BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2013 m. gegužės 7 d.(*)
„Bendrijos prekių ženklas – Registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra – Vaizdinis Bendrijos prekių ženklas „makro“ – Įmonės pavadinimas „macros consult GmbH“ – Iki Bendrijos prekių ženklo registracijos paraiškos įgyta teisė, suteikianti jos turėtojui teisę uždrausti naudoti prašomą Bendrijos prekių ženklą – Pagal Vokietijos teisę saugomi neregistruoti žymenys – Markengesetz 5 straipsnis – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalis, 53 straipsnio 1 dalies c punktas ir 65 straipsnis“
Byloje T‑579/10
macros consult GmbH – Unternehmensberatung für Wirtschafts- und Finanztechnologie, įsteigta Otobrune (Vokietija), iš pradžių atstovaujama advokato T. Raible, vėliau – advokato M. Daubenmerkl,
ieškovė,
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), iš pradžių atstovaujamą R. Manea, vėliau – G. Schneider,
atsakovę,
kita procedūros VRDT apeliacinėje taryboje šalis, įstojusi į bylą Bendrajame Teisme,
MIP Metro Group Intellectual Property GmbH & Co. KG, įsteigta Diuseldorfe (Vokietija), atstovaujama advokatų J.-C. Plate ir R. Kaase,
dėl ieškinio, pareikšto dėl 2010 m. spalio 18 d. VRDT ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 339/2009‑4), susijusio su registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra tarp macros consult GmbH – Unternehmensberatung für Wirtschafts- und Finanztechnologie ir MIP Metro Group Intellectual Property GmbH & Co. KG,
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas J. Azizi, teisėjai S. Frimodt Nielsen (pranešėjas) ir E. Buttigieg,
posėdžio sekretorė C. Heeren, administratorė,
susipažinęs su ieškiniu, pateiktu Bendrojo teismo kanceliarijoje 2010 m. gruodžio 21 d.,
susipažinęs su VRDT atsakymu į ieškinį, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijoje 2011 m. balandžio 12 d.,
susipažinęs su įstojusios į bylą šalies atsakymu į ieškinį, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijoje 2011 m. balandžio 1 d.,
susipažinęs su dubliku, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijoje 2011 m. liepos 19 d.,
susipažinęs su 2011 m. spalio 19 d. pateiktu VRDT tripliku,
susipažinęs su 2011 m,. spalio 19 d. pateiktu įstojusios į bylą šalies tripliku,
susipažinęs su atsakymais, pateiktais į šalims raštu užduotą Bendrojo Teismo klausimą,
įvykus 2013 m. vasario 5 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Teisinis pagrindas
1. Reglamentas (EB) Nr. 207/2009
1 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1) 8 straipsnio 4 dalis suformuluota taip:
„Neregistruoto prekių ženklo arba kito prekyboje naudojamo didesnę negu vietinę reikšmę turinčio žymens savininkui užprotestavus, pareikštas registruoti prekių ženklas neregistruojamas, kai ir jeigu pagal to žymens naudojimą reglamentuojančius Bendrijos ir valstybės narės teisės aktus:
a) teisės į tą žymenį buvo įgytos iki paraiškos įregistruoti Bendrijos prekių ženklą padavimo dienos arba iki prašymo suteikti prioritetą paraiškai įregistruoti Bendrijos prekių ženklą pateikimo dienos;
b) tas žymuo jo savininkui suteikia teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą.“
2 Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punkte nustatyta:
„Padavus prašymą Tarnybai <...> Bendrijos prekių ženklo įregistravimas paskelbiamas negaliojančiu, jeigu yra 8 straipsnio 4 dalyje nurodytos ankstesnės teisės ir tenkinamos toje dalyje keliamos sąlygos.“
2. Reglamentas (EB) Nr. 2868/95
3 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 303, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 189), 37 taisyklėje nustatyta:
„<...> prašyme registraciją panaikinti arba paskelbti negaliojančia <...> nurodoma:
<...>
b) duomenys apie pagrindus, kuriais grindžiamas prašymas:
<...>
ii) jei prašymas paduodamas vadovaujantis reglamento [Nr. 207/2009 53] straipsnio 1 dalimi, – duomenys apie teisę, kuria grindžiamas prašymas paskelbti registraciją negaliojančia, ir, jei reikia, įrodantys, kad pareiškėjas turi teisę pateikti ankstesnę teisę kaip registracijos paskelbimo negaliojančia pagrindą;“
3. Markengesetz
4 Iš dalies pakeisto 1994 m. spalio 25 d. Gesetz über den Schutz von Marken und sonstigen Kennzeichen (Prekių ženklų ir kitų skiriamųjų žymenų apsaugos įstatymas; BGBl., I, p. 3082, toliau – Markengesetz) 5 straipsnis „Komerciniai pavadinimai“ suformuluotas taip:
„1. Kaip komerciniai pavadinimai saugomi ženklai ir leidinių pavadinimai.
2. Ženklai yra žymenys, kurie naudojami prekyboje kaip komerciniai pavadinimai, juridinio asmens pavadinimai arba konkrečią komercinę veiklą ar įmonę apibrėžiantys pavadinimai. Prie komercinių pavadinimų priskiriami visi komerciniai ir kiti specifiniai žymenys, leidžiantys vieną komercinės veiklos rūšį atskirti nuo kitų komercinės veiklos rūšių, kuriuos atitinkama visuomenė suvokia kaip skiriamuosius įmonės žymenis.“
Faktinės bylos aplinkybės
5 1998 m. kovo 23 d. įstojusi į bylą šalis MIP Metro Group Intellectual Property GmbH & Co. KG pagal iš dalies pakeistą 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146), kuris pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1), pateikė Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) paraišką įregistruoti Bendrijos prekių ženklą.
