BENDROJO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. rugsėjo 26 d.(*)
„Ieškinys dėl panaikinimo – Valstybės pagalba – Internetiniai lošimai – Mažesnių mokesčių internetiniams lošimams, nei numatyti kazino ir lošimo namams, nustatymas Danijoje – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama suderinama su vidaus rinka – Pagalba, skirta tam tikrų rūšių veiklos plėtrai skatinti – Konkrečios sąsajos nebuvimas – Reglamentuojančio pobūdžio teisės aktas, dėl kurio reikia patvirtinti įgyvendinamąsias priemones – Nepriimtinumas“
Byloje T‑601/11
Dansk Automat Brancheforening, įsteigta Frederisijoje (Danija), atstovaujama advokatų K. Dyekjær, T. Høg ir J. Flodgaard,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą M. Afonso ir C. Barslev, vėliau – M. Afonso ir L. Grønfeldt,
atsakovę,
palaikomą
Danijos Karalystės, iš pradžių atstovaujamos C. Vang, vėliau – M. Wolff ir C. Thorning, padedamų advokato K. Lundgaard Hansen,
Maltos Respublikos, atstovaujamos P. Grech ir A. Buhagiar,
Betfair Group plc, įsteigtos Londone (Jungtinė Karalystė),
ir
Betfair International Ltd, įsteigtos Santa Veneroje (Malta),
atstovaujamų advokatų O. Brouwer ir A. Pliego Selie,
ir
European Gaming and Betting Association (EGBA), įsteigtos Briuselyje (Belgija), atstovaujamos advokatų C.‑D. Ehlermann, J. C. Heithecker ir J. Ylinen,
įstojusių į bylą šalių,
dėl prašymo panaikinti 2011 m. rugsėjo 20 d. Komisijos sprendimą 2012/140/ES dėl priemonės C 35/10 (ex N 302/10), kurią planuoja įgyvendinti Danija, nustatydama internetinių lošimų mokesčius Danijos lošimų mokesčių įstatyme (OL L 68, 2012 3 7, p. 3),
BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas A. Dittrich (pranešėjas), teisėjai J. Schwarcz ir V. Tomljenović,
posėdžio sekretorė C. Heeren, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. balandžio 30 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 Ieškovė Dansk Automat Brancheforening yra įmonių ir bendrovių, turinčių licenciją įrengti ir naudoti žaidimų automatus (toliau – grynųjų pinigų lošimo automatai), asociacija. Ieškovės narių veikla grindžiama tokiu ekonominiu modeliu: iš pradžių įgyjami grynųjų pinigų lošimo automatai, o paskui sudaromi susitarimai dėl jų įrengimo lošimo namuose ir maitinimo įstaigose. Ieškovė turi 80 narių ir atstovauja apie 86 % lošimų paslaugų grynųjų pinigų lošimo automatais teikėjų Danijoje. Jos nariai gauna bendrąsias lošimo pajamas ir moka valstybei mokesčius. Jie taip pat moka dalį lošimo pajamų įstaigai, kurioje įrengti jų automatai.
2 Europos Bendrijų Komisijai pradėjus pažeidimo tyrimo procedūrą ir 2007 m. kovo 23 d. nusiuntus Danijos Karalystei pagrįstą nuomonę dėl sporto lažybų paslaugų laisvo judėjimo Danijoje kliūčių, ši valstybė narė nusprendė pakeisti lošimų ir lažybų paslaugas reglamentuojančius nacionalinės teisės aktus ir vietoj valstybinės įmonės D. tam tikrų formų lošimų monopolijos sukurti reguliuojamą iš dalies liberalizuotą sistemą.
3 Todėl 2010 m. liepos 6 d. Danijos Karalystė pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį pranešė Komisijai apie priimtą įstatymo dėl lošimų mokesčių pasiūlymą L 203, kuris tapo 2010 m. birželio 25 d. Įstatymu Nr. 698 (toliau – Lošimų mokesčių įstatymas). Šis įstatymas yra neatsiejama įstatymų paketo, apimančio ir Lošimų įstatymą (toliau – Lošimų įstatymas), Loterijų ir žirgų ir šunų lenktynių lažybų pelno paskirstymo įstatymą bei Įstatymą dėl valstybinės įmonės D. įstatų, dalis. Lošimų įstatyme numatyta, kad lošimų paslaugas teikti arba lošimus organizuoti leidžiama tik turint licenciją, ir jis reglamentuoja šią veiklą. Įstatymų paketas taip pat susijęs su liberalizavimu, nes juo panaikinama valstybinės įmonės D. turėta tam tikrų formų lošimų monopolija.
