BENDROJO TEISMO (ketvirtoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2017 m. sausio 25 d.(*)

„Dempingas – Tam tikros aliuminio folijos importas iš Armėnijos, Brazilijos ir Kinijos – Galutinis antidempingo muitas – Rinkos ekonomikos režimas – Reglamento (EB) Nr. 384/96 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktai – Importo, kuris yra antidempingo tyrimų objektas, kumuliacinis vertinimas – Reglamento Nr. 384/96 3 straipsnio 4 dalies a ir b punktai – Įsipareigojimo pasiūlymas – Reglamento Nr. 384/96 8 straipsnio 3 dalis“

Byloje T‑512/09 RENV

Rusal Armenal ZAO,įsteigta Jerevane (Armėnija), atstovaujama advokatų B. Evtimov, E. Borovikov ir solisitoriaus D. O’Keeffe,

ieškovė,

prieš

Europos Sąjungos Tarybą,iš pradžių atstovaujamą S. Boelaert ir J.‑P. Hix, vėliau M. Hix, padedamo solisitoriaus B. O’Connor ir advokato S. Gubel,

atsakovę,

palaikomą

Europos Parlamento,atstovaujamo D. Warin ir A. Auersperger Matić,

ir

Europos Komisijos,atstovaujamos J.‑F. Brakeland, M. França ir A. Demeneix,

įstojusių į bylą šalių,

dėl prašymo, pagrįsto SESV 263 straipsniu; juo siekiama panaikinti 2009 m. rugsėjo 24 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 925/2009, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas ir laikinojo muito, nustatyto tam tikrai importuojamai Armėnijos, Brazilijos ir Kinijos Liaudies Respublikos kilmės aliumini[o] folijai, galutinis surinkimas (OL L 262, 2009, p. 1),

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro pirmininkas M. Prek (pranešėjas), teisėjai I. Labucka, J. Schwarcz, V. Tomljenović ir V. Kreuschitz,

posėdžio sekretorė C. Heeren, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2016 m. birželio 1 d.,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Ieškovė Rusal Armenal ZAO yra 2000 m. Armėnijoje įsteigta aliuminio produktus gaminanti ir juos eksportuojanti bendrovė. 2003 m. vasario 5 d. Armėnijos Respublika prisijungė prie Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) steigimo sutarties (OL L 336, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 82).

2        2008 m. gegužės 28 d. gavusi Eurométaux skundą Europos Bendrijų Komisija pradėjo antidempingo procedūrą dėl Armėnijos, Brazilijos ir Kinijos Liaudies Respublikos (toliau – Kinija) kilmės tam tikros aliuminio folijos importo. Pranešimas apie šios procedūros inicijavimą buvo paskelbtas 2008 m. liepos 12 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 177, 2008, p. 13).

3        2008 m. liepos 25 d. ir rugsėjo 1 d. ieškovė ginčijo, be kita ko, Armėnijos klasifikavimą kaip ne rinkos ekonomikos valstybės, kaip tai suprantama pagal taikytiną 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, 1996, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 45; toliau – pagrindinis reglamentas) 2 straipsnio 7 dalį. Be to, per tyrimą dėl kainų ar referencinių kainų sumažinimo ieškovė nurodė su šiomis prekėmis susijusius trūkumus ir šiuo klausimu 2008 m. spalio 7 d. laiške pateikė papildomos informacijos.

4        Be to, ieškovė paprašė, kad jai būtų suteiktas rinkos ekonomikos režimas arba nustatytas individualus režimas (toliau – RER prašymas). Šiuo klausimu 2008 m. gruodžio 19 d. laiške Komisija ieškovei nurodė argumentus, kuriais remdamasi nusprendė, kad nėra tenkinami pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje ir trečioje įtraukose nurodyti su apskaita ir gamybos išlaidomis susiję kriterijai. 2009 m. sausio 5 d. laiške ieškovė pakartojo savo prieštaravimus dėl pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies taikymo Armėnijai ir ginčijo Komisijos vertinimą pagal kriterijus, kurie, kaip mano ši institucija, netenkinami. 2009 m. kovo 13 d. laišku ieškovė pateikė Komisijai papildomos informacijos, susijusios su RER prašymu.

5        2009 m. balandžio 7 d. Komisija priėmė Reglamentą (EB) Nr. 287/2009, kuriuo nustatomas laikinasis antidempingo muitas tam tikrai importuojamai Armėnijos, Brazilijos ir [Kinijos] kilmės aliumini[o] folijai (OL L 94, 2009, p. 17, toliau – laikinasis reglamentas). 2009 m. balandžio 8 d. laišku Komisija, remdamasi pagrindinio reglamento 14 straipsnio 2 dalimi ir 20 straipsnio 1 dalimi, ieškovei pateikė laikinąjį reglamentą ir vertinimus, susijusius su dempingo ir žalos apskaičiavimu.

6        Apskaičiuojant eksportuojančių gamintojų, kuriems nesuteiktas rinkos ekonomikos režimas, prekių normalią vertę kaip panaši šalis pasirinkta Turkija. Turkijos panašių prekių gamintojas atsakė į Komisijos pateiktą klausimyną (laikinojo reglamento 10, 12 ir 52 konstatuojamosios dalys).

7        Pagal laikinojo reglamento 13 konstatuojamąją dalį tyrimas dėl dempingo ir žalos vyko nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d. (toliau – tiriamasis laikotarpis). Su žalos įvertinimu susijusios tendencijos buvo nagrinėjamos nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d. (toliau – svarstomasis laikotarpis).

8        Pagal laikinojo reglamento 19 konstatuojamąją dalį nagrinėjamasis produktas yra Armėnijos, Brazilijos ir Kinijos kilmės aliuminio folija, kurios storis ne mažesnis kaip 0,008 mm ir ne didesnis kaip 0,018 mm, be pagrindo, valcuota, bet toliau neapdorota, pakuojama ritiniais, kurių plotis ne didesnis kaip 650 mm, o svoris – daugiau kaip 10 kg, ir ji pagal KN klasifikuojama priskiriant prie ex76071119 kodo. Dėl panašaus produkto laikinojo reglamento 20 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad aliuminio folijos, kurią Europos Sąjungoje gamina ir parduoda Sąjungos pramonė, aliuminio folijos, kuri gaminama ir parduodama Armėnijos, Brazilijos ir Kinijos vidaus rinkose, ir aliuminio folijos, kuri importuojama į Sąjungą iš šių šalių, taip pat Turkijoje gaminamos ir parduodamos aliuminio folijos pagrindinės fizinės ir techninės savybės iš esmės yra tokios pačios ir jų galutinė naudojimo paskirtis tokia pati.

9        Dėl rinkos ekonomikos režimo suteikimo Komisija nusprendė, kad Armėnija negali būti laikoma rinkos ekonomikos šalimi, nes ji nurodyta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto išnašoje. Be to, Komisija taip pat nurodė, kad ieškovė neatitinka pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje ir trečioje įtraukose įtvirtintų su apskaita ir gamybos išlaidomis susijusių kriterijų. Šiuo klausimu Komisija teigė, pirma, kad ieškovės 2006 finansinių metų apskaitos dokumentus auditoriai įvertino neigiamai, nes bendrovė nepateikė tinkamai patikrintų 2007 finansinių metų apskaitos dokumentų, ir, antra, kad Armėnijos valstybei už įsigytas įmonės, eksploatuojančios ankstesnę gamybos vietą, akcijas buvo sumokėtas trečdalis jų nominalios vertės, o nekilnojamąjį turtą ieškovė gavo nemokamai (laikinojo reglamento 24, 25 ir 27–31 konstatuojamosios dalys).

10      Dėl dempingo skirtumo apskaičiavimo Komisija 2009 m. balandžio 8 d. laiško (žr. šio sprendimo 5 punktą) priede nurodė, kad ieškovė atitinka individualaus režimo suteikimo sąlygas. Be to, kiekvieno atitinkamo produkto, kurį į Sąjunga eksportuoja į klausimyną atsakęs Turkijos gamintojas, normalių verčių svertinių vidurkių palyginimas su ieškovės atitinkamų produktų eksporto kainų svertiniais vidurkiais leido nustatyti 37 % dempingo skirtumą. Šie duomenys pateikti laikinojo reglamento 42, 74 ir 77 konstatuojamosiose dalyse.

11      Be to, Komisija teigė, kad atitinkamo importo poveikį buvo įmanoma vertinti bendrai ir tokio vertinimo sąlygos, numatytos pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalyje, buvo įvykdytos (laikinojo reglamento 91–94 konstatuojamosios dalys).

12      Be to, Komisijos teigimu, analizė, susijusi su vartojimu Sąjungoje, importo iš atitinkamų šalių apimtimi ir kainomis, taip pat Sąjungos pramonės situacija parodė, kad Sąjunga patyrė didelę žalą, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 5 dalį (laikinojo reglamento 88–90 ir 95–118 konstatuojamosios dalys). Remdamasi importo, kuriam taikomas dempingas, poveikio ir kitų faktorių poveikio analize Komisija taip pat nusprendė, kad žala turi būti siejama su importo dempingo kaina iš tiriamų trečiųjų šalių didėjimu (laikinojo reglamento 119–138 konstatuojamosios dalys).

13      Neradusi įtikinamų priežasčių netaikyti laikinųjų priemonių Komisija, atsižvelgdama į nežalingą kainą, kurią turėtų galėti taikyti Sąjungos pramonė, nustatė tokio dydžio laikiną antidempingo muitą, kad būtų pašalinta žala. Ieškovės gaminamiems produktams buvo nustatytas 20 % antidempingo muitas (laikinojo reglamento 164–170 konstatuojamosios dalys).

14      2009 m. liepos 15 d. laišku Komisija, taikydama pagrindinio reglamento 20 straipsnio 2–4 dalis, perdavė ieškovei galutinės informacijos dokumentą, apimantį pagrindinius faktus ir motyvus, kurių pagrindu rekomenduojama nustatyti galutinius antidempingo muitus. Komisija nurodė ieškovei pastabas dėl galutinės informacijos dokumento pateikti iki 2009 m. liepos 30 d.

15      2009 m. liepos 22 d. laišku ieškovė pateikė savo pastabas dėl galutinės informacijos dokumento ir pasiūlė prisiimti įsipareigojimą pagal pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 dalį, taip pat paprašė organizuoti susirinkimą, skirtą šio įsipareigojimo analizei. 2009 m. liepos 27 d. elektroniniu laišku Komisija nusiuntė ieškovei įsipareigojimo formą ir pasiūlė suorganizuoti susirinkimą liepos 29 d., taip pat priminė, kad įsipareigojimo galutinio pateikimo terminas baigiasi liepos 30 d. 2009 m. liepos 30 d. laišku ieškovė pateikė įsipareigojimą Komisijai.

16      2009 m. rugpjūčio 7 d. laiške Komisija nurodė ieškovei motyvus, dėl kurių manė, kad ieškovės pasiūlytas įsipareigojimas nepriimtinas. Komisija nurodė pateikti pastabas šiuo klausimu vėliausiai 2009 m. rugpjūčio 12 d.; ieškovė tai padarė 2009 m. rugpjūčio 10 d. elektroniniu laišku.

17      2009 m. rugsėjo 24 d. Europos Sąjungos Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 925/2009, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas ir laikinojo muito, nustatyto tam tikrai importuojamai Armėnijos, Brazilijos ir [Kinijos] kilmės aliumini[o] folijai, galutinis surinkimas (OL L 262, 2009, p. 1, toliau – ginčijamas reglamentas). Be to, 2009 m. spalio 5 d. Sprendimu 2009/736/EB, kuriuo priimamas pasiūlytas įsipareigojimas, susijęs su antidempingo tyrimu dėl tam tikros importuojamos, inter alia, Brazilijos kilmės aliuminio folijos (OL L 262, 2009, p. 50), Komisija priėmė Brazilijos eksportuojančios gamintojos Companhia Brasileira de Aluminio (CBA) pasiūlytus įsipareigojimus.

18      Dėl ieškovės prašymo suteikti RER Taryba ginčijamo reglamento 18–26 ir 32 konstatuojamosiose dalyse patvirtino laikinajame reglamente pateiktus vertinimus, susijusius su Armėnijos statusu, kriterijais, kurių, Komisijos nuomone, ieškovė neatitiko, ir su individualaus režimo jai suteikimu (žr. šio sprendimo 9 ir 10 punktus). Tokiomis aplinkybėmis ieškovei buvo nustatytas 33,4 % dempingo skirtumas (ginčijamo reglamento 4.4 punktas). Be to, ginčijamo reglamento 55 ir 56 konstatuojamosiose dalyse Taryba patvirtino laikinajame reglamente pateiktus vertinimus, susijusius su atitinkamo importo poveikio kumuliacija (žr. šio sprendimo 11 punktą). Galiausiai ginčijamo reglamento 44–48 ir 59–109 konstatuojamosiose dalyse Taryba taip pat patvirtino laikinajame reglamente pateiktus ir šio sprendimo 12 ir 13 punktuose apibendrintus vertinimus ir nustatė 13,4 % žalos, atsiradusios dėl ieškovės importuojamų produktų, pašalinimo lygį.

