Language of document : ECLI:EU:C:2018:393

Byla C677/16

Montero Mateos

prieš

Agencia Madrileña de Atención Social de la Consejería de Políticas Sociales y Familia de la Comunidad Autónoma de Madrid

(Juzgado de lo Social no 33 de Madrid prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Direktyva 1999/70/EB – Bendrasis ETUC, UNICE ir CEEP susitarimas dėl darbo pagal terminuotas sutartis – 4 punktas – Nediskriminavimo principas – Sąvoka „darbo sąlygos“ – Situacijų panašumas – Pateisinimas – Sąvoka „objektyvios priežastys“ – Kompensacija nutraukus neterminuotą darbo sutartį dėl objektyvios priežasties – Kompensacijos nemokėjimas pasibaigus terminuotai interinidad darbo sutarčiai“

Santrauka – 2018 m. birželio 5 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

1.        Socialinė politika – Bendrasis ETUC, UNICE ir CEEP susitarimas dėl darbo pagal terminuotas sutartis – Direktyva 1999/70 – Įdarbinimo sąlygos – Sąvoka – Kompensacija darbuotojui, mokama dėl jo darbo sutarties nutraukimo – Apėmimas

(Tarybos direktyvos 1999/70 priedo 4 punkto 1 dalis)

2.        Socialinė politika – Bendrasis ETUC, UNICE ir CEEP susitarimas dėl darbo pagal terminuotas sutartis – Direktyva 1999/70 – Vienodą arba panašų darbą dirbantys darbuotojai – Sąvoka – Panašioje situacijoje esantys darbuotojai – Vertinimo kriterijai – Darbo pobūdis, mokymo ir darbo sąlygos – Nacionalinio teismo vertinimas

(Tarybos direktyvos 1999/70 priedo 3 punkto 2 dalis ir 4 punkto 1 dalis)

3.        Socialinė politika – Bendrasis ETUC, UNICE ir CEEP susitarimas dėl darbo pagal terminuotas sutartis – Direktyva 1999/70 – Objektyvios priežastys, pateisinančios nevienodą požiūrį – Sąvoka – Kompensacija nutraukus neterminuotą darbo sutartį dėl objektyvios priežasties – Kompensacijos nemokėjimas pasibaigus terminuotai „interinidad“ darbo sutarčiai – Leistinumas

(Tarybos direktyvos 1999/70 priedo 3 punkto 1 dalis ir 4 punkto 1 dalis)

1.      Taigi, antra, reikia nustatyti, ar darbdavio mokama kompensacija pasibaigus darbo sutarčiai patenka į sąvoką „darbo sąlygos“, kaip ji suprantama pagal Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalį. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad lemiamas kriterijus nustatant, ar priemonė patenka į šią sąvoką, yra būtent susijęs su darbu, t. y. darbuotojo ir jo darbdavio darbo santykiais (2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Carratù, C‑361/12, EU:C:2013:830, 35 punktas ir 2014 m. kovo 13 d. Sprendimo Nierodzik, C‑38/13, EU:C:2014:152, 25 punktas).

Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad ši sąvoka apima, be kita ko, ir įspėjimo apie terminuotos darbo sutarties nutraukimą termino nustatymo taisykles (šiuo klausimu žr. 2014 m. kovo 13 d. Sprendimo Nierodzik, C‑38/13, EU:C:2014:152, 29 punktą).

Teisingumo Teismas patikslino, kad Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalį aiškinant taip, kad šios sąvokos apibrėžtis neapima terminuotos darbo sutarties nutraukimo sąlygų, nepaisant šia nuostata siekiamo tikslo, būtų sumažinta pagal terminuotas sutartis dirbančių darbuotojų apsauga nuo diskriminacijos (2014 m. kovo 13 d. Sprendimo Nierodzik, C‑38/13, EU:C:2014:152, 27 punktas).

Taigi šie samprotavimai gali būti visiškai pritaikyti, kalbant apie kompensaciją, mokamą darbuotojui, kai nutraukiama jo ir darbdavio sudaryta darbo sutartis, nes ši kompensacija mokama dėl juos siejančių darbo santykių (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo de Diego Porras, C‑596/14, EU:C:2016:683, 31 punktą).

Darytina išvada, kad tokia kompensacija, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, patenka į sąvoką „darbo sąlygos“, kaip ji suprantama pagal Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalį.

(žr. 44–48 punktus)

2.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 51, 52 punktus)

3.      1999 m. kovo 18 d. sudaryto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis, pateikto 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis priede, 4 punkto 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose darbuotojams, su kuriais, siekiant priimti į darbą laikinai, kol vykdoma atrankos ar paaukštinimo procedūra, skirta nuolatiniam darbuotojui įdarbinti, sudaryta terminuota darbo sutartis, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjama interinidad sutartis, nenumatyta mokėti kompensacijos, kai baigiasi laikotarpis, kuriam sutartis buvo sudaryta, nors nuolatiniam darbuotojui, kurio darbo sutartis nutraukiama dėl objektyvios priežasties, kompensacija yra mokama.

Iš tiesų, remiantis terminuotos darbo sutarties sąvokos apibrėžtimi, pateikta Bendrojo susitarimo 3 punkto 1 dalyje, ši sutartis pasibaigia suėjus nustatytam terminui; šis terminas gali būti konkrečios užduoties įvykdymas, konkreti diena ar, kaip nagrinėjamu atveju, konkretus įvykis. Taigi terminuotos darbo sutarties šalys jau sudarydamos sutartį žino datą ar įvykį, pagal kuriuos nustatomas sutarties terminas. Šis terminas riboja darbo santykių trukmę ir šalys neturi išreikšti savo valios šiuo klausimu po šios sutarties sudarymo.

Neterminuota darbo sutartis, priešingai, nutraukiama darbdavio iniciatyva dėl vienos iš Darbuotojų statuto 52 straipsnyje nurodytų priežasčių, susiklosčius aplinkybėms, kurių nebuvo galima numatyti sudarant sutartį ir kurios sutrikdo įprastą darbo santykių eigą. Kaip matyti iš Ispanijos vyriausybės paaiškinimų, pateiktų šio sprendimo 58 punkte, ir kaip iš esmės savo išvados 55 punkte nurodė generalinė advokatė, būtent siekiant kompensuoti šį nenumatytą darbo santykių nutraukimą dėl tokios priežasties, taigi ir nepateisintus darbuotojo teisėtus lūkesčius, kurių jis galėjo turėti dėl šių santykių stabilumo, pagal Darbuotojų statuto 53 straipsnio 1 dalies b punktą reikalaujama tokiu atveju iš darbo atleistam darbuotojui sumokėti dvidešimties dienų darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už kiekvienus išdirbtus metus.

Pastaruoju atveju Ispanijos teisėje nenumatyta skirtingo požiūrio į pagal terminuotą sutartį dirbančius darbuotojus ir panašius nuolatinius darbuotojus, nes Darbuotojų statuto 53 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta sumokėti darbuotojui dvidešimties dienų darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už kiekvienus įmonėje išdirbtus metus, neatsižvelgiant į tai, ar jis dirbo pagal terminuotą, ar neterminuotą sutartį.

Tokiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad tokia konkreti Darbuotojų statuto 53 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos kompensacijos atleidimo iš darbo atveju paskirtis ir aplinkybės, kuriomis ši kompensacija mokama, yra objektyvi priežastis, galinti pateisinti pagrindinėje byloje nagrinėjamą skirtingą požiūrį.

(žr. 60–63, 65 punktus ir rezoliucinę dalį)