BENDROJO TEISMO (ketvirtoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS
2023 m. liepos 5 d.(*)
„Viešoji tarnyba – Laikinieji tarnautojai – Įdarbinimas – Darbo sutartis – Kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygų 2 straipsnio b punktas – Kandidatūros atmetimas – Paaukštinimas – Priskyrimas prie kito lygio – Nauja sutartis – Sutarties pabaiga – Kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygų 8 straipsnio antra pastraipa ir 10 straipsnio 3 dalis – Teisės klaida – Vienodas požiūris – Ieškinys dėl panaikinimo – Priimtinumas“
Byloje T‑223/21
SE, atstovaujamas avocate L. Levi,
ieškovas,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą T. Bohr, L. Vernier ir I. Melo Sampaio,
atsakovę,
BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji išplėstinė kolegija),
kurį sudaro pirmininkas R. da Silva Passos, teisėjai S. Gervasoni, N. Półtorak (pranešėja), I. Reine ir T. Pynnä,
posėdžio sekretorius P. Cullen, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
įvykus 2023 m. sausio 19 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 SESV 270 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovas SE prašo, pirma, panaikinti 2020 m. rugpjūčio 4 d. Europos Komisijos sprendimą atmesti jo kandidatūrą į laisvą darbo vietą, apie kurią paskelbta numeriu COM/2020/1474 (toliau – sprendimas atmesti kandidatūrą), ir 2020 m. spalio 28 d. atsakymą į jo prašymą, grindžiamą Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 90 straipsnio 1 dalimi, dėl galimybės būti paaukštintam, priskirtam prie kito lygio ir paskirtam į kitas pareigas ir, antra, atlyginti žalą, kurią jis patyrė dėl šių sprendimų.
Ginčo aplinkybės
2 2018 m. gegužės 16 d. ieškovas buvo įdarbintas Komisijoje kaip AST 3 lygio laikinasis tarnautojas pagal Kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygų (toliau – KTĮS) 2 straipsnio b punktą trejų metų laikotarpiui (toliau – pirminė sutartis). 2021 m. sausio 18 d. pakeitimu pradinė sutartis buvo pratęsta dvejų metų laikotarpiui, kuris baigėsi 2023 m. gegužės 15 d.
3 Nuo paskyrimo dienos iki 2018 m. birželio 30 d. ieškovas buvo paskirtas į [konfidencialu](1) skyrių [konfidencialu]. 2018 m. liepos 1 d. dėl [konfidencialu] generalinio direktorato (GD) reorganizacijos jis buvo perkeltas į tą patį skyrių kaip [konfidencialu].
4 2020 m. balandžio 1 d. skyriuje, kuriame dirbo ieškovas, atsirado laisva nuolatinė administratoriaus pareigų grupės (AD) darbo vieta. Jis pateikė paraišką į šias pareigas, apie kurias buvo paskelbta skelbime apie laisvą darbo vietą COM/2020/816.
5 2020 m. gegužės 15 d. ieškovo skyriaus vadovas informavo ieškovą, kad Žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD pareiškė prieštaravimą dėl jo kandidatūros, motyvuodamas tuo, kad pagal KTĮS 8 straipsnio antrą pastraipą laikinasis tarnautojas, kaip jis, įdarbintas pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, per savo karjerą gali turėti tik vieną tokios rūšies sutartį.
6 2020 m. birželio 29 d. ieškovas pateikė prašymą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį (toliau – 2020 m. birželio 29 d. prašymas), siekdamas gauti galutinę administracijos poziciją dėl to, ar, be kita ko, jis gali būti paaukštintas, priskirtas prie kito lygio arba paskirtas į aukštesnio lygio pareigas ir ar jis gali pateikti savo kandidatūrą ir būti paskirtas į kitas laikinojo tarnautojo pareigas Komisijoje.
7 2020 m. liepos 10 d. ieškovas pateikė savo kandidatūrą į kitą nuolatinę AD pareigų grupės darbo vietą, kuri tapo laisva jo skyriuje ir apie kurią buvo paskelbta pranešime apie laisvas pareigas COM/2020/1474 (toliau – ginčijamos pareigos).
8 2020 m. liepos 24 d. ieškovo skyriaus vadovas parengė raštą, jame pasiūlė, kad, atsižvelgiant į tai, jog nė vienas tinkamas vidaus ar išorės kandidatas nepateikė savo kandidatūros, ieškovas būtų priimtas į ginčijamas pareigas.
9 2020 m. liepos 29 d. ieškovo skyriaus vadovas žodžiu pranešė ieškovui, kad Žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD prieštarauja jo kandidatūrai į ginčijamas pareigas dėl jo, kaip laikinojo tarnautojo, įdarbinto pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, statuso.
10 2020 m. rugpjūčio 4 d. dėl ieškovo pavardės kodavimo klaidos pranešimas apie jo kandidatūros į ginčijamas pareigas atmetimą per Komisijos personalo valdymo informacinę sistemą SysPer 2 buvo išsiųstas klaidingu elektroninio pašto adresu. Šio sprendimo kopija ieškovui buvo perduota 2021 m. kovo 4 d. laišku.
11 2020 m. rugsėjo 10 d., ieškovui paprašius informacijos apie jo paraiškos nagrinėjimo eigą, Žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD skyriaus vadovės pavaduotoja laišku jam pranešė, kad „Komisijos laikinasis tarnautojas per savo karjerą negali gauti antros sutarties kaip Komisijos laikinasis tarnautojas“, ir paprašė jo palaukti tarnybos sutartis sudaryti įgaliotos tarnybos (toliau – STSĮT) išvadų dėl 2020 m. birželio 29 d. prašymo.
12 2020 m. rugsėjo 15 d. ieškovas sužinojo, kad kitas asmuo pradėjo eiti ginčijamas pareigas.
13 2020 m. rugsėjo 16 d. ieškovas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį pateikė skundą dėl sprendimo atmesti kandidatūrą (toliau – skundas R/440/20).
14 2020 m. spalio 28 d. ieškovas gavo iš administracijos atsakymą į 2020 m. birželio 29 d. prašymą (toliau – 2020 m. spalio 28 d. atsakymas).
15 2020 m. lapkričio 2 d. ieškovas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį pateikė skundą dėl 2020 m. spalio 28 d. atsakymo (toliau – skundas R/507/20).
16 2020 m. lapkričio 3 d. ieškovas pateikė papildomas pastabas ir pagrindus, susijusius su skundu R/440/20.
17 2021 m. sausio 18 d. sprendimu administracija atmetė skundą R/440/20 (toliau – sprendimas atmesti skundą R/440/20).
18 2021 m. sausio 19 d., sužinojęs apie sprendimą atmesti skundą R/440/20, ieškovas kreipėsi į Komisijos mediacijos tarnybą, prašydamas, kad ji dalyvautų nagrinėjant skundą R/507/20 ir užtikrintų, kad Komisija tinkamai išnagrinės pagrindinius iškeltus klausimus.
19 2021 m. kovo 3 d. Komisija priėmė sprendimą dėl skundo R/507/20 nepriimtinumo, tačiau papildomai išnagrinėjo tam tikrus ieškovo argumentus (toliau – sprendimas atmesti skundą R/507/20).
Šalių reikalavimai
20 Ieškovas Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti sprendimą atmesti jo kandidatūrą,
– panaikinti 2020 m. spalio 28 d. atsakymą,
– prireikus panaikinti sprendimą atmesti skundą R/440/20 ir sprendimą atmesti skundą R/507/20,
– priteisti iš Komisijos turtinės žalos, kurią jis patyrė dėl prarastos galimybės būti paskirtam arba perkeltam į ginčijamas pareigas nuo 2020 m. rugsėjo 1 d., atlyginimą,
– priteisti iš Komisijos turtinės žalos, įvertintos 24 245 EUR, kurią jis patyrė dėl prarastos galimybės būti paaukštintam nuo 2020 m. gegužės 16 d., atlyginimą,
– priteisti iš Komisijos turtinės žalos, kurią jis patyrė dėl prarastos galimybės tapti nuolatiniu pareigūnu dalyvaujant vidaus konkursuose, skirtuose laikiniesiems tarnautojams, įdarbintiems pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą (AD lygis), atlyginimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
21 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip akivaizdžiai nepriimtiną,
– bet kuriuo atveju atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Dėl ginčo dalyko
22 Be sprendimo atmesti kandidatūrą ir 2020 m. spalio 28 d. atsakymo panaikinimo, ieškovas taip pat prašo Bendrojo Teismo panaikinti, jei reikia, sprendimus atmesti skundus R/440/20 ir R/507/20.
23 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją reikalavimas panaikinti, oficialiai pateiktas dėl sprendimo atmesti skundą, tuo atveju, kai to sprendimo turinys nėra savarankiškas, lemia tai, kad į Bendrąjį Teismą kreipiamasi dėl akto, dėl kurio buvo pateiktas skundas (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 5 d. Sprendimo Bernaldo de Quirós / Komisija, T‑273/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:371, 20 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
24 Iš tiesų bet kokiu sprendimu atmesti skundą – implicitiniu arba eksplicitiniu, – jeigu jis yra aiškus ir paprastas, tik patvirtinamas veikimas arba neveikimas, kurį skundžia pareiškėjas, ir vienas atskirai sprendimas atmesti skundą nėra skundžiamas aktas, todėl reikalavimai dėl šio sprendimo, kuris nėra savarankiškas, palyginti su pradiniu sprendimu, turi būti laikomi pateiktais dėl pradinio akto (2019 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo XI / Komisija, T‑528/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:594, 20 punktas).
25 Vis dėlto eksplicitinis sprendimas atmesti skundą gali, atsižvelgiant į jo turinį, nepatvirtinti ieškovo skundžiamo akto. Taip yra tuo atveju, kai sprendime atmesti skundą iš naujo nagrinėjama ieškovo situacija, paisant naujų teisinių arba faktinių aplinkybių, arba kai juo pakeičiamas ar papildomas pirmasis sprendimas. Tokiais atvejais skundo atmetimas yra aktas, kuriam taikoma teismo kontrolė ir į kurį šis teismas atsižvelgia, vertindamas skundžiamo akto teisėtumą, ar net laiko jį asmens nenaudai priimtu aktu, pakeičiančiu skundžiamą aktą (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo XI / Komisija, T‑528/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:594, 21 punktą).
26 Pirma, dėl reikalavimų panaikinti sprendimą atmesti kandidatūrą reikia pažymėti, kad sprendimu atmesti skundą R/440/20 patvirtintas Komisijos atsisakymas pripažinti ieškovo kandidatūrą į ginčijamas pareigas atitinkančia reikalavimus, nurodant šio atsisakymo motyvus. Taigi reikia konstatuoti, kad šiuo ieškiniu Bendrajam Teismui pateikiamas reikalavimas panaikinti sprendimą atmesti kandidatūrą, kurio teisėtumas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į sprendime atmesti skundą R/440/20 pateiktus motyvus.
