TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2009 m. balandžio 28 d.
Sujungtos bylos F‑5/05 ir F‑7/05
Antonello Violetti ir kt.
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – OLAF vidaus tyrimas – OLAF sprendimas perduoti informaciją nacionalinėms teisminėms institucijoms – Asmens nenaudai priimtas aktas – Priimtinumas – Teisė į gynybą“
Dalykas: Ieškinys, pareikštas pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius, kuriuo A. Violetti ir kiti dvylika Komisijos pareigūnų bei N. Schmit iš esmės prašo, pirma, panaikinti sprendimą, kuriuo Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) nusprendė pradėti vidaus tyrimą, per jį atliktus tyrimo veiksmus, OLAF sprendimą perduoti Italijos teisminėms institucijoms su ieškovais susijusią informaciją, pasibaigus tyrimui parengtą ataskaitą, antra, priteisti iš Komisijos atlyginti jiems nuostolius.
Sprendimas: Panaikinti 2003 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą, kuriuo OLAF Italijos teisminėms institucijoms perdavė informaciją, susijusią su ieškovais. Priteisti iš Komisijos kiekvienam iš ieškovų pervesti po 3 000 eurų sumą. Atmesti likusius abiejuose ieškiniuose nurodytus reikalavimus. Priteisti iš Komisijos padengti savo ir ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Europos Sąjungos Taryba, įstojusi į bylą kaip Komisiją palaikanti šalis, padengia savo išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnai – Ieškinys – Asmens nenaudai priimtas aktas – Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) sprendimas perduoti informaciją nacionalinėms teisminėms institucijoms – Įtraukimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 ir 90a straipsniai; Tarnautojų teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalis; Tarybos reglamentas Nr. 723/2004; Komisijos sprendimo 1999/396 4 straipsnis)
2. Pareigūnai – Ieškinys – Asmens nenaudai priimtas aktas – Sąvoka – Parengiamasis aktas – Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) sprendimas perduoti informaciją nacionalinėms teisminėms institucijoms – Neįtraukimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90, 90a ir 91 straipsniai; Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalis)
3. Bendrijos teisė – Principai – Pagrindinės teisės
(EB 230 ir 236 straipsniai)
4. Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) – Reglamentas Nr. 1073/1999 dėl OLAF atliekamų tyrimų – Bendrijos institucijų atliekamų vidaus tyrimų tvarka – Komisijos taikyta sistema
(Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalis; Komisijos sprendimo 1999/396 4 straipsnis)
5. Pareigūnai – Ieškinys – Ieškinys, pareikštas Europos kovos su sukčiavimu tarnybai (OLAF) – Ieškinio dėl žalos atlyginimo, pareikšto be ikiteisminės procedūros pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus, kaip ieškinio dėl panaikinimo papildymo, priimtinumas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalis ir 90a straipsnis)
6. Pareigūnai – Deliktinė institucijų atsakomybė – Sąlygos – Neteisėtumas – Žala – Priežastinis ryšys – Neteisėtas Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) sprendimas perduoti informaciją nacionalinėms institucijoms, dėl kurio pradėtas baudžiamasis persekiojimas – Priežastinio ryšio tarp sprendimo perduoti informaciją ir žalos, atsiradusios pradėjus šį persekiojimą, nebuvimas
(Komisijos sprendimo 1999/396 4 straipsnis)
1. Atsižvelgiant į pasekmes, kurias gali sukelti taikant Reglamento Nr. 1073/1999 dėl OLAF atliekamų tyrimų 10 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) priimti sprendimai perduoti informaciją nacionalinėms teisminėms institucijoms, šie sprendimai yra asmens nenaudai priimti aktai Pareigūnų tarnybos nuostatų 90a straipsnyje, kuriame visiems Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatytiems asmenims suteikiama teisė pateikti skundą dėl asmens nenaudai priimtų OLAF sprendimų, pavartota prasme.
Iš tiesų 2004 m. priimtas Pareigūnų tarnybos nuostatų 90a straipsnis siekiant užtikrinti asmenų, kuriems taikomi šie nuostatai, teisminę gynybą yra tiesiogiai susijęs su priėmus Reglamentą Nr. 723/2004, iš dalies keičiantį Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygas, teisės aktų leidėjo numatytomis naujomis pareigomis OLAF kovos su sukčiavimu srityje ar drausminių procedūrų srityje. Šitaip Pareigūnų tarnybos nuostatų 90a straipsnis atspindi teisės aktų leidėjo rūpestį, kad sustiprinus OLAF vaidmenį būtų numatytos atitinkamos teisminės garantijos. Taip aiškiai ir neseniai suteikus įgaliojimus Pareigūnų tarnybos nuostatuose Tarnautojų teismas savo specializuotoje veiklos srityje negali atsisakyti pareigų, kurias jam numatė teisės aktų leidėjas.
