GENERALINIO ADVOKATO
MELCHIOR WATHELET IŠVADA,
pateikta 2016 m. rugsėjo 13 d.(1)
Byla C‑104/16 P
Europos Sąjungos Taryba
prieš
Front populaire pour la libération de la saguia-el-hamra et du rio de oro (Front Polisario)
„Apeliacinis skundas – Europos Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimas pasikeičiant raštais – Abipusis liberalizavimas, taikomas žemės ūkio produktams, perdirbtiems žemės ūkio produktams, žuviai ir žuvininkystės produktams“
Turinys
I – Įžanga
II – Bylos aplinkybės
III – Ieškinys Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas
IV – Procesas Teisingumo Teisme
V – Dėl apeliacinio skundo priimtinumo
A – Šalių argumentai
B – Vertinimas
VI – Dėl apeliacinio skundo esmės
A – Dėl pagrindinės analizės
1. Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmos dalies, kiek ji susijusi su Liberalizavimo susitarimo taikymu Vakarų Sacharai
a) Šalių argumentai
b) Vertinimas
i) Vakarų Sacharos statusas, nustatytas pagal Jungtinių Tautų Chartijos 73 straipsnį, ir jo pasekmės
ii) Dėl to, kad Sąjunga ir jos valstybės narės nėra pripažinusios Maroko Karalystės suvereniteto Vakarų Sacharoje
iii) Kaip dėl de facto taikymo Vakarų Sacharos teritorijai, laikytino „vėlesne <…> sutarties taikymo praktika“?
iv) Santykinis tarptautinių sutarčių poveikis (pacta tertiis nec nocent nec prosunt)
B – Subsidiari analizė
2. Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su teisės klaidomis dėl Front Polisario galimybės kreiptis į Sąjungos teismus
a) Šalių argumentai
b) Vertinimas
3. Dėl antrojo pagrindo, susijusio su teisės klaidomis dėl Front Polisario teisės pareikšti ieškinį
a) Dėl pirmos dalies, kiek ji susijusi su ginčijamo sprendimo pobūdžiu
i) Šalių argumentai
ii) Vertinimas
b) Dėl antros dalies, susijusios su tiesiogine sąsaja su Front Polisario
i) Šalių argumentai
ii) Vertinimas
– Dėl to, ar Tarybos sprendimai dėl tarptautinių susitarimų sudarymo gali būti „tiesiogiai susiję“ su neprivilegijuotaisiais ieškovais
– Dėl tiesioginės sąsajos ir tiesioginio veikimo sąvokų
c) Dėl trečios dalies, susijusios su konkrečia sąsaja su Front Polisario
i) Šalių argumentai
ii) Vertinimas
B – Dar viena subsidiari analizė
1. Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su teisės klaida Bendrajam Teismui tikrinant Tarybos diskreciją išorės ekonominių santykių srityje
a) Šalių argumentai
b) Vertinimas
2. Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su tuo, kad Bendrasis Teismas priėmė sprendimą ultra petita
a) Šalių argumentai
b) Vertinimas
3. Dėl penktojo pagrindo, susijusio su teisės klaidomis dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos ir nuolatinio suvereniteto dėl gamtos išteklių principo taikymo
a) Dėl pirmos dalies, susijusios su pareiga išnagrinėti pagrindinių teisių paisymo klausimą
i) Šalių argumentai
ii) Vertinimas
– Dėl Front Polisario ieškinio dėl panaikinimo pagrindo, susijusio su pagrindinių teisių pažeidimu, priimtinumo
– Dėl kaltinimo, susijusio su klaidingu Pagrindinių teisių chartijos aiškinimu ir taikymu
b) Dėl antros dalies, susijusios su pareiga išnagrinėti Liberalizavimo susitarimo atitikties Jungtinių Tautų Chartijos 73 straipsniui ir nuolatinio suvereniteto dėl gamtos išteklių principui klausimą
i) Šalių argumentai
ii) Vertinimas
4. Dėl šeštojo pagrindo, susijusio su teisės klaida dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo aprėpties
a) Šalių argumentai
b) Vertinimas
VII – Dėl išlaidų
A – Pagrindinė ir subsidiari analizė
B – Dar viena subsidiari analizė
VIII – Išvada
I – Įžanga
1. Savo apeliaciniu skundu Europos Sąjungos Taryba prašo Teisingumo Teismo panaikinti 2015 m. gruodžio 10 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Front Polisario / Taryba (T‑512/12, EU:T:2015:953, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo Bendrasis Teismas iš dalies panaikino 2012 m. kovo 8 d. Tarybos sprendimą 2012/497/ES dėl Europos Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimo pasikeičiant laiškais dėl abipusių liberalizavimo priemonių, taikomų žemės ūkio produktams, perdirbtiems žemės ūkio produktams, žuviai ir žuvininkystės produktams, dėl 1, 2 bei 3 protokolų ir jų priedų pakeitimo ir dėl Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, įsteigiančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Maroko Karalystės asociaciją, dalinio pakeitimo sudarymo(2) (toliau – ginčijamas sprendimas), „kiek juo patvirtinamas šio susitarimo taikymas Vakarų Sacharai“.
2. Ši byla yra labai svarbi, nes joje keliama nemažai sudėtingų klausimų. Pirmiausia Teisingumo Teismas turės galimybę patikslinti, ar tokia organizacija, kokia yra Front populaire pour la libération de la saguia-el-hamra et du rio de oro (toliau – Front Polisario), turi galimybę, interesą ir teisę pareikšti ieškinį, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismui reikės išnagrinėti klausimą, ar Vakarų Sachara patenka į 1996 m. vasario 26 d. Briuselyje pasirašyto Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, kuriuo įsteigiama Europos Bendrijų ir jų valstybių narių bei Maroko Karalystės asociacija, Europos bendrijos ir Europos anglių ir plieno bendrijos vardu patvirtinto 2000 m. sausio 24 d. Tarybos ir Komisijos sprendimu 2000/204/EB, EAPB(3) (toliau – Asociacijos susitarimas), ir 2010 m. gruodžio 13 d. Briuselyje pasirašyto Europos Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimo pasikeičiant laiškais dėl abipusių liberalizavimo priemonių, taikomų žemės ūkio produktams, perdirbtiems žemės ūkio produktams, žuviai ir žuvininkystės produktams, dėl 1, 2 bei 3 protokolų ir jų priedų pakeitimo ir dėl Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, įsteigiančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Maroko Karalystės asociaciją, dalinio pakeitimo(4) (toliau – Liberalizavimo susitarimas) teritorinę taikymo sritį.
3. Antra, Teisingumo Teismui gali tekti paaiškinti, kiek aktyviai Sąjungos teismai atlieka teisminę kontrolę tokiose srityse kaip išorės ekonominiai santykiai, kur Tarybai suteikta plati diskrecija, taip pat pareikšti savo poziciją dėl aspektų, į kuriuos Taryba turi atsižvelgti prieš patvirtindama su trečiąja šalimi sudarytą tarptautinį susitarimą. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismui reikėtų analizuoti sudėtingus viešosios tarptautinės teisės klausimus, susijusius su Vakarų Sacharos statusu ir jos tautos teise į apsisprendimą.
4. Taip pat nereikia pamiršti, kad ši byla yra svarbi tarptautinei bendruomenei ir būsimoms Maroko bei kitų šalių investicijoms Vakarų Sacharoje. Iš tiesų Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) Generalinis sekretorius Ban Ki-moon tai nurodė savo 2016 m. balandžio 19 d. pranešimo dėl Vakarų Sacharos padėties(5) skyriuje „Žmogaus teisės“.
II – Bylos aplinkybės
5. Front Polisario, kaip nurodyta jo įstatų 1 straipsnyje, yra 1973 m. gegužės 10 d. įsteigtas „nacionalinio išsilaisvinimo judėjimas, įkurtas po ilgo sahravių pasipriešinimo įvairioms užsienio okupacijos formoms“.
6. Šio judėjimo susikūrimo istorinės ir tarptautinės aplinkybės ir paskesni Vakarų Sacharos padėties pokyčiai apibūdinti skundžiamo sprendimo 1–16 punktuose.
7. Kaip matyti iš minėtų punktų, Vakarų Sachara yra Šiaurės Vakarų Afrikos teritorija, XIX a. ją kolonizavo Ispanijos Karalystė ir tada ji tapo Ispanijos provincija. Vėliau ji buvo įtraukta į nesavavaldžių teritorijų sąrašą, kaip tai suprantama pagal Jungtinių Tautų Chartijos 73 straipsnį, ir yra šiame sąraše iki šiol(6).
8. 1966 m. gruodžio 20 d. JTO Generalinė Asamblėja priėmė Rezoliuciją 2229 (XXI) dėl Ifnio ir Ispanijos Sacharos, patvirtinančią „neatimamą Ispanijos Sacharos tautos teisę į apsisprendimą“. Ji pareikalavo Ispanijos Karalystės kaip administracinės valdžios „atsižvelgiant į Ispanijos Sacharos vietos tautos siekius ir konsultuojantis su Maroko ir Mauritanijos vyriausybėmis ir visais kitais suinteresuotaisiais asmenimis kuo skubiau nustatyti referendumo, kuris būtų rengiamas globojant [JTO] ir galiausiai suteiktų vietiniams šios teritorijos gyventojams galimybę laisvai įgyvendinti apsisprendimo teisę, organizavimo sąlygas“.
9. 1974 m. rugpjūčio 20 d. Ispanijos Karalystė pranešė JTO, kad siūlo Vakarų Sacharoje surengti JTO globojamą referendumą.
10. 1975 m. spalio 16 d., JTO Generalinei Asamblėjai paprašius, Tarptautinis Teisingumo Teismas priėmė konsultacinę nuomonę dėl Vakarų Sacharos (TTT Rinkinys, 1975, p. 12), jos 162 punkte padarė tokią išvadą:
„Teismui pateiktos aplinkybės ir informacija rodo, kad Ispanijos kolonizacijos metu Maroko sultoną ir kai kurias Vakarų Sacharos teritorijoje gyvenančias gentis siejo teisiniai pavaldumo ryšiai. Šie duomenys taip pat rodo, kad yra tam tikros teisės, taip pat teisės, susijusios su žeme, reiškiančios teisinius ryšius tarp mauritaniečių tautos, kaip ją supranta Teismas, ir Vakarų Sacharos teritorijos. Tačiau Teismas daro išvadą, kad jam pateiktos aplinkybės ir informacija neįrodo jokių teritorinio suvereniteto ryšių tarp Vakarų Sacharos teritorijos, Maroko Karalystės ir mauritaniečių tautos. Taigi Teismas nenustatė teisinių ryšių, dėl kurių pasikeistų [1960 m. gruodžio 14 d. JTO Generalinės Asamblėjos rezoliucijos 1514 (XV) dėl nepriklausomybės suteikimo kolonijinėms šalims ir tautoms (toliau – Rezoliucija 1514 (XV))] taikymas Vakarų Sacharos dekolonizavimui ir visų pirma apsisprendimo principo taikymas, teritorijos gyventojams laisvai pareiškiant tikrąją savo valią.“
11. 1975 m. lapkričio 14 d. Ispanijos Karalystė, Maroko Karalystė ir Mauritanijos Islamo Respublika pasirašė deklaraciją, joje numatė Ispanijos Karalystės kaip Vakarų Sacharą administruojančios valdžios įgaliojimus ir įsipareigojimus perduoti laikinajai trišalei administracijai.
12. 1975 m. rudenį padėtis Vakarų Sacharoje pablogėjo. Savo kalboje tą pačią dieną, kai buvo paskelbta minėta Tarptautinio Teisingumo Teismo nuomonė, Maroko karalius Hassan II, pareiškęs, jog „visas pasaulis“ pripažino, kad Vakarų Sachara priklauso Marokui ir kad marokiečiams telieka „užimti [savo] teritoriją“, paragino surengti „taikų žygį“ į Vakarų Sacharą, kuriame dalyvautų 350 000 žmonių.
13. JTO Saugumo Taryba (toliau – Saugumo Taryba) paragino susijusias ir suinteresuotąsias šalis elgtis santūriai ir nuosaikiai. Ji taip pat išreiškė susirūpinimą dėl sunkios padėties regione trimis rezoliucijomis dėl Vakarų Sacharos, t. y. rezoliucijomis 377 (1975), 379 (1975) ir 380 (1975). Pastarojoje rezoliucijoje Saugumo Taryba apgailestavo dėl Maroko karaliaus paskelbto žygio ir pareikalavo Maroko Karalystės nedelsiant atšaukti visus šio žygio dalyvius iš Vakarų Sacharos teritorijos.
14. 1976 m. vasario 26 d. Ispanijos Karalystė pranešė JTO Generaliniam sekretoriui, kad nuo šios dienos pasitraukia iš Vakarų Sacharos teritorijos ir nuo dabar nebeprisiima jokios tarptautinės atsakomybės, susijusios su šios teritorijos valdymu.
15. Per tą laiką tarp Maroko Karalystės, Mauritanijos Islamo Respublikos ir Front Polisario įsiplieskė ginkluotas konfliktas.
16. 1979 m. rugpjūčio 10 d. Mauritanijos Islamo Respublika sudarė susitarimą su Front Polisario, pagal jį atsisakė visų teritorinių pretenzijų į Vakarų Sacharą.
17. 1979 m. lapkričio 21 d. Rezoliucijoje 34/37 dėl Vakarų Sacharos JT Generalinė Asamblėja patvirtino „neatimamą Vakarų Sacharos tautos teisę į apsisprendimą ir nepriklausomybę“ ir pasveikino sudarius Mauritanijos ir Vakarų Sacharos susitarimą, pasirašytą 1979 m. rugpjūčio 10 d. Alžyre tarp Mauritanijos Islamo Respublikos ir Front Polisario. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja taip pat labai apgailestavo, kad „padėtis pablogėjo dėl to, kad Marokas ir toliau yra okupavęs Vakarų Sacharą ir kad jis išplėtė savo okupaciją į Mauritanijos neseniai atlaisvintą teritoriją“. Ji pareikalavo Maroko Karalystės, kad ir ši įsipareigotų siekti taikos, ir šiuo tikslu rekomendavo Front Polisario, „atstovaujančiam Vakarų Sacharos tautoms, visapusiškai dalyvauti ieškant teisingo, ilgalaikio ir galutinio politinio sprendimo dėl Vakarų Sacharos“.
18. Front Polisario ir Maroko Karalystė toliau tęsė ginkluotą konfliktą, tačiau 1988 m. rugpjūčio 30 d. abi šalys iš esmės sutiko su, be kita ko, JTO Generalinio sekretoriaus pateiktais siūlymais išspręsti ginčą, visų pirma numatant nutraukti ugnį ir surengiant JTO prižiūrimą referendumą dėl apsisprendimo.
19. Iki šiol šis referendumas dar nesurengtas.
20. Šiuo metu didžiąją Vakarų Sacharos teritorijos dalį kontroliuoja Maroko Karalystė, laikanti save Vakarų Sacharos suverenu, o Front Polisario kontroliuoja mažesnę, labai mažai apgyvendintą rytinę teritorijos dalį. Front Polisario kontroliuojama teritorija nuo Maroko Karalystės kontroliuojamos teritorijos atskirta pastarosios pastatyta smėlio siena, kurią prižiūri Maroko kariuomenė. Front Polisario valdomose stovyklose, esančiose Alžyro teritorijoje, netoli Vakarų Sacharos, gyvena daug pabėgėlių iš Vakarų Sacharos.
III – Ieškinys Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas
21. Front Polisario pareiškė ieškinį, jame prašė panaikinti ginčijamą sprendimą ir priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas. Šį ieškinį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. lapkričio 19 d.
22. Savo reikalavimams pagrįsti Front Polisario pateikė vienuolika ieškinio pagrindų, kurių pirmasis susijęs su motyvavimo pareigos pažeidimu, antrasis – su „konsultavimosi principo“ nesilaikymu, trečiasis – su pagrindinių teisių pažeidimu, ketvirtasis – su „Sąjungos politikos suderinimo principo pažeidimu“, penktasis – su „pagrindinių Sąjungos vertybių ir jos išorės veiksmams taikomų principų pažeidimu“, šeštasis – su „ilgalaikės plėtros tikslo nepasiekimu“, septintasis – su „Sąjungos išorės veiksmų principų ir tikslų nesilaikymu vystomojo bendradarbiavimo srityje“, aštuntasis – su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu, devintasis – su „ginčijamo sprendimo prieštaravimu įvairiems Sąjungos sudarytiems susitarimams, dešimtasis – su bendrosios tarptautinės teisės pažeidimu ir vienuoliktasis – su „Sąjungos tarptautinės atsakomybės teisės“ pažeidimu.
23. Atsiliepime į ieškinį Taryba prašė atmesti ieškinį kaip nepriimtiną, o jei šis reikalavimas nebūtų patenkintas, atmesti jį kaip nepagrįstą ir priteisti iš Front Polisario bylinėjimosi išlaidas.
24. 2013 m. lapkričio 6 d. Bendrojo Teismo aštuntosios kolegijos pirmininko nutartimi Europos Komisijai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.
25. Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas pirmiausia nagrinėjo Tarybos ir Komisijos argumentus, kad ieškinį reikia atmesti kaip nepriimtiną, nes, pirma, Front Polisario neįrodė savo teisinio subjektiškumo ir teisės pareikšti ieškinį teisme egzistavimo ir, antra, ginčijamas sprendimas nėra nei tiesiogiai, nei konkrečiai susijęs su Front Polisario. Bendrasis Teismas atitinkamai atmetė šiuos du nepriimtinumo motyvus skundžiamo sprendimo 34–60 ir 61–114 punktuose.
26. Antra, Bendrasis Teismas analizavo panaikinimo pagrindus, kuriuos Front Polisario pateikė savo reikalavimams pagrįsti, ir pirmiausia nurodė, kad iš esmės jis „[rėmėsi] ginčijamo sprendimo neteisėtumu, motyvuodamas tuo, kad juo pažeidžiama Sąjungos teisė ir tarptautinė teisė“(7). Bendrasis Teismas pridūrė, kad „nurodant visus pagrindus, keliamas klausimas, ar egzistuoja absoliutus draudimas Sąjungos vardu sudaryti tarptautinį susitarimą, kuris gali būti taikomas trečiosios valstybės faktiškai kontroliuojamai teritorijai, nors šios valstybės suverenitetas šioje teritorijoje nėra pripažintas Sąjungos ir jos valstybių narių arba apskritai visų kitų valstybių (toliau – ginčijama teritorija), ir prireikus kitas klausimas, ar Sąjungos institucijos šiuo atžvilgiu turi diskreciją, ir, jei taip, kokios yra šios diskrecijos ribos ir įgyvendinimo sąlygos“(8).
27. Tada Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 127, 139, 148, 158, 167, 172, 175, 178, 199, 211 ir 214 punktuose nagrinėjo kiekvieną iš vienuolikos Front Polisario pateiktų panaikinimo pagrindų ir atmetė kiekvieną iš jų kaip nepagrįstą arba vienu atveju – kaip nepriimtiną.
28. Nagrinėdamas šiuos pagrindus jis, be kita ko, laikėsi nuomonės, kad nė vienas iš Front Polisario pateiktų argumentų neleidžia „konstatuoti, kad pagal Sąjungos teisę arba tarptautinę teisę yra absoliučiai draudžiama su trečiąja valstybe sudaryti susitarimą, kuris gali būti taikomas ginčijamoje teritorijoje“(9).
29. Kartu Bendrasis Teismas atidėjo nagrinėjimą tam tikrų argumentų, kuriais Front Polisario rėmėsi siekdamas pagrįsti savo pirmąjį, trečiąjį, penktąjį, šeštąjį, devintąjį ir dešimtąjį pagrindus, kaip jis pats teigia, iš esmės susijusius su subsidiariu klausimu, kokiomis sąlygomis Sąjungos institucijos gali patvirtinti susitarimo, galimo taikyti ginčijamai teritorijai, sudarymą(10).
