santykių skaidrumą bei sąžiningumą. Minėtas teismas mano, kad nacionalinėmis priemonėmis, pagal kurias internetinių tarpininkavimo paslaugų teikėjai nuo šiol privalo siųsti AGCOM IES (toliau – ginčijamos nacionalinės priemonės), Italijos valdžios institucijos į savo teisės sistemą įtraukė nuostatas, numatančias šiems paslaugų teikėjams būdingų požymių kontrolę, kuri visiškai skiriasi nuo šiame reglamente numatytos kontrolės, susijusios su tuo, kaip šie teikėjai laikosi minėtame reglamente numatytų pareigų.
34 Tas pats teismas, be kita ko, nurodo, kad tuo atveju, jeigu informacija, kuri turi būti įtraukta į IES, nebūtų laikoma reikšminga ar naudinga tinkamam Reglamento 2019/1150 taikymui, Sprendimas Nr. 161/21 būtų negaliojantis, nes pagal 2020 m. gruodžio 30 d. Įstatymą Nr. 178 AGCOM suteikiama tik funkcija užtikrinti tinkamą ir veiksmingą šio reglamento taikymą, o ne įgaliojimai priimti kitus teisės aktus atitinkamame sektoriuje.
35 Dėl Direktyvos 2015/1535 prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis jos 1 ir 5 straipsniais, mano, kad nacionalinės teisės nuostatomis, pagal kurias atitinkamų paslaugų teikėjai įpareigojami nusiųsti AGCOM EPI, nustatomas konkretus bendrasis reikalavimas, susijęs su informacinės visuomenės paslaugų teikimu, todėl, jeigu apie jas nebuvo iš anksto pranešta Komisijai, jomis negalima remtis prieš privačius asmenis.
36 Dėl laisvės teikti paslaugas principo, nurodyto SESV 56 straipsnyje ir patikslinto direktyvose 2000/31 ir 2006/123, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, viena vertus, kad Direktyvos 2000/31 3 straipsnyje nustatytas principas, pagal kurį „koordinuojamoje srityje“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio h punktą, informacinės visuomenės paslaugoms turi būti taikoma valstybės narės, kurioje įsisteigęs paslaugų teikėjas, teisinė tvarka, o valstybės narės gali imtis nuo šio principo nukrypstančių priemonių tik laikydamosi tam tikrų materialinių ir procedūrinių sąlygų, apibrėžtų minėto 3 straipsnio 4 dalyje. To teismo teigimu, ginčijamos nacionalinės priemonės neatitinka šių sąlygų.
37 Kita vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena, kad pagal Direktyvos 2006/123 16 straipsnį valstybės narės negali nustatyti, kad prieigai prie paslaugų teikimo veiklos ar jos vykdymui jų teritorijoje būtų taikomi reikalavimai, neatitinkantys nediskriminavimo, būtinumo ir proporcingumo principų. Šio teismo teigimu, ginčijamos nacionalinės priemonės yra neproporcingos.
38 Šiomis aplinkybėmis Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar pagal [Reglamentą 2019/1150] draudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią, siekiant užtikrinti tinkamą ir veiksmingą šio reglamento [taikymą], tuo tikslu taip pat renkant atitinkamą informaciją, reikalaujama, kad internetinių tarpininkavimo paslaugų ir interneto paieškos sistemų teikėjai reguliariai teiktų svarbią informaciją apie savo pajamas?
2. Ar pagal [Reglamentą 2019/1150] [IES] nurodomi duomenys, daugiausia susiję su gautomis pajamomis, gali būti laikomi reikšmingais ir naudingais, atsižvelgiant į šiuo reglamentu siekiamą tikslą?
3. Ar pagal [Direktyvą 2015/1535] valstybės narės privalo pranešti Komisijai apie priemones, pagal kurias internetinių tarpininkavimo paslaugų ir interneto paieškos sistemų teikėjams nustatoma pareiga teikti informacinį pranešimą, apimantį svarbią informaciją apie jų pajamas, kurios nevykdymo atveju taikomos sankcijos? Jei taip, ar pagal šią direktyvą privatus asmuo gali prieštarauti, kad jam būtų taikomos priemonės, apie kurias Komisijai nepranešta?