27 Antra, dėl reikalavimų panaikinti 2020 m. spalio 28 d. atsakymą reikia pažymėti, kad STSĮT kaip nepriimtiną atmetė skundą R/507/20, bet vis dėlto papildomai nagrinėjo ieškovo argumentus, pateiktus dėl 2020 m. spalio 28 d. atsakymo. Dėl šių priežasčių į minėtus motyvus reikia atsižvelgti vertinant 2020 m. spalio 28 d. atsakymo teisėtumą, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 25 punkte nurodytą jurisprudenciją.
Dėl reikalavimų panaikinti sprendimą atmesti kandidatūrą
Dėl priimtinumo
28 Reikia priminti, kad Komisija pareiškė prieštaravimą dėl šių reikalavimų priimtinumo pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 130 straipsnio 1 dalį, iš esmės teigdama, kad ieškovas neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl sprendimo atmesti kandidatūrą panaikinimo.
29 Vis dėlto reikia patikslinti, kad per teismo posėdį Komisija nurodė, jog atsisako reikalavimų, susijusių su reikalavimų dėl sprendimo atmesti kandidatūrą panaikinimo nepriimtinumu, ir tai buvo pažymėta teismo posėdžio protokole.
Dėl esmės
30 Grįsdamas savo reikalavimą panaikinti sprendimą atmesti kandidatūrą ieškovas nurodo keturis pagrindus, grindžiamus, pirma, nepranešimu apie sprendimą ir motyvų stoka, antra, neteisingu KTĮS 8 straipsnio antros pastraipos ir 10 straipsnio 3 dalies aiškinimu ir šių straipsnių pažeidimu, trečia, nusistovėjusios administracinės praktikos nepaisymu, nevienodu požiūriu ir diskriminacija dėl amžiaus ir, ketvirta, skaidrumo stoka, teisės būti išklausytam ir teisės į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimu.
– Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, grindžiamo nepranešimu apie sprendimą atmesti kandidatūrą ir motyvų stoka
31 Ieškovas teigia, kad niekada negavo oficialaus pranešimo apie tai, kokių veiksmų imtasi dėl jo kandidatūros eiti ginčijamas pareigas, ir taip buvo pažeista Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antroje pastraipoje numatyta pareiga ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 41 straipsnyje įtvirtintas gero administravimo principas. Jo teigimu, tik 2020 m. rugsėjo 15 d. jis sužinojo, kad jo kandidatūra buvo atmesta, kai kitas asmuo pradėjo eiti ginčijamas pareigas kaip laikinasis tarnautojas, įdarbintas pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą. Taigi negalima teigti, kad sprendimu atmesti skundą R/440/20 buvo ištaisytas sprendimo atmesti kandidatūrą motyvų trūkumas.
32 Komisija ginčija ieškovo argumentus.
33 Pirmiausia reikia konstatuoti, kad ieškovas iš esmės teigia, jog apie sprendimo atmesti kandidatūrą motyvus jam nebuvo pranešta dėl klaidingo pranešimo apie minėtą sprendimą. Taigi juo siekiama įrodyti, kad Komisija nesilaikė pareigos motyvuoti.
34 Pagal suformuotą jurisprudenciją Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtinta pareiga motyvuoti, kuria tik pakartojama SESV 296 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtinta bendroji pareiga, siekiama, pirma, suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kad jis galėtų įvertinti jo nenaudai priimto akto pagrįstumą ir galimybę pareikšti ieškinį Bendrajame Teisme, ir, antra, leisti šiam teismui vykdyti akto teisėtumo kontrolę (žr. 2019 m. spalio 16 d. Sprendimo ZV / Komisija, T‑684/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:748, 72 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
35 Motyvų pakankamumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, visų pirma į akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir asmens, kuriam aktas skirtas, suinteresuotumą gauti paaiškinimus (2019 m. liepos 9 d. Sprendimo VY / Komisija, T‑253/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:488, 49 punktas). Konkrečiai kalbant, sprendimas yra pakankamai motyvuotas, jeigu jis buvo priimtas atitinkamam pareigūnui žinomomis aplinkybėmis, leidžiančiomis suprasti jo atžvilgiu priimtos priemonės reikšmę (2005 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Napoli Buzzanca / Komisija, T‑218/02, EU:T:2005:343, 64 punktas).
36 Reikia priminti, kad STSĮT neprivalo motyvuoti sprendimų atmesti kandidatūrą. Kita vertus, ji privalo motyvuoti savo sprendimą, kuriuo atmetamas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį kandidato pateiktas skundas, o šio sprendimo motyvai laikomi sutampančiais su sprendimo, dėl kurio pateiktas skundas, motyvais (žr. 2019 m. liepos 9 d. Sprendimo VY / Komisija, T‑253/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:488, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
37 Ieškovas teigia, kad per SysPer 2 niekada negavo Žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD 5 skyriaus „Sąskaitų valdymo centras“ pranešimo, kuriame būtų nurodyta, kad jis neatitinka ginčijamoms pareigoms eiti nustatytų reikalavimų. Be to, darant prielaidą, kad jis gavo tokį pranešimą, jo turinio nepakanka, kad jis būtų tinkamai informuotas.
38 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad iš bylos medžiagos matyti, jog Komisija pripažino padariusi klaidą koduodama adresatui skirtą SysPer 2 pranešimą apie sprendimą atmesti kandidatūrą. Nors minėtas pranešimas išsiųstas 2020 m. rugpjūčio 4 d., tą dieną ieškovas jo negavo, ir apie jį jam buvo pranešta tik 2021 m. kovo 4 d.
39 Šiomis aplinkybėmis reikia nuspręsti, ar, pavėluotai pranešus apie sprendimą atmesti kandidatūrą, ieškovui vis dėlto buvo suteikta galimybė suprasti motyvus, dėl kurių Komisija nusprendė, kad jo kandidatūra į ginčijamas pareigas neatitinka reikalavimų.
40 Pirma, reikia pažymėti, kad 2020 m. liepos 29 d. ieškovo skyriaus vadovas žodžiu informavo ieškovą, kad Žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD arba STSĮT pareiškė prieštaravimų dėl jo paskyrimo į ginčijamas pareigas, nes jis buvo laikinasis tarnautojas, įdarbintas pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą.
41 Antra, 2020 m. rugsėjo 10 d. ieškovas, paprašęs informacijos apie jo paraiškos nagrinėjimo eigą, iš Žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD gavo trumpą pranešimą dėl jo kandidatūros į ginčijamas pareigas (toliau – 2020 m. rugsėjo 10 d. elektroninis laiškas). Jame ieškovui, be kita ko, buvo nurodyta, kad „Komisijos laikinasis tarnautojas negali per savo karjerą sudaryti antros Komisijos laikinojo tarnautojo sutarties“.
42 Trečia, ieškovas, kaip jis pripažįsta ieškinyje, 2020 m. rugsėjo 15 d., sužinojęs, kad kitas asmuo pradėjo eiti ginčijamas pareigas, suprato, kad jo kandidatūra buvo atmesta.
43 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tuo metu, kai ieškovas sužinojo apie sprendimą atmesti kandidatūrą, t. y. vėliausiai 2020 m. rugsėjo 15 d., jis žinojo aplinkybes, kuriomis buvo priimtas minėtas sprendimas, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 35 punkte nurodytą jurisprudenciją.
44 Šiuo klausimu pažymėtina, kad 2020 m. rugsėjo 10 d. elektroniniame laiške pateikti motyvai yra ne mažiau tikslūs ir išsamūs, ir paaiškinami motyvai, dėl kurių ieškovas negali būti paskirtam į ginčijamas pareigas, t. y. kad su juo negali būti sudaryta antroji laikinojo tarnautojo sutartis Komisijoje pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą.
45 Tai, kad ieškovas galėjo skunde R/440/20 ginčyti Komisijos pateiktą KTĮS 8 straipsnio antros pastraipos aiškinimą, rodo, jog jis suprato, kad jo kandidatūros atmetimo motyvas buvo susijęs su jo, kaip laikinojo tarnautojo, įdarbinto pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, statusu.
46 Galiausiai, kadangi, remiantis šio sprendimo 36 punkte nurodyta jurisprudencija, sprendimas atmesti kandidatūrą nebūtinai turėjo būti motyvuotas, siekiant atmesti ieškovo argumentus, susijusius su motyvų stoka, pakanka konstatuoti, kad 2021 m. sausio 18 d. Komisija priėmė eksplicitinį sprendimą atmesti skundą R/440/20 ir kad šiame sprendime STSĮT pateikė pakankamai informacijos ieškovui, kad jis galėtų įvertinti sprendimo atmesti kandidatūrą pagrįstumą ir ginčyti jo teisėtumą. Be to, sprendime atmesti skundą R/440/20 nurodyti motyvai leidžia Bendrajam Teismui vykdyti sprendimo atmesti kandidatūrą teisėtumo kontrolę.
47 Dėl ieškovo teiginio, kad 2020 m. rugsėjo 10 d. elektroninio laiško autorius neturėjo kompetencijos priimti sprendimo atmesti kandidatūrą, reikia pažymėti, kad šis elektroninis laiškas nėra sprendimas atmesti kandidatūrą, o patvirtina ir paaiškina sprendimo atmesti kandidatūrą motyvus. Taip pat reikia atsižvelgti į ieškovui žinomas aplinkybes, kurios jam leido, kaip konstatuota šio sprendimo 43 punkte, suprasti jo atžvilgiu priimtos priemonės reikšmę. Todėl reikia pažymėti, kad šis argumentas nėra svarbus nagrinėjant motyvų pakankamumą.
48 Taigi pirmąjį pagrindą reikia atmesti.
– Dėl ieškinio antrojo pagrindo, grindžiamo neteisingu KTĮS 8 straipsnio antros pastraipos ir 10 straipsnio 3 dalies aiškinimu
49 Ieškovas tvirtina, kad Komisija pažeidė KTĮS 8 straipsnio antrą pastraipą, nes nusprendė, kad jis, kaip laikinasis tarnautojas, įdarbintas pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, negali sudaryti antros laikinojo tarnautojo, Komisijoje įdarbinto pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, sutarties.
50 Šiuo klausimu ieškovas iš esmės teigia, kad, priešingai, nei tvirtina Komisija, nė iš vienos KTĮS nuostatos nematyti, kad Komisijos laikinasis tarnautojas, įdarbintas pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, per savo karjerą negali sudaryti antros sutarties dėl to paties statuso. Konkrečiai kalbant, iš KTĮS 8 straipsnio antros pastraipos nematyti, kad laikinasis tarnautojas, įdarbintas pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, gali sudaryti tik vieną laikinojo tarnautojo sutartį šiuo pagrindu.
51 Ieškovas priduria, kad net darant prielaidą, jog pagal KTĮS 8 straipsnio antra pastraipą vienaip ar kitaip ribojamas darbo sutarčių per pradinį įdarbinimą skaičius, šis straipsnis nebūtų taikomas, nes pagal KTĮS 10 straipsnio 3 dalį jis visada galėtų būti paskirtas į naujas pareigas, įskaitant aukštesnį lygį, papildant sudarytą sutartį, taigi ir nesant reikalo sudaryti naujos sutarties.
