BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2018 m. lapkričio 27 d. (*)
„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – EIVT – Paskyrimas – Europos Sąjungos delegacijos Etiopijoje vadovo pareigos – Sprendimas atsisakyti pratęsti paskyrimą – Tarnybos interesai – Pareiga motyvuoti – Vienodas požiūris“
Byloje T‑315/17
Chantal Hebberecht, Europos išorės veiksmų tarnybos pareigūnė, gyvenanti Furmi (Prancūzija), atstovaujama advokato B. Maréchal,
ieškovė,
prieš
Europos išorės veiksmų tarnybą (EIVT), atstovaujamą S. Marquardt ir R. Spac,
atsakovę,
dėl SESV 270 straipsniu grindžiamo prašymo, pirma, panaikinti 2017 m. vasario 3 d. ieškovei įteiktą EIVT sprendimą atmesti ieškovės skundą dėl EIVT sprendimo nepratęsti jos paskyrimo į Europos Sąjungos delegacijos Etiopijoje vadovės pareigas ir, antra, atlyginti ieškovės tariamai patirtą neturtinę žalą
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkė I. Pelikánová, teisėjai P. Nihoul (pranešėjas) ir J. Svenningsen,
posėdžio sekretorė M. Marescaux, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. gegužės 15 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 Ieškovė Chantal Hebberecht yra Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) pareigūnė. 2013 m. rugsėjo 1 d. ji buvo paskirta į Europos Sąjungos delegacijos Etiopijoje vadovės pareigas ketverių metų laikotarpiui.
2 2016 m. kovo 22 d. EIVT raštu EIVT pareigūnams, einantiems pareigas delegacijose, kuriose 2017 arba 2018 m. turėjo būti įvykdyta rotacija, buvo pranešta apie galimybę pateikti prašymą dėl išankstinės rotacijos arba dėl jų paskyrimo pratęsimo. Šiame rašte buvo nurodyta, kad prašymas bus tenkintas tik išimtiniais ir tinkamai motyvuotais atvejais, atsižvelgiant į tarnybos interesus.
3 2016 m. balandžio 15 d. ieškovė pateikė tokį prašymą pratęsti paskyrimą, motyvuodama jį tuo, kad norėtų panaudoti savo patirtį Etiopijoje penktus metus, prieš išeidama į pensiją 2018 m. rugsėjo 1 d.
4 2016 m. birželio 30 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) EIVT paskyrimų tarnyba (toliau – paskyrimų tarnyba) atmetė šį prašymą ir nurodė, kad „siekiant užtikrinti nuolatinę delegacijų vadovų rotaciją paprastai vykdoma aiški mobilumo politika pasibaigus maksimaliam ketverių metų laikotarpiui tam tikrose pareigose“.
5 2016 m. rugsėjo 29 d. raštu, remdamasi Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 90 straipsnio 2 dalimi ieškovė padavė skundą dėl ginčijamo sprendimo; skundas buvo įregistruotas 2016 m. rugsėjo 30 d. Grįsdama šį skundą ji teigė, kad ginčijamas sprendimas teisiškai prieštarauja tarnybos interesams, tarnybos tęstinumui, skaidrumui, vienodam požiūriui ir juo nepaisoma pozityvių diskriminacijos priemonių moterų atžvilgiu. Ieškovės teigimu:
– tarnybos interesus atitinka tai, kad būtų ir toliau užtikrintas tinkamas delegacijos, kuriai vadovauja patyręs delegacijos vadovas, valdymas; [ieškovė] turi patirties ir ryšių, būtinų siekiant prisidėti prie stabilumo Etiopijoje išsaugojimo ir migracijos srauto sustabdymo, o tai atitinka Sąjungos interesus,
– dėl jos išvykimo buvo nutrauktas tarnybos tęstinumas EIVT užtikrinamu vadovavimo lygmeniu,
– jai nebuvo pateikta jokių paaiškinimų dėl atsisakymo pratęsti paskyrimą,
– jos prašymas buvo tokio pat pobūdžio kaip ir kiti prašymai, kurie savo ruožtu buvo tenkinti,
– jei būtų priimtas atitinkamas sprendimas, ieškovės, kaip moters, einančios AD 14 lygio pareigas, paskyrimo į delegacijos vadovės pareigas pratęsimas būtų geras pozityviosios diskriminacijos pavyzdys.
6 2017 m. vasario 1 d. sprendimu, kuris buvo įteiktas ieškovei 2017 m. vasario 3 d. (toliau – sprendimas atmesti skundą), EIVT Generalinis sekretorius, veikdamas kaip paskyrimų tarnyba, skundą atmetė. Paskyrimų tarnybos teigimu:
– administracija turi didelę diskreciją vertinti su tarnybos interesais susijusius poreikius; dėl šių interesų reikalingas nuolatinis personalo mobilumas delegacijose, ypač kiek tai susiję su šių delegacijų vadovais; jei rotacija nebūtų nuspėjama ir automatiška, nukentėtų jos veiksmingumas; situacija Etiopijoje nelaikytina „išimtine“; asmeniniai motyvai nėra tinkamas išimties taikymo pagrindas,
– EIVT tarnybos tęstinumą užtikrina delegacijos vadovo pavaduotojas,
– ginčijamas sprendimas buvo aiškiai, kad ir lakoniškai, motyvuotas EIVT politika užtikrinti nuolatinį personalo mobilumą,
– ieškovė neįrodė, kad buvo taikomas šališkas arba akivaizdžiai netinkamas skirtingas vertinimas atsižvelgiant į siekiamą tikslą,
– kadangi nėra numatyta atitinkamo įpareigojimo, sprendžiant dėl prašomo paskyrimo pratęsimo neprivaloma atsižvelgti į tai, kad ieškovė yra moteris, nes šis pratęsimas turi būti motyvuojamas tik tarnybos interesais.
