GENERALINIO ADVOKATO
DÁMASO RUIZ-JARABO COLOMER IŠVADA,
pateikta 2006 m. rugsėjo 12 d.(1)
Byla C‑303/05
Advocaten voor de Wereld VZW
prieš
Leden van de Ministerraad
(Cour d’arbitrage (Belgija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Europos Sąjunga – Trečiasis ramstis – Policijos ir teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pamatinis sprendimas 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos – Teisinis pagrindas – 2 straipsnio 2 dalis – Dvigubo baudžiamumo taisyklės panaikinimas – Lygybės ir teisėtumo principai baudžiamosiose bylose“
I – Įžanga
1. Les connaissances sur les règles les plus sûres que l’on puisse tenir dans les jugements criminels intéressent le genre humain plus qu’aucune chose qu’il y ait au monde(2).
2. Belgijos Arbitragehof arba Cour d'arbitrage (Konstitucinis teismas) pagal ES 35 straipsnį(3) kreipėsi į Teisingumo Teismą, prašydamas nuspręsti, ar teisėtas yra 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (toliau – pamatinis sprendimas)(4).
3. Belgijos teismas klausia, ar pamatinis sprendimas neprieštarauja Europos Sąjungos sutarčiai dviem aspektais – savo formos ir esmės. Nurodydamas pirmąjį aspektą, kuris kyla iš ES 34 straipsnio 2 dalies b punkto, Belgijos teismas abejoja dėl teisinio pagrindo, kuriuo rėmėsi Taryba, ir klausia, ar pasirinkta priemonė yra tinkama.
4. Šis klausimas reikalauja, kad Teisingumo Teismas, vertindamas pamatinių sprendimų, kurie yra lygiaverčiai direktyvoms Bendrijos ramstyje, pobūdį, išnagrinėtų Europos Sąjungos trečiojo ramsčio teisės šaltinių sistemą. Atliekant šį vertinimą būtų visiškai tinkama kaip išeities tašką pasirinkti sprendimą Pupino(5).
5. Nurodydamas antrąjį aspektą, susijusį su esme, Belgijos teismas abejoja dėl tikriausiai svarbiausios šio valstybių narių tarpusavio pagalbos metodo, susijusio su asmenų areštu ir perdavimu, naujovės, t. y. to, kad tam tikromis aplinkybėmis yra draudžiama reikalauti, kad Europos arešto orderis būtų vykdomas, tik jeigu veikos, dėl kurių išduotas šis orderis, pripažįstamos nusikalstamomis ir pačioje vykdančiojoje valstybėje. Arbitragehof klausia, ar ši naujovė neprieštarauja lygybės ir teisėtumo principams baudžiamosiose bylose, taigi ar ji atitinka ES 6 straipsnio 2 dalį.
6. Norint atsakyti į šį klausimą reikia išsamiai įvertinti, kokį vaidmenį, paskelbus Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją(6), šios pagrindinės teisės atlieka tokiame „jautriame“ sektoriuje, kaip policijos ir teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose.
7. Ši užduotis nėra tokia jau paprasta, nes kai kuriose valstybėse narėse pamatinį sprendimą perkeliantys įstatymai buvo panaikinti, remiantis tuo, kad jie pažeidžia žmogaus teises. Lenkijoje Trybunał Konstytucyjny (Konstitucinis teismas), kurio kompetencija – tikrinti įstatymų atitiktį Konstitucijai, 2005 m. balandžio 27 d. Sprendime(7) konstatavo, kad Baudžiamojo proceso kodekso 607t straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijos 55 straipsnio 1 daliai(8), nes leidžia Lenkijos pilietį pagal Europos arešto orderį perduoti kitos valstybės narės valdžios institucijoms. Praėjus vos trims mėnesiams, dėl panašių priežasčių(9) Vokietijos Bundesverfassungsgericht (Federacinis konstitucinis teismas) priėmė panašų sprendimą(10) dėl pamatinį sprendimą įgyvendinančio įstatymo(11). Kipro Aukščiausiasis Teismas išreiškė panašią nuomonę(12) remdamasis tuo, kad Kipro Konstitucijos 11 straipsnis nenumato galimybės areštuoti, kad būtų įvykdytas Europos arešto orderis. Atvirkščiai, Čekijos Ústavní Soud (Konstitucinis teismas) 2006 m. gegužės 3 d. Sprendime(13) atmetė senatorių ir parlamento narių grupės ieškinį dėl prieštaravimo Konstitucijai, kuriuo buvo ginčijamas pamatinį sprendimą perkeliantis įstatymas, jų teigimu, prieštaraujantis Konstitucijai, nes pagal jį leidžiama perduoti Čekijos piliečius, be to, atsisakoma su dvigubo baudžiamumo taisykle susijusios kontrolės.
8. Taigi vyksta plati diskusija dėl galimos valstybių narių konstitucijų ir Europos Sąjungos teisės kolizijos. Vykdydamas savo kompetenciją Teisingumo Teismas turi įsitraukti į šią diskusiją, kad galėtų pritaikyti vertybių ir principų, sudarančių Bendrijos teisinės sistemos pagrindą, aiškinimą vertybėms ir principams, kuriais grindžiamos nacionalinės sistemos(14).
II – Teisinis pagrindas
A – Europos Sąjungos sutartis
9. Naują integracijos proceso etapą ženklinančios ir siekiančios sukurti kuo glaudesnius ryšius tarp Europos tautų Europos Sąjungos pagrindas yra Europos Bendrijos, kurias papildo Europos Sąjungos sutarties nustatytos bendradarbiavimo politikos sritys ir formos (ES 1 straipsnis). Sąjunga yra grindžiama europiečiams bendromis vertybėmis – laisve, demokratija, teisinės valstybės principu ir pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms (ES 6 straipsnio 1 dalis).
10. Konkrečiai kalbant, šios teisės, garantuojamos 1950 m. lapkričio 4 d. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Romos konvencija), pagal valstybėms narėms bendras konstitucines tradicijas buvo pripažintos bendrais Bendrijos teisės principais, kurių apsaugą Europos Bendrijų steigimo sutarčių ir ES sutarties srityje privalo vykdyti Teisingumo Teismas (ES 6 straipsnio 2 dalis, skaitoma kartu su ES 46 straipsnio d punktu).
11. Vienas iš Sąjungos tikslų – puoselėti ir plėtoti Sąjungą kaip laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje laisvas asmenų judėjimas užtikrinamas kartu taikant nusikalstamumo prevencijos ir kovos su juo priemones (ES 2 straipsnio 1 dalies ketvirta įtrauka), vadinamajame trečiajame ramstyje, susijusiame su policijos ir teisminiu bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose (ES VI antraštinė dalis).
12. Trečiajame ramstyje piliečiams siekiama suteikti aukštą saugumo laipsnį nustatant nusikalstamumo prevencijos ir kovos su juo politikos sritis, pasitelkiant sustiprinto teisminių institucijų bendradarbiavimo ir, kai reikia, nacionalinės baudžiamosios teisės normų derinimo priemones (ES 31 ir ES 32 straipsniai).
13. Veiksmus teisminiame sektoriuje sudaro, pavyzdžiui: a) tarpusavio pagalbos nagrinėjant bylas ir vykdant sprendimus stiprinimas; b) ekstradicijos lengvinimas; c) valstybėse narėse taikomų teisės normų suderinamumo užtikrinimas; d) jurisdikcijos kolizijų šalinimas ir e) laipsniškas ėmimasis priemonių, nustatančių būtiniausias taisykles, susijusias su nusikaltimo sudėties požymiais ir bausmėmis organizuoto nusikalstamumo, terorizmo ir neteisėtos prekybos narkotikais srityse (ES 31 straipsnio 1 dalis).
14. Šiose srityse Taryba gali vieningai (ES 34 straipsnio 2 dalies a–c punktai):
1) nustatyti bendrąsias pozicijas, apibrėžiančias Sąjungos požiūrį konkrečiu klausimu;
2) priimti pamatinius sprendimus, siekiant suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus. Pamatiniai sprendimai, kaip ir direktyvos pirmajame ramstyje, yra privalomi rezultatų, kuriuos reikia pasiekti, atžvilgiu, bet palieka nacionalinėms valdžios institucijoms galimybę pasirinkti jų įgyvendinimo formas ir būdus. Vis dėlto, skirtingai nei direktyvos, jie nėra tiesiogiai veikiantys;
3) priimti kitokio pobūdžio tiesioginio poveikio neturinčius sprendimus, atitinkančius trečiojo ramsčio tikslus, išskyrus bet kokį teisės aktų derinimą.
15. Be to, Taryba gali parengti konvencijas, kurias priimti ji rekomenduoja valstybėms narėms ir kurios įsigalioja, kai jas ratifikuoja bent pusė valstybių narių (ES 34 straipsnio 2 dalies d punktas).
