Byla C‑82/16
K. A. ir kt.
prieš
Belgijos valstybę
(Raad voor Vreemdelingenbetwistingen prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – SESV 20 straipsnis – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 7 ir 24 straipsniai – Direktyva 2008/115/EB – 5 ir 11 straipsniai – Trečiosios šalies pilietis, kuriam taikomas draudimas atvykti į šalį – Prašymas leisti gyventi šalyje, pateiktas šeimos susijungimo su Europos Sąjungos piliečiu, kuris niekada nesinaudojo savo judėjimo laisve, tikslu – Atsisakymas nagrinėti prašymą“
Santrauka – 2018 m. gegužės 8 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas
1. Teismo procesas – Žodinė proceso dalis – Atnaujinimas – Pareiga atnaujinti žodinę proceso dalį, kad šalys galėtų pateikti pastabas dėl generalinio advokato išvadoje nurodytų teisės klausimų – Nebuvimas
(SESV 252 straipsnio antra pastraipa; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 83 straipsnis)
2. Sąjungos pilietybė – Sutarties nuostatos – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Europos Sąjungos pilietis, kuris niekada nesinaudojo savo judėjimo laisve – Jo šeimos narių, trečiųjų šalių piliečių, išvestinė teisė gyventi šalyje – Pilietis, dėl kurio priimtas sprendimas grąžinti kartu su draudimu atvykti į šalį, pateikęs prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslais – Nacionalinė praktika, kai toks prašymas nenagrinėjamas dėl nustatyto draudimo atvykti – Neleistinumas
(SESV 20 straipsnis)
3. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Imigracijos politika – Neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas – Direktyva 2008/115 – Dėl Sąjungos piliečio, kuris niekada nesinaudojo savo judėjimo laisve, šeimos nario, trečiosios šalies piliečio, priimtas sprendimas jį grąžinti kartu su draudimu atvykti į šalį – Prašymo išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslais pateikimas – Nacionalinė praktika, kai toks prašymas nenagrinėjamas dėl nustatyto draudimo atvykti – Leistinumas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115 5 ir 11 straipsniai)
4. Sąjungos pilietybė – Sutarties nuostatos – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Europos Sąjungos pilietis, kuris niekada nesinaudojo savo judėjimo laisve – Jo šeimos narių, trečiųjų šalių piliečių, išvestinė teisė gyventi šalyje – Suteikimo sąlygos – Priklausomumo santykio, dėl kurio minėtas pilietis būtų priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos, jei būtų atsisakyta suteikti teisę gyventi šalyje, buvimas – Vertinimo kriterijai
(SESV 20 straipsnis; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnis ir 24 straipsnio 2 dalis)
5. Sąjungos pilietybė – Sutarties nuostatos – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Europos Sąjungos pilietis, kuris niekada nesinaudojo savo judėjimo laisve – Jo šeimos narių, trečiųjų šalių piliečių, išvestinė teisė gyventi šalyje – Pilietis, dėl kurio priimtas sprendimas grąžinti kartu su draudimu atvykti į šalį, pateikęs prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslais – Suteikimo sąlygos – Priklausomumo santykio, dėl kurio minėtas pilietis būtų priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos, jei būtų atsisakyta suteikti teisę gyventi šalyje, buvimas – Šio priklausomumo santykio atsiradimo momentas – Poveikio teisei gyventi šalyje nebuvimas
(SESV 20 straipsnis)
6. Sąjungos pilietybė – Sutarties nuostatos – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Europos Sąjungos pilietis, kuris niekada nesinaudojo savo judėjimo laisve – Jo šeimos narių, trečiųjų šalių piliečių, išvestinė teisė gyventi šalyje – Pilietis, dėl kurio priimtas sprendimas grąžinti kartu su draudimu atvykti į šalį, pateikęs prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslais – Suteikimo sąlygos – Priklausomumo santykio, dėl kurio minėtas pilietis būtų priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos, jei būtų atsisakyta suteikti teisę gyventi šalyje, buvimas – Sprendimas uždrausti atvykti į šalį galutinis tuo momentu, kai pateikiamas prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje – Poveikio teisei gyventi šalyje nebuvimas
(SESV 20 straipsnis)
7. Sąjungos pilietybė – Sutarties nuostatos – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Europos Sąjungos pilietis, kuris niekada nesinaudojo savo judėjimo laisve – Jo šeimos narių, trečiųjų šalių piliečių, išvestinė teisė gyventi šalyje – Pilietis, dėl kurio priimtas sprendimas grąžinti kartu su draudimu atvykti į šalį, pateikęs prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslais – Suteikimo sąlygos – Priklausomumo santykio, dėl kurio minėtas pilietis būtų priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos, jei būtų atsisakyta suteikti teisę gyventi šalyje, buvimas – Draudimo atvykti pagrindai – Poveikio teisei gyventi šalyje nebuvimas – Riba – Konkretus tikros, esamos ir didelės grėsmės viešajai tvarkai vertinimas