Procesas ir šalių reikalavimai
7 2017 m. gegužės 15 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovės ieškinį.
8 Teisėjui pranešėjui pasiūlius, Bendrasis Teismas (pirmoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.
9 Šalys buvo išklausytos per 2018 m. gegužės 15 d. posėdį.
10 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– pripažinti ieškinį priimtinu ir pagrįstu,
– panaikinti sprendimą atmesti skundą,
– visų pirma nurodyti EIVT sumokėti ieškovei fiksuotą 250 000 EUR sumą jos patirtai neturtinei žalai atlyginti, netenkinus šio reikalavimo, – nurodyti sumokėti 200 000 EUR sumą arba, netenkinus ir šio reikalavimo, – 150 000 EUR, 100 000 EUR arba 50 000 EUR sumą,
– priteisti iš EIVT bylinėjimosi išlaidas šioje instancijoje.
EIVT Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Dėl ginčijamo akto
11 Ieškinyje ieškovė reikalauja panaikinti „[EIVT] [paskyrimų tarnybos] sprendimą [Ares(2017) 615970 – 03/02/2017], nepratęsti dar metams [j]os, kaip ES delegacijos Etiopijos Federacinėje Demokratinėje Respublikoje vadovės, paskyrimo <…>“.
12 Šiuo klausimu konstatuotina, kad aktas, kurį ieškovė identifikuoja nurodydama duomenų bazėje Ares jam priskirtą numerį, – tai sprendimas atmesti skundą.
13 Primintina, kad pagal Sąjungos viešosios tarnybos teisės srityje taikytiną suformuotą jurisprudenciją administracinis skundas, nurodytas Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalyje, ir eksplicitinis ar implicitinis sprendimas jį atmesti yra sudėtingos procedūros dalis ir tik išankstinė kreipimosi į teismą sąlyga. Šiomis aplinkybėmis ieškiniu, net formaliai pareikštu dėl sprendimo atmesti skundą, teismui skundžiamas asmens nenaudai priimtas aktas, dėl kurio buvo pateiktas skundas (šiuo klausimu žr. 1989 m. sausio 17 d. Sprendimo Vainker / Parlamentas, 293/87, EU:C:1989:8, 7 ir 8 punktus), išskyrus atvejus, kai sprendimo atmesti skundą turinys skiriasi nuo akto, dėl kurio pateiktas šis skundas, turinio (2006 m. spalio 25 d. Sprendimo Staboli / Komisija, T‑281/04, EU:T:2006:334, 26 punktas).
14 Iš tiesų bet kokiu sprendimu atmesti skundą – implicitiniu arba eksplicitiniu – jeigu jis yra aiškus ir paprastas, tik patvirtinamas veiksmas arba neveikimas, kurį skundžia pareiškėjas, ir vienas atskirai sprendimas atmesti skundą nėra skundžiamas aktas, todėl reikalavimai dėl šio sprendimo, kuris nėra savarankiškas, palyginti su pradiniu sprendimu, turi būti laikomi pateiktais dėl pradinio akto. Eksplicitinis sprendimas atmesti skundą gali, atsižvelgiant į jo turinį, nepatvirtinti ieškovo skundžiamo akto. Taip yra tuo atveju, kai sprendime atmesti skundą iš naujo nagrinėjama ieškovo situacija, paisant naujų teisinių arba faktinių aplinkybių, arba kai juo pakeičiamas ar papildomas pirmasis sprendimas. Tokiais atvejais skundo atmetimas yra aktas, kuriam taikoma teismo kontrolė ir į kurį šis teismas atsižvelgia, vertindamas skundžiamo akto teisėtumą, ar net laiko jį asmens nenaudai priimtu aktu, pakeičiančiu skundžiamą aktą (žr. 2017 m. balandžio 24 d. Sprendimo HF / Parlamentas, T‑584/16, EU:T:2017:282, 71 punktą ir nurodytą jurisprudenciją ir 2017 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Skareby / EIVT, T‑585/16, EU:T:2017:613, 18 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
15 Šioje byloje sprendimu atmesti skundą buvo tik patvirtintas ginčijamas sprendimas, nes juo nėra nei pakeista ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis, nei peržiūrėta ieškovės situacija atsižvelgiant į naujas teisines ar faktines aplinkybes. Aplinkybė, kad atsakydama į ieškovės skunde nurodytus argumentus už ieškovės skundo nagrinėjimą atsakinga institucija turėjo patikslinti ginčijamo sprendimo motyvus, nepateisina to, kad sprendimas atmesti skundą būtų laikomas savarankišku ieškovės nenaudai priimtu aktu (šiuo klausimu žr. 2009 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Komisija / Birkhoff, T‑377/08 P, EU:T:2009:485, 55 ir 56 punktus ir 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Europolas / Kalmár, T‑455/11 P, EU:T:2013:595, 41 punktą).
16 Šiomis aplinkybėmis sprendimas atmesti skundą neturi savarankiško turinio ir reikalavimai dėl panaikinimo laikytini reikalavimais panaikinti tik ginčijamą sprendimą, nors pastarojo sprendimo teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į sprendime atmesti skundą išdėstytus motyvus (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 13 d. Sprendimo HQ /BAVT, T‑592/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:897, 21 punktą).
Dėl reikalavimų panaikinti
17 Grįsdama savo reikalavimus dėl panaikinimo ieškovė nurodo tris ieškinio pagrindus, kurių pirmasis grindžiamas tarnybos interesų ir tarnybos tęstinumo pažeidimu, antrasis – skaidrumo pareigos pažeidimu, trečiasis – vienodo požiūrio principo pažeidimu.
Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo tarnybos interesų ir tarnybos tęstinumo pažeidimu
18 Pirmasis pagrindas suskirstytas į dvi dalis, susijusias atitinkamai su tarnybos interesais ir tarnybos tęstinumu.
– Dėl pirmosios dalies, susijusios su tarnybos interesais
19 Pirmojoje dalyje ieškovė teigia, kad ginčijamas sprendimas prieštarauja tarnybos interesams, ir, mano, kad, paisant šių interesų, turėjo būti tenkintas jos prašymas pratęsti paskyrimą.
20 Savo nuomonei pagrįsti ieškovė pateikia keturis argumentus.
21 Visų pirma ji teigia, kad nereikėjo trikdyti delegacijos darbo – ieškovei vadovaujant delegacija veikė labai veiksmingai ir su didele motyvacija.
22 Toliau ji teigia, kad Etiopijoje turėjo būti išsaugota visapusiškai darbinga delegacija, atsižvelgiant į šiai šaliai Sąjungos teikiamą pagalbą ir į Sąjungai kylančią riziką dėl galimos vietos ar regiono situacijos destabilizacijos, galinčios sukelti naują migracijos krizę.
23 Be to, ieškovė mano, kad puikiai atitiko reikalavimus, keliamus tarnybos poreikiams užtikrinti: patirtis, įgyta diplomatijos srityje ir ypač pagalbos plėtrai srityje; įgytos žinios apie atitinkamą šalį ir regioną; pasitikėjimu ir pagarba grindžiami santykiai, užmegzti su vietos institucijomis; galimybė gauti svarbią informaciją dėl ieškovės integravimosi į gerai informuotą aplinką.
24 Galiausiai ji pabrėžia, jog tai, kad nebuvo pratęstas jos paskyrimas, gali būti suprasta kaip netinkamas viešųjų lėšų valdymas ir kad šiuo argumentu keliose valstybėse narėse galėtų pasinaudoti kraštutinės dešiniosios partijos, prieštaraujančios Europos integracijai.
25 EIVT ginčija šiuos argumentus.
26 Matyti, kad šioje byloje ieškovė ginčija sprendimą, priimtą jos atžvilgiu įgyvendinant mobilumo politiką, kurią vykdo EIVT ir pagal kurią iš principo reikalaujama, kad kas ketverius metus būtų vykdoma kiekvieno personalo nario rotacija – ši politika grindžiama šiais aktais:
– Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 2 straipsnis, kuriame numatyta, kad trečiojoje šalyje dirbantys pareigūnai reguliariai perkeliami taikant specialią procedūrą, vadinamą „mobilumo procedūra“,
– 2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimo 2010/427/ES, kuriuo nustatoma EIVT struktūra ir veikimas (OL L 201, 2010, p. 30), 6 straipsnio 10 dalis, kurioje numatyta, kad „vyriausiasis įgaliotinis nustato judumo taisykles, kad būtų užtikrinta, jog EIVT personalo nariams būtų suteikta daug judumo galimybių“,
– „ES Delegations’ guide“ (Sąjungos delegacijų vadovas), kuriame numatyta, kad paprastai į delegacijas skiriama ketveriems metams ir kad personalas turi galimybę prašyti pratęsti arba prieš terminą nutraukti paskyrimą, tačiau tokios išimtys suteikiamos tik ypatingais atvejais, kurie turi būti tinkamai motyvuoti ir turi būti atsižvelgta į tarnybos interesus.
27 Dėl šios rotacijos politikos pažymėtina, kad pagal jurisprudenciją institucijos turi didelę diskreciją organizuoti savo tarnybų veiklą, atsižvelgdamos į joms nustatytas užduotis, ir paskirti darbuotojus šioms užduotims vykdyti, tačiau šis paskyrimas turi atitikti tarnybos interesus ir turi būti paisoma pareigų lygiavertiškumo (šiuo klausimu žr. 1988 m. kovo 23 d. Sprendimo Hecq / Komisija, 19/87, EU:C:1998:165, 6 punktą ir 2017 m. spalio 19 d. Sprendimo Bernaldo de Quiros / Komisija, T‑649/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:736, 22 punktą).
28 Atlikdamas su tarnybų darbo organizavimu susijusių sprendimų kontrolę Bendrasis Teismas, gavęs atitinkamą ieškinį, turi patikrinti, ar paskyrimų tarnyba neviršijo įgaliojimų ir nesinaudojo diskrecija akivaizdžiai klaidingai (šiuo klausimu žr. 2000 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Dejaiffe / VRDT, T‑223/99, EU:T:2000:292, 53 punktą ir 2004 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Soubies / Komisija, T‑325/02, EU:T:2004:271, 50 punktą).
29 Siekdama įrodyti, kad buvo padaryta akivaizdi klaida, ieškovė turi pateikti įrodymų, paneigiančių administracijos vertinimų įtikinamumą (šiuo klausimu žr. 2013 m. balandžio 24 d. Sprendimo Demeneix / Komisija, F‑96/12, EU:F:2013:52, 45 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
30 Šioje byloje matyti, kad šis reikalavimas nebuvo tenkintas, nes ieškovė pateikė savo viziją to, kas, kaip ji manė, buvo būtina dėl tarnybos interesų, tačiau nepateikė įtikinamų argumentų EIVT atliktam vertinimui užginčyti – jai nepavyko paneigti šio vertinimo patikimumo.
31 Dėl pirmojo argumento pažymėtina, kad nedarydama akivaizdžios vertinimo klaidos EIVT galėjo nuspręsti, jog delegacija ir toliau tinkamai veiks, kai jai vadovaus naujas delegacijos vadovas, paskirtas, be kita ko, atsižvelgiant į jo vadovavimo sugebėjimus.
