Byla T‑336/07

Telefónica, SA
ir
Telefónica de España, SA

prieš

Europos Komisiją

„Konkurencija – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Ispanijos prieigos prie plačiajuosčio interneto rinkos – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 82 straipsnio pažeidimas – Kainų nustatymas – Kainų žirklės – Rinkų apibrėžimas – Dominuojanti padėtis – Piktnaudžiavimas – Sumažintos maržos apskaičiavimas – Piktnaudžiavimo poveikis – Komisijos kompetencija – Teisė į gynybą – Subsidiarumas – Proporcingumas – Teisinis saugumas – Lojalus bendradarbiavimas – Gero administravimo principas – Baudos“

Sprendimo santrauka

1.      Procesas – Ieškinys – Dublikas – Formos reikalavimai – Bylos dalyko nustatymas – Pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka – Prie ieškinio arba dubliko pridėti dokumentai

(Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnis; Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktas)

2.      Konkurencija – Administracinė procedūra – Teisės į gynybą paisymas – Galimybė susipažinti su byla – Apimtis – Atsisakymas pateikti dokumentą – Pasekmės – Būtinybė atitinkamai įmonei tenkančios įrodinėjimo pareigos lygmeniu atskirti kaltę patvirtinančius ir ją paneigiančius dokumentus

(EB 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 2 dalis)

3.      Konkurencija – Administracinė procedūra – Pranešimas apie kaltinimus – Būtinas turinys – Teisės į gynybą paisymas

(EB 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 2 dalis)

4.      Konkurencija – Dominuojanti padėtis – Atitinkama rinka – Apibrėžimas – Kriterijai – Prieigos prie greitaeigio interneto didmeninio tiekimo paslaugos

(EB 82 straipsnis; Komisijos pranešimas 97/C 372/03)

5.      Konkurencija – Dominuojanti padėtis – Elgesys dominuojamoje rinkoje, turintis įtakos kaimyninei rinkai – EB 82 straipsnio taikymas

(EB 82 straipsnis)

6.      Konkurencija – Dominuojanti padėtis – Vertinimo kriterijai – Galimas konkurencijos egzistavimas rinkoje – Poveikis

(EB 82 straipsnis)

7.      Konkurencija – Dominuojanti padėtis – Sąvoka – Galėjimas reguliariai didinti kainas – Neprivalomas elementas

(EB 82 straipsnis)

8.      Konkurencija – Dominuojanti padėtis – Piktnaudžiavimas – Kainų žirklių poveikis – Sąvoka – Vertinimo kriterijai

(EB 82 straipsnis)

9.      Konkurencija – Dominuojanti padėtis – Piktnaudžiavimas – Kainų žirklių poveikis – Lygios galimybės – Nebuvimas

(EB 82 straipsnis)

10.    Konkurencija – Dominuojanti padėtis – Piktnaudžiavimas – Sąvoka – Konkurenciją ribojantis elgesys – Galimas poveikis

(82 straipsnio CE)

11.    Konkurencija – Bendrijos teisės normos – Komisijos taikymas – Komisijos įgaliojimų ribojimas teisės aktais dėl telekomunikacijų rinkos – Nebuvimas

(EB 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamentas Nr. 1/2003; Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/21)

12.    Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos pareiga lojaliai bendradarbiauti su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis – Apimtis

(EB 10, 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 11–16 straipsniai)

13.    Konkurencija – Bendrijos teisės normos – Pažeidimai – Pažeidimų padarymas tyčia ar dėl neatsargumo – Sąvoka

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa ir Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)

14.    Konkurencija – Dominuojanti padėtis – Piktnaudžiavimas – Piktnaudžiavimas nustatant kainas – Įmonės savarankiškas elgesys rinkoje

(EB 82 straipsnis)

15.    Konkurencija – Bendrijos teisės normos – Materialinė taikymo sritis – Reguliuojamas telekomunikacijų sektorius – Įtraukimas

(EB 82 straipsnis)

16.    Konkurencija – Baudos – Komisijos diskrecija – Vertinimas, atsižvelgiant į įmonės individualius veiksmus

(EB 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnis)