4 Pagal Lošimų mokesčių įstatymą, kurio įsigaliojimas buvo sustabdytas, kol Komisija priims sprendimą, apmokestinamas lošimų organizavimas ir įgyvendinimas. Tame įstatyme numatyti keli lošimų mokesčių tarifai, priklausomai nuo to, ar tai yra internetiniai lošimai, ar ne. Taigi asmenys, turinys licenciją grynųjų pinigų lošimų automatus naudoti lošimų namuose ir maitinimo įstaigose, moka mokestį, kuris sudaro 41 % bendrųjų lošimo pajamų. Už automatus maitinimo įstaigose ir lošimo namuose mokamas papildomas 30 % mokestis, taikomas, jei bendrųjų lošimo pajamų dalis, viršija atitinkamai 30 000 Danijos kronų (DKK) ir 250 000 DKK. Licencijų teikti lošimų paslaugas realiame kazino turėtojai turi mokėti 45 % bazinį mokestį nuo bendrųjų lošimo pajamų, atėmus kasoje esančių žetonų vertę, ir papildomą 30 % mokestį nuo bendrųjų lošimo pajamų dalies, viršijančios keturis milijonus DDK, kuri apskaičiuojama kas mėnesį. Kita vertus, licencijų teikti lošimų paslaugas internetiniame kazino turėtojai turi mokėti 20 % mokestį nuo bendrųjų lošimo pajamų.
5 Komisija gavo du skundus dėl siūlomo Lošimų mokesčių įstatymo: vieną jų 2010 m. liepos 23 d. pateikė ieškovė, kitą – 2010 m. rugpjūčio 6 d. Danijoje esančio realaus kazino valdytojas.
6 2010 m. gruodžio 14 d. Komisija informavo Danijos Karalystę apie savo sprendimą pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl priemonės, apie kurią pranešė ši valstybė narė. Šis sprendimas buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 22, 2011, p. 9), o Komisija suinteresuotosioms šalims pasiūlė pateikti jai pastabas dėl šios priemonės. Iš viso 17 suinteresuotųjų šalių, įskaitant ieškovę, pateikė pastabas, šios buvo perduotos Danijos Karalystei, o 2011 m. balandžio 14 d. laišku Danijos Karalystė jas perdavė Komisijai.
7 2011 m. rugsėjo 20 d. Sprendimu 2012/140/ES dėl priemonės C 35/10 (ex N 302/10), kurią planuoja įgyvendinti Danija, nustatydama internetinių lošimų mokesčius Danijos lošimų mokesčių įstatyme (OL L 68, 2012, p. 3; toliau – ginčijamas sprendimas), Komisija patvirtino priemonę, apie kurią pranešė ši valstybė narė. Ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nustatyta:
„1 straipsnis
Priemonė C 35/10, kurią Danija planuoja įgyvendinti, nustatydama internetinių lošimų mokesčius Danijos lošimų mokesčių įstatyme, yra suderinama su vidaus rinka [, kaip tai suprantama] pagal [SESV] 107 straipsnio 3 dalies c punktą.
Todėl [pagal šias nuostatas] priemonę leidžiama įgyvendinti.
2 straipsnis
Šis sprendimas skirtas Danijos Karalystei.“
8 Ginčijamo sprendimo motyvuose Komisija padarė išvadą, kad, pirma, priemonė, apie kurią pranešta, t. y. mažesnio internetinių lošimų mokesčio nustatymas, yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, Danijoje įsteigtiems šių lošimų paslaugų teikėjams. Komisijos nuomone, įstatymu, apie kurį pranešta, iš valstybinių išteklių suteikiama mokestinė nauda šiems paslaugų teikėjams. Ši priemonė laikoma prima facie atrankine priemone, nes pagal ją internetinių lošimų paslaugų teikėjai skiriami nuo realių kazino veiklos vykdytojų, kurie, atsižvelgiant į šios priemonės tikslą, yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje. Anot Komisijos, Danijos valdžios institucijos neįrodė, kad įstatymo, apie kurį pranešta, prima facie atrankinį pobūdį galima pateisinti mokesčių sistemos logika (ginčijamo sprendimo 72–102 ir 144 konstatuojamosios dalys).
9 Antra, Komisija priėjo prie išvados, kad nagrinėjama pagalba atitinka reikalavimus, kad ją būtų galima pripažinti suderinama su vidaus rinka, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą (ginčijamo sprendimo 145 konstatuojamoji dalis). Grįsdama šią išvadą ji teigia, kad, pirma, kadangi Lošimų mokesčių įstatymas lemia rinkos liberalizavimą ir leidžia internetinių lošimų paslaugų teikėjams iš Danijos ir užsienio siūlyti paslaugas danams, kartu užtikrina, kad šie subjektai laikysis numatytų nuostatų, siekdami gauti licenciją iš Danijos valdžios institucijų; juo siekiama aiškiai nustatyto bendrąjį interesą atitinkančio tikslo (ginčijamo sprendimo 106–123 konstatuojamosios dalys). Antra, Komisija konstatavo, kad pagalbos priemonė atitinka proporcingumo reikalavimą, nes, jos manymu, 20 % mokestis nuo bendrųjų lošimo pajamų, taikomas internete paslaugas teikiantiems veiklos vykdytojams, nebuvo mažesnis, nei to reikia, siekiant Lošimų įstatymo tikslų (ginčijamo sprendimo 124–137 konstatuojamosios dalys). Trečia, Komisija išnagrinėjo pagalbos priemonės poveikį konkurencijai ir valstybių narių tarpusavio prekybai. Šiuo klausimu ji padarė išvadą, kad nustačius internetinių lošimų mokestį, kuris būtų lygus mokesčiui, taikomam realiems lošimo namams, ar panašus į šį mokestį, susidarytų tokia padėtis, kai lošimų paslaugų teikėjai ir lošėjai nesinaudotų galimybe teisėtai teikti paslaugas ar dalyvauti internetiniuose lošimuose Danijos rinkoje, todėl nebūtų pasiekti Lošimų įstatyme nustatyti ir siekiami bendrojo intereso tikslai (ginčijamo sprendimo 138–142 konstatuojamosios dalys).
