PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO PIRMININKO NUTARTIS
2005 m. liepos 5 d.(*)
„Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra – Prašymas sustabdyti vykdymą – Direktyva 92/43/EEB – Skuba – Nebuvimas“
Byloje T‑117/05 R
Andreas Rodenbröker, gyvenantis Hövelhof (Vokietija), ir 81 kitas ieškovas, kurių pavardės nurodytos šios nutarties priede, atstovaujami advokato H. Glatzel,
ieškovai,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą M. van Beek ir B. Schima, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovę,
dėl prašymo, kuriuo siekiama sustabdyti 2004 m. gruodžio 7 d. Komisijos sprendimo 2004/813/EB, pagal Tarybos direktyvą 92/43/EEB patvirtinančio Atlanto biogeografinio regiono Bendrijos svarbos teritorijų sąrašą (OL L 387, 2004, p. 1), vykdymą,
EUROPOS BENDRIJŲ
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO PIRMININKAS
priima šią
Nutartį
Teisinis pagrindas ir faktai prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikimo metu
1 1992 m. gegužės 21 d. Taryba priėmė Direktyvą 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL L 206, 1992, p. 7, toliau – direktyva).
2 Pagal direktyvos 2 straipsnio 1 dalį jos tikslas – padėti užtikrinti biologinę įvairovę, apsaugant natūralias buveines ir laukinę fauną bei florą europinėje valstybių narių, kurioms taikoma EB sutartis, teritorijoje.
3 Direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje patikslinama, kad priemonės, kurių imamasi šios direktyvos taikymui, turi palaikyti ar atkurti gerą Bendrijos svarbos natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros rūšių apsaugos būklę.
4 Pagal direktyvos šeštą konstatuojamąją dalį tam, kad būtų galima atkurti ar palaikyti Bendrijos svarbos natūralių buveinių ir rūšių gerą apsaugos būklę, būtina pagal nustatytą grafiką steigti specialias saugomas teritorijas (SST), siekiant sukurti vientisą Europos ekologinį tinklą.
5 Pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalį šis tinklas, vadinamas „Natura 2000“, apima SST, taip pat specialias apsaugos teritorijas (SAT), kurios klasifikuojamos 1979 m. balandžio 2 d. Tarybos direktyvoje 79/409/EEB dėl laukinių paukščių apsaugos (OL L 103, 1979, p. 1).
6 Pagal direktyvos 1 straipsnio l punktą SSP – „tai Bendrijos svarbos teritorija, kurią valstybės narės įsteigė įstatymu, administraciniu aktu ir (arba) sutartimi ir kurioje yra taikomos būtinos apsaugos priemonės, skirtos palaikyti ar atkurti natūralių buveinių ir (ar) rūšių, kurioms teritorija yra įsteigta, gerą apsaugos būklę bei populiacijas“.
7 Direktyvos 4 straipsnis numato trijų etapų procedūrą SST steigimui. Pagal šios nuostatos 1 dalį kiekviena valstybė narė siūlo teritorijų sąrašą, nurodydama, kurie vietiniai I priedo natūralių buveinių tipai ir kurios II priedo rūšys aptinkamos tose teritorijose. Per trejus metus nuo direktyvos paskelbimo sąrašas kartu su informacija apie kiekvieną teritoriją perduodamas Komisijai.
8 Pagal direktyvos 4 straipsnio 2 dalį pagal pateiktus sąrašus ir remdamasi direktyvos III priede nustatytais kriterijais, Komisija, susitarusi su kiekviena valstybe nare, sudaro Bendrijos svarbos teritorijų sąrašo projektą. Atrinktų Bendrijos svarbos teritorijų sąrašą Komisija tvirtina direktyvos 21 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal 4 straipsnio 3 dalį šis sąrašas sudaromas per šešerius metus nuo šios direktyvos paskelbimo.
9 Direktyvos 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad jei, laikantis šios nuostatos 2 dalyje nustatytos tvarkos, patvirtinama Bendrijos svarbos teritoriją, atitinkama valstybė narė kaip galima greičiau, bet ne vėliau kaip per šešerius metus, toje teritorijoje įsteigia specialią saugomą teritoriją, nustatydama prioritetus, atsižvelgdama į teritorijos svarbą palaikant ar atkuriant I priede išvardytų natūralių buveinių tipų arba II priede išvardytų rūšių gerą apsaugos būklę bei užtikrinant Natura 2000 tinklo vientisumą, taip pat atsižvelgdama į toms vietovėms gresiantį degradavimą ar sunaikinimą.
10 Direktyvos 4 straipsnio 5 dalyje pabrėžiama, kad teritoriją įtraukus į Bendrijos svarbos teritorijų sąrašą, jai pradedamos taikyti 6 straipsnio 2, 3 ir 4 dalys.
11 Pagal direktyvos 6 straipsnį:
„1. (SST) valstybės narės nustato būtinas apsaugos priemones, tarp jų, jei reikia, atitinkamus tvarkymo planus, parengtus specialiai šioms teritorijoms ar integruotus į kitus plėtros planus, ir atitinkamais įstatymais nustatytas, administracines arba sutartyje numatytas priemones, kurios atitinka teritorijoje esančių į I priedą įtrauktų natūralių buveinių tipų ir į II priedą įtrauktų rūšių ekologinius reikalavimus.
2. Valstybės narės imasi priemonių, siekdamos (SST) išvengti natūralių buveinių ir rūšių buveinių blogėjimo, taip pat rūšių, kurių apsaugai buvo įsteigtos specialios saugomos teritorijos, trikdymo, jei toks trikdymas galėtų būti reikšmingas šios direktyvos tikslų atžvilgiu.
