TEISINGUMO TEISMO (plenarinė sesija)
SPRENDIMAS
2006 m. liepos 11 d.(*)
„EB 213 straipsnio 2 dalis – AE 126 straipsnio 2 dalis – Su Komisijos nario pareigomis susijusių įsipareigojimų pažeidimas – Teisės į pensiją netekimas“
Byloje C‑432/04
dėl 2004 m. spalio 7 d. pagal EB 213 straipsnio 2 dalies trečiąją pastraipą ir AE 126 straipsnio 2 dalies trečiąją pastraipą pareikšto ieškinio,
Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama H.‑P. Hartvig ir J. Currall, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ieškovė,
prieš
Édith Cresson, atstovaujamą advokatų G. Vandersanden, L. Levi ir M. Hirsch,
atsakovę,
palaikomą
Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos E. Belliard, C. Jurgensen, taip pat G. de Bergues, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
įstojusios į bylą šalies,
TEISINGUMO TEISMAS (plenarinė sesija),
kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai P. Jann, A. Rosas ir K. Schiemann, teisėjai J.-P. Puissochet, R. Schintgen, N. Colneric, S. von Bahr (pranešėjas), R. Silva de Lapuerta, K. Lenaerts, P. Kūris, E. Juhász, G. Arestis, A. Borg Barthet, M. Ilešič, J. Klučka ir E. Levits,
generalinis advokatas L. A. Geelhoed,
posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2005 m. lapkričio 9 d. posėdžiui,
susipažinęs su 2006 m. vasario 23 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Europos Bendrijų Komisija savo ieškiniu prašo Teisingumo Teismo konstatuoti favoritizmą ar bent jau akivaizdų aplaidumą, kuriuo É. Cresson pažeidė EB 213 straipsnyje, o taip pat AE 126 straipsnyje numatytus įsipareigojimus, ir atimti iš É. Cresson visą ar dalį teisės į pensiją ar kitas ją pakeičiančias išmokas.
Teisinis pagrindas
2 EB 213 straipsnio 2 dalis numato:
„Bendrijos bendram interesui Komisijos nariai, eidami savo pareigas, yra visiškai nepriklausomi.
Eidami šias pareigas, jie nesiekia gauti ir nepriima jokios vyriausybės ar bet kurio kito subjekto nurodymų. Jie susilaiko nuo bet kokios su savo pareigomis nesuderinamos veiklos. Kiekviena valstybė narė įsipareigoja gerbti šį principą ir nesiekti paveikti Komisijos narių, kai jie atlieka savo užduotis.
Per savo kadenciją Komisijos nariai negali turėti jokio kito mokamo ar nemokamo darbo. Pradėdami eiti pareigas, jie iškilmingai pasižada per savo kadenciją ir jai pasibaigus gerbti su savo pareigomis susijusius įsipareigojimus, ypač savo pareigą sąžiningai ir apdairiai elgtis nustoję eiti šias pareigas, sutikdami eiti tam tikras skiriamąsias pareigas ar gauti tam tikrą naudą. Pažeidus šiuos įsipareigojimus, Teisingumo Teismas, Tarybai ar Komisijai kreipusis, gali nuspręsti, kad atitinkamas narys, atsižvelgiant į aplinkybes, arba atstatydinamas pagal 216 straipsnį, arba netenka teisės į pensiją ar kitas ją pakeičiančias išmokas.“
3 Pagal EB 216 straipsnį:
„Jei kuris nors Komisijos narys nebeatitinka šioms pareigoms keliamų reikalavimų arba yra kaltas padaręs sunkų nusižengimą, Teisingumo Teismas, Tarybai arba Komisijai kreipusis, gali jį atstatydinti.“
4 AE 126 straipsnio 2 dalies nuostatos yra identiškos EB 213 straipsnio 2 dalies nuostatoms.
Kviestiniams mokslininkams taikomos nuostatos
5 1989 m. gruodžio 19 d. Komisija priėmė sprendimą dėl administracinių nurodymų, taikomų pagal tyrimų programas dirbantiems kviestiniams mokslininkams (toliau – sprendimas dėl kviestinių mokslininkų).
6 Šis sprendimas, be kita ko, nustato asmenų, kuriuos galima įdarbinti kaip kviestinius mokslininkus, profesijų kategorijas, taikomą atlyginimų lentelę ir galimų sudaryti sutarčių trukmę. Jis taip pat nustato, kad kviestinis mokslininkas privalo pateikti savo apsilankymo tikslu buvusios veiklos ataskaitą per mėnesį po savo sutarties pasibaigimo.
Faktinės bylos aplinkybės
7 Toliau pateikiamos pagrindinės faktinės aplinkybės, kaip jos išdėstytos ieškinio pareiškime.
8 Édith Cresson buvo Komisijos narė nuo 1995 m. sausio 24 d. iki 1999 m. rugsėjo 8 dienos. 1999 m. kovo 16 d. Komisija, kuriai tada vadovavo J. Santer, pateikė bendrą atsistatydinimo pareiškimą, tačiau toliau ėjo pareigas iki tų pačių metų rugsėjo 8 dienos. É. Cresson kompetencijai priklausė šios sritys: mokslas, moksliniai tyrimai ir plėtra, žmogiškieji ištekliai, švietimas, mokymas ir jaunimo reikalai, o taip pat Jungtinis tyrimų centras (toliau – JTC). Faktinių bylos aplinkybių metu už šiuos sektorius buvo atsakingi XII, XIII.D ir XXII generaliniai direktoratai (GD).
9 Komisijos É. Cresson pateiktus kaltinimus sudaro dvi dalys: viena yra susijusi su R. Berthelot, o kita – su T. Riedinger.
Dėl R. Berthelot
10 É. Cresson pradėjus eiti pareigas jos kabinetas jau buvo suformuotas. Nepaisant to, É. Cresson išreiškė norą įdarbinti vieną savo artimą pažįstamą R. Berthelot kaip „asmeninį patarėją“. Pagal jo gyvenimo aprašymą R. Berthelot buvo gydytojas, profesionalus burnos chirurgas, ėjo ligoninės skyriaus vedėjo pareigas ir buvo trims mėnesiams komandiruotas į nacionalinę mokslinių tyrimų pritaikymo agentūrą (Anvar). Jis gyveno vienoje komunoje netoli Châtellerault miesto (Prancūzija), kurio merė buvo É. Cresson. Dėl savo amžiaus – faktinių bylos aplinkybių metu jam buvo 66 metai – R. Berthelot negalėjo būti įdarbintas kaip laikinasis tarnautojas dirbti Komisijos nario kabineto nariu. É. Cresson kabineto vedėjas F. Lamoureux pranešė jai, kad atsižvelgiant į R. Berthelot amžių jis nemato jokių galimybių įdarbinti šį asmenį Komisijoje.
11 Tuomet É. Cresson, kuri vis dėlto norėjo įdarbinti R. Berthelot kaip asmeninį patarėją, kreipėsi į administraciją prašydama išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis būtų galimas interesanto įdarbinimas. Administracija pasiūlė kelias sutarčių rūšis, pavyzdžiui, konsultanto sutartį, kurios buvo atsisakyta dėl su ja susijusių per didelių išlaidų, ir kviestinio mokslininko sutartį, kuri galiausiai buvo pasirinkta.
12 1995 m. rugsėjo 1 d. R. Berthelot buvo įdarbintas GD XII kaip kviestinis mokslininkas pradiniam šešių mėnesių laikotarpiui. Vėliau šis laikotarpis buvo pratęstas iki 1997 m. vasario pabaigos. Nors įdarbinimas kviestiniu mokslininku suponuoja, kad asmuo vykdo savo pareigas daugiausia JTC arba moksliniais tyrimais užsiimančiuose skyriuose, R. Berthelot dirbo tik É. Cresson asmeniniu patarėju.
13 Neturėdamas savo nuolatinio kabineto R. Berthelot, be kita ko, naudojosi Komisijos nario kabineto priimamuoju. Jis ateidavo į Komisiją antradienio rytą ir išeidavo ketvirtadienio vakarą. Už savo darbą jis žodžiu atsiskaitydavo É. Cresson.
14 Taikant kelių išmokų sutapimo vengimo taisyklę nuo 1996 m. balandžio E. Berthelot mėnesio atlyginimas, kurį jis gaudavo kaip kviestinis mokslininkas, buvo sumažintas atsižvelgiant į jo Prancūzijoje gaunamos pensijos dydį.
