TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2018 m. birželio 6 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2003/96/EB – Energetikos produktų ir elektros energijos apmokestinimas – 21 straipsnio 3 dalis – Apmokestinimą sukeliantis įvykis – Energetikos produktų naudojimas energetikos produktus gaminančioje įmonėje – Energetikos produktai, kurie naudojami ne kaip variklių degalai ar krosnių kuras, o kitiems tikslams – Tirpiklio naudojimas kaip krosnių kuras akmens anglių deguto distiliavimo įrenginyje“
Byloje C‑49/17
dėl Østre Landsret (Rytų regiono apeliacinis teismas, Danija) 2017 m. sausio 27 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2017 m. vasario 1 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Koppers Denmark ApS
prieš
Skatteministeriet
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė R. Silva de Lapuerta, teisėjai C. G. Fernlund, A. Arabadjiev, S. Rodin ir E. Regan (pranešėjas),
generalinis advokatas M. Szpunar,
posėdžio sekretorius R. Schiano, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. sausio 10 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Koppers Denmark ApS, atstovaujamos advokato L. Kjær,
– Danijos vyriausybės, atstovaujamos C. Thorning, padedamo advokato B. Søes Petersen,
– Europos Komisijos, atstovaujamos C. Perrin ir R. Lyal, padedamų advokato C. Bachmann,
susipažinęs su 2018 m. vasario 22 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/96/EB, pakeičiančios Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą (OL L 283, 2003, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 405), 21 straipsnio 3 dalies išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Koppers Denmark ApS (toliau – Koppers) ir Skatteministeriet (Danijos mokesčių ministerija) ginčą dėl atsisakymo patenkinti šiai ministerijai pateiktą Koppers prašymą grąžinti energijos mokesčius, kuriuos Koppers sumokėjo už tirpiklio kaip kuro naudojimą laikotarpiu nuo 2005 m. spalio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. (toliau – atitinkamas laikotarpis).
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 2003/96 2–7, 11, 12, 22 ir 24 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(2) Bendrija neturi nuostatų minimaliai elektros energijos ir kitų, išskyrus mineralines alyvas, energetikos produktų apmokestinimo normai nustatyti, o tai gali turėti neigiamą poveikį tinkamam vidaus rinkos funkcionavimui.
(3) Tinkamam rinkos funkcionavimui ir norint pasiekti tikslų [tikslus] kitose Bendrijos politikos srityse, reikia Bendrijos lygiu nustatyti minimalų daugelio energetikos produktų, įskaitant elektrą, gamtines dujas ir anglį [anglis], apmokestinimo lygį.
(4) Valstybių narių nacionaliniu lygiu taikomų energijos apmokestinimo lygių pastebimas skirtumas galėtų turėti žalos tinkamam vidaus rinkos funkcionavimui.
(5) Atitinkamų Bendrijos minimalių apmokestinimo lygių nustatymas gali leisti sumažinti dabartinius nacionalinių apmokestinimo lygių skirtumus.
(6) Pagal [EB] sutarties 6 straipsnį nustatant ir įgyvendinant kitas Bendrijos politikos sritis turi būti įtraukiami aplinkos apsaugos reikalavimai.
(7) Bendrija, kaip Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos dalyvė, ratifikavo Kioto protokolą. Energetikos produktų ir tam tikrais atvejais elektros energijos apmokestinimas yra viena iš priemonių, tinkamų siekiant Kioto protokolo tikslų.
<…>
(11) Šiai Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos apmokestinimo struktūrai įgyvendinti skirtą mokesčių tvarką pasirenka valstybė narė. Šiuo atžvilgiu valstybės narės gali nuspręsti nedidinti bendros mokesčių naštos, jei mano, kad šio mokesčių neutralumo principo įgyvendinimas galėtų prisidėti prie jų mokesčių sistemų pertvarkymo ir modernizavimo skatinant veiklą, leidžiančią labiau saugoti aplinką ir padidinti darbo jėgos sunaudojimą.
(12) Energijos kainos yra pagrindiniai Bendrijos energetikos, transporto ir aplinkosaugos politikos elementai.
<…>
(22) Energetikos produktai, naudojami kaip krosnių kuras ar variklių degalai, iš esmės turėtų priklausyti nuo Bendrijos sistemos. Ta prasme tai atitinka mokesčių sistemos pobūdį ir logiką išskirti iš sistemos taikymo ribų energetikos produktų dvejopą naudojimą ir naudojimą ne kurui, taip pat mineraloginius procesus. Panašiu būdu naudojama elektros energija turėtų būti traktuojama vienodomis sąlygomis.