19      Dėl ieškovės pasiūlyto įsipareigojimo Taryba ginčijamo reglamento 114 konstatuojamoje dalyje nurodė, kad jis negali būti priimtas iš esmės dėl didelės kryžminės kompensacijos rizikos, susijusios su sudėtinga bendrovės grupės struktūra ir iš to kylančių įmonės ir jos klientų Sąjungoje komercinių santykių pobūdžiu. Pagal ginčijamo reglamento 115 konstatuojamąją dalį šis įsipareigojimas taip pat buvo atmestas remiantis išvadomis, susijusiomis su ieškovės apskaita, suformuluotomis to paties reglamento 21 ir 22 konstatuojamosiose dalyse.

20      Tokiomis aplinkybėmis Taryba ginčijamo reglamento 1 straipsnio 2 dalimi nustatė 13,4 % galutinį antidempingo muitą ieškovės importuojamiems produktams.

 Procesas Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme

21      2009 m. gruodžio 21 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės ieškinį; juo ji paprašė panaikinti ginčijamą reglamentą.

22      Remiantis Komisijos pateiktu prašymu, jai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.

23      Ieškovė Bendrojo Teismo prašė:

–        panaikinti ginčijamą reglamentą, kiek jis su ja susijęs,

–        priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

24      Taryba ir Komisija Bendrojo Teismo prašė:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

25      Grįsdama savo ieškinį ieškovė nurodė penkis teisinius pagrindus, susijusius, pirma, su pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies, kuri pirmiausia prieštarauja 1994 m. Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT) (OL L 336, 1994, p. 103, toliau – antidempingo susitarimas), esančio PPO steigimo sutarties IA priede, VI straipsniui, neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu, antra, su pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pažeidimu, trečia, su pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalies pažeidimu ir nemotyvavimu, ketvirta, su vienodo požiūrio principo pažeidimu ir akivaizdžia vertinimo klaida ir, penkta, su gero administravimo principo pažeidimu.

26      2013 m. lapkričio 5 d. Sprendimu Rusal Armenal / Taryba (T‑512/09, EU:T:2013:571) Bendrasis Teismas pritarė pirmajam ieškinio pagrindui, todėl panaikino ginčijamą reglamentą tiek, kiek jis susijęs su ieškove.

27      Komisija 2014 m. sausio 16 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai pateiktame apeliaciniame skunde prašė panaikinti 2013 m. lapkričio 5 d. Sprendimą Rusal Armenal / Taryba (T‑512/09, EU:T:2013:571).

28      Remiantis Europos Parlamento prašymu, jam buvo leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

29      Grįsdama savo apeliacinį skundą Komisija nurodė tris teisinius pagrindus, susijusius, pirma, su tuo, kad Bendrasis Teismas priėmė sprendimą ultra petita, antra, su tuo, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalįbuvo siekiama įvykdyti specialius įsipareigojimus, susijusius su PPO, ir trečia, su bendrojo institucinės pusiausvyros principo pažeidimu.

30      2015 m. liepos 16 d. Sprendimu Komisija / Rusal Armenal (C‑21/14 P, toliau – skundžiamas sprendimas, EU:C:2015:494) Teisingumo Teismas pritarė antrajam pagrindui ir panaikino 2013 m. lapkričio 5 d. Sprendimą Rusal Armenal / Taryba (T‑512/09, EU:T:2013:571).

31      Pirmiausia Teisingumo Teismas priminė, kad tarptautinio susitarimo, kurio šalis yra Sąjunga, nuostatomis galima remtis grindžiant ieškinį dėl Sąjungos antrinės teisės akto panaikinimo arba tokio akto neteisėtumu paremtą prieštaravimą tik esant dvigubai sąlygai: pirma, šio susitarimo pobūdis ir struktūra tam neprieštarauja ir, antra, tos nuostatos yra besąlyginės ir pakankamai tikslios; ir tik tada, kai tenkinamos šios abi kumuliacinės sąlygos, minėtomis nuostatomis galima remtis Sąjungos teisme kaip kriterijumi, vertinant Sąjungos akto teisėtumą. Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad PPO susitarimai, atsižvelgiant į jų pobūdį ir bendrą struktūrą, iš esmės nėra normos, kurių paisoma tikrinant Sąjungos institucijų aktų teisėtumą (sprendimo dėl apeliacinio skundo 37 ir 38 punktai).

32      Vis dėlto Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad, esant dviem išimtinėms situacijoms, kylančioms iš Sąjungos teisės aktų leidėjo noro pačiam apriboti savo diskreciją taikant PPO taisykles, prireikus Sąjungos teismas gali atlikti Sąjungos akto ir jo taikymo pagal PPO susitarimus teisėtumo kontrolę, t. y. pirma, tada, kai Sąjunga ketina įvykdyti konkretų pagal šiuos susitarimus prisiimtą įsipareigojimą, ir, antra, tada, kai atitinkamame Sąjungos teisės akte yra aiški nuoroda į konkrečias šių susitarimų nuostatas (sprendimo dėl apeliacinio skundo 40 ir 41 punktai).

33      Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalyje nustatytas specialus režimas, apimantis detalios normalios vertės skaičiavimo taisykles, kiek tai susiję su importu iš ne rinkos ekonomikos valstybių PPO narių, įskaitant Armėniją, taip išreiškiant Sąjungos teisės aktų leidėjo valią šioje srityje nustatyti Sąjungos teisinei sistemai būdingą tvarką (sprendimo dėl apeliacinio skundo 47 ir 48 punktai). Kadangi antidempingo susitarime nėra specialių normų dėl importo iš ne rinkos ekonomikos valstybių PPO narių, negalima sugretinti pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintų taisyklių, susijusių su importu iš ne rinkos ekonomikos valstybių PPO narių, ir antidempingo susitarimo 2 straipsnyje nustatytų taisyklių. Teisingumo Teismas nusprendė, kad minėta pagrindinio reglamento nuostata negali būti laikoma priemone, skirta konkrečių įsipareigojimų, prisiimtų pagal PPO susitarimus, įgyvendinimui užtikrinti Sąjungos teisinėje sistemoje (sprendimo dėl apeliacinio skundo 49–53 punktai).

34      Taikydamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnį Teisingumo Teismas panaikino 2013 m. lapkričio 5 d. Sprendimą Rusal Armenal / Taryba (T‑512/09, EU:T:2013:571) ir galutinai nusprendė dėl ieškovės pateikto pirmojo ieškinio pagrindo – jį atmetė (sprendimo dėl apeliacinio skundo 57–60 punktai). Jis grąžino bylą Bendrajam Teismui, kad šis priimtų sprendimą dėl antrojo–penktojo ieškinio pagrindų.

35      Grąžinta byla buvo paskirta nagrinėti Bendrojo Teismo ketvirtajai išplėstinei kolegijai.

36      Šalys nepasinaudojo Bendrojo Teismo procedūros reglamento 217 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybe pateikti rašytines pastabas.

37      Teisėjui pranešėjui pasiūlius, Bendrasis Teismas (ketvirtoji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

38      Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus per 2016 m. birželio 1 d. posėdį. Šiuo atveju šalims buvo pasiūlyta pateikti pastabas dėl galimo sprendimo poveikio antrajam–penktajam ieškinio pagrindams, ir tai buvo įtraukta į posėdžio protokolą.

 Dėl teisės

39      Reikia išnagrinėti keturis pateikto apeliacinio skundo teisinius pagrindus, atitinkamai susijusius su pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pažeidimu (antrasis teisinis pagrindas), pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalies pažeidimu ir nemotyvavimu (trečiasis teisinis pagrindas), vienodo požiūrio principo pažeidimu ir akivaizdžia vertinimo klaida (ketvirtasis teisinis pagrindas), taip pat gero administravimo principo pažeidimu (penktasis teisinis pagrindas).

 Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pažeidimu

40      Antrajame teisiniame pagrinde ieškovė teigia, kad vertindamos jos prašymą suteikti RER institucijos padarė akivaizdžių klaidų. Šį teisinį pagrindą sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje ieškovė ginčija išvados, susijusios su pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antros įtraukos nesilaikymu, pagrįstumą. Antroje dalyje ieškovė ginčija išvados, susijusios su pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto trečios įtraukos nesilaikymu, pagrįstumą.

41      Taryba, kurią palaiko Komisiją, prašo atmesti šį pagrindą.

42      Taikant pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antrą ir trečią įtraukas „pagal b punkt[o nuostatą] paduotame skunde <…> turi būti pateikta pakankamai įrodymų, jog gamintojas dirba rinkos ekonomikos sąlygomis, t. y.: <…> įmonės turi vieną aiškų pagrindinių apskaitos įrašų, kurie yra tikrinami nepriklausomų auditorių pagal tarptautinius apskaitos standartus ir naudojami visiems tikslams, rinkinį, [antra įtrauka], <…> įmonių gamybos sąnaudoms ir finansinei būklei nedaro įtakos iš buvusios ne rinkos ekonomikos sistemos išlikę [nemaži] iškraipymai, pirmiausia tie, kurie susiję su turto nuvertėjimu, kitais nurašymais, barterine prekyba ir mokėjimu kompensuojant skolas [trečia įtrauka]“.

43      Kadangi, pirma, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte išvardytos sąlygos yra kumuliacinio pobūdžio (2009 m. kovo 18 d. Sprendimo Shanghai Excell M&E Enterprise ir Shanghai Adeptech Precision / Taryba, T‑299/05, EU:T:2009:72, 76 punktas) ir, antra, antroje savo teisinio pagrindo dalyje ieškovė ginčiją išvadų, susijusių su šio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antra ir trečia įtraukomis, pagrįstumą, pažymėtina, kad pakanka atmesti vieną iš šių dalių, kad būtų galima atmesti visą teisinį pagrindą.

44      Šiomis aplinkybėmis pirmiausia reikia išnagrinėti pirmą pagrindo dalį.

45      Primintina, kad ginčijamo reglamento 21 ir 22 konstatuojamosiose dalyse Taryba nusprendė, kad ieškovės pateikti duomenys neatitiko pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje įtraukoje išdėstytų sąlygų, ir patvirtino laikinajame reglamente pateiktą analizę.

46      Ginčijamo reglamento 22 konstatuojamoji dalis išdėstyta taip: „<…> bendrovė privalo turėti vieną aiškų apskaitos dokumentų, atitinkančių tarptautinius apskaitos standartus, komplektą[;] 2006 ir 2007 finansinių metų dokumentuose auditorių nurodyti trūkumai buvo tokie, iš kurių aiškiai matyti, kad bendrovės apskaitos dokumentai buvo parengti nesilaikant tarptautinių apskaitos standartų, todėl bendrovė negalėjo įrodyti, kad atitiko antrąjį RER kriterijų[;] RER kriterijuose konkrečiai nurodomi tarptautiniai standartai ir dėl narystės PPO tai nesikeičia[;] [b]e to, pačia naryste PPO negarantuojama, kad bendrovės ūkinė veikla vykdoma vyraujant rinkos ekonomikos sąlygoms“.

47      Laikinojo reglamento 27 konstatuojamoje dalyje Komisija nurodė, kad ieškovės 2006 m. apskaitos dokumentus auditoriai įvertino neigiamai, be to, ji nepateikė auditorių patikrintų 2007 m. apskaitos dokumentų.

48      Šio reglamento 28 ir 29 konstatuojamosiose dalyse Komisija atmetė ieškovės argumentus, pagrįstus, pirma, audito proceso laikymusi, kiek tai susiję su 2006 m., antra, įsipareigojimu pateikti auditorių patikrintus 2007 m. apskaitos dokumentus, atitinkančius tarptautinius apskaitos standartus, ir, trečia, neprivalomu neigiamo auditorių vertinimo pobūdžiu, nes auditas buvo atliekamas pagal tarptautinius apskaitos standartus. Viena vertus, Komisija priminė, kad, nepaisant jos prašymo, 2007 m. apskaitos dokumentai nebuvo pateikti. Kita vertus, ji teigė, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktas, kuriame numatytas rinkos ekonomikos režimo (toliau – RER) suteikimas, yra nukrypti leidžianti nuostata ir tokiu atveju jį reikia aiškinti siaurai, todėl apskaitos dokumentai turėtų būti ne tik tikrinami laikantis tarptautinių standartų, bet ir parengti laikantis jų.