15 Netrukus po šio sumažinimo É. Cresson kabinete buvo išleista trylika įsakymų dėl E. Berthelot komandiruočių į Châtellerault miestą laikotarpiu nuo 1996 m. gegužės 23 d. iki 1996 m. birželio 21 d., išmokant jam apie 6900 EUR. Nuo 1999 m. Belgijoje pradėtas baudžiamasis tyrimas parodė, kad įsakymai buvo priimti dėl fiktyvių komandiruočių.
16 Nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. R. Berthelot buvo perkeltas iš II į I kviestinių mokslininkų grupę. Jo mėnesinis atlyginimas, tuo metu buvęs apie 4500 EUR, padidėjo apytikriai 1000 EUR.
17 Pasibaigus jo sutarčiai su GD XII, t. y. 1997 m. kovo 1 d., R. Berthelot buvo pasiūlyta kita kviestinio mokslininko sutartis su JTC vienerių metų laikotarpiui iki 1998 m. vasario pabaigos. Taigi bendra jo darbo kviestiniu mokslininku trukmė buvo dveji su puse metų, nors taisyklės numatė 24 mėnesių maksimalų darbo laikotarpį.
18 1997 m. spalio 2 d. Komisijos finansinės kontrolės tarnyba, vadovaudamasi sprendimu dėl kviestinių mokslininkų, paprašė pateikti jai veiklos ataskaitą, kuri turėjo būti pateikta 1997 m. vasario pabaigoje pasibaigus R. Berthelot sutarčiai. Pagal minėtą sprendimą R. Berthelot turėjo parengti tokią ataskaitą pasibaigus šiai pirmajai sutarčiai, o taip pat pasibaigus jo sutarčiai su JTC. Po keleto priminimų ataskaitos, kurias sudarė skirtingų autorių raštai, sujungti į vieną rinkinį É. Cresson kabinete, pagaliau buvo pateiktos 1998 m. liepos mėnesį.
19 1997 m. gruodžio 31 d. R. Berthelot dėl su sveikata susijusių priežasčių paprašė nutraukti su juo sutartį nuo šios datos. Jo prašymas buvo patenkintas.
20 Vis dėlto É. Cresson kreipėsi į savo kabineto vedėją, prašydama išsiaiškinti, ar – kaip jis pats nurodė – galima surasti „išeitį“ dėl R. Berthelot nuo 1998 m. sausio 1 dienos. Buvo ketinama įdarbinti R. Berthelot kaip ypatingąjį patarėją, tačiau šis atsisakė šio pasiūlymo.
21 R. Berthelot mirė 2000 m. kovo 2 dieną.
Dėl T. Riedinger
22 T. Riedinger, verslo teisės advokatui ir É. Cresson pažįstamam, Komisijos tarnybos 1995 m. pasiūlė tris sutartis, iš kurių bent dvi buvo pasiūlytos aiškiu É. Cresson prašymu.
23 Pirmosios JTC direktoriaus pasirašytos sutarties dalykas buvo „Centrinės Europos ir Europos bendrijos tyrinėjimų centrų tinklo sukūrimo galimumo analizė“. Ši sutartis buvo susijusi su Sevilijos (Ispanija) technologinių tyrinėjimų instituto plėtra ir numatė santykių su Centrine Europa gilinimą šioje srityje.
24 Antrosios sutarties dėl 10 500 ekių sumos esmė buvo „É. Cresson lydėjimas vizito į Pietų Afriką 1995 m. gegužės 13–16 dienomis metu ir ataskaitos parengimas“. Šią užduotį sudarė dvi dalys. Pirmosios dalies tikslas buvo konferencija dėl informacinės visuomenės. Antroji dalis buvo susijusi su jaunų Vokietijos gydytojų „savanorių“ siuntimu į Pietų Afriką. Nurodyta užduotis turėjo ir turistinį aspektą.
25 Trečioji sutartis numatė „Europos lyginamosios teisės instituto sukūrimo galimumo išankstinį tyrimą“. Šis institutas turėjo padėti geriau spręsti su tyrimais susijusias teisines problemas, ypač kylančias intelektinės nuosavybės ir patentų srityse.
26 Nors tarnybos, už kurias buvo atsakinga É. Cresson, rezervavo su šiomis trimis sutartimis susijusias biudžeto lėšas, nė viena sutartis nebuvo įvykdyta ir jokie pinigai pagal jas nebuvo išmokėti.
Pradėti tyrimai ir procedūros
27 Iš pradžių tyrimą vykdė nepriklausomų ekspertų komitetas, po to – Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) ir galiausiai – Komisijos tyrimų ir drausmės tarnyba (IDOC). Ikiteisminį tyrimą taip pat pradėjo Belgijos ikiteisminio tyrimo teisėjas, o Komisija pradėjo savo procedūrą.
Nepriklausomų ekspertų komiteto tyrimas
28 Nepriklausomų ekspertų komitetui, sukurtam 1999 m. sausio 27 d. Europos Parlamento ir Komisijos iniciatyva, buvo pavesta parengti pirminę ataskaitą siekiant nustatyti, kiek Komisija, kaip kolegiali institucija, arba vienas ar keli atskiri jos nariai buvo atsakingi už parlamentinėse diskusijose paminėtus neseniai įvykusius sukčiavimo, netinkamo administravimo ar nepotizmo atvejus.
29 Savo 1999 m. kovo 15 d. ataskaitoje šis komitetas padarė išvadą dėl akivaizdaus favoritizmo atvejo buvimo, kiek tai susiję su R. Berthelot.
OLAF ir IDOC tyrimai
30 Po nepriklausomų ekspertų komiteto išvados OLAF atliko savo tyrimą ir 1999 m. lapkričio 23 d. pateikė ataskaitą.
31 Šios ataskaitos pagrindu buvo iškeltos drausmės bylos keliems Komisijos pareigūnams ir tarnautojams bei pradėta R. Berthelot be pagrindo išmokėtų sumų išieškojimo procedūra.
32 Personalo ir administracijos generalinis direktoratas (toliau – GD ADMIN), vėliau – IDOC, po jo įsteigimo 2002 m. vasario 19 d. Sprendimu, atliko tyrimą dėl T. Riedinger ir du papildomus tyrimus dėl R. Berthelot, iš kurių vienas buvo susijęs su GD XII vaidmeniu, o kitas – su JTC dalyvavimu.
33 Vykdant šiuos tyrimus buvo atlikta keliasdešimt apklausų, ir kompetentingos tarnybos bei N. Kinnock, Komisijos viceprezidentas, atsakingas už administracinę reformą, ne kartą buvo susisiekę su É. Cresson. É. Cresson pateikė savo parodymus 2001 m. rugsėjo 24 d., spalio 22 d. ir gruodžio 17 d. laiškuose.
34 GD ADMIN pateikė savo ataskaitą dėl T. Riedinger 2001 m. rugpjūčio 8 dieną. IDOC pateikė ataskaitą dėl R. Berthelot 2002 m. vasario 22 dieną.
Baudžiamoji byla
35 Vienam Parlamento nariui pateikus skundą, 1999 m. R. Berthelot byloje buvo pradėtas baudžiamasis tyrimas. Komisija šioje byloje pareiškė civilinį ieškinį É. Cresson.
36 Ikiteisminio tyrimo teisėjas pareiškė kaltinimus É. Cresson, R. Berthelot, o taip pat Komisijos pareigūnams ir tarnautojams dokumentų klastojimu, suklastotų dokumentų naudojimu, sukčiavimu ar piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi pagal šiuos tris epizodus:
– R. Berthelot įdarbinimas kaip kviestinio mokslininko pažeidžiant Komisijos nustatytas taisykles,
– R. Berthelot apsilankymo pabaigos ataskaitos, o taip pat
– R. Berthelot komandiruočių įsakymai ir sąskaitos.
