BENDROJO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2016 m. kovo 16 d.(*)

„Valstybės pagalba – Akcizai – Dalinis atleidimas nuo mokesčių skolos susitarus su kreditoriais – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama nesuderinama su vidaus rinka ir kuriuo nurodoma ją susigrąžinti – Teisė į gynybą – Suinteresuotųjų šalių procesinės teisės – Privataus kreditoriaus kriterijus – Įrodinėjimo pareiga“

Byloje T‑103/14

Frucona Košice a.s., įsteigta Košice (Slovakija), atstovaujama QC K. Lasok, baristerio B. Hartnett, advokato O. Geiss ir baristerio J. Holmes,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą L. Armati, P.-J. Loewenthal ir K. Walkerová,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2013 m. spalio 16 d. Komisijos sprendimą 2014/342/ES dėl valstybės pagalbos SA.18211 (C 25/05) (ex NN 21/05), kurią Slovakijos Respublika suteikė Frucona Košice a.s. (OL L 176, p. 38; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t. p. 368),

BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro pirmininkė E. Martins Ribeiro, teisėjai S. Gervasoni ir L. Madise (pranešėjas),

posėdžio sekretorė: C. Heeren, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2015 m. rugsėjo 8 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

 Ieškovės padėties kitimas ir susitarimo su kreditoriais procedūra

1        Ieškovė Frucona Košice a.s. yra pagal Slovakijos teisę įsteigta bendrovė, veikianti, be kita ko, alkoholinių ir spirituotų gėrimų gamybos sektoriuje.

2        Nuo 2002 m. lapkričio mėn. iki 2003 m. lapkričio mėn. ieškovė gavo kelias ataskaitas dėl mokesčių skolos, kurią sudaro akcizai, kuriuos ji turėjo sumokėti, sumokėjimo. Šios ataskaitos jai buvo nusiųstos po to, kai finansinės garantijos buvo suteiktos vietos mokesčių administravimo institucijai, kuriai ji priklausė, t. y. Košice IV (toliau – vietos mokesčių institucija).

3        Dėl patiriamų finansinių sunkumų 2004 m. vasario 25 d. ieškovė negalėjo sumokėti akcizų, kurios ji turėjo sumokėti už 2004 m. sausio mėn. Dėl nuo 2004 m. sausio 1 d. pasikeitusių teisės aktų ieškovė nebegalėjo gauti ataskaitų dėl šių akcizų sumokėjimo.

4        Dėl šios priežasties ieškovė neteko licencijos gaminti ir perdirbti alkoholinius ir spirituotus gėrimus. Nuo to laiko, naudodama „Frucona“ prekės ženklą, ji tik platino spirituotus gėrimus, įsigytus iš bendrovės O.H., kuri remdamasi sutartimi su ieškove juos gamino pagal licenciją ieškovės spirituotų gėrimų gamyklose.

5        Be to, ieškovė buvo įsiskolinusi, kaip tai suprantama pagal zákon č. 328/1991 Zb. o konkurze a vyrovnaní (Įstatymas Nr. 328/1991 dėl bankroto ir susitarimo su kreditoriais).

6        2004 m. kovo 8 d. ieškovė Krajský súd v Košiciach (Košicės apygardos teismas, Slovakija) pateikė prašymą pradėti susitarimo su kreditoriais procedūrą, siūlydama kiekvienam iš savo kreditorių sumokėti 35 % savo skolos (toliau – susitarimo su kreditoriais pasiūlymas). Visa ieškovės skola buvo maždaug 644,6 mln. Slovakijos kronų (SKK), iš kurių maždaug 640,8 mln. SKK sudarė mokesčių skola.

7        2004 m. balandžio 29 d. nutartimi Krajský súd v Košiciach leido pradėti susitarimo su kreditoriais procedūrą.

8        Per 2004 m. liepos 9 d. posėdį dėl susitarimo su kreditoriais ieškovės kreditoriai, įskaitant vietos mokesčių instituciją, sutiko su susitarimo su kreditoriais pasiūlymu. Per šią procedūrą vietos mokesčių institucija veikė kaip atskiras kreditorius; šį statusą ji turėjo dėl garantijų, kurios jai buvo suteiktos rengiant ataskaitas dėl akcizų, kuriuos turi mokėti ieškovė, sumokėjimo (žr. šio sprendimo 2 punktą).

9        Ieškovė teigia, kad iki 2004 m. liepos 9 d. ji vietos mokesčių institucijai pateikė, be kita ko, nepriklausomos audito bendrovės parengtą audito ataskaitą (toliau – ataskaita E), kad minėta institucija galėtų įvertinti atitinkamai susitarimo su kreditoriais ir bankroto pranašumus.

10      2004 m. birželio 21 d. Slovakijos mokesčių administratorius atliko patikrinimą vietoje ieškovės patalpose. Per šį patikrinimą buvo nustatyta 2004 m. birželio 17 d. ieškovės finansinė padėtis.

11      2004 m. liepos 14 d. nutartimi Krajský súd v Košiciach patvirtino susitarimą su kreditoriais. Pagal šį susitarimą turėjo būti grąžinta 35 % Slovakijos mokesčių administratoriaus skolos, t. y. maždaug 224,3 mln. SKK.

12      2004 m. spalio 20 d. raštu vietos mokesčių institucija ieškovei, be kita ko, nurodė, kad susitarimo su kreditoriais sąlygos, pagal kurias atleidžiama nuo dalies mokesčių skolos grąžinimo, yra netiesioginė valstybės pagalba, dėl kurios reikia gauti Europos Bendrijų Komisijos leidimą.

13      2004 m. gruodžio 17 d. ieškovė vietos mokesčių institucijai pirmiausia sumokėjo 224,3 mln. SKK sumą, kuri sudaro 35 % jos bendros mokesčių skolos. 2004 m. gruodžio 30 d. nutartimi Krajský súd v Košiciach paskelbė, kad susitarimo su kreditoriais procedūra baigta. 2006 m. rugpjūčio 18 d. Krajský súd v Košiciach sumažino vietos mokesčių institucijai mokėtiną sumą iki 224,1 mln. SKK.

 Administracinė tvarka

14      2004 m. spalio 15 d. Komisijai buvo pateiktas skundas dėl ieškovei tariamai suteiktos neteisėtos valstybės pagalbos.

15      2005 m. sausio 4 d. raštu Slovakijos Respublika, gavusi Komisijos prašymą suteikti informacijos, šią instituciją informavo, jog gali būti, kad ieškovė gavo neteisėtą pagalbą, ir paprašė šią pagalbą patvirtinti kaip sunkumų patiriančiai įmonei sanuoti skirtą pagalbą.

16      Surinkusi papildomos informacijos Komisija 2005 m. liepos 5 d. raštu informavo Slovakijos Respubliką apie savo sprendimą dėl nagrinėjamos priemonės pradėti formalią tyrimo procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį. Šis sprendimas paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 233, p. 47).

17      2005 m. spalio 10 d. raštu Slovakijos Respublika Komisijai atsiuntė savo pastabas dėl nagrinėjamos priemonės. 2005 m. spalio 24 d. raštu ieškovė Komisijai taip pat atsiuntė savo pastabas dėl nagrinėjamos priemonės. Jos buvo perduotos Slovakijos Respublikai, kad ši dėl jų galėtų pateikti savo nuomonę; ją Slovakijos Respublika pateikė 2005 m. gruodžio 16 d. raštu.

 Pirminis sprendimas

18      2006 m. birželio 7 d. Komisija priėmė Sprendimą 2007/254/EB dėl valstybės pagalbos C 25/2005 (ex NN 21/2005), kurią Slovakijos Respublika suteikė Frucona Košice a.s. (OL L 112, 2007, p. 14; toliau – pirminis sprendimas). To sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnyje nustatyta, kad valstybės pagalba, Slovakijos Respublikos suteikta ieškovei ir lygi 416 515 990 SKK, yra nesuderinama su bendrąja rinka, o 2 straipsnyje nurodyta šią pagalbą susigrąžinti.

 Procesas Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme

19      2007 m. sausio 12 d. ieškovė pateikė Bendrajam Teismui ieškinį dėl pirminio sprendimo panaikinimo.

20      2010 m. gruodžio 7 d. Sprendimu Frucona Košice / Komisija (T‑11/07, Rink., EU:T:2010:498) Bendrasis Teismas šį ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

21      Išnagrinėjęs ieškovės pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateiktą apeliacinį skundą Teisingumo Teismas 2013 m. sausio 24 d. Sprendimu Frucona Košice / Komisija (C‑73/11 P, Rink, EU:C:2013:32) panaikino šio sprendimo 20 punkte minėtą Sprendimą Frucona Košice / Komisija (EU:T:2010:498). Nagrinėdamas ginčo pirmojoje instancijoje esmę, Teisingumo Teismas nusprendė, kad, neatsižvelgdama į bankroto procedūros trukmę, kai atliko privataus kreditoriaus kriterijaus vertinimą, Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą arba, jei į šį elementą buvo atsižvelgta, ji pakankamai nemotyvavo pirminio sprendimo. Galiausiai, Teisingumo Teismas grąžino bylą Bendrajam Teismui, kad šis priimtų sprendimą dėl jam nurodytų pagrindų, dėl kurių jis nebuvo pareiškęs nuomonės.

22      Po to, kai buvo priimtas šio sprendimo 21 punkte minėtas Sprendimas Frucona Košice / Komisija (EU:C:2013:32), siekdama ištaisyti Teisingumo Teismo konstatuotus trūkumus Komisija 2013 m. spalio 16 d. priėmė Sprendimą 2014/342/ES dėl valstybės pagalbos SA.18211 (C 25/2005) (ex NN 21/2005), kurią Slovakijos Respublika suteikė Frucona Košice a.s. (OL L 176, p. 38; toliau – ginčijamas sprendimas); pastarojo sprendimo 1 straipsnyje nurodyta, kad pirminis sprendimas „panaikinamas“.

23      Tik paskui, priimdamas 2014 m. kovo 21 d. motyvuotą Nutartį Frucona Košice / Komisija (T‑11/07 RENV, EU:T:2014:173), Bendrasis Teismas, į kurį buvo kreiptasi pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 117 straipsnį, šio sprendimo 21 punkte minėtame Sprendime Frucona Košice / Komisija (EU:C:2013:32) konstatavo, kad nebereikia nuspręsti dėl ieškinio dėl pirminio sprendimo panaikinimo.

 Ginčijamas sprendimas

24      Kaip nurodyta šio sprendimo 22 punkte, Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, kuris pakeitė pirminį sprendimą, siekdama ištaisyti jo trūkumus, konstatuotus šio sprendimo 21 punkte minėtame Sprendime Frucona Košice / Komisija (EU:C:2013:32) (ginčijamo sprendimo 10 konstatuojamoji dalis).

25      Ginčijamame sprendime Komisija, be kita ko, laikėsi nuomonės, kad reikia išnagrinėti klausimą, ar sutikdama su susitarimo su kreditoriais pasiūlymu, taigi su tuo, jog jos skolinis reikalavimas būtų sumažintas 65 %, vietos mokesčių institucija ieškovės atžvilgiu iš esmės elgėsi kaip privatus kreditorius, veikiantis rinkos ekonomikos sąlygomis. Šiuo klausimu ji pažymėjo, kad šios institucijos, kaip ieškovės kreditorės, statusas yra neįprastai tvirtas, nes jos teisinė ir ekonominė padėtis yra palankesnė už privačių ieškovės kreditorių padėtį. Vietos mokesčių institucijai priklausė daugiau kaip 99 % visų registruotų skolinių reikalavimų ir ji buvo atskira kreditorė, kurios skoliniai reikalavimai galėjo būti patenkinti bet kuriuo bankroto procedūros etapu pardavus turtą, kuriam suteiktos garantijos (ginčijamo sprendimo 80 konstatuojamoji dalis).

26      Pirma, dėl privataus kreditoriaus kriterijaus Komisija, be kita ko, pažymėjo, kad šis kriterijus taikomas, jei atitinkama valstybė narė suteikė ekonominį pranašumą įmonei ne vykdydama viešuosius įgaliojimus, o kitaip, ir kad jei valstybė narė remiasi šiuo kriterijumi per administracinę procedūrą, esant abejonių, remdamasi objektyviais ir patikimais įrodymais ji turi vienareikšmiškai nustatyti, jog įgyvendinta priemonė buvo susijusi su jos, kaip rinkoje veikiančio privataus ūkio subjekto, statusu. Šiuo klausimu ji pateikia nuorodą į 2012 m. birželio 5 d. Sprendimą Komisija / EDF (C‑124/10 P, Rink., EU:C:2012:318, 81–85 punktai) (ginčijamo sprendimo 82 konstatuojamoji dalis).

27      Ginčijamo sprendimo 83 konstatuojamoje dalyje Komisija padarė tokią išvadą:

„Trumpai tariant, Slovakijos Respublika teigia, kad, jos manymu, aptariama priemonė yra valstybės pagalba. Ji pripažįsta, kad sudarant susitarimą valstybės pagalbos klausimas net nebuvo svarstomas ir paprašė, kad ginčijama priemonė būtų laikoma sanavimo pagalba. Todėl aišku, kad paminėtos teismo praktikos reikalavimų šioje byloje nebuvo laikomasi ir kad ginčijama priemonė pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį yra valstybės pagalba.“

28      Antra, ginčijamo sprendimo 84 konstatuojamojoje dalyje pažymėjusi, jog „[ieškovė] tvirtino, kad priemonė nėra pagalba, ir pateikė pirmiau minėtus dokumentus, visų pirma dviejų auditorių ataskaitas“, Komisija patikrino, ar Slovakijos Respublika ieškovės atžvilgiu elgėsi kaip privatus kreditorius.

29      Komisija, pirma, turėdama omenyje ieškovės pateiktus įrodymus, palygino susitarimo su kreditoriais ir bankroto procedūras (ginčijamo sprendimo 88–119 konstatuojamosios dalys), antra, palygino susitarimo su kreditoriais ir mokesčių išieškojimo procedūras (ginčijamo sprendimo 120–127 konstatuojamosios dalys) ir, trečia, įvertino kitus įrodymus, pateiktus Slovakijos valdžios institucijų ir ieškovės (ginčijamo sprendimo 128–138 konstatuojamosios dalys). Iš esmės Komisija manė, kad tiek bankroto procedūra, tiek mokesčių išieškojimo procedūra, vietos mokesčių administratoriaus požiūriu, yra alternatyvos, kurios geresnės už susitarimo su kreditoriais pasiūlymą (ginčijamo sprendimo 119, 124 ir 127 konstatuojamosios dalys).

30      Ginčijamo sprendimo 139 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė išvadą, kad privataus investuotojo kriterijus nebuvo tenkinamas ir kad Slovakijos Respublika suteikė ieškovei pranašumą, kurio ji nebūtų įgijusi rinkos sąlygomis. To sprendimo 140 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatavo, kad skolos nurašymas, su kuriuo pagal susitarimą su kreditoriais sutiko vietos mokesčių institucija, yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Galiausiai to paties sprendimo 182 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė išvadą, kad ši valstybės pagalba yra nesuderinama su vidaus rinka.

31      Ginčijamo sprendimo rezoliucinę dalį sudaro penki straipsniai.

32      Ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodyta: „[Pirminis] sprendimas panaikinamas.“ (žr. šio sprendimo 22 punktą)

33      Pagal ginčijamo sprendimo 2 straipsnį valstybės pagalba, Slovakijos Respublikos suteikta ieškovei ir lygi 416 515 990 SKK, yra nesuderinama su vidaus rinka.

34      Ginčijamo sprendimo 3 straipsnyje Komisija nurodo Slovakijos Respublikai su palūkanomis susigrąžinti atitinkamą pagalbą, kuri ieškovei suteikta neteisėtai.

35      Pagal ginčijamo sprendimo 4 straipsnį Slovakijos Respublika per du mėnesius nuo pranešimo apie šį sprendimą turi informuoti Komisiją, kokių priemonių ėmėsi šiam sprendimui įgyvendinti.

36      Remiantis ginčijamo sprendimo 5 straipsniu, tas sprendimas yra skirtas Slovakijos Respublikai.

37      2013 m. spalio 24 d. ieškovė iš Slovakijos valdžios institucijų gavo vieną ginčijamo sprendimo egzempliorių.

38      2014 m. birželio 14 d. ginčijamas sprendimas buvo paskelbtas Oficialiajame leidinyje.

 Procesas ir šalių reikalavimai

39      Ieškovė pareiškė šį ieškinį; Bendrojo Teismo kanceliarija jį gavo 2014 m. vasario 17 d.

40      2014 m. vasario 18 d. ieškovė Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė atskirą dokumentą, kuriuo pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės prašydama sustabdyti ginčijamo sprendimo 3 straipsnio 1 ir 2 dalių ir 4 straipsnio vykdymą. Šis prašymas buvo atmestas 2014 m. gegužės 6 d. Bendrojo Teismo pirmininko nutartimi, o klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimas atidėtas.

41      2014 m. liepos 28 d. ieškovė Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė atskirą dokumentą, kuriuo pateikė dar vieną prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės prašydama sustabdyti ginčijamo sprendimo 3 straipsnio 1 ir 2 dalių ir 4 straipsnio vykdymą. Šis prašymas buvo atmestas 2014 m. rugsėjo 18 d. Bendrojo Teismo pirmininko nutartimi, o klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimas atidėtas.

42      Teisėjo pranešėjo siūlymu Bendrasis Teismas (antroji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas proceso organizavimo priemones pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 64 straipsnį, paprašė ieškovės pateikti tam tikrus dokumentus ir uždavė Komisijai klausimą raštu. Šalys per nustatytą terminą įvykdė šiuos prašymus.

43      Per 2015 m. rugsėjo 8 d. posėdį šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

44      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

45      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

46      Grįsdama savo ieškinį ieškovė nurodo keturis ieškinio pagrindus. Jie iš esmės siejami su, pirma, teisės į gynybą pažeidimu, antra, ginčijamo sprendimo 83 konstatuojamojoje dalyje padaryta teisės klaida, trečia, faktinėmis ir teisinėmis klaidomis, padarytomis išvadoje, kad bankroto procedūra yra naudingesnė už susitarimo su kreditoriais procedūrą, ir, ketvirta, faktinėmis ir teisinėmis klaidomis, darant išvadą, kad mokesčių išieškojimo procedūra yra naudingesnė už susitarimo su kreditoriais procedūrą.

 Dėl pirmojo pagrindo, siejamo su teisės į gynybą pažeidimu

47      Pirmuoju ieškinio pagrindu ieškovė Komisiją iš esmės kaltina tuo, kad ši pažeidė jos ir Slovakijos Respublikos teisę į gynybą. Ji, be kita ko, teigia, kad Komisija turėjo ją išklausyti dėl tam tikrų bylos dokumentų po to, kai buvo priimtas šio sprendimo 21 punkte minėtas Sprendimas Frucona Košice / Komisija (EU:C:2013:32), ir dėl tam tikrų to sprendimo dalių, taip pat turėjo išklausyti suinteresuotąsias šalis ir Slovakijos Respubliką dėl ginčijamame sprendime atliktų teisinių vertinimų ir argumentų. Dublike ieškovė priduria, kad šį pagrindą reikia suprasti plačiau – kaip keliantį klausimą dėl formos reikalavimų pažeidimo, kurį teismas turėtų nagrinėti savo iniciatyva, nes priimdama ginčijamą sprendimą Komisija atsisakė surinkti visą reikšmingą informaciją, bet apsiribojo, kaip ji tai pripažino atsiliepime į ieškinį, vien informacija, kurią ji turėjo priimdama pirminį sprendimą.

48      Komisija ginčija visų šių argumentų pagrįstumą.

49      Iš eilės reikia išnagrinėti ieškovės teiginius, siejamus su teisės į gynybą ir esminių formos reikalavimų pažeidimu.

50      Pirma, ieškovė teigia, kad buvo pažeista jos teisė į gynybą.

51      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką bet kurioje prieš asmenį pradėtoje procedūroje, kurioje gali būti priimtas sprendimas jo nenaudai, teisės į gynybą paisymas yra vienas pagrindinių Europos Sąjungos teisės principų ir jį reikia užtikrinti, net jeigu nėra atitinkamą procedūrą reglamentuojančių teisės aktų. Pagal šį principą reikalaujama, kad atitinkamam asmeniui nuo administracinės procedūros etapo būtų suteikta galimybė veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl Komisijos nurodytų faktų, kaltinimų ir aplinkybių tikrumo ir reikšmingumo (1986 m. liepos 10 d. Sprendimo Belgija / Komisija, 234/84, Rink., EU:C:1986:302, 27 punktas; 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo Alitalia / Komisija, T‑301/01, Rink., EU:T:2008:262, 169 punktas; 2009 m. gruodžio 15 d. Sprendimo EDF / Komisija, T‑156/04, Rink., EU:T:2009:505, 101 punktas ir 2011 m. gegužės 12 d. Sprendimo Région Nord-Pas-de-Calais et Communauté d’Agglomération du Douaisis / Komisija, T‑267/08 ir T‑279/08, Rink., EU:T:2011:209, 70 punktas).

52      Vis dėlto administracinė procedūra valstybės pagalbos srityje vykdoma tik suinteresuotosios valstybės narės atžvilgiu. Įmonės pagalbos gavėjos laikomos tik šios procedūros „suinteresuotosiomis šalimis“. Jos negali pačios dalyvauti diskusijose su Komisija taip, kaip tai gali daryti ta valstybė narė (2002 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Falck et Acciaierie di Bolzano / Komisija, C‑74/00 P ir C‑75/00 P, Rink., EU:C:2002:524, 81 ir 83 punktai; 51 punkte minėto Sprendimo Alitalia / Komisija, EU:T:2008:262, 170 punktas ir 51 punkte minėto Sprendimo EDF / Komisija, EU:T:2009:505, 102 punktas).

53      Taigi, kaip nustatyta teismo praktikoje, pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį pradėtoje administracinėje procedūroje suinteresuotosios šalys iš esmės atlieka Komisijos informacijos šaltinio vaidmenį. Darytina išvada, kad suinteresuotosios šalys, negalėdamos naudotis teise į gynybą, pripažįstama asmenims, dėl kurių pradėta procedūra, turi tik teisę dalyvauti administracinėje procedūroje tiek, kiek yra tinkama atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes (žr. 51 punkte minėto Sprendimo Alitalia / Komisija, EU:T:2008:262, 172 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 51 punkte minėto Sprendimo EDF / Komisija, EU:T:2009:505, 103 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir 51 punkte minėto Sprendimo Région Nord-Pas-de-Calais et Communauté d’Agglomération du Douaisis / Komisija, EU:T:2011:209, 74 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

54      Iš to matyti, kad ieškovė negali teigti, kad buvo pažeista jos teisė į gynybą, nes tokia teisė jai nėra suteikta vykstant administracinei procedūrai valstybės pagalbos srityje. Ši išvada galioja, net jeigu pagalbą suteikusi valstybė narė ir ieškovė, kaip šios pagalbos gavėja, gali turėti skirtingų interesų per tokią procedūrą (šiuo klausimu žr. 51 punkte minėto Sprendimo EDF / Komisija, EU:T:2009:505, 104 punktą).

