Language of document : ECLI:EU:T:2021:782

BENDROJO TEISMO (dešimtoji kolegija) SPRENDIMAS

2021 m. lapkričio 10 d.(*)

„Bendrijos dizainas – Registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra – Registruotas Bendrijos dizainas, vaizduojantis statybinę plokštę – Ankstesnis dizainas, vaizduojantis plokštę triukšmą slopinančiai sienai – Negaliojimo pagrindas – Individualių savybių nebuvimas – Nagrinėjamas sektorius – Informuotas vartotojas – Dizainerio laisvės mastas – Skirtingo bendro įspūdžio nebuvimas – Gaminių, kuriais iš tikrųjų prekiaujama, reikšmė – Reglamento (EB) Nr. 6/2002 6 straipsnis ir 25 straipsnio 1 dalies b punktas“

Byloje T‑193/20

Eternit, įsteigta Capelle-au-Bois (Belgija), atstovaujama avocats J. Muyldermans ir P. Maeyaert,

ieškovė,

prieš

Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą (EUIPO), atstovaujamą J. Ivanausko ir V.Ruzek,

atsakovę,

kita procedūros EUIPO apeliacinėje taryboje šalis, įstojusi į bylą Bendrajame Teisme,

Eternit Österreich GmbH, įsteigta Feklabruke (Austrija), atstovaujama avocat M.Prohaska-Marchried,

dėl ieškinio, pareikšto dėl 2020 m. vasario 5 d. EUIPO trečiosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 1661/2018-3), susijusio su registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra tarp Eternit Österreich ir Eternit,

BENDRASIS TEISMAS (dešimtoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas A. Kornezov (pranešėjas), teisėjai E. Buttigieg ir G. Hesse,

posėdžio sekretorė J. Pichon, administratorė,

susipažinęs su ieškiniu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2020 m. balandžio 10 d.,

susipažinęs su EUIPO atsiliepimu į ieškinį, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2020 m. rugpjūčio 17 d.,

susipažinęs su įstojusios į bylą šalies atsakymu į ieškinį, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2020 m. rugpjūčio 21 d.,

įvykus 2021 m. balandžio 21 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Ieškovė Eternit yra Bendrijos dizaino, kurio paraiška remiantis 2001 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 6/2002 dėl Bendrijos dizaino (OL L 3, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 27 t., p. 142) buvo paduota 2014 m. rugsėjo 15 d. ir kuris buvo įregistruotas numeriu 2538140-0001, savininkė.

2        Ginčijamas dizainas atrodo taip:

Image not found1.1

Image not found1.2

Image not found1.3

Image not found1.4

Image not found1.5

3        Gaminiai, kuriems numatyta pritaikyti ginčijamą dizainą, priklauso 25.01 klasei pagal iš dalies pakeistą 1968 m. spalio 8 d. Lokarno susitarimą, kuriuo nustatoma tarptautinio pramoninio dizaino klasifikacija, ir atitinka tokį aprašymą: „[Statybinės] plokštės“.

4        2016 m. gruodžio 12 d. įstojusi į bylą šalis Eternit Österreich GmbH, remdamasi Reglamento Nr. 6/2002 52 straipsniu, pateikė prašymą pripažinti ginčijamo dizaino registraciją negaliojančia.

5        Motyvas, kuriuo grindžiamas prašymas, numatytas Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies b punkte, aiškinamame kartu su šio reglamento 4–8 straipsniais.

6        Prašyme pripažinti registraciją negaliojančia įstojusi į bylą šalis, be kita ko, tvirtino, kad ginčijamas dizainas nėra naujas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 6/2002 5 straipsnį, kad jis neturi individualių savybių, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 6 straipsnį, ir kad jo išvaizdos savybes lemia tik jų techninė funkcija, kaip tai suprantama pagal to paties reglamento 8 straipsnio 1 dalį.

7        2018 m. birželio 28 d. Anuliavimo skyrius priėmė sprendimą, jame, pirma, padarė išvadą, kad įstojusi į bylą šalis neįrodė, jog ginčijamam dizainui apsauga netaikoma pagal Reglamento Nr. 6/2002 8 straipsnio 1 dalį, ir, antra, pripažino ginčijamo dizaino registraciją negaliojančia dėl to, kad jis neturi individualių savybių, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 6/2002 6 straipsnį, palyginti su dizainu, paskelbtu 2013 m. kovo 4 d. (t. y. prieš ginčijamo dizaino registracijos paraiškos pateikimą) „triukšmą slopinančios sienos“ tipo plokštei brošiūroje Lärmschutz, prieinamoje interneto svetainėje „http://www.rieder.at“, kuris atrodo taip:

Image not found

8        2018 m. rugpjūčio 23 d. ieškovė pagal Reglamento Nr. 6/2002 55–60 straipsnius pateikė EUIPO apeliaciją dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo.

9        2020 m. vasario 5 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) EUIPO trečioji apeliacinė taryba atmetė apeliaciją ir nusprendė, kad ginčijamas dizainas neturi individualių savybių, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 6/2002 6 straipsnį, nes, informuoto vartotojo suvokimu, jis apskritai yra panašus į ankstesnį dizainą.

 Šalių reikalavimai

10      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš EUIPO ir įstojusios į bylą šalies bylinėjimosi išlaidas.

11      EUIPO ir įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

12      Grįsdama savo ieškinį ieškovė iš esmės nurodė vienintelį pagrindą, grindžiamą Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies b punkto, siejamo su to paties reglamento 6 straipsniu, pažeidimu. Šį pagrindą sudaro trys dalys, grindžiamos vertinimo klaidomis, kurias Apeliacinė taryba padarė, pirma, apibrėždama atitinkamą sektorių ir informuotą vartotoją, antra, nustatydama dizainerio laisvės mastą šiame sektoriuje ir, trečia, padarydama išvadą dėl dizainų, dėl kurių kilo ginčas, sukuriamo bendro įspūdžio.

13      Pirmiausia reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 15 punkte Apeliacinė taryba nurodė, jog ankstesnis dizainas buvo atskleistas visuomenei iki ginčijamo dizaino paraiškos pateikimo datos, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 6/2002 7 straipsnio 1 dalį. Šalys neginčija šios išvados. Taigi reikia vertinti, ar, atsižvelgiant į ankstesnį dizainą, ginčijamas dizainas neturi individualių savybių, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 6/2002 6 straipsnį.