3. Bet kokiems planams ir projektams, tiesiogiai nesusijusiems arba nebūtiniems teritorijos tvarkymui, bet galintiems ją reikšmingai paveikti individualiai arba kartu su kitais planais arba projektais, turi būti atliekamas galimo poveikio teritorijai įvertinimas. Atsižvelgiant į poveikio teritorijai įvertinimo išvadas ir remiantis 4 dalies nuostatomis, kompetentingos nacionalinės institucijos pritaria planui ar projektui tik įsitikinusios, kad jis neigiamai nepaveiks nagrinėjamos teritorijos vientisumo ir, jei reikia, išsiaiškinusios visuomenės nuomonę.
4. Jei, nepaisant poveikio teritorijai neigiamo įvertinimo ir nesant kitų alternatyvių sprendimų, šis planas ar projektas vis dėlto privalo būti įgyvendintas dėl įpareigojančių priežasčių, tarp jų ir socialinio ar ekonominio pobūdžio, neatsižvelgiant į visuomenės interesus, valstybė narė imasi visų kompensacinių priemonių, būtinų bendram Natura 2000 vientisumui apsaugoti. Apie patvirtintas kompensacines priemones ji praneša Komisijai.
Kai atitinkamoje teritorijoje yra prioritetinis natūralių buveinių tipas ir (arba) prioritetinė rūšis, vieninteliai argumentai, kuriuos galima pateikti, tai argumentai, susiję su žmonių sveikata ar sauga, su labai svarbiomis aplinkai palankiomis pasekmėmis arba kitomis, Komisijos nuomone, įpareigojančiomis priežastimis neatsižvelgti į visuomenės interesus.“
12 Direktyvos 7 straipsnis numato, kad „nuo <...> direktyvos įgyvendinimo datos“ jos 6 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatyti įpareigojimai pakeičia bet kuriuos Direktyvos 79/409 4 straipsnio 4 dalies pirmajame sakinyje nustatytus įpareigojimus.
13 Teritorija DE4118401 Vogelschutzgebiet Senne mit Teutoburger Wald yra saugoma taikant Direktyvą 79/409.
14 2004 m. gruodžio 7 d. Komisijos sprendimas 2004/813/EB, pagal Tarybos direktyvą 92/43/EEB patvirtinantis Atlanto biogeografinio regiono Bendrijos svarbos teritorijų sąrašą (OL L 387, 2004, p. 1, toliau – ginčijamas sprendimas), buvo priimtas remiantis direktyvos 4 straipsnio 1 dalies trečiąja pastraipa. Šiame sąraše įtrauktos šios teritorijos:
– DE4117301 Sennebäche,
– DE4117302 Holter Wald,
– DE4118301 Senne mit Stapelager Senne.
Procesas ir šalių reikalavimai
15 Ši byla pradėta Andreas Rodenbröker ir 81 kito ieškovo, kurių pavardės yra nurodytos nutarties priede, pareikštu ieškiniu dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, pateiktu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai 2005 m. kovo 9 d. pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą.
16 Atskiru dokumentu, pateiktu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai 2005 m. kovo 25 d., pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 104 straipsnį ir EB 242 ir 243 straipsnius, ieškovai pateikė šį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
17 Prašyme ieškovai susiskirstė į šešias kategorijas:
– Andreas Rodenbröker, Bernhard Bröckling, Johannes Bröckling, Hedwig Bröckling, Josef Flüter, Karl-Heinz Fritze, Heinz Göke, Alwine Griffiths, Dieter Johannesmeier, Reinhard Jostwerner, Meinolf Kirchhoff, Ursula Klausfehring, Gerhard Korsmeier, Raimund Korsmeier, Mike Leuschner, Jürgen Linse, Martin Steffens, Hartwig Pollmeier, Anton Rampsel, Irene Rampsel, Franz-Josef Regenhard, Johannes Relard, Karl-Heinz Relard, Hubert Rodehutscord ir Heinz Schlotmann (toliau – Haustenbach pakrantės gyventojai),
– Norbert Altemeyer, Beate Beckamnn, Gerhard Benteler, Rainer Benteler, Carl-Stefan Biermeier, Josef Biermeier, Manfred Block, Ludwig Brinkmann, Karl-Heinz Deppe, Friedhelm Dirks, Siegfried Engelns, Wilhelm Ennekens, Johannes Evers, Elke Furlkröger, Reinhard Furlmeier, Andreas Gutsche, Franz Hachmann, Heinz Meermeier, Barbera Meermeier, Heike Meuser, Ferdinand Brock, Maria Brock, Monika Plasshenrich, Heinrich Plasshenrich, Manfred Jürgenliemke, Ludwig Teichmann, Ute Teichmann, Senne Großwild Safari-Land GmbH, Renate Henning, Udo Henning, Karl-Heinz Kleinemeier, Hubert Sander ir Elisabeth Kipshagen (toliau – Furlbach pakrantės gyventojai ir įmonė),
– Meinolf Benteler, Richard Berens, Hans-Josef Joachim, Inge Jostameling, Rudolf Jürgenliemke, Edmund Jürgenliemke, Kunigunde Jürgenliemke, Franz-Josef Kipshagen, Heidrun Kreyer, Werner Lienen, Ulrich Wend, Monika Winter, Christiane Füchtemeier ir Frank Röllke (toliau – Wehr-Wapelbach pakrantės gyventojai),
– Gabriele Berenbrinker, Josef Delker, Josef Dresselhaus, Norbert Hunke, Heribert Rodenbecken-Schnieder ir Josef Ewers (toliau – Rodenbach, Roden- ir Wapelbach ir Nördliche Moosheide pakrantės gyventojai),
– Hövelhof savivaldybė (toliau – savivaldybė),
– Bussemas & Pollmeier GmbH & CO. KG, Reinhard Goldkuhle ir Meinolf Maasjost (toliau – Holter Wald įmonė ir pakrantės gyventojai).