55      Vis dėlto reikia išnagrinėti, ar ieškovė dalyvavo administracinėje procedūroje tiek, kiek tinkama atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 51 punkte minėto Sprendimo Alitalia / Komisija, EU:T:2008:262, 173 punktą ir 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Tisza Erőmű / Komisija, T‑468/08, EU:T:2014:235, 206 punktą).

56      Pirma, svarbu priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką nagrinėjimo etapu, numatytu SESV 108 straipsnio 2 dalyje, Komisija privalo įpareigoti suinteresuotuosius asmenis pateikti savo pastabas (žr. 2008 m. gegužės 8 d. Sprendimo Ferriere Nord / Komisija, C‑49/05 P, EU:C:2008:259, 68 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Dėl šios pareigos Teisingumo Teismas nusprendė, kad pranešimo paskelbimas Oficialiajame leidinyje yra tinkama priemonė informuoti visus suinteresuotuosius asmenis apie procedūros pradžią nurodant, kad šiuo pranešimu siekiama iš suinteresuotųjų asmenų tik gauti visą informaciją, reikalingą būsimiems Komisijos veiksmams (žr. 2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Westdeutsche Landesbank Girozentrale et Land Nordrhein-Westfalen / Komisija, T‑228/99 ir T‑233/99, Rink., EU:T:2003:57, 124 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 51 punkte minėto Sprendimo Alitalia / Komisija, EU:T:2008:262, 171 punktą).

57      Nagrinėjamu atveju, pirma, neginčytina, kad, Komisijai Oficialiajame leidinyje paskelbus apie sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą, ieškovė 2005 m. spalio 24 d. rašte pateikė pastabas, taip pat pateikė pastabas žodžiu 2006 m. kovo 28 d., t. y. prieš priimant pirminį sprendimą, kuris pakeistas ginčijamu sprendimu. Be to, ieškovė neginčija to, kad, paskelbus sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą, ji turėjo pakankamai žinių apie reikšmingus įrodymus ir galėjo veiksmingai pateikti pastabas šiuo klausimu.

58      Darytina išvada, kad per formalią tyrimo procedūrą, kuriai pasibaigus buvo priimtas pirminis sprendimas, Komisija nepažeidė ieškovės procesinių teisių; pastaroji, beje, to neginčija.

59      Antra, taip pat neginčytina, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas tik ta informacija, kuri buvo turima pirminio sprendimo priėmimo dieną, dėl kurios ieškovė galėjo pateikti savo pastabas ar kurią ji pati pateikė savo pastabose. Konkrečiai kalbant, nors ieškovė teigia, kad Komisija ginčijamame sprendime pateikė naujų motyvų ir vertinimų, dublike ji vis dėlto pripažino ir per posėdį atsakydama į Bendrojo Teismo klausimą patvirtino (tai buvo pažymėta teismo posėdžio protokole), jog Komisija neatsižvelgė į kitą informaciją nei ta, kurią turėjo priimdama pirminį sprendimą.

60      Todėl reikia daryti išvadą, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija galėjo naudoti šią informaciją ir neprivalėjo, priešingai, nei teigia ieškovė, iš naujo gauti pastarosios pastabų.

61      Be to, reikia pridurti, kad pagal teismo praktiką neteisėto akto pakeitimo procedūra gali būti vėl pradėta nuo to konkretaus momento, kai buvo padarytas pažeidimas; Komisija neprivalo pradėti procedūros nuo ankstesnio nei šis konkretus momentas etapo (šiuo klausimu žr. 1998 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑415/96, Rink., EU:C:1998:533, 31 punktą; 2000 m. spalio 3 d. Sprendimo Industrie des poudres sphériques / Taryba, C‑458/98 P, Rink., EU:C:2000:531, 82 punktą ir 51 punkte minėto Sprendimo Alitalia / Komisija, EU:T:2008:262, 99 ir142 punktus). Ši teismo praktika, susijusi su Sąjungos teismo panaikinto akto pakeitimu, taip pat taikoma tuo atveju, kai, teismui nepanaikinus atitinkamo akto, neteisėto akto autorius jį atšaukia ar pakeičia (šiuo klausimu žr. 51 punkte minėto Sprendimo Région Nord-Pas-de-Calais et Communauté d’Agglomération du Douaisis / Komisija, EU:T:2011:209, 83 punktą).

62      Nagrinėjamu atveju, pirma, neginčijama, kad 21 punkte minėtame Sprendime Frucona Košice / Komisija (EU:C:2013:32, 101–103 punktai) Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Komisija dėl to, kad vertindama privataus kreditoriaus kriterijų neatsižvelgė į bankroto procedūros trukmę, padarė akivaizdžią vertinimo klaidą arba, jei Komisija į tai atsižvelgė, ji pakankamai nemotyvavo savo sprendimo. Kita vertus, iš to sprendimo nematyti, kad Teisingumui Teismui kilo abejonių dėl ginčijamos priemonės nagrinėjimo procedūros teisėtumo ar dėl per šią procedūrą surinktų pagrindinių duomenų teisingumo.

63      Antra, taip pat neginčytina, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 10 konstatuojamosios dalies, Komisija priėmė šį sprendimą siekdama ištaisyti Teisingumo Teismo konstatuotus pirminio sprendimo trūkumus. Taigi ginčijamame sprendime yra atliktas, be kita ko, bankroto procedūros trukmės vertinimas vertinant privataus kreditoriaus kriterijų.

64      Šiomis aplinkybėmis, remiantis šio sprendimo 61 punkte minėta teismo praktika, pažymėtina, kad Komisija neprivalėjo iš naujo pradėti formalios procedūros ir dar kartą gauti ieškovės pastabų.

65      Darytina išvada, jog dėl to, kad priėmė ginčijamą sprendimą remdamasi per administracinę procedūrą (šiai pasibaigus buvo priimtas pirminis sprendimas) surinkta informacija ir negavo naujų ieškovės pastabų, Komisija nepažeidė jos teisės dalyvauti toje procedūroje.

66      Nė vienas ieškovės nurodytas argumentas nepaneigia šios išvados.

67      Pirma, ieškovė kaltina Komisiją tuo, kad ši nesuteikė jai galimybės pareikšti nuomonės dėl ginčijamame sprendime esančių naujų įrodymų, dėl 21 punkte minėto Sprendimo Frucona Košice / Komisija (EU:C:2013:32) įtakos, dėl tame pačiame sektoriuje veikiančios bendrovės L. bankroto ir dėl tam tikrų 20 punkte minėto Sprendimo Frucona Košice / Komisija (EU:T:2010:498) punktų. Dublike ji priduria, kad Komisija nesuteikė suinteresuotosioms šalims galimybės pateikti informacijos, kurios reikia siekiant nustatyti, ar galima taikyti Komisijos pateiktą teisės aiškinimą.

68      Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, kad 20 punkte minėto Sprendimo Frucona Košice / Komisija (EU:T:2010:498) 141, 145, 146, 148, 177, 180, 181, 190, 191 ir 198 punktuose, kuriuos mini ieškovė, Bendrasis Teismas iš esmės konstatavo, kad informacijos ir argumentų, kuriuos ji pateikė per administracinę procedūrą, nepakanka ir kad Komisija neturėjo pareigos prašyti papildomos informacijos. Antra, iš ginčijamo sprendimo 117 konstatuojamosios dalies matyti, kad ieškovė neįrodė, jog jos atvejis yra panašus į L. atvejį.

69      Taigi ieškovė Komisiją iš esmės kaltina tuo, kad ši neatnaujino formalios tyrimo procedūros ir jos neišklausė dėl visos informacijos, kurią ji buvo pateikusi per administracinę procedūrą, kuriai pasibaigus buvo priimtas pirminis sprendimas, ir kurią 20 punkte minėtame Sprendime Frucona Košice / Komisija (EU:T:2010:498) Bendrasis Teismas ar pirminiame sprendime Komisija laikė nepakankama. Šie argumentai neatitinka 52 punkte primintos teismo praktikos, pagal kurią suinteresuotieji asmenys, įskaitant pagalbos gavėją, negali dalyvauti diskusijose su Komisija. Sutikimas su šiais argumentais lemtų būtent tokios diskusijos pripažinimą.

70      Toliau tiek, kiek ieškovė kaltina Komisiją tuo, kad ši neišklausė suinteresuotųjų šalių dėl ginčijamame sprendime pateiktų teisinių vertinimų ir argumentų, svarbu pažymėti, jog jau buvo nuspręsta, kad jokia valstybės pagalbos reglamentavimo nuostata ar teismo praktika neleidžia daryti išvados, kad Komisija privalo išklausyti iš valstybės išteklių suteiktos pagalbos gavėją dėl jos pateikto atitinkamos priemonės teisinio vertinimo arba informuoti suinteresuotąją valstybę narę – ir tuo labiau pagalbos gavėją – apie savo poziciją iki sprendimo priėmimo, jei suinteresuotiesiems asmenims ir valstybei narei buvo pasiūlyta pateikti savo pastabas (2004 m. liepos 8 d. Sprendimo Technische Glaswerke Ilmenau / Komisija, T‑198/01, Rink., EU:T:2004:222, 198 punktas ir 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Nuova Terni Industrie Chimiche / Komisija, T‑64/08, EU:T:2010:270, 168 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 1999 m. sausio 21 d. Sprendimo Neue Maxhütte Stahlwerke et Lech-Stahlwerke / Komisija, T‑129/95, T‑2/96 ir T‑97/96, Rink., EU:T:1999:7, 230 ir 231 punktus). Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad Komisija pasiūlė ieškovei pateikti savo pastabas dėl sprendimo pradėti formalią procedūrą.

71      Galiausiai dėl tų pačių priežasčių reikia atmesti ieškovės argumentą, kad Komisija jos neišklausė dėl 21 punkte minėto Sprendimo Frucona Košice / Komisija (EU:C:2013:32) įtakos jos analizei.

72      Antra, ieškovė kaltina Komisiją tuo, kad priimdama ginčijamą sprendimą ši nesurinko visos reikšmingos informacijos, o apsiribojo vien informacija, kurią turėjo priimdama pirminį sprendimą.

73      Žinoma, reikia pažymėti, kad, kaip teigia ieškovė, Teisingumo Teismas, be kita ko, nusprendė, jog vykdydamas Komisijos atliktų sudėtingų ekonominių vertinimų valstybės pagalbos srityje kontrolę Sąjungos teismas turi išsiaiškinti, ar įrodymai, kuriais remiamasi, apima visus reikšmingus duomenis, į kuriuos turi būti atsižvelgta siekiant įvertinti sudėtingą situaciją, ir ar jie gali patvirtinti jais remiantis padarytas išvadas (21 punkte minėto Sprendimo Frucona Košice / Komisija, EU:C:2013:32, 76 punktas). Taip pat tiesa, kad remiantis ieškovės nurodyta teismo praktika, kai galima taikyti privataus kreditoriaus kriterijų, Komisija turi paprašyti atitinkamos valstybės narės pateikti jai visą reikšmingą informaciją, kuri leistų šiai institucijai patikrinti, ar tenkinamos šio kriterijaus taikymo sąlygos (2013 m. kovo 21 d. Sprendimo Komisija / Buczek Automotive, C‑405/11 P, EU:C:2013:186, 33 punktas)

74      Vis dėlto tai taikytina nagrinėjant Komisijos sprendimo valstybės pagalbos srityje pagrįstumą. Taigi šie motyvai suformuluoti nagrinėjant pagrindus, pateiktus per apeliacinį procesą, ir susiję su Bendrojo Teismo atlikto pagrindų, susijusių su ginčijamų sprendimų teisėtumu iš esmės, vertinimo pagrįstumu, o konkrečiau – su privataus investuotojo kriterijumi. Kita vertus, šio sprendimo 73 punkte minėtuose sprendimuose Teisingumo Teismas nenusprendė dėl kito klausimo – dėl tokio sprendimo priėmimo procedūros teisėtumo, atsižvelgiant į pagalbos gavėjo procesines teises.

75      Darytina išvada, kad šio sprendimo 72 punkte apibendrinti ieškovės argumentai susiję su ginčijamo sprendimo teisėtumu iš esmės ir jais negalima įrodyti, kad buvo pažeistos jos procesinės teisės. Tas pats pasakytina apie aplinkybę, darant prielaidą, kad ji nustatyta, jog pirminis Komisijos nagrinėjimas nebuvo patikimas.

76      Trečia, ieškovė teigia, kad nors atitinkamos valstybės narės ir pagalbos gavėjo vaidmenys per formalią tyrimo procedūrą skiriasi, reikia užtikrinti, jog gavėjo argumentai būtų išklausyti kitomis priemonėmis, kai valstybė narė negina jo interesų.

77      Vis dėlto, viena vertus, atsižvelgiant į šio sprendimo 54 punkte nurodytą teismo praktiką, reikia konstatuoti, kad tai, jog atitinkama valstybė narė negina pagalbos gavėjo interesų, negali taip pakeisti jo vaidmens per administracinę procedūrą ar jo dalyvavimo toje procedūroje pobūdžio, kad, kiek tai susiję su teise į gynybą, jam suteiktų garantijų, panašių į tas, kurias turi ši valstybė narė.

78      Kita vertus, kiek tai susiję su pagalbos gavėjo teise dalyvauti procedūroje tiek, kiek yra tinkama atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, pakanka priminti, kad nagrinėjamu atveju ieškovei buvo sudaryta galimybė pateikti visą informaciją, kuri, jos manymu, yra reikšminga ir naudinga, po to, kai sprendimas pradėti formalią tyrimo procedūrą buvo paskelbtas Oficialiajame leidinyje. Iš ieškovės šiuo etapu pateiktų pastabų vienareikšmiškai matyti, kad ji žinojo apie tai, jog Slovakijos valdžios institucijos neginčijo tame sprendime padarytų preliminarių išvadų dėl nagrinėjamos priemonės kvalifikavimo kaip valstybės pagalbos. Taigi ji bet kuriuo atveju galėjo pateikti savo pastabas, nepaisydama išsiskiriančių pozicijų.

79      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti visus ieškovės argumentus, kuriais iš esmės siekiama įrodyti, kad Komisija turėjo ją išklausyti po to, kai buvo priimtas 21 punkte minėtas Sprendimas Frucona Košice / Komisija (EU:C:2013:32). Taip pat darytina išvada, kad nėra reikalo nagrinėti argumentų, siejamų su tuo, kad jei ji būtų galėjusi pateikti papildomų savo pastabų, ginčijamo sprendimo turinys būtų galėjęs būti kitoks.

80      Antra, atsakydama į Bendrojo Teismo per posėdį pateiktą klausimą ieškovė patvirtino, kad taip pat ketina remtis Slovakijos Respublikos teisės į gynybą pažeidimu, nes po to, kai buvo priimtas 21 punkte minėtas Sprendimas Frucona Košice / Komisija (EU:C:2013:32), Komisija jos neišklausė dėl naujų ginčijamame sprendime iškeltų klausimų.

81      Pagal teismo praktiką teisės į gynybą pažeidimas dėl savo pobūdžio yra subjektyvus (žr. 2004 m. liepos 8 d. Sprendimo JFE Engineering ir kt. / Komisija, T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00, Rink., EU:T:2004:221, 425 punktą ir nurodytą teismo praktiką), todėl juo turi remtis pati atitinkama valstybė narė (70 punkte minėto Sprendimo Nuova Terni Industrie Chimiche / Komisija, EU:T:2010:270, 186 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 70 punkte minėto Sprendimo Technische Glaswerke Ilmenau / Komisija, EU:T:2004:222, 203 punktą).

82      Darytina išvada, kad ieškovė negali remtis Slovakijos Respublikos teisės į gynybą pažeidimu.

83      Paskui reikia išnagrinėti dublike pateiktą tvirtinimą, kad šį pagrindą reikia suprasti plačiau – kaip keliantį klausimą dėl formos reikalavimų pažeidimo, kurį Bendrasis Teismas turėtų nagrinėti savo iniciatyva, nes atsiliepime Komisija pripažino, jog atlikdama analizę ji neatsižvelgė į informaciją, gautą pasibaigus procedūrai, per kurią buvo priimtas pirminis sprendimas.

84      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad formos reikalavimų pažeidimas, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, yra viešąja tvarka grindžiamas pagrindas, kurį Sąjungos teismas turi nagrinėti savo iniciatyva (2013 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Vengrija / Komisija, T‑240/10, Rink., EU:T:2013:645, 70 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑192/13 P, Rink,, EU:C:2014:2156, 103 punktą ir 2014 m. spalio 22 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑429/13 P, Rink., EU:C:2014:2310, 34 punktą).

85      Kita vertus, pagrindą dėl ginčijamo sprendimo esminio teisėtumo, susijusį su Sutarčių ar bet kokios jų taikymo teisės normos pažeidimu, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, Sąjungos teismas iš principo gali nagrinėti tik tuo atveju, jei juo remiasi ieškovas (2013 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Komisija / Airija ir kt., C‑272/12 P, Rink., EU:C:2013:812, 28 punktas ir 2014 m. kovo 20 d. Sprendimo Rousse Industry / Komisija, C‑271/13 P, EU:C:2014:175, 18 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink., EU:C:1998:154, 67 punktą).

86      Nagrinėjamu atveju reikia priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 73–75 punktų, tai, ar Komisija atsižvelgė į visą reikšmingą informaciją vertindama privataus kreditoriaus kriterijų, priklauso ginčijamo sprendimo pagrįstumo, o ne esminių formos reikalavimų pažeidimo vertinimui.

87      Darytina išvada, kad reikia atmesti ieškovės argumentus, siejamus su esminių formos reikalavimų pažeidimu, nesant reikalo nagrinėti jų priimtinumo, turint omenyje tai, kad jie pirmą kartą buvo pateikti dublike.

88      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, turi būti atmestas visas pirmasis ieškinio pagrindas.

 Dėl ieškinio antrojo pagrindo, siejamo su teisės klaida, padaryta ginčijamo sprendimo 83 konstatuojamojoje dalyje

89      Antruoju pagrindu, susijusiu su panaikinimu, ieškovė teigia, kad ginčijamo sprendimo 83 konstatuojamojoje dalyje padaryta teisės klaida, iš esmės motyvuodama tuo, kad remdamasi šio sprendimo 26 punkte minėtu Sprendimu Komisija / EDF (EU:C:2012:318, 81–85) Komisija padarė klaidingą išvadą, jog vien tai, kad valstybė narė nepareiškia nuomonės dėl pagalbos susiklosčius faktinėms aplinkybėms ar kad ji prašo minėtą priemonę laikyti sanavimo pagalba, būtinai reiškia, jog tai yra valstybės pagalba. Šiuo klausimu, pirma, ieškovė pažymi, kad valstybės pagalbos sąvoka yra objektyvi ir kad pareiškimai, su kuriais sutinka valstybė narė, gali būti nepatikimi, todėl jais negalima remtis prieš suinteresuotąją šalį, ginčijančią atitinkamos priemonės pripažinimą valstybės pagalba. Antra, klausimas dėl Slovakijos Respublikos statuso nagrinėjamu atveju nekyla, nes ji negalėjo veikti kaip kreditorė. Todėl reikia atsakyti tik į klausimą, ar, atsižvelgiant į šio sprendimo 21 punkte minėto Sprendimo Frucona Košice / Komisija (EU:C:2013:32) 70–73 punktuose nustatytus kriterijus, ieškovė akivaizdžiai nebūtų galėjusi gauti nagrinėjamos naudos iš privataus kreditoriaus. Trečia, Komisija neturi jokių įrodymų, kad vietos mokesčių institucija nagrinėjamos mokesčių skolos netraktavo kaip kreditorė, siekianti optimizuoti galimą susigrąžinti sumą. Anot ieškovės, šiuo klausimu reikšmės turi tik šios institucijos sprendimas, o ne Slovakijos valdžios institucijų vertinimas, pateiktas ginčijamo sprendimo 83 konstatuojamojoje dalyje. Ketvirta, ieškovė tvirtina, kad iš teismo praktikos matyti, jog Komisija klaidingai mano, kad valstybė narė pati turi remtis privataus kreditoriaus kriterijumi.

90      Komisija teigia, kad šie argumentai nepagrįsti, iš esmės motyvuodama tuo, kad ginčijamo sprendimo 83 konstatuojamoji dalis atitinka teismo praktiką dėl privataus kreditoriaus kriterijaus taikymo ir kad bet kuriuo atveju ji išnagrinėjo turėtą informaciją, siekdama įvertinti, ar nagrinėjamu atveju buvo tenkinamos sąlygos, susijusios su šio kriterijaus taikymu. Pirma, Komisija nurodo, kad pagal teismo praktiką galimybė taikyti privataus kreditoriaus kriterijų priklauso nuo atitinkamos valstybės narės statuso suteikiant ekonominę naudą įmonei, pažymėdama, kad ši valstybė turi nurodyti ir nedviprasmiškai, taip pat remdamasi objektyviais ir galimais patikrinti įrodymais patvirtinti, kad ji priėmė savo sprendimą kaip ūkio subjektas, o ne kaip viešosios valdžios subjektas. Anot Komisijos, jei reikėtų pripažinti, kad pagalbos gavėjas galėjo remtis privataus kreditoriaus kriterijumi, ši teismo praktika juo labiau būtų taikoma. Antra, ieškovės argumentas grindžiamas klaidinga prielaida, kad privataus kreditoriaus kriterijus gali būti taikomas iš anksto nenustačius galimybės jo taikyti, atsižvelgiant į valstybės narės ketinimą veikti kaip privačiam subjektui. Nagrinėjamu atveju Slovakijos Respublika pateikė įrodymų, paneigiančių galimybę taikyti šį kriterijų. Trečia, kiek tai susiję su ieškovės argumentais, siejamais su skirtingomis Slovakijos valdžios institucijų ir vietos mokesčių institucijos pozicijomis, Komisija primena, kad tik valstybė narė yra valstybės pagalbos nagrinėjimo procedūros dalyvė.