10 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojo šio sprendimo 3 punkte minėtas įstatymų paketas, įskaitant Lošimų mokesčių įstatymą ir Lošimų įstatymą.
Procesas ir šalių reikalavimai
11 Bendrojo Teismo kanceliarija 2011 m. lapkričio 30 d. gavo ieškovės ieškinį.
12 Bendrojo Teismo kanceliarija 2011 m. lapkričio 30 d. taip pat gavo atskirą dokumentą, kuriuo ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir kuriame ji iš esmės prašė, kad Bendrojo Teismo pirmininkas sustabdytų ginčijamo sprendimo vykdymą. 2012 m. vasario 13 d. Nutartimi Dansk Automat Brancheforening / Komisija (T‑601/11 R, EU:T:2012:66) Bendrojo Teismo pirmininkas atmetė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.
13 Danijos Karalystė 2011 m. gruodžio 9 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė dokumentą, kuriame prašė leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų. Išklausius pagrindines bylos šalis šis prašymas buvo patenkintas 2012 m. kovo 1 d. Bendrojo Teismo septintosios kolegijos pirmininko nutartimi.
14 2012 m. sausio 9 d. ieškovė pateikė prašymą pripažinti, kad tam tikros ieškinio dalys ir tam tikri jo priedai yra konfidencialūs.
15 Bendrojo Teismo kanceliarija 2012 m. kovo 9 d. gavo dokumentą, kuriuo CODERE SA ir l’Asociación de Empresarios de Máquinas Recreativas (AEMAR) pateikė prašymą leisti įstoti į bylą palaikyti ieškovės reikalavimų. 2012 m. rugsėjo 21 d. Bendrojo Teismo septintosios kolegijos pirmininko nutartimi šis prašymas buvo atmestas.
16 2012 m. kovo 19 ir 21 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai buvo pateikti dokumentai, kuriais, pirma, atitinkamai Betfair Group plc ir Betfair International Ltd (toliau kartu vadinamos Betfair) ir, antra, European Gaming and Betting Association (EGBA) prašė leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų. Išklausius pagrindines bylos šalis šie prašymai buvo patenkinti 2012 m. rugsėjo 21 d. Bendrojo Teismo septintosios kolegijos pirmininko nutartimis.
17 2012 m. birželio 8 d. ir 2013 m. sausio 7 d. atitinkamai Danijos Karalystė ir Betfair pateikė Bendrojo Teismo kanceliarijai savo įstojimo į bylą paaiškinimus. Ieškovė pateikė pastabų dėl šių paaiškinimų atitinkamai 2012 m. liepos 26 d. ir 2013 m. kovo 18 d. Komisija dėl šių paaiškinimų pastabų nepateikė.
18 Kadangi Bendrojo Teismo kolegijų sudėtis buvo pakeista, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į penktąją kolegiją, jai buvo perduota ir ši byla.
19 Bendrojo Teismo kanceliarijai 2014 m. kovo 10 d. buvo pateiktas dokumentas, kuriuo Maltos Respublika pateikė prašymą leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų. Išklausius pagrindines bylos šalis šis prašymas buvo patenkintas 2014 m. balandžio 9 d. Bendrojo Teismo penktosios kolegijos pirmininko nutartimi.
20 Kadangi Maltos Respublikos ir EGBA prašymai leisti įstoti į bylą buvo pateikti pasibaigus Bendrojo Teismo procedūros reglamento 115 straipsnio 1 dalyje numatytam terminui, buvo nutarta, kad Maltos Respublika ir EGBA galės pateikti pastabų tik per žodinę proceso dalį pagal šio reglamento 116 straipsnio 6 dalį.
21 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (penktoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.
22 Imdamasis Procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytų proceso organizavimo priemonių Bendrasis Teismas paprašė šalių atsakyti į klausimą, ar ginčijamas sprendimas yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos pabaigą. Šalys ši prašymą įvykdė per nustatytą terminą.
