GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2005 m. rugsėjo 8 d.1(1)
Byla C-540/03
Europos Parlamentas
prieš
Europos Sąjungos Tarybą,
palaikomą
Vokietijos Federacinės Respublikos
ir
Europos Bendrijų Komisijos
„Teisė į šeimos susijungimą – Prašymo dėl dalinio panaikinimo priimtinumas – Nepilnamečiai vaikai – Laukimo laikotarpis“
I – Įžanga
1. Šiuo ieškiniu Europos Parlamentas prašo panaikinti 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą(2) (toliau – direktyva) 4 straipsnio 1 dalies paskutinę pastraipą bei 6 dalį ir 8 straipsnį. Priešingai nei nurodo direktyvos pavadinimas, ji reguliuoja ne šeimos susijungimą bendrai, bet tik šeimų, kurių nariai nėra Europos Sąjungos piliečiai, teises.
2. Remiantis direktyva teisėtai Bendrijoje gyvenantis trečiosios šalies pilietis iš esmės turi teisę reikalauti, kad priimančioji šalis leistų šeimos susijungimo pagrindu prie jo prisijungti jo vaikams. Vis dėlto ginčijamos nuostatos suteikia valstybėms narėms galimybę esant tam tikroms sąlygoms riboti šeimos susijungimą vyresniems nei 12 metų vaikams arba vaikams nuo 15 metų amžiaus ir nustatyti tam tikrus laukimo laikotarpius. Parlamento nuomone, tokios nuostatos yra nesuderinamos su šeimos apsaugai skirtomis žmogaus teisių normomis ir vienodo požiūrio principu.
3. Nors Parlamentas akivaizdžiai neskiria didelės reikšmės generalinių advokatų teiginiams(3), šiuo ieškiniu keliami nauji teisiniai klausimai reikalauja pateikti generalinio advokato išvadą. Šie klausimai, be kita ko, susiję su ieškinio priimtinumu bei su atitinkamų pagrindinių teisių ir žmogaus teisių taikymu šioje byloje.
II – Teisinis pagrindas
A – Bendrijos teisė
4. Taryba direktyvą priėmė Sutarties 63 straipsnio pirmosios pastraipos 3 punkto pagrindu. Pagal minėtą straipsnį Taryba vienbalsiai sprendžia dėl imigracijos politikos priemonių šiose srityse:
„a) atvykimo ir apsigyvenimo sąlygų bei ilgalaikių vizų ir leidimų gyventi, taip pat leidimų šeimoms susijungti išdavimo valstybėse narėse tvarkos;
b) <...>“
5. Šiuo atveju taip pat svarbi yra ir Sutarties 63 straipsnio antroji pastraipa, kuri numato:
„Pagal 3 ir 4 punktus Tarybos nustatytos priemonės neužkerta kelio jokiai valstybei narei atitinkamose srityse išlaikyti arba nustatyti nacionalinių nuostatų, suderinamų su šia Sutartimi ir tarptautiniais susitarimais.“
6. Direktyvos antra konstatuojamoji dalis aiškiai pabrėžia šeimos apsaugą, išplaukiančią iš tarptautinių sutarčių ir ypač pagrindinių teisių:
„Laikantis daugelyje tarptautinės teisės dokumentų įrašyto įsipareigojimo saugoti šeimą ir gerbti šeimos gyvenimą, turėtų būti imamasi priemonių dėl šeimos susijungimo. Ši direktyva gerbia pagrindines teises ir laikosi principų, pripažintų, visų pirma, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje.“
7. Primintina, kad 2000 m. Nicoje paskelbtos Pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, p. 1) 7 straipsnis (2004 m. spalio 29 d. pasirašytos Sutarties dėl konstitucijos Europai II-67 straipsnis) numato, jog kiekvienas asmuo turi teisę, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas.
8. Direktyvos penkta konstatuojamoji dalis numato:
„Valstybės narės turėtų įgyvendinti šios direktyvos nuostatas vengdamos diskriminacijos dėl lyties, rasės, odos spalvos, etninės ar socialinės kilmės, genetinių ypatybių, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ir kitų pažiūrų, priklausymo nacionalinėms mažumoms, turto, prigimties, negalių, amžiaus ar lytinės orientacijos.“
9. Tokiu būdu Bendrijos įstatymų leidėjas primena apie specifinius diskriminacijos uždraudimus, išdėstytus Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnyje (Sutarties dėl konstitucijos Europai II‑81 straipsnis).
10. Pagal 3 straipsnio 4 dalies b punktą ši direktyva neturi įtakos palankesnėms nuostatoms, numatytoms 1961 m. spalio 18 d. Europos socialinėje chartijoje(4), pakeistoje 1996 m. gegužės 3 d. Europos socialinėje chartijoje(5) ir 1977 m. lapkričio 24 d. Europos konvencijoje dėl darbuotojų migrantų teisinio statuso(6).
11. Direktyvos 4 straipsnio 1 dalis iš esmės numato, kad valstybės narės leidžia atvykti ir gyventi sutuoktiniui bei vaikams. Tačiau šio punkto paskutinė pastraipa leidžia valstybėms narėms tais atvejais, kai vaikas yra vyresnis kaip 12 metų, nustatyti papildomas sąlygas dėl šeimos susijungimo.
„Nukrypstant nuo pirmesnių nuostatų, tais atvejais, kai vaikas yra vyresnis kaip 12 metų ir atvyksta savarankiškai, ne kartu su kitais savo šeimos nariais, valstybė narė, prieš leisdama atvykti ir gyventi pagal šią direktyvą, gali patikrinti, ar jis arba ji atitinka integracijos sąlygą, nustatytą jos galiojančiuose teisės aktuose šios direktyvos įgyvendinimo dieną.“
12. Direktyvos dvylikta konstatuojamoji dalis numato:
„Galimybė riboti teisę į šeimos susijungimą vaikams, vyresniems kaip 12 metų amžiaus, kurių pagrindinė gyvenamoji vieta nesutampa su globėjo, skirta parodyti vaikų gebėjimą integruotis ankstyvaisiais gyvenimo metais ir turi užtikrinti, kad jie įgytų reikalingą išsilavinimą ir kalbos įgūdžius mokykloje.“
13. Remiantis direktyvos 4 straipsnio 6 dalimi teisė į šeimos susijungimą yra iš viso netaikoma, jeigu prašymas dėl šeimos susijungimo su vaiku pateikiamas šiam vaikui sukakus 15 metų.
„Nukrypstant nuo pirmesnių nuostatų, valstybės narės gali reikalauti, kad prašymai dėl šeimos susijungimo su nepilnamečiais vaikais turi būti pateikiami iki tol, kol jiems nesukako 15 metų, kaip numatyta šios direktyvos įgyvendinimo dieną jos galiojančiuose teisės aktuose. Jei prašymas yra pateikiamas sukakus 15 metų, valstybės narės, kurios nusprendžia taikyti šią leidžiančią nukrypti nuostatą, leidžia tokiems vaikams atvykti ir gyventi ne šeimos susijungimo pagrindais.“
14. Direktyvos 8 straipsnis leidžia nustatyti laukimo laikotarpius:
„Valstybės narės gali reikalauti, kad globėjas iki savo šeimos narių prisijungimo prie jo ar jos būtų teisėtai išbuvęs jų teritorijoje ne ilgiau kaip dvejus metus.
Nukrypstant nuo šios nuostatos, tais atvejais, kai kurios nors valstybės narės su šeimos susijungimu susijusiais teisės aktais, galiojančiais šios direktyvos priėmimo dieną, atsižvelgiama į tos valstybės narės pajėgumą priimti, ta valstybė narė gali numatyti ne ilgesnį kaip trejų metų laukimo laikotarpį nuo prašymo dėl šeimos susijungimo pateikimo iki leidimo gyventi šeimos nariams išdavimo.“
15. Direktyvoje yra įvairių nuostatų, leidžiančių atsižvelgti į kiekvienam atvejui būdingas aplinkybes.
16. Remiantis direktyvos 5 straipsnio 5 dalimi reikia atsižvelgti į vaiko interesus.
„Nagrinėdamos prašymą, valstybės narės deramai atsižvelgia į nepilnamečių vaikų geriausius interesus.“
Ši nuostata Komisijos pasiūlyme(7) dar aiškiai rėmėsi ir Vaiko teisių konvencija(8).
17. 17 straipsnis numato visus potencialiai susijusius asmenis:
„Valstybės narės, atmesdamos prašymą, panaikindamos ar atsisakydamos atnaujinti leidimą gyventi arba spręsdamos klausimą dėl globėjo ar jo šeimos nario išsiuntimo, deramai atsižvelgia į asmens šeimos santykių pobūdį ir tvirtumą, jo gyvenimo valstybėje narėje trukmę, šeimos, kultūrinių ir socialinių ryšių su jo ar jos kilmės šalimi buvimą.“
B – Tarptautinė viešoji teisė
1. Europos sutartys
18. Teisė į šeimos gyvenimo apsaugą iš esmės kyla iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, pasirašytos 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje (toliau – EŽTK), 8 straipsnio:
„1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.
2. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.“
19. Diskriminacijos uždraudimas yra įtvirtintas EŽTK 14 straipsnyje:
„Naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais.“
20. Šeimos susijungimo nuostatos taip pat yra numatytos Europos socialinėje chartijoje(9). Pagal I dalies 19 punktą darbuotojai migrantai, kurie yra vienos iš Šalių piliečiai, ir jų šeimos turi teisę į apsaugą ir paramą kiekvienos kitos Šalies teritorijoje. 19 straipsnis konkretina minėtą teisę, kiek tai susiję su šeimos susijungimu, taip:
„Siekdamos užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta darbuotojų migrantų ir jų šeimų teisė į apsaugą ir paramą kiekvienos kitos Šalies teritorijoje, Šalys įsipareigoja:
<...>
6. Kiek įmanoma padėti susijungti darbuotojo užsieniečio, kuriam leista įsikurti toje teritorijoje, šeimai;
<...>“(10)
21. Pagal 38 straipsnį Chartijos sudėtine dalimi esantis priedas numato, jog sąvoka „darbuotojo užsieniečio šeima“ yra suprantama taip, kad ji reiškia bent to darbuotojo žmoną ir jo išlaikomus vaikus iki 21 metų amžiaus. 1996 m. gegužės 3 d. naujoje Europos socialinės chartijos redakcijoje(11), kurios 19 straipsnio 6 dalis liko nepakeista, priedas buvo pakeistas taip, jog taikant šią nuostatą sąvoka „darbuotojo užsieniečio šeima“ yra suprantama bent jau kaip darbuotojo sutuoktinis ir nevedę vaikai, kai šie priimančiojoje valstybėje laikomi nepilnamečiais ir yra darbuotojo migranto išlaikomi.
22. Europos Taryba taip pat priėmė Europos konvenciją dėl darbuotojų migrantų teisinio statuso(12). Šeimos susijungimą reglamentuoja 12 straipsnis. Minėto straipsnio 1 dalis numato:
„Darbuotojo migranto, kuris teisėtai dirba Susitariančiosios Šalies teritorijoje, sutuoktiniui ir jo išlaikomiems nevedusiems vaikams tol, kol pagal atitinkamus priimančiosios valstybės teisės aktus jie laikomi nepilnamečiais, laikantis tokių pačių sąlygų, kurios šioje konvencijoje numatytos darbuotojams migrantams priimti ir pagal nacionalinės teisės aktus ar tarptautinius susitarimus nustatytą tvarką leidimui išduoti, leidžiama prisijungti prie Susitariančiosios Šalies teritorijoje gyvenančio darbuotojo migranto, jeigu pastarasis gali suteikti šeimai gyvenamąjį plotą, kuris regione, kuriame jis dirba, yra laikomos tinkamu vietiniam darbuotojui. Kiekviena Susitariančioji Šalis gali nustatyti maksimalų dvylikos mėnesių laukimo laikotarpį, per kurį bus išduotas leidimas.“
23. Pagal 1 straipsnyje pateikiamą sąvoką tik Susitariančiųjų Šalių piliečiai yra „darbuotojai migrantai“ konvencijos prasme.
2. Tarptautiniai susitarimai
24. 1966 m. gruodžio 19 d. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto(13) 17 straipsnis, panašiai kaip ir EŽTK 8 straipsnis, užtikrina:
„1. Niekas neturi patirti savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, jo būsto neliečiamybę, susirašinėjimo slaptumą, neteisėto kėsinimosi į jo garbę ir orumą.
2. Kiekvienas asmuo turi teisę į įstatymo apsaugą nuo tokio kišimosi arba tokių pasikėsinimų.“
25. Minėto pakto 23 straipsnio 1 dalis numato:
„Šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė ir ji turi teisę į visuomenės ir valstybės apsaugą.“
26. Papildomai reikia paminėti šio pakto 24 straipsnio 1 dalį:
„Kiekvienas vaikas be jokios diskriminacijos dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, tautinės ar socialinės kilmės, turtinės padėties ar jo gimimo turi teisę į tokias apsaugos priemones, kurių reikia jam, kaip nepilnamečiui, ir kurias turi teikti šeima, visuomenė ir valstybė.“
27. Vaiko teisių konvencijoje(14) taip pat yra numatytos normos dėl šeimos susijungimo. 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas pagrindinis principas, pagal kurį vaikas negali būti atskirtas nuo tėvų prieš jų norą. Tuo remiantis 10 straipsnio 1 dalyje yra reikalaujama:
„Vadovaudamosi valstybių dalyvių 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga, vaiko ar jų tėvų pareiškimus dėl įvažiavimo į valstybę dalyvę arba išvykimo iš jos, kad šeima galėtų susijungti, valstybės dalyvės turi svarstyti palankiai nusiteikusios, humaniškai ir kruopščiai.“ (Pataisytas vertimas)
28. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į 3 straipsnio 1 dalyje nustatytus bendrus reikalavimus:
„Priimant bet kokius su vaiku susijusius sprendimus, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios socialinės apsaugos įstaigos, teismai, administracinės valdžios institucijos ar įstatymų leidybos organai, svarbiausia atsižvelgti į vaiko interesus.“ (Pataisytas vertimas)
29. Kaip ir Europos Taryba, Junginės Tautos taip pat priėmė Tarptautinę konvenciją dėl visų darbuotojų migrantų ir jų šeimų narių teisių apsaugos(15). Pagal 44 straipsnio 2 dalį valstybės dalyvės, neviršydamos joms suteiktos kompetencijos, privalo imtis visų tinkamų priemonių, kad palengvintų darbuotojų migrantų susijungimą su sutuoktiniais ir jų išlaikomais nepilnamečiais vaikais. Iki šiol nė viena Bendrijos valstybė narė neratifikavo šios konvencijos.
30. Galiausiai reikia atsižvelgti ir į 1975 m. birželio 24 d. Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencijos Nr. 143 dėl migruojančių darbuotojų (papildomos nuostatos)(16) 13 straipsnį, kuris numato:
„1 Kiekviena valstybė dalyvė gali imtis visų reikalingų priemonių, patenkančių į jos kompetenciją, ir bendradarbiauti su kitomis valstybėmis dalyvėmis, kad padėtų susijungti visų darbuotojų migrantų, teisėtai gyvenančių jų teritorijoje, šeimoms.
2. Šis straipsnis taikomas darbuotojo migranto sutuoktiniui, taip pat jo vaikams, tėvui ir motinai, jeigu šie yra jo išlaikomi.“
III – Šalių reikalavimai
31. Europos Parlamentas Teisingumo Teismo prašo:
– remiantis EB 230 straipsniu panaikinti 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą 4 straipsnio 1 dalies paskutinę pastraipą bei 6 dalį ir 8 straipsnį,
– priteisti iš atsakovės padengti visas bylinėjimosi išlaidas.
32. Taryba Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį dėl 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB 4 straipsnio 1 dalies paskutinės pastraipos bei 6 dalies ir 8 straipsnio panaikinimo,
– priteisti iš Europos Parlamento padengti bylinėjimosi išlaidas.
33. Vokietijos Federacinė Respublika ir Komisija palaiko Tarybos reikalavimus kaip įstojusios į bylą šalys.
IV – Vertinimas
A – Dėl priimtinumo
1. Dėl teisės akto, kuris gali būti ginčijamas, buvimo
34. Remiantis EB 230 straipsniu ieškinys dėl panaikinimo gali būti pareikštas tik dėl teisės aktų, bet ne dėl priemonių, nesukeliančių privalomų teisinių padarinių(17). Remiantis EB 63 straipsnio antrąja pastraipa kyla abejonių dėl Direktyvos privalomų teisinių padarinių. Šiame straipsnyje įtvirtinta, kad „pagal (63 straipsnio) 3 ir 4 punktus Tarybos nustatytos priemonės (kaip ir nagrinėjama direktyva) neužkerta kelio jokiai valstybei narei atitinkamose srityse išlaikyti arba nustatyti nacionalinių nuostatų, suderinamų su šia Sutartimi ir tarptautiniais susitarimais“.
35. Iš dalies doktrinoje EB 63 straipsnio antroji pastraipa aiškinama kaip suteikianti teisę priimti didesnes apsaugos priemones, kaip antai jau numatytos EB 95 straipsnio 5 dalyje, 137 straipsnio 5 dalyje, 153 straipsnio 3 dalyje ir 176 straipsnyje(18). Toks aiškinimas nėra įtikinamas, nes EB 63 straipsnio antroji pastraipa, skirtingai nei nuostatos dėl didesnių apsaugos priemonių, neturi tikslo užtikrinti didesnės apsaugos. Todėl, jei valstybės narės gali laisvai pasirinkti šių kitų priemonių tikslus, tai reiškia, kad Bendrijos teisės nuostatos nenustato valstybėms narėms jokių privalomų minimalių standartų. Tik tokie minimalūs standartai leidžia nustatyti didesnes apsaugos priemones, skirtingai nei tuomet, kai visiškai nekyla privalomų teisinių padarinių(19).
36. Remiantis vien tik EB 63 straipsnio antrosios pastraipos žodiniu aiškinimu, galima padaryti išvadą, kad antrinės teisės normos, t. y. ginčijama direktyva, priimtos pagal abu nurodytus punktus, neturi jokio teisinio poveikio nacionalinėje teisėje, nei taikymo viršenybės, jeigu nacionalinėje teisėje egzistuoja kitokios normos(20). Vokietijos vyriausybė, atsakydama į Teisingumo Teismo užklausą, nurodė, kad EB 63 straipsnio antroji pastraipa leidžia valstybėms narėms vienašališkai nustatyti priemones. Todėl remiantis tokia logika netgi atvejis, kai nėra jokių priemonių, t. y. valstybei jų neperkėlus į nacionalinę teisę, atitiktų minėtą straipsnį, nes tai būtų laikoma „kita“ priemone. Dėl to pagal Sutarties 63 straipsnio pirmosios pastraipos 3 ir 4 punktus nustatytų priemonių teisinis poveikis būtų toks pats kaip rekomendacijų(21). Tačiau Vokietijos vyriausybė nenorėjo eiti taip toli.