91      Iš pradžių reikia priminti, kad pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, išskyrus tuos atvejus, kai Sutartys nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

92      Pagalbos sąvoka apima ne tik suteiktą teigiamą naudą, kaip antai dotacijas, bet ir įvairių formų priemones, kuriomis sumažinamos paprastai į įmonės biudžetą įtrauktos išlaidos, ir jos, nors jos nėra dotacijos siaurąja žodžio prasme, yra tokio paties pobūdžio ir turi identišką poveikį (1998 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Ecotrade, C‑200/97, Rink., EU:C:1998:579, 34 punktas; 21 punkte minėto Sprendimo Frucona Košice / Komisija, EU:C:2013:32, 69 punktas ir 73 punkte minėto Sprendimo Komisija / Buczek Automotive, EU:C:2013:186, 30 punktas).

93      Tačiau sąlygos, kurias turi atitikti priemonė, kad ją apimtų sąvoka „pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnį, nėra tenkinamos, jei pagalbą gavusi įmonė galėjo gauti tą pačią naudą kaip ir ta, kuri jai suteikiama valstybės ištekliais, esant aplinkybėms, kurios atitinka įprastas rinkos sąlygas (21 punkte minėto Sprendimo Frucona Košice / Komisija, EU:C:2013:32, 70 punktas ir 73 punkte minėto Sprendimo Komisija / Buczek Automotive, EU:C:2013:186, 31 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 26 punkte minėto Sprendimo Komisija / EDF, EU:C:2012:318, 78 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

94      Šis vertinimas atliekamas, kai viešasis kreditorius suteikia įmonei mokėjimo lengvatas, susijusias su jos skolos apmokėjimu, iš principo taikant privataus kreditoriaus kriterijų. Iš tiesų šis kriterijus, jei taikomas, yra vienas iš veiksnių, į kuriuos Komisija privalo atsižvelgti siekdama nustatyti tokios pagalbos buvimą (21 punkte minėto Sprendimo Frucona Košice / Komisija, EU:C:2013:32, 71 punktas ir 73 punkte minėto Sprendimo Komisija / Buczek Automotive, EU:C:2013:186, 32 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 1999 m. balandžio 29 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑342/96, Rink., EU:C:1999:210, 46 punktą ir 1999 m. birželio 29 d. Sprendimo DM Transport, C‑256/97, Rink., EU:C:1999:332, 24 punktą).

95      Šiuo klausimu reikia priminti, kad dėl rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijaus Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog galimybė taikyti šį kriterijų galiausiai priklauso nuo to, ar atitinkama valstybė narė, veikdama kaip akcininkė, bet ne kaip viešosios valdžios subjektas, suteikė ekonominę naudą jai priklausančiai įmonei (26 punkte minėto Sprendimo Komisija / EDF, EU:C:2012:318, 81 punktas).

96      Taip pat reikia pripažinti, kad galimybė taikyti privataus kreditoriaus kriterijų galiausiai priklauso nuo to, ar atitinkama valstybė narė suteikia ekonominę naudą įmonei veikdama ne kaip viešosios valdžios subjektas (šiuo klausimu žr. 51 punkte minėto Sprendimo EDF / Komisija, EU:T:2009:505, 224 punktą). Pagal teismo praktiką, kai valdžios institucija suteikia įmonei mokėjimo lengvatas, susijusias su jos skolos apmokėjimu, jos elgesį reikia prilyginti privataus kreditoriaus, siekiančio gauti sumas, kurias jam turi grąžinti finansinių sunkumų patiriantis skolininkas, elgesiui (2002 m. liepos 11 d. Sprendimo HAMSA / Komisija, T‑152/99, Rink., EU:T:2002:188, 167 punktas ir 2011 m. gegužės 17 d. Sprendimo Buczek Automotive / Komisija, T‑1/08, Rink., EU:T:2011:216, 70 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 94 punkte minėto Sprendimo Ispanija / Komisija, EU:C:1999:210, 46 punktą ir 94 punkte minėto Sprendimo DM Transport, EU:C:1999:332, 24 punktą). Tokiose situacijose privataus ūkio subjekto, taigi privataus kreditoriaus, kriterijus yra reikšmingas, nes valstybės atliekamus veiksmus bent teoriškai gali atlikti ir pelno siekiantis privatus ūkio subjektas (šiuo klausimu žr. 51 punkte minėto Sprendimo EDF / Komisija, EU:T:2009:505, 224 punktą).

97      Beje, dėl rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijaus Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jei vykstant administracinei procedūrai valstybė narė remiasi minėtu kriterijumi, esant abejonių, ji privalo nedviprasmiškai ir remdamasi objektyvia ir patikrinama informacija įrodyti, kad priemonės ėmėsi veikdama kaip akcininkė (26 punkte minėto Sprendimo Komisija / EDF EU:C:2012:318, 82 punktas). Iš šios informacijos turi būti aišku, kad atitinkama valstybė narė prieš suteikdama tam tikrą ekonominę naudą ar tuomet, kai ją teikė, priėmė sprendimą naudodamasi veiksmingai įgyvendinta priemone investuoti į kontroliuojamą valstybės įmonę (žr. 26 punkte minėto Sprendimo Komisija / EDF EU:C:2012:318, 83 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Šiuo tikslu, be kita ko, gali būti reikalaujama informacijos, iš kurios būtų matyti, kad tas sprendimas grindžiamas ekonominiais vertinimais, kurie nagrinėjamos bylos aplinkybėmis būtų panašūs į racionalaus privataus investuotojo, kurio padėtis labai panaši į minėtos valstybės narės padėtį, vertinimus, kuriuos, prieš vykdydamas tą investiciją, jis galėtų atlikti siekdamas nustatyti tokios investicijos pelningumą ateityje (žr. 26 punkte minėto Sprendimo Komisija / EDF EU:C:2012:318, 84 punktą). Kita vertus, po minėtos naudos suteikimo atliktų ekonominių vertinimų, retrospektyvaus atitinkamos valstybės narės investicijos faktinio pelningumo konstatavimo ar vėlesnių pateisinimų dėl faktiškai atliktų veiksmų nepakanka siekiant nustatyti, kad ši valstybė narė prieš šios naudos suteikimą ar tuo pačiu metu priėmė tokį sprendimą veikdama kaip akcininkė (žr. 26 punkte minėto Sprendimo Komisija / EDF EU:C:2012:318, 85 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

98      Pagal šią teismo praktiką tik tuo atveju, jei atitinkama valstybė narė pateikia Komisijai reikalaujamą informaciją, ši privalo atlikti bendrą vertinimą atsižvelgdama ne tik į atitinkamos valstybės narės pateiktą informaciją, bet ir į kitas reikšmingas aplinkybes, jai leidžiančias nustatyti, ar nagrinėjamą priemonę minėta valstybė narė priėmė veikdama kaip akcininkė, ar kaip viešosios valdžios subjektas (šiuo klausimu žr. 26 punkte minėto Sprendimo Komisija / EDF, EU:C:2012:318, 86 punktą).

99      Ginčijamame sprendime Komisija priminė, kad sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą ji buvo išreiškusi abejonių dėl to, ar Slovakijos Respublika ieškovės atžvilgiu elgėsi kaip privati kreditorė (ginčijamo sprendimo 78 konstatuojamoji dalis). Pažymėjusi, kad susitarimo su kreditoriais sąlygos buvo identiškos ir privatiems kreditoriams, ir vietos mokesčių institucijai (ginčijamo sprendimo 79 konstatuojamoji dalis), ji nurodė, kad šios institucijos kaip kreditorės pozicija buvo neįprastai stipri. Tuo remdamasi ji padarė išvadą, kad „todėl reikia išnagrinėti, ar mokesčių institucija pasinaudojo visomis turimomis priemonėmis, kad susigrąžintų kuo didesnę gautinų sumų dalį, taip, kaip būtų daręs rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis kreditorius“ (ginčijamo sprendimo 80 konstatuojamoji dalis).

100    Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 81 ir 82 konstatuojamosiose dalyse Komisija, be kita ko, priminė teismo praktiką dėl privataus kreditoriaus kriterijaus taikymo, iš esmės paminėtą šio sprendimo 93 ir 94 punktuose, ir dėl galimybės šį kriterijų taikyti pagal analogiją su teismo praktika, priminta šio sprendimo 95 ir 97 punktuose. Paskui Komisija šį kriterijų pritaikė, prieš tai ginčijamo sprendimo 83 ir 84 konstatuojamosiose dalyse pažymėjusi:

„(83) Trumpai tariant, Slovakijos Respublika teigia, kad, jos manymu, priemonė yra valstybės pagalba. Ji pripažįsta, kad sudarant susitarimą valstybės pagalbos klausimas net nebuvo svarstomas ir paprašė, kad ginčijama priemonė būtų laikoma sanavimo pagalba. Todėl aišku, kad paminėtos teismo praktikos reikalavimų šioje byloje nebuvo laikomasi ir kad ginčijama priemonė pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį yra valstybės pagalba.

(84) Būtent [ieškovė] tvirtino, kad priemonė nėra pagalba ir pateikė pirmiau minėtus dokumentus, visų pirma dviejų auditorių ataskaitas.“

101    Pirma, reikia pažymėti, kad iš ginčijamo sprendimo matyti, jog, priešingai, nei Komisija nurodė savo rašytinėse pastabose ir per teismo posėdį, iš esmės ji manė, kad privataus kreditoriaus kriterijus taikytinas. Konkrečiai apie tai ji kalbėjo ginčijamo sprendimo 78 ir 80 konstatuojamosiose dalyse, nurodytose šio sprendimo 99 punkte. Tai taip pat pasakytina apie ginčijamo sprendimo 84 konstatuojamąją dalį, kurioje Komisija kalba apie tai, kad pati ieškovė rėmėsi šiuo kriterijumi, nes šiuo tikslu ji pateikė dokumentus, prieš Komisijai nusprendžiant taikyti šį kriterijų nagrinėjant bylą iš esmės.

102    Tokio ginčijamo sprendimo aiškinimo nepaneigia to sprendimo 83 konstatuojamoji dalis. Toje dalyje pateikta nuoroda į „teismo praktiką“ dėl savo abstraktumo ir netikslumo gali būti susijusi tiek su teismo praktika dėl galimybės taikyti privataus kreditoriaus kriterijų, tiek su teismo praktika dėl šio kriterijaus taikymo – ir viena, ir kita nurodyta atitinkamai ginčijamo sprendimo 82 ir 81 konstatuojamosiose dalyse. Kitaip tariant, Komisijos išvadą, kad „todėl aišku, kad paminėtos teismo praktikos reikalavimų šioje byloje nebuvo laikomasi ir kad ginčijama priemonė pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį yra valstybės pagalba“, galima suprasti ne tik taip, kad privataus kreditoriaus kriterijus neturi būti taikomas, kaip teigia Komisija, bet ir taip, jog, atsižvelgiant į Slovakijos Respublikos pateiktą informaciją, šios taikymo sąlygos nebuvo tenkinamos. Turint omenyje tai, kas pasakyta šio sprendimo 101 punkte, reikia laikytis pastarojo aiškinimo, priešingai, nei teigia Komisija.

103    Nors tiesa, kad ginčijamo sprendimo 83 konstatuojamojoje dalyje Komisija, remdamasi vien tuo, jog Slovakijos Respublika nagrinėjamą priemonę pripažino valstybės pagalba, negalėjo padaryti išvados, kad ši priemonė iš tikrųjų buvo tokia pagalba, vis dėlto ji bet kuriuo atveju įvertino privataus kreditoriaus kriterijų iš esmės ir išnagrinėjo visas valstybės pagalbą lemiančias sąlygas.

104    Iš to išplaukia, kad šis ieškinio pagrindas, pateiktas dėl išvados, kad nagrinėjama priemonė turi būti pripažinta valstybės pagalba, nes taip siūlė Slovakijos Respublika, neturi reikšmės. Tokia išvada darytina net nesant reikalo nagrinėti kitų šio sprendimo 89 punkte apibendrintų ieškovės argumentų, pateiktų konkrečiai atsakant į Komisijos argumentus. Tais argumentais siekiama įrodyti, kad ginčijamo sprendimo 83 konstatuojamojoje dalyje buvo padaryta teisės klaida ir jie neturi įtakos tam, jog ši klaida neturi reikšmės.

105    Taip pat darytina išvada, kad Bendrasis Teismas negali konstatuoti, kaip iš esmės prašo Komisija nagrinėjant tiek antrąjį ieškinio pagrindą, tiek trečiąjį ir ketvirtąjį ieškinio pagrindus, susijusius su privataus kreditoriaus kriterijaus taikymu, kad šis kriterijus nagrinėjamu atveju negali būti taikomas. Tokia išvada reikštų, kad Komisijos vertinimą jis pakeičia savuoju.

106    Pagal teismo praktiką vykdydamas SESV 263 straipsnyje numatytą teisėtumo kontrolę Bendrasis Teismas yra kompetentingas nagrinėti ieškinius dėl kompetencijos trūkumo, esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimo, Sutarties dėl ESV ar kurios nors su jos taikymu susijusios teisės normos pažeidimo arba piktnaudžiavimo įgaliojimais. SESV 264 straipsnyje numatyta, kad jei ieškinys yra pagrįstas, ginčijamas aktas paskelbiamas negaliojančiu. Taigi bet kuriuo atveju Bendrasis Teismas negali ginčijamo akto rengėjo motyvų pakeisti savaisiais (žr. 21 punkte minėto Sprendimo Frucona Košice / Komisija, EU:C:2013:32, 89 punktą ir nurodytą teismo praktiką ir 2013 m. vasario 28 d. Sprendimo Portugalija / Komisija, C‑246/11 P, EU:C:2013:118, 85 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

107    Antra, svarbu pridurti, jog darant prielaidą, kad ginčijamo sprendimo 83 konstatuojamąją dalį reikia suprasti taip, kad, kaip dabar teigia Komisija, ši institucija atmetė galimybę nagrinėjamu atveju taikyti privataus kreditoriaus kriterijų, šioje konstatuojamojoje dalyje yra padaryta teisės klaida, kuri neturi reikšmės turint omenyje ginčijamo sprendimo teisėtumą dėl motyvų, išdėstytų šio sprendimo 103, 104 ir 127 punktuose.

108    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad taikant analogiją su šio sprendimo 97 punkte išdėstyta teismo praktika, jei vykstant administracinei procedūrai valstybė narė remiasi privataus kreditoriaus kriterijumi, esant abejonių, ji privalo nedviprasmiškai ir remdamasi objektyvia ir patikrinama informacija, kaip antai nurodyta tame punkte, įrodyti, kad priemonės ėmėsi veikdama kaip privatus ūkio subjektas.

109    Vis dėlto reikia pažymėti, kad remiantis šia teismo praktika negalima daryti išvados, kad tuo atveju, kai atitinkama valstybė narė nesiremia privataus kreditoriaus kriterijumi ir mano, jog atitinkama priemonė yra valstybė pagalba, Komisija vien dėl šios priežasties gali nenagrinėti minėto kriterijaus ar nuspręsti, kad jis netaikytinas. Atvirkščiai, pagalbos gavėjas gali remtis privataus kreditoriaus kriterijumi.

110    Šiuo atžvilgiu pirmiausia, remiantis teismo praktika, Komisijai nusprendus pradėti formalią tyrimo procedūrą atitinkama valstybė narė ir aptariamos priemonės gavėjai turi pateikti savo argumentus, siekdami įrodyti, kad aptariama priemonė nėra pagalba ar kad ji yra suderinama su vidaus rinka, nes šios procedūros tikslas yra būtent užtikrinti, kad Komisija būtų išsamiai informuota apie visas bylos aplinkybes (žr. 2008 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Hotel Cipriani ir kt. / Komisija, T‑254/00, T‑270/00 ir T‑277/00, Rink., EU:T:2008:537, 208 punktą ir nurodytą teismo praktiką ir 2011 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Regione autonoma della Sardegna ir kt. / Komisija, T‑394/08, T‑408/08, T‑453/08 ir T‑454/08, Rink., EU:T:2011:493, 246 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

111    Privataus investuotojo kriterijus nėra išimtis, kuri taikoma tik valstybės narės prašymu, kai nesuderinamą su vidaus rinka valstybės pagalbą sudarantys elementai, nurodyti SESV 107 straipsnio 1 dalyje, yra įvykdyti. Iš tiesų iš šio sprendimo 94 punkto matyti, kad šis kriterijus, jei taikomas, yra viena iš aplinkybių, į kurias privalo atsižvelgti Komisija, siekdama nustatyti tokios pagalbos buvimą (pagal analogiją žr. 26 punkte minėto Sprendimo Komisija / EDF, EU:C:2012:318, 103 punktą).

112    Darytina išvada, kad, be to, jog atsižvelgiant į šio sprendimo 111 punkte nurodytą teismo praktiką galimybė remtis privataus kreditoriaus kriterijumi yra suteikta ne tik atitinkamai valstybei narei, teismo praktikos aiškinimas, pagal kurį pagalbos gavėjas negali remtis privataus kreditoriaus kriterijumi vien dėl to, kad atitinkama valstybė narė nesirėmė šiuo kriterijumi ir neginčijo atitinkamos priemonės pripažinimo valstybės pagalba, neatitiktų šio sprendimo 110 punkte primintos teismo praktikos, pagal kurią gavėjas gali pateikti argumentų siekdamas įrodyti, jog atitinkama priemonė nėra valstybės pagalba.

113    Be to, 2013 m. spalio 24 d. Sprendimo Burgenland ir kt. / Komisija (C‑214/12 P, C‑215/12 P ir C‑223/12 P, Rink., EU:C:2013:682) 61 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, kad toje byloje nei per administracinę procedūrą, nei vykstant procesui Bendrajame Teisme ekonominę naudą suteikusi institucija, atitinkama valstybė narė ir pagalbos gavėjas nenurodė aplinkybių, iš kurių būtų matyti, jog atitinkama priemonė buvo pagrįsta ekonominiais vertinimais, kuriuos ši institucija atliko siekdama nustatyti jos pelningumą, o tai reiškia, kad privataus kreditoriaus kriterijumi gali remtis ne tik atitinkama valstybė narė, bet ir pagalbos gavėjas, atitinkamais atvejais įrodydamas, jog sprendimą dėl atitinkamos priemonės ši valstybė priėmė veikdama kaip ūkio subjektas.

114    Galiausiai pažymėtina, kad šio sprendimo 97 ir 108 punktuose nurodytą teismo praktiką reikia aiškinti atsižvelgiant į bylos, kurioje buvo priimtas šio sprendimo 26 punkte minėtas Sprendimas Komisija / EDF (EU:C:2012:318, 82 punktas), aplinkybes, t. y. tai, kad rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijumi rėmėsi pati valstybė narė. Kadangi Teisingumo Teismas nenagrinėjo klausimo, ar gavėjas galėjo remtis minėtu kriterijumi, kai atitinkama valstybė narė teigė, kad nagrinėjamą priemonę reikia pripažinti valstybės pagalba, remiantis tuo sprendimu negalima daryti išvados, kad minėtu kriterijumi teisėtai gali remtis tik ši valstybė narė.

115    Vis dėlto reikia pažymėti, kad, kaip ir valstybė narė, kuri remiasi privataus kreditoriaus kriterijumi, pagalbos gavėjas, kai juo remiasi, esant abejonių turi nedviprasmiškai ir remdamasis objektyvia ir patikrinama informacija įrodyti, kad priemonės ši valstybė narė ėmėsi veikdama kaip ūkio subjektas.

116    Nagrinėjamu atveju Slovakijos Respublika nesirėmė privataus kreditoriaus kriterijumi ir siūlė pripažinti atitinkamą priemonę valstybės pagalba. Vis dėlto ieškovė šiuo kriterijumi rėmėsi per formalią tyrimo procedūrą ir, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 84 konstatuojamosios dalies, pateikė dokumentus, kad patvirtintų šį teiginį, tarp jų – dviejų auditorių ataskaitas.

117    Tokiomis aplinkybėmis, viena vertus, atsižvelgiant konkrečiai į šio sprendimo 112 punktą, pažymėtina, kad Komisija, remdamasi vien tuo, kad valstybė narė manė, jog ginčijama priemonė yra valstybės pagalba, ir nesirėmė privataus kreditoriaus kriterijumi, negali daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju šis kriterijus negali būti taikomas.

118    Kita vertus, atsižvelgiant į šio sprendimo 95, 97 ir 98 punktuose nurodytą teismo praktiką reikia konstatuoti, kad dėl to, jog ieškovė rėmėsi minėtu kriterijumi ir šiuo tikslu pateikė dokumentus, Komisija turėjo patikrinti, ar šie dokumentai atitinka minėtoje teismo praktikoje nustatytus reikalavimus, ir, jei taip, atlikti bendrą vertinimą atsižvelgdama ne tik į pateiktą informaciją, bet ir į visą kitą nagrinėjamu atveju reikšmingą informaciją, jai leidžiančią nustatyti, ar atitinkama valstybė narė nagrinėjamą priemonę priėmė veikdama kaip ūkio subjektas, ar kaip viešosios valdžios subjektas. Nors tiesa, kad ginčijamo sprendimo 47 ir 107 konstatuojamosiose dalyse Komisija konstatavo, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, nebuvo įrodyta, jog vietos mokesčių institucija ataskaitą E gavo prieš sutikdama su susitarimu su kreditoriais, reikia konstatuoti, kad Komisija neišdėstė pozicijos dėl šių dokumentų ypatybių ir neatliko minėto bendro vertinimo, siekdama nustatyti, ar nagrinėjamu atveju galima taikyti šį kriterijų.

119    Išsamumo sumetimais bet kuriuo atveju svarbu pažymėti, kad šio sprendimo 26 punkte minėtas Sprendimas Komisija / EDF (EU:C:2012:318, 81–85 punktai), kuriame paaiškinamos rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijaus taikymo sąlygos ir kuriuo Komisija grindžia savo teiginį, kad nagrinėjamu atveju negalima taikyti privataus kreditoriaus kriterijaus, buvo paskelbtas 2012 m. birželio 5 d., t. y. likus mėnesiui iki 2012 m. liepos 5 d. teismo posėdžio byloje, kurioje buvo priimtas šio sprendimo 21 punkte minėtas Sprendimas Frucona Košice / Komisija (EU:C:2013:32). Beje, neginčytina, kad tame sprendime Teisingumo Teismas atsižvelgė į tam tikras gaires, pateiktas šio sprendimo 26 punkte minėtame Sprendime Komisija / EDF (EU:C:2012:318).

120    Žinoma, šio sprendimo 21 punkte minėtame Sprendime Frucona Košice / Komisija (EU:C:2013:32) Teisingumo Teismas aiškiai nenusprendė dėl privataus kreditoriaus kriterijaus taikymo, kaip iš esmės teigia Komisija. Be to, remiantis Komisijos pateikta informacija, šis klausimas nebuvo nagrinėjamas apeliaciniame procese.