6 Prekių ženklą, kurį buvo prašoma įregistruoti, kaip nurodyta šio sprendimo 5 punkte (toliau – ginčijamas prekių ženklas), sudaro šis vaizdinis žymuo:
7 Prekės ir paslaugos, kurioms buvo prašoma įregistruoti ginčijamą prekių ženklą, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 9, 35, 36 ir 41 klasėms.
8 2003 m. lapkričio 7 d. ieškovė macros consult GmbH – Unternehmensberatung für Wirtschafts- und Finanztechnologie pagal Reglamentą Nr. 40/94 pateikė VRDT Bendrijos prekių ženklo registracijos paraišką.
9 Prekių ženklas, kurį prašyta įregistruoti, kaip nurodyta šio sprendimo 8 punkte (toliau – prašomas prekių ženklas), yra žodinis žymuo „macros“.
10 Paslaugos, kurioms šio prekių ženklo buvo prašoma, priklauso Nicos sutarties 35, 36 ir 41 klasėms.
11 Ginčijamas prekių ženklas įregistruotas 2005 m. balandžio 21 d. Jo galiojimas pratęstas iki 2018 m. kovo 23 d.
12 2005 m. birželio 28 d. įstojusi į bylą šalis, remdamasi Reglamento Nr. 40/94 42 straipsniu (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnis), pateikė protestą dėl prašomo prekių ženklo registracijos visoms šio sprendimo 10 punkte nurodytoms paslaugoms.
13 Paduodant protestą remtasi ginčijamu prekių ženklu. Protestas buvo grindžiamas Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punkte (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktas) nurodytu pagrindu.
14 2007 m. rugpjūčio 21 d. ieškovė, remdamasi Reglamento Nr. 40/94 55 straipsniu (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 56 straipsnis), pateikė prašymą pripažinti registraciją negaliojančia. Šis prašymas (toliau – prašymas pripažinti registraciją negaliojančia) buvo nukreiptas prieš ginčijamą prekių ženklą dėl visų šio sprendimo 7 punkte nurodytų prekių ir paslaugų.
15 Prašymas pripažinti registraciją negaliojančia, be kita ko, buvo grindžiamas Vokietijos įmonės pavadinimu „macros consult GmbH“.
16 Tarp pagrindų, kuriais buvo grindžiamas prašymas pripažinti registraciją negaliojančia, nurodytas Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 1 dalies c punkte (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punktas) numatytas pagrindas.
17 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimu VRDT sustabdė šio sprendimo 12 ir 13 punktuose minėtą protesto procedūrą, kol bus baigta nagrinėjamu atveju aptariama registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra.
18 2009 m. sausio 19 d. Anuliavimo skyrius atmetė prašymą pripažinti registraciją negaliojančia. Šis skyrius, be kita ko, iš esmės nusprendė, kad nebuvo įrodyta, jog egzistuoja ieškovės pavadinimu pagrįsta ankstesnė teisė, nes ieškovė neįrodė, kad prekyboje šis žymuo buvo naudojamas ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiškos padavimo dieną.
19 2009 m. kovo 20 d. ieškovė, remdamasi Reglamento Nr. 40/94 57–62 straipsniais (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 58–64 straipsniai), pateikė VRDT apeliaciją dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo.
20 2010 m. spalio 18 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) VRDT ketvirtoji apeliacinė taryba apeliaciją atmetė.
21 Konkrečiai kalbant, ji nusprendė, kad ieškovė neįrodė, jog egzistuoja ankstesnė teisė, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punktą.
22 Dėl Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo Apeliacinė taryba nusprendė, kad pateikusi bendrą nuorodą į Markengesetz 5 straipsnį, kuriuo saugomos kelios atskirų teisių rūšys, ir remdamasi įmonės pavadinimu „macros consult GmbH“, ieškovė nepakankamai tiksliai nurodė, kokia ankstesne teise remiasi.
23 Be to, Apeliacinė taryba nusprendė, kad iš ieškovės pateiktų įrodymų nebuvo matyti, jog egzistuoja ankstesnė teisė. Viena vertus, remiantis 1998 m. kovo 14 d, nacionalinio prekių ženklo paraiškos kopija nebuvo įmanoma padaryti išvados apie ekonominės veiklos pradžią, juo labiau kad ieškovė netęsė prašymo įregistruoti procedūros. Kita vertus, įmonės „macros consult GmbH – Unternehmensberatung für Wirtschafts- und Finanztechnologie“ registracijos paraiškoje nurodytas pavadinimas, Apeliacinės tarybos teigimu, nesant reikalo išsiaiškinti, ar ši paraiška reiškia naudojimo prekyboje pradžią, skyrėsi nuo ieškovės nurodyto įmonės pavadinimo.
24 Galiausiai Apeliacinė taryba nurodė, kad visi ieškovės pateikti dokumentai dėl dalyvavimo specializuotoje mugėje, taip pat visi apskaitos dokumentai buvo susiję su 2006 ir 2008 metais, taigi jais remiantis negalėjo būti įrodyta, kad iki ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiškos dienos egzistavo ankstesnė teisė.
Šalių reikalavimai
25 Ieškinyje ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– pakeisti ginčijamą sprendimą taip, kad apeliacija, kurią ieškovė pateikė VRDT apeliacinei tarybai, būtų pripažinta pagrįsta, ir kad prašymas pripažinti registraciją negaliojančia būtų patenkintas,
– priteisti iš VRDT ir įstojusios į bylą šalies bylinėjimosi išlaidas ir išlaidas, patirtas vykstant procedūrai Apeliacinėje taryboje ir Anuliavimo skyriuje.
26 Tačiau dublike ieškovė nurodė, kad savo ieškiniu siekia, kad naujai įvertinęs faktines aplinkybes Bendrasis Teismas panaikintų ginčijamą sprendimą ir kad Apeliacinė taryba, atsižvelgusi į Bendrojo Teismo nuomonę, išaiškinus kitus teisės klausimus, patenkintų jos prašymą panaikinti, pripažinusi jai pateiktą apeliaciją pagrįsta.