37. Toks aiškinimas galėtų atitikti kai kurių valstybių narių numanomus interesus priimti tokią nuostatą. Be to, ne visos valstybės narės pritarė idėjai kompetenciją dėl imigracijos politikos įtraukti į EB sutartį(22).
38. EB 63 straipsnio antrąją pastraipą aiškinant kaip išlygą valstybių narių naudai, 63 straipsnio pirmosios pastraipos 3 ir 4 punktuose numatytos normos, kurios buvo įtrauktos į Sutartį kartu su antrąja pastraipa, netektų prasmės ir taptų neveiksmingos. Tokiomis naujomis kompetencijos normomis nėra siekiama leisti priimti rekomendacijas. Tam nereikėtų jokio teisinio pagrindo EB sutartyje, nes Europos Sąjungos K.1 ir K.3 straipsniai, kaip tai numatyta anksčiau galiojusioje Mastrichto sutarties redakcijoje, jau numatė atitinkamus ir potencialiai netgi platesnius įgaliojimus šioje srityje(23). 63 straipsnio pirmosios pastraipos 3 ir 4 punktuose nurodytų norminių įgaliojimų numatymas turėjo suteikti Bendrijos teisės priemones, be kita ko, imigracijos politikos klausimams reglamentuoti.
39. Taigi EB 63 straipsnyje yra numatytos prieštaringos normos(24), kurių veiksmingumas gali būti užtikrintas tik tuomet, kai jų aiškinimu kiekvienu atveju siekiama tinkamos pusiausvyros, t. y., kaip teigia Bundesverfassungsgericht (Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas), „praktinio atitikimo“ („praktische Konkordanz“)(25). Kaip atsakydami į Teisingumo Teismo klausimus nurodė Parlamentas, Taryba ir Komisija, antrosios pastraipos negalima suprasti taip, kad ja panaikinama pagal 3 ir 4 punktus nustatytų priemonių privaloma teisinė galia. Nurodymas dėl suderinamumo su Sutartimi, kaip jis suprantamas visoje Bendrijos teisėje, turėtų būti suprantamas taip, kad nacionalinės teisės nustatytos priemonės, įskaitant nustatytąsias 3 ir 4 punktų pagrindu, turi būti suderinamos su antrine teise(26).
40. Tokio išaiškinimo teisingumą patvirtina ir tai, kad 63 straipsnio pirmosios pastraipos 3 ir 4 punktais numatyti norminiai įgaliojimai gali būti įgyvendinti tik vienbalsiai(27). Todėl valstybės narės gali pakankamai užtikrinti savo interesus teisėkūros proceso metu. Tuo atveju, jeigu valstybė narė pirmiausia pritartų tokiu teisiniu pagrindu priimtam teisės aktui, o vėliau paliktų galioti arba priimtų jam prieštaraujantį nacionalinės teisės aktą, toks elgesys būtų nesuderinamas su venire contra factum proprium principu, t. y. būtų laikomas nesąžiningu(28).
41. Todėl antroji pastraipa neturi būti suprantama kaip ribojanti teisės aktų teisinę galią, bet, kaip pabrėžė Taryba, kaip Bendrijos įstatymų leidėjo pareiga palikti valstybėms narėms pakankamai plačią diskrecijos teisę nustatant priemones pagal 3 ir 4 punktus. Ši pareiga detalizuojama įvairiomis galimybėmis, kurias valstybėms narėms suteikia minėta direktyva. Kilus abejonei tokia teisinė ir politinė pareiga įpareigoja 3 ir 4 punktų pagrindu priimtą antrinę teisę aiškinti kaip negalutinai suderintą.
42. Atsižvelgiant į tai, kas buvo pasakyta, darytina išvada, kad nepaisant Sutarties 63 straipsnio antrosios pastraipos nuostatos, direktyva iš esmės yra teisės aktas, kuris gali būti ginčijamas.
2. Dėl ginčijamų nuostatų teisinės prigimties
43. Vis dėlto Taryba abejoja, ar ieškinys yra pareikštas dėl teisės akto, kuris gali būti ginčijamas. Ji prieštarauja Parlamentui nurodydama, kad jis ieškinį pareiškė ne dėl Bendrijos teisės nuostatų, bet dėl nacionalinės teisės nuostatų, o tai nėra leidžiama. Ji tvirtina, kad direktyvos 4 straipsnio 1 dalies paskutinė pastraipa ir 6 dalis bei 8 straipsnis neįpareigoja valstybių narių priimti konkrečių nuostatų. Atvirkščiai, yra tik nurodomos jau egzistuojančios nacionalinės teisės nuostatos ir leidžiama palikti jas toliau galioti. Teisingumo Teismas nėra kompetentingas spręsti klausimo, ar nacionalinė teisė yra suderinama su Bendrijos pagrindinėmis teisėmis.
44. Parlamentas ir Komisija nurodo, kad ginčijamos nuostatos yra sudedamoji Bendrijos teisės dalis ir jos gali būti patikrintos Teisingumo Teismo, be kita ko, dėl jų suderinamumo su Bendrijos pagrindinėmis teisėmis. Bendrijos teisės nuostatos, leidžiančios valstybėms narėms imtis pagrindines teises pažeidžiančių priemonių, pažeistų šias pagrindines teises.
45. Šiuo klausimu sutinku su Parlamento ir Komisijos nuomone. Tarybos prieštaravimas nėra įtikinamas. Taryba, pateikdama savo argumentus, neįvertina to, kad jau vien pats atitinkamų galimybių – palikti toliau galioti arba priimti nacionalinius aktus – patvirtinimas Bendrijos teisėje yra laikomas reglamentavimu, kuris tam tikromis aplinkybėmis gali reikšti Bendrijos teisės pažeidimą. Viena vertus, šios valstybėms narėms nustatytos galimybės potencialiai apriboja direktyva suteikiamos teisės į šeimos susijungimą apimtį. Kita vertus, jos formaliai nustato, kad nagrinėjamos nuostatos yra suderinamos su Bendrijos teise. Jeigu tokia nuostata nebus ginčijama per nustatytą teminą ieškiniui dėl panaikinimo pareikšti, Bendrija negali vėliau savo iniciatyva imtis veiksmų prieš nacionalines priemones, kuriomis yra tik įgyvendinamos numatytos galimybės(29). Tad reikia padaryti išvadą, kad toks ieškinys iš esmės turėtų būti pripažintas priimtinas.
3. Dėl direktyvos panaikinimo iš dalies
46. Vokietijos vyriausybės pateikta išvada, kurią atliko profesorė Langenfeld, netiesiogiai keliamas klausimas, ar ieškinio dalyku galėtų būti šiuo atveju pareikštas reikalavimas panaikinti tam tikras direktyvos nuostatas. Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, dalinis panaikinimas nėra galimas, jei prašomos panaikinti teisės akto dalys yra neatskiriamai susijusios su likusiomis teisės akto dalimis, o visiškas teisės akto panaikinimas peržengtų ieškinio dalyko ribas (ultra petita)(30). Atskiras tokių neatskiriamų dalių panaikinimas visiškai pakeistų priimto teisės akto esmę(31). Tokį pakeitimą turi teisę atlikti tik Bendrijos teisės aktų leidėjas(32).
47. Kaip atsakydamos į Teisingumo Teismo klausimus nurodė Taryba ir Vokietijos vyriausybė, remiantis minėtais kriterijais šis ieškinys taip pat yra nepriimtinas. Parlamento ginčijamos nuostatos, priešingai nei nurodė Parlamentas ir teigė Komisija žodinio bylos nagrinėjimo metu, objektyviai yra neatskiriamos nuo likusios direktyvos dalies. Tai nepriklauso nuo to, ar likusios direktyvos nuostatos galėtų būti taikomos atskirai nuo kitų. Atvirkščiai, ginčijamos nuostatos numato potencialų direktyvoje įtvirtintos valstybių narių pareigos palengvinti šeimų susijungimą apribojimą. Jeigu Teisingumo Teismas direktyvos 4 straipsnio 1 dalies paskutinę pastraipą bei 6 dalį ir 8 straipsnį pripažintų negaliojančius, teisė į šeimos susijungimą neatsižvelgiant į laukimo laikotarpį būtų taikoma be specialių apribojimų ir nepilnamečiams vaikams, kurie yra vyresni nei 12 arba 15 metų. Taigi panaikinus ginčijamas nuostatas būtų pakeista direktyvos esmė ir Teisingumo Teismas tokiu būdu įsikištų į Bendrijos teisės aktų leidėjo kompetenciją.
48. Šiuo atveju taip pat negalima panaikinti likusių neatskiriamų nuostatų, t y. visos šios direktyvos. Tai peržengtų Parlamento pareikšto ieškinio dalyko ribas ir būtų nesuderinama su ieškiniu siekiamais tikslais, nes tuomet Bendrijos teisėje neliktų teisės į šeimos susijungimą(33).
49. Todėl ieškinys yra nepriimtinas.
50. Dėl šios priežasties ieškinio pagrįstumas šiuo atveju tikrinamas tik papildomai.
B – Dėl pagrįstumo
51. Ieškinyje Parlamentas teigia, kad yra pažeista pagrindinė teisė į šeimos apsaugą ir vienodo požiūrio principas. Pirmiausia reikia patikrinti, ar priimant teisės aktą nebuvo padarytas pažeidimas.
1. Dėl direktyvos 4 straipsnio 6 dalies priėmimo procedūros
52. Turėtų būti patikrinta direktyvos 4 straipsnio 6 dalies priėmimo procedūra. Parlamentas pažymi, kad Taryba jam nepateikė šios pataisos nuomonei pareikšti.