121    Vis dėlto neginčytina, kad šio sprendimo 21 punkte minėto Sprendimo Frucona Košice / Komisija (EU:C:2013:32) 68–91 ir 100–104 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė dėl šio sprendimo 20 punkte minėtame Sprendime Frucona Košice / Komisija (EU:T:2010:498) ir pirminiame sprendime atitinkamai Bendrojo Teismo ir Komisijos pateikto privataus kreditorius kriterijaus taikymo sąlygų vertinimo teisėtumo.

122    Galimybė taikyti privataus kreditoriaus kriterijų yra būtina išankstinė jo taikymo sąlyga, kaip, beje, matyti iš šio sprendimo 21 punkte minėto Sprendimo Frucona Košice / Komisija (EU:C:2013:32) 71 punkto, kuriame Teisingumo Teismas pažymėjo, kad šis kriterijus, kai taikomas, yra tarp aplinkybių, į kurias Komisija turi atsižvelgti siekdama nustatyti, ar buvo suteikta pagalba.

123    Taigi, kadangi Teisingumo Teismas įvertino privataus kreditoriaus kriterijaus taikymo sąlygas, darytina išvada, kad jis netiesiogiai, bet neabejotinai šį kriterijų laikė taikytinu.

124    Viena vertus, tokia išvada darytina juo labiau dėl to, kad nors Komisija pirminiame sprendime buvo konstatavusi, jog nebuvo įvykdytos privataus kreditoriaus kriterijaus taikymo sąlygos, o Bendrasis Teismas iš esmės atmetė pagrindus ir argumentus, pateiktus dėl šią išvadą pagrindžiančios motyvų dalies, Teisingumo Teismas, panaikindamas 20 punkte minėtą Sprendimą Frucona Košice / Komisija (EU:T:2010:498) ir priimdamas sprendimą dėl ginčo pirmojoje instancijoje pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, iš esmės nusprendė, kad taikant minėtą kriterijų pirminiame sprendime buvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida arba bent jau jis buvo nepakankamai motyvuotas (21 punkte minėto Sprendimo Frucona Košice / Komisija, EU:C:2013:32, 101–103 punktai).

125    Kita vertus, šio sprendimo 123 punkte padaryta išvada galioja neatsižvelgiant į tai, kad pagal Komisijos pateiktą informaciją galimybė taikyti privataus kreditoriaus kriterijų nebuvo ginčijama byloje, kurioje buvo priimtas šio sprendimo 21 punkte minėtas Sprendimas Frucona Košice / Komisija (EU:C:2013:32). Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, nors teismo sprendimas turi būti priimtas tik dėl šalių, kurios turi apibrėžti ginčo dalyką, pareikštų reikalavimų, Sąjungos teismas negali apsiriboti tik jų argumentais, nurodytais reikalavimams pagrįsti, antraip tam tikrais atvejais teismui prireiktų grįsti savo sprendimą klaidingais teisiniais argumentais (2004 m. rugsėjo 27 d. Nutarties UER / M6 ir kt., C‑470/02 P, EU:C:2004:565, 69 punktas ir 2006 m. birželio 13 d. Nutarties Mancini / Komisija, C‑172/05 P, Rink. VT., EU:C:2006:393, 41 punktas; 2010 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Švedija ir kt. / API ir Komisija, C‑514/07 P, C‑528/07 P ir C‑532/07 P, Rink., EU:C:2010:541, 65 punktas). Darytina išvada, kad siekdamas išvengti to, kad jo sprendimas, kuriuo jis iš esmės atmetė dalį argumentų, kuriais buvo grindžiama išvada, kad nebuvo įvykdytos privataus kreditoriaus kriterijaus taikymo sąlygos, suponuojanti galimybę taikyti šį kriterijų, būtų pagrįstas klaidingais teisiniais argumentais, Teisingumo Teismas galėjo, net ir tuo atveju, kai tai neginčijama, konstatuoti, kad jis netaikomas. Kadangi Teisingumo Teismas to nepadarė, reikia manyti, kad jis ketino patvirtinti, jog šis kriterijus gali būti taikomas nagrinėjamu atveju.

126    Todėl, jei, kaip siūlo Komisija, šiuo metu reikėtų atmesti galimybę taikyti privataus kreditoriaus kriterijų šios bylos aplinkybėmis, būtų neatsižvelgta į šio sprendimo 21 punkte minėto Sprendimo Frucona Košice / Komisija (EU:C:2013:32) res judicata galią.

127    Darytina išvada, kad negalima sutikti su Komisijos argumentais, kuriais siekiama įrodyti, jog neturi būti taikomas privataus kreditoriaus kriterijus. Todėl tiek, kiek ginčijamo sprendimo 83 konstatuojamojoje dalyje pateikta išvada, kad minėtas kriterijus negali būti taikomas nagrinėjamu atveju, ginčijamame sprendime padaryta teisės klaida. Vis dėlto, kadangi Komisija šį kriterijų išnagrinėjo iš esmės, vien ši klaida negali pateisinti ginčijamo sprendimo panaikinimo.

128    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, antrąjį ieškovės pateiktą ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nereikšmingą.

 Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, siejamo su faktinėmis ir teisinėmis klaidomis darant išvadą, kad bankroto procedūra buvo naudingesnė už susitarimo su kreditoriais procedūrą

129    Trečiuoju ieškinio pagrindu ieškovė ginčija Komisijos išvadą, kad privatus kreditorius būtų pasirinkęs bankroto procedūrą, o ne susitarimą su kreditoriais. Šį pagrindą sudaro šešios argumentų grupės, susijusios su: pirma, bendra Komisijos požiūrio kritika, antra, Komisijos pateiktu ieškovės turto pardavimo per bankroto procedūrą sumos vertinimu, trečia–penkta, bankroto procedūros trukme ir, šešta, ginčijamo sprendimo 92 konstatuojamojoje dalyje padaryta klaida.

 Teismo praktikos priminimas

130    Prieš nagrinėjant Komisijos atlikto bankroto procedūros ir susitarimo su kreditoriais procedūros lyginamojo vertinimo atsižvelgiant į ieškovės argumentus pagrįstumą, reikia priminti reikšmingą teismo praktiką, susijusią su privataus kreditoriaus kriterijaus taikymu, įrodinėjimo, ar įvykdytos šio kriterijaus taikymo sąlygos, pareigos paskirstymu ir šio kriterijaus vertinimo teismine kontrole.

131    Pirma, kaip pažymėta šio sprendimo 92–94 punktuose, pagalbos sąvoka apima įvairių formų priemones, kuriomis sumažinamos paprastai į įmonės biudžetą įtrauktos išlaidos. Vis dėlto sąlygos, kurias turi atitikti priemonė, kad ją apimtų pagalbos sąvoka, nėra įvykdytos, jei pagalbą gavusi įmonė galėjo gauti tą pačią naudą, esant aplinkybėms, kurios atitinka įprastas rinkos sąlygas, o toks vertinimas iš principo atliekamas, kai viešasis kreditorius suteikia įmonei lengvatų, susijusių su jos skolos apmokėjimu, taikant šiam kreditoriui privataus kreditoriaus kriterijų.

132    Tokios mokėjimo lengvatos sudaroytų valstybės pagalbą, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, jei, atsižvelgiant į suteiktos ekonominės naudos dydį, įmonė gavėja akivaizdžiai negautų tokių mokėjimo lengvatų iš privataus kreditoriaus, kurio padėtis yra kuo artimesnė viešajam kreditoriui ir kuris siekia, kad būtų apmokėtos sumos, kurias finansinių sunkumų patiriantis skolininkas jam yra skolingas (žr. 21 punkte minėto Sprendimo Frucona Košice / Komisija, EU:C:2013:32, 72 punktą ir nurodytą teismo praktiką ir 73 punkte minėto Sprendimo Komisija / Buczek Automotive, EU:C:2013:186, 46 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

133    Taigi Komisija turi atlikti bendrą vertinimą atsižvelgdama į visas byloje svarbias aplinkybes, jai leidžiančias nustatyti, ar įmonė gavėja akivaizdžiai nebūtų gavusi panašių mokėjimo lengvatų iš tokio privataus kreditoriaus (21 punkte minėto Sprendimo Frucona Košice / Komisija, EU:C:2013:32, 73 punktas ir 73 punkte minėto Sprendimo Komisija / Buczek Automotive, EU:C:2013:186, 47 punktas; taip pat pagal analogiją žr. 26 punkte minėto Sprendimo Komisija / EDF, EU:C:2012:318, 86 punktą).

134    Šiuo klausimu turi būti laikoma, kad svarbi bet kokia informacija, galinti daryti nemažą įtaką privataus kreditoriaus, kuris yra vidutiniškai atsargus ir rūpestingas, kurio padėtis yra kuo artimesnė viešajam kreditoriui ir kuris siekia susigrąžinti iš sunkumų patiriančio skolininko skolą, sprendimų priėmimo procesui (21 punkte minėto Sprendimo Frucona Košice / Komisija, EU:C:2013:32, 78 punktas ir 73 punkte minėto Sprendimo Komisija / Buczek Automotive, EU:C:2013:186, 54 punktas).

135    Be to, iš teismo praktikos matyti, kad kai, kaip nagrinėjamu atveju, siekdamas susigrąžinti jam priklausančias sumas privatus kreditorius, kuris yra vidutiniškai atsargus ir rūpestingas ir kurio padėtis yra kuo artimesnė Slovakijos valdžios institucijų padėčiai, turi pasirinkti vieną iš kelių procedūrų, kad būtų nustatyta naudingiausia alternatyva, jis turi įvertinti kiekvienos iš šių procedūrų pranašumus ir trūkumus (šiuo klausimu žr. 21 punkte minėto Sprendimo Frucona Košice / Komisija, EU:C:2013:32, 79 ir 80 punktus ir 73 punkte minėto Sprendimo Komisija / Buczek Automotive, EU:C:2013:186, 56 punktą).

136    Privataus kreditoriaus pasirinkimui įtakos turi keli veiksniai, kaip antai tai, ar jo skola užtikrinta hipoteka, ar jis yra privilegijuotas ar paprastas kreditorius, jo turimų galimų skolos užtikrinimų pobūdis ir apimtis, tai, kaip jis vertina įmonės galimybes atsigauti ir kokią naudą jis gautų iš likvidavimo (96 punkte minėto Sprendimo HAMSA / Komisija, EU:T:2002:188, 168 punktas ir 96 punkte minėto Sprendimo Buczek Automotive / Komisija, EU:T:2011:216, 84 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 85 punkte minėto Sprendimo Rousse Industry / Komisija, EU:C:2014:175, 61 punktą), taip pat rizika, kad jo nuostoliai dar labiau padidės (šiuo klausimu žr. 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Olympiaki Aeroporia Ypiresies / Komisija, T‑68/03, Rink., EU:T:2007:253, 283 punktą). Privataus kreditoriaus sprendimų priėmimo procesui nemažą įtaką taip pat gali turėti procedūrų trukmė, nes atidedamas mokėtinų sumų susigrąžinimas, o taip, kai procedūros trunka ilgai, gali būti padarytas poveikis, be kita ko, jų vertei (21 punkte minėto Sprendimo Frucona Košice / Komisija, EU:C:2013:32, 81 punktas).

137    Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju Komisija turėjo nustatyti, ar, atsižvelgiant į šiuos veiksnius, siekdamas susigrąžinti jam mokėtinas sumas privatus kreditorius, kuris yra vidutiniškai atsargus ir rūpestingas ir kurio padėtis kuo artimesnė Slovakijos valdžios institucijų padėčiai, akivaizdžiai būtų nesutikęs su susitarimo su kreditoriais pasiūlymu (šiuo klausimu žr. 96 punkte minėto Sprendimo Buczek Automotive / Komisija, EU:T:2011:216, 85 punktą). Siekdama nustatyti naudingiausią alternatyvą ji, atsižvelgdama į privataus kreditoriaus interesus, turėjo palyginti kiekvienos iš minėtų procedūrų pranašumus ir trūkumus (šiuo klausimu žr. 73 punkte minėto Sprendimo Komisija / Buczek Automotive, EU:C:2013:186, 57 punktą).

138    Antra, kiek tai susiję su įrodinėjimo, ar buvo įvykdytos privataus kreditoriaus kriterijaus taikymo sąlygos, pareigos nustatymu, pirma, reikia priminti, kad pagal teismo praktiką, kai nagrinėdama privataus kreditoriaus kriterijų Komisija atlieka šio sprendimo 133 punkte nurodytą bendrą vertinimą, ji turi atsižvelgti ne tik į atitinkamos valstybės narės pateiktą informaciją, bet ir į visus kitus nagrinėjamu atveju reikšmingus veiksnius (šiuo klausimu pagal analogiją žr. šio sprendimo 98 punkte nurodytą teismo praktiką). Taigi, kai paaiškėja, kad privataus investuotojo kriterijus gali būti taikomas, Komisija privalo paprašyti šios valstybės narės pateikti jai visą reikšmingą informaciją, kuri leistų patikrinti, ar šio kriterijaus taikymo sąlygos yra įvykdytos (73 punkte minėto Sprendimo Komisija / Buczek Automotive, EU:C:2013:186, 33 punktas).

139    Darytina išvada, kad įrodinėjimo, ar įvykdytos privataus kreditoriaus kriterijaus taikymo sąlygos, pareiga tenka Komisijai (šiuo klausimu žr. 73 punkte minėto Sprendimo Komisija / Buczek Automotive, EU:C:2013:186, 34 punktą). Juo labiau tai galioja tuo atveju, kai ginčijamas sprendimas grindžiamas ne tuo, kad atitinkama valstybė narė nepateikė Komisijos prašytos informacijos, o išvada, kad privatus kreditorius nebūtų veikęs taip pat kaip šios valstybės narės valdžios institucijos; ši išvada suponuoja, kad Komisija turėjo visą reikšmingą informaciją, kurios reikia jos sprendimui parengti (šiuo klausimu žr. 73 punkte minėto Sprendimo Komisija / Buczek Automotive, EU:C:2013:186, 35 punktą).

140    Antra, reikia priminti, kad iš Komisijos nurodytos teismo praktikos matyti, jog šios institucijos negalima kaltinti tuo, kad ji neatsižvelgė į galimas faktines ar teisines aplinkybes, kurios jai galėjo būti nurodytos per administracinę procedūrą, bet nebuvo nurodytos, nes Komisija savo iniciatyva ir remdamasi spėjimais neprivalo nustatyti, kokios aplinkybės jai galėjo būti nurodytos (2004 m. sausio 14 d. Sprendimo Fleuren Compost / Komisija, T‑109/01, Rink., EU:T:2004:4, 49 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 85 punkte minėto Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France, EU:C:1998:154, 60 punktą).

141    Vis dėlto Komisija, laikydamasi Sutarties pagrindinių taisyklių, susijusių su valstybės pagalba, gero administravimo principo, privalo kruopščiai ir nešališkai įvykdyti priemonių, kuriomis kaltinama, tyrimo procedūrą, kad priimdama galutinį sprendimą turėtų kuo išsamesnių ir patikimesnių įrodymų (2010 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija / Scott, C‑290/07 P, Rink., EU:C:2010:480, 90 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 85 punkte minėto Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink-’s France, EU:C:1998:154, 62 punktą).

142    Be to, sprendimo dėl valstybės pagalbos teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į informaciją, kurią Komisija turi priimdama sprendimą (žr. 141 punkte minėto Sprendimo Komisija / Scott, EU:C:2010:480, 91 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

143    Šiuo klausimu iš teismo praktikos iš esmės matyti, kad Komisija gali neatsižvelgti į informaciją, kuri jai nebuvo pateikta per administracinę procedūrą, nes ji gali pagrįstai manyti, kad ji turi patikimesnės informacijos ar kad ta informacija nėra reikšminga (šiuo klausimu žr. 141 punkte minėto Sprendimo Komisija / Scott, EU:C:2010:480, 95–98 punktus).

144    Trečia, svarbu pažymėti, kad Komisijos tyrimas dėl klausimo, ar nurodytos atitinkamos priemonės gali būti kvalifikuojamos kaip valstybės pagalba dėl to, kad valdžios institucijos veikė ne taip, kaip privatus kreditorius, reikalauja sudėtingo ekonominio vertinimo (2007 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Ispanija / Lenzing, C‑525/04 P, Rink., EU:C:2007:698, 59 punktas; 21 punkte minėto Sprendimo Frucona Košice / Komisija, EU:C:2013:32, 74 punktas ir 73 punkte minėto Sprendimo Komisija / Buczek Automotive, EU:C:2013:186, 48 punktas).

145    Šiuo klausimu primintina, kad vykdydamas Komisijos atliktų sudėtingų ekonominių vertinimų valstybės pagalbos srityje kontrolę Sąjungos teismas neturi pakeisti Komisijos vertinimo savuoju (21 punkte minėto Sprendimo Frucona Košice / Komisija, EU:C:2013:32, 75 punktas ir 73 punkte minėto Sprendimo Komisija / Buczek Automotive, EU:C:2013:186, 49 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 141 punkte minėto Sprendimo Komisija / Scott, EU:C:2010:480, 64 ir 66 punktus ir nurodytą teismo praktiką).

146    Taigi atsižvelgiant į tai, jog Komisijos taikomas rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus kreditoriaus kriterijus apima sudėtingą ekonominį vertinimą, pagal nusistovėjusią teismo praktiką jo kontrolė ribojama tik patikrinimu, ar laikytasi procedūros ir motyvavimo taisyklių, ar tikslios nurodytos faktinės aplinkybės, ar nepadaryta akivaizdžios jų vertinimo klaidos arba ar nepiktnaudžiauta įgaliojimais (šiuo klausimu žr. 144 punkte minėto Sprendimo Ispanija / Lenzing, EU:C:2007:698, 59–61 punktus).

147    Vis dėlto Sąjungos teismas turi patikrinti ne tik pateikiamų įrodymų esminį teisingumą, jų patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai atspindi visus reikšmingus duomenis, į kuriuos reikėjo atsižvelgti vertinant kompleksinę situaciją, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas (žr. 141 punkte minėto Sprendimo Komisija / Scott, EU:C:2010:480, 65 punktą ir nurodytą teismo praktiką ir 21 punkte minėto Sprendimo Frucona Košice / Komisija, EU:C:2013:32, 76 punktą ir nurodytą teismo praktiką; 73 punkte minėto Sprendimo Komisija / Buczek Automotive, EU:C:2013:186, 50 punktas).

148    Remiantis minėtoje teismo praktikoje primintais principais iš pradžių reikia išnagrinėti ginčijamo sprendimo pagrįstumą atsižvelgiant į ieškovės argumentus.

149    Šiuo klausimu pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo 119 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė išvadą, jog privatus kreditorius nebūtų sutikęs su susitarimo su kreditoriais pasiūlymu. Ši išvada grindžiama tikėtinos sumos, kurią vietos mokesčių institucija būtų galėjusi gauti per bankroto procedūrą, ir šios procedūros trukmės vertinimu, palyginti su suma, pasiūlyta pagal susitarimą su kreditoriais.

150    Taigi, viena vertus, Komisija iš esmės manė, kad tikėtina suma, kurią vietos mokesčių institucija būtų galėjusi gauti per bankroto procedūrą, būtų gerokai didesnė už sumą, gautą pagal susitarimą su kreditoriais. Pakoregavusi ataskaitoje E atliktus vertinimus, įvertinusi iš ieškovės turto pardavimo per bankroto procedūrą gautą tikėtiną sumą ir iš jos atėmusi su tokia procedūra susijusias išlaidas, Komisija ginčijamo sprendimo 104 ir 105 konstatuojamosiose dalyse padarė išvadą, kad per bankroto procedūrą ši institucija būtų galėjusi gauti 356,7 mln. SKK, t. y. 132,4 mln. SKK daugiau nei suma, siūloma pagal susitarimą su kreditoriais (224,3 mln. SKK). Be to, ginčijamo sprendimo 106 konstatuojamojoje dalyje Komisija pridūrė, kad „net jeigu“ reikėtų taikyti ataskaitoje E nurodytą vertinimo metodą, ši institucija per bankroto procedūrą būtų galėjusi gauti 225,5 mln. SKK sumą, kuri yra didesnė už sumą, gautą pagal susitarimą su kreditoriais.

151    Kita vertus, kiek tai susiję su bankroto procedūros trukme, pirma, ginčijamo sprendimo 109–112 konstatuojamosiose dalyse Komisija konstatavo, kad ši trukmė nebūtų turėjusi didelės įtakos privataus kreditoriaus sprendimui, nes vietos mokesčių institucija, kaip privilegijuota kreditorė, iš esmės būtų galėjusi bet kada susigrąžinti mažiausiai 194 mln. SKK, pardavus ilgalaikį turtą, įkeistą kaip garantija. Antra, vis dėlto ginčijamo sprendimo 113–118 konstatuojamosiose dalyse Komisija įvertino, viena vertus, tikėtiną bankroto procedūros trukmę, teigdama, kad ji veikiausiai būtų trumpesnė už vidutinę tokios procedūros trukmę, ir, kita vertus, jos įtaką sumai, kurią kreditorius galėtų gauti pasibaigus tokiai procedūrai (356,7 mln. SKK, atėmus su procedūra susijusias išlaidas); šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip teigia Komisija, dėl sumos, kuri, tikėtina, būtų gauta pardavus atitinkamą turtą, dydžio net ketverių metų trukmė nevaidintų svarbaus vaidmens privačiam kreditoriui priimant sprendimą.

152    Iš esmės nedarant įtakos Komisijos atliktų vertinimų pagrįstumui, atrodo, kad ji, kaip reikalaujama pagal šio sprendimo 133–137 punktuose nurodytą teismo praktiką, išanalizavo bankroto procedūros pranašumus ir trūkumus, palyginti su susitarimo su kreditoriais procedūra, atsižvelgdama, be kita ko, į sumą, kurią būtų galima gauti pardavus ieškovės turtą per pirmąją procedūrą, ir tikėtinos šios procedūros trukmės įtaką, taip pat į tai, kad vietos mokesčių institucija yra privilegijuota kreditorė.

153    Vis dėlto ieškovė iš esmės teigia, kad ši analizė yra klaidinga ir nepagrįsta pakankamais įrodymais. Konkrečiai kalbant, visų pirma ji kritikuoja bendrą Komisijos požiūrį ir ginčija ginčijamo sprendimo 92 konstatuojamąją dalį (pirma ir šešta argumentų grupės). Toliau ji nesutinka su tuo, kaip Komisija įvertino sumą, kuri, tikėtina, būtų gauta per bankroto procedūrą pardavus jos turtą (antra argumentų grupė). Galiausiai ji ginčija tokios procedūros tikėtinos trukmės ir jos įtakos privataus kreditoriaus sprendimui vertinimą (trečia–penkta argumentų grupės).