23 Per 2014 m. balandžio 30 d. posėdį išklausytos šalių kalbos ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.
24 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
25 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną arba, nepatenkinus pirmojo reikalavimo, kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
26 Į bylą įstojusios šalys Bendrojo Teismo prašo atmesti ieškinį kaip nepriimtiną arba, nepatenkinus pirmojo reikalavimo, kaip nepagrįstą. Jei Bendrasis Teismas nuspręstų panaikinti ginčijamą sprendimą, Danijos Karalystė šio teismo prašo palikti galioti jo padarinius pagal SESV 264 straipsnio 2 dalį. Be to, Betfair ir EGBA Bendrojo Teismo prašo priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, įskaitant jų patirtas.
Dėl teisės
27 Nors Komisija formaliai nereiškia nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo, ši institucija, palaikoma į bylą įstojusių šalių, ginčija ieškinio priimtinumą. Ji teigia, kad ieškovė neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinį, nes ginčijamas sprendimas nėra tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijęs.
28 Ieškovė pažymi, kad ji turi suinteresuotumą pareikšti ieškinį, nes ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijęs. Be to, ji teigia, kad ginčijamas sprendimas yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos pabaigą.
29 Pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali pirmoje ir antroje pastraipose numatytomis sąlygomis pareikšti ieškinį dėl jam skirtų aktų arba aktų, kurie tiesiogiai ir konkrečiai su juo susiję, ar dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų, kurie tiesiogiai su juo susiję ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių.
30 Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad ginčijamas sprendimas skirtas tik Danijos Karalystei. Tokiomis aplinkybėmis šis ieškinys dėl panaikinimo, remiantis SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa, yra priimtinas tik jei ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su ieškove arba jei ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai susijęs su ieškove ir tai yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių (šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Telefónica / Komisija, C‑274/12 P, Rink., EU:C:2013:852, 19 punktą).
Dėl konkrečios sąsajos su ieškove
31 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką kiti subjektai nei sprendimo adresatas gali remtis tuo, kad šis sprendimas yra konkrečiai su jais susijęs, tik tuomet, jei šis juos paveikia dėl ypatingų požymių arba faktinių aplinkybių, kurios jį išskiria iš kitų asmenų ir todėl individualizuoja kaip asmenį, kuriam šis aktas yra skirtas (šiuo klausimu žr. 1963 m. liepos 15 d. Sprendimo Plaumann / Komisija, 25/62, Rink., EU:C:1963:17, p. 197, 223, ir 2007 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Ispanija / Lenzing, C‑525/04 P, Rink., EU:C:2007:698, 30 punktą).
32 Kalbant konkrečiai apie valstybės pagalbos sritį, ieškovai, ginčijantys pagalbą vertinančio sprendimo, priimto formalios tyrimo procedūros pabaigoje, pagrįstumą, yra laikomi konkrečiai susijusiais su šiuo sprendimu tais atvejais, kai jų padėtį rinkoje iš esmės paveikia pagalba, kuri yra nagrinėjamo sprendimo dalykas (šiuo klausimu žr. 1986 m. sausio 28 d. Sprendimo Cofaz ir kt. / Komisija, 169/84, Rink., EU:C:1986:42, 22–25 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką ir 2007 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Sniace / Komisija, C‑260/05 P, Rink., EU:C:2007:700, 54 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
33 Šiuo atžvilgiu Komisijos sprendimas, kuriuo užbaigiama formali tyrimo procedūra, laikomas konkrečiai susijusiu ne tik su pagalbą gavusia įmone, bet ir su įmonėmis jos konkurentėmis, kurios aktyviai dalyvavo šioje procedūroje, jeigu jų padėtį rinkoje iš esmės paveikia pagalbos priemonė, kuri yra ginčijamo sprendimo dalykas (žr. 32 punkte minėto Sprendimo Sniace / Komisija, EU:C:2007:700, 55 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
34 Taigi Teisingumo Teismas konstatavo, jog tai, kad tam tikra įmonė pateikė skundą, dėl kurio pradėta formali tyrimo procedūra, kad ji pateikė savo pastabas ir šios turėjo didelę įtaką procedūros eigai, yra svarbūs elementai vertinant šios įmonės suinteresuotumą pareikšti ieškinį (32 punkte minėto Sprendimo Cofaz ir kt. / Komisija, EU:C:1986:42, 24 ir 25 punktai ir 1995 m. balandžio 27 d. Sprendimo ASPEC ir kt. / Komisija, T‑435/93, Rink., EU:T:1995:79, 63 punktas).
35 Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad ieškovė atliko aktyvų vaidmenį Komisijai vykdant procedūrą. Ieškovė 2010 m. liepos 23 d. pateikė Komisijai skundą ir pastabas pagal SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą.
36 Tačiau Komisija, palaikoma į bylą įstojusių šalių, ginčija tai, kad pagalbos priemonė, kuri yra ginčijamo sprendimo dalykas, ieškovei padarė didelį poveikį.