B – Pamatinis sprendimas 2002/584/TVR
16. Šiame pamatiniame sprendime, kuris buvo priimtas pagal ES 31 straipsnio a ir b punktus ir 34 straipsnio 2 dalies b punktą, siekiama Sąjungoje panaikinti ekstradicijos procedūrą(15) ir, vykdant baudžiamuosius nuosprendžius ar traukiant baudžiamojon atsakomybėn, pakeisti ją supaprastinta nuteistų ar įtariamų asmenų perdavimo tarp teisminių institucijų sistema (pirma ir penkta konstatuojamosios dalys). Siekiant šio tikslo, pamatinis sprendimas valstybių narių tarpusavio santykiuose pakeičia esamas arba būsimas tarptautines konvencijas (31 straipsnio 1 dalis)(16); vis dėlto tokios konvencijos ir toliau taikomos, jei jos viršija pamatinio sprendimo tikslus arba padeda dar labiau supaprastinti arba palengvinti Europos arešto orderio vykdymą (31 straipsnio 2 dalis).
17. Taigi buvo panaikinta valstybių narių tarpusavio pagalbos sistema ir patvirtinta teismo sprendimų laisvo judėjimo sistema, pagrįsta abipusio pripažinimo ir tarpusavio pasitikėjimo principais (penkta, šešta ir dešimta konstatuojamosios dalys ir 1 straipsnio 2 dalis).
18. Europos Sąjungos Taryba priėmė pamatinį sprendimą, vadovaudamasi subsidiarumo ir proporcingumo principais, o taip pat siekdama užtikrinti pagrindinių teisių ir ES 6 straipsnio laikymąsi (septinta ir dvylikta konstatuojamosios dalys ir 1 straipsnio 3 dalis). Tokiomis aplinkybėmis turi būti atsisakyta asmenį perduoti(17), kai yra objektyvių priežasčių manyti, kad arešto orderis yra išduotas, siekiant persekioti ar bausti asmenį dėl jo (jos) lyties, rasės, religijos, etninės kilmės, tautybės, kalbos, politinių įsitikinimų ar seksualinės orientacijos arba kai kyla rimtas pavojus, kad jam bus skiriama mirties bausmė, jis bus kankinamas arba kitaip nežmoniškai ar žeminamai su juo elgiamasi. Be to, pamatinis sprendimas skatina valstybes nares atsižvelgti į savo konstitucines normas, susijusias su teise į teisingą procesą(18), o taip pat su asociacijos laisve, spaudos laisve ir žodžio laisve (dvylikta ir trylikta konstatuojamosios dalys). Taip pat pamatiniame sprendime įtvirtintas įsipareigojimas saugoti asmens duomenis, tvarkomus įgyvendinant šį pamatinį sprendimą (keturiolikta konstatuojamoji dalis).
19. Europos arešto orderis yra valstybės narės teismo sprendimas, skirtas kitos valstybės narės valdžios institucijoms, kuriuo prašoma asmenį areštuoti ir perduoti, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba įvykdyti laisvės atėmimo bausmę, arba sprendimą dėl įkalinimo (1 straipsnio 1 dalis).
20. Pagal savo pobūdį būdamas vien tik teisminis, arešto orderis yra teisminio bendradarbiavimo priemonė (1 straipsnis ir 3–6 straipsniai). Vis dėlto tai neturėtų pažeisti tos praktinės ar administracinės pagalbos, kurią suteikti gali būti paprašyta centrinės institucijos (devinta konstatuojamoji dalis ir 7 straipsnis).
21. Europos arešto orderis išduodamas persekiojant už veiką, baustiną pagal išduodančios valstybės narės įstatymus laisvės atėmimo bausme arba įkalinimu, kurio ilgiausias terminas − bent 12 mėnesių, arba norint įvykdyti bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo, kurio terminas – bent keturi mėnesiai (2 straipsnio 1 dalis). Valstybė narė, kuriai skirtas arešto orderis, gali numatyti, kad perdavimas gali būti vykdomas tik su sąlyga, jog veikos yra pripažįstamos nusikalstamomis ir pagal jos pačios įstatymus (2 straipsnio 4 dalis).
22. Pagal 2 straipsnio 2 dalį ši taisyklė, t. y. vadinamoji dvigubo baudžiamumo taisyklė, netaikoma už 32 nusikalstamų veikų rūšis, jei išduodančioje valstybėje narėje už jas baudžiama laisvės atėmimu arba įkalinimu, kurio ilgiausias terminas − bent treji metai. Į šį sąrašą įtrauktos šios nusikalstamos veikos:
– dalyvavimas nusikalstamame susivienijime,
– terorizmas,
– prekyba žmonėmis,
– seksualinis vaikų išnaudojimas ir vaikų pornografija,
– neteisėta prekyba narkotikais ir psichotropinėmis medžiagomis,
– neteisėta prekyba ginklais, šaudmenimis ir sprogmenimis,
– korupcija,
– sukčiavimas, įskaitant sukčiavimą, kuris turi poveikį Europos Bendrijų finansiniams interesams, kaip apibrėžta 1995 m. liepos 26 d. Konvencijoje dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos,
– nusikalstamu būdu įgytų pajamų plovimas,
– valiutos, įskaitant eurą, padirbinėjimas,
– nusikaltimai informatikai,
– nusikaltimai aplinkai, įskaitant neteisėtą prekybą nykstančiomis gyvūnų ir nykstančiomis augalų rūšimis bei veislėmis,
– pagalba neteisėtai patekti į šalį ir apsigyventi joje,
– nužudymas, sunkus sveikatos sužalojimas,
– neteisėta prekyba žmogaus organais ir audiniais,
– žmogaus pagrobimas, neteisėtas laisvės atėmimas ir įkaitų ėmimas,
– rasizmas ir ksenofobija,
– organizuotas arba ginkluotas apiplėšimas,
– neteisėta prekyba kultūros vertybėmis, įskaitant antikvarines vertybes ir meno kūrinius,
– apgaulė,
– reketavimas ir turto prievartavimas,
– gaminių klastojimas ir piratavimas,
– administracinių dokumentų klastojimas ir prekyba jais,
– mokėjimo priemonių klastojimas,
– neteisėta prekyba hormoninėmis medžiagomis ir kitomis augimo skatinimo medžiagomis,
– neteisėta prekyba branduolinėmis ir radioaktyviosiomis medžiagomis,
– prekyba vogtomis transporto priemonėmis,
– išžaginimas,
– padegimas,
– Tarptautiniam baudžiamajam teismui teismingi nusikaltimai,
– neteisėtas orlaivių arba laivų užgrobimas,
– diversija.
23. 3 straipsnyje išdėstyti trys Europos arešto orderio privalomo nevykdymo pagrindai, o 4 straipsnyje – septyni neprivalomo nevykdymo pagrindai. Prie pastarųjų priskirti atvejai, kai nuteistas asmuo yra valstybės, kuriai skirtas sprendimas, pilietis ar gyventojas, ir toji valstybė imasi vykdyti bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo pagal savo vidaus teisę (4 straipsnio 6 punktas). Panašiai 5 straipsnio 3 punkte numatyta, kad analogiškoje situacijoje, kai asmenį siekiama patraukti baudžiamojon atsakomybėn, perdavimui gali būti taikomas reikalavimas, jog apklausus asmenį jis turi būti grąžintas jo paties valstybei narei, kad joje atliktų jam paskirtą bausmę.
24. Vykstant procedūrai, kuri vykdoma skubos tvarka ir taikant terminus, kuriuos praleidus prarandama teisė kreiptis į teismą (17 ir 23 straipsniai), prašomas perduoti asmuo turi teisę būti išklausytas (14 ir 19 straipsniai), teisę į advokato ir vertėjo pagalbą (11 straipsnio 2 dalis), taip pat visas suimtųjų teises ir, kai taikytina, teisę būti laikinai paleistas pagal vykdančiosios valstybės narės įstatymus (12 straipsnis).
25. Arešto orderyje turi būti nurodyta visa jam vykdyti būtina informacija, įskaitant prašomo perduoti asmens tapatybę ir nusikalstamos veikos pobūdį bei teisinę kvalifikaciją (8 straipsnio 1 dalis). Visus sunkumus, kurie gali iškilti vykstant procedūrai, turi spręsti atitinkami teismai bendradarbiaudami tiesiogiai ar, kai reikia, dalyvaujant valstybių narių centrinėms administracinėms institucijoms (10 straipsnio 5 dalis).
26. Terminas, iki kurio valstybės narės turėjo imtis visų būtinų priemonių, kad būtų įgyvendintas šis pamatinis sprendimas, pasibaigė 2003 m. gruodžio 31 dieną (34 straipsnio 1 dalis).
III – Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
27. Ne pelno organizacija Advocaten voor de Wereld pareiškė ieškinį Arbitragehof, kuriame ginčija pamatinį sprendimą į nacionalinę teisę perkeliantį 2003 m. gruodžio 19 d. Įstatymą dėl Europos arešto orderio (Wet betreffende het Europees aanhoudingsbevel)(19), remdamasi tuo, kad šis įstatymas pažeidžia Belgijos Konstitucijos (Grondwet) 10 ir 11 straipsnius, skaitant juos kartu su 36 straipsniu, 167 straipsnio 2 dalimi ir 168 straipsniu. Ieškovė teigia, kad Europos arešto orderis turėjo būti reglamentuojamas tarptautine sutartimi ir kad Įstatymo 5 straipsnio 5 dalis, perkelianti į nacionalinę teisę pamatinio sprendimo 2 straipsnio 2 dalį, pažeidžia lygybės ir teisėtumo principus baudžiamosiose bylose.
28. Atsižvelgdamas į ginčo pobūdį, Belgijos konstitucinis teismas prieš priimdamas sprendimą, nusprendė(20) kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ir pateikti šiuos klausimus:
„1. Ar <...> Pamatinis sprendimas 2002/584 <...> atitinka ES sutarties 34 straipsnio 2 dalies b punktą, pagal kurį pamatiniai sprendimai gali būti priimti tik siekiant suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus?
2. Ar <...> Pamatinio sprendimo 2002/584 <...> 2 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nurodytų nusikalstamų veikų atžvilgiu panaikinamas dvigubo baudžiamumo tikrinimas, atitinka ES sutarties 6 straipsnio 2 dalį ir ypač šia nuostata užtikrinamą teisėtumo baudžiamosiose bylose principą bei lygybės ir nediskriminavimo principą?“
IV – Procedūra Teisingumo Teisme
29. Teisingumo Teismo kanceliarija Arbitragehof prašymą priimti prejudicinį sprendimą gavo 2005 m. rugpjūčio 2 dieną. Rašytines pastabas pateikė Advocaten voor de Wereld, Komisija, Europos Sąjungos Taryba ir Belgijos, Čekijos, Ispanijos, Suomijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Latvijos, Lietuvos, Nyderlandų ir Lenkijos vyriausybės. Per posėdį 2006 m. liepos 11 d. pastabas žodžiu pateikė Advocaten voor de Wereld atstovai, Belgijos, Čekijos, Ispanijos, Prancūzijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybių atstovai, o taip pat Europos Sąjungos Tarybos ir Europos Bendrijų Komisijos atstovai.
V – Prejudicinių klausimų nagrinėjimas
A – Teisinis pagrindas (pirmasis klausimas)
30. Bendrai sutariama, kad pamatinis sprendimas reglamentuoja klausimus, patenkančius į Europos Sąjungos trečiojo ramsčio sritį, ir kad Taryba turi kompetenciją priimti su tuo susijusias nuostatas(21). Ginčas kyla dėl priimto teisės akto rūšies; pagrindinėje byloje pamatinio sprendimo tinkamumas ginčijamas dviem aspektais. Pirmasis – tas, kad pamatiniu sprendimu nesiekiama suderinti galiojančių nacionalinės teisės aktų, nes Europos arešto orderis yra nauja priemonė. Antrasis – kad pamatinis sprendimas negali nukrypti nuo sudarytų tarptautinių susitarimų dėl ekstradicijos.
31. Taip apibendrinus ginčą, pirmiausia reikėtų apsvarstyti, kokia yra Europos arešto orderio esmė siekiant išnagrinėti jo pobūdį, ir nuspręsti, ar jam gali būti taikomos derinimo normos, apibūdinančios pamatinį sprendimą. Atsakius į šį klausimą teigiamai, reikėtų įsitikinti, ar, vadovaujantis principu contrarius actus, tokio pamatinio sprendimo nebuvo galima priimti, nes atitinkama sritis buvo reglamentuojama tarptautinėmis sutartimis.
32. Tačiau prieš pradėdamas nagrinėti šiuos klausimus, pirmiausia siūlau įvertinti Čekijos vyriausybės argumentą, kad pirmasis klausimas yra nepriimtinas.
1. Dėl priimtinumo
33. Čekijos vyriausybė tvirtina, kad, spręsdamas klausimą, ar pamatinis sprendimas yra tinkama priemonė Europos arešto orderiui reglamentuoti, Teisingumo Teismas turėtų vertinti pirminės teisės nuostatą (ES 34 straipsnio 2 dalies b punktą), „kas išeina už jo kontrolės ribų“, o tai reiškia, jog Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti sprendimą. Ši nuomonė yra visiškai klaidinga, ypač dėl to, kad viena iš pagrindinių šios institucijos pareigų – aiškinti Sutartis ir užtikrinti jų apsaugą antrinės teisės nuostatų atžvilgiu, o tai iš esmės vertintina kaip konstitucinio pobūdžio užduotis(22).
34. Visi Sąjungai suteikti įgaliojimai yra susiję ir jiems taikomos Bendrijos teisės aktų leidėjo priimtos nuostatos, tačiau kartu Teisingumo Teismui patikėta saugoti jų vientisumą ir užtikrinti, kad kitos Bendrijos institucijos jų nepažeistų. Arbitragehof neklausia Teisingumo Teismo ko nors neįprasto, o tiesiog prašo, kad šis teismas pasinaudotų savo kompetencija ir nustatytų, ar Sąjungos teisės aktų leidėjo priimtas aktas atitinka Sutarties nuostatas(23), t. y. pateiktų vertinimą, kurį atliekant iš pat pradžių būtina išaiškinti ginčijamą nuostatą ir apibrėžti jos turinį – užduotis, kurios teismas negali atsisakyti.
35. Vis dėlto Čekijos Respublika tvirtai laikosi nuomonės, kad pirmasis klausimas yra nepriimtinas, ir tvirtina, jog prašyme priimti prejudicinį sprendimą aiškiai nenurodytos priežastys, kodėl pamatinis sprendimas negalioja. Čekijos vyriausybė teigia, kad prašyme pripažinti, jog pamatinį sprendimą Belgijoje įgyvendinantis įstatymas yra antikonstitucinis, remiantis tuo, kad pamatinis sprendimas nėra tinkama priemonė nacionalinei teisei derinti, ieškovė turėjo pagrįsti savo reikalavimą tinkamais argumentais, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą priėmęs nacionalinis teismas šiuos argumentus turėjo išdėstyti savo prašyme.
36. Nacionalinių teismų pateikta informacija turi leisti suinteresuotosioms šalims vykstant prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrai pateikti pastabas, kuriose išdėstyta informacija Teisingumo Teismui leistų pateikti naudingą atsakymą(24). Nagrinėjamoje byloje šis reikalavimas yra įvykdytas, nes akivaizdu, jog ginčo esmė – klausimas, ar pamatiniu sprendimu gali būti reglamentuojamas Europos arešto orderis derinant nacionalinę teisę. Taip šį klausimą suprato ir kitos pastabas šioje byloje pateikusios 12 šalių, ir pati Čekijos vyriausybė, kuriai tai nesutrukdė dalyvauti šioje diskusijoje, nors ji ir skundžiasi, jog Arbitragehof sprendimas yra neaiškus(25).
37. Dabar, atvėręs kelią diskusijai dėl esmės, aš išnagrinėsiu šią naują priemonę, kuria reglamentuojamas valstybių narių bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose.
2. Europos arešto orderis ir ekstradicija
38. Teigiama, kad Europos arešto orderis yra ekstradicijos porūšis. Doktrinoje pamatinis sprendimas apibūdinamas kaip mėginimas palengvinti ekstradiciją tarp valstybių narių(26), kaip moderni ekstradicijos forma(27), jos sui generis(28) kitu pavadinimu(29). Bendrijos teisės aktų leidėjas taip pat prisidėjo prie painiavos, nes rėmėsi ES 31 straipsnio 1 dalies b punktu. Kai kurie aukščiausio lygmens nacionaliniai teismai taip pat įnešė neaiškumo; pavyzdžiui, Trybunał Konstytucyjny apibūdino asmens perdavimą pagal arešto orderį kaip ekstradicijos formą(30), nors tą darė, nes areštui siekė pritaikyti tas pačias sąlygas Lenkijos Konstitucijoje saugomų pagrindinių teisių apsaugos požiūriu. Bundesverfassungsgericht pasielgė panašiai, netiesiogiai sulygindamas šias dvi priemones(31).
39. Tačiau ir teisės aktų leidybos srityje(32), ir doktrinoje(33) bei teismų praktikoje(34) atkreipiamas dėmesys ir į skirtumus.
40. Vis dėlto nuomonės ne tiek skiriasi pasirinkta perspektyva, kiek yra su ja susijusios. Jeigu dėmesį sutelksime į rezultatą, aptiksime daugybę panašumų, o skirtumai atrodys kur kas akivaizdesni, jeigu dėmesį kreipsime į nagrinėjamo bendradarbiavimo metodo pagrindus ir būdus.