(SESV 20 straipsnis; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnis ir 24 straipsnio 2 dalis)
8. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Imigracijos politika – Neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas – Direktyva 2008/115 – Dėl Sąjungos piliečio, kuris niekada nesinaudojo savo judėjimo laisve, šeimos nario, trečiosios šalies piliečio, priimtas sprendimas jį grąžinti kartu su draudimu atvykti į šalį – Prašymo išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslais pateikimas – Nacionalinė praktika, pagal kurią naujas sprendimas grąžinti priimamas neatsižvelgiant į minėtame prašyme išduoti leidimą gyventi šalyje nurodytas su šeimos gyvenimu susijusias aplinkybes – Neleistinumas – Riba – Aplinkybės, kuriomis suinteresuotasis asmuo galėjo remtis ankstesnėje procedūroje
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115 5 straipsnis)
1. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 34–36 punktus)
2. Pirmiausia reikia pažymėti, kad visos pagrindinėse bylose nagrinėjamos situacijos susijusios su kompetentingos nacionalinės institucijos sprendimu nenagrinėti trečiosios šalies piliečio, Belgijos piliečio šeimos nario (tiesiosios žemutinės linijos giminaičio, vieno iš tėvų arba kartu gyvenančio teisėto partnerio), prašymo išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, remiantis tuo, kad buvo priimtas sprendimas uždrausti šiam trečiosios šalies piliečiui atvykti į šalį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad, remiantis nacionaline teise, pareiškėjai pagrindinėje byloje iš principo turi savo kilmės šalyje pateikti prašymą panaikinti arba sustabdyti jiems taikomą draudimą atvykti, kad galėtų tinkamai pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu.
SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip: jis draudžia valstybės narės praktiką, kai toks prašymas nenagrinėjamas vien tokiu pagrindu, neatsižvelgiant į tai, ar tarp šių Sąjungos piliečio ir trečiosios šalies piliečio yra toks priklausomumo santykis, kad, atsisakius pastarajam suteikti išvestinę teisę gyventi šalyje, Sąjungos pilietis iš tikrųjų būtų priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos ir taip netektų galimybės veiksmingai naudotis pagrindinėmis jo statuso suteikiamomis teisėmis.
Iš tiesų, tai, kad trečiosios šalies pilietis neribotam laikui būtų priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos, siekdamas, kad būtų panaikintas jam nustatytas draudimas atvykti į šią teritoriją arba sustabdytas jo vykdymas, iš anksto nepatikrinus, ar tarp jo ir jo šeimos nario, Sąjungos piliečio, nėra tokio priklausomumo santykio, dėl kurio pastarasis būtų priverstas lydėti trečiosios šalies pilietį į jo kilmės šalį, nors būtent dėl šio priklausomumo santykio šiam trečiosios šalies piliečiui iš principo turėtų būti pripažįstama išvestinė teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį, prieštarautų šiuo straipsniu siekiamam tikslui.
Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, kad egzistuoja labai specifinių situacijų, kai, nepaisant to, kad netaikoma su trečiųjų šalių piliečių teise gyventi šalyje susijusi antrinė teisė ir kad atitinkamas Sąjungos pilietis nepasinaudojo teise laisvai judėti, trečiosios šalies piliečiui, kuris yra minėto Sąjungos piliečio šeimos narys, vis dėlto turi būti suteikta teisė gyventi šalyje, nes Sąjungos piliečio turimos Sąjungos pilietybės veiksmingumas būtų paneigtas, jei dėl tokios teisės nesuteikimo jis faktiškai privalėtų išvykti iš Sąjungos teritorijos ir iš jo būtų atimtos galimybės veiksmingai naudotis pagrindinėmis jo statuso suteikiamomis teisėmis (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 8 d. Sprendimo Ruiz Zambrano, C‑34/09, EU:C:2011:124, 43 ir 44 punktus ir 2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo Chavez-Vilchez ir kt., C‑133/15, EU:C:2017:354, 63 punktą). Vis dėlto atsisakius trečiosios šalies piliečiui suteikti teisę gyventi šalyje Sąjungos pilietybės veiksmingumas būtų paneigtas tik jeigu tarp šio trečiosios šalies piliečio ir Sąjungos piliečio, jo šeimos nario, egzistuoja toks priklausomumo santykis, dėl kurio pastarasis būtų priverstas lydėti aptariamą trečiosios šalies pilietį ir išvykti iš Sąjungos teritorijos (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Dereci ir kt., C‑256/11, EU:C:2011:734, 65–67 punktus; 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo O ir kt., C‑356/11 ir C‑357/11, EU:C:2012:776, 56 punktą ir 2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo Chavez-Vilchez ir kt., C‑133/15, EU:C:2017:354, 69 punktą).
