Laikina versija
TEISINGUMO TEISMO PIRMININKO PAVADUOTOJO NUTARTIS
2024 m. balandžio 11 d.(*)
„Apeliacinis skundas – Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Konkurencija – Koncentracija – Žiniasklaidos rinka – Prašymas pateikti informacijos – Asmens duomenys – Skuba – Nusikalstamos veikos padarymas“
Byloje C‑89/24 P(R)
dėl 2024 m. vasario 2 d. pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 57 straipsnio antrą pastraipą pateikto apeliacinio skundo
Lagardère SA, įsteigta Paryžiuje (Prancūzija), atstovaujama advokatų G. Aubron, C. Bocket ir D. Théophile,
apeliantė,
dalyvaujant kitai proceso šaliai:
Europos Komisijai, atstovaujamai P. Caro de Sousa, B. Cullen ir D. Viros,
atsakovei pirmojoje instancijoje,
TEISINGUMO TEISMO PIRMININKO PAVADUOTOJAS,
išklausęs generalinį advokatą M. Szpunar,
priima šią
Nutartį
1 Apeliaciniu skundu Lagardère SA prašo panaikinti 2024 m. sausio 19 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo pirmininko nutartį Lagardère / Komisija (T‑1119/23 R, EU:T:2024:16, toliau – skundžiama nutartis), kuria jis atmetė jos prašymą, pirma, sustabdyti 2023 m. rugsėjo 19 d. Komisijos sprendimo C(2023) 6429 final, susijusio su Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalies taikymo procedūra (byla M.11184 – Vivendi / Lagardère), iš dalies pakeisto 2023 m. spalio 27 d. Komisijos sprendimu C(2023) 7464 final, (toliau – ginčijamas sprendimas) vykdymą, taip pat, antra, kaip prevencinę priemonę, įpareigoti ją išsaugoti visus asmenų, su kuriais susijęs ginčijamas sprendimas, dokumentus, kurie gali būti svarbūs Europos Komisijos tyrimui.
Ginčo aplinkybės
2 Ginčo aplinkybės išdėstytos skundžiamos nutarties 2–8 punktuose. Šio proceso tikslais jas galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.
3 2022 m. spalio 24 d. Vivendi SE pranešė Komisijai apie koncentraciją, kurią sudarė Lagardère SA išimtinės kontrolės įgijimas. 2023 m. birželio 9 d. Komisija leido vykdyti šią koncentraciją su sąlyga, kad Vivendi laikysis prisiimtų įsipareigojimų.
4 2023 m. liepos 25 d. Komisija informavo Vivendi apie pradėtą oficialų tyrimą dėl galimo ankstyvo koncentracijos įvykdymo. Vykstant šiai procedūrai 2023 m. rugsėjo 19 d. Sprendimu C(2023) 6429 final Komisija išsiuntė Lagardère prašymą pateikti informacijos ir nustatė terminą, kuris baigėsi 2023 m. spalio 27 d. 2023 m. spalio 27 d. Sprendimu C(2023) 7464 final ši institucija tą terminą pratęsė iki 2023 m. gruodžio 1 d.
Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiama nutartis
5 2023 m. lapkričio 27 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Lagardère ieškinį, kuriuo ji prašė panaikinti ginčijamą sprendimą.
6 Atskiru dokumentu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2023 m. lapkričio 28 d.) Lagardère pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones; ji prašė, pirma, sustabdyti šio sprendimo vykdymą ir, antra, kaip prevencinę priemonę įpareigoti ją saugoti visus asmenų, su kuriais susijęs šis sprendimas, dokumentus, kurie gali būti svarbūs Komisijos tyrimui.
7 2023 m. lapkričio 29 d. Nutartimi Lagardère / Komisija (T‑1119/23 R), priimta remiantis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 157 straipsnio 2 dalimi, Bendrojo Teismo pirmininkas nurodė sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą, kol bus priimta nutartis, kuria bus užbaigtas procesas byloje T‑1119/23 R, nedarant poveikio Lagardère pareigai tęsti informacijos rinkimą ir elektroninėse laikmenose saugoti visus su šiuo sprendimu susijusius dokumentus, kurie gali būti svarbūs Komisijos tyrimui.
8 Skundžiama nutartimi Bendrojo Teismo pirmininkas atmetė šios nutarties 6 punkte nurodytą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones motyvuodamas tuo, kad Lagardère neįrodė, jog tenkinama skubos sąlyga, ir panaikino savo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį (T‑1119/23 R).
9 Pirma, skundžiamos nutarties 29 punkte Bendrojo Teismo pirmininkas nusprendė, kad rizika, jog vykstant procesui, kuriame turėjo būti priimta ši nutartis, Lagardère bus skirtos periodinės arba vienkartinės baudos, yra hipotetinė.