<…>
(24) Valstybėms narėms turėtų būti leidžiama taikyti kitus konkrečius atleidimus ar sumažintus apmokestinimo lygius, kai tai nedarys žalos tinkamam vidaus rinkos funkcionavimui ir nesukels konkurencijos iškraipymo.“
4 Šios direktyvos 1 straipsnyje nustatyta:
„Valstybės narės energetikos produktus ir elektros energiją apmokestina pagal šią direktyvą.“
5 Minėtos direktyvos 2 straipsnyje numatyta:
„1. Šioje direktyvoje terminas „energetikos produktai“ taikomas produktams:
<…>
b) kurie atitinka KN kodus 2701, 2702 ir 2704–2715;
<…>
4. Ši direktyva netaikoma:
<…>
b) toliau išvardytai energetikos produktų ir elektros energijos paskirčiai:
– energetikos produktams, kurie naudojami ne variklių degalams ar krosnių kurui, o kitiems tikslams,
<…>
Tačiau šiems energetiniams produktams taikomas 20 straipsnis.“
6 Šios direktyvos 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta:
„Energetikos produktų naudojimas energetikos produktus gaminančioje įmonėje nelaikomas apmokestinamu įvykiu, dėl kurio reikia apmokestinti [apmokestinimą sukeliančių įvykiu], jei naudojami šioje įmonėje pagaminti energetikos produktai. Valstybės narės taip pat gali manyti, kad elektros energijos ir kitų energetikos produktų, kurie nėra gaminami šioje įmonėje, naudojimas ir energetikos produktų bei elektros energijos naudojimas įmonėje, gaminančioje kurą elektros energijai gaminti, nėra apmokestinamas įvykis [apmokestinimą sukeliantis įvykis]. <…>“
Danijos teisė
7 Atitinkamu laikotarpiu tirpiklis, naudojamas kaip kuras, Danijoje buvo apmokestinamas pagal Mineralolieafgiftsloven (Mineralinių alyvų mokesčio įstatymas) 1 straipsnio 3 dalį, pagal Kuldioxidafgiftsloven (Įstatymas dėl akcizo už anglies dioksidą) 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Svovlafgiftsloven (Sieros mokesčio įstatymas) 1 straipsnio 1 dalį.
8 Direktyvos 2003/96 21 straipsnio 3 dalis į nacionalinę teisę buvo perkelta į Danijos įstatymo dėl akcizo už anglies dioksidą 7 straipsnio 3 dalį ir Danijos sieros mokesčio įstatymo 8 straipsnio 4 dalį.
9 Atitinkamu laikotarpiu Įstatymo dėl akcizo už anglies dioksidą 7 straipsnio 3 dalis buvo išdėstyta taip:
„Energetikos produktai, patenkantys į 2 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, kurie tiesiogiai naudojami gaminant ekvivalentiškus energetikos produktus, atleidžiami nuo akcizo už anglies dioksidą. Ši taisyklė netaikoma energetikos produktams, kurie naudojami kaip variklių degalai.“
10 Per tą patį laikotarpį Sieros mokesčio įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta:
„Energetikos produktams, patenkantiems į 1 straipsnio taikymo sritį, kurie tiesiogiai naudojami gaminant ekvivalentiškus energetikos produktus, netaikomas sieros mokestis. Ši taisyklė netaikoma energetikos produktams, kurie naudojami kaip kuras.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
11 Savo gamyklose Nyborge (Danija) perdirbdama ir distiliuodama akmens anglių dervą Koppers gamina akmens anglių degutą (anglies anodai), juodąją anglį, kreozoto alyvą, naftaleną, naftaleno alyvos ekstrahavimo likutį (NSR) ir tirpiklį. Pagrindinis Koppers produktas yra akmens anglių dervos pikis, kuris sudaro maždaug 45 % jos galutinių produktų. Tirpiklio gamyba sudaro apie 3–4 % visos Koppers gamybos apimties.
12 Koppers savo veiklą vykdo dviejose tarpusavyje susijusiose gamyklose, kurios turi bendrą šildymą; viena jų distiliuoja akmens anglių degutą, o kita gamina naftaleną. Akmens anglių deguto distiliavimo gamykloje susidarę likučiai toliau perdirbami naftaleno gamykloje, o naftaleno gamykloje kaip papildomas produktas pagamintas tirpiklis naudojamas kaip kuras akmens anglių deguto distiliavimo gamykloje. Tirpiklis taip pat naudojamas kaip papildomas kuras deginant akmens anglių deguto distiliavimo gamykloje ir naftaleno gamykloje susidariusias distiliavimo dujas. Deginimo procese susidariusi šiluma gamyklose panaudojama iš naujo.