49      Ieškovės argumentai, pateikti dėl šios analizės, gali būti padalyti į du kaltinimus. Pirmasis, pagrindinis, susijęs su teisės klaida, padaryta aiškinant pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antrą įtrauką dėl to, kad buvo taikomas klaidingas teisės kriterijus. Antrajame, papildomame, ieškovė teigia, kad Taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, taikydama kriterijų, kuriam teikė pirmenybę.

 Dėl kaltinimo, susijusio su klaidingo teisės kriterijaus taikymu

50      Ieškovės teigimu, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punktą reikia aiškinti atsižvelgiant į Armėnijos Respublikos priklausymą PPO ir nenustatyti nepagrįstos įrodinėjimo naštos. Ji mano, kad Taryba pasinaudojo klaidingu teisiniu kriterijumi, per plačiai aiškindama „nepriklausomų auditorių tikrinimo pagal tarptautinius apskaitos standartus“ reikalavimą, esantį pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje įtraukoje. Tai reiškia, kad ieškovė privalėjo užtikrinti, kad jos apskaita būtų rengiama griežtai pagal visus tarptautinius apskaitos standartus, be klaidų ir išlygų, ir sertifikuota besąlygiška audito ataskaita. Toks reikalavimas viršija tai, kas numatyta 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje įtraukoje, pagal kurią reikalaujama, kad apskaitos dokumentai būtų aiškūs, jų nepriklausomas auditas atliktas pagal tarptautinius apskaitos standartus ir jie būtų taikomi įvairiems tikslams.

51      Taryba klydo teigdama, kad nuorodos į „nepriklausomų auditorių tikrinimą pagal tarptautinius apskaitos standartus“, kaip numatančios tik audito pagal tarptautinius apskaitos standartus atlikimą, aiškinimas prieštarauja pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto logikai.

52      Pirmiausia ieškovė pažymėjo, kad auditas apima ne tik tarptautinių audito standartų laikymąsi, bet ir apskaitos dokumentų nagrinėjimą pagal tarptautinius finansinės atskaitomybės standartus (International Financial Reporting Standards). Remdamasi tuo ji iš esmės padarė išvadą, kad neturi rengti savo apskaitos dokumentų pagal tarptautinius finansinės atskaitomybės standartus, pakanka atlikti auditą. Šiuo klausimu ieškovė pažymi, kad už 2007 m. atlikto audito ataskaita (toliau – 2007 m. audito ataskaita) atspindi jos finansines ataskaitas ir pinigų srautus atsižvelgiant į tarptautinius finansinės atskaitomybės standartus. Be to, ieškovė teigia, kad jei auditoriai nustato nemažų iškraipymų, jie negali išduoti sertifikato. Galiausiai ji mano, kad nelogiška ją vertinti taip pat, kaip ir įmonę, kuri neatliko savo apskaitos audito ar atliko jį tik pagal nepripažintus vietos standartus.

53      Iš esmės ieškovė priduria, kad jeigu jai būtų suteiktas RER, bet kuriuo atveju institucijos galėtų koreguoti jos sąnaudas pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalį.

54      Komisija prašo atmesti šį kaltinimą.

55      Nagrinėjama prasmė, suteiktina reikalavimui, pagal kurį įmonė turi turėti „vieną aiškų svarbiausių apskaitos dokumentų, kurių nepriklausomas auditas buvo atliktas pagal tarptautinius apskaitos standartus ir kurie yra taikomi įvairiems tikslams, rinkinį“, numatytą pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte.

56      Pirma, kalbant apie taisykles, reglamentuojančias šio kaltinimo nagrinėjimą, pagal nusistovėjusią teismo praktiką aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą, ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (žr. 2005 m. birželio 7 d. Sprendimo VEMW ir kt., C‑17/03, EU:C:2005:362, 41 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

57      Be to, kadangi nagrinėjamas vienos iš RER suteikimo sąlygų, numatytų pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punkte, aiškinimas, reikia taip pat atsižvelgti į faktą, kad šioje nuostatoje nustatytas produkto normalios vertės apskaičiavimo metodas yra pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkte šiuo tikslu numatyto specialaus metodo, taikomo iš esmės prekių ne iš rinkos ekonomikos šalies importui, išimtis. Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad bet kuri nuo bendros taisyklės nukrypti leidžianti nuostata ar jos išimtis turi būti aiškinama siaurai (žr. 2012 m. spalio 10 d. Sprendimo Gem-Year ir Jinn-Well Auto-Parts (Zhejiang) / Taryba, T‑172/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:532, 118 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte apibrėžiamos sąlygos, kurių reikia laikytis, kad ši išimtis būtų taikoma; šios sąlygos turi būti aiškinamos siaurai.

58      Visų pirma primintina, kad dėl šio siauro aiškinimo principo ieškovė teigia, kad, aiškinant RER suteikimo sąlygas, priešingai, reikia atsižvelgti į Armėnijos Respublikos priklausymą PPO.

59      Aišku, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad Sąjungos teisės aktai, esant galimybei, turi būti aiškinami atsižvelgiant į tarptautinę teisę visų pirma tuomet, kai tokiais teisės aktais siekiama įgyvendinti Sąjungos sudarytą tarptautinį susitarimą (žr. 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo SCF Consorzio Fonografici, C‑135/10, EU:C:2012:140, 51 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

60      Vis dėlto pažymėtina, kad vienas iš esminių sprendimo dėl apeliacinio skundo teiginių pagrįstas pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies specifiniu pobūdžiu, nes Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė nustatyti specialias taisykles, susijusias su importu iš ne rinkos ekonomikos valstybių PPO narių, o antidempingo susitarime nėra specialių taisyklių, susijusių su importu iš tokių šalių (žr. šio sprendimo 33 punktą).

61      Reikia konstatuoti, kad dėl šio Teisingumo Teismo dėmesio, specialaus Sąjungos požiūrio ir atitinkamų nuostatų nebuvimo antidempingo susitarime aplinkybė, kad Armėnijos Respublika – PPO narė, yra nesvarbi aiškinant sąlygas, numatytas pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte.

62      Antra, kalbant apie pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antros įtraukos aiškinimą, primintina, kad šio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktas išimties tvarka leidžia ne rinkos ekonomikos valstybės įmonei savo produktų normalią vertę nustatyti pagal taisykles, taikomas rinkos ekonomikos valstybės įmonėms.

63      Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte nustatytų sąlygų tikslas yra RER prašančiam asmeniui numatyti tam tikras pareigas, kurios leistų institucijoms patikrinti, ar jis veikia rinkos ekonomikos sąlygomis. Tokiu atveju reikia konstatuoti, jog ypač svarbu, kad įmonės turimi apskaitos dokumentai atspindėtų realias jos produkcijos sąnaudas, nes jomis remiantis nustatoma normali produktų vertė.

64      Atsižvelgiant į šį tikslą pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte pateikta nuoroda turėti „vieną aiškų svarbiausių apskaitos dokumentų, kurių nepriklausomas auditas buvo atliktas pagal tarptautinius apskaitos standartus ir kurie yra taikomi įvairiems tikslams, rinkinį“ neturi būti suprantama kitaip, kaip siekianti leisti institucijoms užtikrinti atitinkamos įmonės apskaitos dokumentų tikslumą.

65      Taigi ieškovė iš esmės neteisingai teigia, kad tokia sąlyga turi būti įvykdyta remiantis tik tikrinimo procedūra, atitinkančia tarptautinius audito standartus, neatsižvelgiant į per šį tikrinimą padarytas išvadas dėl atitinkamos įmonės apskaitos atitikties tarptautiniams apskaitos standartams. Pirma, toks požiūris prieštarauja pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antros įtraukos tikslui tiek, kiek įmonei, kurios apskaita nėra pakankamai tiksli, gali būti suteiktas RER. Antra, toks požiūris taip pat prieštarauja pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktų siauro aiškinimo principui, primintam šio sprendimo 57 punkte.

66      Iš to matyti, kad teisinis kriterijus, kurį turėjo taikyti Taryba, apėmė patikrinimą, ar ieškovės pateikti įrodymai pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antrą įtrauką leido užtikrinti šių apskaitos dokumentų tikslumą. Todėl Taryba turėjo pareigą atsižvelgti į atliktų tikrinimų išvadas dėl apskaitos dokumentų atitikties tarptautiniams apskaitos standartams.

67      Taigi ginčijamo reglamento 22 konstatuojamoje dalyje nurodžiusi, kad „2006 ir 2007 finansinių metų dokumentuose auditorių nurodyti trūkumai buvo tokie, iš kurių aiškiai matyti, kad bendrovės apskaitos dokumentai buvo parengti nesilaikant tarptautinių apskaitos standartų, todėl bendrovė negalėjo įrodyti, kad atitiko antrąjį RER kriterijų“, Taryba nepadarė teisės klaidos, apie kurią kalba ieškovė.

68      Šios išvados nepaneigia ieškovės nuoroda į pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalį. Tai leidžia institucijoms, kiek tai susiję su rinkos ekonomikos šalyje veikiančia įmone, kurios su produkto – tyrimo objekto – gamyba ir pardavimais susijusios sąnaudos nėra tiksliai nurodytos apskaitos dokumentuose, jas patikslinti ar nustatyti pagal kitų tos pačios šalies gamintojų ar eksportuotojų sąnaudas arba, jei šios informacijos nėra ar ja negalima pasinaudoti – remiantis kuriuo nors kitu pagrįstu pagrindu, įskaitant informaciją iš kitų tipiškų rinkų.

69      Iš esmės atrodo, kad ieškovė teigia, jog galimos klaidos jos apskaitos dokumentuose nėra kliūtis taikyti RER, nes jos situacija yra tokia pati kaip rinkos ekonomikos valstybės įmonės, kuriai taikoma pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalis.

70      Su tokiais argumentais negalima sutikti.

71      Pirma, jie tiesiogiai prieštarauja RER suteikimo sąlygų siauro aiškinimo principui, apibrėžtam šio sprendimo 57 punkte nurodytoje teismo praktikoje.

72      Antra, primintina, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalis iš esmės pagrįsta atitinkamos įmonės sąnaudų koregavimo ar nustatymo principu, remiantis palyginimu su kitų tos pačios šalies gamintojų ar eksportuotojų sąnaudomis. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad remtis palyginimu vienoje šalyje galima tik atsižvelgiant į rinkos ekonomikos įmonę; taip daryti negalima, kai RER prašo asmuo, kuris pagal apibrėžtį nėra iš rinkos ekonomikos valstybės. Kilus abejonių dėl RER prašančio asmens sąnaudų realumo, šį prašymą reikia atmesti, o produkto normalią vertę nustatyti lyginant su trečiosios rinkos ekonomikos valstybe, kaip numatyta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkte.

73      Taigi pirmąjį kaltinimą reikia atmesti.

 Dėl kaltinimo padarius akivaizdžių vertinimo klaidų

74      Papildomai ieškovė teigia, kad ginčijamo reglamento 22 konstatuojamoje dalyje padaryta akivaizdi vertinimo klaida, nes Taryba pervertino audito ataskaitos, susijusios su 2007 m. finansinėmis ataskaitomis, kuri išliko teigiama, išlygos poveikį.

75      Pirma, ieškovė teigia, kad nuoroda į „atitiktį“ tarptautiniams standartams nekliudo tam tikroms išlygoms, kurios neturi įtakos daugumos tikrintų sąskaitų tikslumui.

76      Antra, ji primena, kad pateikė 2007 finansinių metų finansines ataskaitas 2009 m. kovo 12 ir 13 d., t. y. kitą dieną, kai jas pateikė nepriklausomi auditoriai ir likus trims savaitėms iki laikinojo reglamento priėmimo. Išskyrus išlygą dėl atsargų vertės 2006 m. gruodžio 31 d., auditoriai pateikė teigiamą nuomonę, kuri patvirtino atitiktį tarptautiniams standartams, įskaitant apskaitos standartus.

77      Trečia, ieškovė iš esmės teigia, jog nebuvo įmanoma, kad auditoriai 2007 m. audito ataskaitoje pateiktų nuomonę be išlygos, nes 2007 finansinių metų ataskaitos pagrįstos užbaigtais 2006 finansiniais metais, už kuriuos buvo pateikta neigiama nuomonė. Ji teigia, kad sąlyginė nuomonė, priimta po neigiamos nuomonės, rodo, kad įvyko didelis progresas pateikiant sąskaitas, ir reiškia, kad daugumai jų netaikoma išlyga, taip pat jos atitinka tarptautinius standartus. Ieškovė šiuo klausimu primena, kad sąlyginė nuomonė gali būti pateikta tik jei išlyga nėra tokia reikšminga, kad leistų suabejoti teigiama nuomone, ir nėra susijusi su dauguma finansinėse ataskaitose esančių duomenų. Todėl Taryba akivaizdžiai klaidingai nusprendė, kad išlyga, susijusi su atsargų įvertinimu, turėjo poveikį sąnaudoms per tiriamąjį laikotarpį, kuris, be kita ko, buvo pakankamai reikšmingas, kad sąskaitos galėtų būti laikomos neatitinkančiomis tarptautinių standartų.