30. Galiausiai Bendrasis Teismas analizavo šį klausimą skundžiamo sprendimo 223–247 punktuose. Jis iš esmės laikėsi nuomonės, kad turėdama plačią diskreciją Sąjungos išorės santykių palaikymo srityje Taryba, numatydama sudaryti tarptautinį susitarimą, kuris bus taikomas ginčijamai teritorijai, ir siekdama palengvinti iš šios teritorijos kilusių produktų eksportą į Sąjungą, privalo iš anksto išnagrinėti visas reikšmingas atitinkamo atvejo aplinkybes, visų pirma įsitikinti, kad šie produktai nebus eksploatuojami minėtos teritorijos tautų nenaudai ir dėl to nebus pažeistos jų pagrindinės teisės. Bendrasis Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Taryba neįvykdė šios pareigos.
31. Remdamasis šiais motyvais Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 247 punkte padarė išvadą, kad „Taryba neįvykdė pareigos prieš priimant ginčijamą sprendimą išnagrinėti visas bylos aplinkybes“, todėl jį panaikino, „kiek juo patvirtinamas [Liberalizavimo susitarimo] taikymas Vakarų Sacharai“.
IV – Procesas Teisingumo Teisme
32. Apeliaciniu skundu (jį Teisingumo Teismas gavo 2016 m. vasario 19 d.) Taryba prašo Teisingumo Teismo:
– panaikinti skundžiamą sprendimą,
– priimti galutinį sprendimą byloje atmetant ieškinį ir
– priteisti iš Front Polisario pirmojoje ir apeliacinėje instancijose Tarybos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
33. 2016 m. gegužės 9 d. Teisingumo Teisme gautu atsiliepimu į apeliacinį skundą Front Polisario prašo Teisingumo Teismo:
– atmesti apeliacinį skundą kaip nepriimtiną,
– nepatenkinus pirmojo reikalavimo, atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą,
– nepatenkinus ir antrojo reikalavimo, jeigu Teisingumo Teismas patenkintų Tarybos reikalavimus, susijusius su skundžiamo sprendimo panaikinimu, priimti galutinį sprendimą byloje, panaikinant ginčijamą sprendimą remiantis Bendrojo Teismo atmestais argumentais, ir
– priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas, kurias Front Polisario patyrė pirmojoje ir apeliacinėje instancijose.
34. Atsiliepimu (jį Teisingumo Teismas gavo 2016 m. gegužės 3 d.) Komisija prašo Teisingumo Teismo patenkinti apeliacinį skundą.
35. Atskiru dokumentu, pateiktu Teisingumo Teismo kanceliarijai kartu su apeliaciniu skundu, Taryba prašė šią bylą nagrinėti taikant Teisingumo Teismo procedūros reglamento 133 straipsnyje numatytą pagreitintą procedūrą.
36. 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas patenkino šį prašymą.
37. 2016 m. gegužės 2, 13, 18 ir 24 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimais Belgijos Karalystei, Vokietijos Federacinei Respublikai, Ispanijos Karalystei, Prancūzijos Respublikai ir Portugalijos Respublikai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų. Tačiau Vokietijos Federacinė Respublika nepateikė įstojimo į bylą paaiškinimo ir nedalyvavo posėdyje.
38. 2016 m. birželio 9 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Maroko žemės ūkio ir kaimo plėtros konfederacijai (Comader) buvo leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.
39. 2016 m. liepos 19 d. buvo surengtas posėdis, per kurį žodines pastabas pateikė Taryba, Comader, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Portugalijos Respublika, Front Polisario ir Komisija.
V – Dėl apeliacinio skundo priimtinumo
A – Šalių argumentai
40. Front Polisario ginčija apeliacinio skundo priimtinumą, teigdamas, kad Taryba nėra suinteresuota jo paduoti. Šiuo klausimu jis pirmiausia pažymi, kad skundžiamu sprendimu ginčijamas sprendimas panaikintas tik tiek, „kiek juo patvirtin[tas] <…> [Liberalizavimo susitarimo] taikymas Vakarų Sacharai“. Antra, jis teigia, kad nei Maroko Karalystė, nei Sąjunga neturi kompetencijos sudaryti Vakarų Sacharai taikomo susitarimo. Remdamasis tuo Front Polisario daro išvadą, kad Taryba negali gauti jokios naudos iš galimo Vakarų Sacharos reintegravimo į Liberalizavimo susitarimo taikymo sritį.
41. Taryba ir Komisija ginčija šių argumentų pagrįstumą, pirmiausia teigdamos, kad Sąjungos institucijos gali paduoti apeliacinį skundą, neprivalėdamos įrodyti suinteresuotumo pareikšti ieškinį, ir subsidiariai – kad ši sąlyga šioje byloje yra įvykdyta. Be to, Taryba nurodo, kad Front Polisario argumentai dėl apeliacinio skundo nepriimtinumo patys yra nepriimtini, nes jais prašoma pakeisti skundžiamo sprendimo 220 punktą, ir kad pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 174 straipsnį šie argumentai negali būti pateikti atsiliepime į apeliacinį skundą.
B – Vertinimas
42. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio antrą pastraipą „apeliacinį skundą gali paduoti bet kuri pagal visus savo reikalavimus arba jų dalį bylą pralaimėjusi šalis“.
43. Taip tikrai yra kalbant apie Tarybą, kuri Bendrajame Teisme laikėsi pozicijos, kad Front Polisario ieškinys yra nepriimtinas, o jeigu ir priimtinas, tai nepagrįstas.
44. Kadangi Bendrasis Teismas atmetė Tarybos argumentus dėl Front Polisario ieškinio priimtinumo ir iš dalies panaikino ginčijamą sprendimą, Taryba pagal dalį savo reikalavimų pralaimėjo bylą. Taigi ji turi teisę paduoti apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo.
45. Bet kuriuo atveju, kaip Teisingumo Teismas nusprendė nagrinėdamas kitas bylas nei kilusias tarp Sąjungos ir jos tarnautojų, Sąjungos institucijos neprivalo įrodyti jokio suinteresuotumo, kad galėtų paduoti apeliacinį skundą dėl Bendrojo Teismo sprendimo(11), išskyrus atvejus, kai jos prašo pakeisti motyvus(12).
46. Žinoma, 2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Taryba / Zhejiang Xinan Chemical Industrial Group (C‑337/09 P, EU:C:2012:471) 46 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad „[jis] gali pripažinti apeliacinį skundą nepriimtiną dėl [Bendrajam Teismui] priėmus sprendimą atsiradusio įvykio, kuris panaikina apelianto [šiuo atveju Tarybos] interesams daromą neigiamą poveikį“.
47. Tačiau Front Polisario nenurodo jokio po skundžiamo sprendimo atsiradusio įvykio, kuris panaikintų jo neigiamą poveikį. Atrodo, Front Polisario tiesiog teigia, kad skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis, kuria ginčijamas sprendimas panaikinamas, „kiek juo patvirtinamas <…> [Liberalizavimo susitarimo] taikymas Vakarų Sacharai“, neprieštarauja jo teiginiui, kad nei Sąjungos institucijos, nei Maroko Karalystė neturi kompetencijos sudaryti Vakarų Sacharai taikytino susitarimo(13).
48. Nors šiais argumentais nesiekiama ginčyti skundžiamo sprendimo 220 punkto(14) (be to, tai būtų neįmanoma nepateikus priešpriešinio apeliacinio skundo), jais neįmanoma pagrįsti Front Polisario nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo. Todėl reikia atmesti Front Polisario pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą.
VI – Dėl apeliacinio skundo esmės
A – Dėl pagrindinės analizės
49. Kadangi problemos esmė yra tai, ar Liberalizavimo susitarimas taikomas Vakarų Sacharai, ar ne, pirmiausia nagrinėsiu apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmą dalį, kiek ji susijusi su šio susitarimo taikymu. Iš tiesų, jeigu atsakymas į šį klausimą būtų neigiamas, Bendrojo Teismo sprendimą reikėtų panaikinti, nes, remdamasis priešinga prielaida, jis padarė teisės klaidą, ir pripažinti Front Polisario ieškinį nepriimtinu dėl suinteresuotumo ir teisės pareikšti ieškinį nebuvimo.
1. Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmos dalies, kiek ji susijusi su Liberalizavimo susitarimo taikymu Vakarų Sacharai
a) Šalių argumentai
50. Taryba pažymi, kad spręsdamas klausimą dėl Front Polisario teisės pareikšti ieškinį Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 73–103 punktuose pirmiausia nagrinėjo, ar Liberalizavimo susitarimas taikomas Vakarų Sacharai, ar ne. Jos nuomone, skundžiamo sprendimo 73 punkte Bendrasis Teismas nagrinėjo šį klausimą remdamasis prielaida, kad teigiamas atsakymas į šį klausimą savaime reikštų, kad ginčijamas sprendimas gali būti tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su Front Polisario. Taryba priduria, kad ši prielaida yra teisiškai klaidinga, nes ginčijamas sprendimas negali sukurti teisių ir pareigų, kurių taikymo sritis būtų platesnė nei Sutarčių teritorinė taikymo sritis, todėl jis neturi jokio teisinio poveikio Vakarų Sacharos teritorijai.
51. Komisija savo ruožtu laikosi nuomonės, pirma, jog tai, kad Liberalizavimo susitarimas de facto taikomas Vakarų Sacharai(15), neleidžia manyti, kad yra „vėlesnė <…> sutarties taikymo praktika“, kaip tai suprantama pagal 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės(16) (toliau – Vienos konvencija) 31 straipsnį, pagal kurį Asociacijos susitarimo 94 straipsnį pagrįsta aiškinti taip, kad pagal jį šis susitarimas ir Liberalizavimo susitarimas taikytini Vakarų Sacharos teritorijai.
52. Antra, Komisijos teigimu, jeigu būtų laikomasi nuomonės, kad minėti susitarimai taikytini Vakarų Sacharos teritorijai, tai prieštarautų Vienos konvencijos 34 straipsnyje kodifikuotam tarptautinių sutarčių santykinio poveikio principui (pacta tertiis nec nocent nec prosunt), Vakarų Sacharos tautos teisei į apsisprendimą ir tam, kad minėtų susitarimų taikymas nėra aiškiai išplėstas Vakarų Sacharai.
53. Atsakydamas į tai, Front Polisario pažymi, kad Bendrasis Teismas išnagrinėjo Liberalizavimo susitarimo taikymo Vakarų Sacharai klausimą, siekdamas ne padaryti kokią nors prielaidą dėl ieškinio priimtinumo, o nustatyti faktines ir teisines aplinkybes, į kurias atsižvelgiant reikia suprasti jo teisę pareikšti ieškinį. Iš tiesų Taryba ir Komisija, prieš pripažindamos, kad šis susitarimas faktiškai taikomas iš minėtos teritorijos kilusiems produktams, ilgą laiką teigė, kad jis netaikytinas šiai teritorijai. Tačiau šis susitarimas būtent tuo ir skyrėsi nuo dviejų kitų panašių susitarimų, kuriuos Maroko Karalystė sudarė su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) valstybėmis narėmis.
b) Vertinimas
54. Liberalizavimo susitarimo teritorinės taikymo srities klausimas (ši taikymo sritis priklauso nuo šiuo susitarimu iš dalies pakeisto Asociacijos susitarimo teritorinės taikymo srities) šioje byloje yra labai svarbus, nes jis būdingas visam Front Polisario ieškiniui dėl panaikinimo, įskaitant klausimus dėl esmės(17), o ne tik dėl Front Polisario teisės (ir suinteresuotumo) pareikšti ieškinį.
55. Šiuo klausimu Taryba tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 73 punkte nusprendęs nagrinėti, ar ginčijamas sprendimas gali būti tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su Front Polisario atsižvelgiant į tai, ar Liberalizavimo susitarimas taikomas Vakarų Sacharai, ar ne, Bendrasis Teismas „iš susitarimo, sudaryto pagal šioje byloje [ginčijamą] sprendimą, taikymo už Sąjungos ribų esančiai teritorijai nustatė išankstinę sąlygą, kad šis sprendimas būtų tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su [Front Polisario]“(18). Tarybos teigimu, tai prieštarautų 2007 m. liepos 3 d. Nutarties Commune de Champagne ir kt. / Taryba ir Komisija (T‑212/02, EU:T:2007:194) 90, 91 ir 94 punktams, kuriuose jis konstatavo, kad sprendimas dėl tarptautinio susitarimo patvirtinimo gali sukelti pasekmių tik Sąjungos teritorijoje.
56. Mano nuomone, šį argumentą reikia atmesti dėl paprastos priežasties – byloje, kurioje priimta 2007 m. liepos 3 d. Nutartis Commune de Champagne ir kt. / Taryba ir Komisija (T‑212/02, EU:T:2007:194), nagrinėto susitarimo teritorinės taikymo srities aprėptis nebuvo ginčijama. Taigi Bendrasis Teismas nagrinėjo tik tai, ar sprendimas dėl šio susitarimo patvirtinimo sukėlė „privalomų teisinių pasekmių, kurios daro poveikį ieškovų interesams, aiškiai pakeisdamos jų teisinę padėtį“(19).
57. Nors atrodo, kad šitaip nusprendęs Bendrasis Teismas suvienodino akto, kurį galima ginčyti, ir teisės pareikšti ieškinį sąvokas, toje byloje Bendrasis Teismas negalėjo pareikšti pozicijos dėl tiesioginės ir konkrečios sąsajos su Front Polisario, pirmiausia nenusprendęs, ar Vakarų Sachara patenka į asociacijos ir liberalizavimo susitarimų teritorinę taikymo sritį. Akivaizdu, kad jeigu Vakarų Sachara nepatenka į minėtų susitarimų teritorinę taikymo sritį, tiesioginė ir konkreti sąsaja su Front Polisario negalima, nes visi jo argumentai šioje byloje grindžiami būtent šiuo taikymu.
58. Taigi reikia išnagrinėti Komisijos argumentus, kad ginčijamame sprendime akivaizdžiai nepakeista Front Polisario teisinė padėtis, nes Asociacijos susitarimas, taigi ir Liberalizavimo susitarimas, nebuvo taikytini Vakarų Sacharai. Jos nuomone, skundžiamo sprendimo 88–104 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai aiškino Asociacijos susitarimo 94 straipsnį(20).
59. Pirmiausia reikėtų patikslinti, kad nebūtina priimti sprendimo dėl to, ar Maroko Karalystė, nepažeisdama tarptautinės teisės, gali sudaryti Vakarų Sacharai taikytiną tarptautinį susitarimą, o tai, mano nuomone, nėra aiškiai įrodyta(21), be to, tai atkakliai ginčija Front Polisario.
60. Iš tiesų šioje byloje pakanka atsakyti į kitą klausimą, ar nagrinėjami susitarimai taikytini Vakarų Sacharai pagal Asociacijos susitarimo 94 straipsnį, kuriame nustatyta, kad „[asociacijos susitarimas] taikomas, viena vertus, [Sąjungos teritorijai] ir, kita vertus, Maroko Karalystės teritorijai“(22).
61. Šiuo klausimu pažymiu, kad sąvoka „Maroko Karalystės teritorija“ nagrinėjamame susitarime neapibrėžta.
62. Šiuo klausimu Vienos konvencijos 29 straipsnyje nustatyta, kad „jei kitokia šalių valia nėra numanoma iš sutarties ir nėra kitaip išreikšta, sutartis kiekvienai tos sutarties šaliai yra privaloma visoje jos teritorijoje“(23).
63. Šiuo aspektu laikomasi dviejų skirtingų požiūrių.
64. Viena vertus, nors ir remdamiesi skirtingais motyvais, Front Polisario ir Komisija laikosi nuomonės, kad Vakarų Sachara yra nesavavaldi teritorija, kaip tai suprantama pagal Jungtinių Tautų Chartijos 73 straipsnį, todėl ji negali priklausyti Maroko Karalystės teritorijai, kaip ji suprantama pagal Asociacijos susitarimo 94 straipsnį. Nei Front Polisario, nei Komisija nepripažįsta Maroko Karalystės suvereniteto Vakarų Sacharoje.
65. Nors Komisija pripažįsta, kad Asociacijos susitarimas ir Liberalizavimo susitarimas buvo taikomi iš Vakarų Sacharos kilusiems produktams, per posėdį ji pabrėžė, kad tai tiesiog toleruojama, ir ji šio taikymo neginčijo, nors galėjo tai padaryti remdamasi Asociacijos susitarimo 86 straipsniu; taip pat Komisija priduria, jog faktas, kad to nepadarė, neįrodo, kad ji tam pritarė.
66. Be to, Taryba ir Maroko Karalystė laikosi nuomonės, kad Liberalizavimo susitarimas taikytinas Vakarų Sacharai, tik dėl skirtingų priežasčių. Kaip Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 100 punkte, „[Maroko Karalystės] nuomone, Vakarų Sachara yra sudedamoji jos teritorijos dalis“.
67. Kalbant apie Tarybą, pažymėtina, kad ji per visą procesą Teisingumo Teisme ir per posėdį teikė skirtingus, net prieštaringus teiginius. Čia nurodysiu pastarąjį kartą Tarybos pateiktą nagrinėjamų susitarimų taikymo srities aiškinimą, kurį ji pateikė argumentuodama per posėdį. Ji nurodė, kad „Taryba numanomai nesutiko su Maroko [Karalystės] pateikiamu aiškinimu, kad [Liberalizavimo] susitarimas taikomas Vakarų Sacharai kaip jos teritorijos daliai, [o tai] galėtų būti netiesioginio [Maroko Karalystės suvereniteto] pripažinimo įrodymas. Ji numanomai pritarė tam, kad [Liberalizavimo] susitarimas taip pat taikomas <…> nesavavaldžiai Maroko Karalystės administruojamai teritorijai, o tai nereiškia nei pripažinimo, nei sutikimo, nei pritarimo. Maroko Karalystė ir Sąjunga supranta, kad nesutaria dėl aiškinimo. They agree to disagree. Jos abi sutaria, kad Sąjunga pripažįsta susitarimo taikymą Vakarų Sacharos teritorijoje, ir [Maroko Karalystė] tuo nesiremia, siekdama patvirtinti reikalavimą dėl savo suvereniteto“. Jos teiginį galima trumpai apibendrinti kaip „taikymą be pripažinimo“, nes Taryba priduria, kad „kai susitarimas buvo sudarytas <…>, jo šalys neturėjo jokių abejonių <…> dėl to, kad [Maroko Karalystė laikė Vakarų Sacharą savo teritorijos dalimi]“. Tačiau, Tarybos teigimu, lūkestis, kad nagrinėjamas susitarimas bus taikomas Vakarų Sacharai, nereiškia, kad ji pareiškia poziciją dėl suvereniteto Vakarų Sacharos teritorijoje.
68. Mano nuomone, siekiant motyvuoti remiantis vien Asociacijos susitarimo 94 straipsniu, galima daryti išvadą, kad Vakarų Sachara nepriklauso Maroko Karalystės teritorijai, kaip ji suprantama pagal šį straipsnį, ir taip yra dėl toliau nurodytų priežasčių.
i) Vakarų Sacharos statusas, nustatytas pagal Jungtinių Tautų Chartijos 73 straipsnį, ir jo pasekmės
69. Žinoma, kaip 1994 m. liepos 5 d. Sprendimo Anastasiou ir kt. (C‑432/92, EU:C:1994:277) 46 punkte Teisingumo Teismas nusprendė dėl Asociacijos susitarimo tarp Sąjungos ir Kipro Respublikos(24), „[Sąjunga], aiškindama susitarimą, turi ypač atsižvelgti į partnerį, su kuriuo jį sudarė“.
70. Vis dėlto tai nereiškia, kad Sąjunga turi pritarti bet kokiai savo partnerio vizijai dėl asociacijos susitarimo aiškinimo ir taikymo, visų pirma jeigu jos partneris palaiko poziciją, kuriai tarptautinė bendruomenė ir Sąjunga niekada nepritarė.