154    Iš pradžių reikia išnagrinėti, viena vertus, sumos, kuri, tikėtina, būtų gauta per bankroto procedūrą pardavus ieškovės turtą, ir, kita vertus, tokios procedūros trukmės ir jos įtakos privataus kreditoriaus sprendimui vertinimo pagrįstumą.

 Dėl sumos, kuri būtų gauta per bankroto procedūrą pardavus ieškovės turtą, vertinimo pagrįstumo (antra argumentų grupė)

155    Ieškovė nesutinka su tuo, kad pardavus jos turtą per bankroto procedūrą būtų gauta 435 mln. SKK suma. Iš esmės pažymėjusi, kad Komisija šį klausimą turėjo įvertinti privataus kreditoriaus požiūriu ir kad ji neturėjo nei patirties, nei reikiamų žinių, ieškovė teigia, kad Komisija apsiribojo vertinimais, tačiau neatliko tikėtinos pardavimo sumos tyrimo ir nesiekė gauti ekspertų ataskaitų ar kitų įrodymų, pagrindžiančių jos vertinimą, ir kad ji negalėjo pakeisti ataskaitoje E nurodytų likvidumo koeficientų kitais veiksniais, nebent gautų reikšmingų įrodymų iš kompetentingo eksperto.

156    Konkrečiai kalbant, ieškovė nesutinka su tuo, kaip Komisija vertina sumą, kuri būtų gauta per bankroto procedūrą pardavus atitinkamai jos ilgalaikį turtą, atsargas ir trumpalaikius skolinius reikalavimus.

157    Pirma, ieškovė pažymi, kad įvertindama, jog minimali suma, kuri, tikėtina, būtų gauta pardavus jos ilgalaikį turtą, yra 194 mln. SKK, nors ataskaitoje E buvo taikomas 45 % likvidumo koeficientas, Komisija pritaikė sugalvotą, šališką, neracionalų ir neįrodytą koeficientą; atkreiptinas dėmesys, kad ši suma neatitinka sumos, kuri būtų gauta per bankroto procedūrą, ir kad Slovakijos valdžios institucijų nurodyta 397 mln. SKK suma buvo įvertinta remiantis jos apskaitos duomenimis. Be to, tai, kad O.H. nuomojasi savo gamybos įrenginius, neleidžia daryti išvados apie pelną, kuris, tikėtina, būtų gautas juos pardavus per bankroto procedūrą, ir Komisija neatsižvelgė į tebevykstantį L. bankrotą.

158    Antra, kiek tai susiję su suma, kuri būtų gauta pardavus ieškovės atsargas, viena vertus, ji mano, kad privatus kreditorius būtų atsižvelgęs į tai, kokią reikšmę jo spirituotų gėrimų licencijos atėmimas turėtų negalutinių produktų, kurie 2004 m. liepos 9 d. sudarė didžiąją dalį jo atsargų, pardavimui. Kita vertus, ji teigia, kad Komisija, neatmesdama ginčijamo sprendimo 108 konstatuojamojoje dalyje paminėtų įrodymų, daro klaidingą prielaidą, kad pardavimo per bankroto procedūrą sąlygos yra tokios pačios kaip ir tos, kuriomis ji galėjo parduoti savo atsargas per susitarimo su kreditoriais procedūrą.

159    Trečia, kiek tai susiję su suma, kuri būtų gauta pardavus ieškovės trumpalaikius skolinius reikalavimus, ji mano, kad Komisija suklydo, kai atsisakė atlikti antrą korekciją, padarytą ataskaitoje E, nesant motyvų ar įrodymų, kurie tai korekcijai prieštarautų. Privatus kreditorius tokią korekciją atliktų siekdamas nustatyti likusių skolinių reikalavimų sumą, kuri, tikėtina, būtų susigrąžinta.

160    Komisija ginčija visų šių ieškovės argumentų pagrįstumą. Iš esmės, viena vertus, ši institucija teigia, kad ji atsižvelgė į turimą reikšmingą informaciją ir išsamiai ją išnagrinėjo, pažymėdama, jog ji neturi reikšmingomis laikyti visų ekspertizių ar prašyti ekspertų nuomonės. Kita vertus, Komisija teigia, kad ji priėjo prie išvados, jog ataskaitoje E esantys duomenys nėra patikimi, ir kad ji atliko toje ataskaitoje pateiktų likvidumo koeficientų korekciją, atsižvelgdama į informaciją ir įrodymus, kuriuos vietos mokesčių institucija turėjo klostantis faktinėms aplinkybėms. Triplike Komisija priduria, kad ji turi ne imtis veiksmų, kurių imtųsi privatus kreditorius, o išsiaiškinti, ar valdžios institucija elgėsi kaip toks kreditorius.

161    Konkrečiai kalbant, pirma, kiek tai susiję su ieškovės ilgalaikiu turtu, Komisija mano, kad, nesant ataskaitoje E nurodyto likvidumo koeficiento paaiškinimo, reikėjo atsižvelgti į visą kitą turimą informaciją, susijusią su šio turto verte, kurią privatus kreditorius būtų išnagrinėjęs. Kadangi būtent ieškovė turi įrodyti savo teiginio dėl privataus kreditoriaus logikos pagrįstumą, Komisija turi ne nurodyti teisingą likvidumo koeficientą, o įvertinti visą turimą informaciją, kad nustatytų, ar ieškovės teiginys yra įtikinamas. Be to, kiek tai susiję su nuoroda į O.H., Komisija pažymi, kad ginčijamo sprendimo 96 konstatuojamojoje dalyje ji tik atmetė argumentą, kad nebuvo galima surasti jokio pirkėjo. Beje, ši nuoroda parodo ieškovės polinkį skirti didelį dėmesį tam tikroms detalėms, nepaisant išvados, kad, pirma, net atsižvelgiant į ataskaitoje E nurodytus likvidumo koeficientus, pardavus jos turtą gauta suma būtų didesnė už sumą, siūlomą pagal susitarimą su kreditoriais, ir, antra, tai, kad susitarimas su kreditoriais yra nenaudingas, akivaizdu, turint omenyje ištaisytus Komisijos vertinimus.

162    Antra, dėl ieškovės atsargų, pirma, Komisija pažymi, kad ginčijamame sprendime atmestas ataskaitoje E nurodytas likvidumo koeficientas, dėl kurio nebuvo pateikta jokių paaiškinimų, ir jame protingas sumos, gautos pardavus atsargas, vertinimas grindžiamas kita turima informacija, t. y. ieškovės teiginiu, kad ji galėjo gauti 110 mln. SKK atsargų vertės, ir faktiniu šių atsargų kitimu. Atsargų pardavimą tokiomis sąlygomis, siekiant finansuoti pagal susitarimą su kreditoriais, būtų galima prilyginti pardavimo per bankroto procedūrą aplinkybėms, pažymint, kad, kai vyko pardavimas, iš ieškovės jau buvo atimta licencija. Antra, ginčijamo sprendimo 108 konstatuojamąja dalimi siekiama vienintelio tikslo – atmesti ataskaitas, pateiktas kaip įrodymus.

163    Trečia, kiek tai susiję su trumpalaikiais skoliniais reikalavimais, Komisija mano, kad nors reikia patikslinti apskaitinę jų vertę, kad atsispindėtų reali jų vertė ir būtų atsižvelgta į negalimas susigrąžinti ir blogas paskolas, jokios aplinkybės nepateisina mažesnės vertės už tą, kurią pati ieškovė numatė gauti iš savo skolininkų. Be to, ieškovė nėra pateikusi antros korekcijos pagrindimo, pažymint, kad, anot Komisijos, tai, kad paskelbtas įmonės bankrotas, neturi įtakos tam, kad ji gali susigrąžinti paskolas iš savo skolininkų.

164    Siekiant išnagrinėti Komisijos pateikto sumos, kuri būtų gauta per bankroto procedūrą pardavus ieškovės turtą, vertinimo pagrįstumą, reikia priminti, kad tiek ataskaitoje E, tiek ginčijamame sprendime šis vertinimas grindžiamas „likvidumo koeficientais“, taikytais įvairiam ieškovės turtui.

165    Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 94 konstatuojamosios dalies, tokie koeficientai procentine dalimi išreiškia per bankroto procedūrą parduodamo turto vertės dalį, palyginti su realia apskaitine jo verte. Jie taikomi norint apskaičiuoti likutinę parduodamo turto vertę, atsižvelgiant į pardavimo pobūdį, pažymint, kad, nelygu turto rūšis, per bankroto procedūrą parduodamo turto vertė yra daug mažesnė už jo apskaitinę vertę. Nagrinėjamu atveju neginčijamas nei rėmimasis likvidumo koeficientais, nei jų apibrėžimas.

166    Vis dėlto ataskaitoje E pasiūlytas vertinimas ir Komisijos atliktas vertinimas skiriasi dviem aspektais. Anot Komisijos, ši ataskaita nėra patikimas bankroto procedūros ir susitarimo su kreditoriais procedūros palyginimo pagrindas (ginčijamo sprendimo 89 konstatuojamoji dalis).

167    Pirma, ataskaitoje E atskaitos tašku laikoma ieškovės turto padėtis 2004 m. kovo 31 d., o Komisija rėmėsi šio turto padėtimi 2004 m. birželio 17 d. (ginčijamo sprendimo 90 ir 103 konstatuojamosios dalys), ir ieškovė to neginčija. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 5 lentelės, pastarąją dieną įvairaus ieškovės turto apskaitinė vertė buvo tokia:

–        ilgalaikis turtas (sklypai, pastatai, įrenginiai, nematerialusis turtas, finansinis turtas): 200 mln. SKK,

–        atsargos: 84 mln. SKK,

–        grynieji pinigai: 161 mln. SKK,

–        trumpalaikiai komerciniai skoliniai reikalavimai: 63 mln. SKK.

168    Antra, Komisija pažymėjo negalinti sutikti su metodu, pagal kurį ataskaitoje E įvertinama suma, kuri būtų gauta per bankroto procedūrą pardavus ieškovės turtą (ginčijamo sprendimo 93 konstatuojamoji dalis). Konkrečiai kalbant, ji nurodė, kad šioje ataskaitoje nėra jokio paaiškinimo apie tai, kaip buvo nustatyti likvidumo koeficientai (ginčijamo sprendimo 94 konstatuojamoji dalis), ir kad buvo nustatyti per maži koeficientai, šioje ataskaitoje taikomi ilgalaikiam turtui (45 %), atsargoms (20 %) ir trumpalaikiams skoliniams reikalavimams (20 %, taikomi šių reikalavimų apskaitinės vertės 59 % daliai) (ginčijamo sprendimo 95, 98 ir 101 konstatuojamosios dalys).

169    Šiomis aplinkybėmis Komisija pati nustatė likvidumo koeficientus, reikšmingus nustatant sumą, kuri, tikėtina, būtų gauta per bankroto procedūrą pardavus ieškovės turtą.

170    Ieškovė nesutinka su šiuo vertinimu. Siekiant išnagrinėti jo pagrįstumą iš pradžių, atsižvelgiant į šalių argumentus, reikia išsiaiškinti, kokią reikšmę Komisijos vertinimui turi ekspertų ataskaitos, o paskui įvertinti Komisijos vertinimų turinį.

171    Pirma, kiek tai susiję su ekspertų ataskaitomis, reikia pažymėti, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, Komisija galėjo atmesti ataskaitoje E naudojamus likvidumo koeficientus.

172    Pagal teismo praktiką, nors Komisija, nebūdama įpareigota, gali pasitelkti ekspertus iš išorės, tai neatleidžia jos nuo pareigos vertinti ekspertų darbą (2004 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Valmont / Komisija, T‑274/01, Rink., EU:T:2004:266, 72 punktas ir 2010 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Graikija ir kt. / Komisija, T‑415/05, T‑416/05 ir T‑423/05, Rink., EU:T:2010:386, 251 punktas). Ekspertų ataskaitą Komisija ir teismas gali pripažinti turinčia įrodomąją galią tik dėl objektyvaus jos turinio. Be to, šiame dokumente esantis paprastas nepagrįstas teiginys neleidžia daryti išvados, kad buvo suteikta valstybės pagalba (minėto Sprendimo Valmont / Commission, EU:T:2004:266, 71 punktas).

173    Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad ataskaitoje E, kaip Komisija nurodo ginčijamame sprendime (žr. šio sprendimo 168 punktą), nėra pateikta paaiškinimų dėl likvidumo koeficientų, naudojamų siekiant nustatyti maksimalią sumą, kuri galėtų būti gauta per bankroto procedūrą pardavus ieškovės turtą. Darytina išvada, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 172 punkte minėtą teismo praktiką, toje ataskaitoje naudotų likvidumo koeficientų negalima pripažinti turinčiais įrodomąją galią.

174    Kiek ieškovė šiuo klausimu teigia, kad vertinimai, kaip antai pateikti ataskaitoje E, yra pagrįsti patirtimi ir nuomone, svarbu pridurti, kad, atsižvelgiant į 172 punkte minėtą teismo praktiką, tokio teiginio nepakanka ekspertų ataskaitos įrodomajai galiai pagristi ir įpareigoti Komisijai atsižvelgti į joje pateiktus vertinimus.

175    Todėl Komisija pagrįstai nesutiko su ataskaitoje E naudotu metodu. Vis dėlto reikia pažymėti, kad į šioje ataskaitoje pateiktus vertinimus Komisija atsižvelgė papildomai, kad būtų atliktas minimalus vertinimas.

176    Taip pat darytina išvada, kad reikia kaip nepagrįstus atmesti visus argumentus, kuriuos ieškovė sieja su ataskaitoje E naudotais likvidumo koeficientais kaltindama Komisiją tuo, kad ši į juos neatsižvelgė, arba teigdama, kad privatus kreditorius į juos būtų atsižvelgęs.

177    Antra, kiek ieškovė kaltina Komisiją tuo, kad ši nepaprašė naujos ekspertizės, reikia pažymėti, kad pagal teismo praktiką Komisijos kaltinimas tuo, kad rengdama ginčijamą sprendimą ji nepasitelkė ekspertų iš išorės, yra nepagrįstas, nes jokioje Sutarties ar Sąjungos teisės aktų nuostatoje nėra nustatyta tokia Komisijos pareiga (šiuo klausimu žr. 1998 m. birželio 25 d. Sprendimo British Airways ir kt. / Komisija, T‑371/94 ir T‑394/94, Rink., EU:T:1998:140, 72 punktą ir 2000 m. kovo 16 d. Sprendimo Astilleros Zamacona / Komisija, T‑72/98, Rink., EU:T:2000:79, 55 punktą).

178    Kiek ieškovė šiuo klausimu pateikia nuorodą į 1991 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Technische Universität München (C‑269/90, Rink., EU:C:1991:438) 13, 14 ir 20–28 punktus, kuriais remdamasi ji teigia, kad net kai Komisija faktines aplinkybes ir įrodymus vertina naudodamasi savo diskrecija, ji turi gauti tinkamą ekspertizę, pakanka pažymėti, kad, priešingai nei šiuo atveju reikšminguose teisės aktuose, byloje, kurioje buvo priimtas ieškovės nurodytas teismo sprendimas, taikytinuose teisės aktuose numatyta, kad Komisija prireikus turi pasitarti su ekspertų grupe. Darytina išvada, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 177 punkte minėtą teismo praktiką, minėtas sprendimas neturi jokios įtakos šiai bylai.

179    Vis dėlto reikia įvertinti Komisijos vertinimų pagrįstumą. Konkrečiai kalbant, šiuo klausimu primintina, kad nors, kaip matyti iš šio sprendimo 177 punkto, rengdama ginčijamą sprendimą Komisija iš principo neturi pasitelkti ekspertų iš išorės, ji turi nustatyti, ar privatus kreditorius akivaizdžiai nebūtų sutikęs su susitarimo su kreditoriais pasiūlymu, ir kad būtent jai tenka pareiga įrodyti, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įvykdytos privataus kreditoriaus kriterijaus taikymo sąlygos (žr. šio sprendimo 132, 133, 137 ir 139 punktus).

180    Taigi reikia priminti pagrindines Komisijos išvadas, pateiktas ginčijamame sprendime, prieš tai, kai, atsižvelgiant konkrečiai į šio sprendimo 145–147 punktuose minėtą teismo praktiką, bus įvertinta, ar atliekant šiuos vertinimus, kaip iš esmės teigia ieškovė, buvo padaryta akivaizdžių klaidų, ar jie pakankamai pagrįsti byloje esančiais įrodymais ir ar Komisija atsižvelgė į visą reikšmingą informaciją.

181    Ginčijamame sprendime Komisija įvertino, kad suma, kuri, tikėtina, būtų gauta pardavus ieškovės turtą, yra 435 mln. SKK, iš kurių 194 mln. SKK už ilgalaikį turtą, 43 mln. SKK už atsargas, 37 mln. SKK už trumpalaikius skolinius reikalavimus ir 161 mln. SKK grynųjų pinigų (ginčijamo sprendimo 5 lentelė). Taigi Komisija taikė likvidumo koeficientus, kurie kiekvienai iš šių turto grupių sudaro atitinkamai 97, 52, 59 ir 100 %, pažymint, kad nagrinėjamu atveju yra ginčijami pirmieji trys koeficientai.

182    Konkrečiai kalbant, pirma, Komisija įvertino, kad suma, kuri, tikėtina, būtų gauta per bankroto procedūrą pardavus ilgalaikį ieškovės turtą, yra 194 mln. SKK. Ši suma atitinka turto, kuris vietos mokesčių institucijai suteiktas kaip garantija, vertę, kurią ieškovė nurodė remdamasi vertinimais, nepriklausomų ekspertų atliktais 2003 ar 2004 m. Komisijos nuomone, tokia ekspertų nurodyta kaina paprastai turi atspindėti bendrą turto vertę, kuri atitinka kainą, už kurią turtas gali būti parduotas tam tikru momentu. Ši vertė buvo nurodyta siekiant nustatyti šio turto kaip garantijos vertę (ginčijamo sprendimo 95 konstatuojamoji dalis). Tai yra minimali kaina, nes ieškovės ilgalaikį turtą Slovakijos valdžios institucijos įvertino 397 mln. SKK, kaip nurodyta po ginčijamo sprendimo 5 lentele esančioje pirmoje išnašoje. Be to, ginčijamo sprendimo 96 konstatuojamojoje dalyje Komisija atsakė į ieškovės teiginį, kad buvo sunku rasti pirkėją, nurodydama, jog vienas konkurentas buvo suinteresuotas nedelsdamas įsigyti ieškovės turtą, naudojamą gamybai.

183    Antra, kiek tai susiję su ieškovės atsargomis, Komisija taikė 52 % likvidumo koeficientą iš esmės motyvuodama tuo, kad ieškovė galėjo gauti 110 mln. SKK pardavusi savo atsargas 2004 m., nes šis koeficientas atitinka šios sumos procentinę dalį, palyginti su apskaitine atsargų verte tuo laikotarpiu. Komisija pridūrė, kad, turint omenyje ieškovės veiklą, galima buvo daryti prielaidą, jog jos atsargas sudarė galutiniai arba pusiau užbaigti produktai, kuriuos būtų galima lengvai parduoti (ginčijamo sprendimo 98 ir 99 punktai).

184    Trečia, kiek tai susiję su trumpalaikiais ieškovės skoliniais reikalavimais, Komisija taikė 59 % likvidumo koeficientą. Jis atitinka korekciją, kuri ataskaitoje E taikoma minėtų skolinių reikalavimų apskaitinei vertei, siekiant atsižvelgti į negalėjimą susigrąžinti tam tikras paskolas ar blogą jų kokybę, taigi realią galimų susigrąžinti skolų vertę. Kita vertus, pažymėjusi, kad pagal Slovakijos valdžios institucijų pateiktą informaciją taip nustatyta vertė atitinka galimas išieškoti skolas, Komisija netaikė kito koeficiento, kitaip nei ataskaitoje E, kurioje buvo atlikta antra korekcija, susijusi su 20 % likvidumo koeficientu (ginčijamo sprendimo 100–102 konstatuojamosios dalys).

185    Iš primintų ginčijamo sprendimo dalių matyti, kad Komisija likvidumo koeficientus nustatė pagal dedukcijos metodą, remdamasi administracinėje byloje esančiais įrodymais. Nors šios išvados padarytos remiantis ieškovės pateiktais ar neginčytais įrodymais, vis dėlto Komisija neatliko jokios metodologinės ar ekonominės analizės ir per administracinę procedūrą neprašė papildomos informacijos, kad patikrintų ir pagrįstų remiantis šiais įrodymais padarytas savo išvadas.

186    Reikia pažymėti, kad nagrinėjamu atveju administracinėje byloje esantys įrodymai negali pakankamai ir vienareikšmiškai pagrįsti išvadų, kurias Komisija padarė nustatydama, kad suma, kuri būtų gauta per bankroto procedūrą pardavus ieškovės turtą, yra 435 mln. SKK.

187    Taigi, pirma, kiek tai susiję su suma, kuri, tikėtina, būtų gauta pardavus ilgalaikį jos turtą, reikia pažymėti, kad ieškovė savo pastabose dėl sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą nurodė, jog turto, suteikto kaip garantija, vertė yra apie 194 mln. SKK. Šiuo klausimu ji nurodė, kad ši vertė buvo gauta remiantis nepriklausomomis vertinimo ataskaitomis, parengtomis 2003 ir 2004 m., ir kad ją galima patikrinti sprendimuose atidėti mokesčių sumokėjimą, kuriuos vietos mokesčių institucija priėmė 2000–2003 m. Ji taip pat pridūrė, kad ši suma automatiškai neprilygsta sumai, kuri, tikėtina, būtų gauta per bankroto procedūrą pardavus turtą, suteiktą kaip garantija, ir kad remiantis keliais nepriklausomais vertinimais maksimali tikėtina suma sudaro 20–50 % šios vertės.

188    Atsakydama į proceso organizavimo priemonę, t. y. Bendrojo Teismo prašymą, skirtą ieškovei, pateikti šio sprendimo 187 punkte minėtas ataskaitas, ieškovė pateikė K. parengtą ataskaitą ir trylika sprendimų atidėti mokesčių sumokėjimą, parengtų siekiant suteikti garantijas nuo 2000 m. liepos mėn. iki 2003 m. rugsėjo mėn.