37 Savo kaltinamajame akte, pateiktame Chambre du conseildu tribunal de première instance de Bruxelles (Briuselio (Belgija) pirmosios instancijos teismo pasitarimo kolegija), kuri baigus ikiteisminį tyrimą sprendžia, ar asmuo turi būti teisiamas Tribunal correctionnel, Karaliaus prokuroras panaikino su pirmuoju epizodu susijusius kaltinimus, manydamas, kad R. Berthelot įdarbinimas neprieštaravo Bendrijos teisės aktams ir kad faktinių bylos aplinkybių metu Belgijos baudžiamojo kodekso nuostatos dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi nebuvo taikomos asmenims, dirbantiems viešojoje tarnyboje tarptautinėje viešojoje organizacijoje. Karaliaus prokuroras taip pat panaikino su antruoju epizodu susijusius kaltinimus, nes, jo nuomone, bylos medžiagoje nebuvo jokių É. Cresson kaltės įrodymų. Iš pradžių palaikomi su trečiuoju epizodu susiję kaltinimai galiausiai buvo panaikinti.
38 2004 m. birželio 30 d. nutartimi Chambre du conseildu tribunal de première instance de Bruxelles, atsižvelgdama į Karaliaus prokuroro kaltinamąją kalbą ir remdamasi jo kaltinamajame akte išdėstytais motyvais, nutraukė baudžiamąją bylą R. Berthelot atžvilgiu dėl jo mirties ir nusprendė, kad nėra pagrindo tęsti procesą kitų kaltinamųjų bylose. Dėl É. Cresson šis teismas nusprendė, kad nėra jokių įrodymų, jog ji žinojo apie su R. Berthelot komandiruočių įsakymais susijusias aplinkybes.
Komisijos pradėta procedūra
39 2003 m. sausio 21 d. Komisijos narių kolegija nusprendė nusiųsti É. Cresson pranešimą apie jai pareikštus kaltinimus, svarstant galimybę pradėti procedūrą pagal EB 213 straipsnio 2 dalį ir AE 126 straipsnio 2 dalį. Taip pat buvo nuspręsta leisti É. Cresson susipažinti su jos bylos medžiaga ir pasiūlyti jai pateikti paaiškinimus.
40 Pranešimas apie kaltinimus, susijusius su R. Berthelot įdarbinimu ir su T. Riedinger pateiktais sutarčių pasiūlymais, iš pradžių buvo įteiktas É. Cresson 2003 m. kovo 17 d., o vėliau dėl visiškai techninių priežasčių, susijusių su įgaliojimo procedūra, tas pats dokumentas su nurodyta 2003 m. balandžio 30 d. data buvo jai perduotas 2003 m. gegužės 6 dieną.
41 Toliau É. Cresson ir Komisija pasikeitė daugybe laiškų dėl pradėtos procedūros masto ir É. Cresson susipažinimo su, jos manymu, svarbiais dokumentais.
42 Į pranešimą apie kaltinimus É. Cresson atsakė 2003 m. rugsėjo 30 d. dokumentu. Jame ji, be kita ko, ginčija šio pranešimo teisinį pagrindą ir papildomai teigia, kad pareikšti kaltinimai nėra įrodyti. Be to, ji prašo sumokėti jai 50 000 EUR kompensaciją už materialinę ir moralinę žalą, patirtą jai iškėlus drausmės bylą.
43 Komisija išklausė É. Cresson 2004 m. birželio 30 d. posėdyje.
44 2004 m. liepos 19 d. Komisija nusprendė kreiptis į Teisingumo Teismą.
Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai
45 Komisija Teisingumo Teismo prašo:
– pripažinti, kad É. Cresson pažeidė pagal EB 213 straipsnį ir AE 126 straipsnį jai tenkančius įsipareigojimus,
– dėl šios priežasties atimti iš É. Cresson visą ar dalį teisės į pensiją ir (ar) visas kitas su šia teise susijusias ar ją pakeičiančias išmokas, palikdama pačiam Teisingumo Teismui nuspręsti dėl tokio atėmimo trukmės ir masto, ir
– priteisti iš É. Cresson bylinėjimosi išlaidas.
46 É. Cresson prašo:
– pirmiausia pripažinti Komisijos ieškinį nepriimtiną,
– nepatenkinus pirmojo reikalavimo, atmesti šį ieškinį kaip neteisėtą ir nepagrįstą,
– nurodyti Komisijai pateikti detalią ataskaitą apie pasitarimus, po kurių buvo priimtas 2004 m. liepos 19 d. Sprendimas kreiptis į Teisingumo Teismą, o taip pat kitus dokumentus, kurių atsakovė reikalavo savo pradiniame ir galutiniame prašyme, pateiktuose atitinkamai 2004 m. balandžio 26 ir spalio 5 dienomis, bei
– priteisti iš Komisijos visas bylinėjimosi išlaidas.
47 2005 m. birželio 2 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Prancūzijos Respublikai buvo leista įstoti į bylą É. Cresson pusėje.
48 Dėl É. Cresson prašymo išreikalauti tam tikrus dokumentus Teisingumo Teismas 2005 m. rugsėjo 9 d. priėmė nutartį jį atmesti.
Dėl prašymo atnaujinti žodinę proceso dalį
49 2006 m. kovo 30 d. laišku É. Cresson paprašė Teisingumo Teismo atnaujinti žodinę proceso dalį remiantis jo Procedūros reglamento 61 straipsniu. Savo prašymą ji pagrindė teiginiu, kad generalinio advokato išvada ne kartą remiasi faktais, kurie nebuvo šalių aptarti. Iš esmės ji teigia, kad jis, viena vertus, grindžia savo išvadą tik principais ir vadina nagrinėjamą bylą „konstitucine“, o, kita vertus, neaptaria faktų, kurie yra esminiai norint priimti sprendimą dėl inkriminuojamo elgesio.
50 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Procedūros reglamento 61 straipsnį Teisingumo Teismas gali savo iniciatyva, generalinio advokato siūlymu ar šalių prašymu priimti nutartį atnaujinti žodinę proceso dalį, kai jis mano, kad jam trūksta informacijos ar kad bylą reikia spręsti remiantis argumentu, dėl kurio šalys nepasisakė (žr., pavyzdžiui, 2000 m. vasario 4 d. Nutarties Emesa Sugar, C‑17/98, Rink. p. I‑665, 18 punktą ir 2004 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Swedish Match, C‑210/03, Rink. p. I‑11893, 25 punktą).
51 Nagrinėjamoje byloje iš prašymo dėl atnaujinimo matyti, kad tai iš tikrųjų yra generalinio advokato išvados komentaras. Šiame prašyme nenurodyta nė viena faktinė aplinkybė ar teisinė nuostata, kuriomis rėmėsi generalinis advokatas ir dėl kurių šalys nepasisakė. Be to, Teisingumo Teismas mano turįs visus duomenis, reikalingus išspręsti bylą iš esmės.
52 Atsižvelgiant į tai ir susipažinus su generalinio advokato nuomone, reikia atmesti šį prašymą atnaujinti žodinę proceso dalį.
Dėl ieškinio
Pradinės pastabos
53 É. Cresson pareikšti kaltinimai pagrįsti EB 213 straipsnio ir AE 126 straipsnio nuostatomis. Kadangi šios nuostatos yra identiškos, reikia suprasti nuorodas į EB 213 straipsnį kaip kartu nurodančias ir AE 126 straipsnį.
54 Šis ginčas reikalauja išnagrinėti šiuos klausimus: EB 213 straipsnio 2 dalies taikymo apimtis, procedūros taisyklių laikymasis ir įvairių É. Cresson nurodytų teisių, pavyzdžiui, teisės į gynybą, užtikrinimas, baudžiamosios bylos pasekmės, EB 213 straipsnio 2 dalies numatytų pareigų neįvykdymo buvimas ir galimas sankcijos taikymas.
55 É. Cresson pareikštas prieštaravimas dėl priimtinumo yra grindžiamas keliais motyvais. Visų pirma ji teigia, kad EB 213 straipsnis šiuo atveju nėra tinkamas kreipimosi į Teisingumo Teismą teisinis pagrindas. Antra, dėl Chambre du conseildu tribunal de première instance de Bruxelles sprendimo nutraukti bylą Komisijos iškelta drausmės byla neteko dalyko ir turinio. Galiausiai É. Cresson inkriminuojami faktai yra nereikšmingi.
56 Vis dėlto šie nepriimtinumo motyvai yra neatskiriami nuo byloje iškeltų esminių klausimų, minėtų šio sprendimo 54 punkte. Pavyzdžiui, su ieškinio teisiniu pagrindu ir tariamu inkriminuojamų faktų nereikšmingumu susijusios problemos susijusios su EB 213 straipsnio 2 dalies taikymo apimties ir šiame straipsnyje numatytų pareigų neįvykdymo buvimo klausimų nagrinėjimu. Baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo sprendimo nutraukti bylą poveikis priklauso nuo baudžiamosios bylos pasekmių nagrinėjimo klausimo. Taigi šie nepriimtinumo pagrindai bus aptarti sprendžiant bylą iš esmės.
