TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS
2002 m. rugsėjo 17 d.(*)
„Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojas migrantas – Darbuotojo migranto šeimos narių teisė apsigyventi – Vaikų teisė mokytis priimančiojoje valstybėje narėje – Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 10 ir 12 straipsniai – Europos Sąjungos pilietybė – Teisė apsigyventi – Direktyva 90/364/EEB – Apribojimai ir sąlygos“
Byloje C‑413/99
dėl Immigration Appeal Tribunal (Jungtinė Karalystė) pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamose bylose tarp
Baumbast,
R
ir
Secretary of State for the Home Department,
dėl EB 18 straipsnio ir 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, p. 2) 12 straipsnio išaiškinimo,
TEISINGUMO TEISMAS,
kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai P. Jann, F. Macken (pranešėjas), N. Colneric, ir S. von Bahr, teisėjai C. Gulmann, D. A. O. Edward, A. La Pergola, J.‑P. Puissochet, M. Wathelet, V. Skouris, J. N. Cunha Rodrigues ir C. W. A. Timmermans,
generalinis advokatas L. A. Geelhoed,
posėdžio sekretorė L. Hewlett, administratorė,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– sutuoktinių Baumbast bei Maria Fernanda Sarmiento ir Idanella Baumbast, atstovaujamų N. Blake ir QC L. Fransman, įgaliotų solisitorės M. Davidson, ir R, atstovaujamos N. Blake ir baristerės S. Harrison, įgaliotų solisitoriaus B. Andonian,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos J. E. Collins, padedamo baristerio P. Saini,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos W.‑D. Plessing ir B. Muttelsee‑Schön,
– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos N. Yerrell ir C. O’Reilly,
susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,
išklausęs 2001 m. kovo 6 d. sutuoktinių Baumbast bei Maria Fernanda Sarmiento ir Idanella Baumbast, R, Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Komisijos pareikštas žodines pastabas,
susipažinęs su 2001 m. liepos 5 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 1999 m. gegužės 28 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 1999 m. spalio 28 d., Immigration Appeal Tribunal pagal EB 234 straipsnį pateikė keturis prejudicinius klausimus dėl EB 18 straipsnio ir 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, p. 2) 12 straipsnio išaiškinimo.
2 Šie klausimai buvo pateikti nagrinėjant bylas, pirma, tarp sutuoktinių Baumbast, jų vaikų Maria Fernanda Sarmiento ir Idanella Baumbast (toliau – Baumbast šeima) ir Secretary of State for the Home Department (toliau – Secretary of State), ir, antra, tarp R ir Secretary of State dėl pastarojo atsisakymo išduoti leidimus apsigyventi Jungtinės Karalystės teritorijoje.
Teisinis pagrindas
Bendrijos teisės nuostatos
3 EB 17 straipsnyje numatyta:
„1. Įvedama Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo.
2. Sąjungos piliečiai naudojasi šios Sutarties suteiktomis teisėmis ir atlieka jos nustatytas pareigas.“
4 EB 18 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, laikydamasis šioje Sutartyje ir jai įgyvendinti priimtuose teisės aktuose nustatytų apribojimų bei sąlygų.
5 Reglamento Nr. 1612/68 10 ir 12 straipsniuose nustatyta:
„10 straipsnis
1. Asmenys, neatsižvelgiant į jų pilietybę, turi teisę gyventi kartu su valstybės narės piliečiu, kuris dirba kitos valstybės narės teritorijoje, jeigu jie yra:
a) jo sutuoktinis ir jų tiesiosios žemutinės giminystės linijos giminaičiai, kuriems yra iki 21 metų arba kurie yra jų išlaikytiniai;
b) darbuotojo išlaikomi jo ir jo sutuoktinio tiesiosios aukštutinės giminystės linijos giminaičiai.
2. Valstybės narės turi stengtis priimti ir kitus 1 dalyje nenurodytus tokios šeimos narius, jeigu jie yra išlaikomi to darbuotojo arba gyvena jo namuose, esančiuose šalyje, iš kurios jis atvyko.
3. Dėl 1 ir 2 dalyje nurodytų priežasčių tas darbuotojas savo šeimą turi aprūpinti tokiu būstu, kokiame paprastai gyvena vietiniai darbuotojai to rajono, kuriame jis įsidarbinęs; tačiau dėl šios nuostatos neturi būti diskriminacijos tarp vietinių darbuotojų ir iš kitų valstybių narių atvykusių darbuotojų. (Pataisytas vertimas)
11 straipsnis
Jeigu valstybės narės pilietis užsiima veikla kaip pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantis asmuo kitos valstybės narės teritorijoje, jo sutuoktinis ir vaikai iki 21 metų amžiaus arba jo išlaikytiniai, net ir nebūdami jokios valstybės narės piliečiai, turi teisę imtis bet kokios veiklos kaip pagal darbo sutartį dirbantys asmenys tos pačios valstybės narės teritorijoje.
12 straipsnis
Valstybės narės piliečio, dirbančio arba dirbusio kitos valstybės narės teritorijoje, vaikai turi būti priimti į tos šalies bendrojo lavinimo, amatų ir profesines mokyklas tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos šalies piliečiai, jeigu vaikai gyvena toje šalyje.
Valstybės narės turi stengtis, kad tokiems vaikams būtų sudarytos kuo geresnės sąlygos lankyti šias mokyklas.“
6 Pagal 1990 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 90/364/EEB dėl teisės apsigyventi (OL L 180, p. 26) 1 straipsnio 1 dalies pirmąją pastraipą valstybės narės suteikia teisę jose apsigyventi kitų valstybių narių piliečiams, neturintiems šios teisės pagal kitus Bendrijos teisės aktus, ir šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje nurodytiems jų šeimos nariams, jeigu priimančiojoje valstybėje narėje jiems bei jų šeimos nariams taikomas sveikatos draudimas bet kurios rizikos atžvilgiu ir jeigu savo gyvenimo atitinkamoje valstybėje narėje laikotarpiu jie turi pakankamai lėšų, kad netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai.
7 Pagal Direktyvos 90/364/EEB 1 straipsnio 1 dalies antrąją pastraipą pirmojoje pastraipoje nurodytos lėšos laikomos pakankamomis, jeigu jos yra didesnės už tokį lygį, kuriam esant priimančioji valstybė narė, atsižvelgdama į asmenines paraišką pateikusio asmens sąlygas ir prireikus į asmenines sąlygas asmenų, įleidžiamų pagal šio straipsnio 2 dalį, gali skirti socialinę paramą savo piliečiams.
8 Remiantis direktyvos 90/364/EEB 1 straipsnio 1 dalies trečiąja pastraipa, jeigu šio straipsnio antroji pastraipa negali būti taikoma, paraišką pateikusio asmens lėšos laikomos pakankamomis tais atvejais, kai jos yra didesnės nei priimančiosios valstybės narės mokama minimali socialinio draudimo pensija.