71. Kadangi JTO nuo 1963 m. yra įrašiusi Vakarų Sacharą į nesavavaldžių teritorijų, kaip tai suprantama pagal Jungtinių Tautų Chartijos 73 straipsnį, sąrašą(25), remiantis tuo darytina išvada, kad, būdama tokia teritorija, ji patenka į Rezoliucijos 1514 (XV) dėl kolonizuotų tautų teisės į apsisprendimą įgyvendinimo(26) taikymo sritį, kaip Tarptautinis Teisingumo Teismas nusprendė savo 1975 m. spalio 16 d. konsultacinės nuomonės dėl Vakarų Sacharos 162 punkte(27).
72. Šiuo klausimu nepritariu Bendrojo Teismo nuomonei, kurią jis išreiškė skundžiamo sprendimo 56 punkte ir kurią Taryba pakartojo per posėdį, kad „Vakarų Sachara yra teritorija, kurios tarptautinis statusas šiuo metu neapibrėžtas“(28). Šiuo metu neapibrėžtas ne jos statusas, o ateitis.
73. Taip pat nepritariu Bendrojo Teismo pateiktam Vakarų Sacharos apibūdinimui kaip „ginčijamos teritorijos“ skundžiamo sprendimo 117, 141, 142, 165, 198, 205, 210, 211, 215, 217, 220, 222, 223 ir 227 punktuose.
74. Priešingai nei byloje, kurioje priimtas 1995 m. liepos 6 d. Sprendimas Odigitria / Taryba ir Komisija (T‑572/93, EU:T:1995:131)(29), kur prancūzų k. buvo vartojama sąvoka „zone litigieuse“, o anglų k. „zone in dispute“ (tai galėtų paaiškinti Bendrojo Teismo šioje byloje vartojamų sąvokų samplaiką), šiuo atveju ginčas kyla ne dėl sienų nustatymo, o dėl to, kokių pasekmių kyla iš Vakarų Sacharos kaip nesavavaldžios teritorijos, kaip tai suprantama pagal Jungtinių Tautų Chartijos 73 straipsnį, statuso(30).
75. Turėdama šį statusą Vakarų Sachara pagal minėtą Chartiją turi „kitokį statusą, skirtingą nuo ją administruojančios valstybės statuso <…>, ir šis statusas egzistuoja tol, kol <…> nesavavaldžios teritorijos tauta neįgyvendins savo teisės į apsisprendimą pagal Chartiją, visų pirma jos tikslus ir principus“(31).
76. Todėl, kaip Bendrajame Teisme teigė Komisija(32), nagrinėjamų susitarimų negalima taikyti Vakarų Sacharos teritorijai, nesant aiškaus išplėtimo, kurio šioje byloje nėra(33).
77. Šiuo klausimu valstybių, atsakingų ar prisiimančių atsakomybę už nesavavaldžių teritorijų administravimą, praktika yra labai svarbi, nes tik šios valstybės gali plėtoti praktiką šioje srityje(34).
78. Šiomis aplinkybėmis labai svarbi Jungtinių Amerikos Valstijų, Naujosios Zelandijos, Prancūzijos Respublikos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės praktika, nes šios keturios valstybės(35) yra įtrauktos į JTO tvarkomą administracinės valdžios sąrašą(36) ir administruoja 16 iš 17 nesavavaldžių teritorijų, įtrauktų į prie minėto JTO Generalinio sekretoriaus pranešimo pridėtą sąrašą(37).
79. Pagal Jungtinių Amerikos Valstijų, Naujosios Zelandijos ir Jungtinės Karalystės(38), t. y. sudarančių administracinės valdžios daugumą ir administruojančių daugumą nesavavaldžių teritorijų, praktiką norint taikyti tarptautines sutartis ar susitarimus nesavavaldėms teritorijoms, jas ratifikuojant, būtina aiškiai šitaip išplėsti jų taikymą(39).
80. Tačiau, kadangi Sąjunga laiko Vakarų Sacharą nesavavaldžia teritorija, joks aiškus asociacijos ir liberalizavimo susitarimų išplėtimas šia teritorijai nebuvo numatytas nei šiuose susitarimuose, nei Maroko Karalystei juos ratifikuojant.
81. Mano teiginį taip pat patvirtina Jungtinių Amerikos Valstijų, Islandijos Respublikos, Norvegijos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos pozicija, nes ir jos laikosi nuomonės, kad Vakarų Sachara nepatenka į laisvosios prekybos susitarimų, kuriuos jos yra sudariusios su Maroko Karalyste, taikymo sritį(40), nors pagal šiuos susitarimus, kaip ir pagal Asociacijos susitarimą, Vakarų Sachara nėra aiškiai pašalinta iš jų taikymo srities(41).
82. Remdamasis tuo, kas nurodyta pirma, darau išvadą, kad Vakarų Sachara negali priklausyti Maroko Karalystės teritorijai, kaip ji suprantama pagal Asociacijos susitarimo 94 straipsnį. Todėl asociacijos ir liberalizavimo susitarimai netaikytini Vakarų Sacharai.
ii) Dėl to, kad Sąjunga ir jos valstybės narės nėra pripažinusios Maroko Karalystės suvereniteto Vakarų Sacharoje
83. Kaip Taryba ir Komisija teigė Bendrajame Teisme(42) ir teigia Teisingumo Teisme, Sąjunga ir jos valstybės narės niekada nepripažino, kad Vakarų Sachara yra Maroko Karalystės teritorijos dalis ar paklūsta Maroko Karalystės suverenitetui.
84. Be to, Taryba niekaip nepaaiškina, kaip teisiškai įmanoma konkrečiai teritorijai taikyti su šalimi sudarytą susitarimą, nepripažįstant jokios šios šalies jurisdikcijos ar teisinės valdžios šioje teritorijoje, net nesiremiant Vienos konvencijos 34–36 straipsniais ir neįrodžius jų taikymo konkrečiam atvejui.
85. Mano nuomone, yra priešingai – susitarimo taikytinumas būtinai ir neišvengiamai reiškia jo pripažinimą.
86. Be to, man atrodo, neįmanoma sutikti su Tarybos teiginiu dėl „taikymo be pripažinimo“, kuriuo ji mėgina suderinti nagrinėjamų susitarimų taikytinumą ar taikymą Vakarų Sacharai ir pageidavimą neturėti pozicijos dėl kokio nors Sąjungos ir jos valstybių narių pripažinimo, kad Vakarų Sachara yra Maroko Karalystės teritorijos dalis. Nesant tokio pripažinimo, tikrai ir užtikrintai negali būti, kad derėdamasi dėl asociacijos ir liberalizavimo susitarimų Sąjunga būtų ketinusi padaryti juos taikytinus Vakarų Sacharai.
iii) Kaip dėl de facto taikymo Vakarų Sacharos teritorijai, laikytino „vėlesne <…> sutarties taikymo praktika“?
87. Vykstant procesui Bendrajame Teisme Front Polisario teigė, kad egzistuoja praktika, pagal kurią asociacijos ir liberalizavimo susitarimai de facto taikomi Vakarų Sacharos teritorijai, o Taryba ir Komisija patvirtino tai per posėdį Bendrajame Teisme(43) ir pakartojo Teisingumo Teisme(44).
88. Man neatrodo, kad minėtų susitarimų taikymo sritis dėl to gali būti išplėsta Vakarų Sacharai, kaip Bendrasis Teismas pripažino skundžiamo sprendimo 103 punkte.
89. Nors į „vėlesnę <…> sutarties taikymo praktiką“, kaip tai suprantama pagal Vienos konvencijos 31 straipsnio 3 dalies b punktą(45), tikrai galima atsižvelgti kaip į papildomą susitarimo tekstui suteiktinos prasmės įrodymą, atsižvelgiant į jo dalyką ir tikslą, ši praktika savaime nėra lemiama(46).
90. Kaip teigia Komisija, aplinkybės, susijusios su Sąjungos ir Maroko Karalystės formuojama praktika dėl nagrinėjamų susitarimų taikymo Vakarų Sacharai, kurias Bendrasis Teismas nagrinėjo skundžiamo sprendimo 78–87 punktuose, nėra „vėlesnė <…> sutarties taikymo praktika“, kaip tai suprantama pagal Vienos konvencijos 31 straipsnio 3 dalies b punktą(47).
91. Šiuo klausimu nepritariu tarptautinės teisės aiškinimui, Teisingumo Teismo pateiktam 2015 m. kovo 11 d. Sprendime Oberto ir O’Leary (C‑464/13 ir C‑465/13, EU:C:2015:163), kuriame jis pripažino, kad „vėlesnė sutarties taikymo praktika gali būti viršesnė už aiškias šios sutarties sąlygas, jei dėl šios praktikos šalys yra susitarusios [TTT byla dėl Préah Vihéar šventyklos (Kambodža / Tailandas), 1962 m. birželio 15 d. sprendimas, Rink. 1962, p. 6]“(48).
92. Pirmiausia pažymiu, kad Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimas byloje dėl Préah Vihéar šventyklos priimtas anksčiau nei Vienos konvencija, kuri pasirašyta 1969 m. Todėl jis negali būti tiesiogiai siejamas su šios konvencijos 31 straipsnio 3 dalies b punkto aiškinimu, nes šios nuostatos tuo metu dar nebuvo.
93. Be to, nė vienoje to sprendimo vietoje nerandu, jog Tarptautinis Teisingumo Teismas būtų aiškiai ar numanomai pripažinęs, kad vėlesnė sutarties taikymo praktika gali būti viršesnė už aiškų šios sutarties tekstą.
94. Galiausiai, kiek ši nuostata išreiškia tarptautinės paprotinės teisės normą, reikia pažymėti, jog Tarptautinis Teisingumo Teismas nėra patvirtinęs, kad vėlesnė sutarties taikymo praktika gali būti viršesnė už aiškų sutarties tekstą, jeigu šia praktika išreiškiama šalių valia.
95. Atvirkščiai, minėtas sprendimas yra vienas iš svarbiausių Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimų dėl estoppel arba numanomo pritarimo sąvokos tarptautinėje teisėje(49), o jos skiriasi nuo sąvokos „vėlesnė sutarties taikymo praktika“.
96. Mano nuomone, neįmanoma, kad „vėlesnė sutarties taikymo praktika“, prieštaraujanti įprastai šios sutarties teksto reikšmei, galėtų būti viršesnė už šį tekstą, nebent šalys apie šią praktiką žino ir jai pritaria, ji yra pakankamai paplitusi ir tęsiasi pakankamai ilgą laiką, kad savaime būtų laikoma nauja sutartimi. Tačiau šios bylos medžiagoje esančios informacijos, kurią Bendrasis Teismas nagrinėjo skundžiamo sprendimo 78–87 punktuose, nepakanka tokiai praktikai nustatyti.
97. Pirma, skundžiamo sprendimo 78 punkte minėtas Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai, Komisijos pirmininko pavaduotojos Catherine Ashton Komisijos vardu pateiktas atsakymas į parlamento narių klausimus E-001004/11, P‑001023/11 ir E‑002315/11 (OL C 286 E, 2011, p. 1), kaip deklaracija, nėra praktika, reiškianti asociacijos ir liberalizavimo susitarimų taikymo praktiką. Be to, per posėdį Taryba nepalaikė šiame atsakyme pateikto teiginio, kad Maroko Karalystė yra Vakarų Sacharą de facto administruojanti valdžia.
98. Antra, Komisijos Maisto ir veterinarijos tarnybos (MVT) apsilankymai Vakarų Sacharoje, kuriuos Bendrasis Teismas nurodo skundžiamo sprendimo 79 punkte, taip pat nereiškia nagrinėjamų susitarimų taikymo, nes šie apsilankymai juose nenumatyti ir, Komisijos teigimu, į juos negalima atsižvelgti kaip į aiškinimo įrodymą, nes visi jie susiję su produktais, patenkančiais į Sąjungos teritoriją, nesvarbu, koks muitų režimas jiems taikomas.
99. Trečia, tai, kad 140 Maroko eksporto įmonių, kurias Komisija patvirtino pagal asociacijos susitarimą, yra įsteigtos Vakarų Sacharoje, kaip skundžiamo sprendimo 80 punkte nurodė Bendrasis Teismas, taip pat nereiškia nagrinėjamų susitarimų taikymo, juo labiau kad šios eksporto įmonės taip pat veikia Maroke ir turi teisę šiuo pagrindu gauti naudą iš nagrinėjamų susitarimų.
100. Galiausiai, nors, kaip Bendrasis Teismas pažymėjo skundžiamo sprendimo 87 punkte, Taryba ir Komisija nurodė, kad liberalizavimo susitarimas buvo de facto taikomas Vakarų Sacharai, neaiškus nei šio taikymo mastas, nei trukmė. Tam, kad būtų „vėlesnė sutarties taikymo praktika“, kaip tai suprantama pagal Vienos konvencijos 31 straipsnio 3 dalies b punktą, „būtina, kad šalių pozicijos būtų nediskutuotinai suderintos ir kad šiomis pozicijomis būtų galima įtvirtinti sutarties nuostatos prasmę“(50). Šiuo atveju tokio suderinamumo nėra, nes, kaip Bendrasis Teismas pažymėjo skundžiamo sprendimo 100 punkte, „Maroko Karalystė padėtį supranta visai kitaip“ nei Sąjunga(51).
iv) Santykinis tarptautinių sutarčių poveikis (pacta tertiis nec nocent nec prosunt)
101. Nesant aiškaus išplėtimo, nagrinėjamų susitarimų taikymas Vakarų Sacharai taip pat prieštarautų bendrajam tarptautinės teisės principui – tarptautinių sutarčių santykinio poveikio principui (pacta tertiis nec nocent nec prosunt), kuris, kaip Teisingumo Teismas pripažino 2010 m. vasario 25 d. Sprendime Brita (C‑386/08, EU:C:2010:91)(52), yra konkrečiai išreikštas Vienos konvencijos 34 straipsnyje.
102. Kaip ir šioje byloje nagrinėjamo susitarimo 94 straipsnyje, ES ir Izraelio asociacijos susitarimo 83 straipsnyje nustatyta, kad „jis taikomas [Sąjungos teritorijai] ir Izraelio valstybės teritorijai“.
103. Primenu, kad, kaip ir šioje byloje, ir nors Izraelio valstybė šiuo klausimu laikėsi kitokios nuomonės, Sąjunga ir jos valstybės narės nepripažino Izraelio valstybės suvereniteto Vakarų Kranto ir Gazos ruožo teritorijoje ir jos teisės tarptautiniu mastu atstovauti šioms teritorijoms, taip pat jų naudai bei vardu sudaryti susitarimų, būnant okupacine šių teritorijų valdžia(53).
104. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, kad Vakarų Kranto kilmės produktai nepateko į ES ir Izraelio asociacijos susitarimo taikymo sritį, „atsižvelgdamas į, pirma, bendrąjį tarptautinės teisės principą – tarptautinių sutarčių santykinio poveikio principą (pacta tertiis nec nocent nec prosunt) <…> ir, antra, tai, kad Sąjunga taip pat sudarė asociacijos susitarimą su Palestinos išlaisvinimo organizacija (PIO), atstovaujančia Vakarų Kranto ir Gazos ruožo Palestinos valdžios interesams; šis susitarimas, be kita ko, pagal jo nuostatas taikomas Vakarų Kranto teritorijai“(54).
105. Kadangi Vakarų Sachara yra nesavavaldi teritorija, kaip tai suprantama pagal Jungtinių Tautų Chartijos 73 straipsnį, Sąjungos ir Maroko Karalystės atžvilgiu ji yra trečioji šalis (tertius).
106. Žinoma, principui pacta tertiis nec nocent nec prosunt taip pat taikomos išimtys, be kita ko, kodifikuotos Vienos konvencijos 35 ir 36 straipsniuose, susijusiuose su sutartimis, kuriose numatyti trečiųjų valstybių įsipareigojimai ar teisės.
107. Šiuo atveju darant prielaidą, kad Liberalizavimo susitarimas taikomas Vakarų Sacharai, pagal jį šiai teritorijai būtų suteikiama ne pareiga, o teisė, išreiškianti galimybę eksportuoti į Sąjungą iš šios teritorijos kilusius produktus, kuriems taikomas šis susitarimas, pagal šiuo susitarimu nustatytą lengvatinę muitų sistemą.
108. Pagal Vienos konvencijos 36 straipsnį, susijusį su sutartimis, kuriose numatytos teisės tretiesiems asmenims, teisė trečiajam asmeniui atsiranda, tik jeigu jis su tuo sutinka ir šis sutikimas gali būti preziumuojamas, jeigu jis nenurodo priešingai. Dar būtina, kad ši valstybė galėtų šį sutikimą išreikšti, tačiau kadangi Vakarų Sachara yra nesavavaldi teritorija ir kadangi Maroko Karalystė nemano, kad Jungtinių Tautų Chartijos 73 straipsnis jai yra privalomas, jos sutikimo negalima preziumuoti iš anksto neatsiklausus jos tautos ar atstovų, o to nebuvo padaryta.
109. Remiantis tuo, kas nurodyta, darytina išvada, kad Vienos konvencijos 36 straipsnyje numatyta bendrojo tarptautinės teisės principo – santykinio sutarčių poveikio principo – išimtis šioje byloje netaikytina.
110. Todėl skundžiamo sprendimo 97 punkte konstatavęs, kad „šios bylos aplinkybės yra kitokios, nes nagrinėjamu atveju Sąjunga nesudarė asociacijos susitarimo dėl Vakarų Sacharos kilmės produktų nei su Front Polisario, nei su kita valstybe ar subjektu“, Bendrasis Teismas atskyrė šią bylą nuo bylos, kurioje buvo priimtas 2010 m. vasario 25 d. Sprendimas Brita (C‑386/08, EU:C:2010:91), tačiau remdamasis tuo nesprendė, kad nagrinėjamų susitarimų taikymas Vakarų Sacharai prieštarautų bendrajam santykinio sutarčių poveikio principui.
111. Pagal Asociacijos susitarimo 94 straipsnį ir santykinio sutarčių poveikio principą Bendrasis Teismas negalėjo remtis tuo, kad „Asociacijos susitarime <…> nebuvo jokios aiškinamosios sąlygos ir jokios kitos nuostatos, pagal kurią Vakarų Sachara nepatektų į jo taikymo sritį“(55). Taip pat jis negalėjo nuspręsti, jog tai, kad Sąjungos institucijos primygtinai nereikalavo, „kad į [ginčijamu] sprendimu patvirtintą susitarimo tekstą būtų įtraukta sąlyga, pagal kurią toks taikymas nebūtų galimas <…>, įrodo, kad jos <…> sutinka su tokiu Asociacijos susitarimo <…> aiškinimu, pagal kurį šie susitarimai taip pat taikomi Maroko Karalystės kontroliuojamai Vakarų Sacharos daliai“(56).
112. Taigi laikausi nuomonės, kad reikėtų patenkinti apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmą dalį, kiek ji susijusi su Liberalizavimo susitarimo taikymu Vakarų Sacharai.
113. Iš tiesų skundžiamo sprendimo 103 punkte padaręs išvadą, kad „[Liberalizavimo] susitarimas <…> pagal jo kontekstą <…> taikomas ir Vakarų Sacharos teritorijai arba tiksliau – didžiajai šios teritorijos daliai, kontroliuojamai Maroko Karalystės“(57), Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, dėl kurios, mano supratimu, skundžiamą sprendimą reikia panaikinti.
114. Šiuo atveju, kadangi šioje bylos stadijoje tai galima padaryti, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, Front Polisario ieškinį dėl panaikinimo reikia atmesti kaip nepriimtiną, nesant suinteresuotumo ir teisės pareikšti ieškinį, nes jeigu Liberalizavimo susitarimas netaikytinas Vakarų Sacharai, ginčijamo sprendimo panaikinimas negalėtų duoti jai jokios naudos ir būti tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijęs.