(žr. 39, 51, 52, 58, 62 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)
3. 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, būtent jos 5 ir 11 straipsniai, turi būti aiškinama kaip nedraudžianti valstybės narės praktikos, kai prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, pateiktas jos teritorijoje trečiosios šalies piliečio, šios valstybės narės pilietybę turinčio ir teise laisvai judėti nepasinaudojusio Sąjungos piliečio šeimos nario, nenagrinėjamas vien tuo pagrindu, kad šiam trečiosios šalies piliečiui taikomas draudimas atvykti į šalį.
Šios direktyvos nuostatomis nereglamentuojama, kaip turėtų būti nagrinėjamas prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, pateiktas, kaip pagrindinėse bylose, priėmus sprendimą grąžinti kartu su draudimu atvykti į šalį. Be to, tokio prašymo nenagrinėjimas šio sprendimo 27 punkte nurodytomis aplinkybėmis negali sutrukdyti taikyti šioje direktyvoje numatytos grąžinimo procedūros.
(žr. 45, 46 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)
4. SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip:
– kai Sąjungos pilietis yra pilnametis asmuo, priklausomumo santykis, pagrindžiantis sprendimą atitinkamos trečiosios šalies piliečiui suteikti pagal šį straipsnį išvestinę teisę gyventi šalyje, gali būti pripažįstamas tik išimtiniais atvejais, kai, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamas asmuo niekaip negali būti atskirtas nuo savo šeimos nario, nuo kurio jis priklauso,
– kai Sąjungos pilietis yra nepilnametis, tokio priklausomumo santykio vertinimas turi būti pagrįstas siekiu užtikrinti vaiko interesą, kai atsižvelgiama į visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes, be kita ko, į vaiko amžių, fizinį ir emocinį išsivystymą, emocinio ryšio su kiekvienu iš tėvų laipsnį ir grėsmę, kurią išsiskyrimas su vienu iš tėvų, trečiosios šalies piliečiu, sukeltų šio vaiko raidai; siekiant įrodyti tokį priklausomumo santykį, nepakanka biologinių arba teisinių šeimos santykių su šiuo trečiosios šalies piliečiu ir nebūtina, kad jis gyventų kartu su vaiku,
Konkrečiai kalbant, kad būtų įvertinta grėsmė, ar atitinkamas vaikas, Sąjungos pilietis, būtų priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos, jeigu vienam iš jo tėvų, trečiosios šalies piliečiui, būtų atsisakyta suteikti išvestinę teisę gyventi atitinkamoje valstybėje narėje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kiekvienoje pagrindinėje byloje turi nustatyti, kuris tėvas faktiškai rūpinasi vaiku ir ar egzistuoja vaiko ir vieno iš jo tėvų, trečiosios šalies piliečio, faktinis priklausomumo santykis. Atlikdamos šį vertinimą kompetentingos institucijos turi atsižvelgti į teisę, kad būtų gerbiamas šeimos gyvenimas, įtvirtintą Chartijos 7 straipsnyje, o šis straipsnis turi būti aiškinamas kartu su pareiga atsižvelgti į vaiko interesą, kaip nurodyta minėtos Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje (2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo Chavez-Vilchez ir kt., C‑133/15, EU:C:2017:354, 70 punktas).