13 Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad visi produktai, kuriuos Koppers pagamino savo gamyklose Nyborge, priskiriami prie 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo (OL L 256, 1987, p. 1, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 2 t., p. 382, toliau – KN) I priedo 2707 arba 2708 pozicijai priskiriamų produktų ir gali būti naudojami kaip kuras. Vis dėlto tirpiklis yra vienintelis Koppers gamyklose pagamintas produktas, kurį ji naudoja kaip kurą, todėl jis gali būti apmokestinamas energijos mokesčiu.
14 Koppers iš pradžių deklaravo tirpiklio naudojimą kaip apmokestinamą veiklą, bet 2008 m. lapkričio 13 d. ir 2008 m. gruodžio 22 d. laiškuose ji teigė, kad toks naudojimas yra atleidžiamas nuo mokesčio, ir prašė grąžinti sumokėtą mokestį, susijusį su atitinkamu laikotarpiu.
15 2010 m. rugsėjo 24 d. SKAT (Danijos mokesčių administratorius) nusprendė, kad tirpiklio kaip kuro naudojimas akmens anglių deguto distiliavimo gamykloje neatleidžiamas nuo mokesčių, nes tirpiklis nebuvo naudojamas gaminant ekvivalentišką energiją ir pagaminti produktai nėra apmokestinami.
16 Bendrovė Koppers apskundė šį sprendimą Landsskatteretten (Nacionalinė apeliacinė mokesčių komisija, Danija); ši 2015 m. birželio 8 d. patvirtino SKAT sprendimą motyvuodama, be kita ko, tuo, kad Direktyvos 2003/96 21 straipsnio 3 dalis netaikoma Koppers tirpiklio kaip krosnių kuro naudojimui, nes šis tirpiklis nėra naudojamas į direktyvos taikymo sritį patenkantiems energijos produktams gaminti.
17 2015 m. rugsėjo 7 d. Koppers pateikė skundą dėl Landsskatteretten (Nacionalinė apeliacinė mokesčių komisija) sprendimo Retten i Svendborg (Svendborgo apylinkės teismas, Danija), šis, atsižvelgdamas į tai, kad byloje keliami principiniai klausimai, perdavė ją nagrinėti pirmosios instancijos teismui – Østre Landsret (Rytų regiono apeliacinis teismas).
18 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, ginčo, su kuriuo į jį kreiptasi, sprendimas priklauso nuo to, kaip bus aiškinama šios direktyvos 21 straipsnio 3 dalis, kai dėl šio aiškinimo kyla pagrįstų abejonių.
19 Šiomis aplinkybėmis Østre Landsret (Rytų regiono apeliacinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar Direktyvos 2003/96 <...> 21 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad įmonėje pagamintų energetikos produktų naudojimas kitų energetikos produktų gamybai atleidžiamas nuo mokesčių tuomet, kai tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagaminti energetikos produktai nenaudojami kaip variklių degalai arba krosnių kuras?
2. Ar Direktyvos 2003/96 <...> 21 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybė narė gali apriboti atleidimo nuo mokesčių taikymo sritį tiek, kad ji apimtų tik energetikos produktų, skirtų ekvivalentiškiems energetikos produktams (t. y. tokiems energetikos produktams, kurie, kaip ir naudojami energetikos produktai, taip pat apmokestinami) gaminti, naudojimą?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
20 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/96 21 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad energetikos produktų naudojimui juos gaminančioje įmonėje, siekiant pagaminti kitų energetikos produktų, taikoma šioje nuostatoje numatyta apmokestinimą sukeliančio įvykio išimtis, jeigu tokiomis aplinkybėmis, kaip susiklosčiusios pagrindinėje byloje, atitinkamai įmonei vykdant pagrindinę veiklą pagaminti produktai naudojami ne variklių degalams ar krosnių kurui, o kitiems tikslams.
21 Pažymėtina, kad nors minėtos direktyvos 21 straipsnio 3 dalies pirmo sakinio formuluotė susijusi su energetikos produktų naudojimu energetikos produktus gaminančioje įmonėje, jame nieko nekalbama apie tokiai įmonei vykdant pagrindinę veiklą pagamintų galutinių produktų naudojimo tikslus.
