BENDROJO TEISMO (devintoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2014 m. lapkričio 5 d.(*)

„Bendra užsienio ir saugumo politika – Ribojamosios priemonės Sirijai – Lėšų įšaldymas – Sirijos centrinio banko valdytojo funkcijos – Ieškinys dėl panaikinimo – Pranešimas apie aktą, kuriuo nustatomos ribojamosios priemonės – Ieškinio pareiškimo terminas – Priimtinumas – Teisė į gynybą – Teisingas bylos nagrinėjimas – Pareiga motyvuoti – Įrodinėjimo pareiga – Teisė į veiksmingą teisminę gynybą – Proporcingumas – Nuosavybės teisė – Teisė į privatų ir šeimos gyvenimą – Apribojimų įsileisti taikymas valstybės narės piliečiui – Laisvas Sąjungos piliečių judėjimas“

Sujungtose bylose T‑307/12 ir T‑408/13

Adib Mayaleh, gyvenantis Damaske (Sirija), atstovaujamas advokatų G. Karouni ir C. Dumont,

ieškovas,

prieš

Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą J.‑P. Hix ir V. Piessevaux

atsakovę,

dėl prašymo iš dalies panaikinti, pirma, 2012 m. gegužės 14 d. Tarybos sprendimą 2012/256/BUSP, kuriuo įgyvendinamas Tarybos sprendimas 2011/782/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Sirijai (OL L 126, p. 9), antra, 2012 m. gegužės 14 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą Nr. 410/2012, kuriuo įgyvendinama Reglamento (ES) Nr. 36/2012 dėl ribojamųjų priemonių, atsižvelgiant į padėtį Sirijoje (OL L 126, p. 3), 32 straipsnio 1 dalis, trečia, 2012 m. lapkričio 29 d. Tarybos sprendimo 2012/739/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Sirijai ir kuriuo panaikinamas Sprendimas 2011/782/BUSP (OL L 330, p. 21), ketvirta, 2013 m. balandžio 22 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą Nr. 363/2013, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas (ES) Nr. 36/2012 dėl ribojamųjų priemonių, atsižvelgiant į padėtį Sirijoje (OL L 111, p. 1, klaidų ištaisymas OL L 127, p. 27), penkta, 2013 m. gegužės 31 d. Tarybos sprendimą 2013/255/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Sirijai (OL L 147, p. 14)

BENDRASIS TEISMAS (devintoji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro pirmininkas G. Berardis (pranešėjas), teisėjai O. Czúcz, I. Pelikánová, A. Popescu ir E. Buttigieg,

posėdžio sekretorius J. Plingers, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. balandžio 3 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Ieškovas Adib Mayaleh, Sirijos pilietis, natūralizacijos tvarka įgijęs Prancūzijos pilietybę, yra Sirijos centrinio banko valdytojas. Taip įgijęs pilietybę, gavo leidimą pasirinkti panašų prancūzišką vardą ir pavardę André Mayard. Šis vardas ir pavardė nurodyti tik ieškovo prancūziškame pase.

2        2011 m. gegužės 9 d. Europos Sąjungos Taryba, remdamasi ESS 29 straipsniu, priėmė Sprendimą 2011/273/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Sirijai (OL L 121, p. 11).

3        Sprendimo 2011/273 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad sprendimo priede išvardytiems asmenims, kurie yra atsakingi už civilių gyventojų smurtines represijas Sirijoje, ir su jais susijusiems asmenims nebūtų leidžiama atvykti į jų teritorijas ar vykti per jas tranzitu.

4        Sprendimo 2011/273 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įšaldomos visos išvardytiems asmenims, kurie yra atsakingi už civilių gyventojų Sirijoje smurtines represijas, ir su jais susijusiems fiziniams ar juridiniams asmenims ir subjektams priklausančios, jų nuosavybės teise turimos, valdomos arba kontroliuojamos lėšos ir ekonominiai ištekliai. Šio įšaldymo sąlygos nustatytos kitose to paties straipsnio dalyse.

5        Pagal Sprendimo 2011/273 5 straipsnio 1 dalį Taryba sudaro šių asmenų sąrašą.

6        Tą pačią dieną, remdamasi SESV 215 straipsnio 2 dalimi, Taryba priėmė Reglamentą (ES) Nr. 442/2011 dėl ribojamųjų priemonių, atsižvelgiant į padėtį Sirijoje (OL L 121, p. 1). Šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje numatyta įšaldyti visas II priede išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ir organizacijoms priklausančias, jų valdomas, turimas ar kontroliuojamas lėšas ir ekonominius išteklius.

7        Sprendimas 2011/273 buvo pakeistas 2011 m. gruodžio 1 d. Tarybos sprendimu 2011/782/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Sirijai ir kuriuo panaikinamas Sprendimas 2011/273 (OL L 319, p. 56).

8        Sprendimo 2011/782 18 straipsnio 1 dalis ir 19 straipsnio 1 dalis atitinka atitinkamai Sprendimo 2011/273 3 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnio 1 dalį, tik nurodytose pirmojo sprendimo nuostatose papildomai nurodoma, kad jame nustatytos ribojamosios priemonės taip pat taikomos iš režimo naudos gaunantiems arba jį remiantiems asmenims.

9        Reglamentas Nr. 442/2011 buvo pakeistas 2012 m. sausio 18 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 36/2012 dėl ribojamųjų priemonių, atsižvelgiant į padėtį Sirijoje, kuriuo panaikinamas Reglamentas (ES) Nr. 442/2011 (OL L 16, p. 1).

10      2012 m. gegužės 14 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimu 2012/256/BUSP, kuriuo įgyvendinamas Sprendimas 2011/782 (OL L 126, p. 9), ieškovo pavardė buvo įtraukta į minėto sprendimo I priedo sąrašą, pagrindžiant (proceso kalba) taip:

„Adib Mayaleh yra atsakingas už ekonominės ir finansinės paramos Sirijos režimui teikimą jam einant Sirijos centrinio banko valdytojo pareigas.“

11      2012 m. gegužės 14 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 410/2012, kuriuo įgyvendinama Reglamento (ES) Nr. 36/2012 (OL L 126, p. 3) 32 straipsnio 1 dalis, ieškovas įtrauktas į šio reglamento II priedą, nurodžius tokį patį motyvą, koks nurodytas šio sprendimo 10 punkte.

12      Sprendimo 2011/782 21 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta:

„2.      Taryba tiesiogiai, jei adresas žinomas, arba viešai paskelbdama pranešimą, atitinkamam asmeniui arba subjektui praneša apie savo sprendimą dėl įtraukimo į sąrašą, įskaitant įtraukimo priežastis, suteikdama tokiam asmeniui arba subjektui galimybę pateikti savo pastabas.

3.      Jeigu pateikiama pastabų arba naujų esminių įrodymų, Taryba peržiūri savo sprendimą ir atitinkamai informuoja atitinkamą asmenį arba subjektą.“

13      Reglamento Nr. 36/2012 32 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra panaši nuostata.

14      2012 m. gegužės 15 d. Taryba Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbė Pranešimą asmenims ir subjektams, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, numatytos Sprendime 2011/782, kuris įgyvendinamas Įgyvendinimo sprendimu 2012/256, ir Reglamente Nr. 36/2012, kuris įgyvendinamas Įgyvendinimo reglamentu Nr. 410/2012 (OL C 139, p. 19).

15      Pagal šį pranešimą atitinkami asmenys ir subjektai gali pateikti Tarybai prašymą persvarstyti sprendimą įtraukti juos į sąrašus, pridėtus prie šio sprendimo 14 punkte nurodytų aktų, prie jo pridėję patvirtinamuosius dokumentus.

16      Ieškovas nesikreipė į Tarybą iškart jį įtraukus į aptariamus sąrašus. Tačiau ieškiniu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. liepos 11 d.) ieškovas prašė panaikinti Įgyvendinimo reglamentą Nr. 410/2012 ir Įgyvendinimo sprendimą 2012/256 tiek, kiek jie su juo susiję.

17      2012 m. lapkričio 29 d. Tarybos sprendimu 2012/739/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Sirijai ir kuriuo panaikinamas Sprendimas 2011/782 (OL L 330, p. 21) ribojamosios priemonės paliktos taikyti ieškovui ir toliau, Sprendimo 2012/739 IA priede nurodžius jo pavardę kartu su tokiu motyvu:

„Adib Mayaleh atsakingas už ekonominės ir finansinės paramos teikimą Sirijos režimui vykdant savo kaip Sirijos centrinio banko valdytojo funkcijas.“

18      2012 m. lapkričio 30 d. Taryba Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbė Pranešimą asmenims ir subjektams, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, numatytos Sprendime 2012/739 ir Reglamente Nr. 36/2012 (OL C 370, p. 6), kurio turinys iš esmės sutampa su šio sprendimo 14 ir 15 punktuose nurodyto pranešimo turiniu.

19      2013 m. balandžio 22 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 363/2013, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 36/2012 (OL L 111, p. 1, klaidų ištaisymas OL L 127, p. 27), Taryba pakeitė Reglamento Nr. 36/2012 II priedą, tačiau paliko ieškovo pavardę naujajame priede, nurodžiusi tokį patį motyvą, koks nurodytas šio sprendimo 17 punkte.

20      2013 m. balandžio 23 d. Taryba Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbė Pranešimą asmenims ir subjektams, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, numatytos Sprendime 2012/739, kuris įgyvendinamas Įgyvendinimo sprendimu 2013/185/BUSP, ir Tarybos reglamente Nr. 36/2012, kuris įgyvendinamas Įgyvendinimo reglamentu Nr. 363/2013 (OL C 115, p. 5), kurio turinys iš esmės sutampa su šio sprendimo 14 ir 15 punktuose nurodyto pranešimo turiniu.

21      2013 m. gegužės 31 d. Tarybos sprendimu 2013/255/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Sirijai (OL L 147, p. 14) ribojamosios priemonės paliktos taikyti ieškovui ir toliau, Sprendimo 2012/739 IA priede nurodžius jo pavardę kartu su tokiu pačiu motyvu kaip šio sprendimo 17 punkte.

22      2013 m. birželio 1 d. Taryba Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbė Pranešimą asmenims ir subjektams, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, numatytos Sprendime 2013/255 ir Reglamente Nr. 36/2012 (OL C 155, p. 1), kurio turinys iš esmės sutampa su šio sprendimo 14 ir 15 punktuose nurodyto pranešimo turiniu.

 Procesas ir šalių reikalavimai

23      Kaip priminta šio sprendimo 16 punkte, ieškiniu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. liepos 11 d.) ieškovas prašo panaikinti Įgyvendinimo reglamentą Nr. 410/2012 ir Įgyvendinimo sprendimą 2012/256 tiek, kiek šie aktai su juo susiję. Šis ieškinys įregistruotas bylų registre ir jam suteiktas numeris T‑307/12.

24      Pareiškimu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. sausio 30 d.) ieškovas paprašė leisti patikslinti reikalavimus byloje T‑307/12, kad jo prašymas panaikinti taip pat apimtų Sprendimą 2012/739 tiek, kiek jis su juo susijęs (toliau – prašymas leisti taikyti ieškinį ir Sprendimui 2012/739).

25      Raštu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. vasario 27 d.) Taryba pažymėjo, kad neturi pastabų dėl prašymo leisti taikyti ieškinį ir Sprendimui 2012/739.

26      Pareiškimu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. liepos 30 d.) ieškovas paprašė leisti patikslinti reikalavimus byloje T‑307/12, kad jo prašymas panaikinti taip pat apimtų Įgyvendinimo reglamentą Nr. 363/2013 ir Sprendimą 2013/255 tiek, kiek jie susiję su ieškovu (toliau atitinkamai – prašymas leisti taikyti ieškinį ir Įgyvendinimo reglamentui Nr. 363/2013 ir prašymas leisti taikyti ieškinį ir Sprendimui 2013/255). Tą pačią dieną ieškovas pareiškė antrą ieškinį, jis buvo įregistruotas bylų registre ir jam suteiktas numeris T‑408/13; šiuo ieškiniu jis prašo panaikinti Įgyvendinimo reglamentą Nr. 363/2013 ir Sprendimą 2013/255 tiek, kiek jie susiję su ieškovu.

27      Byloje T‑307/12 pateiktame rašte (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. rugsėjo 6 d.) Taryba pažymėjo, kad neturi pastabų dėl prašymų leisti taikyti ieškinį ir Įgyvendinimo reglamentui Nr. 363/2013, ir Sprendimui 2013/255.

28      Byloje T‑408/13 Bendrasis Teismas (devintoji kolegija), taikydamas Procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, paprašė Tarybos patikslinti, ar apie Įgyvendinimo reglamentą Nr. 363/2013 ir Sprendimą 2013/255 ieškovui buvo pranešta tiesiogiai.

29      Raštu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. spalio 15 d.) Taryba pateikė du atitinkamai 2013 m. gegužės 13 d. ir birželio 3 d. raštus, kuriais ji vienam iš ieškovo atstovų byloje T‑307/12, G. Karouni, buvo pranešusi pirmiausia apie Įgyvendinimo reglamentą Nr. 363/2013, vėliau – apie Sprendimą 2013/255.