10 Antra, minėtos nutarties 39 punkte jis nusprendė, kad taip pat reikia atmesti argumentą, susijusį su tariama žala, atsiradusia dėl Lagardère darbuotojų ir atstovų teisės į privataus gyvenimo apsaugą rizikos. Šiuo klausimu tos pačios nutarties 40–42 punktuose jis, be kita ko, nusprendė, kad Lagardère nepakankamai įrodė, jog jai gresia baudžiamosios sankcijos.
Apeliacinio proceso šalių reikalavimai ir procesas Teisingumo Teisme
11 Lagardère Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą nutartį,
– nuspręsti, kad byloje T‑1119/23 R Lagardère pateiktas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra skubus,
– grąžinti šią bylą Bendrajam Teismui dėl likusios dalies arba, jei Teisingumo Teismas mano, kad turi pakankamai informacijos, priimti galutinį sprendimą dėl šio prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones,
– sustabdyti ginčijamu sprendimu, iš dalies pakeistu 2024 m. sausio 24 d. Komisijos sprendimu C(2024) 572 final, nustatytos Lagardère pareigos rinkti ir perduoti Komisijai dokumentus, esančius tam tikrų Lagardère darbuotojų ir atstovų privačiose ar asmeninėse elektroninio pašto dėžutėse ir privačiuose ar asmeniniuose mobiliuosiuose įrenginiuose, vykdymą, kol Bendrojo Teismo pirmininkas iš naujo priims sprendimą dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje T‑1119/23 R arba, jei to nebus padaryta, kol Bendrasis Teismas priims sprendimą dėl ieškinio dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, ir
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi abiejose instancijose išlaidas.
12 Komisija Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti apeliacinį skundą ir
– priteisti iš Lagardère bylinėjimosi išlaidas.
13 2024 m. vasario 6 d. Nutartimi Lagardère / Komisija (C‑89/24 P(R)-R, EU:C:2024:120), priimta remiantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 160 straipsnio 7 dalimi, Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas nurodė sustabdyti ginčijamu sprendimu nustatytos Lagardère pareigos rinkti ir perduoti Komisijai dokumentus, esančius privačiose ar asmeninėse elektroninio pašto dėžutėse ir tam tikrų Lagardère darbuotojų ir atstovų privačiuose ar asmeniniuose mobiliuosiuose įrenginiuose, vykdymą, kol bus priimta nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje C‑89/24 P(R)-R arba nutartis dėl šio apeliacinio skundo, nelygu kuri iš jų bus priimta anksčiau, nedarant poveikio Lagardère pareigai imtis visų būtinų priemonių, kad būtų užtikrintas visų šių dokumentų išsaugojimas.
Dėl apeliacinio skundo
14 Grįsdama apeliacinį skundą Lagardère nurodo tris pagrindus: pirma, teisės į privataus gyvenimo apsaugą ir susirašinėjimo slaptumą pažeidimas, antra, akivaizdi klaida vertinant nurodytą žalą ir, trečia, teisės į gynybą pažeidimas.
Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmos dalies
Argumentai
15 Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje Lagardère teigia, kad Bendrojo Teismo pirmininkas iškraipė jos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kai skundžiamos nutarties 40 punkte nusprendė, kad šiame prašyme yra ypač daug trūkumų.
16 Iš tiesų šiame punkte pateiktas Bendrojo Teismo pirmininko teiginys, kad prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra nei nuorodos į aktą, kuriame aprašyta nusikalstamos veikos sudėtis, nei patikslinimų dėl skirtos bausmės, yra klaidingas. Atitinkami Prancūzijos teisės aktai visiškai aiškiai išdėstyti šio prašymo 35 ir 38 punktuose. Be to, prie minėto prašymo Lagardère pridėjo konsultaciją su advokatu, kuris specializuojasi privataus gyvenimo apsaugos, susijusios su naujosiomis technologijomis, srityje, ir šiame dokumente tie aktai nurodyti.
17 Taigi Bendrojo Teismo pirmininkas neturėjo pagrindo skundžiamos nutarties 41 punkte konstatuoti, kad Lagardère nurodyta žala buvo nepakankamai pagrįsta.
18 Komisija visų pirma teigia, kad visas pirmasis pagrindas yra nereikšmingas. Iš tiesų šiuo pagrindu Bendrojo Teismo pirmininkui priekaištaujama, kad jis neišnagrinėjo fumus boni juris sąlygos, nors jam užteko konstatuoti, kad nebuvo įvykdyta skubos sąlyga.
19 Komisija papildomai nurodo, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis yra nepagrįsta. Šiuo klausimu ji pažymi, kad prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateiktuose argumentuose, susijusiuose su skuba, nėra aiškiai nurodytas nei aktas, kuriame aprašyta nusikalstamos veikos sudėtis ir kuriuo remiasi Lagardère, nei kokia bausmė jai tariamai skirta.