41. Perėjimas nuo ekstradicijos prie Europos arešto orderio reiškia visišką krypties pakeitimą. Akivaizdu, kad abiejų priemonių tikslas tas pats – perduoti kaltinamą dėl padarytos nusikalstamos veikos arba nuteistą asmenį kitos valstybės valdžios institucijoms, kad jis būtų nuteistas arba kad atliktų jam paskirtą bausmę. Tačiau visi panašumai tuo ir baigiasi.
42. Ekstradicijos atveju ryšys užsimezga tarp dviejų suverenių valstybių – prašančiosios ir prašomosios, ir kiekviena iš jų veikia savarankiškai. Viena valstybė prašo kitos valstybės pagalbos, o ši sprendžia, ar suteikti tokią pagalbą kiekvienu atveju atskirai, atsižvelgdama į pagrindus, kurie peržengia tik teisinę sritį ir patenka į tarptautinių santykių sritį, kur svarbus vaidmuo tenka tinkamumo principui. Dėl šios priežasties galima pateisinti, kad politikams tenka paskutinis vaidmuo, ir tokius kriterijus, kaip antai abipusiškumas ir dvigubas baudžiamumas, nes jie kyla iš skirtingų sričių.
43. Situacija pasikeičia, kai pagalbos prašoma ir kai ji teikiama pagal viršnacionalinę, suderintą teisinę sistemą, kai iš dalies atsisakiusios savo suvereniteto valstybės perduoda kompetenciją išorės institucijoms, turinčioms teisės aktų leidybos galią. Teisės derinimas, būdingas pirmajam Sąjungos ramsčiui(35), taip pat pasireiškia ir trečiajame, tarpvyriausybiniame ramstyje, kartu turinčiame ir „Bendrijos“ tikslų, o tai buvo parodyta sprendime Pupino(36), kuris pamatiniams sprendimams pritaikė tam tikras pirmojo ramsčio kategorijas ir direktyvoms būdingus požymius(37).
44. Ryšys užmezgamas ne tarp uždarų erdvių, kur, norint nustatyti, ar pagalba nepažeidžia visuomenės organizavimo pagrindų, reikalingas vertinimas kiekvienu konkrečiu atveju. Visiškai priešingai – pagalbą siekiama suteikti subjektui, besivadovaujančiam tais pačiais principais, tomis pačiomis vertybėmis ir tikslais(38), taip sukuriant institucinį pagrindą, kuriam būdingi specialūs teisės šaltiniai, kurie skiriasi savo teisine galia, tačiau kurie galiausiai yra privalomi ir kuriais, lengvinant valstybių bendradarbiavimą ir derinant jų baudžiamąją teisę, siekiama užkirsti kelią nusikalstamumui ir su juo kovoti bendroje laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje.
45. Tokioje aplinkoje, kuriai būdingas abipusis pasitikėjimas, bendradarbiavimas yra pagrįstas ne skirtingų interesų suderinimu, o bendru teisės aktu – pamatiniu sprendimu, – pateikiančiu nusikalstamų veikų rūšis, dėl kurių bendradarbiaujama. Taigi argumentai, kad, siekiant abipusiškumo, vertinimas turi būti atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju(39) arba kad dvigubo baudžiamumo taisyklė yra absoliutus principas, pasenę, nes galbūt bendradarbiausiančios šalys elgesį, dėl kurio pateiktas prašymas, pripažįsta nusikalstamu, ir priešingos šalies prašymas lygiai taip pat būtų nagrinėjamas. Tokiomis aplinkybėmis bet koks tinkamumo vertinimas yra beprasmis, o kontrolė apsiriboja vien teisės aspektu. Kitaip tariant, politinės valdžios institucijos privalo užleisti vietą teismams, o atskiras kiekvieno atvejo vertinimas – bendram vertinimui, nes ši bendra taisyklė pagrįsta nacionalinių teismų jurisdikcija persekioti už sąraše išvardytas nusikalstamas veikas. Trumpai tariant, dabar suverenios valstybės bendradarbiauja ne atskirais atvejais, bet reikalaujama, kad Europos Sąjungos valstybės narės padėtų viena kitai tuomet, kai padaromi nusikaltimai, persekiojimas už kuriuos tenkina jų bendrus interesus(40).
46. Todėl, mano nuomone, ekstradicija ir Europos arešto orderio ir perdavimo procedūra atitinka aksiologinius modelius, kurių vienintelis panašumas yra jų tikslas. Šia kryptimi einama pamatiniu sprendimu panaikinant ekstradiciją ir pakeičiant ją perdavimo tarp teisminių institucijų sistema, kuri yra pagrįsta abipusiu pripažinimu(41), laisvu teismų sprendimų judėjimu ir yra didelio valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo pasekmė (pirma, penkta, šešta ir dešimta konstatuojamosios dalys). Dėl nurodytų priežasčių pamatiniame sprendime už tam tikrus (sunkiausius) nusikaltimus abipusiškumas ir dvigubas baudžiamumas yra preziumuojami, ribojami pagrindai atsisakyti suteikti pagalbą, o politinei diskrecijai apskritai nepalikta vietos (3 ir 4 straipsniai)(42).
47. Atrodo, kad ši išvada patvirtina ir požiūrį tų, kurie teigia, kad, atsižvelgiant į procedūros naujoviškumą, nebuvo ką suderinti ir todėl Europos arešto orderis negalėjo būti reguliuojamas pamatiniu sprendimu. Vis dėlto tokia pernelyg paprasta išvada neleidžia atsižvelgti į šio teisės šaltinio pobūdį ir į mechanizmo esmę.
3. Pamatinis sprendimas kaip teisės derinimo priemonė
48. Toks požiūris iš esmės yra pasmerktas, nes tai, kad Europos arešto orderis ir perdavimo tvarka skiriasi nuo ekstradicijos sistemos viskuo, išskyrus tikslą, dar nereiškia, kad ši procedūra atsirado iš niekur, nacionalinės teisės sistemose nesant jokių precedentų, kuriuos reikėtų suderinti.
49. Europos arešto orderis, t. y. būtina priemonė laisvės, saugumo ir teisingumo erdvei sukurti (ES 2 ir ES 29 straipsniai), yra teisminio bendradarbiavimo išraiška. Kalbama apie teismo sprendimą, kuriuo užsienio teisminės institucijos prašoma areštuoti ir perduoti asmenį, kad būtų vykdomas baudžiamasis persekiojamas arba įvykdyta bausmė (pamatinio sprendimo 1 straipsnio 1 punktas). Todėl tai yra sprendimas, kuriam taikoma išduodančiosios valstybės narės procesinė teisė ir kuris kitose valstybėse narėse pagal abipusio pripažinimo principą prilyginamas nacionaliniam sprendimui, todėl yra būtina suderinti teisės aktus. Arešto orderiai yra numatyti valstybių narių baudžiamojo proceso kodeksuose, o pamatiniu sprendimu tam tikromis aplinkybėmis ir laikantis nurodytų sąlygų jiems suteikiamas tarptautinis poveikis – tai reikalauja suderinti atitinkamas nacionalines nuostatas. Pamatinio sprendimo straipsniai padeda įgyvendinti šį tikslą, nes juose suderinama sprendimo forma ir turinys, jo siuntimo ir vykdymo būdai ir terminai, atsisakymo vykdyti pagrindai ir garantijos, apsaugančios areštuotą asmenį šios procedūros metu, o taip pat perdavimo pasekmės.
50. Taigi pamatinis sprendimas nesukūrė naujo instituto ir nesuderino nacionalinių ekstradiciją reglamentuojančių įstatymų – iš tiesų suderintos buvo kiekvienoje valstybėje narėje galiojančios arešto ir perdavimo taisyklės, siekiant užtikrinti teisminių institucijų bendradarbiavimą(43).
51. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs ne su pamatinio sprendimo galimybėmis derinti teisę, o su jo tinkamumu kurti naujas koncepcijas. Vis dėlto tokioje diskusijoje slypi ir tam tikra dviprasmybė, nes, kaip aš ką tik nurodžiau, jei Europos arešto orderis skiriasi nuo ekstradicijos, kartu jis nėra ir naujadara, visiškai neturinti atitikmenų valstybių narių teisėje(44). Bet kuriuo atveju, jeigu toks argumentas būtų pateiktas, atsižvelgiant į būtinumą derinti, niekas netrukdytų pasinaudoti šia norma, nes ES sutartis nedraudžia ja naudotis tokiomis aplinkybėmis.
4. Trečiojo ramsčio šaltinių sistema. Ryšys tarp pamatinių sprendimų ir konvencijų
52. ES 32 straipsnio 2 dalyje išvardyti keturi trečiojo ramsčio teisės šaltiniai, tačiau, kaip pažymi Taryba, Komisija, Nyderlandai ir Belgija, joje nenustatyta jų pirmumo tvarka ar jų atskyrimas, kiekvieną teisės akto rūšį priskiriant konkrečiai sričiai. Iš esmės kiekvienas aktas gali būti naudojamas reglamentuoti visas sritis, nepažeidžiant tų ribų, kurias nulemia teisės akto pobūdis ir tikslas, t. y. teisės aktų leidėjo naudojimosi pasirinkimo laisve ribų.