52 Komisija ginčija ieškovo argumentus.
53 Komisija teigia, kad ginčijamos pareigos yra nuolatinės pareigos ir jos, kiek tai susiję su laikinaisiais tarnautojais, galėjo būti skirtos tik laikiniesiems tarnautojams, įdarbintiems pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, neįskaitant kitų laikinųjų tarnautojų kategorijų. Kadangi ieškovas jau buvo laikinasis tarnautojas, įdarbintas pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, jis Komisijoje tuo pačiu pagrindu negalėjo sudaryti kitos laikinojo tarnautojo sutarties pagal KTĮS 8 straipsnio antrą pastraipą. Be to, įdarbinti ieškovą į šias pareigas būtų buvę galima tik tuo atveju, jei jam nebūtų reikėję sudaryti naujos sutarties.
54 Pirmiausia reikia pažymėti, kad tuo metu, kai ieškovas pateikė savo kandidatūrą į ginčijamas pareigas, jis ėjo pareigas pagal AST 3 lygio laikinojo tarnautojo sutartį, sudarytą pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą pradiniam trejų metų laikotarpiui, o šis laikotarpis buvo pratęstas dvejiems metams ir turėjo baigtis 2023 m. gegužės mėn. Taigi galiojant pirminei sutarčiai ieškovas pateikė savo kandidatūrą į ginčijamas pareigas, atitinkančias nuolatines laisvas administratoriaus pareigas tarnyboje, kurioje jis dirbo tuo metu, kai pateikė savo kandidatūrą.
55 Sprendime atmesti kandidatūrą STSĮT nusprendė, kad ieškovo kandidatūra į ginčijamas pareigas buvo netinkama, nes norint jį įdarbinti į šias pareigas reikėjo sudaryti naują laikinojo tarnautojo sutartį pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, o tai, Komisijos nuomone, prieštarauja KTĮS 8 straipsnio antrai pastraipai. Taigi Komisija savo sprendimą grindžia tik KTĮS 8 straipsnio antros pastraipos aiškinimu.
56 Ieškovas ginčija šį aiškinimą ir teigia, kad Komisija padarė teisės klaidą, kai nusprendė, jog KTĮS 8 straipsnio antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą įdarbintam laikinajam tarnautojui, kurio pirminė sutartis, kaip ir ieškovo, dar galiojo, sudaryti kitą laikinojo tarnautojo sutartį pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą.
57 Reikia priminti, kad kartu aiškinant Pareigūnų tarnybos nuostatų 1a straipsnio 1 dalį ir KTĮS 2–5 straipsnius matyti, kad nuolatines pareigas institucijose iš principo eina pareigūnai ir tik išimtiniais atvejais šias pareigas gali eiti kiti tarnautojai (žr. 2022 m. liepos 13 d. Sprendimo TL / Komisija, T‑438/21, nepaskelbtas Rink., EU:T:2022:455, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
58 Nors KTĮS 2 straipsnio b punkte aiškiai numatyta, kad laikinieji tarnautojai gali būti priimti nuolatinėms pareigoms eiti, šiame straipsnyje taip pat patikslinama, kad tai gali būti daroma tik laikinai. Be to, pagal šiam ginčui taikytinos redakcijos KTĮS 8 straipsnio antrą pastraipą 2 straipsnio b arba d punktuose nurodyto tarnautojo įdarbinimo trukmė negali viršyti ketverių metų, bet ji gali būti apribota bet kuriuo trumpesniu laikotarpiu, o jo sutartis gali būti pratęsta ne daugiau kaip vieną kartą ne ilgesniam kaip dvejų metų laikotarpiui su sąlyga, kad pratęsimo galimybė buvo numatyta pirminėje sutartyje, laikantis šioje sutartyje numatytų apribojimų. Tam laikotarpiui pasibaigus pagal šias nuostatas laikinuoju tarnautoju jis daugiau nebeįdarbinamas. Pasibaigus sutarties galiojimui, toks tarnautojas gali eiti nuolatines pareigas institucijoje tik tuo atveju, jeigu jis paskiriamas pareigūnu pagal Pareigūnų tarnybos nuostatuose nustatytus reikalavimus.
59 Vadovaujantis suformuota jurisprudencija, aiškinant Europos Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus. Sąjungos teisės nuostatos genezė taip pat gali atskleisti jai aiškinti svarbias aplinkybes (žr. 2022 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo LR / BEI, T‑529/20, EU:T:2022:523, 19 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
60 Pirma, kalbant apie šio sprendimo 58 punkte pakartotą KTĮS 8 straipsnio antros pastraipos pažodinį aiškinimą, pirmiausia reikia pažymėti, kad šiame straipsnyje nenumatytas joks aiškus laikinojo tarnautojo, įdarbinto pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, sutarčių, kurias laikinasis tarnautojas galėtų sudaryti per bendrą pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą įdarbinto laikinojo tarnautojo šešerių metų darbo laikotarpį, skaičius. Be to, KTĮS 8 straipsnio antros pastraipos versijoje anglų kalba nurodomos kelios darbo sutartys, o ne viena laikinojo tarnautojo, įdarbinto pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, sutartis. Taigi šioje versijoje aiškiai vartojama daugiskaita, kiek tai susiję su frazėmis „[t]heir contrats may be renewed“ ir „[o]n the expiry of their contracts“.
61 Vis dėlto, Komisijos teigimu, iš pažodinio KTĮS 8 straipsnio antros pastraipos aiškinimo, visų pirma žodžių „[t]am laikotarpiui pasibaigus“ ir „pasibaigus jų darbo sutartims“ vartojimo, matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė užkirsti kelią tam, kad laikinasis tarnautojas, įdarbintas pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, pasibaigus jo laikinojo tarnautojo sutarčiai pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, galėtų sudaryti naują laikinojo tarnautojo sutartį pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą. Tai neabejotinai reiškia, kad su laikinuoju tarnautoju, įdarbintu pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, negali būti sudaryta kita laikinojo tarnautojo sutartis tuo pačiu pagrindu per likusią karjeros dalį. Atsižvelgiant į tai, jei pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą įdarbintas laikinasis tarnautojas, neišlaikęs konkurso, leidžiančio jį paskirti pareigūnu pagal Pareigūnų tarnybos nuostatuose nustatytas sąlygas, pateikia savo kandidatūrą nuolatinėms pareigoms, jis būtinai negalėtų į jas pretenduoti, nebent būtų galima nustatyti, kad dėl jo perskyrimo nereikia sudaryti naujos laikinojo darbuotojo sutarties pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą.
62 Ieškovo nuomone, sutarties pasibaigimą reikia skirti nuo sutarties galiojimo nutrūkimo prieš terminą arba jos nutraukimo. Šiuo klausimu jis mano, kad termino sutarties „pasibaigimas“ negalima aiškinti taip, kad jis apima sutarties nutrūkimą prieš terminą arba jos nutraukimą, neatsižvelgiant į naudojamą aiškinimo būdą. Jo teigimu, tokį aiškinimą patvirtina KTĮS 47 straipsnio b punkto formuluotė.
63 Pirma, dėl KTĮS 8 straipsnio antroje pastraipoje vartojamo žodžių junginio „[tas] laikotarp[is]“ reikia pažymėti, kad jis reiškia pirminės sutarties trukmę, nurodytą KTĮS 8 straipsnio antros pastraipos antrame sakinyje, kuri negali viršyti ketverių metų ir kuri gali būti pratęsta ne ilgesniam kaip dvejų metų laikotarpiui.
64 Taigi reikia suprasti, kad sakinio dalis „tam laikotarpiui pasibaigus“ reiškia laikinojo tarnautojo, įdarbinto pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, įdarbinimo terminą, suprantamą kaip pirminės sutarties galiojimo pabaiga, jeigu sutartis nepratęsta, arba kaip pratęsto termino pabaiga, jeigu sutartis pratęsiama.
65 Vis dėlto tuo metu, kai buvo priimtas sprendimas atmesti kandidatūrą, ieškovo laikinojo tarnautojo sutartis pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, kuri dar nebuvo pratęsta, vis dar galiojo, todėl ieškovo situacijos negalima kvalifikuoti kaip „tam laikotarpiui pasibaigus“, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą.
66 Antra, dėl KTĮS 8 straipsnio antroje pastraipoje vartojamos sąvokos „pasibaigus jų darbo sutartims“ reikia pažymėti, kad, Pareigūnų tarnybos nuostatuose nesant sąvokos „pasibaigimas“ apibrėžties, ši sąvoka turi būti aiškinama pagal jos įprastą reikšmę kasdienėje kalboje (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo LR / BEI, T‑529/20, EU:T:2022:523, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
67 Reikia pažymėti, kad įprastai sąvoka „pasibaigimas“ reiškia „termino pabaigą“, t. y. šiuo atveju termino, kuriam buvo sudaryta laikinojo tarnautojo sutartis, pabaigą.
68 Antra, KTĮS 8 straipsnio antros pastraipos ketvirto sakinio aiškinimas atsižvelgiant į kontekstą patvirtina pažodinį šios nuostatos aiškinimą.
69 Iš tiesų šiuo klausimu reikia pažymėti, kad KTĮS 47 straipsnio b punkto ii papunktyje nustatyta, jog „[j]eigu darbo sutartį nutraukia institucija, tarnautojas turi teisę gauti kompensaciją, lygią trečdaliui jo bazinio darbo užmokesčio laikotarpiu nuo tos dienos, kurią jis baigia eiti pareigas, iki tos dienos, kurią baigiasi jo darbo sutartis“. Taigi jame daromas skirtumas tarp laikinojo tarnautojo sutarties nutraukimo ir pasibaigimo.
70 Kadangi tame pačiame teisės akte esančios identiškos formuluotės turi būti aiškinamos vienodai (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2019 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Peters, C‑700/17, EU:C:2019:753, 18 punktą), nėra pagrindo abejoti tuo, kad teisės aktų leidėjas Pareigūnų tarnybos nuostatų normose nustatė skirtumą tarp sutarties nutraukimo ir pasibaigimo.
71 Taigi, priešingai, nei teigia Komisija, KTĮS 8 straipsnio antros pastraipos ketvirtame sakinyje nurodyta sutarties pasibaigimo sąvoka nėra tapati sutarties nutraukimo sąvokai.
72 Vadinasi, tuo atveju, jei, kaip teigia Komisija, ieškovo įdarbinimas į ginčijamas pareigas būtinai lemtų jo laikinojo tarnautojo sutarties, sudarytos pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, nutraukimą, KTĮS 8 straipsnio antros pastraipos ketvirtas sakinys nebūtų taikomas ieškovo situacijai.
73 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad iš KTĮS 8 straipsnio antros pastraipos formuluotės nematyti, jog laikinasis tarnautojas, įdarbintas pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, negali sudaryti naujos laikinojo tarnautojo sutarties pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą jo pradinės sutarties galiojimo laikotarpiu.
74 Trečia, teleologinis KTĮS 8 straipsnio antros pastraipos aiškinimas patvirtina pažodinį ir kontekstinį šios nuostatos aiškinimą.