37 Šiuo klausimu reikia priminti, kad bendrus savo narių interesus įgaliota ginti profesinė asociacija, kaip antai ieškovė, iš esmės gali pareikšti ieškinį dėl galutinio Komisijos sprendimo valstybės pagalbos srityje panaikinimo tik dviem atvejais: pirma, jeigu jos atstovaujamos įmonės ar kai kurios iš jų turi teisę pareikšti ieškinį individualiai ir, antra, jeigu ji gali įrodyti savo suinteresuotumą pareikšti ieškinį, visų pirma dėl to, kad aktas, kurį prašoma panaikinti, turėjo įtakos jos, kaip derybininkės, pozicijai (1997 m. gruodžio 18 d. Nutarties Sveriges Betodlares ir Henrikson / Komisija, C‑409/96 P, Rink., EU:C:1997:635, 45 punktas; 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimo AIUFFASS ir AKT / Komisija, T‑380/94, Rink., EU:T:1996:195, 50 punktas ir 2013 m. sausio 15 d. Sprendimo Aiscat / Komisija, T‑182/10, Rink., EU:T:2013:9, 48 punktas).
38 Nagrinėjamu atveju ieškovė neteigia pati turinti suinteresuotumą, tačiau tvirtina, kad ieškinys priimtinas, nes dauguma jos narių turėtų suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl to, kad jų konkurencinę padėtį iš esmės paveikė nagrinėjama pagalbos priemonė.
39 Taigi reikia išnagrinėti, ar ieškovė įrodė, kad jos narių padėtį rinkoje iš esmės paveikė pagalbos priemonė, kuri yra ginčijamo sprendimo dalykas (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo British Aggregates / Komisija, C‑487/06 P, Rink., EU:C:2008:757, 33 ir 35 punktus).
40 Šiuo atžvilgiu, kiek tai susiję su teisminės kontrolės apimtimi, reikia priminti, kad priimtinumo nagrinėjimo etapu Sąjungos teismas neturi priimti galutinio sprendimo dėl ieškovės narių ir nagrinėjamą pagalbą gavusių įmonių konkurencinių santykių. Tik ieškovė turi nurodyti reikšmingas priežastis, dėl kurių nagrinėjama pagalba gali pakenkti vieno ar kelių jos narių teisėtiems interesams, iš esmės paveikdama jų padėtį nagrinėjamoje rinkoje (šiuo klausimu žr. 32 punkte minėto Sprendimo Cofaz ir kt. / Komisija, EU:C:1986:42, 28 punktą ir 37 punkte minėto Sprendimo Aiscat / Komisija, EU:T:2013:9, 60 punktą).
41 Dėl didelio poveikio konkuruojančios įmonės padėčiai rinkoje nustatymo jau buvo nuspręsta, jog vien to, kad aktas gali kaip nors paveikti atitinkamoje rinkoje susiklosčiusius konkurencijos santykius ir kad atitinkama įmonė kaip nors konkuravo su šio akto adresatu, jokiu būdu nepakanka, kad minėtą aktą būtų galima laikyti konkrečiai susijusiu su šia įmone. Todėl įmonei nepakanka remtis vien argumentu, kad ji yra įmonės pagalbos gavėjos konkurentė, bet ji turi įrodyti ir tai, jog ji yra faktinėje situacijoje, kuri ją individualizuoja taip pat kaip ir adresatą (31 punkte minėto Sprendimo Ispanija / Lenzing, EU:C:2007:698, 32 ir 33 punktai).
42 Taip pat reikia priminti, kad toks ypatingas statusas, išskiriantis kitą nei sprendimo adresatai subjektą iš bet kurių kitų ūkio subjektų, kaip tai suprantama pagal 31 punkte minėtą Sprendimą Plaumann / Komisija (EU:C:1963:17), nebūtinai turi išplaukti iš tokių aplinkybių, kaip didelis apyvartos sumažėjimas, nemaži finansiniai nuostoliai arba reikšmingas rinkos dalių sumažėjimas, kuriuos lėmė suteikta atitinkama pagalba. Suteikta valstybės pagalba gali padaryti žalos ūkio subjekto konkurencinei padėčiai ir kitais būdais, pavyzdžiui, jei dėl pagalbos prarandama galimybė uždirbti pajamų ar padaroma mažesnė pažanga, palyginti su ta, kuri galėtų būti pasiekta be tokios pagalbos. Be to, tokios žalos mastas gali skirtis atsižvelgiant į daugybę veiksnių, kaip antai, atitinkamos rinkos struktūrą ar nagrinėjamos pagalbos pobūdį. Todėl konkurento padėčiai rinkoje daromo didelio žalingo poveikio įrodinėjimas negali būti apribotas tik tam tikromis aplinkybėmis, rodančiomis, jog pablogėjo jo komercinės ar finansinės veiklos rodikliai (žr. 39 punkte minėto Sprendimo British Aggregates / Komisija, EU:C:2008:757, 53 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
43 Grįsdama savo teiginį, kad nagrinėjama pagalbos priemonė iš esmės paveikė daugelio narių padėtį, ieškovė teigia, jog jiems taikomas mokesčio tarifas, didesnis nei internetinių lošimų atveju, reiškia, kad įmonių narių lošėjų laimėjimai yra mažesni, nei būtų tuo atveju, jei mokesčių tarifas būtų mažesnis. Šiuo atžvilgiu ieškovė kaip pavyzdį nurodo dvi savo narių įmones, kurių apyvarta gaunama naudojant realius grynųjų pinigų lošimo automatus. Anot ieškovės, ilgesniu ar trumpesniu laikotarpiu santykinai maža lošėjų tikimybė laimėti lems tai, kad jie pradės naudotis internetiniais lošimais. Be to, mažesnė pelno marža neigiamai paveiks jos narių konkurencinę padėtį, visų pirma dėl to, kad internetinių lošimų operatoriai turės daugiau priemonių komercinei reklamai ir kitų tokio paties pobūdžio priemonių. Šiuo atžvilgiu ieškovė pateikia nuorodą į vienos įmonės, kuri yra jos narė, apyvartos apskaičiavimo rezultatus. Iš šių rezultatų esą matyti, kad šios įmonės pajamos sumažėtų maždaug dviem trečdaliais, jei dėl konkurencijos laimėjimų norma būtų padidinta nepakeitus statomos sumos dydžio.