Be to, pareigūnui nėra užtikrinta veiksminga teisminė gynyba, jeigu jis dėl taikant Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį priimto sprendimo stoja prieš nacionalinį baudžiamąją jurisdikciją turintį teismą, prieš tai Bendrijos teisėjui negalėjus patikrinti, ar jis buvo anksčiau išklausytas arba ar OLAF laikėsi Sprendimo 1999/396 dėl vidaus tyrimų, susijusių su Bendrijos interesams kenkiančio sukčiavimo, korupcijos ir bet kurios kitos neteisėtos veiklos prevencija, nuostatų ir sąlygų 4 straipsnio nuostatų, kuriose numatyta, kad ši pareiga gali būti atidėta. Tokia Bendrijų teisėjo kontrolė yra dar svarbesnė šioje proceso stadijoje, jei OLAF turi galimybę, Komisijos generaliniam sekretoriui leidus, ilgam laikui atidėti pareigą išklausyti suinteresuotųjų asmenų pastabas. Be to, jei nesilaikant minėto 4 straipsnio OLAF nebuvo išduotas leidimas ir OLAF jo net neprašė, o Bendrijos teismas negalėjo atskleisti šio neteisėtumo, keletą mėnesių pareigūnui nežinant būtų tiesiogiai neteisėtai taikomos procedūros.
Be to, taikant Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį priimtas sprendimas gali sukelti svarbių pasekmių atitinkamų asmenų karjerai. Iš tiesų, kai OLAF mano, kad už atliktus veiksmus tarnautojas gali būti persekiojamas baudžiamąja tvarka, ir dėl šios priežasties perduoda informaciją nacionalinėms teisminėms institucijoms, ši aplinkybė vykdant Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnyje numatytą vertinimo procedūrą daro įtaką administracijos atliekamam šio tarnautojo, ypač jo elgesio tarnyboje, vertinimui.
Pripažinus pareigūno teisę pareikšti ieškinį taip pat būtų leista šiam pareigūnui, jeigu jis žino apie tyrimo išvadas ir atitinka reikalaujamas skubos bei žalos sąlygas, prireikus pasiekti, kad būtų sustabdytas sprendimo perduoti informaciją vykdymas.
Galiausiai tokio akto, kaip antai taikant Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį priimto sprendimo, veiksminga teisėtumo kontrolė padeda užtikrinti, kad atsižvelgiant į teisės aktų leidėjo tikslus OLAF tyrimai būtų teisėti ir ji laikytųsi asmenų, susijusių su jos tyrimais, pagrindinių teisių. Jei Tarnautojų teismas nevykdytų šios teisėtumo kontrolės, nors tik jis tai gali padaryti sprendimo dėl asmens, kuriam taikomi Pareigūnų tarnybos nuostatai, atžvilgiu per tinkamą laiką, už galimus Reglamento Nr. 1073/1999 nuostatų, skirtų užtikrinti tiesę į gynybą, pažeidimus nebūtų baudžiama. Nacionalinis teismas turėtų nagrinėti OLAF perduotą informaciją, nors Bendrijos teismo sprendimas nubausti už šį neteisėtumą dėl teisės į gynybą nepaisymo reiškia, kad nacionalinis teismas negali remtis tokia informacija.
(žr. 71, 72, 74, 75, 77–79, 81, 82 ir 88 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 2003 m. balandžio 8 d. Nutarties Gómez-Reino prieš Komisiją, C‑471/02 P(R), Rink. p. I‑3207, 64 punktas.
2. Kalbant apie aktus ar sprendimus, kurių rengimas apima keletą etapų, visų pirma priimtus vidaus procedūros pabaigoje, reikia nurodyti, jog tik priemonės, išreiškiančios galutinę institucijos poziciją šios procedūros pabaigoje, o ne tarpinės priemonės, skirtos galutiniam sprendimui priimti, laikytinos aktais, dėl kurių galima pareikšti ieškinį. Parengiamieji sprendimo aktai nepriimami asmens nenaudai ir tik pareiškęs ieškinį dėl procedūros pabaigoje priimto sprendimo ieškovas gali remtis ankstesnių, glaudžiai su juo susijusių aktų neteisėtumu.