75 Remiantis šio sprendimo 59 punkte nurodyta jurisprudencija, KTĮS 8 straipsnio antra pastraipa turi būti aiškinama visų pirma atsižvelgiant į jos tikslus ir apskritai į tikslus, kuriais grindžiamos KTĮS (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 5 d. Sprendimo Drakeford / EMA, F‑29/13, EU:F:2014:10, 45 punktą).
76 Pirma, reikia priminti, kad pagal šio sprendimo 57 punkte nurodytą jurisprudenciją institucijų nuolatines pareigas iš esmės turi eiti pareigūnai, todėl tik išimties tvarka tokias į pareigas gali būti priimti kiti tarnautojai, pavyzdžiui, laikinieji tarnautojai, įdarbinti pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą.
77 Vadovaujantis šia logika, 2013 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendimo C(2013) 9049 dėl laikinųjų tarnautojų įdarbinimo ir darbo politikos 3 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad „nuolatinės pareigybės skirtos pareigūnams, todėl bendras visų laikinųjų tarnautojų, įdarbintų pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, skaičius neturi viršyti 3 % bendro nuolatinių pareigybių, į kurias leidžiama įdarbinti Komisijoje, skaičiaus“. Be to, minėto sprendimo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „įdarbinti pagal tokias sutartis galima tik po nesėkmingo paskelbimo apie įdarbinimą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 4 ir 29 straipsnius“.
78 Iš to matyti, kad pagrindinis KTĮS 8 straipsnio antros pastraipos tikslas yra apriboti galimybę įdarbinti laikinuosius tarnautojus pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, laikinai einančius nuolatinių pareigūnų pareigas, o maksimali šešerių metų laikinojo tarnautojo, įdarbinto pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, darbo santykių trukmė skirta šiam tikslui pasiekti.
79 Antra, nesant konkrečios nuostatos, kuri prieštarautų tokiam požiūriui, aiškinant KTĮS 8 straipsnio antrą pastraipą reikia remtis 1999 m. kovo 18 d. sudarytu Bendruoju susitarimu dėl darbo pagal terminuotas sutartis (toliau – Bendrasis susitarimas), pridėtu prie 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (OL L 175, 1999, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 368) (2014 m. vasario 5 d. Sprendimo Drakeford / EMA, F‑29/13, EU:F:2014:10, 44 punktas).
80 Šiuo klausimu reikia priminti, kad aplinkybė, jog direktyva nesaisto institucijų ar agentūrų, nereiškia, kad jos negali į ją atsižvelgti, palaikydamos santykius su pareigūnais ar tarnautojais (2011 m. balandžio 13 d. Sprendimo Scheefer / Parlamentas, F‑105/09, EU:F:2011:41, 54 punktas).
81 Be to, asmenys, laikydamiesi jurisprudencijoje nustatytų ribų, gali remtis Direktyva 1999/70 ir Bendruoju susitarimu, kurį ja siekiama įgyvendinti, prieš Sąjungos institucijas, siekdami, kiek įmanoma, Pareigūnų tarnybos nuostatų ir KTĮS normas aiškinti taip, kad jos atitiktų Bendrajame susitarime numatytus reikalavimus (šiuo klausimu žr. 2011 m. birželio 21 d. Sprendimo Adjemian ir kt. / Komisija, T‑325/09 P, EU:T:2011:506, 57 punktą).
82 Iš to matyti, kad teisės aktų leidėjas, naudodamasis SESV 336 straipsnyje įtvirtintais teisėkūros įgaliojimais, kad priimtų KTĮS, ir STSĮT, naudodamasi turima didele diskrecija, įtvirtinta KTĮS, priimdami ar įgyvendindami taisykles, kuriomis reglamentuojami Sąjungos ir jos tarnautojų santykiai, privalo neleisti piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, remdamiesi darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo bei deramos jų socialinės apsaugos tikslais, nustatytais SESV 151 straipsnyje (2011 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Adjemian ir kt. / Komisija, T‑325/09 P, EU:T:2011:506, 61 punktą).
83 Pagal Bendrąjį susitarimą darbo stabilumas yra svarbus darbuotojų apsaugos Sąjungoje elementas (2012 m. kovo 8 d. Sprendimo Huet, C‑251/11, EU:C:2012:133, 35 ir 44 punktai). Konkrečiau kalbant, jo 5 punkto 1 dalimi konkrečiai siekiama apriboti atvejus, kai paeiliui sudaromos terminuotos darbo sutartys ar nustatomi terminuoti darbo santykiai, kurie laikomi galimu piktnaudžiavimo pažeidžiant darbuotojų teises šaltiniu, numatant tam tikras minimalios apsaugos nuostatas, skirtas pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų situacijos neapibrėžtumui išvengti. Konkrečiai kalbant, Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytas maksimalus terminuotų sutarčių arba darbo santykių pratęsimų skaičius (2014 m. vasario 5 d. Sprendimo Drakeford / EMA, F‑29/13, EU:F:2014:10, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
84 Reikia pažymėti, kad KTĮS 8 straipsnis jau buvo pripažintas suderinamu su Bendruoju susitarimu tiek, kiek juo nepažeidžiami jo tikslai ir minimalūs reikalavimai (šiuo klausimu žr. 2012 m. liepos 11 d. Sprendimo AI / Teisingumo Teismas, F‑85/10, EU:F:2012:97, 140 punktą).
85 Reikia pažymėti, kad KTĮS 8 straipsnio antroje pastraipoje numatyta, pirma, maksimali laikinojo tarnautojo, numatyto KTĮS 2 straipsnio b punkte, įdarbinimo trukmė ir, antra, skaičius kartų, kiek gali būti pratęsta sutartis su tuo pačiu tarnautoju, t. y. šiuo atveju vienas pratęsimas.
86 Į tikslus, kurių siekiama nustatant šiuos du apribojimus, taip pat reikia atsižvelgti taikant teleologinį KTĮS 8 straipsnio antros pastraipos aiškinimą.
87 Kiek tai susiję su maksimalia įdarbinimo trukme, pažymėtina, kad pagal jurisprudenciją KTĮS 8 straipsnio antroje pastraipoje, kurioje nustatyta maksimali bendra laikinojo tarnautojo, įdarbinto pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, darbo santykių trukmė, yra viena iš Bendrojo susitarimo 5 punkte išvardytų priemonių, kuriomis siekiama neleisti piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis, šiuo atveju – numatytoji minėto punkto 1 dalies b punkte (2012 m. liepos 11 d. Sprendimo AI / Teisingumo Teismas, F‑85/10, EU:F:2012:97, 138 punktas).
88 Šiuo klausimu šalys per posėdį patvirtino, kad bendra ieškovo įdarbinimo kaip laikinojo tarnautojo pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą trukmė, neatsižvelgiant į tai, ar jis būtų buvęs įdarbintas į ginčijamas pareigas, negalėjo viršyti KTĮS 8 straipsnio antroje pastraipoje numatyto maksimalaus šešerių metų laikotarpio.
89 Kiek tai susiję su galimų pratęsimų skaičiaus riba, kaip per posėdį pripažino Komisija, KTĮS 8 straipsnio antroje pastraipoje, apribojant pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą įdarbinto laikinojo tarnautojo sutarties pratęsimo skaičių, taip pat įtvirtinta viena iš Bendrojo susitarimo 5 punkte išvardytų priemonių, kuriomis siekiama neleisti piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis, šiuo atveju – numatyta minėto punkto 1 dalies c punkte, taigi vienkartiniu laikinojo tarnautojo, įdarbinto pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, sutarties pratęsimu siekiama garantuoti, kad jį įdarbinusi institucija užtikrintų pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą įdarbinto laikinojo tarnautojo apsaugą nuo piktnaudžiavimo paeiliui sudarant kelias trumpalaikes terminuotas darbo sutartis (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Adjemian ir kt. / Komisija, T‑325/09 P, EU:T:2011:506, 66 punktą).
90 Reikia konstatuoti, kad galimybė laikinajam tarnautojui, įdarbintam remiantis KTĮS 2 straipsnio b punktu, sudaryti naują laikinojo tarnautojo sutartį tuo pačiu pagrindu neviršijant KTĮS 8 straipsnio antroje pastraipoje numatyto maksimalaus šešerių metų laikotarpio, savaime nepažeidžia šios nuostatos tikslo apriboti laiko atžvilgiu laikinųjų tarnautojų nuolatinių darbo vietų užėmimą.
91 Be to, nėra jokių požymių, kad sudarant naują sutartį būtų kilusi piktnaudžiavimo teisėmis ieškovo nenaudai rizika, kuri galėjo atsirasti dėl paeiliui sudaromų terminuotų sutarčių.
92 Taigi pagal KTĮS 8 straipsnio antrą pastraipą nedraudžiama laikinajam tarnautojui, įdarbintam pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, sudaryti naują laikinojo tarnautojo sutartį pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, jei laikomasi šioje nuostatoje numatyto šešerių metų apribojimo.
93 Toks KTĮS 8 straipsnio antros pastraipos aiškinimas taip pat atitinka kitų Sąjungos institucijų ir agentūrų praktiką. Iš tiesų, atsakydama į proceso organizavimo priemonę, Komisija pateikė 2022 m. birželio mėn. su kitomis Sąjungos institucijomis ir agentūromis pradėtų konsultacijų dėl laikinojo tarnautojo, įdarbinto pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, galimybės sudaryti naują sutartį šiuo pagrindu per maksimalų terminą, numatytą KTĮS 8 straipsnio antroje pastraipoje, rezultatus. Šie rezultatai rodo, kad dauguma institucijų ir agentūrų, į kurias kreipiamasi, numato arba planuoja suteikti tokią galimybę.
94 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad sprendimas atmesti kandidatūrą, kuriame ieškovo kandidatūra nurodyta kaip neatitinkanti reikalavimų, pagrįstas klaidingu KTĮS 8 straipsnio antros pastraipos aiškinimu.
95 Vadinasi, reikia pritarti šiam ieškinio pagrindui ir panaikinti sprendimą atmesti kandidatūrą, nesant reikalo nagrinėti kitų šio pagrindo argumentų ir kitų pagrindų, pateiktų grindžiant reikalavimą panaikinti sprendimą atmesti kandidatūrą.
Dėl reikalavimo panaikinti 2020 m. spalio 28 d. atsakymą
Dėl priimtinumo
96 Komisija pagal Procedūros reglamento 130 straipsnio 1 dalį pateikė šių reikalavimų nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, motyvuodama tuo, kad 2020 m. spalio 28 d. atsakymas nėra ieškovo nenaudai priimtas aktas.
97 Pirma, Komisija teigia, kad 2020 m. spalio 28 d. atsakymas yra tik atsakymas į 2020 m. birželio 29 d. prašyme ieškovo pateiktus klausimus ir juo siekiama tik išaiškinti nurodytas Pareigūnų tarnybos nuostatų normas. Taigi pateikti atsakymai nekeičia ieškovo teisinio statuso.
98 Antra, Komisija tvirtina, kad ji nepažeidė pareigų paaukštinimo procedūros, taikomos laikiniesiems tarnautojams, įdarbintiems pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, ir kad tuo atveju, jei ieškovas norėjo ginčyti pareigų nepaaukštinimą, jis turėjo ginčyti sprendimą dėl pareigų paaukštinimo, kuriame nebuvo jo pavardės.