Vertinimas
20 Pirmiausia pažymėtina, jog apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje tiesiogiai kritikuojami skundžiamos nutarties 40 ir 41 punktuose pateikti argumentai dėl skubos sąlygos, todėl negalima teigti, kad ši dalis grindžiama priekaištu, kad Bendrojo Teismo pirmininkas klaidingai nepriėmė sprendimo dėl fumus boni juris sąlygos.
21 Vadinasi, reikia atmesti Komisijos argumentus, kad visas pirmasis pagrindas yra nereikšmingas, ir įvertinti šio pagrindo pirmos dalies pagrįstumą.
22 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad skundžiamos nutarties 40 punkte Bendrojo Teismo pirmininkas patvirtino, jog prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra „ypač daug trūkumų“, susijusių su rizika, kad Lagardère bus skirtos baudžiamosios sankcijos, nes tame prašyme „buvo nurodyta tokių sankcijų galimybė, nesiremiant aktu, kuriame aprašyta nusikalstamos veikos sudėtis, ir nepatikslinant skirtos bausmės“. Tos nutarties 41 punkte Bendrojo Teismo pirmininkas padarė išvadą, kad dėl minėtų priežasčių Lagardère nurodyta žala yra nepakankamai pagrįsta.
23 Vis dėlto, kaip teigia Lagardère, matyti, kad keliose jos prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones dalyse buvo tiksliai nurodytos Prancūzijos teisės nuostatos, pagal kurias, jos nuomone, jai galėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, jei ji įvykdytų ginčijamą sprendimą, taip pat tokiu atveju skiriamos sankcijos.
24 Taigi, pirma, prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones 35 punkte Lagardère pažymėjo, kad pagal Prancūzijos teisę už susirašinėjimo slaptumo pažeidimą baudžiama, remiantis Prancūzijos baudžiamojo kodekso 226-1 straipsniu. Ji taip pat pacitavo šios nuostatos tekstą ir patikslino, kad už jos nepaisymą numatyta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė ir 45 000 EUR bauda.
25 Toliau šio prašymo 38 punkte Lagardère paminėjo kelias kitas Prancūzijos baudžiamosios teisės nuostatas, kurios, jos nuomone, galėtų būti jai taikomos, t. y. Prancūzijos baudžiamojo kodekso L. 223–6 ir R. 226–1–4 straipsnius, tik jų nepacitavo.
26 Galiausiai minėto prašymo 75 punkte, siekdama įrodyti, kad buvo pažeista teisė į privataus gyvenimo apsaugą, Lagardère nurodė prie to paties prašymo pridėtą advokato konsultaciją. Šioje konsultacijoje visų pirma pateiktas Prancūzijos baudžiamojo kodekso 226-1 ir 226-15 straipsnių tekstas ir nurodyta jų taikymo sritis.
27 Taigi reikia konstatuoti, kad skundžiamos nutarties 40 punkte pritardamas Komisijos argumentams, jog Lagardère prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra „ypač daug trūkumų“, nes jame nurodyta baudžiamųjų sankcijų skyrimo rizika, „nesiremiant aktu, kuriame aprašyta nusikalstamos veikos sudėtis, ir nepatikslinant skirtos bausmės“, Bendrojo Teismo pirmininkas iškraipė šį prašymą.
28 Šio vertinimo negali paneigti Komisijos nurodyta aplinkybė, kad šios nutarties 24–26 punktuose aptarti patikslinimai, susiję su reikšmingomis Prancūzijos teisės normomis, pateikti ne prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones dalyje, susijusioje su skubos sąlyga, o dalyje, skirtoje fumus boni juris sąlygai.
29 Pirma, iš skundžiamos nutarties 40 punkte Bendrojo Teismo pirmininko pavartotų pačių žodžių matyti, jog jis pripažino, kad „trūkumų“ turi ne Lagardère argumentai, susiję su skubos sąlyga, o visas „prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones“.
30 Antra, atsižvelgiant į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros spartumą ir į Bendrajam Teismui pateiktų procesinių dokumentų apimčiai taikomus reikalavimus, negalima reikalauti, kad prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikęs asmuo savo prašymo dalyje, skirtoje skubos sąlygai, nuolat kartotų argumentus, susijusius su faktinėmis ar teisinėmis aplinkybėmis, kurios jau buvo nurodytos kitoje šio prašymo dalyje ir kurios yra svarbios vertinant dvi ar daugiau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų.
31 Vadinasi, apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmai daliai reikia pritarti.
32 Vis dėlto vien konstatavimo, kad skundžiamos nutarties 40 punkte buvo iškraipytas prašymas, neužtenka, kad ta nutartis būtų panaikinta. Tos nutarties 42 punkte Bendrojo Teismo pirmininkas papildomai nurodė dar vieną pagrindą, kuriuo siekiama pagrįsti Lagardère argumentų, susijusių su galimu Prancūzijos baudžiamojo įstatymo taikymu, atmetimą.
33 Šis pagrindas ginčijamas apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmoje dalyje, todėl ją reikia išnagrinėti.
Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmos dalies
Argumentai
34 Apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmoje dalyje Lagardère teigia, kad prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones ji aiškiai nurodė, jog skubos sąlyga buvo įvykdyta dėl to, kad ginčijamu sprendimu ji buvo įpareigota atlikti tyrimo veiksmus, kurie pagal Prancūzijos teisę gali būti kvalifikuojami kaip nusikalstami.
35 Taigi Lagardère nurodytą skubą lemia, pirma, tai, kad įgyvendindama ginčijamą sprendimą ji įvykdytų nusikalstamą veiką, už kurią, antra, jai gali būti skirtos baudžiamosios sankcijos. Tokio pažeidimo padarymas savaime yra žala Lagardère. Taigi Bendrojo Teismo pirmininkas klaidingai nusprendė, kad Lagardère nurodyta žala yra hipotetinė.
36 Komisija iš esmės tvirtina, jog nagrinėjamu atveju negalima sutikti, kad žala, susijusi su Prancūzijos baudžiamosios teisės taikymu, yra pakankamai užtikrinta, nes skundžiamos nutarties 40 ir 41 punktuose Bendrojo Teismo pirmininkas nusprendė, kad rizika, jog Lagardère bus skirtos baudžiamosios sankcijos, yra nepakankamai pagrįsta.
37 Komisija papildomai pažymi, kad Bendrojo Teismo pirmininkas pagrįstai galėjo pateikti šios nutarties 42 punkte nurodytą vertinimą, nes baudžiamojo proceso tikslas yra nustatyti tiek nusikalstamos veikos buvimą, tiek sankciją už tokią veiką, ir kad todėl nusikalstamos veikos buvimas buvo hipotetinis tą dieną, kai jis priėmė sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
38 Galiausiai Komisija pateikia dar vieną papildomą argumentą: Lagardère neįrodė, kad teisiškai negali ginčijamo sprendimo įvykdyti, nes darbdavys neprivalo gauti darbuotojų sutikimo rinkti asmens duomenis, kai tai daroma remiantis Komisijos sprendimu.
Vertinimas
39 Pirmiausia reikia pažymėti, kad išnagrinėjus apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmą dalį matyti, jog skundžiamos nutarties 40 ir 41 punktai grindžiami prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iškraipymu, todėl šiuose punktuose išdėstytais vertinimais negalima veiksmingai remtis siekiant pagrįsti apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmos dalies atmetimą.
40 Skundžiamos nutarties 42 punkte Bendrojo Teismo pirmininkas nusprendė, kad Lagardère nurodyta rizika yra hipotetinė. Jis pažymėjo, kad baudžiamųjų sankcijų skyrimas neišvengiamai grindžiamas tam tikrais veiksmais, kurių nacionaliniu lygmeniu turi imtis kompetentingos baudžiamojo persekiojimo institucijos arba potencialūs nukentėjusieji nuo veikų, kurios gali būti pripažintos nusikalstamomis. Jis padarė išvadą, kad šiame proceso etape buvo mažų mažiausiai per anksti teigti, jog ginčijamo sprendimo įgyvendinimas neabejotinai sukeltų tokios sankcijos riziką Lagardère.
41 Šiuo klausimu svarbu pabrėžti, kad, kaip teigia Lagardère, prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateiktais argumentais buvo siekiama įrodyti, jog ginčijamu sprendimu jai ir jos atstovams dėl to, kad ji buvo priversta pažeisti savo teisines pareigas, buvo padaryta didelė žala, „įskaitant baudžiamąsias sankcijas – baudas ir laisvės atėmimą“. Šio prašymo 148 punkte taip pat patikslinta, kad nurodyta žala bus nepataisoma, „nes [nagrinėjamų] teisės nuostatų pažeidimas yra galutinai ir negrįžtamai akivaizdus“.
42 Taigi reikia pripažinti, kad Lagardère nurodyta žala atsirado ne tik dėl galimo baudžiamųjų sankcijų skyrimo, bet ir dėl paties įpareigojimo daryti nusikalstamas veikas.
43 Skundžiamos nutarties 42 punkte aptariama tik baudžiamosios sankcijos skyrimo rizika, bet nenagrinėjami Lagardère argumentai, kad jai daroma žala, įpareigojant ją daryti nusikalstamas veikas.
44 Antra, kalbant apie riziką, kad gali būti skirta baudžiamoji sankcija, tiek iš Lagardère prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tiek iš skundžiamos nutarties 21 punkte pateiktos jos argumentų santraukos matyti, kad, kaip ši bendrovė nurodo grįsdama apeliacinį skundą, ji siekė įrodyti šios rizikos buvimą, teigdama, jog tam, kad įvykdytų ginčijamą sprendimą, ji bus priversta padaryti nusikalstamas veikas, už kurias gali būti skiriama tokia sankcija.