27 Vykstant teismo posėdžiui ieškovė toliau teigė, kad savo ieškiniu prašo tik panaikinti ginčijamą sprendimą, ir tai buvo užprotokoluota.
28 VRDT ir įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
1. Dėl ieškinio dalyko
29 Ieškinį ieškovė grindžia vieninteliu pagrindu, susijusiu su Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punkto ir 2 dalies a punkto pažeidimu.
30 Vis dėlto per teismo posėdį ieškovė pripažino, kad savo rašytiniuose dokumentuose nepateikė jokio argumento, susijusio su ginčijamame sprendime Apeliacinės tarybos atlikto Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 2 dalies a punkto kartu su Bürgerliches Gesetzbuch (Vokietijos civilinis kodeksas) 12 straipsniu taikymo teisėtumu, todėl šis klausimas nesusijęs su Bendrajam Teismui pateikto spręsti ginčo dalyku.
31 Taigi reikia manyti, kad ši byla susijusi tik su Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punkto kartu su 8 straipsnio 4 dalimi taikymo, kurį Apeliacinė taryba atliko ginčijamame sprendime, teisėtumu.
32 Savo atsakyme į klausimą, kurį Bendrasis Teismas raštu pateikė ieškovei prieš teismo posėdį, ji darė nuorodą į Markengesetz 15 straipsnį, tačiau prie šios nuorodos nepateikė jokio patikslinimo, kuris leistų įvertinti šio galimo argumento apimtį. Kaip ieškovė pripažino per teismo posėdį, šia nuostata ji nesirėmė nei vykstant procedūrai VRDT, nei šiame procese. Per teismo posėdį ieškovė pripažino, kad su šios nuostatos taikymu susijęs klausimas nepatenka į šios bylos dalyką, ir tai buvo užprotokoluota. Taigi ši byla susijusi tik su Markengesetz 5 straipsnio aiškinimo ir taikymo nagrinėjamu atveju pagrįstumu. Bylos šalių nuomonės dėl šio aiškinimo ir taikymo skiriasi.
2. Dėl Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo kartu su 8 straipsnio 4 dalimi ir „Markengesetz“ 5 straipsniu
Šalių argumentai
33 Ieškovė teigia, kad ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiškos padavimo dieną, būtent 1998 m. kovo 23 d., ji kaip vardą, įmonės pavadinimą ir ženklą naudojo žodžių junginį „macros consult“, todėl galėjo naudotis Markengesetz 5 straipsniu šiam žymeniui suteikta apsauga.
34 Ieškovės teigimu, privatinės teisės reglamentuojamų besisteigiančių juridinių asmenų (Vorgesellschaft) pavadinimai saugomi pagal Markengesetz 5 straipsnį, jeigu būsima įmonė veikė trečiųjų asmenų atžvilgiu, o taip vykdyta komercinė veikla leidžia daryti prielaidą apie ilgalaikę ekonominę veiklą. Vardui ir įmonės pavadinimui teikiama apsauga, be kita ko, apima ir juos sudarančius elementus, kai jiems būdingas skiriamasis požymis. Ženklo naudojimo pradžią pakankamai atspindi telefono linijos aktyvavimas, įtraukimas į prekybos registrą arba ženklo naudojimas susirašinėjant su nacionaline prekių ženklų tarnyba, kai norima įregistruoti prekių ženklą. Šiuo atžvilgiu pabrėžtina, kad pradedant teikti ženklams apsaugą pagal Markengesetz 5 straipsnį nebūtina, kad apie įmonę jau žinotų visi kiti ūkio subjektai arba visi šios įmonės klientai.
35 Grįsdama savo argumentus ieškovė remiasi doktrinos straipsniu (R. Ingerl ir C. Rohnke, Markengesetz, Kommentar, 3‑iasis leidimas, C.H. Beck, Miunchenas, 2010) ir keturiolika Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis federalinis teismas) sprendimų.
36 Norėdama įrodyti, kad jos ženklas buvo naudojamas prieš pateikiant ginčijamo prekių ženklo registracijos paraišką, t. y. prieš 1998 m. kovo 23 d., ieškovė nurodo, kad 1998 m. vasario 19 d. ji pateikė prašymą įtraukti ją į prekybos registrą, kad 1998 m. kovo 5 d. ji buvo įtraukta į šį registrą ir kad savo ženklą naudojo susirašinėdama su Deutsches Patent- und Markenamt (Vokietijos patentų ir prekių ženklų tarnyba). Jos teigimu, Deutsches Patent- und Markenamt pateiktas pranešimas apie gavimą įrodo, kad 1998 m. kovo 14 d. ieškovė pateikė šiai tarnybai prekių ženklo „macros consult“ registracijos paraišką. Šias faktines aplinkybes neteisingai įvertino ir Anuliavimo skyrius, ir (ginčijamame sprendime) Apeliacinė tarnyba.
37 Ieškovė neigia ir išvadą, kurią Apeliacinė taryba padarė ginčijamo sprendimo 26 punkte, kad įmonės pavadinimo „macros consult GmbH – Unternehmensberatung für Wirtschafts- und Finanztechnologie“ registracijos paraiška nėra svarbus įrodymas vertinant prašymą pripažinti registraciją negaliojančia. Ieškovė teigia, kad net darant prielaidą, jog Apeliacinė taryba nusprendė, kad prašymas pripažinti registraciją negaliojančia buvo grindžiamas ieškovės pavadinimą sudarančiais elementais, o ne pačiu šiuo pavadinimu, žodžiai „macros“ ir „macros consult“ yra skiriamieji ieškovės ženklo elementai, todėl pagal Markengesetz 5 straipsnį saugomi kaip tokie, net kai naudojami atskirai.