53. Parlamentas negrindžia savo ieškinio argumentu, kad nebuvo laikomasi konsultacijų procedūros. Todėl kyla klausimas, ar Teisingumo Teismas ex officio turėtų nustatyti, ar tuo nebuvo pažeisti procedūriniai reikalavimai. Ieškinių dėl panaikinimo pagal EAPB sutarties 33 straipsnį atveju Teisingumo Teismas savo iniciatyva iškėlė klausimą dėl procedūros trūkumų(34). Generalinis advokatas D. Ruiz-Jarabo Colomer tokią teismo praktiką supranta taip, kad Teisingumo Teismas pagal EB 230 straipsnį ex officio nagrinėja ieškinius bent jau dėl kompetencijos trūkumo ir esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimo(35). Dėl priėmusios aktą institucijos kompetencijos pažymėtina, kad šiuo atveju taip pat galioja Teisingumo Teismo praktika(36). Remiantis proceso ekonomiškumo ir teisinio saugumo principais procedūriniai trūkumai turi būti nagrinėjami tokia pačia tvarka, taip pat ir tuo atveju, kai Teisingumo Teismas apie tokių trūkumų buvimą sužino nagrinėdamas ieškinį dėl panaikinimo. Todėl šiuo atveju reikia patikrinti, ar dėl direktyvos 4 straipsnio 6 dalies buvo pakankamai konsultuotasi su Parlamentu.
54. Pagal Sutarties 63 straipsnį, skaitomą kartu su 67 straipsnio 1 dalimi, Taryba priima sprendimą pasikonsultavusi su Parlamentu. Jeigu priimtas tekstas kaip visuma iš esmės skiriasi nuo teksto, dėl kurio buvo konsultuojamasi su Parlamentu, tokiu atveju visada turi būti iš naujo konsultuojamasi su Parlamentu, nebent pataisos iš esmės atitinka paties Parlamento išreikštą norą(37).
55. Nėra duomenų, kad su Parlamentu buvo konsultuotasi priimant direktyvos 4 straipsnio 6 dalį. Paskutinį kartą Taryba kreipėsi į Parlamentą dėl jo nuomonės 2002 m. gegužės 23 d. laišku. Remiantis turima informacija direktyvos 4 straipsnio 6 dalis pirmą kartą buvo nurodyta 2003 m. vasario 25 d. Tarybos dokumente, po to, kai pirmininkaujanti šalis dėl Austrijos delegacijos išlygų pasiūlė atitinkamą pataisą(38). Nors Parlamentas nuomonę dėl direktyvos paskutinį kartą pareiškė 2003 m. balandžio 9 d.(39), nėra jokių požymių, kad Taryba informavo Parlamentą dėl direktyvos projekto pataisų ir šiuo klausimu su juo konsultavosi. Kadangi Taryba neprieštarauja Parlamentui šiuo atžvilgiu, darytina išvada, jog Parlamentas neturėjo galimybės pareikšti nuomonės dėl direktyvos 4 straipsnio 6 dalies.
56. Direktyvos 4 straipsnio 6 dalis leidžia valstybėms narėms apriboti naudojimąsi teise į šeimos susijungimą su nepilnamečiais vaikais labiau, negu tai buvo numatyta konsultuojantis su Parlamentu. Nesant 4 straipsnio 6 dalies, taip pat ir vaikai, kuriems sukako 15 metų, iš esmės turėtų teisę į šeimos susijungimą. Todėl minėtos nuostatos priėmimas pakeitė direktyvos esmę.
57. Direktyvos 4 straipsnio 6 dalyje numatytas naudojimosi teise į šeimos susijungimą apribojimas prieštarauja aiškiam Parlamento norui supaprastinti šeimos susijungimą, kaip buvo numatyta jam pateiktame projekte(40), ir leisti, be kita ko, visiems nepilnamečiams vaikams vienodomis sąlygomis prisijungti prie šeimos(41).
58. Todėl su Parlamentu turėjo būti pasikonsultuota dar kartą prieš priimant direktyvą. Taigi direktyva, ypač jos 4 straipsnio 6 dalis, buvo priimta nesilaikant taikytinų procedūrų.
2. Dėl šeimos apsaugos kaip pagrindinės teisės
a) Dėl pagrindinių teisių apsaugos standarto
59. Teisingumo Teismas nusistovėjusioje savo praktikoje, kuri patvirtinta Suvestinio Europos akto preambulėje ir ES 6 straipsnio 2 dalyje, pabrėžia, kad Bendrijos teisė saugo pagrindines teises, užtikrinamas 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kylančias iš valstybių narėms bendrų konstitucinių tradicijų, kaip antai bendrieji Bendrijos teisės principai. Tai visų pirma susiję su EŽTK 8 straipsnyje numatyta teise į šeimos apsaugą(42).
60. Tiek, kiek tai svarbu šiuo atveju, Pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnis, kuriuo aiškiai remiamasi direktyvos antroje konstatuojamojoje dalyje, yra tapatus EŽTK 8 straipsniui. Remiantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalies pirmuoju sakiniu (Sutarties dėl konstitucijos Europai II‑112 straipsnis) jis turi turėti tą pačią reikšmę ir būti tos pačios apimties.
61. Šeimos apsaugos, susijusios su teise apsigyventi, klausimu Teisingumo Teismas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) EŽTK 8 straipsnio išaiškinimu. Remdamasis šiuo straipsniu Teisingumo Teismas nusprendė, kad EŽTK 8 straipsnis pats savaime visiškai neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje. Tačiau uždraudimas asmeniui atvykti į šalį, kurioje gyvena artimi jo šeimos nariai, arba draudimas jam šioje šalyje gyventi galėtų būti laikomas teisės į šeimos gyvenimo gerbimą, kurią saugo EŽTK 8 straipsnio 1 dalis, apribojimu. Toks apribojimas pažeistų EŽTK, jeigu jis neatitiktų jos 8 straipsnio 2 dalies reikalavimų, t. y. nebūtų „įstatymų nustatytas“, pagrįstas vienu ar daugiau šioje dalyje nustatytų tikslų ir „būtinas demokratinėje visuomenėje“, būtent „pateisinamas privalomu visuomenės poreikiu“ ir, be kita ko, proporcingas teisėtiems tikslams pasiekti(43).
62. Teisingumo Teismas tokią praktiką išvystė remdamasis bylomis, kuriose jis turėjo spręsti dėl Europos Sąjungos piliečių, kurie, naudodamiesi savo pagrindinėmis laisvėmis, apsigyveno kitose valstybėse narėse, šeimos narių teisės apsigyventi. Nagrinėtais atvejais Europos Sąjungos piliečio teisė apsigyventi, įtvirtinta Bendrijos teisėje, kartu su šeimos apsauga, kaip ją visų pirma apibrėžia Bendrijos teisė, sudaro teisę apsigyventi; naudojimąsi ja leidžiama apriboti tik išimtiniais atvejais ir tik laikantis griežtų sąlygų(44). Kitos specialios nuostatos gali kilti iš Asociacijos susitarimų(45).
63. Kalbant apie šeimų, kurių visi nariai yra trečiųjų šalių piliečiai, susijungimą, Bendrijos teisė nenumato tapačių su apsigyvenimu susijusių teisių. Todėl negalima tiesiogiai taikyti pirmiau minėtų Teisingumo Teismo teiginių, bet reikia atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Šiuo atžvilgiu lemiama aplinkybė yra šeimos apsauga kaip žmogaus teisė, kuri, ypač kiek tai susiję su imigracijos ir apsigyvenimo klausimais, skiriasi nuo pagrindinių Europos Sąjungos piliečių teisių, t. y. paprastai yra siauresnės apimties.
64. Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad abipusis mėgavimasis kitų šeimos narių draugija yra esminis šeimos gyvenimo elementas EŽTK 8 straipsnio prasme. Valstybės priemonės, kurios užkerta kelią gyventi drauge, pavyzdžiui, globos teisių atėmimas(46), draudimas bendrauti (47) arba šeimos narių išsiuntimas(48), apriboja naudojimąsi šia žmogaus teise. Toks apribojimas galimas tik tuomet, jeigu jis yra pateisinamas remiantis EŽTK 8 straipsnio 2 dalimi.
65. Europos Žmogaus Teisių Teismo nuomone, atsisakymas leisti šeimai susijungti iš esmės nėra EŽTK 8 straipsnio apribojimas, kuris turėtų būti pagrįstas. Europos Žmogaus Teisių Teismas šeimos susijungimą EŽTK 8 straipsnio prasme laiko ne teise ginti pažeistą interesą, bet šios teisės galimu teisiniu pagrindu.
66. Europos Žmogaus Teisių Teismas aiškiai nesutinka, kad EŽTK 8 straipsnis galėtų būti suprantamas kaip bendra pareiga leisti šeimoms susijungti tik tam, kad būtų patenkintas šeimų noras gyventi konkrečioje šalyje. Šeimos susijungimas apima tiek šeimos gyvenimą, tiek ir imigraciją. Jis pabrėžia, kad valstybės pareigos leisti savo teritorijoje apsigyventi imigrantų šeimos nariams apimtis priklauso nuo atitinkamų suinteresuotųjų asmenų padėties ir bendro intereso. Pagal nusistovėjusį tarptautinės teisės principą valstybė, nepažeisdama sutartinių įsipareigojimų, turi teisę kontroliuoti užsienio šalių piliečių įvažiavimą į jos teritoriją. Šiuo atžvilgiu ji turi didelę diskreciją(49).