9 Direktyvos 90/364/EEB 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta:
„Toliau išvardyti asmenys, nepaisant jų pilietybės, turi teisę įsikurti kitoje valstybėje narėje kartu su asmeniu, turinčiu teisę ten apsigyventi:
a) jo ar jos sutuoktinė ar sutuoktinis ir jų išlaikomi tiesiosios žemutinės giminystės linijos giminaičiai;
b) asmens, turinčio teisę apsigyventi kitoje valstybėje narėje, išlaikomi jo ir jo sutuoktinio tiesiosios aukštutinės giminystės linijos giminaičiai.“ (Pataisytas vertimas)
10 Direktyvos 90/364/EEB 3 straipsnyje numatyta, kad teisė apsigyventi galioja, kol jos turėtojas atitinka šios Direktyvos 1 straipsnyje nustatytas sąlygas.
Nacionalinė teisė
11 Immigration Act1988 (1988 m. Imigracijos įstatymas) 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Pagal (Immigration Act 1971) reikalavimas turėti leidimą atvykti į Jungtinę Karalystę arba apsigyventi joje netaikomas asmeniui, turinčiam tokią teisę pagal Bendrijos teisės nuostatą, kuria jis gali remtis tiesiogiai, arba pagal bet kurią European Communities Act 1972 (1972 m. Įstatymas dėl Europos Bendrijų) 2 straipsnio 2 dalį įgyvendinančią nuostatą“.
12 Immigration(European Economic Area)Order 1994 (1994 m. Įsakymas dėl imigracijos iš Europos ekonominės erdvės, 1994 SI 1895, toliau – EEA Order) 3 straipsnyje įtvirtintas bendras principas, pagal kurį 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo (OL L 1, 1994, p. 3, toliau – EEE susitarimas) susitariančiosios šalies piliečiai bei jų šeimos nariai turi būti įleidžiami į Jungtinę Karalystę, jeigu tik pateikia galiojantį asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą arba pasą.
13 Pagal EEA Order 4 straipsnio 1 dalį „atitinkantis sąlygas asmuo“ turi teisę gyventi Jungtinėje Karalystėje, kol jis atitinka šias sąlygas. EEA Order 4 straipsnio 2 dalimi ši teisė suteikta šeimos nariams, įskaitant sutuoktinį.
14 Remiantis EEA Order 6 straipsniu, „atitinkantis sąlygas asmuo“, inter alia, yra EEE susitarimo susitariančiosios šalies pilietis, dirbantis Jungtinėje Karalystėje.
15 United Kingdom Immigration Rules (House of Commons Paper 395) (1994 m. Jungtinės Karalystės Parlamento priimtos imigracijos taisyklės, toliau – Immigration Rules) 225 punkte nustatyta:
„EEE piliečiai, išskyrus studentus, arba šių asmenų šeimos nariai, turintys leidimą apsigyventi arba dokumentą, suteikiantį teisę gyventi penkerius metus, ir kurie pagal EEA Order 1994 ketverius metus gyveno ir toliau gyvena Jungtinėje Karalystėje, gali prašyti, kad ant jų leidimo apsigyventi arba prireikus ant dokumento, suteikiančio teisę gyventi, būtų pažymėta, kad jiems leidžiama nuolat gyventi Jungtinės Karalystės teritorijoje“.
Pagrindinės bylos
Baumbast byla
16 M. Baumbast, Kolumbijos pilietė, 1990 m. gegužės mėn. Jungtinėje Karalystėje yra sudariusi santuoką su Vokietijos piliečiu W. Baumbast. Jų šeimoje yra dvi dukros: vyresnioji Maria Fernanda Sarmiento, tikra M. Baumbast dukra ir Kolumbijos pilietė, o jaunesnioji Idanella Baumbast turi dvigubą Vokietijos ir Kolumbijos pilietybę.
17 Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad siekdamos, jog toks prašymas būtų pateiktas, pagrindinės bylos šalys susitarė, kad Bendrijos teisės klausimų atžvilgiu Maria Fernanda Sarmiento yra W. Baumbast šeimos narė. Todėl nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ji yra laikoma vienu iš dviejų šios šeimos vaikų.
18 1990 m. birželio mėn. Baumbast šeimos nariai gavo leidimus apsigyventi penkeriems metams. 1990–1993 m. W. Baumbast Jungtinėje Karalystėje iš pradžių dirbo kaip darbuotojas, o vėliau kaip įmonės vadovas. Tačiau jo įmonei bankrutavus, neradęs pakankamai gerai mokamo darbo Jungtinėje Karalystėje, nuo 1993 m. jis dirbo vokiečių įmonėse Kinijoje ir Lesote. Nors nuo to laiko W. Baumbast periodiškai ieškojo darbo ir Jungtinėje Karalystėje, jo padėtis nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priėmimo momentu liko nepakitusi.
19 Nurodytu laikotarpiu sutuoktiniai Baumbast Jungtinėje Karalystėje turėjo namą, o jų dukros ten lankė mokyklą. Socialinės apsaugos sistemos paslaugomis jie nesinaudojo, nes būdami visiškai apdrausti sveikatos draudimu Vokietijoje, iškilus būtinybei, važiuodavo gydytis ten.
20 1995 m. gegužės mėn. M. Baumbast pateikė prašymą išduoti jai ir kitiems šeimos nariams leidimą nuolat gyventi („infinitive leave to remain“) Jungtinėje Karalystėje. 1996 m. sausio mėn. Secretary of State atsisakė pratęsti W. Baumbast leidimą apsigyventi ir jo sutuoktinės bei jos vaikų teisę apsigyventi suteikiančius dokumentus.
21 1998 m. sausio 12 d. dėl šio atsisakymo buvo paduotas ieškinys Immigration Adjudicator (Jungtinė Karalystė). Pastarasis nustatė, kad pagal Direktyvą 90/364 W. Baumbast nebuvo nei darbuotojas, nei asmuo, turintis teisę apsigyventi. Bet Immigration Adjudicator nusprendė, kad vaikai turi teisę apsigyventi pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį. Be to, M. Baumbast turi teisę gyventi, kol jos vaikai turi šio Reglamento 12 straipsnyje numatytas teises. Immigration Adjudicator manymu, remiantis šiuo straipsniu, M. Baumbast teisės kyla iš valstybių narių įsipareigojimų siekti visų priemonių, kad vaikai galėtų mokytis priimančiojoje valstybėje narėje geriausiomis sąlygomis.
22 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui W. Baumbast padavė apeliacinį skundą dėl Immigration Adjudicator sprendimo. Secretary of State šiam teismui pateikė apeliacinį skundą dėl Immigration Adjudicator sprendimo M. Baumbast ir jos dviejų vaikų atžvilgiu.
R byla
23 JAV pilietė R iš savo pirmosios santuokos su Prancūzijos piliečiu turi du vaikus; jų pilietybė dviguba – Prancūzijos ir JAV. 1990 m. ji įsikūrė Jungtinėje Karalystėje kaip Bendrijos piliečio, besinaudojančio EB sutartyje nustatytomis teisėmis, sutuoktinė ir gavo leidimą ten apsigyventi iki 1995 m. spalio mėnesio.