38 Ieškovė priduria, kad vykdo veiklą naudodamasi savo ženklu ne vėliau kaip nuo prašymo įtraukti ją į prekybos registrą, nurodyto šio sprendimo 36 punkte, pateikimo dienos. 2006 m. jos apyvartą sudarė 1,7 mln. eurų. Ji pateikė VRDT savo metines ataskaitas už 2005 ir 2006 m. ir 2005, 2006 ir 2008 m. dokumentus, įrodančius, kad dalyvavo Centrum für Büroautomation, Informationstechnologie und Telekommunikation (CeBIT, Informacinių technologijų ir programinės įrangos paroda). Todėl Apeliacinė taryba padarė klaidą, nes neatsižvelgė į tai, kad nuo įsisteigimo ieškovė vykdė tęstinę ekonominę veiklą.
39 Galiausiai ieškovė ginčija visus VRDT ir įstojusios į bylą šalies nurodytus nepriimtinumo pagrindus. Atsakydama į VRDT argumentą dėl galbūt anksčiau įgytos teisės pasibaigusio galiojimo, nes nepateiktas įrodymas, kad 1998–2005 m. veikla vykdyta trečiųjų asmenų atžvilgiu, dubliko priede ieškovė pateikia metines ataskaitas už 1998–2005 finansinius metus. Ji mano, kad šių įrodymų negalima atmesti nurodant, kad jie pateikti pavėluotai, nes ji šiuos įrodymus pateikė tik norėdama atsakyti į atsiliepime į ieškinį nurodytą VRDT argumentą, ir, jeigu Bendrasis Teismas norėtų gauti kitų įrodymų, galėtų juos pateikti.
40 Kalbant apie žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumą, pabrėžtina, kad ieškovė daro nuorodą į visą VRDT vykusią procedūrą ir į įstojusios į bylą šalies pareiškimą, pateiktą vykstant šio sprendimo 12 ir 13 punktuose nurodytai protesto procedūrai.
41 VRDT teigia, kad visas ieškinys nepriimtinas ir turi būti atmestas. Pirma, ji teigia, kad ieškinyje aiškiai nenurodyti pagrindai, kuriais remiamasi kritikuojant ginčijamą sprendimą; jame tik prašoma, kad Bendrasis Teismas nuspręstų, ar pagrįsti jos teiginiai, kad iš pirminio faktinių aplinkybių vertinimo matyti, jog egzistavo ankstesnė teisė. Tačiau Bendrajame Teisme galima tik ginčyti ginčijamo sprendimo teisėtumą.
42 Antra, VRDT ginčija ieškovės bendros nuorodos į šio sprendimo 12 ir 13 punktuose nurodytą protesto procedūrą siekiant įrodyti, kad egzistuoja ankstesnių teisių, kuriomis ji remiasi, supainiojimo su ginčijamu prekių ženklu galimybė, priimtinumą. Be to, kadangi Apeliacinė taryba nenagrinėjo, ar yra galimybė tariamą ankstesnę teisę supainioti su ginčijamu prekių ženklu, tokio vertinimo Bendrasis Teismas neturi daryti, nes jam tektų pirmam atlikti tokį vertinimą.
43 Trečia, VRDT teigia, kad ieškinio A 4 priede pateiktame išraše iš prekybos registro nurodyta 2010 m. gruodžio 21 d. data, taigi, ši data vėlesnė už ginčijamo sprendimo priėmimo datą. Šiame priede pateikta nauja faktinė aplinkybė, todėl jis nepriimtinas. VRDT prieštarauja ir tam, kad Bendrasis Teismas atsižvelgtų į šio sprendimo 35 punkte nurodytus Vokietijos teismų sprendimus. Iš tiesų tai faktai, kuriuos ieškovė privalėjo nurodyti vykstant administracinei procedūrai, nes pagal Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnį ankstesnės teisės egzistavimą reikia laikyti fakto klausimu, ir šalis, kuri juo remiasi, privalo pateikti jo įrodymą pagal Reglamento Nr. 2868/95 37 taisyklės b punkto iii papunktį. Galiausiai VRDT tvirtina, kad faktai, kuriuos ieškovė nurodė dubliko priede (žr. šio sprendimo 39 punktą), yra nauji, todėl nepriimtini.
44 Dėl esmės VRDT teigia, kad iš teismo praktikos matyti, jog įrodymą apie egzistuojančią ankstesnę teisę, kuri saugoma pagal nacionalinės teisės sistemą, turi pateikti šalis, kuri tokia teise remiasi, ir toks įrodymas turi būti pateiktas per administracinę procedūrą. Kadangi ieškovė tokio įrodymo nepateikė, VRDT tvirtina, jog Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, kad prašymą pripažinti registraciją negaliojančia reikia atmesti.
45 Kaip ir įstojusi į bylą šalis, VRDT teigia, kad vien nacionalinio prekių ženklo registracijos paraiškos pateikimas, kuris yra vienintelė faktinė aplinkybė, kurią, be įtraukimo į įmonių registrą, nurodo ieškovė, nereiškia naudojimo pradžios, kaip tai suprantama pagal Markengesetz 5 straipsnį.
46 Be to, aptariamos registracijos paraiškos ieškovė atsisakė, o pirmieji dokumentai, kuriais remiantis galima patvirtinti, kad ieškovė iš tiesų vykdė veiklą, yra 2005 m. Net darant prielaidą, kad pagal Markengesetz 5 straipsnį teisę į ženklą ieškovė įgijo 1998 m., dėl šio šešerius metus trukusio pertraukos laikotarpio bet kokia galima teisė nustojo galioti. Bet kuriuo atveju naujai teisei į ženklą, darant prielaidą, kad ji buvo įgyta 2005 m., netaikomas joks prioritetas, palyginti su ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiška.
47 Be to, ieškovės įtraukimas į prekybos registrą nereiškia naudojimo prekyboje, kaip tai suprantama pagal Markengesetz 5 straipsnį.
48 Galiausiai ieškovė nesirėmė Markengesetz 15 straipsniu, nors tai vienintelė teisės nuostata, kuria remiantis galima pasiekti, kad žymenį, kurio naudojimo teisė įgyta pagal to paties įstatymo 5 straipsnį, būtų uždrausta naudoti.
