Byla T‑117/05 R

Andreas Rodenbröker ir kt.

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra – Prašymas sustabdyti vykdymą – Direktyva 92/43/EEB – Skuba – Nebuvimas“

Nutarties santrauka

1.      Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Priimtinumo sąlygos – Ieškinys – Formos reikalavimai – Pagrindų, „prima facie“ patvirtinančių prašomų priemonių reikalingumą, pateikimas – Trumpas argumentų išdėstymas – Priimtinumas – Sąlygos

(EB 242 ir 243 straipsniai; Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalis)

2.      Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Priimtinumo sąlygos – Pagrindinio ieškinio priimtinumas – Nereikšmingumas – Ribos

(EB 242 ir 243 straipsniai; Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 1 dalis)

3.      Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Laikinosios apsaugos priemonės – Taikymo sąlygos – Skuba – Rimta ir nepataisoma žala – Įrodinėjimo pareiga – Ieškovės materialinę padėtį paveikianti finansinė žala – Pakankamai tikėtinai numatoma žala – Atsižvelgimas į kitų asmenų nei ieškovė padėtį – Netaikymas

(EB 242 ir 243 straipsniai; Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalis)

1.      Procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos reikalauja, kad faktiniai ir teisiniai prašymo taikyti laikinąsias priemones pagrindai, kuriais grindžiamas prašymas, būtų aiškūs ir suprantami iš paties prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones teksto. Jeigu vis dėlto prašyme, nepaisant jo neaiškumo ir painumo, yra nurodyti motyvai ir pateikti argumentai, kuriais siekiama įrodyti, kad įvykdytos fumus boni juris buvimo ir skubaus sprendimo reikalingumo sąlygos, ir tai kitai šaliai leidžia naudingai pateikti savo pastabas, o laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui – jas išnagrinėti, negalima daryti išvados, jog prašymas yra nepriimtinas dėl to, kad jis neatitiko Procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų.

(žr. 53–54 punktus)

2.      Iš principo ieškinio, nagrinėjamo bylą iš esmės nagrinėjančio teisėjo, priimtinumo klausimas negali būtų nagrinėjamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūroje, nes kitaip būtų priimtas išankstinis sprendimas pagrindinėje byloje. Vis dėlto, jeigu nurodoma, kad ieškinys pagrindinėje byloje, kuriuo pagrįstas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, akivaizdžiai nepriimtinas, gali paaiškėti, jog būtina nustatyti tam tikrus duomenis, leidžiančius prima facie daryti išvadą dėl tokio ieškinio priimtinumo.

(žr. 55 punktą)

3.      Prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones skuba turi būti vertinama atsižvelgiant į būtinybę priimti laikinąjį sprendimą dėl šių priemonių, kad laikinąsias priemones prašanti taikyti šalis išvengtų didelės ir nepataisomos žalos. Būtent pastaroji šalis turi įrodyti, kad nesulauks pagrindinės bylos nagrinėjimo baigties nepatirdama tokios žalos.

Todėl, nors aišku, kad siekiant nustatyti, jog buvo padaryta didelė ir nepataisoma žala, vykstant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrai, nėra būtina reikalauti, kad žalos atsiradimas būtų nustatytas visiškai aiškiai, o pakanka, jog žala yra numatoma pakankamai tikėtina, vis dėlto ieškovai privalo įrodyti faktus, kuriais tariamai grindžiamas didelės ir nepataisomos žalos atsiradimas, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas galėtų įvertinti jos tikimybę. Todėl sąlyga dėl skubos yra neįvykdyta, kai nurodomos aplinkybės gali sukelti riziką ne dabar, o ateityje, ir ši rizika yra netikra bei abejotina.

Taip pat negalima atsižvelgti į žalą, kurią, kaip tvirtinama, patyrė kiti asmenys nei ieškovai, nes žalą, kuria siekiama įrodyti skubos būtinumą, turi būti patyręs prašymą pateikęs asmuo. Be to, finansinė žala, išskyrus išimtines aplinkybes, negali būti laikoma nepataisoma ar sunkiai pataisoma, jei ją galima atlyginti vėliau sumokant piniginę kompensaciją.

(žr. 71–72, 74–76 punktus)