Taip nėra taikant Reglamento Nr. 1073/1999 dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų tyrimų 10 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį priimto sprendimo, kuris yra aktas, kuriuo OLAF direktorius, turintis specialią ir išskirtinę kompetenciją šiuo atžvilgiu Bendrijų lygiu, išreiškia poziciją dėl faktinių aplinkybių, kurias galima kvalifikuoti kaip nusikalstamas veikas, ir nusprendžia informuoti nacionalines teismines institucijas, kad šios aplinkybės būtų tinkamai kvalifikuotos pagal baudžiamąją teisę, atveju.
Iš tiesų priimdamas sprendimą pagal Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį OLAF direktorius, atsižvelgęs į jo tarnybų tyrimo tarpinius ar galutinius rezultatus, išreiškia poziciją, ar buvo veikų, galinčių užtraukti baudžiamąją atsakomybę, ir ar prieš asmenį ar asmenis, susijusius su tyrimu, gali būti pradėtas baudžiamasis persekiojimas. Šį sprendimą per specialią procedūrą, kuri skiriasi nuo nacionalinio teismo proceso, priima nepriklausoma Bendrijų įstaiga, būdama viena už jį atsakinga. Prieš šį sprendimą nėra priimamas joks asmeniui nenaudingas aktas, kuris priklauso OLAF direktoriaus kompetencijai, ir jame išreiškiama jo autoriaus pozicija.
(žr. 86, 87 ir 90 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2003 m. vasario 11 d. Nutarties Pflugradt prieš ECB, T‑83/02, Rink. VT p. I‑A‑47 ir II‑281, 34 punktas.
3. Iš tiesų, kalbant apie Bendrijų atžvilgiu trečiąjį asmenį, kurio karjera ir materialinė padėtis nepriklauso tiesiogiai nuo Bendrijų institucijų priimtų priemonių, Bendrijų teismas neturi specialių galių užtikrinti vietoj nacionalinio teismo, kad būtų gerbiamos pagrindinės teisės ir teisingo bylos nagrinėjimo reikalavimai.
(žr. 94 punktą)
4. Iš Sprendimo 1999/396 dėl vidaus tyrimų kovos su sukčiavimu srityje nuostatų ir sąlygų 4 straipsnio pirmos pastraipos nuostatų matyti, kad kai Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) direktorius planuoja taikydamas Reglamento Nr. 1073/1999 dėl OLAF atliekamų tyrimų 10 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį priimti sprendimą, jis privalo tuo atveju, kai informaciją sudaro išvados, kuriose įvardijamas Komisijos narys, pareigūnas ar tarnautojas, suteikti šiam galimybę pareikšti nuomonę dėl visų su juo susijusių aplinkybių prieš perduodamas informaciją nacionalinėms teisminėms institucijoms.
Tiesa, Sprendimo 1999/396 4 straipsnio antroje pastraipoje numatyta išimtis tais atvejais, kai tyrimo tikslais būtina išlaikyti visišką slaptumą ir reikia laikytis nacionalinės teisminės institucijos kompetencijai priklausančios tyrimo tvarkos. Šiais atvejais pareiga kviesti pareigūną, kad jis galėtų pareikšti savo nuomonę, gali būti atidėta Komisijos generalinio sekretoriaus sutikimu. Ši pareiga prašyti Komisijos generalinio sekretoriaus sutikimo ir jį gauti nėra paprastas formalumas, kurį prireikus galima įvykdyti esant vėlesnei stadijai. Iš tikrųjų reikalavimas gauti sutikimą prarastų savo prasmę, t. y. užtikrinti, kad būtų gerbiama atitinkamų pareigūnų teisė į gynybą, kad informacijos apie juos pateikimas būtų atidedamas tik iš tiesų išimtiniais atvejais ir kad išimtinį pobūdį įvertintų ne vien OLAF, bet ir Komisijos generalinis sekretorius.
Be to, net darant prielaidą, kad Sprendimo 1999/396 4 straipsnio pirmos pastraipos antras sakinys netaikomas taikant Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį priimtam sprendimui, kai informacija nacionalinėms teisminėms institucijoms perduodama atliekant tyrimą, OLAF, remdamasi pagrindiniu teisės į gynybą paisymo principu, prieš perduodama informaciją iš esmės turi paprašyti pareigūnų pateikti naudingas pastabas dėl su jais susijusių aplinkybių.