32 Dėl antrojo argumento pažymėtina, kad nedarydama akivaizdžios vertinimo klaidos EIVT galėjo nuspręsti, jog sunkumai, su kuriais susiduriama atitinkamoje šalyje arba atitinkamame regione, pagal savo pobūdį arba mastą nesiskiria nuo kitur kylančių sunkumų tiek, kad sudarytų kliūčių rotacijai, nes šiuos sunkumus taip pat veiksmingai gali spręsti kitas diplomatas, pasirinktas atsižvelgiant į patirtį ir žinias, kurių reikia siekiant užimti tokio pobūdžio pareigas tokios rūšies delegacijoje.
33 Dėl trečiojo argumento pažymėtina, kad nedarydama akivaizdžios vertinimo klaidos EIVT galėjo nuspręsti, jog tokias savybes, kurias pabrėžė ieškovė, privalo turėti visi delegacijų vadovai, einantys pareigas kelerius metus, ir jei šiuo pagrindu būtų pratęsiamas paskyrimas, vykdyti rotaciją šio lygio pareigose taptų neįmanoma arba beveik neįmanoma.
34 Dėl paskutiniojo argumento pažymėtina, kad nedarydama akivaizdžios vertinimo klaidos EIVT galėjo nuspręsti, jog nuolatinis mobilumas organizuojant šios tarnybos ir, be kita ko, atitinkamos delegacijos darbą prisideda prie protingo viešųjų lėšų valdymo ir Sąjungos įvaizdžio stiprinimo, nes atitinka valstybių narių praktiką šioje srityje.
35 Šiuo klausimu primintina, kaip pažymi EIVT, kad mobilumas – tai įprastas diplomatinių tarnybų darbo organizavimo principas siekiant neleisti, kad dėl pernelyg ilgo buvimo šalyje atsirastų pernelyg artimas ryšys tarp diplomatų ir jų akreditacijos šalies institucijų, organizacijų ir įtakingų asmenų.
36 Kadangi šie paaiškinimai yra įtikinami, dėl šio pirmojo pagrindo pirmojoje dalyje pateiktų ieškovės argumentų konstatuotina, jog nematyti, kad atlikdama savo vertinimą EIVT padarė akivaizdžią klaidą, todėl reikia atmesti šią pirmąją dalį.
– Dėl antrosios dalies, susijusios su tarnybos tęstinumu
37 Ieškovės teigimu, tarnybos tęstinumui užtikrinti buvo būtina tenkinti jos prašymą dėl paskyrimo pratęsimo, nes atsižvelgiant į numatytą asmenų, išvykstančių iš delegacijos, skaičių šios delegacijos darbas galėjo būti destabilizuotas, nesant tvirto pagrindo, kurį suteiktų delegacijos vadovo paskyrimo pratęsimas.
38 EIVT ginčija šią nuomonę.
39 Šiuo klausimu primintina, jog vadovaujantis tarnybos interesais reikalaujama, kad tarnybos tęstinumas nebūtų nutrūkęs jokiu momentu (šiuo klausimu žr. 2017 m. lapkričio 23 d. Sprendimo PF / Komisija, T‑617/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:829, 100 punktą ir nurodytą jurisprudenciją), todėl teismo vykdoma kontrolė turi apimti ir patikrinimą, ar nėra akivaizdžių klaidų, dėl kurių paskyrimų tarnybos atliktas vertinimas taptų neįtikinamas (žr. šio sprendimo 28 ir 29 punktuose nurodytą jurisprudenciją).
40 Šioje byloje ieškovė pabrėžia, kad, be jos išvykimo, vykdant 2017 m. rotaciją buvo numatytas kitų penkių asmenų, užimančių svarbias pareigas, išvykimas, t. y. pirma, iš EIVT personalo turėjo išvykti jos padėjėja, administracijos vadovas ir politikos skyriaus vadovas ir, antra, iš Tarptautinio bendradarbiavimo ir plėtros generalinio direktorato personalo – bendradarbiavimo vadovas bei „kaimo plėtros ir maisto saugos“ skyriaus vadovas.
41 Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad personalo keitimasis yra neišvengiamas vykdant mobilumo politiką ir savaime nepaneigia tarnybos tęstinumo, nes šį tęstinumą užtikrina veiksmų derinimas tarp išvykstančio personalo, liekančio personalo ir atvykstančio personalo, kuris, be kita ko, pasirenkamas atsižvelgiant į žinias ir patirtį, kurias gali panaudoti, eidamas atitinkamos rūšies pareigas.
42 Ieškovės pateiktas argumentas nepaneigia EIVT atlikto vertinimo patikimumo ir nedarydama akivaizdžios vertinimo klaidos EIVT galėjo nuspręsti, kad nagrinėjamu atveju tęstinumas buvo užtikrintas šiuo veiksmų derinimu, nes, pirma, savo poste liko delegacijos vadovo pavaduotojas, kuris ėjo šias pareigas jau dvejus metus ir turėjo likti dar dvejiems metams, antra, atvyko naujas politikos skyriaus vadovas, turintis tinkamų žinių ir patirties, ir, trečia, delegacijos vadovo pareigos buvo įtrauktos į pareigų, kurioms vykdant 2017 m. rotaciją turėjo būti teikiamos kandidatūros, sąrašą, todėl šios pareigos jokiu momentu neliktų neužimtos.
43 Taip pat nedarydama akivaizdžios vertinimo klaidos EIVT galėjo nuspręsti, jog siekiant užtikrinti tęstinumą vidutinės trukmės laikotarpiu naują delegacijos vadovą reikėjo paskirti 2017 m., kad jam vadovaujant personalas galėtų analizuoti pokyčius, turinčius įvykti po būsimų rinkimų šalyje.