115. Jeigu Teisingumo Teismas nepritartų mano išvadai, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nusprendęs, kad asociacijos ir liberalizavimo susitarimai taikytini Vakarų Sacharai, toliau analizuosiu kitus apeliacinio skundo pagrindus.
B – Subsidiari analizė
1. Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su teisės klaidomis dėl Front Polisario galimybės kreiptis į Sąjungos teismus
a) Šalių argumentai
116. Taryba ir Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai, remdamasis skundžiamo sprendimo 34–60 punktuose nurodytais motyvais, konstatavo, kad Front Polisario reikėtų laikyti juridiniu asmeniu, turinčiu teisę prašyti Sąjungos teismo panaikinti ginčijamą sprendimą.
117. Šiuo klausimu jos iš esmės pažymi, kad pirmiausia Front Polisario pagal valstybės narės ar trečiosios šalies teisę neturi teisinio subjektiškumo. Be to, jos nurodo, kad Front Polisario negalima laikyti tarptautinės teisės subjektu.
118. Galiausiai jos teigia, kad nors teismo praktika(58), kuria Bendrasis Teismas rėmėsi skundžiamo sprendimo 48–52 punkte darydamas išvadą dėl Front Polisario galimybės pareikšti ieškinį teisme, išimties tvarka suteikia teisę į Sąjungos teismą kreiptis teisinio subjektiškumo neturintiems asmenims, pagal šią teismo praktiką jų ieškinio priimtinumui taikomos dvi kumuliacinės sąlygos, iš kurių Front Polisario neatitinka antrosios, t. y. būti Sąjungos ir jos institucijų laikomu atskiru subjektu, kuris gali turėti savo teises arba kuriam gali būti taikomos pareigos ar apribojimai (žr. skundžiamo sprendimo 52, 55–59 punktus)(59).
119. Kaip nurodo Taryba ir Komisija, Bendrasis Teismas turėjo konstatuoti, kad antroji sąlyga neįvykdyta, nes Front Polisario nebuvo nurodytas Sąjungos institucijų priimtuose aktuose, šie aktai nebuvo jam skirti ir jis nebuvo šių institucijų pripažintas „derybų dalyv[iu]“(60).
120. Šiomis aplinkybėmis darydamas išvadą dėl ieškinio priimtinumo jis padarė teisės klaidą, nes skundžiamo sprendimo 56–59 punktuose rėmėsi Front Polisario, kaip Vakarų Sacharos tautos atstovo, statusu, kurį jam pripažino JTO Generalinė Asamblėja, ir šio subjekto dalyvavimu JTO prižiūrimose derybose, susijusiose su galutiniu Vakarų Sacharos statusu.
121. Front Polisario pirmiausia atsako, kad, atsižvelgiant į jo, kaip nacionalinio išsilaisvinimo judėjimo, statusą, jis yra tarptautinės teisės subjektas.
122. Antra, Front Polisario nesutinka su tuo, kad Bendrojo Teismo išvada dėl jo teisės pareikšti ieškinį yra teisiškai klaidinga. Šiuo klausimu jis pažymi, pirma, jog Taryba neginčija Bendrojo Teismo išvados, kad pagal savo įstatus Front Polisario turi vidaus struktūrą, kuri jam užtikrina būtiną autonomiją veikti kaip atsakingam subjektui palaikant teisinius santykius.
123. Antra, iš esmės Front Polisario mano, jog Bendrasis Teismas galėjo padaryti išvadą, kad šis teisinis subjektiškumas šiuo atveju leido šiam judėjimui kreiptis į Sąjungos teismą, nes Taryba ir Komisija pačios pripažįsta jo statusą kaip Vakarų Sacharos tautos atstovo, JTO derybų, susijusių su šios teritorijos ateitimi, šalies ir teisėto Sąjungos derybininko šiuo klausimu.
b) Vertinimas
124. Pažymiu, jog Taryba ir Komisija ginčija tik dalį motyvų, kuriais Bendrasis Teismas grindė savo sprendimą, kad Front Polisario turėjo teisę kreiptis į teismą, nors ir neturėjo teisinio subjektiškumo. Šiuo klausimu jos neginčija, kad Front Polisario statusas leidžia jam veikti kaip atsakingam subjektui palaikant teisinius santykius.
125. Primenu, kad tam tikrais atvejais pagal Sąjungos teisę galimybė pareikšti ieškinį pripažįstama teisinio subjektiškumo neturintiems subjektams. Kaip Teisingumo Teismas nusprendė 2007 m. sausio 18 d. Sprendimo PKK ir KNK / Taryba (C‑229/05 P, EU:C:2007:32) 144 punkte, „Teisingumo Teismo statuto, ypač jo 21 straipsnio, Teisingumo Teismo procedūros reglamento, ypač jo 38 straipsnio, ir Pirmosios instancijos teismo reglamento, ypač jo 44 straipsnio, nuostatos nebuvo skirtos atvejams, kai ieškinį pareiškia juridinio asmens statuso neturinčios organizacijos <…>. Šioje ypatingoje situacijoje ieškinio dėl panaikinimo priimtinumą reglamentuojančios procesinės taisyklės turi būti taikomos jas tinkamai pritaikant [prie] šios bylos aplinkyb[ių]“.
126. Šiuo klausimu nesutinku su Tarybos apeliacinio skundo 17 punkte išreikšta pozicija, kurią ji grindė 2008 m. balandžio 3 d. Sprendimu Landtag Schleswig‑Holstein / Komisija (T‑236/06, EU:T:2008:91), kad „teisė pareikšti ieškinį gali būti savarankiškai suteikta pagal Sąjungos teisę, tik jeigu ieškovo teisinė padėtis yra reglamentuojama išimtinai Sąjungos teisės“(61).
127. Priešingai, nei teigia Taryba, minėtos nutarties, kuri buvo patvirtinta 2009 m. lapkričio 24 d. Nutartimi Landtag Schleswig‑Holstein / Komisija (C‑281/08 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2009:728), 22 punkte Bendrasis Teismas tiesiog nusprendė, kad „[Bendrasis Teismas] bylose dėl nevalstybinių teritorinių vienetų pateiktų ieškinių konstatuoja, jog ieškovas yra juridinis asmuo pagal viešąją nacionalinę teisę“.
128. Front Polisario nėra nevalstybinis teritorinis vienetas, kuriam galėtų būti taikoma ši teismo praktika, be to, jis negrindžia savo teisės pareikšti ieškinį nacionaline teise.
129. Nors iš tikrųjų šalys neginčija to, kad Front Polisario turi įstatus ir vidaus struktūrą, kuri užtikrina jam būtiną autonomiją veikti kaip atsakingam subjektui palaikant teisinius santykius, kyla klausimas, ar Sąjunga ir jos institucijos laikė Front Polisario atskiru subjektu, kuris gali turėti savo teises ar kuriam gali būti taikomos pareigos ar apribojimai, kaip tai suprantama pagal skundžiamo sprendimo 52 punkte cituotą teismo praktiką(62).
130. Pirmiausia reikia pažymėti, kad organizacijos, kurią JTO pripažino nesavavaldžios teritorijos tautos atstove, teisės pareikšti ieškinį kausimas dar nebuvo keliamas Teisingumo Teismo praktikoje, susijusioje su teisinio subjektiškumo neturinčių subjektų teise pareikšti ieškinį. Taigi normalu, kad Front Polisario atvejis tam tikru požiūriu griežtai nepriskiriamas prie šioje teismo praktikoje numatytų atvejų.
131. Šiuo klausimu pažymiu, kad byla, kurioje priimtas 1982 m. spalio 28 d. Sprendimas Groupement des Agences de voyages / Komisija (135/81, EU:C:1982:371), buvo susijusi su steigiama Liuksemburgo ribotos atsakomybės bendrove, kurios teisę pareikšti ieškinį ginčijo Komisija. To sprendimo 9 punkte Teisingumo Teismas pripažino, kad „[Komisija] negali <…> ginčyti subjekto, kuriam leido dalyvauti kvietime pateikti pasiūlymus ir dėl kurio, palyginusi ir išnagrinėjusi visų dalyvių pasiūlymus, priėmė neigiamą sprendimą, teisės pareikšti ieškinį“.
132. Šioje byloje Taryba niekada neleido Front Polisario dalyvauti derybų dėl Liberalizavimo susitarimo procese.
133. Be to, byla, kurioje priimtas 2007 m. sausio 18 d. Sprendimas PKK ir KNK / Taryba (C‑229/05 P, EU:C:2007:32), buvo susijusi, be kita ko, su „Kurdistan Workers’ Party (PKK)“, kurios pačios egzistavimas buvo ginčijamas, tačiau kuriai taikytos Sąjungos patvirtintos ribojamosios priemonės.
134. Teisingumo Teismas konstatavo, kad „jei <…> [Sąjungos] teisės aktų leidėjas nusprendė, jog PKK egzistavimas yra pakankamas, kad būtų taikomos [r]eglamente <…> numatytos ribojančios priemonės, darnumas ir teisingumas reikalauja pripažinti, kad šis susivienijimas ir toliau išsaugo pakankamą egzistavimą, jog ginčytų šią priemonę. Bet kokia kita išvada reikštų, kad tam tikra organizacija gali būti įtraukiama į ginčijamą sąrašą be galimybės pareikšti ieškinį dėl šio įtraukimo“(63).
135. Šioje byloje Front Polisario nenurodytas ginčijamame sprendime, kuriuo patvirtintas Sąjungos ir Maroko Karalystės sudarytas tarptautinis susitarimas.
136. Nors Front Polisario atvejis nepriskiriamas prie 1982 m. spalio 28 d. Sprendime Groupement des Agences de voyages / Komisija (135/81, EU:C:1982:371) ir 2007 m. sausio 18 d. Sprendime PKK ir KNK / Taryba (C‑229/05 P, EU:C:2007:32) nagrinėtų atvejų, man atrodo, kad jis labiau panašus į 1974 m. spalio 8 d. Sprendime Union syndicale – Service public européen ir kt. / Taryba (175/73, EU:C:1974:95) nagrinėtą atvejį.
137. Minėto sprendimo, susijusio su teisinio subjektiškumo neturinčios profesinės sąjungos ieškiniu dėl panaikinimo, pareikštu dėl kai kurių pareigūnų paskyrimo, 12 punkte Teisingumo Teismas išvardijo tam tikras aplinkybes, į kurias reikia atsižvelgti tikrinant teisę pareikšti ieškinį, ir viena iš jų buvo ta, kad „[Sąjungos] institucijos pripažino ją derybų dėl klausimų, susijusių su kolektyviniais personalo interesais, dalyve“, t. y. dėl kito (platesnio) klausimo, nei numatytasis ieškinyje.
138. Be to, nors Bendrajame Teisme pareikštas Front Polisario ieškinys dėl panaikinimo susijęs tik su Tarybos sprendimu dėl Liberalizavimo susitarimo sudarymo, Front Polisario yra vienas iš dviejų JTO ir visų Sąjungos valstybių narių bei institucijų pripažintų dalyvių derybose(64) dėl Vakarų Sacharos ateities nustatymo.
139. Taip pat savo ieškiniu dėl panaikinimo Front Polisario, kaip JTO pripažintas Vakarų Sacharos tautos atstovas, siekia apsaugoti iš tarptautinės teisės kylančias šios tautos teises, t. y. teisę į apsisprendimą ir nuolatinį suverenitetą dėl Vakarų Sacharos gamtinių išteklių(65)(66).
140. Iš šių sprendimų matyti, kad Teisingumo Teismas norėjo savo praktiką pritaikyti prie labai skirtingų aplinkybių, nes tikrovėje visada vyksta gerokai daugiau, nei teisės aktų leidėjas gali įsivaizduoti, ir atsisakė laikytis pernelyg formalaus ar nelankstaus požiūrio.
141. Šio Teisingumo Teismo praktikos aiškinimo nepaneigia Tarybos ir Komisijos argumentai, kad dėl politinio šioje byloje kylančių klausimų pobūdžio Teisingumo Teismui veikiau tektų atlikti politinę, o ne teisinę analizę.
142. Šiuo klausimu pritariu Tarptautinio Teisingumo Teismo atsakymui į analogišku atveju pateiktą tokio pobūdžio argumentą: „Teismo nuomone, to, kad teisinis klausimas turi ir politinių aspektų, kaip paprastai būna kalbant apie daugelį tarptautiniame gyvenime kylančių klausimų, nepakanka, kad šis klausimas netektų „teisinio pobūdžio“, o „Teismas prarastų jam pagal Statutą aiškiai suteiktą jurisdikciją <…>“. Nesvarbu, kokie yra pateikto klausimo politiniai aspektai, Teisingumo Teismas negali nuneigti klausimo, kuriuo jo prašoma atlikti iš esmės teisminę funkciją, teisinio pobūdžio <…>“(67).
143. Dėl šių priežasčių Front Polisario turi teisę pareikšti ieškinį Sąjungos teisme, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.
144. Taigi nebūtina nagrinėti, ar Front Polisario turi teisę pareikšti ieškinį kaip nacionalinis išsilaisvinimo judėjimas, pagal tarptautinę teisę turintis teisinį subjektiškumą.
145. Tačiau reikėtų pabrėžti, jog tai, kad Front Polisario JTO Generalinėje Asamblėjoje neturi ypatingo statuso kaip nacionalinis išsilaisvinimo judėjimas, kaip buvo PIO atveju, nebūtinai savaime reiškia, kaip teigia Taryba ir Komisija, kad Front Polisario pagal tarptautinę teisę neturi teisinio subjektiškumo.
146. Atvirkščiai, tai, kad nemažai valstybių pripažino Front Polisario kaip nacionalinį išsilaisvinimo judėjimą(68), JTO Generalinė Asamblėja – Vakarų Sacharos tautos atstovu(69), tai, kad jis priimtas kaip narys į tarptautinę organizaciją – Afrikos Sąjungą, taip pat susitarimų su Mauritanijos Islamo Respublika ir Maroko Karalyste sudarymas(70), įsipareigojimas laikytis 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl karo aukų apsaugos, prisiimtas pagal 1977 m. birželio 8 d. papildomo protokolo dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos 96 straipsnio 3 dalį, veikiau patvirtina, kad jam reikia pripažinti teisinį subjektiškumą, pagal tarptautinę teisę pripažįstamą nacionaliniams išsilaisvinimo judėjimams.
147. Todėl reikia atmesti pirmąjį pagrindą.
2. Dėl antrojo pagrindo, susijusio su teisės klaidomis dėl Front Polisario teisės pareikšti ieškinį
148. Šį pagrindą sudaro trys atskiros dalys, iš dalies nagrinėsiu pirmą jų. Subsidiarius argumentus pateikiu tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas atmestų mano išvadą.
a) Dėl pirmos dalies, kiek ji susijusi su ginčijamo sprendimo pobūdžiu
i) Šalių argumentai
149. Taryba pažymi, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 70 ir 71 punktuose nutarė, kad ginčijamas sprendimas yra taikant teisėkūros procedūrą priimtas aktas. Tarybos nuomone, ginčijamas sprendimas nėra taikant teisėkūros procedūrą priimtas aktas, nes jo teisinį pagrindą sudarančioje nuostatoje, t. y. SESV 207 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje kartu su SESV 218 straipsnio 6 dalies a punktu, aiškiai nenurodyta teisėkūros procedūra. Jos teigimu, tai nėra ir reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, nes nėra visuotinai taikomas. Todėl jis negali būti tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su fiziniu ar juridiniu asmeniu.
150. Atsakydamas į tai Front Polisario atmeta Tarybos argumentus, laikydamasis nuomonės, jog Tarybos tikslas – kad pagal ginčijamą sprendimą nebūtų numatyta garantijų, kurios yra suteikiamos Sąjungos teisinėje sistemoje. Jo teigimu, jeigu ginčijamas sprendimas nėra taikant teisėkūros procedūrą priimtas aktas, tai neabejotinai yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, kuris taikomas visuotinai.
ii) Vertinimas
151. Kaip pažymi Taryba, SESV 207 straipsnio 4 dalyje ir 108 straipsnio 6 dalies a punkte, kurie yra ginčijamo sprendimo teisinis pagrindas, aiškiai nenurodyta nei įprasta, nei speciali teisėkūros procedūra, kaip, pavyzdžiui, SESV 203, 349 ir 352 straipsniuose.
152. Tačiau šios išvados nepakanka konstatuoti, kad ginčijamas sprendimas, kuriuo Sąjungos teisinėje sistemoje siekiama nustatyti visuotinai taikomas taisykles, nėra taikant teisėkūros procedūrą priimtas aktas.
153. SESV 289 straipsnio 3 dalyje taikant teisėkūros procedūrą priimtų aktų sąvoka apibrėžiama kaip „pagal teisėkūros procedūrą priimti teisės aktai“, t. y. pagal įprastą arba specialią teisėkūros procedūrą priimti teisės aktai.
154. Pagal SESV 289 straipsnio 2 dalį speciali teisėkūros procedūra yra tokia procedūra, kai „sprendimą priima <…> Taryba dalyvaujant Europos Parlamentui“.
155. SESV 218 straipsnio 6 dalies a punkto i papunktyje nustatyta, kad „Taryba priima sprendimą dėl susitarimo sudarymo <…> gavusi Europos Parlamento pritarimą šiais atvejais: <…> asociacijos sutartims“.
156. Nesuprantu, kodėl Parlamento išankstinio pritarimo reikalavimo negalima laikyti jo dalyvavimu vykstant procedūrai.
157. Tai, kad SESV 289 straipsnio 2 dalyje parašyta „konkrečiais Sutartyse numatytais atvejais“, nebūtinai reiškia, kad kiekvienoje ESV sutarties nuostatoje, kurioje numatyta speciali teisėkūros procedūra, ji turi būti aiškiai nurodyta. Pakanka, kad būtų laikomasi šioje nuostatoje pateiktos apibrėžties.
158. Tai papildomai patvirtina aplinkybė, jog 2014 m. birželio 24 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba (C‑658/11, EU:C:2014:2025) 55 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad „pagal Lisabonos sutartį <…> buvo reikalaujama gauti Parlamento pritarimą sudaryti tarptautinį susitarimą būtent susitarimams, apimantiems sritis, kurioms vidaus lygmeniu taikoma SESV 294 straipsnyje numatyta įprasta teisėkūros procedūra arba speciali teisėkūros procedūra, tačiau tik tada, kai tam reikia Parlamento pritarimo“.
159. Bet kuriuo atveju ir, priešingai, nei teigia Taryba, jeigu ginčijamas sprendimas nebūtų taikant teisėkūros procedūrą priimtas aktas, jis neabejotinai turėtų būti reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, kaip Teisingumo Teismas jį išaiškino 2003 m. spalio 3 d. Sprendime Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba (C‑583/11 P, EU:C:2013:625), tuo atveju – kaip visuotinai taikomą aktą (nes juo tarptautinis susitarimas buvo įtrauktas į Sąjungos teisinę sistemą(71)), kuris nėra taikant teisėkūros procedūrą priimtas aktas.
160. Tai negalėtų padėti Tarybai, nes tada Front Polisario galėtų nebereikėti įrodyti konkrečios sąsajos, pripažinus, kad ginčijamam sprendimui nereikia įgyvendinimo priemonės.
161. Todėl skundžiamo sprendimo 70 ir 71 punktuose pripažinęs, kad ginčijamas sprendimas yra pagal specialią teisėkūros procedūrą priimtas teisės aktas, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos.
b) Dėl antros dalies, susijusios su tiesiogine sąsaja su Front Polisario
i) Šalių argumentai
162. Tarybos ir Komisijos teigimu, Bendrasis Teismas padarė kelias teisės klaidas, kai skundžiamo sprendimo 106–110 punktuose konstatavo, kad ginčijamas sprendimas tiesiogiai susijęs su Front Polisario, nes pačiame Liberalizavimo susitarime yra visos nuostatos, sukeliančios tiesioginių pasekmių Vakarų Sacharos teisinei padėčiai ir susijusios su Front Polisario, kaip JTO prižiūrimų derybų su Maroko Karalyste, vedamų siekiant išspręsti su šia teritorija susijusi ginčą, šalimi.