53. Tokioms diskrecijos riboms nėra taikoma teisminė kontrolė, todėl sprendimas, kuris šių ribų neperžengia, nepaisant jo turinio, yra teisiškai teisingas.
54. Nagrinėjamu atveju Taryba pasirinko pamatinį sprendimą, todėl vertinimą reikėtų pradėti nuo to, ar, atsižvelgiant į siekiamą tikslą ir procedūrą, kuri buvo atlikta, kad šis tikslas būtų pasiektas, Taryba galėjo pasirinkti kitą teisės akto rūšį. Bendroji pozicija šiuo atveju netinka. Tokios pozicijos, naudingos Sąjungos ir valstybių narių tarptautinių santykių srityje, kai reikia priimti poziciją dėl konkretaus klausimo (ES 37 straipsnis), kartu su bendraisiais veiksmais natūraliai gali būti panaudotos antrajame ramstyje (ES 12 straipsnis)(45).
55. Visi kiti likę šaltiniai – pamatiniai sprendimai, sprendimai ir konvencijos – yra tinkamos priemonės, reikalaujančios perkėlimo į nacionalinę teisę4(46)6. Vis dėlto nagrinėjamu atveju negalima atsižvelgti į ES 34 straipsnio 2 dalies c punkte numatytus sprendimus, nes jų priimti negalima teisės derinimo tikslams, o tai yra būtina siekiant užtikrinti tinkamą Europos arešto orderio procedūrą.
56. Atsižvelgiant į tai, vienintelė pamatinio sprendimo alternatyva yra konvencija. Teisės aktų leidėjo pasirinkimo teisė apsiriboja pasirinkimu tarp šių dviejų teisės aktų rūšių, taigi reikėtų atmesti požiūrį, kad arešto orderis, kaip ekstradicijos „įpėdinis“, turėtų būti reglamentuojamas tarptautinėse sutartyse, nes tradiciškai ekstradicija tarp valstybių narių visada buvo reglamentuojama būtent šitaip. Šį požiūrį palaikantys asmenys remiasi vadinamuoju teisės normos galios „išsaugojimu“, atsižvelgdami į contrarius actus principą.
a) Contrarius actus principo netaikymas
57. Taisyklė, pagal kurią, jeigu jau sritis buvo sureglamentuota tam tikros rūšies teisės normomis, tai ji visuomet turi būti reglamentuojama tos pačios teisinės galios normomis, nenumatant jokios galimybės tą daryti žemesnės teisinės galios normomis, nėra absoliuti, nes atspindi asmenų garantijas santykiuose tarp nepriklausomos valdžios institucijos – įstatymų leidėjo – ir kitos, iš esmės pavaldžios institucijos – vykdomosios valdžios – ir atitinkamų jų teisės aktų, t. y. įstatymų ir poįstatyminių aktų. Jeigu parlamentas sureguliavo tam tikrą sritį, tai vyriausybė gali įsikišti tik tiek, kiek leidžia atstovaujamoji institucija ir kiek tai yra būtina, norint priimtą aktą detalizuoti arba inkorporuoti, tačiau joks vyriausybės teisės aktas negali reglamentuoti tos pačios srities ir taip pakeisti „kompetentingos institucijos“ valią, išskyrus atvejus, kai pastaroji jai deleguoja atitinkamų teisės aktų priėmimo įgaliojimus, ir su sąlyga, kad pagal Konstituciją nereikalaujama, jog atitinkamą sritį reguliuotų įstatymas(47).
58. Atsižvelgiant į tai, nėra prasmės diskutuoti, nes ir pamatinių sprendimų, ir tarptautinių konvencijų teisinis pagrindas yra tas pats, o priimant šių abiejų rūšių teisės aktus taikoma ta pati procedūra, nes juos, remdamasi valstybės narės arba Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, turi vieningai patvirtinti Taryba (ES 34 straipsnio 2 dalis, skaitoma kartu su ES 39 straipsnio 1 dalimi)(48).
59. Praktikos analizė patvirtina teisėkūros analizės rezultatus, nes valstybės narės ne kartą yra pakeitusios konvencijomis patvirtintas priemones kitomis integracijos struktūroms būdingomis priemonėmis. Vienas iš tipinių pavyzdžių – 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencija dėl jurisdikcijos ir sprendimų vykdymo civilinėse ir komercinėse bylose(49), vadinamoji Briuselio konvencija, kurią pakeitė 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 (68 straipsnis)(50).
60. Tokiomis aplinkybėmis reikėtų atsakyti į klausimą, ar tarptautinės konvencijos forma palengvintų subsidiarumo ir proporcingumo principų laikymąsi ir ar Bendrijos teisės aktų leidėjas privalėtų pasitelkti būtent šią formą.
b) Subsidiarumo ir proporcingumo principai
61. Šie du principai, įtvirtinti EB 5 straipsnyje, taikomi ir trečiajame ramstyje. Subsidiarumo principas taikomas pagal ES 2 straipsnį, in fine, o proporcingumo principas taikomas tiek, kiek jis yra reikalingas taikant subsidiarumo principą(51).
62. Pamatinio sprendimo septintoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad šių principų yra laikomasi, nes užsienyje išduotų arešto orderių vykdymą nacionalinėje teritorijoje bendroje erdvėje, pagrįstoje tarpusavio pasitikėjimu ir abipusiu teisminių sprendimų pripažinimu, veiksmingiau galima būtų įvykdyti bendrai, naudojant Sąjungos struktūras, o ne kiekvienai valstybei narei veikiant atskirai, kad ir koordinuojant veiksmus. Atsižvelgiant į tai, būtini daugiašaliai veiksmai, o tai reiškia, kad subsidiarumo principo reikalavimai įvykdyti.
63. Tarptautinės sutarties priėmimas taip pat atitiktų subsidiarumo principą, tačiau Sąjungos teisės aktų leidėjui suteikta veiksmų laisvė leidžia jam pasirinkti pamatinį sprendimą. Be to, kitokio požiūrio nereikalauja netgi proporcingumo principas, nes, kaip paaiškinsiu toliau, patirtis parodė, kad, atsižvelgiant į nesėkmes, susijusias su pirmiau sudarytomis konvencijomis, labiau verta rinktis pamatinį sprendimą. Reikalavimas, kad pasirinkta priemonė turi būti tinkama nustatytam tikslui pasiekti, reiškia, jog Sąjunga imasi veiksmų, kurie leistų pasiekti šiuos tikslus, todėl yra būtina pasitelkti priemonę, nustatančią valstybėms narėms pareigą pasiekti rezultatų per tam tikrą laikotarpį.
64. Tai reiškia, kad Bendrijos teisės aktų leidėjo veiksmų laisvės neribojo vadinamasis nuostatų, kurios tradiciškai reglamentavo piliečio perdavimą iš vienos valstybės narės kitai, siekiant jį persekioti už nusikalstamą veiką arba įvykdyti bausmę, teisinės galios išsaugojimas nei subsidiarumo principas. Atvirkščiai, netgi jeigu pripažintume, kad ši veiksmų laisvė kaip nors ribojama, pamatinis sprendimas vis tiek išliktų tinkama priemonė pagal proporcingumo principą ir Bendrijos teisės veiksmingumo principą, kurie, kaip išplaukia iš sprendimo Pupino, taikomi ir trečiajame ramstyje.
c) Didesnio veiksmingumo poreikis
65. Ginčijamas pamatinis sprendimas nėra pirmas mėginimas pagerinti Sąjungoje teisminį bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose. 1995 ir 1996 m. konvencijos buvo pamatinio sprendimo tiesioginės, nors ir nesėkmingos, pirmtakės. Abi šios konvencijos buvo parengtos pagal Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsnį, tačiau jos vis dar nėra taikomos visose valstybėse narėse, nes kai kurios iš valstybių iki šiol šių konvencijų neratifikavo(52).
66. Būtent tarptautinėms sutartims būdingi trūkumai ir lėmė, kad į teisės šaltinių sąrašą buvo įtraukta nauja kategorija, kuri leistų išvengti sunkumų, susijusių su tuo, jog valstybės turi pasirinkimo laisvę ratifikuoti atitinkamą sutartį arba ne(53). Tamperės Europos Vadovų Taryba tiesiogiai nurodė tikslą paversti Sąjungą laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, „visiškai pasinaudojant Amsterdamo sutartyje numatytomis galimybėmis“(54). Labiausiai tą atskleidžia Komisijos pasiūlymas, kuriame nurodyta, kad pamatinis sprendimas buvo pasirinktas dėl priežasčių, susijusių su veiksmingumu, ir įvertinus ankstesnes konvencijas, nepasižymėjusias ypatinga sėkme(55).