24 1992 m. rugsėjo mėn. R nutraukė santuoką su pirmuoju vyru, tačiau Secretary of State nesiėmė jokių priemonių, galinčių paveikti R, kaip imigrantės, statusą, todėl ji pasiliko gyventi Jungtinėje Karalystėje. Pagal santuokos nutraukimui taikomas sąlygas vaikai turėjo likti su motina Anglijoje ir Velse mažiausiai penkerius metus po skyrybų arba kitą šalių bendru susitarimu nustatytą laikotarpį. Nutraukus santuoką vaikai nuolat bendraudavo su savo tėvu, kuris vis dar gyvena ir dirba Jungtinėje Karalystėje ir kartu su jų motina vykdo vaikų auklėjimo moralinę ir materialinę pareigą.
25 Iš pagrindinės bylos dokumentų matyti, kad gyvendama Jungtinėje Karalystėje R įsigijo namą ir įsteigė interjero dizaino agentūrą, į kurią investavo didelę pinigų sumą. 1997 m. ji susituokė su Didžiosios Britanijos piliečiu.
26 Remiantis nacionalinės teisės aktais, 1995 m. spalio mėn. buvo pateiktas prašymas išduoti R ir jos dviem dukroms leidimą nuolat gyventi Jungtinėje Karalystėje. 1996 m. gruodžio 3 d. vaikams, kaip darbuotojo migranto šeimos nariams, buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Jungtinėje Karalystėje. O pačios R prašymas buvo atmestas, nes Secretary of State suabejojo, ar šeimos padėtis tokia išskirtinė, kad būtų pateisintas tokios teisės suteikimas. Secretary of State nuomone, vaikai buvo pakankamai jauni ir galėtų prisitaikyti prie gyvenimo Jungtinėse Amerikos Valstijose, jei turėtų išvykti kartu su motina.
27 Vienas iš nagrinėjant ieškinį, pateiktą Immigration Adjudicator dėl Secretary of State atsisakymo išduoti R leidimą nuolat gyventi, iškilusių klausimų buvo: ar toks atsisakymas nepažeidžia jos vaikams pagal Bendrijos teisę suteikiamų teisių mokytis ir gyventi Jungtinėje Karalystėje bei teisės į šeimos gyvenimą. Immigration Adjudicator sprendimu šis ieškinys buvo atmestas, todėl R pateikė apeliacinį skundą Immigration Appeal Tribunal.
Prejudiciniai klausimai
28 Manydamas, kad jo nagrinėjamoms byloms išspręsti yra būtinas EB 18 straipsnio ir Reglamento Nr. 1612/68 išaiškinimas, Immigration Appeal Tribunal nusprendė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„Abiem byloms bendri klausimai
1. a) Ar pagal Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 12 straipsnį Europos Sąjungos piliečio vaikai, taip pat Sąjungos piliečiai, kurie lanko valstybėje narėje pradinę mokyklą bei kurių tėvas arba vienas iš tėvų, nesantis šios valstybės narės piliečiu, naudojasi teise gyventi šioje valstybėje narėje (priimančiojoje valstybėje narėje) kaip darbuotojas migrantas, turi teisę gyventi priimančiojoje valstybėje, kad lankytų bendrojo lavinimo mokyklas?
b) Jeigu atsakymas į pirmesnį klausimą keičiasi, atsižvelgiant į tai, kad:
i) jų tėvai santuoką nutraukė;
ii) tik vienas iš tėvų yra Europos Sąjungos pilietis, tačiau priimančiojoje valstybėje jis nebedirba;
iii) patys vaikai nėra Europos Sąjungos piliečiai;
kokius kriterijus privalo taikyti nacionalinės institucijos?
2. Kai pagal Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 12 straipsnį vaikai turi teisę gyventi priimančiojoje valstybėje, kad lankytų bendrojo lavinimo mokyklas, ar priimančios valstybės pareigą stengtis, „kad tokiems vaikams būtų sudarytos kuo geresnės sąlygos lankyti šias mokyklas“, galima aiškinti kaip suteikiančią vienam iš vaikus prižiūrinčių tėvų (primary carer), nepaisant to, ar jis turi Sąjungos pilietybę, teisę gyventi kartu su jais, kad palengvintų minėtos teisės įgyvendinimą, neatsižvelgiant, kad:
i) jų tėvai santuoką nutraukė arba
ii) jų tėvas, kuris yra Europos Sąjungos pilietis, priimančiojoje valstybėje nebedirba?
Baumbast bylos klausimai
3. a) Ar remiantis W. Baumbast bylos faktais jis, kaip Europos Sąjungos pilietis, netekęs teisės gyventi kaip darbuotojas pagal EB 39 straipsnį (buvęs 48 straipsnis) ir neturintis teisės gyventi priimančiojoje valstybėje pagal kurią nors kitą Bendrijos teisės nuostatą, turi tiesiogiai taikomą teisę gyventi kitoje ES valstybėje narėje pagal EB 18 straipsnį (buvęs 8a straipsnis)?
b) Jeigu atsakymas į pirmiau nurodytą klausimą yra teigiamas, ar tokiu atveju jo sutuoktinė ir vaikai turi išvestinę teisę apsigyventi, dirbti ir kitas teises?
c) Jeigu atsakymas į pirmiau nurodytą klausimą yra teigiamas, ar jie turi tokias teises pagal Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 11 ir 12 straipsnius arba kitas Bendrijos teisės nuostatas (jei taip, pagal kokias)?
4. a) Jei į pirmesnį klausimą yra atsakoma ne ES piliečio naudai, ar to asmens šeimos nariai išsaugo išvestines teises, kurias jie įgijo apsigyvendami Jungtinėje Karalystėje su darbuotoju?
b) Jeigu atsakymas į pirmiau nurodytą klausimą yra teigiamas, kokios sąlygos taikomos?“
Dėl pirmųjų dviejų prejudicinių klausimų
29 Pirmiausia reikia konstatuoti, jog iš Teisingumo Teismui pateiktų pastabų matyti, kad laikotarpiu tarp pagrindinės bylos pradžios ir prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo tiek M. Baumbast ir du jos vaikai, tiek R gavo leidimus nuolat gyventi Jungtinėje Karalystėje. R atveju leidimas tikriausiai buvo išduotas atsižvelgus į jos santuoką su Jungtinės Karalystės piliečiu, nors dėl to prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas jokių patikslinimų nepateikė. Taigi leidimo nuolat gyventi negavo vienintelis W. Baumbast.
30 Tokiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti, ar pirmieji du nacionalinio teismo pateikti prejudiciniai klausimai yra priimtini.
31 EB 234 straipsnyje numatyta procedūra yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, leidžianti pirmajam pastariesiems teismams pateikti Bendrijos teisės išaiškinimą, kuris jiems reikalingas priimant sprendimą nagrinėjamose bylose (žr. 1990 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Gmurzynska‑Bscher, C‑231/89, Rink. p. I‑4003, 18 punktą).
32 Iš to matyti, kad tik nagrinėjantis bylą nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos ypatumus turi įvertinti, ar jo sprendimui būtinas prejudicinis sprendimas, ir nustatyti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl jeigu nacionalinio teismo pateikti klausimai yra susiję su Bendrijos teisės nuostatos išaiškinimu, Teisingumo Teismas iš esmės turi priimti sprendimą (be kita ko, žr. minėto sprendimo Gmurzynska‑Bscher 19 ir 20 punktus).