Dėl EB 213 straipsnio 2 dalies taikymo apimties
Šalių pastabos
57 Komisija teigia, kad EB 213 straipsnio 2 dalis numato su šios institucijos narių pareigomis susijusių įsipareigojimų pažeidimą. Komisijos narys, kuris neveikia bendrojo intereso labui ar vadovaujasi asmeninio ar privataus intereso, tiek piniginio, tiek kitokio, sumetimais, pažeidžia šiuos įsipareigojimus.
58 Kadangi É. Cresson kaltinama tokiu elgesiu, prašomas pasmerkimas ir reikalaujama sankcija – visos ar dalies teisės į pensiją ar kitas ją pakeičiančių išmokų atėmimas – yra teisingai grindžiami EB 213 straipsnio 2 dalimi.
59 É. Cresson teigia, kad ši nuostata negali būti kreipimosi į Teisingumo Teismą teisinis pagrindas.
60 Visų pirma pagal EB 216 straipsnio nuostatas Komisijos narių per jų kadencijos laiką padaryti EB 213 straipsnio 2 dalies pirmojoje ir antrojoje pastraipoje numatytų pareigų pažeidimai, išskyrus kito pašalinio darbo turėjimą, gali būti baudžiami tik atstatydinimu.
61 Tiek, kiek Komisija kaltina É. Cresson tokiu pažeidimu, ji negali reikšti ieškinio dėl teisės į pensiją ar ją pakeičiančių išmokų atėmimo. Tokios sankcijos nenumato nei EB 213 straipsnio 2 dalis, nei jokia kita Bendrijos teisės nuostata.
62 Antra, EB 213 straipsnio 2 dalies trečioji pastraipa taikoma tuomet, kai Komisijos narys pažeidžia savo pareigą elgtis sąžiningai ir apdairiai sutikdamas dirbti tam tikrą pašalinį darbą tiek per savo kadenciją, tiek jai pasibaigus. Tokiu atveju numatyta sankcija yra atstatydinimas pagal EB 216 straipsnį, jei darbas buvo pradėtas per Komisijos nario kadencijos laiką, arba teisės į pensiją ar kitas ją pakeičiančias išmokas netekimas, jei veikla vykdoma pasibaigus kadencijai.
63 Kadangi É. Cresson nėra kaltinama jokiu pareigos dirbti pašalinį darbą pažeidimu, jai netaikomos EB 213 straipsnio 2 dalies trečiosios pastraipos nuostatos.
Teisingumo Teismo vertimas
64 Siekiant nuspręsti, ar Komisija teisingai pagrindė savo ieškinį EB 213 straipsnio 2 dalimi, reikia išnagrinėti šios nuostatos tekstą.
65 Minėta 2 dalis trijose pastraipose įtvirtina Komisijos nariams taikomas pagrindines pareigas ir draudimus.
66 Pirmoji pastraipa reikalauja, kad šie nariai eitų visiškai nepriklausomai savo pareigas Bendrijos bendram interesui.
67 Antroji pastraipa patikslina šią nepriklausomumo pareigą, nurodydama, kad ji taikoma bet kurios vyriausybės ar kito subjekto atžvilgiu.
68 Trečioji pastraipa visų pirma draudžia Komisijos nariams per jų kadenciją turėti kokį nors kitą darbą.
69 Toliau ši pastraipa bendrais bruožais patikslina, kaip Komisijos nariai turi vykdyti savo pareigas. Jie turi laikytis su jų, kaip Komisijos narių, pareigomis susijusių įsipareigojimų. Pastarieji apima pareigą pasibaigus kadencijai elgtis sąžiningai ir apdairiai sutinkant eiti tam tikras pareigas ar gauti tam tikrą naudą. Kadangi ši pareigų rūšis nurodoma tik kaip pavyzdys, šioje pastraipoje nurodyti įsipareigojimai, skirtingai nei teigia É. Cresson, neapsiriboja draudimu dirbti kitą darbą per Komisijos nario kadencijos laiką ir pareiga elgtis sąžiningai ir apdairiai sutinkant eiti tam tikras pareigas pasibaigus kadencijai.
70 Kadangi jokia trečiosios pastraipos nuostata neapriboja sąvokos „su jų pareigomis susiję įsipareigojimai“, ši sąvoka turi būti aiškinama plačiai. Iš tikrųjų, kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 74 punkte, atsižvelgiant į Komisijos nariams patikėtas aukštas užduotis, svarbu, kad jie laikytųsi griežčiausių elgesio normų. Taigi minėtą sąvoką reikia aiškinti kaip apimančią ne tik EB 213 straipsnio 2 dalies trečiojoje pastraipoje aiškiai nurodytas sąžiningumo ir apdairumo pareigas, bet ir visus su Komisijos nario pareigomis susijusius įsipareigojimus, tarp kurių yra EB 213 straipsnio 2 dalies pirmojoje pastraipoje nurodyta pareiga elgtis visiškai nepriklausomai Bendrijos bendro intereso labui.
71 Taigi Komisijos nariai privalo visada teikti pirmenybę Bendrijos bendram interesui, palyginti ne tik su nacionaliniais, bet ir su asmeniniais interesais.
72 Nors Komisijos nariai privalo stengtis elgtis nepriekaištingai, tai nereiškia, kad mažiausias nukrypimas nuo šių normų gali būti baudžiamas pagal EB 213 straipsnio 2 dalį. Tam reikalingas tam tikro sunkumo pažeidimas.
73 Pagal EB 213 straipsnio 2 dalies trečiąją pastraipą už su Komisijos nario pareigomis susijusių įsipareigojimų pažeidimą Teisingumo Teismas gali skirti sankciją atstatydindamas kaltą asmenį ar atimdamas iš jo teisę į pensiją ar kitas ją pakeičiančias išmokas. Atstatydinti galima tik jei pažeidimas yra padarytas ir atsakomybė taikoma atitinkamam Komisijos nariui dar einant savo pareigas. Kita vertus, atimti teisę į pensiją ar kitas ją pakeičiančias išmokas galima, kai pažeidimas padaromas per jo kadenciją ar jai pasibaigus. Nesant tikslių nuostatų dėl teisės į pensiją ar kitas ją pakeičiančias išmokas atėmimo apimties Teisingumo Teismas turi diskreciją nuspręsti dėl visos ar dalies šios teisės atėmimo, atsižvelgdamas į pažeidimo sunkumo laipsnį.
74 Taigi, priešingai nei teigia É. Cresson, aplinkybė, kad Komisijos nario kadencija baigėsi ir jo nebegalima atstatydinti, nėra kliūtis nubausti šį Komisijos narį už per kadencijos laiką padarytą pažeidimą, kuris buvo atskleistas ar įrodytas pasibaigus kadencijai.
75 Vadinasi, EB 213 straipsnio 2 dalis, kuria grindžiamas šioje byloje pareikštas ieškinys Teisingumo Teisme dėl pripažinimo, kad É. Cresson pažeidė pagal šią nuostatą jai tenkančius įsipareigojimus, ir visos ar dalies jos teisės į pensiją ar kitas ją pakeičiančias išmokas atėmimo yra tinkamas teisinis pagrindas.
Dėl procedūros taisyklių laikymosi ir įvairių É. Cresson nurodytų teisių, pavyzdžiui, teisės į gynybą, užtikrinimo
É. Cresson pastabos
76 Anot É. Cresson, buvo pažeistos procedūros taisyklės ir įvairios teisės, pavyzdžiui, teisė į gynybą. Tai reiškia, kad nuo to nukentėjo tiek administracinės procedūros Komisijoje, tiek proceso dėl ieškinio Teisingumo Teisme teisėtumas, todėl Teisingumo Teismas turi pripažinti ieškinį nepriimtiną.
– Kompetencijos trūkumas
77 Anot É. Cresson, personalo ir administracijos generalinis direktorius H. Reichenbach, veikdamas kaip paskyrimų tarnyba, klaidingai pradėjo administracinį tyrimą remdamasis IDOC ataskaita. É. Cresson mano, kad šis generalinis direktorius neturėjo kompetencijos nuspręsti pradėti procedūrą, nes tokį sprendimą prireikus galėjo priimti tik Komisijos nariai kolegialiai.