67. Reikalaujama, kad valstybės narės ir institucijos pasiektų ES 2 straipsnio tikslus ir palaikytų bei plėtotų ne kartą minėtą laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, be to, jos įpareigotos naudotis tinkamiausiomis priemonėmis. Valstybės narės ir institucijos privalo užtikrinti Bendrijos teisės veiksmingumą apskritai(56) ir Sąjungos teisės veiksmingumą konkrečiai(57), o tai reiškia, jog Taryba ne tik turi teisę, bet netgi yra įpareigota Europos arešto orderio ir perdavimo procedūrą įtvirtinti pamatiniame sprendime(58). Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo abejoti Tarybos pasirinktais metodais(59).
68. Todėl aš siūlau Teisingumo Teismui į pirmąjį klausimą atsakyti, kad Pamatinis sprendimas 2002/584 nepažeidžia EB 34 straipsnio 2 dalies b punkto.
B – Pamatinis sprendimas 2002/584 ir pagrindinės teisės (antrasis klausimas)
69. Pamatinis sprendimas 2002/584 nustato asmens, kurio atžvilgiu išduotas arešto orderis, teises ir konkrečiai įtvirtina siekį saugoti pagrindines teises. Šios išvados 18 ir 24 punktuose aš jau nurodžiau šį pamatinio sprendimo siekį kaip tokio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose pavyzdį, kuris peržengia paprasčiausius dvišalius valstybių tarpusavio santykius ir atsižvelgia į trečiąjį veiksnį, t. y. atskiro asmens teises(60).
70. Šiuo atžvilgiu pamatinio sprendimo l straipsnio 3 dalyje įtvirtinta oficiali deklaracija, kuri, netgi nebūdama rašytinė, būtų numanoma, nes vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos principų – pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms (ES 6 straipsnio 1 dalis), saugomoms kaip Bendrijos teisės bendrieji principai ir kylančioms iš Romos konvencijos ir valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų (ES 6 straipsnio 2 dalis)(61).
71. Šios aplinkybės reikalauja išnagrinėti šių teisių apsaugą Sąjungoje ir Teisingumo Teismui šiuo atžvilgiu priskirtą vaidmenį.
1. Pagrindinių teisių apsauga Europos Sąjungoje
72. Tai, kad steigiamosiose sutartyse nėra pateikiamas pagrindinių teisių katalogas, nereiškia, jog šios teisės nėra Bendrijos teisės dalis. Bendrijos, kaip valstybių, besivadovaujančių demokratiniais modeliais, susitarimo rezultatas, buvo sukurtos turint tikslą, kad jos bus teisės viršenybe pagrįstos organizacijos. Apleistoje žemėje buvo pasėta sėkla, ir per tam tikrą laiką kaip Teisingumo Teismo praktikos rezultatas „pražydo“ pagrindinės žmogaus teisės.
73. Šio darbo žmogaus teisių apsaugos srityje išdava – ne tik tos teisės, kurios yra tiesiogiai pripažįstamos, pavyzdžiui, diskriminacijos dėl lyties darbo užmokesčio srityje uždraudimas, įtvirtintas dabartiniame EB 141 straipsnyje(62), bet ir kitos teisės, kurių tiesioginių šaknų nerasime Bendrijos teisės sistemoje, kaip antai privataus būsto neliečiamybė(63), žodžio laisvė(64) ir mūsų nagrinėjamam prašymui priimti prejudicinį sprendimą aktualesnis principas nullum crimen, nulla poena sine lege(65).
74. Teisingumo Teismas vadovavosi paprasčiausia logika, kad valstybių narių teisės sistemoms bendros taisyklės yra bendrieji Bendrijos teisės principai ir dėl šios priežasties jų privalu laikytis, o tai reiškia, jog pagrindinės teisės, kaip bendros garantijos, yra šių principų dalis ir turi būti saugomos(66). Siekis derinti teisę šioje srityje nekelia jokių abejonių ir yra pagrįstas ne Bendrijos teisės šaltiniais(67), t. y. pirmiau minėtais bendraisiais principais, kurie yra bendri valstybėms narėms(68), bendrais jų konstitucinių tradicijų elementais(69) ir tarptautiniais žmogaus teisių apsaugos instrumentais(70), ypač Romos konvencija(71).
75. Bendrijos teisės aktų leidėjas perėmė šį požiūrį ir Amsterdamo sutartimi įtraukė šią teismo praktiką į ES 6 straipsnį, o Teisingumo Teismui suteikė kompetenciją saugoti pagrindines teises (ES 46 straipsnio d punktas).
76. 2000 m. atsitiko tai, ką sunku ignoruoti, t. y. buvo paskelbta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija. Šis dokumentas neturi privalomosios galios, nes nėra jokio privalomojo dokumento, inkorporuojantčio jo turinį(72). Šios chartijos paskelbimas laikytinas tik politine deklaracija, neturinčia jokios teisinės galios(73).
77. Tačiau, mano nuomone, tai jokiu būdu nereiškia, kad niekas nepasikeitė, lyg chartija būtų tik „mirusi norma“. Visų pirma, chartija neatsirado iš niekur, be jokio konteksto; priešingai, ji yra vystymosi proceso, kurį aš jau aprašiau, etapas, nes, kaip sakoma jos preambulėje(74), ji kodifikuoja ir patvirtina tam tikras teises, kurios kildinamos iš valstybėms narėms bendro nacionalinio ir tarptautinio palikimo(75), o tai reiškia, jog, nepaisant 2000 m. gruodžio mėn. priimto teksto pobūdžio ir teisinio poveikio, pagal ES 6 straipsnį ir 46 straipsnio d punktą Sąjunga turi gerbti šias teises, o Teisingumo Teismas turi jas saugoti(76).
78. Antra, Teisingumo Teismo praktikoje chartijai skiriamas dėmesys, nes ją aiškino generaliniai advokatai, taip išplėsdami jos, kaip paprasčiausios programos arba deklaracijos, pobūdį(77). Pirmosios instancijos teismas savo sprendimuose taip pat ne kartą rėmėsi šia deklaracija(78). Vis dėlto chartija retai cituojama Teisingumo Teismo sprendimuose(79) tik norint paneigti generalinių advokatų nuomonę, ir tik visai neseniai, vos prieš du mėnesius, sprendime Parlamentas prieš Tarybą(80) Teisingumo Teismas paskelbė keičiąs poziciją ir konstatavo, kad, nepaisant to, jog chartija nėra teisiškai privalomas dokumentas, reikia pripažinti jos svarbą (38 punktas).
79. Taigi reikia nutraukti tylą ir pripažinti, kad Pagrindinių teisių chartija yra svarbi aiškinimo priemonė saugant pagrindines teises, kurios priklauso bendram valstybių narių palikimui. Šį iššūkį reikia priimti atsargiai, bet kartu ir ryžtingai, visiškai tikint, kad jeigu pagrindinių teisių apsauga yra esminė Bendrijos ramstyje, neįmanoma to nepripažinti trečiajame ramstyje, nes dėl savo turinio jis gali turėti įtakos pačiai asmeninės laisvės, kitų laisvių pagrindo, esmei.
80. Tai gali padėti išvengti ankstesnių nesutarimų su nacionaliniais teismais, kurie nelabai pasitiki Bendrijos institucijų galimybėmis saugoti pagrindines teises(81).
81. Tokia pagrindinių teisių apsaugos misija vykdoma trimis lygiais(82) –nacionaliniu, Europos Tarybos ir Europos Sąjungos. Šie skirtingi lygiai iš dalies vystosi kartu, ir, dar svarbiau, jie pagrįsti tomis pačiomis vertybėmis. Šie lygiai daug kur susikerta ir kartais sutampa, tačiau nesukuria jokių neišsprendžiamų problemų tuo atveju, jeigu tikima, jog, laikydamasi atitinkamos kompetencijos, kiekviena šalis įgyvendina savąją visiškai garantuodama sistemų veikimo suderinamumą. Dialogas tarp Europos konstitucinių teismų leidžia padėti pamatus bendrai diskusijai.
82. Taigi nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas turėtų atsižvelgti į Pagrindinių teisių chartijos 20 ir 49 straipsnių, kuriuose atitinkamai skelbiami lygybės prieš įstatymą ir nullum crimen, nulla poena sine lege principai, kurie yra plačiai pripažįstami pagal valstybių narių konstitucijas, esmę. Prireikus Teisingumo Teismas gali remtis nacionalinių teismų praktika ir Europos žmogaus teisių teismo sprendimais dėl Romos konvencijos 14 ir 7 straipsnių.
2. Pamatinio sprendimo 2002/584 2 straipsnio 2 dalis ir lygybės principas
a) Lygybė prieš įstatymą
83. Arbitragehof klausia, ar nuostata, pagal kurią, vykdant Europos arešto orderį nebūtina tikrinti, ar pamatinio sprendimo 2 straipsnio 2 dalyje išvardytos nusikalstamos veikos yra laikomos nusikaltimais abiejose atitinkamose valstybėse narėse, nors dvigubo baudžiamumo tikrinimo reikalavimas taikomas kitų nusikalstamų veikų atžvilgiu, atitinka šią pagrindinę lygybės prieš įstatymą teisę.