189    Savo ruožtu Komisija, atsakydama į rašytinį klausimą, Bendrojo Teismo pateiktą taikant proceso organizavimo priemonę, nurodė, kad per administracinę procedūrą ji neprašė pateikti šio sprendimo 187 punkte minėtų ataskaitų. Vis dėlto ji pažymi, kad ji turėjo šio sprendimo 188 punkte minėtus sprendimus atidėti sumokėjimą ir patikrinimo, atlikto ieškovės patalpose 2004 m. birželio 21 d., išvadas, apie kurias Slovakijos valdžios institucijos pranešė rašte; šį raštą ji pridėjo prie savo atsakymo. Komisija dar teigia, kad atsižvelgdama į tai, jog šio sprendimo 187 punkte minėtos vertinimo ataskaitos buvo užsakytos būtent tam, kad būtų nustatyta turto vertė, siekiant suteikti garantijas, ji galėjo naudoti ieškovės nustatytą skaičių. Anot jos, tuo atveju, kai turto vertė nustatyta tam, kad jis būtų naudojamas kaip garantija, nustatant šį skaičių būtinai turi būti atsižvelgta į tai, kas atsitiks, jei bus paprašyta garantijos.

190    Iš to, kas išdėstyta šio sprendimo 188 ir 189 punktuose, matyti, kad šalys iš esmės sutaria, jog ieškovės ilgalaikio turto įvertinimas 194 mln. SKK, kurį ji pati pateikė, buvo skirtas suteikti vietos mokesčių institucijai garantijas atidedant ieškovės mokėtinų mokesčių sumokėjimą.

191    Vis dėlto iš pradžių svarbu pažymėti, kad, nepaisant to, kas pasakyta šio sprendimo 188 ir 189 punktuose, bylos medžiaga neleidžia nustatyti, ar šis turto, suteikto kaip garantija, įvertinimas atspindi ilgalaikio turto, suteikto kaip garantija, apskaitinę vertę, jo rinkos kainą ar jo pardavimo kainą bankroto atveju. Šalių nuomonės šiuo klausimu skiriasi. Taigi, kaip matyti iš šio sprendimo 187 punkto, ieškovei kyla abejonių dėl to, ar 194 mln. SKK suma atitinka sumą, kuri būtų gauta per bankroto procedūrą pardavus ilgalaikį jos turtą, o Komisija ginčijamame sprendime ir Bendrajame Teisme tik teigė, kad ši suma turėtų atspindėti bendrą turto vertę, kuri atitinka kainą, už kurią jis gali būti parduotas tam tikru momentu, įskaitant bankroto atvejį, tačiau nesiekė patikrinti vertinimo, kuriuo ji rėmėsi, tikslo, metodo ar patikimumo.

192    Toliau, nors tam tikruose ieškovės pateiktuose sprendimuose dėl mokesčių skolų atidėjimo yra pateiktas kaip garantija suteikto turto vertinimas, pateikiant nuorodą į 2002 m. atliktus vertinimus, šie sprendimai, aiškinami kartu, neleidžia teigti, kad bendra suma yra 194 mln. SKK. Konkrečiai kalbant, kai kuriuose iš jų tik išvardytas turtas, suteiktas kaip garantija, tačiau nenurodyta jo vertė.

193    Be to, šio sprendimo 189 punkte minėtame Slovakijos valdžios institucijų rašte daroma nuoroda į 2004 m. birželio 21 d. atliktą patikrinimą ieškovės patalpose ir nurodomi jo rezultatai. Jame pažymėta, kad ieškovės ilgalaikis turtas, kaip matyti iš ekspertų vertinimo, sudaro 200 mln. SKK. Kita vertus, net darant prielaidą, kad tai yra tas pats vertinimas kaip ir paminėtasis ieškovės, reikia pažymėti, kad šiame rašte nėra jokios informacijos apie ilgalaikio turto, suteikto kaip garantija, vertę. Ji taip pat neteigia, kad 194 mln. SKK suma, kuri, beje, neminima rašte, atitinka sumą, kuri, tikėtina, būtų gauta per bankroto procedūrą pardavus ieškovės ilgalaikį turtą.

194    Be to, reikia pažymėti, kad, atsižvelgiant į šalių pateiktą informaciją, 2003 arba 2004 m. pradžioje atliktas Komisijos vertinimas grindžiamas 2000–2003 m. vertinimais, atliktais atidedant sumokėjimą. Taigi, kaip per posėdį pažymėjo ieškovė, 194 mln. SKK suma neišplaukia iš reikšmingu laikotarpiu atlikto vertinimo. Kaip teigia ieškovė, kaip garantija suteikto turto, būtent automobilių ir įrenginių, vertė laikui bėgant mažėja.

195    Galiausiai svarbu pridurti, kad Komisijos taikytas likvidumo koeficientas yra labai didelis, nes sudaro 97 % viso ieškovės ilgalaikio turto apskaitinės vertės (194 iš 200 mln. SKK). Tačiau, kaip teisingai nurodo ieškovė, turto pardavimas per bankroto procedūrą mažina jo vertę, palyginti su pardavimu esant įprastoms komercinėms sąlygoms, kai pardavėjas gali pasirinkti, be kita ko, pardavimo momentą. Be to, pati Komisija ginčijamo sprendimo 94 konstatuojamojoje dalyje pažymi, kad dėl likvidumo koeficientų, „nelygu turto rūšis, per bankroto procedūrą parduodamo turto vertė yra daug mažesnė už jo apskaitinę vertę“.

196    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 191–195 punktuose, reikia daryti išvadą, kad administracinėje byloje esantys įrodymai neleidžia teisiškai pakankamai pagrįsti likvidumo koeficiento, Komisijos taikyto siekiant įvertinti sumą, kuri būtų gauta pardavus ieškovės ilgalaikį turtą.

197    Antra, kalbant apie ieškovės trumpalaikių skolinių reikalavimų įvertinimą, iš pradžių reikia konstatuoti, kad ieškovė neginčija Komisijos taikytos 59 % korekcijos. Anot Komisijos, šia korekcija, išplaukiančia iš ataskaitos E, siekiama atsižvelgti į negalėjimą susigrąžinti tam tikrų paskolų ar blogą jų kokybę (žr. šio sprendimo 184 punktą).

198    Šiuo klausimu, net nesant reikalo nuspręsti dėl ieškovės nekeliamo klausimo, ar Komisija sau neprieštaraudama galėjo naudoti ataskaitoje E taikytą 59 % koeficientą, nors ji šią ataskaitą laikė nepatikima, reikia pažymėti, kad, minėtoje ataskaitoje nesant paaiškinimų ir atsižvelgiant į ieškovės prieštaravimus, negalima daryti išvados, kad yra nustatyta šio koeficiento reikšmė ar pagrįstumas. Taigi, anot Komisijos, šis koeficientas iš esmės leidžia nustatyti geros kokybės trumpalaikes paskolas, kurios gali būti susigrąžintos ar parduotos nepatiriant nuostolių, kurių atsirastų bankroto atveju, o ieškovė mano, kad turi būti taikoma antra korekcija, siekiant atsižvelgti į bankroto procedūrą, per kurią susigrąžinama mažesnė trumpalaikių paskolų vertė ar jos parduodamos pigiau nei išieškotina jų suma ir kuri susijusi su išlaidomis, rizika ir vėlavimais.

199    Joks bylos dokumentas nepagrindžia Komisijos teiginio, kad galima susigrąžinti visą trumpalaikių paskolų sumą, nustatytą taikant 59 % koeficientą, ir kad jai neturi įtakos turto pardavimas per bankroto procedūrą.

200    Tokiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad byloje esantys įrodymai neleidžia teisiškai pakankamai nustatyti 59 % likvidumo koeficiento, Komisijos taikyto trumpalaikiams skoliniams reikalavimams.

201    Iš to, kas išdėstyta, būtent iš šio sprendimo 196 ir 200 punktuose padarytų išvadų, matyti, kad administracinėje byloje esantys įrodymai teisiškai pakankamai nepagrindžia Komisijos pateikto sumos, kuri, tikėtina, būtų gauta per bankroto procedūrą pardavus ilgalaikį turtą ir trumpalaikius skolinius reikalavimus, vertinimo. Taigi atrodo, kad ginčijamo sprendimo priėmimo dieną Komisija neturėjo šiam sprendimui priimti reikalingos kuo išsamesnės ir patikimesnės informacijos ir kad, kaip iš esmės teigia ieškovė, ji turėjo siekti gauti papildomos informacijos tam, kad patikrintų ir pagrįstų savo išvadas.

202    Vadinasi, nesant reikalo nagrinėti Komisijos atliktos sumos, kuri būtų gauta pardavus ieškovės atsargas, analizės pagrįstumo, administracinėje byloje esantys įrodymai teisiškai negali pakankamai patvirtinti, kad per bankroto procedūrą pardavus šį įvairų turtą būtų gauta 435 mln. SKK suma.

203    Šios išvados nepaneigia Komisijos argumentai.

204    Pirma, Komisija teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog ne ji turi įrodyti savo analizės teisingumą, o ieškovė turi įrodyti, kad jos teiginys dėl privataus kreditoriaus logikos yra pagrįstas, Komisija privalo ne nurodyti teisingą likvidumo koeficientą, bet įvertinti visą turimą informaciją, kad nustatytų, ar ieškovės teiginys yra įtikinamas.

205    Vis dėlto reikia pažymėti, kad šis argumentas prieštarauja šio sprendimo 139 punkte išdėstytai teismo praktikai. Pagal šią teismo praktiką būtent Komisijai tenka pareiga įrodyti, kad įvykdytos privataus kreditoriaus kriterijaus taikymo sąlygos. Kiek tai susiję su privataus kreditoriaus kriterijaus taikymo sąlygų vertinimu, Komisija negali įvykdyti šios įrodinėjimo pareigos remdamasi vien paprasčiausiomis hipotezėmis, kurios teisiškai nėra pakankamai pagrįstos.

206    Šiomis aplinkybėmis, net jeigu, kaip per teismo posėdį pažymėjo Komisija, privataus kreditoriaus kriterijaus taikymas reiškia įrodinėjimo pareigos „perleidimą“, nes būtent valstybė narė ar pagalbos priemonės gavėjas turi paneigti jos pateiktus įrodymus, siejamus su tuo, kad šio kriterijaus taikymo sąlygos neatrodo įvykdytos, reikia konstatuoti, jog vien šių nepagrįstų Komisijos hipotezių nepakanka, kad būtų pateisintas įrodinėjimo pareigos perkėlimas.

207    Antra, tiek ginčijamame sprendime, tiek savo rašytinėse pastabose Komisija kalba apie tai, kad 194 mln. SKK suma, kuri būtų gauta pardavus ilgalaikį turtą, yra tik minimali kaina, nes Slovakijos valdžios institucijos turtą, suteiktą kaip garantija, įvertino 397 mln. SKK.

208    Viena vertus, be to, kad su šiuo Slovakijos valdžios institucijų vertinimu nesutinka ieškovė, reikia pažymėti, kad, kaip pastaroji teigia ir kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 22 ir 122 konstatuojamųjų dalių, šios institucijos per administracinę procedūrą nurodė, kad 397 mln. SKK suma buvo nustatyta remiantis ieškovės apskaitos dokumentais. Šiomis aplinkybėmis šis dydis negali būti pagrindas vertinant sumą, kuri būtų gauta per bankroto procedūrą pardavus ieškovės ilgalaikį turtą. Be to, Komisija, atsakydama į per posėdį pateiktą Bendrojo Teismo klausimą, pripažino, kad ji neturėjo jokių šios sumos teisingumo įrodymų, todėl jos nebuvo galima naudoti atliekant skaičiavimus. Kita vertus, reikia pažymėti, kad ši suma, kuri, anot ieškovės, nustatyta prieš suteikiant garantijas, bet kuriuo atveju nebeatitinka ieškovės finansinės situacijos 2004 m. birželio 17 d., kurią Komisija naudojo kaip savo vertinimo pagrindą. Iš tiesų tą dieną ieškovės ilgalaikio turto apskaitinė vertė buvo 200 mln. SKK.

209    Trečia, Komisija kritikuoja ieškovės polinkį skirti didelį dėmesį tam tikroms ginčijamo sprendimo detalėms, nepaisant išvados, kad, net atsižvelgiant į ataskaitoje E nurodytus likvidumo koeficientus, pardavus ieškovės turtą, tikėtina, gauta suma būtų didesnė už sumą, siūlomą pagal susitarimą su kreditoriais, ir kad tai, jog susitarimas su kreditoriais yra nenaudingas, akivaizdu turint omenyje ištaisytus Komisijos vertinimus.

210    Viena vertus, reikia pažymėti, kad Komisijos pateiktas sumos, kuri, tikėtina, būtų gauta per bankroto procedūrą pardavus ieškovės turtą, vertinimas teisiškai nėra pakankamai pagrįstas įrodymais (žr. šio sprendimo 201 ir 202 punktus). Vadinasi, Komisija klaidingai teigia, kad bankroto procedūra yra akivaizdžiai patrauklesnė už susitarimo su kreditoriais procedūrą, atsižvelgdama į vertinimus, atliktus pagal jos pačios metodą. Kita vertus, nors tiesa, kad net taikant likvidumo koeficientus, naudojamus ataskaitoje E, suma, kuri būtų gauta pardavus ieškovės turtą, yra 1,2 mln. SKK didesnė už tą, kuri būtų gauta pagal susitarimą su kreditoriais, vien šios pastabos nepakanka siekiant nustatyti, kad privatus kreditorius akivaizdžiai būtų pasirinkęs bankroto, o ne susitarimo su kreditoriais procedūrą. Ši išvada taip pat priklauso nuo pirmosios procedūros trukmės įtakos kreditoriaus pasirinkimui (žr. šio sprendimo 222–234 punktus).

211    Ketvirta, Komisijos argumentas, susijęs su O.H. suinteresuotumu ieškovės ilgalaikiu turtu, kadangi juo siekiama tik patvirtinti, kad ieškovė neįrodė, jog nebuvo potencialaus pirkėjo, neturi įtakos sumos, kuri būtų gauta pardavus jos ilgalaikį turtą, vertinimo pagrįstumo nagrinėjimui.

212    Penkta, reikia pridurti, kad Komisijos argumentai, susiję su trumpalaikiais ieškovės skoliniais reikalavimais, iš esmės buvo atmesti šio sprendimo 198 ir 199 punktuose.

213    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia sutikti su ieškovės argumentais, kuriais siekiama užginčyti Komisijos pateiktą sumos, kuri, tikėtina, būtų gauta per bankroto procedūrą pardavus ieškovės turtą, vertinimą.

 Dėl bankroto procedūros trukmės ir jos įtakos privataus kreditoriaus pasirinkimui vertinimo pagrįstumo (trečia–penkta argumentų grupės)

214    Ieškovė nesutinka su tuo, kaip Komisija vertina bankroto procedūros trukmę ir šios trukmės įtaką privataus kreditoriaus pasirinkimui.

215    Pirma, ji mano, kad darant išvadą, pagal kurią bankroto procedūros trukmė neturėjo reikšmės dėl to, kad vietos mokesčių institucija yra privilegijuota kreditorė, padaryta tokia pati klaida kaip ir ta, apie kurią kalbama šio sprendimo 21 punkte minėtame Sprendime Frucona Košice / Komisija (EU:C:2013:32). Viena vertus, ji pažymi, kad tai, jog asmuo turi teisę turtą realizuoti nedelsdamas, nereiškia, kad jis iš karto galės rasti pirkėją. Nepaisant L. pavyzdžio, Komisija nenagrinėjo šio klausimo ir nekonstatavo, kad yra potencialus pirkėjas, pasirengęs sumokėti jos nustatytą sumą, kuri, tikėtina, būtų gauta pardavus turtą. Kita vertus, suma, kuri, tikėtina, būtų gauta pardavus turtą, kuriam suteikta garantija, yra tik 90 mln. SKK. Dublike ieškovė priduria, kad nors tai, jog vietos mokesčių institucija yra privilegijuota kreditorė, yra svarbu, vien šios aplinkybės nepakanka ginčijamo sprendimo 110–112 konstatuojamosiose dalyse padarytai Komisijos išvadai pagrįsti, pažymint, kad įrodinėjimo pareiga tenka Komisijai.

216    Antra, ieškovė nesutinka su tuo, kaip Komisija vertina galimą bankroto procedūros trukmę. Viena vertus, ji mano, kad atsižvelgiant į turimus įrodymus šios trukmės nebuvo galima tiksliai numatyti. Kita vertus, L. bankroto pavyzdys, kuriuo ji rėmėsi kaip įrodymu, kad buvo sunku surasti jos turto pirkėją, turėjo didelę reikšmę. Kai Komisija informuojama apie svarbią aplinkybę, ji turi atlikti atitinkamą tyrimą. Be to, galimybė greitai užbaigti bankroto procedūrą priklauso ne nuo kreditorių skaičiaus, o nuo to, kaip lengvai galima realizuoti turtą.

217    Trečia, ieškovė ginčija ginčijamo sprendimo 118 konstatuojamojoje dalyje pateikto vertinimo pagrįstumą motyvuodama tuo, kad, turint omenyje konkrečias sumas, t. y. 225,5 mln. SKK sumą, kuri, tikėtina, būtų gauta pardavus jos turtą, ir 90 mln. SKK sumą, kuri būtų gauta nedelsiant pardavus turtą, kuriam suteikta garantija, susitarimo su kreditoriais pasiūlymas atrodo akivaizdžiai patrauklesnis už bankroto procedūrą.

218    Komisija nesutinka su visais šiais argumentais.

219    Pirma, Komisija teigia, kad nors tiesa, jog teisės nedelsiant parduoti turtą turėjimas nereiškia, kad galima iš karto rasti pirkėją, ieškovė negali jos kaltinti tuo, kad ji nenustatė, jog yra pirkėjas, pasirengęs sumokėti jos nurodytą kainą, nes būtent ieškovė turi įrodyti, kad viešojo kreditoriaus elgesys atitinka racionalią ekonominę logiką. Komisija priduria, kad iš ginčijamo sprendimo 96 konstatuojamosios dalies matyti, jog buvo suinteresuotumas ieškovės ilgalaikiu turtu. Be to, Komisija mano, jog atsižvelgdama į turėtą informaciją ji neturėjo jokio pagrindo daryti išvados, kad tikėtina, jog ieškovės situacija buvo tokia pati kaip L. Anot Komisijos, antruoju argumentu ieškovė pakartoja argumentus, į kuriuos Komisija jau atsakė nagrinėdama antrą kaltinimą. Komisija teigia, kad ji nepakartojo klaidos, apie kurią Teisingumo Teismas kalba šio sprendimo 21 punkte minėtame Sprendime Frucona Košice / Komisija (EU:C:2013:32), bet, atvirkščiai, ištaisė pirminio sprendimo motyvų nepakankamumą. Atsižvelgiant į tai, kad vietos mokesčių institucija yra privilegijuota kreditorė, bankroto procedūros trukmė nagrinėjamu atveju neturėjo įtakos privataus kreditoriaus pasirinkimui.

220    Antra, iš pradžių Komisija pažymi, kad ginčijamo sprendimo 113–117 konstatuojamosiose dalyse yra papildoma analizė, pateikta padarius pagrindinę išvadą, kad bankroto procedūros trukmė neturėjo didelės įtakos. Toliau, kiek tai susiję su L. atveju, Komisija mano, kad šiuo etapu ieškovės pateikta informacija yra nepagrįsta, pavėluota ir bet kuriuo atveju nepakankama. Galiausiai, be to, kad ieškovė nepaaiškino, kodėl kreditorių skaičius nėra svarbus vertinant bankroto procedūros trukmę, Komisija teigia, kad ginčijamo sprendimo 117 konstatuojamojoje dalyje padaryta išvada grindžiama visa informacija.

221    Trečia, Komisija pažymi, kad ji jau atsakė į ieškovės argumentus, kuriais siekiama užginčyti jos pateiktą sumos, kuri, tikėtina, būtų gauta pardavus ieškovės turtą bankroto atveju, vertinimą. Ji priduria, kad ieškovė, regis, pripažįsta, jog privatus kreditorius į tai, kad jis gali iš karto realizuoti turtą, kuriam suteikta garantija, atsižvelgtų kaip į aplinkybę, didinančią bankroto procedūros patrauklumą.

222    Nagrinėjamu atveju ginčijamo sprendimo 109–112 konstatuojamosiose dalyse Komisija visų pirma manė, kad bankroto procedūros trukmė nebūtų turėjusi didelės įtakos privataus kreditoriaus sprendimui. Anot jos, neatsižvelgiant į šią trukmę, vietos mokesčių institucijai kaip privilegijuotai kreditorei bet kuriuo momentu galėjo būti sugrąžinta mažiausiai 194 mln. SKK suma, gauta pardavus ilgalaikį turtą, suteiktą kaip garantija. Komisija šiuo klausimu pridūrė, kad net jei ieškovės atsargoms ir trumpalaikiams skoliniams reikalavimams būtų taikomas atskaitoje E nurodytas vertinimo metodas, ši institucija, pasibaigus bankroto procedūrai, galėjo tikėtis papildomai gauti 185 mln. SKK. Anot Komisijos, todėl vietos mokesčių institucija turėjo žinoti tai, kad galiausiai skolos suma, kuri būtų grąžinta per bankroto procedūrą, būtų buvusi daug didesnė už sumą, siūlomą pagal susitarimą su kreditoriais, ir tai, kad, palyginti su pastarąja, ji būtų turėjusi palaukti tik dėl dalies šios sumos.

223    Remiantis šiuo ginčijamo sprendimo priminimu galima daryti išvadą, kad Komisijos analizė grindžiama prielaida, jog vietos mokesčių institucija, pardavus ieškovės ilgalaikį turtą, būtų galėjusi gauti (tiesiogiai ir nepriklausomai nuo bankroto procedūros eigos) 194 mln. SKK. Kaip matyti iš šio sprendimo 196 punkte padarytos išvados, ši prielaida teisiškai nėra pakankamai pagrįsta byloje esančiais įrodymais.

224    Vadinasi, ginčijamo sprendimo 112 konstatuojamojoje dalyje padaryta išvada, kad bankroto procedūros trukmė neturi didelės įtakos hipotetinio privataus kreditoriaus sprendimui, turi tą patį trūkumą.

225    Vis dėlto ginčijamo sprendimo 113–118 konstatuojamosiose dalyse Komisija siekdama išsamumo įvertino tikėtiną bankroto procedūros trukmę ir jos įtaką sumai, kurią galėtų gauti kreditorius pasibaigus tokiai procedūrai. Anot jos, procedūra veikiausiai būtų trumpesnė už vidutinę, atsižvelgiant į nedidelį ieškovės kreditorių skaičių ir jos turto realizavimo vertę (ginčijamo sprendimo 113–117 konstatuojamosios dalys). Ji pridūrė, kad dėl pardavus šį turtą gautos sumos, įvertintos pagal jos pačios metodą, dydžio, palyginti su suma, siūloma pagal susitarimą su kreditoriais, net bankroto procedūros trukmė, kuri gali siekti nuo ketverių iki penkerių metų, nevaidintų svarbaus vaidmens privačiam kreditoriui priimant sprendimą. Tik tuo atveju, jei trukmė viršytų devynerius metus, faktinė vertė būtų mažesnė už sumą, sutartą pagal susitarimą su kreditoriais, tačiau reikia pažymėti, kad joks privatus kreditorius nemanytų, jog tokia ilga trukmė tikėtina nagrinėjamu atveju (ginčijamo sprendimo 118 konstatuojamoji dalis).