17.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Pareiga atsižvelgti į konkretų poveikį rinkai – Apimtis

(EB 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 punkto A skirsnio pirma pastraipa)

18.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Vertinimas – Komisijos priimtose gairėse aiškiai nurodytų trijų kriterijų tarpusavio priklausomybė – Pažeidimo kvalifikavimas kaip labai sunkaus

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 punkto A skirsnis)

19.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Atgrasomasis baudos pobūdis – Bendras atgrasomasis poveikis – Bausmių individualizavimo principo pažeidimas – Nebuvimas

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)

20.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo trukmė – Pradinės baudos padidinimas – Atsižvelgimas į skirtingą pažeidimo intensyvumą – Netaikymas

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalis)

21.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Lengvinančios aplinkybės – Nacionalinių valdžios institucijų išreikštas arba nacionalinėje teisėje nustatytas pritarimas pažeidimui arba jo toleravimas

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 3 punktas)

1.      Pagal Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnį ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą kiekviename ieškinyje turi būti nurodyti ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Vien įrodomoji ir pagalbinė priedų funkcija reiškia, kad jeigu šiuose prieduose yra teisinių aplinkybių, kuriomis grindžiami tam tikri ieškinyje iškelti pagrindai, tokios aplinkybės turi būti paminėtos pačiame ieškinio tekste arba bent pakankamai aiškiai nustatomos iš šio dokumento. Dėl to ieškinyje turi būti išsamiai išplėtotas pagrindas, kuriuo grindžiamas ieškinys, tad abstraktus paaiškinimas neatitinka Procedūros reglamento reikalavimų. Priedai nėra skirti išplėtoti ieškinyje glaustai nurodytus ieškinio pagrindus, nurodant jame nepateiktus kaltinimus ar argumentus.

Toks Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto aiškinimas taip pat taikytinas dubliko, kuris pagal to paties reglamento 47 straipsnio 1 dalį turi papildyti ieškinį, priimtinumo sąlygoms.

Todėl į ieškinio ir dubliko priedus galima atsižvelgti tik tiek, kiek jais pagrindžiami ar papildomi pagrindai arba argumentai, aiškiai ieškovių nurodyti pateiktuose pareiškimuose, ir tik tais atvejais, kai įmanoma tiksliai nustatyti, kurios būtent iš juose nurodytų aplinkybių pagrindžia ar papildo šiuos pagrindus arba argumentus.

(žr. 58–61, 63 punktus)

2.      Tam tikro dokumento nepateikimas įmonei per procedūrą dėl Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimo laikomas jos teisės į gynybą pažeidimu tik tuo atveju, jeigu suinteresuotoji įmonė įrodo, jog, pirma, Komisija šiuo dokumentu grindė kaltinimą, susijusį su pažeidimo buvimu, ir, antra, šį kaltinimą galima įrodyti tik remiantis minėtu dokumentu. Jei yra kitų rašytinių įrodymų, apie kuriuos šalys žinojo per administracinę procedūrą ir kurie konkrečiai patvirtina Komisijos išvadas, neatsižvelgimas į nepateiktą kaltę patvirtinantį dokumentą kaip į įrodymą nepaneigtų ginčijamame sprendime pateiktų kaltinimų pagrįstumo. Todėl suinteresuotoji įmonė turi įrodyti, kad rezultatas, prie kurio Komisija priėjo savo sprendime, būtų buvęs kitoks, jei nepateiktas dokumentas, kuriuo Komisija rėmėsi pripažindama, kad ši įmonė padarė pažeidimą, nebūtų pripažintas kaltę patvirtinančiu įrodymu.

(žr. 78 punktą)

3.      Pagal teisės į gynybą paisymo principą reikalaujama, kad pranešime apie kaltinimus, kurį Komisija adresuoja įmonei, kai ketina skirti sankciją už konkurencijos taisyklių pažeidimą, turi būti nurodyti pagrindiniai veiksniai, kuriais remdamasi ji kaltina įmonę, kaip antai inkriminuojamos faktinės aplinkybės, jų kvalifikacija ir įrodymai, kuriais remiasi Komisija, kad ši įmonė galėtų pateikti savo argumentus per prieš ją pradėtą administracinę procedūrą. Šio reikalavimo laikomasi, kai Komisijos sprendime suinteresuotiesiems asmenims inkriminuojami tik pranešime apie kaltinimus nurodyti pažeidimai ir jis grindžiamas tik faktais, dėl kurių suinteresuotieji asmenys turėjo galimybę pateikti savo paaiškinimus.