– Protingų terminų nesilaikymas
78 É. Cresson teigia, kad atsižvelgiant į įvairių ataskaitų apie inkriminuojamus faktus prieinamumą ilgą laiką ir į bylos nesudėtingumą, faktas, kad drausmės byla buvo iškelta 2003 m., t. y. praėjus daugiau kaip septyneriems metams po Komisijos atskleistų aplinkybių, yra nepriimtinas.
– Komisijos neteisėtas kelių funkcijų vykdymas
79 É. Cresson teigia, kad Komisija viena vykdė kelias funkcijas, kurias turėjo atlikti skirtingi subjektai.
80 Anot É. Cresson, ši institucija ne tik prisiėmė drausmės sergėtojos vaidmenį, bet taip pat veikė kaip „ikiteisminio tyrimo teisėjas“, pateikdama Belgijos ikiteisminio tyrimo teisėjui visą jos kaltę galinčią patvirtinti informaciją, finansuodama kelis tyrimus ir iškeldama jai drausmės bylą. Be to, nuspręsdama kreiptis į Teisingumo Teismą ji prisiėmė kaltintojo vaidmenį.
81 Toks funkcijų sutapimas pažeidžia teisę į teisingą procesą.
– Spaudimo Komisijai darymas
82 Anot É. Cresson, Parlamentas darė spaudimą Komisijai, kuriam pastaroji pasidavė. Tuo Komisija pažeidė savo nešališkumo pareigą sukeldama žalą É. Cresson.
– Įvairūs procedūriniai pažeidimai
83 É. Cresson teigia, kad buvo padaryta daugybė 2002 m. vasario 19 d. Sprendimu dėl IDOC įsteigimo nustatytų taisyklių pažeidimų. Tyrėjai, kurių paslaugomis naudojosi ši tarnyba, nebuvo vien IDOC personalo nariai, bet taip pat kitų Komisijos tarnybų pareigūnai. IDOC ataskaitos neapibrėžia asmeninės atsakomybės ir nepateikia nei rekomendacijų, nei išvadų. Nors IDOC vaidmuo turi būti antraeilis, palyginti su OLAF, nes pirmiausia OLAF turi atlikti ir užbaigti administracinį tyrimą dėl sukčiavimo, korupcijos ar bet kokių kitų Bendrijos finansinius interesus pažeidžiančių neteisėtų veiksmų, IDOC, pažeisdama šią taisyklę, atliko papildomus administracinius tyrimus. É. Cresson priduria, kad vykdant šiuos tyrimus ji nebuvo nei tinkamai informuota, nei išklausyta. Konkrečiai kalbant, jai nebuvo pranešta apie galimą jos apkaltinimą ir ji neturėjo galimybės pateikti pastabų, nes administracinių tyrimų ataskaitos dėl R. Berthelot ir T. Riedinger nebuvo jai pateiktos.
84 Be to, É. Cresson teigia, kad su R. Berthelot įdarbinimu susijusiems keliems Komisijos pareigūnams iškeltos drausmės bylos persidengė. Nepaisant šių bylų įtakos jos bylai, ji nebuvo tinkamai informuota apie jų baigtį. Galiausia už R. Berthelot bylą atsakingi IDOC tyrėjai viršijo savo įgaliojimus iškeldami su T. Riedinger byla susijusius klausimus.
85 Kiek tai susiję su OLAF vykdytais tyrimais, É. Cresson perduotoje medžiagoje nebuvo visiems šiuose tyrimuose dalyvavusiems tarnautojams reikalingų įgaliojimų. Be to, nebuvo kiekvienam tyrėjų veiksmui reikalingų įgaliojimų. Anot É. Cresson, OLAF veiksmuose esantys pažeidimai lemia administracinių tyrimų, kuriuos atlikus buvo parengta 2002 m. vasario 22 d. ataskaita R. Berthelot byloje, negaliojimą.
– Negalėjimas pasinaudoti dvipakope teismų sistema
86 É. Cresson teigia, kad didžiausia problema yra negalėjimas pasinaudoti dvipakope teismų sistema. Jei Teisingumo Teismas nuspręstų taikyti jai sankciją, É. Cresson negalėtų pateikti apeliacijos. Ji pabrėžia, kad Europos Bendrijų pareigūnas naudojasi daug platesnėmis garantijomis, palyginti su numatytomis Komisijos nariams tiek administracinėje procedūroje, tiek teismo procese. Konkrečiai kalbant, pareigūnas gali ginčyti paskyrimų tarnybos sprendimą Europos Bendrijų pirmosios instancijos teisme, o vėliau pateikti apeliaciją Teisingumo Teismui. Negalėjimas ginčyti Teisingumo Teismo sprendimo yra pagrindinių teisių pažeidimas.
Teisingumo Teismo vertinimas
87 Dėl pirmojo É. Cresson gynybos argumento, kad personalo ir administracijos generalinis direktorius tariamai neturėjo kompetencijos pradėti administracinio tyrimo IDOC ataskaitos pagrindu ir pradėti administracinės procedūros, konstatuotina, pirma, kad, kaip teisingai teigia Komisija, ginčijami administraciniai tyrimai buvo pradėti dar iki IDOC įsteigimo.
88 Antra, administracinė procedūra buvo pradėta pranešimo apie kaltinimus nusiuntimu É. Cresson. Tačiau sprendimą dėl šio pranešimo priėmė ne personalo ir administracijos generalinis direktorius, o pati Komisija. Todėl administracinę procedūrą pradėjo kaip tik Komisija, o ne minėtas generalinis direktorius.
89 Vadinasi, šis pirmas gynybos argumentas nėra pagrįstas.
90 EB 213 straipsnio 2 dalyje numatytam ieškiniui ši nuostata nenustato jokio ypatingo termino. Taip pat Komisijai šiuo atveju suteikti terminai nėra neriboti. Nesant šį klausimą reguliuojančių nuostatų, ši institucija turi stengtis nevilkinti neribotai savo įgaliojimų vykdymo, kad užtikrintų pagrindinio teisinio saugumo reikalavimo laikymąsi (žr. 2002 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano prieš Komisiją, C‑74/00 P ir C‑75/00 P, Rink. p. I‑7869, 140 punktą, o taip pat 2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Atzeni ir kt., C‑346/03 ir C‑529/03, Rink. p. I‑0000, 61 punktą) ir nedidintų atsakovo patiriamų sunkumų ginčijant Komisijos argumentus bei tuo nepažeistų teisės į gynybą (šiuo klausimu žr. 1991 m. gegužės 16 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C‑96/89, Rink. p. 2461, 16 punktą).
91 Šioje byloje É. Cresson inkriminuojami faktai įvyko 1995 m., nes R. Berthelot buvo įdarbintas tų metų rugsėjį, o sutartys T. Riedinger taip pat buvo pasiūlytos tais pačiais metais. Pirmąją tyrimo ataskaitą šiuo klausimu 1999 m. kovo mėnesį parengė nepriklausomų ekspertų komitetas. Toliau 1999 –2002 m. tyrimų ataskaitas pateikė OLAF ir IDOC. Prieš pradėdama procedūrą prieš É. Cresson, Komisija laukė, kol bus pateiktos paskutinės iš šių ataskaitų.
92 Kadangi EB 213 straipsnio 2 dalimi dar niekuomet nebuvo remiamasi iškeliant bylą Komisijos nariui už jo elgesį kadencijos metu, Komisija galėjo manyti esant būtina užtikrinti ypatingą budrumą. Tokiomis aplinkybėmis sprendimas 2003 m. sausio mėnesį pradėti administracinę procedūrą É. Cresson atžvilgiu, nusiunčiant pranešimą apie kaltinimus, ir šio pranešimo įteikimas suinteresuotajam asmeniui tų pačių metų gegužės mėnesį nėra neprotingi. Be to, É. Cresson nepateikė įrodymų, kad Komisijos procedūros trukmė turėjo įtakos jos pasirengimui gynybai.
93 É. Cresson kritikuoja Komisiją vykdžius kelias skirtingoms institucijoms priklausančias funkcijas ir tuo pažeidus teisę į teisingą procesą. Anot É. Cresson, toks kelių funkcijų vykdymas trukdė Komisijai būti visiškai nešališkai veikiant kaip drausmės sergėtojai.