99 Ieškovas teigia, kad jo ieškinys yra priimtinas.
100 Reikia pažymėti, kad 2020 m. spalio 28 d. atsakyme STSĮT ieškovo prašymu išreiškė nuomonę dėl teisės nuostatų taikymo ieškovui ir dėl keturių klausimų, iš esmės susijusių su Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio 1 dalies, KTĮS 10 ir 15 straipsnių ir Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalies taikymu konkrečiai jo situacijai.
101 Šiuo klausimu, pirma, STSĮT nurodo, kad KTĮS 10 ir 15 straipsniais darbuotojams nesuteikiama „tiesioginė teisė“ į pareigų paaukštinimą ir iš jų administracijai nekyla kokia nors pareiga atlikti laikinųjų tarnautojų priskyrimo prie kito lygio procedūrą. Antra, STSĮT patikslina, kad ieškovo atveju negalima sudaryti antros sutarties pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą ir kad iš esmės, išskyrus ypatingas aplinkybes, neįmanoma perkelti ieškovo į kitą nuolatinę darbo vietą nei ta, kurioje jis dirbo. Trečia, ji nurodo, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio 1 dalis jo situacijai tiesiogiai netaikoma, ir, ketvirta – kad Bendrasis susitarimas netaikomas ieškovo atveju, nes jo, kaip laikinojo tarnautojo, įdarbinto pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, faktinė situacija skiriasi nuo pagal kitas teisės nuostatas įdarbintų laikinųjų tarnautojų faktinės situacijos.
102 Taigi 2020 m. spalio 28 d. atsakyme iš esmės nagrinėjami du klausimai, susiję, pirma, su galimybe „paaukštinti“ arba „priskirti prie kito lygio“ laikinąjį tarnautoją, įdarbintą pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, ir, antra, su galimybe sudaryti naują sutartį su laikinuoju tarnautuoju, įdarbintu pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, kol jo sutartis dar galioja.
103 Pagal suformuotą jurisprudenciją asmens nenaudai priimtas aktas yra toks, kuris sukuria privalomų teisinių pasekmių, galinčių tiesiogiai ir iškart daryti poveikį pareigūno interesams ir taip aiškiai pakeisti jo teisinę padėtį; tokį aktą turi priimti kompetentinga valdžios institucija ir jame turi būti pateikiama galutinė administracijos pozicija (žr. 2021 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Kühne / Parlamentas, T‑691/20, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:600, 26 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
104 Dėl reikalavimo panaikinti 2020 m. spalio 28 d. atsakymą, susijusį su motyvais, kuriuose nurodyta, kad ieškovas negali pagal KTĮS 8 straipsnio antrą pastraipą sudaryti kitos laikinojo tarnautojo sutarties pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, reikia pažymėti, kad STSĮT šiuo klausimu pateiktuose motyvuose tik pakartoja savo poziciją, išdėstytą sprendime atmesti kandidatūrą. Darytina išvada, kad ši 2020 m. spalio 28 d. atsakymo dalis, prieš kurią jau buvo priimtas sprendimas atmesti kandidatūrą, iš esmės nekeičia ieškovo teisinės padėties, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 103 punkte nurodytą jurisprudenciją.
105 Taigi reikalavimą panaikinti 2020 m. spalio 28 d. atsakymą, susijusį su motyvais, kuriuose nurodyta, kad su ieškovu pagal KTĮS 8 straipsnio antrą pastraipą negali būti sudaryta kita laikinojo tarnautojo sutartis pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, reikia atmesti kaip nepriimtiną.
106 Dėl likusių reikalavimų panaikinti 2020 m. spalio 28 d. atsakymą reikia priminti, kad Sąjungos teismas, atsižvelgdamas į kiekvienos bylos aplinkybes, turi teisę įvertinti, ar gero teisingumo vykdymo sumetimai gali pateisinti ieškinio atmetimą dėl su esme susijusių priežasčių, prieš tai neišnagrinėjęs jo priimtinumo klausimo (šiuo klausimu žr. 2002 m. vasario 26 d. Sprendimo Taryba / Boehringer, C‑23/00 P, EU:C:2002:118, 52 punktą).
107 Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes ir gero teisingumo vykdymo principą, reikia išnagrinėti reikalavimą panaikinti 2020 m. spalio 28 d. atsakymo dalį, susijusią su galimybe Komisijoje paaukštinti laikinąjį tarnautoją ar jį perskirti į kitą lygį pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, prieš tai nepriėmus sprendimo dėl šių reikalavimų priimtinumo, nes bet kuriuo atveju dėl toliau nurodytų motyvų jie yra nepagrįsti.
Dėl esmės
108 Grįsdamas savo reikalavimą panaikinti 2020 m. spalio 28 d. atsakymą ieškovas iš esmės nurodo du pagrindus, grindžiamus, pirma, KTĮS 8 straipsnio antros pastraipos ir 10 straipsnio 3 dalies neteisingu aiškinimu ir pažeidimu ir, antra, vienodo požiūrio principo pažeidimu.
– Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo KTĮS 8 straipsnio antros pastraipos ir 10 straipsnio 3 dalies neteisingu aiškinimu ir pažeidimu
109 Ieškovas mano, kad administracijos atsakymas, kurį, jo nuomone, reikia aiškinti kaip atsisakymą paaukštinti, priskirti prie kito lygio ar paskirti į kitas pareigas, yra akivaizdžiai klaidingas ir pažeidžia Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnį ir KTĮS 8 straipsnio antrą pastraipą bei 10 straipsnio 3 dalį.
110 Komisija ginčija ieškovo argumentus.
111 Pirma, dėl ieškovo galimybės būti paaukštintam, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnį, reikia konstatuoti, kad, kaip teisingai pažymi Komisija, KTĮS nekalbama apie pareigų paaukštinimą. Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnį paaukštinamos tik „pareigūn[ų], atrinkt[ų] iš ne mažiau kaip dvejus metus savo lygyje išdirbusių pareigūnų [iš ne mažiau kaip dvejų metų tarnybos stažą einant savo lygio pareigas turinčių pareigūnų]“, pareigos.
112 Taigi KTĮS nenumatyta galimybė paaukštinti laikinuosius tarnautojus, o veikiau, remiantis jų 15 ir 16 straipsniais, šie tarnautojai turi būti priskirti prie lygio, atitinkančio pareigas, kurias jie turės atlikti sutarties galiojimo laikotarpiu (šiuo klausimu žr. 2016 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Todorova Androva / Taryba ir kt., T‑366/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:729, 48 punktą).
113 Taigi darytina išvada, kad 2020 m. spalio 28 d. atsakyme Komisija pagrįstai nusprendė, jog Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnyje numatyta pareigų paaukštinimo procedūra taikoma tik pareigūnams.
114 Antra, dėl galimybės priskirti prie kito lygio, kaip tai suprantama pagal KTĮS 10 straipsnio 3 dalį, reikia pažymėti, kad 2020 m. spalio 28 d. atsakyme Komisija neteigia, priešingai, nei tvirtina ieškovas, kad pagal KTĮS 8 straipsnio antrą pastraipą draudžiama priskirti prie kito lygio laikinuosius tarnautojus, įdarbintus pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą. Ji tik tvirtina, kad, atsižvelgiant į jos turimą didelę diskreciją šiuo klausimu, ji gali neplanuoti pagal terminuotas sutartis, įskaitant pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, įdarbintų laikinųjų tarnautojų priskyrimo prie kito lygio.
115 Be to, reikia pažymėti, kad KTĮS 10 straipsnio 3 dalyje, susijusioje su galimybe priskirti prie kito lygio, nenumatyta teisė kiekvienam laikinajam tarnautojui paties prašymu būti priskirtam prie kito lygio.
116 Reikia priminti, kad nors pagal bendros viešosios tarnybos principą visiems Sąjungos pareigūnams taikomi tie patys Pareigūnų tarnybos nuostatai, šis principas nereiškia, kad institucijos turi vienodai naudotis diskrecija, kuri joms suteikta Pareigūnų tarnybos nuostatuose, priešingai, personalo valdymo srityje joms taikomas „autonomijos principas“ (2021 m. birželio 9 d. Sprendimo KZ / Komisija, T‑453/20, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:339, 52 punktas). Analogiškas samprotavimas turėtų būti taikomas laikiniesiems tarnautojams, kuriems taikomos KTĮS.
117 Taigi reikia konstatuoti: kadangi KTĮS nenumatyta administracijos pareiga priskirti laikinųjų tarnautojų prie kito lygio, Komisija nepažeidė KTĮS 8 straipsnio antros pastraipos ir 10 straipsnio 3 dalies, kai, įgyvendindama turimą administracinę autonomiją, nenumatė laikinųjų tarnautojų, įdarbintų pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, priskyrimo prie kito lygio procedūros.
118 Šios išvados negali paneigti ieškovo argumentas, kad 2021 m. balandžio 28 d. Sprendimo Correia / EESRK (T‑843/19, EU:T:2021:221) 60–63 punktuose Bendrasis Teismas iš esmės pažymėjo, kad rašytinių taisyklių nebuvimas ir ad hoc sprendimų priėmimo, jų neskelbiant, praktika yra skaidrumo trūkumas, o tai pažeidžia teisinio saugumo principą.
119 Šio sprendimo 118 punkte nurodyta jurisprudencija susijusi su atveju, kai institucija numato galimybę priskirti laikinuosius tarnautojus prie kito lygio, tačiau nenumato aiškių tokių procedūrų kriterijų. Vis dėlto nagrinėjamu atveju taip nėra. Be to, šis argumentas negali paneigti Komisijos autonomijos, kiek tai susiję su sprendimu nenumatyti pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą įdarbintiems laikiniesiems tarnautojams galimybės būti priskirtiems prie kito lygio.
120 Be to, ieškovas, atsižvelgdamas į SysPer 2 ekrano nuotrauką, teigia, kad tikriausiai iki 2017 m. Komisija vykdė atskiras pareigūnų, sutartininkų ir laikinųjų tarnautojų paaukštinimo procedūras.
121 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Komisija neigia, jog vykdė tokias atskiras laikinųjų tarnautojų pareigų paaukštinimo procedūras, ir paaiškina, kad ieškovo pateikti duomenys atsirado dėl techninės klaidos SysPer 2, kuri buvo išspręsta. Vis dėlto, darant prielaidą, kad tokia praktika egzistavo, Komisija galėjo teisėtai pakeisti šią praktiką, remdamasi šio sprendimo 116 punkte nurodytu administracinės autonomijos principu.
122 Vadinasi, pirmąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
– Dėl ieškinio antrojo pagrindo, grindžiamo nediskriminavimo principo pažeidimu
123 Antrajame ieškinio pagrinde ieškovas iš esmės teigia, kad pateikdama 2020 m. spalio 28 d. atsakymą Komisija įvairiais aspektais pažeidė nediskriminavimo principą.