30      Rašte (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. spalio 30 d.) ieškovas patvirtino, kad jo atstovas nurodytus pranešimus gavo atitinkamai 2013 m. gegužės 17 d. ir birželio 6 d. Tačiau ieškovas pabrėžė, kad nei apie Įgyvendinimo reglamentą Nr. 363/2013, nei apie Sprendimą 2013/255 jam nebuvo pranešta tiesiogiai jo gyvenamosios vietos adresu.

31      Remiantis Procedūros reglamento 50 straipsniu, išklausius šalis, 2013 m. lapkričio 6 d. Bendrojo Teismo devintosios kolegijos pirmininko nutartimi bylos T‑307/12 ir T‑408/13 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir būtų priimtas vienas sprendimas.

32      2013 m. gruodžio 18 d. Taryba pateikė atsiliepimą į ieškinį byloje T‑408/13.

33      2014 m. sausio 6 d. sprendimu Bendrasis Teismas (devintoji kolegija) nusprendė, kad antrą kartą keistis pareiškimais ir atsiliepimais, remiantis Procedūros reglamento 47 straipsnio 1 dalimi, nereikia.

34      Rašte (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2014 m. sausio 21 d.) ieškovas prašė leisti byloje T‑408/13 pateikti dubliką, kuriame galėtų išdėstyti savo poziciją dėl šio sprendimo 32 punkte nurodytame Tarybos atsiliepime į ieškinį pareikštų nepriimtinumo pagrindų.

35      2014 m. sausio 22 d. taikydamas Procedūros reglamento 14 straipsnį Bendrasis Teismas devintosios kolegijos siūlymu nusprendė perduoti šias bylas devintajai išplėstinės sudėties kolegijai.

36      Pareiškimu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2014 m. sausio 22 d.) ieškovas paprašė leisti patikslinti reikalavimus, kad jo prašymas panaikinti taip pat apimtų 2013 m. gruodžio 13 d. Tarybos sprendimą 2013/760/BUSP, iš dalies keičiantį Sprendimą 2013/255 (OL L 335, p. 50), ir 2013 m. gruodžio 13 d. Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1332/2013, iš dalies keičiantį Reglamentą Nr. 36/2012 (OL L 335, p. 3), tiek, kiek jie susiję su ieškovu.

37      2014 m. vasario 13 d. sprendimu Bendrasis Teismas (devintoji išplėstinė kolegija) atmetė ieškovo prašymą, nurodytą šio sprendimo 34 punkte.

38      Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (devintoji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas Procedūros reglamento 64 straipsnyje nurodytas proceso organizavimo priemones, paprašė šalių atsakyti į tam tikrus klausimus. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 24 straipsnio antra pastraipa, Prancūzijos Respublikos taip pat buvo paprašyta pateikti informaciją.

39      Šalys įvykdė šiuos prašymus per nustatytą terminą. Be to, Prancūzijos Respublika pateikė prašomą informaciją.

40      2014 m. balandžio 3 d. posėdyje buvo išklausytos šalys ir jų atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus. Per posėdį ieškovas, be kita ko, pareiškė, kad, pirma, ieškinys byloje T‑408/13 buvo pareikštas papildomai tuo atveju, jei Bendrasis Teismas pripažintų nepriimtinais jo reikalavimus byloje T‑307/12, patikslintus, kaip nurodyta šio sprendimo 24 ir 26 punktuose, ir, antra, jis atsiėmė šio sprendimo 36 punkte nurodytą prašymą patikslinti reikalavimus. Taryba savo ruožtu nurodė, kad ieškinys dėl Įgyvendinimo reglamento Nr. 363/2013 pareikštas per vėlai. Papildomai, tuo atveju, jei Bendrasis Teismas nuspręstų, kad apie šio įgyvendinimo reglamento klaidų ištaisymą, paskelbtą Oficialiajame leidinyje 2013 m. gegužės 9 d. (toliau – 2013 m. gegužės 9 d. klaidų ištaisymas), turėjo būti pranešta ieškovui, Taryba prašė pripažinti ieškinį, kiek jis susijęs su minėtu Įgyvendinimo reglamentu, nepriimtinu, o dėl šio klaidų ištaisymo nurodė pasitikinti Bendrojo Teismo sprendimu. Apie šiuos paaiškinimus buvo pažymėta teismo posėdžio protokole.

41      Byloje T‑307/12 ieškovas Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti Įgyvendinimo sprendimą 2012/256 tiek, kiek jis susijęs su ieškovu,

–        panaikinti Įgyvendinimo reglamentą Nr. 410/2012 tiek, kiek jis susijęs su ieškovu,

–        panaikinti Sprendimą 2012/739 tiek, kiek jis susijęs su ieškovu,

–        panaikinti Įgyvendinimo reglamentą Nr. 363/2013 tiek, kiek jis susijęs su ieškovu,

–        panaikinti Sprendimą 2013/255 tiek, kiek jis susijęs su ieškovu,

–        priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

42      Byloje T‑408/13 ieškovas Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti Įgyvendinimo reglamentą Nr. 363/2013 tiek, kiek jis susijęs su ieškovu,

–        panaikinti Sprendimą 2013/255 tiek, kiek jis susijęs su ieškovu,

–        priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

43      Byloje T‑307/12 Taryba Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

44      Byloje T‑408/13 Taryba Bendrojo Teismo prašo:

–        pripažinti ieškinį nepriimtinu,

–        nepatenkinus šio prašymo, pripažinti ieškinį nepriimtinu, kiek jis susijęs su Įgyvendinimo reglamentu Nr. 363/2013,

–        nepatenkinus pirmųjų reikalavimų, pripažinti ieškinį nepagrįstu,

–        priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

A –  Dėl ieškinio byloje T‑307/12

1.     Dėl prašymų leisti patikslinti reikalavimus priimtinumo

45      Ieškovas siekia išplėsti savo ieškinio dėl panaikinimo byloje T‑307/12 apimtį, kad jis taip pat apimtų Sprendimą 2012/739, Įgyvendinimo reglamentą Nr. 363/2013 ir Sprendimą 2013/255.

a)     Dėl prašymo leisti taikyti ieškinį ir Sprendimams 2012/739 ir 2013/255

46      Primintina, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 17 ir 20 punktų, pareiškus ieškinį byloje T‑307/12, pirma, Sprendimas 2011/782, iš dalies pakeistas Įgyvendinimo sprendimu 2012/256, buvo panaikintas ir pakeistas Sprendimu 2012/739 ir, antra, kadangi Sprendimas 2012/739 nebetaikytinas, buvo priimtas Sprendimas 2013/255. Ieškovo pavardė nurodyta Sprendimo 2012/739 ir Sprendimo 2013/255 I priede pateiktuose sąrašuose, pateikiant šio sprendimo 17 punkte nurodytą motyvą.

47      Šiuo klausimu pažymėtina, kad, jeigu vykstant procesui iš pradžių ginčijamas aktas pakeičiamas kitu aktu, kurio dalykas tas pats, šis aktas turi būti laikomas nauju faktu, leidžiančiu ieškovui patikslinti savo reikalavimus ir ieškinio pagrindus. Iš tiesų negali būti leidžiama, kad Sąjungos institucija ar organas, atsikirsdami į kaltinimus, nurodytus dėl vieno iš jo aktų pareikštame ieškinyje, galėtų iš dalies pakeisti šį aktą ar pakeisti jį kitu ir remtis šiuo pakeitimu vykstant procesui taip, kad kitai šaliai būtų atimta galimybė išplėsti savo pirminius reikalavimus ir ieškinio pagrindus, kad jie apimtų ir vėlesnį aktą, arba dėl jo pateikti papildomus reikalavimus ir ieškinio pagrindus (1982 m. kovo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Alpha Steel / Komisija, 14/81, Rink. p. 749, 8 punktas ir 2013 m. rugsėjo 6 d. Bendrojo Teismo sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, T‑35/10 ir T‑7/11, Rink., 53 punktas).

48      Be to, kad būtų priimtinas, prašymas leisti patikslinti reikalavimus turi būti pateiktas per SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje numatytą dviejų mėnesių terminą pareikšti ieškinį, pratęstą Procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalyje numatytu dešimties dienų terminu dėl nuotolių ir, jei reikia, šio reglamento 102 straipsnio 1 dalyje numatytu keturiolikos dienų terminu (žr. šio sprendimo 65 punktą). Šis terminas pareikšti ieškinį yra imperatyvus ir Sąjungos teismas jį turi taikyti taip, kad užtikrintų teisinį saugumą ir subjektų lygybę prieš įstatymą. Todėl teismas, prireikus ex officio, turi patikrinti, ar šio termino laikytasi (žr. 47 punkte minėto Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba 55 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

49      Prašymus leisti taikyti ieškinį Sprendimams 2012/739 ir 2013/255 reikia pripažinti priimtinais. Iš tikrųjų, kadangi šie sprendimai, pagal kuriuos ieškovui tebetaikomos ribojamosios priemonės Sirijai, buvo priimti atitinkamai 2012 m. lapkričio 29 d. ir 2013 m. gegužės 31 d., konstatuotina, kad šie prašymai (juos Bendrojo Teismo kanceliarija gavo atitinkamai 2013 m. sausio 30 d. ir 2013 m. liepos 30 d.) tikrai buvo pateikti per ieškinių dėl kiekvieno iš aptariamų sprendimų pareiškimo terminą.

b)     Dėl prašymo taikyti ieškinį ir Įgyvendinimo reglamentui Nr. 363/2013

50      Nors pastabose (jas Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. rugsėjo 6 d.) (žr. šio sprendimo 27 punktą) Taryba nesirėmė tuo, kad prašymas taikyti ieškinį ir Įgyvendinimo reglamentui Nr. 363/2013 pateiktas per vėlai, per bendrą posėdį abiejose sujungtose bylose ji nurodė, kad ieškovas šį aktą ginčijo praleidęs terminą. Kaip Taryba pažymėjo jau atsiliepime į ieškinį dėl bylos T‑408/13, ji teigė, kad, pirma, atsižvelgiant į tai, kad 2013 m. gegužės 17 d. vienas iš ieškovui byloje T‑307/12 atstovaujančių advokatų patvirtino gavęs Tarybos jo kontorai nusiųstą pranešimą apie minėtą įgyvendinimo reglamentą, ir, antra, atsižvelgiant į SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos, Procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalies ir 101 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos nuostatas dėl ieškinio pareiškimo terminų, ieškovui reikėjo kreiptis į Bendrąjį Teismą vėliausiai 2013 m. liepos 29 d.

51      Per posėdį ieškovas teigė, kad šis pranešimas netinkamas ir todėl prašymas leisti taikyti ieškinį ir Įgyvendinimo reglamentui Nr. 363/2013 pateiktas nepraleidus termino.

52      Reikia išnagrinėti, ar Taryba privalėjo pranešti ieškovui apie Įgyvendinimo reglamentą Nr. 363/2013 ir, jei taip, kokia tvarka privalėjo tai padaryti.

 Dėl pareigos pranešti ieškovui apie Įgyvendinimo reglamentą Nr. 363/2013

53      Pirmiausia pažymėtina, kad šio sprendimo 47 ir 48 punktuose priminti principai taip pat taikytini prašymui leisti taikyti ieškinį ir tokiam aktui, kaip Įgyvendinimo reglamentas Nr. 363/2013, kuriuo po nustatytos pagal taikytinus teisės aktus peržiūros, nepanaikinant ankstesnio akto, asmuo paliekamas įtrauktas į asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašus (šiuo klausimu žr. 47 punkte minėto Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba 54 punktą).

54      Be to, pažymėtina, kad, remiantis teismo praktika, pagal veiksmingos teisminės gynybos principą reikalaujama, kad Sąjungos institucija, kuri, kaip aptariama šioje byloje, nustato, ar palieka galioti asmeniui ar subjektui taikomas individualias ribojamąsias priemones, nurodytų motyvus, kuriais pagrįstos šios priemonės, nustatydama šias priemones arba bent jau kuo greičiau jas nustačiusi, kad šie asmenys ar subjektai galėtų pasinaudoti teise pareikšti ieškinį (žr. 47 punkte minėto Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba 56 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

55      Nagrinėjamu atveju šis principas įgyvendintas Reglamento Nr. 36/2012 32 straipsnio 1 ir 2 dalyse, pagal kurias:

„1. Jei Taryba nusprendžia fiziniam arba juridiniam asmeniui, subjektui arba organizacijai taikyti [ribojamąsias] priemones, ji atitinkamai iš dalies pakeičia II ir IIa priedus.