 Dėl pirmos dalies, susijusios su atitinkamo sektoriaus ir informuoto vartotojo apibrėžtimis

14      Ginčijamo sprendimo 18 punkte Apeliacinė taryba nurodė, kad dizainai, dėl kurių kilo ginčas, yra plokštės, naudojamos statybų sektoriuje. Taigi, neatsižvelgiant į tai, ar šios plokščių rūšys turi būti kvalifikuojamos kaip „garsą slopinančios sienos“, kaip tvirtino ieškovė dėl ankstesnio dizaino, ar „pastatams skirtos pluoštinės fasadų plokštės“, kaip, pasak ieškovės, konkrečiai yra ginčijamo dizaino atveju, jos susijusios su ta pačia gaminio išorine dalimi, t. y. statybine plokšte. Be to, Apeliacinė taryba nurodė, kad pagal Reglamento Nr. 6/2002 10 straipsnio 1 dalį Bendrijos dizaino apsauga suteikiama „bet kokiam dizainui“, kuris informuotam vartotojui nesudaro skirtingo bendro įspūdžio, todėl tokia apsauga nepriklauso nuo gaminio, kuriame šis dizainas pritaikytas arba panaudotas, pobūdžio. Šį argumentą ji grindė 2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendimu Easy Sanitary Solutions ir EUIPO / Group Nivelles (C‑361/15 P ir C‑405/15 P, EU:C:2017:720).

15      Ginčijamo sprendimo 19–21 punktuose Apeliacinė taryba nustatė, kad Reglamento Nr. 6/2002 6 straipsnyje nurodytas informuotas vartotojas šiuo atveju yra statybų sektoriaus specialistas, pavyzdžiui, statybininkas, nekilnojamojo turto plėtotojas arba architektas. Šis specialistas turi tam tikrų žinių apie įvairias statybines plokštes ir jo pastabumo lygis yra santykinai didelis. Šiuo klausimu Apeliacinė taryba patikslino, kad ieškovės siūlomas sektoriaus, su kuriuo susijęs ginčijamas dizainas, klasifikavimas kaip „pastatams skirtų pluoštinių fasadų plokščių“ sektoriaus neturi didelės įtakos informuoto vartotojo apibrėžimui.

16      Ieškovė teigia, kad Apeliacinė taryba padarė teisės klaidą, nes tiksliau neapibrėžė atitinkamo sektoriaus ir informuoto vartotojo. Jos teigimu, su ginčijamu dizainu susijęs sektorius turėtų būti apribotas „pastatams skirtų fasadų plokščių“ sektoriumi, kuriam būdingos labai specifinės savybės, o ne apskritai statybinių plokščių sektoriumi. Taigi informuotas vartotojas yra „pastatams skirtų fasadų plokščių“ naudotojas, kuris paprastai tiesiogiai palygina nagrinėjamus dizainus, skaitydamas žurnalus ir informaciją interneto svetainėse arba patikrindamas gaminius ar jų pavyzdžius prekybos vietose.

17      Be to, ieškovė teigia, kad 2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendime Easy Sanitary Solutions ir EUIPO / Group Nivelles (C‑361/15 P ir C‑405/15 P, EU:C:2017:720) padarytos išvados taikomos tik Reglamento Nr. 6/2002 7 straipsnio 1 dalyje esančiai sąvokai „atitinkama[s] sritis [sektorius]“, todėl jas reikia suprasti taip, kad nebūtina, jog informuotas gaminio, kuriame ankstesnis dizainas pritaikytas arba panaudotas, vartotojas žinotų ankstesnį dizainą, kai toks ankstesnis dizainas pritaikytas arba panaudotas gaminiui, priklausančiam kitam pramonės sektoriui nei tas su kuriuo susijęs ginčijamas dizainas. Jeigu nagrinėjant ginčijamo dizaino individualias savybes turėtų būti atsižvelgta į visus dizainus, įskaitant priklausančius skirtingiems sektoriams, tai būtų svarbu tik ketvirtajame ir paskutiniame analizės etape, t. y. susijusiame su dizainų, dėl kurių kilo ginčas, bendrų įspūdžių palyginimu. Tačiau vykstant trims pirmiesiems vertinimo etapams, susijusiems su atitinkamo sektoriaus, informuoto vartotojo ir dizainerio laisvės masto šiame sektoriuje nustatymu, analizė turėtų būti atliekama tik dėl ginčijamo dizaino. Be to, minėtas sprendimas leidžia ar net įpareigoja atsižvelgti į gaminius, kuriais iš tikrųjų prekiaujama ir kuriuose ginčijamas dizainas pritaikytas arba turi būti panaudotas.

18      EUIPO ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės argumentus.

 Taikomi principai

19      Pirmiausia, atsižvelgiant į skirtingus šalių argumentus šiuo klausimu, reikia patikslinti ginčijamo dizaino individualių savybių, kaip jos suprantamos pagal Reglamento Nr. 6/2002 6 straipsnį, vertinimo analitinį pagrindą. Konkrečiai kalbant, reikia išsiaiškinti, ar atitinkamą sektorių, informuotą vartotoją ir dizainerio laisvės mastą reikia apibrėžti atsižvelgiant tik į ginčijamą dizainą. Be to, svarbu patikslinti, ar gaminiai, kuriais iš tikrųjų prekiaujama ir kuriuose pritaikytas arba kuriems panaudotas dizainas, dėl kurio kilo ginčas, yra svarbūs vertinant ginčijamo dizaino individualias savybes.

20      Pirma, kalbant apie ginčijamo dizaino individualių savybių, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 6/2002 6 straipsnį, vertinimo analitinį pagrindą, reikia priminti, kad Reglamento Nr. 6/2002 6 straipsnio 1 dalies b punkte, be kita ko, numatyta, kad registruotas Bendrijos dizainas laikomas turinčiu individualių savybių, jeigu jo bendras įspūdis informuotam vartotojui skiriasi nuo bendro įspūdžio, kurį tokiam vartotojui daro bet koks kitas dizainas, tapęs prieinamu visuomenei iki paraiškos įregistruoti pateikimo dienos. Reglamento Nr. 6/2002 6 straipsnio 2 dalyje patikslinama, kad, vertinant individualias dizaino savybes, atsižvelgiama į dizainerio laisvės mastą jį kuriant.

21      Pagal suformuotą jurisprudenciją ginčijamo dizaino individualių savybių vertinimas, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, iš esmės atliekamas keturiais etapais. Pirma, nustatomas gaminių, kuriuose numatyta pritaikyti dizainą arba tą dizainą panaudoti, sektorius, antra, informuotas minėtų gaminių, atsižvelgiant į jų paskirtį, vartotojas ir, atsižvelgiant į šį informuotą vartotoją, – ankstesnio dizaino žinomumo lygis ir pastabumo, lyginant dizainų panašumus ir skirtumus lygis, trečia, dizainerio laisvės kuriant dizainą mastas, kurio įtaka individualumui yra atvirkščiai proporcinga, ir, ketvirta, atsižvelgiant į jį, – informuotam vartotojui ginčijamo dizaino ir ankstesnio visuomenei atskleisto dizaino daromo bendro įspūdžio palyginimo (jei įmanoma – tiesioginio) rezultatas (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 13 d. Sprendimo Visi / one / EUIPO – EasyFix (Automobilių informaciniai stoveliai), T‑74/18, EU:T:2019:417, 66 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