67. Šiuo pagrindu Europos Žmogaus Teisių Teismas trijose iš keturių bylų atsisakė pripažinti teisę į šeimos susijungimą priimančiojoje valstybėje, be kita ko, nurodydamas, kad bendras šeimos gyvenimas buvo galimas ir kilmės šalyje(50). Tokią teismo praktiką patvirtina ir vėlesni sprendimai, kuriuose ieškiniai buvo atmesti kaip nepriimtini(51).
68. Tačiau sprendimas Sen parodo, kad būtinas interesų derinimas tam tikrais atvejais gali pagrįsti vaikų teisę prisijungti. Šioje byloje Europos Žmogaus Teisių Teismas manė, kad egzistuoja kliūčių sugrįžti į kilmės valstybę. Jis rėmėsi aplinkybe, kad sutuoktiniai Sen be vaiko, kurio atžvilgiu buvo prašytas leidimas prisijungti prie šeimos, taip pat turėjo ir daugiau vaikų, kurie gimė priimančiojoje valstybėje, ten užaugo ir integravosi į visuomenę(52). Kiti sprendimai dėl ieškinių priimtinumo leidžia manyti, kad ir kitos aplinkybės gali pagrįsti teisę į šeimos narių prisijungimą(53). Tokiomis galimomis aplinkybėmis galėtų būti politinis persekiojimas(54) arba faktas, kad atskiriems šeimos nariams reikalinga ypatinga medicinos pagalba, kuri negali būti suteikta kilmės šalyje.
69. Sprendimas Sen parodo, kad būtent atitinkamų vaikų interesai galėtų pagrįsti teisę į šeimos susijungimą priimančiojoje valstybėje. Tokia pati tendencija matyti ir Žmogaus teisių komiteto priimtame sprendime Winata, susijusiame su Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 17, 23 ir 24 straipsnių taikymu(55). Panašias išvadas galima padaryti ir iš Vaiko teisių konvencijos 3, 9 ir 10 straipsnių.
70. Europos Žmogaus Teisių Teismas sprendime Sen daugiau atskirai nekėlė klausimo dėl atsisakymo leisti šeimai susijungti pateisinimo. Panašu, kad jis darė prielaidą, jog egzistuojant pozityviai teisei į šeimos susijungimą, jau pats reikalavimas derinti interesus atsisakant leisti šeimos susijungimą sudaro šios teisės dalį(56).
71. Tokia pati tvarka turėtų būti taikoma ir Bendrijos teisėje. Nors Teisingumo Teismas sprendimuose Akrich ir Carpenter aiškiai konstatavo, kad atsisakymas leisti šeimai susijungti turi būti pagrįstas, tai yra platesnių Europos Sąjungos piliečių teisių, įtvirtintų Bendrijos teisėje, pasekmė(57). Kita vertus, jeigu sąlygos pasinaudoti teise yra suprantamos taip siaurai, kaip tai atsispindi EŽTT praktikoje, iš esmės nebelieka galimybės pateisinti apribojimo, kuris išreiškiamas atsisakant leisti šeimai susijungti, nes atitinkami argumentai jau sudaro vertinimo, ar egzistuoja tokia teisė, dalį(58). Todėl, priešingai nei mano Parlamentas, atsisakymas leisti nepilnamečiams šeimos nariams atvykti ir apsigyventi neturi būti pagrįstas pagal EŽTK 8 straipsnio 2 dalį.
72. Taigi galima daryti tarpinę išvadą, kad pagal EŽTK 8 straipsnį šeimos gyvenimo apsauga išimtiniais atvejais – įvertinus atitinkamus atskiro asmens ir visuomenės interesus – gali pagrįsti teisę į šeimos susijungimą priimančiojoje valstybėje.
73. Nei Europos socialinės chartijos 19 straipsnio 6 dalis, nei iš kiti tarptautinės viešosios teisės dokumentai, remiantis žmogaus teise į šeimos apsaugą, neleidžia nustatyti jokių platesnių teisių į šeimos susijungimą priimančiojoje valstybėje narėje(59).
74. Šiuo atžvilgiu svarbu, kad Socialinės chartijos 19 straipsnio 6 dalis nustato palankesnes sąlygas darbuotojo užsieniečio šeimos susijungimui priimančiojoje valstybėje, nei EŽTK. Jau vien tik vertinant interesus nepakaktų tiktai konstatuoti šeimos galimybę gyventi kartu kilmės šalyje. Atvirkščiai, reikėtų įrodyti, kad šeimos susijungimas priimančiojoje valstybėje negalimas dėl objektyvių kliūčių. Šiuo atveju taip pat įdomu, kad Socialinės chartijos 19 straipsnio 6 dalis, skaitoma kartu su jos priede nurodyta sąvoka „darbuotojo užsieniečio šeima“(60), draudžia nustatyti amžiaus ribą nepilnamečiams vaikams, norintiems prisijungti prie šeimos. Be to, Europos socialinių teisių komitetas, kuris kontroliuoja Socialinės chartijos įgyvendinimą, savo praktikoje pripažino tik neviršijančius vienerių metų laukimo laikotarpius ir atmetė laukimo laikotarpius, kurie trunka trejus metus arba ilgiau(61). Galiausiai Europos Žmogaus Teisių Teismas, naujausioje praktikoje aiškindamas ir taikydamas EŽTK, įskaitant ir jos 8 straipsnį, taip pat rėmėsi Socialinės chartijos nuostatomis bei minėto komiteto praktika(62).
75. Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas, priimdamas sprendimus, dar niekada nesirėmė Socialinės chartijos 19 straipsnio 6 dalimi, taip pat ir spręsdamas klausimus dėl šeimos susijungimo. To priežastis paaiškėja šią nuostatą skaitant kartu su Socialinės chartijos I dalies 19 punktu, pagal kurį normos dėl šeimos susijungimo suteikia teises tik konkrečios sutarties šalies piliečiui(63). Todėl remiantis šia nuostata padarytos Komiteto išvados neleidžia apibendrintai tvirtinti, jog egzistuoja bendrasis teisės principas ir pagrindinė teisė į šeimos susijungimą trečiųjų šalių piliečiams, kaip yra šiuo atveju. Todėl nei Socialinės chartijos 19 straipsnio 6 dalis, nei platesnės garantijos, kurias Europos Sąjungos piliečiui suteikia Bendrijos teisės normos, negali pagrįsti platesnės žmogaus teisės į šeimos susijungimą nei ji pripažinta Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje.
76. Dėl tų pačių priežasčių negali būti atsižvelgiama į Europos konvencijos dėl darbuotojų migrantų teisinio statuso nuostatas. Ši konvencija taip pat taikoma tik Sutarties šalių piliečiams. Skirtingai nei Socialinės chartijos 19 straipsnio 6 dalį, kuri priimant direktyvą buvo priimtina visoms tuometinėms valstybėms narėms, minėtą konvenciją iki šiol ratifikavo tik dalis valstybių narių.
77. Tarptautinė konvencija dėl darbuotojų migrantų teisių apsaugos, nors ir numato universalią teisę, iki šiol nėra ratifikuota nė vienos valstybės narės. Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencija Nr. 143 dėl migruojančių darbuotojų (papildomos nuostatos) nenumato jokios privalomojo pobūdžio nuostatos dėl šeimos susijungimo, o tik įvardija Sutarties šalims galimybę jį palengvinti.
78. Net ir atsižvelgiant į Europos socialinę chartiją ir kitas tarptautines sutartis iš jų negalima padaryti išvados, kad trečiųjų šalių piliečiai turi teisę į šeimos susijungimą priimančiojoje valstybėje. Tačiau Taryba ir Komisija sutinka, kad tokia teisė išimtiniais atvejais gali būti suteikiama atsižvelgiant į konkrečią situaciją, tinkamai įvertinus visas aplinkybes. Komisija šiuo atveju teisingai daro išvadą, kad Bendrijos teisė negali vienareikšmiškai leisti apriboti šeimos susijungimo su vaiku, tačiau turi palikti pakankamą diskreciją tokio pobūdžio išimtims taikyti(64).
b) Ginčijamų nuostatų analizė
79. Ginčijamos nuostatos turėtų būti patikrintos siekiant nustatyti, ar paliekama pakankamai laisvės jas taikyti taip, kad nebūtų pažeistos žmogaus teisės tais atvejais, kai šeimos gyvenimo apsaugos principas išimtiniais atvejais suteikia teisę į šeimos susijungimą priimančiojoje valstybėje narėje.
80. Priešingai nei iš dalies nurodo Parlamentas, tokia išimtis neturi būti aiškiai numatyta atitinkamose nuostatose. Kaip kitu atveju pripažįsta Parlamentas ir taip pat nurodo kitos proceso šalys, Bendrijos teisės nuostatos yra suderinamos su pagrindinėmis teisėmis, jeigu jos gali būti aiškinamos užtikrinant pagrindinių teisių apsaugos Bendrijos teisinėje sistemoje reikalavimus(65).
81. Toks pagrindines teises atitinkantis aiškinimas yra privalomas valstybėms narėms taip pat ir perkeliant direktyvą į nacionalinę teisę. Jos privalo atkreipti dėmesį į tai, kad nesiremtų tokiu direktyvos aiškinimu, kuris prieštarauja Bendrijos teisinėje sistemoje saugomoms pagrindinėms teisėms ar kitiems bendriesiems Bendrijos teisės principams(66). Bendrijos teisės aktų leidėjas tai aiškiai konstatavo ginčijamos direktyvos antroje konstatuojamojoje dalyje, nurodydamas, kad priimamas teisės aktas suderinamas su žmogaus teise į šeimos apsaugą.