2. Apie savo sprendimą, įskaitant įtraukimo į sąrašą priežastis, 1 dalyje nurodytam fiziniam arba juridiniam asmeniui, subjektui arba organizacijai Taryba praneša tiesiogiai, jei žinomas adresas, arba paskelbdama pranešimą, suteikdama tokiam fiziniam arba juridiniam asmeniui, subjektui arba organizacijai galimybę pateikti pastabas.“

56      Tuo remiantis darytina išvada, kad terminas pareikšti ieškinį dėl akto, kuriuo nustatytos ribojamosios priemonės asmeniui ar subjektui, panaikinimo prasideda tik nuo pranešimo apie šį aktą suinteresuotajam asmeniui, o ne nuo paskelbimo apie šį aktą dienos, atsižvelgiant į tai, kad šis aktas, kiek juo nustatytos šios priemonės taikytinos asmenims, priskirtinas prie individualių sprendimų. Be to, terminas pateikti prašymą leisti taikyti reikalavimus ir ieškinio pagrindus ir aktui, kuriuo toliau taikomos šios priemonės, prasideda tik nuo pranešimo apie šį naują aktą atitinkamam asmeniui ar subjektui dienos (šiuo klausimu žr. 47 punkte minėto Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba 57 punktą; taip pat šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2013 m. balandžio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Gbagbo ir kt. / Taryba, C‑478/11 P–C‑482/11 P, Rink., 56–58 punktus).

57      Nagrinėjamu atveju Įgyvendinimo reglamentas Nr. 363/2013 yra aktas, kuriuo Taryba ieškovo pavardę paliko prie Reglamento Nr. 36/2012 pridėtame sąraše. Todėl Taryba privalėjo apie šį aktą pranešti ieškovui, neatsižvelgdama į tai, ar priimdama tokį sprendimą Taryba rėmėsi naujomis aplinkybėmis. Iš tikrųjų, priešingai, nei per posėdį teigė Taryba, iš 2014 m. vasario 4 d. Bendrojo Teismo sprendimo Syrian Lebanese Commercial Bank / Taryba (T‑174/12 ir T‑80/13, Rink., 149 punktas) nematyti, kad pareiga pranešti suinteresuotajam asmeniui apie aktą, pagal kurį ribojamosios priemonės lieka jam taikomos, tebegalioja, tik jei šis aktas pagrįstas naujomis aplinkybėmis, palyginti su tomis, kuriomis pateisinamas pradinis tokių priemonių priėmimas. Iš tikrųjų, Teismo praktika, kuria rėmėsi Taryba, susijusi su klausimu, ar tam, kad būtų paisoma asmens, kuriam taikomos ribojamosios priemonės, gynybos teisių, reikalaujama, kad šis asmuo būtų išklausytas prieš priimant aktą, kuriuo šios priemonės paliekamos taikyti šiam asmeniui. Būtent šiomis aplinkybėmis teismo praktikoje nustatyta, kad teisė būti išklausytam prieš priimant aktus, kuriais asmenims ir toliau taikomos ribojamosios priemonės, leidžia teigti, kad Taryba turi naujų įrodymų dėl šių asmenų (žr. 149 punkte minėtą Sprendimą Syrian Lebanese Commercial Bank / Taryba ir jame nurodytą teismų praktiką).

58      Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju Taryba privalėjo pranešti ieškovui apie Įgyvendinimo reglamentą Nr. 363/2013.

 Dėl pasirinkimo: ar pranešti apie Įgyvendinimo reglamentą Nr. 363/2013 tiesiogiai suinteresuotiesiems asmenims, ar pranešimą apie šį aktą paskelbti Oficialiajame leidinyje

59      Kad nustatytume, nuo kurio įvykio turi būti skaičiuojamas terminas, kurio turėjo laikytis ieškovas, norėdamas Bendrajame Teisme ginčyti Įgyvendinimo reglamentą Nr. 363/2013, reikia apibrėžti tvarką, pagal kurią Taryba privalėjo jam pranešti apie šį aktą.

60      Iš teismų praktikos matyti, kad Reglamento Nr. 36/2012 32 straipsnio 1 ir 2 dalis reikia aiškinti taip: jeigu Tarybai žinomas asmens, kuriam taikomos ribojamosios priemonės, adresas, tačiau ji apie tokias priemones nustatančius aktus nepraneša jiems tiesiogiai, terminas, kurio turi laikytis šis asmuo, kad užginčytų šiuos aktus Bendrajame Teisme, neprasideda. Todėl tik jeigu neįmanoma tiesiogiai suinteresuotajam asmeniui pranešti apie aktą, kuriuo jam nustatytos arba toliau taikomos ribojamosios priemonės, šis terminas pradedamas skaičiuoti paskelbus pranešimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (šiuo klausimu žr. 47 punkte minėto Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba 59 punktą ir 57 punkte minėto Sprendimo Syrian Lebanese Commercial Bank / Taryba 59 ir 60 punktus; taip pat šiuo klausimu pagal analogiją žr. 56 punkte minėto Sprendimo Gbagbo ir kt. / Taryba 61 ir 62 punktus).

61      Šiuo klausimu pažymėtina, kad Taryba gali laikyti, jog neįmanoma tiesiogiai fiziniam arba juridiniam asmeniui arba subjektui pranešti apie aktą, kuriuo nustatomos su juo susijusios ribojamosios priemonės, jeigu šio asmens arba subjekto adresas nėra viešai žinomas ar nebuvo jai pateiktas arba jeigu Tarybai, nepaisant taip rūpestingai, kaip reikalaujama, įdėtų jos pastangų nusiųsti pranešimą, nepavyksta tokio pranešimo nusiųsti jai žinomu adresu.

62      Nagrinėjamu atveju aišku, kad 2013 m. balandžio 23 d., t. y. Įgyvendinimo reglamento Nr. 363/2013 priėmimo dieną, ieškovo adresas Tarybai buvo žinomas. Iš tikrųjų, ieškinyje byloje T‑307/12 (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. liepos 11 d. ir įteikė Tarybai 2012 m. liepos 13 d.) pagal Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies a punktą buvo nurodyta ieškovo gyvenamoji vieta ir patikslinta, kad tai yra Sirijos centrinis bankas (jo adresas taip pat nurodytas).

63      Todėl iš principo reikia atmesti galimybę, kad šio sprendimo 20 punkte nurodyto pranešimo, susijusio su Įgyvendinimo reglamentu Nr. 363/2013, paskelbimas Oficialiajame leidinyje galėtų būti pripažintas įvykiu, nuo kurio turėtų būti skaičiuojamas terminas, į kurį turėjo atsižvelgti ieškovas, norėdamas užginčyti šį aktą Bendrajame Teisme.

64      Kadangi nagrinėjamu atveju Taryba net neteigia, kad jai buvo neįmanoma pranešti tiesiogiai ieškovui apie Įgyvendinimo reglamentą Nr. 363/2013 (šiuo klausimu žr. 57 punkte minėto Sprendimo Syrian Lebanese Commercial Bank / Taryba 61 punktą), šio pranešimo paskelbimo data gali būti laikoma ieškinio pareiškimo termino pradžia tik jeigu paaiškėtų, kad tokio pranešimo nepavyko nusiųsti tiesiogiai (žr. šio sprendimo 61 punktą). Šiuo atveju taip nebuvo.

65      Be to, pažymėtina, kad, jeigu Tarybai žinomas asmens, kuriam taikomos ribojamosios priemonės, gyvenamosios vietos adresas ir ji jam šiuo adresu tinkamai praneša apie šias priemones nustatančius aktus, aplinkybei, kad ieškinio dėl šių aktų panaikinimo pareiškimo terminas galėtų būti šiam asmeniui palankesnis, jeigu jis būtų skaičiuojamas nuo pranešimo, susijusio su aptariamais aktais, paskelbimo Oficialiajame leidinyje, atsižvelgiant pirmiausia į Procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalį, kurioje numatytas papildomas keturiolikos dienų terminas pareikšti ieškinį dėl Oficialiajame leidinyje paskelbtų aktų, negali būti teikiama reikšmė (šiuo klausimu žr. 57 punkte minėto Sprendimo Syrian Lebanese Commercial Bank / Taryba 65 punktą). Iš tikrųjų, asmuo, tiesiogiai gavęs pranešimą, kuris jam skirtas, gali susipažinti su aktų jo klausimu turiniu ir motyvais, kuriais remiantis jie buvo priimti. Todėl tokio pranešimo gavimo data pripažintina įvykiu, nuo kurio pradedamas skaičiuoti ieškinio dėl šių aktų panaikinimo pareiškimo terminas (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2012 m. birželio 4 d. Bendrojo Teismo nutarties ICO Satellite / Komisija, T‑350/09, 29 ir 33 punktus ir 2012 m. gruodžio 18 d. Bendrojo Teismo nutarties Vengrija / Komisija, T‑320/11, 19 ir 23 punktus). Be to, primintina, kad Procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalyje numatytu papildomu keturiolikos dienų terminu siekiama užtikrinti suinteresuotiesiems asmenims pakankamai laiko pareikšti ieškinį dėl paskelbtų aktų ir dėl aktų, apie kuriuos suinteresuotiesiems asmenims buvo pranešta paskelbiant pranešimą (šiuo klausimu žr. 57 punkte minėto Sprendimo Syrian Lebanese Commercial Bank / Taryba 64 ir 65 punktus). Tačiau jeigu apie aktą buvo tiesiogiai pranešta suinteresuotajam asmeniui, nėra jokio pagrindo nustatyti jam tokį terminą.

66      Kadangi iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, pirma, Taryba privalėjo tiesiogiai ieškovui pranešti apie Įgyvendinimo reglamentą Nr. 363/2013 ir, antra, jeigu toks pranešimas niekada nebuvo tinkamai nusiųstas, terminas, kurio ieškovas turėjo laikytis, kad užginčytų šį aktą Bendrajame Teisme, neprasidėjo, reikia nustatyti, ar Taryba įvykdė šią pareigą.

 Dėl pranešimo ieškovui apie Įgyvendinimo reglamentą Nr. 363/2013 tvarkos

67      Aišku, kad, pirma, Taryba nepranešė apie Įgyvendinimo reglamentą Nr. 363/2013 ieškovo nurodytu Sirijos centrinio banko adresu ir, antra, vienas iš ieškovui byloje T‑307/12 atstovaujančių advokatų 2013 m. gegužės 17 d. gavo 2013 m. gegužės 13 d. Tarybos raštą, prie kurio buvo pridėtas Įgyvendinimo reglamentas Nr. 363/2013 (toliau – 2013 m. gegužės 17 d. gautas raštas).

68      Ieškovas pažymi, kad 2013 m. gegužės 17 d. gautas raštas nėra tinkamas pranešimas, nes Taryba, pirma, jam nepranešė apie 2013 m. gegužės 9 d. klaidų ištaisymą (žr. šio sprendimo 40 punktą), antra, šis raštas buvo įdėtas į vieną voką, kuriame taip pat buvo pranešimai dėl kitų klientų, kuriems atstovavo ši advokatų kontora, ir, trečia, raštas nepateiktas ieškovo nurodytu Sirijos centrinio banko adresu.

69      Dėl ieškovo pirmojo argumento pažymėtina, kad, žinoma, jog 2013 m. gegužės 9 d. buvo priimtas Įgyvendinimo reglamento Nr. 363/2013 klaidų ištaisymas, o iš bylos dokumentų nematyti, kad šis klaidų ištaisymas buvo pridėtas prie 2013 m. gegužės 17 d. gauto rašto. Tačiau šalys sutaria, kad 2013 m. gegužės 9 d. klaidų ištaisymu tik pataisomos tam tikrų prie nagrinėjamo įgyvendinimo reglamento pridėtame sąraše nurodytų asmenų arabiškai parašytos pavardės.

70      Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, kad tiek originalios, tiek po 2013 m. gegužės 9 d. klaidų ištaisymo esančios redakcijos Įgyvendinimo reglamento Nr. 363/2013 priede esančiuose sąrašuose įtrauktų asmenų pavardės nurodytos lotyniškomis raidėmis, o nuorodos arabiškai pateiktos skliaustuose. Be to, ribojamąsias priemones Sirijai nustatančiuose aktuose, priimtuose iki šio įgyvendinimo reglamento, asmenų, kuriems jos taikomos, pavardės buvo pateikiamos tik lotyniškomis raidėmis, tačiau tai nesukliudė ieškovui apie jas sužinoti ir jas ginčyti Bendrajame Teisme. Galiausiai, arabų kalba nėra oficiali Sąjungos kalba.

71      Šiomis aplinkybėmis laikytina, kad 2013 m. gegužės 9 d. klaidų ištaisymas neturi reikšmės dėl Įgyvendinimo reglamento Nr. 363/2013 atsiradusioms pasekmėms ieškovui (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 1994 m. birželio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo AC‑ATEL Electronics, C‑30/93, Rink. p. I‑2305, 24 punktą). Todėl tai, kad prie 2013 m. gegužės 17 d. gauto rašto buvo pridėtas Įgyvendinimo reglamentas Nr. 363/2013, o ne 2013 m. gegužės 9 d. klaidų ištaisymas, neleidžia manyti, kad pranešimas nebuvo tinkamas, todėl reikia atmesti pirmąjį ieškovo argumentą.

72      Antrasis ieškovo argumentas taip pat nepagrįstas. Iš tikrųjų, pakanka pažymėti, kad 2013 m. gegužės 17 d. gauto rašto dalyje „dalykas“ buvo aiškiai nurodyta, kad jis susijęs su ieškovu. Be to, aišku, kad tekste, nors ir standartiniame, nurodytas žodžių junginys „Jūsų klientas“ reiškia ne bet kurį ieškovo atstovų advokatų kontoros klientą, o būtent ieškovą. Be to, minėtame rašte nurodytas Tarybos generalinio sekretoriato registro numeris, kuris iš principo leidžia jį atskirti nuo kitų ieškovo atstovų gautame viename voke buvusių raštų.