22      Reikia patikslinti, kad nors pirmasis analizės etapas, t. y. gaminių, kuriuose numatyta pritaikyti dizainą arba kuriems numatyta tą dizainą panaudoti, sektoriaus nustatymas, nėra aiškiai matyti iš Reglamento Nr. 6/2002 6 straipsnio 1 dalies formuluotės, šis etapas iš tikrųjų yra būtinas tam, kad būtų nustatytas informuotas vartotojas ir dizainerio laisvė, nes šios sąvokos aiškiai pakartotos Reglamento Nr. 6/2002 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas jau turėjo progą pažymėti, kad gaminio, kuriam skirtas nagrinėjamas dizainas, identifikavimas leidžia nustatyti informuotą vartotoją ir dizainerio laisvės mastą kuriant dizainą (2010 m. kovo 18 d. Sprendimo Grupo Promer Mon Graphic / VRDT – PepsiCo (Apskritimo formos reklaminio įtaiso vaizdas), T‑9/07, EU:T:2010:96, 56 punktas ir 2018 m. birželio 21 d. Sprendimo Haverkamp IP / EUIPO – Sissel (Kilimas), T‑227/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:370, 39 punktas).

23      Antra, dėl klausimo, kuriame etape vertinant ginčijamo dizaino individualias savybes, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 6/2002 6 straipsnį, reikia atsižvelgti į kiekvieną iš dizainų, dėl kurių kilo ginčas, reikia pabrėžti: kadangi vertinimo pagal Reglamento Nr. 6/2002 6 straipsnio 1 dalies b punktą kartu su to paties reglamento 25 straipsnio 1 dalies b punktu tikslas yra ginčijamo dizaino individualios savybės, logiška yra nustatyti atitinkamą sektorių, informuotą vartotoją ir dizainerio laisvės mastą kuriant gaminius, kuriuose ketinama pritaikyti ar kuriems ketinama panaudoti ginčijamą dizainą.

24      Iš tiesų Reglamento Nr. 6/2002 14 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad vertinimas, ar dizainas turi individualių savybių, turėtų būti grindžiamas tuo, ar informuotas vartotojas, jį apžiūrėdamas ir remdamasis bendra dizaino išvaizda, atskiria iš esamos dizainų visumos, atsižvelgdamas į gaminio, kuriam tas „dizainas“ pritaikytas ar panaudotas, pobūdį, ypač į pramonės šaką, kuriai „jis“ priklauso, ir dizainerio laisvės mastą kuriant „tą dizainą“. Nuoroda į vienaskaita nurodytą „dizainą“, siekiant nustatyti pramonės šaką, kuriai „jis“ priklauso, ir dizainerio laisvės mastą jį kuriant, priešingai nei „dizainų visumos“ sąvoka, kuri apima egzistuojančių dizainų daugiskaitą, aiškiai rodo, kad pirmieji trys analizės etapai, t. y. susiję su atitinkamo sektoriaus, informuoto vartotojo ir dizainerio laisvės masto nustatymu, turi būti atliekami tik atsižvelgiant į dizainą, kurio individualios savybės vertinamos, t. y. šiuo atveju į ginčijamą dizainą.

25      Į ankstesnį dizainą neatsižvelgiama vykstant pirmiems trims šio sprendimo 21 punkte minėto vertinimo etapams. Iš tiesų ginčijamo dizaino individualios savybės gali būti panaikintos ankstesniu dizainu, skirtu naudoti gaminiams, priklausantiems sektoriui, kuris visiškai skiriasi nuo gaminių, su kuriais susijęs ginčijamas dizainas, sektoriaus. Taigi iš Reglamento Nr. 6/2002 7 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio formuluotės matyti, kad pagal šią nuostatą prieinamumo visuomenei buvimas priklauso tik nuo faktinių tokio dizaino atskleidimo aplinkybių, o ne nuo gaminio, kuriame šis dizainas skirtas pritaikyti arba panaudoti (2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Easy Sanitary Solutions ir EUIPO / Group Nivelles, C‑361/15 P ir C‑405/15 P, EU:C:2017:720, 99 punktas). Teisingumo Teismas pabrėžė, kad iš šios nuostatos negalima daryti išvados, kad būtina, jog vartotojas, informuotas apie gaminį, kuriame pritaikytas arba panaudotas ginčijamas dizainas, žinotų ankstesnį dizainą, jei šis pritaikytas arba panaudotas gaminyje, priskiriamame prie kito pramonės sektoriaus nei tas, su kuriuo susijęs ginčijamas dizainas (2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Easy Sanitary Solutions ir EUIPO / Group Nivelles, C‑361/15 P ir C‑405/15 P, EU:C:2017:720, 131 punktas). Taigi, kadangi ankstesnis dizainas gali priklausyti visiškai kitam sektoriui, kuriam būdingas kitoks informuotas vartotojas ir dizainerio laisvė, toks ankstesnis dizainas neturi reikšmės nustatant su ginčijamu dizainu susijusį sektorių, informuotą jo vartotoją ir dizainerio laisvę.

26      Taigi ieškovė pagrįstai teigia, kad pirmieji trys analizės etapai atliekami atsižvelgiant tik į ginčijamą dizainą, o EUIPO tai irgi pripažįsta.

27      Kalbant apie ketvirtą ir paskutinį ginčijamo dizaino individualių savybių vertinimo etapą, reikia atsižvelgti tiek į ginčijamą, tiek į ankstesnį dizainus. Iš tiesų, kaip priminta šio sprendimo 21 punkte, šiame etape lyginami dizainų, dėl kurių kilo ginčas, sukuriami bendri įspūdžiai, o tai reiškia, kad reikia atsižvelgti į kiekvieną iš jų.

28      Trečia, dėl klausimo, ar gaminiai, kuriais iš tikrųjų prekiaujama ir kuriuose pritaikyti arba kuriems naudojami dizainai, dėl kurių kilo ginčas, yra svarbūs vertinant ginčijamo dizaino individualias savybes, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 6/2002 6 straipsnį, reikia konstatuoti, kad, kaip teisingai nurodo ieškovė, jurisprudencijoje tam tikromis sąlygomis pripažįstama galimybė atsižvelgti į gaminius, kuriais iš tikrųjų prekiaujama ir kurie susiję su dizainais, dėl kurių kilo ginčas.

29      Iš tiesų remiantis jurisprudencija, nepadaroma klaidos, jeigu vertinant nagrinėjamų dizainų sukeliamą bendrą įspūdį atsižvelgiama į gaminius, kuriais iš tikrųjų prekiaujama ir kurie atitinka šiuos dizainus (šiuo klausimu žr. 2011 m. spalio 20 d. Sprendimo PepsiCo / Grupo Promer Mon Graphic, C‑281/10 P, EU:C:2011:679, 73 punktą ir 2020 m. balandžio 29 d. Sprendimo Bergslagernas Järnvaru / EUIPO – Scheppach Fabrikation von Holzbearbeitungsmaschinen (Medžio skaldymo įrankis), T‑73/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:157, 39 punktą).