44 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Lošimų mokesčių įstatyme numatytos, be kita ko, taisyklės, susijusios su lošimų mokesčiais, taikomais licencijų teikti lošimų paslaugas internetiniame kazino turėtojams, licencijų teikti lošimų paslaugas realiame kazino turėtojams ir asmenims, turintiems grynųjų pinigų lošimų automatų licenciją naudoti lošimų namuose ir maitinimo įstaigose, kaip antai ieškovės nariams. Pirmieji turi mokėti 20 % mokestį nuo bendrųjų lošimo pajamų, o antrieji – 45 % mokestį nuo bendrųjų lošimo pajamų ir papildomą 30 % mokestį nuo bendrųjų lošimo pajamų dalies, viršijančios keturis milijonus DDK. Tretieji turi mokėti 41 % mokestį nuo bendrųjų lošimo pajamų. Be to, už automatus maitinimo įstaigose ir lošimo namuose mokamas papildomas 30 % mokestis, taikomas, jei bendrųjų lošimo pajamų dalis viršija atitinkamai 30 000 DKK ir 250 000 DKK.
45 Iš tiesų, atsižvelgiant į tai, jog internetinių ir neinternetinių lošimo paslaugų teikėjai yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje, kaip Komisija konstatavo ginčijamo sprendimo 94 konstatuojamojoje dalyje, negalima daryti išvados, kad nagrinėjama pagalbos priemonė, kuria pirmiesiems nustatytas daug mažesnis mokesčio tarifas nei antriesiems, nelemia to, kad pastarieji praranda galimybę uždirbti pajamų ar padaro mažesnę pažangą, palyginti su ta, kuri galėtų būti pasiekta be tokios pagalbos.
46 Vis dėlto ieškovė neįrodė, kad remiantis šiomis aplinkybėmis galima daryti išvadą, jog jos nariai buvo situacijoje, kuri juos individualizuoja taip pat kaip ir ginčijamo sprendimo adresatą.
47 Pirma, atsakydama į per posėdį pateiktą klausimą ieškovė patvirtino, kad vienos iš įmonių, kuri yra jos narė, apyvartos apskaičiavimo rezultatai, kurie parodo šios įmonės pajamų sumažėjimą maždaug dviem trečdaliais, įrodo tik tai, kad nagrinėjama pagalbos priemone nustatyta sistema taikoma, kaip ji pripažįsta, visiems jos nariams, o ne konkrečiai šiai įmonei. Anot ieškovės, galima daryti išvadą, kad ginčijamas sprendimas vienodai susijęs su visais 80 jos narių, t. y. dėl jų, kaip paslaugų grynųjų pinigų lošimo automatais teikėjų Danijoje, objektyvaus statuso.
48 Antra, reikia konstatuoti, kad atsakydama į per posėdį pateiktą klausimą ieškovė taip pat pažymėjo, jog, jos manymu, kiek tai susiję su tuo, kad nagrinėjama pagalbos priemone sukurta sistema daro poveikį jos narių ekonominei padėčiai, ji taikoma ne tik jiems, bet ir visiems paslaugų grynųjų pinigų lošimo automatais teikėjams Danijoje. Taigi ieškovės argumentas susijęs su visais paslaugų grynųjų pinigų lošimo automatais teikėjais Danijoje ir jis neįrodo vieno ar kelių jos narių ypatingos padėties.