Vis dėlto Komisijos galutinis sprendimas nebūtinai turi visiškai atitikti pranešimą apie kaltinimus. Pavyzdžiui, leidžiama papildyti šį pranešimą atsižvelgiant į šalių, iš kurių argumentų matyti, kad jos galėjo veiksmingai įgyvendinti teises į gynybą, atsakymą. Per administracinę procedūrą Komisija, grįsdama savo suformuluotus kaltinimus, taip pat gali pakeisti ir papildyti faktinius bei teisinius argumentus.

Taigi pranešimo apie kaltinimus ir galutinio sprendimo skirtumai pažeidžia teisę į gynybą tik tuomet, jei sprendime nurodyti kaltinimai nebuvo tinkamai išdėstyti pranešime apie kaltinimus, kad įmonės, kurioms jis skirtas, būtų galėjusios apsiginti. Taip nėra tuo atveju, jei nurodyti skirtumai tarp pranešimo apie kaltinimus ir galutinio sprendimo nėra susiję su veiksmais, kitais nei tie, dėl kurių nagrinėjama įmonė jau buvo pateikusi paaiškinimus, todėl nėra susiję su naujais kaltinimais.

(žr. 80–82, 84, 85 punktus)

4.      Siekiant nustatyti galimą dominuojančią įmonės padėtį tam tikroje sektorinėje rinkoje, konkurencijos galimybės turi būti vertinamos atsižvelgiant į rinką, apimančią visas prekes, kurios dėl savo savybių yra labai gerai tinkamos patenkinti nuolatinius poreikius ir yra sunkiai pakeičiamos kitomis prekėmis. Be to, atsižvelgiant į tai, kad atitinkama rinka apibrėžiama siekiant įvertinti, ar atitinkama įmonė turi galimybę kliudyti veiksmingai konkurencijai ir gali veikti pakankamai nepriklausomai nuo savo konkurentų, klientų ir vartotojų, šiuo tikslu negalima apsiriboti vien atitinkamų prekių objektyvių savybių nagrinėjimu, reikia taip pat atsižvelgti į konkurencijos sąlygas ir paklausos bei pasiūlos rinkoje struktūrą.

Atitinkamos rinkos sąvoka reiškia, kad gali egzistuoti veiksminga konkurencija tarp ją sudarančių produktų, o tai suponuoja visų toje pačioje rinkoje esančių produktų pakankamas pakeičiamumas tam pačiam naudojimui.

Iš Komisijos pranešimo dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams taip pat išplaukia, kad prekės rinka apima visas prekes ir (arba) paslaugas, kurias vartotojas laiko vienodomis ar pakeičiamomis pagal prekių savybes, kainas ir paskirtį. Ekonominiu požiūriu siekiant apibrėžti atitinkamą rinką paklausos pakeičiamumas reiškia greičiausią ir efektyviausią drausminančią jėgą tam tikros prekės tiekėjams, ypač jų sprendimams dėl kainos nustatymo. Taip pat galima atsižvelgti į pasiūlos pakeičiamumą, kai atitinkamos rinkos apibrėžiamos esant tokiai padėčiai, kad jo poveikis efektyvumo ir greitumo atžvilgiu yra tolygus paklausos pakeičiamumui. Tai reiškia, kad atsiliepdami į nedidelius, tačiau ne laikinus, santykinių kainų pakitimus tiekėjai per trumpą laiką ir nepatirdami didesnių papildomų sąnaudų arba rizikos gali pakeisti atitinkamų prekių gamybą ir jas parduoti.

