Byla C‑316/22
Gabel Industria Tessile SpA
ir
Canavesi SpA
prieš
A 2A Energia SpA
ir
Energit SpA
ir
Agenzia delle Dogane e dei Monopoli
(Tribunale di Como (Komo teismas, Italija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
2024 m. balandžio 11 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2008/118/EB – 1 straipsnio 2 dalis – Akcizai – Elektros energija – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose nustatytas papildomas mokestis už elektros energiją – Specifinių tikslų nebuvimas – Papildomas mokestis, kurį nacionaliniai teismai laiko prieštaraujančiu Direktyvai 2008/118/EB – Nepagrįstai sumokėtas mokestis, kurį susigrąžina vartotojas iš vienintelio tiekėjo – SESV 288 straipsnis – Tiesioginis veikimas – Veiksmingumo principas“
1. Institucijų aktai – Direktyvos – Tiesioginis veikimas – Ribos – Pareiga nacionaliniam teismui nagrinėjant privačių asmenų ginčą netaikyti nacionalinės teisės normos, kuria nustatomas netiesioginis mokestis, prieštaraujantis direktyvai – Nebuvimas – Ribos
(SESV 288 straipsnio trečia pastraipa)
(žr. 23–27 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)
2. Sąjungos teisė – Tiesioginis veikimas – Su Sąjungos teise nesuderinami nacionaliniai mokesčiai – Grąžinimas – Taisyklės – Nacionalinės teisės taikymas – Ribos – Veiksmingumo principo paisymas – Nepagrįstai sumokėto mokesčio susigrąžinimas iš galutinio vartotojo, kurį atlieka tiekėjas – Teisinis negalėjimas paprašyti tiekėjo grąžinti dėl to, kad direktyva, kurioje įtvirtintas šis mokestis, neveikia tiesiogiai horizontaliai – Nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias galutiniam vartotojui neleidžiama tiesiogiai iš atitinkamos valstybės narės reikalauti grąžinti, tačiau pagal jas leidžiama tokiam tiekėjui tik pareikšti civilinį ieškinį dėl nepagrįstai sumokėtos sumos grąžinimo – Neleistinumas
(žr. 32–34, 36–38 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)
Santrauka
Nagrinėdamas ginčą dėl Sąjungos teisei prieštaraujančio papildomo akcizo mokesčio sumų grąžinimo galutiniams vartotojams Teisingumo Teismas priminė savo jurisprudenciją, kurioje aiškinama SESV 288 straipsnio trečia pastraipa ir veiksmingumo principas.
Gabel Industria Tessile ir Canavesi yra dvi pagal Italijos teisę įsteigtos bendrovės, kurios atitinkamai su A 2A Energia ir Energit sudarė elektros energijos tiekimo savo gamybos vietoms sutartis.
Pagal šias sutartis Gabel Industria Tessile ir Canavesi savo tiekėjams už 2010 ir 2011 m. sumokėjo papildomą akcizo mokestį už elektros energiją, kuris tuo metu buvo numatytas Italijos teisės aktuose.
2020 m. manydamos, kad šis papildomas mokestis prieštarauja Sąjungos teisei, jos kreipėsi į Tribunale di Como (Komos teismas, Italija), t. y. į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą šioje byloje, kad šis papildomas mokestis būtų grąžintas.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nurodydamas, kad Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas, Italija) pripažino mokestį prieštaraujančiu Direktyvai 2008/118(1), kelia klausimą dėl šio neteisėtumo poveikio nepagrįstai sumokėtoms sumoms, nes direktyva neveikia horizontaliai, ir dėl veiksmingumo principo taikymo.
Šiomis aplinkybėmis jis pateikė Teisingumo Teismui du prejudicinius klausimus, kuriais siekiama išsiaiškinti, pirma, ar SESV 288 straipsnio trečia pastraipa turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nacionaliniam teismui nagrinėjant privačių asmenų ginčą draudžiama netaikyti nacionalinės teisės normos, kuria nustatomas mokestis, prieštaraujantis aiškiai, tiksliai ir besąlyginei neperkeltos arba netinkamai perkeltos direktyvos nuostatai.
Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar veiksmingumo principas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias galutiniam vartotojui neleidžiama tiesiogiai iš valstybės narės reikalauti grąžinti tiekėjui sumokėtą mokestį, prieštaraujantį aiškiai, tiksliai ir besąlyginei neperkeltos arba netinkamai perkeltos direktyvos nuostatai, nors dėl to, kad direktyva neveikia horizontaliai, jis negali remtis šio mokesčio neteisėtumu prieš minėtą tiekėją, kuris pats sumokėjo mokestį, ir taip susigrąžinti nepagrįstai sumokėtas sumas iš tiekėjo.
Teisingumo Teismo vertinimas
Dėl pirmojo klausimo Teisingumo Teismas visų pirma priminė, kad pagal SESV 288 straipsnio trečią pastraipą direktyva negali būti remiamasi nacionaliniame teisme prieš privatų asmenį.
Taigi nagrinėdamas privačių asmenų ginčą toks teismas iš esmės negali netaikyti nacionalinės teisės normos, kuria nustatomas netiesioginis mokestis, prieštaraujantis aiškiai, tiksliai ir besąlyginei neperkeltos ar netinkamai perkeltos direktyvos nuostatai.
Vis dėlto nuo šio principo galima nukrypti dviem atvejais.
Nacionalinėje teisėje gali būti numatyta kitaip. Valstybė narė, remdamasi savo vidaus teise, gali nacionaliniams teismams suteikti įgaliojimus netaikyti jokios nacionalinės teisės nuostatos, prieštaraujančios tiesiogiai neveikiančiai Sąjungos teisės nuostatai. Taigi, nepaisant to, kad direktyva nėra neveikia horizontaliai, nacionalinis teismas gali leisti privačiam asmeniui remtis mokesčio, kurį pardavėjas nepagrįstai perkėlė jam, neteisėtumu, jei tokia galimybė numatyta nacionalinės teisės aktuose.
Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją asmenys gali remtis besąlyginėmis ir pakankamai tiksliomis direktyvos nuostatomis prieš organizacijas ar subjektus, kurie yra pavaldūs valstybei arba jos kontroliuojami, arba turi specialių įgaliojimų, kurie viršija įgaliojimus, suteikiamus pagal privačių asmenų tarpusavio santykiams taikomas teisės normas. Taigi asmuo gali remtis netiesioginio mokesčio prieštaravimu Sąjungos teisei prieš šiuos požymius atitinkantį subjektą, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
Dėl antrojo klausimo Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinės teisės aktais, pagal kuriuos galutiniam vartotojui neleidžiama tiesiogiai valstybės narės prašyti grąžinti mokestį, prieštaraujantį aiškiai, tiksliai ir besąlygiškai neperkeltos arba netinkamai perkeltos direktyvos nuostatai, pažeidžiamas veiksmingumo principas.
Iš tiesų pagal veiksmingumo principą, kai tiekėjas, kuris privalo sumokėti neteisėtus mokesčius, juos tiesiogiai perkėlė galutiniam vartotojui, kuriam galiausiai teko ši papildoma ekonominė našta, pastarasis turi turėti galimybę susigrąžinti šią sumą iš tiekėjo, o jei paaiškėja, kad toks grąžinimas yra neįmanomas arba pernelyg sudėtingas, jis turi turėti galimybę pateikti prašymą grąžinti mokestį tiesiogiai atitinkamai valstybei narei.
Šiuo atveju, kadangi galutiniam vartotojui neleidžiama remtis tuo, kad mokestis prieštarauja Direktyvos 2008/118 nuostatoms, kai pareiškia tiekėjui ieškinį dėl grąžinimo, nes ši direktyva nėra horizontalaus tiesioginio veikimo, šio mokesčio grąžinimas šiam tiekėjui iš tikrųjų teisiškai neįmanomas. Pagal nacionalinės teisės aktus galutiniam vartotojui leidžiama pareikšti ieškinį dėl nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo tik tiekėjui, nesuteikiant galimybės tiesiogiai kreiptis į atitinkamą valstybę narę, o tai prieštarauja veiksmingumo principui.