Byla T‑309/10

Christoph Klein

prieš

Europos Komisiją

„Deliktinė atsakomybė – Medicinos prietaisai – Direktyvos 93/42/EEB 8 ir 18 straipsniai – Komisijos neveikimas po pranešimo apie sprendimą uždrausti pateikti į rinką – Pakankamai rimtas teisės normos, suteikiančios teisių privatiems asmenims, pažeidimas“

Santrauka – 2014 m. sausio 21 d. Bendrojo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas

1.      Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Senaties terminas – Eigos pradžia – Tęstinė žala – Data, į kurią reikia atsižvelgti

(SESV 340 straipsnio antra pastraipa; Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnis)

2.      Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Pakankamai rimtas teisės normos, suteikiančios teises privatiems asmenims, pažeidimas – Institucija, neturinti jokios diskrecijos – Paprasto Sąjungos teisės pažeidimo pakankamumas

(SESV 340 straipsnio antra pastraipa)

3.      Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Neteisėtumas – Žala – Priežastinis ryšys – Įrodinėjimo pareiga – Vienos iš sąlygų netenkinimas – Viso ieškinio dėl žalos atlyginimo atmetimas

(SESV 340 straipsnio antra pastraipa)

4.      Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Neteisėtas institucijų elgesys – Komisijos neveikimas po valstybės narės pranešimo apie sprendimą uždrausti pateikti į rinką medicinos prietaisą – Veiksmai, kurie nesudaro pažeidimo

(SESV 340 straipsnio antra pastraipa; Tarybos direktyvos 93/42 8 straipsnio 2 ir 3 dalys)

5.      Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Neteisėtas institucijų elgesys – Aplinkybė, kad Komisija nepradėjo „ex officio“ apsaugos procedūros pagal Direktyvą 93/42 – Veiksmai, kurie nesudaro pažeidimo – Išimtinė valstybių narių kompetencija pradėti procedūrą

(ESS 5 straipsnio 2 dalis; SESV 340 straipsnio antra pastraipa; Tarybos direktyvos 93/42 8 straipsnio 1 ir 2 dalys)

6.      Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Neteisėtumas – Aplinkybė, kad Komisija nepradėjo procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Veiksmai, kurie nesudaro pažeidimo

(SESV 258 straipsnis ir SESV 340 straipsnio antra pastraipa)

1.      Tęstinės žalos atveju Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje nurodytas senaties terminas taikomas, atsižvelgiant į jį nutraukusio akto datą, ankstesniam nei penkeri metai iki šios datos laikotarpiui ir netaikomas vėliau atsiradusiems reikalavimams.

(žr. 52 punktą)

2.      Tam, kad pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą atsirastų Sąjungos deliktinė atsakomybė už neteisėtus jos institucijų veiksmus, turi būti įvykdytos visos sąlygos, t. y. institucijų veiksmų neteisėtumas, reali žala ir priežastinis ryšys tarp nurodytų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Dėl sąlygos, susijusios su neteisėtais veiksmais, kuriais kaltinama atitinkama institucija ar organas, pagal teismo praktiką reikalaujama nustatyti pakankamai rimtą teisės normos, kuria siekiama suteikti teises privatiems asmenims, pažeidimą. Kiek tai susiję su reikalavimu, kad pažeidimas būtų pakankamai rimtas, lemiamas kriterijus nustatant, ar jis padarytas, yra tai, jog atitinkama Sąjungos institucija ar organas akivaizdžiai ir sunkiai pažeidė savo diskrecijos ribas. Kai ši institucija ar šis organas turi tik labai ribotą diskreciją arba netgi jos visai neturi, pakankamai rimtam pažeidimui nustatyti gali pakakti paprasto Sąjungos teisės pažeidimo.

(žr. 56 ir 57 punktus)

3.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 58–60 punktus)

4.      Kadangi Direktyvos 93/42 dėl medicinos prietaisų 8 straipsnio 3 dalyje nustatoma tik pareiga valstybei narei informuoti Komisiją apie sprendimą uždrausti pateikti į rinką prietaisą, bet ne Komisijai tenkanti pareiga imtis veiksmų, reikia manyti, kad ji neprivalėjo priimti jokio sprendimo po to, kai buvo gautas pranešimas. Šios išvados neturėtų paneigti aplinkybė, kad pranešimo antraštėje daroma nuoroda į minėtos direktyvos 8 straipsnyje numatytą apsaugos nuostatos procedūrą. Iš tiesų, administracinių aktų teisinės galios vertinimas turi būti grindžiamas jų turiniu, o ne jų pateikimo forma.

Todėl, nors ir apgailestaujant, kad nebuvo Komisijos reakcijos po valstybės narės valdžios institucijų pranešimo apie sprendimą dėl uždraudimo, negalima daryti išvados, kad ši institucija elgėsi neteisėtai dėl to, kad ji po minėto pranešimo nepriėmė sprendimo pagal Direktyvos 93/42 8 straipsnio 2 dalį. Be to, Baltoji knyga negali būti Komisijos pareigos teisinis pagrindas, nes tai tik dokumentas, kuriame yra pasiūlymų dėl Sąjungos veiksmų ir jis skirtas pradėti politinius debatus, bet ne sukurti pareigas.

(žr. 77–79, 84–86 punktus)

5.      Komisija negali būti kaltinama dėl jokio neteisėto elgesio dėl to, kad nepradėjo apsaugos nuostatos procedūros pagal Direktyvos 93/42 dėl medicinos prietaisų 8 straipsnio 2 dalį.

Iš tiesų, remiantis minėto 8 straipsnio 2 dalimi, būtent valstybės narės privalo imtis būtinų priemonių, kad medicinos prietaisai negalėtų būti pateikti į rinką, jei dėl jų kyla grėsmė pacientų saugumui ir sveikatai. Esant šioms aplinkybėms, direktyvoje numatyta sistema, pagal kurią rinkos priežiūros pareiga tenka nacionalinėms valdžios institucijoms, bet ne Komisijai. Be to, pagal Direktyvos 93/42 8 straipsnį apsaugos nuostatos procedūros iniciatyva priskirtina išimtinei valstybių narių kompetencijai, todėl tik jos privalo pradėti minėtą procedūrą. Šiuo aspektu reikia konstatuoti, kad Direktyvos 93/42 8 straipsnyje nenumatyta, kad Komisija savo iniciatyva gali informuoti valstybes nares apie savo išvadas dėl nacionalinių priemonių.

Be to, pagal ESS 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą kompetencijos suteikimo principą Sąjunga veikia tik neperžengdama kompetencijos, kurią, siekiant Sutartyse nustatytų tikslų, jai šiose Sutartyse suteikė valstybės narės, ribų. Todėl Komisija negali veikti už Direktyva 93/42 nustatytos kompetencijos ribų ir pradėti ex officio apsaugos nuostatos procedūros, tad ji negali būti tuo kaltinama remiantis veiksmingumo kriterijumi.

(žr. 89, 90 ir 96 punktus)

6.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 94 punktą)