78      Ketvirta, ieškovė kaltina institucijas neatsižvelgus į tai, kad jos gamykla buvo uždaryta trejus metus nuo 2004 m. iki 2006 m., siekiant pakeisti ir modernizuoti įrangą, nes tai turėjo įtakos jos 2006 finansinių metų apskaitai. Ji teigia, kad paskui ji siekė įvertinti ir ištaisyti už šiuos finansinius metus nustatytus trūkumus ir tai padarė, todėl 2007 m. audito ataskaita buvo pateikta pavėluotai. Ji teigia, kad jos nepagrįstai buvo prašoma ištaisyti visas klaidas, susijusias su 2006 finansiniais metais. Dublike ji tvirtino, kad iškraipymai, susiję su inventoriniu vertinimu ir ataskaitomis, jau buvo ištaisyti 2007 m. audito ataskaitoje ir išlygos negalėjo pasikartoti 2008 m. audito ataskaitoje.

79      Pirmiausia Bendrasis Teismas teigia, kad šis kaltinimas susijęs su pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antros įtraukos taikymu šios bylos aplinkybėms ir kad vykdant tyrimą reikia atsižvelgti į plačią institucijų diskreciją prekybos apsaugos priemonių srityje dėl ekonominių, politinių ir teisinių aplinkybių, kurias jos turi išnagrinėti, sudėtingumo (žr. 2009 m. kovo 18 d. Sprendimo Shanghai Excell M&E Enterprise ir Shanghai Adeptech Precision / Taryba, T‑299/05, EU:T:2009:72, 79 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

80      Taigi Sąjungos teismo vykdoma kontrolė institucijų atliekamo vertinimo atžvilgiu turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar faktai, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, buvo tikslūs, ar vertinant šiuos faktus nebuvo padaryta akivaizdžios klaidos ir ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais (žr. 2009 m. kovo 18 d. Sprendimo Shanghai Excell M&E Enterprise ir Shanghai Adeptech Precision / Taryba, T‑299/05, EU:T:2009:72, 80 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

81      Primintina, kad nors tose srityse, kuriose atliekami sudėtingi ekonominiai vertinimai, Komisija turi diskreciją, kai kalbama apie ekonomiką, tai nereiškia, kad Sąjungos teismas turi susilaikyti nuo institucijų ekonominių duomenų aiškinimo kontrolės. Iš tikrųjų Sąjungos teismas turi patikrinti ne tik pateikiamų įrodymų materialų tikslumą, jų patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai atspindi visus esminius duomenis, į kuriuos reikėjo atsižvelgti vertinant sudėtingą situaciją, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas (2014 m. sausio 29 d. Sprendimo Hubei Xinyegang Steel / Taryba, T‑528/09, EU:T:2014:35, 53 punktas).

82      Galiausiai svarbu pabrėžti, kad įrodinėjimo pareiga tenka eksportuojančiai gamintojai, kuri nori gauti RER. Iš tikrųjų pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte numatyta, jog skunde „turi būti pateikta pakankamai įrodymų“. Todėl Sąjungos institucijos neturi įrodyti, kad eksportuojanti gamintoja neatitinka šiam režimui įgyti keliamų reikalavimų. Vis dėlto Sąjungos institucijos turi vertinti, ar eksportuojančios gamintojos pateiktų įrodymų pakanka, kad būtų patenkinti pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte įtvirtinti reikalavimai, o Sąjungos teismas tikrina, ar atliekant šį vertinimą nebuvo padaryta akivaizdi klaida (žr. 2009 m. kovo 18 d. Sprendimo Shanghai Excell M&E Enterprise ir Shanghai Adeptech Precision / Taryba, T‑299/05, EU:T:2009:72, 83 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

83      Atsižvelgiant į tai, kas minėta, šis kaltinimas reikalauja patikrinti, ar Taryba nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, iš esmės tvirtindama, kad auditorių nustatyti trūkumai neleidžia užtikrinti ieškovės apskaitos tikslumo.

84      Pirmiausia primintina, kad tiriamasis laikotarpis tęsėsi nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d. ir kad ieškovė galėjo pateikti audito ataskaitą tik už šio laikotarpio dalį, t. y. už 2007 m.

85      Antra, iš bylos medžiagos matyti, kad audito ataskaitoje už 2007 m. buvo išlyga, pateisinama šiais argumentais: „2006 m. gruodžio 31 d. bendrovė nustatė daug skirtumų tarp fizinės inventorizacijos apskaitos ir apskaitos dokumentų, bet tą dieną negalėjo patenkinamai panaikinti tų skirtumų[;] buvo neįmanoma šių inventorizacijos kiekių [skaičių] patvirtinti kitomis tikrinimo procedūromis[;] todėl negalėjome nustatyti, ar buvo būtina 2006 m. gruodžio 31 d. koreguoti inventorizaciją, finansinių metų, kurie baigėsi 2006 m. ir 2007 m. gruodžio 31 d., pardavimų sąnaudas ir grynuosius nuostolius“. Dėl to palankioje auditorių pateiktoje nuomonėje buvo suformuluota ši išlyga: „mūsų nuomone, išskyrus koregavimų, kurie prireikus gali būti laikomi būtinais siekiant gauti pakankamos ir tinkamos informacijos, aprašytos įrodymuose, pateiktuose sąlyginėje nuomonėje, poveikį esamiems ir atitinkamiems skaičiams, finansinėje [ataskaitoje] tiksliai, atsižvelgiant į visus jos reikšmingus aspektus, atskleidžiama bendrovės finansinė padėtis 2007 m. gruodžio 31 d., jos finansiniai rezultatai ir pinigų srautai šią dieną pasibaigusiais finansiniais metais, remiantis tarptautiniais finansinės atskaitomybės standartais“.

86      Išlyga buvo susijusi su trimis elementais: atsargų inventorizacija 2006 m. gruodžio 31 d., pardavimų sąnaudomis ir 2006 m. ir 2007 m grynaisiais nuostoliais.

87      Trečia, aišku, kad ieškovė teisingai pažymėjo, jog iš šios audito ataskaitos (m) skyriaus matyti, kad 2007 finansiniais metais buvo dėta pastangų ištaisyti audito ataskaitoje už 2006 m. nustatytas klaidas. Tačiau audito ataskaitos (m) skyrius negali būti vertinamas atskirai nuo auditorių išlygos. Iš to matyti, kad nors ieškovė pervertino tam tikrus klaidingus 2006 m. duomenis (įskaitant įrangos ar atsargų vertę), šių koregavimų patikimumas nėra aiškus.

88      Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad pati ieškovė rašytiniuose dokumentuose sutinka, kad jos atliktas naujas vertinimas nėra išsamus, nes dublike ji teigia, kad „administracijai būtų nepagrįsta našta, jei vykstant antidempingo tyrimui reikėtų ištaisyti absoliučiai kiekvieną auditorių nurodytą rašybos klaidą finansinių metų, kurie baigėsi 2006 m. gruodžio 31 d., sąskaitose“.

89      Ketvirta, iš to, kas minėta, matyti, kad ieškovės, kuri, remiantis šio sprendimo 82 punkte nurodyta teismo praktika, turi įrodyti, jog pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte numatytos sąlygos yra įvykdytos, pateikti įrodymai neleidžia institucijoms įsitikinti trijų ieškovės sąskaitų realumu, kiek tai susiję su: atsargų inventorizacija 2006 m. gruodžio 31 d., pardavimų sąnaudomis ir 2006 m. bei 2007 m. grynaisiais nuostoliais.

90      Vis dėlto, viena vertus, negalima pagrįstai paneigti, kad šie įrodymai yra susiję su ieškovės išlaidomis, galinčiomis turėti įtakos jos produkto normalios vertės nustatymui.

91      Kita vertus, neišvengiamai matyti, kad ieškovės apskaitos dokumentai institucijoms neleidžia nustatyti šios normalios vertės taikant pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punkte numatytą metodą.

92      Taigi Taryba nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai nusprendė, kad ieškovė neįrodė, jog buvo įvykdytos pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte nustatytos sąlygos.

93      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti antrąjį kaltinimą ir atitinkamai – visą pagrindo pirmą dalį. Dėl šio sprendimo 43 punkte pateiktų priežasčių šios išvados pakanka šiam pagrindui atmesti, nes jis nenaudingas nagrinėjant antrą dalį.

 Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalies pažeidimu ir nemotyvavimu

94      Šiame pagrinde ieškovė teigia, kad Taryba nepaisė pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalies ir susumavo importą iš Armėnijos su importu iš Brazilijos ir KLR.

95      Taryba, kurią palaiko Komisija, prašo atmesti šį pagrindą.

96      Pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalį, „kai atliekant antidempingo tyrimą tuo pat metu nagrinėjamas importas daugiau kaip iš vienos valstybės, tokio importo iš visų valstybių poveikis vertinamas bendrai tiktai tuomet, jei nustatoma: a) kad dempingo skirtumas, apskaičiuotas importui iš kiekvienos valstybės, yra didesnis nei 9 straipsnio 3 dalyje apibrėžtas de minimis, ir kad importo iš kiekvienos valstybės kiekis nėra nereikšmingas; ir b) kad atsižvelgus į importuotų produktų tarpusavio konkurencijos sąlygas ir į importuotų produktų bei panašių Bendrijos produktų konkurencijos sąlygas, importo poveikį tikslinga vertinti bendrai“.

97      Ginčijamo reglamento 55–57 konstatuojamosiose dalyse Taryba atmetė ieškovės argumentus, susijusius su tuo, kad Armėnijos importas neturėtų būti skaičiuojamas su Brazilijos ir KLR importu, ir teigė, kad:

„(55)      Atskleidus pirminius faktus Brazilijos [Armėnijos] eksportuojantis gamintojas teigė, kad žalos nagrinėjimo tikslais Armėnijos importas neturėtų būti skaičiuojamas [su kitu atitinkamu importu], atsižvelgiant į nedidelį importuojamo produkto kiekį, mažą jo rinkos dalį, tolygias importo tendencijas ir tariamai didelius iš Armėnijos eksportuojamo produkto ir iš Brazilijos ir KLR eksportuojamų produktų kokybės skirtumus.

(56)      Šis teiginys turėjo būti atmestas, nes nustatyta, kad buvo laikytasi visų pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalyje išdėstytų kumuliacijos sąlygų:

–        kaip [buvo] preliminariai išdėstyta [vėliau patvirtinta] 38 ir 39 konstatuojamosiose dalyse, Armėnijai nustatytas dempingo skirtumas buvo didesnis nei de minimis riba, apibrėžta pagrindinio reglamento 9 straipsnio 3 dalyje,

–        importo iš Armėnijos kiekis nebuvo [toks] nedidelis, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 5 straipsnio 7 dalyje, t. y. jo rinkos dalys siekė 5,26 %, kaip nurodyta laikinojo reglamento 96 konstatuojamojoje dalyje (4 lentelė)[;] [n]ustatyta, kad importas iš Armėnijos labai išaugo nuo 2006 m. iki TL [tiriamojo laikotarpio] pabaigos, nepaisant to, kad per TL buvo atnaujintas importas iš KLR ir importuotas didelis kiekis iš Brazilijos,

–        dėl produktų, importuojamų iš nagrinėjamųjų šalių, konkurencijos sąlygų, visų pirma dėl argumentų, pateiktų dėl didelių importuojamų produktų kokybės skirtumų, kaip išdėstyta 52 konstatuojamojoje dalyje, nustatyta, kad produktai iš Armėnijos turi tokias pačias pagrindines fizines ir technines savybes ir buvo naudojami tokiai pačiai pagrindinei paskirčiai, nepriklausomai nuo tam tikros jų kokybės[;] [b]e to, pažymėtina, kad šis eksportuojantis gamintojas išreiškė ketinimą pradėti gaminti net aukštesnės kokybės pakeistą foliją, o tai rodo, kad argumentas dėl tariamai blogos gaminamų produktų kokybės gali būti perdėtas.