18 Šiame prašyme dėl laikinųjų priemonių taikymo ieškovai prašo nurodyti Komisijai:
– pirma, kol bus priimtas sprendimas pagrindinėje byloje, sustabdyti tos ginčijamo sprendimo dalies vykdymą, kuri susijusi su teritorijų DE4117301 Sennebäche, DE4118301 Senne mit Stapelager Senne, DE4118401 Vogelschutzgebiet Senne mit Teutoburger Wald ir DE4117302 Holter Wald (toliau – ginčijamos teritorijos) klasifikavimu,
– antra, pranešti Vokietijos Federacinei Respublikai apie ginčijamo sprendimo vykdymo ginčijamose teritorijose sustabdymą,
– trečia, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
19 2005 m. balandžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktose rašytinėse pastabose Komisija prašo atmesti prašymą kaip nepagrįstą ir atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.
20 2005 m. balandžio 21 d. Pirmosios instancijos teismui ieškovai savo iniciatyva pateikė pastabas apie Komisijos pastabas.
21 2005 m. balandžio 21 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko sprendimu papildomos ieškovų pastabos buvo pridėtos prie bylos medžiagos, o Komisija paraginta pateikti naujas pastabas iki 2005 m. balandžio 29 dienos.
22 2005 m. balandžio 27 d. Komisija informavo pirmininką neturinti pastabų dėl ieškovų pateiktų papildomų pastabų.
Dėl teisės
23 Pagal EB 242 ir 243 straipsnių nuostatas ir EB 225 straipsnio 1 dalį Pirmosios instancijos teismas gali sustabdyti ginčijamo akto vykdymą arba taikyti būtinas laikinąsias apsaugos priemones, jei mano, kad to reikia dėl susiklosčiusių aplinkybių.
24 Procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad prašyme taikyti laikinąsias priemones turi būti nurodomas bylos dalykas, aplinkybės, dėl kurių reikalingas skubus sprendimas, ir faktiniai bei teisiniai pagrindai, akivaizdžiai patvirtinantys (fumus boni juris) prašomų priemonių reikalingumą. Prašymas taikyti laikinąsias priemones turi atitikti visas šias sąlygas ir yra atmestinas, jei kurios nors iš jų neatitinka (1996 m. spalio 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartis SCK ir FNK prieš Komisiją, C‑268/96 P(R), Rink. p. I‑4971, 30 punktas).
25 Susipažinęs su bylos medžiaga, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas sprendžia, ar turi visus būtinus duomenis, reikalingus nuspręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nesant poreikio iš anksto išklausyti šalių žodinius paaiškinimus.
Šalių argumentai
Dėl priimtinumo
26 Ieškovai tvirtina, kad jų prašymas sustabdyti vykdymą atitinka visas sąlygas, numatytas Procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalyje, ir kad jų ieškinys pagrindinėje byloje priimtinas. Dėl pastarojo punkto ieškovai tvirtina, kad ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su jų nuosavybės teisėmis į jų turtą ir kad jis negali būti laikomas parengiamąja priemone. Jų nuomone, priešingai, ginčijamo sprendimo paskelbimas parodo Komisijos norą suteikti įpareigojančias teisines pasekmes šiam sprendimui.
27 Kadangi ginčijamas sprendimas ieškovų atžvilgiu taikomas tiesiogiai, ieškovai tvirtina, jog dėl nagrinėjamų Bendrijos nuostatų taikymo nebelieka vietos jokiai diskrecijai. Nuostatų teisinės pasekmės automatiškai ir išimtinai kyla iš Bendrijos teisės. Ieškovų teigimu, automatinis kriterijus aiškiai išplaukia iš pačios direktyvos, tačiau taip pat iš nacionalinių priemonių, priimtų dėl jos perkėlimo į nacionalinę teisę, kurios neturi esminių neatitikimų Bendrijos nuostatų atžvilgiu.
28 Iš tikrųjų direktyvos 4 straipsnio 5 dalies teisinės pasekmės ir ypač natūralių buveinių ir rūšių buveinių blogėjimo uždraudimas, nurodytas direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje, taip pat pareiga atlikti bet kurio plano ar projekto galimo poveikio teritorijai įvertinimą, numatytą direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje, tiesiogiai paveiks ieškovų žemės plotus. Be to, pagal pastarąją nuostatą turėtų būti atliktas planų ar projektų, susijusių su šiais žemės plotais, poveikio įvertinimas, kad būtų išvengta didelių neigiamų pasekmių. Jei nebūtų įmanoma išvengti tokių pasekmių, jie turėtų imtis kompensacinių priemonių pagal direktyvos 6 straipsnio 4 dalį.
29 Be to, ieškovai mano, kad direktyvos 6 straipsnis neapriboja blogėjimo uždraudimo taikymo ir pareigos atlikti pasekmių žemės nuosavybei, esančiai SST ar SAT, galimo poveikio įvertinimą, tačiau taip pat numato šių teritorijų apylinkių apsaugą. Dėl to jų turima žemės nuosavybė patenka į direktyvos taikymo sritį.
30 Šiuo klausimu ieškovai remiasi Furlbach pakrantės gyventojo M. Jürgenliemke pavyzdžiu. Jis gavo kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos sprendimą dėl prašymo leisti statyti gyvenamąjį pastatą jam priklausančiame žemės plote, maždaug už 85 metrų į pietus nuo vienos iš ginčijamų teritorijų. Pagal kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos sprendimą uždrausti visi galimi veiksmai, galintys sukelti saugomos teritorijos sunaikinimą, pažeidimą, pakeitimą, ilgalaikį trikdymą ar blogėjimą.