82. Taigi šiuo atveju, priešingai nei keliose savo pareiškimų vietose nurodo Parlamentas, svarbu yra ne tai, kokias nuostatas valstybės narės ketina priimti, siekdamos visiškai pasinaudoti ginčijamų nuostatų suteikiama veiksmų laisve, bet tai, kokios valstybių narių nuostatos gali būti teisėtai priimtos, Bendrijos teisės nuostatas aiškinant taip, kad jos būtų suderinamos su pagrindinėms teisėms.
Dėl direktyvos 4 straipsnio 1 dalies paskutinės pastraipos
83. Direktyvos 4 straipsnio 1 dalies paskutinė pastraipa numato, kad tais atvejais, kai vaikas yra vyresnis kaip 12 metų ir atvyksta savarankiškai, ne kartu su kitais savo šeimos nariais, valstybė narė, prieš leisdama atvykti ir gyventi pagal minėtą direktyvą, gali patikrinti, ar jis atitinka integracijos sąlygą. Ši nuostata yra suderinama su šeimos apsauga, kai integracijos sąlyga leidžia šeimos susijungimą, kuris turi būti įvertintas išsamiai išnagrinėjus konkrečią situaciją, kaip to reikalauja EŽTT.
84. Parlamento nuomone, tai neįmanoma, nes sąvoka „integracijos sąlyga“ nepalieka laisvės atsižvelgti į šeimos interesus(67). Tačiau jo nuomonė neteisinga. Integracijos sąlyga apibrėžia, kiek imigrantas yra integruotas arba gali būti integruotas priimančiojoje valstybėje narėje. Tai apima tiek priimančiosios valstybės interesus dėl imigrantų integracijos visuomenėje, tiek ir imigranto interesus negyventi izoliuotai. Šeima abiem atvejais gali būti svarbus veiksnys, ypač tais atvejais, kai priimančiojoje valstybėje jau gyvena nemažai sėkmingai į visuomenę integravusių šeimos narių.
85. Integracijos sąlyga leidžia visų pirma atsižvelgti į išimtiniais atvejais egzistuojančią teisę į šeimos susijungimą. Tačiau valstybės narės, norėdamos taikyti sąvoką „integracijos sąlyga“, privalo ją sukonkretinti. Konkretindamos sąvoką valstybės narės negali veikti savavališkai, o privalo atsižvelgti į integracijos sąlygos turinį ir tikslus, taip pat žmogaus teisių reikalavimus šeimos susijungimo srityje.
86. Be to, toks pakankamai platus integracijos sąlygos apibrėžimas atitinka ir direktyvos sistemą, kuria siekiama užtikrinti, kad priimant svarbius sprendimus būtų pakankamai atsižvelgiama į šeimos interesus ir ypač į vaiko interesus. Pagal direktyvos 17 straipsnį valstybės narės, atmesdamos prašymą, panaikindamos ar atsisakydamos atnaujinti leidimą gyventi arba spręsdamos klausimą dėl globėjo ar jo šeimos nario išsiuntimo, deramai atsižvelgia į asmens šeimos santykių pobūdį ir tvirtumą, jo gyvenimo valstybėje narėje trukmę, šeimos, kultūrinių ir socialinių ryšių su jo ar jos kilmės šalimi buvimą. Pagal direktyvos 5 straipsnio 5 dalį nagrinėdamos prašymą dėl šeimos susijungimo, valstybės narės deramai atsižvelgia į nepilnamečių vaikų geriausius interesus. Todėl esant abejonėms direktyvos teisinės sąvokos turi būti aiškinamos taip, kad įgyvendinant jų perkėlimą yra suteikta minėtas nuostatas atitinkanti diskrecijos teisė.
87. Direktyvos 4 straipsnio 1 dalies paskutinės pastraipos tikslas nedraudžia taip aiškinti. Pagal dvyliktą konstatuojamąją dalį integracijos sąlyga yra skirta atsižvelgti į vaikų gebėjimą integruotis ankstyvaisiais gyvenimo metais ir turi skatinti tai, kad vaikai įgytų reikalingą išsilavinimą ir kalbos įgūdžių mokykloje. Tačiau tai neužkerta galimybės tam, kad atskirais atvejais integracijos sąlygos įgyvendinimas būtų paremtas ir kitais pagrindais.
88. Galiausiai „integracijos sąlygos“ sąvoka leidžia atsižvelgti į ypatingus atvejus, kai išimties tvarka vyresni kaip 12 metų vaikai turi teisę įvažiuoti ir apsigyventi tam, kad susijungtų su šeima. Nacionalinės įgyvendinimo priemonės yra suderinamos su Bendrijos teise tik tuomet, kai jos taip pat numato tokią galimybę.
89. Taip aiškinama direktyvos 4 straipsnio 1 dalies paskutinė pastraipa užtikrina pagrindinę teisę į šeimos apsaugą. Todėl su šiuo Parlamento nurodytu ieškinio pagrindu negalima sutikti.
Dėl direktyvos 4 straipsnio 6 dalies
90. Pagal direktyvos 4 straipsnio 6 dalį taikydamos nukrypti leidžiančią nuostatą valstybės narės gali reikalauti, kad prašymai dėl šeimos susijungimo su nepilnamečiais vaikais turi būti pateikiami iki tol, kol jiems nesukako 15 metų, kaip numatyta minėtos direktyvos įgyvendinimo dieną atitinkamos valstybės galiojančiuose teisės aktuose(68). Jei prašymas yra pateikiamas sukakus 15 metų, valstybės narės, kurios nusprendžia taikyti šią leidžiančią nukrypti nuostatą, leidžia tokiems vaikams atvykti ir gyventi ne šeimos susijungimo pagrindais.
91. Taryba, priešingai nei Parlamentas, mano, jog tokią nuostatą galima aiškinti taip, kad ji atitiktų pagrindines teises. Kaip ir direktyvos 4 straipsnio 1 dalies paskutinės pastraipos, 4 straipsnio 6 dalies tikslas – skatinti kuo ankstesnį šeimos susijungimą, kad vaikams būtų lengviau integruotis priimančiojoje valstybėje narėje. Amžiaus riba yra susieta su mokymusi mokykloje, nes jis skatina integraciją.
92. Be to, Tarybos nuomone, vaikai, sulaukę 15 metų, taip pat galėtų prisijungti prie šeimos, nes remiantis direktyvos 4 straipsnio 6 dalies antru sakiniu valstybės narės, kurios nusprendžia taikyti šią leidžiančią nukrypti nuostatą, leidžia tokiems vaikams atvykti ir gyventi ne šeimos susijungimo pagrindais. Taryba mano, kad remiantis nuostatos formuluote nacionalinėms valdžios institucijoms priimant sprendimus dėl leidimo gyventi „ne šeimos susijungimo pagrindais“ nesuteikiama jokia diskrecija („marge de manoeuvre“). Kadangi yra būtina atsižvelgti į visus kitus „ne šeimos susijungimo pagrindus“, galima tikėtis, kad dauguma tokių prašymų būtų patenkinti.
93. Parlamentas pripažįsta, kad „ne šeimos susijungimo pagrindai“ apimtų taip pat ir humanitarinius pagrindus. Kaip teisingai pabrėžia Komisija, tokiems atvejams būtų priskirtini ne tik tipiniai karo ir pilietinio karo pabėgėlių atvejai, bet ir žmogaus teisėmis pagrįsti reikalavimai dėl šeimos susijungimo. Tikėtina, kad atitinkami leidimai gyventi yra numatyti daugelyje, o galbūt ir visose valstybėse narėse. Tačiau Bendrijos teisė neužtikrina tokių leidimų suteikimo. Todėl gali būti, kad atskirų valstybių narių teisėje imigracijos srityje nėra numatyta tokia galimybė, taigi negalima remtis „ne šeimos susijungimo pagrindais“, siekiant palengvinti šeimos susijungimą su vyresnio amžiaus vaikais, kaip reikalaujama žmogaus teisių prasme. Galbūt dėl šios priežasties Taryba, skirtingai nei Komisija, vengia pripažinti, kad tokia teisė egzistuoja pagal nacionalinę teisę.
94. Vis dėlto direktyvos 4 straipsnio 6 dalį galima aiškinti taip, kad ji atitiktų žmogaus teises: antras sakinys iš tiesų gali būti suprantamas kaip įpareigojantis valstybes nares numatyti atitinkamą galimybę atvykti ir gyventi siekiant, kad šeima susijungtų, kai to reikalauja žmogaus teisių apsaugos normos.
95. Toks 4 straipsnio 6 dalies aiškinimas, kaip ir aukščiau nurodytas direktyvos 4 straipsnio 1 dalies paskutinės pastraipos aiškinimas, prisidėtų suteikiant galimybę taikyti 5 straipsnio 5 dalį ir 17 straipsnį(69).
96. Todėl direktyvos 4 straipsnio 6 dalis gali būti aiškinama taip, kad atitiktų žmogaus teises. Taigi su šiuo Parlamento nurodytu ieškinio pagrindu taip pat negalima sutikti.
Dėl direktyvos 8 straipsnio
97. Direktyvos 8 straipsnio pirmoji pastraipa suteikia valstybėms narėms galimybę taikyti sąlygą, kad iki šeimos narių prisijungimo globėjas būtų išbuvęs teritorijoje dvejus metus. Pagal antrąją pastraipą valstybė narė gali numatyti ne ilgesnį kaip trejų metų laukimo laikotarpį nuo prašymo dėl šeimos susijungimo pateikimo dienos tais atvejais, kai atitinkamos valstybės narės su šeimos susijungimu susijusiuose teisės aktuose, galiojančiuose direktyvos priėmimo dieną, atsižvelgiama į tos valstybės narės pajėgumą priimti.