44 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nebuvo įrodyta jokios vertinimo klaidos, todėl su tarnybos tęstinumu susijusi šio ieškinio pagrindo dalis turi būti atmesta, ir, kadangi atmestos abi pirmąjį ieškinio pagrindą sudarančios dalys, jis turi būti atmestas visas.
Dėl antrojo pagrindo, susijusio su skaidrumo pareigos pažeidimu
45 Ieškovė teigia, kad buvo nepaisoma skaidrumo taisyklių, jai iš tikrųjų nebuvo pateikta jokio paaiškinimo, išskyrus žodžiu išsakytą teiginį, kad mobilumo politikai netaikomos jokios išimtys, be to, šis teiginys yra klaidingas atsižvelgiant į kitas situacijas, kai buvo taikytos išimtys.
46 Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad remiantis suformuota jurisprudencija pareiga motyvuoti yra esminis procedūros reikalavimas, kurį reikia skirti nuo klausimo dėl šio motyvavimo pagrįstumo, susijusio su materialiniu ginčijamo teisės akto teisėtumu (žr. 2017 m. kovo 1 d. Sprendimo Silvan / Komisija, T‑698/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:131, 17 punktą ir nurodytą jurisprudenciją ir 2017 m. liepos 19 d. Sprendimo Parlamentas / Meyrl, T‑699/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:524, 47 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
47 Pakartojant SESV 296 straipsnio žodžius, pareiga motyvuoti, įtvirtinta Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antroje pastraipoje, siekiama, pirma, suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kad jis galėtų suprasti, ar aktas yra pagrįstas arba galbūt turi trūkumų, dėl kurių būtų galima ginčyti jo galiojimą Sąjungos teisme, ir, antra, leisti šiam teismui vykdyti šio akto teisėtumo kontrolę (šiuo klausimu žr. 2017 m. sausio 17 d. Sprendimo LP / Europolas, T‑719/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:7, 17 punktą).
48 Šioje byloje EIVT ginčijamame sprendime nurodė, kad atsisakymas pratęsti paskyrimą buvo pagrįstas būtinybe užtikrinti nuolatinę delegacijų vadovų rotaciją ir kad paprastai, pasibaigus maksimaliam ketverių metų laikotarpiui šiose pareigose, vykdoma aiški mobilumo politika.
49 Šie motyvai buvo pakartoti ir išplėtoti sprendime atmesti skundą, taigi, ieškovės pateikti argumentai buvo išsamiai išnagrinėti, kaip matyti iš šio Bendrojo Teismo sprendimo 6 punkto.
50 Dėl kitų argumentų pažymėtina, kad argumentas dėl motyvavimo klaidų sutampa su ieškinio pagrindu, susijusiu su vienodu požiūriu, kuris nagrinėjamas toliau.
51 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad antrasis pagrindas taip pat turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su vienodo požiūrio principo pažeidimu
52 Trečiasis pagrindas suskirstytas į tris dalis.
– Dėl pirmosios dalies, susijusios su rasinio pobūdžio ieškovės diskriminacija
53 Pirmojoje dalyje ieškovė nurodo, kad jos prašymo atmetimas paremtas antisemitinio pobūdžio diskriminacija.
54 Nepaisant to, kad šie teiginiai yra bendro pobūdžio, primintina, jog pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 2 dalį reikalaujama, kad teismui pateiktas ieškinio pagrindas būtų nurodytas vykstant ikiteisminei procedūrai ir paskyrimų tarnyba galėtų susipažinti su suinteresuotojo asmens kritika dėl ginčijamo sprendimo, antraip šis ieškinio pagrindas laikomas nepriimtinu (žr. 2013 m. spalio 25 d. Sprendimo Komisija / Moschonaki, T‑476/11 P, EU:T:2013:557, 71 ir 73 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).
55 Šioje byloje pateikdama savo skundą ieškovė nepaminėjo jokių įtarimų dėl antisemitinio pobūdžio motyvų. Be to, ji neteigė, kad po skundo padavimo paaiškėjusios aplinkybės galėtų sukelti įtarimų dėl diskriminacijos jos atžvilgiu.
56 Taigi trečiojo pagrindo pirmoji dalis turi būti atmesta kaip nepriimtina.
– Dėl antrosios dalies, susijusios su kitų delegacijų vadovų paskyrimo pratęsimu
57 Antrojoje dalyje ieškovė teigia, kad EIVT pažeidė vienodo požiūrio principą, kai atsisakė pratęsti ieškovės paskyrimą, nors sutiko pratęsti kitų delegacijų vadovų, kurių situacija panaši, paskyrimą.
58 Šiuo klausimu primintina, kad pareiga užtikrinti vienodą požiūrį yra bendrasis Sąjungos teisės principas, įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 ir 21 straipsniuose (žr. 2010 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals / Komisija, C‑550/07 P, EU:C:2010:512, 54 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
59 Remiantis jurisprudencija matyti, jog pagal šį principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas (žr. 2010 m. rugsėjo 14 d. Spendimo Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals / Komisija, C‑550/07 P, EU:C:2010:512, 55 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
60 Šis principas nepažeidžiamas taikant skirtingą vertinimą, pateisintą objektyviais ir pagrįstais kriterijais, proporcingais šiuo skirtingu vertinimu siekiamam tikslui (šiuo klausimu žr. 2004 m. kovo 16 d. Sprendimo Afari / ECB, T‑11/03, EU:T:2004:77, 65 punktą ir 2007 m. sausio 23 d. Sprendimo Chassagne / Komisija, F‑43/05, EU:F:2007:14, 91 punktą).
61 Pateikdama savo argumentus EIVT pabrėžia, kad sprendimai dėl paskyrimo pratęsimo grindžiami tarnybos interesais ir jiems sunku taikyti vienodo požiūrio principą, nes dėl tarp šalių esančių skirtumų palyginimai tampa sudėtingi.