31 Galiausiai ieškovai nurodo, kad direktyvos 6 straipsnio tekstas, kiek jis susijęs su šios nuostatos taikymu, neskiria teisės in rem, kaip antai teisės į turtą, ir sutartinės teisės, kaip antai iš nuomos sutarties kylančios teisės. Ieškovai tvirtina, kad ginčijamas sprendimas nuomininkus paveikia taip pat kaip ir savininkus.
32 Dėl ginčijamo sprendimo individualaus taikymo ieškovams pastarieji tvirtina, kad jie atitinka šią sąlygą, nes ginčijamos teritorijos skiriasi nuo kitų teritorijų, patenkančių į ginčijamą sprendimą, tuo, kad jie yra vieninteliai, kurie neatitinka direktyvos kriterijų. Ieškovų teigimu, šis konkretus poveikis susijęs ne tik su savininkais, bet taip pat ir nuomininkais, savivaldybe ir Holter Wald pakrantės gyventojais.
33 Atsakydama Komisija mano, kad šis prašymas turi būti pripažintas nepriimtinu, nes, pirma, neatitinka Procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalyje keliamų sąlygų ir, antra, ieškinys dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, kuriuo paremtas šis prašymas, pats savaime yra akivaizdžiai nepriimtinas. Iš tikrųjų, išskyrus savivaldybę, ginčijamas sprendimas nėra tiesiogiai susijęs nė su vienu iš ieškovų. Be to, tas pats sprendimas taip pat nėra konkrečiai su jais susijęs.
34 Dėl Procedūros reglamento 104 straipsnio keliamų sąlygų Komisija tvirtina, kad ieškovai neįrodo ryšio tarp ginčijamos sprendimo dalies ir numanomo poveikio jiems. Komisija mano, kad ryšio nebuvimas ieškinyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neleidžia daryti išvados, kad ieškovai turi teisę kreiptis į teismą. Komisija daro išvadą, kad šis trūkumas pažeidžia Procedūros reglamento 104 straipsnio sąlygas.
35 Komisija mano, kad ieškovų, kurie remiasi sprendimo teisinėmis pasekmėmis dėl teritorijos DE4118401, ieškinys prima facie yra nepriimtinas, nes ši teritorija nėra nurodyta ginčijamo sprendimo priede.
36 Be to, Komisija mano, kad ieškinys neleidžia identifikuoti Haustenbach pakrantės gyventojų, kuriems ginčijamas sprendimas taikomas tiesiogiai dėl teritorijoje DE4118301, nurodytoje ginčijamame sprendime, esančios jų nuosavybės, ir tų, kuriuos tiesiogiai paveiktų dėl teritorijoje DE4118401, nenurodytoje ginčijamame sprendime, esančios nuosavybės. Šiomis aplinkybėmis Komisija teigia, kad prima facie neįmanoma nustatyti, kas iš Haustenbach pakrantės gyventojų turi teisę kreiptis į teismą.
37 Pagal direktyvos 7 straipsnį direktyvos 6 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatyti įsipareigojimai taikomi nuo direktyvos įgyvendinimo datos arba valstybės narės atlikto atrinkimo arba pripažinimo datos pagal Direktyvą 79/409, jei pastaroji data yra vėlesnė. Komisijos nuomone, ginčijamas sprendimas neturi teisinių pasekmių ieškovams. Iš to matyti, kad ieškovų aiškinimas, pagal kurį direktyva teritorijai DE4118401 taikoma nuo Bendrijos sąrašo priėmimo momento, yra klaidingas.
38 Dėl ieškovų teisės kreiptis į teismą Komisija mano, kad, pirma, išskyrus savivaldybę, jie nėra akivaizdžiai tiesiogiai susiję (su ginčijamuoju sprendimu).
39 Komisija pabrėžia, kad klausimą, ar nagrinėjamos nuostatos turi būti taikomos tiesiogiai, reikia atskirti nuo klausimo, ar jos tiesiogiai taikomos privatiems asmenims. Šiuo atveju direktyvos nuostatos kartu su ginčijamo sprendimo nuostatomis gali tiesiogiai nurodyti nacionalinėms valdžios institucijoms imtis veiksmų.
40 Komisija priduria, kad lemiamas kriterijus šiuo klausimu yra nacionalinių valdžios institucijų diskrecijos buvimas arba nebuvimas, nes tiesioginis veikimas yra tik jai nesant.
41 Šiuo klausimu Komisija mano, kad direktyvos 6 straipsnio 2 dalis įpareigoja išvengti teritorijos blogėjimo ir trikdymo. Tos pačios direktyvos 6 straipsnio 3 ir 4 dalis numato leidimo procedūrą planams ir projektams, galintiems paveikti teritoriją. Abiem atvejais kalbama apie valstybėms narėms, o ne privatiems asmenims tenkančią pareigą.
42 Visų pirma dėl direktyvos 6 straipsnio 2 dalies valstybės narės raginamos imtis priemonių, siekiant SST išvengti natūralių buveinių ir rūšių buveinių blogėjimo, taip pat rūšių, kurių apsaugai buvo įsteigtos SST, trikdymo, jei toks trikdymas galėtų būti reikšmingas šios direktyvos tikslų atžvilgiu.
43 Komisijos manymu, ši nuostata valstybėms narėms palieka diskreciją dviem klausimais, susijusiais, pirma, su klausimu, kada trikdymas gali turėti reikšmingų pasekmių, ir, antra, klausimu dėl tinkamų priemonių pablogėjimui ir trikdymams išvengti. Komisija pastebi, jog kadangi valstybė narė nepasinaudojo savo diskrecija, tampa nebeįmanoma nustatyti, ar ir kaip ieškovų teisinei padėčiai gali būti padaryta įtaka .