(žr. 105, 108, 110 ir 113 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją, T‑48/05, Rink. p. II‑1595, 133, 145 ir 151 punktai.
5. Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90a straipsnyje nustatytą teisių gynimo priemonių sistemą ieškinys dėl žalos atlyginimo, kuriuo reikalaujama atlyginti Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) padarytą žalą, yra priimtinas, tik jeigu buvo atlikta ikiteisminė procedūra pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų normas. Ši procedūra skiriasi atsižvelgiant į tai, ar žala, kurią prašoma atlyginti, atsirado dėl asmens nenaudai priimto akto Pareigūnų tarnybos nuostatų 90a straipsnyje pavartota prasme, ar dėl sprendimo galios neturinčių OLAF veiksmų. Pirmuoju atveju suinteresuotasis asmuo per nustatytus terminus turi kreiptis į OLAF direktorių su skundu dėl ginčijamo akto. Antruoju atveju, atvirkščiai, administracinė procedūra pradedama pateikus prašymą Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalyje pavartota prasme, kad būtų atlyginta žala ir prireikus paskui pateikiamas skundas dėl sprendimo atmesti prašymą. Vis dėlto, kai ieškinys dėl panaikinimo ir ieškinys dėl žalos atlyginimo yra tiesiogiai susiję, antrasis priimtinas kaip ieškinio dėl panaikinimo priedas, nesant reikalo prieš tai administracijai pateikti prašymą atlyginti tariamai patirtą žalą ir skundą, kuriuo ginčijamas implicitinio ar eksplicitinio sprendimo atmesti minėtą prašymą pagrįstumas.
(žr. 120 punktą)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1996 m. birželio 28 d. Sprendimo Y prieš Teisingumo Teismą, T‑500/93, Rink. VT p. I‑A‑335 ir II‑977, 64 ir 66 punktai.
6. Europos Bendrijos atsakomybė kyla, jei įvykdomos visos sąlygos: institucijos veiksmų neteisėtumas, reali žala ir veiksmų bei nurodytos žalos priežastinis ryšys. Tam, kad būtų patvirtintas toks ryšys, reikia, jog iš esmės būtų įrodytas tiesioginis ir tikras atitinkamo Bendrijų institucijos padaryto pažeidimo ir nurodytos žalos priežastinis ryšys.
Kalbant apie neturtinę žalą, kurią patyrė pareigūnas dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) sprendimo perduoti informaciją nacionalinėms teisminėms institucijoms, priimto nesilaikant Sprendimo 1999/396 dėl vidaus tyrimų, susijusių su Bendrijos interesams kenkiančio sukčiavimo, korupcijos ir bet kurios kitos neteisėtos veiklos prevencija, nuostatų ir sąlygų 4 straipsnio nuostatų, ir dėl šių teisminių institucijų pradėto baudžiamojo tyrimo jo atžvilgiu, vien šių teisminių institucijų, kurios nusprendė pradėti baudžiamąją bylą ir atlikti tyrimą, veiksmai tiesiogiai sukelia neturtinę žalą. Iš tiesų, nors nacionalinės teisminės institucijos pagal lojalaus bendradarbiavimo principą turi atidžiai išnagrinėti OLAF perduotą informaciją ir priimti tinkamą sprendimą, kad užtikrintų Bendrijos teisės laikymąsi, vykdydamos savo įgaliojimus jos laisvai vertina šios informacijos turinį ir apimtį ir sprendžia, kokių veiksmų prireikus reikia imtis.
(žr. 124–126 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1987 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Delauche prieš Komisiją, 111/86, Rink. p. 5345, 30 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2002 m. spalio 17 d. Sprendimo Cocchi ir Hainz prieš Komisiją, T‑330/00 ir T‑114/01, Rink. VT p. I‑A‑193 ir II‑987, 97 punktas; 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Sanders ir kt. prieš Komisiją, T‑45/01, Rink. p. II‑3315, 149 punktas; 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Eagle ir kt. prieš Komisiją, T‑144/02, Rink. p. II‑3381, 148 punktas; 2006 m. spalio 4 d. Sprendimo Tillack prieš Komisiją, T‑193/04, Rink. p. II‑3995, 122 punktas; 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Combescot prieš Komisiją, T‑250/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑0000 ir II‑A‑2‑0000, 95 punktas.