163. Šiuo klausimu Taryba iš esmės teigia, kad kai kurių Liberalizavimo susitarimo nuostatų, kuriose patikslinamos produktų, kilusių iš teritorijos, kuriai taikytinas šis susitarimas, importo į Sąjungą sąlygos, tiesioginis veikimas, net darant prielaidą, kad jis įrodytas, neleidžia manyti, kad ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai susijęs su Front Polisario teisine padėtimi, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, juo labiau kad šioje byloje skundžiamo sprendimo 203 punkte Bendrasis Teismas pabrėžė, kad šis susitarimas šiam subjektui nėra privalomas. Iš tiesų sąvokos „tiesioginis veikimas“ ir „tiesioginė sąsaja“ yra atskiros sąvokos ir nagrinėjant antrąją sąvoką pirmoji iš jų netenka reikšmės arba bent jau nėra lemiama.
164. Be to, Komisijos teigimu, Liberalizavimo susitarimas tiesiogiai neveikia Sąjungoje, nes jam įgyvendinti reikėjo priimti 2012 m. rugsėjo 12 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 812/2012, kuriuo iš dalies keičiamos Tarybos reglamento (EB) Nr. 747/2001 nuostatos dėl tam tikrų Maroko kilmės žemės ūkio produktų ir perdirbtų žemės ūkio produktų Sąjungos tarifinių kvotų(72).
165. Galiausiai atliekant pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą reikalaujamą nagrinėjimą teisinės pasekmės teritorijose, kurioms Sąjungos teisė netaikoma, neturi reikšmės.
166. Bet kuriuo atveju skundžiamame sprendime tik nurodomas netiesioginis ryšys tarp, viena vertus, Liberalizavimo susitarimo nuostatų tariamų teisinių pasekmių iš Vakarų Sacharos teritorijos kilusiems produktams ir jų eksportuotojams ar importuotojams ir, kita vertus, Front Polisario dalyvavimo politinėse derybose, kuriomis buvo siekiama išspręsti dėl šios teritorijos kilusį ginčą. Iš tikrųjų Bendrasis Teismas turėjo padaryti išvadą, kad, atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo dalyką ir pobūdį, jis negali būti tiesiogiai susijęs su Front Polisario ir apskritai su bet kuriuo kitu neprivilegijuotu ieškovu, net jeigu jis būtų subjektas, reiškiantis pretenzijas į teritoriją, kuriai yra skirtas taikyti tokiu sprendimu patvirtintas tarptautinis susitarimas.
167. Front Polisario nuomone, atsižvelgiant į tai, kad Liberalizavimo susitarimas taikomas iš Vakarų Sacharos kilusiems produktams, Bendrasis Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai susijęs su Front Polisario. Šiuo klausimu jis, be kita ko, pabrėžia, kad šiuo sprendimu siekiama sukurti teisinių pasekmių, todėl jo negalima laikyti tokiu, dėl kurio negalima pareikšti ieškinio teisme. Dar Front Polisario nurodo, kad šiuo sprendimu buvo patvirtintas Liberalizavimo susitarimas, tad vien todėl, kad šis sprendimas buvo priimtas, jis sukelia teisinių pasekmių iš Vakarų Sacharos kilusių produktų eksporto į Sąjungą sąlygoms. Galiausiai Front Polisario iš esmės teigia: kadangi JTO Generalinė Asamblėja pripažino jo, kaip Vakarų Sacharos tautos atstovo, statusą, JTO derybomis dėl Vakarų Sacharos šiai tautai siekiama leisti pasinaudoti apsisprendimo teise, ir kadangi gamtinių išteklių kontrolė yra pagrindinis šios teisės elementas, Bendrasis Teismas galėjo pagrįstai nuspręsti, kad ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai susijęs su Front Polisario teisine padėtimi.
ii) Vertinimas
– Dėl to, ar Tarybos sprendimai dėl tarptautinių susitarimų sudarymo gali būti „tiesiogiai susiję“ su neprivilegijuotaisiais ieškovais
168. Negaliu pritarti Tarybos teiginiui, kad sprendimų dėl tarptautinio susitarimo sudarymo, priimtų remiantis SESV 218 straipsnio 6 dalimi kaip teisiniu pagrindu, dėl savo pobūdžio negali ginčyti neprivilegijuotieji ieškovai, kaip antai Front Polisario.
169. Teigdama, kad šie sprendimai dėl savo pobūdžio negali sukelti tiesioginių pasekmių ir kad todėl ieškinį dėl šių sprendimų panaikinimo gali pareikšti tik privilegijuotieji ieškovai, neprivalantys įrodyti suinteresuotumo pareikšti ieškinį, Taryba tikriausiai painioja akto, kurį galima ginčyti, ir suinteresuotumo pareikšti ieškinį sąvokas.
170. Primenu, jog „iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad aktai, kuriuos galima ginčyti, kaip jie suprantami pagal SESV 263 straipsnį, yra visi Sąjungos institucijų priimti aktai, nepaisant jų formos, kuriais siekiama sukelti privalomų teisinių padarinių“(73).
171. Teisingumo Teismo praktikoje jau seniai nustatyta, kad sprendimai dėl tarptautinių susitarimų sudarymo sukelia tokių padarinių(74), antraip „[Sąjungos] institucijoms suteiktų įgaliojimų įgyvendinimui tarptautinėje srityje [nebūtų taikoma] [SESV 263] straipsnyje numatyta teisminė teisėtumo kontrolė“(75).
172. Taigi man atrodo nepaneigiama, kad ginčijamas sprendimas yra aktas, kurį galima ginčyti.
173. Tas pats pasakytina apie Front Polisario teisę pareikšti ieškinį.
174. Kaip Teisingumo Teismas konstatavo 2008 m. balandžio 17 d. Sprendimo Flaherty ir kt. / Komisija (C‑373/06 P, C‑379/06 P ir C‑382/06 P, EU:C:2008:230) 25 punkte, „pagal nusistovėjusią teismo praktiką ieškinio dalyko atžvilgiu ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį teisme turi egzistuoti pareiškiant ieškinį, nes kitu atveju ieškinys būtų nepriimtinas. Šis bylos dalykas, kaip ir suinteresuotumas pareikšti ieškinį teisme, turi išlikti iki teismo sprendimo priėmimo dienos, o tai reiškia, jog dėl savo rezultato ieškinys gali suteikti naudos jį pareiškusiai šaliai, antraip nebūtų reikalinga priimti sprendimą“.
175. Kadangi asociacijos ir liberalizavimo susitarimai taikytini Vakarų Sacharai, akivaizdu, jog ieškinys dėl panaikinimo gali suteikti naudos Front Polisario, kuris mano, kad šių susitarimų taikymas Vakarų Sacharai prieštarauja jos tautos teisei į apsisprendimą, nuolatinio suvereniteto dėl gamtos išteklių principui ir Jungtinių Tautų Chartijos 73 straipsniui.
– Dėl tiesioginės sąsajos ir tiesioginio veikimo sąvokų
176. Kaip skundžiamo sprendimo 105 punkte nurodė Bendrasis Teismas, „iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog sąlyga, kad aktas, dėl kurio pareikštas ieškinys, turi būti „tiesiogiai susijęs“ su fiziniu arba juridiniu asmeniu, reikalauja, kad būtų tenkinami du kumuliaciniai kriterijai: pirma, kad ginčijama priemonė darytų tiesioginį poveikį atitinkamo asmens teisiniai padėčiai ir, antra, nepaliktų diskrecijos adresatams, atsakingiems už jos įgyvendinimą, vykstantį savaime ir išplaukiantį tik iš Sąjungos teisės normų, netaikant kitų tarpinių taisyklių“.
177. Nors Taryba ir Komisija neginčija, kad antrasis tiesioginės sąsajos sąvokos kriterijus ir tiesioginio veikimo sąvoka yra šiek tiek susiję(76), Taryba nesutinka su tuo, kad šioje byloje yra tenkinamas pirmasis kriterijus, o Komisija ginčija antrojo kriterijaus įvykdymą.
178. Dėl pirmojo kriterijaus, kad ginčijama priemonė turi tiesiogiai sukelti pasekmių atitinkamo asmens teisinei padėčiai, Taryba teigia, kad tiesioginės sąsajos kriterijų reikia nagrinėti atsižvelgiant į atitinkamą asmenį, o ne į atitinkamą teritoriją. Taigi ji remiasi postulatu, kad įtakos teritorijos teisinei padėčiai negali turėti net ir tiesiogiai veikiančios tarptautinio susitarimo nuostatos, nes tai reikštų, kad jai reikėtų vertinti pasekmes atitinkamo asmens, o ne atitinkamos teritorijos teisinei padėčiai.
179. Nepritariu šiam postulatui, kuriuo Taryba grindžia savo poziciją.
180. Pirmiausia tai, kad tarptautinio susitarimo nuostatos tikrai gali paveikti teritorijų padėtį, neatsižvelgiant į tai, ar jos veikia tiesiogiai, šiuo atveju, be kita ko, įrodo 1975 m. spalio 16 d. Tarptautinio Teisingumo Teismo konsultacinė nuomonė dėl Vakarų Sacharos(77), kurią rengiant Maroko Karalystė kaip savo suvereniteto įgyvendinimo Vakarų Sacharoje įrodymą pateikė tam tikrus tarptautinius dokumentus, kurie, kaip pati teigė, reiškė kitų valstybių išreikštą šio suvereniteto pripažinimą, nes jie buvo skirti Vakarų Sacharai(78).
181. Kaip matyti iš minėtos nuomonės 108 punkto, Tarptautinis Teisingumo Teismas nagrinėjo, „ar jo atliekamą analizę dėl teisinės padėties, kuri matyti išnagrinėjus Maroko [Karalystės] nurodytus vidaus aktus, reikšmingai paveiktų tarptautiniai dokumentai, kuriuose, Maroko Karalystės teigimu, nustatyta, kad Sultono suverenitetas pripažįstamas kaip tiesiogiai arba netiesiogiai taikomas [Vakarų Sacharai]“(79). Šie dokumentai apima kelis Šerifato, kaip tuo metu vadinosi Maroko Karalystė, sudarytus tarptautinius susitarimus(80) ir diplomatinį susirašinėjimą dėl tarptautinės sutarties nuostatos aiškinimo(81).
182. Todėl, kaip Komisija pripažįsta savo atsiliepimo 30 punkte, asociacijos ir liberalizavimo susitarimų taikymas Vakarų Sacharai galėtų būti laikomas jos tautos teisės į apsisprendimą pažeidimu(82) ir taip paveiktų šios teritorijos teisinę padėtį, nes būtų tam tikru požiūriu įteisintos Maroko Karalystės pretenzijos į suverenitetą(83).
183. Kadangi taip yra, dabar reikia išnagrinėti Tarybos per posėdį pateiktus argumentus, kuriais ji ginčijo tiesioginės sąsajos su Vakarų Sacharos teritorija (darant prielaidą, kad ji įrodyta) ir tiesioginės sąsajos su Front Polisario tarpusavio ryšį. Šį ryšį Bendrasis Teismas nustatė skundžiamo sprendimo 110 punkte, remdamasis tuo, kad Front Polisario kartu su Maroko Karalyste dalyvavo JTO prižiūrimame derybų dėl Vakarų Sacharos ateities procese.
184. Šiuo klausimu Taryba laikosi nuomonės, kad „Bendrasis Teismas savavališkai visiškai tapatina teritoriją ir asmenį <…>, kuris reiškia pretenzijas į ją“. Jos teigimu, „Bendrojo Teismo argumentavimas turėtų prasmę, tik jeigu Front Polisario būtų iš esmės skirtas ginti Vakarų Sacharos komercini[ams] interes[ams], o tai reikštų, kad jis turi institucinę valdžią, pripažįstamą pagal tarptautinę teisę arba bent jau tarptautinę praktiką“.
185. Pritariu šiai Tarybos kritikai, t. y. kad JTO nėra pripažinusi Front Polisario Vakarų Sacharos tautos atstovu politiniame procese(84), kuriuo siekiama išspręsti šios teritorijos tautos apsisprendimo klausimą. Jis yra vienintelis Vakarų Sacharos tautos atstovas būtent šiomis politinėmis aplinkybėmis, Maroko Karalystė yra kita ginčo šalis, o Ispanijos Karalystė nuo 1976 m. vasario 26 d. laiko save nebeturinčia jokios tarptautinio pobūdžio atsakomybės už Vakarų Sacharos administravimą.
186. Nagrinėjamas ginčas nėra dalis politinio proceso, kuriam vykstant Front Polisario įgyvendina savo, kaip Vakarų Sacharos tautos atstovo, misiją, kurią jam pripažino JTO.
187. Taryba taip pat ginčija Front Polisario, kaip vienintelio Vakarų Sacharos tautos atstovo, statusą. Net Front Polisario laikosi nuomonės, kad jis nėra vienintelis subjektas, galintis atstovauti Vakarų Sacharos tautai, nes, kaip pats teigia, Ispanijos Karalystė vis dar yra Vakarų Sacharą administruojanti valdžia(85).
188. Žinoma, Ispanijos Karalystė nuo 1976 m. vasario 26 d. laiko save nebeprisiimančia jokios tarptautinės atsakomybės už Vakarų Sacharos administravimą. Tačiau negalima kategoriškai atmesti, kad, nepaisant atsisakymo, Ispanijos Karalystė pagal tarptautinę teisę išlaiko savo, kaip administracinės valdžios, statusą ir, turėdama šį statusą, ji yra vienintelis subjektas, turintis teisę ar net pareigą apsaugoti, taip pat ir teisiniu požiūriu, Vakarų Sacharos tautos teises, be kita ko, jos teisę į apsisprendimą ir suverenitetą dėl šios teritorijos gamtinių išteklių.
189. Iš tiesų, nesant reikalo šio aspekto nagrinėti šioje byloje, atsižvelgdamas į tai, kaip yra suformuluota Jungtinių Tautų Chartijos 73 straipsnio a ir b punktuose administracinei valdžiai nustatyta pareiga(86), abejoju, ar ji galėtų atsisakyti šios misijos, neužbaigusi jos atsižvelgdama į atitinkamos nesavavaldžios teritorijos tautos interesus ir teises.
190. Šią abejonę sustiprina tai, kad JTO ir toliau mano, kad Jungtinių Tautų Chartijos 73 straipsnio e punkte numatytas įpareigojimas pateikti JTO Generaliniam sekretoriui informaciją apie Vakarų Sacharą tenka Ispanijos Karalystei(87).
191. Be to, Ispanijos Karalystės Ministerio Fiscal (prokuratūra) ir Audiencia Nacional (Nacionalinis teismas, Ispanija) pripažįsta Ispanijos Karalystės, kaip Vakarų Sacharą administruojančios valdžios, statusą, nes ji, „būdama šia valdžia iki dekolonizacijos laikotarpio pabaigos išlaiko iš Jungtinių Tautų Chartijos 73 ir 74 straipsnių kylančius įsipareigojimus, tarp kurių yra jos piliečių apsauga, įskaitant teisminę apsaugą, nuo bet kokio piktnaudžiavimo“(88). Šiuo pagrindu Ispanijos Karalystė išplėtė savo tarptautinę jurisdikciją baudžiamojoje srityje Vakarų Sacharoje padarytiems nusikaltimams(89).
192. Pažymėtina, kad per posėdį Ispanijos vyriausybė nekomentavo Ispanijos teismų pozicijos ir tik nurodė, kad gerbia Ispanijos teismų sprendimus.
193. Užbaigiant analizę šiuo klausimu pažymėtina, kad ryšys tarp ginčijamo sprendimo ir Front Polisario man atrodo per daug netiesioginis, kad atsirastų tiesioginė sąsaja su šiuo subjektu.
194. Todėl manau, kad skundžiamo sprendimo 110 punkte padaryta teisės klaida, nes jame pripažinta tiesioginė sąsaja su Front Polisario.
195. Atsižvelgdamas į šią išvadą, antrąjį tiesioginės sąsajos kriterijų, t. y. kad ginčijamu sprendimu jų adresatams, atsakingiems už sprendimo įgyvendinimą, neturi būti palikta jokios diskrecijos, analizuosiu tik išsamumo sumetimais. Šiuo klausimu nepritariu Komisijos nuomonei, kad šis kriterijus šioje byloje neįvykdytas dėl Reglamento Nr. 812/2012, kurį ji turėjo priimti, kad įgyvendintų Liberalizavimo susitarimą.
196. Mano supratimu, ginčijamas aktas yra „[visiškai savaiminio pobūdžio ir išplaukia tik] iš Sąjungos teisės normų, netaikant kitų tarpinių taisyklių“(90). Jam įsigaliojus galima įgyvendinti Liberalizavimo susitarime numatytas teises ir vykdyti jame numatytas pareigas.
197. Įgyvendinimo reglamentu Nr. 812/2012 tik atnaujinamas 2001 m. balandžio 9 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 747/2001, numatantis Bendrijos tarifinių kvotų ir produktų, kuriems gali būti taikomos lengvatos, referencinių kiekių valdymą, remiantis susitarimais su tam tikromis Viduržemio šalimis, bei panaikinantis reglamentus (EB) Nr. 1981/94 ir (EB) Nr. 934/95 (91), koncentruotai (tik viena nuostata ir suvestinių duomenų lentelė) pateikiant kai kurias Liberalizavimo susitarimu įvestas esmines reformas.
198. Iš tiesų, kaip matyti iš Liberalizavimo susitarimo priede pateikto Protokolo Nr. 1 2 straipsnio, jis skirtas „Maroko kilmės žemės ūkio bei perdirbtų žemės ūkio produktų ir žuvies bei žuvininkystės produktų“ importui, o Įgyvendinimo reglamentas Nr. 812/2012 skirtas tik kai kuriems iš šių produktų, kurie importuojami į Sąjungą taikant tarifines kvotas(92). Jeigu nebūtų įgyvendinimo reglamento, tai niekaip nekliudytų taikyti susitarimo nei vieniems, nei kitiems produktams.
199. Per posėdį Komisija nepaaiškino, kaip pagal Įgyvendinimo reglamentą Nr. 812/2012 įgyvendinamas Liberalizavimo susitarimas, kiek tai susiję su visais kitais produktais.
200. Bet kuriuo atveju, net kalbant apie Įgyvendinimo reglamente Nr. 812/2012 numatytus produktus (pavyzdžiui, pomidorus), kuriems taikomos šiame reglamente reglamentuojamos tarifinės kvotos, reikia pažymėti, jog Front Polisario neteigia, kad Liberalizavimo susitarime numatyta tarifinė kvota yra tiesiogiai susijusi su juo, kaip tai darytų importuotojas. Front Polisario kaltinimas yra susijęs su pačiu šio susitarimo taikymu Vakarų Sacharai, o šis klausimas niekaip nesusijęs su galimu jo įgyvendinimu pagal minėtą reglamentą.