4. Ar pagal [Direktyvos 2000/31] 3 straipsnį nacionalinėms valdžios institucijoms draudžiama priimti nuostatas, kuriomis, siekiant užtikrinti [Reglamento 2019/1150 taikymą], kitoje [valstybėje narėje] įsisteigusiems, bet Italijoje veiklą vykdantiems operatoriams nustatomos papildomos administracinės ir finansinės prievolės, kaip antai pareiga teikti informacinį pranešimą, apimantį svarbią informaciją apie jų pajamas, kurios nevykdymo atveju taikomos sankcijos?
5. Ar pagal SESV 56 straipsnyje, [Direktyvos 2006/123] 16 straipsnyje ir [Direktyvoje 2000/31] įtvirtintą laisvo paslaugų teikimo principą nacionalinėms valdžios institucijoms draudžiama priimti nuostatas, kuriomis, siekiant užtikrinti [Reglamento 2019/1150 taikymą], kitoje [valstybėje narėje] įsisteigusiems operatoriams nustatomos papildomos administracinės ir finansinės prievolės, kaip antai pareiga teikti informacinį pranešimą, apimantį svarbią informaciją apie jų pajamas, kurios nevykdymo atveju taikomos sankcijos?
6. Ar pagal [Direktyvos 2000/31] 3 straipsnio 4 dalies b punktą valstybės narės privalo pranešti Komisijai apie priemones, pagal kurias internetinių tarpininkavimo paslaugų ir interneto paieškos sistemų teikėjams nustatoma pareiga teikti informacinį pranešimą, apimantį svarbią informaciją apie savo pajamas, kurios nevykdymo atveju taikomos sankcijos? Jei taip, ar pagal šią direktyvą privatus asmuo gali prieštarauti, kad jam būtų taikomos priemonės, apie kurias Komisijai nepranešta?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl antrojo klausimo priimtinumo
39 Italijos vyriausybė ginčija antrojo klausimo priimtinumą, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išnagrinėti informacijos, kuri turi būti įtraukta į EPI, svarbą ir naudingumą atsižvelgiant į Reglamento 2019/1150 tikslą, o dėl to Teisingumo Teismas turėtų atlikti faktinių aplinkybių vertinimą, priklausantį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo kompetencijai, kuris, beje, nepaaiškino, kodėl minėta informacija yra nesvarbi ar nenaudinga.
40 Reikia priminti, kad pagal SESV 267 straipsnyje numatytą procedūrą, grindžiamą griežtu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo kompetencijos atskyrimu, bet koks nagrinėjamų faktinių aplinkybių įvertinimas priskiriamas nacionalinio teismo kompetencijai. Vis dėlto tam, kad šiam teismui pateiktų naudingą atsakymą, Teisingumo Teismas gali, bendradarbiaudamas su nacionaliniais teismais, pateikti nacionaliniam teismui visas, kaip pats mano, reikalingas nuorodas (2008 m. liepos 1 d. Sprendimo MOTOE, C‑49/07, EU:C:2008:376, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
41 Be to, nors Teisingumo Teismas neturi aiškinti valstybės narės vidaus teisės normų, jis vis dėlto gali prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti reikalingų paaiškinimų dėl Sąjungos teisės nuostatų, kurios gali prieštarauti šioms normoms (šiuo klausimu žr. 2016 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Lesoochranárske zoskupenie VLK, C‑243/15, EU:C:2016:838, 64 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2019 m. gegužės 8 d. Sprendimo Rossato ir Conservatorio di Musica F. A. Bonporti, C‑494/17, EU:C:2019:387, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
42 Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad antrasis klausimas sudaro visumą su pirmuoju klausimu ir kad šiais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti Reglamentą 2019/1150 tokiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, kurias jis išdėstė prašyme priimti prejudicinį sprendimą.
43 Vadinasi, antrasis klausimas yra priimtinas.
Dėl esmės
Dėl pirmojo, antrojo, ketvirtojo ir penktojo klausimų
44 Pirmuoju, antruoju, ketvirtuoju ir penktuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu ir pirmiausia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 56 straipsnis, Direktyvos 2006/123 16 straipsnis arba Direktyvos 2000/31 3 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos valstybės narės priimtos priemonės, kuriomis siekiama nurodyto tikslo užtikrinti tinkamą ir veiksmingą Reglamento 2019/1150 taikymą ir pagal kurias kitoje valstybėje narėje įsisteigę internetinių tarpininkavimo paslaugų teikėjai, norėdami teikti savo paslaugas pirmojoje valstybėje narėje, privalo reguliariai siųsti tos valstybės narės institucijai dokumentą, susijusį su jų ekonomine padėtimi, kuriame turi būti pateikta daug informacijos, be kita ko, apie paslaugų teikėjo pajamas, antraip jiems būtų taikomos sankcijos.