94 Vis dėlto šį argumentą galima tik atmesti, nes Komisija neturi įgaliojimų pripažinti su Komisijos nario pareigomis susijusių įsipareigojimų pažeidimo. Faktiškai iš EB 213 straipsnio 2 dalies nuostatų matyti, kad, įtarusi Komisijos narį padarius pažeidimą, Komisija gali tik kreiptis į Teisingumo Teismą. Tik Teisingumo Teismas gali pripažinti galimą Komisijos nario padarytą su jo pareigomis susijusių įsipareigojimų pažeidimą ir skirti jam sankciją.
95 Taip pat negalima sutikti ir su kitu argumentu dėl Parlamento daryto spaudimo Komisijai, dėl kurio ji negalėjo veikti nešališkai.
96 Kad ir koks spaudimas galėtų būti daromas Komisijai, tik Teisingumo Teismas, remdamasis jam pateiktų bylos dokumentų visuma, gali priimti sprendimą byloje.
97 Dėl šios priežasties teiginys, kad Komisijai buvo daromas spaudimas, nėra tinkamas argumentas.
98 É. Cresson pastabomis dėl įvairių procedūros taisyklių ir teisės į dvipakopę teismų sistemą pažeidimo siekiama įrodyti teisę į gynybą ypač paveikusius procedūrinius pažeidimus ar neveikimą, dėl kurių galima kvestionuoti Teisingumo Teismo iškeltos bylos dalyką ir šios bylos nagrinėjimą šiame teisme.
99 É. Cresson visų pirma remiasi 2002 m. vasario 19 d. Sprendimu dėl IDOC įsteigimo nustatytų taisyklių pažeidimu. Jos teigimu, ginčijami administraciniai tyrimai buvo atlikti nesilaikant šių taisyklių.
100 Tačiau reikia pastebėti, kad šie tyrimai prasidėjo ir faktiškai buvo atlikti iki galo iki IDOC įsteigimo. Kiek tai susiję su T. Riedinger, atlikti administraciniai tyrimai buvo baigti iki minėtos datos, nes ataskaita jų pagrindu buvo parengta 2001 m. rugpjūčio 8 dieną. Tyrimai dėl R. Berthelot buvo baigti ataskaita, pateikta praėjus trim dienoms po IDOC įsteigimo, t. y. 2002 m. vasario 22 dieną.
101 É. Cresson taip pat ginčija OLAF tyrimų, kuriais DG ADMIN, o vėliau IDOC grindė savo papildomus administracinius tyrimus, teisėtumą.
102 Šiuo atžvilgiu, nesant reikalo nagrinėti É. Cresson teiginių dėl formalių OLAF atlikto tyrimo procedūros pažeidimų, konstatuotina, kad DG ADMIN atliko savo atskirą tyrimą ir parengė savo ataskaitą visiškai nepriklausomai, o įsteigus IDOC pastaroji juos perėmė. Būtent šiomis, o ne galimomis OLAF ataskaitomis rėmėsi pranešimas apie kaltinimus.
103 Toliau kyla klausimas, ar, nepaisant EB 213 straipsnio 2 dalyje numatytą ieškinį detaliai reglamentuojančių taisyklių nebuvimo, nebuvo pažeista teisė į gynybą.
104 Primintina, kad teisės į gynybą užtikrinimas bet kurioje prieš asmenį pradėtoje procedūroje, galinčioje baigtis jam nepalankaus akto priėmimu, yra pagrindinis Bendrijos teisės principas ir turi būti garantuotas net ir nesant jokių konkrečią procedūrą reglamentuojančių taisyklių. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką teisės į gynybą užtikrinimas reikalauja, kad asmeniui, prieš kurį Komisija pradėjo administracinę procedūrą, būtų suteikta galimybė per šią procedūrą veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl nurodomų faktų ir aplinkybių tikrumo ir tinkamumo, taip pat dėl Komisijos savo teiginiui, jog pažeista Bendrijos teisė, pagrįsti pateiktų dokumentų (žr. 1986 m. liepos 10 d. Sprendimo Belgija prieš Komisiją, Rink. p. 2263, 27 punktą).
105 Vadinasi, reikia patikrinti, ar É. Cresson buvo tinkamu laiku informuota apie jai pareikštus kaltinimus ir ar ji turėjo galimybę būti išklausyta.
106 Prieš ieškinio É. Cresson pareiškimą EB 213 straipsnio 2 dalies pagrindu Komisija pradėjo administracinę procedūrą remdamasi ankstesniu administraciniu tyrimu.
107 Iš Teisingumo Teismui pateiktos medžiagos matyti, kad vykdant administracinį tyrimą kompetentingos Komisijos tarnybos kelis kartus susisiekė su É. Cresson ir kad ji pateikė savo pastabas 2001 m. rugsėjo 24 d., spalio 22 d. ir gruodžio 17 d. laiškais.
108 Administracinė procedūra prasidėjo 2003 m. gegužės 6 d. nusiuntus É. Cresson pranešimą apie kaltinimus. Jai buvo leista susipažinti su byla ir pasiūlyta pateikti pastabas. Ji turėjo daugiau kaip keturis mėnesius atsakyti į šį pranešimą. É. Cresson pateikė savo pastabas raštu 2003 m. rugsėjo 30 d. ir žodžiu – 2004 d. birželio 30 dieną. Komisija nusprendė kreiptis į Teisingumo Teismą 2004 m. liepos 19 dieną.
109 Administracinės procedūros eigoje nematyti jokių teisės į gynybą pažeidimo požymių.
110 Priešingai, matyti, kad, nusiųsdama É. Cresson pranešimą apie kaltinimus su visais inkriminuojamais faktais ir šių faktų teisine analize, leisdama suinteresuotajam asmeniui susipažinti su jo bylos medžiaga, pasiūlydama pateikti savo pastabas mažiausiai per dviejų mėnesių terminą ir išklausydama ją, Komisija laikėsi teisę į gynybą užtikrinančios procedūros.
111 Dėl Teisingumo Teisme pareikšto ieškinio É. Cresson teigia neturėsianti jokios apskundimo galimybės, jei Teisingumo Teismas nuspręs skirti jai sankciją. Jos manymu, šis apskundimo galimybės nebuvimas pažeidžia pagrindinę teisę į gynybą ir teisę į veiksmingą teisminę apsaugą. Ji pabrėžia, kad Europos pareigūnas, priešingai, gali ginčyti paskyrimų tarnybos sprendimus Pirmosios instancijos teisme, o vėliau pateikti apeliaciją Teisingumo Teismui.
112 Šiuo atžvilgiu reikia prisiminti 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Septintojo protokolo 2 straipsnio 1 dalį, pagal kurią kiekvienas asmuo, teismo pripažintas kaltas, turi teisę reikalauti, kad jo pripažinimą kaltu ir nuteisimą peržiūrėtų aukštesnė teisminė instancija. Net jei ši nuostata būtų taikoma bylose pagal EB 213 straipsnio 2 dalį, pakanka priminti, kad pagal minėto protokolo 2 straipsnio 2 dalį šiai teisei gali būti taikomos išimtys, pavyzdžiui, kai atitinkamas asmuo buvo nuteistas pirmojoje instancijoje aukščiausios grandies teismo.
113 Iš to išplaukia, kad negalėjimas pateikti apeliacijos dėl Teisingumo Teismo sprendimo visai nėra neveikimas, pažeidžiantis Komisijos narių teisę į veiksmingą teisminę apsaugą, ir nagrinėjamu atveju neleidžia pripažinti kreipimosi į Teisingumo Teismą negaliojančio.
114 Iš to, kas pirmiau pasakyta, išplaukia, kad visi É. Cresson pateikti gynybos argumentai, susiję su procedūros klausimais, taip pat su įvairių teisių, pavyzdžiui, teisės į gynybą, užtikrinimu, turi būti atmesti.
Dėl baudžiamosios bylos pasekmių
Šalių pastabos
115 É. Cresson teigia, jog Komisijai pareiškus civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, taikomas principas „baudžiamoji byla sustabdo drausmės bylos nagrinėjimą“. Tai reiškia, kad esant vienodiems inkriminuojamiems faktams baudžiamojoje ir drausmės bylose, baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo išvados yra privalomos drausmės įstaigoms. Ši taisyklė išplaukia iš 2004 m. birželio 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Françoisprieš Komisiją (T-307/01, Rink. p. II-1669, 73–75 punktai). Nagrinėjamoje byloje kaip tik identiški faktai yra inkriminuojami abiejose bylose, o būtent pirmiausia R. Berthelot įdarbinimą ir darbo sąlygas reglamentuojančių taisyklų pažeidimas, darantis žalos Bendrijų bendram interesui.