201. Todėl laikausi nuomonės, kad skundžiamo sprendimo 105 punkte nurodytas tiesioginės sąsajos kriterijus šioje byloje yra įvykdytas.
c) Dėl trečios dalies, susijusios su konkrečia sąsaja su Front Polisario
202. Šią trečią dalį analizuosiu tik dėl atvejo, jeigu Teisingumo Teismas padarytų išvadą, kad ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai susijęs su Front Polisario.
i) Šalių argumentai
203. Taryba ir Komisija teigia, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes skundžiamo sprendimo 111 ir 113 punktuose laikėsi nuomonės, kad ginčijamas sprendimas yra konkrečiai susijęs su Front Polisario, kadangi jis dalyvavo tarptautinėse derybose siekiant išspręsti ginčą dėl Vakarų Sacharos, ir kad todėl jo padėtis išsiskiria iš visų kitų asmenų. Iš tiesų net pripažinus, kad tokia padėtis buvo susiklosčiusi, Bendrojo Teismo motyvuose nenurodyta, kaip, atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo dalyką, jis kaip nors susijęs su Front Polisario, kaip tai suprantama pagal teismo praktiką. Atvirkščiai, jo dalyvavimas JTO prižiūrimose derybose rodė paprastą politinio pobūdžio interesą, neturintį jokio materialinio ar procedūrinio ryšio su ginčijamu sprendimu ir Liberalizavimo susitarimu, nes pastarasis buvo susijęs tik su prekybos ir muitų klausimais.
204. Tačiau Front Polisario teigia, jog skundžiamo sprendimo 111 ir 113 punktuose pagrįstai teigiama, kad ginčijamas sprendimas yra konkrečiai susijęs su Front Polisario. Šiuo klausimu jis pirmiausia pažymi, jog yra nustatyta ir neginčijama, kad jis turi Vakarų Sacharos tautos atstovo statusą ir būtent šiuo pagrindu yra vienintelis JTO prižiūrimų derybų su Maroko Karalyste dalyvis. Front Polisario taip pat teigia, kad šių derybų tikslas yra ne surasti paprastą politinį teritorinio ginčo sprendimą, kaip teigia Taryba ir Komisija, o leisti įgyvendinti Vakarų Sacharos tautos teisę į apsisprendimą. Galiausiai jis pabrėžia, kad Liberalizavimo susitarimas taikomas Vakarų Sacharai ir jos gamtiniams ištekliams, kurių kontrolė yra šios teisės dalis.
ii) Vertinimas
205. Nors ši byla nepriskiriama prie Komisijos nurodytos Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su kitų asmenų nei valstybė narė sprendimo adresatė teise pareikšti ieškinį dėl Komisijos sprendimo dėl valstybės pagalbos(93), iš esmės negalima atmesti, jog Front Polisario gali tenkinti konkrečios sąsajos kriterijų, net jei dėl jam būdingų ypatingų aplinkybių jo atvejis nepriskiriamas prie jokio precedento, kurį Teisingumo Teismas jau nagrinėjo.
206. Šiomis aplinkybėmis nesutinku su Komisijos nuomone, kad skundžiamo sprendimo 113 punktas prieštarauja 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimui Komisija / Nederlandse Antillen (C‑142/00 P, EU:C:2003:217) (94), nes Front Polisario padėtis visai nepanaši į Nyderlandų Antilų padėtį.
207. Iš tiesų minėto sprendimo 66 ir 67 punktuose Teisingumo Teismas pripažino, kad nors dauguma į Sąjungą importuojamų UŠT kilmės ryžių buvo iš Nyderlandų Antilų, šis sektorius sudarė vos 0,9 % Nyderlandų Antilų bendrojo nacionalinio produkto, be to, jie nebuvo vienintelis UŠT ryžių gamintojas, su kuriuo buvo susiję nagrinėjami reglamentai.
208. Tuo remdamasis, Teisingumo Teismas minėto sprendimo 68 punkte konstatavo, kad nagrinėjami reglamentai nesukėlė sunkių pasekmių svarbiame Nyderlandų Antilų ekonomikos sektoriuje, skirtingai nei visose kitose UŠT, ir nagrinėjamos nuostatos taip nepaveikė Nyderlandų Antilų, nes jie turėjo kitokių savybių nei kitos UŠT, kurios taip pat buvo nurodytos minėtuose reglamentuose.
209. Front Polisario padėtis tikrai nėra analogiška Nyderlandų Antilų padėčiai. Nors minėto sprendimo 69 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad „vien bendro intereso, kurį UŠT, kaip subjektas, kompetentingas savo teritorijoje spręsti ekonominius ir socialinius klausimus, gali turėti, kad pasiektų savo teritorijos ekonominei gerovei palankų rezultatą, negali pakakti laikyti šią UŠT <…> konkrečiai susijusia“, Front Polisario misija apskritai nesusijusi su ekonominio ar socialinio pobūdžio klausimais.
210. Iš tiesų Front Polisario misija, kaip matyti iš jo įstatų 8 straipsnio, yra gerokai bendresnė ir iš esmės yra padaryti taip, kad Vakarų Sacharos tauta, kurios vieninteliu atstovu jį pripažino JTO(95), galėtų pasinaudoti apsisprendimo teise.
211. Tačiau dėl tų pačių priežasčių, kurias jau nurodžiau šios išvados 185–194 punktuose, laikausi nuomonės, jog pirma nurodytos aplinkybės neleidžia teigti, kad yra konkreti sąsaja su Front Polisario.
212. Todėl, skundžiamo sprendimo 113 punkte pripažinęs, kad ginčijamas sprendimas yra konkrečiai susijęs su Front Polisario, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.
213. Taigi reikia panaikinti skundžiamo sprendimo 110–114 punktus ir todėl, mano supratimu, visą šį sprendimą.
214. Tokiu atveju, kadangi šioje bylos stadijoje tai galima padaryti, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, nesant tiesioginės ir konkrečios sąsajos, Front Polisario ieškinį dėl panaikinimo reikia atmesti kaip nepriimtiną.
215. Jeigu Teisingumo Teismas nepritartų mano nuomonei, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su Front Polisario, toliau analizuosiu kitus apeliacinio skundo pagrindus.
C – Dar viena subsidiari analizė
1. Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su teisės klaida Bendrajam Teismui tikrinant Tarybos diskreciją išorės ekonominių santykių srityje
a) Šalių argumentai
216. Taryba ir Komisija teigia, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 225 punkte konstatavo, kad Tarybai pripažinta plati diskrecija sudaryti ekonominius susitarimus su trečiosiomis šalimis kompensuojama išankstine pareiga išnagrinėti visas reikšmingas atvejo aplinkybes.
217. Šiuo klausimu jos pirmiausia ginčija patį tokios pareigos principą. Iš tiesų jį reikėtų analizuoti kaip Sąjungos teisės užtikrinamą procedūrinę garantiją, kuri atsveria galimą sprendimus priimančios institucijos diskreciją per administracines procedūras, skirtas pavieniais atvejais įgyvendinti techninėse srityse taikytinus Sąjungos reglamentus, susijusius su sudėtingais vertinimais. Atsižvelgiant į šios procedūrinės garantijos logiką, ji nėra pritaikoma įgyvendinant Tarybos turimą plačią diskreciją priimant aktus pagal teisėkūros procedūrą ar reglamentuojamojo pobūdžio aktus, nors Taryba ir turi atsižvelgti ir į šioje srityje turimus duomenis. Bet kuriuo atveju tokioje politinėje srityje, kokia yra tarptautinių susitarimų sudarymas, teismai, kontroliuodami plačią teisės aktų leidėjui suteiktą diskreciją, turi patikrinti tik tai, ar veiksmas, kurio imtasi, nebuvo akivaizdžiai netinkamas, atsižvelgiant į siekiamą tikslą.
218. Antra, Taryba ir Komisija laikosi nuomonės, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų, mėgindamas patikslinti skundžiamame sprendime apibrėžto išankstinio nagrinėjimo pareigos įgyvendinimo tvarką. Pagal skundžiamą sprendimą ji buvo susieta su abejonėmis dėl pagarbos Vakarų Sacharos tautos teisėms, pripažintoms Front Polisario advokato pateiktoje ataskaitoje, užuot įrodžius teisės normos pažeidimą ar akivaizdžios vertinimo klaidos buvimą. Be to, tokios ataskaitos, atsižvelgiant į jos kilmę, nebuvo galima laikyti teisėtu įrodymu.
219. Front Polisario teigimu, Bendrojo Teismo nurodyta išankstinio nagrinėjimo pareiga yra viena iš pagrindinių garantijų, kurias reikia užtikrinti teisinėje Sąjungoje, jeigu Sąjungos institucija turi diskreciją, taigi ir Sąjungos išorės ekonominių santykių srityje. Be to, ši pareiga siejama su bendruoju gero administravimo principu, kurio laikymąsi, kaip nurodyta Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje(96), privaloma užtikrinti ne tik per administracines procedūras, bet ir per reglamentuojamojo pobūdžio aktų priėmimo procedūras. Iš tiesų ši pareiga padėtų Tarybai įgyvendinti savo diskreciją gerai žinant aplinkybes, niekaip neribojant šios diskrecijos aprėpties, ir leistų teismui įsitikinti, kad ją įgyvendinant nebuvo padaryta jokios akivaizdžios vertinimo klaidos.
b) Vertinimas
220. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką „Sąjungos teisės aktų leidėjui turi būti suteikta plati diskrecija srityse, kurios reikalauja jo politinio, ekonominio ir socialinio pobūdžio sprendimų ir kuriose jis turi atlikti sudėtingus vertinimus. Tuo remdamasis [Teisingumo Teismas] padarė išvadą, kad tik akivaizdžiai netinkamas šios rūšies srityje nustatytos priemonės pobūdis, palyginti su kompetentingos institucijos siekiamu tikslu, gali turėti įtakos tokios priemonės teisėtumui“(97).
221. Šiuo klausimu, kaip yra pripažinę Sąjungos teismai, jos institucijos turi plačią diskreciją išorės ekonominių santykių srityje, prie kurios priskiriami asociacijos ir liberalizavimo susitarimai(98).
222. Žinoma, kaip pabrėžia Taryba ir Komisija, teismo praktika, kuria Bendrasis Teismas rėmėsi skundžiamo sprendimo 225 punkte(99) darydamas išvadą, kad Sąjungos institucijos turi bendrą pareigą „atidžiai ir nešališkai išnagrinė[ti] visas reikšmingas bylos aplinkybes <…>, patvirtinančias padarytas išvadas“ prieš priimdamos nagrinėjamą aktą, nėra aktuali išorės ekonominių santykių srityje. Iš tiesų pagal šią praktiką tokia pareiga nustatoma Sąjungos institucijoms tada, kai jos per administracinę procedūrą(100) ketina priimti fizinio ar juridinio asmens interesus paveikiantį sprendimą(101).
223. Vis dėlto nemanau, kad Bendrojo Teismo nuoroda į 1991 m. lapkričio 21 d. Sprendimą Technische Universität München (C‑269/90, EU:C:1991:438) ir 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimą Gowan Comércio Internacional e Serviços (C‑77/09, EU:C:2010:803) vietoj šios išvados 220 punkte nurodytos teismo praktikos turi įtakos jo išvadai, nes per administracines procedūras taikomi principai mutatis mutandis taikytini teisėkūros procedūroms.
224. Iš tiesų pagal nusistovėjusią teismo praktiką, nors Sąjungos teisės aktų leidėjas, priimdamas taikant teisėkūros procedūrą priimamą ar reglamentuojamojo pobūdžio aktą ir derindamas įvairius bendruosius interesus, turi plačią politinę diskreciją, jam visada taikoma pareiga atsižvelgti į visus reikšmingus „pagrindinius duomenis“ ir žinomas „faktines aplinkybes“(102). Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas turi patikrinti, kad tai tikrai buvo padaryta(103) ir kad priimtas aktas nėra akivaizdžiai netinkamas(104).
225. Šiuo klausimu manau, kad 2013 m. balandžio 16 d. Sprendimas Ispanija ir Italija / Taryba (C‑274/11 ir C‑295/11, EU:C:2013:240) yra ypač svarbus, nes buvo susijęs su Tarybos sprendimu, kuriuo pagal SESV 329 straipsnio 1 dalį buvo leistas tvirtesnis bendradarbiavimas ir kuris, kaip ir ginčijamas sprendimas, priskiriamas Komisijos nurodytai „Sąjungos institucijų diskrecijos esmei“.
226. Tikrindamas šio sprendimo teisėtumą Teisingumo Teismas beveik žodis į žodį pakartojo 1991 m. lapkričio 21 d. Sprendime Technische Universität München (C‑269/90, EU:C:1991:438, 14 punktas) ir 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendime Gowan Comércio Internacional e Serviços (C‑77/09, EU:C:2010:803, 57 punktas) įtvirtintą principą, kurį Bendrasis Teismas pakartojo skundžiamo sprendimo 225 punkte, nusprendęs, kad „tikrindamas, ar laikytasi sąlygos, kad sprendimas leisti tvirčiau bendradarbiauti būtų priimtas kaip paskutinė išeitis, Teisingumo Teismas turi nustatyti, ar Taryba rūpestingai ir nešališkai išnagrinėjo šiuo klausimu svarbius veiksnius ir ar jos padaryta išvada pakankamai motyvuota“(105).
227. Nors Tarybai šie reikalavimai taikomi, kai ji veikia kaip teisės aktų leidėja, sunku įsivaizduoti, kad ji veikia kaip nors kitaip, imdamasi specialios teisėkūros procedūros tarptautiniam susitarimui sudaryti(106).
228. Dėl tų pačių priežasčių, kaip nurodytosios šios išvados 142 punkte, Komisijos tripliko 12–14 punktuose esantys teiginiai dėl Vakarų Sacharos klausimo politinio pobūdžio negali sukliudyti atlikti ribotos kontrolės, kurią Teisingumo Teismas turi atlikti tarptautinių santykių srityje, kur Sąjungos institucijos turi plačią diskreciją(107).
229. Dėl šių priežasčių manau, jog Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 225 punkte konstatavo, kad „siekdamas patikrinti, ar Sąjungos institucija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, ypač tais atvejais, kai turi plačią diskreciją, Sąjungos teismas turi patikrinti, ar ji atidžiai ir nešališkai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes, patvirtinančias padarytas išvadas“.
230. Galiausiai nepritariu ir Komisijos pozicijai, kad, užuot susiejęs reikšmingų aplinkybių išankstinį nagrinėjimą su abejonėmis, susijusiomis su Vakarų Sacharos tautos teisių paisymu, kurias patvirtino Front Polisario advokato pateikta ataskaita, Bendrasis Teismas turėjo nustatyti teisės normos pažeidimą ar akivaizdžios vertinimo klaidos buvimą.
231. Primenu, kad Bendrasis Teismas dalinį ginčijamo sprendimo panaikinimą grindė keliais Front Polisario ieškinio pagrindais, be kita ko, pirmuoju pagrindu, susijusiu su nepakankamu motyvavimu(108).
232. Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas pirmiausia nusprendė, kad prieš priimdama ginčijamą sprendimą Taryba privalėjo išnagrinėti visas reikšmingas aplinkybes(109) ir visų pirma atsižvelgti į poveikį, kurį liberalizavimo susitarimo sudarymas galėtų turėti Vakarų Sacharos tautos žmogaus teisėms ir šios teritorijos gamtinių išteklių naudojimui(110).
233. Tuo remdamasis, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 244 punkte konstatavo, jog „nei iš Tarybos argumentų, nei iš jos byloje pateiktos informacijos negalima daryti išvados, kad Taryba atliko tokį nagrinėjimą“.
234. Taigi jis priėmė sprendimą prieš nagrinėdamas ir juo labiau prieš pareikšdamas savo poziciją dėl to, ar ginčijamu sprendimu Vakarų Sacharoje buvo pažeistos žmogaus teisės arba prie to buvo prisidėta ir ar jos gamtiniai ištekliai buvo naudojami pažeidžiant tarptautinę teisę. Dėl šios priežasties Komisijos nurodyta teismo praktika(111), susijusi su Sąjungos akto teisėtumo kontrole atsižvelgiant į paprotinės tarptautinės teisės principus, šioje byloje nagrinėjamam atvejui netaikytina.
235. Bendrasis Teismas taip pat nepareiškė savo pozicijos dėl Front Polisario advokato ataskaitoje pateiktų kaltinimų, kurių įrodomąją galią ginčija Komisija, teisingumo. Bendrasis Teismas tiesiog pažymėjo, kad „Taryba nepateikė jokių konkrečių pastabų dėl <…> Front Polisario kaltinimų ir jų nepaneigė, o tai leidžia manyti, kad ji neanalizavo klausimo, ar Maroko kontroliuojamos Vakarų Sacharos gamtiniai ištekliai buvo eksploatuojami šios teritorijos gyventojų naudai, ar ne“(112).
236. Kadangi Taryba neįvykdė pareigos prieš priimant ginčijamą sprendimą toje srityje, kurioje ji turi plačią diskreciją, išnagrinėti visas reikšmingas aplinkybes, Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad jis negali atlikti teisminės kontrolės, siekdamas nustatyti, ar ginčijamas sprendimas yra akivaizdžiai netinkamas, ar ne(113). Taip nusprendęs Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos.
237. Todėl reikia atmesti trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą.
2. Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su tuo, kad Bendrasis Teismas priėmė sprendimą ultra petita
a) Šalių argumentai
238. Taryba ir Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas savo sprendime padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 227 ir 241 punktuose aiškinosi, ar Taryba įvykdė savo pareigą išnagrinėti visas reikšmingas bylos aplinkybes prieš priimdama ginčijamą sprendimą, ar ne, ir dėl šios priežasties iš dalies jį panaikino šio sprendimo 247 punkte. Iš tiesų, priešingai, nei nurodyta šio sprendimo 226 punkte ir 125 punkte, į kurį jame daroma nuoroda, Front Polisario šiuo klausimu nepateikė ieškinio pagrindo. Taigi priimdamas sprendimą šiuo klausimu Bendrasis Teismas savo iniciatyva iškėlė pagrindą, kuris nebuvo paremtas viešąja tvarka, be to, iš anksto neišklausęs Tarybos.
239. Front Polisario ginčija šio pagrindo pagrįstumą, iš esmės teigdamas, pirma, kad Bendrasis Teismas nepriėmė sprendimo ultra petita, nes Front Polisario prašė panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek juo buvo patvirtintas Liberalizavimo susitarimo taikymas Vakarų Sacharai, be to, kad panaikinimo motyvas, kuriuo buvo grindžiama skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis, nebuvo iškeltas savo iniciatyva, nes Front Polisario iškėlė jį Bendrajame Teisme pateikto ieškinio 78–85 punktuose, ir galiausiai, nors šiuo klausimu pateikti argumentai buvo susiję su pagrindu dėl nepakankamo motyvavimo, Sąjungos teismas turi pateikti teisingą jų teisinį kvalifikavimą.
b) Vertinimas
240. Kaip nurodo Front Polisario, jis Bendrajame Teisme pateikto ieškinio 77–85 punktuose ginčijo ginčijamo sprendimo galiojimą pateikdamas pirmąjį panaikinimo pagrindą, paremtą nepakankamu motyvavimu.
241. Savo ieškinio 79 punkte Front Polisario teigia, kad „Taryba <…> privalėjo atsižvelgti į visas teisines ir faktines aplinkybes, siekdama įsitikinti, kad susitarimo tekstas negalėtų niekaip prieštarauti tarptautinei teisei ar kad juo negalėtų būti netiesiogiai pažeistos sahravių tautos teisės“.
242. Šiuo klausimu skundžiamo sprendimo 125–127 punktuose Bendrasis Teismas pirmąjį ieškinio pagrindą atmetė tik iš dalies, atidėdamas Front Polisario kaltinimo, kad prieš priimdama ginčijamą sprendimą Taryba neišnagrinėjo reikšmingų bylos aplinkybių, nagrinėjimą. Bendrasis Teismas jį nagrinėjo skundžiamo sprendimo 226–247 punktuose.
243. Be to, Bendrasis Teismas atidėjo įvairių Front Polisario argumentų, pateiktų siekiant pagrįsti trečiąjį jo ieškinio pagrindą (pagrindinių teisių pažeidimas), penktąjį ieškinio pagrindą (pagrindinių Sąjungos vertybių ir jos išorės veiksmams taikomų principų pažeidimas), šeštąjį ieškinio pagrindą (ilgalaikės plėtros tikslo nepasiekimas), devintąjį ieškinio pagrindą (ginčijamo sprendimo neatitiktis keliems Sąjungos sudarytiems susitarimams) ir dešimtąjį ieškinio pagrindą (ginčijamo sprendimo neatitiktis tarptautinei teisei), nagrinėjimą, kiek jais siekta ginčyti Tarybos pasinaudojimą plačia diskrecija(114).