62 Šiuo klausimu pažymėtina, kad nagrinėjamo principo taikymas yra visuotinis ir jis taikomas aktams, kuriuos pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus priima paskyrimų tarnyba, visais atvejais, kai galimas situacijų palyginimas (šiuo klausimu žr. 2006 m. spalio 19 d. Sprendimo Buendia Sierra / Komisija, T‑311/04, EU:T:2006:329, 130 punktą).
63 Tai, kad sprendimai dėl prašymų pratęsti paskyrimą yra grindžiami tarnybos interesais, savaime netrukdo taikyti šio principo, nes šie interesai laikomi objektyviais ir pagrįstais kriterijais, galinčiais pateisinti skirtingą požiūrį į pareigūnus (šiuo klausimu žr. 2006 m. spalio 19 d. Sprendimo De Smedt / Komisija, F‑59/05, EU:F:2006:105, 76 punktą).
64 Iš šalių pateiktų raštų ir ginčų per posėdį matyti, kad net jei tai nėra lengva, įmanoma palyginti atsakymus į prašymus pratęsti paskyrimą, nes sprendime atmesti skundą pati EIVT atlieka tokį palyginimą, siekdama pažymėti, kodėl ieškovės nurodytų delegacijų vadovų situacija buvo kitokia nei ieškovės.
65 Sprendime atmesti skundą analizuojami ieškovės pateikti argumentai dėl keturių prašymų, kurie buvo tenkinti, nors atitinkamų asmenų situacijos tariamai buvo panašios į ieškovės situaciją, atsižvelgiant į išėjimo į pensiją amžių ir į politinį nestabilumą akreditacijos šalyje.
66 Šis argumentas turi būti nagrinėjamas vadovaujantis jurisprudencija, pagal kurią administracijai pripažįstama didelė diskrecija spręsti dėl priemonių, kurių reikia imtis dėl tarnybos interesų, todėl atlikdamas savo kontrolę Sąjungos teismas turi patikrinti, ar nebuvo taikytas savavališkas skirtingas vertinimas arba padaryta akivaizdi vertinimo klaida (2010 m. vasario 25 d. Sprendimo Pleijte / Komisija, F‑91/08, EU:F:2010:13, 58 punktas).
67 Iš šalių ginčų matyti, kad du atvejai iš ieškovės nurodytų bylų buvo susiję su rotacijos vykdymu tuo laikotarpiu, kuriuo ieškovė buvo pateikusi prašymą pratęsti paskyrimą, t. y. 2017 m. rotacijos laikotarpiu.
68 Vienu atveju paskyrimas buvo pratęstas, EIVT teigimu, tam, kad diplomatas liktų savo poste įprastą paskyrimo į užsienį laikotarpį, t. y. ketverius metus – iš pradžių jis buvo paskirtas tik trejiems metams, nes tai buvo paskyrimas į „sudėtingą“ šalį. Toje byloje EIVT siekė, kad šio asmens paskyrimo trukmė atitiktų tarnyboje taikomą praktiką, t. y. paskyrimą maksimaliam ketverių metų laikotarpiui. EIVT nuomone, ši situacija skiriasi nuo ieškovės situacijos, nes ieškovė buvo paskirta į delegacijos vadovės pareigas iškart ketveriems metams.
69 Kitu atveju sprendimas buvo motyvuotas, EIVT teigimu, būtinybe palikti delegacijos vadovą jo poste, kad jo vadovaujamas personalas galėtų stebėti pokyčius, susijusios su akreditacijos šalyje vykstančiais rinkimais.
70 Ieškovė teigia, kad šalyje, į kurią ji buvo paskirta, taip pat vyko rinkimai, todėl remiantis tais pačiais motyvais jos prašymas turėjo būti tenkintas.
71 EIVT teigimu, abi situacijos vis dėlto negali būti laikomos panašiomis, nes atsižvelgiant į galimą delegacijos vadovo išvykimą atitinkami rinkimai vyko ne tokiu pat metu. Šalyje, kurioje paskyrimas buvo pratęstas, rinkimai vyko prieš įvykdant rotaciją, todėl buvo pageidautina palikti delegacijos vadovą jo poste siekiant išanalizuoti vėlesnius pokyčius. Šalyje, į kurią buvo paskirta ieškovė, buvo kitaip – rinkimai turėjo įvykti po delegacijos vadovo išvykimo, todėl buvo geriau atlikti pakeitimus nedelsiant, tuomet personalas galėtų stebėti visą procesą vadovaujant naujam vadovui.
72 Savo raštuose ieškovė analizuoja dar du kitus atvejus, kuriais, kaip ji teigia, paskyrimas buvo pratęstas pažeidžiant vienodą požiūrį.
73 Šiuo klausimu pažymėtina, kad nagrinėjami atvejai buvo susiję su ankstesniais rotacijos laikotarpiais, todėl, net jei panašumai galimi, jie yra mažiau akivaizdūs, nes prioritetai ir poreikiai laikui bėgant gali keistis.
74 Vienu atveju paskyrimas buvo pratęstas, EIVT teigimu, atsižvelgiant į tai, kad delegacijoje nebuvo vadovo pavaduotojo, skirtingai nei ieškovės vadovaujamos delegacijos atveju. Kitu atveju paskyrimas buvo pratęstas siekiant, kad delegacijos vadovo išvykimas nesutaptų su politikos skyriaus vadovo išvykimu – tai atrodė nepageidautina, nes delegacijoje buvo mažai darbuotojų ir likę personalo nariai negalėjo užtikrinti tęstinumo.