Aplinkybė, kad kitas iš tėvų, Sąjungos pilietis, iš tiesų gali ir yra pasirengęs vienas kasdien faktiškai rūpinasi vaiku, yra svarbi, bet jos vienos nepakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp vieno iš tėvų, trečiosios šalies piliečio, ir vaiko nėra tokio priklausomumo ryšio, kad vaikas būtų priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos, jeigu šiam trečiosios šalies piliečiui būtų atsisakyta suteikti teisę gyventi šalyje. Vis dėlto vienintelės aplinkybės, kad valstybės narės pilietis dėl ekonominių sumetimų arba norėdamas turėti neišskirtą šeimą Sąjungos teritorijoje pageidauja, kad jo šeimos nariai, kurie neturi vienos iš valstybių narių pilietybės, gyventų su juo Sąjungos teritorijoje, savaime nepakanka nuspręsti, kad, nepripažinus tokios teisės, Sąjungos pilietis būtų priverstas palikti Sąjungos teritoriją (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Dereci ir kt., C‑256/11, EU:C:2011:734, 68 punktą ir 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo O ir kt., C‑356/11 ir C‑357/11, EU:C:2012:776, 52 punktą).
(žr. 71, 72, 74, 76 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)
5. Remiantis tuo, kas išdėstyta, SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nesvarbu, jog priklausomumo santykis, kuriuo remiasi trečiosios šalies pilietis, grįsdamas prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, atsirado po to, kai dėl jo buvo priimtas sprendimas uždrausti atvykti į šalį.
Šiuo klausimu reikia priminti, kad, pirma, trečiųjų šalių piliečių, valstybės narės piliečių šeimos narių, teisė gyventi šalyje, pripažinta pagal SESV 20 straipsnį, yra išvestinė teisė gyventi šalyje, kuria siekiama apsaugoti Sąjungos piliečio teises laisvai judėti ir apsigyventi, ir, antra, trečiosios šalies piliečio teisę gyventi valstybės narės, kurios pilietybę turi minėtas Sąjungos pilietis, teritorijoje reikia pripažinti dėl priklausomumo santykio tarp šio Sąjungos piliečio ir jo šeimos nario, trečiosios šalies piliečio, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 52 punktą. Šiomis aplinkybėmis, jeigu prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu turėtų būti automatiškai atmestas, kai toks priklausomumo santykis tarp Sąjungos piliečio ir jo šeimos nario, trečiosios šalies piliečio, atsirado po to, kai buvo priimtas sprendimas grąžinti pastarąjį ir nustatytas draudimas jam atvykti į šalį, taigi jis žinojo, kad šalyje gyvena neteisėtai, būtų pažeistas Sąjungos pilietybės veiksmingumas. Tokiu atveju į tokį priklausomumo santykį tarp Sąjungos piliečio ir trečiosios šalies piliečio iš tiesų negalėjo būti atsižvelgta dėl pastarojo priimant sprendimą grąžinti ir nustatant draudimą atvykti.
(žr. 78, 79, 81 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)
6. Darytina išvada, kad SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nesvarbu, jog sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į šalį yra galutinis tuo momentu, kai šis pateikia prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu.
Kaip matyti iš šio sprendimo 57–61 punktų, siekiant užtikrinti SESV 20 straipsnio veiksmingumą, draudimą atvykti reikia panaikinti arba sustabdyti, net kai jis tapo galutinis, jei tarp minėto trečiosios šalies piliečio ir jo šeimos nario, Sąjungos piliečio, yra toks priklausomumo santykis, kuriuo galima pateisinti išvestinės teisės gyventi atitinkamos valstybės narės teritorijoje suteikimą pagal šį 20 straipsnį.
(žr. 83, 84 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)
7. Darytina išvada, kad SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nesvarbu, jog sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui, pateikusiam prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, grindžiamas tuo, kad jis neįvykdė prievolės grįžti; kai toks sprendimas buvo pagrįstas viešosios tvarkos pagrindais, jais remtis priimant sprendimą nesuteikti šiam trečiosios šalies piliečiui išvestinės teisės gyventi šalyje pagal šį straipsnį galima, tik jeigu, konkrečiai įvertinus visas bylos aplinkybes, atsižvelgus į proporcingumo principą, atitinkamo vaiko arba vaikų interesus ir pagrindines teises, matyti, kad suinteresuotasis asmuo kelia tikrą, esamą ir didelę grėsmę viešajai tvarkai.