226    Pirma, konstatuotina, kad ginčijamo sprendimo 118 konstatuojamojoje dalyje padaryta išvada grindžiama prielaida, jog bankroto atveju privatus kreditorius būtų galėjęs gauti 356,7 mln. SKK sumą, atitinkančią sumą, už kurią būtų parduotas turtas ir kurią Komisija nustatė atėmusi su procedūra susijusias išlaidas. Kaip pažymi ieškovė ir kaip nurodyta šio sprendimo 201 punkte, Komisijos pateiktas sumos, kuri būtų gauta pardavus ieškovės turtą, vertinimas teisiškai nėra pakankamai pagrįstas byloje esančiais įrodymais.

227    Antra, šiomis aplinkybėmis nėra reikalo nagrinėti ginčijamo sprendimo 113–117 konstatuojamosiose dalyse pateikto tikėtinos bankroto procedūros trukmės vertinimo pagrįstumo. Net darant prielaidą, kad įrodyta, jog šią procedūrą būtų galima įvykdyti greitai, reikia pažymėti, kad vien šios aplinkybės bet kuriuo atveju nepakanka ginčijamo sprendimo 119 konstatuojamojoje dalyje padarytai išvadai, kad privatus kreditorius būtų pasirinkęs bankroto procedūrą, o ne susitarimo su kreditoriais pasiūlymą, pagrįsti.

228    Kaip jau konstatuota šio sprendimo 201 punkte, Komisijos pateiktas sumos, kuri, tikėtina, būtų gauta per bankroto procedūrą pardavus turtą, vertinimas teisiškai nėra pakankamai pagrįstas. Pagal šio sprendimo 136 punkte nurodytą teismo praktiką privataus kreditoriaus pasirinkimui įtakos turi ne tik trukmės veiksnys, bet ir suma, kuri gali būti gauta vykdant alternatyvią procedūrą.

229    Be to, net darant prielaidą, kad, nepaisant Komisijos teisėtai išreikštų abejonių dėl ataskaitos E (žr. šio sprendimo 173–175 punktus), ši institucija ketino papildomai remtis atnaujintu šios ataskaitos vertinimu, reikia konstatuoti, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 106 konstatuojamosios dalies, privatus kreditorius per bankroto procedūrą galėjo tikėtis gauti 225,5 mln. SKK, t. y. vos 1,2 mln. SKK daugiau už sumą, pasiūlytą pagal susitarimą su kreditoriais. Be to, kad Komisija visiškai nenagrinėjo bankroto procedūros, net jeigu ji trumpesnė už vidutinę, trukmės įtakos privataus kreditoriaus, ketinančio gauti tokią sumą, pasirinkimui, bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad, atsižvelgiant į ši nedidelį atitinkamų sumų skirtumą, pagrįstai galima manyti, jog privatus kreditorius, net jeigu jis privilegijuotas, akivaizdžiai norėtų iš karto gauti 224,3 mln. SKK, o ne laukti, kol pasibaigs bankroto procedūra, per kurią jis galėtų gauti 1,2 mln. SKK daugiau, net darant prielaidą, kad ši procedūra gali būti įvykdyta per gana trumpą laikotarpį.

230    Vadinasi, reikia sutikti su ieškovės argumentais, kuriais siekiama užginčyti tai, kaip įvertinta bankroto procedūros trukmės įtaka.

231    Šios išvados nepaneigia kiti Komisijos argumentai.

232    Pirma, Komisija teigia, kad būtent ieškovė turi įrodyti, jog privataus kreditoriaus elgesys atitinka racionalią ekonominę logiką.

233    Šis argumentas prieštarauja šio sprendimo 138–143 punktuose išdėstytai teismo praktikai dėl pareigos įrodyti, kad privataus kreditoriaus kriterijaus sąlygos yra įvykdytos, paskirstymo.

234    Antra, kiek Komisija atsako į įvairius ieškovės argumentus, susijusius su galimybe greitai rasti ilgalaikio turto pirkėją ir O.H. suinteresuotumu šiuo turtu, bankroto procedūros trukmės vertinimu ir bendrovės L. atveju, pakanka konstatuoti, kad šie argumentai nesusiję su išvada, pagal kurią Komisijos atliktoje trukmės įtakos privataus kreditoriaus pasirinkimui analizėje yra trūkumų dėl to, jog ji grindžiama sumos, kuri, tikėtina, būtų gauta pardavus ieškovės turtą, vertinimu, kuris pats turi trūkumų, nes grindžiamas nepakankamais įrodymais. Todėl šiuo etapu visi šie argumentai neturi reikšmės.

235    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad byloje esantys įrodymai negali patvirtinti ginčijamo sprendimo 119 konstatuojamojoje dalyje pateiktos išvados, jog privatus kreditorius būtų pasirinkęs ieškovės bankrotą, o ne susitarimo su kreditoriais pasiūlymą.

236    Vadinasi, reikia sutikti su ieškovės trečiuoju ieškinio pagrindu, net nesant reikalo nagrinėti jos argumentų dėl sumos, kuri, tikėtina, būtų gauta pardavus jos atsargas, vertinimo.

237    Vis dėlto reikia pridurti, kad ginčijamo sprendimo 139 konstatuojamojoje dalyje padaryta išvada, jog netenkinamos privataus kreditoriaus kriterijaus sąlygos, yra pagrįsta ne tik konstatavimu, kad privatus kreditorius pasirinktų bankrotą, o ne susitarimo su kreditoriais pasiūlymą, bet ir išvada, kad toks kreditorius pasirinktų mokesčių išieškojimą, o ne minėtą pasiūlymą. Taigi pakanka, kad viena iš šių dviejų procedūrų (bankrotas arba mokesčių išieškojimas) būtų naudingesnė už susitarimo su kreditoriais procedūrą, siekiant pagrįsti išvadą, jog nagrinėjamu atveju nebuvo tenkinamas privataus kreditoriaus kriterijus.

238    Atvirkščiai, iš to matyti, kad tik jei tiek bankroto procedūra, tiek mokesčių išieškojimo procedūra būtų ne tokios naudingos kaip susitarimo su kreditoriais procedūra, ginčijamo sprendimo 139 konstatuojamojoje dalyje padaryta išvada, jog nebuvo tenkinamas privataus kreditoriaus kriterijaus, būtų neteisėta.

239    Todėl šio sprendimo 235 punkte padaryta išvada savaime negali pateisinti ginčijamo sprendimo panaikinimo. Dar reikėtų, kad būtų pagrįstas ir ketvirtasis pagrindas, susijęs su mokesčių išieškojimo ir susitarimo su kreditoriais procedūrų palyginimu. Todėl reikia jį išnagrinėti.

 Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, siejamo su klaidomis darant išvadą, kad mokesčių išieškojimo procedūra buvo naudingesnė už susitarimo su kreditoriais procedūrą

240    Ketvirtuoju pagrindu ieškovė ginčija ginčijamame sprendime padarytą išvadą, kad mokesčių išieškojimo procedūra iš esmės buvo naudingesnė už susitarimo su kreditoriais pasiūlymą. Iš pradžių aprašiusi šios procedūros, numatytos Slovakijos teisės aktuose, etapus, ieškovė nurodo šešias argumentų grupes šiam pagrindui pagrįsti. Jas galima suskirstyti į dvi kategorijas, kurių pirma susijusi su galimybe taikyti privataus kreditoriaus kriterijų lyginant mokesčių išieškojimo ir susitarimo su kreditoriais procedūras (pirma ir antra argumentų grupės), o antra – su šio kriterijaus taikymu (trečia–šešta argumentų grupės).

 Dėl galimybės taikyti privataus kreditoriaus kriterijų lyginant mokesčių išieškojimo ir susitarimo su kreditoriais procedūras (pirma ir antra argumentų grupės)

241    Viena vertus, ieškovė mano, kad privataus kreditoriaus kriterijus nėra svarbus lyginant mokesčių išieškojimo ir susitarimo su kreditoriais procedūras, nes pirmąja negalėjo pasinaudoti privatus kreditorius. Kita vertus, ji nesutinka su teiginiu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta jokių įrodymų siekiant patvirtinti galimybę taikyti šį kriterijų.

242    Reikia vieną po kito išnagrinėti šiuos du klausimus, pradedant nuo antrojo.

243    Pirma, ieškovė mano, kad dėl priežasčių, kurias ji nurodė pateikdama antrąjį šio ieškinio pagrindą, Komisija ginčijamo sprendimo 120 konstatuojamojoje dalyje padarė teisės klaidą.

244    Komisija ginčija šio argumento pagrįstumą ir iš esmės pakartoja argumentus, kuriuos ji pateikė atsakydama į antrąjį ieškovės pagrindą. Ji primena, kad dėl atitinkamos valstybės narės teiginio, jog tai, ar ginčijama priemonė yra valstybės pagalba, nebuvo išnagrinėta, netenka prasmės bet koks bandymas remtis privataus kreditoriaus kriterijumi. Ji priduria, kad jei pagalbos gavėjas gali remtis šiuo kriterijumi, juo labiau jis turi vienareikšmiškai įrodyti, jog prieš suteikiant naudą ar jos suteikimo metu ši valstybė žinojo, kad ji ją suteikė kaip privatus ūkio subjektas.

245    Ginčijamame sprendime Komisija pažymėjo, kad, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 95 ir 97 punktuose nurodytą teismo praktiką, kurią ji to sprendimo 82 konstatuojamojoje dalyje pritaikė privačiam kreditoriui, nebuvo pateikta įrodymų, kad vietos mokesčių institucija ketino vykdyti mokesčių išieškojimo procedūrą, ir padarė išvadą, jog ši procedūra buvo ne tokia naudinga kaip susitarimas su kreditoriais (ginčijamo sprendimo 120 konstatuojamoji dalis). Iš ginčijamo sprendimo matyti, jog Komisija, pažymėjusi, kad ieškovė nelygino siūlomo susitarimo su kreditoriais su suma, kuri būtų gauta taikant mokesčių išieškojimą, vis dėlto šį palyginimą atliko motyvuodama tuo, kad, kaip patvirtino Slovakijos valdžios institucijos, mokesčių išieškojimo procedūra buvo realus vietos mokesčių institucijos pasirinkimas, prieš pradedant susitarimo su kreditoriais procedūrą arba pasinaudojus veto teise, kuria ji galėjo atmesti siūlomą susitarimą su kreditoriais, ir kad „todėl, taikant [privataus] kreditoriaus kriterijų, šią galimybę reikia apsvarstyti“ (ginčijamo sprendimo 121 konstatuojamoji dalis).

246    Nesant reikalo nuspręsti dėl galimybės ieškovei pateikti paprasčiausią nuorodą į argumentus, kuriais grindžiamas kitas ieškinio pagrindas, kuriuo ginčijamos Komisijos ginčijamame sprendime padarytos kitos išvados, konstatuotina, kad argumentai, kuriais ieškovė grindžia antrąjį pagrindą, negali lemti išvadų, esančių ginčijamo sprendimo 120 konstatuojamojoje dalyje, neteisėtumo. Kaip parodo antrojo pagrindo nagrinėjimas, ieškovė iš esmės ginčijo ginčijamo sprendimo 83 konstatuojamojoje dalyje padarytą išvadą, pagal kurią iš to, kad valstybė narė nesirėmė privataus kreditoriaus kriterijumi, bet, atvirkščiai, nurodė, kad ginčijama priemonė yra valstybė pagalba, matyti, jog ši priemonė iš tikrųjų buvo valstybės pagalba. Toje 120 konstatuojamojoje dalyje Komisija tokios išvados nepadarė.

247    Be to, kiek Komisija teigia, kad privataus kreditoriaus kriterijaus nebuvo galima taikyti lyginant mokesčių išieškojimo ir susitarimo su kreditoriais procedūras ir darant prielaidą, jog ginčijamo sprendimo 120 konstatuojamąją dalį reikia suprasti taip, kad joje pateikta implicitinė išvada, reikia priminti, jog nagrinėjant antrąjį ieškovės pagrindą buvo padaryta išvada, kad šis kriterijus taikytinas šios bylos aplinkybėmis. Kadangi šis kriterijus taikytinas, reikia konstatuoti, kad Komisija jį taikydama negali daryti skirtumo, grindžiamo įvairiomis ginčijamos priemonės alternatyvomis.

248    Beje, šiuo klausimu svarbu pridurti, kad, kaip rodo šio sprendimo 245 punktas, iš ginčijamo sprendimo 121 konstatuojamosios dalies vienareikšmiškai matyti, kad Komisija manė, jog reikia numatyti mokesčių išieškojimo procedūrą taikant privataus kreditoriaus kriterijų, nes vietos mokesčių institucija realiai galėjo pasirinkti šią procedūrą. Kitaip tariant, Komisija manė, kad reikėjo iš esmės išnagrinėti privataus kreditoriaus kriterijų šiomis aplinkybėmis, nes mokesčių išieškojimas buvo realus pasirinkimas ir, kaip ji teigia savo rašytinėse pastabose, siekiant suteikti tvirtesnį pagrindą ginčijamam sprendimui.

249    Antra, ieškovė teigia, kad ginčijamame sprendime padaryta teisės klaida, nes privatus kreditorius negali pasinaudoti mokesčių išieškojimo procedūra, ir kad ginčijamame sprendime nėra paminėta jokia analogiška procedūra, kuria toks kreditorius galėtų pasinaudoti. Vadinasi, į šią procedūrą negalima atsižvelgti taikant privataus kreditoriaus kriterijų.

250    Komisija ginčija šių argumentų pagrįstumą.

251    Jau buvo nuspręsta, kad galimybė taikyti privataus kreditoriaus kriterijų priklauso ne nuo to, kokia forma buvo suteikta nauda, o nuo priemonės kvalifikavimo kaip privataus subjekto priimto sprendimo (pagal analogiją žr. 2014 m. balandžio 3 d. Sprendimo Komisija / Nyderlandai ir ING Groep, C‑224/12 P, Rink., EU:C:2014:213, 31punktą; šiuo klausimu pagal analogiją taip pat žr. 26 punkte minėto Sprendimo Komisija / EDF, EU:C:2012:318, 93 punktą). Šiuo klausimu lemiamą reikšmę turi tai, ar atitinkama priemonė atitinka ekonominio racionalumo kriterijų, todėl privatus kreditorius, kuris tikisi kuo labiau padidinti savo galimybes susigrąžinti jam priklausančią sumą arba bent jau didžiausią jos dalį, taip pat galėtų sutikti imtis tokios priemonės (šiuo klausimu pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Komisija / Nyderlandai ir ING Groep, EU:C:2014:213, 36 punktą).

252    Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad privatus kreditorius, kaip ir vietos mokesčių institucija, galėjo sutikti iš dalies atsisakyti jam priklausančios sumos pagal susitarimą su kreditoriais. Kita vertus, šalys sutaria, kad tik vietos mokesčių institucija turėjo galimybę pasinaudoti mokesčių išieškojimo procedūra.

253    Vis dėlto, taikant analogiją su šio sprendimo 251 punkte minėta teismo praktika, darytina išvada, kad vien aplinkybė, jog privatus kreditorius negalėjo pasinaudoti mokesčių išieškojimo procedūra, negali sukliudyti analizuoti privataus kreditoriaus kriterijaus, siekiant šią procedūrą palyginti su susitarimo su kreditoriais procedūra. Ši aplinkybė neužkerta kelio tam, kad būtų patikrintas vietos mokesčių institucijos sprendimo pasirinkti susitarimo su kreditoriais procedūrą ekonominis racionalumas.

254    Tokiomis aplinkybėmis reikia kaip nereikšmingą atmesti ir ieškovės minimą teismo praktiką, pagal kurią norint atsakyti į klausimą, ar privatus investuotojas, kurio padėtis yra kuo artimesnė valstybės padėčiai, imtųsi tokios pačios priemonės esant įprastoms rinkos sąlygoms, atsižvelgti reikia tik į naudą ir įsipareigojimus, susijusius su valstybės, kaip akcininkės, situacija, neatsižvelgiant į naudą ir įsipareigojimus, susijusius su jos, kaip viešosios valdžios subjekto, statusu (žr. šio sprendimo 26 punkte minėto Sprendimo Komisija / EDF, EU:C:2012:318, 79 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

255    Be to, kad šioje teismo praktikoje nekalbama apie tai, ar privataus kreditoriaus kriterijus gali būti taikomas siekiant palyginti dviejų skolų išieškojimo procedūrų, kurių tik viena gali pasinaudoti privatus kreditorius, o viešasis kreditorius gali pasinaudoti abiem, atitinkamus pranašumus ir trūkumus, reikia pažymėti, kad iš teismo sprendimų, kuriais šis teiginys grindžiamas 26 punkte minėtame Sprendime Komisija / EDF (EU:C:2012:318, 79 punktas), t. y. iš 51 punkte minėto Sprendimo Belgija / Komisija (EU:C:1986:302, 14 punktas), 1986 m. liepos 10 d. Sprendimo Belgija / Komisija (40/85, Rink., EU:C:1986:305, 13 punktas), 1994 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Ispanija / Komisija (C‑278/92 – C‑280/92, Rink., EU:C:1994:325, 22 punktas) ir 2003 m. sausio 28 d. Sprendimo Vokietija / Komisija (C‑334/99, Rink., EU:C:2003:55, 134 punktas), matyti, kad taikant rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijų nereikia atsižvelgti į socialinio pobūdžio ir su regionine ar sektorine politika susijusius svarstymus ir kad neturi būti atsižvelgta į kitas valstybei narei, kaip viešosios valdžios subjektui, tenkančias išlaidas ar pareigas.

256    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ieškovės argumentus, susijusius su galimybe taikyti privataus kreditoriaus kriterijų lyginant mokesčių išieškojimo ir susitarimo su kreditoriais procedūras.

 Dėl privataus kreditoriaus kriterijaus taikymo lyginant mokesčių išieškojimo ir susitarimo su kreditoriais procedūras (trečia–šešta argumentų grupės)

257    Trečia–šešta argumentų, kuriais ieškovė grindžia šį ieškinio pagrindą, grupės susijusios su mokesčių išieškojimo ir susitarimo su kreditoriais procedūrų lyginamuoju vertinimu taikant privataus kreditoriaus kriterijų.

258    Pirma, ieškovė kaltina Komisiją tuo, kad ši ginčijamo sprendimo 121 ir 123 konstatuojamosiose dalyse padarė klaidų nustatydama momentą ir sandorį, kuriems turi būti taikomas privataus kreditoriaus kriterijus. Kiek tai susiję su to sprendimo 121 konstatuojamąja dalimi, viena vertus, ji pažymi, kad mokesčių išieškojimo procedūra teisiškai nebuvo galima pasinaudoti pateikus susitarimo su kreditoriais pasiūlymą ir kol vyko susitarimo su kreditoriais procedūra; Komisija tai netiesiogiai pripažino. Kita vertus, svarbu yra tik tai, ar 2004 m. liepos 9 d. mokesčių išieškojimo procedūra akivaizdžiai buvo naudingesnė už susitarimą su kreditoriais. Kiek tai susiję su ginčijamo sprendimo 123 konstatuojamąja dalimi, ieškovė teigia, kad Komisija neturėjo kompetencijos vertinti mokėjimo atidėjimo laikotarpiu nuo 2002 m. lapkričio mėn. iki 2003 m. lapkričio mėn., o turėjo nagrinėti tik vieną šiuo atveju reikšmingą sandorį, nekeldama hipotezių dėl klausimų, kurių nagrinėti ji nebuvo kompetentinga.

259    Antra, ieškovė pažymi, kad ginčijamo sprendimo 123 konstatuojamojoje dalyje yra tik hipotetiniai ir klaidingi teiginiai ir grynai spekuliatyvūs Komisijos neatsakyti klausimai, kurie negali būti tokio sprendimo motyvai. Be to, Komisija neišnagrinėjo svarbaus klausimo, ar privatus kreditorius būtų atidėjęs mokesčių sumokėjimą.

260    Trečia, ieškovė iš esmės kaltina Komisiją tuo, kad ši padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ir neatsižvelgė į gaires, kurias Teisingumo Teismas pateikė šio sprendimo 21 punkte minėtame Sprendime Frucona Košice / Komisija (EU:C:2013:32), nes ji išnagrinėjo ne visą turimą informaciją, galinčią turėti didelę įtaką privačiam kreditoriui priimant sprendimą, kiek tai susiję tiek su suma, kuri galėtų būti gauta išieškant mokesčius, tiek su išlaidomis, susijusiomis su tokia procedūra. Dublike ieškovė priduria, kad, priešingai, nei teigia Komisija, ginčijamame sprendime ši institucija turėjo nustatyti faktines aplinkybes, pateisinančias jos išvadą, jog išieškojus mokesčius būtų galima gauti didesnę sumą nei susitarimo su kreditoriais atveju.

261    Ketvirta, ieškovė teigia, kad Komisija padarė klaidų, kiek tai susiję su mokesčių išieškojimo procedūros galima trukme. Šiuo klausimu, viena vertus, ji teigia, jog kadangi Komisija neatlikdama analizės ir nepateikdama įrodymų pasitenkino prielaida, kad šią procedūrą būtų galima greitai įvykdyti, ji šio klausimo neišnagrinėjo arba bent jau teisiškai pakankamai nemotyvavo ginčijamo sprendimo. Kita vertus, ji tvirtina, kad privatus kreditorius būtų išnagrinėjęs tikėtiną mokėjimų grafiką pagal mokesčių išieškojimo procedūrą, remdamasis reikšmingais teisės aktais, ir būtų atsižvelgęs į visus mokesčių išieškojimo procedūros padarinius, įskaitant riziką, kad per šią procedūrą bus pripažintas ieškovės bankrotas, taip pat laikotarpį, kurio reikia norint surasti pirkėją, pasirengusį sumokėti minimalią sumą, turint omenyje Slovakijos teisės aktuose nustatytas ribas. Atsakydama į Komisijos argumentus, siejamus su tuo, kad ji priėmė ginčijamą sprendimą atsižvelgusi į visą turimą informaciją, ieškovė dublike teigia, jog pagal teismo praktiką ši institucija turi imtis visų reikiamų priemonių, kad gautų visą jos analizei reikšmingą informaciją.