49 Trečia, reikia pažymėti, kad ieškovė neatskleidė, kuo Lošimų mokesčių įstatymo poveikis jos narių padėčiai atitinkamoje rinkoje skiriasi nuo šio įstatymo poveikio lošimo paslaugų realiuose kazino teikėjų padėčiai. Remiantis šiuo įstatymu, lošimo paslaugų realiuose kazino teikėjams taip pat taikomas daug didesnis mokesčio tarifas nei lošimo paslaugų internetiniuose kazino teikėjams (žr. šio sprendimo 44 punktą). Ieškovė nepateikė įrodymų, leidžiančių konstatuoti, kad sistema, kuri, jos manymu, sukurta nagrinėjama pagalbos priemone, susijusi su jos narių ekonomine padėtimi, nėra vienodai taikoma lošimo paslaugų realiuose kazino teikėjams. Taigi ieškovės argumentas yra susijęs ne vien su visais paslaugų grynųjų pinigų lošimo automatais tiekėjais Danijoje, bet ir su visais toje valstybėje narėje esančiais lošimo paslaugų realiuose kazino teikėjais.
50 Šiuo klausimu taip pat reikia priminti nusistovėjusią teismo praktiką, pagal kurią galimybė daugiau ar mažiau tiksliai nustatyti teisės subjektų, kuriems taikoma priemonė, skaičių ar netgi juos identifikuoti nereiškia, kad turi būti laikoma, jog ši priemonė yra konkrečiai susijusi su šiais subjektais, nes šis taikymas atliekamas remiantis objektyvia teisine ar faktine padėtimi, apibrėžta atitinkamu aktu (žr. 30 punkte minėto Sprendimo Telefónica / Komisija, EU:C:2013:852, 47 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
51 Ketvirta, reikia pažymėti, kad ieškovė neįrodė poveikio, kurį nagrinėjama pagalbos priemonė galėtų daryti jos narių ekonominei padėčiai, dydžio. Žinoma, pateikdama vienos iš įmonių, kuri yra jos narė, apyvartos apskaičiavimą ieškovė norėjo įrodyti poveikį, kurį nagrinėjama pagalbos priemonė galėtų daryti jos narių ekonominei padėčiai, remdamasi ieškinio pateikimo momentu atliktu įvertinimu. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad ieškovė nepateikė jokių šį apskaičiavimą pagrindžiančių faktinių įrodymų, todėl šis apskaičiavimas neabejotinai yra hipotetinis, nes Lošimų mokesčių įstatymas įsigaliojo tik pareiškus šį ieškinį, t. y. 2012 m. sausio 1 d. Be to, negalima atmesti to fakto, kad ieškovės narių apyvartos sumažėjimą gali lemti Sąjungos ekonominė krizė, kaip teigia Danijos Karalystė.
52 Kadangi ieškovė neįrodė, pirma, kad nagrinėjamos pagalbos priemonės padariniai vien jos nariams dėl jų, kaip neinternetinių lošimų paslaugų teikėjų Danijoje, objektyvaus statuso neturi tokio paties poveikio kaip bet kokiam kitam ūkio subjektui, esančiam tokioje pačioje padėtyje, ir, antra, poveikio, kurį ši priemonė galėtų daryti jos narių ekonominei padėčiai, dydžio, taip pat ji neįrodė, jog nagrinėjama pagalbos priemonė galėjo padaryti didelę žalą vieno ar kelių jos narių padėčiai atitinkamoje rinkoje. Todėl ginčijamas sprendimas nėra konkrečiai susijęs su ieškovės nariais, taigi ir su ja pačia.
Dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių, egzistavimo
53 Ieškovė teigia, kad ginčijamas sprendimas yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos pabaigą.
54 Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad sąvoką „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai, dėl kurių nereikia priimti įgyvendinamųjų priemonių“, kaip ji suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos pabaigą, reikia aiškinti atsižvelgiant į šios nuostatos tikslą, kuris, kaip matyti iš jos genezės, yra išvengti situacijų, kai asmuo priverstas pažeisti teisės aktus, kad galėtų kreiptis į teismą. Tuo atveju, kai reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas daro tiesioginį poveikį fizinio ar juridinio asmens teisinei padėčiai ir dėl jo nereikia priimti įgyvendinamųjų priemonių, kyla rizika, kad toks asmuo neteks veiksmingos teisminės apsaugos, jei negalės tiesiogiai pareikšti ieškinio Sąjungos teisme siekdamas užginčyti tokio reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto teisėtumą. Nesant įgyvendinamųjų priemonių, fizinis ar juridinis asmuo, nors atitinkamas aktas tiesiogiai su juo susijęs, gali kreiptis dėl šio akto teisminės kontrolės tik pažeidęs šio akto nuostatas; tuo atveju jis gali remtis jų neteisėtumu bylose, kurios jam iškeliamos nacionaliniuose teismuose (30 punkte minėto Sprendimo Telefónica / Komisija, EU:C:2013:852, 27 punktas).
55 Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad jei dėl reglamentuojamojo pobūdžio akto reikia patvirtinti įgyvendinamąsias priemones, Sąjungos teisės sistemos paisymo teisminė kontrolė užtikrinama neatsižvelgiant į tai, ar šias priemones priima Sąjunga, ar valstybės narės. Fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie dėl SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytų priimtinumo reikalavimų negali tiesiogiai Sąjungos teisme ginčyti reglamentuojamojo pobūdžio Sąjungos teisės akto, yra apsaugoti nuo tokio akto taikymo jiems, nes jiems suteikta galimybė ginčyti dėl šio akto priimtas įgyvendinamąsias priemones (30 punkte minėto Sprendimo Telefónica / Komisija, EU:C:2013:852, 28 punktas).