30      Vis dėlto atsižvelgti į gaminius, kuriais iš tikrųjų prekiaujama, net jeigu į juos atsižvelgiama tik norint pateikti minėto palyginimo pavyzdį, galima tik tuomet, kai gaminiai atitinka įregistruotus dizainus (2011 m. spalio 20 d. Sprendimo PepsiCo / Grupo Promer Mon Graphic, C‑281/10 P, EU:C:2011:679, 73 ir 74 punktai ir 2019 m. birželio 6 d. Sprendimo Porsche / EUIPO – Autec (Motorinės transporto priemonės), T‑209/18, EU:T:2019:377, 76 punktas).

31      Be to, reikia priminti, kad Reglamento Nr. 6/2002 3 straipsnio a punkte, „dizainas“ apibrėžiamas kaip „viso gaminio ar jo dalies vaizdas, susidarantis dėl paties gaminio ir (arba) jo ornamentikos, specifinių linijų, kontūrų, spalvų, formos, tekstūros ir (arba) medžiagų savybių“. Taigi dizaino apsaugą, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 6/2002 4 straipsnio 1 dalį, sudaro gaminio išvaizdos apsauga. Šiuo klausimu iš Reglamento Nr. 6/2002 12 konstatuojamosios dalies matyti, kad apsauga neturėtų būti teikiama toms sudėtinėms dalims, kurių nematyti gaminį įprastai naudojant, taip pat toms tokios detalės savybėms, kurių nematyti, kai detalė yra įmontuota (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Biscuits Poult / OHMI – Banketbakkerij Merba (Sausainis), T‑494/12, EU:T:2014:757, 22–24 punktus ir 2014 m. spalio 3 d. Sprendimo Cezar / VRDT – Poli-Eco (Insert), T‑39/13, EU:T:2014:852, 40 punktą).

32      Taigi, kadangi vien nagrinėjamo dizaino grafinis ar fotografinis vaizdas neleidžia nustatyti, kokie jo aspektai matomi arba kaip dizainas bus suvokiamas vizualiai, šiuo tikslu galima atsižvelgti būtent į gaminius, kuriais iš tikrųjų prekiaujama, ar į jų naudojimo būdą.

33      Iš to matyti, kad į gaminius, kuriais iš tikrųjų prekiaujama ir kuriuose naudojami arba inkorporuoti dizainai, dėl kurių kilo ginčas, galima atsižvelgti tik iliustravimo tikslais, siekiant nustatyti vizualius minėto dizaino aspektus. Tačiau atsižvelgti į tokius gaminius leidžiama tik su sąlyga, kad gaminiai, kuriais iš tikrųjų prekiaujama, atitinka įregistruotus dizainus. Taigi į gaminį, kuriuo iš tikrųjų prekiaujama, negalima atsižvelgti, jeigu dizainas, kuris jame pritaikytas arba panaudotas, skiriasi nuo įregistruoto dizaino arba jeigu iš jo matyti savybės, kurios nėra aiškiai matomos minėto registruoto dizaino grafiniame vaizde.

34      Atsižvelgiant būtent į šiuos principus reikia nagrinėti vienintelio pagrindo pirmąją dalį.

 Dėl atitinkamo sektoriaus

35      Kaip matyti iš šio sprendimo 21 punkto, ginčijamo dizaino individualių savybių vertinimo pirmajame etape siekiama nustatyti su šiuo dizainu susijusių gaminių sektorių.

36      Šiuo tikslu reikia atsižvelgti į registracijos paraiškoje pateiktą nuorodą į gaminius, kuriuose numatyta pritaikyti arba panaudoti ginčijamą dizainą. Iš tikrųjų pagal Reglamento Nr. 6/2002 36 straipsnio 2 punktą paraiškoje taip pat turi būti sąrašas gaminių, kuriuose numatyta pritaikyti arba panaudoti tą dizainą.

37      Prireikus taip pat reikia atsižvelgti į patį dizainą, jeigu jis nurodo gaminio pobūdį, paskirtį ar funkciją. Iš tikrųjų atsižvelgimas į patį dizainą gali leisti gaminį identifikuoti registruojant nurodytoje platesnėje gaminių kategorijoje, todėl realiai nustatyti informuotą vartotoją ir dizainerio laisvės mastą kuriant dizainą (2010 m. kovo 18 d. Sprendimo Apskritimo formos reklaminio įtaiso vaizdas, T‑9/07, EU:T:2010:96, 56 punktas ir 2018 m. birželio 21 d. Sprendimo Kilimas, T‑227/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:370, 39 punktas).

38      Nagrinėjamu atveju, pirma, iš prie ginčijamo dizaino registracijos paraiškos pridėto aprašymo matyti, kad jame nurodyti gaminiai apibūdinti kaip „[statybinės] plokštės“, priklausančios Lokarno sutarties 25.01 klasei. Taigi pati ieškovė nusprendė neapriboti ginčijamo dizaino registracijos tik pastatams skirtomis fasadų plokštėmis. Iš tiesų minėtoje paraiškoje nurodytos „[statybinės] plokštės“ yra susijusios su statybų sektoriumi plačiąja prasme be apribojimų.

39      Antra, kalbant apie šio sprendimo 2 punkte nurodytus ginčijamo dizaino vaizdus, reikia konstatuoti, kad iš jų nematyti gaminių, kuriuose šis dizainas pritaikytas arba panaudotas, pobūdis, paskirtis ar funkcijos. Iš tiesų jokia minėto dizaino dalis nerodo, kad jis naudojamas tik pastatams skirtoms fasado, o ne bet kokioms kitoms statytinėms plokštėms.

40      Tokiomis aplinkybėmis Apeliacinė taryba, nepadarydama klaidos, galėjo nuspręsti, kad atitinkamas sektorius yra statybinių plokščių sektorius.

41      Ieškovė ginčija šią išvadą, iš esmės pabrėždama tai, kad gaminiai, kuriais ji prekiauja rinkoje ir kuriems ji taiko ginčijamą dizainą, yra tik pastatams skirtos fasadų plokštės. Taigi šis argumentas grindžiamas prielaida, kad su ginčijamu dizainu susijęs sektorius turi būti nustatomas atsižvelgiant tik į gaminius, kuriais iš tikrųjų prekiaujama rinkoje.

42      Vis dėlto šiai prielaidai negalima pritarti. Iš tiesų, pirma, tokia prielaida nėra pagrįsta jokia Reglamento Nr. 6/2002 nuostata. Be to, dėl tokio aiškinimo nuorodos, kurios būtinai turi būti pateiktos registracijos paraiškoje, kaip išvardytos Reglamento Nr. 6/2002 36 straipsnio 2 dalyje, netektų prasmės, pakeičiant jas informacija, susijusia su laikina padėtimi rinkoje. Tokia padėtis iš esmės gali kisti, nes gaminių, kuriais iš tikrųjų prekiaujama, asortimentas laikui bėgant gali labai skirtis, atsižvelgiant į daugelį veiksnių, kaip antai savininko verslo strategiją, pasiūlą ir paklausą arba atitinkamo gaminio sėkmę ar nesėkmę rinkoje.