262    Komisija ginčija visų šių argumentų pagrįstumą.

263    Pirma, viena vertus, Komisija atsikerta, kad mokesčių išieškojimo procedūra galėjo būti inicijuota prieš pradedant susitarimo su kreditoriais procedūrą ir tuo atveju, jei nacionalinis teismas atsisakytų patvirtinti susitarimą su kreditoriais. Kita vertus, ieškovės argumentai, susiję su ginčijamo sprendimo 123 konstatuojamąja dalimi, pagrįsti klaidingai suprasta pastaba dėl įvykių, vykusių iki Slovakijos Respublikos įstojimo į Sąjungą. Komisija tik laikėsi nuomonės, kad net prieš sudarant susitarimą su kreditoriais kilo klausimų dėl atitinkamos valstybės narės elgesio atitikties privataus kreditoriaus kriterijui, tačiau nemanė, jog šiuo veiksniu reikia remtis darant išvadą, kad bet kuriuo atveju privatus kreditorius nebūtų pasirinkęs susitarimo su kreditoriais.

264    Antra, Komisija tvirtina, kad tai, ar mokėjimo atidėjimais iki susitarimo su kreditoriais nebuvo suteikta pagalba, neturi įtakos išvadai, jog susitarimas su kreditoriais buvo valstybės pagalba. Ginčijamo sprendimo 122 ir 123 konstatuojamosiose dalyse yra perteklinių pastabų, siekiant pagrįsti išvadą dėl pagalbos egzistavimo.

265    Trečia, Komisija pažymi, kad pagal teismo praktiką ieškovė turi vienareikšmiškai ir remdamasi objektyvia ir patikrinama informacija įrodyti, jog atitinkama valstybė narė nesuteikė naudos veikdama kaip privatus subjektas ir kad šią naudą buvo galima gauti rinkoje. Kadangi ieškovė nemėgino pateikti reikiamų įrodymų, Komisija mano turėjusi atsižvelgti į visą turimą informaciją ir vis tiek įvertinti, kiek teisingas yra teiginys, kad nebuvo suteikta pagalba, nes valstybė narė veikė kaip privatus kreditorius; pažymėtina, jog ji išnagrinėjo mokesčių išieškojimo procedūrą tam, kad suteiktų tvirtesnį pagrindą ginčijamam sprendimui. Bet kuriuo atveju ieškovės argumentai, susiję su suma, kuri galėtų būti gauta per mokesčių išieškojimo procedūrą, ir išlaidomis, kurios būtų patirtos per tokią procedūrą, yra nepagrįsti. Pastaruoju klausimu Komisija nurodo, kad atrodo, jog pripažįstama, kad per mokesčių išieškojimo procedūrą nepatiriama tiek administracinių išlaidų kaip per bankroto procedūrą; pažymėtina, kad ji neturi jokios informacijos apie kokias nors kitas išlaidas, į kurias reikėtų atsižvelgti.

266    Ketvirta, Komisija atsikerta, kad ji išnagrinėjo bankroto procedūros trukmę ir kad nors šiuo klausimu nepakanka informacijos, ji priėjo prie išvados, kad turint omenyje tendenciją, jog bankroto procedūros vyksta lėtai, tai, kad mokesčių išieškojimo procedūrą vykdo pats kreditorius, turi teigiamos įtakos šios procedūros veiksmingumui, taigi jos trukmei.

267    Atsižvelgiant į šio sprendimo 131–147 punktuose primintą teismo praktiką, reikia išnagrinėti Komisijos atlikto mokesčių išieškojimo ir susitarimo su kreditoriais procedūrų lyginamojo vertinimo, siekiant taikyti privataus kreditoriaus kriterijų, pagrįstumą.

268    Pagal šią teismo praktiką, pirma, Komisija nagrinėjamu atveju turėjo nustatyti, ar atsižvelgiant į šio sprendimo 136 punkte paminėtus veiksnius siekdamas susigrąžinti jam mokėtinas sumas privatus kreditorius, kuris yra vidutiniškai atsargus ir rūpestingas ir kurio padėtis kuo artimesnė Slovakijos valdžios institucijų padėčiai, akivaizdžiai būtų pasirinkęs mokesčių išieškojimo procedūrą, o ne susitarimo su kreditoriais pasiūlymą. Siekdama nustatyti naudingiausią alternatyvą Komisija, atsižvelgdama į privataus kreditoriaus interesus, turėjo palyginti kiekvienos iš minėtų procedūrų pranašumus ir trūkumus (žr. šio sprendimo 132–137 punktus).

269    Toliau, kai taikydama privataus kreditoriaus kriterijų Komisija atlieka bendrą vertinimą, apie kurį kalbama šio sprendimo 133 punkte, ji turi atsižvelgti ne tik į atitinkamos valstybės narės pateiktą informaciją, bet ir į visą kitą nagrinėjamu atveju reikšmingą informaciją. Taigi, kai paaiškėja, kad galima taikyti privataus kreditoriaus kriterijų, ji turi paprašyti atitinkamos valstybės narės jai pateikti visą reikšmingą informaciją, kuri leistų patikrinti, ar įvykdytos šio kriterijaus taikymo sąlygos. Todėl pareiga įrodyti, kad privataus kreditoriaus kriterijaus taikymo sąlygos įvykdytos, tenka Komisijai. Juo labiau tai galioja tuo atveju, kai ginčijamas sprendimas grindžiamas ne tuo, kad atitinkama valstybė narė nepateikė Komisijos prašytos informacijos, o išvada, kad privatus kreditorius nebūtų veikęs taip pat kaip šios valstybės narės valdžios institucijos; ši išvada suponuoja, kad Komisija turėjo visą reikšmingą informaciją, kurios reikia jos sprendimui parengti (žr. šio sprendimo 138 ir 139 punktus).

270    Galiausiai, iš šio sprendimo 147 punkte minėtos teismo praktikos matyti, kad Bendrasis Teismas turi, be kita ko, patikrinti, ar įrodymai, kuriais Komisija grindė savo vertinimą, apima visus reikšmingus duomenis, į kuriuos turi būti atsižvelgta, ir ar jie gali patvirtinti išvadas, kurias ji padarė jais remdamasi, pažymint, kad pagal šio sprendimo 134 punkte primintą teismo praktiką reikšminga reikia laikyti visą informaciją, kuri gali daryti nemažą įtaką privataus kreditoriaus, kuris yra vidutiniškai atsargus ir rūpestingas, kurio padėtis kuo artimesnė atitinkamo viešojo kreditoriaus padėčiai ir kuris siekia susigrąžinti iš sunkumų patiriančio skolininko skolą, sprendimų priėmimo procesui.

271    Nagrinėjamu atveju neginčytina, kad per administracinę procedūrą nei Slovakijos Respublika, nei ieškovė siekdamos taikyti privataus kreditoriaus kriterijų nepalygino susitarimo su kreditoriais ir mokesčių išieškojimo procedūrų. Konkrečiai kalbant, iš bylos dokumentų matyti, kad pastabose dėl sprendimo pradėti formalią procedūrą ieškovė tik teigė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo galima taikyti mokesčių išieškojimo procedūros, nes tokios procedūros negalima vykdyti, jei pradėta arba bankroto procedūra, arba susitarimo su kreditoriais procedūra. Ieškovė pridūrė, kad jei ji nebūtų pateikusi susitarimo su kreditoriais pasiūlymo, jos finansinė padėtis būtų tiek pablogėjusi, kad per kelias savaites ji taptų per daug įsiskolinusi, todėl teisiškai privalėtų arba bankrutuoti, arba pateikti susitarimo su kreditoriais pasiūlymą. Atsakydamos į šią ieškovės pastabą Slovakijos valdžios institucijos, be kita ko, pažymėjo, kad mokesčių išieškojimo procedūra galėjo būti pradėta nacionaliniams teismams atsisakius patvirtinti susitarimą su kreditoriais.

272    Vis dėlto iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Komisija palygino mokesčių išieškojimo ir susitarimo su kreditoriais procedūras motyvuodama tuo, jog pirmoji buvo realus vietos mokesčių institucijos pasirinkimas, prieš pradedant susitarimo su kreditoriais procedūrą arba pasinaudojus veto teise, kuria ji galėjo atmesti siūlomą susitarimą su kreditoriais (ginčijamo sprendimo 121 konstatuojamoji dalis). Ji iš esmės priėjo prie išvados, kad išieškojus mokesčius būtų gauta didesnė suma nei susitarimo su kreditoriais atveju (ginčijamo sprendimo 127 konstatuojamoji dalis) ir kad privatus kreditorius, jei būtų turėjęs galimybę, būtų pasirinkęs mokesčių išieškojimą, o ne susitarimo su kreditoriais pasiūlymą (ginčijamo sprendimo 124 konstatuojamoji dalis).

273    Šiuo klausimu, pirma, Komisija, pažymėjusi, kad Slovakijos valdžios institucijos ir ieškovė nesutaria dėl ilgalaikio turto, suteikto kaip garantija, vertės, ir manydama, kad nėra reikalo nustatyti, kuris skaičius buvo teisingas (ginčijamo sprendimo 122 konstatuojamoji dalis), nurodė, jog jei ieškovės turto vertė iš tikrųjų siektų tik pusę garantijų vertės, tai reikštų, kad garantijos, kurių buvo reikalaujama, kad būtų atidėti mokėjimai, ir kurios suteiktos nuo 2002 m. lapkričio mėn. iki 2003 m. lapkričio mėn., buvo nepakankamos. Tokiomis aplinkybėmis šie atidėjimai veikiausiai netenkino privataus kreditoriaus kriterijaus. Nors ir manė, kad nebuvo reikalo nustatyti, ar šios priemonės buvo valstybės pagalba, Komisija vis dėlto pažymėjo, jog jei minėti atidėjimai jau buvo valstybės pagalba, nebebuvo galima remtis privataus kreditoriaus kriterijumi tuo atveju, kai atidėta skola vėliau iš dalies nurašoma (ginčijamo sprendimo 123 konstatuojamoji dalis).

274    Kaip teisingai teigia ieškovė ir net nesant reikalo išsiaiškinti, ar Komisija turėjo kompetenciją nuspręsti dėl mokėjimo atidėjimų laikotarpiu nuo 2002 m. lapkričio mėn. iki 2003 m. lapkričio mėn., reikia konstatuoti, kad šis grynai hipotetinis ginčijamo sprendimo motyvas savaime negali pateisinti išvados, jog dalinis mokesčių skolos nurašymas suteiktų ieškovei naudą, kurios ji nebūtų galėjusi gauti rinkos sąlygomis. Šiuo etapu Komisija tik kelia hipotezes, nenagrinėdama taip jos nurodytų klausimų, nepateikia jokių įrodymų joms pagrįsti ir nedaro kokių nors galutinių išvadų.

275    Be to, savo rašytinėse pastabose Komisija sutinka, kad klausimas, ar mokėjimų atidėjimai iki susitarimo su kreditoriais nebuvo pagalba, neturi įtakos išvadai, jog susitarimas su kreditoriais buvo valstybės pagalba, ir kad ginčijamo sprendimo 122 ir 123 konstatuojamosiose dalyse yra pateikta perteklinių pastabų, siekiant pagrįsti išvadą dėl valstybės pagalbos egzistavimo.

276    Antra, ginčijamame sprendime Komisija konstatavo, kad net jeigu ilgalaikio turto, suteikto kaip garantija, vertė siekė tik 194 mln. SKK, privatus kreditorius būtų pasirinkęs mokesčių išieškojimo procedūrą (ginčijamo sprendimo 124 konstatuojamoji dalis). Šiuo klausimu ji pažymėjo, kad mokesčių institucija galėjo tiesiogiai parduoti skolininko turtą per tokią procedūrą. Anot Komisijos, susitarimo su kreditoriais sudarymo momentu ieškovės turimo turto vertė, t. y. 43 mln. SKK atsargų, mažiausiai 37 mln. SKK skolinių reikalavimų ir 161 mln. SKK grynųjų pinigų, viršijo sumą, siūlomą pagal susitarimą su kreditoriais. Komisija pridūrė, kad ieškovei priklausė ilgalaikis turtas, kurio vertė buvo mažiausiai 194 mln. SKK (ginčijamo sprendimo 125 konstatuojamoji dalis). Galiausiai ji pažymėjo, kad, skirtingai nei bankroto atveju, vykdant mokesčių išieškojimo procedūrą nebūtų patirta administracinių išlaidų ir kad dėl to, jog ją pradėtų ir vykdytų pati mokesčių institucija, galima daryti prielaidą, kad ši procedūra būtų greitai įvykdyta (ginčijamo sprendimo 126 konstatuojamoji dalis). Atsižvelgdama į šias aplinkybes Komisija padarė išvadą, kad išieškojus mokesčius būtų gauta didesnė suma nei susitarimo su kreditoriais atveju (ginčijamo sprendimo 127 konstatuojamoji dalis).

277    Šiuo klausimu iš pradžių reikia pažymėti, kad Komisijos vertinimas grindžiamas įvertinimais, atliktais per bankroto procedūrą.

278    Šio sprendimo 201 punkte padaryta išvada, kad šis įvertinimas teisiškai nebuvo pakankamai pagrįstas byloje esančiais įrodymais.

279    Toliau, kiek tai susiję su mokesčių išieškojimo procedūros trukme, Komisija tik „darė prielaidą, kad ji būtų greitai įvykdyta“, visų pirma palyginti su bankroto procedūra, nes ją pradėtų ir vykdytų pati administracija. Kita vertus, Komisija nepateikė jokio šios trukmės vertinimo, ar tai būtų vertinimas šios bylos aplinkybėmis, ar bent jau vidutiniškas vertinimas, atsižvelgiant į Slovakijos teisės aktuose numatytos procedūros etapus. Beje, Komisija savo rašytinėse pastabose pripažino, kad nepakanka informacijos apie mokesčių išieškojimo procedūros trukmę.

280    Svarbu priminti, kad procedūrų trukmė yra veiksnys, galintis turėti nemažą įtaką privačiam kreditoriui priimant sprendimą (šiuo klausimu žr. 21 punkte minėto Sprendimo Frucona Košice / Komisija, EU:C:2013:32, 81 punktą).

281    Galiausiai reikia priminti, kad pagal teismo praktiką gavusios pagalbą įmonės situacija gali būti svarbus veiksnys atliekant privataus kreditoriaus kriterijaus taikymo sąlygų bendrą vertinimą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 56 punkte minėto Sprendimo Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein-Westfalen / Komisija, EU:T:2003:57, 251 punktą ir 2015 m. birželio 30 d. Sprendimo Nyderlandai ir kt. / Komisija, T‑186/13, T‑190/13 ir T‑193/13, EU:T:2015:447, 88 punktą).

282    Nors per administracinę procedūrą ieškovė nurodė, kad mokesčių išieškojimo procedūra gali būti nutraukta dėl to, jog ji gali būti priversta paskelbti bankrotą atsižvelgdama į savo finansinės padėties pablogėjimą, ginčijamame sprendime Komisija į tai neatsižvelgė ir netgi neįvertino tikimybės nagrinėjamu atveju užbaigti mokesčių išieškojimo procedūrą, atsižvelgiant į šiuos įrodymus. Šio trūkumo negali kompensuoti Bendrajam Teismui pateiktas argumentas, kad šis ieškovės teiginys yra grynai spekuliatyvus.

283    Be to, reikia pridurti, kad, kiek tai susiję su išlaidomis, susijusiomis su mokesčių išieškojimo procedūra, Komisija tik pažymėjo, kad per šią procedūrą, skirtingai nei per bankroto procedūrą, nebūtų patirta administracinių išlaidų. Kita vertus, iš ginčijamo sprendimo nematyti, kad Komisija išnagrinėjo klausimą, ar mokesčių išieškojimo procedūra galėjo lemti kokias nors išlaidas. Ji taip pat nenagrinėjo galimos jų įtakos sumai, kuri galėtų būti gauta per tokią procedūrą.

284    Taigi atrodo, kad ginčijamo sprendimo priėmimo dieną Komisija neturėjo įrodymų, kurie leistų jai tvirtinti, kad privatus kreditorius 2004 m. liepos 9 d. akivaizdžiai būtų pasirinkęs mokesčių išieškojimo procedūrą.

285    Ši išvada darytina net nesant reikalo nagrinėti kitų ieškovės argumentų, kurie iš esmės susiję su tiesioginio pardavimo išieškant mokesčius galimybe ir tikimybe, turto verte, kurią ekspertas prireikus nustatytų, skaičių, nustatytų vertinant sumą, kuri, tikėtina, būtų gauta per bankroto procedūrą pardavus turtą, naudojimu, teisės aktuose nustatytomis ribomis, taikytinomis išieškant mokesčius, ir jų įtaka galimybei parduoti turtą už Komisijos nurodytas sumas, L. bankrotu ir ieškovės turto išeikvojimo rizika.

286    Šio sprendimo 284 punkte padarytos išvados nepaneigia Komisijos argumentai.

287    Pirma, Komisija pažymi, kad pagal teismo praktiką ieškovė turi vienareikšmiškai ir remdamasi objektyvia ir patikrinama informacija įrodyti, kad atitinkama valstybė narė nesuteikė naudos veikdama kaip privatus subjektas ir kad šią naudą buvo galima gauti rinkoje. Ji priduria, kad ji palygino abi procedūras remdamasi tik jos turėta informacija ir kad ji neturėjo įrodymų, kuriuos ieškovė galėjo pateikti grįsdama savo nuomonę, jog mokesčių išieškojimo procedūra buvo ne tokia naudinga kaip susitarimo su kreditoriais procedūra.

288    Vis dėlto, atsižvelgiant į šio sprendimo 138, 139, 141 ir 269 punktuose nurodytą teismo praktiką, reikia pažymėti, kad dėl to, jog Komisija taikė privataus kreditoriaus kriterijų lygindama mokesčių išieškojimo ir susitarimo su kreditoriais procedūras ir iš esmės konstatavo, kad privatus kreditorius būtų pasirinkęs pirmą, o ne antrą procedūrą, ši institucija negalėjo apsiriboti nepagrįstų ir nepatikrinamų hipotezių iškėlimu motyvuodama tuo, kad ji neturėjo pakankamai informacijos. Siekdama pateisinti tai, jog, nesant tokių įrodymų, ji tik padarė netikslias išvadas šio kriterijaus taikymo etapu, ji taip pat negalėjo remtis teismo praktika, susijusia su galimybe taikyti šį kriterijų, iš kurios matyti, kad būtent atitinkama valstybė narė arba suinteresuotoji šalis, kuri juo remiasi, turi įrodyti, jog ginčijamą priemonę ši valstybė narė priėmė kaip ūkio subjektas.

289    Antra, šio sprendimo 284 punkte padarytos išvados taip pat nepaneigia kiti argumentai, Komisijos pateikti atsakant į ieškovės argumentus. Šie Komisijos argumentai iš esmės susiję su tiesioginio pardavimo išieškant mokesčius galimybe ir tikimybe, turto verte, kurią ekspertas prireikus nustatytų, skaičių, nustatytų vertinant sumą, kuri, tikėtina, būtų gauta per bankroto procedūrą pardavus turtą, naudojimu, L. bankrotu, teisės aktuose nustatytomis ribomis, taikytinomis išieškant mokesčius, ir galiausiai ieškovės turto išeikvojimo rizika.

290    Viena vertus, reikia pažymėti, kad šio sprendimo 284 punkte padaryta išvada grindžiama tik konstatavimu, kad Komisija neturėjo įrodymų, kurie jai leistų tvirtinti, jog privatus kreditorius 2004 m. liepos 9 d. akivaizdžiai būtų pasirinkęs mokesčių išieškojimo procedūrą. Kita vertus, ši išvada, kurią lemia sutikimas su ieškovės argumentais, siejamais su tuo, kad Komisija, kuri turi įrodyti, jog nagrinėjamu atveju neįvykdytos privatus kreditoriaus kriterijaus sąlygos, neįvertino trukmės ir išlaidų, taip pat jos pačios ekonominės situacijos, lygindama mokesčių išieškojimo ir susitarimo su kreditoriais procedūras, buvo padaryta netgi nesant reikalo nagrinėti kitų ieškovės argumentų, apie kuriuos kalbama šio sprendimo 285 punkte. Kadangi šio sprendimo 289 punkte minėti Komisijos argumentai buvo pateikti atsakant į tuos ieškovės argumentus, bet kuriuo atveju jie negali paneigti šio sprendimo 284 punkte padarytos išvados.

291    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, ketvirtasis ieškovės ieškinio pagrindas yra pagrįstas.

292    Todėl, atsižvelgiant visų pirma į šio sprendimo 236 ir 291 punktuose padarytas išvadas, reikia panaikinti ginčijamą sprendimą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

293    Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, ji turi padengti ieškovės išlaidas pagal šios pateiktus reikalavimus, įskaitant išlaidas, susijusias su procesais dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija),

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2013 m. spalio 16 d. Komisijos sprendimą 2014/342/ES dėl valstybės pagalbos Nr. SA.18211 (C 25/05) (ex NN 21/05), kurią Slovakijos Respublika suteikė Frucona Košice a.s.

2.      Be savo bylinėjimosi išlaidų, Komisija padengia Frucona Košice bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas, patirtas per procesus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Martins Ribeiro Gervasoni Madise

Paskelbta 2016 m. kovo 16 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės

Ieškovės padėties kitimas ir susitarimo su kreditoriais procedūra

Administracinė tvarka

Pirminis sprendimas

Procesas Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme

Ginčijamas sprendimas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl pirmojo pagrindo, siejamo su teisės į gynybą pažeidimu

Dėl antrojo ieškinio pagrindo, siejamo su teisės klaida, padaryta ginčijamo sprendimo 83 konstatuojamojoje dalyje

Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, siejamo su faktinėmis ir teisinėmis klaidomis, padarytomis išvadoje, kad bankroto procedūra buvo naudingesnė už susitarimo su kreditoriais procedūrą

Teismo praktikos priminimas

Dėl sumos, kuri būtų gauta per bankroto procedūrą pardavus ieškovės turtą, vertinimo pagrįstumo (antra argumentų grupė)

Dėl bankroto procedūros trukmės ir jos įtakos privataus kreditoriaus pasirinkimui vertinimo pagrįstumo (trečia – penkta argumentų grupės)

Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, siejamo su klaidomis, padarytomis išvadoje, kad mokesčių išieškojimo procedūra buvo naudingesnė už susitarimo su kreditoriais procedūrą

Dėl galimybės taikyti privataus kreditoriaus kriterijų lyginant mokesčių išieškojimo ir susitarimo su kreditoriais procedūras (pirma ir antra argumentų grupės)

Dėl privataus kreditoriaus kriterijaus taikymo lyginant mokesčių išieškojimo ir susitarimo su kreditoriais procedūras (trečia – šešta argumentų grupės)

Dėl bylinėjimosi išlaidų

** Proceso kalba: anglų.