244. Dėl šių priežasčių nemanau, kad Bendrasis Teismas, nagrinėdamas klausimą, ar prieš priimant ginčijamą sprendimą reikėjo išnagrinėti visas bylos aplinkybes, priėmė sprendimą ultra petita.
245. Todėl reikia atmesti ketvirtąjį apeliacinio skundo pagrindą.
3. Dėl penktojo pagrindo, susijusio su teisės klaidomis dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos ir nuolatinio suvereniteto dėl gamtos išteklių principo taikymo
a) Dėl pirmos dalies, susijusios su pareiga išnagrinėti pagrindinių teisių paisymo klausimą
i) Šalių argumentai
246. Komisija pirmiausia teigia, kad Bendrojo Teismo palaikytas kaltinimas, susijęs su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos pažeidimu, nebuvo aiškiai iškeltas pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio 111–115 punktuose.
247. Taryba ir Komisija taip pat teigia, kad Bendrojo Teismo motyvavimas skundžiamo sprendimo 227, 228, 230 ir 231 punktuose grindžiamas klaidingu Pagrindinių teisių chartijos aiškinimu ir taikymu. Šiuo klausimu jos pirmiausia teigia, jog Bendrasis Teismas nepadarė išvados, kad ginčijamame sprendime ar Liberalizavimo susitarime buvo pagrindinėms teisėms prieštaraujanti nuostata, tačiau kaltina, kad šiais aktais buvo leista į Sąjungą eksportuoti produktus, gautus tokiomis sąlygomis, kurios galėjo pažeisti pagrindines Vakarų Sacharos tautos teises, ir taip netiesiogiai paskatinta nesilaikyti kai kurių Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintų teisių. Be to, jų nuomone, dėl tokio motyvavimo Sąjungos veiksmų teisėtumas tampa priklausomas nuo trečiosioms šalims, su kuriomis ji sudaro tarptautinius susitarimus, priskirtino elgesio. Galiausiai jos mano, kad dėl tokio motyvavimo Pagrindinių teisių chartijai suteikiamas eksteritorialus poveikis, pažeidžiant jos 51 straipsnį, kurį reikia suprasti taip, kad Sąjungos institucijos privalo laikytis pagrindinių teisių teritorinėje Sąjungos teisės taikymo srityje, kuri yra apibrėžta ESS 52 straipsnyje ir SESV 355 straipsnyje, o ne už jos teritorinės taikymo srities ribų, nesant tam jokių išimčių.
248. Trečia ir galiausiai, Taryba ir Komisija teigia, kad į pagrindinių teisių laikymosi klausimą, kalbant apie Sąjungos išorės veiksmus, atsižvelgiama kitomis nei Bendrojo Teismo apibrėžtos procedūrinėmis aplinkybėmis. Iš tiesų pagal ESS 21 straipsnį ir SESV 205 straipsnį žmogaus teisių skatinimas ir palaikymas atitinkamai yra ir principas, ir tikslas, kuriuo grindžiami Sąjungos veiksmai tarptautinėje srityje. Todėl Taryba turi į juos atsižvelgti palaikydama Sąjungos tarptautinius santykius, kartu ji turi gebėti suderinti juos su kitais principais ir tikslais, nes šiai institucijai suteikta plati diskrecija. Praktiškai žmogaus teisių padėtis trečiojoje šalyje turi būti laikoma politinio pobūdžio klausimu, dėl kurio Taryba turi galėti pasinaudoti Sąjungos tarptautiniuose susitarimuose numatytomis priežiūros sąlygomis, kai šie susitarimai įsigalioja. Vis dėlto žmogaus teisių paisymas nėra nei klausimas, kurį reikia nagrinėti iš anksto, kaip Bendrasis Teismas apibrėžė skundžiamo sprendimo 228, 241 ir 244 punktuose, nei esminis reikalavimas, nuo kurio priklauso tarptautinio susitarimo sudarymas.
249. Front Polisario nesutinka su teisės klaidomis ir iš esmės teigia, kad Tarybos ir Komisijos ginčijamų motyvų pagrįstumą reikia vertinti atsižvelgiant į konkrečias teisines ir faktines aplinkybes, kuriomis Bendrasis Teismas priėmė sprendimą. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas pirmiausia konstatavo, kad Vakarų Sachara yra už Maroko Karalystės sienų, kurias yra pripažinusi JTO ir jos valstybės narės, antra, kad Maroko Karalystė neturi jokių tarptautinių įgaliojimų administruoti Vakarų Sacharą, ir, trečia, kad, palaikant Tarybai ir Komisijai, ginčijamu sprendimu patvirtintas Liberalizavimo susitarimas buvo taikomas nesavavaldžiai teritorijai.
250. Tada Bendrasis Teismas teigė, kad konkrečiu atveju, kai Sąjungos sudarytas tarptautinis susitarimas yra skirtas taikyti ginčijamai teritorijai, pagrindinių teisių klausimas ypač svarbus. Galiausiai remdamasis tuo jis padarė išvadą, kad todėl Taryba turi išnagrinėti šį klausimą iš anksto, prieš priimdama sprendimą. Šis veiksmas atitiktų Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnį, nes juo Taryba, įgyvendindama iš sutarčių kylančius įgaliojimus, kaip šiuo atveju, įpareigojama paisyti pagrindinių teisių. Jis taip pat būtų suderinamas su SESV 205 straipsniu, ESS 21 straipsniu ir Asociacijos susitarimo nuostatomis, kuriomis šioje byloje įpareigojama paisyti žmogaus teisių.
251. Be to, Front Polisario pažymi, kad Pagrindinių teisių chartiją reikia laikyti taikytina ir asmenų, ir materialiniu atžvilgiu, nes nemažai sahravių, gimusių vadinamuoju Vakarų Sacharos „provincializavimo“ laikotarpiu, kai ji buvo valdoma Ispanijos Karalystės, turėjo Ispanijos pilietybę, ir kad jų žmogaus teisių pažeidimai yra oficialiai nustatyti daugelyje JTO dokumentų, be to, juos yra konstatavęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas.
ii) Vertinimas
– Dėl Front Polisario ieškinio dėl panaikinimo pagrindo, susijusio su pagrindinių teisių pažeidimu, priimtinumo
252. Nepritariu Komisijos nuomonei, kad Front Polisario ieškinio dėl panaikinimo trečiasis pagrindas, susijęs su pagrindinių teisių pažeidimu, yra nepriimtinas, nes jis nesuprantamas.
253. Iš Front Polisario pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio 96–101 ir 111–115 punktų visiškai aišku, kad, jo nuomone, ginčijamu sprendimu buvo pažeistos Vakarų Sacharos tautos pagrindinės teisės, be kita ko, Pagrindinių teisių chartijos 6, 17, 37, 47 ir 53 straipsniai, nes juo prisidėta prie tolesnio Maroko buvimo Vakarų Sacharoje.
– Dėl kaltinimo, susijusio su klaidingu Pagrindinių teisių chartijos aiškinimu ir taikymu
254. Pagal ESS 3 straipsnio 5 dalį, 21 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, 2 dalies b punktą ir 3 dalį bei 23 straipsnį ir SESV 205 straipsnį žmogaus teisės ir jų apsauga yra vienas iš esminių Sąjungos principų ir vertybių, kuriomis ji privalo vadovautis veikdama tarptautiniu mastu.
255. Iš tiesų, kaip Teisingumo Teismas neseniai nusprendė dėl Tarybos sprendimu patvirtinto tarptautinio susitarimo(115), kurio teisinis pagrindas buvo ESS 37 straipsnis, siejamas su SESV 218 straipsnio 5 ir 6 dalimis, „[teisinės valstybės principo ir žmogaus teisių principų Sąjunga] turi paisyti imdamasi bet kokių veiksmų, įskaitant ir BUSP srityje, kaip matyti iš siejamų ESS 21 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos, 2 dalies b punkto ir 3 dalies, taip pat ESS 23 straipsnio nuostatų“(116).
256. Be to, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad Sąjungos kompetencija turi būti įgyvendinama laikantis tarptautinės teisės(117). Remiantis tuo darytina išvada, kad į nagrinėjamo susitarimo atitikties tarptautinei teisei klausimą reikia atsižvelgti, atliekant išankstinį visų reikšmingų aplinkybių nagrinėjimą, kurį institucijos privalo atlikti prieš sudarydamos tarptautinį susitarimą, nebent praktiškai tai neturėtų prasmės.
257. Be iš Sąjungos teisės kylančios pareigos išnagrinėti bendrą žmogaus teisių padėtį kitoje tarptautinio susitarimo šalyje, tiksliau – ištirti galimą šio susitarimo poveikį žmogaus teisėms, pagal tarptautinę teisę tarptautinės teisės subjektai, be kita ko, valstybės ir tarptautinės organizacijos, privalo laikytis imperatyvių tarptautinės teisės normų (ius cogens) ir erga omnes įpareigojimų.
258. Šiuo klausimu Tarptautinis Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad „dėl savo pobūdžio [erga omnes įpareigojimai] „taikomi visoms valstybėms“, o „atsižvelgiant į nagrinėjamų teisių svarbą, visos valstybės gali būti laikomos teisiškai suinteresuotomis tuo, kad šios teisės būtų saugomos“(118). Tuo remdamasis jis nusprendė, kad „visos valstybės privalo nepripažinti dėl [erga omnes įpareigojimo pažeidimo] susiklosčiusios neteisėtos padėties ir taip pat privalo nepadėti išlaikyti dėl šio [pažeidimo] atsiradusios padėties ir jos nepalaikyti“ (119).
259. Todėl prieš sudarydamos tarptautinius susitarimus Sąjungos institucijos turi įsitikinti, kad yra laikomasi labai siauro imperatyvių tarptautinės teisės normų (ius cogens)(120) ir erga omnes įpareigojimų(121) sąrašo, į kurį įeina „neteisėti agresijos veiksmai ir genocidas, taip pat su pagrindinėmis žmogaus teisėmis susiję principai ir taisyklės, įskaitant apsaugą nuo vergovės ir rasinės diskriminacijos“(122), taip pat teisė į apsisprendimą(123).
260. Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog Taryba neginčija, kad žmogaus teisių padėtis kitoje tarptautinio susitarimo šalyje yra viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgtina derantis dėl šio susitarimo ir jį sudarant. Tačiau savo ieškinio pirmojoje instancijoje 32 ir 82 punktuose Front Polisario kaltino ją prieš sudarant minėtą susitarimą neištyrus Liberalizavimo susitarimo poveikio žmogaus teisėms.
261. Kadangi žmogaus teisių padėtis Vakarų Sacharoje yra vienas iš klausimų, dėl kurių Front Polisario ir Maroko Karalystė nesutaria, todėl jį savo metiniuose pranešimuose dėl Vakarų Sacharos nagrinėjo JTO Generalinis sekretorius(124), negalima teigti, kad nebuvo pagrindo poveikio vertinimui atlikti.
262. Mano nuomone, nei Taryba, nei Komisija, nei kuri nors iš įstojusių į bylą šalių nenurodo įtikinamos priežasties, dėl kurios, atsižvelgiant į šiuos reikalavimus, Sąjungos institucijos neturėtų prieš sudarydamos tarptautinį susitarimą nagrinėti žmogaus teisių padėties kitoje susitarimo šalyje ir tai, kokį poveikį nagrinėjamo susitarimo sudarymas galėtų turėti šioje srityje.
263. Pažymiu, kad Taryba ir Komisija pačios užsikėlė labai aukštą kartelę, nusprendusios „į poveikio analizes įtraukti žmogaus teises, kai šios analizės atliekamos dėl [taikant] teisėkūros procedūr[ą] priimamų aktų ir ne teisėkūros aktų pasiūlymų <…> ir svarbias ekonomines, socialines ir aplinkosaugines pasekmes sukeliančių prekybos susitarimų“(125).
264. Todėl nenuostabu, kad 2016 m. vasario 26 d. sprendimu byloje 1409/2014/MHZ dėl Komisijos pareigos prieš sudarant Sąjungos ir Vietnamo Socialistinės Respublikos laisvosios prekybos susitarimą(126) atlikti poveikio vertinimą Europos ombudsmenas konstatavo, jog tai, kad Komisija nenurodė pagrįstų priežasčių, kurios pateisintų jos atsisakymą atlikti šią analizę, reiškė netinkamą administravimą.
265. Žinoma, kaip pažymi Taryba ir Komisija, pagal Asociacijos susitarimo 2, 3 ir 90 straipsnius ir bendrą deklaraciją dėl prie šio susitarimo baigiamojo akto pridėto susitarimo 90 straipsnio Sąjungai sudaromos sąlygos įvykdyti savo įsipareigojimą toliau gerbti ir skatinti pagarbą žmogaus teisėms per visą šio susitarimo gyvavimo laikotarpį, nes jos yra jo „esminis elementas“(127).
266. Tačiau, kaip Europos ombudsmenas pareiškė savo 2016 m. vasario 26 d. sprendimo byloje 1409/2014/MHZ 24 punkte, poveikio vertinimas gali turėti naudingą poveikį tik vieninteliu atveju – jeigu jis atliekamas prieš sudarant atitinkamą tarptautinį susitarimą, nes būtent derėdamasi dėl jo Sąjunga gali geriausiai populiarinti savo vertybes ir tikslus, tarp kurių yra pagarba žmogaus teisėms ir jų apsauga.
267. Priešingai, nei teigia Taryba ir Komisija, pareiga atlikti Liberalizavimo susitarimo poveikio žmogaus teisėms vertinimą nesiekiama, kad Sąjungos veiksmų teisėtumas taptų priklausomas nuo trečiosios valstybės, kaip antai Maroko Karalystės, teisinių veiksmų.
268. Kaip skundžiamo sprendimo 231 punkte nusprendė Bendrasis Teismas, „jeigu Sąjunga leidžia į savo valstybes nares eksportuoti iš tos kitos šalies kilusius produktus, kurie buvo pagaminti arba gauti nesilaikant teritorijos, iš kurios šie produktai yra kilę, gyventojų pagrindinių teisių, ji gali netiesiogiai skatinti tokius pažeidimus arba turėti iš jų naudos.“
269. Nors tokio principo buvimas ir pagrįstumas galėtų būti ginčijamas, aišku, kad pagal tarptautinę teisę Sąjungai ir jos valstybėms narėms tenka aiški pareiga nepripažinti neteisėtos padėties, atsiradusios dėl principų ir taisyklių, susijusių su pagrindinėmis teisėmis, pažeidimo ir nepadėti ar neteikti paramos, kad būtų išlaikyta dėl šio pažeidimo susiklosčiusi padėtis. Šiuo tikslu Sąjungos institucijos turi ištirti, kokį poveikį nagrinėjamas tarptautinis susitarimas galėtų turėti žmogaus teisėms.
270. Dėl Tarybos ir Komisijos kaltinimo, kad skundžiamo sprendimo 228 punkte remdamasis Pagrindinių teisių chartijos 1–3, 5, 15, 16, 17, 31 ir 32 straipsniais Bendrasis Teismas jos nuostatoms suteikė eksteritorialų poveikį, priešingą jos 51 straipsniui, iš karto reikia pažymėti, kad, kaip pripažino Belgijos Karalystė ir Komisija, pagrindinės teisės tam tikromis sąlygomis gali turėti eksteritorialų poveikį. Taip tikrai yra tuo atveju, kai kalbama apie Sąjungos teisės reglamentuojamą veiklą, kurią faktiškai kontroliuoja Sąjunga ir (arba) jos valstybės narės, tačiau ne Sąjungos teritorijoje(128).
271. Tačiau, kaip ir šiuo atveju, nei Sąjunga, nei jos valstybės narės nekontroliuoja Vakarų Sacharos, o kadangi ji nepriklauso teritorijoms, kurioms taikoma Sąjungos teisė, apie Pagrindinių teisių chartijos taikymą jai negali būti kalbama, net jei dauguma sahravių, kaip teigia Front Polisario, turi Ispanijos pilietybę.
272. Taigi, nors Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 228 punkte teisingai nusprendė, kad „Taryba turi atidžiai ir nešališkai išnagrinėti visas reikšmingas aplinkybes siekdama įsitikinti, kad eksportui skirtų prekių gamybos veikla <…> nėra pažeidžiamos [Vakarų Sacharos gyventojų] pagrindinės teisės“, jis negalėjo remtis Pagrindinių teisių chartijos nuostatomis. Todėl skundžiamo sprendimo 228 punkte padaryta teisės klaida.
273. Tačiau net jei Bendrojo Teismo sprendimo motyvais ir pažeidžiama Sąjungos teisė, bet šio sprendimo rezoliucinė dalis pasirodo pagrįsta dėl kitų teisinių motyvų, dėl tokio pažeidimo šis sprendimas neturi būti panaikintas ir reikia pakeisti jo motyvus(129).
274. Taip yra šiuo atveju, nes tai, kad Bendrasis Teismas nurodė Pagrindinių teisių chartiją, neturi įtakos iš Sąjungos teisės ir tarptautinės teisės kylančiai Sąjungos institucijų pareigai(130) prieš priimant ginčijamą sprendimą išnagrinėti žmogaus teisių padėtį Vakarų Sacharoje ir tai, kokį poveikį nagrinėjamo susitarimo sudarymas galėtų turėti šioje srityje.
275. Šiuo klausimu primenu, kad Bendrojo Teismo motyvai dėl Sąjungos institucijų diskrecijos ir aspektų, į kuriuos jos turi atsižvelgti, pateikti siekiant pagrįsti ginčijamo sprendimo dalinį panaikinimą, buvo grindžiami kelių Front Polisario pagrindų deriniu, be kita ko, pagrindais, susijusiais su nepakankamu motyvavimu, pagrindinių teisių pažeidimu, vertybių, kuriomis grindžiami Sąjungos išorės veiksmai (ESS 21 straipsnis ir SESV 205 straipsnis), pažeidimu ir tarptautinės teisės pažeidimu.
276. Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas turėjo remtis principais ir taisyklėmis, susijusiomis su pagrindinėmis žmogaus teisėmis(131), kurios, remiantis Tarptautinio Teisingumo Teismo praktika, pagal tarptautinę teisę yra erga omnes įpareigojimai, kuriuos valstybės narės turi siekti apsaugoti, be to, jos turi susilaikyti nuo pagalbos ar paramos siekiant išlaikyti dėl šio pažeidimo susiklosčiusią padėtį(132).
277. Žinoma, Sprendimo Air Transport Association of America ir kt. (C‑366/10, EU:C:2011:864) 107 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad „teisės subjektas gali remtis <…> paprotinės tarptautinės teisės principais, kai siekia, kad Teisingumo Teismas išnagrinėtų tam tikro Sąjungos akto galiojimą, kiek, pirma, šie principai gali sukelti abejonių dėl Sąjungos kompetencijos priimti aptariamą aktą <…> ir, antra, aptariamas aktas gali turėti poveikį teisėms, kurias teisės subjektas turi pagal Sąjungos teisę, arba sukurti jam pareigas pagal šią teisę“.
278. Tačiau šiuo atveju kalbama ne apie ginčijamo sprendimo teisėtumą pagal tarptautinės teisės principus, bet apie jo teisėtumą, turint omenyje tai, kad prieš jį priimant nebuvo atsižvelgta į visas reikšmingas aplinkybes, įskaitant jo suderinamumą su tarptautine žmogaus teisių teise. Todėl Sprendimo Air Transport Association of America ir kt. (C‑366/10, EU:C:2011:864) 107–110 punktuose nurodytos sąlygos dėl galimybės remtis tarptautinės paprotinės tesės normomis netaikytinos(133).