(57)      Todėl Armėnijos eksportuojančio gamintojo šiuo klausimu išdėstyti teiginiai buvo atmesti.“

98      Be to, ginčijamo reglamento 52 konstatuojamoji dalis, susijusi su Brazilijos eksportuojančio gamintojo pateiktais argumentais, į kuriuos daroma nuoroda 56 konstatuojamosios dalies trečioje įtraukoje, išdėstyta taip: „[d]ėl pirmo teiginio, t. y. dėl kokybės standartų skirtumų, atlikus tyrimą nustatyta, kad, nepaisant kokybės skirtumų, aliumini[o] folijos rinkoje svarbiausia buvo kaina ir renkantis tiekėją kokybės skirtumai lėmė labai mažai[;] [š]ias išvadas patvirtino bendradarbiaujantys importuotojai ir susiję naudotojai[;] [t]aigi nepagrįstas Brazilijos eksportuojančio gamintojo teiginys, t. y. teiginys, kad aliumini[o] folijos rinka buvo padal[y]ta į kelis segmentus pagal produkto kokybės skirtumus, atliekant šį tyrimą negalėjo būti patvirtintas ir dėl šio klausimo pateiktas skundas turėjo būti atmestas“.

99      Bendrasis Teismas mano, kad dėl šio pagrindo ieškovės pateiktus argumentus galima padalyti į dvi dalis pagal tai, kokių sąlygų vertinimas ginčijamas: pirma, numatytų pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalies a punkte, susijusių su bendro importo nežymaus pobūdžio nebuvimu, ir, antra, numatytų pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalies b punkte, susijusiame su konkurencijos sąlygų nagrinėjimu. Šioje antroje dalyje bus, be kita ko, nagrinėjamas ieškovės skundas dėl nepakankamo ginčijamo reglamento, kiek tai susiję su jo 3 straipsnio 4 dalies b punkto taikymu, motyvavimo.

 Dėl pirmos dalies, susijusios su bendro importo nežymaus pobūdžio nebuvimu

100    Iš esmės ieškovė pateikia penkis kaltinimus, susijusius su Tarybos atliktais bendro importo ne nedidelio pobūdžio vertinimais.

101    Pirmas kaltinimas susijęs su sąlyga, kad importo kiekis iš kiekvienos 3 straipsnio 4 dalies a punkte nurodytos šalies turi būti reikšmingas. Ieškovė teigia, kad Taryba klaidingai atsižvelgė į 1 % rinkos dalies kriterijų, numatytą pagrindinio reglamento 5 straipsnio 7 dalyje, siekdama įvertinti nedidelį importo pobūdį, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 3 straipsnio 4 dalies a punktą. Pirma, ieškovė pažymėjo, kad pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalyje nėra nuorodos į šio reglamento 5 straipsnio 7 dalį. Antra, ji iš esmės teigia, kad nedidelis importas neturi tokio paties poveikio šiose dviejose nuostatose. Nors pagrindinio reglamento 5 straipsnio 7 dalyje numatytu atveju procedūra nutraukiama, taip nebūtinai yra taikant jo 3 straipsnio 4 dalies a punktą. Be to, ieškovė pažymėjo, kad aiškindama pagrindinį reglamentą Taryba negali remtis diskrecijos marža.

102    Pirmiausia reikia priminti, kad Taryba, ginčijamo reglamento 56 konstatuojamosios dalies antroje įtraukoje ieškovės importą kvalifikuodama kaip „ne [tokį] nedidelį“, neatliko šio importo apimties specialaus vertinimo, bet rėmėsi bendru pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalies a punkto ir to paties reglamento 5 straipsnio 7 dalies aiškinimu.

103    Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalies a punktas aiškinamas taip, kad skaičiuojant leidžiama atsižvelgti į importą iš atitinkamos šalies, tik jeigu jį vykdo eksportuojantis gamintojas, pripažintas taikančiu dempingą (2004 m. spalio 28 d. Sprendimo Shanghai Teraoka Electronic / Taryba, T‑35/01, EU:T:2004:317, 161 punktas). Iš to matyti, kad šios nuostatos tikslas – išvengti, kad importo poveikio kumuliacinis vertinimas nebūtų atliekamas įtraukiant šalį, kurios nagrinėjamo eksportuojančio gamintojo importas nesukelia dempingo, dempingo skirtumas yra mažesnis nei de minimis riba arba importo apimtys nedidelės.

104    Reikia konstatuoti, kad pagrindinio reglamento 5 straipsnio 7 dalis tiek, kiek joje numatyta, jog „tyrimas nepradedamas tokių valstybių atžvilgiu, iš kurių importas yra mažiau nei 1 % bendros rinkos, nebent importas iš visų tokių valstybių drauge sudarytų 3 % ar daugiau Bendrijoje suvartojamo produkto kiekio“, visų pirma skirta išaiškinti aplinkybėms, kurioms esant importo dalis vertinant visą Sąjungos vartojimą yra per maža, kad galėtų būti laikoma sukeliančia dempingą.

105    Vadinasi, egzistuoja papildomas dviejų nuostatų ryšys, todėl Taryba nepadarė teisės klaidos, apie kurią teigė ieškovė, atsižvelgusi į pagrindinio reglamento 5 straipsnio 7 dalyje nustatytą 1 % ribą, kai aiškino sąlygą, susijusią su importo nežymaus pobūdžio nebuvimu, numatytą pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalies a punkte.

106    Taigi pirmasis kaltinimas turi būti atmestas.

107    Antrasis kaltinimas pagrįstas palyginimu su Komisijos atliktu importo iš Rusijos kvalifikavimu. Ji kaltinama tuo, kad nusprendė, jog importas iš Armėnijos turėjo didelį poveikį rinkai, o importas iš Rusijos, nors didesnės apimties, buvo laikomas ribotu ir neturinčiu neigiamo poveikio Sąjungos pramonės padėčiai.

108    Reikia konstatuoti, kad ieškovė teisiškai šio kaltinimo nekvalifikavo.

109    Tuo atveju, jei šiuo kaltinimu būtų remiamasi siekiant įrodyti, kad institucijos neteisingai nusprendė, jog ieškovės importas nebuvo toks nedidelis remiantis pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalies a punktu, jį reikėtų iš karto atmesti, nes šio sprendimo 103–105 punktuose buvo nuspręsta, kad sąvoka „nebuvo nedidelis“, atsižvelgiant į pagrindinio reglamento 5 straipsnio 7 dalį, nėra klaidinga.

110    Tuo atveju, jei šį kaltinimą reikėtų suprasti kaip vienodo požiūrio principo pažeidimą ieškovės nenaudai, jam taip pat nereikėtų pritarti. Net nebūtinai išnagrinėjus, ar importas iš Rusijos ir Armėnijos yra panašus, pakaktų priminti, kad vienodo požiūrio principo turi būti laikomasi derinant su teisėtumo principu, pagal kurį niekas negali savo naudai remtis neteisėtumu kito naudai (žr. 2011 m. balandžio 14 d. Sprendimo Visa Europe ir Visa International Service / Komisija, T‑461/07, EU:T:2011:181, 219 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Klaidingas teiginys, kad Taryba klydo, kvalifikuodama importą iš Rusijos kaip ribotą, neturi poveikio importo iš Armėnijos kvalifikavimo kaip „ne tokio nedidelio“ pagrįstumui.

111    Taigi antrąjį kaltinimą taip pat reikia atmesti.

112    Trečiasis, ketvirtasis ir penktasis kaltinimai susiję su laikotarpio, į kurį atsižvelgiama vertinant ieškovės importą kaip nedidelį ar didelį, pasirinkimu.

113    Trečiasis kaltinimas pateikiamas Tarybai dėl to, kad ji nustatė ieškovės importo apimtį remdamasi tik tiriamuoju laikotarpiu (nuo 2007 m. liepos mėn. iki 2008 m. birželio mėn.), o ne svarstomuoju laikotarpiu (nuo 2005 m. sausio mėn. iki 2008 m. birželio mėn.). Iš esmės teigiama, kad tiriamasis laikotarpis ieškovei nėra būdingas, nes nebuvo atsižvelgta į visišką nutrauktą jos veiklą nuo 2004 m. iki 2006 m. Taigi, jis neatspindi importo iš Armėnijos nebuvimo iki 2006 m. pabaigos ir iš esmės rodo iškreiptą importo situaciją. Siekiant įrodyti šio importo nežymų pobūdį pakaktų atsižvelgti į svarstomojo laikotarpio eksporto apimtis. Ji priduria, kad nepakanka atsižvelgti į importą tik per tiriamąjį laikotarpį tam, kad būtų nustatyta žala, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalį. Ieškovė iš esmės taip pat teigia, kad Tarybos analizė yra prieštaringa, nes apskaičiuodama importo vidurkį ji visiškai neatsižvelgė į ieškovės gamyklos uždarymo poveikį ir rėmėsi importo padidėjimu per šį uždarymo laikotarpį.

114    Ginčijamo reglamento 3 konstatuojamoje dalyje daromas skirtumas tarp dempingo bei žalos tiriamojo laikotarpio (nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d.) ir svarstomojo laikotarpio, apimančio žalos įvertinimą, susijusį su tendencijų nagrinėjimu (nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d.).

115    Ginčijamo reglamento 56 konstatuojamosios dalies antroje įtraukoje Taryba atsižvelgė į importo iš Armėnijos apimtis per tiriamąjį laikotarpį (t. y. 5,26 %), siekdama nustatyti, kad jis nebuvo toks nedidelis. Taryba taip pat nusprendė, kad importas iš Armėnijos labai išaugo nuo 2006 m. iki tiriamojo laikotarpio pabaigos, nepaisant to, kad per tiriamąjį laikotarpį buvo atnaujintas importas iš KLR ir importuotas didelis kiekis iš Brazilijos.

116    Grįsdama savo išvadą dėl importo nežymaus pobūdžio nebuvimo Komisija rėmėsi, pirma, ieškovės importo apimtimis per tiriamąjį laikotarpį ir, antra, platesniu, atsižvelgiant į laiką, t. y. per svarstomąjį laikotarpį, importo vertinimu.

117    Kadangi, kaip matyti iš šio sprendimo 104 ir 105 punktų, išvados, pateiktos ginčijamo reglamento 56 konstatuojamosios dalies antroje įtraukoje, jog 5,26 % rinkos dalies egzistavimo savaime pakanka įrodyti, kad ieškovės importas nebuvo toks nedidelis, Bendrasis Teismas mano, kad to pakanka patikrinti, ar Taryba nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai nustatė šią rinkos dalį, remdamasi vien duomenimis, susijusiais su tiriamuoju laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d.

118    Taikant pagrindinio reglamento 6 straipsnio 1 dalį „inicijavus tyrimo procedūras Komisija, bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, pradeda tyrimą Bendrijos mastu[;] [t]toks tyrimas turi apimti ir dempingą, ir žalą, todėl jie tiriami kartu[;] [s]iekiant pagrįstų išvadų, parenkamas tiriamasis laikotarpis – paprastai tiriant dempingą imamas ne trumpesnis kaip 6 mėnesių laikotarpis iki tyrimo pradžios“.

119    Iš teismo praktikos matyti, kad tyrimas turi būti atliekamas remiantis kuo naujesne informacija, kad būtų galima nustatyti antidempingo muitus, galinčius apsaugoti Sąjungos pramonę nuo dempingo (2000 m. spalio 3 d. Sprendimo Industrie des poudres sphériques / Taryba, C‑458/98 P, EU:C:2000:531, 92 punktas ir 2016 m. sausio 28 d. Sprendimo CM Eurologistik ir GLS, C‑283/14 ir C‑284/14, EU:C:2016:57, 66 punktas).

120    Iš teismo praktikos taip pat matyti, kad Taryba gali nustatyti Sąjungos pramonės patirtą žalą, remdamasi ilgesniu laikotarpiu, nei apima dempingo egzistavimo tyrimas (šiuo klausimu žr. 1991 m. gegužės 7 d. Sprendimo Nakajima / Taryba, C‑69/89, EU:C:1991:186, 87 punktą) dėl nagrinėjamuoju laikotarpiu atliekamo su žalos įvertinimu susijusių tendencijų nagrinėjimo.

121    Ieškovės nuomone, atsižvelgiant į šį ilgesnį laikotarpį turi būti vertinama, ar jos importas nebuvo toks nedidelis.

122    Pakanka pažymėti, kad Taryba teisingai tvirtina, jog dėl to būtų iškreiptas eksporto į Sąjungą apimties vaizdas, nes būtų atsižvelgta į laikotarpį, kai buvo uždaryta ieškovės gamykla, kuris negali būti laikomas atspindinčiu jos realią gamybos ir eksporto veiklą.

123    Taigi nustačiusi, kad ieškovės importas nebuvo toks nedidelis, remdamasi duomenimis, susijusiais vien su tiriamuoju laikotarpiu, o ne su svarstomuoju laikotarpiu, Taryba nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, apie kurią teigia ieškovė.