84. Norint išnagrinėti šį klausimą, būtina įdėmiai išanalizuoti pamatinio sprendimo 2 straipsnio struktūrą tam, kad būtų panaikinta dviprasmybė, kuri išplaukia iš paties prašymo priimti prejudicinį sprendimą bei kai kurių per šią procedūrą pateiktų pastabų. Europos arešto orderis yra taikomas, jeigu nusikalstama veika išduodančiojoje valstybėje narėje baudžiama tam tikros trukmės laisvės atėmimu (1 dalis), tačiau perdavimui galima taikyti sąlygą, kad atitinkama nusikalstama veika turi būti pripažįstama nusikalstama ir vykdančiojoje valstybėje (4 dalis). Vis dėlto pastaroji galimybė netaikytina 32 nusikalstamų veikų, išvardytų 2 straipsnio 2 dalyje, atžvilgiu(83).
85. Atsižvelgdamas į tai, aš manau, kad būtų neteisinga sakyti, jog, išskyrus 2 straipsnio 2 dalyje išvardytas nusikalstamas veikas, Europos arešto orderio sistema yra pagrįsta dvigubo baudžiamumo principu. Atvirkščiai, persekiojimas prašančiojoje valstybėje narėje yra vienintelis reikalavimas, kuris gali būti nustatytas, nors valstybėms narėms, perkeliant į nacionalinę teisę pamatinį sprendimą(84) arba jų teismams vykdant konkretų arešto orderį(85), yra leidžiama tokį arešto orderį vykdyti tik tada, jeigu konkreti veika yra pripažįstama nusikalstama pagal jų pačių teisės sistemas; vis dėlto toks pasirinkimas nėra galimas dėl 2 straipsnio 2 dalyje išvardytų nusikalstamų veikų(86).
86. Tokiomis aplinkybėmis Arbitragehof pateiktas klausimas yra skirtas klaidingam adresatui, nes diskriminacija, kuria skundžiamasi, gali būti priskirta ne Sąjungos teisės aktų leidėjui, o, atsižvelgiant į aplinkybes, nacionalinės teisės aktams arba nacionaliniams teismų sprendimams, kurių vertinti Teisingumo Teismas neturi kompetencijos.
87. Klausimas netektų prasmės ir tuo atveju, jeigu laikytumėmės nuomonės, kad pažeidimo šaknys slypi pačiame pamatiniame sprendime, nes jame nustatyta skirtinga tvarka, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pobūdį.
88. Taip suformuluotos, šios abejonės būtų susijusios su abstrakčia lygybe prieš įstatymą, paliekant nuošalyje jos taikymą ir diskriminacijos dėl asmeninės ir socialinės padėties draudimą(87).
89. Įstatyme turi būti įtvirtintas vienodas požiūris į piliečius ir draudžiama panašias situacijas vertinti skirtingai, o skirtingoms situacijoms taikyti identišką tvarką. Vis dėlto, pateikdamas objektyvius ir protingus pateisinimus, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją skirtingai vertinti panašias situacijas. Šiuo atžvilgiu pateisinimas būtų objektyvus ir protingas, jeigu siekiama teisėto tikslo ir rezultatų ir šį tikslą ir rezultatus sieja tinkamas proporcingas ryšys, leidžiantis išvengti itin sunkių ir neįvertinamų pasekmių(88).
90. Mano nuomone, šiuo atveju atitinkamos situacijos nėra panašios. Pirmiausia, kalbant apie veikas, reikia nurodyti, kad atsižvelgiama ne į asmens statusą bet į nusikalstamos veikos pobūdį, o tai reiškia, jog jokios subjektyvios diskriminacijos nėra. Antra, kalbant apie persekiojimą, reikia nurodyti, jog negalima lyginti asmenų, kurie padarė skirtingas, nevienodo sunkumo laipsnio veikas ir kurių kaltės formos yra skirtingos, nes to neleidžia daryti skirtingas nusikalstamų veikų sunkumas.
91. Mano nuomonės nepakeistų nė tai, jeigu vertinant Europos arešto orderio vykdymo pasekmes (areštą, perdavimą, baudžiamąjį persekiojimą ir sprendimo vykdymą) paaiškėtų, jog atitinkami asmenys yra panašioje situacijoje, nesvarbu, dėl kokios nusikalstamos veikos jie buvo areštuoti, nes toks nevienodas požiūris yra objektyvus, protingas, teisingas ir proporcingas.
92. Jis yra objektyvus todėl, kad atsižvelgiama į veiksnius, kurie yra nesusiję su asmeniu ir gali būti įvertinti naudojant abstrakčius ir bendrus kriterijus, taip išvengiant bet kokio šališkumo. Šie kriterijai – nusikalstamos veiklos pobūdis, ir už ją numatyta bausmė.
93. Be to, jis yra protingas ir pateisinamas todėl, kad juo siekiama vieno iš Europos Sąjungos tikslų, t. y. kovoti su nusikalstamumu laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje (ES 2 straipsnio ketvirta įtrauka, skaitoma kartu su ES 29 straipsniu). Pamatinio sprendimo 2 straipsnio 2 dalis apima nusikalstamas veikas, kurios, kaip savo rašytinėse pastabose nurodė Ispanijos vyriausybė (121 punktas), turi rimtą poveikį teisiniams interesams, kuriems Europoje būtina speciali apsauga, todėl reikalaujama, kad arešto orderį išduodanti valstybė narė baustų už šias nusikalstamas veikas atitinkamo griežtumo laipsnio bausmėmis(89). Tai nusikalstamos veikos, kurių dvigubo baudžiamumo tikrinimas yra perteklinis, nes jos yra baudžiamos visose valstybėse narėse(90).
94. Galiausiai, neturėtų būti abejojama ir priemonės proporcingumu, nes skirtinga tvarka siekiama tik užtikrinti valstybės narės vykdomą sunkiu nusikaltimu kaltinamo arba už jį nuteisto asmens perdavimą valdžios institucijoms, priklausančioms teisminei sistemai, kuri yra panaši į arešto orderį išduodančiosios valstybės narės sistemą, gerbia teisinės valstybės principus ir garantuoja atitinkamo asmens pagrindinių teisių apsaugą, įskaitant teises, kuriomis asmuo gali naudotis vykstant baudžiamajam procesui.
95. Šią išvados dalį pabaigsiu tuo, kuo ieškovė pagrindinėje byloje pradeda savo pastabas, t. y. nurodydamas tuos itin neįprastus atvejus(91), kai valstybė narė perduoda asmenį pagal pamatinio sprendimo 2 straipsnio 2 dalį už veikas, kurios nėra baudžiamos jos pačios teritorijoje(92). Esant tokiai situacijai lygybės principas netaikomas, nes negali būti diskriminacijos savo paties atžvilgiu. Svarbu pabrėžti, kad taikant šį principą bet kuris Europos arešto orderis, išduotas siekiant sulaikyti valstybėje narėje įtariamą arba nuteistą asmenį už vieną iš 2 straipsnio 2 dalyje nurodytų nusikaltimų ir baudžiamų šioje nuostatoje nurodyto griežtumo bausme, turi būti vykdomas nepaisant atitinkamo asmens asmeninės arba socialinės padėties.
b) Lygybė taikant įstatymą
96. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą iškeltas dar vienas diskriminacijos aspektas, t. y. nurodyta, kad kyla pavojus, jog, atsižvelgiant į pamatinio sprendimo 2 straipsnio 2 dalyje pateikiamų sąvokų netikslumą, ši nuostata gali būti aiškinama nevienodai.
97. Akivaizdu, kad taip formuluojant klausimą nurodyta galimybė negali kelti abejonių dėl pačios teisės normos, kurioje neatsižvelgiama į hipotetinę diskriminaciją, kuri gali atsirasti ateityje dėl šios normos taikymo, tikslumo. Čia painiojama lygybė prieš įstatymą ir lygybė tokį įstatymą taikant. Pirmosios, kuri pagal savo pobūdį yra materialinė ir skirta užtikrinti, kad panašios situacijos būtų vertinamos vienodai, nesilaikoma tada, kai panašioms situacijoms be pateisinamo pagrindo taikoma skirtinga tvarka, o antroji, būdama formalaus pobūdžio, pažeidžiama tada, kai atitinkamą nuostatą taikanti valdžios institucija konkrečiu atveju šią nuostatą aiškina kitaip, palyginti su ankstesniu taikymu panašiose situacijose. Atsižvelgiant į tai, lygybė taikant įstatymą nebus pažeista, jeigu skirtingi teismai, teisėtai naudodamiesi savo kompetencija spręsti bylą, priims skirtingus sprendimus, nes lygybės principas nereikalauja, kad nepriklausomos institucijos prieitų prie identiškų išvadų. Būtų absurdiška vertinti įstatymą kaip diskriminuojantį vien todėl, kad jį galima skirtingai aiškinti, kai šį aiškinimą galima suvienodinti taikant tinkamas priemones.