22 Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją tuo atveju, kai pažodžiui aiškinant Sąjungos teisės nuostatą negalima nustatyti tikslios reikšmės, ji turi būti aiškinama vadovaujantis atitinkamų teisės aktų bendra struktūra ir tikslu (žr., be kita ko, 2017 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Austria Asphalt, C‑248/16, EU:C:2017:643, 20 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
23 Kiek tai susiję su, pirma, Direktyvos 2003/96 struktūra, šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama tai, kas turi būti suvokiama kaip „energetikos produktai“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Šiuo klausimu, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, visi Koppers pagaminti produktai, remiantis šia nuostata, gali būti laikomi „energetikos produktais“ ir dėl to ši bendrovė gali pasinaudoti tos direktyvos 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta apmokestinimą sukeliančio įvykio išimtimi.
24 Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad, kaip matyti iš šios direktyvos 22 konstatuojamosios dalies, Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, kad energetikos produktams iš esmės turėtų būti taikoma valstybėms narėms bendra reguliavimo sistema, jeigu jie naudojami kaip variklių degalai ar krosnių kuras ir tai atitinka apmokestinimo pobūdį ir logiką neįtraukti į šios sistemos taikymo sritį, be kita ko, energetikos produktų, kurie naudojami ne variklių degalams ar krosnių kurui, o kitiems tikslams. Taigi, net jeigu sąvokos „energetikos produktai“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2003/96 2 straipsnio 1 dalį, apibrėžtis apima tokius produktus, jie, remiantis minėto straipsnio 4 dalies b punkto pirma įtrauka, nėra įtraukiami į šios direktyvos taikymo sritį, jeigu jie naudojami ne variklių degalams ar krosnių kurui, o kitiems tikslams (šiuo klausimu žr. 2007 m. liepos 5 d. Sprendimo Fendt Italiana, C‑145/06 ir C‑146/06, EU:C:2007:411, 35 ir 43 punktus).
25 Taigi, kaip teigia Danijos vyriausybė ir Europos Komisija, iš kartu aiškinamų Direktyvos 2003/96 2 straipsnio 1 ir 4 dalių matyti, kad jos nuostatos taikomos produktams, kurie joje apibrėžiami kaip energetikos produktai ir patenka į jos taikymo sritį.
26 Vis dėlto Sąjungos teisės aktų leidėjas Direktyvos 2003/96 2 straipsnio 4 dalies b punkto paskutiniame sakinyje nustatė išimtį, pagal kurią energetikos produktams, kuriems ši direktyva netaikoma pagal kitas šios direktyvos 2 straipsnio 4 dalies nuostatas, taikomos jos 20 straipsnio nuostatos. Pažymėtina, kad panaši išimtis nėra numatyta dėl minėtos direktyvos 21 straipsnio 3 dalies.
27 Taigi, kaip matyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos, Koppers vykdant pagrindinę veiklą pagamintiems produktams, kadangi jie, pirmiausia atsižvelgiant į jų atitinkamas ypatybes, naudojami ne variklių degalams ar krosnių kurui, o kitiems tikslams, netaikoma Direktyva 2003/96. Todėl tirpiklio naudojimui jų gamyboje negali būti taikoma šios direktyvos 21 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje numatyta apmokestinimą sukeliančio įvykio išimtis.
28 Antra, tokį aiškinimą patvirtina minėtos direktyvos tikslai. Šiuo aspektu primintina, kad numatant energetikos produktų ir elektros energijos suderintą apmokestinimo tvarką, Direktyva 2003/96, kaip matyti iš jos 2–7, 11, 12 ir 24 konstatuojamųjų dalių, siekiama dvigubo tikslo – t. y., viena vertus, skatinti tinkamą vidaus rinkos energetikos sektoriuje funkcionavimą pirmiausia išvengiant konkurencijos iškraipymų ir, kita vertus, skatinti pasiekti aplinkos apsaugos politikos tikslus (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2017 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Hüttenwerke Krupp Mannesmann, C‑465/15, EU:C:2017:640, 26 punktą ir 2018 m. kovo 7 d. Sprendimo Cristal Union, C‑31/17, EU:C:2018:168, 29 ir 34 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).
29 Kaip savo rašytinėse pastabose teigia Danijos vyriausybė ir kaip savo išvados 52 punkte pažymėjo generalinis advokatas, šios direktyvos 21 straipsnio 3 dalies taikymas „energetikos produktų“, kaip tai suprantama pagal jos 2 straipsnio 1 dalį, gamybai, nors jie naudojami ne variklių degalams ar krosnių kurui, o kitiems tikslams, minėta direktyva nustatytoje suderintoje mokesčių sistemoje sukurtų spragų ir energetikos produktai, kurie iš principo yra apmokestinami pagal šią sistemą, esant tokios aplinkybėms, kaip susiklosčiusios pagrindinėje byloje, gali likti neapmokestinti.
