Byla T‑579/10

macros consult GmbH – Unternehmensberatung für Wirtschafts- und Finanztechnologie

prieš

Vidaus rinkos derinimo tarnybą

(prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT)

„Bendrijos prekių ženklas – Registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra – Vaizdinis Bendrijos prekių ženklas „makro“ – Įmonės pavadinimas „macros consult GmbH“ – Iki Bendrijos prekių ženklo registracijos paraiškos įgyta teisė, suteikianti jos turėtojui teisę uždrausti naudoti prašomą Bendrijos prekių ženklą – Pagal Vokietijos teisę saugomi neregistruoti žymenys – Markengesetz 5 straipsnis – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalis, 53 straipsnio 1 dalies c punktas ir 65 straipsnis“

Santrauka – 2013 m. gegužės 7 d. Bendrojo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas

1.      Bendrijos prekių ženklas – Atsisakymas nuo teisinės apsaugos, panaikinimas ir negaliojimas – Santykiniai negaliojimo pagrindai – Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalyje nurodytos ankstesnės teisės egzistavimas – Sąlygos – Aiškinimas atsižvelgiant į Sąjungos teisę – Vertinimas atsižvelgiant į nurodytą žymenį reglamentuojančioje nacionalinėje teisėje nustatytus kriterijus

(Tarybos reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalis ir 53 straipsnio 1 dalies c punktas)

2.      Bendrijos prekių ženklas – Atsisakymas nuo teisinės apsaugos, panaikinimas ir negaliojimas – Ankstesnės nacionalinės teisės egzistavimu grindžiamas prašymas pripažinti registraciją negaliojančia – Įrodinėjimo pareiga

(Tarybos reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalis, 53 straipsnio 1 dalies c punktas ir 2 dalis bei 65 straipsnis; Komisijos reglamento Nr. 2868/95 1 straipsnio 37 taisyklės b punkto ii papunktis)

3.      Bendrijos prekių ženklas – Apskundimo procedūra – Ieškinys Sąjungos teisme – Bendrojo Teismo jurisdikcija – Apeliacinių tarybų sprendimų teisėtumo kontrolė – Bendrojo Teismo atsižvelgimas į įrodymus, susijusius su anksčiau Tarnybos instancijoms nenurodytomis faktinėmis aplinkybėmis – Neįtraukimas

1.      Pagal Reglamento Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo 53 straipsnio 1 dalies c punktą, aiškinamą kartu su to paties reglamento 8 straipsnio 4 dalimi, dėl žymens, kitokio nei prekių ženklas, egzistavimo Bendrijos prekių ženklo registracija gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu šis žymuo atitinka šias keturias kumuliacines sąlygas: šis žymuo turi būti naudojamas prekyboje; jis turi turėti didesnę negu vietinė reikšmę; teisė į šį žymenį turi būti įgyta pagal valstybės narės, kurioje žymuo buvo naudojamas iki paraiškos įregistruoti Bendrijos prekių ženklą padavimo, teisę; galiausiai šis žymuo turi suteikti jo savininkui teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą. Šios keturios sąlygos riboja kitokių nei prekių ženklai žymenų, kuriais gali būti remiamasi ginčijant Bendrijos prekių ženklo galiojimą visoje Sąjungos teritorijoje pagal Reglamento Nr. 207/2009 1 straipsnio 2 dalį, skaičių. Kadangi Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sąlygos yra kumuliacinės, tam, kad prašymas pripažinti Bendrijos prekių ženklų registraciją negaliojančia būtų atmestas, pakanka, kad nors viena iš šių sąlygų būtų nepatenkinta.

Dvi pirmosios sąlygos, t. y. sąlygos, susijusios su nurodyto žymens naudojimu ir reikšme, kai pastaroji neturi būti tik vietinės reikšmės, išplaukia iš pačios Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies formuluotės, todėl turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Sąjungos teisę. Taigi Reglamentu Nr. 207/2009 įtvirtinami vienodi reikalavimai dėl žymenų naudojimo ir jų reikšmės, atitinkantys principus, kuriais grindžiama šiuo reglamentu įtvirtinta sistema.

Tačiau iš formuluotės „kai ir jeigu pagal to žymens naudojimą reglamentuojančius valstybės narės įstatymus“ išplaukia, kad kitos dvi sąlygos, toliau nurodytos Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies a ir b punktuose, yra šiuo reglamentu nustatytos sąlygos, kurios, skirtingai nuo pirmųjų, vertinamos atsižvelgiant į nurodyto žymens naudojimą reglamentuojančios teisės nustatytus kriterijus. Ši nuoroda į teisę, kuri reglamentuoja nurodyto žymens naudojimą, pateisinama tuo, kad Reglamentu Nr. 207/2009 pripažįstama galimybė Bendrijos prekių ženklų sistemai nepriklausančiais žymenimis remtis siekiant užginčyti Bendrijos prekių ženklą. Todėl tik nurodyto žymens naudojimą reglamentuojanti teisė leidžia nustatyti, ar šis žymuo yra ankstesnis už Bendrijos prekių ženklą ir ar jis gali pateisinti draudimą naudoti vėlesnį prekių ženklą.

(žr. 54–56, 70 punktus)

2.      Iš Reglamento Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo 53 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, kad nurodant joje atvejį, kuriuo ankstesnė teisė leidžia uždrausti Bendrijos prekių ženklo naudojimą, aiškiai skiriamos dvi galimos situacijos, atsižvelgiant į tai, ar ankstesnė teisė saugoma Sąjungos, „ar“ nacionalinės teisės aktais.

Kalbant apie Reglamente Nr. 2868/95, skirtame įgyvendinti Tarybos reglamentą Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo, įtvirtintą procedūrą, pažymėtina, kad kai prašymas pagal Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 2 dalį paduodamas remiantis nacionalinės teisės aktais saugoma ankstesne teise, Reglamento Nr. 2868/95 37 taisyklėje numatyta, kad pareiškėjas turi pateikti įrodymų, jog pagal taikomą nacionalinę teisę jis gali į tą teisę pretenduoti.

Šia taisykle pareiškėjas įpareigojamas pateikti Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) ne tik duomenis, įrodančius, kad jis atitinka nacionalinės teisės aktuose, kuriuos prašo taikyti, nustatytas sąlygas, kad galėtų uždrausti naudoti Bendrijos prekių ženklą remdamasis ankstesne teise, bet ir šių teisės aktų turinio įrodymus.

Kadangi Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punkte daroma aiški nuoroda į to paties reglamento 8 straipsnio 4 dalį, o pastarojoje nuostatoje kalbama apie ankstesnes teises, kurios saugomos pagal Sąjungos teisės aktus arba pagal nagrinėjamam žymeniui taikomą valstybės narės teisę, nurodytas įrodinėjimo taisykles reikia taikyti ir tuo atveju, kai pagal Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punktą remiamasi nacionaline teise. Reglamento Nr. 2868/95 37 taisyklės b punkto ii papunktyje numatytos analogiškos nuostatos, taikomos norint įrodyti ankstesnę teisę, kai pateikiamas prašymas pagal Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalį.

Taigi, klausimas, ar egzistuoja nacionalinė teisė, yra susijęs su faktais, ir būtent šalis, kuri tvirtina, kad egzistuoja Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalyje nurodytas sąlygas atitinkanti teisė, privalo Tarnybai įrodyti ne tik tai, kad tokia teisė kyla iš nacionalinės teisės aktų, bet ir pagrįsti pačių tokių teisės aktų taikymo sritį.

(žr. 57–60, 62, 72 punktus)

3.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 61 punktą)