33 Atsižvelgdamas į EB 234 straipsnyje nustatytą nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo teisminių funkcijų paskirstymą, Teisingumo Teismas priima prejudicinį sprendimą iš esmės nenagrinėdamas aplinkybių, dėl kurių nacionaliniai teismai pateikė jam šiuos klausimus ir siekia taikyti jų prašomas išaiškinti Bendrijos teisės nuostatas (žr. minėto sprendimo Gmurzynska‑Bscher 22 punktą).
34 Kitaip būtų tik tais atvejais, kai pasirodytų, kad buvo nukrypta nuo EB 234 straipsnyje įtvirtintos procedūros tikslų ir ji buvo panaudota tam, kad, nesant tikro ginčo, Teisingumo Teismas būtų priverstas priimti prejudicinį sprendimą, arba kai tampa akivaizdu, kad prašomos išaiškinti Bendrijos teisės nuostatos bylos aplinkybėms negali būti pritaikytos nei tiesiogiai, nei netiesiogiai (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Gmurzynska‑Bscher 23 punktą ir 1997 m. liepos 17 d. Sprendimo Giloy, C‑130/95, Rink. p. I‑4291, 22 punktą).
35 Beje, leidimai nuolat gyventi Jungtinėje Karalystėje M. Baumbast ir jos vaikams buvo išduoti 1998 m. birželio 23 d., t. y. dar prieš 1999 m. gegužės 28 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nutartį, o R – po nutarties priėmimo (data nenurodyta).
36 Tačiau iš posėdyje pateiktų pastabų matyti, kad tie leidimai buvo išduoti pagal Jungtinės Karalystės teisės aktus, o klausimas dėl pagal Bendrijos teisę suinteresuotiesiems asmenims suteikiamų teisių liko neišspręstas.
37 Taip pat svarbu konstatuoti, kad tie klausimai buvo pateikti nagrinėjant tikrą ginčą ir kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui pateikė tiek šio ginčo faktinių ir teisinių pagrindų santrauką, tiek priežastis, dėl kurių jis manė, kad atsakymai į pateiktus klausimus buvo būtini sprendimui priimti.
38 Iš to matyti, kad du pirmieji prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai yra priimtini.
Dėl pirmojo klausimo
39 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį Europos Sąjungos piliečio vaikai, kurie apsigyveno valstybėje narėje, kai vienas iš tėvų toje valstybėje narėje naudojosi teise gyventi kaip darbuotojas migrantas, turi teisę joje gyventi, kad lankytų bendrojo lavinimo mokyklas, įskaitant ir tuos atvejus, kai jų tėvai per tą laiką santuoką nutraukė, kai tik vienas iš jų turi Europos Sąjungos pilietybę, tačiau nėra darbuotojas migrantas priimančiojoje valstybėje narėje arba kai patys vaikai nėra Sąjungos piliečiai.
Teisingumo Teismui pateiktos pastabos
40 Net pripažindamos, kad Reglamento Nr. 1612/68 10 ir 12 straipsniuose numatyta teisė gyventi ir teisė lankyti mokyklą priimančiojoje valstybėje narėje nėra absoliučios, R ir Baumbast šeimos mano, jog pagrindinėje byloje yra tenkinamos sąlygos, kad jos galėtų naudotis minėto Reglamento 12 straipsnyje įtvirtintomis teisėmis. Iš tikrųjų R byloje nėra pagrindo manyti, kad vaikai nebėra toliau priimančiojoje valstybėje narėje dirbančio jų tėvo šeimos nariai. Baumbast byloje vienintelė aplinkybė, kuri leistų manyti, kad vaikai neatitinka šio Reglamento 12 straipsnio sąlygų, yra ta, kad jų tėvas nustojo dirbti minėtoje valstybėje. Tačiau pagal 1989 m. kovo 15 d. Sprendimą Echternach ir Moritz (389/87 ir 390/87, Rink. p. 723), ši aplinkybė neturi jokios įtakos jų teisių išsaugojimui.
41 Jungtinės Karalystės ir Vokietijos vyriausybės taip pat mano, kad iš Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnio kylančios darbuotojo migranto vaiko teisės iš esmės išlieka, net jeigu jo tėvai išvyksta iš priimančios valstybės narės.
42 Tačiau Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad pagal minėtą sprendimą Echternach ir Moritz, Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnis vaikui užtikrina savarankišką teisę gyventi tik tuo atveju, jeigu vaikas negali mokytis savo kilmės valstybėje narėje.
43 R bylos atžvilgiu Jungtinės Karalystės vyriausybė tvirtina, kad pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį R vaikai, kurių tėvai santuoką nutraukė, turi teisę ir toliau gyventi Jungtinėje Karalystėje, todėl kad jų tėvas, kaip darbuotojas migrantas, ir toliau naudojasi šiomis teisėmis Jungtinėje Karalystėje.
44 Komisija dėl R bylos mano, kad nors tėvai santuoką nutraukė, vaikai ir toliau turi teisę gyventi pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį ir teisę į mokslą pagal to paties Reglamento 12 straipsnį, kol vienas iš tėvų priimančiojoje valstybėje narėje išlaiko darbuotojo migranto statusą.
45 Dėl Baumbast bylos Komisija tvirtina, kad pagal minėtą sprendimą Echternach ir Moritz darbuotojo migranto vaikas išlieka šio darbuotojo šeimos narys Reglamento Nr. 1612/68 prasme net tuo atveju, jeigu vaiko šeima grįžta į kilmės valstybę narę, o vaikas pasilieka priimančiojoje valstybėje narėje tęsti mokslų, kurių jis negalėtų tęsti kilmės valstybėje narėje.
46 Komisijos manymu, nors minėto sprendimo Echternach ir Moritz aplinkybės buvo ypatingos, nes vaikas negalėjo tęsti mokslų kilmės valstybėje narėje, Teisingumo Teismas plačiai išaiškino Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį. Baumbast šeimos vaikų padėtis beveik panaši į minėtąją sprendime Echternach ir Moritz, todėl iš pirmo žvilgsnio nėra jokios priežasties nuspęsti kitaip. Komisija daro išvadą, kad jeigu Teisingumo Teismas laikosi toje byloje pateikto išaiškinimo, Baumbast šeimos vaikai gali ir toliau gyventi Jungtinėje Karalystėje, kad įgyvendintų Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnyje numatytas teises.
Teisingumo Teismo vertinimas
47 Tam, kad būtų naudingai atsakyta į pirmąjį klausimą, reikia atskirti dvi situacijas, dėl kurių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikia klausimą.
48 Pirmiausia reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1612/68 dėl darbuotojų migrantų statuso 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog visi valstybės narės piliečiai, neatsižvelgiant į jų gyvenamąją vietą, turi teisę įsidarbinti ir dirbti kitos valstybės narės teritorijoje.
49 Iš Baumbast bylos dokumentų matyti, kad R byla skiriasi nuo Baumbast bylos, kur Vokietijos pilietis W. Baumbast, dirbęs Jungtinėje Karalystėje daugelį metų pagal darbo sutartį ir vykdęs joje savarankišką veiklą, daugiau ten nedirba, tačiau ir toliau joje gyvena. Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar jo vaikai gali tęsti mokslus Jungtinėje Karalystėje pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnio nuostatas.