45 Visų pirma reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2006/123, priimtos remiantis EB 47 straipsnio 2 dalimi ir 55 straipsniu, kurių formuluotės iš esmės pakartotos atitinkamai SESV 53 straipsnio 1 dalyje ir 62 straipsnyje, 1 straipsnio 1 dalies tikslas yra, be kita ko, palengvinti laisvą paslaugų judėjimą. Direktyva 2000/31, priimta remiantis EB 47 straipsnio 2 dalimi, 55 ir 95 straipsniais, kurių formuluotės iš esmės pakartotos atitinkamai SESV 53 straipsnio 1 dalyje, 62 ir 114 straipsniuose, kaip nurodyta tos direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje, savo ruožtu siekiama prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos funkcionavimo užtikrinant laisvą informacinės visuomenės paslaugų judėjimą tarp valstybių narių.
46 Kadangi šiose dviejose direktyvose sukonkretinta SESV 56 straipsnyje įtvirtinta laisvė teikti paslaugas, jei būtų nustatyta, kad pagal vieną iš jų draudžiamos tokios nacionalinės priemonės, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, nereikėtų nagrinėti pirmojo, antrojo, ketvirtojo ir penktojo klausimų atsižvelgiant į šį 56 straipsnį.
47 Kalbant apie minėtą 56 straipsnį, pabrėžtina, kad, kaip generalinis advokatas pažymėjo išvados 6 punkte, tiesa, jog pagal jurisprudenciją jis taikomas priemonėms, patenkančioms į mokesčių sritį, kuri nepatenka į Direktyvos 2000/31 taikymo sritį, remiantis jos 1 straipsnio 5 dalies a punktu (šiuo klausimu žr. 2022 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Airbnb Ireland ir Airbnb Payments UK, C‑83/21, EU:C:2022:1018, 38 punktą). Vis dėlto nagrinėjamu atveju nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nei Italijos vyriausybė neteigia, kad ginčijamos nacionalinės priemonės susijusios su būtinybe užtikrinti mokestinių įsipareigojimų vykdymą.
48 Be to, reikia pažymėti, kad Direktyvos 2006/123 3 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad jeigu jos nuostatos prieštarauja kito Sąjungos akto, reglamentuojančio tam tikrus teisės teikti paslaugą ar vykdyti paslaugos teikimo veiklą konkrečiuose sektoriuose ar profesijose aspektus, nuostatai, pirmenybė teikiama to kito akto nuostatai ir ji taikoma tiems konkretiems sektoriams.
49 Atsižvelgiant į tai, kad Direktyvos 2000/31 3 straipsnis susijęs su konkrečiais galimybės verstis informacinės visuomenės paslaugų veikla ir šios veiklos vykdymo aspektais, kaip generalinis advokatas iš esmės nurodė išvados 204–207 punktuose, tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad nacionalinės priemonės, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, patenka į šios nuostatos taikymo sritį ir kad pagal tą nuostatą tokios priemonės draudžiamos, nereikėtų nagrinėti pirmojo, antrojo, ketvirtojo ir penktojo klausimų atsižvelgiant į Direktyvą 2006/123.
50 Taigi visų pirma reikia išaiškinti Direktyvos 2000/31 3 straipsnį.
51 Šiuo klausimu reikia priminti, kad šio 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kiekviena valstybė narė užtikrina, kad informacinės visuomenės paslaugos, kurias teikia jos teritorijoje įsisteigęs paslaugų teikėjas, atitiktų toje valstybėje narėje taikomas nacionalines nuostatas, priklausančias koordinuojamajai sričiai. Minėto 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valstybės narės negali dėl koordinuojamajai sričiai priskiriamų priežasčių riboti laisvę teikti informacinės visuomenės paslaugas iš kitos valstybės narės.
52 Be to, pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalį valstybės narės tam tikromis kumuliacinėmis sąlygomis gali imtis priemonių taikyti laisvo informacinės visuomenės paslaugų judėjimo principo išlygas konkrečiai informacinės visuomenės paslaugai, priklausančiai koordinuojamajai sričiai (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Airbnb Ireland, C‑390/18, EU:C:2019:1112, 83 punktą).