98. Bet kuriuo atveju reikėtų palaukti ir įsitikinti, ar prognozuojami neatitikimai iš tiesų atsiras, nepaisant visų garantijų, kurias sistema nustato, siekiant jų išvengti. Pamatinis sprendimas šiuo atžvilgiu sukuria naudingus mechanizmus, t. y. keitimąsi būtina informacija tarp dalyvaujančių teismų ir tiesioginį šių teismų bendravimą(93). Be to, netgi likus tam tikram neaiškumui dėl pamatinio sprendimo 2 straipsnio 2 dalyje vartojamų sąvokų reikšmės, prejudicinio sprendimo procedūra pagal EB 35 straipsnį yra tinkama priemonė užtikrinti vienodą aiškinimą visoje Sąjungos teritorijoje.
99. Prognozuojamas pavojus, t. y. kliūtis, atsirandanti dėl to, kad valstybių narių baudžiamieji įstatymai nėra suderinti, susijusi ne su lygybės principu, o tik su teisinių santykių tikrumo reikalavimu, ypač valstybės ir privačių asmenų teisiniuose santykiuose, kuriems būdingas prievartos priemonių taikymas.
3. Pamatinio sprendimo 2 straipsnio 2 dalis ir teisėtumo baudžiamosiose bylose principas
100. Šis principas(94), kurį atspindi lotyniška sentencija nullum crimen, nulla poena sine lege ir kurį įtvirtina Romos konvencijos 7 straipsnio 1 dalis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 1 dalis, remiantis Ispanijos konstitucinio teismo tipine formuluote(95), apima dvigubą garantiją. Pirmoji, kuri yra materiali ir absoliuti, apima privalomą reikalavimą, kad nusikalstamos veikos ir už jas taikomos bausmės turi būti iš anksto apibrėžtos. Antroji yra formali ir susijusi su normų, kurios apibrėžia šias nusikalstamas veikas ir reglamentuoja bausmes, pirmumo tvarka; Ispanijos teisės sistemoje(96), kaip ir daugelio kitų valstybių narių teisės sistemose, šios normos prilyginamos teisės aktų leidėjo, kuriam tauta patikėjo savo suverenitetą, priimamiems įstatymams.
101. Atsižvelgdamas į ieškovės pagrindinėje byloje iškeltą argumentą, Arbitragehof siekia įsitikinti, ar, atsižvelgiant į pamatinio sprendimo 2 straipsnio 2 dalyje pateiktų nusikalstamų veikų platų ir netikslų apibrėžimą, šis sąrašas nepažeidžia minėtos materialinės garantijos.
102. Ši garantija atspindi teisinio saugumo baudžiamojoje teisėje principą(97) ir yra dar reikšmingesnė dėl to, kad daro poveikį pagrindinėms vertybėms, pavyzdžiui, asmens laisvei. Ja siekiama užtikrinti, kad piliečiai iš anksto žinotų, nuo kokių veikų jie turi susilaikyti ir kokios pasekmės kils jas padarius (lex previa)(98), t. y. apima reikalavimą tiksliai ir nedviprasmiškai apibrėžti nusikalstamas veikas (lex certa), kad, remdamiesi jų apibrėžimu, piliečiai patys ar padedant teismams(99) galėtų pakankamai tiksliai numatyti, dėl kokio veikimo ar neveikimo kyla baudžiamoji atsakomybė ir užkerta kelią atitinkamas nuostatas kaltinamojo nenaudai aiškinti plačiai, taikant analogiją, ir taikyti jas atgaline data(100).
103. Atsižvelgiant į tai, teisėtumo principas taikomas materialinei baudžiamajai teisei kaip reikalavimas, skirtas nusikalstamas veikas ir bausmes apibrėžiančiam teisės aktų leidėjui, o taip pat šiuos apibrėžimus baudžiamosiose bylose analizuojantiems ir taikantiems teismams(101). Kitaip tariant, jis pasireiškia, kai valstybė realizuoja savo kompetenciją taikyti sankcijas, o taip pat vykdant represinius sprendimus, o tai reiškia, jog pamatinis sprendimas negali būti pripažintas prieštaraujančiu šiam principui, nes jis nenumato jokių bausmių(102); juo netgi nesiekiama suderinti valstybių narių baudžiamosios teisės. Pamatinis sprendimas tik sukuria skirtingų valstybių teismų tarpusavio pagalbos mechanizmą, taikomą siekiant nustatyti nusikalstamos veikos autorių arba įvykdyti sprendimą. Šiai bendradarbiavimo priemonei taikoma keletas sąlygų, pavyzdžiui, kad bausmės arba sprendimai dėl įkalinimo būtų tam tikro griežtumo laipsnio, be to, galima reikalauti, jog atitinkamos veikos būtų pripažįstamos nusikalstamomis ir pagalbą teikiančio teismo valstybėje narėje, išskyrus 2 straipsnio 2 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų atžvilgiu, „laikantis jų apibrėžimo išduodančiosios valstybės narės teisėje“.
104. Taigi tikrumo, kurį numato šis principas, turime reikalauti iš arešto orderį išduodančiosios valstybės narės materialinės baudžiamosios teisės ir atitinkamai iš šios valstybės teisės aktų leidėjo bei teismo, pradedančio baudžiamąjį persekiojimą ir jį baigiančio, kai reikia, skiriant bausmę. Akivaizdu, kad jeigu Europos arešto orderis yra išduotas tinkamai, jis turi būti pagrįstas veikomis, kurios pagal tos valstybės įstatymus pripažįstamos nusikalstamomis. Šį orderį vykdančiosios valstybės narės baudžiamoji teisė paprasčiausiai turi numatyti galimybę suteikti prašomą pagalbą ir, jeigu tai leidžia pamatinį sprendimą perkelianti priemonė, perdavimui taikyti reikalavimą, kad atitinkamas elgesys būtų pripažįstamas nusikaltimu ir pagal tos valstybės įstatymus, išskyrus 2 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas, kurioms taip pat taikomas nullum crimen, nulla poena sine lege principas.
105. Bet kuriuo atveju reikia nurodyti, kad pagal savo pobūdį areštas ir perdavimas vykdant Europos arešto orderį nėra sankcijos. Už arešto orderio vykdymą atsakingas teismas turi įsitikinti, kad buvo įvykdytos jo žinioje esančio asmens perdavimo arešto orderį išdavusiam teismui sąlygos, tačiau nereikalaujama, kad vykdantis teismas išnagrinėtų bylos esmę, išskyrus tiek, kiek tai yra būtina perdavimui, be to, šis teismas turi susilaikyti nuo bet kokio įrodymų vertinimo ir bet kokio sprendimo dėl asmens kaltės. Tokio požiūrio laikėsi Europos žmogaus teisių komisija, kai ekstradiciją pripažino nepatenkančia į Romos konvencijos 7 straipsnio sąvokos „bausmė“ taikymo apimtį(103).
106. Arbitragehof pateiktas klausimas yra labiau susijęs ne su teisėtumo baudžiamosiose bylose principu, o su baime, kad pamatinio sprendimo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąvokos gali būti skirtingai išaiškintos kiekvienoje valstybėje narėje, o tai sukeltų nevienodo aiškinimo pavojų. Aš jau pirmiau, šios išvados 96–99 punktuose, nurodžiau šią galimybę, kuri yra būdinga bet kuriai abstraktumu ir bendruoju pobūdžiu pasižyminčiai teisės normai, ir galiu tik pridurti, kad jeigu, pasinaudojęs pamatiniame sprendime numatytais būdais bet kokiems sunkumams spręsti ir gavęs vienodą išaiškinimą per prejudicinio sprendimo procedūrą, Europos arešto orderį vykdantis teismas ir toliau nebūtų tikras dėl to, kaip reikėtų teisiškai kvalifikuoti veikas, kuriomis pagrįstas išduotas arešto orderis, ir dėl to, ar šios veikos priskirtinos prie 2 straipsnio 2 dalyje išvardytų 32 nusikalstamų veikų, jis turi remtis 2 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis.
107. Apibendrinant, mano nuomone, reikia padaryti išvadą, kad pamatinio sprendimo 2 straipsnio 2 dalis nepažeidžia ES 6 straipsnio 2 dalies, nes atitinka lygybės ir teisėtumo baudžiamosiose bylose principus.
VI – Išvada
108. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, aš siūlau Teisingumo Teismui atsakyti į Arbitragehof prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktus klausimus taip:
„1. 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos nepažeidžia ES 34 straipsnio 2 dalies b punkto.
2. Panaikindama dvigubo baudžiamumo reikalavimo tikrinimą dėl joje išvardytų nusikalstamų veikų pamatinio sprendimo 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja teisėtumo baudžiamosiose bylose ir lygybės principams, taigi, nepažeidžia ES 6 straipsnio 2 dalies.“