50 Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1612/68 tikslas – laisvas darbuotojų judėjimas – reikalauja geriausių įmanomų Bendrijos darbuotojo integracijos į priimančios valstybės visuomenę sąlygų, užtikrinamų laikantis laisvės ir orumo principų (žr. 1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Di Leo, C‑308/89, Rink. p. I‑4185, 13 punktą).
51 Kaip nurodė Teisingumo Teismas minėto sprendimo Echternach ir Moritz 21 punkte, tam, jog integracija būtų sėkminga, būtina, kad Bendrijos darbuotojo vaikas turėtų galimybę eiti į mokyklą ir tęsti mokslus priimančiojoje valstybėje narėje ir, kaip aiškiai įtvirtinta Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnyje, galėtų juos sėkmingai baigti.
52 Tokiomis aplinkybėmis, kokios yra Baumbast byloje, Sąjungos piliečio vaiko galimybės tęsti mokslus priimančiojoje valstybėje narėje atėmimas, atsisakant išduoti jam leidimą gyventi, galėtų paskatinti šį pilietį atsisakyti pasinaudoti EB 39 straipsnyje numatytomis laisvo judėjimo teisėmis, o tai sukliudytų sėkmingai įgyvendinti EB sutartyje užtikrintas laisves.
53 Nors minėtame sprendime Echternach ir Moritz Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tėvui grįžus į kilmės valstybę narę, vaikas negalėjo ten tęsti mokslų dėl mokyklų diplomų neatitikties, tai nepaneigia išvados, kad Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į Reglamente Nr. 1612/68 įtvirtintą darbuotojų migrantų šeimos narių integracijos tikslą, savo argumentais siekė užtikrinti, kad vieno iš tokių darbuotojų vaikas nediskriminacinėmis sąlygomis galėtų eiti į mokyklą ir tęsti mokslus priimančiojoje valstybėje narėje siekdamas sėkmingai juos užbaigti (šiuo klausimu taip pat žr. 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, 42/87, Rink. p. 5445, 10 punktą).
54 Iš tikrųjų leidimas Sąjungos piliečio vaikams, esantiems tokioje padėtyje kaip W. Baumbast vaikai, tęsti mokslus priimančiojoje valstybėje narėje, tik jei jie to negali padaryti kilmės valstybėje narėje, pažeistų ne tik Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnio, suteikiančio valstybės narės „dirbančių ar dirbusių“ piliečių vaikams teisę mokytis, turinį, bet ir jo esmę.
55 Todėl Vokietijos vyriausybės pasiūlytas siauras šios nuostatos aiškinimas yra nepriimtinas.
56 Siekiant išsiaiškinti, ar tas faktas, kad patys vaikai nėra Sąjungos piliečiai, gali turėti įtakos atsakymui į pirmąjį klausimą, užtenka priminti, kad pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį Bendrijos darbuotojo tiesiosios žemutinės giminystės linijos giminaičiai, kuriems yra iki 21 metų arba kurie yra jo išlaikytiniai, neatsižvelgiant į jų pilietybę, yra laikomi jo šeimos nariais ir turi teisę gyventi kartu su tuo darbuotoju, o pagal minėto Reglamento 12 straipsnį jie turi teisę būti priimti į mokyklas.
57 Tačiau darbuotojo „sutuoktinio ir jų tiesiosios žemutinės giminystės linijos giminaičių, kuriems yra iki 21 metų arba kurie yra jų išlaikytiniai“, teisė įsikurti kartu su darbuotoju migrantu turi būti aiškinama taip, kad tokią teisę turi tiek darbuotojo, tiek jo sutuoktinio tiesiosios žemutinės giminystės linijos giminaičiai. Iš tikrųjų siauras šios nuostatos aiškinimas, kad tik bendri darbuotojo migranto ir jo sutuoktinio vaikai turi teisę įsikurti su jais, prieštarautų pirmiau nurodytam Reglamento Nr. 1612/68 tikslui.
58 Kalbant apie R bylą, atitinkami vaikai, kaip valstybės narės piliečio, dirbančio kitoje valstybėje narėje, šeimos nariai, pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 ir 12 straipsnius turi teisę gyventi ir tęsti mokslus.
59 Iš tikrųjų, kaip matyti iš šio sprendimo 50 punkto, tokiomis nuostatomis siekiama palengvinti darbuotojo migranto ir jo šeimos integraciją į priimančiąją valstybę narę, kad, laikantis laisvės ir orumo principų, būtų įgyvendintas Reglamento Nr. 1612/68 tikslas, būtent laisvas darbuotojų judėjimas.
60 Net jeigu R ir jos pirmasis sutuoktinis per tą laiką santuoką nutraukė, iš bylos dokumentų matyti, kad vyras ir toliau dirba Jungtinėje Karalystėje pagal darbo sutartį ir turi vienos iš valstybių narių piliečio, dirbančio kitos valstybės narės teritorijoje, statusą Reglamento Nr. 1612/68 1 ir 10 straipsnių prasme.
61 Tokiomis aplinkybėmis iš Reglamento Nr. 1612/68 nuostatų, būtent jo 10 ir 12 straipsnių, aiškiai matyti, kad pirmojo R sutuoktinio vaikai ir toliau naudojasi teise gyventi priimančiojoje valstybėje narėje bei tęsti mokslus tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai.
62 Tai, kad pirmojo R sutuoktinio vaikai su juo nuolat negyvena, neturi įtakos iš Reglamento Nr. 1612/68 10 ir 12 straipsnių kylančioms jų teisėms. Pagal šio Reglamento 10 straipsnį, numatantį, kad darbuotojo migranto šeimos narys turi teisę gyventi kartu su darbuotoju, nereikalaujama, kad atitinkamas šeimos narys nuolat gyventų kartu su darbuotoju, o, kaip nurodyta šio straipsnio 3 dalyje, tik kad šis darbuotojas aprūpintų savo šeimą tinkamu būstu (žr. 1985 m. vasario 13 d. Sprendimo Diatta, 267/83, Rink. p. 567, 18 punktą).
63 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į pirmąjį klausimą galima atsakyti taip: pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį Europos Sąjungos piliečio vaikai, kurie apsigyveno vienoje iš valstybių narių, kai vienas iš jų tėvų naudojosi teise gyventi šioje valstybėje narėje kaip darbuotojas migrantas, turi teisę joje gyventi, kad lankytų bendrojo lavinimo mokyklas. Tai, kad šių vaikų tėvai per tą laiką santuoką nutraukė, kad tik vienas iš jų yra Sąjungos pilietis, tačiau nėra darbuotojas migrantas priimančiojoje valstybėje narėje, arba kad patys vaikai nėra Sąjungos piliečiai, šiai teisei jokios įtakos neturi.