53 Dėl Direktyvos 2000/31 3 straipsnyje nurodomos „koordinuojamos srities“ reikia pažymėti, kad šios direktyvos 2 straipsnio h punkte ši sritis apibrėžta kaip apimanti reikalavimus, nustatytus valstybių narių teisinėse sistemose, kurios taikomos informacinės visuomenės paslaugų teikėjams arba informacinės visuomenės paslaugoms, neatsižvelgiant į tai, ar tie reikalavimai yra bendro pobūdžio, ar konkrečiai joms skirti. Ši sritis susijusi su reikalavimais, kuriuos paslaugų teikėjas turi įvykdyti ir kurie susiję su galimybe vykdyti informacinės visuomenės paslaugų veiklą, pavyzdžiui, kvalifikacijos, leidimo ar pranešimo reikalavimais ir su informacinės visuomenės paslaugų veiklos vykdymu susijusiais reikalavimais, kaip antai siejamais su paslaugų teikėjo elgesiu, paslaugų kokybe ar turiniu.
54 Taigi Direktyva 2000/31 grindžiama kontrolės kilmės valstybėje narėje ir tarpusavio pripažinimo principų taikymu, todėl šios direktyvos 2 straipsnio h punkte apibrėžtoje koordinuojamojoje srityje informacinės visuomenės paslaugos reglamentuojamos tik toje valstybėje narėje, kurios teritorijoje yra įsisteigę šių paslaugų teikėjai (2023 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Google Ireland ir kt., C‑376/22, EU:C:2023:835, 42 punktas).
55 Vadinasi, pirma, kiekviena valstybė narė, kaip informacinės visuomenės paslaugų kilmės valstybė narė, turi reglamentuoti šias paslaugas ir taip apsaugoti Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies a punkto i papunktyje nurodytus bendrojo intereso tikslus (2023 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Google Ireland ir kt., C‑376/22, EU:C:2023:835, 43 punktas).
56 Antra, pagal abipusio pripažinimo principą kiekviena valstybė narė, kaip informacinės visuomenės paslaugų paskirties valstybė narė, turi neriboti laisvo šių paslaugų judėjimo, reikalaudama laikytis papildomų jos nustatytų pareigų, patenkančių į koordinuojamąją sritį (2023 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Google Ireland ir kt., C‑376/22, EU:C:2023:835, 44 punktas).
57 Darytina išvada, kad pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnį draudžiama (išskyrus išimtis, leidžiamas pagal šio 3 straipsnio 4 dalyje numatytas sąlygas), kad informacinės visuomenės paslaugų teikėjui, norinčiam teikti šią paslaugą kitoje valstybėje narėje nei ta, kurios teritorijoje jis įsisteigęs, būtų taikomi šios kitos valstybės narės nustatyti į koordinuojamąją sritį patenkantys reikalavimai.
58 Nagrinėjamu atveju neabejotina, kad ginčijamomis nacionalinėmis priemonėmis – tiek, kiek pagal jas reikalaujama, kad kitose nei Italijos Respublika valstybėse narėse įsisteigę internetinių tarpininkavimo paslaugų teikėjai nusiųstų AGCOM IES, antraip jiems bus taikomos sankcijos – reikalaujama, kad tokie teikėjai tenkintų sąlygas, kurių nereikalaujama jų įsisteigimo valstybėje narėje.
59 Be to, neginčijama, kad šios paslaugos priskirtinos prie „informacinės visuomenės paslaugų“, nurodytų Direktyvos 2000/31 2 straipsnio a punkte.
60 Kita vertus, Italijos vyriausybė teigia, kad pareiga nusiųsti AGCOM IES nepriskiriama prie „koordinuojamos srities“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio h punktą, nes jos tikslas – suteikti AGCOM galimybę gauti iš atitinkamų paslaugų teikėjų informaciją, kuri leistų jai vykdyti savo priežiūros funkcijas. Taigi šia pareiga nesiekiama, kad minėtų paslaugų teikėjai gautų leidimą pradėti ar vykdyti informacinės visuomenės paslaugų veiklą.