124 Šį ieškinio pagrindą sudaro trys dalys. Pirmoji dalis grindžiama nevienodu požiūriu į programos „Pilot Junior Professionals“ (toliau – JPP programa) dalyvius ir pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą Komisijoje įdarbintus laikinuosius tarnautojus ir jų diskriminacija, antroji dalis – nevienodu požiūriu į laikinuosius tarnautojus, įdarbintus pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, ir į kitus Komisijos laikinuosius tarnautojus, o trečioji dalis grindžiama nevienodu požiūriu į laikinuosius darbuotojus, įdarbintus pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą skirtingose Sąjungos institucijose, įstaigose ar agentūrose.
125 Komisija ginčija šiuos argumentus.
126 Pirmiausia reikia priminti, kad vienodo požiūrio principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, įtvirtintas Chartijos 20 straipsnyje, o Chartijos 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nediskriminavimo principas yra konkreti jo išraiška. Pagal šį principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pateisinamas (žr. 2018 m. lapkričio 27 d. Spendimo Hebberecht / EIVT, T‑315/17, EU:T:2018:842, 58 ir 59 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
127 Dėl reikalavimo, kad situacijos būtų panašios, pažymėtina, kad situacijų panašumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į visus joms būdingus veiksnius. Šiuos veiksnius reikia nustatyti ir įvertinti atsižvelgiant visų pirma į Sąjungos akto, kuriame įtvirtintas atitinkamas skirtumas, dalyką ir tikslą. Be to, reikia atsižvelgti į srities, prie kurios priskirtas nagrinėjamas aktas, principus ir tikslus (žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo HK / Komisija, C‑460/18 P, EU:C:2019:1119, 67 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
128 Pirmoje dalyje ieškovas tvirtina, kad dėl tokios Komisijos praktikos jis diskriminuojamas, palyginti su JPP programos dalyviais, kurie, kaip jis, yra laikinieji tarnautojai, įdarbinti pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą. Iš tiesų, kadangi JPP programos dalyviai yra laikinieji tarnautojai, kurie Komisijos tarnybose gali būti paskirti į kitas pareigas, kurios labai skiriasi savo pobūdžiu, nesant reikalo sudaryti naujos sutarties, šie kandidatai vertinami palankiau nei kiti laikinieji tarnautojai, įdarbinti pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, dėl kurių administracija mano, kad būtina sudaryti naują sutartį, todėl tai draudžia.
129 Visų pirma, kaip Komisija paaiškino sprendime atmesti skundą R/507/20, jeigu AST pareigų grupės laikinasis tarnautojas, įdarbintas pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, turėtų būti atrinktas dalyvauti JPP programoje, jam būtų pasiūlyta sudaryti laikinojo tarnautojo sutartį pagal KTĮS 2 straipsnio a punktą, o ne laikinojo tarnautojo sutartį pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą.
130 Toliau dėl ieškovo teiginio, kad jis buvo diskriminuojamas dėl to, jog dėl reguliaraus JPP programos dalyvių perskyrimo nereikėjo sudaryti naujų sutarčių, pakanka priminti, kad ieškovas jau buvo perskirtas, kaip priminta 3 punkte, pakeitus jo sutartį, taigi nesudarius naujos sutarties. Vadinasi, jis nepagrįstai teigia, kad negalėjo pasinaudoti perskyrimu, ir tam nebūtinai reikia sudaryti naują sutartį.
131 Galiausiai teiginį, kad ieškovas yra diskriminuojamas dėl amžiaus, nes kandidatai dalyvauti JPP programoje yra tik jauni specialistai, turintys ne didesnę kaip trejų metų profesinę patirtį, reikia atmesti, atsižvelgiant į tai, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 129 ir 130 punktų, nebuvo nustatytas skirtingas požiūris į JPP programos dalyvius ir kitus pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą įdarbintus laikinuosius tarnautojus, kiek tai susiję su perskyrimu, nesant reikalo sudaryti naujos sutarties.
132 Vadinasi, ieškovas nepagrįstai teigia, kad laikinieji tarnautojai, įdarbinti pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, JPP programos dalyviai, vertinami palankiau nei jis, nes jie gali būti perskirti nesudarius naujų laikinojo tarnautojo sutarčių pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą.
133 Antroje dalyje ieškovas tvirtina, kad tai, jog administracija neorganizuoja pareigų paaukštinimo procedūros arba neleidžia individualiai paaukštinti laikinųjų tarnautojų, įdarbintų pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, lemia nevienodą požiūrį į jį, kaip laikinąjį tarnautoją, įdarbintą pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, ir į kitų kategorijų laikinuosius tarnautojus, ypač į laikinuosius tarnautojus, įdarbintus pagal KTĮS 2 straipsnio a punktą ir KTĮS 2 straipsnio c punktą.
134 Ieškovas teigia, kad laikinieji tarnautojai, įdarbinti pagal KTĮS 2 straipsnio c punktą, tiesiogiai eina pareigas vadovaujami įgaliojimus turinčio asmens, o laikinieji tarnautojai, įdarbinti pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, neatlieka tokių specialių užduočių. Tačiau KTĮS 2 straipsnyje nėra jokio reikšmingo skirtumo tarp pareigų pobūdžio ir šis atskyrimas nėra svarbus vienodo požiūrio srityje.
135 Šiuo klausimu ieškovas teigia, kad Komisija bando pateisinti nevienodą požiūrį, aiškindama, kad laikinieji tarnautojai, su kuriais sudarytos neterminuotos sutartys, sudaro labai nedidelę personalo dalį. Be to, ieškovas tvirtina, kad didelį skirtumą tarp laikinųjų tarnautojų, įdarbintų pagal KTĮS 2 straipsnio a punktą, ir laikinųjų tarnautojų, įdarbintų pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, lemia priskyrimas atsižvelgiant į biudžeto tikslus. Tačiau šie kriterijai neturi reikšmės analizei, susijusiai su nevienodu požiūriu.
136 Kaip priminta šio sprendimo 126 punkte, pagal vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principus reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pagrįstas.
137 Kiek tai susiję su skirtingų rūšių laikinųjų tarnautojų situacijų palyginimu, pirma, reikia priminti, kad pagal KTĮS 2 straipsnio a punktą įdarbintų laikinųjų tarnautojų pareigos įtrauktos į etatų planą ir atitinka apibrėžtas nuolatines viešosios tarnybos užduotis, kurios vis dėlto pagal biudžeto valdymo institucijos pasirinkimą neatitinka „nuolatinio darbo“ (2012 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Sipos / VRDT, F‑59/11, EU:F:2012:164, 39 punktas).
138 Antra, pagal KTĮS 2 straipsnio c punktą įdarbinti laikinieji tarnautojai sudarė intuitu personae darbo sutartį, kurios esminis elementas yra abipusis pasitikėjimas (šiuo klausimu žr. 2006 m. spalio 17 d. Sprendimo Bonnet / Teisingumo Teismas, T‑406/04, EU:T:2006:322, 47 ir 101 punktus).
139 Trečia, kalbant apie laikinuosius tarnautojus, įdarbintus pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, pasakytina, kad, nors KTĮS aiškiai numatyta, kad jie gali būti įdarbinti siekiant užimti nuolatines pareigas, ten taip pat nurodyta, kad tai gali būti daroma tik laikinai (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Adjemian ir kt. / Komisija, T‑325/09 P, EU:T:2011:506, 79 punktą).
140 Šiuo klausimu Komisija teisingai teigia, kad teisės aktų leidėjas sukūrė skirtingas laikinųjų tarnautojų, kuriems taikomos skirtingos darbo sąlygos, kategorijas, todėl jų padėtis nepanaši, tad neįmanoma nustatyti skirtingo požiūrio į laikinuosius tarnautojus, kuris būtų diskriminacija, kaip tai suprantama pagal Chartijos 21 straipsnio 1 dalį.
141 Vis dėlto ieškovas tvirtina, kad tokia praktika prieštarauja Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 daliai, pagal kurią draudžiama nepalankiau vertinti pagal terminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus nei panašius nuolatinius darbuotojus vien dėl to, kad pirmieji dirba pagal terminuotas darbo sutartis, nebent nevienodas požiūris yra objektyviai pagrįstas.
142 Taigi Komisija padarė teisingą išvadą, kad laikinųjų tarnautojų, įdarbintų pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, situacija nėra panaši į kitų kategorijų laikinųjų tarnautojų situaciją. Pagrindinis skirtumas tarp skirtingų laikinųjų tarnautojų kategorijų yra „pareigų kategorija“, kurią užima kiekviena atitinkama kategorija, o ne tiesiogiai sutarties trukmė. Iš tiesų šių trijų kategorijų laikinieji tarnautojai skiriami skirtingiems institucijų, įstaigų, tarnybų ar agentūrų poreikiams tenkinti. Todėl sutarčių, kurias gali sudaryti skirtingos laikinųjų tarnautojų kategorijos, trukmė tiesiogiai išplaukia iš skirtingų pareigų rūšių, kurias jie gali užimti, taigi iš skirtingo jų pobūdžio.
143 Trečioje dalyje ieškovas teigia, kad kitos Sąjungos institucijos ir įstaigos aiškiai pripažino pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą įdarbintų laikinųjų tarnautojų galimybę būti priskirtiems prie kito lygio.
144 Komisija ginčija trečios dalies priimtinumą, motyvuodama tuo, kad ji pirmą kartą nurodyta ieškinyje.
145 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal skundo ir vėliau pareikšto ieškinio atitikties taisyklę reikalaujama, kad teismui pateiktas ieškinio pagrindas būtų nurodytas vykstant ikiteisminei procedūrai, ir STSĮT galėtų susipažinti su suinteresuotojo asmens kritika dėl ginčijamo sprendimo, antraip šis ieškinio pagrindas laikomas nepriimtinu (žr. 2013 m. spalio 25 d. Sprendimo Komisija / Moschonaki, T‑476/11 P, EU:T:2013:557, 71 ir 73 punktus ir jame nurodytą jurisprudenciją).
146 Nagrinėjamu atveju 2020 m. birželio 29 d. prašyme ieškovas, grįsdamas savo argumentus, susijusius su jo teise būti priskirtam prie kito lygio, nurodė kitų Sąjungos institucijų praktiką. Be to, skunde jis taip pat remiasi nusistovėjusios administracinės praktikos nepaisymu. Taip pat reikia konstatuoti, kad skunde pateikiami argumentai dėl tariamos diskriminacijos, be kita ko, dėl įvairių laikinųjų tarnautojų, įdarbintų pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, amžiaus ir dėl nevienodo požiūrio į laikinuosius tarnautojus, įdarbintus pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, ir į kitų kategorijų laikinuosius tarnautojus. Be šių tvirtinimų, ieškovas ieškinyje nurodo trečią dalį, susijusią su tariama diskriminacija dėl skirtingos praktikos kitose institucijose, platesniame ieškinio pagrindo, grindžiamo nediskriminavimo principo pažeidimu, kontekste.
147 Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad aplinkybė, jog ieškovas savo ieškinyje pirmą kartą aiškiai nurodė skirtingą požiūrį į laikinuosius tarnautojus, įdarbintus Komisijoje ir kitose institucijose, įstaigose, tarnybose ir agentūrose pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, nekeičia nei skundo pagrindo, nei jo dalyko.