116 É. Cresson teigia, kad Chambre du conseildu tribunal de première instance de Bruxelles nusprendė, kad nėra pagrindo perduoti bylą nagrinėti iš esmės, atsižvelgusi į Karaliaus prokuroro pastabas, kad nurodomi faktai arba É. Cresson dalyvavimas juose nėra įrodyti. Šis sprendimas nutraukti bylą paliko Komisijos ieškinį be dalyko ir turinio.
117 Komisija taip pat mano, kad Bendrijos teisėje yra taikomas principas „baudžiamoji byla sustabdo drausmės bylos nagrinėjimą“, tačiau ji iš to daro skirtingą išvadą. Jos nuomone, tai reiškia, viena vertus, kad jeigu drausmės byla yra iškelta lygiagrečiai su baudžiamąja byla tų pačių faktų pagrindu, drausmės bylos nagrinėjimas turi būti sustabdytas, iki bus išspręsta baudžiamoji byla, ir, kita vertus, kad drausminę atsakomybę taikančiai institucijai yra privalomi baudžiamąją bylą nagrinėjusio teisėjo konstatuoti faktai. Tačiau nagrinėjamu atveju baudžiamojoje ir drausmės bylose inkriminuojami faktai yra skirtingi. Baudžiamojoje byloje teisėjas nagrinėjo, ar É. Cresson galima pripažinti kaltą būtent dėl sukčiavimo ir turto pasisavinimo. Teisingumo Teismas turi patikrinti, ar suinteresuotasis asmuo pažeidė su jo pareigomis susijusius įsipareigojimus dėl favoritizmo ar akivaizdaus aplaidumo. Todėl Teisingumo Teismui nėra privalomos nei baudžiamąją bylą nagrinėjusio teisėjo išvados, nei jo priimtas sprendimas nutraukti bylą.
Teisingumo Teismo vertinimas
118 Primintina, kad Bendrijų pareigūnų ar tarnautojų drausmės byloms, pavyzdžiui, toms, dėl kurių buvo priimtas minėtas sprendimas Françoisprieš Komisiją, ir Komisijos narių byloms nėra taikomos tos pačios taisyklės. Pirmą bylų kategoriją reglamentuoja Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatai, antrai kategorijai taikoma atskira procedūra pagal EB 213 straipsnio 2 dalį. Todėl pirmos kategorijos bylose priimtus sprendimus nebūtinai galima pritaikyti antros kategorijos byloms.
119 É. Cresson atveju 1999 –2004 m. laikotarpiu baudžiamojoje byloje buvo nagrinėjami jai pareikšti kaltinimai.
120 Tiek, kiek minėtoje byloje padarytos išvados susijusios su tais pačiais faktais, nagrinėtais EB 213 straipsnio 2 dalyje numatytoje procedūroje, ir kiek šios išvados yra pridėtos prie Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, pastarasis gali į jas atsižvelgti nagrinėdamas minėto straipsnio pagrindu É. Cresson inkriminuojamus faktus.
121 Tačiau Teisingumo Teismas nėra saistomas teisiniu faktų kvalifikavimu baudžiamojoje byloje ir turi teisę, naudodamasis visa savo diskrecija, tirti, ar EB 213 straipsnio 2 dalimi pagrįstoje procedūroje inkriminuojami faktai sudaro su Komisijos nario pareigomis susijusių įsipareigojimų pažeidimą.
122 Taigi Chambre du conseildu tribunal de première instance de Bruxelles sprendimas, pripažįstantis, kad nėra É. Cresson kaltės įrodymų, Teisingumo Teismui nėra privalomas.
123 Kiek tai susiję su vieninteliu kaltinimu, iš pradžių palaikytu Karaliaus prokuroro, susijusiu su R. Berthelot fiktyvių komandiruočių įsakymais, Teisingumo Teismas gali atsižvelgti į baudžiamajame tyrime padarytus konstatavimus, pateiktus Karaliaus prokuroro kaltinamajame akte, tačiau šie konstatavimai nėra jam privalomi.
124 Kiek tai susiję su R. Berthelot įdarbinimu, Karaliaus prokuroro kaltinamajame akte esantys konstatavimai, kad, viena vertus, R. Berthelot gyvenimo aprašymas buvo panašus į kitų kviestinių mokslininkų gyvenimo aprašymus ir, kita vertus, Komisijos tarnybų personalas buvo nuolat deleguojamas į Komisijos narių kabinetus ar aprūpinamas iš oficialių kabinetų lėšų, taip pat yra svarbūs, ir Teisingumo Teismas gali į juos atsižvelgti.
125 Priešingai, Karaliaus prokuroro iš šių duomenų daroma išvada, kad R. Berthelot įdarbinimas buvo teisėtas, nes nepažeidė jokių Komisijos nustatytų taisyklių, yra faktų vertinimas. Šis konstatavimas pagrįstas Bendrijos taisyklių, būtent taisyklių dėl kviestinių mokslininkų įdarbinimo, nagrinėjimu ir aiškinimu, kuris nėra privalomas Teisingumo Teismui.
Dėl EB 213 straipsnio 2 dalyje numatytų įsipareigojimų pažeidimo buvimo
Šalių pastabos
126 Anot Komisijos, iš R. Berthelot ir T. Riedinger bylų matyti, kad É. Cresson pažeidė su jos, kaip Komisijos narės, pareigomis susijusius įsipareigojimus demonstruodama favoritizmą ar akivaizdų aplaidumą.
127 É. Cresson remiasi R. Berthelot įdarbinimo teisėtumu ir pabrėžia, kad jį įdarbino administracija. Negalima preziumuoti, kad Komisijos narys informuojamas apie visus administracinius įdarbinimo aspektus. T. Riedinger byla, jos nuomone, yra beprasmė.
Teisingumo Teismo vertinimas
128 Reikia atskirai išnagrinėti šio sprendimo 10–26 punktuose aprašytas R. Berthelot ir T. Riedinger bylas.
– Dėl R. Berthelot įdarbinimo ir darbo sąlygų
129 Kyla klausimas, ar R. Berthelot įdarbinimas kaip kviestinio mokslininko, kad jis dirbtų asmeniniu É. Cresson patarėju, ir jo darbo sąlygos sudaro su É. Cresson, kaip Komisijos narės, pareigomis susijusių įsipareigojimų pažeidimą.
130 Komisijos narys turi kabinetą, sudarytą iš bendradarbių, kurie yra jo asmeniniai patarėjai. Šie bendradarbiai įdarbinami intuitu personae, t. y. labai laisvai, atrenkant asmenis tiek pagal jų profesines ir moralines savybes, tiek pagal gebėjimą prisiderinti prie konkrečiam Komisijos nariui ir visam jo kabinetui būdingų darbo metodų.
131 Be savo kabineto narių, Komisijos narys naudojasi kitais žmogiškaisiais ištekliais. Jis gali, pavyzdžiui, naudotis Komisijos tarnybų personalu, kreiptis į ekspertus ar patikėti užduotis konkretiems asmenims apibrėžtam laikui, laikydamasis specialių taisyklių.
132 Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. Berthelot negalėjo būti įdarbintas kaip É. Cresson kabineto narys, nes viršijo leistiną amžiaus ribą. Be to, kadangi É. Cresson kabinetas jau buvo suformuotas, t. y. buvo užimti visi asmeninių patarėjų etatai, É. Cresson iš esmės negalėjo turėti papildomo asmeninio patarėjo.
133 Vis dėlto É. Cresson pasiekė, kad R. Berthelot būtų įdarbintas pas ją. Jis buvo įdarbintas kaip kviestinis mokslininkas, kad faktiškai vykdytų asmeninio patarėjo pareigas.
134 Šiuo atžvilgiu iš šio sprendimo 132 ir 133 punktų matyti, kad įdarbinus R. Berthelot buvo pažeistos kabineto narių įdarbinimo taisyklės.