61 Šiuo klausimu pažymėtina, jog pareiga reguliariai perduoti valstybės narės institucijai informaciją apie atitinkamos įmonės ekonominę padėtį, už kurios nesilaikymą numatytos sankcijos, nustatyta tam, kad ši institucija prižiūrėtų informacinės visuomenės paslaugų teikimo veiklos teisėtumą, neturi jokios įtakos šios pareigos apimčiai; pagal ją kitoje valstybėje narėje įsisteigę tokių paslaugų teikėjai, norintys teikti šias paslaugas pirmojoje valstybėje narėje, privalo laikytis minėtos pareigos. Be to, tai, kad paslaugų teikėjas gali de facto pradėti teikti informacinės visuomenės paslaugą ir tęsti jos teikimą nesilaikydamas tos pačios pareigos, neturi įtakos būtinybei ją įgyvendinti, kad galėtų atitinkamą veiklą vykdyti teisėtai.
62 Taigi, priešingai, nei teigia Italijos vyriausybė, tokia pareiga, kaip įpareigojimas reguliariai siųsti AGCOM IES, laikytina reikalavimu, susijusiu su informacinės visuomenės paslaugų veiklos vykdymu, todėl ši pareiga priklauso „koordinuojamai sričiai“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2000/31 2 straipsnio h punktą.
63 Vadinasi, pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnį draudžiamos valstybės narės priimtos priemonės, pagal kurias kitoje valstybėje narėje įsisteigusiems internetinių tarpininkavimo paslaugų teikėjams, siekiantiems teikti savo paslaugas pirmojoje valstybėje narėje, nustatyta pareiga reguliariai perduoti šios valstybės narės institucijai dokumentą apie savo ekonominę padėtį, kuriame turi būti nurodyta didelės apimties išsami informacija, be kita ko, apie paslaugų teikėjo pajamas, antraip jiems bus taikomos sankcijos, nebent šios priemonės atitinka šio 3 straipsnio 4 dalyje numatytas sąlygas.
64 Šio išaiškinimo negali paneigti Čekijos vyriausybės argumentas, kad pagal minėtą 3 straipsnį tokios priemonės gali būti nedraudžiamos, atsižvelgiant į jurisprudenciją, susijusią su SESV 56 straipsniu; ji taikoma pagal analogiją ir pagal ją nacionalinės teisės aktams neprieštarauja šiame 56 straipsnyje įtvirtintas draudimas, kuris galioja visiems veiklą nacionalinėje teritorijoje vykdantiems ūkio subjektams, kuriuo nesiekiama reglamentuoti atitinkamų įmonių paslaugų teikimo sąlygų ir kurio galimas ribojamasis poveikis laisvam paslaugų teikimui yra pernelyg neapibrėžtas ir netiesioginis, kad juo nustatytą įpareigojimą būtų galima laikyti galinčiu varžyti šią laisvę (2022 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Airbnb Ireland ir Airbnb Payments UK, C‑83/21, EU:C:2022:1018, 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
65 Kaip generalinis advokatas iš esmės nurodė išvados 166 ir 167 punktuose, viena vertus, į koordinuojamąją sritį patenkantys reikalavimai negali atitikti iš šios jurisprudencijos kylančių sąlygų, nes jais iš esmės siekiama reglamentuoti galimybę pradėti informacinės visuomenės paslaugų teikimo veiklą ir šios veiklos vykdymą. Kita vertus, antrinės teisės aktu Sąjungos teisės aktų leidėjas gali sukonkretinti SESV įtvirtintą pagrindinę laisvę, sukurdamas sąlygas, kurios yra dar palankesnės geram vidaus rinkos veikimui nei tos, kurios atsiranda iš pirminės teisės (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2015 m. birželio 16 d. Sprendimo Rina Services ir kt., C‑593/13, EU:C:2015:399, 40 punktą).
66 Taigi reikia patikrinti, ar nacionalinės priemonės, kaip antai nurodytos šio sprendimo 63 punkte, atitinka Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalyje numatytas sąlygas.
67 Šiuo tikslu, pirma, reikia pabrėžti, kad, kaip matyti iš pačios šios nuostatos formuluotės, ji gali būti taikoma tik priemonėms, „taikomoms konkrečiai informacinės visuomenės paslaugai“.