148 Taigi reikia atmesti Komisijos teiginius dėl trečiosios dalies priimtinumo.
149 Ieškovas teigia, kad neorganizavusi pareigų paaukštinimo procedūros ir nesuteikusi tokios pačios teisės į pareigų paaukštinimą laikiniesiems tarnautojams, įdarbintiems pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, Komisija šiuos laikinuosius tarnautojus vertina mažiau palankiai, palyginti su kitų institucijų ir įstaigų, kaip antai Europos Sąjungos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) arba Europos bendradarbiavimo baudžiamosios teisenos srityje agentūros (Eurojustas). Be to, nors įvairios Sąjungos institucijos ir agentūros turi tam tikrą administracinę autonomiją organizuojant priskyrimo prie kito lygio procedūrą, jos negali skirtingai aiškinti KTĮS nuostatų taip, kad laikiniesiems tarnautojams būtų suteikta mažiau teisių.
150 Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad ieškovas negali pagrįstai remtis kitų institucijų personalui taikomomis vidaus taisyklėmis. Reikėtų priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją institucijos turi plačią diskreciją organizuoti savo tarnybas pagal joms pavestas užduotis ir turimus darbuotojus skirti šioms užduotims atlikti (žr. 2004 m. spalio 14 d. Sprendimo Pflugradt / ECB, C‑409/02 P, EU:C:2004:625, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
151 Taigi, kaip nurodyta šio sprendimo 117 punkte, Komisija, naudodamasi turima administracine autonomija, galėjo nuspręsti neorganizuoti laikinųjų tarnautojų, įdarbintų pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, priskyrimo prie kito lygio procedūros. Toks sprendimas visiškai neprieštarauja nediskriminavimo principui, juo labiau kad jis taikomas toms pačioms tos pačios institucijos laikinųjų tarnautojų kategorijoms.
152 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti antrąjį pagrindą, taigi ir visus reikalavimus panaikinti 2020 m. spalio 28 d. atsakymą.
Dėl reikalavimo atlyginti žalą
153 Ieškovas prašo priteisti turtinės žalos, kurią jis teigia patyręs dėl sprendimo atmesti kandidatūrą neteisėtumo ir dėl 2020 m. spalio 28 d. atsakymo, atlyginimą. Ieškovo reikalavimus atlyginti žalą iš esmės sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje, susijusioje su sprendimu atmesti jo kandidatūrą, ieškovas teigia, kad šiuo sprendimu jam buvo padaryta turtinė žala, kuri pasireiškė tuo, kad jis prarado galimybę, pirma, būti įdarbintas į ginčijamas pareigas ir, antra, tapti nuolatines pareigas einančiu pareigūnu dalyvaudamas vidaus konkursuose, skirtuose AD pareigų grupei priklausantiems laikiniesiems tarnautojams. Antroje dalyje, susijusioje su 2020 m. spalio 28 d. atsakymu, ieškovas tvirtina, kad dėl šio atsakymo jis patyrė turtinę žalą, kuri pasireiškė tuo, kad jis prarado galimybę pasinaudoti perkėlimu į AST 4 lygį nuo 2020 m. gegužės 16 d.
154 Komisija ginčija ieškovo argumentus.
Dėl turtinės žalos, susijusios su sprendimu atmesti kandidatūrą
155 Dėl sprendimo atmesti kandidatūrą ieškovas teigia praradęs galimybę būti įdarbintas į ginčijamas pareigas. Šiuo klausimu jis tvirtina: kadangi atrankos komitetas 2020 m. liepos 24 d. pateikė prašymą jį įdarbinti ir paskirti į ginčijamas pareigas, galimybės būti įdarbintam dėl sprendimo atmesti kandidatūrą praradimas turi būti vertinamas 100 %. Šiuo pagrindu jis prašo atlyginti 24 245 EUR sumą, atitinkančią jo dabartinio darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, į kurį jis būtų turėjęs teisę, jei būtų įdarbintas į ginčijamas AD 5 lygio pareigas, skirtumą nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki jo sutarties galiojimo pabaigos.
156 Be to, ieškovas prarado galimybę tapti nuolatiniu pareigūnu dalyvaudamas vidaus konkursuose, skirtuose AD pareigų grupei priklausantiems laikiniesiems tarnautojams. Iš tiesų, jis teigia, kad jei būtų buvęs įdarbintas į ginčijamas pareigas ir dėl to nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. priskirtas AD 5 lygiui, būtų galėjęs dalyvauti minėtuose 2021 m. ir 2022 m. surengtuose vidaus konkursuose. Atsižvelgdamas į konkursą, vykusį šio ieškinio pareiškimo momentu, ieškovas teigia, kad į 20 teisės srities pareigūnų pareigybių kompiuterinius egzaminus išlaikė apie 90 kandidatų, todėl galima vertinti, kad buvo 44 % tikimybė jam tapti pareigūnu. Dėl prarastos galimybės tapti pareigūnu ieškovas prašo atlyginti 600 000 EUR sumą, kurią sudaro prarastas darbo užmokestis, kurį sudaro darbo užmokesčio ir išmokų, susijusių su išlaikomais asmenimis, kurie jam turėjo būti mokami kiekvieną mėnesį 20 metų, suma, kuriai turi būti taikomas tikimybės koeficientas 0,44.
157 Pirmiausia reikia priminti, kad Sąjungos atsakomybė kyla, jeigu įvykdomos visos sąlygos, susijusios su veiksmų, kuriais kaltinamos institucijos, neteisėtumu, žalos realumu ir priežastinio ryšio tarp veiksmų ir nurodytos žalos buvimu (2008 m. vasario 21 d. Sprendimo Komisija / Girardot, C‑348/06 P, EU:C:2008:107, 52 punktas). Kadangi šios sąlygos turi būti tenkinamos kumuliatyviai, pakanka, kad nebūtų įvykdyta viena iš jų, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo būtų atmestas (1999 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Lucaccioni / Komisija, C‑257/98 P, EU:C:1999:402, 14 punktas).
158 Kalbant apie abu šio sprendimo 155 ir 156 punktuose nurodytus žalos pagrindus, reikia pažymėti, kad jie kilo dėl sprendimo atmesti kandidatūrą.
159 Reikia konstatuoti, kad, kiek tai susiję su reikalavimais panaikinti sprendimą atmesti kandidatūrą, antrasis pagrindas, susijęs su minėtu sprendimu, buvo pripažintas pagrįstu, todėl pirmoji Komisijos atsakomybės atsiradimo sąlyga, t. y. veiksmų, kuriais kaltinama, neteisėtumas, yra įvykdyta.
160 Taigi reikia išnagrinėti kitas dvi Komisijos atsakomybės atsiradimo sąlygas, t. y. žalos realumą ir priežastinį ryšį.
161 Dėl turtinės žalos realumo pažymėtina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją ji turi būti tinkamai įrodyta ir tikra (šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 21 d. Sprendimo Komisija / Girardot, C‑348/06 P, EU:C:2008:107, 54 punktą). Konkrečiai kalbant, kai nurodytą žalą, kaip šiuo atveju, sudaro galimybės praradimas, pirma, prarasta galimybė turi būti reali ir, antra, ji turi būti galutinai prarasta (žr. 2018 m. spalio 24 d. Sprendimo Fernández González / Komisija, T‑162/17 RENV, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:711, 110 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
162 Dėl priežastinio ryšio tikrumo reikiamo laipsnio pažymėtina, kad jis pasiektas, kai dėl Sąjungos institucijos padaryto teisės pažeidimo asmuo nebūtinai tikrai praranda užtikrintumą, kad bus įdarbintas – suinteresuotasis asmuo niekada negalėtų įrodyti, kad būtų buvęs įdarbintas, – bet tikrai praranda didelę galimybę būti įdarbintas pareigūnu ar tarnautoju, todėl patiria turtinę žalą, kurią sudaro negautos pajamos (žr. 2018 m. spalio 24 d. Sprendimo Fernández González / Komisija, T‑162/17 RENV, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:711, 111 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją)
163 Pirma, reikia išnagrinėti sąlygą, susijusią su nurodytos prarastos galimybės tikrumu.
164 Pagal jurisprudenciją, siekiant įvertinti, ar prarasta galimybė buvo reali, reikia remtis sprendimo atmesti kandidatūrą priėmimo dieną buvusiomis aplinkybėmis (šiuo klausimu žr. 2022 m. gruodžio 14 d. Sprendimo SU / EIOPA, T‑296/21, EU:T:2022:808, 85 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
165 Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad, nesant sprendimo atmesti kandidatūrą neteisėtumo, ieškovas galėjo būti įdarbintas į ginčijamas pareigas.
166 Visų pirma, kaip teigia ieškovas, jis visiškai tenkino pareigų, kurias jis ėjo tuo metu, kai pateikė savo kandidatūrą, ir kurios buvo panašios į ginčijamas pareigas, reikalavimus. Iš ieškovo 2019 m. ir 2020 m. vertinimo ataskaitų matyti, kad jis savo pareigas atliko labai gerai, nes jo darbo rezultatai buvo pripažinti išskirtiniais, todėl pasibaigus pradiniam trejų metų laikotarpiui, kuriam jis buvo įdarbintas, jo sutartis eiti šias pareigas buvo atnaujinta. Visuotinai pripažįstama, kad sėkminga profesinė patirtis yra svarbus veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti sprendžiant, kokį kandidatą įdarbinti (žr. 2011 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo AA / Komisija, F‑101/09, EU:F:2011:133, 91 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
167 Be to, reikia pažymėti, kad ieškovo skyriaus vadovas 2020 m. liepos 24 d. parengė raštą, kuriame nurodyta: kadangi į ginčijamas pareigas negalėjo būti paskirtas tinkamas vidaus ar išorės kandidatas, įskaitant vieną iš Europos personalo atrankos tarnybos (EPSO) organizuoto atviro konkurso laimėtojų, jis, remdamasis ieškovo nuopelnais, prašė įdarbinti ieškovą į ginčijamas pareigas.
168 Šios aplinkybės yra pakankamai tikslios ir tikėtinos, kad įrodytų, jog 2020 m., atsižvelgiant į atrankos į nagrinėjamą pareigybę procedūrą, ieškovas turėjo realią galimybę būti įdarbintas į šias pareigas, nepaisant plačios diskrecijos, kurią administracija turi įdarbinimo srityje (šiuo klausimu žr. 2022 m. gruodžio 14 d. Sprendimo TM / ECB, T‑440/21, nepaskelbtas Rink., EU:T:2022:800, 113 punktą).
169 Antra, dėl to, ar galimybės praradimas yra galutinis, reikia priminti, kad tai vertinama tuo metu, kai Sąjungos teismas priima sprendimą, atsižvelgdamas į visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes, įskaitant aplinkybes, susiklosčiusias po to, kai buvo priimtas neteisėtas aktas, dėl kurio atsirado žala (žr. 2022 m. gruodžio 14 d. Sprendimo SU / EIOPA, T‑296/21, EU:T:2022:808, 90 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
170 Siekiant įvertinti šį galutinį pobūdį, reikia išnagrinėti, ar šio sprendimo paskelbimo dieną ir atsižvelgiant į jo įgyvendinimo priemones, kurias turi priimti Komisija, ieškovas galutinai prarado galimybę būti įdarbintas į ginčijamas pareigas (šiuo klausimu žr. 2022 m. gruodžio 14 d. Sprendimo SU / EIOPA, T‑296/21, EU:T:2022:808, 91 punktą).