43      Antra, nors pagal šio sprendimo 29–33 punktuose primintus principus nėra klaidinga atsižvelgti į gaminius, kuriais iš tikrųjų prekiaujama rinkoje, į tai galima atsižvelgti tik kaip į pavyzdžius siekiant nustatyti nagrinėjamo dizaino vizualius aspektus ir su sąlyga, kad minėti gaminiai atitinka dizainą, koks jis buvo įregistruotas. Taigi, jeigu išnagrinėjus patį ginčijamą dizainą, koks jis buvo įregistruotas, matyti, kad tai yra konkreti kategorija, priklausanti registracijos metu nurodytai platesnei prekių kategorijai, galima atsižvelgti į šią konkrečią kategoriją (2010 m. kovo 18 d. Sprendimo Apskritimo formos reklaminio įtaiso vaizdas, T‑9/07, EU:T:2010:96, 59 ir 60 punktai). Vis dėlto, jei išnagrinėjus ginčijamą dizainą savaime nematyti, kad jis susijęs su siauresne gaminių kategorija, kaip yra šiuo atveju, vien dėl nuorodos į gaminius, kuriais iš tikrųjų prekiaujama rinkoje, atitinkamo sektoriaus negalima apibrėžti kitaip.

44      Be to, ieškovė teisingai pažymi, kad apibrėždama atitinkamą sektorių ginčijamo sprendimo 17 ir 18 punktuose Apeliacinė taryba klaidingai rėmėsi tiek ginčijamu, tiek ankstesniu dizainais. Kaip matyti iš šio sprendimo 23–27 punktų, pirmajame analizės etape reikia remtis tik ginčijamu dizainu, o EUIPO to neginčija.

45      Vis dėlto šis netikslumas neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui, nes Apeliacinė taryba teisingai apibrėžė atitinkamą sektorių, kai nagrinėjo ginčijamo dizaino individualias savybes, t. y. statybinių plokščių sektorių, kaip tai matyti iš šio sprendimo 36–40 punktų.

46      Taigi reikia atmesti ieškovės argumentus dėl su ginčijamu dizainu susijusio sektoriaus apibrėžimo.

 Dėl informuoto vartotojo

47      Tad informuoto vartotojo sąvoką reikia suprasti kaip tarpinę sąvoką tarp prekių ženklų srityje taikomos vidutinio vartotojo, iš kurio nereikalaujama, kad jis turėtų kokių nors specialiųjų žinių, ir kuris paprastai tiesiogiai nelygina prekių ženklų, dėl kurių kyla ginčas, sąvokos ir specialisto – eksperto, turinčio išsamių techninių žinių, sąvokos. Taigi informuoto vartotojo sąvoką galima suprasti kaip apibrėžiančią ne vidutiniškai dėmesingą, bet dėl turimos asmeninės patirties arba dėl gerų aptariamo sektoriaus žinių ypač pastabų vartotoją (2011 m. spalio 20 d. Sprendimo PepsiCo / Grupo Promer Mon Graphic, C‑281/10 P, EU:C:2011:679, 53 punktas).

48      Be to, informuoto vartotojo sąvoka, konkrečiai sukurta dizaino individualių savybių analizei pagal Reglamento Nr. 6/2002 6 straipsnį, gali būti apibrėžta tik bendrai kaip nuoroda į asmenį, pasižymintį standartinėmis savybėmis, o ne kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į konkretų ginčijamo dizaino naudojimą (pagal analogiją žr. 2019 m. birželio 6 d. Sprendimo Motorinės transporto priemonės, T‑209/18, EU:T:2019:377, 37 punktą).

49      Konkrečiai dėl informuoto vartotojo pastabumo lygio primintina, kad jis nėra nei vidutinis pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas, kuris dažniausiai dizainą suvokia kaip visumą ir nenagrinėja įvairių jo detalių, nei ekspertas ar specialistas, galintis detaliai pastebėti minimalius tarp nagrinėjamų dizainų galinčius egzistuoti skirtumus. Taigi apibūdinimas „informuotas“ leidžia manyti, kad vartotojas, kuris nėra dizaineris ar technologijų ekspertas, žino įvairių atitinkamame sektoriuje esančių dizainų, turi tam tikrų žinių apie tokiems dizainams paprastai būdingus elementus ir dėl domėjimosi atitinkamais gaminiais jo pastabumas, kai juos naudoja, yra santykinai didelis (žr. 2011 m. spalio 20 d. Sprendimo PepsiCo / Grupo Promer Mon Graphic, C‑281/10 P, EU:C:2011:679, 59 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

50      Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į šio sprendimo 47–49 punktuose primintą jurisprudenciją, kadangi su ginčijamu dizainu susijęs sektorius yra statybinių plokščių sektorius, Apeliacinė taryba galėjo pagrįstai manyti, kad informuotas vartotojas yra statybų sektoriaus specialistas, pavyzdžiui, statybininkas, nekilnojamojo turto plėtotojas ar architektas, kuris turi tam tikrų žinių apie įvairias statybines plokštes ir yra labai pastabus.

51      Taigi ieškovės argumentą, kuriuo siekiama informuotą vartotoją apibrėžti kaip „pastatams skirtų fasadų plokščių“ naudotoją, reikia atmesti dėl tų pačių priežasčių, kurios nurodytos šio sprendimo 38 ir 39 punktuose.

52      Be to, nors ieškovė teigia, kad atitinkamas sektorius turėtų būti apibrėžtas siauriau, kaip tik pastatams skirtų fasado plokščių sektorius, vis dėlto ji netvirtina, kad taip apibrėžto informuoto vartotojo pastabumo lygis skirtųsi nuo statybos sektoriaus specialisto pastabumo lygio.

53      Iš to matyti, kad Apeliacinė taryba, nepadarydama vertinimo klaidos, galėjo nuspręsti, kad informuotas vartotojas šiuo atveju yra statybos sektoriaus specialistas, kurio pastabumo lygis didelis.

54      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti vienintelio ieškinio pagrindo pirmąją dalį kaip nepagrįstą.

 Dėl antrosios dalies, susijusios su ginčijamo dizaino dizainerio laisvės mastu

55      Ginčijamo sprendimo 24 punkte Apeliacinė taryba nusprendė, kad dizainerio laisvė kuriant statybines plokštes tam tikru mastu apribota šių plokščių technine funkcija – teikti atsparumą temperatūrai, arba kitomis jų savybėmis, pavyzdžiui, akustinėmis savybėmis, atsparumu ugniai ir struktūrinėmis savybėmis, dėl to, kad plokštės turi būti stipriai pritvirtintos prie sienos, fasado ar ant stogo ir kad jomis pagerinama pastato estetika. Vis dėlto dizaineris turi didelę laisvę, kiek tai susiję su paviršiaus rūšimis, formomis, spalvomis ir raštais. Be to, Apeliacinė taryba nusprendė, kad ieškovė neįrodė, kad egzistuoja ankstesnių technologinių sprendimų gausa. Ginčijamo sprendimo 35 punkte Apeliacinė taryba nurodė, kad bendros dizainų, dėl kurių kilo ginčas, savybės susijusios su elementais, dėl kurių dizaineris turi vidutinį laisvės mastą.