Dėl antrojo klausimo
64 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar tuo atveju, kai pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį vaikai turi teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, kad lankytų bendrojo lavinimo mokyklas, šią nuostatą reikia aiškinti kaip suteikiančią vaikus prižiūrintiems tėvams, neatsižvelgiant į pilietybę, teisę gyventi kartu su jais, kad palengvintų minėtų teisių įgyvendinimą, nepaisant to, kad jie per tą laiką nutraukė santuoką arba kad vienas iš tėvų, kuris yra Europos Sąjungos pilietis, nėra darbuotojas migrantas priimančiojoje valstybėje narėje.
Teisingumo Teismui pateiktos pastabos
65 R ir Baumbast šeimų manymu, Bendrijos teisės nuostatos turėtų būti aiškinamos plačiai, kad jiems suteiktos teisės būtų veiksmingos, ypač kai tai susiję su tokia pagrindine teise kaip teisė į šeimos gyvenimą. Jos mano, kad jaunesniųjų vaikų, kurie visą gyvenimą gyveno ir toliau gyvena su motina, atžvilgiu atsisakymas suteikti jai teisę gyventi, kol vaikai tęsia mokslus, sudaro grėsmę jų teisėms, nes trukdo jomis naudotis. Jos taip pat tvirtina, kad toks atsisakymas neproporcingai trukdo šeimos gyvenimui, o tai prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 8 straipsniui.
66 Jungtinės Karalystės ir Vokietijos vyriausybės bei Komisija siūlo Teisingumo Teismui į antrąjį klausimą atsakyti neigiamai. Jų manymu, Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnis nenumato tėvų, kurie yra trečiosios šalies piliečiai, teisės apsigyventi. Pastarųjų teises nustato sąlygos, tiesiogiai reguliuojančios judėjimo laisvės įgyvendinimą. Nutraukus santuoką arba pasibaigus Bendrijos piliečio sutuoktinio darbinei veiklai priimančiojoje valstybėje narėje, Bendrijos teisė nesuteikia sutuoktiniui, kuris yra trečiosios šalies pilietis, teisės gyventi, kylančios iš vaikų teisės mokytis.
67 Jungtinės Karalystės vyriausybės manymu, tokiomis aplinkybėmis, kai priimančioji valstybė narė pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį yra įpareigota išduoti vaikams leidimą gyventi joje, kad galėtų lankyti bendrojo lavinimo mokyklas, ji turi stengtis, kad tokiems vaikams būtų sudarytos kuo geresnės sąlygos lankyti šias mokyklas, tačiau tai nereiškia, kad valstybė turi išduoti leidimą gyventi juos prižiūrinčiam asmeniui. Ši vyriausybė nurodo, kad jeigu ir tiek, kiek įrodoma, jog atsisakymas suteikti tokią teisę gyventi nepateisinamai paveiktų EŽTK saugomą šeimos gyvenimą, Home Office (Vidaus reikalų ministerija) galėtų išimties tvarka prižiūrinčiajam tėvui išduoti leidimą nukrypdama nuo Immigration Rules.
Teisingumo Teismo vertinimas
68 Pirmiausia reikia pastebėti, kad Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnis ir iš jo kylančios teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Reglamento struktūrą ir jo paskirtį. Iš visų reglamento nuostatų aiškiai matyti, kad Taryba, siekdama palengvinti darbuotojų šeimos narių judėjimą, pirmiausia atsižvelgė į žmogiškąjį faktorių, tai yra, kaip svarbu darbuotojui gyventi su savo šeima, ir, antra, į visomis prasmėmis svarbų faktorių, t. y. darbuotojo ir jo šeimos integraciją į priimančiosios valstybės narės gyvenimą be diskriminacijos (šiuo klausimu žr. 1989 gegužės 18 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, 249/86, p. 1263, 11 punktą).
69 Iš atsakymo į pirmąjį klausimą aišku, kad Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsniu siekiama užtikrinti, jog Bendrijos darbuotojo vaikas, net jeigu darbuotojas nebedirba pagal darbo sutartį priimančiojoje valstybėje narėje, galėtų tęsti ir prireikus baigti mokslus šioje valstybėje.
70 Antra, Teisingumo Teismo praktika rodo, kad darbuotojo migranto statusas bei teisės, kurias pagal Reglamentą Nr. 1612/68 turi Bendrijos darbuotojo šeimos nariai, tam tikromis aplinkybėmis išlieka net pasibaigus darbo santykiams (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Echternach ir Moritz 21 punktą ir 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimo Martínez Sala, C‑85/96, Rink. p. I‑2691, 32 punktą).
71 Pagrindinių bylų aplinkybėmis, tai yra, kai vaikai pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį turi teisę tęsti mokslus priimančiojoje valstybėje narėje, nors juos prižiūrintys tėvai gali netekti teisės gyventi dėl to, kad, kiek tai susiję su viena byla, nutraukė santuoką su darbuotoju migrantu, ir dėl to, kiek tai susiję su kita byla, kad vienas iš tėvų nėra darbuotojas migrantas priimančiojoje valstybėje narėje, yra aišku, kad atsisakius tokiems tėvams išduoti leidimą gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, kol jų vaikai mokosi, šie galėtų netekti Bendrijos teisės aktų leidėjo jiems suteiktos teisės.
72 Be to, pagal Teisingumo Teismo praktiką Reglamentas Nr. 1612/68 turi būti aiškinamas atsižvelgiant į EŽTK 8 straipsnyje įtvirtintą reikalavimą gerbti šeimos gyvenimą, nes pagal nusistovėjusią teismo praktiką toks reikalavimas yra viena iš pagrindinių teisių, kurias pripažįsta Bendrijos teisė (žr. minėto sprendimo Komisija prieš Vokietiją 10 punktą).
73 Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnyje įtvirtinta darbuotojo migranto vaiko teisė kuo geresnėmis sąlygomis tęsti mokslus priimančiojoje valstybėje narėje apima ir vaiko teisę, kad juo rūpintųsi jį prižiūrintis asmuo, galintis priimančiojoje valstybėje gyventi kartu su vaiku, kol šis mokosi. Atsisakymas išduoti leidimą gyventi vienam iš tėvų, prižiūrinčiam vaiką, besinaudojantį teise mokytis priimančiojoje valstybėje narėje, tokią teisę pažeistų.
74 Dėl Komisijos argumento, kad teisė gyventi nekyla iš Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnio asmeniui, kuris nėra darbuotojo migranto vaikas, nes pagal minėtą straipsnį tokio statuso turėjimas yra būtina visų teisių turėjimo sąlyga, reikia priminti, kad, atsižvelgiant į Reglamentą Nr. 1612/68 ir pirmiausia į jo 12 straipsnio kontekstą bei tikslus, ši nuostata negali būti aiškinama siaurai (žr. minėto sprendimo Diatta 17 punktą) ir bet kuriuo atveju neturi prarasti savo veiksmingumo.
75 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: kai pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį vaikai turi teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, kad lankytų bendrojo lavinimo mokyklas, šią nuostatą reikia aiškinti kaip suteikiančią savo vaikus prižiūrinčiam vienam iš tėvų, neatsižvelgiant į jo pilietybę, teisę gyventi kartu su jais, kad palengvintų tokios teisės įgyvendinimą, nepaisant to, kad tėvai per tą laiką nutraukė santuoką arba vienas iš tėvų, kuris yra Europos Sąjungos pilietis, nėra darbuotojas migrantas priimančiojoje valstybėje narėje.