45 Vadinasi, ginčijamo sprendimo įgyvendinimo ir galimo baudžiamųjų sankcijų skyrimo, kuriuo rėmėsi Lagardère, ryšį lemia ne aplinkybė, kad tokios sankcijos jai galėjo būti skirtos remiantis tuo sprendimu, o nurodyta aplinkybė, kad tame sprendime Komisijos pateikto informacijos prašymo vykdymas neišvengiamai užtrauktų Lagardère baudžiamąją atsakomybę už taikytiname baudžiamajame įstatyme apibrėžtą nusikalstamą veiką.
46 Veiksmų, už kuriuos Lagardère gali kilti baudžiamoji atsakomybė, atlikimas priklauso tik nuo jos elgesio, o ne nuo baudžiamojo proceso prieš ją pradėjimo ar baigties.
47 Taigi, kadangi Bendrojo Teismo pirmininkas neatmetė šios nutarties 44 punkte išdėstyto teiginio, jis negalėjo atmesti rizikos, kad siekdama įvykdyti ginčijamą sprendimą, Lagardère iš tikrųjų gali būti priversta padaryti nusikalstamų veikų, remdamasis tuo, kad baudžiamojo proceso pradėjimas ar baigtis priklausė nuo vėlesnių baudžiamojo persekiojimo institucijų ar potencialių nukentėjusiųjų procesinių veiksmų.
48 Tokiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į tai, kad tokių pažeidimų padarymas gali a posteriori pateisinti Lagardère baudžiamąjį persekiojimą ir baudžiamųjų sankcijų jai skyrimą, o galimas ginčijamo sprendimo padarinių sustabdymas nuo tokio persekiojimo pradžios nebegalėtų užkirsti kelio tokių sankcijų skyrimui, prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriuo būtų siekiama tokio sustabdymo, pateikimas tuo metu nebeturėtų jokios naudos.
49 Vadinasi, Bendrojo Teismo pirmininkas padarė teisės klaidą, kai skundžiamos nutarties 42 punkte nusprendė, jog Lagardère per anksti rėmėsi rizika, kad įvykdžius ginčijamą sprendimą jai bus skirtos baudžiamosios sankcijos.
50 Komisijos papildomai pateikti argumentai negali paneigti šio vertinimo. Šie argumentai iš esmės grindžiami teiginiu, kad veiksmai, kurių Lagardère turi imtis, siedama įvykdyti ginčijamą sprendimą, neprieštarauja taikytinai teisei, tačiau šio teiginio 42 punkte Bendrojo Teismo pirmininkas nepatvirtino.
51 Vadinasi, antrojo pagrindo pirmai daliai reikia pritarti.
52 Iš skundžiamos nutarties 40–42 punktuose padarytų klaidų matyti, kad toje nutartyje nėra jokio pagrindo atmesti Lagardère argumentus, kad jai kyla rizika patirti žalą dėl Prancūzijos baudžiamojo įstatymo taikymo.
53 Kadangi prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo atmestas dėl to, kad Lagardère neįrodė, jog įvykdyta skubos sąlyga, iš šių klaidų matyti, kad skundžiamos nutarties rezoliucinė dalis yra nepagrįsta.
54 Vadinasi, reikia panaikinti visą skundžiamą nutartį ir nėra reikalo nagrinėti nei kitų apeliacinio skundo pirmojo ir antrojo pagrindų dalių, nei trečiojo pagrindo.
Dėl Bendrajame Teisme pateikto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones
55 Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirma pastraipa, jeigu Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą, jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jeigu toje bylos stadijoje tai galima padaryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą. Ši nuostata taip pat taikoma apeliaciniams skundams, pateiktiems pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 57 straipsnio antrą pastraipą (2022 m. gegužės 24 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojo nutarties Puigdemont i Casamajó ir kt. / Parlamentas ir Ispanija, C‑629/21 P(R), EU:C:2022:413, 172 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
56 Šiuo tikslu svarbu priminti, kad Bendrojo Teismo procedūros reglamento 156 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog prašymuose taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti nurodytas ginčo dalykas, aplinkybės, patvirtinančios skubą, ir faktiniai bei teisiniai pagrindai, prima facie pagrindžiantys prašomos laikinosios apsaugos priemonės taikymo būtinumą. Taigi, remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas gali sustabdyti vykdymą ir taikyti kitas laikinąsias apsaugos priemones, jei nustatyta, jog jų taikymą prima facie pateisina faktinės ir teisinės aplinkybės (fumus boni juris) ir jos yra skubios dėl to, kad siekiant išvengti didelės ir nepataisomos žalos tų priemonių prašančios šalies interesams būtina, kad jos būtų priimtos ir pradėtų veikti prieš priimant sprendimą dėl ieškinio iš esmės. Šios sąlygos yra kumuliacinės, todėl prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti atmestas, jei nėra tenkinama bent viena iš šių sąlygų. Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas prireikus taip pat palygina esamus interesus (2022 m. gegužės 24 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojo nutarties Puigdemont i Casamajó ir kt. / Parlamentas ir Ispanija, C‑629/21 P(R), EU:C:2022:413, 175 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
57 Nagrinėdamas šias sąlygas, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi didelę diskreciją ir, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali laisvai nuspręsti, kaip šios sąlygos turi būti tikrinamos, taip pat šio nagrinėjimo tvarką, nes jokioje Sąjungos teisės normoje jam nenustatyta analizės sistema, pagal kurią turėtų būti vertinama būtinybė priimti laikiną sprendimą (2021 m. liepos 16 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojo nutarties Symrise / ECHA, C‑282/21 P(R), EU:C:2021:631, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
58 Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į Bendrojo Teismo pirmininko jau atliktus vertinimus ir į rašytinę proceso dalį tarp šalių, Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas turi pakankamai informacijos, kad galėtų priimti galutinį sprendimą dėl skubos sąlygos šioje byloje.