171 Nagrinėjamu atveju reikia priminti, kad 2021 m. sausio 18 d. pirminė ieškovo sutartis, 2018 m. gegužės 16 d. sudaryta trejiems metams, buvo pratęsta dvejiems metams ir baigėsi 2023 m. gegužės 15 d. Kadangi pagal KTĮS 8 straipsnio antrą pastraipą, pirma, pasibaigus darbo sutarčiai pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą įdarbintas tarnautojas gali eiti nuolatines pareigas institucijoje, tik jeigu jis paskiriamas pareigūnu Pareigūnų tarnybos nuostatuose nustatytomis sąlygomis, reikia konstatuoti, kad šio sprendimo paskelbimo dieną ieškovas nebegali būti įdarbintas į nagrinėjamas pareigas pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą.
172 Be kita ko, reikia pridurti, kad bylose, susijusiose su sprendimais atmesti kandidatūras, kaip nagrinėjamas šioje byloje, Bendrasis Teismas yra nusprendęs, kad prarastos galimybės būti įdarbintam galutinį pobūdį lemia trečiųjų asmenų, kurių kandidatūros buvo atrinktos atitinkamoms pareigoms eiti, teisių apsauga (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 6 d. Sprendimo Girardot / Komisija, T‑10/02, EU:T:2006:148, 49 punktą ir 2018 m. spalio 24 d. Sprendimo Fernández González / Komisija, T‑162/17 RENV, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:711, 91 punktą), o ne tai, kad administracija negali teisiškai ištaisyti padaryto pažeidimo (2022 m. gruodžio 14 d. Sprendimo SU / EIOPA, T‑296/21, EU:T:2022:808, 91 punktas).
173 Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškovas pagrįstai teigia, kad galutinai prarado galimybę būti įdarbintas į ginčijamas pareigas.
174 Vadinasi, remiantis šiomis aplinkybėmis, reikia konstatuoti, kad dėl Komisijos padaryto pažeidimo ieškovas neteko realios galimybės būti įdarbintas į ginčijamas pareigas, todėl yra priežastinis ryšys tarp sprendimo atmesti kandidatūrą neteisėtumo ir nurodyto galimybės praradimo.
175 Taigi antroji ir trečioji Komisijos atsakomybės atsiradimo sąlygos yra įvykdytos.
176 Pagal jurisprudenciją, siekiant nustatyti kompensacijos, mokėtinos dėl tokios galimybės praradimo, dydį, identifikavus pareigūno ar tarnautojo netektos galimybės pobūdį reikia nustatyti dieną, nuo kurios jis būtų galėjęs pasinaudoti šia galimybe, tada įvertinti tokią galimybę skaičiais ir galiausiai paaiškinti, kokių finansinių pasekmių jam atsirado dėl šio galimybės praradimo (šiuo klausimu žr. 2022 m. gruodžio 14 d. Sprendimo SU / EIOPA, T‑296/21, EU:T:2022:808, 102 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
177 Dėl atlyginimo už prarastą galimybę būdo ir dydžio reikia pažymėti, kad jei įmanoma, galimybė, kurios pareigūnas ar tarnautojas neteko, turi būti nustatoma objektyviai, taikant matematinį koeficientą, gautą atlikus tikslią analizę (žr. 2022 m. gruodžio 14 d. Sprendimo SU / EIOPA, T‑296/21, EU:T:2022:808, 103 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), tačiau kartu reikia konstatuoti, kad labai sunku ar net neįmanoma apibrėžti metodą, leidžiantį tiksliai kiekybiškai įvertinti galimybę būti įdarbintam į pareigas institucijoje ir atitinkamai įvertinti žalą, atsiradusią dėl šios galimybės praradimo (šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 21 d. Sprendimo Komisija / Girardot, C‑348/06 P, EU:C:2008:107, 59 ir 60 punktus).
178 Be to, jau buvo nuspręsta, kad vien prarasto darbo užmokesčio kriterijumi negalima nustatyti žalos, atsiradusios praradus galimybę būti įdarbintam, atlyginimo dydžio. Iš tiesų tokiu atveju patirta žala negali prilygti darbo užmokesčio sumai, kuri būtų gauta, jeigu ši galimybė būtų realizuota, nes, atsižvelgiant į Komisijos diskreciją šioje srityje, suinteresuotasis tarnautojas negali reikalauti jokios teisės būti įdarbintas. Todėl žalos atlyginimas, kurį suinteresuotasis tarnautojas turi teisę gauti, negali prilygti dėl prarastos teisės prarastam darbo užmokesčiui (šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 21 d. Sprendimo Komisija / Girardot, C‑348/06 P, EU:C:2008:107, 65 punktą).
179 Nagrinėjamu atveju ieškovas pateikė sumos, kuri turi būti pagrindas su galimybės praradimu susijusiai kompensacijai apskaičiuoti, įvertinimą skaičiais. Tačiau šiam įvertinimui negalima pritarti. Iš tiesų neįmanoma kiekybiškai įvertinti šios galimybės ir patikslinti prarastos galimybės finansinių pasekmių, nes teisingas ieškovo patirtos turtinės žalos apskaičiavimas priklauso nuo įvairių prielaidų, be kita ko, nuo tarnybos interesų poveikio ieškovo įdarbinimo tikimybei ir visai šio įdarbinimo trukmei, turint omenyje, kad maksimali bendra laikinojo tarnautojo, įdarbinto pagal KTĮS 2 straipsnio b punktą, darbo santykių trukmė yra šešeri metai ir nagrinėjamu atveju ieškovo sutartis, sudaryta trejiems metams, galiojo nuo 2018 m. gegužės 16 d.
180 Taigi, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, reikia patirtą žalą įvertinti ex æquo et bono (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 16 d. Sprendimo VP / Cedefop, T‑187/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:613, 200 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
181 Šiomis aplinkybėmis būtų teisinga įvertinti visą turtinę žalą, kurią ieškovas patyrė dėl prarastos galimybės būti įdarbintam į ginčijamas pareigas, priteisiant iš Komisijos ex equo et bono sumokėti jam 10 000 EUR vienkartinę sumą.
182 Dėl žalos, kurią sudaro galimybės tapti pareigūnu dalyvaujant 2021 m. ir 2022 m. Komisijos surengtuose vidaus konkursuose, skirtuose AD pareigų grupės laikiniesiems tarnautojams, praradimas, reikia pažymėti, kad netenkinama sąlyga, susijusi su realios ir tikros žalos buvimo įrodymu ir priežastiniu ryšiu, susijusiu su galimybės laimėti šiuos 2021 m. ir 2022 m. Komisijos surengtus vidaus konkursus ir vėliau būti įdarbintam Sąjungos pareigūnu praradimu. Iš tiesų sprendimas atmesti kandidatūrą netrukdo ieškovui tapti administratoriumi Komisijoje. Sprendimas atmesti kandidatūrą nekliudė ieškovui pateikti savo kandidatūros į kitas AD pareigų grupės darbo vietas, kurios po šio sprendimo priėmimo Komisijoje buvo laisvos, taip pat neužkertamas kelias ateityje būti įdarbintam į AD lygio pareigas, pavyzdžiui, pagal KTĮS 2 straipsnio a punktą.
183 Taigi prašymas atlyginti turtinę žalą, patirtą dėl tariamo galimybės tapti pareigūnu dalyvaujant 2021 m. ir 2022 m. Komisijos surengtuose vidaus konkursuose, skirtuose AD pareigų grupės laikiniesiems tarnautojams, praradimo turi būti atmestas.
Dėl turtinės žalos, susijusios su 2020 m. spalio 28 d. atsakymu
184 Ieškovas nurodo, kad nuo 2020 m. gegužės 16 d. jis prarado galimybę būti paaukštintas paskiriant į AST 4 lygį. Kadangi, atsižvelgiant į išskirtinius darbo rezultatus, ši galimybė būti paaukštintam turi būti įvertinta 100 %, prašoma 13 152 EUR dydžio išmokos.
185 Pagal suformuotą jurisprudenciją reikalavimai atlyginti turtinę ar neturtinę žalą turi būti atmesti, kai jie glaudžiai susiję su reikalavimais panaikinti sprendimą, kurie patys buvo atmesti kaip nepriimtini ar nepagrįsti (žr. 2022 m. sausio 12 d. Sprendimo MW / Parlamentas, T‑630/20, nepaskelbtas Rink., EU:T:2022:3, 137 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
186 Nagrinėjamu atveju egzistuoja glaudus ryšys tarp žalos, susijusios su galimybės būti paaukštintam į AST 4 lygį nuo 2020 m. gegužės 16 d. netekimu, ir reikalavimų panaikinti 2020 m. spalio 28 d. atsakymą.
187 Šiomis aplinkybėmis, kadangi išnagrinėjus pagrindus, pateiktus grindžiant reikalavimą panaikinti 2020 m. spalio 28 d. atsakymą, nenustatytas joks Komisijos padarytas pažeidimas, reikalavimas atlyginti žalą, susijusią su galimybės būti paaukštintam į AST 4 lygį nuo 2020 m. gegužės 16 d. praradimu, taip pat turi būti atmestas.
188 Darytina išvada, kad prašymas atlyginti turtinę žalą, patirtą dėl tariamai prarastos galimybės būti paaukštintam į AST 4 lygį nuo 2020 m. gegužės 16 d., turi būti atmestas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
189 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Tačiau Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kad, be savo bylinėjimosi išlaidų, šalis padengia dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų, jeigu tai pateisinama atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes. Pagal šio reglamento 135 straipsnio 1 dalį Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kai to reikalauja teisingumas, iš pralaimėjusios šalies priteisti tik dalį bylinėjimosi išlaidų arba nuspręsti, kad pralaimėjusi šalis visai jų neturi padengti.
190 Šioje byloje Komisija nesėkmingai gynėsi dėl didžiosios dalies ieškovo reikalavimų. Be to, Komisija pateikė prieštaravimą dėl reikalavimų, susijusių su sprendimu atmesti kandidatūrą, kuriuos vėliau atsiėmė, priimtinumo, o tai turėjo įtakos bylinėjimosi išlaidoms. Tokiomis aplinkybėmis bylos aplinkybės būtų tinkamai įvertintos priteisiant iš Komisijos visas bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2020 m. rugpjūčio 4 d. Europos Komisijos sprendimą atmesti SE paraišką dėl laisvos darbo vietos, apie kurią paskelbta numeriu COM/2020/1474.
2. Priteisti iš Komisijos sumokėti SE 10 000 eurų sumą patirtai turtinei žalai atlyginti.
3. Atmesti likusią ieškinio dalį.
4. Priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
da Silva Passos | Gervasoni | Półtorak |
Paskelbta 2023 m. liepos 5 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.