56      Ieškovė teigia, kad dizainerio laisvė turi būti vertinama atsižvelgiant į „pastatams skirtų fasado plokščių“ sektorių. Taigi ginčijamą dizainą smarkiai veikia šių plokščių funkcijos. Šie suvaržymai turi įtakos plokščių paviršiaus, kuris turi būti plokščias ir paprastai turi apimti tam tikrą linijų ir spalvų visumą, koncepcijai. Kadangi spalvų skaičius, kaip ir motyvai, yra riboti, „kai dirbama su linijomis“, dizainerio laisvė nėra neribota ar didelė. Ieškovės teigimu, atrodo, kad egzistuoja pastatams skirtų fasado plokščių su linijiniu raštu technologinių sprendimų gausa. Taigi pastatams skirtų fasadų plokščių kūrėjo laisvė geriausiu atveju yra vidutinė.

57      EUIPO ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės argumentus.

58      Pagal jurisprudenciją dizainerio laisvės mastą kuriant dizainą apibrėžia, be kita ko, suvaržymai, susiję su gaminio arba gaminio sudėtinės dalies techninės paskirties charakteristikoms, ar netgi gaminiui taikomos teisės aktų nuostatos. Dėl šių suvaržymų nustatomi tam tikrų charakteristikų standartai, kurie tampa bendrai taikomi aptariamam gaminiui naudojamiems dizainams (2010 m. kovo 18 d. Sprendimo Apskritimo formos reklaminio įtaiso vaizdas, T‑9/07, EU:T:2010:96, 67 punktas).

59      Šiomis aplinkybėmis dizainerio laisvė yra veikiau veiksnys, kuris leidžia sušvelninti ginčijamo dizaino individualių savybių vertinimą, nei savarankiškas veiksnys, lemiantis dviejų dizainų skirtumus, kurie reikalingi tam, kad vienas iš jų turėtų individualių savybių. Kitaip tariant, su dizainerio laisvės mastu susijęs veiksnys gali sustiprinti arba, priešingai, sušvelninti išvadą dėl kiekvieno nagrinėjamo dizaino keliamo bendro įspūdžio (žr. 2019 m. birželio 6 d. Sprendimo Motorinės transporto priemonės, T‑209/18, EU:T:2019:377, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

60      Su dizainerio laisve susijusio veiksnio įtaka individualioms savybėms kinta pagal atvirkštinio proporcingumo taisyklę. Taigi kuo didesnė dizainerio laisvė kuriant dizainą, tuo mažiau nedidelių dizainų, dėl kurių kilo ginčas, skirtumų pakanka, kad informuotam vartotojui būtų sudarytas skirtingas bendras įspūdis. Ir priešingai – kuo labiau suvaržyta dizainerio laisvė kuriant dizainą, tuo daugiau reikia nedidelių dizainų, dėl kurių kilo ginčas, skirtumų, kad informuotam vartotojui būtų sudarytas skirtingas bendras įspūdis. Kitaip tariant, didelis dizainerio laisvės mastas sustiprina išvadą, kad reikšmingų skirtumų neturintys dizainai informuotam vartotojui sukelia tokį patį bendrą įspūdį, todėl ginčijamas dizainas neturi individualių savybių. Ir atvirkščiai, mažas dizainerio laisvės mastas lemia išvadą, kad pakankamai ryškūs dizainų skirtumai sukelia informuotam vartotojui skirtingą bendrą įspūdį, todėl ginčijamas dizainas turi individualių savybių (žr. 2019 m. birželio 13 d. Sprendimo Automobilių informaciniai stoveliai, T‑74/18, EU:T:2019:417, 76 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

61      Nagrinėjamu atveju, pirma, reikia konstatuoti, kad dėl šio sprendimo 35–54 punktuose išdėstytų priežasčių Apeliacinė taryba nepadarė vertinimo klaidos, kai nagrinėjo „statybinių plokščių“, o ne „pastatams skirtų fasadų plokščių“ kūrėjo laisvę.

62      Antra, pati ieškovė mano, kad pastatams skirtų fasadų plokščių kūrėjų laisvė yra vidutinė; tai ginčijamo sprendimo 24 ir 35 punktuose iš esmės nurodė ir Apeliacinė taryba, kiek tai susiję su statybinių plokščių kūrėjo laisve.

63      Trečia, negalima pritarti ieškovės argumentui, kad nagrinėjamų plokščių paviršiuje paprastai vaizduojama linijų ir spalvų visuma ir kad, „kai dirbama su linijomis“, dizainerio laisvė nėra neribota ar didelė. Iš tiesų ieškovė neįrodė, kad pastatų plokštėse ar, beje, pastatams skirtose fasadų plokštėse būtinai turi būti vaizduojamos linijos keterų ir įdubų pavidalu, ar spalvos, išskiriant bet kokią kitą formą ar spalvą. Nors negalima atmesti galimybės, kad egzistuoja tokia bendra statybinių plokščių, įskaitant pastatams skirtų fasado plokščių, dizaino tendencija, tokia aplinkybė negali būti laikoma dizainerio laisvę ribojančiu veiksniu, nes būtent dėl šios laisvės dizaineris gali atrasti naujų formų, naujų tendencijų arba pasiūlyti jau esančių tendencijų naujovių (2012 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Antrax It / VRDT – THC (Šildymo radiatoriai), T‑83/11 ir T‑84/11, EU:T:2012:592, 95 punktas).

64      Be to, klausimas, ar kuriant dizainą vadovaujamasi bendrąja tendencija dizainų srityje, yra svarbus viso labo tiek, kiek tai susiję su atitinkamo dizaino estetiniu suvokimu, taigi galbūt jis gali daryti įtaką gaminio, kuriame šis dizainas panaudotas, komercinei sėkmei. Tačiau šis klausimas nesvarbus nagrinėjant atitinkamo dizaino individualias savybes, t. y. tikrinant, ar šio dizaino sukeliamas bendras įspūdis skiriasi nuo bendrų anksčiau paviešintų dizainų sukeliamų įspūdžių, neatsižvelgiant į estetinius ar komercinius sumetimus (2010 m. birželio 22 d. Sprendimo Shenzhen Taiden / VRDT – Bosch Security Systems (Ryšio įranga), T‑153/08, EU:T:2010:248, 58 punktas; 2014 m. vasario 4 d. Sprendimo Sachi Premium-Outdoor Furniture / VRDT – Gandia Blasco (Fotelis), T‑357/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:55, 24 punktas ir 2017 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Ciarko / EUIPO – Maan (Garų rinktuvas), T‑684/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:819, 58 punktas).