279. Taigi reikia atmesti apeliacinio skundo penktojo pagrindo pirmą dalį.
b) Dėl antros dalies, susijusios su pareiga išnagrinėti Liberalizavimo susitarimo atitikties Jungtinių Tautų Chartijos 73 straipsniui ir nuolatinio suvereniteto dėl gamtos išteklių principui klausimą
i) Šalių argumentai
280. Taryba ir Komisija teigia, kad skundžiamo sprendimo 228, 231, 241 ir 244 punktuose kaltindamas Tarybą prieš priimant ginčijamą sprendimą neišnagrinėjus Vakarų Sacharos gamtinių išteklių eksploatavimo sąlygų Bendrasis Teismas iš tikrųjų reikalauja, kad Taryba patikrintų, ar trečiosios šalys, su kuriomis ji numato sudaryti tarptautinius susitarimus, galimus taikyti nesavavaldėms teritorijoms, nagrinėjamu atveju – Maroko Karalystė, vykdo iš Jungtinių Tautų Chartijos 73 straipsnio kylančius įpareigojimus. Tačiau šie motyvai yra teisiškai klaidingi trimis aspektais.
281. Pirma, pačiame Jungtinių Tautų Chartijos 73 straipsnyje įpareigojimai nustatyti tik Jungtinių Tautų narėms, prisiėmusioms ar prisiimančioms atsakomybę už nesavavaldžių teritorijų administravimą. Tačiau Sąjungos atveju taip nėra. Be to, tai, kad Maroko Karalystė, kaip faktiškai Vakarų Sacharą administruojanti valdžia, gali nesilaikyti iš šios nuostatos jai kylančių įpareigojimų, negalėtų pakeisti šio straipsnio taikymo srities, nustatant patikros pareigą Sąjungos institucijoms, jeigu jos numato sudaryti susitarimą su šia šalimi. Atvirkščiai, šie keblūs politiniai klausimai priklauso tik JTO Saugumo Tarybos kompetencijai.
282. Antra, Jungtinių Tautų Chartijos 73 straipsnis neatitiktų sąlygų, pagal kurias privatus asmuo galėtų remtis jomis teisme, siekdamas ginčyti Sąjungos akto teisėtumą.
283. Trečia ir galiausiai, Bendrasis Teismas klaidingai aiškino tarptautinę paprotinę teisę, nes nenurodė jokio teisinio pagrindo, pagal kurį Sąjungos institucijos įpareigojamos tikrinti, ar kita susitarimo šalis laikosi nuolatinio suvereniteto dėl gamtos išteklių ir nesavavaldžių teritorijų gyventojų interesų pirmumo principų. Be to, jis nenurodė jokio teisinio pagrindo, kuris leistų manyti, kad, neatlikus tokios patikros, Sąjungos sudarytas susitarimas galėtų netiesiogiai skatinti pažeisti tokius principus.
284. Bet kuriuo atveju Bendrasis Teismas viršijo savo atliekamos teisminės kontrolės ribas, nes, atsižvelgiant į neapibrėžtą šių principų pobūdį, užuot nustatęs Tarybai dar negirdėtą procedūrinį įpareigojimą, jis turėjo padaryti išvadą, kad ginčijamo sprendimo panaikinimo negali pateisinti jokia akivaizdi vertinimo klaida.
285. Atsakydamas į tai Front Polisario tvirtina, kad Bendrojo Teismo neverta kaltinti patikrinus ginčijamo sprendimo atitiktį Jungtinių Tautų Chartijos 73 straipsniui, nes ši nuostata buvo nurodyta tik pateikiant motyvus, kuriais siekta nustatyti, ar prieš priimdama ginčijamą sprendimą Taryba privalėjo nagrinėti Vakarų Sacharos gamtinių išteklių eksploatavimo sąlygas.
286. Be to, šis motyvavimas nėra teisiškai klaidingas, nes tarptautinės paprotinės teisės principas, susijęs su nuolatiniu suverenitetu gamtinių išteklių atžvilgiu, siejamas su teise į apsisprendimą, kuri pati yra jus cogens norma, turinti erga omnes poveikį. Todėl kiekviena valstybė privalo užtikrinti, kad jo būtų paisoma.
ii) Vertinimas
287. Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad apeliacinio skundo penktojo pagrindo antros dalies esmę sudaro ne klausimas, ar ginčijamu sprendimu laikomasi Jungtinių Tautų Chartijos 73 straipsnio, apsisprendimo teisės ir nuolatinio suvereniteto dėl gamtos išteklių principo, o tiesiog tai, ar Taryba turėjo atsižvelgti į šiuos klausimus prieš priimdama ginčijamą sprendimą.
288. Šiuo klausimu reikia atmesti Tarybos ir Komisijos argumentus, susijusius su tuo, kad šios tarptautinės viešosios teisės normos neatitinka sąlygų, kuriomis privatus asmuo galėtų jomis remtis teisme, siekdamas ginčyti Sąjungos akto teisėtumą, kaip jos yra įtvirtintos Teisingumo Teismo praktikoje(134).
289. Taigi reikia išnagrinėti, ar skundžiamo sprendimo 241 punkte Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad nagrinėdama visas reikšmingas aplinkybes Taryba „turėjo pati įsitikinti, kad nėra Maroko kontroliuojamos Vakarų Sacharos teritorijos gamtinių išteklių eksploatavimo, kuris gali būti nenaudingas jos gyventojams ir pažeisti jų pagrindines teises, įrodymų“.
290. Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad Sąjungos kompetencija turi būti įgyvendinama laikantis tarptautinės teisės(135). Šis reikalavimas taikomas visiems Sąjungos išorės veiksmams, įskaitant derybas dėl tarptautinių susitarimų ir jų sudarymą(136).
291. Pagrindiniai principai, taikytini nesavavaldėms teritorijoms, įtvirtinti Jungtinių Tautų Chartijos 73 straipsnyje, pagal kurį „[JTO] narės, būdamos atsakingos ar prisiimančios atsakomybę už [šių teritorijų] valdymą, pripažįsta šių teritorijų gyventojų interesų pirmumo principą ir laiko savo šventa pareiga kuo daugiau prisidėti keliant gyventojų gerovę“.
292. Be pareigos, kylančios iš Rezoliucijos 1514 (XV), padėti šių teritorijų tautoms įgyvendinti jų teisę į apsisprendimą, administracinė valdžia taip pat turi laikytis nuolatinio šių tautų suvereniteto dėl jų teritorijoje esančių gamtinių išteklių principo(137), kurį Tarptautinis Teisingumo Teismas yra pripažinęs tarptautinės paprotinės teisės principu(138).
293. Kalbant apie nesavavaldes teritorijas, pažymėtina, kad nuolatinio suvereniteto dėl gamtos išteklių principas iš esmės reiškia, kad administracinė valdžia, nepažeisdama pagal Jungtinių Tautų Chartiją jai kylančių įpareigojimų, negali atimti iš nesavavaldžių teritorijų tautų galimybės įgyvendinti jų teisėtų teisių į šių teritorijų gamtinius išteklius ar padaryti šių tautų teises ir interesus priklausomus nuo užsienio ekonomikos ir finansų interesų(139). Tačiau ekonominės užsienio investicijos, atliktos bendradarbiaujant su nesavavaldžių teritorijų tauta ir atsižvelgiant į jos balsą, kad būtų vertingai prisidėta prie šių teritorijų socialinio ir ekonominio vystymosi, atitinka minėtą principą(140).
294. Kalbant apie Jungtinių Tautų Chartijos 73 straipsnį ir nuolatinio suvereniteto dėl gamtos išteklių principą, pažymėtina, kad jie niekada nebuvo imperatyvios tarptautinės teisės normos (jus cogens) ar erga omnes įpareigojimai(141). Todėl Jungtinių Tautų Chartijos 73 straipsnio ir nuolatinio suvereniteto dėl gamtos išteklių principo pažeidimo galimybė negali leisti suabejoti Sąjungos atsakomybe, nes įpareigojimas nepripažinti teisėta situacijos, susiklosčiusios dėl sunkaus erga omnes įpareigojimo pažeidimo, ir nepadėti ar neteikti paramos, kad ši situacija būtų išlaikyta(142), netaikytinas.
295. Iš to, kad minėtos Chartijos 73 straipsnis ir nuolatinio suvereniteto dėl gamtos išteklių principas nėra erga omnes įpareigojimai, būtinai išplaukia, kad juos gali pažeisti tik tie, kuriems šios nuostatos yra privalomos, o taip nėra kalbant apie Sąjungą ir jos institucijas. Šiuo klausimu darant prielaidą, kad asociacijos ir liberalizavimo susitarimai taikytini Vakarų Sacharai, pažymėtina, kad jais tik nustatoma palanki muitų sistema iš Vakarų Sacharos kilusių produktų eksportui į Sąjungą. Atsižvelgiant į tai, šie susitarimai nėra susiję su gamtinių išteklių eksploatavimu, nesvarbu, ar jie yra Maroke, ar Vakarų Sacharoje.
296. Žinoma, tai, kad iš šios teritorijos kilusiems produktams gali būti taikoma ši sistema, gali paskatinti Vakarų Sacharos gamtinių išteklių eksploatavimą. Tačiau šis eksploatavimas savaime nepažeidžia tarptautinės teisės ir priklauso nuo to, ar juo paisoma šios teritorijos gyventojų interesų viršenybės, įtvirtintos Jungtinių Tautų Chartijos 73 straipsnyje, ir nuolatinio suvereniteto dėl gamtos išteklių principo. Tačiau faktiškai tik Maroko Karalystė gali užtikrinti, kad šis eksploatavimas atitiktų tarptautinę teisę.
297. Kadangi Sąjungos atsakomybės negali kilti, net jei paaiškėtų, kad Vakarų Sacharos gamtinių išteklių eksploatavimas prieštarauja Jungtinių Tautų Chartijos 73 straipsniui ir nuolatinio suvereniteto dėl gamtos išteklių principui, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, skundžiamo sprendimo 229–246 punktuose pripažinęs, kad Liberalizavimo susitarimo poveikis šiam principui yra reikšmingas aspektas, į kurį Taryba privalo atsižvelgti prieš sudarydama susitarimą, ir kad šis klausimas susijęs ne tik su Maroko Karalyste. Todėl šiuos punktus reikia panaikinti.
298. Tačiau ši klaida negali turėti pasekmių likusiai skundžiamo sprendimo daliai, nes, kaip paaiškinau šios išvados 254–279 punktuose, Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad Taryba neįvykdė pareigos prieš priimdama ginčijamą sprendimą išnagrinėti žmogaus teisių padėtį Vakarų Sacharoje ir galimą nagrinėjamo susitarimo sudarymo poveikį šioje srityje.
299. Todėl reikia atmesti apeliacinio skundo penktojo pagrindo antrą dalį kaip nereikšmingą.
4. Dėl šeštojo pagrindo, susijusio su teisės klaida dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo aprėpties
a) Šalių argumentai
300. Taryba ir Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas padarė dvi teisės klaidas, kai skundžiamo sprendimo 247 punkte panaikino ginčijamą sprendimą, kiek juo patvirtinamas Liberalizavimo susitarimo taikymas Vakarų Sacharai. Iš tiesų, kadangi tame susitarime nėra niekur aiškiai nurodyta Vakarų Sachara, iš šio sprendimo šiuo klausimu nieko negalima spręsti. Be to, galiausiai skundžiamu sprendimu vienašališkai pakeista Liberalizavimo susitarimo teritorinė taikymo sritis ir atitinkamai ginčijamo sprendimo prasmė ir esmė. Iš tiesų Maroko Karalystė niekada nebūtų sutikusi sudaryti šio susitarimo, jeigu Sąjungos institucijos būtų į jį įtraukusios sąlygą, kuria būtų aiškiai atmestas jo taikymas Vakarų Sacharai.
301. Front Polisario nesutinka su tuo, kad Bendrojo Teismo panaikintą aspektą galima atskirti nuo likusios ginčijamo sprendimo dalies, ir teigia, kad jis nepakeičia nei ginčijamo sprendimo prasmės, nei esmės, nes Vakarų Sachara yra nesavavaldė teritorija, turinti tarptautiniu mastu pripažintas sienas, ir ji atskira nuo Maroko Karalystės ir tarptautinės, ir Sąjungos teisės požiūriu. Front Polisario taip pat nurodo, jog šį atskirumą patvirtina daugkartiniai Tarybos ir Komisijos teiginiai, kad Liberalizavimo susitarimas ir toliau galioja ir sukelia pasekmių Maroko Karalystei, nepaisant Bendrojo Teismo paskelbto panaikinimo.
b) Vertinimas
302. Šis pagrindas taip pat nagrinėjamas subsidiariai, t. y. jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Liberalizavimo susitarimas taikytinas Vakarų Sacharos teritorijoje, ir taip pat padarytų išvadą, kad Taryba pažeidė jai tenkančią pareigą išnagrinėti visas ar tam tikras reikšmingas aplinkybes prieš priimdama ginčijamą sprendimą. Vis dėlto manau, kad šiuo atveju ginčijamo sprendimo panaikinimas iš dalies neatrodytų kritikuotinas.
303. Reikia priminti, kad Bendrojo Teismo sprendimą iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą lėmė dviprasmiška Tarybos ir Komisijos pozicija, kad Liberalizavimo susitarimas netaikytinas Vakarų Sacharai, tačiau de facto jis taikomas šiai teritorijai, ir Bendrasis Teismas šiuo dviprasmiškumu grindė tiesioginę ir konkrečią sąsają su Front Polisario.
304. Iš tiesų, konstatavęs ginčijamo sprendimo priėmimo procedūros neteisėtumą(143) tik tiek, kiek Liberalizavimo susitarimas taikomas Vakarų Sacharai, Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą, „kiek juo patvirtinamas [Liberalizavimo] susitarimo taikymas Vakarų Sacharai“.
305. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką „<…> teisės aktą galima panaikinti iš dalies, tik jei prašomos panaikinti nuostatos gali būti atskiriamos nuo likusio teisės akto <…>. Teisingumo Teismas ne kartą nusprendė, kad šis atskiriamumo reikalavimas netenkinamas, jei dalinis teisės akto panaikinimas pakeičia jo esmę <…>. Siekiant patikrinti ginčijamų nuostatų atskiriamumą, reikia išnagrinėti minėtų nuostatų apimtį, kad būtų galima įvertinti, ar jų panaikinimas pakeistų minėto sprendimo prasmę ir esmę <…>“(144).
306. Šiuo atveju, priešingai, nei teigia Taryba, panaikindamas ginčijamą sprendimą, kiek juo patvirtinamas Liberalizavimo susitarimo taikymas Vakarų Sacharai, Bendrasis Teismas ginčijo ne Tarybos įgaliojimus sudaryti su Maroko Karalyste Vakarų Sacharai taikytiną susitarimą, o tai, kad Taryba patvirtino jo sudarymą, prieš tai neišnagrinėjusi visų reikšmingų atvejo aplinkybių.
307. Daliniu panaikinimu Bendrasis Teismas taip pat nepakeitė ginčijamo sprendimo prasmės ir esmės, nes toks panaikinimas susijęs su klausimais tik dėl teritorinės Liberalizavimo susitarimo taikymo srities, o ne dėl jo esmės.
308. Todėl reikia atmesti šeštąjį apeliacinio skundo pagrindą.
VII – Dėl išlaidų
309. Pagal Procedūros reglamento 137 straipsnį ir 184 straipsnio 2 dalį, jeigu Teisingumo Teismas pats priima galutinį sprendimą byloje, jis sprendžia ir bylinėjimosi išlaidų klausimą.
310. Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
A – Pagrindinė ir subsidiari analizė
311. Kadangi, mano nuomone, dėl šios išvados 54–114 punktuose jau nurodytų priežasčių ir jos 185–194 ir 211 punktuose subsidiariai nurodytų priežasčių Front Polisario turi būti pripažinta pralaimėjusia apeliacinę bylą, be savo bylinėjimosi išlaidų, ji turi padengti visas Tarybos ir Komisijos pirmojoje ir apeliacinėje instancijose patirtas bylinėjimosi išlaidas.
312. Šiuo atveju pagal minėto reglamento 140 straipsnio 1 dalį, taip pat taikomą apeliacinėse bylose pagal minėtą 184 straipsnio 1 dalį, įstojusios į bylą valstybės narės pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
313. Todėl Belgijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Karalystė ir Portugalijos Respublika turėtų būti įpareigotos pačios padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
314. Pagal minėto reglamento 140 straipsnio 3 dalį, taikytiną apeliacinėse bylose pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, Teisingumo Teismas gali nuspręsti, kad įstojusi į bylą šalis, išskyrus valstybes nares, Sąjungos institucijas, valstybes, 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo (OL L 1, 1994, p. 3) šalis, taip pat ELPA valstybes nares, pati padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
315. Kadangi Comader šiuo klausimu nepateikė prašymo, ją reikia įpareigoti padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
B – Dar viena subsidiari analizė
316. Jeigu Teisingumo Teismas nepritartų mano teiginiui, kad asociacijos ir liberalizavimo susitarimai netaikytini Vakarų Sacharai, ir nuspręstų, kad ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su Front Polisario, dėl šios išvados 116–308 punktuose nurodytų priežasčių reikėtų atmesti apeliacinį skundą.
317. Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 ir 2 dalis ir 184 straipsnio 1 dalį bylą pralaimėjusios bylą Taryba ir Komisija turi padengti savo ir Front Polisario pirmojoje ir apeliacinėje instancijose patirtas bylinėjimosi išlaidas.
318. Mano pastabos šios išvados 312–315 punktuose dėl įstojusių į apeliacinę bylą šalių bylinėjimosi išlaidų taikomos ir šiuo atveju.
VIII – Išvada
319. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui:
atsižvelgiant į pagrindinę ir subsidiarią analizę:
– panaikinti 2015 m. gruodžio 10 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Front Polisario / Taryba (T‑512/12, EU:T:2015:953), kuriuo jis panaikino 2012 m. kovo 8 d. Tarybos sprendimą 2012/497/ES dėl Europos Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimo pasikeičiant laiškais dėl abipusių liberalizavimo priemonių, taikomų žemės ūkio produktams, perdirbtiems žemės ūkio produktams, žuviai ir žuvininkystės produktams, dėl 1, 2 bei 3 protokolų ir jų priedų pakeitimo ir dėl Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, įsteigiančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Maroko Karalystės asociaciją, dalinio pakeitimo sudarymo, kiek juo patvirtinamas šio susitarimo taikymas Vakarų Sacharai,
– atmesti Front populaire pour la libération de la saguia-el-hamra et du rio de oro (Front Polisario) ieškinį dėl panaikinimo kaip nepriimtiną,
– priteisti iš Front populaire pour la libération de la saguia-el-hamra et du rio de oro (Front Polisario) Europos Sąjungos Tarybos ir Europos Komisijos pirmojoje ir apeliacinėje instancijose patirtas bylinėjimosi išlaidas ir
– nurodyti Belgijos Karalystei, Vokietijos Federacinei Respublikai, Ispanijos Karalystei, Prancūzijos Respublikai, Portugalijos Respublikai, taip pat Maroko žemės ūkio ir kaimo plėtros konfederacijai (Comader) padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
Atsižvelgiant į dar vieną subsidiarią analizę:
– atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą,
– nurodyti Europos Sąjungos Tarybai ir Europos Komisijai padengti savo ir Front populaire pour la libération de la saguia-el-hamra et du rio de oro (Front Polisario) pirmojoje instancijoje ir apeliacinėje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas ir
– nurodyti Belgijos Karalystei, Vokietijos Federacinei Respublikai, Ispanijos Karalystei, Prancūzijos Respublikai, Portugalijos Respublikai ir Maroko žemės ūkio ir kaimo plėtros konfederacijai (Comader) padengti savo bylinėjimosi išlaidas.