Dėl prieigos prie plačiajuosčio interneto didmeninių rinkų Komisija gali pagrįstai nuspręsti, kad, atsižvelgiant į dideles investicijas, kurių reikia pereinant nuo nacionalinio didmeninio pasiūlymo prie regioninio didmeninio pasiūlymo ir nuo regioninio didmeninio pasiūlymo prie atsietos prieigos prie vietinės linijos, bei į tokiam migravimui reikalingą laiką, kai tokia migracija realiai netaikoma visai nacionalinei teritorijai ir tam reikia turėti minimalią kritinę masę todėl, kad yra funkcinių skirtumų tarp nacionalinių bei regioninių didmeninių pasiūlymų ir atsietos prieigos prie vietinės linijos, ta atsieta prieiga prie vietinės linijos nepriklauso tai pačiai rinkai kaip nacionalinis didmeninis pasiūlymas ir regioninis didmeninis pasiūlymas. Taip pat Komisija gali pagrįstai daryti išvadą, kad didmeninis nacionalinis ir didmeninis regioninis produktai nepriklauso tai pačiai rinkai, nes, atsižvelgiant į perėjimo nuo nacionalinio didmeninio produkto prie regioninio didmeninio produkto sąnaudas, mažai tikėtina ir ekonomiškai nepagrįsta, jog į tinklo sukūrimą jau investavę operatoriai, sutiks padengti šio tinklo nenaudojimo sąnaudas ir nuspręs naudoti nacionalinį didmeninį produktą, kuris nesuteiktų jiems tokių pačių galimybių kontroliuoti mažmeninio produkto tiekimo paslaugos kokybę kaip regioninis didmeninis produktas.

(žr. 111–113, 116, 127, 134, 139, 143 punktus)

5.      Kainų politikos, kurios laikosi dominuojančią padėtį atitinkamoje didmeninėje rinkoje užimanti vertikaliai integruota įmonė ir kuri pasireiškia šios įmonės konkurentų maržų mažinimu mažmeninėje rinkoje, nesąžiningumas nepriklauso nuo to, ar pastarojoje rinkoje ši įmonė užima dominuojančią padėtį. Todėl norėdama konstatuoti įmonės piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi kainų žirklių forma Komisija neturi įrodyti, kad ši įmonė užima dominuojančią padėtį ir didmeninėje, ir mažmeninėje rinkose.

(žr. 146 punktą)

6.      Galimas konkurencijos buvimas rinkoje iš tiesų yra reikšminga aplinkybė vertinant dominuojančios padėties egzistavimą. Vis dėlto net stiprios konkurencijos buvimas tam tikroje rinkoje nebūtinai reiškia, kad joje niekas negali turėti dominuojančios padėties, nes pagrindinis tokios padėties požymis – tam tikros įmonės galėjimas įgyvendinti strategiją rinkoje neatsižvelgiant į konkurentus ir dėl to nepatiriant žalingo tokio elgesio poveikio.

(žr. 162 punktą)

7.      Nors galėjimas reguliariai didinti kainas neginčijamai yra vienas iš elementų, galinčių patvirtinti dominuojančios padėties buvimą, tai vis dėlto tikrai nėra privalomas elementas, nes nepriklausomumas, kuriuo naudojasi dominuojanti įmonė kainų srityje, daugiau susijęs su galimybe nustatyti jas neprivalant atsižvelgti į konkurentų, klientų ir tiekėjų reakciją, nei su galėjimu jas didinti.

(žr. 166 punktą)

8.      Siekiant konstatuoti kainų žirklių praktiką negalima reikalauti, kad konkurentams už pirminį produktą taikomos didmeninės kainos būtų pernelyg didelės arba kad išvestinio produkto mažmeninė kaina būtų grobuoniška. Pati sumažinta marža, nesant jokio objektyvaus pateisinimo, gali būti piktnaudžiavimas pagal EB 82 straipsnį. Sumažinta marža atsiranda dėl paslaugų didmeninėje rinkoje kainos bei paslaugų mažmeninėje rinkoje kainos skirtumo, o ne dėl paties tokių kainų dydžio. Konkrečiai kalbant, tokia sumažinta marža gali atsirasti ne tik dėl neįprastai mažos kainos mažmeninėje rinkoje, bet ir dėl neįprastai didelės kainos didmeninėje rinkoje.