Pirma, kiek tai susiję su prievolės grįžti neįvykdymu, reikia pažymėti, kad nėra reikšminga tai, kad draudimas atvykti į šalį buvo nustatytas remiantis šiuo motyvu. Iš tiesų, dėl motyvų, išdėstytų šio sprendimo 53–62, 79 ir 80 punktuose, valstybė narė negali atsisakyti nagrinėti trečiosios šalies piliečio jos teritorijoje pateikto prašymo išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, remdamasi vien tuo, kad jis pažeidė prievolę grįžti ir todėl neteisėtai gyvena minėtoje teritorijoje, pirmiau neišnagrinėjusi, ar tarp šio trečiosios šalies piliečio ir Sąjungos piliečio, jo šeimos nario, nėra tokio priklausomumo ryšio, dėl kurio reikia pripažinti trečiosios šalies piliečio išvestinę teisę gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį. Be to, reikia priminti, kad, viena vertus, trečiosios šalies piliečiui, Sąjungos piliečio šeimos nariui, pagal SESV 20 straipsnį pripažįstama teisė gyventi priimančiojoje valstybėje narėje tiesiogiai kyla iš šio straipsnio, ir nereikalaujama, kad trečiosios šalies pilietis jau turėtų kitą leidimo gyventi atitinkamos valstybės narės teritorijoje dokumentą, ir, kita vertus, ši teisė gyventi šalyje trečiosios šalies piliečiui turi būti pripažįstama nuo priklausomumo santykio tarp pastarojo ir Sąjungos piliečio atsiradimo, todėl nuo šio momento ir tol, kol šis priklausomumo santykis tęsiasi, trečiosios šalies pilietis nebegali būti laikomas neteisėtai gyvenančiu atitinkamos valstybės narės teritorijoje, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 2 punktą.
Antra, kiek tai susiję su aplinkybe, kad draudimas atvykti į šalį nustatytas dėl viešosios tvarkos pagrindų, Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad SESV 20 straipsnis neturi įtakos valstybių narių teisei remtis išimtimi, be kita ko, susijusia su viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo užtikrinimu. Vis dėlto šios išvados negalima daryti automatiškai, remiantis vien suinteresuotojo asmens teistumu. Atliekant tokį vertinimą, be kita ko, reikia atsižvelgti į atitinkamo asmens elgesį, jo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje trukmę ir teisėtą pobūdį, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir sunkumą, suinteresuotojo asmens esamą pavojingumą visuomenei, vaikų amžių ir sveikatos būklę, taip pat jų šeiminę ir materialinę padėtį (2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Rendón Marín, C‑165/14, EU:C:2016:675, 86 punktas ir 2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo CS, C‑304/14, EU:C:2016:674, 42 punktas).
(žr. 87–90, 93, 94, 97 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)
8. Direktyvos 2008/115 5 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinę praktiką, pagal kurią dėl trečiosios šalies piliečio, dėl kurio jau buvo priimtas sprendimas grąžinti – ir jis tebegalioja – ir nustatytas draudimas atvykti į šalį, sprendimas grąžinti priimamas neatsižvelgiant į su jo šeimos gyvenimu susijusias aplinkybes, visų pirma nepilnamečių vaikų interesus, nurodytas prašyme išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, pateikiamame po to, kai jau nustatytas draudimas atvykti į šalį, išskyrus atvejį, kai suinteresuotasis asmuo galėjo šiomis aplinkybėmis remtis anksčiau.
Konkrečiai kalbant, pagal Direktyvos 2008/115 5 straipsnį „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Boudjlida, C‑249/13, EU:C:2014:2431, 48 punktas). Remiantis tuo darytina išvada, kad jeigu kompetentinga nacionalinė institucija ketina priimti sprendimą grąžinti, ji būtinai turi laikytis Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje nustatytų įpareigojimų ir šiuo klausimu išklausyti suinteresuotąjį asmenį. Šiuo atveju pastarajam tenka pareiga per apklausą bendradarbiauti su kompetentinga nacionaline institucija, kad jai būtų pateikta visa reikšminga informacija apie jo asmeninę ir šeiminę padėtį, visų pirma informacija, dėl kurios būtų galima pateisinti sprendimo grąžinti nepriėmimą (2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Boudjlida, C‑249/13, EU:C:2014:2431, 49 ir 50 punktai).
Laikydamasis šios lojalaus bendradarbiavimo pareigos jis turi laiku informuoti apie visus reikšmingus jo šeimos gyvenimo pokyčius. Taigi, kai, kaip pagrindinėse bylose, jau buvo priimtas sprendimas grąžinti trečiosios šalies pilietį ir per šią pirmą procedūrą jis turėjo galimybę remtis jau egzistavusiomis su savo šeimos gyvenimu susijusiomis aplinkybėmis, kuriomis jis grindžia prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, kompetentingai nacionalinei institucijai negali būti priekaištaujama dėl to, kad per vėlesnę grąžinimo procedūrą ji neatsižvelgia į minėtas aplinkybes, kuriomis suinteresuotasis asmuo turėjo remtis ankstesnėje procedūroje.
(žr. 102, 103, 105–107 punktus, rezoliucinės dalies 3 punktą)