135 Ginčijamas įdarbinimas taip pat pažeidžia kviestinių mokslininkų įdarbinimo taisykles.
136 Pirma, pažeidžiant sprendimo dėl kviestinių mokslininkų 1 straipsnio 3 dalį R. Berthelot buvo įdarbintas ne tam, kad vykdytų kviestinio mokslininko funkcijas, todėl nebuvo laikomasi apsilankymų tikslo – prisidėti prie plataus keitimosi žiniomis tarp svečio ir DG XII bei JTC darbuotojų, atsakingų už tiriamąją veiklą. Vienintelis jo įdarbinimo tikslas buvo leisti jam dirbti É. Cresson kabinete. Taigi buvo pažeistas taisyklių dėl kviestinių mokslininkų tikslas.
137 Karaliaus prokuroro kaltinamajame akte paminėta aplinkybė, kad Bendrijos institucijų personalas buvo nuolat deleguojamas į Komisijos narių kabinetus ar aprūpinamas iš oficialių kabinetų lėšų, sudarė įspūdį, kad minėtas įdarbinimas yra teisėtas, priskiriant jį prie egzistuojančios sistemos. Tačiau nagrinėjamu atveju nebuvo laikomasi tokio delegavimo tikslo. Deleguojami dažnai konkurso keliu įdarbinti asmenys, anksčiau įrodę savo kompetentingumą dirbdami atitinkamoje tarnyboje Bendrijos bendram interesui, kurie vėliau panaudoja savo sugebėjimus darbui kabinete. Nedelsiant paskyrus R. Berthelot į É. Cresson kabinetą buvo pažeistas šios nusistovėjusios praktikos tikslas.
138 Antra, sprendimas dėl kviestinių mokslininkų numato, kad interesantai atrenkami arba iš universitetų ar aukštojo mokslo įstaigų dėstytojų, arba iš aukšto lygio mokslininkų iš kitų mokslo tiriamųjų organizacijų, turinčių patvirtintą reputaciją mokslinių tyrimų srityje. Nesant ypatingos kompetencijos ar patirties, vien R. Berthelot gyvenimo aprašyme nurodyta ir šio sprendimo 10 punkte paminėta kvalifikacija neleidžia manyti, kad šio interesanto įdarbinimas atitiko nagrinėjamų teisės aktų nustatytus kriterijus. Daroma išvada, kad poreikis įdarbinti R. Berthelot GD XII ir JTC nėra įrodytas.
139 Trečia, R. Berthelot trisdešimties mėnesių termino sutartis šešiais mėnesiais viršijo didžiausią leistiną ribą. Galiausia R. Berthelot atsistatydino ne tam, kad būtų nutrauktas neteisėtos trukmės darbas, bet dėl sveikatos priežasčių. Šis viršijimas rodo É. Cresson abejingumą galiojančioms taisyklėms. Be to, R. Berthelot įteikus atsistatydinimo pareiškimą, É. Cresson toliau primygtinai reikalavo, nors šį kartą nesėkmingai, surasti priemonių interesantui įdarbinti.
140 Ketvirta, R. Berthelot neparengė jokių jo apsilankymo tikslu buvusios veiklos ataskaitų, pažeisdamas sprendimo dėl kviestinių mokslininkų 7 straipsnio 7 dalies reikalavimus. Administracija turėjo reikalauti iš jo šių ataskaitų. Ataskaitos, kurios pagaliau buvo pateiktos administracijai, regis, buvo parengtos ne R. Berthelot, o įvairių É. Cresson kabinete dirbusių asmenų. Taip pat matyti, kad šių ataskaitų tikslas buvo tiesiog formaliai atsakyti į administracijos paklausimą.
141 Aplinkybė, kad kviestiniai mokslininkai reguliariai nepateikdavo apsilankymo pabaigos ataskaitų, nepaneigia sprendimo dėl kviestinių mokslininkų vieno iš reikalavimų pažeidimo konstatavimo.
142 Galiausia buvo išleisti keli įsakymai dėl R. Berthelot fiktyvių komandiruočių. Šių dokumentų parengimas yra šiurkštus Bendrijos institucijų nustatytų taisyklių pažeidimas. Vis dėlto dėl šio pažeidimo iš esmės kaltas R. Berthelot, o iš É. Cresson bylos nematyti, kad ji buvo ar turėjo būti apie tai informuota. Šiomis aplinkybėmis nėra pagrindo nagrinėti É. Cresson pareikštą gynybos argumentą, kad šie fiktyvių komandiruočių įsakymai buvo susiję tik su minimaliomis pinigų sumomis.
143 R. Berthelot byloje nustatyti įvairūs taikytinų teisės aktų turinio ir tikslo pažeidimai, ypač minėti šio sprendimo 136–138 punktuose, išryškina akivaizdų jo įdarbinimo kaip kviestinio mokslininko, kad jis dirbtų asmeniniu Komisijos nario patarėju, neteisėtumą.
144 R. Berthelot įdarbinimo ir darbo sąlygų nagrinėjimas parodė, kad buvo pažeistas atitinkamų taisyklių tikslas.
145 Atsižvelgiant į É. Cresson asmeninę įtaką šiam įdarbinimui, nes jis įvyko jos aiškiu prašymu po to, kai ji sužinojo, jog negalės priimti R. Berthelot į savo kabinetą, ji turi būti pripažinta atsakinga už šį įdarbinimą ir už su juo susijusį taisyklių pažeidimą. Ji negali išvengti atsakomybės prisidengdama administracijos suteiktu leidimu įdarbinti, nes ji niekada nesirūpino, kad atitinkamos tarnybos laikytųsi taikytinų teisės aktų tikslų, net neužklausdama jų apie tai ir nepateikdama rekomendacijų šiuo atžvilgiu.
146 Nurodydama įdarbinti savo artimą pažįstamą R. Berthelot kaip kviestinį mokslininką, nors jis nesiruošė vykdyti atitinkamos veiklos, siekdama leisti jam dirbti asmeniniu patarėju jos kabinete, nors pastarasis jau buvo suformuotas ir, be to, R. Berthelot viršijo šioms pareigoms nustatytą maksimalų amžių, É. Cresson užsitraukė atsakomybę už tam tikro sunkumo pažeidimą.
147 Iš to, kas nurodyta, išplaukia, kad É. Cresson pažeidė su savo, kaip Komisijos narės, pareigomis susijusius įsipareigojimus, kaip tai numatyta EB 213 straipsnio 2 dalies ir AE 126 straipsnio 2 dalies nuostatose, įdarbinant R. Berthelot ir dėl jo darbo sąlygų.
– Dėl T. Riedinger pasiūlytų sutarčių
148 Teisingumo Teismui pateikti duomenys, minėti šio sprendimo 22–26 punktuose, neleidžia manyti, kad, pasiūlydama T. Riedinger tris ginčijamas sutartis, É. Cresson pažeidė su jos, kaip Komisijos narės, pareigomis susijusius įsipareigojimus. Iš tikrųjų iš šių sutarčių pavadinimų ir kai kurios su jomis susijusios Komisijos perduotos informacijos nematyti, kad šios sutartys netarnavo Bendrijos bendram interesui.
Dėl prašymo panaikinti teisę į pensiją ar kitas ją pakeičiančias išmokas
149 Iš esmės už su Komisijos nario pareigomis susijusių įsipareigojimų pažeidimą reikia taikyti EB 213 straipsnio 2 dalyje numatytą sankciją.
150 Tačiau atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes reikia pripažinti, kad pats pažeidimo konstatavimas yra tinkama sankcija.
151 Dėl minėtos priežasties tikslinga netaikyti É. Cresson teisės į pensiją ar kitas ją pakeičiančias išmokas panaikinimo sankcijos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
152 Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Pagal to paties straipsnio 3 dalies pirmąją pastraipą, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Teisingumo Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas. Pagal to paties straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą į bylą įstojusios valstybės narės pačios padengia savo išlaidas.
153 Kadangi šioje byloje tiek Komisijos, tiek É. Cresson reikalavimų dalis buvo atmesta, reikia nurodyti kiekvienai iš jų padengti savo išlaidas. Į bylą įstojusi Prancūzijos Respublika pati padengia savo išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (plenarinė sesija) nusprendžia:
1. Édith Cresson pažeidė su savo, kaip Europos Bendrijų Komisijos narės, pareigomis susijusius įsipareigojimus, kaip tai numatyta EB 213 straipsnio 2 dalyje ir AE 126 straipsnio 2 dalyje, įdarbinant René Berthelot ir dėl jo darbo sąlygų.
2. Atmesti likusią ieškinio dalį.
3. Europos Bendrijų Komisija, Édith Cresson ir Prancūzijos Respublika pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Parašai