44 Antra, dėl konkretaus poveikio sąlygos Komisija primena, kad ieškovams tenka pareiga įrodyti, jog direktyva konkrečiai paveikia visus, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų situaciją.
45 Komisijos nuomone, toks įrodymas nėra pateiktas.
46 Šiuo klausimu Komisija ginčija argumentą, pagal kurį direktyva vienodai paveikia tiek nuomininkus, tiek savininkus. Komisija tvirtina, kad ieškovų pateikti samprotavimai yra lakoniški ir kad juose iš tikrųjų nėra jokių argumentų dėl ieškovų, besinaudojančių iš nuomos kylančiomis teisėmis, poveikio. Dėl to Komisija daro išvadą, kad prima facie nėra įmanoma nustatyti tuos ieškovus, kuriems ginčijamas sprendimas konkrečiai taikomas.
Dėl skubos
47 Ieškovai mano, kad nesustabdžius ginčijamo sprendimo vykdymo, jiems bus padaryta didelė ir nepataisoma žala.
48 Pirma, ginčijamas sprendimas pažeis ieškovų nuosavybės teises, nes jie nebegalės laisvai naudotis savo žemės plotais. Ieškovai mano, kad, atsižvelgiant į dabartinę ekonominę padėtį, bet koks poveikis jų naudojimosi laisvei, ar tai būtų tiesioginis poveikis dėl blogėjimo uždraudimo, numatyto direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje, ar dėl veiklos ribojimų, gali baigtis tuo, kad žemės ūkio, miškininkystės ar žuvininkystės valdos, tuo labiau smulkioji pramonė bus nebepelningos ir dėl to jas reikės apleisti, taip atsirandant galimybei, kad ši veikla išnyks ir bus prarandamas darbas.
49 Antra, ginčijamas sprendimas daro žalą savivaldybės kompetencijai teritorijos tvarkymo srityje, kurią garantuoja Vokietijos konstitucinė teisė.
50 Trečia, ieškovai mano, kad ginčijamo sprendimo vykdymo sustabdymas yra būtinas vėlesnių procedūrų atžvilgiu, kad jie galėtų pateikti įrodymus dėl to, jog ginčijamose teritorijose šiuo metu nėra saugomų gyvūnų ir augalų rūšių.
51 Savo ruožtu Komisija mano, kad pirmieji du ieškovų argumentai yra suformuluoti bendrąja prasme, hipotetiniai ir neaiškūs, dėl to negali būti paremti įrodymais.
52 Dėl trečiojo ir paskutiniojo ieškovų argumento Komisija mano, kad ieškovai turi galimybę pateikti įrodymus pagrindinėje byloje ir jų argumentas neįrodo skubos pobūdžio.
Laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo vertinimas
Išankstinės pastabos dėl priimtinumo
53 Pirmiausia naudinga priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos reikalauja, kad faktiniai ir teisiniai prašymo taikyti laikinąsias priemones pagrindai būtų aiškūs ir suprantami iš paties šio prašymo teksto (žr. 2002 m. gegužės 7 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Aden ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, T‑306/01 R, Rink. p. II‑2387, 52 punktą ir 2004 m. lapkričio 10 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties European Dynamics prieš Komisiją, T‑303/04 R, dar nepaskelbtos Rinkinyje, 63 ir 64 punktus).
54 Šiuo atveju reikia konstatuoti, kaip teisingai pabrėžia Komisija, kad pateiktame prašyme mažai duomenų, iš kurių laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas galėtų spręsti, ar prima facie prašomos priemonės pagrįstos. Vis dėlto, nepaisant prašymo neaiškumo ir painumo, prašyme yra nurodyti motyvai ir pateikti argumentai, kuriais siekiama įrodyti, kad įvykdytos fumus boni juris buvimo ir skubaus sprendimo reikalingumo sąlygos, o tai leido Komisijai pateikti savo pastabas, o laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui – jas išnagrinėti. Šiomis aplinkybėmis negalima daryti išvados, jog prašymas yra nepriimtinas dėl to, kad jis neatitiko Procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų.
Dėl ieškinio pagrindinėje byloje priimtinumo
55 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką iš principo ieškinio, nagrinėjamo bylą iš esmės nagrinėjančio teisėjo, priimtinumo klausimas negali būtų nagrinėjamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūroje, nes kitaip būtų priimtas išankstinis sprendimas pagrindinėje byloje. Vis dėlto, jeigu nurodoma, kad ieškinys pagrindinėje byloje, kuriuo pagrįstas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, akivaizdžiai nepriimtinas, gali paaiškėti, kad būtina nustatyti tam tikrus duomenis, leidžiančius prima facie daryti išvadą dėl tokio ieškinio priimtinumo (2000 m. vasario 15 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Hölzl ir kt. prieš Komisiją, T‑1/00 R, Rink. p. II‑251, 21 punktas ir 2002 m. rugpjūčio 8 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties VVG International ir kt. prieš Komisiją, T‑155/02 R, Rink. p. II‑3239, 18 punktas).
56 Pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą „kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali <...> pareikšti ieškinį dėl jam skirto sprendimo arba sprendimo, kuris, nors ir būtų kitam asmeniui skirto reglamento ar sprendimo formos, yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs“. Taigi nors EB 230 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje nėra aiškios nuostatos dėl ieškinio, kurį pareiškė asmenys dėl direktyvos panaikinimo, priimtinumo, iš teismų praktikos vis dėlto matyti, kad šios vienintelės aplinkybės nepakanka, kad tokie ieškiniai būtų pripažinti nepriimtinais (1998 m. birželio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo UEAPME prieš Tarybą, T‑135/96, Rink. p. II‑2335, 63 punktas ir 2002 m. spalio 10 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Japan Tobacco ir JT International prieš Parlamentą ir Tarybą, T‑223/01, Rink. p. II‑3259, 28 punktas).