124    Šios išvados nepaneigia dublike išdėstyti ieškovės argumentai, susiję su institucijų pareiga atlikti objektyvų tyrimą taikant pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalį. Nenagrinėjant šio argumento, ginčyto Tarybos, priimtinumo, pakanka pažymėti, kad neatsižvelgimas į laikotarpį, kuris neatspindi normalios ieškovės veiklos, atitinka kuo naujesnių duomenų rinkimo prasmę, todėl ir objektyvaus tyrimo, į kurį daroma nuoroda pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalyje, logiką.

125    Taigi trečiąjį kaltinimą reikia atmesti.

126    Ketvirtajame kaltinime ieškovė teigia, kad jos importas buvo nagrinėjamas per 18 mėnesių laikotarpį, o kitų eksportuotojų – per 42 mėnesių laikotarpį, ir tai buvo jos diskriminacija.

127    Taigi reikia konstatuoti, kad toks kaltinimas yra nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis. Iš laikinojo reglamento 93 konstatuojamosios dalies antros įtraukos, į kurią daroma nuoroda ginčijamo reglamento 58 konstatuojamojoje dalyje, matyti, kad importo tiek iš Armėnijos, tiek iš Brazilijos ir KLR apimtys buvo nustatomos remiantis tuo pačiu pagrindu laiko atžvilgiu, t. y. tiriamuoju laikotarpiu.

128    Penktasis kaltinimas, ieškovės pateiktas Tarybai, yra dėl neatsižvelgimo į vėlesnio nei tiriamasis laikotarpis importo apimtis. Ieškovė primena, kad 2008 m. Sąjungoje atlikti pardavimai pradėjo mažėti ir ši tendencija išliko pasibaigus tiriamajam laikotarpiui. Ji teigia, kad atsižvelgimas į importo po tiriamojo laikotarpio apimtis atitinka siekį atsižvelgti į kuo naujesnius duomenis, o kadangi jie pradėjo mažėti prieš du mėnesius iki administracinės procedūros pradžios, tai negalėjo būti šio mažėjimo priežastis.

129    Bendrasis Teismas jau yra pabrėžęs, jog tiriamojo laikotarpio nustatymo ir draudimo atsižvelgti į vėlesnes nei šis laikotarpis aplinkybes tikslas – užtikrinti, kad tyrimo rezultatai būtų būdingi ir patikimi, pabrėžiant, kad atitinkamų gamintojų veiksmai pradėjus antidempingo procedūrą neturėtų poveikio veiksniams, kuriais grindžiamas dempingo ir žalos apskaičiavimas, ir kad procedūros pabaigoje įvesti galutiniai muitai iš tikrųjų atlygintų žalą dėl dempingo (žr. 2008 m. gruodžio 17 d. Sprendimo HEG ir Graphite India / Taryba, T‑462/04, EU:T:2008:586, 66 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

130    Be to, pagrindinio reglamento 6 straipsnio 1 dalyje vartojamas žodis „paprastai“ leidžia draudimo atsižvelgti į vėlesnę nei tiriamasis laikotarpis informaciją išimtis. Dėl su tyrimu susijusioms įmonėms palankių aplinkybių jau buvo nuspręsta, kad Sąjungos institucijos neprivalo atsižvelgti į vėlesnę nei tiriamasis laikotarpis informaciją, nebent ši informacija atskleidžia naujų faktų, dėl kurių numatomi įvesti antidempingo muitai tampa akivaizdžiai netinkami. Jeigu, atvirkščiai, informacija apie vėlesnį nei tiriamasis laikotarpį, atskleidžianti faktinius atitinkamų įmonių veiksmus, pateisina antidempingo muitų įvedimą arba padidinimą, remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad institucijos turi teisę ir net pareigą į ją atsižvelgti (žr. 2008 m. gruodžio 17 d. Sprendimo HEG ir Graphite India / Taryba, T‑462/04, EU:T:2008:586, 67 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

131    Ieškovė savo komentaruose dėl preliminariųjų išvadų atskleidimo atkreipė dėmesį į Europos Sąjungos statistikos tarnybos (Eurostatas) importo statistikos grafiką, iš kurio matyti, kad jos importas nuo 2008 m. kovo mėn. iki balandžio mėn. sumažėjo, vėliau jis stabilizavosi iki svarstomojo laikotarpio pabaigos, t. y. 2009 m. sausio mėn.

132    Aišku, iš šių dokumentų matyti, kad importas iš esmės sumažėjo nuo 2008 m. balandžio iki gegužės mėn., ne tik prieš Komisijos pradėtą antidempingo procedūrą (2008 m. liepos 12 d.), bet ir prieš pačios Sąjungos pramonės skundą (2008 m. gegužės 28 d.); tai turėtų reikšti, kad šio sumažėjimo priežastis nebuvo antidempingo tyrimo pradžia.

133    Reikia priminti, kad šio sprendimo 130 punkte nurodytoje teismo praktikoje dėl su tyrimu susijusioms įmonėms palankių aplinkybių nenumatyta, kad reikia atsižvelgti į vėlesnę nei tiriamasis laikotarpis informaciją, nebent ši informacija atskleidžia naujų pokyčių, dėl kurių numatomi įvesti antidempingo muitai tampa akivaizdžiai netinkami.

134    Vis dėlto reikia konstatuoti, kad importo sumažėjimas anksčiau, nei buvo pradėta procedūra, yra labai su ja susijęs; iš tiesų šis sumažėjimas įvyko beveik tuo pat metu, kai buvo paduotas Sąjungos pramonės skundas, todėl negalima atmesti, kad tarp šių dviejų įvykių egzistuoja priežastinis ryšys. Be to, ši procedūra gali daryti poveikį ieškovės veiksmams, t. y. ją skatinti išlaikyti importo lygį sąlygiškai žemą iki antidempingo procedūros pabaigos. Taigi, pateisinimas, susijęs su galimais ieškovės veiksmais dėl antidempingo tyrimo pradžios, nėra akivaizdžiai nereikšmingas.

135    Vadinasi, Taryba nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai neatsižvelgė į importo po tyrimo laikotarpio apimtį.

136    Taigi reikia atmesti penktąjį kaltinimą ir visą pagrindo pirmą dalį.

 Dėl antros dalies, susijusios su konkurencijos sąlygų vertinimu

137    Šioje pagrindo dalyje pateikti argumentai gali būti padalyti į tris kaltinimus, kuriuose ieškovė kritikuoja, pirma, ginčijamo reglamento motyvavimą dėl pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalies b punkto taikymo, antra, nereikšmingų kriterijų taikymą ir, trečia, akivaizdžią vertinimo klaidą pritaikius šią nuostatą prie šios bylos aplinkybių.

138    Pateikdama pirmąjį kaltinimą ieškovė kritikuoja ginčijamo reglamento motyvavimą dėl įrodymų paneigimo; tuos įrodymus ji pateikė siekdama įrodyti, kad dėl blogos jos produktų kokybės jos konkurencinė padėtis yra kitokia nei, pirma, Brazilijos ir KLR importuotojų ir, antra, Sąjungos gamintojų,. Šiuo klausimu ji pažymėjo, kad Taryba apsiribojo tuo, kad pabrėžė jos ketinimą perorientuoti savo gamybą į dar aukštesnės kokybės aliuminio foliją, skirtą perdirbti.

139    Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad SESV 296 straipsnyje reikalaujami nurodyti motyvai turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti ginčijamą aktą priėmusios Sąjungos institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų susipažinti su priemonės priėmimo motyvais ir ginti savo teises, o Sąjungos teismas – vykdyti kontrolę (žr. 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Hangzhou Duralamp Electronics / Taryba, T‑459/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:369, 86 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

140    Motyvuojant nebūtina nurodyti visų reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių, nes vertinant motyvus turi būti atsižvelgiama ne tik į akto formuluotę, bet ir turinį bei visus nagrinėjamą klausimą reglamentuojančius teisės aktus. Pakanka, kad Taryba išdėstytų esminę reikšmę turinčias faktines aplinkybes, kiek tai susiję su reglamentu (žr. 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Hangzhou Duralamp Electronics / Taryba, T‑459/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:369, 87 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

141    Konkrečiai kalbant, institucijos neprivalo priimti pozicijos dėl visų suinteresuotųjų asmenų pateiktų argumentų, pakanka išdėstyti esminės reikšmės turinčias faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, susijusius su sprendimu (žr. 2015 m. gruodžio 16 d. Sprendimo VTZ ir kt. / Taryba, T‑108/13,EU:T:2015:980, nepaskelbtas Rink., 157 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

142    Pirma primintina, kad kartu skaitant ginčijamo reglamento 52 konstatuojamąją dalį ir 56 konstatuojamosios dalies trečią įtrauką aiškiai ir nedviprasmiškai paaiškėja Tarybos argumentai dėl pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalies b punkte nustatytos sąlygos laikymosi. Iš esmės matyti trys elementai: pirmiausia, kainų dydžio svarba konkurencijai aliuminio folijos rinkoje ir nereikšmingi kokybės skirtumai (52 konstatuojamoji dalis); antra, išvada, kad ieškovės produktai turi tokias pačias pagrindines fizines ir technines savybes ir buvo naudojami tokiai pačiai pagrindinei paskirčiai, neatsižvelgiant į tam tikrą jų kokybę (56 konstatuojamosios dalies trečia įtrauka), ir galiausiai paskelbtas ieškovės ketinimas perorientuoti savo gamybą į dar aukštesnės kokybės aliuminio foliją, skirtą perdirbti; tai reiškia, kad argumentas, susijęs su tariamai bloga pagamintų produktų kokybe, gali būti perdėtas (56 konstatuojamosios dalies trečia įtrauka). Todėl šis ginčijamo reglamento motyvavimo aspektas atitinka šio sprendimo 139 punkte išaiškintus reikalavimus.

143    Antra, darytina išvada, jog taikant šio sprendimo 140 ir 141 punktuose nurodytą teismo praktiką reikia nuspręsti, kad ginčijamo reglamento 52 konstatuojamoje dalyje ir 56 konstatuojamosios dalies trečioje įtraukoje išdėstytų motyvų, susijusių su pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalies b punktu, pakanka, kad būtų įvykdyti SESV 296 straipsnio reikalavimai dėl šio motyvavimo aspekto ir nereikia, kad Taryba aiškiai laikytųsi pozicijos dėl įvairių ieškovės per administracinę procedūrą pateiktų įrodymų.

144    Taigi pirmasis kaltinimas turi būti atmestas.

145    Antrajame kaltinime ieškovė teigia, kad ginčijamame reglamente padaryta akivaizdi vertinimo klaida, nes jos argumentas dėl konkurencijos sąlygų buvo atmestas kaip nereikšmingas motyvas. Ginčijamo reglamento 56 konstatuojamosios dalies antros įtraukos išvada, kad Armėnijos kilmės produktai turi tokias pačias pagrindines fizines ir technines savybes ir buvo naudojami tokiai pačiai pagrindinei paskirčiai, neatsižvelgiant į tam tikrą jų kokybę, yra reikšminga tik nustatant panašius ir atitinkamus produktus pagal pagrindinio reglamento 1 straipsnio 4 dalį, o ne konkurencijos sąlygų vertinimo pagal to paties reglamento 3 straipsnio 4 dalies b punktą tikslais.

146    Primintina, kad ginčijamo reglamento 56 konstatuojamoje dalyje Taryba nusprendė, kad „Armėnijos kilmės produktai turi tokias pačias pagrindines fizines ir technines savybes ir buvo naudojami tokiai pačiai pagrindinei paskirčiai, neatsižvelgiant į tam tikrą jų kokybę“. Ieškovė mano, kad tai yra kriterijai, reikšmingi taikant pagrindinio reglamento 1 straipsnio 4 dalį, susijusią su panašaus produkto nustatymu, o ne šio reglamento 3 straipsnio 4 dalies b punktą.

147    Taigi, šiame kaltinime ieškovė teigia, kad Taryba taikė nereikšmingus kriterijus, kai vertino konkurencijos sąlygas pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalies b punktą. Todėl turi būti nagrinėjama galima Tarybos padaryta teisės klaida, o ne, kaip teigia ieškovė, akivaizdi vertinimo klaida.

148    Šio sprendimo 103 punkte buvo priminta, kad Bendrasis Teismas pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalies a punktą aiškino taip, kad jis reiškia, jog importo poveikio kumuliacinis vertinimas negali būti atliekamas įtraukiant šalį, kurios nagrinėjamo eksportuojančio gamintojo importas nesukelia dempingo, dempingo skirtumas yra mažesnis nei de minimis riba arba importo apimtys nedidelės.