Dėl trečiojo klausimo
76 Trečiojo klausimo pirma dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Europos Sąjungos pilietis, kuris netenka teisės gyventi priimančiojoje valstybėje narėje kaip darbuotojas migrantas, remdamasis tiesiogiai EB 18 straipsnio 1 dalimi gali pasinaudoti šia teise gyventi kaip Sąjungos pilietis.
Teisingumo Teismui pateiktos pastabos
77 W. Baumbast nuomone, ta aplinkybė, kad EB 18 straipsnyje numatyta teisė laisvai apsigyventi valstybių narių teritorijoje gali būti apribota remiantis EB sutarties nuostata, nepanaikina jos tiesioginio veikimo. Tokia nuostata turėtų būti aiškinama taip, kad W. Baumbast, nors ir dirbdamas už Europos Sąjungos ribų, ir toliau naudojasi teise gyventi Jungtinėje Karalystėje. Toks EB 18 straipsnio taikymas leistų EB sutartyje įtvirtintą laisvo judėjimo teisę įgyvendinti vien įrodžius pilietybę bei tuo pačiu metu atitiktų galiojančius teisės aktus šioje srityje.
78 Jungtinės Karalystės ir Vokietijos vyriausybės teigia, kad tokia teisė apsigyventi negali tiesiogiai kilti iš EB 18 straipsnio 1 dalies. Šioje dalyje įtvirtinti apribojimai ir sąlygos parodo, kad tai nėra savarankiška nuostata.
79 Pabrėždama politinę ir teisinę EB 18 straipsnio svarbą, Komisija pritaria, kad pati šio straipsnio ir ypač 1 dalies formuluotė parodo jo ribas. Pagal galiojančią Bendrijos teisę šiuo straipsniu įtvirtintai teisei judėti ir apsigyventi taikomos egzistuojančios tiek pirminės, tiek antrinės teisės normos, nustatančios asmenų, galinčių ja pasinaudoti, kategorijas. Tokios teisės susijusios arba su ekonomine veikla, arba su pakankamu lėšų turėjimu. Kadangi trečiasis klausimas paremtas prielaida, kad W. Baumbast teisė gyventi Jungtinėje Karalystėje negali kilti iš jokios kitos Bendrijos teisės nuostatos, Komisija daro išvadą, jog pagal galiojančią teisę bei tokiomis aplinkybėmis EB 18 straipsnis W. Baumbast netaikomas.
Teisingumo Teismo vertinimas
80 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką valstybės narės piliečių teisė atvykti į kitos valstybės narės teritoriją ir joje apsigyventi yra tiesiogiai Sutartimi arba tam tikrais atvejais šią Sutartį įgyvendinant priimtomis nuostatomis suteikta teisė (šiuo klausimu žr. 1976 m. balandžio 8 d. Sprendimo Royer, 48/75, Rink. p. 497, 31 punktą).
81 Nors prieš įsigaliojant Europos Sąjungos sutarčiai Teisingumo Teismas patikslino, kad EB sutartyje tiesiogiai įtvirtintai teisei apsigyventi taikoma ekonominės veiklos vykdymo sąlyga pagal EB 48, 52 ar 59 straipsnius (po pakeitimo 39, 43 ir 49 straipsniai) (žr. 1991 m. vasario 5 d. Sprendimo Roux, C‑363/89, Rink. p. I‑273, 9 punktą), vėliau EB sutartyje įtvirtinus Sąjungos piliečio statusą 18 straipsnio 1 dalimi kiekvienam piliečiui buvo suteikta teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje.
82 Pagal EB 17 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybe siekiama suteikti valstybių narių piliečiams pagrindinį statusą (šiuo klausimu žr. 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Grzelczyk, C‑184/99, Rink. p. I‑6193, 31 punktą).
83 Beje, Europos Sąjungos sutartis nereikalauja, kad Sąjungos piliečiai tam, kad naudotųsi EB sutarties II dalyje „Sąjungos pilietybė“ numatytomis teisėmis, vykdytų profesinę ar savarankišką veiklą arba dirbtų pagal darbo sutartį. Be to, Sutarties tekste nėra užuominų, kurios leistų manyti, kad Sąjungos piliečiai, kurie apsigyveno kitoje valstybėje siekdami joje dirbti pagal darbo sutartį, pasibaigus jų veiklai netenka EB dėl šios pilietybės sutartimi suteiktų teisių.
84 Dėl EB 18 straipsnio 1 dalyje numatytos teisės apsigyventi valstybių narių teritorijoje būtina konstatuoti, kad ši teisė tiesiogiai pripažįstama kiekvienam Sąjungos piliečiui pagal aiškią ir tikslią EB sutarties nuostatą. Taigi W. Baumbast turi teisę remtis EB 18 straipsnio 1 dalimi todėl, kad jis yra valstybės narės pilietis ir kartu Sąjungos pilietis.
85 Iš tikrųjų ši Sąjungos piliečių teisė apsigyventi kitos valstybės narės teritorijoje yra pripažįstama nepažeidžiant EB sutartyje bei ją įgyvendinančių teisės aktų nustatytų apribojimų ir sąlygų.
86 Tačiau EB 18 straipsnio 1 dalimi pripažįstamų teisės apsigyventi įgyvendinimo apribojimų bei sąlygų taikymo kontrolę vykdo teismas. Todėl galimi šios teisės apribojimai ir sąlygos netrukdo tam, kad EB 18 straipsnio 1 dalies nuostatos suteiktų asmenims teisių, kurias jie galėtų ginti kreipdamiesi į teismą ir kurias turi saugoti nacionaliniai teismai (šiuo klausimu žr. 1974 m. gruodžio 4 d. Sprendimo Van Duyn, 41/74, Rink. p. 1337, 7 punktą).
87 Dėl apribojimų ir sąlygų, kylančių iš antrinės teisės, Direktyvos 90/364 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės suteikia teisę jose apsigyventi kitų valstybių narių piliečiams, jei priimančiojoje valstybėje narėje jiems bei jų šeimos nariams taikomas sveikatos draudimas bet kurios rizikos atžvilgiu ir jeigu savo gyvenimo atitinkamoje valstybėje narėje laikotarpiu jie turi pakankamai lėšų, kad netaptų našta priimančios valstybės narės socialinės paramos sistemai.
88 Kalbant apie šių sąlygų taikymą Baumbast bylai, reikia pažymėti, kad iš bylos dokumentų matyti, jog W. Baumbast dirba pagal darbo sutartį vokiečių įmonėms trečiosiose šalyse ir nei jis, nei jo šeima socialinės apsaugos sistemos paslaugomis priimančiojoje valstybėje narėje nesinaudojo. Tokiomis aplinkybėmis nebuvo ginčijama, kad W. Baumbast atitinka Direktyvoje 90/364 įtvirtintą pakankamų lėšų sąlygą.