49 Įstojusi į bylą šalis teigia, kad ieškinyje ieškovė nepakankamai tiksliai nurodė teisės nuostatas, kurias Apeliacinė taryba ginčijamame sprendime tariamai pažeidė. Todėl ieškinys neatitinka Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytų reikalavimų.
50 Taip pat ji mano, kad faktai, kuriuos ieškovė pirmą kartą nurodė savo dublikui pagrįsti, būtent trys Bundesgerichtshof sprendimai ir metinės ataskaitos už pasibaigusius 1998–2005 finansinius metus, nepriimtini.
51 Dėl esmės, ji, pirma, teigia, jog ieškovė neįrodė, kad jos pavadinimas saugomas pagal Vokietijos prekių ženklų teisę. Ji tvirtina, kad šalis, kuri nori remtis ankstesne teise pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalį, pagal Reglamento Nr. 2868/95 19 taisyklės 2 dalį privalo įrodyti, kad egzistuoja teisė, kuria ji remiasi. Įstojusios į bylą šalies teigimu, ieškovė neįrodė, kad sutrumpintas jos pavadinimas „macros“ buvo saugomas teise į ženklą.
52 Antra, įstojusi į bylą šalis tvirtina, kad jeigu ieškovė pateiktų naujų įrodymų, skirtų patvirtinti, kad jos pavadinimas arba žymuo „macros“ buvo naudojamas prekyboje prieš pateikiant ginčijamo prekių ženklo registracijos paraišką, tokius įrodymus Bendrasis Teismas turėtų atmesti kaip pavėluotus, nes jie nebuvo pateikti VRDT. Ji taip pat mano, kad Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, jog iš įrodymų, susijusių su 2006 ir 2008 finansiniais metais, nematyti, kad ankstesnė teisė turėjo prioritetą, nes šie įrodymai susiję su faktinėmis aplinkybėmis, kurios susiklostė praėjus daugiau nei dešimčiai metų po to, kai buvo pateikta ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiška.
53 Trečia, įstojusi į bylą šalis tvirtina, kad ne tik neįrodyta, kad iki ginčijamo prekių ženklo paraiškos pateikimo dienos egzistavo ankstesnė teisė, tačiau neįvykdyta ir sąlyga, kad neregistruoto prekių ženklo naudojimas nebūtų tik „vietinės reikšmės“. Ji ginčija ir galimybę tariamą ankstesnę teisę, kuria remiasi ieškovė, supainioti su ginčijamu prekių ženklu.
Bendrojo Teismo vertinimas
Dėl Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytų sąlygų reikšmės
54 Pagal Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punktą, aiškinamą kartu su to paties reglamento 8 straipsnio 4 dalimi, dėl žymens, kitokio nei prekių ženklas, egzistavimo Bendrijos prekių ženklo registracija gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu šis žymuo atitinka šias keturias kumuliacines sąlygas: šis žymuo turi būti naudojamas prekyboje; jis turi turėti didesnę negu vietinė reikšmę; teisė į šį žymenį turi būti įgyta pagal valstybės narės, kurioje žymuo buvo naudojamas iki paraiškos įregistruoti Bendrijos prekių ženklą padavimo, teisę; galiausiai šis žymuo turi suteikti jo savininkui teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą. Šios keturios sąlygos riboja kitokių nei prekių ženklai žymenų, kuriais gali būti remiamasi ginčijant Bendrijos prekių ženklo galiojimą visoje Sąjungos teritorijoje pagal Reglamento Nr. 207/2009 1 straipsnio 2 dalį, skaičių. Kadangi Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sąlygos yra kumuliacinės, tam, kad prašymas pripažinti Bendrijos prekių ženklo registraciją negaliojančia būtų atmestas, pakanka, kad nors viena iš šių sąlygų būtų nepatenkinta (2009 m. kovo 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Moreira da Fonseca prieš VRDT – General Óptica (GENERAL OPTICA), T‑318/06–T‑321/06, Rink. p. II‑649, 32 ir 47 punktai).
55 Dvi pirmosios sąlygos, t. y. sąlygos, susijusios su nurodyto žymens naudojimu ir reikšme, kai pastaroji neturi būti tik vietinės reikšmės, išplaukia iš pačios Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies formuluotės, todėl turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Sąjungos teisę. Taigi Reglamentu Nr. 207/2009 įtvirtinami vienodi reikalavimai dėl žymenų naudojimo ir jų reikšmės, atitinkantys principus, kuriais grindžiama šiuo reglamentu įtvirtinta sistema (šio sprendimo 54 punkte minėto Sprendimo GENERAL OPTICA 33 punktas).
56 Tačiau iš formuluotės „kai ir jeigu pagal to žymens naudojimą reglamentuojančius valstybės narės įstatymus“ išplaukia, kad kitos dvi sąlygos, toliau nurodytos Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies a ir b punktuose, yra šiuo reglamentu nustatytos sąlygos, kurios, skirtingai nuo pirmųjų, vertinamos atsižvelgiant į nurodyto žymens naudojimą reglamentuojančios teisės nustatytus kriterijus. Ši nuoroda į teisę, kuri reglamentuoja nurodyto žymens naudojimą, pateisinama tuo, kad Reglamentu Nr. 207/2009 pripažįstama galimybė Bendrijos prekių ženklų sistemai nepriklausančiais žymenimis remtis siekiant užginčyti Bendrijos prekių ženklą. Todėl tik nurodyto žymens naudojimą reglamentuojanti teisė leidžia nustatyti, ar šis žymuo yra ankstesnis už Bendrijos prekių ženklą ir ar jis gali pateisinti draudimą naudoti vėlesnį prekių ženklą (šio sprendimo 54 punkte minėto Sprendimo GENERAL OPTICA 34 punktas).