149    Būtina konstatuoti, kad remiantis tokiu požiūriu reikia aiškinti pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalies b punktą. Rėmimasis kumuliaciniu „atsižvelgus į importuotų produktų tarpusavio konkurencijos sąlygas <…> importo poveikio“ vertinimu turi reikšti siekį išvengti produktų, kurie nepakankamai tarpusavyje konkuruoja, importo poveikio kumuliacijos, kad neatsirastų tokia pati žala Sąjungos pramonei. Taip pat kumuliacinio „atsižvelgus į importuotų produktų tarpusavio konkurencijos sąlygas <…> importo poveikio“ vertinimo tinkamo pobūdžio nurodymas turi būti suprantamas kaip siekis išvengti, kad importas, nepakankamai konkuruojantis su Sąjungos pramonės produktais ir dėl to negalintis jai padaryti žalos, galėtų tapti kumuliacinio vertinimo su kitu importu objektu.

150    Taigi Taryba nepadarė teisės klaidos, taikydama tokius pačius kriterijus kaip kriterijai, taikomi nustatant panašų produktą pagal pagrindinio reglamento 1 straipsnio 4 dalį, nes jų tikslas iš esmės užtikrinti pakankamos konkurencijos lygmenį tarp nagrinėjamo ir panašaus produktų.

151    Iš tiesų pagrindinio reglamento 1 straipsnio 4 dalyje panašus produktas apibrėžiamas kaip „identiškas produktas, t. y. produktas, visais atžvilgiais panašus į nagrinėjamą produktą, o jeigu identiško produkto nėra, – kitas, nors ir ne visais atžvilgiais į jį panašus, tačiau labai panašiomis į nagrinėjamo produkto charakteristikas pasižymintis produktas“. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką nagrinėjamo produkto apibrėžimas vykdant antidempingo tyrimą padeda parengti sąrašą produktų, kurie prireikus bus apmokestinti antidempingo muitu. Šios procedūros tikslais institucijos gali atsižvelgti į įvairius veiksnius, pavyzdžiui, fizines, technines ir chemines produkto savybes, jo naudojimą, produktų tarpusavio pakeičiamumą, vartotojo požiūrį į jį, platinimo tinklus, gamybos procesą, gamybos sąnaudas ir kokybę (2012 m. spalio 10 d. Sprendimo Gem-Year ir Jinn-Well Auto-Parts (Zhejiang) / Taryba, T‑172/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:532, 59 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

152    Iš to, kas minėta, matyti, kad Taryba, atsižvelgusi į aplinkybę, kad „Armėnijos kilmės produktai turi tokias pačias pagrindines fizines ir technines savybes ir buvo naudojami tokiai pačiai pagrindinei paskirčiai, neatsižvelgiant į tam tikrą jų kokybę“, nepadarė teisės klaidos, kaip teigia ieškovė.

153    Vadinasi, antrasis kaltinimas turi būti atmestas.

154    Trečiajame kaltinime ieškovė teigia, kad Taryba nepakankamai atsižvelgė į blogą jos produktų kokybę, vertindama konkurencijos sąlygas, ir jos pateiktus šios blogos kokybės įrodymus.

155    Taikant šio sprendimo 79 punkte nurodytą teismo praktiką, nagrinėjant šį skundą reikia atsižvelgti į plačią institucijų diskreciją prekybos apsaugos priemonių srityje dėl ekonominių, politinių ir teisinių aplinkybių, kurias jos turi išnagrinėti, sudėtingumo.

156    Taigi ieškovė turi įrodyti, kad jos produktai dėl blogos kokybės buvo visiškai kitokioje konkurencinėje padėtyje nei kiti importuoti produktai ir nagrinėjamas produktas, todėl Tarybos pasirinkimas taikyti pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalies b punktą yra akivaizdžiai klaidingas.

157    Kaip jau buvo pažymėta šio sprendimo 142 punkte, Taryba nustatė tris elementus, kad būtų galima nuspręsti, jog pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalies b punkto sąlyga įvykdyta: kainų dydžio svarba konkurencijai aliuminio folijos rinkoje ir nereikšmingi kokybės skirtumai, išvada, kad ieškovės produktai turi tokias pačias pagrindines fizines ir technines savybes ir buvo naudojami tokiai pačiai pagrindinei paskirčiai, neatsižvelgiant į tam tikrą jų kokybę, ir paskelbtas ieškovės ketinimas perorientuoti savo gamybą į dar aukštesnės kokybės aliuminio foliją, skirtą perdirbti.

158    Pirmiausia reikia konstatuoti, kad ieškovės pateikti įrodymai neleidžia suabejoti visais įrodymais, į kuriuos atsižvelgė Taryba. Taigi, jie nepaneigia ieškovės ketinimo pagerinti savo produktų kokybę, kurio, be to, ieškovė neginčijo savo rašytiniuose dokumentuose, egzistavimo.

159    Šiuo klausimu galima pažymėti, kad Bendrasis Teismas, identifikuodamas panašius produktus, jau turėjo galimybę atsižvelgti į pakeičiamumą ne tik paklausos lygmeniu, bet ir į pakeičiamumą pasiūlos lygmeniu, vertinant galimybę pereiti nuo tam tikros kokybės produktų gamybos prie kitokios kokybės produktų gamybos (šiuo klausimu žr. 2012 m. spalio 10 d. Sprendimo Gem-Year irt Jinn-Well Auto-Parts (Zhejiang) / Taryba, T‑172/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:532, 75 punktą). Dėl šio sprendimo 149–151 punktuose nurodytų priežasčių motyvai, pateikti analizuojant nagrinėjamą produktą pagal pagrindinio reglamento 1 straipsnio 4 dalį, taip pat yra reikšmingi nustatant konkurencijos sąlygas, kaip tai suprantama pagal to paties reglamento 3 straipsnio 4 dalies b punktą.

160    Iš to neišvengiamai matyti, kad ieškovės neginčyta galimybė pereiti prie geresnės kokybės produkcijos labai sumažina jos argumentų, susijusių su tariamai blogos jos produktų kokybės poveikiu konkurencijos sąlygoms, apimtį.

161    Antra, bet kuriuo atveju, taip pat primintina, kad Taryba teisingai pabrėžė menką ieškovės pateiktų įrodymų įrodomąją vertę.

162    Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Sąjungos teisėje vyrauja laisvo įrodymų administravimo principas, ir vienintelis tinkamas kriterijus įvertinant pateiktus įrodymus yra jų patikimumas. Todėl vertinant įrodinėjimo priemonės įrodomąją galią pirmiausia reikia patikrinti joje nurodytos informacijos tikrumą. Be kita ko, reikia atsižvelgti į dokumento kilmę, jo gavimo aplinkybes, asmenį, kuriam jis skirtas, ir nuspręsti, ar pagal savo turinį jis atrodo prasmingas ir patikimas (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2012 m. birželio 29 d. Sprendimo GDF Suez / Komisija, T‑370/09, EU:T:2012:333, 161 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

163    Pirma, dėl bendrovių Timos, DLR, RONCORNI, SPHERE France, FRIO COMSET, Cogepack laiškų visų pirma reikia konstatuoti, kad jie buvo parašyti ieškovės prašymu po procedūros pradžios, be to, jie suformuluoti labai panašiai, beveik vienodai, galiausiai juose visuose prašoma nutraukti antidempingo procedūrą, pradėtą ieškovės atžvilgiu. Šiomis aplinkybėmis negali būti nuspręsta, kad šiuose laiškuose pateikiamas objektyvus ieškovės produktų kokybės vertinimas. Tik šių laiškų pastraipai, susijusiai su tariama ieškovės produktų bloga kokybe, gali būti suteikta ribota įrodomoji galia.

164    Antra, dėl bendrovės Achenbach elektroninio laiško paaiškėjo, kad jis irgi atsiųstas ieškovės prašymu, jau prasidėjus procedūrai. Jame iš esmės pažymima, kad pradėjus eksploatuoti naujas šios bendrovės ieškovei pristatytas mašinas buvo susidurta su sunkumais, kurie turėjo įtakos aliuminio folijos gamybos sąnaudoms. Todėl toks elektroninis laiškas neturi tikros įrodomosios galios, kiek tai susiję su tariamos blogos ieškovės gaminių kokybės įrodymu.

165    Trečia, vienintelis dokumentas, tikrai įrodantis vienos ieškovės produktų partijos blogą kokybę, yra bendrovės LENZING skundas, nutraukiantis ieškovės tiekimus. Tačiau šis skundas susijęs su sąlygiškai nedidele suma (3 176 eurai), kuri negali būti pagrįstai laikoma atspindinčia ieškovės produkcijos visumą ar būti su ja susijęs svarus pavyzdys.

166    Atsižvelgiant į šiuos elementus reikia daryti išvadą, kad ieškovė neįrodė akivaizdžiai klaidingo pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalies b punkto taikymo jos importui pobūdžio.

167    Trečiasis kaltinimas taip pat atmestinas, todėl atmestinas ir visas trečiasis teisinis pagrindas.

 Dėk ketvirtojo pagrindo, susijusio su tuo, kad atmetus ieškovės įsipareigojimo pasiūlymą buvo pažeistas vienodo požiūrio principas ir padaryta akivaizdi vertinimo klaida

168    Ieškovė teigia, kad jos įsipareigojimo pasiūlymas buvo atmestas pažeidžiant vienodo požiūrio principą ir pagrįstas akivaizdžiai klaidingais motyvais.

169    Taryba, kurią palaiko Komisija, prašo atmesti šį pagrindą.

170    Remiantis pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 dalimi, „[t]uo atveju, kai preliminariai buvo nustatytas dempingas ir žala, Komisija gali priimti bet kurio eksportuotojo savanoriškus pakankamus įsipareigojimus peržiūrėti savo kainas ar nutraukti eksportą dempingo kainomis, jei, pasikonsultavus su Patariamuoju komitetu, įsitikinama, kad taip bus pašalintas žalingas dempingo poveikis“.

171    Pagal šio reglamento 8 straipsnio 3 dalį „[n]ebūtina priimti eksportuotojo pasiūlyt[o] įsipareigojim[o] dėl kainų, jeigu tai nepraktiška, jeigu esamų ar galimų eksportuotojų yra labai daug, arba dėl kitų priežasčių, tarp jų ir dėl bendros politikos[;] [s]uinteresuotam eksportuotojui gali būti nurodytos priežastys, dėl kurių ketinama atmesti jo pasiūlytą įsipareigojimą, ir gali būti sudaryta galimybė pateikti atitinkamas pastabas[;] [į]sipareigojimo atmetimo priežastys išdėstomos galutiniame sprendime“.

172    Ginčijamo reglamento 113–115 konstatuojamosios dalys išdėstytos taip:

„(113)      Atliekant tyrimą vienintelis Armėnijos bendradarbiaujantis eksportuojantis gamintojas ir vienintelis Brazilijos bendradarbiaujantis eksportuojantis gamintojas pasiūlė įsipareigojimus dėl kainos pagal pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 dalį.

(114)            Abu pasiūlymai buvo išnagrinėti. Brazilijos eksportuotojo pasiūlymu šalinamas žalingas dempingo poveikis ir apsiribojama pakankamu priemonių vengimo rizikos lygiu. Dėl Armėnijos eksportuotojo pasiūlymo, atsižvelgiant į sudėtingą bendrovės grupės struktūrą ir jos painius pardavimo kanalus, yra didelė kryžminės kompensacijos rizika, kad toks pats, tik kitos šalies kilmės, produktas bus parduodamas tiems patiems pirkėjams ir skirtingi produktai bus parduodami skirtingų tos pačios grupės prekybos bendrovių tiems patiems pirkėjams. Armėnijos eksportuotojas iš esmės peržiūrėtą įsipareigojimo pasiūlymą pateikė pasibaigus pagrindinio reglamento 8 straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui. Pažymėtina, kad peržiūrėtas pasiūlymas negali būti priimtas ne tik dėl to, kad buvo pateiktas po nustatyto termino, bet ir dėl toliau paaiškintos priežasties. Nors bendrovė siūlė produktą parduoti tik tiesiogiai pirmam nepriklausomam pirkėjui ES, t. y. savo dviejų susijusių bendrovių neįtraukdama į pardavimo kanalą, atlikus tyrimą nustatyta, kad bendrovė pardavinėjo kitus produktus tiems patiems pirkėjams ES. Be to, bendrovė pranešė planavusi gaminti naujos rūšies produktą, t. y. APF, ir jį parduoti ES. Kadangi yra galimybė, kad naujos rūšies produktas galėtų būti parduodamas tiems patiems pirkėjams ES, net ir peržiūrėjus pasiūlymą kryžminės kompensacijos rizika nesumažinama iki patenkinamo lygio.