30 Iš tikrųjų tokiomis aplinkybėmis, viena vertus, energetikos produktų, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamo tirpiklio, naudojimui, kuris turėtų būti apmokestinamas pagal Direktyvos 2003/96 1 straipsnį, būtų taikoma apmokestinimą sukeliančio įvykio išimtis, numatyta šios direktyvos 21 straipsnio 3 dalyje. Kita vertus, šių produktų neapmokestinimo nekompensuotų paskesnis pagamintų energetikos produktų apmokestinimas, nes jie naudojami ne variklių degalams ar krosnių kurui, o kitiems tikslams.
31 Taigi išvada, kad minėtos direktyvos 21 straipsnio 3 dalis taikytina tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, pakenktų tinkamam vidaus rinkos energetikos sektoriuje funkcionavimui, o tai, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 28 punkte, yra vienas iš šia sistema siekiamų tikslų.
32 Taigi užtikrinant Direktyva 2003/96 nustatytos suderintos energetinių produktų apmokestinimo sistemos vientisumą pagal Direktyvos 2003/96 21 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį tokių produktų naudojimui taikytina apmokestinimą sukeliančio įvykio išimtis tik tuomet, kai jie naudojami gaminant produktus, kurie patys yra apmokestinami, nes jie naudojami kaip variklių degalai ar krosnių kuras.
33 Tokio aiškinimo negali paneigti ir Koppers pateiktas argumentas, kad pageidautina, jog Direktyvos 2003/96 21 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka „energetikos produktai“ būtų aiškinama remiantis vien šios sąvokos apibrėžtimi, pateikta tos direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje, siekiant užtikrinti aplinkos apsaugą ir išteklių panaudojimą, nes tai paskatintų įmones naudoti savo pačių pagamintus energetikos produktus.
34 Kaip buvo priminta šio sprendimo 28 punkte, Direktyva 2003/96, be tinkamo vidaus rinkos energetikos sektoriuje funkcionavimo, taip pat siekiama skatinti pasiekti aplinkosaugos politikos tikslus. Vis dėlto negalima teigti, kad reikalavimas, jogtam, kad būtų taikoma šios direktyvos 21 straipsnio 3 dalis, produktai turi būti naudojami kaip variklių degalai ar krosnių kuras, pažeistų šį tikslą. Atvirkščiai, šia nuostata Sąjungos teisės aktų leidėjas suderino šia direktyva siekiamus du tikslus.
35 Iš tiesų pažymėtina, jog Direktyvos 2003/96 21 straipsnio 3 dalies antrame sakinyje numatyta tik tai, kad valstybės narės, be kita ko, gali manyti, jog elektros energijos ir kitų energetikos produktų naudojimas gaminant energetinius produktus, nors patys naudojami produktai nėra gaminami šioje įmonėje, nelaikomas apmokestinimą sukeliančiu įvykiu.
36 Be to, pagal šios direktyvos 21 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį apmokestinimą sukeliančio įvykio išimtis taikoma tada, kai naudojami energetikos produktai patys yra pagaminti įmonėje. Taigi nustatydamas šią valstybių narių pareigą Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino sukurti gamybos sąlygas, kuriomis siekiama padidinti energijos naudojimo efektyvumą.
37 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2003/96 21 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, jog energetikos produktų naudojimui juos pagaminusioje įmonėje, siekiant pagaminti kitų energetikos produktų, netaikoma šioje nuostatoje numatyta apmokestinimą sukeliančio įvykio išimtis, jeigu tokiomis aplinkybėmis, kaip susiklosčiusios pagrindinėje byloje, šiai įmonei vykdant pagrindinę veiklą pagaminti energetikos produktai yra naudojami ne variklių degalams ar krosnių kurui, o kitiems tikslams.
Dėl antrojo klausimo
38 Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, nereikia atsakyti į antrąjį klausimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
39 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/96/EB, pakeičiančios Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą, 21 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, jog energetikos produktų naudojimui juos pagaminusioje įmonėje, siekiant pagaminti kitų energetikos produktų, netaikoma šioje nuostatoje numatyta apmokestinimą sukeliančio įvykio išimtis, jeigu tokiomis aplinkybėmis, kaip susiklosčiusios pagrindinėje byloje, šiai įmonei vykdant pagrindinę veiklą pagaminti energetikos produktai yra naudojami ne kaip variklių degalai ar kaip krosnių kuras, o kitiems tikslams.
Parašai.