56 Be to, reikėtų priminti, kad norint įvertinti, ar dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto reikia patvirtinti įgyvendinamąsias priemones, būtina remtis asmens, siekiančio pasinaudoti teise pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos pabaigą, pozicija (30 punkte minėto Sprendimo Telefónica / Komisija, EU:C:2013:852, 30 punktas).
57 Be to, siekiant patikrinti, ar dėl ginčijamo teisės akto turi būti patvirtintos įgyvendinamosios priemonės, reikia atsižvelgti tik į ieškinio dalyką (30 punkte minėto Sprendimo Telefónica / Komisija, EU:C:2013:852, 31 punktas).
58 Nagrinėjamu atveju savo ieškiniu ieškovė prašo panaikinti ginčijamo sprendimo, kuris buvo priimtas 2011 m. rugsėjo 20 d. ir kuriuo Komisija nagrinėjamą pagalbą pripažino suderinama su vidaus rinka, 1 straipsnį. Šiame straipsnyje nėra apibrėžti specifiniai ir konkretūs šio pripažinimo padariniai kiekvienam mokesčių mokėtojui. Be to, iš ginčijamo sprendimo 3 konstatuojamosios dalies matyti, kad Lošimų mokesčių įstatymo įsigaliojimą Danijos valdžios institucijos atidėjo iki to laiko, kol Komisija priims galutinį sprendimą nagrinėjamoje byloje pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį. Remiantis šiuo įstatymu, Danijos valdžios institucijos turėjo nustatyti jo įsigaliojimo datą. Lošimų mokesčių įstatymas įsigaliojo 2012 m. sausio 1 d.
59 Darytina išvada, kad specifinių ir konkrečių ginčijamo sprendimo padarinių ieškovės nariams atsirado dėl nacionalinės teisės aktų, t. y. Lošimų mokesčių įstatymo, kuriuo Danijoje buvo sukurta nagrinėjama pagalbos sistema, o teisės aktai, kuriais įgyvendinamas šis įstatymas, kuriuo nustatomos mokesčių mokėtojų mokėtinų mokesčių sumos, yra įgyvendinamosios priemonės, priimtos dėl ginčijamo sprendimo, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos pabaigą (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Stichting Woonpunt ir kt. / Komisija, C‑132/12 P, EU:C:2014:100, 53 punktą ir Sprendimo Stichting Woonlinie ir kt. / Komisija, C‑133/12 P, EU:C:2014:105, 40 punktą). Šie aktai turėjo būti priimti priėmus ginčijamą sprendimą tam, kad nagrinėjama pagalbos sistema turėtų poveikį ieškovės nariams. Be to, reikia pažymėti, jog, kadangi minėtus aktus, kaip, beje, teigia Danijos Karalystė, galima ginčyti nacionaliniame teisme, ieškovės nariai turėjo galimybę kreiptis į teismą nebūdami priversti pažeisti teisės aktų. Ieškiniuose nacionaliniams teismams jie būtų galėję ginčyti ginčijamo sprendimo teisėtumą ir paskatinti šiuos teismus pagal SESV 267 straipsnį kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, Rink., EU:C:2013:625, 93 punktą ir Sprendimo Telefónica / Komisija, EU:C:2013:852, 29 punktą).
60 Todėl, neatsižvelgiant į tai, ar ginčijamas sprendimas yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos pabaigą, ieškovės ieškinys neatitinka šioje nuostatoje numatytų priimtinumo reikalavimų.
61 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir nesant reikalo nuspręsti dėl ieškovės narių tiesioginės sąsajos, ieškinį reikia atmesti kaip nepriimtiną, nes ieškovė neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
62 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal to paties reglamento 87 straipsnio 4 dalį į bylą įstojusios valstybės narės pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
63 Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, be savo bylinėjimosi išlaidų, ji turi padengti Komisijos, Betfair ir EGBA bylinėjimosi išlaidas pagal jų pateiktus reikalavimus. Kiek tai susiję su bylinėjimosi išlaidomis, patirtomis per procesą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškovė, be savo išlaidų, turi padengti Komisijos išlaidas pagal jos reikalavimus. Danijos Karalystė ir Maltos Respublika pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Dansk Automat Brancheforening, be savo bylinėjimosi išlaidų, patirtų per pagrindinį procesą, padengia Europos Komisijos, Betfair Group plc, Betfair International Ltd ir European Gaming and Betting Association (EGBA) bylinėjimosi išlaidas.
3. Dansk Automat Brancheforening, be savo bylinėjimosi išlaidų, patirtų per procesą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, padengia Komisijos išlaidas.
4. Danijos Karalystė ir Maltos Respublika pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Dittrich | Schwarcz | Tomljenović |
Paskelbta 2014 m. rugsėjo 26 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.