89 Dėl sveikatos draudimo sąlygos iš bylos dokumentų matyti, kad tiek W. Baumbast, tiek jo šeimos nariai yra visiškai apsidraudę sveikatos draudimu Vokietijoje. Atrodo, kad Immigration Adjudicator nustatė, jog Jungtinėje Karalystėje teikiama būtinoji medicinos pagalba į tokį sveikatos draudimą nepatenka. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti tokio tvirtinimo teisingumą, atsižvelgdamas į 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL L 149, 1971, p. 2). Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į šio reglamento 19 straipsnio 1 dalies a punktą, kuris užtikrina, kad darbuotojas, gyvenantis valstybės narės, kitos nei kompetentinga valstybė, teritorijoje ir kuriam būtina gydytis buvimo valstybėje narėje, ligos atveju turi teisę gauti išmokas natūra, kurias kompetentingos valstybės narės sąskaita teikia gyvenamosios vietos įstaiga.
90 Bet kuriuo atveju EB 18 straipsnyje ir Direktyvoje 90/364 numatyti apribojimai bei sąlygos yra grindžiamos tuo, kad Sąjungos piliečių teisės apsigyventi įgyvendinimas gali priklausyti nuo teisėtų valstybių narių interesų. Todėl šiuo klausimu būtina priminti, kad pagal Direktyvos 90/364 ketvirtą konstatuojamąją dalį asmenys, turintys teisę apsigyventi kitoje valstybėje narėje, neturi tapti „pernelyg didele“ našta priimančiosios valstybės narės viešiesiems finansams.
91 Vis dėlto tokie apribojimai bei sąlygos turi būti taikomi atsižvelgiant į Bendrijos teisės nustatytus apribojimus bei jos bendruosius principus ir pirmiausia į proporcingumo principą. Tai reiškia, kad priimtos nacionalinės priemonės turi būti tinkamos ir būtinos siekiamam tikslui įgyvendinti (šiuo klausimu žr. 1993 m. rugpjūčio 2 d. Sprendimo Allue, C‑259/91, C‑331/91 ir C‑332/91, Rink. p. I‑4309, 15 punktą).
92 Dėl proporcingumo principo taikymo Baumbast bylos aplinkybėmis reikia visų pirma priminti, kad nebuvo ginčijama, jog W. Baumbast turi pakankamai lėšų Direktyvos 90/364 prasme; antra, kad jis daugelį metų teisėtai dirbo priimančiojoje valstybėje narėje, iš pradžių kaip asmuo, dirbantis pagal darbo sutartį, o vėliau kaip asmuo, vykdantis savarankišką veiklą; trečia, kad tuo metu jo šeima taip pat gyveno priimančiojoje valstybėje narėje ir ten liko gyventi net pasibaigus jo veiklai pagal darbo sutartį ir savarankiškai veiklai toje valstybėje; ketvirta, kad nei W. Baumbast, nei jo šeimos nariai netapo našta priimančios valstybės narės viešiesiems finansams; penkta, kad tiek W. Baumbast, tiek jo šeima turi visišką sveikatos draudimą kitoje Sąjungos valstybėje narėje.
93 Tokiomis aplinkybėmis atsisakymas leisti W. Baumbast pasinaudoti EB 18 straipsnio 1 dalies suteikta teise apsigyventi taikant Direktyvos 90/364 nuostatas motyvuojant tuo, kad jo turimas sveikatos draudimas neapima priimančiojoje valstybėje teikiamos būtinosios medicinos pagalbos, reikštų neproporcingą kliūtį įgyvendinant tokią teisę.
94 Taigi į trečiojo klausimo pirmą dalį reikia atsakyti taip: Europos Sąjungos pilietis, kuris nebeturi teisės gyventi priimančiojoje valstybėje narėje kaip darbuotojas migrantas, turi teisę ten gyventi kaip Sąjungos pilietis pagal tiesiogiai veikiančią EB 18 straipsnio 1 dalį. Tokios teisės įgyvendinimui taikomi šioje nuostatoje įtvirtinti apribojimai bei sąlygos, tačiau kompetentingos institucijos ir prireikus nacionaliniai teismai privalo užtikrinti, kad šie apribojimai bei sąlygos būtų taikomi laikantis bendrųjų Bendrijos teisės principų ir pirmiausia proporcingumo principo.
95 Trečiojo klausimo antra ir trečia dalimis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar jeigu W. Baumbast turi teisę gyventi pagal EB 18 straipsnio 1 dalį, jo šeimos nariai irgi turi teisę gyventi remdamiesi tuo pačiu pagrindu. Atsižvelgiant į pirmųjų dviejų klausimų atsakymus, į šias trečiojo klausimo dalis atsakyti nebūtina.
96 Atsižvelgiant į tai, kaip buvo atsakyta į trečiojo klausimo pirmą dalį, į ketvirtąjį klausimą atsakyti taip pat nereikia.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
97 Jungtinės Karalystės ir Vokietijos vyriausybių bei Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.
Remdamasis šiais motyvais,
TEISINGUMO TEISMAS,
atsakydamas į 1999 m. gegužės 28 d. Nutartimi Immigration Appeal Tribunal pateiktus klausimus, nusprendžia:
1. Pagal 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje 12 straipsnį Europos Sąjungos piliečio vaikai, kurie apsigyveno vienoje iš valstybių narių, kai vienas iš tėvų naudojosi teise šioje valstybėje narėje gyventi kaip darbuotojas migrantas, turi teisę gyventi joje, kad lankytų bendrojo lavinimo mokyklas. Tai, kad šių vaikų tėvai per tą laiką nutraukė santuoką, kad tik vienas iš jų yra Sąjungos pilietis, tačiau nėra darbuotojas migrantas priimančiojoje valstybėje narėje, arba kad patys vaikai nėra Sąjungos piliečiai, šiai teisei jokios įtakos neturi.
2. Kai pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį vaikai turi teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, kad lankytų bendrojo lavinimo mokyklas, tokią nuostatą reikia aiškinti kaip suteikiančią vaikus prižiūrinčiam vienam iš tėvų, neatsižvelgiant į jo pilietybę, teisę gyventi kartu, kad palengvintų tokios teisės įgyvendinimą, nepaisant to, kad per tą laiką tėvai nutraukė santuoką arba vienas iš tėvų, kuris yra Europos Sąjungos pilietis, nėra darbuotojas migrantas priimančiojoje valstybėje narėje.
3. Europos Sąjungos pilietis, kuris nebeturi teisės gyventi priimančiojoje valstybėje narėje kaip darbuotojas migrantas, turi teisę ten gyventi kaip Sąjungos pilietis pagal tiesiogiai veikiančią EB sutarties 18 straipsnio 1 dalį. Tokios teisės įgyvendinimui taikomi šioje nuostatoje įtvirtinti apribojimai bei sąlygos, tačiau kompetentingos institucijos ir prireikus nacionaliniai teismai privalo užtikrinti, kad šie apribojimai bei sąlygos būtų taikomi laikantis bendrųjų Bendrijos teisės principų ir pirmiausia proporcingumo principo.
Rodríguez Iglesias | Jann | Macken |
Edward | La Pergola | Puissochet |
Wathelet | Skouris | Cuhna Rodrigues |
Paskelbta 2002 m. rugsėjo 17 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
R. Grass | | G. C. Rodríguez Iglesias |