Argumentai
59 Siekdama įrodyti, kad tenkinama skubos sąlyga, Lagardère nurodo kelias atskiras žalos rūšis.
60 Dėl argumentų, kad ginčijamu sprendimu Lagardère įpareigojama nepaisyti savo darbuotojų ir atstovų pagrindinių teisių, kuriuos reikia nagrinėti pirmiausia, ji teigia, kad įgyvendindama šį sprendimą ji nevykdytų savo teisinių pareigų tų asmenų atžvilgiu.
61 Pirma, Lagardère turėjo ieškoti dokumentų, su kuriais ji neturi teisės susipažinti, ir perduoti juos Komisijai, net jei jie susiję su duomenų subjektų privačiu gyvenimu. Taigi ji rizikuotų patirti didelę žalą, jei būtų priversta nevykdyti savo teisinių pareigų, ir dėl to jai ir jos atstovams grėstų baudžiamosios sankcijos, t. y. bauda ir laisvės atėmimas. Tokia žala būtų nepataisoma, nes atitinkamas teisinių pareigų nevykdymas būtų galutinai ir nepataisomai akivaizdus.
62 Antra, ginčijamu sprendimu Lagardère būtų įpareigota neatsižvelgti į jai dirbančių žurnalistų šaltinių slaptumą; dėl to jie pareikštų ieškinių.
63 Šiuo klausimu Komisija tvirtina, pirma, kad šiuo atveju nenustatyta baudžiamųjų sankcijų skyrimo rizika. Taigi prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ypač daug trūkumų: jame kalbama apie baudžiamųjų sankcijų galimybę, bet nenurodytas aktas, kuriame aprašyta nusikalstamos veikos sudėtis, ir nepatikslinama skirta bausmė. Be to, ši rizika yra hipotetinė, nes baudžiamųjų sankcijų skyrimas neišvengiamai grindžiamas visais veiksmais, kurių turi imtis baudžiamojo persekiojimo institucijos arba potencialūs nukentėjusieji. Be to, Lagardère neprivalo gauti savo darbuotojų ar atstovų sutikimo, kad įvykdytų ginčijamą sprendimą.
64 Antra, atlikdama tyrimą Komisija neišvengiamai tvarkytų asmens duomenis. Vien tai, kad ji tikrina tokių duomenų reikšmingumą, savaime negali sukelti didelės ir nepataisomos žalos, nors Lagardère nepranešė apie jautrių, intymiausiai sričiai priskiriamų duomenų atskleidimo riziką. Bet kuriuo atveju Lagardère turi įrodyti tokios rizikos buvimą. Be to, šiuo klausimu Komisija numatė specialias procedūrines garantijas.
Vertinimas
65 Iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros tikslas – garantuoti būsimo galutinio sprendimo veiksmingumą, kad būtų išvengta Teisingumo Teismo užtikrinamos teisinės apsaugos spragų. Būtent siekiant šio tikslo, skubą reikia vertinti atsižvelgiant į būtinybę priimti laikiną sprendimą tam, kad šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepatirtų didelės ir nepataisomos žalos. Ši šalis turi pateikti įrodymų, kad negali laukti bylos nagrinėjimo iš esmės baigties, nepatirdama tokios žalos. Nors iš tiesų tam, kad būtų nustatyta, jog ši žala patiriama, nebūtina reikalauti, kad žalos atsiradimas ir neišvengiamumas būtų nustatyti visiškai užtikrintai, užtenka, kad žala būtų pakankamai tikėtina, vis dėlto šalis, kuri prašo taikyti laikinąją apsaugos priemonę, privalo įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžiama galimybė patirti tokią žalą (2022 m. gegužės 24 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojo nutarties Puigdemont i Casamajó ir kt. / Parlamentas ir Ispanija, C‑629/21 P(R), EU:C:2022:413, 75 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
66 Siekiant patikrinti, ar tenkinama skubos sąlyga, reikia išnagrinėti teiginį, kad Lagardère gali patirti didelę ir nepataisomą žalą dėl to, kad, siekdama įvykdyti ginčijamą sprendimą, ji bus priversta padaryti nusikalstamas veikas.
