Byla C‑375/15

BAWAG PSK Bank für Arbeit und Wirtschaft und Österreichische Postsparkasse AG

prieš

Verein für Konsumenteninformation

(Oberster Gerichtshof prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2007/64/EB – Mokėjimo paslaugos vidaus rinkoje – Bendrosios sutartys – Išankstinė bendro pobūdžio informacija – Pareiga teikti šią informaciją išspausdintą arba naudojant kitą patvariąją laikmeną – Informacija, perduota per elektroninės bankininkystės interneto svetainės elektroninio pašto dėžutę“

Santrauka – 2017 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas

1.        Teisės aktų derinimas – Mokėjimo paslaugos vidaus rinkoje – Direktyva 2007/64 – Bendrosios sutartys – Išankstinė bendro pobūdžio informacija – Informacija, susijusi su daliniais sąlygų pakeitimais – Pareiga teikti šią informaciją naudojant patvariąją laikmeną – Patvariosios laikmenos sąvoka – Interneto svetainė – Įtraukimas – Sąlygos

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/64, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/111, 21 ir 22 konstatuojamosios dalys, 4 straipsnio 25 punktas)

2.        Teisės aktų derinimas – Mokėjimo paslaugos vidaus rinkoje – Direktyva 2007/64 – Bendrosios sutartys – Išankstinė bendro pobūdžio informacija – Informacija, susijusi su daliniais sąlygų pakeitimais – Pareiga teikti šią informaciją naudojant patvariąją laikmeną – Apimtis – Informacija, perduota per elektroninės bankininkystės interneto svetainės elektroninio pašto dėžutę – Įtraukimas – Sąlygos

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/64, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/111, 4 straipsnio 25 punktas, 36 punkto 1 dalis, 41 punkto 1 dalis, 42 punktas ir 44 punkto 1 dalis)

1.      Taigi, darytina išvada, kaip nurodė generalinis advokatas išvados 51–63 punktuose ir kaip iš esmės nusprendė Europos laisvosios prekybos asociacijos šalių (ELPA) teismas 2010 m. sausio 27 d. sprendime Inconsult Anstalt c. Finanzmarktaufsicht (E 04/09, EFTA Court Report 2009–2010, p. 86, 63–66 punktai), kad tam tikros interneto svetainės turi būti laikomos „patvariosiomis laikmenomis“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 25 punktą.

Atsižvelgiant į šio sprendimo 40–42 punktus taip yra tuomet, kai interneto svetainė leidžia mokėjimo paslaugų vartotojui saugoti jam asmeniškai skirtą informaciją taip, kad su informacija būtų galima susipažinti ateityje, informacijos paskirtį atitinkančiu laikotarpiu, ir suteikia galimybę saugomą informaciją atgaminti nepakeistą. Be to, kad interneto svetainė galėtų būti laikoma „patvariąja laikmena“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, negali būti jokios galimybės mokėjimo paslaugų teikėjui arba kitam operatoriui, kuriam buvo patikėtas šios svetainės administravimas, vienašališkai pakeisti jos turinį.

Šis aiškinimas atitinka Direktyvos 2007/64 21 ir 22 konstatuojamosiose dalyse paskelbtus tikslus – užtikrinti mokėjimo paslaugų naudotojų ir pirmiausia vartotojų apsaugą.

(žr. 43–45 punktus)

2.      2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios direktyvas 97/7/EB, 2002/65/EB, 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 97/5/EB, iš dalies pakeistą 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/111/EB, 41 straipsnio 1 dalį ir 44 straipsnio 1 dalį, siejamas su šios direktyvos 4 straipsnio 25 dalimi, aiškinti taip, kad minėtos direktyvos 42 straipsnyje numatyti informacijos ir sąlygų bei bendrosios sutarties sąlygų pakeitimai, apie kuriuos mokėjimo paslaugų teikėjas šių paslaugų naudotojui pranešė per elektroninės bankininkystės interneto svetainės elektroninio pašto dėžutę, gali būti laikomi pateiktais naudojant patvariąją laikmeną, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, tik tuomet, jei įvykdytos dvi sąlygos:

–        ši interneto svetainė leidžia šiam naudotojui saugoti jam asmeniškai skirtą informaciją taip, kad per reikiamą laiką jis galėtų prie jos prieiti ir atgaminti nepakitusią, o šis teikėjas arba kitas verslininkas neturėtų galimybės vienašališkai keisti jos turinio, ir

–        jeigu mokėjimo paslaugų naudotojas tam, kad galėtų susipažinti su minėta informacija, turi patikrinti tokią interneto svetainę, perduodamas šią informaciją mokėjimo paslaugų teikėjas imasi aktyvių veiksmų, skirtų šiam naudotojui pranešti, kad minėta informacija pateikta interneto svetainėje ir galima su ja susipažinti.

Kaip nurodė generalinis advokatas išvados 79 punktuose, tokį elgesį gali sudaryti laiško arba elektroninio laiško išsiuntimas vienu iš šių paslaugų naudotojo adresų, kurį jis paprastai naudoja ryšiams su kitais asmenimis palaikyti ir kurį šalys susitarė naudoti mokėjimo paslaugų teikėjo ir šio naudotojo sudarytoje bendroje sutartyje. Vis dėlto, taip pasirinktu adresu negali būti adresas, kurį mokėjimo paslaugų teikėjas arba kitas verslininkas, kuriam buvo patikėtas šios elektroninės bankininkystės interneto svetainės administravimas, priskyrė minėtam naudotojui, jeigu tas pats naudotojas šios svetainės, nors joje ir yra elektroninio pašto dėžutė, paprastai nenaudoja ryšiams su kitais asmenimis palaikyti.

Jei norėdamas sužinoti nagrinėjamą informaciją mokėjimo paslaugų naudotojas turi patikrinti tokią interneto svetainę, su ja šiam naudotojui tiesiog sudaroma galimybė susipažinti, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2007/64 su pakeitimais, padarytais Direktyva 2009/111, 36 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį, kai mokėjimo paslaugų teikėjas, pateikdamas šią informaciją, nesiėmė tokių aktyvių veiksmų.

(žr. 51, 53 punktus ir rezoliucinę dalį)