57 Be to, pagal nusistovėjusią teismų praktiką aktas yra taikomas visuotinai, jei taikomas objektyviai apibrėžtoms aplinkybėms ir daro teisinį poveikį bendrai ir abstrakčiai numatytų asmenų kategorijoms (1996 m. liepos 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Weber prieš Komisiją, T‑482/93, Rink. p. II‑609, 55 punktas ir 2000 m. gruodžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Galileo ir Galileo International prieš Tarybą, T‑113/99, Rink. p. II‑4141, 45 punktas).
58 Tačiau negalima atmesti galimybės, kad nuostata, kuri dėl savo prigimties ir reikšmės yra visuotinai taikoma, gali būti tiesiogiai ir konkrečiai susijusi su fiziniu ar juridiniu asmeniu (1994 m. gegužės 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Codorniu prieš Tarybą, C‑309/89, Rink. p. I‑1853, 19 punktas ir 2001 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas Antillean Rice Mills prieš Tarybą, C‑451/98, Rink. p. I‑8949, 46 punktas).
59 Be to, iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad privataus asmens atžvilgiu priemonė taikoma tiesiogiai tik tada, kai skundžiama Bendrijos priemonė tiesiogiai veikia šio privataus asmens teisinę padėtį ir nepalieka vertinimo laisvės adresatui, atsakingam už jos įgyvendinimą, vykstantį automatiškai ir kyla tik iš Bendrijos teisės normų, netaikant papildomų įgyvendinančių nuostatų (žr. 1998 m. gegužės 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dreyfus prieš Komisiją, C‑386/96 P, Rink. p. I‑2309, 43 punktą ir minėtą teismų praktiką bei 2004 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Institouto N. Avgerinopoulou ir kt. prieš Komisiją, T‑139/02, dar nepaskelbtos Rinkinyje, 62 punktą ir minėtą teismų praktiką).
60 Dėl konkretaus intereso būtina nurodyti, kad toks visuotinai taikomas aktas, kaip antai direktyva, gali būti konkrečiai susijęs su fiziniais ar juridiniais asmenimis tik tada, jeigu su jais susijęs dėl kai kurių jiems būdingų savybių arba faktinės padėties, kurios skiria nuo kitų asmenų ir dėl to individualizuoja kaip sprendimo adresatus (1991 m. gegužės 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Extramet Industrie prieš Tarybą, C‑358/89, Rink. p. I‑2501, 16 punktas; 58 punkte minėto sprendimo Codorniu prieš Tarybą 20 punktas; 58 punkte minėto sprendimo Antillean Rice Mills prieš Tarybą 49 punktas ir 2002 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C‑50/00 P, Rink. p. I‑6677, 36 punktas).
61 Be to, tuo atveju, kai ieškinį pateikia daug ieškovų, jis yra priimtinas, jei vienas iš jų turi teisę kreiptis į teismą. Darant tokią prielaidą, nereikia nagrinėti kitų ieškovų teisės kreiptis į teismą (žr. šiuo klausimu 1993 m. kovo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo CIRFS ir kt. prieš Komisiją, C‑313/90, Rink. p. I‑1125, 30 ir 31 punktus).
62 Šioje byloje reikia atskirai įvertinti, pirma, ieškovų, kurie yra Haustenbach, Furlbach, Wehr-Wapelbach, Rodenbach, Roden‑ ir Wapelbach ir Nördliche Moosheide ir Holter Wald pakrantės gyventojai (toliau – pakrantės gyventojai), padėtį ir, antra, savivaldybės padėtį.
63 Pirma, atsižvelgiant į šalių pateiktus argumentus, iškyla rimta abejonė dėl galimybės, kad ginčijamas sprendimas jiems bus tiesiogiai ir konkrečiai taikomas. Iš tikrųjų pagal 59 punkte minėtą teismų praktiką būtent pakrantės gyventojai turi įrodyti, kad ginčijamas sprendimas jiems taikomas tiesiogiai. Taigi šioje byloje prima facie iš bylos medžiagos nematyti, kad direktyva, kurios pagrindu buvo priimtas ginčijamas sprendimas, nepalieka jokios diskrecijos Vokietijos valdžios institucijoms, kurioms tenka taikyti aktus, perkeliančius direktyvą į nacionalinę teisę.
64 Antra, dėl savivaldybės yra aišku, kad jai ginčijamas sprendimas taikomas tiesiogiai.
65 Iš to matyti, kad jei savivaldybė gali įrodyti, jog ginčijamas sprendimas su ja susijęs dėl jos faktinės padėties, išskiriančios ją iš kitų asmenų, ieškinys yra priimtinas.
66 Tačiau savivaldybė nepateikė jokios informacijos, įrodančios, kad dėl specifinių priežasčių, lyginant su kitais ieškovais, ginčijamas sprendimas jai taikomas tokiu būdu, kuris pakankamai ją apibūdino, jog būtų galima manyti, kad ji su juo konkrečiai susijusi.
67 Kas dėl šiuo klausimu prašyme pateiktų įrodymų, neatskiriamai susijusių su visais ieškovais, reikia konstatuoti, pirma, kad to, jog ginčijamos teritorijos yra tariamai vienintelės teritorijos, nurodytos ginčijamame sprendime, kurios neatitinka direktyvoje nustatytų kriterijų, prima facie nepakanka, kad būtų manoma, jog savivaldybė yra konkrečiai susijusi su šiuo sprendimu.