Beje, Komisija gali pagrįstai nuspręsti, kad kainų žirklėms įrodyti būtų tinkama nustatyti, ar konkurentas, turintis tokią pačią sąnaudų struktūrą kaip ir vertikaliai integruotos įmonės sąnaudų struktūra paskesnės pakopos rinkoje, galėtų pasiūlyti paskesnes paslaugas nepatirdamas nuostolių, jeigu ši vertikaliai integruota įmonė turėtų mokėti tokią pirmesnės pakopos prieigos kainą, kaip ji reikalauja iš savo konkurentų; ir Komisija tokį sprendimą priimti gali pasirėmusi nagrinėjamos įmonės patiriamomis sąnaudomis, netirdama pagrindinių alternatyvių operatorių atitinkamoje rinkoje maržų.

Siekiant įvertinti dominuojančios įmonės kainų politikos teisėtumą, iš principo reikia taikyti kainų, grindžiamų pačios dominuojančios įmonės patirtomis sąnaudomis ir šios įmonės strategija, kriterijus. Kalbant konkrečiai apie kainų politiką, kuri pasireiškia maržų mažinimu, reikia pažymėti, jog naudojant tokius analizės kriterijus galima patikrinti, ar ši įmonė būtų pakankamai produktyvi ir galutiniams vartotojams mažmeninėje rinkoje savo paslaugas galėtų pasiūlyti nenuostolingai, jei prieš tai būtų turėjusi sumokėti savo pačios nustatytas didmenines tarpinių paslaugų kainas.

Toks požiūris juo labiau pateisinamas atsižvelgiant į tai, kad jis atitinka ir bendrąjį teisinio saugumo principą, nes atsižvelgimas į dominuojančios įmonės sąnaudas leidžia jai dėl ypatingos atsakomybės, kuri jai tenka pagal EB 82 straipsnį, įvertinti savo elgesio teisėtumą. Nors dominuojanti įmonė žino savo sąnaudas ir tarifus, ji paprastai nežino konkurentų sąnaudų ir tarifų. Kita vertus, piktnaudžiavimas išstumiant iš rinkos taip pat turi poveikį potencialiems dominuojančios įmonės konkurentams, kuriuos nerentabilumo perspektyva galėtų atgrasyti nuo įėjimo į rinką.

Iš tiesų negalima atmesti galimybės, jog konkurentų sąnaudos ir kainos gali turėti reikšmės vertinant nagrinėjamą kainų politiką. Vis dėlto tik jeigu nėra galimybės remtis dominuojančios įmonės kainomis ir sąnaudomis, reikia nagrinėti konkurentų kainas ir sąnaudas toje pačioje rinkoje.

(žr. 186, 187, 190–194 punktus)

9.      Kalbant apie kainų žirklių testo taikymą, Komisijos negalima kaltinti tuo, kad ji nagrinėjo kainų žirklių buvimą atskirai kiekvieno nagrinėjamos įmonės produkto atveju, nors alternatyvūs operatoriai tuo metu naudojo optimalią didmeninių produktų kombinaciją, leidusią sutaupyti sąnaudas, kai tie produktai nepriklauso tai pačiai rinkai kaip nagrinėjama rinka. Iš tiesų EB 82 straipsniu draudžiama, be kita ko, dominuojančią padėtį tam tikroje rinkoje užimančiai įmonei laikytis kainų politikos, kuri turėtų tokį patį efektyvių jos esamų ar potencialių konkurentų išstūmimo iš rinkos poveikį. Tokios padėties vertinimas reikalauja paisyti konkurencijos galimybių, atsižvelgiant į rinką, apimančią visas prekes, kurios dėl savo savybių labai gerai tinka patenkinti nuolatinius poreikius ir yra sunkiai pakeičiamos kitomis prekėmis, nes rinka apibrėžiama siekiant įvertinti, ar atitinkama įmonė turi galimybę kliudyti veiksmingai konkurencijai šioje rinkoje.