Dėl taisyklių, susijusių su ankstesnės nacionalinės teisės egzistavimo įrodinėjimo našta ir įrodymų pateikimu
57 Iš Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, kad nurodant joje atvejį, kuriuo ankstesnė teisė leidžia uždrausti Bendrijos prekių ženklo naudojimą, aiškiai skiriamos dvi galimos situacijos, atsižvelgiant į tai, ar ankstesnė teisė saugoma Sąjungos, „ar“ nacionalinės teisės aktais (2011 m. liepos 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Edwin prieš VRDT, C‑263/09 P, Rink. p. I‑5853, 48 punktas).
58 Kalbant apie Reglamente Nr. 2868/95 įtvirtintą procedūrą, pažymėtina, kad kai prašymas pagal Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 2 dalį paduodamas remiantis nacionalinės teisės aktais saugoma ankstesne teise, Reglamento Nr. 2868/95 37 taisyklėje tokiais atvejais, kaip nagrinėjamasis, numatyta, kad pareiškėjas turi pateikti įrodymų, jog pagal taikomą nacionalinę teisę jis gali į tą teisę pretenduoti (šio sprendimo 57 punkte minėto Sprendimo Edwin prieš VRDT 49 punktas).
59 Šia taisykle pareiškėjas įpareigojamas pateikti VRDT ne tik duomenis, įrodančius, kad jis atitinka nacionalinės teisės aktuose, kuriuos prašo taikyti, nustatytas sąlygas, kad galėtų uždrausti naudoti Bendrijos prekių ženklą remdamasis ankstesne teise, bet ir šių teisės aktų turinio įrodymus (šio sprendimo 57 punkte minėto Sprendimo Edwin prieš VRDT 50 punktas).
60 Kadangi Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punkte daroma aiški nuoroda į to paties reglamento 8 straipsnio 4 dalį, o pastarojoje nuostatoje kalbama apie ankstesnes teises, kurios saugomos pagal Sąjungos teisės aktus arba pagal nagrinėjamam žymeniui taikomą valstybės narės teisę, šio sprendimo 57–59 punktuose nurodytas įrodinėjimo taisykles reikia taikyti ir tuo atveju, kai pagal Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punktą remiamasi nacionaline teise. Reglamento Nr. 2868/95 37 taisyklės b punkto ii papunktyje numatytos analogiškos nuostatos, taikomos norint įrodyti ankstesnę teisę, kai pateikiamas prašymas pagal Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalį.
61 Be to, pagal Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnį Bendrasis Teismas negali nagrinėti faktinių aplinkybių atsižvelgdamas į pirmą kartą jame pateiktus įrodymus. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Bendrajam Teismui pateiktais ieškiniais siekiama, kad būtų patikrintas VRDT apeliacinių tarybų sprendimų teisėtumas pagal šią nuostatą, ir šis teisėtumas turi būti įvertintas atsižvelgiant į informaciją, kurią šios tarybos galėjo turėti tokių sprendimų priėmimo momentu (žr. 2011 m. rugsėjo 13 d. Teisingumo Teismo nutarties Wilfer prieš VRDT, C‑546/10 P, neskelbiamos Rinkinyje, 41 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
62 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad klausimas, ar egzistuoja nacionalinė teisė, kuria nagrinėjamu atveju remiasi ieškovė, yra susijęs su faktais. Todėl būtent šalis, kuri tvirtina, kad egzistuoja Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalyje nurodytas sąlygas atitinkanti teisė, privalo VRDT įrodyti ne tik tai, kad tokia teisė kyla iš nacionalinės teisės aktų, bet ir pagrįsti pačių tokių teisės aktų taikymo sritį.
63 Taigi, 1996 m. spalio 28 d. priimtose gairėse dėl VRDT vykstančių procedūrų konstatavęs, kad klausimai, susiję su pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalį taikoma valstybių narių teise, bus nagrinėjami kaip susiję su faktais, ir kad nebuvo galimybės savo iniciatyva tiksliai nustatyti, kaip visose valstybėse narėse reglamentuojamos teisės, patenkančios į Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies taikymo sritį, VRDT pirmininkas teisingai aiškino įrodinėjimo naštą reglamentuojančias taisykles.
64 Atsižvelgiant į taisykles, paprastai taikomas faktams Sąjungos teisme, kai jis priima sprendimą dėl Bendrijos prekių ženklo vykstant procedūroms inter partes (žr. Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnį), įrodyti, primintina, kad Sąjungos teismas negali Apeliacinės tarybos kaltinti dėl to, kad ji neatsižvelgė į faktus, kurių šalys laiku nenurodė.
65 Iš to matyti, kad nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas negali savarankiškai vertinti, ar ieškovė gali remtis pagal Markengesetz 5 straipsnį saugomu žymeniu. Iš tiesų Bendrasis Teismas negali savu Vokietijos teisės vertinimu pakeisti Apeliacinės tarybos atlikto vertinimo; jis tik tikrina, ar nustačiusi Vokietijos teisės taikymo sritį ir padariusi išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog egzistuoja ankstesnė pagal Vokietijos teisę saugoma teisė, Apeliacinė taryba teisingai įvertino įrodymus, kurie jai buvo pateikti prieš priimant ginčijamą sprendimą.
66 Būtent atsižvelgiant į šias išvadas reikia įvertinti argumentų, kuriais ieškovė remiasi, kad paneigtų ginčijamo sprendimo teisėtumą, pagrįstumą.
Dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo
67 Ginčijamame sprendime Apeliacinė taryba iš esmės nusprendė, kad ieškovei nepavyko įrodyti, jog tenkinamos Markengesetz 5 straipsnyje nustatytos sąlygos, kad ji galėtų remtis teise į žymens „macros consult GmbH“ apsaugą, nes nepateikta įrodymų, kad šis žymuo buvo naudojamas prekyboje prieš pateikiant ginčijamo prekių ženklo registracijos paraišką (ginčijamo sprendimo 21–28 punktai).
68 Be to, Apeliacinė taryba atmetė kaip nesvarbius ieškovės įrodymus, pateiktus dėl faktinių aplinkybių, kurios susiklostė po to, kai buvo pateikta ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiška (ginčijamo sprendimo 27 punktas). Savo ruožtu ieškovė kai kuriuos iš šių įrodymų pateikė savo ieškinio priede, o dubliko priede pateikė naujų įrodymų, tai pat susijusių su faktinėmis aplinkybėmis, kurios taip pat susiklostė po to, kai buvo pateikta ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiška.