67 Nors Komisija teigia, kad laikinųjų apsaugos priemonių prašyme yra trūkumų, susijusių su Prancūzijos teisės normų, kuriomis Lagardère remiasi šiuo klausimu, turiniu, iš šios nutarties 23–30 punktų matyti, kad šį argumentą reikia atmesti.
68 Kiek tai susiję su šių normų turiniu, iš šio prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurio apimties šiuo klausimu Komisija neginčija, matyti, kad Prancūzijos teisėje numatyta, jog už kito asmens teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimą, kai be autoriaus sutikimo perduodama privačiai išsakyti žodžiai arba nesąžiningai atskleidžiama elektroniniu būdu atsiųsta, perduota ar gauta korespondencija, baudžiama laisvės atėmimo bausme ir bauda.
69 Ginčijamu sprendimu Lagardère įpareigojama surinkti visus per kelerius metus tarp kelių fizinių asmenų įvairiomis ryšio priemonėmis vykusį susirašinėjimą, taip pat tam tikrą susirašinėjimą tarp kitų fizinių asmenų ir perduoti surinktus duomenis Komisijai.
70 Neginčijama, kad pagal to sprendimo 2 punktą ši pareiga apima ir atitinkamų darbuotojų bei atstovų susirašinėjimą naudojantis privačiomis ar asmeninėmis elektroninio pašto dėžutėmis ir privačiais ar asmeniniais mobiliaisiais prietaisais, jeigu šios elektroninio pašto dėžutės ir šie prietaisai bent vieną kartą buvo naudojami verslo ryšiams palaikyti.
71 Tokiomis aplinkybėmis neginčijama, kad, siekdama visiškai įvykdyti ginčijamą sprendimą, Lagardère, kuri nėra viešosios valdžios institucija, turėjo susipažinti su didele dalimi tam tikro savo darbuotojų ir atstovų susirašinėjimo, nors pagal Prancūzijos teisę tokie įgaliojimai jai nėra aiškiai suteikti, taip pat ji tvirtina, ir šiuo atžvilgiu jai nepaprieštarauta, kad negalėjo gauti duomenų subjektų sutikimo.
72 Taigi, atsižvelgiant į Lagardère nurodytų baudžiamųjų nuostatų formuluotes ir į prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei jo prieduose pateiktą informaciją, susijusią su Prancūzijos teise, t. y. informaciją, kurios Komisija tiesiogiai neginčijo, teiginys, kad veiksmai, kurių turėjo imtis Lagardère, kad įvykdytų ginčijamą sprendimą, gali būti laikomi nusikalstama veika pagal Prancūzijos teisę, yra toks tikėtinas, kaip to reikalaujama pagal šios nutarties 65 punkte primintą jurisprudenciją.
73 Nors a priori negalima visiškai atmesti galimybės, kad Lagardère gali visiškai ar iš dalies išvengti baudžiamosios atsakomybės, remdamasi iš ginčijamo sprendimo jai kylančiomis pareigomis ar spaudimu, tai iš esmės yra Prancūzijos teisės klausimas, apie kurį šalys laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui nepateikė jokios informacijos.
74 Nors Komisija teigia, kad Lagardère neprivalo gauti savo darbuotojų ar atstovų sutikimo, kad surinktų ir vėliau šiai institucijai perduotų ginčijamame sprendime nurodytus dokumentus, reikia konstatuoti, kad minėta institucija, remdamasi taikytinais teisės aktais ar ankstesne kompetentingų nacionalinių valdžios institucijų praktika, neįrodė, kad Lagardère gali išvengti bet kokios baudžiamosios atsakomybės rinkdama ir perduodama tai pačiai institucijai visus tame sprendime nurodytus dokumentus be išankstinio duomenų subjektų leidimo tai daryti.
75 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, atsižvelgiant į laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui pateiktus įrodymus, reikia pripažinti, jog Lagardère pakankamai įrodė, kad, siekdama įvykdyti ginčijamą sprendimą, ji būtų priversta atlikti veiksmus, dėl kurių jai galėtų kilti baudžiamoji atsakomybė ir dėl to jai galėtų būti skirtos baudžiamosios sankcijos.
76 Dėl šios nutarties 44–49 punktuose išdėstytų priežasčių aplinkybė, kad dėl tokių sankcijų taikymo kompetentingos institucijos arba potencialūs nukentėjusieji turės imtis procedūrinių priemonių, nereiškia, kad nėra Lagardère nurodytos rizikos.
77 Žala, kurią patyrė Lagardère, turi būti laikoma didele, ypač atsižvelgiant į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis yra stigma ir kad dėl nusikalstamos veikos prieš atstovus ir darbuotojus gali būti prarastas jų pasitikėjimas.
78 Tokia neturtinė žala taip pat būtų nepataisoma, nes galimas ginčijamo sprendimo panaikinimas nei padėtų Lagardère būti atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės, nei apskųsti Lagardère vertinimus dėl nusikalstamos veikos padarymo.