Todėl negalima teigti, kad alternatyvus operatorius gali kompensuoti nuostolius, patirtus dėl kainų žirklių didmeninio produkto lygmeniu, pajamomis, gaunamomis dėl to, kad tam tikrose pelningesnėse geografinėse zonose naudoja kitus nagrinėjamos įmonės produktus, kurių atveju netaikomos kainų žirklės ir kurie priklauso kitai rinkai. Neiškraipytos konkurencijos sistema gali būti pasiekta tik jeigu užtikrinamos vienodos ūkio subjektų galimybės. Vienodos galimybės suponuoja, kad telekomunikacijų sektoriuje dominuojanti įmonė ir jos bent jau tokie patys efektyvūs konkurentai būtų lygūs mažmeninėje rinkoje. Taip nėra, jeigu didmeninių produktų kainos, kurias alternatyvūs operatoriai moka tai įmonei, gali būti įtrauktos į jų mažmeninių produktų kainas tik tuo atveju, jeigu jie būtų siūlomi patiriant nuostolių.

(žr. 200–204 punktus)

10.    Siekiant nustatyti EB 82 straipsnio pažeidimą, pakanka įrodyti, kad dominuojančią padėtį užimančios įmonės piktnaudžiavimo veiksmai skirti apriboti konkurenciją arba, kitaip tariant, turi ar gali turėti tokį poveikį. Pavyzdžiui, kainų politikos antikonkurencinis poveikis rinkoje turi egzistuoti, tačiau jis nebūtinai turi būti realus, nes pakanka įrodyti potencialų antikonkurencinį poveikį, dėl kurio bent tokie patys efektyvūs konkurentai kaip dominuojančią padėtį užimanti įmonė gali būti išstumti iš rinkos. Šiuo atveju negalima teigti, kad, turint omenyje laiką, praėjusį nuo inkriminuojamo elgesio pradžios iki Komisijos sprendimo priėmimo, nebuvo tinkama atlikti tikėtino poveikio testą, nes Komisija turėjo pakankamai laiko įrodyti tariamo su nagrinėjamu elgesiu susijusio antikonkurencinio poveikio tikrumą.

(žr. 268, 272 punktus)

11.    Direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos egzistavimas neturi jokios įtakos Reglamento Nr. 17 3 straipsnio 1 dalimi ir nuo 2004 m. gegužės 1 d. – Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalimi Komisijai tiesiogiai suteiktai kompetencijai konstatuoti EB 81 ir 82 straipsnių pažeidimus. Sutartyje numatytos su konkurencija susijusios nuostatos vykdant ex post kontrolę papildo Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiant ex ante reguliuoti telekomunikacijų rinkas priimtus teisės aktus.

(žr. 293 punktą)

12.    Kalbant apie santykius, kurie susiklosto per Komisijos vykdomas procedūras pagal EB 81 ir 82 straipsnius, iš EB 10 straipsnio išplaukiančios lojalaus bendradarbiavimo pareigos, tenkančios Komisijai bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis, įgyvendinimo sąlygos buvo, be kita ko, patikslintos Reglamento Nr. 1/2003 11–16 straipsniuose, esančiuose jo IV skyriuje „Bendradarbiavimas“. Tačiau šiose nuostatose nėra numatyta Komisijos pareiga konsultuotis su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis.

(žr. 312 punktą)

13.    Kalbant apie klausimą, ar pažeidimas buvo padaryti tyčia, ar dėl neatsargumo ir dėl to už jį gali būti skirta bauda pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą, o nuo 2004 m. gegužės 1 d. – pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį, reikia pažymėti, kad ši sąlyga įvykdyta, kai nagrinėjama įmonė negali nežinoti apie tai, kad jos veikla prieštarauja konkurencijai, nesvarbu, ar ji siekė, ar nesiekė pažeisti Sutartyje numatytų konkurencijos normų. Įmonė suvokia savo veiksmų antikonkurencinį pobūdį, jeigu jai žinomos faktinės aplinkybės, kurios pateisina tiek dominuojančios padėties atitinkamoje rinkoje konstatavimą, tiek Komisijos vertinimą dėl piktnaudžiavimo tokia padėtimi.