75 Jokioje iš šių dviejų bylų, kaip ir pirma išnagrinėtose bylose, sprendimas pratęsti paskyrimą, kad ir kaip būtų, nebuvo priimtas siekiant leisti atitinkamam asmeniui užbaigti karjerą tame poste, į kurį jis buvo paskirtas: atvirkščiai, sprendimas buvo pagrįstas vertinimu, atliktu atsižvelgiant į tarnybos interesus ir į naudą dėl atitinkamo asmens palikimo jo poste, palyginti su pranašumu, kurį suteiktų naujo vadovo atvykimas.
76 Bendrojo Teismo nuomone, šie argumentai, pateikti sprendime atmesti skundą siekiant paaiškinti skirtingą bylų vertinimą, yra įtikinami ir ieškovė nepateikė informacijos, leidžiančios manyti, kad buvo savavališkai diskriminuojama arba padaryta akivaizdi vertinimo klaida.
77 Dėl asmeninių motyvų, kaip antai pageidavimo užbaigti savo karjerą konkrečioje vietoje, reikšmės primintina, kad sprendimai turi būti grindžiami tarnybos interesais ir net jei institucija gali atsižvelgti į tokius asmeninius motyvus, jiems negali būti suteikta pirmenybė kitų aplinkybių, kurios laikomos svarbesnėmis dėl tarnybos interesų, atžvilgiu.
78 Atsižvelgiant į šiuos argumentus, trečiojo pagrindo antroji dalis turi būti atmesta.
– Dėl trečiosios dalies, susijusios su moterims taikytinomis priemonėmis
79 Trečiojoje dalyje ieškovė teigia, kad jos prašymas turėjo būti tenkintas remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnio 2 ir 3 dalimis; jos nuomone, pagal šį straipsnį reikalaujama imtis priemonių siekiant kompensuoti nepakankamą moterų atstovavimą Sąjungos viešosios tarnybos vadovaujančiose pareigose.
80 EIVT kritikuoja šią nuomonę.
81 Remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnio 2 dalimi visiška vyrų ir moterų lygybė darbe yra esminis dalykas, į kurį būtina atsižvelgti įgyvendinant visas Pareigūnų tarnybos nuostatų sąlygas.
82 Pagal tą pačią nuostatą vienodo požiūrio principas Sąjungos institucijoms netrukdo išlaikyti arba patvirtinti priemonių, kuriomis numatomos specifinės lengvatos siekiant sudaryti palankesnes sąlygas nepakankamai atstovaujamos lyties asmenims verstis profesine veikla arba siekiant užkirsti kelią ar kompensuoti profesinės veiklos atžvilgiu nepalankią padėtį.
83 Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pasikonsultavusios su Pareigūnų tarnybos nuostatų komitetu institucijų paskyrimų tarnybos susitarusios nustato priemones ir veiksmus siekiant skatinti lygias moterų ir vyrų galimybes tose srityse, kurioms taikomi šie Pareigūnų tarnybos nuostatai, ir priima atitinkamas nuostatas, kuriomis siekiama aiškiai atkurti pusiausvyrą, susijusią su de facto nelygybe, kuri tose srityse yra nepalanki moterų atžvilgiu.
84 Iš šių nuostatų matyti, pirma, kad vyrų ir moterų lygybė – tai „esminis“ dalykas įgyvendinant Pareigūnų tarnybos nuostatus, antra, kad į šį dalyką turi būti atsižvelgiama įgyvendinant „visas“ šių nuostatų sąlygas, trečia, kad institucijos gali patvirtinti priemones, kuriomis siekiama kompensuoti nepakankamą moterų atstovavimą tam tikrose pareigose, ir, ketvirta, kad institucijos turi susitarusios apibrėžti priemones, galinčias kompensuoti faktinę moterims nepalankią nelygybę.
85 EIVT teigimu, priimant sprendimus dėl paskyrimo į delegacijos vadovo pareigas pratęsimo negali būti atsižvelgiama į lytį, nes tokie sprendimai turi būti grindžiami išimtinai tarnybos interesais.
86 Šis požiūris buvo išdėstytas sprendime atmesti skundą, kuriame EIVT nurodė, kad „delegacijos personalo paskyrimo pratęsimas motyvuojamas tik tarnybos interesais, todėl negali būti atsižvelgta į tai, kad [ieškovė] yra moteris, sprendžiant dėl galimo jos paskyrimo į pareigas pratęsimo“.
87 Taip pat šis požiūris buvo išdėstytas EIVT atsakyme į prieš posėdį užduotus rašytinius Bendrojo Teismo klausimus – ji pabrėžė, pirma, „kad nėra sąsajos tarp lygių galimybių politikos ir EIVT vidaus mobilumo politikos“, ir, antra, kad „toks prašymas [dėl paskyrimo pratęsimo] nagrinėjamas atsižvelgiant į mobilumo politiką, o ne <…> į vyrų ir moterų lygių galimybių politiką“.
88 Per posėdį EIVT atstovas taip pat nurodė, kad „mobilumo politika atskirta nuo lygių galimybių politikos“. Atsakydama į klausimus, užduotus taikant proceso organizavimo priemones, EIVT taip pat patikslino, kad „prašymai dėl paskyrimo pratęsimo nagrinėjami atsižvelgiant į tarnybos interesus kiekvienu konkrečiu atveju, neatsižvelgiant į tai, ar prašymą pateikęs asmuo yra vyras, ar moteris“.
89 Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad teisės aktų leidėjas, patvirtindamas nagrinėjamas Pareigūnų tarnybos nuostatas, išreiškė valią suteikti lyčių lygybei, be kita ko, – moterų atstovavimui tam tikrose pareigose, „esminę“ reikšmę sprendžiant dėl „visų“ Pareigūnų tarnybos nuostatų įgyvendinimo sąlygų.