73      Dėl ieškovo trečiojo argumento primintina, kad SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje nurodytas „pranešimas apie [aktą] ieškovui“, o ne pranešimas apie aktą jo atsakovui.

74      Darytina išvada: jeigu tam, kad būtų pradėtas skaičiuoti ieškinio pareiškimo terminas, apie aktą turi būti pranešta, šis aktas iš principo turi būti pateiktas asmeniui, kuriam yra skirtas, o ne jam atstovaujantiems advokatams. Iš tikrųjų, pagal nusistovėjusią teismo praktiką pranešti ieškovo atstovams, vadinasi, pranešti asmeniui, kuriam skirtas pranešimas, tik jeigu tokia pranešimo forma aiškiai numatyta teisės aktuose arba šalių susitarime (šiuo klausimu žr. 2009 m. liepos 8 d. Bendrojo Teismo nutarties Thoss / Audito rūmai, T‑545/08, neskelbiamos Rinkinyje, 41 ir 42 punktus ir 2013 m. liepos 11 d. Bendrojo Teismo sprendimo BVGD / Komisija, T‑104/07 ir T‑339/08, 146 punktą).

75      Nagrinėjamu atveju taip pat reikia atsižvelgti į taikytinus teisės aktus, t. y. Reglamento Nr. 36/2012 32 straipsnio 1 ir 2 dalis (žr. šio sprendimo 55 punktą), ir konstatuoti, kad jose aiškiai neužsimenama apie galimybę pranešti, kaip pažymėta šio sprendimo ankstesniame punkte nurodytoje teismo praktikoje, kai apie aktą pranešama asmeniui, kuriam skirtas šis aktas, atstovaujančiam advokatui.

76      Darytina išvada, kad, pranešusi apie Įgyvendinimo reglamentą Nr. 363/2013 vienam iš advokatų, atstovaujančių ieškovui byloje T‑307/12, Taryba nesilaikė minėtų teisės aktų, kuriuos pati nusistatė.

77      Be to, pažymėtina, kad remiantis jokiu bylos dokumentu negalima konstatuoti, jog šalys buvo sudariusios susitarimą, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 74 punkte primintą teismo praktiką, pagal kurį Tarybai būtų leidžiama apie Įgyvendinimo reglamentą Nr. 363/2013 pranešti minėtam atstovui. Šiuo klausimu pažymėtina, kad ieškovas niekada tiesiogiai ar per savo advokatus nesikreipė į Tarybą, todėl toks susitarimas galėjo būti sudarytas tik remiantis dokumentais, kuriais šalys pasikeitė Bendrajame Teisme nagrinėjant šiuos ieškinius. Tačiau šie dokumentai neleidžia konstatuoti, kad toks susitarimas būtų buvęs sudarytas.

78      Šiomis aplinkybėmis konstatuotina: kadangi Taryba tinkamai nepranešė ieškovui apie Įgyvendinimo reglamentą Nr. 363/2013, 2013 m. liepos 30 d. jis nebuvo praradęs teisės pateikti prašymą, kad ieškinys būtų taikomas ir šiam aktui. Todėl Tarybos dėl šio prašymo nurodytas nepriimtinumo pagrindas gali būti tik atmestas.

79      Todėl, byloje T‑307/12 nagrinėjant ieškinį iš esmės, konstatuotina, kad ieškovo prašymas panaikinti Sprendimą 2011/782, iš dalies pakeistą Įgyvendinimo sprendimu 2012/256, Reglamentą Nr. 36/2012, iš dalies pakeistą Įgyvendinimo reglamentu Nr. 410/2012, taip pat Sprendimą 2012/739, Įgyvendinimo reglamentą Nr. 363/2013 ir Sprendimą 2013/255 (toliau visi kartu – ginčijami aktai) tiek, kiek jie susiję su ieškovu, priimtinas.

2.     Dėl esmės

80      Grįsdamas ieškinį ieškovas iš esmės remiasi keturiais pagrindais, kildintinais iš:

–        pirma, teisės į gynybą, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimo;

–        antra, pareigos motyvuoti pažeidimo;

–        trečia, pakankamo ryšio tarp jo ir situacijos, dėl kurios buvo priimtos ribojamosios priemonės Sirijai, įrodymo nebuvimu ir proporcingumo principo pažeidimo;

–        ketvirta, proporcingumo principo, nuosavybės teisės, teisės į privatų ir šeimos gyvenimą ir teisės atvykti ir išvykti pažeidimo, taip pat valstybių narių ir Sąjungos piliečiams taikytinų nacionalinės ir Sąjungos teisės nuostatų pažeidimo.

81      Pirmiausia nagrinėtinas antrasis pagrindas, tada pirmasis ir paskui kiti pagrindai.

a)     Dėl antrojo ieškinio pagrindo, kildintino iš pareigos motyvuoti pažeidimo

82      Ieškovas tvirtina, kad ginčijamuose aktuose nenurodytos specifinės ir konkrečios priežastys, dėl kurių Taryba, naudodamasi savo diskrecija, nusprendė, kad jam taikytinos ribojamosios priemonės Sirijai. Minėtuose aktuose pateikti motyvai yra neaiškūs ir bendro pobūdžio, juose tik konstatuojamos ieškovo profesinės pareigos ir nepateikiama objektyvių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad jis dalyvauja su civilių gyventojų represijomis susijusiuose veiksmuose, kuriais kaltinamas Sirijos centrinis bankas.

83      Be to, priėmus ginčijamus aktus jam nebuvo pateikta jokių papildomų motyvų.

84      Taryba ginčija ieškovo argumentus.

85      Reikia priminti, kad SESV 296 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtinta pareiga nurodyti konkrečiam asmeniui jo nenaudai priimto akto motyvus siekiama, pirma, suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kuri leistų sužinoti, ar aktas yra pagrįstas ir ar jis turi trūkumų, dėl kurių būtų leidžiama ginčyti jo galiojimą Sąjungos teisme, ir, antra, leisti šiam teismui atlikti šio akto teisėtumo kontrolę. Taip suformuluota pareiga motyvuoti yra esminis Sąjungos teisės principas, nuo kurio gali būti nukrypstama tik dėl imperatyvių reikalavimų. Todėl iš esmės apie motyvus suinteresuotajam asmeniui turi būti pranešama kartu su jo nenaudai priimtu aktu ir motyvų stokos negali ištaisyti tai, kad suinteresuotasis asmuo apie akto motyvus sužino per procesą Sąjungos teisme (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Taryba / Bamba, C‑417/11 P, Rink., 49 punktą ir 2009 m. spalio 14 d. Bendrojo Teismo sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, T‑390/08, Rink. p. II‑3967, 80 punktą).

86      Dėl to Taryba privalo supažindinti asmenį arba subjektą, kuriam skirtos ribojamosios priemonės, su specifinėmis ir konkrečiomis priežastimis, dėl kurių mano, kad šių priemonių reikėjo imtis, išskyrus atvejus, kai perduoti tam tikrus duomenis draudžiama pagal imperatyvius reikalavimus, susijusius su Sąjungos ar jos valstybių narių saugumu arba jų tarptautiniais santykiais. Taigi ji turi nurodyti faktines ir teisines aplinkybes, nuo kurių priklauso atitinkamų priemonių teisinis pagrindimas, ir argumentus, kuriais remdamasi nustatė šias priemones (šiuo klausimu žr. 85 punkte minėto 2009 m. spalio 14 d. Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba 81 punktą).

87      Be to, motyvai turi būti pritaikyti prie nagrinėjamo akto pobūdžio ir aplinkybių, kuriomis jis buvo priimtas. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, ypač į akto turinį, motyvų, kuriais remiamasi, pobūdį ir į interesą gauti paaiškinimus, kurį asmenys, jeigu šis aktas jiems skirtas, arba kiti asmenys, su kuriais šis aktas tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, gali turėti. Nurodant motyvus, nereikalaujama tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes tai, ar akto motyvacija yra pakankama, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes bei nagrinėjamąją sritį reglamentuojančių teisės normų visumą. Konkrečiai kalbant, asmens nenaudai priimtas aktas yra pakankamai motyvuotas, jeigu jis buvo priimtas suinteresuotajam asmeniui žinomomis aplinkybėmis, leidžiančiomis suprasti jam nustatytos priemonės reikšmę (85 punkte minėto Sprendimo Taryba / Bamba 53 ir 54 punktai ir 85 punkte minėto 2009 m. spalio 14 d. Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba 82 punktas).

88      Nagrinėjamu atveju Tarybos pateikti motyvai nuo ieškovo pavardės įtraukimo į ribojamųjų priemonių Sirijai sąrašus visą laiką buvo tokie, kad jis eina Sirijos centrinio banko valdytojo pareigas.

89      Šiuo klausimu pažymėtina, kad, priešingai, negu teigė ieškovas, atsakydamas į Bendrojo Teismo klausimą, nedideli motyvų formuluočių proceso kalba skirtumai, viena vertus, Įgyvendinimo sprendime 2012/256 ir Įgyvendinimo reglamente Nr. 410/2012 (žr. šio sprendimo 10 ir 11 punktus), ir kita vertus, Sprendime 2012/739, Įgyvendinimo reglamente Nr. 363/2013 ir Sprendime 2013/255 (žr. šio sprendimo 17 ir 21 punktus) neturi jokios įtakos Tarybos nurodytų motyvų esmei.

90      Iš tikrųjų, konstatavimas, jog ieškovas, eidamas valdytojo pareigas, teikia ekonominę ir finansinę paramą Sirijos režimui, reiškia teigimą, kad jis atsakingas už tokios paramos einant minėtas pareigas teikimą. Tiek vienu, tiek kitu atveju, Tarybos nuomone, būtent ieškovo pareigų pobūdis reiškia, kad jis teikia ekonominę ir finansinę paramą Sirijos režimui.

91      Kaip pažymi Taryba, ieškovo nurodyti pakeitimai aiškintini ne kaip dėl jo nurodytų pradinių motyvų prasmės kaita, o kaip siekis jų turinį nuosekliau išdėstyti skirtingose ginčijamų aktų kalbinėse versijose.

92      Be to, primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Sąjungos teisės aktus būtina aiškinti vienodai, todėl, kilus abejonei, negalima nuostatos teksto vertinti izoliuotai, atvirkščiai – jį aiškinti ir taikyti reikia atsižvelgiant į jo versijas kitomis oficialiosiomis kalbomis (žr. 2011 m. lapkričio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Homawoo, C‑412/10, Rink. p. I‑11603, 28 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Tačiau ginčijamų aktų versijose kitomis kalbomis, be kita ko, anglų kalba, dėl ieškovo nurodyti motyvai nebuvo pakeisti. Ši aplinkybė, jei reikia, patvirtina , kad šių motyvų esmė išliko ta pati.

93      Toliau pažymėtina, kad iš šių motyvų teksto ieškovas galėjo suprasti, jog į asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės Sirijai, sąrašus jo pavardė įtraukta dėl jo profesinių pareigų.

94      Tai, kad ieškovas gerai suprato, jog Taryba rėmėsi šiomis profesinėmis pareigomis, patvirtina aplinkybė, kad šiame ieškinyje ji nurodė pagrindą (trečiasis ieškinio pagrindas), kuriame būtent ginčijo galimybę, jog Taryba ribojamąsias priemones jai taikytų remdamasi vien šiomis pareigomis.

95      Be to, kadangi Tarybos pasirinkimo priežastys aiškiai nurodytos ginčijamuose sprendimuose, Bendrasis Teismas gali įvertinti jų pagrįstumą.

96      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pareiga motyvuoti aktą yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurį reikia atskirti nuo motyvų pagrįstumo klausimo, susijusio su ginčijamo akto teisėtumu iš esmės. Iš tikrųjų akto motyvavimas matyti iš formalių motyvų, kuriais pagrįstas šis aktas, atskleidimo. Jeigu šiuose motyvuose yra klaidų, jos lemia akto neteisėtumą iš esmės, bet ne jo motyvavimą, kurio gali pakakti net pateikiant klaidingus motyvus (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bertelsmann ir Sony Corporation of America / Impala, C‑413/06 P, Rink. p. I‑4951, 181 punktą ir 85 punkte minėto Sprendimo Taryba / Bamba 60 punktą).

97      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ieškinio pagrindą, kildintiną iš pareigos motyvuoti pažeidimo, nes dėl ieškovo pateiktų Tarybos motyvų pagrįstumą reikia vertinti nagrinėjant trečiąjį ieškinio pagrindą.

b)     Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, kildintino iš teisės į gynybą, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimo

98      Ieškovas nurodo, kad jo pavardė į asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės Sirijai, kurios, jo teigimu, yra baudžiamojo pobūdžio, sąrašą įtraukta pirmiau jam nepranešus apie įtraukimo priežastis ir jo neišklausius šiuo klausimu. Tai, kad šios priemonės turėjo būti netikėtos, netrukdė tam, kad jis būtų išklausytas prieš nustatant priemones.