Todėl dominuojančią padėtį užimanti įmonė, kaip apdairus ūkio subjektas, turi būti susipažinusi su rinkos apibrėžimą konkurencijos bylose reglamentuojančiais principais ir prireikus pasitelkti reikiamų žinių turinčius patarėjus, kad atitinkamo atvejo aplinkybes atitinkančiu protingumo laipsniu įvertintų pasekmes, galinčias kilti dėl konkretaus veiksmo. Tai visų pirma pasakytina apie profesinę veiklą vykdančius asmenis, įpratusius savo profesinėje veikloje elgtis labai apdairiai. Todėl iš jų galima tikėtis, kad jie ypač rūpestingai vertins savo veiklos riziką. Be to, informuotam ūkio subjektui neturėtų kilti abejonių, kad nors didelių rinkos dalių turėjimas nebūtinai ir ne visais atvejais yra vienintelis lemiamas dominuojančios padėties buvimo įrodymas, tai vis dėlto turi didelę reikšmę, į kurią jis būtinai privalo atsižvelgti, kiek tai susiję su jo galimu elgesiu rinkoje. Šiuo požiūriu istorinė operatorė ir vienintelės reikšmingos infrastruktūros didmeniniams produktams tiekti telekomunikacijų sektoriuje savininkė negali nežinoti, kad užima dominuojančią padėtį atitinkamose rinkose. Todėl tokios operatorės rinkos dalių dydis atitinkamose rinkose suponuoja, kad jos įsitikinimas, jog ji neužima dominuojančios padėties šiose rinkose, galėjo būti tik arba nepakankamos rinkų, kuriose ji veikia, struktūros analizės, arba atsisakymo atsižvelgti į šias struktūras rezultatas.

(žr. 319, 320, 323–325 punktus)

14.    EB 82 straipsnis susijęs tik su antikonkurencine veikla, kurią įmonės vykdo savo iniciatyva. Jeigu antikonkurencinę veiklą įmonės turi vykdyti pagal nacionalinės teisės aktus arba jei šiais aktais sukuriamas teisinis pagrindas, kuriuo savaime eliminuojama bet kokia jų konkurencinio elgesio galimybė, EB 82 straipsnis netaikomas. Tokioje situacijoje konkurencijos ribojimas nėra priskirtinas, kaip netiesiogiai reikalaujama šia nuostata, prie nepriklausomos įmonių veiklos.

Tačiau EB 82 straipsnis gali būti taikomas, jeigu paaiškėja, kad nacionalinės teisės aktais įmonėms paliekama galimybė konkurencijai, kurią gali trukdyti, riboti ar iškraipyti savarankiški įmonių veiksmai. Nepaisant tokių teisės aktų buvimo, jei vertikaliai integruota dominuojančią padėtį užimanti įmonė turi veiksmų laisvę keisti savo kainas, net jeigu tik mažmenines, vien dėl šios priežasties gali būti pripažinta, kad ji taikė maržų mažinimą.

Šiuo atveju, kalbant apie dominuojančią padėtį užimančios telekomunikacijų įmonės taikomas kainas, jei kainų sumažinimas reikalauja nacionalinės telekomunikacijų rinkos reguliavimo institucijos įsikišimo ir dėl jo ta įmonė negali nuspręsti laisvai, tokia įmonė, turėdama ypatingą atsakomybę kaip dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje užimanti įmonė, turi pateikti tai valdžios institucijai prašymus pakeisti jos kainas, jeigu jos kėlė grėsmę veiksmingai ir neiškraipytai konkurencijai bendrojoje rinkoje.

(žr. 328–330, 335 punktus)

15.    Nors telekomunikacijų rinkoje dominuojančią padėtį užimanti įmonė laikosi nacionalinių telekomunikacijų srities teisės aktų, tai neapsaugo tos įmonės nuo Komisijos veiksmų pagal EB 82 straipsnį.

Nesant aiškios išimties šiuo klausimu, konkurencijos teisė taikoma reguliuojamiems sektoriams. Taigi konkurencijos taisyklės netampa netaikytinos dėl to, kad atitinkamose sektorinėse nuostatose numatyta konkurencijos, kurią įmonės savo savarankiška veikla gali trukdyti, riboti arba iškraipyti, galimybė.