98. Taryba nurodo, kad laukimo laikotarpiai yra įprasta imigracijos politikos priemonė. Reikėtų sutikti, kad laukimo laikotarpiai gali būti teisėti beveik visais šeimos sujungimo atvejais. Teisė į šeimos sujungimą priimančiojoje valstybėje kaip žmogaus teisė pasižymi tuo, kad ji kyla tik išimtiniais atvejais esant ypatingoms aplinkybėms. Tokios aplinkybės gali lemti tai, kad ilgesnis laukimas nebebūtų pagrįstas(70). Todėl reikia patikrinti, ar taikant direktyvos 8 straipsnį gali būti pakankamai atsižvelgiama į tokį atvejį.
99. Parlamentas atmeta tokią galimybę, o Komisija pateikia labai detalių pasiūlymų dėl išaiškinimo, kuris atitiktų žmogaus teises. Šiuo klausimu pirmiausia reikia konstatuoti, kad nuostatos dėl laukimo periodo, skirtingai nei anksčiau nagrinėtos nuostatos dėl amžiaus ribų, nenumato jokių pagrindų, kuriais remiantis būtų galima atsižvelgti į su šeimos susijungimu susijusius žmogaus teisių reikalavimus.
100. Vis dėlto tai, kad teisės požiūriu vartojamos nedetalizuotos sąvokos, t. y. „gali reikalauti“ pirmojoje pastraipoje ir „gali numatyti“ antrojoje pastraipoje, leidžia direktyva valstybių narių valdžios institucijoms numatytas galimybes aiškinti suderinamai su žmogaus teisėmis.
101. Šiuo atžvilgiu kyla klausimas, ar užteka, kad Bendrijos teisė suteiktų nacionaliniam įstatymų leidėjui diskreciją imtis iniciatyvos suteikti galimybę atskirais atvejais atlikti patikrinimą, kai to reikalauja žmogaus teisės, ar vis dėlto atitinkamos Bendrijos teisės nuostatos tekste bent jau turėtų būti numatytas pagrindas tokiam patikrinimui atlikti. Lemiamą reikšmę čia turi tai, kokia atsakomybė tenka Bendrijos teisės aktų leidėjui ir nacionaliniams parlamentams užtikrinant žmogaus teises bei teisinį aiškumą.
102. Sąvokos „gali reikalauti“ ir „gali numatyti“, aiškinamos remiantis EB 63 straipsnio antrąja pastraipa, kuri laikytina direktyvos pagrindu ir kuri nurodo tarptautinius įsipareigojimus, antrąja direktyvos konstatuojamąja dalimi, kurioje nurodyta, kad ši direktyva gerbia pagrindines teises ir laikosi principų, pripažintų, visų pirma, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje bei remiantis bendrais Bendrijos teisės principais, reikštų, kad valstybės narės gali taikyti laukimo laikotarpius tik atsižvelgdamos į EŽTK 8 straipsnyje numatytus ypatingus atvejus.
103. Toks sąvokų „gali reikalauti“ ir „gali numatyti“ aiškinimas yra įmanomas, tačiau nėra akivaizdus. Reglamentuodamas iš antrinės teisės išplaukiančios teisės į šeimos susijungimą taikymo išimtis, direktyvos 8 straipsnis pirmiausia iš tiesų numato valstybės narės įstatymų leidėjo diskreciją, palyginti su Bendrijos teisės aktų leidėju. Taigi sąvokos „gali reikalauti“ ir „gali numatyti“ parodo, kad valstybės narės, atsižvelgiant į Bendrijos teisės aktų leidėjo suteiktas galias, turi teisę nustatyti ne ilgesnius kaip dvejų arba trejų metų laukimo laikotarpius. Jeigu valstybė narė perkelia tokią nuostatą į nacionalinę teisę vienpusiškai, t. y. nepaisydama savo įsipareigojimų žmogaus teisių srityje, tai reiškia, kad bet kuriuo atveju ji priima nacionalines nuostatas dėl laukimo periodo, nenumatydama galimybės atsižvelgti į ypatingus atvejus, kaip to reikalauja EŽTT praktika. Nacionalinės valdžios institucijos tokiu atveju privalėtų taikyti tokius įstatymus. Šiuo atveju taip pat nebebūtų galimybės taikyti direktyvos 5 straipsnio 5 dalies ir 17 straipsnio. Atitinkamais ypatingais atvejais pagrindinių teisių ir žmogaus teisių pažeidimo galima būtų išvengti tik teisminio teisių gynimo būdu, tam tikromis aplinkybėmis kreipiantis ir į Teisingumo Teismą. Bet koks bandymas aiškinti direktyvos 8 straipsnį suderinamai su pagrindinėmis teisėmis tik nukeltų problemas vėlesniam laikui.
104. Žmogaus teisių nurodymas direktyvos antroje konstatuojamojoje dalyje netgi skatina tokį klaidingą ir vienpusišką direktyvos perkėlimą į nacionalinę teisę. Užuot priminus valstybėms narėms apie jų iš pagrindinių teisių ir žmogaus teisių kylančius įsipareigojimus, šioje konstatuojamojoje dalyje konstatuojama, kad direktyva, taip, kaip ji išdėstyta, atitinka pagrindines teises ir žmogaus teises. Jeigu valstybės narės pasitiki Bendrijos teisės aktų leidėjo vertinimu, jos neturi pagrindo nagrinėti pagrindinių teisių ir žmogaus teisių klausimų, kurie nėra aiškiai nurodyti direktyvos tekste.
105. Dėl to direktyvos 8 straipsnis, taip, kaip jis yra suformuluotas, yra mažų mažiausiai dviprasmiškas. Toks dviprasmiškumas, dėl to, kad yra neatsižvelgiama į ypatingus atvejus, padidina riziką pažeisti žmogaus teises. Tokiu atveju atsakomybė tektų ne tik valstybės narės įstatymų leidėjui, perkeliančiam direktyvą į nacionalinę teisę, bet ir Bendrijos teisės aktų leidėjui. Kadangi turi būti užtikrinta veiksminga žmogaus teisių apsauga, o teisė būti aiški, direktyvos 8 straipsnis pažeidžia Bendrijos teisę.
3. Dėl vienodo požiūrio principo
106. Parlamentas nurodo, kad skirstymas į jaunesnius ir vyresnius vaikus, į vaikus ir sutuoktinius bei direktyvos leidžiamas skirtingas jos perkėlimas į valstybių narių teisę pažeidžia vienodo požiūrio principą.
107. Neatsižvelgdamas į EŽTK 14 straipsnį, kuriuo remiasi Parlamentas, Teisingumo Teismas Bendrijos teisėje suformavo bendrą lygiateisiškumo principą, kuris Teismų praktikoje taip pat dar vadinamas bendru teisių lygybės principu, vienodo požiūrio arba diskriminacijos draudimo principu. Pagal šį principą panašios aplinkybės negali būti vertinamos skirtingai, o skirtingos aplinkybės – vienodai, jeigu toks vertinimas nėra pateisinamas objektyviomis priežastimis(71). Skirtingas vertinimas bet kuriuo atveju turi būti proporcingas siekiamam tikslui(72).
108. Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnis aiškiai draudžia tam tikras diskriminacijos formas, be kita ko, diskriminaciją dėl asmens amžiaus. Net jeigu Pagrindinių teisių chartija dar nėra teisiškai privaloma kaip pirminė teisė(73), Chartija, būdama teisės šaltinis, pateikia informaciją apie Bendrijos teisinės sistemos užtikrinamas pagrindines teises(74). Šios direktyvos atveju svarbu, kad pagal jos antrą konstatuojamąją dalį ji turi būti suderinama su pagrindinėmis teisėmis, pripažintomis, be kita ko, Pagrindinių teisių chartijoje. Penktoje konstatuojamojoje dalyje valstybės narės aiškiai raginamos įgyvendinti direktyvos nuostatas vengiant diskriminacijos dėl amžiaus. Todėl direktyvai taikant lygiateisiškumo principą turi būti skiriamas ypatingas dėmesys diskriminacijos dėl amžiaus draudimui.
109. Kita vertus, ne kiekvienas skirstymas pagal amžių yra laikomas draudžiama diskriminacija dėl amžiaus. Ypatingas dėmesys vaiko apsaugai parodo, kad amžius gali būti objektyvus skirtingų situacijų kriterijus, kurios negali būti vertinamos vienodai. Todėl gali būti leidžiama nustatyti amžiaus ribas(75).
a) Dėl vyresnių nei 12 metų vaikų
110. Nagrinėjant direktyvos 4 straipsnio 1 dalies paskutinę pastraipą pirmiausia reikia nurodyti, kad ši nuostata nenumato bendro vaikų skirstymo į jaunesnius ir vyresnius, tačiau suteikia galimybę vaikams, vyresniems nei 12 metų, taikyti papildomą reikalavimą, t. y. integracijos sąlygą, kai jie atvyksta savarankiškai, ne kartu su kitais savo šeimos nariais. Šiuo atveju kalbama ne vien tik apie amžiaus ribą, bet kitos rūšies skirstymą, pagal kurį amžius sudaro vieną iš keleto kumuliatyviai taikomų skirstymo kriterijų.