79 Taigi reikia pripažinti, kad nagrinėjamu atveju skubos sąlyga tenkinama.
80 Dėl likusios dalies reikia pažymėti: kadangi Bendrojo Teismo pirmininkas padarė klaidingą išvadą, jog skubos sąlyga netenkinama, ir nenagrinėjo fumus boni juris sąlygos, kurią nagrinėjant reikia įvertinti ir faktines, ir teisines aplinkybes, bylą reikia grąžinti Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą dėl šios sąlygos ir kad prireikus būtų palyginti esami interesai.
Dėl prašymo sustabdyti ginčijamo sprendimo, iš dalies pakeisto 2024 m. sausio 24 d. Komisijos sprendimu C(2024) 572 final vykdymą
81 Iš apeliacinio skundo neaišku, ar prašymą sustabdyti ginčijamo sprendimo, iš dalies pakeisto 2024 m. sausio 24 d. Komisijos sprendimu C(2024) 572 final, vykdymą, kol Bendrojo Teismo pirmininkas iš naujo priims sprendimą dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje T‑1119/23 R arba, jo nesant, kol Bendrasis Teismas priims sprendimą dėl ieškinio byloje T‑1119/23 (toliau – papildomas prašymas), reikia suprasti kaip sutampantį su prašymu patenkinti reikalavimus, pareikštus byloje T‑1119/23 R, ar kaip atskirą reikalavimą.
82 Jei papildomą prašymą reikia aiškinti kaip sutampantį su prašymu patenkinti byloje T‑1119/23 R pateiktus reikalavimus, reikia pažymėti, kad šis prašymas jau išnagrinėtas šios nutarties 58 ir 80 punktuose.
83 Vis dėlto, jei papildomą prašymą reikia aiškinti kaip atskirą reikalavimą, tokiu atveju, pirma, reikia konstatuoti, kad toks prašymas neatitinka Teisingumo Teismo procedūros reglamento 170 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes šioje nuostatoje numatyta, kad apeliantas negali papildyti pirmojoje instancijoje pareikštų reikalavimų.
84 Papildomas prašymas iš dalies skiriasi nuo pirmojoje instancijoje Lagardère suformuluotų reikalavimų.
85 Taigi, net jei papildomą prašymą reikėtų suprasti kaip pateiktą siekiant papildyti pirmoje instancijoje pareikštus reikalavimus, jį reikėtų atmesti kaip nepriimtiną, nes tai yra naujas reikalavimas (pagal analogiją žr. 2023 m. kovo 20 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojo nutarties Xpand Consortium ir kt. / Komisija, C‑739/22 P(R), EU:C:2023:228, 20 punktą).
86 Papildomas prašymas taip pat negali būti laikomas prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 160 straipsnį, nes pagal šio reglamento 160 straipsnio 4 dalį tokio prašymo priimtinumas siejamas su jo pateikimu atskiru dokumentu (pagal analogiją žr. 2023 m. kovo 20 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojo nutarties Xpand Consortium ir kt. / Komisija, C‑739/22 P(R), EU:C:2023:228, 21 punktą).
87 Be to, Lagardère šioje byloje Teisingumo Teismui pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, įregistruotą numeriu C‑89/24 P(R)-R, kuriame nėra reikalavimų, atitinkančių papildomą prašymą.
88 Vadinasi, šį prašymą reikia atmesti kaip nepriimtiną.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
89 Kadangi byla grąžinama Bendrajam Teismui, reikia atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas nutaria:
1. Panaikinti 2024 m. sausio 19 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo pirmininko nutartį Lagardère / Komisija (T‑1119/23 R, EU:T:2024:16).
2. Grąžinti bylą Europos Sąjungos Bendrajam Teismui, kad šis priimtų sprendimą dėl su fumus boni juris sąlygos ir prireikus palygintų esamus interesus.
3. Atmesti Lagardère SA prašymą sustabdyti 2023 m. rugsėjo 19 d. Komisijos sprendimu C(2023) 6429 final, susijusiu su Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalies taikymo procedūra (byla M.11184 – Vivendi / Lagardère), iš dalies pakeistu 2024 m. sausio 24 d. Komisijos sprendimu C(2024) 572 final, nustatytos Lagardère pareigos rinkti ir perduoti Europos Komisijai dokumentus, esančius tam tikrų Lagardère darbuotojų ir atstovų privačiose ar asmeninėse elektroninio pašto dėžutėse ir privačiuose ar asmeniniuose mobiliuosiuose įrenginiuose, vykdymą, kol Europos Sąjungos Bendrojo Teismo pirmininkas iš naujo priims sprendimą dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje T‑1119/23 R arba, jei to nebus padaryta, kol Bendrasis Teismas priims sprendimą dėl ieškinio byloje T‑1119/23 R.
4. Atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.
Parašai.