65      Be to, nors ieškovė teigia, kad egzistuoja technologinių sprendimų gausa, pakanka konstatuoti, kaip tai padarė Apeliacinė taryba ginčijamo sprendimo 25 punkte, kad ji konkrečiais ir reikšmingais įrodymais neįrodė tokios gausos egzistavimo.

66      Vadinasi, reikia atmesti vienintelio ieškinio pagrindo antrąją dalį kaip nepagrįstą.


 Dėl trečiosios dalies, susijusios su dizainų, dėl kurių kilo ginčas, daromo bendro įspūdžio palyginimo

67      Šiuo atveju lyginami šie dizainai:

Ginčijamas dizainas

Ankstesnis dizainas

1.1Image not found

Image not found

1.2Image not found


1.3Image not found


1.4Image not found


1.5 Image not found


68      Ginčijamo sprendimo 31–35 punktuose Apeliacinė taryba nustatė, kad dizainams, dėl kurių kilo ginčas, būdingos tokios savybės: a) plokšti linijiniai paviršiai su įvairiomis lygiagrečiomis keteromis ir įdaubomis; b) keteros ir įdaubos, išdėstytos proporcingai ir lygiagrečiai visame paviršiuje; c) identiška stačių kylančių ir besileidžiančių šlaitų, jungiančių įdaubas ir keteras, konstrukcija; d) identiška kylančių į keterą ir besileidžiančių į įdaubą šlaitų seka ir e) panašus keterų ir įdaubų plotis. Taigi, Apeliacinės tarybos nuomone, dizainai, dėl kurių kilo ginčas, informuotam vartotojui sukelia tokį patį bendrą įspūdį.

69      Ieškovė pabrėžia kelis dizainų, dėl kurių kilo ginčas, skirtumus, kurie sukuria skirtingą bendrą įspūdį, t. y.:

–        pirma, ginčijamo dizaino paviršiuje yra daug daugiau linijų (keterų ir griovelių),

–        antra, ginčijamame dizaine yra keterų arba iškilimų, kurie nežymiai išsikiša iš plokščių (2 mm), su grioveliais sudarydami maždaug 100 laipsnių buką kampą; tai šiek tiek sukuria trapecijos formos struktūrą, o ankstesniame dizaine nėra tokios trapecijos formos struktūros,

–        trečia, ginčijamame dizaine plokščių viršutinių keterų paviršiai yra šiek tiek mažesni už plokščius griovelius santykiu maždaug 1/1,5, o ankstesniame dizaine keteros yra tokio pat dydžio kaip grioveliai (santykis 1/1),

–        ketvirta, ginčijamame dizaine keterų aukštis (2 mm) yra daug mažesnis už plokščių griovelių matmenis (12 mm), o ankstesniame dizaine keteros, atrodo, yra daug labiau matomos,

–        penkta, ginčijamame dizaine matoma švelni tekstūra (cemento pluoštas) su kontrastiniais pilkais atspalviais, o ankstesnį dizainą sudaro glotnus rusvai žalsvos spalvos paviršius, ir

–        šešta, realūs gaminiai, kuriems naudojami dizainai, dėl kurių kilo ginčas, aiškiai parodo, kad jų matmenys ir priemonės yra visiškai skirtingi, nes ankstesnio dizaino keteros yra daug platesnės nei ginčijamo dizaino.

70      EUIPO ir įstojusi į bylą šalis ginčija šiuos argumentus.

71      Pagal suformuotą jurisprudenciją informuoto vartotojo atveju dizaino individualios savybės išplaukia iš skirtingo bendro įspūdžio arba iš „déjà vu“ nebuvimo, atsižvelgiant į visus ankstesnius dizainus ir nekreipiant dėmesio į skirtumus, kurie nepakankamai ryškūs, kad darytų įtaką minėtam bendram įspūdžiui, nors ir nepaisant nereikšmingų detalių, tačiau įvertinus skirtumus, kurie pakankamai ryškūs, kad sukurtų skirtingą visumos įspūdį (žr. 2017 m. vasario 16 d. Sprendimo Antrax It / EUIPO – Vasco Group (Radiatorių termosifonai), T‑828/14 ir T‑829/14, EU:T:2017:87, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

72      Dizainų, dėl kurių kilo ginčas, sukuriamų bendrų įspūdžių palyginimas turi būti apibendrinamasis ir apimti ne tik išvardytų panašumų ir skirtumų analitinį palyginimą. Palyginimas turi remtis ginčijamo dizaino atskleistomis savybėmis ir apimti tik saugomas charakteristikas, neatsižvelgiant į tas, kurios, kaip antai techninės, nėra saugomos. Toks palyginimas turi būti susijęs su tokiais dizainais, kokie buvo įregistruoti, o iš prašymą pripažinti dizainą negaliojančiu pateikusio asmens negalima reikalauti visais atvejais pateikti grafinį dizaino, kuriuo remiamasi, vaizdą, panašų į ginčijamo dizaino paraiškoje įregistruoti esantį vaizdą (žr. 2019 m. birželio 13 d. Sprendimo Automobilių informaciniai stoveliai, T‑74/18, EU:T:2019:417, 84 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

73      Šiuo atveju visų pirma reikia pažymėti, kaip tai padarė Apeliacinė taryba, kad abiejų dizainų forma labai panaši ir abiejuose yra analogiškų panašiai išdėstytų elementų, t. y. plokščias linijinis paviršius, kuriame yra įvairių lygiagrečių keterų ir įdaubų. Be to, lygiagrečiai paviršiuje esančių keterų ir įdaubų proporcijų, ypač jų pločių, įspūdis labai panašus. Galiausiai labai panaši kylančių ir besileidžiančių šlaitų, jungiančių keteras ir įdaubas, struktūra.

74      Dėl ieškovės nurodytų dizainų, dėl kurių kilo ginčas, skirtumų reikia pažymėti, kad pirmasis–ketvirtasis ir šeštasis skirtumai, nurodyti šio sprendimo 69 punkte, susiję su dizainų, dėl kurių kilo ginčas, įvairių elementų matmenimis, nuožulnumu ir tariamomis proporcijomis.

75      Šiuo klausimu, pirma, tiek, kiek prašoma apsauga susijusi su dizainais, neatsižvelgiant į konkrečius gaminių, kuriems tie dizainai skirti naudoti, matmenis, su tokiais matmenimis susiję teiginiai neturi jokios reikšmės lyginant dizainų, dėl kurių kilo ginčas, sukuriamus bendrus įspūdžius (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Šildymo radiatoriai, T‑83/11 ir T‑84/11, EU:T:2012:592, 67 punktą).

76      Antra, iš esmės tariami skirtumai nėra pakankamai aiškiai matomi palyginus dizainų, dėl kurių kilo ginčas, vaizdus. Konkrečiai kalbant, ginčijamo dizaino matmenys ir proporcijos, kuriais remiasi ieškovė, neišplaukia iš šio dizaino vaizdo, koks jis buvo įregistruotas.