69 Taigi, pirma, reikia patikrinti, ar ieškovė turi pagrindo skųstis dėl to, kad Apeliacinė taryba atsisakė atsižvelgti į jai pateiktus faktus, įvykusius po to, kai buvo pateikta ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiška, ir, antra, būtina atlikti Apeliacinės tarybos vertinimo, susijusio su tuo, ar ieškovei pavyko įrodyti, kad egzistuoja ankstesnė teisė, kontrolę.
– Dėl įrodymų, susijusių su faktais, kurie įvyko pateikus ginčijamo prekių ženklo registracijos paraišką
70 Iš paties Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 ir 2 dalių teksto matyti, kad šiomis teisės nuostatomis grindžiamus prašymus pripažinti registraciją negaliojančia lemia ankstesnės teisės buvimas. Be to, toks ankstesnės teisės buvimas apibrėžiamas to paties reglamento 8 straipsnio 4 dalyje (į kurį daroma nuoroda 53 straipsnio 1 dalies c punkte) nurodant, kad jis reiškia, jog teisė, kuria grindžiamas prašymas pripažinti registraciją negaliojančia, turi būti įgyta iki Bendrijos prekių ženklo, kurio registraciją prašoma panaikinti, registracijos paraiškos padavimo dienos arba prireikus iki prašymo suteikti šiai paraiškai prioritetą pateikimo dienos (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 54 punkte minėto Sprendimo GENERAL OPTICA 32 punktą).
71 Nagrinėjamu atveju ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiška buvo pateikta 1998 m. kovo 23 d. (žr. šio sprendimo 5 punktą). Taigi ieškovė privalėjo įrodyti, kad teises, kuriomis remiasi, įgijo iki šios datos. Todėl Apeliacinė taryba teisingai atmetė visus įrodymus, kuriuos jai pateikė ieškovė ir kurie buvo susiję su faktais, įvykusiais per 2006–2008 m. laikotarpį (žr. ginčijamo sprendimo 27 punktą).
– Dėl Apeliacinės tarybos išvados, kad ieškovė neįrodė, jog egzistuoja ankstesnė teisė, kuri galėtų pagrįsti prašymą pripažinti registraciją negaliojančia
72 Šiuo klausimu reikia priminti, kad būtent šalis, kuri teikia nacionalinės teisės sistemos saugomu žymeniu grindžiamą prašymą pripažinti registraciją negaliojančia, privalo VRDT įrodyti, pirma, sąlygas, numatytas pagal aptariamą nacionalinę teisės sistemą, kuriomis atsiranda saugoma teisė, ir, antra, kad šios sąlygos yra tenkinamos (žr. šio sprendimo 57–60 punktus). Be to, tikrindamas, ar Apeliacinės tarybos priimtas sprendimas yra teisėtas, Bendrasis Teismas gali atsižvelgti tik į įrodymus, kuriais minėta taryba galėjo disponuoti priimdama šį sprendimą (žr. šio sprendimo 61 punktą).
73 Taigi Bendrasis Teismas turi įvertinti, pirma, ar ieškovė pagrįstai tvirtina, kad Apeliacinė taryba suklydo, kai vertino Vokietijos teisės apimtį.
74 Šiuo klausimu pirmiausia konstatuotina, kad visos bylos šalys sutinka su tuo, jog teisės į ženklą apsaugai Markengesetz 5 straipsnyje keliama sąlyga, kad nagrinėjamas žymuo būtų naudojamas prekyboje. Ši sąlyga išplaukia iš paties šios nuostatos teksto (žr. šio sprendimo 4 punktą). Tačiau šalių nuomonė skiriasi dėl to, kaip aiškinti šios sąlygos apimtį.
75 Dėl šio sprendimo 57–64 punktuose nurodytų priežasčių VRDT turi pagrindo teigti, kad pagal Bendrijos teisę sąlygos, kurios numatytos nacionalinės teisės sistemose tam, kad būtų pripažintos pagal vidaus teisę saugomos teisės, yra su faktu, kurį VRDT turi įrodyti šalys, susijęs klausimas.
76 Taigi reikia pritarti nepriimtinumo pagrindui, kurį VRDT ir įstojusi į bylą šalis grindžia tuo, kad ieškovė negali pirmą kartą Bendrajame Teisme remtis keliuose Bundesgerichtshof priimtuose sprendimuose ir Vokietijos doktrinoje pateiktu Markengesetz 5 straipsnio aiškinimu. Neginčijama, kad, kaip per teismo posėdį patvirtino ieškovė, ji šių įrodymų nepateikė vykstant administracinei procedūrai, tačiau pirmą kartą juos nurodė (nors, beje, pateikė tik jų dalį) Bendrajame Teisme. Taigi Bendrasis Teismas negali atsižvelgti į šiuos įrodymus vertindamas ginčijamo sprendimo teisėtumą.
77 Be to, ieškovė netvirtina, kad Apeliacinei tarybai pateikė įrodymų, susijusių su Vokietijos teisės, kurią minėta Apeliacinė tarybai tariamai klaidingai aiškino, taikymo sritimi. Todėl ji neturi pagrindo kritikuoti ginčijamame sprendime Apeliacinės tarybos atlikto Vokietijos teisės taikymo srities vertinimo.
78 Antra, reikia patikrinti, ar ieškovė įrodė, kad ginčijamame sprendime Apeliacinė taryba padarė vertinimo klaidą, kai taikė Vokietijos teisę, atsižvelgiant į tai, kaip ji ją aiškino minėtame sprendime.