68 Šiuo klausimu reikia priminti, kad 2023 m. lapkričio 9 d. Sprendime Google Ireland ir kt. (C‑376/22, EU:C:2023:835) Teisingumo Teismas nusprendė, jog Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad sąvoka „priemonės, taikomos konkrečiai informacinės visuomenės paslaugai“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, neapima bendro ir abstraktaus pobūdžio priemonių, vienodai taikomų visiems bendrai apibūdintos konkrečių informacinės visuomenės paslaugų kategorijos paslaugų teikėjams.
69 Nagrinėjamu atveju su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, kad ginčijamos nacionalinės priemonės yra bendro ir abstraktaus pobūdžio, todėl negali būti laikomos „priemonėmis, taikomomis konkrečiai informacinės visuomenės paslaugai“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies a punktą.
70 Be to, remiantis šia nuostata, tam, kad nacionalinės priemonės būtų laikomos ją atitinkančiomis, jos turi būti būtinos siekiant užtikrinti viešąją tvarką, visuomenės sveikatos apsaugą, visuomenės saugumą ar vartotojų apsaugą.
71 Taigi reikia patikrinti, ar taip yra nacionalinių priemonių, priimtų siekiant užtikrinti Reglamento 2019/1150 taikymą, atveju.
72 Šiuo klausimu primintina, kad pagal Reglamento 2019/1150 1 straipsnio 5 dalį šis reglamentas nedaro poveikio Sąjungos teisei, be kita ko, elektroninės prekybos srityje.
73 Kadangi akivaizdu, kad Direktyva 2000/31 patenka į šią sritį, tokios priemonės, kaip ginčijamos nacionalinės priemonės, gali būti laikomos atitinkančiomis šios direktyvos 3 straipsnio 4 dalies a punktą motyvuojant tuo, kad jomis siekiama užtikrinti Reglamento 2019/1150 taikymą, tik jeigu įrodyta, kad šio reglamento tikslas atitinka vieną iš šioje nuostatoje išvardytų tikslų.
74 Iš Reglamento 2019/1150 7 ir 51 konstatuojamųjų dalių matyti, kad juo siekiama Sąjungos lygmeniu nustatyti tikslinį privalomų taisyklių rinkinį, kad būtų sukurta sąžininga, nuspėjama, darni ir patikima internetinio verslo aplinka vidaus rinkoje. Visų pirma verslo klientams turėtų būti užtikrintas tinkamas skaidrumas ir veiksmingos teisių gynimo priemonės visoje Sąjungoje, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos tarpvalstybinei komercinei veiklai Sąjungoje, taigi ir tinkamam vidaus rinkos veikimui.
75 Šio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad juo prisidedama prie tinkamo minėtos rinkos veikimo nustatant taisykles, kuriomis siekiama užtikrinti, kad verslo klientams ir bendrovės interneto svetainių naudotojams interneto paieškos sistemų atžvilgiu būtų užtikrinamas atitinkamas skaidrumas, sąžiningumas ir veiksmingos teisių gynimo galimybės.
76 Kaip generalinis advokatas iš esmės pažymėjo išvados 186–190 punktuose, net darant prielaidą, kad tokiomis nacionalinėmis priemonėmis, kaip ginčijamos nacionalinės priemonės, siekiama užtikrinti Reglamento 2019/1150 tikslą, tarp šio tikslo ir Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies a punkto i papunktyje išvardytų priemonių, primintų šio sprendimo 70 punkte, nėra tiesioginio ryšio.
77 Neginčijama, kad Reglamento 2019/1150 tikslas nesusijęs nei su viešąja tvarka, nei su visuomenės sveikatos apsauga ar visuomenės saugumu.
78 Dėl vartotojų apsaugos pirmiausia reikia pažymėti, kad ji neapima įmonių apsaugos. Reglamente 2019/1150 nustatytos internetinių tarpininkavimo paslaugų teikėjų ir verslo klientų santykių taisyklės.
79 Be to, iš Reglamento 2019/1150 3 konstatuojamosios dalies matyti, kad ryšys tarp „interneto platformų ekonomikos skaidrumo ir pasitikėjimo ja užtikrinim[o] įmonių tarpusavio santykiuose“ ir „vartotojų pasitikėjimo interneto platformų ekonomika [didinimo]“ yra tik netiesioginis.
80 Galiausiai šioje 3 konstatuojamojoje dalyje nurodyta: „tačiau tiesioginis interneto platformų ekonomikos vystymosi poveikis vartotojams aptariamas kitų sričių Sąjungos teisės aktuose, visų pirma vartotojų acquis“.