90 EIVT užimta pozicija šios valios neatspindi – savo pareiškimais, padarytais per administracinę ir teisminę procedūras, ji nurodė, priešingai, mananti, kad reikalavimai dėl lyties nesietini su tarnybos interesais.
91 EIVT teigia, kad šiuo atveju ji nėra siejama jokios nuostatos, pagal kurią būtų įpareigota kompensuoti nepakankamą moterų atstovavimą užimant tam tikras pareigas, nes tokios nuostatos gali būti priimtos tik pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnio, kuris dar nebuvo įgyvendintas, 2 arba 3 dalį.
92 Šiomis aplinkybėmis reikia nustatyti, ar laukiant, kol institucijos patvirtins atitinkamas priemones, šios institucijos, kaip teigia EIVT, priimdamos sprendimus, kuriais įgyvendinamos tam tikros Pareigūnų tarnybos nuostatų sąlygos, gali nesivadovauti reikalavimais dėl lyties, be kita ko, susijusiais su moterų atstovavimu tam tikrose pareigose.
93 Šiuo klausimu konstatuotina, kad teisės aktų leidėjas Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnio 2 dalyje neapsiriboja nuoroda į priemones, kurias turi patvirtinti institucijos. Taip pat jis pareiškia, kad lyčių lygybė yra „esminis“ dalykas, į kurį būtina atsižvelgti įgyvendinant „visas“ Pareigūnų tarnybos nuostatų sąlygas – šiam principui netaikomi jokie terminai arba sąlygos ir jis nepriklauso nuo priemonių patvirtinimo.
94 Darytina išvada, kad EIVT pažeidė ieškovės nurodytas Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostatas, kai priimdama sprendimą dėl ieškovės prašymo pratęsti paskyrimą neatsižvelgė į reikalavimus dėl lyties, nors šis dalykas Pareigūnų tarnybos nuostatų leidėjui turi esminę reikšmę.
95 Ši klaida yra akivaizdi, atsižvelgiant į aiškų neatitikimą tarp, viena vertus, to, kad sprendime atmesti skundą nebuvo atsižvelgta į reikalavimus dėl lyties, ir, kita vertus, to, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų leidėjas laiko šiuos reikalavimus esminiais.
96 Vis dėlto, remiantis jurisprudencija, administracinio sprendimo panaikinimas dėl klaidos nepateisinamas, jei ši klaida neturėjo lemiamos įtakos šio sprendimo turiniui (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 9 d. Sprendimo Navarro / Komisija, T‑556/14 P, EU:T:2015:368, 26 punktą).
97 Šioje byloje ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis galėjo būti kitokia, jei atlikdama savo vertinimą EIVT nebūtų iškart iš principo atmetusi būtinybės atsižvelgti į lyčių lygybę, nors sprendimai dėl EIVT tarnybų darbo organizavimo turi atitikti Pareigūnų tarnybos nuostatuose įtvirtintą teisinį pagrindą.
98 Dėl šios priežasties reikia tenkinti trečiojo pagrindo trečiąją dalį ir panaikinti ginčijamą sprendimą.
Dėl prašymo atlyginti žalą
99 Ieškovė visų pirma prašo nurodyti EIVT sumokėti jai fiksuotą 250 000 EUR sumą patirtai neturtinei žalai atlyginti, netenkinus šio reikalavimo, – nurodyti sumokėti 200 000 EUR sumą arba, netenkinus ir šio reikalavimo, – 150 000 EUR, 100 000 EUR arba 50 000 EUR sumą.
100 Remiantis Procedūros reglamento 76 straipsnio d punktu, kiekviename ieškinyje turi būti nurodyti ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Ši nuoroda turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – atitinkamai nagrinėti ieškinį, prireikus be jokios kitos papildomos informacijos, kuria galima būtų pasiremti. Siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir gerą teisingumo vykdymą, kad ieškinys būtų priimtinas, reikia, kad esminės jį pagrindžiančios faktinės ir teisinės aplinkybės išplauktų – nors glaustai, tačiau sklandžiai ir suprantamai – iš paties ieškinio teksto. Kalbant konkrečiau apie ieškinį dėl Sąjungos institucijos tariamai sukeltos žalos atlyginimo, pažymėtina, kad tokiame ieškinyje turi būti pateikta įrodymų, leidžiančių nustatyti veiksmus, kuriais ieškovas kaltina instituciją, priežastis, dėl kurių jis teigia, kad tarp veiksmų ir jo tariamai patirtos žalos yra priežastinis ryšys, ir šios žalos pobūdį bei apimtį (žr. 2004 m. sausio 16 d. Nutarties Arizona Chemical ir kt. / Komisija, T‑369/03 R, EU:T:2004:9, 120 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
101 Konstatuotina, kad ieškinys neatitinka reikalavimų, įtvirtintų Procedūros reglamento 76 straipsnio d punkte, kiek tai susiję su nurodytos žalos ir priežastinio ryšio tarp tariamai neteisėtų veiksmų ir šios žalos nustatymu.
102 Iš tiesų ieškovė nepateikia jokios informacijos, leidžiančios nustatyti žalos buvimą, apibrėžti jos dydį arba įrodyti priežastinį ryšį.
103 Taigi šį prašymą dėl žalos atlyginimo reikia atmesti kaip nepriimtiną.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
104 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
105 Kadangi šiuo atveju EIVT iš esmės pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal ieškovės reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2016 m. birželio 30 d. Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) sprendimą atmesti Chantal Hebberecht prašymą vieniems metams pratęsti jos paskyrimą į Europos Sąjungos delegacijos Etiopijoje vadovės pareigas.
2. Atmesti likusią ieškinio dalį.
3. Priteisti iš EIVT bylinėjimosi išlaidas.
Pelikánová | Nihoul | Svenningsen |
Paskelbtas 2018 m. lapkričio 27 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.