99      Be to, ieškovo teigimu, Taryba neįvykdė pareigos pateikti jam ginčijamų aktų ir nurodyti įtraukimo į sąrašą motyvus, nors jo adresas negalėjo būti nežinomas. Pranešimo paskelbimas Oficialiajame leidinyje nesuteikė jam „konkrečios galimybės“ pateikti pastabų. Iš tiesų šiame pranešime nurodyta galimybės iš naujo apsvarstyti procedūra neleido jam veiksmingai pareikšti savo nuomonės ir nesuteikė pakankamų garantijų. Todėl nelabai svarbu tai, kad jis nepateikė prašymo šiuo tikslu.

100    Galiausiai ieškovas tvirtina, kad negalėjo pasinaudoti savo teise į veiksmingą teisminę gynybą, nes Taryba jam nepateikė motyvų, dėl kurių jam taikomos ribojamosios priemonės Sirijai.

101    Taryba nesutinka su ieškovo argumentais.

102    Primintina, kad pagrindinė teisė į gynybą per procedūrą prieš nustatant ribojamąją priemonę yra aiškiai įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos, kuriai ESS 6 straipsnio 1 dalyje suteikta tokia pati teisinė galia kaip ir Sutartims, 41 straipsnio 2 dalies a punkte (2011 m. gruodžio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija / People’s Mojahedin Organization of Iran, C‑27/09 P, Rink. p. I‑13427, 66 punktas).

103    Taip pat reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką veiksmingos teisminės gynybos principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kylantis iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir įtvirtintas 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose; be to, šis principas dar kartą patvirtintas Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje (2007 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Unibet, C‑432/05, Rink. p. I‑2271, 37 punktas ir 2008 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija, C‑402/05 P ir C‑415/05 P, Rink. p. I‑6351, toliau – Sprendimas Kadi, 335 punktas).

104    Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką teisminės kontrolės, kuri turi būti vykdoma, be kita ko, dėl motyvų, kuriais Sąjungos institucija rėmėsi įtraukdama asmens pavardę ar subjekto pavadinimą į asmenų, kuriems taikomos šios institucijos nustatytos ribojamosios priemonės, sąrašus, teisėtumo, veiksmingumas reiškia, kad ši institucija, kiek įmanoma, turi pranešti atitinkamam asmeniui ar subjektui šiuos motyvus tuo metu, kai nusprendžia įtraukti jį į sąrašą, arba bent jau kuo greičiau po to, kai tai padaryta, kad šis asmuo ar subjektas per nustatytą terminą galėtų pasinaudoti teise pareikšti ieškinį (šiuo klausimu žr. 103 punkte minėto Sprendimo Kadi 336 punktą).

105    Šios pareigos pranešti motyvus laikymasis iš tiesų būtinas tiek tam, kad asmenys, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, galėtų kuo geresnėmis sąlygomis ginti savo teises ir visiškai susipažinę su informacija nuspręsti, ar reikia kreiptis į Sąjungos teismą (šiuo klausimu žr. 1987 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Heylens ir kt., 222/86, Rink. p. 4097, 15 punktą), tiek tam, kad šis teismas galėtų visiškai vykdyti atitinkamo Sąjungos akto teisėtumo kontrolę, o tai jis privalo daryti pagal Sutartį (103 punkte minėto Sprendimo Kadi 337 punktas).

106    Taigi pagal šioje teismo praktikoje įtvirtintus reikalavimus Sprendimo 2011/782 21 straipsnio 2 ir 3 dalyse, Reglamento Nr. 36/2012 32 straipsnio 2 ir 3 dalyse, Sprendimo 2011/739 27 straipsnio 2 ir 3 dalyse ir Sprendimo 2013/255 30 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta, kad Taryba suinteresuotajam asmeniui apie savo sprendimą, įskaitant jo įtraukimo į sąrašą motyvus, praneša arba tiesiogiai, jei žinomas jo adresas, arba paskelbdama pranešimą ir taip jam suteikia galimybę pateikti pastabas. Jeigu pateikiama pastabų arba naujų esminių įrodymų, Taryba peržiūri savo sprendimą ir atitinkamai apie tai informuoja fizinį arba juridinį asmenį, subjektą arba organizaciją.

107    Be to, primintina, pirma, iš Sprendimo 2011/782 25 straipsnio, Sprendimo 2012/739 31 straipsnio ir Sprendimo 2013/255 34 straipsnio matyti, jog jie nuolat peržiūrimi ir, antra, pagal Reglamento Nr. 36/2012 32 straipsnio 4 dalį prie jo pridėti sąrašai nagrinėjami reguliariai.

108    Nagrinėjamu atveju priėmus Įgyvendinimo reglamentą Nr. 410/2012 ir Įgyvendinimo sprendimą 2012/256, buvo paskelbtas šio sprendimo 14 ir 15 punktuose nurodytas pranešimas, todėl ieškovas turėjo galimybę pateikti Tarybai pastabas.

109    Aplinkybė, kad šis pranešimas paskelbtas po to, kai ieškovas pirmą kartą buvo įtrauktas į asmenų, kuriems taikomos atitinkamos ribojamosios priemonės, sąrašą, savaime negali būti pripažinta teisės į gynybą pažeidimu.

110    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal teismo praktiką tam, kad būtų paisoma teisės į gynybą, visų pirma teisės būti išklausytam dėl ribojamųjų priemonių, nereikalaujama, kad Sąjungos institucijos prieš pirmą kartą įtraukdamos asmenį ar subjektą į sąrašą, kuriame nustatytos ribojamosios priemonės, praneštų tam asmeniui ar subjektui įtraukimo motyvus (šiuo klausimu žr. 103 punkte minėto Sprendimo Kadi 338 punktą).

111    Iš tiesų toks išankstinis pranešimas galėtų pakenkti šių institucijų nustatytų lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymo priemonių veiksmingumui (šiuo klausimu žr. 103 punkte minėto Sprendimo Kadi 339 punktą).

112    Norint pasiekti jų tikslus, tokios priemonės pagal savo pobūdį turi būti netikėtos ir taikomos nedelsiant (šiuo klausimu žr. 103 punkte minėto Sprendimo Kadi 340 punktą).

113    Taigi Taryba neprivalėjo išklausyti ieškovo prieš pirmą kartą jį įtraukdama į asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės Sirijai, sąrašus.

114    Vis dėlto priimant Sprendimą 2012/739, Įgyvendinimo reglamentą Nr. 363/2013 ir Sprendimą 2013/255, t. y. vėlesnius aktus, kuriais ieškovo pavardė paliekama asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašuose, iš esmės negalima pagrįstai remtis argumentu, susijusiu su minėtų priemonių netikėtumu (2013 m. rugsėjo 13 d. Bendrojo Teismo sprendimo Makhlouf / Taryba, T‑383/11, Rink., 42 punktas ir 57 punkte minėto Sprendimo Syrian Lebanese Commercial Bank / Taryba 148 punktas; taip pat šiuo klausimu pagal analogiją žr. 102 punkte minėto Sprendimo Prancūzija / People’s Mojahedin Organization of Iran 62 punktą).

115    Tačiau iš teismo praktikos matyti, kad teisė būti išklausytam prieš priimant aktus, kuriais ir toliau taikomos ribojamosios priemonės asmenims, kuriems šios priemonės jau taikomos, leidžia teigti, kad Taryba turi naujų įrodymų dėl šių asmenų (114 punkte minėto Sprendimo Makhlouf / Taryba 43 punktas ir 57 punkte minėto Sprendimo Syrian Lebanese Commercial Bank / Taryba 149 punktas; taip pat šiuo klausimu pagal analogiją žr. 102 punkte minėto Sprendimo Prancūzija / People’s Mojahedin Organization of Iran 63 punktą).

116    Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad palikdama ieškovo pavardę asmenų, kuriems taikytinos ribojamosios priemonės Sirijai, sąrašuose Taryba nepateikė jokių naujų įrodymų, apie kuriuos ieškovas nebuvo informuotas pirmą kartą jį įtraukus į nagrinėjamus sąrašus. Iš tikrųjų, kaip konstatuota šio sprendimo 88–92 punktuose, ieškovo įtraukimas į minėtus sąrašus ir palikimas juose pagrįstas jo, kaip Sirijos centrinio banko valdytojo, pareigomis.

117    Be to, primintina, kad pagal šio sprendimo 106 ir 107 punktuose nurodytas nuostatas ieškovas turėjo galimybę savo iniciatyva pateikti Tarybai pastabas, ir nereikia pateikti naujo aiškaus prašymo prieš priimant kiekvieną vėlesnį aktą, nesant naujų įrodymų dėl jo.

118    Ieškovas nepasinaudojo šia galimybe.

119    Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad ieškovas kelis mėnesius turėjo galimybę pateikti Tarybai pastabas ir ginčyti motyvų, pakankamai aiškiai nurodytų ginčijamuose aktuose (žr. šio sprendimo 93–95 punktus), dėl kurių jis buvo įtrauktas į priedą, kuriame nurodyti asmenys, kuriems taikytinos ribojamosios priemonės, ir paliktas jame, pagrįstumą.

120    Dėl to, kad Taryba neišklausė ieškovo, konstatuotina, kad nei nagrinėjami teisės aktai, nei bendrasis teisės į gynybą paisymo principas nesuteikia suinteresuotiesiems asmenims teisės į tokį išklausymą (žr. 47 punkte minėto 2013 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba 105 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką), nesvarbu, ar prieš įtraukiant pirmą kartą jų pavardes į aptariamus sąrašus, ar prieš paliekant juose.

121    Kalbant apie ieškovo argumentą, kad jam nebuvo asmeniškai pranešta apie ginčijamus aktus, žinoma, gali būti manoma, kad Tarybai bent nuo 2012 m. liepos 13 d., t. y. dienos, kai jai buvo įteiktas ieškinys byloje T‑307/12, kuriame esama informacijos, kad ieškovo adresas dokumentams įteikti yra Sirijos centriniame banke ir nurodytas šio banko adresas, buvo žinomas ieškovo darbo vietos adresas minėtame banke (žr. šio sprendimo 61 punktą).

122    Vis dėlto pažymėtina, kad nepagrįsta panaikinti nagrinėjamus aktus vien remiantis aplinkybe, kad nebuvo asmeniškai pranešta apie ginčijamus aktus, nors į ją atsižvelgiama nustatant momentą, nuo kurio pradedamas skaičiuoti ieškinio pareiškimo terminas. Šiuo klausimu ieškovas nesiremia argumentais, kuriais siektų įrodyti, jog nagrinėjamu atveju dėl to, kad jam jo adresu Sirijoje nebuvo asmeniškai pranešta apie šiuos aktus, buvo pažeistos jo teisės, o tai pateisintų šių aktų, kiek jie su juo susiję, panaikinimą (šiuo klausimu žr. 47 punkte minėto 2013 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba 112 ir 113 punktus).

123    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nei ieškovo teisė į gynybą, nei jo teisė į veiksmingą teisminę gynybą nepažeista nei įtraukiant jį į asmenų, kuriems taikytinos ribojamosios priemonės Sirijai, sąrašus, nei paliekant juose, todėl reikia atmesti šį pagrindą.

c)     Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, kildintino iš pakankamo ryšio tarp jo ir situacijos, dėl kurios buvo priimtos ribojamosios priemonės Sirijai, įrodymo nebuvimo ir proporcingumo principo pažeidimo

124    Nagrinėjant trečiąjį ieškinio pagrindą, kildintiną iš pakankamo ryšio tarp jo ir situacijos, dėl kurios buvo priimtos ribojamosios priemonės Sirijai, įrodymo nebuvimo ir proporcingumo principo pažeidimo, reikia, kad Bendrasis Teismas pirmiau nuspręstų dėl Bendrojo Teismo vykdomos kontrolės intensyvumo, paskui dėl to, ar Taryba galėjo remtis vien ieškovo profesinėmis pareigomis ir, galiausiai, dėl kitų ieškovo šiame pagrinde nurodytų argumentų.

 Dėl Bendrojo Teismo vykdomos kontrolės intensyvumo

125    Ieškovas tvirtina, kad Bendrasis Teismas negali apsiriboti tik Tarybos nurodytų motyvų abstrakčios tikimybės patikrinimu, bet turi įsitikinti, kad ji rėmėsi tikslia ir konkrečia informacija ir įrodymais, o taip nebuvo nagrinėjamu atveju. Turėtų būti tokia pati kontrolė, kokia taikoma Bendrajam Teismui tikrinant numanomai teroristinei veiklai taikomas ribojamąsias priemones.

126    Taryba nurodo, kad, atsižvelgiant į jos turimą didelę diskreciją priimant trečiajai šaliai taikytinas ribojamąsias priemones, Bendrajam Teismui negalima kvestionuoti šių priemonių taikymo ieškovui tinkamumo todėl, kad jis eina Sirijos centrinio banko valdytojo pareigas, išskyrus atvejus, jei buvo padaryta akivaizdi klaida. Bendrasis Teismas turi tik patikrinti, ar tikslios Tarybos nurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su ieškovo einamomis pareigomis.