(žr. 339, 340 punktus)

16.    Komisijos sprendimas neskirti baudos tam tikruose sprendimuose dėl naujo konstatuotų pažeidimų pobūdžio nesuteikia imuniteto vėliau to paties tipo pažeidimus darančioms įmonėms. Būtent konkrečiomis kiekvienos bylos aplinkybėmis Komisija, naudodamasi savo vertinimo diskrecija, sprendžia dėl baudos skyrimo prasmingumo, siekdama nubausti už konstatuotą pažeidimą ir išsaugoti konkurencijos teisės veiksmingumą.

(žr. 357 punktą)

17.    Pagal Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių 1 punkto A skirsnio pirmą pastraipą vertindama pažeidimo sunkumą Komisija privalo ištirti konkretų pažeidimo poveikį rinkai, tik jeigu šis poveikis gali būti įvertintas.

(žr. 389 punktą)

18.    Geografinės rinkos dydis pagal Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gaires yra tik vienas iš trijų reikšmingų bendro pažeidimo sunkumo laipsnio įvertinimo kriterijų. Iš šių tarpusavyje susijusių kriterijų svarbiausias vaidmuo tenka pažeidimo pobūdžiui. Geografinės rinkos dydis savo ruožtu nėra savarankiškas kriterijus ta prasme, kad tik tie pažeidimai, kurie susiję su keliomis valstybėmis narėmis, galėtų būti kvalifikuojami kaip „labai sunkūs“. Nei EB sutartis, nei Reglamentas Nr. 17, nei Reglamentas Nr. 1/2003, nei minėtos gairės ar teismų praktika neleidžia manyti, kad taip gali būti kvalifikuojami tik geografiniu požiūriu labai paplitę apribojimai. Todėl Komisija gali pažeidimą kvalifikuoti kaip „labai sunkų“, nors atitinkamos geografinės rinkos dydis apribotas vienos valstybės narės teritorija.

(žr. 413 punktą)

19.    Siekdama įvertinti tam tikro pažeidimo sunkumą baudos dydžiui nustatyti Komisija turi rūpintis atgrasomuoju savo veiksmų pobūdžiu – visų pirma dėl tokių pažeidimų tipų, kurie ypač kenkia Sąjungos tikslų įgyvendinimui. Atgrasymas turi būti ir konkretus, ir bendras. Būdama bausmė už individualų pažeidimą, bauda taip pat patenka į bendrąją politiką, siekiant užtikrinti įmonių pagarbą konkurencijos taisyklėms. Todėl negalima teigti, kad bausmių individualizavimo principas buvo pažeistas vien dėl to, kad Komisijos skirta bauda įmonei, kuri buvo apskaičiuota atsižvelgiant į įmonės padėtį, taip pat gali turėti bendrą atgrasomąjį poveikį kitoms įmonėms, kurios būtų linkusios pažeisti konkurencijos taisykles.

(žr. 433 punktą)

20.    Kadangi, kalbant apie konkurenciją, baudos padidinimas dėl trukmės apskaičiuojamas taikant tam tikrą procentinę dalį tos baudos pradiniam dydžiui, kuris nustatomas pagal viso pažeidimo sunkumą ir jau atspindi įvairius pažeidimo intensyvumo lygius, didinant minėtą sumą pagal pažeidimo trukmę nereikia atsižvelgti į skirtingą pažeidimo intensyvumą nagrinėjamu laikotarpiu.

(žr. 450 punktą)

21.    Nors negalima atmesti galimybės, kad, esant tam tikroms aplinkybėms, kuri nors nacionalinės teisės nuostata arba nacionalinių institucijų elgesys gali būti lengvinanti aplinkybė, negalima atsižvelgti į tai, kad institucijos pritarė pažeidimui arba jį toleravo, jeigu suinteresuotoji įmonė turi būtinų išteklių, kad galėtų gauti tikslios ir teisingos teisinės informacijos.

(žr. 458 punktą)