Byla T‑314/06

Whirlpool Europe Srl

prieš

Europos Sąjungos Tarybą

„Dempingas – Korėjos Respublikos kilmės tam tikrų kombinuotų šaldytuvų‑šaldiklių importas – Aptariamo produkto apibrėžimas – Teisė į gynybą – Patariamasis komitetas – Pareiga motyvuoti – Aptariamo produkto apibrėžimo metodo pasirinkimas – Reglamento (EB) Nr. 384/96 15 straipsnio 2 dalis ir 20 straipsnio 5 dalis (dabar – Reglamento (EB) Nr. 1225/2009 15 straipsnio 2 dalis ir 20 straipsnio 5 dalis)“

Sprendimo santrauka

1.      Procesas – Įstojimas į bylą – Įstojančio į bylą asmens procesinių teisių, susijusių su prašymo įstoti į bylą pateikimo data, apimtis

(Bendrojo Teismo procedūros reglamento 115 straipsnio 1 dalis ir 116 straipsnio 6 dalis)

2.      Sąjungos teisė – Principai – Teisė į gynybą – Užtikrinimas vykstant administracinėms procedūroms – Antidempingas

(Tarybos reglamento Nr. 384/96 20 straipsnis ir Tarybos reglamento Nr. 1225/2009 20 straipsnis)

3.      Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Tyrimas – Konsultacijos su valstybėmis narėmis Patariamajame komitete

(Tarybos reglamento Nr. 384/96 15 straipsnio 2 dalis ir Tarybos reglamento Nr. 1225/2009 15 straipsnio 2 dalis)

4.      Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis – Reglamentai, kuriais nustatomi antidempingo muitai

(SESV 296 straipsnis)

5.      Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Tyrimas – Aptariamo produkto apibrėžimas

(Tarybos reglamento Nr. 384/96 1 straipsnis)

1.      Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 116 straipsnio 6 dalį įstojusi į bylą šalis, pateikusi savo prašymą įstoti į bylą pasibaigus minėto reglamento 115 straipsnio 1 dalyje numatytam šešių savaičių terminui, kuris pradedamas skaičiuoti pranešimo apie pareikštą ieškinį paskelbimo Oficialiajame leidinyje dieną, turi teisę dalyvauti tik žodinėje proceso dalyje, gauti teismo posėdžio pranešimo kopiją ir jos pagrindu pateikti savo pastabas per teismo posėdį.

(žr. 59 punktą)

2.      Teisės į gynybą principo užtikrinimas yra pagrindinis Sąjungos teisės principas, pagal kurį įmonėms, susijusioms su priėmus antidempingo reglamentą užbaigta tyrimo procedūra, turi būti suteikta galimybė per administracinę procedūrą veiksmingai išreikšti savo nuomonę dėl nurodytų faktų bei aplinkybių tikrumo ir svarbos. Šis reikalavimas įgyvendintas Pagrindinio antidempingo reglamento Nr. 384/96 20 straipsnyje (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 20 straipsnis).

Šiuo atžvilgiu, kadangi Komisija ieškovei pateikė peržiūrėtą galutinės informacijos dokumentą ir nustatė jai terminą pateikti savo pastabas – šias pastabas ieškovė pateikė per nustatytą terminą, – ir vėliau, t. y. keletą dienų po to, kai ieškovei buvo pateiktas peržiūrėtas galutinės informacijos dokumentas, Komisija pateikė Tarybai galutinio reglamento pasiūlymą, negalima pripažinti, kad kaip nors buvo pažeista ieškovės teisė į gynybą. Be to, tai, kad Tarybai pateiktas galutinio reglamento pasiūlymo projektas išplatintas Komisijoje pagal rašytinę procedūrą siekiant gauti institucijos narių pritarimą, neatima iš ieškovės galimybės būti tinkamai išklausytai, nes Komisija prireikus, gavusi suinteresuotųjų šalių pateiktas pastabas, gali sustabdyti minėtą rašytinę procedūrą arba netgi pakeisti savo pasiūlymo projektą.

(žr. 74–78 punktus)

3.      Tačiau vien tai, kad nesilaikyta Pagrindinio antidempingo reglamento Nr. 384/96 15 straipsnio 2 dalyje numatyto termino, negali būti esminio procedūros reikalavimo pažeidimas, dėl kurio konsultacijos su valstybėmis narėmis Patariamajame komitete procedūra, taigi ir reglamente, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas, pateiktas aptariamo produkto apibrėžimas, gali tapti neteisėti.

Iš tikrųjų pagal Reglamento Nr. 461/2004 17 konstatuojamąją dalį, kuria šiuo klausimu buvo pakeistas Reglamentas Nr. 384/96, valstybėms narėms Patariamajame komitete pateikiama informacija „turėtų“ būti išsiunčiama ne vėliau kaip prieš 10 dienų iki posėdžio dienos, kurią nustato Patariamojo komiteto pirmininkas, „siekiant suteikti valstybėms narėms pakankamai laiko šiai informacijai išnagrinėti“. Iš šios konstatuojamosios dalies teksto ir ypač iš vartojamos tariamosios nuosakos („turėtų“) darytina išvada, kad nesilaikius aptariamo termino konsultacijos su valstybėmis narėmis Patariamajame komitete procedūra netampa negaliojanti, bet, atvirkščiai, galima įvykdyti Reglamento Nr. 384/96 15 straipsnio 2 dalies reikalavimus, jeigu valstybės narės faktiškai turi pakankamai laiko išnagrinėti informaciją, kurią joms pateikė Patariamojo komiteto pirmininkas.