77      Bet kuriuo atveju, kaip ginčijamo sprendimo 32 punkte teisingai nurodė Apeliacinė taryba, informuotas vartotojas neatkreips dėmesio į tikslias keterų ir įdaubų proporcijas arba skirtingų kampų laipsnį. Šis vartotojas veikiau kreips ypatingą dėmesį į bendrą dizainų formą ir jų bendras savybes, kurios, vertinamos kartu, sukuria įspūdį, kad lyginami dizainai yra panašūs, t. y. plokščias linijinis paviršius su vizualiai analogiška keterų ir įdubų seka, panaši struktūra ir proporcijos, kurios, nors ir skiriasi, neišvengiamai sukuria „déjà vu“ įspūdį, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 71 punkte primintą jurisprudenciją.

78      Žinoma, kaip pabrėžta šio sprendimo 29–33 punktuose, į gaminius, kuriais iš tikrųjų prekiaujama ir kuriems skirti dizainai, dėl kurių kilo ginčas, galima atsižvelgti kaip į pavyzdį, vertinant ginčijamo dizaino individualias savybes, siekiant nustatyti matomas dizaino dalis ir tai, kaip jos bus suvokiamos. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kaip tai padarė Apeliacinė taryba, kad dizainai apskritai ar dizainai, dėl kurių kilo ginčas, paprastai matomi tam tikru atstumu, nesvarbu, ar tai yra pastatų fasadai, ar garsą slopinančios sienos. Taigi galimi linijų skaičiaus ir keterų ar iškilimų dydžio proporcijų skirtumai daro nedidelę įtaką dizainų, dėl kurių kilo ginčas, sukurtam bendram įspūdžiui.

79      Kalbant apie penktąjį skirtumą, nurodytą šio sprendimo 69 punkte, susijusį su ginčijamo dizaino tekstūra, žinoma, negalima atmesti galimybės, kad, kaip teigia ieškovė, atlikus labai išsamią analizę gali būti teigiama, kad paveikslėlyje Nr. 1.3, kuriame pateikiamas minėto dizaino vaizdas iš šono, matyti švelni tekstūra, kurios nėra ankstesnio dizaino vaizde. Vis dėlto, kadangi registracijos paraiškoje nėra jokios kitos nuorodos, minėtas paveikslėlis taip pat gali leisti manyti, kad nagrinėjama plokštė buvo supjaustyta, todėl minėtame paveikslėlyje ieškovės nurodyta „švelni“ tekstūra taip pat gali matytis kaip dėl supjaustymo atsiradęs šiek tiek suglamžytas šoninių dalių paviršius arba, kaip nurodo EUIPO, kaip paprasčiausi naudojamos medžiagos trūkumai. Be to, kaip ginčijamo sprendimo 33 punkte teisingai pažymėjo Apeliacinė taryba, dizainų, dėl kurių kilo ginčas, viršutinė pusė yra vienintelis paviršius, matomas, kai plokštės pritvirtinamos ant pastatų ar sienų, taigi šoninis vaizdas Nr. 1.3 yra mažiau svarbus.

80      Tokiomis aplinkybėmis, kaip teisingai pažymi EUIPO, ginčijamo dizaino, koks jis buvo įregistruotas, vaizdas, registracijos paraiškoje nesant jokių kitų nuorodų šiuo klausimu, neleidžia pakankamai aiškiai nustatyti, ar tokia tariama tekstūra egzistuoja.

81      Be to, kaip ginčijamo sprendimo 33 punkte teisingai nurodė Apeliacinė taryba, informuotas vartotojas greičiausiai suvokia, kad statybinės plokštės paviršiaus tekstūra gali priklausyti nuo naudojamos įrangos, todėl įvairių medžiagų naudojimo galimybės nepakanka, norint sukurti skirtingą bendrą įspūdį.

82      Dėl ieškovės argumento, grindžiamo skirtingomis dizainų, dėl kurių kilo ginčas spalvomis, EUIPO teisingai teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog ginčijamas dizainas įregistruotas juodos ir baltos spalvų, bet kokia ankstesniame dizaine naudojama spalva nėra svarbi, lyginant dizainus, nes ginčijamame dizaine nebuvo nurodyta jokios spalvos (šiuo klausimu žr. 2011 m. birželio 14 d. Sprendimo Sphere Time / VRDT – Punch (Prie dirželio pritvirtintas laikrodis), T‑68/10, EU:T:2011:269, 82 punktą ir 2018 m. vasario 7 d. Sprendimo Şölen Çikolata Gıda Sanayi ve Ticaret / EUIPO – Zaharieva (Dėžutės rageliams sudėti), T‑793/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:72, 67 punktą).

83      Antra, ieškovė tvirtina, kad Apeliacinė taryba padarė klaidą, nes neatsižvelgė į iš tikrųjų naudojamus gaminius, kuriuose dizainai, dėl kurių kilo ginčas, pritaikyti arba skirti naudoti, kad būtų tiksliai apibrėžtas ankstesnis dizainas.

84      Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, Apeliacinė taryba atsižvelgė į gaminius, kuriems naudojami ginčijami dizainai, ir į jų naudojimo būdą. Iš tiesų, pavyzdžiui, kaip nurodyta šio sprendimo 79 punkte, Apeliacinė taryba konstatavo, kad dizainų, dėl kurių kilo ginčas, viršutinė pusė yra vienintelis paviršius, matomas, kai plokštės pritvirtinamos ant pastatų ar sienų, todėl šoninis vaizdas Nr. 1.3 yra mažiau svarbus. Be to, ginčijamo sprendimo 34 punkte Apeliacinė taryba pažymėjo, kad informuotas vartotojas puikiai žino, jog statybines plokštes galima nupjauti nuo krašto iki krašto tam, kad jos prisitaikytų prie pastato dydžio ir formos ir susidarytų vienalytis paviršius, todėl nėra prasmės skaičiuoti tikslų keterų skaičių. Taigi šie argumentai grindžiami gaminių, kuriems skirti nagrinėjami dizainai, naudojimo būdu, nes jis turi įtakos tam, kaip informuotas vartotojas suvokia šiuos dizainus.

85      Taigi reikia daryti išvadą, kaip tai padarė Apeliacinė taryba, kad, atsižvelgiant į vidutinį ginčijamo dizaino dizainerio laisvės mastą, šis dizainas informuotam vartotojui sukelia bendrą „déjà vu“ įspūdį, palyginti su ankstesniu dizainu.

86      Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia atmesti vienintelį ieškovės pagrindą, taigi, ir visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

87      Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti EUIPO ir įstojusios į bylą šalies bylinėjimosi išlaidas pagal jų pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (dešimtoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Eternit padengia savo ir Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) bei Eternit Österreich GmbH patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Kornezov

Buttigieg

Hesse

Paskelbta 2021 m. lapkričio 10 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


*      Proceso kalba: anglų.