81 Reikia pridurti, kad Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalis, kaip kontrolės kilmės valstybėje narėje principo išimtis, turi būti aiškinama siaurai (pagal analogiją žr. 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Probst, C‑119/12, EU:C:2012:748, 23 punktą ir 2022 m. birželio 21 d. Sprendimo Ligue des droits humains, C‑817/19, EU:C:2022:491, 70 punktą). Be to, ši išimtis negali būti taikoma priemonėms, kurios su vienu iš šioje nuostatoje nurodytų tikslų gali būti susijusios nebent netiesiogiai.
82 Vadinasi, iš to, kad nacionalinės priemonės buvo priimtos siekiant užtikrinti Reglamento 2019/1150 taikymą, negalima daryti išvados, kad šios priemonės yra būtinos siekiant užtikrinti vieną iš Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies a punkto i papunktyje išvardytų tikslų.
83 Taigi valstybės narės priimtos priemonės, pagal kurias kitoje valstybėje narėje įsisteigusiems internetinių tarpininkavimo paslaugų teikėjams, siekiantiems teikti savo paslaugas pirmojoje valstybėje narėje, nustatyta pareiga reguliariai perduoti šios valstybės narės institucijai dokumentą apie savo ekonominę padėtį, kuriame turi būti nurodyta didelės apimties išsami informacija, be kita ko, apie paslaugų teikėjo pajamas, antraip jiems bus taikomos sankcijos, neatitinka Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies a punkte numatytų sąlygų.
84 Kadangi ginčijamos nacionalinės priemonės patenka į Direktyva 2000/31 nurodytą koordinuojamą sritį ir kadangi šios direktyvos aiškinimas leidžia atsakyti į pirmąjį, antrąjį, ketvirtąjį ir penktąjį klausimus, kaip jie performuluoti šio sprendimo 44 punkte, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 45–49 punktuose, taip pat nereikia aiškinti SESV 56 straipsnio ar Direktyvos 2006/123.
85 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį, antrąjį, ketvirtąjį ir penktąjį klausimus reikia atsakyti: Direktyvos 2000/31 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos valstybės narės priimtos priemonės, kurių ji ėmėsi siekdama užtikrinti tinkamą ir veiksmingą Reglamento 2019/1150 taikymą ir pagal kurias kitoje valstybėje narėje įsisteigusiems internetinių tarpininkavimo paslaugų teikėjams, siekiantiems teikti savo paslaugas pirmojoje valstybėje narėje, nustatyta pareiga reguliariai siųsti šios valstybės narės institucijai dokumentą apie savo ekonominę padėtį, kuriame turi būti nurodyta daug išsamios informacijos, be kita ko, apie paslaugų teikėjo pajamas, antraip jiems bus taikomos sankcijos.
Dėl trečiojo ir šeštojo klausimų
86 Trečiasis ir šeštasis klausimai susiję su direktyvose 2000/31 ir 2015/1535 numatytomis išankstinio pranešimo pareigomis, kurių nesilaikius privačių asmenų atžvilgiu negalima remtis priemonėmis, apie kurias turėjo būti pranešta, bet to nebuvo padaryta.
87 Vis dėlto, atsižvelgiant į atsakymus, pateiktus į pirmąjį, antrąjį, ketvirtąjį ir penktąjį klausimus, į trečiąjį ir šeštąjį klausimus atsakyti nereikia.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
88 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) 3 straipsnis
turi būti aiškinamas taip:
pagal jį draudžiamos valstybės narės priimtos priemonės, kurių ji ėmėsi siekdama užtikrinti tinkamą ir veiksmingą 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2019/1150 dėl verslo klientams teikiamų internetinių tarpininkavimo paslaugų sąžiningumo ir skaidrumo skatinimo taikymą ir pagal kurias kitoje valstybėje narėje įsisteigusiems internetinių tarpininkavimo paslaugų teikėjams, siekiantiems teikti savo paslaugas pirmojoje valstybėje narėje, nustatyta pareiga reguliariai siųsti šios valstybės narės institucijai dokumentą apie savo ekonominę padėtį, kuriame turi būti nurodyta daug išsamios informacijos, be kita ko, apie paslaugų teikėjo pajamas, antraip jiems bus taikomos sankcijos.
Parašai.