(115)            Sprendimu 2009/736 <…> Komisija priėmė [CBA] pasiūlymą dėl įsipareigojimo. Taryba pripažįsta, kad pasiūlymu dėl įsipareigojimo šalinamas žalingas dempingo poveikis ir apsiribojama pakankamu priemonių vengimo rizikos lygiu. Rusal Armenal pasiūlymas atmestas dėl 114 konstatuojamojoje dalyje išdėstytų priežasčių ir dėl jos apskaitos dokumentuose rastų trūkumų, kaip paaiškinta 21 ir 22 konstatuojamosiose dalyse.“

173    Šiame pagrinde ieškovė ginčija teisėtumą to, kas, kaip ji mano, yra jos pasiūlyto įsipareigojimo keturi atmetimo pagrindai, t. y. tariamas įsipareigojimo prisiėmimas praleidus terminą, šio pasiūlymo kvalifikavimas kaip „iš esmės peržiūrėto“, „didelė kryžminės kompensacijos rizika“ dėl jo prisiėmimo ir jos apskaitai įtakos turintys trūkumai.

174    Vis dėlto reikia konstatuoti, kad skaitant ginčijamo reglamento 114 ir 115 konstatuojamąsias dalis paaiškėja, jog yra tik du ieškovės pateikto įsipareigojimo pasiūlymo atmetimo pagrindai, viena vertus, išvada, kad peržiūrėta pasiūlymo versija nepakankamai apriboja „didelę kryžminės kompensacijos riziką, kad toks pats, tik kitos šalies kilmės, produktas bus parduodamas tiems patiems pirkėjams ir skirtingi produktai bus parduodami skirtingų tos pačios grupės prekybos bendrovių tiems patiems pirkėjams“ (114 konstatuojamoji dalis), kita vertus, ieškovės apskaitos trūkumai (115 konstatuojamoji dalis). Iš tiesų iš ginčijamo reglamento 114 konstatuojamosios dalies matyti, kad kiti du ieškovės nurodyti elementai yra pagrindai, kuriais Taryba rėmėsi siekdama atmesti šį pasiūlymą.

175    Dėl pagrindo, susijusio su ieškovės apskaitos trūkumais, nurodyto ginčijamo reglamento 115 konstatuojamoje dalyje, reikia pažymėti, kad jį ieškovei plačiau išaiškino Komisija 2009 m. rugpjūčio 7 d. elektroniniame laiške, kuriame iš esmės buvo pabrėžta, kad įsipareigojimo laikymosi kontrolė apėmė galimybę tikrinti ieškovės sąskaitas ir kad dėl ieškovės sąskaitose užfiksuotų trūkumų, kai buvo nagrinėjamas jos RER prašymas, iš naujo kilo tokio tikrinimo galimybės klausimas.

176    Kaip Bendrasis Teismas turėjo galimybę pažymėti, iš pagrindinio reglamento 8 straipsnio 3 dalies matyti, kad Sąjungos institucijos gali atsižvelgti į visas faktines aplinkybes, vertindamos įsipareigojimo pasiūlymą (2009 m. kovo 10 d. Sprendimo Interpipe Niko Tube irInterpipe NTRP / Taryba, T‑249/06, EU:T:2009:62, 224 punktas). Be to, jokia bazinio reglamento nuostata neįpareigoja Sąjungos institucijų priimti ūkio subjektų, dėl kurių vyksta preliminarus dempingo muito nustatymo tyrimas, įsipareigojimų pasiūlymus dėl kainų. Priešingai, iš šio reglamento matyti, kad šių įsipareigojimų priimtinumą apibrėžia institucijos, taikydamos savo diskreciją (žr. 2009 m. kovo 10 d. Sprendimo Interpipe Niko Tube ir Interpipe NTRP / Taryba, T‑249/06, EU:T:2009:62, 225 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

177    Iš to logiškai išplaukia, kad Bendrasis Teismas gali atlikti tik ribotą įsipareigojimo pasiūlymo atmetimo pagrįstumo kontrolę. Šiuo klausimu galima teigti, kad didelė institucijų diskrecija kyla ne tik prekybos apsaugos priemonių srityje dėl ekonominių, politinių ir teisinių aplinkybių, kurias jos turi nagrinėti. Tai taip pat yra teisės aktų leidėjo pasirinkimo suteikti sprendimo laisvę institucijoms priimti ar nepriimti įsipareigojimo pasiūlymą pasekmė.

178    Pirma, primintina, kad įpareigojimas užtikrinti tinkamą įsipareigojimo kontrolę yra svarstymas, į kurį institucijos galėjo pagrįstai atsižvelgti, nagrinėdamos ieškovės pasiūlymą įsipareigoti.

179    Antra, reikia patikrinti, ar, dėl to, jog buvo nuspręsta, kad ieškovės apskaitoje nustatyti trūkumai galėjo sukelti abejonių dėl jos įsipareigojimų laikymosi, ginčijamame reglamente buvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida.

180    Kaip jau buvo pažymėta šio sprendimo 89 punkte, iš ginčijamo reglamento 22 konstatuojamosios dalies, į kurią daroma nuoroda to paties reglamento 115 dalyje, matyti, kad institucijos turėjo audito ataskaitas tik už 2006 m. ir 2007 m. ir jose buvo pabrėžti trūkumai, susiję su trimis elementais: atsargų inventorizacija 2006 m. gruodžio 31 d., pardavimų sąnaudomis ir 2006 m. ir 2007 m. grynaisiais nuostoliais.

181    Viena vertus, konstatuotina, kad tokie trūkumai, be to, kad jie daro poveikį apskaičiuojant ieškovės produktų normalią vertę, gali sukelti teisėtų įtarimų dėl ieškovės apskaitos patikimumo.

182    Šios išvados nepaneigia ieškovės nurodyta aplinkybė, kad jai buvo suteiktas individualus režimas, nes pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalyje nėra jokios sąlygos, susijusios su atitinkamos įmonės apskaita. Todėl ši aplinkybė nereikšminga.

183    Kita vertus, kaip savo rašytiniuose dokumentuose teisingai teigia Taryba, kad dėl kryžminės kompensacijos rizikos, kurią turėjo panaikinti ieškovės įsipareigojimas, Komisijos atliekamas ieškovės pirkimų, gamybos ir atsargų apskaitos stebėjimas buvo dar svarbesnis. Iš tiesų, jei ieškovės įsipareigojimo pasiūlymas būtų priimtas, Komisija turėtų užtikrinti, kad ji tiesiogiai ar tarpininkaujant grupės, kuriai ji priklauso, bendrovei neparduotų vienam iš savo klientų Sąjungoje kito produkto sumažinta kaina, nes dėl to būtų panaikintas ar sumažintas produkto, dėl kurio ieškovė prisiėmė įsipareigojimą, kainos padidinimo poveikis. Reikia konstatuoti, kad galimybė užtikrinti tokį patikrinimą priklauso nuo ieškovės dokumentų patikimumo.

184    Atsižvelgiant į tai, kas minėta, neatrodo, kad ginčijamo reglamento 115 konstatuojamoje dalyje padaryta akivaizdi vertinimo klaida. Kadangi ši konstatuojamoji dalis pakankamai pateisina institucijų teisę atsisakyti priimti ieškovės įsipareigojimo pasiūlymą, nereikia nagrinėti kritikos dėl to paties reglamento 114 konstatuojamosios dalies.

185    Taigi reikia atmesti ketvirtąjį pagrindą.

 Dėl penktojo pagrindo, susijusio su gero administravimo principo pažeidimu

186    Penktajame pagrinde ieškovė remiasi Jungtinės Karalystės savaitraštyje Sunday Times 2008 m. spalio 12 d. išspausdintu straipsniu, kuriame aprašomi, viena vertus, jos savininko D. ir buvusio Komisijos nario, atsakingo už Prekybos generalinį direktoratą (GD), socialiniai ryšiai, ir, kita vertus, jos atžvilgiu pradėtas antidempingo tyrimas. Iš esmės ji teigia, kad tiek iš šio straipsnio, tiek iš vėlesnių straipsnių kyla įtarimų dėl palankumo, kurie buvo performuluoti į parlamentinį klausimą. Ji taip pat pažymėjo, kad 2008 m. spalio 16 d. laiške, paviešintame 2008 m. spalio 19 d., Prekybos GD generalinis direktorius nurodė, kad jei ieškovės atžvilgiu bus nustatytas dempingas, tikėtina, kad bus taikomi muitai ir tai bus „visai ne palankus požiūris“; taigi ieškovė gali būti galutinai priversta mokėti muitus už savo eksportą.

187    Iš esmės ieškovė teigia, kad Komisija jaučia visuomenės spaudimą dėl jos atžvilgiu vykdomos procedūros ir turi apsiginti dėl įtarimų dėl palankumo. Taip pat ji teigia, kad tikėtina, jog 2008 m. spalio 16 d. laiškas Komisijos darbuotojų buvo suprastas kaip skatinimas atlikti tyrimą taip, kad rezultatas būtų jai nepalankus, tam, kad įrodytų savo nepriklausomybę. Tai būtų gero administravimo principo pažeidimas, dėl kurio galėtų būti panaikintas ginčijamas reglamentas.

188    Taryba, kurią palaiko Komisija, prašo atmesti šį pagrindą.

189    Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad Komisija ir Taryba turi laikytis pagrindinių Sąjungos teisių per administracinę procedūrą, skirtą apsisaugoti nuo importo, kuris yra dempingo iš ne Sąjungos valstybių narių objektas; tarp šių teisių yra teisė į gerą administravimą, numatyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje (žr. 2014 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Crown Equipment (Suzhou) ir Crown Gabelstapler / Taryba, T‑643/11, EU:T:2014:1076, 45 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Remiantis su gero administravimo principu susijusia teismo praktika, tais atvejais, kai Sąjungos institucijos turi diskreciją, Sąjungos teisės sistemos suteikiamų garantijų paisymas per administracines procedūras turi dar didesnę reikšmę. Viena iš šių garantijų yra kompetentingos institucijos pareiga rūpestingai ir nešališkai patikrinti visas reikšmingas nagrinėjamo atvejo aplinkybes (1991 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Technische Universität München, C‑269/90, EU:C:1991:438, 14 punktas ir 2012 m. spalio 10 d. Sprendimo Ningbo Yonghong Fasteners / Taryba, T‑150/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:529, 77 punktas).

190    Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad Komisija tik pakartojo viešą informaciją, nenukrypdama nuo savo nešališkumo pareigos.

191    Pirma, kadangi ieškovė teigia, kad Komisija pateikė informaciją, kuri buvo Sunday Times straipsnyje, viena vertus, reikia priminti, jog vykstantis tyrimas dėl tam tikros Armėnijos kilmės aliuminio folijos importo buvo viešas, nes šis straipsnis buvo išspausdintas vėliau, nei 2008 m. liepos 12 d. pranešimas apie procedūros inicijavimą buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Antra, dėl aplinkybės, kad D. yra bendrovės, kurios atžvilgiu atliekamas šis tyrimas, savininkas, pakanka pažymėti, kad ši informacija galėjo būti lengvai nustatyta. Iš tiesų pagrįstai galima teigti, kad tiek aplinkybė, kad ieškovė yra vienintelė aliuminio gamintoja Armėnijoje, tiek faktas, kad D. yra jos savininkas, priskirtini prie viešos informacijos.

192    Antra, dėl 2008 m. spalio 16 d. laiško turinio reikia konstatuoti, kad jame primenama pagrindinio reglamento logika, t. y. kad importas, kuris yra dempingo objektas, sukeliantis žalą Sąjungos pramonei, gali tapti antidempingo muito objektu.

193    Taigi negalima pritarti, kad buvo pažeistas gero administravimo principas.

194    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, penktąjį ieškinio pagrindą, todėl ir visą ieškinį, reikia atmesti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

195    Pagal Procedūros reglamento 219 straipsnį Bendrojo Teismo sprendimuose, priimamuose panaikinus jo sprendimą ir grąžinus bylą, šis teismas sprendžia bylinėjimosi išlaidų, susijusių, pirma, su jo nagrinėtomis bylomis ir, antra, su Teisingumo Teismo nagrinėtais apeliaciniais skundais, klausimus. Kadangi sprendime dėl apeliacinio skundo Teisingumo Teismas atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą, Bendrasis Teismas šiame sprendime taip pat turi nuspręsti dėl išlaidų, susijusių su apeliaciniu procesu.

196    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, be savo bylinėjimosi išlaidų, ji turi padengti Tarybos bylinėjimosi išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.

197    Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį į bylą įstojusios institucijos pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Parlamentas ir Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Rusal Armenal ZAO padengia savo ir Europos Sąjungos Tarybos bylinėjimosi Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme išlaidas.

3.      Europos Parlamentas ir Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Prek Labucka Schwarcz

Tomljenović       Kreuschitz

Paskelbta 2017 m. sausio 25 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

* Proceso kalba: anglų.