127    Primintina, kad pagal teismo praktiką, susijusią su bendrosiomis taisyklėmis, apibrėžiančiomis ribojamųjų priemonių ypatybes, Taryba turi didelę diskreciją dėl aplinkybių, į kurias reikia atsižvelgti, pagal ES sutarties V antraštinės dalies 2 skyrių, konkrečiai pagal ESS 29 straipsnį priimant sprendimą, kuriuo remiantis pagal SESV 215 straipsnį nustatomos ekonominių ir finansinių sankcijų priemonės. Kadangi vertindamas tokių priemonių priėmimą pateisinančius įrodymus, faktus ir aplinkybes Sąjungos teismas negali pakeisti Tarybos vertinimo, minėto teismo vykdoma sprendimų dėl lėšų įšaldymo teisėtumo kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros ir motyvavimo taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės ir ar nebuvo akivaizdžios faktinių aplinkybių vertinimo klaidos bei piktnaudžiavimo įgaliojimais. Ši ribota kontrolė pirmiausia taikytina vertinant su tinkamumu susijusius argumentus, kuriais grindžiamos tokios priemonės (85 punkte minėto 2009 m. spalio 14 d. Bendrojo Teismo sprendimo Bank Melli Iran / Taryba 36 punktas ir 2013 m. balandžio 25 d. Sprendimo Gossio / Taryba, T‑130/11, 57 punktas).

128    Kalbant apie sprendimo įtraukti asmens pavardę arba subjekto pavadinimą į pridėtus prie aktų, nustatančių ribojamąsias priemones, sąrašus teisėtumo kontrolę, pažymėtina, kad Sąjungos teismas turi įsitikinti, kad, kalbant apie šį asmenį, šis individualus sprendimas būtų pakankamai pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis. Vadinasi, turi būti tikrinami dėstant motyvus, kuriais pagrįstas šis sprendimas, nurodyti faktai, todėl teisminė kontrolė yra ne apribota nurodytų motyvų abstrakčios tikimybės vertinimo, bet susijusi su nagrinėjimu, ar šie motyvai arba bent vienas, iš jų vertinamas kaip pakankamas pats savaime patvirtinti šį sprendimą, yra pagrįsti. Kilus ginčui, būtent Taryba turi įrodyti motyvų, nurodytų dėl atitinkamo asmens, pagrįstumą, o ne šis asmuo turi pateikti šių motyvų pagrįstumą paneigiančių įrodymų (šiuo klausimu žr. 85 punkte minėto 2009 m. spalio 14 d. Bendrojo Teismo sprendimo Bank Melli Iran / Taryba 37 punktą ir 2012 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Qualitest / Taryba, T‑421/11, 55 punktą; taip pat šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2013 m. liepos 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija ir kt. / Kadi C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, Rink., 119 ir 121 punktus).

129    Be to, klausimas, susijęs su elgesio, kuriuo kaltinama, įrodymu, kuris yra susijęs su ginčijamo akto teisėtumu iš esmės, reiškia, kad reikia patikrinti šiame akte nurodytų faktų tikrumą ir šių faktų vertinimą kaip aplinkybių, pateisinančių susijusiam asmeniui nustatytų ribojamųjų priemonių taikymą (85 punkte minėto Sprendimo Taryba / Bamba 60 punktas).

130    Atsižvelgiant būtent į šias pastabas, reikia išnagrinėti šiame pagrinde nurodytų ieškovo argumentų pagrįstumą.

 Dėl galimybės Tarybai pasiremti tik ieškovo profesinėmis pareigomis

131    Ieškovas skundžiasi tuo, kad ginčijamuose aktuose nėra įrodymų, patvirtinančių jo, jo elgesio ir veiklos ryšį su ribojamųjų priemonių Sirijai tikslais. Vien aplinkybės, kad ieškovas yra Sirijos centrinio banko valdytojas, nepateikus jokių įrodymų apie jo dalyvavimą vykdant civilių gyventojų represijas arba apie priežastinį jo elgesio ir šių represijų ryšį, nepakanka, kad būtų pateisinamos jam nustatytos ribojamosios priemonės, todėl jomis pažeidžiamas proporcingumo principas. Tarybos Bendrajam Teismui pateikti spaudos straipsniai nėra pakankamas jo paramos Sirijos režimui vykdant minėtas represijas įrodymas.

132    Konkrečiai kalbant, ieškovo nuomone, įtraukdama jį į nagrinėjamus sąrašus Taryba iš tikrųjų siekė labiau apriboti Sirijos centrinio banko, kuriam jau taikomos ribojamosios priemonės, veiklą. Šiuo klausimu jis nurodo, kad Taryba numatė šiam bankui taikomų ribojamųjų priemonių išimtis, o tai reikštų šios institucijos pagrindinio vaidmens finansuojant visus šalies ekonomikos sektorius pripažinimą. Būtų nelogiška ir neproporcinga, kad Taryba priimtų ribojamąsias priemones Sirijos centrinio banko valdytojui ir tuo pat metu pripažintų būtinybę, kad jis galėtų normaliai veikti. Iš tikrųjų, toks veikimas reikštų, kad valdytojas šioje institucijoje yra svarbiausias asmuo.

133    Be to, tai, kad ieškovui paskirta individuali sankcija, neturi jokios reikšmės nei Sirijos centrinio banko veiklai, nei Sirijos režimui, pirmiausia atsižvelgiant į šios institucijos veikimą, kuris nepanašus į privačios įmonės veikimą.

134    Taryba ginčija ieškovo argumentus.

135    Pirmiausia primintina, jog, kadangi Sprendimu 2011/273 priėmus ribojamąsias priemones nepavyko nutraukti Sirijos režimo vykdomų civilių gyventojų represijų, Taryba konstatavo, kad šias priemones reikėtų taikyti ne tik asmenims, kurie atsakingi už minėtas represijas, bet ir iš režimo naudos gaunantiems arba jį remiantiems asmenims ir su jais susijusiems asmenims. Šios nuostatos yra atitinkamai Sprendimo 2011/782 18 straipsnio 1 dalyje ir 19 straipsnio 1 dalyje, Sprendimo 2012/739 24 straipsnio 1 dalyje ir 25 straipsnio 1 dalyje ir Sprendimo 2013/255 27 straipsnio 1 dalyje ir 28 straipsnio 1 dalyje.

136    Antra, pažymėtina, kad, nors sąvoka „parama režimui“ neapibrėžta šiose nuostatose, negalima daryti išvados, kad ribojamosios priemonės galėtų būti taikytinos tik Sirijos režimą remiantiems asmenims, siekiantiems būtent padėti jam tęsti civilių gyventojų represijas. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į tai, kad Taryba negali kontroliuoti, kokiais tikslais panaudojamos šiam režimui teikiamos lėšos, buvo būtina priimti priemones, kuriomis draudžiama bet kokios formos parama.

137    Trečia, atsižvelgiant į Tarybos pateiktą Sirijos centrinio banko interneto svetainės ištrauką, kurios turinio ieškovas neginčijo, matyti, kad minėtas bankas ir atlieka šios šalies vyriausybės bankininko funkcijas. Todėl neneigtina, kad jis finansinėmis priemonėmis remia Sirijos režimą.

138    Ketvirta, konstatuotina, kad, nors pagal teismo praktiką būtent kompetentinga Sąjungos institucija kilus ginčui turi patvirtinti motyvų, nurodytų dėl atitinkamo asmens, pagrįstumą, o ne šis asmuo turi pateikti šių motyvų pagrįstumą paneigiančių įrodymų (128 punkte minėto Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi 121 punktas), nagrinėjamu atveju ieškovas niekada neginčijo fakto, kurį Taryba nurodė kaip jo įtraukimo į sąrašus motyvą, kad jis yra Sirijos centrinio banko valdytojas.

139    Šiuo klausimu, pirma, nors pagal šio sprendimo 106 punkte nurodytas nuostatas ieškovas ir turėjo galimybę kreiptis į Tarybą, jis nenurodė jai, kad, nors yra Sirijos centrinio banko valdytojas, neremia Sirijos režimo.

140    Antra, Bendrajam Teismui ieškovas nurodė tik tai, kad jis vykdė administracines ar technines pareigas ir kad iš tiesų neturėjo įtakos Sirijos centrinio banko, kuris yra valstybės institucija, valdymui.

141    Atsakydama į šiuos argumentus, Taryba kaip atsiliepimo į ieškinį priedus pateikė du spaudos straipsnius, iš kurių ir matyti, kad ieškovas gali priimti svarbius sprendimus Sirijos pinigų politikos klausimais.

142    Vadinasi, konstatuotina, kad šie straipsniai patvirtina, jog ieškovas, kaip valdytojas, Sirijos centrinio banke eina pagrindines pareigas, kurios negali būti laikomos tik administracinio arba techninio pobūdžio pareigomis.

143    Be to, pažymėtina, kad asmuo, einantis pareigas, kurios suteikia jam galimybę vadovauti subjektui, kuriam taikomos ribojamosios priemonės, paprastai gali pats būti laikomas susijusiu su veikla, dėl kurios buvo priimtos aptariamam subjektui taikytinos priemonės (šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 12 d. Bendrojo Teismo sprendimo Nabipour ir kt. / Taryba, T‑58/12, 110 punktą).

144    Tačiau pats ieškovas pripažįsta, kad Sirijos centrinio banko valdytojas šioje institucijoje yra svarbiausias asmuo.

145    Šiuo klausimu per posėdį ieškovo nurodyta aplinkybė, kad Sirijos centrinis bankas politiškai kuruojamas ekonomikos ir finansų reikalų ministro, nereiškia, kad ieškovas, kaip aukščiausias pareigas šioje institucijoje einantis asmuo, nesusijęs su finansinių išteklių Sirijos režimui teikimu. Atvirkščiai, ja siekiama įrodyti glaudžius ryšius tarp minėto režimo finansinių išteklių valdymo ir ieškovo einamų profesinių pareigų.

146    Penkta, reikia nustatyti, ar Taryba paisė proporcingumo principo, kuris, kaip matyti iš nusistovėjusios teismo praktikos, yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, pagal kurį reikalaujama, kad vadovaujantis Sąjungos teisės nuostata nustatytos priemonės būtų tinkamos tam tikrų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti ir neviršytų to, kas būtina jiems pasiekti (2011 m. gegužės 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Liuksemburgas / Parlamentas ir Taryba, C‑176/09, Rink. p. I‑3727, 61 punktas ir 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Al‑Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al‑Aqsa, C‑539/10 P ir C‑550/10 P, Rink., 122 punktas).

147    Šiuo klausimu pirmiausia primintina, kad, kaip matyti iš Sprendimo 2011/273 konstatuojamųjų dalių, Taryba ribojamąsias priemones trečiajai šaliai, t. y. Sirijai, nustatė reaguodama į šios šalies valdžios institucijų vykdomas civilių gyventojų smurtines represijas. Tuo pačiu rūpesčiu pateisinami ir ginčijami aktai, priimti po Sprendimo 2011/273. Be to, konstatuotina, kad, jeigu nagrinėjamos ribojamosios priemonės būtų taikomos tik Sirijos režimo vadovams, o ne ir šį režimą remiantiems asmenims, Tarybai būtų nepavykę pasiekti savo tikslų, nes šie vadovai, pasinaudodami kitais Sirijos valstybės pagrindinėse institucijose aukštas vadovaujamas pareigas einančiais asmenimis, gali lengvai gauti minėtoms represijoms tęsti reikalingą paramą, pirmiausia – finansinę. Galiausiai, reikia atsižvelgti į tai, kad Sąjungai labai svarbus tikslas – išsaugoti tarptautinę taiką ir saugumą ir apsaugoti civilius gyventojus.

148    Darytina išvada, kad Taryba, nepažeisdama proporcingumo principo, galėjo pasiremti vien ieškovo pareigomis, kad konstatuotų, jog jis užėmė įtakingą vadovaujamą poziciją, kiek tai susiję su Sirijos centrinio banko Sirijos režimui teikiama finansine parama. Todėl Taryba taip pat teisėtai galėjo nuspręsti, kad ribojamųjų priemonių priėmimas ieškovui gali padėti daryti spaudimą šiam režimui, kuris gali užbaigti arba sušvelninti civilių gyventojų represijas. Tai, ar ginčijamuose aktuose ieškovui nustatyti jo teisių apribojimai atitinka šį principą, bus aptarta nagrinėjant ketvirtąjį ieškinio pagrindą.

149    Šešta, pažymėtina, kad aplinkybė, jog Taryba, nuspręsdama priimti ribojamąsias priemones Sirijos centriniam bankui, 2012 m. vasario 27 d. Tarybos sprendimu 2012/122/PESC, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2011/782 (OL L 54, p. 14), ir 2012 m. vasario 27 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 168/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 36/2012 (OL L 54, p. 1), į tuo metu galiojusius aktus įtraukė specialias nuostatas, kuriomis siekiama nustatyti išimtis, nelaikytina reikšminga.