68 Antra, reikia pastebėti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką bendro intereso, kurį toks juridinis asmuo, kaip antai savivaldybė, kompetentinga spręsti ekonominius klausimus savo teritorijoje, gali turėti siekdamas palankaus rezultato ekonominei savo teritorijos gerovei, nepakanka jį laikyti susijusiu EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme (2003 m. balandžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Nederlandse Antillen, C‑142/00, Rink. p. I‑3483, 69 punktas).
69 Dėl to, atsižvelgiant šalių pateiktus įrodymus šioje proceso stadijoje, yra rimta abejonė dėl galimybės, kad ginčijamas sprendimas konkrečiai susijęs su savivaldybe.
70 Apskritai, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas mano, kad šiuo atveju nebūtina toliau nagrinėti prima facie ieškinio dėl panaikinimo priimtinumo. Iš tikrųjų ieškovai šiaip ar taip neįrodė, kad skubiai būtina priimti sprendimą taikyti prašomas laikinąsias priemones.
Dėl skubos
71 Reikia priminti, kad prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones skuba turi būti vertinama atsižvelgiant į būtinybę priimti laikinąjį sprendimą dėl šių priemonių, kad laikinąsias priemones prašanti taikyti šalis išvengtų didelės ir nepataisomos žalos (1986 m. vasario 6 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Deufil prieš Komisiją, 310/85 R, Rink. p. 537, 15 punktas ir 1999 m. birželio 30 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Pfizer Animal Health prieš Komisiją, T‑13/99 R, Rink. p. II‑1961, 134 punktas). Būtent pastaroji šalis turi įrodyti, kad nesulauks pagrindinės bylos nagrinėjimo baigties nepatirdama tokios žalos (1991 m. gegužės 8 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Belgija prieš Komisiją, C‑356/90 R Rink. p. I‑2423, 23 punktas ir 2001 m. lapkričio 15 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Duales System Deutschland prieš Komisiją, T‑151/01 R, Rink. p. II‑3295, 187 punktas).
72 Nors aišku, kad, siekiant nustatyti, jog buvo padaryta didelė ir nepataisoma žala, vykstant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrai, nėra būtina reikalauti, kad žalos atsiradimas būtų nustatytas visiškai aiškiai, o pakanka, jog žala yra numatoma pakankamai tikėtina, vis dėlto ieškovai privalo įrodyti faktus, kuriais tariamai grindžiamas didelės ir nepataisomos žalos atsiradimas, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas galėtų įvertinti jos tikimybę (žr. šiuo klausimu 1993 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo nutarties Vokietija prieš Tarybą, C‑280/93 R, Rink. p. I‑3667, 34 punktą ir 1999 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties HFB ir kt. prieš Komisiją, C‑335/99 P(R), Rink. p. I‑8705, 67 punktą).
73 Šioje byloje visų pirma reikia atskirti numanomai galimą žalą pakrantės gyventojams, kurie, ieškovų teigimu, patenka į direktyvos taikymo sritį pagal ginčijamą sprendimą, nuo galimos žalos savivaldybei.
74 Kiek tai susiję su poveikiu laisvam ieškovų – tiek savininkų, tiek nuomininkų – naudojimosi teisių įgyvendinimui, kalbama apie neaiškią ir hipotetinę riziką. Prašymas nepagrįstas jokiais konkrečiais įrodymais ir nepaaiškina, kas sudaro šią riziką. Be to, nurodomos aplinkybės gali sukelti riziką ne dabar, o ateityje, ir ši rizika yra netikra bei abejotina.
75 Kad ieškovų argumentas dėl numanomos ginčijamo sprendimo žalos tam tikrai veiklai galėtų būti suprastas ta prasme, kad nurodytą žalą patirs kiti asmenys nei ieškovai, reikia konstatuoti, kad tokia žala ieškovai negali naudingai remtis, nes žalą, kuria siekiama įrodyti skubos būtinumą, turi būti patyręs prašymą patikęs asmuo (pirmiau esančiame 71 punkte minėtos nutarties Pfizer Animal Health prieš Tarybą 136 punktas).
76 Kad argumentai dėl pakrantės gyventojų teisių pažeidimo, įskaitant jų darbo praradimą, galėtų būti suprasti ta prasme, kad nurodyta tokio pobūdžio žala negali būti, išskyrus išimtines aplinkybes, laikoma nepataisoma ar sunkiai pataisoma, jei ją galima atlyginti vėliau sumokant piniginę kompensaciją (žr. pirmiau esančiame 71 punkte minėtos nutarties Pfizer Animal Health prieš Tarybą 137 punktą ir minėtą teismų praktiką). Taigi šioje byloje ieškovai nepasirėmė argumentais, kurie gali būti laikomi išskirtinių aplinkybių sudedamosiomis dalimis.
77 Kalbant apie numanomą žalą savivaldybės kompetencijai teritorijos tvarkymo srityje pastarosios teiginiai yra hipotetinio pobūdžio. Kaip ji pati pabrėžia, šie teiginiai susiję su vystymo projektais ateityje. Be to, prašyme yra tik elementarūs paaiškinimai apie tuos projektus. Ji nepateikė jokių konkrečių įrodymų ir nenurodo, kodėl žala didelė ir, ne gana to, nepataisoma. Šie teiginiai neįrodo, kad žala gali būti padaryta dabar, o tik ateityje, ir tokia žala yra netikra bei abejotina.
78 Dėl trečiojo ieškovų argumento dėl galimybės pateikti įrodymus, jog nėra saugomų gyvūnų ir augalų rūšių ginčijamose teritorijose, Komisija teisingai mano, jog šis argumentas negali įrodyti didelės ir nepataisomos žalos perspektyvos.