111. Jeigu šeimos pageidauja, kad būtų leista atvykti vienam vaikui, vyresniam nei 12 metų, tai paprastai yra jų pačių sprendimas. Šeimos nėra verčiamos tikrinti, ar vaikas atitinka integracijos sąlygą. Vaikas juk gali atvykti būdamas jaunesnio amžiaus arba kartu su vienu iš tėvų, arba kartu su kitu vaiku.
112. Nevienodas požiūris į savarankiškai, ne kartu su kitais savo šeimos nariais, atvykstančius vaikus, vyresnius nei 12 metų, ir kitus vaikus gali būti pateisinamas dėl objektyvių priežasčių. Pagal direktyvos dvyliktą konstatuojamąją dalį 4 straipsnio 1 dalies paskutine pastraipa siekiama skatinti prisijungti vaikus kuo ankstesniais gyvenimo metais ir taip palengvinti jų integraciją. Už to slypi teisėtas valstybių narių tikslas kuo labiau integruoti imigrantus į visuomenę. Manymas, kad jaunesni vaikai lengviau integruojasi į visuomenę, paremtas Bendrijos teisės aktų leidėjo diskrecija.
113. Be to, šis skirstymas proporcingas. Pasirinkta priemonė yra tinkama integracijos tikslui pasiekti, nes susijungimo atveju ji sudaro mažiau palankesnes sąlygas šeimoms, kurios palieka savo vaikus augti jų kilmės šalyje ir tik vėliau siekia prisijungti juos prie šeimos priimančiojoje valstybėje. Nėra akivaizdžiai švelnesnės priemonės. Tokia nuostata taip pat yra proporcinga tikslui, ypač jei atsižvelgsime į tai, kad šeimos turi galimybę prisijungti vaikus netaikant integracijos sąlygos.
114. Jei išimtiniais atvejais egzistuoja ypatingos aplinkybės, kurios trukdė vaikui atvykti anksčiau arba kartu su kitais šeimos nariais, į jas turi būti atsižvelgiama aiškinant, nustatant ir taikant integracijos sąlygą. Priešingu atveju skirtingos situacijos nesant objektyvių priežasčių būtų vertinamos vienodai.
115. Taip aiškinant direktyvos 4 straipsnio 1 dalies paskutinė pastraipa atitinka lygiateisiškumo principą.
b) Dėl vyresnių nei 15 metų vaikų
116. Amžiaus riba, nustatyta direktyvos 4 straipsnio 6 dalyje, yra kitokio pobūdžio negu nustatytoji 4 straipsnio 1 dalies paskutinėje pastraipoje. Ji apima būtent kiekvieną vaikų, sulaukusių penkiolikos metų, atvykimą, jei prašymas dėl šeimos susijungimo yra pateikiamas jau po to. Todėl tai taikoma ir šeimoms, kurios negalėjo laisvai nuspręsti prisijungti vaiką iki jam sukaks numatytas amžius, pavyzdžiui, šeimoms, kurioms susijungimas iš viso tapo įmanomas tik šiuo laikotarpiu.
117. Nelabai įtikinama yra Komisijos nuomonė, kad ir šiuo atveju šeimos, laiku pateikusios prašymus dėl susijungimo, gali išvengti gresiančių neigiamų pasekmių. Direktyva numato įvairius reikalavimus prašymams dėl šeimos susijungimo. Pagal 3 straipsnio 1 dalį globėjas privalo turėti valstybės narės išduotą, vienerius metus arba ilgesnį laiką galiojantį leidimą gyventi ir pagrįstas perspektyvas gauti teisę nuolat apsigyventi. Pagal 7 straipsnį jis taip pat privalo turėti atitinkamas gyvenamąsias patalpas, šeimos nariams skirtą ligos draudimą, pastovių ir nuolatinių pajamų. Jeigu nurodytos sąlygos nėra įvykdytos, prašymas gali būti atmestas. Tad šeimos paprastai negali laisvai nuspręsti dėl atitinkamų vaikų atvykimo momento. Taigi šiuo atveju nuostata numato amžiaus ribą, kuri nėra apibrėžiama remiantis papildomais kriterijais.
118. Tačiau ir tokiais atvejais priimančiųjų valstybių narių integracijos interesas gali pateisinti nevienodą požiūrį, pagrįstą amžiaus riba. Įstatymų leidėjas gali remtis prielaida, kad egzistuoja tikrai didelė tikimybė, jog paaugliai daug sunkiau integruosis į visuomenę negu jaunesnio amžiaus vaikai.
119. Be to, aptariami paaugliai, prisijungę prie šeimos, su tėvais kaip nepilnamečiai vaikai gyvens tik trumpai, tačiau per šį laikotarpį jie galėtų įgyti teisę gyventi priimančiojoje valstybėje, netaikant jiems tų pačių reikalavimų kaip suaugusiems asmenims. Net jeigu tokie vaikai įvažiuotų į šalį iš karto po prašymo pateikimo, pilnametyste laikant 18 metų, nepilnamečiais vaikais jie būtų laikomi tik trejus metus. Tačiau direktyva leidžia prašymus išnagrinėti per devynių mėnesių laikotarpį, kuris išimtiniais atvejais gali būti pratęstas. Todėl kai kurie prisijungiantys jaunuoliai įvažiuodami į šalį jau gali būti beveik pilnamečiai. Dėl to negalima atmesti galimybės, kad vaikai, kurie šeimoje kaip šeimos nariai gyveno tik minimalų laikotarpį, patys gali įgyti savarankišką leidimą gyventi todėl, kad valstybė narė nepanaikina leidimo gyventi sulaukus pilnametystės pagal direktyvos 16 straipsnio 1 dalies a punktą, arba todėl, kad leidimo gyventi atėmimas prieštarauja EŽTT praktikai dėl šeimų, gyvenančių priimančiojoje valstybėje, išskyrimo(76).
120. Šiomis aplinkybėmis reikia padaryti išvadą, kad amžiaus riba yra tinkamas ir reikalingas skirstymo kriterijus. Atsižvelgiant į tai, kad vaikai, kuriems sukako 15 metų, paprastai yra mažiau priklausomi nuo tėvų negu jaunesnio amžiaus vaikai, nėra abejonės, jog minėtas kriterijus yra tinkamas numatytam tikslui pasiekti.
121. Jeigu tam tikromis ypatingomis aplinkybėmis konkrečiu atveju turi būti leidžiama vaikui prisijungti prie šeimos, teisė į tokį šeimos susijungimą yra pagrįsta žmogaus teisių apsauga(77).
122. Todėl darytina išvada, kad skirstymas pagal direktyvos 4 straipsnio 6 dalį, aiškinant ją atsižvelgiant į žmogaus teises, yra pateisinamas dėl objektyvių priežasčių.
c) Dėl skirstymo į sutuoktinius ir vaikus
123. Parlamentas nesutinka su tuo, kad vaikai, vyresni nei 12 metų, turi atitikti integracijos sąlygą, o sutuoktiniams ši sąlyga netaikoma. Parlamento nuomone, nepilnamečiams vaikams paprastai reikia didesnės apsaugos negu suaugusiems sutuoktiniams. Taryba šiuo atžvilgiu nurodo, kad tokia nuostata siekiama tinkamiau išnaudoti jaunesnių vaikų integracijos galimybes.
124. Bendrijos teisės aktų leidėjas galėjo daryti prielaidą, kad sutuoktinių ir vaikų padėtis yra skirtinga. Pavyzdžiui, santuoka yra pagrįsta visą gyvenimą trunkančiu bendro ūkio vedimu. Todėl skirstymas į sutuoktinius ir vaikus nepažeidžia lygiateisiškumo principo.
d) Dėl prieštaravimų, susijusių su pasinaudojimu numatytomis galimybėmis
125. Galiausiai Parlamentas teigia, kad valstybėms narėms suteikiamomis galimybėmis pažeidžiamas lygiateisiškumo principas. Dėl tokių galimybių ir atitinkamai dėl skirtingų terminų joms įgyvendinti panašūs atvejai skirtingose valstybėse narėse gali būti vertinami skirtingai.
126. Tačiau Parlamentas neatsižvelgia į tai, kad Bendrija nėra įsipareigojusi visiškai suderinti teisės į šeimos susijungimą. Atvirkščiai, ji gali suteikti valstybėms narėms veiksmų laisvę, kurią įgyvendina jos pačios. EB 63 straipsnio antrojoje pastraipoje netgi yra numatyta su teisės aktų leidybos politiką susijusi pareiga(78). Būtent dėl tokios diskrecijos teisės suteikimo gali skirtis nuostatos įvairiose valstybėse narėse. Tai negali būti laikoma lygiavertiškumo principo pažeidimu(79).
C – Santrauka
127. Apibendrinant tai, kas buvo pasakyta, reikia padaryti išvadą, kad ieškinys yra nepriimtinas, nes teisės aktų dalys, kurias šiuo atveju ginčija Parlamentas, negali būti apskųstos atskirai. Tačiau jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų nagrinėti bylą iš esmės, reikėtų panaikinti direktyvos 4 straipsnio 6 dalį, nes nebuvo konsultuotasi su Parlamentu, ir direktyvos 8 straipsnį dėl teisės į šeimos gyvenimo gerbimą pažeidimo.
V – Dėl išlaidų
128. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusioji šalis to prašė. Kadangi ieškinys buvo atmestas kaip nepriimtinas, Parlamentas padengia savo ir Tarybos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
129. Remiantis Procedūros reglamento 69 straipsnio 4 dalimi į bylą įstojusios Komisija ir Vokietijos Federacinė Respublika pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
VI – Išvada
130. Remdamasis išdėstytais argumentais, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Europos Parlamento padengti savo ir Tarybos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Vokietijos Federacinė Respublika ir Europos Bendrijų Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.