150    Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad, kaip visiškai teisingai pažymi Taryba, šios išimtys iš esmės susijusios su lėšų pervedimu valstybių narių jurisdikcijai priklausančioms finansų įstaigoms, skirtu jų leistai prekybai finansuoti, be kita ko, motyvuojant tuo, kad jos galėjo nustatyti, jog šių lėšų negaus asmuo arba subjektas, kuriam taikomos ribojamosios priemonės Sirijai.

151    Be to, 2012 m. rugsėjo 24 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 867/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 36/2012 (OL L 257, p. 1), šių išimčių taikymo sąlygos buvo sugriežtintos.

152    Pažymėtina, kad, kaip nurodė Taryba, bet priešingai, negu teigė ieškovas, šiomis išimtimis siekiama ne leisti Sirijos centriniam bankui normaliai veikti, o tik nebausti asmenų ir subjektų, kuriems netaikomos ribojamosios priemonės, ir neuždrausti prekybos tarp valstybių narių ir Sirijos.

153    Kadangi asmeniškai ieškovui taikytinos ribojamosios priemonės savaime negali pakenkti asmenims ar subjektams, kuriems ribojamosios priemonės netaikytinos, arba neuždraustai prekybai, Sirijos centriniam bankui taikomų minėtų išimčių buvimas neprieštarauja ribojamųjų priemonių nustatymui ieškovui ar neleidžia konstatuoti proporcingumo principo pažeidimo.

154    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Taryba nepadarė klaidų ieškovui ribojamąsias priemones nustatydama vien pagal tai, kad jis yra Sirijos centrinio banko valdytojas.

 Dėl kitų ieškovo argumentų

–       Dėl tariamos būtinybės pradėti tyrimą ar baudžiamąjį ieškovo persekiojimą, prieš įtraukiant jį į asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašą

155    Ieškovas nurodo, kad prieš įtraukiant jo pavardę į nagrinėjamus sąrašus ar ją ten paliekant dėl jo nebuvo pradėtas joks tyrimas ar baudžiamasis persekiojimas.

156    Taryba ginčija šį ieškovo teiginį.

157    Pažymėtina, kad ieškovas remiasi 2010 m. rugsėjo 9 d. Bendrojo Teismo sprendimu Al‑Aqsa / Taryba (T‑348/07, Rink. p. II‑4575), kuris, pirma, buvo panaikintas 146 punkte minėtu Sprendimu Al‑Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al‑Aqsa ir, antra, buvo susijęs su ribojamosiomis priemonėmis, nustatytomis pagal 2001 m. gruodžio 27 d. Tarybos bendrąją poziciją 2001/931/BUSP dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu (OL L 344, p. 93; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 18 sk., 1 t., p. 217), kurioje nustatytos ribojamųjų priemonių taikymo asmeniui sąlygos skiriasi nuo ginčijamuose aktuose nustatytų sąlygų.

158    Iš tikrųjų, pagal minėtos bendrosios pozicijos 1 straipsnio 4 dalį priede pateiktas sąrašas yra „sudaromas remiantis tikslia informacija ar atitinkamos bylos medžiaga, kurios rodo, kad kompetentinga institucija dėl atitinkamų asmenų, grupių ir organizacijų yra priėmusi sprendimą, nepaisant to, ar jis susijęs su pavedimu, remiantis rimtais ir patikimais įrodymais ar įkalčiais, pradėti tyrimus ar baudžiamąjį persekiojimą dėl teroristinio akto, pasikėsinimo padaryti, dalyvauti ar padėti darant tokią veiką, ar su tokių veiksmų pasmerkimu“.

159    Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ginčijamuose aktuose nėra nuostatos, panašios į šio sprendimo 158 punkte nurodytą nuostatą.

160    Iš to išplaukia, kad šis argumentas turi būti atmestas.

 – Dėl ieškovui priklausančių finansinių išteklių kiekio ir tariamo jo nedalyvavimo politikoje ir civilių gyventojų represijose

161    Ieškovas nurodo, pirma, kad jam priklauso tik nedideli finansiniai ištekliai ir, antra, kad nėra įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą politinėje ar karinėje veikloje, tuo labiau civilių gyventojų represijose.

162    Taryba ginčija ieškovo argumentus.

163    Pažymėtina, kad iš ginčijamų aktų aiškiai matyti, o Taryba tai patvirtino savo Bendrajam Teismui pateiktuose raštuose, kad ieškovui nagrinėjamos ribojamosios priemonės taikytinos dėl jo, kaip Sirijos centrinio banko valdytojo pareigas einančio asmens, paramos Sirijos režimui. Šio sprendimo 125–160 punktuose atlikta analizė rodo, kad šis motyvas pagrįstas ir pakankamas.

164    Todėl šie ieškovo argumentai atmestini kaip netinkami.

165    Bet kuriuo atveju pažymėtina, kad remiantis ginčijamais aktais negalima manyti, kad ribojamosios priemonės asmeniui nustatomos atsižvelgiant į jo disponuojamų išteklių dydį.

166    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta dėl ieškinio trečiojo pagrindo, matyti, kad jis visas turi būti atmestas.

d)     Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, kildintino iš proporcingumo principo, nuosavybės teisės, teisės į privatų ir šeimos gyvenimą ir teisės atvykti ir išvykti pažeidimo, taip pat valstybių narių ir Sąjungos piliečiams taikytinų nacionalinės ir Sąjungos teisės nuostatų pažeidimo

167    Anot ieškovo, ginčijamais aktais nustatytas jo lėšų įšaldymas neproporcingai pažeidžia jo teisę į nuosavybę, saugomą, be kita ko, Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalimi, nes dėl to jam trukdoma laisvai naudotis savo turtu, ir įšaldymas nustatytas jo neišklausius, o šis jo teisės apribojimas nereikalingas ir netinkamas Tarybos tikslams pasiekti. Teigiama, kad dėl jam taikomų ribojamųjų priemonių, nepaisant jų apsauginio pobūdžio ir taikymo tik Sąjungoje esantiems ekonominiams ištekliams, iš jo atimama teisė į nuosavybę, nes jis nebegali ja disponuoti.

168    Dėl tų pačių priežasčių nagrinėjamomis priemonėmis nustatyti teisės atvykti ir išvykti apribojimai neproporcingai pažeidžia jos teisę į privatų gyvenimą, be kita ko, įtvirtintą Pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje.

169    Be to, ieškovas nurodo, kad jis turi dvigubą pilietybę – Sirijos ir Prancūzijos, todėl turi galėti pasinaudoti jam kaip Sąjungos piliečiui suteikiamomis teisėmis. Ieškovo ryšį su Prancūzija patvirtina aplinkybė, kad ten gyvena jo šeima. Nors ieškovas pripažįsta, kad pagal Sprendimo 2011/782 18 straipsnio 2 dalį valstybės narės neįpareigojamos atsisakyti įleisti į savo teritoriją savo piliečių, jis tvirtina, kad dėl šios nuostatos atsiranda dviprasmiška situacija, neatitinkanti tarptautinės ir Prancūzijos teisės nuostatų, pagal kurias numatytas imperatyvus draudimas atsisakyti leisti atvykti. Be to, ieškovas primena, kad keliose Sąjungos nuostatose garantuojama visų Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje.

170    Galiausiai, ieškovas pažymi, kad ginčijamuose aktuose numatyta nepakankamai galimybių netaikyti šių apribojimų, nes juose nurodoma, kad šiuo klausimu papildomas prašymas pateikiamas a posteriori, t. y. po to, kai pati nagrinėjamų teisių esmė jau pažeista, o sprendimas taikyti šias išimtis priklauso Tarybos ir valstybių narių diskrecijai.

171    Taryba atmeta ieškovo argumentus.

 Pirminės pastabos

172    Primintina, kad teisė į nuosavybę yra bendrųjų Sąjungos teisės principų dalis, ji įtvirtinta Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnyje. Kiek tai susiję su teise į privataus gyvenimo gerbimą, Pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje pripažįstama teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo O. ir kt., C‑356/11 ir C‑357/11, Rink., 76 punktą).

173    Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, šioms pagrindinėms teisėms Sąjungos teisėje nėra suteikiama absoliuti apsauga, bet jos turi būti vertinamos atsižvelgiant į funkciją visuomenėje (šiuo klausimu žr. 103 punkte minėto Sprendimo Kadi 355 punktą). Todėl gali būti nustatyti naudojimosi šiomis teisėmis apribojimai, jeigu jie faktiškai atitinka Sąjungos siekiamus bendrojo intereso tikslus ir, atsižvelgiant į siekiamą tikslą, tai nėra neproporcingas ir neleistinas veikimas, pažeidžiantis šių garantuojamų teisių esmę (šiuo klausimu žr. 1996 m. liepos 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bosphorus, C‑84/95, Rink. p. I‑3953, 21 punktą ir 146 punkte minėto Sprendimo Al‑Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al‑Aqsa 121 punktą).

174    Kalbant apie proporcingumo principą, pirma, darytina nuoroda į šio sprendimo 146 punkte primintą teismo praktiką ir, antra, primintina, kad pagal Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 1 dalį bet koks šios Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės. Remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2013 m. sausio 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo McDonagh, C‑12/11, Rink., 61 punktas).

 Dėl nuosavybės teisės pažeidimo

175    Pažymėtina, kad ginčijamuose aktuose nustatytos asmenų, nurodytų kaip teikiančių paramą Sirijos režimui, lėšų, finansinio turto ir kitų ekonominių išteklių įšaldymo priemonės yra apsaugos priemonė, kuria iš atitinkamų asmenų nėra atimama jų nuosavybė (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 103 punkte minėto Sprendimo Kadi 358 punktą). Tačiau nagrinėjamomis priemonėmis neabejotinai apribojamas naudojimasis nuosavybės teise (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 146 punkte minėto Sprendimo Al‑Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al‑Aqsa 120 punktą).

176    Šios priemonės „numatytos įstatyme“ (pagal analogiją žr. 2002 m. lapkričio 28 d. EŽTT sprendimo Lavents prieš Latviją, Nr. 58442/00, 135 punktą), atsižvelgiant į tai, kad jos įtvirtintos, be kita ko, visuotinai taikytinuose aktuose (šiuo klausimu žr. 56 punkte minėto Sprendimo Gbagbo ir kt. / Taryba 56 punktą; taip pat pagal analogiją žr. 2010 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Volker und Markus Schecke ir Eifert, C‑92/09 ir C‑93/09, Rink. p. I‑11063, 66 punktą) ir turi aiškų teisinį pagrindą Sąjungos teisėje, taip pat atsižvelgiant į tai, kad jos suformuluotos pakankamai tiksliai, kiek tai susiję su taikymo ieškovui apimtimi ir priežastimis (žr. šio sprendimo 88–94 punktus).

177    Kiek tai susiję su nagrinėjamų priemonių tinkamumu, atsižvelgiant į tokį tarptautinei bendrijai svarbų bendrojo intereso tikslą, kaip civilių gyventojų apsauga, pažymėtina, kad šios priemonės savaime nėra netinkamos (šiuo klausimu žr. 103 punkte minėto Sprendimo Kadi 363 punktą ir 146 punkte minėto Sprendimo Al‑Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al‑Aqsa 123 punktą).

178    Dėl nagrinėjamų priemonių būtinumo reikia konstatuoti, kad alternatyvios ir ne tokios varžančios priemonės, kaip išankstinio leidimo sistema arba pareiga a posteriori pagrįsti pervestų lėšų panaudojimą, neleidžia taip pat veiksmingai pasiekti norimo tikslo, t. y. daryti spaudimo Sirijos režimo, kuris persekioja civilius gyventojus, rėmėjams, visų pirma atsižvelgiant į galimybę apeiti nustatytus apribojimus (pagal analogiją žr. 146 punkte minėto Sprendimo Al‑Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al‑Aqsa 125 punktą).

179    Be to, primintina, kad Sprendimo 2011/782 19 straipsnio 3–7 dalyse, Sprendimo 2012/739 25 straipsnio 3–11 dalyse, Sprendimo 2013/255 28 straipsnio 3–11 dalyse ir Reglamento Nr. 36/2012 16–18 straipsniuose numatyta galimybė, pirma, leisti naudotis įšaldytomis lėšomis siekiant patenkinti pagrindinius poreikius ar įvykdyti tam tikrus įsipareigojimus ir, antra, išduoti specialius leidimus, pagal kuriuos leidžiama panaikinti lėšų, kito finansinio turto ar kitų ekonominių išteklių įšaldymą.

180    Galiausiai, pažymėtina, kad ieškovo pavardės palikimas prie ginčijamų aktų pridėtuose sąrašuose reguliariai persvarstomas tam, kad būtų galima įsitikinti, jog asmenys ir subjektai, kurie nebeatitinka įtraukimo į nagrinėjamą sąrašą kriterijų, būtų iš jo išbraukti (pagal analogiją žr. 103 punkte minėto Sprendimo Kadi 365 punktą ir 146 punkte minėto Sprendimo Al‑Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al‑Aqsa 129 punktą).

181    Taigi darytina išvada, kad ieškovo lėšų, finansinio turto ir kitų ekonominių išteklių įšaldymo priemonės atitinka proporcingumo principą, todėl yra suderinamos su jo teise į nuosavybę.

 Dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą ir teisės atvykti ir išvykti pažeidimo, taip pat valstybių narių ir Sąjungos piliečiams taikytinų nacionalinės ir Sąjungos teisės nuostatų pažeidimo

182    Ieškovo nurodytus argumentus dėl ribojamųjų priemonių, kuriomis nustatyti įsileidimo į valstybių narių teritorijas apribojimai, nagrinėtini Prancūzijos Respublikos, kurios pilietis yra ieškovas, teritoriją išskiriant iš kitų valstybių narių teritorijų.

–       Dėl apribojimo įsileisti į Prancūzijos teritoriją

183    Primintina, kad Taryba Sprendimo 2011/782 18 straipsnio 1 dalyje, Sprendimo 2012/739 24 straipsnio 1 dalyje ir Sprendimo 2013/255 27 straipsnio 1 dalyje (toliau – nuostatos dėl apribojimų įsileisti) nustatė:

„Valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad I priede išvardytiems asmenims, kurie yra atsakingi už smurtines represijas prieš civilius gyventojus Sirijoje, taip pat iš režimo naudos gaunantiems arba jį remiantiems asmenims ir su jais susijusiems asmenims nebūtų leidžiama atvykti į jų teritoriją ar vykti per ją tranzitu.“

184    Tačiau į šio sprendimo ankstesniame punkte nurodytus sprendimus buvo įtraukta speciali nuostata, susijusi su valstybių narių piliečiais.

185    Iš tikrųjų, pagal Sprendimo 2011/782 18 straipsnio 2 dalį, Sprendimo 2012/739 24 straipsnio 2 dalį ir Sprendimo 2013/255 27 straipsnio 2 dalį (toliau – su piliečiais susijusios nuostatos):

„1 dalis neįpareigoja valstybės narės atsisakyti įleisti į savo teritoriją savo piliečių.“

186    Todėl šiose nuostatose pripažįstama išimtinė valstybių narių kompetencija dėl nagrinėjamų apribojimų taikymo savo piliečiams. Darytina išvada, kad, kalbant apie asmenį, kuris, kaip ieškovas, be Sirijos pilietybės, turi dar ir Prancūzijos pilietybę, pagal Sąjungos teisę nenumatyta Prancūzijos valdžios institucijų pareiga uždrausti jam atvykti į Prancūzijos Respublikos teritoriją.

187    Atsakydama į Bendrojo Teismo prašymą pateikti informaciją (žr. šio sprendimo 38 ir 39 punktus), Prancūzijos Respublika patikslino, kad su piliečiais susijusias nuostatas ji laiko apsaugos sąlyga, pagal kurią jai leidžiama savo piliečiams garantuoti teisę atvykti į nacionalinę teritoriją, t. y. teisę, kuri, anot jos, išplaukia iš konstitucinės vertybės laisvai išvykti ir atvykti ir iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 4 3 straipsnio. Be to, Prancūzijos Respublika paaiškino, kad ieškovas vien todėl, kad turi Prancūzijos pasą, kuriame jis buvo nurodytas kaip Prancūzijos pilietis André Mayard, gali atvykti į Prancūziją net ir tuo atveju, jei paso galiojimas būtų pasibaigęs.

188    Be to, raštu atsakydama į Bendrojo Teismo klausimą, Taryba patvirtino, kad už nuostatų, susijusių su piliečiais, taikymą atsakingos valstybės narės, ir jos net neprivalo informuoti Tarybos apie tai, kad taiko šias nuostatas.

189    Šiomis aplinkybėmis, kadangi ieškovas nepaneigė nei Prancūzijos Respublikos pateiktos informacijos, nei Tarybos atsakymo, konstatuotina, kad kaltinimas tariamu galimybės atvykti į Prancūziją, kur gyvena jo šeima, nebuvimu neatitinka tikrovės, todėl turi būti atmestas. Tas pats pasakytina apie tariamą ieškovo teisės į privataus ir šeimos gyvenimą pažeidimą, nes iš to, kas pasakyta, matyti, kad ginčijamais aktais iš jo neatimama galimybė atvykti aplankyti šeimos Prancūzijoje.

–       Dėl judėjimo Sąjungoje laisvės apribojimo

190    Pažymėtina, kad, nepaisant su piliečiais susijusių nuostatų, valstybės narės, taigi ir Sąjungos, pilietis, kurio pavardė nurodyta asmenų, kuriems taikomos nuostatos dėl apribojimų įsileisti, sąraše, patenka į šių nuostatų taikymo sritį, kiek tai susiję su kitomis valstybėmis narėmis nei ta, kurios pilietis jis yra.

191    Taip yra dėl to, kad nuostatomis dėl apribojimo įsileisti, kai jos skirtos ne asmens, kuriam taikytinos nagrinėjamos ribojamosios priemonės, pilietybės valstybei narei, o kitoms valstybėms narėms, nenustatyta jokia speciali dėl Sąjungos piliečių nukrypti leidžianti nuostata. Todėl net ir šiems piliečiams minėtos valstybės narės savo teritorijose privalo taikyti nagrinėjamus apribojimus. Iš tikrųjų, su piliečiais susijusios nuostatos taikytinos tik valstybės narės, kurios pilietis toks asmuo yra, teritorijai.

192    Reikia išnagrinėti, ar dėl nuostatų, susijusių su apribojimais įsileisti Sąjungos piliečius, susidariusi situacija suderinama su pastarųjų turimomis teisėmis.

193    Šiuo klausimu primintina, kad pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį:

„Kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų.“

194    Be to, pagal teismo praktiką Sąjungos piliečių judėjimo laisvė nėra absoliuti (2008 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Jipa, C‑33/07, Rink. p. I‑5157, 21 punktas ir 2011 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Aladzhov, C‑434/10, Rink. p. I‑11659, 28 punktas).

195    Pažymėtina, kad SESV 21 straipsnio 1 dalies (žr. šio sprendimo 193 punktą) antroje sakinio dalyje suformuluotoje sąlygoje daroma nuoroda į Sutartis (daugiskaita), o tai reiškia – ir į ES sutartį. Atvykimo apribojimai sprendimuose, priimtuose remiantis ESS 29 straipsniu, akivaizdžiai yra nuostatos, priimtos pagal ES sutartį.

196    Todėl konstatuotina, kad priimdama aktus bendros užsienio politikos ir saugumo srityje Taryba iš principo galėjo apriboti teisę laisvai judėti Sąjungoje, kuria ieškovas naudojasi dėl turimo Sąjungos piliečio statuso. Vis dėlto, reikia patikrinti, ar Taryba veikė laikydamasi proporcingumo principo, apibrėžto šio sprendimo 146 ir 174 punktuose nurodytoje teismo praktikoje.

197    Šiuo klausimu, pirma, pažymėtina, kad šio sprendimo 177, 178 ir 180 punktuose išdėstyti argumentai dėl priemonių, kuriomis ieškovo lėšos įšaldomos, tinkamumo, būtinumo ir ribojimo laiko atžvilgiu analogiškai taikytini nuostatoms dėl apribojimų įsileisti. Antra, primintina, kad pagal Sprendimo 2011/782 18 straipsnio 6 dalį, Sprendimo 2012/739 24 straipsnio 6 dalį ir Sprendimo 2013/255 27 straipsnio 6 dalį, visų pirma dėl skubaus humanitarinio poreikio, kompetentinga valstybės narės institucija gali leisti atvykti į savo teritoriją.

198    Dėl argumento, kurį ieškovas, kaip jis pats teigia, grindžia 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančia Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančia direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46), pažymėtina, kad nuostatos dėl apribojimų įsileisti, kiek jos taikomos Sąjungos piliečiams, laikytinos lex specialis minėtos direktyvos atžvilgiu, todėl šios nuostatos turi viršenybę prieš šią direktyvą situacijose, kurias konkrečiai jomis siekiama sureguliuoti (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2003 m. birželio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Mayer Parry Recycling, C‑444/00, Rink. p. I‑6163, 57 punktą ir 2005 m. liepos 14 d. Bendrojo Teismo sprendimo Le Voci / Taryba, T‑371/03, Rink. VT p. I‑A‑209 ir II‑957, 122 punktą).

199    Be to, šis lex specialis tik bendrai konkrečiame kontekste atspindi judėjimo laisvės apribojimus, kuriuose valstybės narės gali uti singuli taikyti tam tikriems asmenims pagal Direktyvos 2004/38 27 straipsnį. Iš tikrųjų, pagal pastarąją direktyvą Sąjungos piliečiams nesuteikiama absoliuti judėjimo Sąjungoje laisvė, o valstybėms narėms, laikantis proporcingumo principo, leidžiama apriboti šią laisvę dėl pirmiausia viešosios tvarkos ar saugumo priežasčių (šiuo klausimu žr. 194 punkte minėto Sprendimo Jipa 22 ir 29 punktus).

200    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmestinas ir ketvirtasis ieškinio pagrindas, taigi ir visas ieškinys byloje T‑307/12.

B –  Dėl ieškinio byloje T‑408/13

201    Kaip pažymėta šio sprendimo 40 punkte, ieškovas per posėdį nurodė, kad iš esmės ieškinys byloje T‑408/13 laikytinas pateiktu papildomai tuo atveju, jeigu Bendrasis Teismas pripažintų, kad ieškinys byloje T‑307/12 yra bent jau iš dalies nepriimtinas.

202    Kadangi iš šio sprendimo 45–79 punktų matyti, kad visas ieškinys byloje T‑307/12 yra priimtinas, nereikia priimti sprendimo dėl ieškinio byloje T‑408/13.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

203    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Be to, pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 6 dalį, jeigu byloje nereikia priimti sprendimo, Bendrasis Teismas išlaidų klausimą sprendžia savo nuožiūra.

204    Kadangi ieškovas pralaimėjo bylą T‑307/12, jis turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Tarybos pateiktus reikalavimus.

205    Byloje T‑408/13 aplinkybės bus tinkamai įvertintos nusprendus, kad ieškovas taip pat turi padengti bylinėjimosi išlaidas. Iš tikrųjų Bendrasis Teismas neturėjo priimti sprendimo dėl ieškinio šioje byloje todėl, kad jis buvo pateiktas papildomai tam atvejui, jei ieškinys byloje T‑307/12 būtų nepriimtinas, nors ši galimybė nebuvo Tarybos nurodyta ieškinio byloje T‑408/13 pareiškimo momentu.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (devintoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį byloje T‑307/12.

2.      Nereikia priimti sprendimo byloje T‑408/13.

3.      Priteisti iš Adib Mayaleh bylinėjimosi išlaidas.

Berardis Czúcz Pelikánová

Popescu       Buttigieg

Paskelbta 2014 m. lapkričio 5 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

A – Dėl ieškinio byloje T‑307/12

1. Dėl prašymų leisti patikslinti reikalavimus priimtinumo

a) Dėl prašymo leisti taikyti ieškinį ir Sprendimams 2012/739 ir 2013/255

b) Dėl prašymo taikyti ieškinį ir Įgyvendinimo reglamentui Nr. 363/2013

Dėl pareigos pranešti ieškovui apie Įgyvendinimo reglamentą Nr. 363/2013

Dėl pasirinkimo: ar pranešti apie Įgyvendinimo reglamentą Nr. 363/2013 tiesiogiai suinteresuotiesiems asmenims, ar pranešimą apie šį aktą paskelbti Oficialiajame leidinyje

Dėl pranešimo ieškovui apie Įgyvendinimo reglamentą Nr. 363/2013 tvarkos

2. Dėl esmės

a) Dėl antrojo ieškinio pagrindo, kildintino i� pareigos motyvuoti pa˛eidimo

b) Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, kildintino iš teisės į gynybą, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimo

c) Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, kildintino iš pakankamo ryšio tarp jo ir situacijos, dėl kurios buvo priimtos ribojamosios priemonės Sirijai, įrodymo nebuvimo ir proporcingumo principo pa˛eidimo

Dėl Bendrojo Teismo vykdomos kontrolės intensyvumo

Dėl galimybės Tarybai pasiremti tik ieškovo profesinėmis pareigomis

Dėl kitų ieškovo argumentų

– Dėl tariamos būtinybės pradėti tyrimą ar baudžiamąjį ieškovo persekiojimą, prieš įtraukiant jį į asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašą

– Dėl ieškovui priklausančių finansinių išteklių kiekio ir tariamo jo nedalyvavimo politikoje ir civilių gyventojų represijose

d) Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, kildintino iš proporcingumo principo, nuosavybės teisės, teisės į privatų ir šeimos gyvenimą ir teisės atvykti ir išvykti pažeidimo, taip pat valstybių narių ir Sąjungos piliečiams taikytinų nacionalinės ir Sąjungos teisės nuostatų pažeidimo

Pirminės pastabos

Dėl nuosavybės teisės pažeidimo

Dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą ir teisės atvykti ir išvykti pažeidimo, taip pat valstybių narių ir Sąjungos piliečiams taikytinų nacionalinės ir Sąjungos teisės nuostatų pažeidimo

– Dėl apribojimo įsileisti į Prancūzijos teritoriją

– Dėl judėjimo Sąjungoje laisvės apribojimo

B – Dėl ieškinio byloje T‑408/13

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: prancūzų.