79 Šiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad ieškovų pateikta informacija, kuri, kaip jau buvo pažymėta anksčiau, yra bendro, neaiškaus ir hipotetinio pobūdžio, nėra paremta pakankamais įrodymais, neleidžia pakankamai teisiškai nustatyti, kad, netaikant prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovai patirs didelę ir nepataisomą žalą.
80 Taigi ieškovai neįrodė, kad skubos sąlyga patenkinta. Todėl prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti atmestas, nesant reikalo spręsti dėl jo priimtinumo, nei nagrinėti, ar patenkintos kitos laikinųjų priemonių taikymo sąlygos.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO PIRMININKAS
nutaria:
1. Atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
2. Atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.
Paskelbta 2005 m. liepos 5 d. Liuksemburge.
PRIEDAS
Bernhard Bröckling, gyvenantis Hövelhof (Vokietija),
Johannes Bröckling, gyvenantis Hövelhof (Vokietija),
Hedwig Bröckling, gyvenanti Hövelhof (Vokietija)
Josef Flüter, gyvenantis Hövelhof (Vokietija),
Karl-Heinz Fritze, gyvenantis Hövelhof (Vokietija),
Heinz Göke, gyvenantis Hövelhof (Vokietija),
Alwine Griffiths, gyvenanti Hövelhof (Vokietija),
Dieter Johannesmeier, gyvenantis Hövelhof (Vokietija),
Reinhard Jostwerner, gyvenantis Hövelhof (Vokietija),
Meinolf Kirchhoff, gyvenantis Hövelhof (Vokietija),
Ursula Klausfehring, gyvenanti Hövelhof (Vokietija),
Gerhard Korsmeier, gyvenantis Hövelhof (Vokietija),
Raimund Korsmeier, gyvenantis Hövelhof (Vokietija),
Mike Leuschner, gyvenantis Hövelhof (Vokietija),
Jürgen Linse, gyvenantis Hövelhof (Vokietija),
Martin Steffens, gyvenantis Hölvelhof (Vokietija),
Hartwig Pollmeier, gyvenantis Hövelhof (Vokietija),
Anton Rampsel, gyvenantis Hövelhof (Vokietija),
Irene Rampsel, gyvenanti Hövelhof (Vokietija),
Franz-Josef Regenhard, gyvenantis Hövelhof (Vokietija),
Johannes Relard, gyvenantis Hövelhof (Vokietija),
Karl-Heinz Relard, gyvenantis Hövelhof (Vokietija),
Hubert Rodehutscord, gyvenantis Hövelhof (Vokietija),
Heinz Schlotmann, gyvenantis Hövelhof (Vokietija),
Norbert Altemeyer, gyvenantis Hövelhof (Vokietija),
Beate Beckmann, gyvenanti Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Gerhard Benteler, gyvenantis Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Rainer Benteler, gyvenantis Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Carl-Stefan Biermeier, gyvenantis Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Josef Biermeier, gyvenantis Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Manfred Block, gyvenantis Hövelhof (Vokietija),
Ludwig Brinkmann, gyvenantis Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Karl-Heinz Deppe, gyvenantis Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Friedhelm Dirks, gyvenantis Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Siegfried Engelns, gyvenantis Hövelhof (Vokietija),
Wilhelm Ennekens, gyvenantis Hövelhof (Vokietija),
Johannes Evers, gyvenantis Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Elke Furlkröger, gyvenanti Hövelhof (Vokietija),
Reinhard Furlmeier, gyvenantis Hövelhof (Vokietija),
Andreas Gutsche, gyvenantis Hövelhof (Vokietija),
Franz Hachmann, gyvenantis Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Heinz Meermeier, gyvenantis Hövelhof (Vokietija),
Barbera Meermeier, gyvenanti Hövelhof (Vokietija),
Heike Meuser, gyvenantis Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Ferdinand Brock, gyvenantis Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Maria Brock, gyvenanti Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Monika Plasshenrich, gyvenanti Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Heinrich Plasshenrich, gyvenantis Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Manfred Jürgenliemke, gyvenantis Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Ludwig Teichmann, gyvenantis Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Ute Teichmann, gyvenanti Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Senne Großwild Safari-Land GmbH, įsteigta Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Renate Henning, gyvenanti Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Udo Henning, gyvenantis Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Karl-Heinz Kleinemeier, gyvenantis Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Hubert Sander, gyvenantis Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Elisabeth Kipshagen, gyvenanti Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Meinolf Benteler, gyvenantis Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Richard Berens, gyvenantis Hövelhof (Vokietija),
Hans-Josef Joachim, gyvenantis Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Inge Jostameling, gyvenanti Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Rudolf Jürgenliemke, gyvenantis Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Edmund Jürgenliemke, Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Kunigunde Jürgenliemke, Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Franz-Josef Kipshagen, gyvenantis Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Heidrun Kreyer, gyvenanti Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Werner Lienen, gyvenantis Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Ulrich Wend, gyvenantis Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Monika Winter, gyvenanti Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Christiane Füchtemeier, gyvenanti Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Frank Röllke, gyvenantis Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Gabriele Berenbrinker, gyvenanti Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Josef Delker, gyvenantis Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Josef Dresselhaus, gyvenantis Verl (Vokietija),
Norbert Hunke, gyvenantis Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Heribert Rodenbecken-Schnieder, gyvenantis Verl (Vokietija),
Josef Ewers, gyvenantis Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Hövelhof savivaldybė, įsteigta Hövelhof (Vokietija),
Bussemas & Pollmeier GmbH & CO. KG, įsteigta Verl (Vokietija),
Reinhard Goldkuhle, gyvenantis Schloß Holte Stukenbrock (Vokietija),
Meinolf Maasjost, gyvenantis Verl (Vokietija).