Šiuo atžvilgiu, kai neįrodyta, kad valstybėms narėms nebuvo suteiktas reikalingas laikas tinkamai susipažinti su informacija, susijusia su nauju Komisijos pateiktu aptariamo produkto apibrėžimu, ir kad dėl to Patariamasis komitetas, nežinodamas visų faktinių aplinkybių, negalėjo pateikti savo nuomonės, tačiau, priešingai, klausimu, susijusiu su aptariamo produkto apibrėžimu, valstybių narių atstovai išsamiai diskutavo per įvairius vykstant tyrimui Patariamojo komiteto surengtus posėdžius ir šis apibrėžimas buvo konkrečiai aptartas likus daugiau nei dešimt darbo dienų iki Patariamojo komiteto posėdžio Komisijos valstybėms narėms perduotuose dokumentuose, susijusiuose su galutinėmis priemonėmis, tai, kad nebuvo laikytasi Reglamento Nr. 384/96 15 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino, negali būti laikoma įtakos darymu konsultacijos procedūros rezultatams, taigi ir reglamente, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas, galutinai pasirinktam aptariamo produkto apibrėžimui.

(žr. 91–96 punktus)

4.      Kadangi reglamentas, kuriuo nustatomi galutiniai antidempingo muitai, patenka į bendrą visumos priemonių sistemą, negalima reikalauti, kad jo motyvuose konkrečiai būtų nurodytos įvairios faktinės ir teisinės aplinkybės, kurios yra jo dalykas ir kurios kartais būna gausios ir sudėtingos, ar kad institucijos pateiktų savo poziciją dėl visų argumentų, kuriais remiasi suinteresuotosios šalys. Atvirkščiai, pakanka, jog aktą priėmusi institucija išdėstytų faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, turinčius esminę reikšmę ginčijimo reglamento bendroje struktūroje.

Tiesa, reglamento, kuriuo nustatomi antidempingo muitai, motyvai turi būti vertinami atsižvelgiant, be kita ko, į informaciją, kurią Sąjungos institucijos pateikė suinteresuotiesiems asmenims, ir į per tyrimą jų pateiktas pastabas. Tačiau institucijos neturi konkrečiai motyvuoti to, kad neatsižvelgė į įvairius suinteresuotųjų asmenų pateiktus argumentus. Pakanka, kad reglamente būtų aiškiai pagrįsti pagrindiniai jų atliktos analizės dalykai, nes toks pagrindimas gali atskleisti priežastis, dėl kurių jos atmetė atitinkamus argumentus, kuriais šalys rėmėsi per administracinę procedūrą.

Be to, reglamentas, kuriuo atlikus tyrimą nustatomi antidempingo muitai, turi būti motyvuotas tik dėl visų faktinių ir teisinių aplinkybių, kurios buvo svarbios atliekant jame pateiktą vertinimą. Tokio akto motyvais nesiekiama paaiškinti, kaip institucijų pozicija keitėsi per administracinę procedūrą, taigi jie nėra skirti skirtumams tarp galutiniame akte pasirinkto sprendimo ir laikinos pozicijos, išdėstytos dokumentuose, kurie per šią procedūrą buvo išsiųsti suinteresuotosioms šalims, kad šios galėtų pateikti savo pastabas, pagrįsti. Todėl šia pareiga iš institucijų nereikalaujama paaiškinti, kodėl tam tikru administracinės procedūros etapu nurodyta pozicija buvo galbūt nepagrįsta.

(žr. 114–116 punktus)

5.      Produkto apibrėžimas vykdant antidempingo tyrimą skirtas padėti parengti sąrašui produktų, kurie prireikus bus apmokestinti antidempingo muitais. Tai darydamos institucijos gali atsižvelgti į įvairius veiksnius, pavyzdžiui, fizines, technines ir chemines produktų savybes, jų naudojimą, galimybę pakeisti kitais, vartotojo požiūrį į juos, platinimo tinklus, gamybos procesą, gamybos sąnaudas ir kokybę.

Šiuo atžvilgiu negalima pritarti teiginiui, kad fiziniai skirtumai pateisina produktų atskyrimą tik tada, kai jie svarbūs vartotojams. Iš tiesų tarp veiksnių, į kuriuos Sąjungos institucijos gali atsižvelgti, fizinės, techninės ir cheminės produktų savybės paprastai užima svarbų vaidmenį, tačiau jos nebūtinai prioritetinės. Taigi negalima teigti, kad fizinių ar techninių savybių skirtumai yra svarbūs, tik jeigu jie ryškėja iš vartotojų suvokimo.

(žr. 138, 141 punktus)