79 Šiuo klausimu neginčijama, kad vieninteliai faktiniai duomenys, kuriuos ieškovė pateikė Apeliacinei tarybai ir kurie atsirado iki ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiškos padavimo, yra dokumentai, susiję su, pirma, ieškovės įtraukimu į Vokietijos prekybos registrą (ieškinio A3 priedas) ir, antra, Deutsches Patent- und Markenamt pateikta nacionalinio žodinio prekių ženklo „macros“ registracijos paraiška (ieškinio A6 priedas).
80 Tačiau dokumentai, kuriuos ieškovė pateikė dubliko priede, būtent jos metinės ataskaitos už 1998–2005 finansinius metus, nepriimtini, nes jų, kaip teigia VRDT ir įstojusi į bylą šalis, nebuvo Apeliacinei tarybai pateiktoje bylos medžiagoje.
81 Viena vertus, kalbant apie ieškovės įtraukimą į registrą, pažymėtina, kad Apeliacinė taryba nurodė, jog įmonės pavadinimas, kuriuo įregistruota ieškovė, būtent „macros consult GmbH – Unternehmensberatung für Wirtschafts- und Finanztechnologie“, nėra tapatus įmonės pavadinimui „macros consult GmbH“, kurį ieškovė reikalauja apsaugoti.
82 Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad ieškovė Apeliacinei tarybai nepateikė jokio įrodymo, iš kurio būtų matyti, kad pagal Vokietijos teisę įmonės pavadinimas, kuris, kaip nurodyta, saugomas pagal Markengesetz 5 straipsnį (nagrinėjamu atveju – žymuo „macros consult GmbH“), gali skirtis nuo pavadinimo, nurodyto įrodymuose, pateiktuose siekiant pagrįsti tokios apsaugos buvimą (nagrinėjamu atveju – ieškovės registracija pavadinimu „macros consult GmbH – Unternehmensberatung für Wirtschafts- und Finanztechnologie“). Todėl ieškovė negali pirmą kartą Bendrajame Teisme ginčyti Apeliacinės tarybos pateikto Vokietijos teisės taikymo srities aiškinimo. Bet kuriuo atveju net pritarus ieškovės teiginiui, kad Apeliacinė taryba privalėjo atsižvelgti į įmonės pavadinimo „macros consult GmbH – Unternehmensberatung für Wirtschafts- und Finanztechnologie“ registraciją prekybos registre, užtenka konstatuoti, kad tokia registracija, jeigu ji galėtų suteikti ieškovei galimybę naudoti pavadinimą „macros consult GmbH“ prekyboje, savaime neįrodo tokio pavadinimo naudojimo ilgalaikio pobūdžio.
83 Kita vertus, kalbant apie Deutsches Patent- und Markenamt pateiktą žodinio prekių ženklo „macros“ registracijos paraišką, neginčijama, kad ši paraiška parodo, jog minėta viešoji tarnyba ir ieškovė susirašinėjo ir kad pastaroji naudojo pavadinimą „macros consult GmbH“.
84 Pirmiausia primintina, kad, atsižvelgiant į prašymo pripažinti registraciją negaliojančia, grindžiamo pagal Vokietijos teisę suteikta įmonės pavadinimo „macros consult GmbH“ apsauga, dalyką, šioje byloje nenagrinėjamas klausimas, ar prekių ženklui „macros“, kurį Deutsches Patent- und Markenamt buvo prašoma įregistruoti, taikoma apsauga; joje tik keliamas klausimas, ar remdamasi šio prekių ženklo registracijos paraiškos pateikimu ieškovė gali įrodyti, kad įmonės pavadinimas „macros consult GmbH“ buvo naudojamas prekyboje.
85 Nusprendusi, kad paprastos Deutsches Patent- und Markenamt pateiktos paraiškos, kuria siekiama įregistruoti žodinį prekių ženklą, neužtenka įrodyti, kad įmonės pavadinimas „macros consult GmbH“ buvo naudojamas prekyboje, Apeliacinė taryba nepadarė jokios vertinimo klaidos, kai taikė Vokietijos teisę, atsižvelgiant į tai, kaip ji įvertino šios teisės apimtį.
86 Iš tiesų, kaip ginčijamo sprendimo 25 punkte nurodė Apeliacinė taryba, prekių ženklo registracijos paraiška nepatvirtina ir nereiškia, kad šis prekių ženklas yra naudojamas; be to, neginčijama, kad ieškovė netęsė registracijos procedūros. Apeliacinė taryba nusprendė, kad Markengesetz 5 straipsnyje nustatyta sąlyga, susijusi su naudojimu prekyboje, reiškia, kad reikia tam tikro faktinio naudojimo ir pakankamai įprasto pobūdžio (ginčijamo sprendimo 23 ir 25 punktai), ir tuo remdamasi ji galėjo padaryti išvadą, kad norint įrodyti, jog ieškovės pavadinimas buvo įprastai naudojamas prekyboje, neužteko vien atskiro susirašinėjimo fakto.
87 Ieškovė nepateikė jokio tai paneigiančio įrodymo, kuris būtų priimtinas. Iš to matyti, kad ji neįrodė, jog ginčijamame sprendime Apeliacinė taryba klaidingai nusprendė, kad ieškovė neįrodė, jog egzistuoja ankstesnė teisė, kuri galėtų pagrįsti pagal Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punktą pateiktą prašymą pripažinti registraciją negaliojančia.
88 Taigi, vienintelį ieškovės nurodytą ieškinio pagrindą reikia atmesti, todėl reikia atmesti ir šį ieškinį ir nėra reikalo priimti sprendimo dėl kitų nepriimtinumo pagrindų, kuriais remiasi VRDT ir įstojusi į bylą šalis (šiuo klausimu žr. 2002 m. vasario 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Taryba prieš Boehringer, C‑23/00 P, Rink. p. I‑1873, 52 punktą).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
89 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal VRDT pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš macros consult GmbH – Unternehmensberatung für Wirtschafts- und Finanztechnologie bylinėjimosi išlaidas.
Azizi | Frimodt Nielsen | Buttigieg |
Paskelbta 2013 m. gegužės 7 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.